VADYBOS PRAKTIKA SENOSIOSE CIVILIZACIJOSE

TURINYS

ĮVADAS 3
1. VABYDA IR JOS PRAKTIKA 4
2. VALSTYBĖS VALDYMAS 4
2.1.Graikų demokratija 5
2.2. Makedonijos imperijos valdymas 6
2.3. Romėnų civilizacija ir jos valdymo struktūra 7
3. SOCIALINIS SUSKIRSTYMAS 8
3.1. Babilono socialinės klasės 9
3.2. Socialinė sistema Egipte 10
4. SENIEJI ĮSTATYMAI 11
4.1. Šumerų molinės lentelės 11
4.2. Hamurabio įstatymai 12
4.3. Romos teisė 13
5. KARIUOMENĖ IR JOS VALDYMAS 14
5.1. Aleksandro Makedoniečio armija 14
5.2. Romėnų kariuomenė 16
6. BAŽNYČIA KAIP ORGANIZACIJA 17
IŠVADOS 20
LITERATŪRA 21ĮVADAS
Vadyba – vienas aktualiausių ir svarbiausių mokslų šiuolaikinėje visuomenėje. Ji mus supa jau ilgus šimtmečius ir mes galime pažinti įvairiausias jos apraiškos formas. Su vadybos praktika susiduriame kiekvieną dieną tiek namuose, tiek įmonėse, tiek valstybės valdyme ar kitose organizacijose. Kadangi daugybė praktinės vadybos pavyzdžių yra senosiose valstybėse ir tie pavyzdžiai yra prritakomi ir šiais laikais, todėl yra svarbu suprasti kodėl ir kokiose srityse vadybos praktika pasireiškė senųjų civilizacijų pasaulyje.
Nagrinėdama šią temą perskaičiau ir išanalizavau daugelį ne tik vadybos, bet ir istorijos vadovėlių bei knygų. Visa vadybos praktika senosiose civilizacijose atsiskleidžia per tris galingas organizacjas:
• valstybę;
• kariuomenę;
• bažnyčią.
Apie jas ir sukaupta daug istorinių duomenų, leidžiančių įžvengti vadybos pradą juose.
Kadangi daugiausia informacijos yra sukaupta anglų kalba, todėl teko pasinaudoti interneto duombazių informacija bei kai kuria angliška literatūra, nors ir gausu lietuviškų knygų apie civilizacijas.
Šio mano daarbo tikslas atskleisti vadybos praktika senosiose civilizacijose, susipažinti su valstybės valdymo organizavimu, jos hierarchine sistema, įstatymais. Išanalizuoti senųjų valstybių kariuomenės strategijas bei bažnučios kaip organizacijos veiklą.

1. VADYBA IR JOS PRAKTIKA

Vadyba – tai angliško žodžio management atitikmuo, pasiūlytas Vytauto Andriaus Graičiūno. Vadybinė ve

eikla tai organizacijos valdymo veikla, o ne tik žmonių įtrauktų į šią, veikla ir santykių reguliavimas. Praktiškai, vadyba yra tokia specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi įmonėje ar net valstybėje vykstantys procesai. Vadyba labai svarbi organizacijoje – tiek šeimoje, tiek gamyboje, tiek valstybėje, jos reikia bet kuriame vykstančiame procese.
Vadyba yra daugiau praktinis mokslas. Visas įmonės ar valstybės organizavimas vyksta natūraliai, bendra teorija sunkaiu aprašoma, be to ir geru vadovu neišmoksi būti, reikia jau tokiu gimti. Bet visada galima mokytis iš pavydžių ir sėkmingai organizuoti ir vystyti veiklą.
Išskiriamos kelios klasikinės vadybos funkcijos, kurios buvo aktualios ir senosiose civilizacijose, tai organizavimas ( pritaikytas kariuomenės, bažnyčios, valstybės organizavimui) ir vadovavimas ( ne kiekviena valstybė turėjo galimybę suklestėti, nes reikėjo talentingų valdovų), planavimas ir kontrolė.
Organizavimas – tai suuplanuotiems tikslams pasiekti reikalingos sistemos sukūrimas. Čia struktūrizuojama socialinė sistema, įvertinant visų žmonių pareigas ir teises. Organizavimas yra kaip įrankis tikslams pasiekti.
Vadovavimas – tai asmeniniai valdymo aspektai, kuriais remiantis, siekiama efektyviai ir gerai įgyvendinti savus tikslus. Geri vadovai palaiko kontaktus su visuomene, stebi jos funkcionavimą ir taip siekia įmonės ar valstybės gerovės.
Vadybos praktikos pradžia senosios civilizacijos, kur ji atsiskleidžia per tris pagrindines organizacijas – valstybę, kariuomenę ir bažnyčią. [11]2. VALSTYBĖS VALDYMAS
Valstybė – svarbiausia visuomenės politinės sistemos organizacija, per kuria valdoma visuomenė ir sa
augoma bendroji ekonomika, socialinė struktūra. Šiuolaikiniame pasaulyje vadyba daugiausia nagrinėjama organizacijos lygmenyje. Tačiau praktikoje seniausiais laikais pirmiausia vieni žmonės pradėjo reguliuoti kitų žmonių veiklą ir santykius valstybės mastu. Todėl praktinės vadybos pradžia yra senųjų valstybių valdymo organizavimas.
Valstybės valdymas senosiose civilizacijose atsiskleidžia per valdymo forma, per vieno valdovo valstybės valdymo organizavimą.
Teisingos valdymo formos būvimas garantavo stiprią valstybės valdžią, gera organizacinę struktūrą. Senosiose civilizacijose siekiant efektyviausio valdymo būdo skirtingose ar net tose pačiose valstybėse buvo pritaikytos kelios valstybės valdymo formos (skirtingu metu), nuo respublikos iki imperijos ir vienvaldystės.
Kitoms valstybėms vadovavo tik vienas žmogus – karalius. Tačiau ne visi vadovai turėjo vadybinių savybių valdyti šalį ir tuo labiau išplėsti jos teritoriją ir sustiprinti valdžia. Galingą imperiją vienam asmeniui buvo sunku valdyti, todėl dažniausiai kai valdovai nepajėgdavo išlaikyti didžiulės imperijos, kildavo maištai, ji susiskaldydavo ir nusilpdavo. Todėl geras, tvirtas, ryžtingas, valdovas buvo galingos imperijos klestėjimo sėkmės garantas. [16]2.1. Graikų demokratija
Valstybės valdymas – tai valstybės valdymo formos praktinis įgyvendinimas. Atėnai sukūrė visiškai nauja valdymo forma demokratija, kuri iki šiol sėkmingai pritaikoma. Praktiškai pademonstravo valstybės-polio valdymo meną.
Penktame amžiuje prieš kristų tarp daugelio besivaržančių graikų bendruomenių iškilo Atėnai kaip „miestas-valstybė“ arba polis. Prasidėjus miestų-valstybių inovacijoms, keičiančioms iš kartos į kartą perduodamos rašytus ir nerašytus įstatymus, susiformuoja de
emokratinė valdymo forma. Atėnai iškyla kaip šios raidos viršūnė, naujoji valdymo struktūra gana plačiai paplito ir kituose graikų civilizacijose – buvo suteikta balsavimo teisė visiems laisviems piliečiams. Tačiau šią teisę turėjo tik laisvi suaugę atėniečių kilmės vyrai. Vergai, smulkieji Atikos valstiečiai, neturintys laiko užsiimti politika, ir moterys atlikdavo didžiąją darbo dalį, todėl daugelis laisvųjų piliečių galėjo visą laiką skirti politinėms diskusijoms ir polio valdymui. Iš maždaug 300 000 gyventojų apie 40 000 buvo laisvieji piliečiai, turintys balsavimo teisę. Svetimšaliai (metekai), laisvę gavę vergai ir moterys balsavimo teisės neturėjo. Piliečiai (demos) turėjo suverenią tiesę, tai yra aukščiausią valdžią vykdyti įsakymų leidybos bei teismines funkcijas. Visi piliečiai sudarė pagrindinį aukščiausią Atėnų organą – susirinkimą. Tautos susirinkimas buvo šaukiamas 40 kartų per metus. Nutarimus dėl valstybės valdymo priimdavo vyrai nuo 18 metų amžiaus. Klausimams, svarstomiems tautos susirinkime, parengti atėniečiai turėjo tarybą, kurią sudarė 500 piliečių nuo 30 metų amžiaus. Jie būdavo renkami burtu keliu vieneriems metams. Burtu traukimas buvo laikomas demokratiškesne priemone nei rinkimai. Karvedžiai, strategai būdavo renkami iš tautos susirinkimo narių, netraukiant burtų. Paprastai jais tapdavo turtingi aristokratai. Visi pagrindiniai klausimai, tokie kaip įsakymai, reguliuojantys viešosios tvarkos palaikymą, pajamų ir tiesioginiai mokesčiai, ostrakizmas ir užsienio reikalai (tarp jų kariuomenės ir laivyno veiksmų vertinimas, sąjungų kūrimas, karo skelbimas ir taikos sudarymas) būdavo pateikti sv
varstyti ir spręsti susirinkusiems piliečiams. [3, 9]
Graikų filosofas Platonas savo veikale „Valstybė“ išanalizavęs visus demokratijos trūkumus pateikė savo teorinę valstybės valdymo versiją. Platono valstybė- politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti, ji turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tą organizaciją nuo vidaus ir išorės priešų. Platonas valstybė suprato kaip organizmą, kurio dalys, individai ir ju grupės, paklūsta visumai, piliečiai ir jų gyvenimas pajungiamas valstybės idėjos įgyvendinimui. Numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti darną ir harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turi žiūrėti, kad kiekvienas dirbtų tai kas jam priklauso. Toks valdymo principas įgyja ekonominių, politinį, socialinį ir moralinį aspektą. Platonas įžvelgė darbo pasidalijimo svarbą, teigė, kad darbas atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimą žmogus.
Taigi net ir Senovės Graikijoje vadybos praktika buvo sėkmingai taikoma valstybės valdyme. Suformavę tokią valdymo formą, kaip demokratija ir puikiai valdę valstybę pagal ją, graikai puikai pademonstravo vadybinius sugebėjimus. [10]2.2. Makedonijos imperijos valdymas
Valstybės valdymas – sudėtingas procesas. Reikia turėti neeilinių vadovo sugebėjimų, kad išlaikyti didžiulę valstybę ar imperiją viena galingiausią pasaulyje. Aleksandras Makedonietis puikus valdovas, geras valstybės valdymo organizatorius, sugebėjęs Makedonija iškelti kaip galingą ir nenugalimą valstybę pasaulio akyse. Ir visa tai yra vadybos praktika, kuri puikiai buvo pritaikyta senosiose civilizacijose.

Po tėvo mirties Aleksandras Makedonietis tvirta ranka ėmė valdyti šalį. Užkariavus vis daugiau žemių, Makedonija tampa viena iš didžiųjų valstybių. Karalius prieš leisdamasis paskui Persus į Azijos gilumą, bandė organizuoti savo imperijos valdymą. Šalys prie Viduržemio jūros buvo ne tik užkariaujamos, bet ir pamažu užvaldomos administraciniu atžvilgiu. Provincijose Aleksandras nesijautė nei makedonų tautos karaliumi, nei sąjungininku, nei draugu – jis buvo absoliutus autokratinis monarchas. Aleksandras manė turįs teisė įvesti arba panaikinti pinigų rinkliavas, reikalauti karinės pagalbos ir nustatyti vidaus politikos kursą. Yra žinoma, kad 331m. pr. m.e. karalius mėgino sukurti naują administracinę struktūrą, ji turėjo labai daug įtakos valdymo centralizavimui. Buvo sukurtos trys nepriklausomos prekybos ir finansų valdybos. Kiekviena imperijos provincija turėjo savarankiškumą, o jų valdytojus paskirdavo Aleksandras. Tvarkai palaikyti jis visose provincijose palikdavo dalį savo kariuomenės, dažniausiai jie buvo pavaldus provincijos vietininkui. Aleksandro manymu, valstybės aparatas turėjo atlikti ne tik karines ir organizacines funkcijas, bet ir kultūrines bei kultūrines politines.
Kai imperija išsiplėtė beveik per visą Aziją, sudėtingesnis darėsi ir jos valdymas, keitėsi pagrindiniai valdymo ypatumai. Pirmiausia reiktų pabrėžti autokratinį principą, kurio laikėsi karalius, save laikydamas pasaulinės imperijos pagrindu; jos valdymas turėjo visiškai priklausyti nuo Aleksandro. Todėl nebuvo sostinės su centrinėmis imperijos įstaigomis, o tik dvaro stovykla, Aleksandras ir jo padėjėjai. Su pačiu karaliumi tiesiogiai siejosi ir imperijos kanceliarija, dauguma kitų žinybų, taip pat naujų žemių valdyba, irgi kilnodavosi su rūmų stovykla. Tik finansams vadovauta centralizuotai. Kaip ir anksčiau finansus tvarkė keturi iždininkai atsakantys už komunikacijas ir armijos aprūpinimą. Žinoma, Aleksandrui reikėjo padėjėjų, tačiau šie pareigūnai neturėjo jokių įgaliojimų, o buvo vien įnagiai karaliaus rankose. Jis vienas valdė, leido įsakymus, kuriuos pats pasirašinėdavo ir uždėdavo savo antspaudą. Imperija turėjo tapti vieninga valstybe, bet ne remiantis imperijos biurokratija, o padedant paties Aleksandro valdymui, jungiant etninius ir kultūrinius elementus, ypač plečiant prekybą ir visur keliant gerovę.
Vadybos praktika puikiai atsispindėjo valdant savo imperiją Aleksandrui Makedoniečiui. Jam teko organizuoti, struktūrizuoti jos valdymą, rūpintis finansais ir kariuomenės stiprinimu, kad šalis galėtų tapti vis galingesne ir stipresne. Karalius buvo geras vadovas ir organizatorius, tikras vadybininkas. Po jo mirties Makedonija susiskaldė ir nusilpo, nes prasidėjo kovos dėl valdžios, neatsirado stipraus valdovo, kuris butų pajėgus išlaikyti tokia imperiją. [14]2.3. Romėnų civilizacija ir jos valdymo struktūra
Kiekvienos valstybės valdymas buvo skirtingas, tačiau jos vistiek iškilo kaip galingos imperijos, valdant sumaniems valdovams. Taip iškilo Graikija su savo demokratija, Makedonija – su Aleksandru. Tokie pat stipri ir galinga buvo Romos imperija.
Ankstyvuoju laikotarpiu Romą valdė 7 karaliai. Karalių rinko senatas iki gyvos galvos. Karalius pirmininkavo senate, aukodavo dievams visos bendruomenės vardu, vadovavo piliečių pašauktinei kariuomenei. 509m. pr. Kr. Romėnai išvarė paskutinį savo karalių. Roma tapo respublika.

Jos gyventojai buvo laisvi žmonės, kurie manė turintys teisę ir pareigą ją valdyti. Kasmet jie rinkdavo du konsulus, kurie ateinančiais metais tvarkydavo miesto reikalus, o kilus karui vadovavo kariuomenei. Kiti pareigūnai taip pat buvo renkami. Senatorių pareigos nebuvo apmokamos, daugelis jų buvo iš diduomenės, nuo seno valdančios didelius žemės plotus bei turtus. Romą valdė senatas. Jis patarinėjo konsulams, svarstė politinius klausimus. Susirinkime piliečiai balsuodavo už naujus įstatymus arba juos atmesdavo.

1pav. Romos respublikos valdymo schema

Respublikai vadovavo du konsulai, kurie dviese valdydavo vienerius matus. Kiekvienas turėjo teisę panaikinti nutarimą, kurį priėmė kitas. Bet kai šaliai būdavo suirutė, romėnai galėdavai paskirtį diktatorių, daugiau nei pusei metų. Tautos susirinkimas rinkdavo konsulus ir pareigūnus, įgalindamas juos valdyti šalį valstybės vardu pagal senato pasiūlymus. Senatą sudarė 300 iki gyvos galvos išrinktų narių iš įtakingiausių narių – patricijų. Visi laisvieji gyventojai, nepriklausantys patricijų giminei, buvo vadinami plebėjais, jie galėjo dalyvauti plebėjų susirinkime. Šis susirinkimas išrinkdavo savo patikėtinius, liaudies tribūnus, kurie galėjo ginti plebėjų teises. Liaudies tribūnai galėjo apskelbti veto senate ir turėjo asmens neliečiamybę. Tačiau liaudies susirinkimo valdžia buvo gana ribota. Turtuolių balsai turėjo didesnį svorį nei kitų žmonių.
Užkariavus daug teritorijų, susikūrus daug kolonijų, Roma tapo imperija. Romėnų imperializmas valstybei davė tokias dideles pajamas iš karo grobio ir vergų prekybos, jog Italijos piliečiai buvo atleisti nuo žemės nuosavybės mokesčio. Daugelis nukariautų kraštų buvo paversti mokesčių provincijomis. Provincijas valdė vietininkai, buvę konsulai, kurie šias pareigas gaudavo kaip atlygį. Vietininkas turėjo neribotą valdžią vienerius ar dvejus metus. Romėnai nuolatos plėtė savo valdas, nes jie daugiausia veikė iš ekonominių paskatų, vykdė tikslingą politiką, siekė užvaldyti žemes, prekybos kelius ir rinkas.
Romos imperija savo dominavimo laikotarpiu plėtėsi dėl savo kariuomenės, diplomatijos ir statybų (ypatingai kelių ir akvedukų). Imperija sėkmingai gyvavo daugelį metų tik dėl sumanaus užkariautų tautų valdymo. Valdant romėnams, dauguma provincijos gyventojų juto gyvenimo pagerėjimą. Jiems buvo leista išlaikyti savo kalbą ir gavo Romos pilietybę. Po ilgo augimo, charakterizuojamo kaip naujovių įdiegimo, vystymosi ir didelės energijos periodo, prasidėjo imperijos sąstingis ir nuosmukis. Kai turtingas elitas pasitraukė į tariamą „gerą gyvenimą“, kai nereikia visiškai dirbti, kad galėtum tuo mėgautis, Romos piliečiai įgavo hedonizmo, ištvirkimo ir korupcijos reputaciją. Valdant turtingai aristokratijai, jie tapo konservatyvūs ir priešinosi permainoms, nes įsivaizdavo, kad senieji metodai buvo geriausi. Valdininkų kyšininkavimas buvo nevaldomas ir vyko didelės machinacijos dėl valdžios ir kontrolės. Galų gale valdininkai prarado kontrolę ir taip paspartino Romos imperijos nuosmukį. [6,7,9]3. SOCIALINIS SUSKIRSTYMAS
Senosiose Afrikos ir Azijos valstybėse gyventojai buvo griežtai suskirstyti į luomus pagal hierarchiją, buvo aiškiai apibūdinamos kokios luomų atstovų teisės ir pareigos. Suskirsčius piliečius pagal pareigas buvo galima lengviau organizuoti valstybės valdymą. Buvo visur tvarka ir drausmė. Valstybė buvo viena didelė organizacija. Tokios hierarchijos dėka buvo pastatytos Egipto piramidės, augo plėtėsi prekyba, stiprėjo miestai. Tokio suskirstymo priežastys tokios, kad ne kiekvienas buvo toks protingas, kad taptu valdovu ar turtuoliu, reikėjo ir žmonių kurie sugebėjo atlikti fizinius, o ne protinius darbus.3.1. Babilono socialinės klasės
Vadyboje visi asmenys suskirstomi pagal tam tikrą hierarchine sistemą, kad geriau vyktų gamybą. Įmonės vadovas, kaip ir valstybės valdovas pasiima daugiausia atsakomybės, stengiasi, kad įmonė ar šalis klestėtų. Todėl ir Senajame Babilone visa visuomenė buvo suskirstyta į klasės. Vadovu tapdavo stipriausias ir daugiausia sugebėjimų valdyti turintis asmuo.
Daug maldininkų, pirklių ir keliautojų šeštame šimtmetyje pr. m. e. traukė į tų laikų didmiestį Babiloną, kuris, valdant karaliui Nabuchodonosarui II, buvo pasiekęs galybės viršūnę. Miesto valdymą organizavo valdovai, kurie kartu buvo ir vyriausieji žyniai: jie rūpindavosi tiek religiniais, tiek politiniais ir ūkiniais valstybės reikalais. Gerai organizuota drėkinamoji žemdirbystė ir produktyvi gyvulininkystė padėjo šiems miestams valstybėms greitai sustiprėti ir įsigalėti.
Kaip ir daugelyje to laiko miestų valstybių taip ir Babilone egzistavo socialinis suskirstymas, taip buvo lengviau organizuoti valstybės valdymą neturint teorinių žynių apie jį. Žemiausia Babilono visuomenės klasė buvo vergai. Jie dirbdavo visokius darbus: padėdavo statyti naujus namus, triūsė karaliaus rūmuose arba plušo laukuose, tarnavo amatininkams ar šiaip kuo besiverčiantiems arba ėjo tarnų pareigas. Juridiškai jau nuo Šumero laikų vergai buvo laikomi tik daiktais, ir įstatymai juos mažai gynė. Vergas pirmiausia buvo paranki darbo jėga, ir savininkas stengėsi gerai jį prižiūrėti. Vidutinio laisvo piliečio ūkyje vergų būdavo nedaug. Gerokai daugiau jų reikėdavo šventyklose ir rūmuose. Jie ten atlikdavo daugelį prastesnių darbų, dirbdavo šventyklų ir karaliaus žemę. Apskritai gamyboje vergai niekad nevaidino lemiamo vaidmens.
Priešingybė šiai beteisių ir beturčių klasei buvo visiškai laisvi piliečiai, užimantys vadovaujamą padėtį krašte. Šis sluoksnis dar buvo suskilęs į grupes – nuo turtingų žemvaldžių iki paprastų laisvų amatininkų. Pačioje viršūnėje sėdėjo karalius su savo dvaru, aukštais valdininkais ir žyniais. Karių padėtis šioje nuolatos kariaujančioje visuomenėje taip pat buvo stipri; jų vadai ir karininkai buvo vieni įtakingiausių asmenų. Šios trys didelės grupės – karaliaus dvaras, dvasininkai ir kariuomenė – turėjo bendrų interesų, bet dažniausiai nesudarė vieningos visumos, kadangi tarpusavyje kovojo dėl valdžios ir įtakos. Asmenys, apdovanoti karaliaus, prisipirkę ar įsigiję žemės per pelningus sandėrius, ėmė valdyti didžiulius plotus ir taip pat užėmė ypatingą vietą Babilono visuomenėje. Labiau iškilo ir pralobę amatininkai bei pirkliai. Kur kas žemiau stovėjo visi kiti laisvieji piliečiai: smulkūs amatininkai, valstiečiai ir nuomininkai, kurie pajėgdavo užsidirbti tik pragyvenimui: juridiškai jie buvo laisvi, tačiau gyveno ne ką geriau už vergus ir gana greit galėjo pakliūti į vergiją. Šie laisvųjų piliečių sluoksnio skirtumai atsispindėjo ir įstatymuose.
Be šių dviejų didelių visuomenės klasių, dar buvo muškenumai. Jie buvo tik dalinai laisvi, nes turėjo dirbti žemę arba verstis amatu ir mokėjo duoklę rūmams. Muškenumai taip pat privalėjo dalyvauti karo žygiuose. Jie patys galėjo turėti vergų ir turto, tačiau buvo priklausomi nuo savo ponų ir todėl stovėjo tarp vergų ir laisvųjų piliečių.
Socialinis suskirstymas Babilone buvo puikus vadybinis sprendimas, nes juk ne kiekvienas turi sugebėjimų valdyti ar dirbti amatininko darbą. Visuomenės hierarchijos dėka valstybė klestėjo, vyko prekyba, plėtėsi teritorija, augo valstybės galia. [4]3.2. Socialinė sistema Egipte
Kaip ir Babilone tai ir Egipte egzistavo socialinė sistema, tačiau ji daug kuo skiriasi. Nes kiekvienos valstybės klimatas, susisiekimas su ja yra skirtingas, todėl skirtingai reikėjo organizuoti valstybės valdymą, kitokios buvo ir pareigūnų pareigos, kitoks ir socialinis suskirstymas.

2 pav. Egipto socialinė piramidė

Viduriniąją Egipto socialinės piramidės dalį užėmė raštininkai. Jie buvo ne tik laiškų rašytojai, bet ir miestelėnai, kurie aprašydavo derlių arba būdavo Egipto kariuomenės nariais. Aukščiau šių raštininkų buvo mokslininkai, kurie turėjo aukštesnę poziciją, kaip ir žyniai, inžinieriai, gydytojai. Žynių pareiga buvo paskutinius tris mėnesius praleisti šventykloje, ir jei ne karto per a laika neišeidavo iš jos. Kitu laiku jie dirbdavo teisėjais ir mokytojais.
Medicinos profesijos atstovai Senovės Egipte turėjo ir savo hierarchija. Pačioje viršūnėje buvo vyriausias medicinos pareigūnas Egipte. Po juo buvo gydytojų vadovas, o žymiai žemiau buvo gydytojai ir terapeutai. Egipto gydytojai buvo labai gerbiami už jų žinias panaudoti natūralius gamtos vaistus. O pats didžiausias pasiekimas buvo chirurgija. Kita dalis Egipto medicinos atstovų buvo magai, burtininkai ir kerėtojai , kurie galėdavo pacientą paveikti psichologiškai.
Inžinieriai panaudodami savo matematines ir architektūrines žinais buvo atsakingi už pastatų ir paminklų, šventyklų ir Egipto piramidžių projektavimą. Architektai iš tikrųjų nebuvo statytojai, vietoj to jie vadovavo tam tikrai vyriausybės institucijai. O žmogus kuries skaičiavo, piešė planus, apžiūrėdavo žemes ir prižiūrėdavo darbus, buvo raštininkas.
Virš žynių, gydytojų ir inžinierių buvo vyriausieji žyniai ir didikai, jie buvo faraono asistentais, kariuomenės generolais ir administratoriais, kurie visi kartu formavo vyriausybę. Viziris buvo vyriausiasis faraono patarėjas. Pačioje socialinės piramidės viršūnėje buvo faraonas. Jis nebuvo koks nors paprastas karalius ir teisėjas, jis buvo laikomas žemės dievu.
Amatininkai, kareiviai, ūkininkai, ir kapų statytojai turėjo mažai teisių, jie buvo pačioje žemiausioje Egipto socialinės piramidės pakopoje. Jie gyveno mažuose plytiniuose nameliuos, kurie dažniausiai buvo statomi arti kalvų, prie Nilo.
Taigi taip buvo suskirstyta Egipto visuomenė, vergai net nepriklausė socialinei piramidei, jie buvo žemiausia klasė. Šis socialinis suskirstymas pasauliui davė tokius stebuklus, kaip Egipto piramidės. [2]4. SENIEJI ĮSTATYMAI
Ne tik socialinė hierarchija turėjo įtakos sėkmingam valstybės valdymui. Kai kurių senųjų valstybių valdymo organizavimas buvo paremtas įstatymais. Tūkstančiai molinių lentelių rastų Mesopotamijoje atkleidė daug faktų apie senuosius miestus. Visuomenės socialinį suskirstymą, ūkinę veiklą, valdymo organizavimą, asmenų teises ir pareigas nurodė įstatymų.
Taip buvo sudarytas tarsi organizacijos klestėjimo planas. Anarchija – valstybės žlugimo priežastis. Įstatymai, griežta tvarka, nusikaltėlių baudimas tik stiprino valstybę, lengvesnis ir paprastesnis buvo jos valdymas, kai visi turėjo laikytis tam tikrų reikalavimų ir normų. Tai jau nebebuvo priešistorė, tai buvo civilizuotos valstybės, puikiai atliekančios vadybos praktiką.4.1. Šumerų molinės lentelės
Archeologiniai radiniai, tūkstančiai lentelių, kur surašyti tekstai, atskleidžia Šumerą, kaip pertekusį kraštą, su puikiai išvystytu ūkiu, keliančių nuostabą ano meto pasaulyje. Šumerai puikiai parodo vadybos praktika, apie kurią viskas surašyta molinėse lentelėse. Pirmiausia reiktų paminėti žemės ūkio išsivystymą. Jis sudarė pagrindą šumerų ekonomikai suklestėti, tapo jų turtingumo ir galybės pagrindu. Šumerų dėka negyvos dykynės buvo paverstos derlinga žeme, ji duodavo didelį derlių, kad jau seniausiais laikais buvo galima išskirti gyventojų grupes kitoms ūkio šakoms plėsti. Gausūs derliai užtikrindavo grūdų perteklių. Kurio pakakdavo ir saviems ir svetimiems. Sauskeliais, upėmis, kanalais ir jūromis grūdai keliaudavo ištisais karavanais į tolimus kraštus. Šumerai už tai mainais gaudavo reikalingų žaliavų. Prekyba vystėsi nepaprastai sparčiai.
Ankstyvaisiais Šumero istorijos laikais prekybą krašte visiškai monopolizavo šventykla. Tai buvo grynai užsienio prekyba, nes gyventojų aprūpinimas vyko paskirstymo būdu, be jokių sudėtingų sandėrių. Ilgainiui, keičiantis visuomenei, klestint civilizacijai ir besikeičiant nuosavybės formoms, šalia užsienio prekybos atsiranda ir vidaus prekyba. Visi sandėriai buvo tvirtinami lentelėse, net ir labai smulkūs.
Apie Šumerus paprastai kalbame kaip apie biurokratų tautą. Ir iš tikrųjų, turbūt, biurokratija nepasiekė niekur tokių aukštumų kaip tame krašte. Atkastuose miestų archyvuose rasta dešimtys tūkstančių lentelių iš kurių matyti, kokią didelę reikšmę šumerai teikė valdininkų veiklai. Viskas turėjo būti suregistruota, įtraukta į sąrašus, surašyta lentelėse. Visa ūkinė veikla buvo griežtai centralizuota ir gerai organizuota. Darbams vadovavo prižiūrėtojai, prityrę ir turintys atitinkamus šventyklos administracijos įgaliojimus. Ūkinio gyvenimo centralizacija Šumere priklausė nuo geofizinių sąlygų Mesopotamijos slėnyje. Tik tobulai organizavus visuomenę, galima buvo išvystyti ir tinkamai prižiūrėti sudėtingą irigacijos sistemą. Drėkinimo reikalus tvarkė atitinkamos šventyklų administracijos institucijos. Reikėjo rūpintis didelių ir mažų kanalų remontu, tinkamai skirstyti vandenį, imtis priemonių, kad nepristigtų vandens ilgai trunkančios sausros metu. Šventyklų sandėliai buvo pripildyti grūdų ir kitokių žemės gėrybių, kurios sudarė Šumero gerovę. Buvo reikalinga tiksli pajamų ir išlaidų ataskaita; kaupiami ištekliai sudarė pagrindinį kapitalą, kuris įgalindavo visapusiškai vystyti krašto ūkį. Lentelėse buvo užfiksuota ir tai, kad pagrindinius Šumero visuomenės sluoksnius sudarė žemdirbiai, darbininkai, atliekantys šventyklos ar valdovo rūmų administracijos paskirtus darbus, amatininkai, pirkliai ir kariai. Centralizuotam ūkiui tvarkyti, taip darniai organizuotai valstybei valdyti reikėjo valdininkų, mokančių skaityti ir rašyti, žinančių veikiančius įstatymus, susipažinusių su tomis sritimis, kurios jiems pavedamos tvarkyti. Juo sudėtingesnis ir įvairesnis darėsi Šumerų ūkis, tuo daugiau buvo reikalaujama iš gamybos vadovų.
Aukštas šumerų civilizacijos laipsnis, visuomeninės ir politinės organizacijos sistema, kurią jie visapusiškai išugdė leido Šumerams suklestėti bei tobulėti. Tūkstančiai molinių lentelių atskleidžia Šumerų valdymo, išsivystymo ypatumus. [1]4.2. Hamurabio įstatymai
Daug informacijos apie Mesopotamijos žmones, jų gyvenimo būda, socialinė nelygybę, sužinojome iš įstatymų, sprendimų ir nutarimų, kurie buvo užrašyti 23 amžiuje prieš Kristų. Geriausiai žinomi yra Babilono karaliaus Hamurabio įstatymai, kitaip vadinami Hamurabio kodeksu. Šie įstatymai nurodo Babilono žmonių teises, atsiskleidžia socialinės nelygybės bruožai.
Valdovas buvo vyriausias įstatymų leidėjas ir juos leisdavo liepiamas Saulės dievo, viską žinančio, visą teisybę ir neteisybę matančio dangaus valdovo. Todėl ir Babilono karalius Hamurabis savo įstatymuose vaizduojamas, kaip valdovas iš saulės dievo rankos ima įstatymus. Vergų kaip žemiausios visuomenės klasės įstatymai negindavo. Jei jie padarydavo ką nors negero, jų bausmės buvo žiaurios ir negailestingos. Tuo tarpu kai tą patų nusikaltimą padarydavo kilmingasis jo bausmė buvo nedidelė. Hamurabio kodeksas yra vienas svarbiausių senovės pažinimo šaltinių, nes apima įvairiausias gyvenimo sritis. Jį sudaro du šimtai aštuoniasdešimt du paragrafai, sugrupuoti pagal atskirus objektus. Hamurabio įstatymuose buvo įtvirtinti minimalūs atlyginimai ir skatinimo sistema. Hamurabio kodeksas taip pat uždraudė abortus ir skyrė įvairias bausmes už tai. Pavyzdžiui, už tyčia išprovokuotą abortą, likus gyvai motinai, kaltininkas turėjo sumokėti 10 sidabrinių siklių baudą; žuvus kartu ir motinai, turėjo būti nužudyta jojo duktė. Daug drausminių sankcijų buvo nurodyta dėl įvairiausių nusikaltimų.
Taigi senieji Hamurabio įstatymai tai įrodymas, kad tvarka, ir pareigų suskirstymas egzistavo net senojoje Mesopotamijoje. Viskas buvo valdovo rankose, lengviau buvo organizuoti valstybės valdymą. [4,15]4.3. Romos teisė
Didžiulę reikšmę tiek šiuolaikiniam, tiek anų laikų valstybės valdymui, ir teisingumui turėjo Romos teisė, kur buvo surašyti pagrindiniai įstatymai, teisės ir pareigos, valdymo ypatumui, nuosavybės teisės. Teisė palengvino, surūšiavo valstybės valdymą, įvedė tvarką šalyje.
Lotynų kalbos žodžiai lex ir jus reiškia „įsakymas“ ir „teisė“. Senieji įsakymai buvo surašyti ant 12 bronzinių lentelių 451- 450 m. pr. Kr. (Dvylikos lentelių įsakymai). Vėliau romėnai savo teisyną išplėtė. Advokato profesija tapo prestižinė. Romėnų teisė yra svarbiausias romėnų civilizacijos palikimas. Romos teisininkai griežtai atskyrė nuosavybę ir valdymą.
Romos teisė teises ir pareigas nurodė daugelyje sričių, bet svarbiausia vadybos mokslui yra valdymas.
Romos teisininkai pirmiausi griežtai atskyrė nuosavybė ir valdymą. Romėnų teisėje valdymas buvo suprantamas kaip faktinė, o ne teisinė būsena. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo garantuota teisinė gynyba, o kad taip būtų, valdymas privalėjo būti objektyvus (daiktą reikia turėti) ir subjektyvus 9 kad daiktą turintis asmuo gali su juo daryti, ką nori). Seniausia romėnų tiesė gynė tik valdytojus, ir tai buvo atliekama ginant nuosavybės teisę. Civilinėje Romos teisėje valdymas buvo skirstomas į tam tikras rūšis pagal tai, kokiu būdu jis buvo įgytas. Valdymas buvo suskirstytas pagal tai kokiu būdu jis buvo įgytas. Pirmoji rūšis tai valdymas įgytas jėga, antroji – valdymas įgytas klasta ir trečia – prekarinis valdymas, tai valdymas, kuris buvo suteikiamas prekarijaus prašymu, su įsipareigojimu gražinti. Remiantis romėnų koncepcija, valdyti galiam tik materialius daiktus.
Romėnų teisė tam tikrai žmonių grupei nesuteikė galimybės išreikšti savo valią. Asmenys, buvo kieno nors valdžioje (pvz., vergai), negalėjo savarankiškai įgyti turtinių teisių. Šie asmenys buvo laikomi valdžią turinčio asmens „organais“.
Taigi kiekvienas žmogus savo turtą (žemę, pastatus, įmonę, vergus) valdė pagal teisinius Romos dokumentus. Nusižengus jiems buvo griežtai baudžiama. Romos teisė nusakė asmenų pareigas ir teises. Tiek valdant turtą, tiek nusižengiant etinėms normoms. [6,8,9]5. KARIUOMENĖ IR JOS VALDYMAS
Dar viena iš svarbesnių, senųjų laikų praktinės vadybos veiklos sritis- kariuomenės valdymas. Visuose valstbėse, armijos vaidino svarbų vaidmenį, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriama ypač daug dėmesio. Kariuomenėje aiškiai buvo apibrėžti vadai( aukštesnio rango ) ir pavaldiniai (kariai ar žemesnio rango vadai). Kiekvieno lygio rango vado, ar pavaldinio pareigos, veikla ir atsakomybė buvo aiškiai apibrėžtos. Kiekvienas žemesnio rango asmuo turėjo besąlygiškai vygdyti vado, turinčio aukštesnį rangą, įsakymą ar liepimą. Akivaizdu, kad kariuomenės valdymas yra specifinę vadybos praktikos sfera.
Senosiose civilizacijose be kariuomenės nebutų išsivertųsi nė viena valstybė, nes kiekviena norėdama išplėsti savo teritorija ir sustiprinti valdžią kariavo žiauriuose mūšiuose, nes diplomatija nebuvo dar tiek daug išsivysčiusi, kad tokius pačius tikslus pasiektų derybų būdu. Stipri kariuomenė buvo klestinčios ir galingos valstybės priežaztis, todėl jos valdymui ir organizavimui, naujų strategijų kūrimui ir tinkamam parengimui buvo skiriama daug dėmesio. Tačiau kiekviena valstybė turėjo sau priimtina kariuomenės valdymo ir organizavimo sistemą. [16]5.1. Aleksandro Makedoniečio armija
Makedonų valdovų sukurta armija buvo labai didelis laimėjimas ne tik organizaciniu, bet ir kariniu atžvilgiu, tai puikiai pademonstruoja vadybos praktika senaisiais laikais, kai buvo puikiai organizuojamos, kuriama puiki strategine ir taktinė gynybą ir puolimas, tai vadybos funkcijos. Nuo seno Makedonų puikią kavaleriją sudarė karaliaus draugai, bet pėstininkai buvo netvarkingi ir prastai apginkluoti. Daugelis karalių bandė reformuoti kariuomenę. Kai graikai sukūrė falangą, sunkiąją ginkluotę, visu tuo pasinaudojo makedonai. Falanga – glausta sunkiai ginkluotų pėstininkų rikiuotė. Jie nekopijavo visko, makedonai perėmė tik tai, kas naudingiausia. Falanga patobulinęs Makedonijos karalius Pilypas apginklavo hoplitus kur kas lengvesne ginkluote ir šie tapo judresni, labiau paslankūs, nors turėjo ilgas nuo 5 iki 7 metrų ietis, vadinamas sarisomis. Suformuotas ir elitinis pėstijos korpusas, skirtas vesti falangą. Rikiuotė galėdavo išsiskleisti į dvigubą falangą, tada apsupties atveju kariai galėjo lengvai apsisukti į priešą. Glausta rikiuote, skydas prie skydo, sustoję hoplitai sudaro geležinę sieną, bet išsaugo judrumą. Makedonai galėjo suorganizuoti ne mažiau kaip dvylika pediterijų pulkų po pusantro tūkstančio žmonių kiekviename. Tai buvo didele jėga. Politiniu atžvilgiu pediterijai irgi kartais vadino svarbų vaidmenį. Jie nulemdavo karių susirinkimo sprendimus. Mūšyje jie demonstravo jėgą, o balsuojant – Makedonijos piliečių valią.

Kitas Makedonų kariuomenės dalinys buvo specialūs rinktiniai, patyrę kariai. Jie būdavo makedonų pėstininkų elitas. Specialūs asmens sargybinių būriai, pavaldūs pačiam karaliui, ir tarnaudavo rūmuose. Mūšį nulemdavo sunkiai ginkluotų riterių kavalerija – raitieji heterijai. Paprastai daliniu vadovaudavo vietinės diduomenės vadas, iš kurio riterių ir susidėdavo būrys. Artilerija turėjo ir katapultas, kurios mėtydavo strėles, tai buvo baisiausias anų laikų toliašaudis pabūklas. Nors makedonų armija atrodo gana įvairi, tačiau nereikia pamiršti, kad visus karius vienijo gentinis bendrumas ir makedonų išdidumas, Drausmė ir draugiškumas telkė armiją į gyvą organizaciją.
Dauguma vadovaujančių postų armijoje turėjo savo rankose didikai. Organizuodamas savo rūmų stovykla kaip savarankišką dalinį, Aleksandras tikėjosi ilgai būti už tėvynės ribų. Jis pasiėmė visus, kuriu pagalbos galėjo prireikti valdant didžiulę imperiją. Kanceliarijos viršininkas visa laiką keliavo su juo, vyriausybė buvo rūmų stovykloje, o ne sostinėje. Apie perspektyvius Karaliaus planus buvo galima spęsti ir iš to, kad Aleksandro armiją lydėjo mokslininkų, tyrinėtojų, gydytojų, inžinierių ir menininkų būrys. Armija tapo savotiška mažo pasaulio kopija, sugebanti savo jėgomis patenkinti savo dvasinius poreikius ir interesus.
Kai Aleksandras nukariavo persus, atėjo laikas kariuomenės pertvarkymui. Didelių kautynių laikai praėjo, nes jau niekas nesiryžo susitikti su Aleksandru atvirame mūšyje. Todėl Aleksandrui prireikė naujos kariuomenės ir naujos taktikos. Vietoj didelių junginių reikėjo pavienių kariuomenės dalinių, kurie galėtų vykdyti pavienes operacijas ir kuriems vadovautų ryžtingi ir savarankiški karvedžiai. Dar svarbiau buvo saugoti užkariautas didžiules žemes, organizacijos ir kultūros atžvilgiu užvaldyti didžiules teritorijas. Seniau Aleksandras stebino kaip didelių kautynių strategas, o dabar pasaulis stebėjosi juo kaip organizatoriumi ir kariuomenės reformatoriumi. Kiekvienas sunkiai ginkluotos kavalerijos eskadromas tapo visikai savarankiškas. Aleksandrui pavyko sukurti “modernią” kariuomenę, kuri savo vidiniu lankstumu ir judrumu pranoko net naujųjų laikų karinius junginius, bet jokiu būdu nereikia užmiršti, kad tuo metu jis neturėjo pavyzdžių, kaip gali būti taikomas jo parengtas kariavimo būdas. Kad skyrium veikiančios kariuomenės grupės galėtų vykdyti operacijas kartu, Aleksandrui reikėjo energingų karvedžių. Todėl karvedžiai turėjo tam tikrą mokyklą, karalius su didžiausia pagarba žiūrėjo į kūrybiškas žmonių kar.inio talento apraiškas. Kaip tik jo kariuomenė buvo išugdyta daug būsimų karvedžių būsimoms kautynėms, tačiau reikia pripažinti, kad kokia būtų buvusi vėliau jų šlovė, palyginti su mokytoju, jie yra tik mokiniai, kurie nesugebėjo valdyti savo išjudintų galingų jėgų. Mirus Aleksandrui, jo karvedžių įpėdiniai didžiausia vertybę laikė patys save, jie atsisakė tarnauti besąlygiškai tarnauti imperijos idėjai, kaip to reikalavo Aleksandras, atsisakė pastangų be galo ją plėsti ir maišyti tautas. Jie nežinojo, ką daryti su tuo, kas jau sukurta. Po karaliaus mirties prie senų kivirčų prisidėjo ir noras pasiveržti kuo didesnę palikimo dalį. Karalius nukariavo pasaulį savo bendražygių ir kariuomenės pastangomis. Imperija susiskaldė į kelias dalis, kuriuose įsikūrė patys laimingieji Aleksandro bendražygiai.
Griežtas pareigų suskirstymas, drausmė, paklusnumas vadams, buvo priežastys Makedonijai tapti viena iš galingiausių pasaulio imperijų ir kariuomenių. Tačiau mirus puikiam vadovui Aleksandrui, vadovaujant ne tokiam prityrusiam ir talentingam valdovui, Makedonai negalėjo pasipriešinti galingam Romos imperijos legionui. [14]5.2. Romėnų kariuomenė
Niekur taip gerai neatsiskleidžia romėnų talentas organizuoti, kaip romėnų kariuomenėje. Visa tūkstantmetį romėnai nuolatos kariavo, todėl tapo galingiausia kariuomene pasaulyje. II a. pr. Kr. kariuomenę sudarė keturi legionai, kiekviename iš jų buvo apie penkis tūkstančius legionierių. Legionui vadovavo konsulas arba pretorius, kuriam padėdavo legatas. Pagrindinis kariuomenės vienetas buvo centurija (šimtinė), nes ja sudarė šimtas karių. Jai vadovavo vienas profesionalus centurionas.
Tais laikais, kai mūšis dažniausiai būdavo tik vienas veržlus antpuolis, po kurio veidan ar kita pusė puldavo bėgti, drausmė buvo didžiausias romėnų karių privalumas. Vyrai kaudavosi išsirikiavę eilėmis maždaug per 1,2 metro vienas nuo kito. Pirmiausia jei sviesdavo ietis, paskui išsitraukdavo kardus ir prisidengdavo skydais. Kritus priekinei eilės kariui, jo vieton stodavo kitas. Visi kariai mūšio metu padarę ką nors gero (nukovę priešą, užkopę į pilies sieną) gaudavo apdovanojimus. Kareiviai naudojo skydus, kitaip vadinamus “Ispaniškais kardais” pagal atsiradimo kilmę. Geležinius šalmus pakeitė bronziniai, nes šis metalas daug stipresnis. Kuo daugiau rytų šalių kontroliavo romėnai, pagausėjus piliečių vis daugiau jų įsitraukė į prekybą, o priverstinė karinė tarnyba tapo nepopuliari.
107 m. pr. Kr. konsulas Gajus Marijus suprato, kad Romai reikia nuolatinės profesionalios kariuomenės, todėl reformavo ją. Kadangi reikėjo užpildyti laisvas karinių pajėgų vietas, jis pakeitė ėmimo į kariuomenę taisykles, leisdamas bežemiams tapti profesionalais kariais, tačiau jie turėjo tarnauti daug ilgiau. Iki I a. pr. Kr. tarnyba trukdavo 16 –20 metų, o jai pasibaigus, veteranai gaudavo pinigų arba žemės. Tarnyba kariuomenėje tapo profesija, kur buvo galima kilti karjeros laiptais. Taip Marijus sukūrė pirmąją profesionalią romėnų kariuomenę kokios dar nebuvo turėjusi Roma. Marijus suteikė galimybę palaipsniškai vystytis legionui. Nuo Marijaus kariuomenės reformų iki Romos imperijos pradžios kariuomenėje ne daug kas buvo pakeista. Romėnų kariuomenė buvo rekonstruota nuo pavienio žmogaus iki komandos. Legionieriai buvo ištikimi ne vien tik sau bet ir visiems kitiems bendražygiams.
Po Julijaus Cezario kariuomenė tapo efektyvesnė, visiškai profesionalūs kariai, ir tinkamas vadovavimas sustiprino ją. Romai tapus imperija keitėsi ir romėnų armija. Augustas sukūrė klasikinį legioną, buvo pirmą karta panaudotas pavadinimas “legionas”. Augustas sukūrė stovinčia kariuomenę, 28 legionus po 6000 žmonių. Iš jų buvo 120 pagalbininkai, kurie ruošdavo valgį ir kitaip rūpindavosi karininkais. Kiekvienas legionas turėjo savo pavadinimą, kurį sudarė skaičius nuo I iki VI ir vietovė kurioje tas dalinys būdavo. Pavyzdžiui: “I Italijos legionas”, “ V Makedonijos legionas”. Kiekvienas kareivis gaudavo atlyginimą.
Tikriausiai tai kelią nedidelę nuostabą, kad stipriausia kariuomenė pasaulyje daug treniravosi. Romėnų kariai mankštindamiesi kėlė meistriškumą. Romėnų kariuomenės sėkmės paslaptis pratybos, tokios pat žiaurios kaip ir pats karas bei visiškas paklusnumas vadams. Jie naudojo tuos pačius kardus, ietis. Kiekvienas legionierius buvo įgudęs, kad kiekvienas iš jų sudarytų veiksmingą žudymo mašiną. Kiekvienas karys turėjo laikytis griežtos drausmės, kitaip jis buvo baudžiamas, tai galėjo būti ir piniginė bausmė.
Atliekamu nuo kovos bei pratybų metu kariai tiesdavo kelius, statydavo tiltus ir akvedukus. Taip pat jie projektavo pastatus paprastiems gyventojams.
Kariuomenė buvo naudinga visur. Sugebėjimas išlaikyti galingą imperiją, valdyti didžiulę kariuomenė vienam žmogui buvo didelis pasiekimas. Didžiulė valdymo, organizavimo praktika, ir pamoka šiuolaikiniams vadybininkams. [6,13]6. BAŽNYČIA KAIP ORGANIZACIJA
Didelę praktinę reikšmę vadybai turėjo bažnyčia ir jos organizavimo patyrimas. Per keliolika šimtmečių susiformavo pastovi bažnyčios hierarchinė sistema, išsiskyrė sritys, parapijoms, kurioms vadovavo atitinkamo lygio dvasininkai – vyskupai, dekanai, kunigai. Visas bažnyčios institucijas reguliuoja įstatymai – kanonai, kuriuose sukauptas sudėtingas organizavimo patyrimas.
Paskelbus krikščionybę valstybine Romos religija, Romos vyskupas Bažnyčios hierarchijoje įgavo išskirtinę padėtį. Taip atsitiko, nes senojo miesto vyskupas turėjo didesnį prestižą, nei kiti vyskupai. Be to Šiame mieste mirė ir apaštalai Petras ir Povilas, o Petras buvo pirmasis miesto vyskupas. Romos vyskupas ėmė vadintis popiežiumi ir pasiskelbė Petro įpėdiniu. Viduramžiais įsigalėjus feodalizmui bažnyčios atstovai socialinėje visuomenės piramidėje užimdavo vietą po karaliaus. Bažnyčia buvo feodalinės santvarkos dalis. Ji gaudavo žemės iš didikų ir paprastų žmonių už tai, už tai kad kunigai ir vienuoliai už juos melstųsi ir jų sieloms tektų lengvesnė dalia skaitykloje. Taip bažnyčia ilgainiui tapo didžiausiu Europos žemvaldžiu. Bažnyčia atlikdavo ir daug kitų svarbių funkcijų. Abatai ir vyskupai būdavo valdovų patarėjais. Dvasininkai valdžios atstovams rašydavo laiškus ir tvarkydavo dokumentus. Bažnyčia gaudavo ir dešimtinę valstiečių derliaus dalį ir dešimtąją dalį pirklių pelno. Dėl to bažnyčia buvo turtinga ir įtakinga. Vyskupai jodavo į karą kaip kunigaikščiai, vesdavosi didelę kariuomenę iš savo dvaro žmonių. 1302 m. popiežius išleido bulę, kur teigė popiežiaus valdžios viršenybę ne tik bažnyčiai bet ir visiems karaliams bei vadovams.
Popiežius turėjo viršenybę ne tik bažnyčios hierarchijoje, bet jis darė didžiulę įtaka visam pasauliui. Kai Vokiečių karalius Henrikas IV pradėjo kova prieš vasalus ir popiežių, jo valdžia labai nusilpo. Popiežius Grigalijus VII Henriką atskyrė nuo bažnyčios. Nenorėdamas sukiršinti savo priešų, Henrikas nuvyko pas popiežių atleidimo. Netrukus Henrikas atgavo savo pirmykštę galią Vokietijoje. O popiežius turėdamas galia karūnuoti imperatorius, Henriką vainikavo Vokietijos imperatoriumi.
1095 m. popiežius paskelbia, kad krikščionims iškilo grėsmė, kad juos kankina Jeruzalėje esantys kitatikiai. Kreipimasis buvo išgirstas ir prasidėjo kryžiaus žygiai. Karo žygiai padidino Bažnyčios prestižą. Popiežius buvo pripažintas aukščiausiu krikščionių vadovu, tai sustiprino jo pozicijas kovoje su kunigaikščiais dėl žemių. Bažnyčia parodė savo galią. Kadangi visi kunigai, vienuoliai, bažnyčios atstovai buvo beveik vieninteliai išsilavinė žmonės tuometinėje visuomenėje jie galėjo protingai, organizuotai valdyti krikščioniškąją visuomenę. Buvo daug apsiskaitę ir išmokę valdymo ir organizavimo meno. Kryžiaus žygiai buvo vienas iš būdų pasauliui parodyti savo galią, savo organizacinius sugebėjimus.
Visame pasaulyje katalikų bažnyčia vienija tūkstančius tikinčiųjų. Nesvarbu kokioje šalyje, ar kokia kalbą, apeigos vyksta lygiai tokios pat, viska bendra ir vienoda, viskas paremta biblija. Vienintele knyga bendra visiems katalikų tikintiems. Bažnyčia artimai siejasi su vadybine kultūra, nes juk kiekveina organizacija turi savo kultūra, savo nuostatus, taisykles. Bažnyčia tai viena organizacija, kuriai būdinga bendra kultūra, hierarchija.
Bažnyčios hierarchija, tai tikinčiųjų visuomenės suskirstymas į tikinčiuosius ir vadovus. Aukščiausia valdžia priklauso popiežiui, toliau kardinolas, archivyskupas, vyskupas, kunigas. Kiekveinas turi savas pareigas prie visus tikinčiuosius. Tokia hierarchija tai tipiškos organizacijos pavyzdys, tačiau stebina tai, kad bažnyčia tokai galinga, kad jau net du tūkstantmečius sugeba žmones patraukti i vieną organizaciją.
Šios puikiai organizuotos bažnyčios priežastis yra ši. Pačioje Biblijoje pateikiama geros organizacijos pavyzdys. Babelio bokšto aprašyme randame elementus klestinčiai organizacijai sukurti:
• Atsidavimas vienas kitam;
• Žmonių vienybė;
• Efektyvi komunikacinė sistema;
• Dievo valios. vykdymas.
Taigi net ir Biblijoje pateikiama jau teorinių ir praktinių vadybos aprašymų. Biblija taip pat pilna pamokymų ir teisių ir pareigų aprašymų. Todėl krikščioniškajam pasauliui, bažnyčiai tai yra tarsi įstatymų rinkinys, palaikantys tvarką ir drausmę didziulėje organizacijoje.
Nuo pat krikščionybės atsiradimo iki reformacijos pradžios bažnyčios atstovai turėjo neribotą galią, jos pusėje buvo didžioji visuomenės dalis, o tie kurie buvo prieš, susilaukdavo nemalonių pasėkmių. Popiežius buvo tarsi viso pasaulio galva, prieš jį klupodavo karaliai ir imperatoriai. O visa bažnyčia buvo turtinga ir įtakinga.

Nors praeityje krikščioniška bendruomenė nelabai sugebėjo palaikyti balanso tarp „dvasinio“ ir „organizacinio“ vadovavimo, tačiau viduramžiais bažnyčia turėjo didelę įtaką, kuri išliko galinga ir mažai pakitusi organizacija iki šių dienų. [5,9,12]IŠVADOS
Atlikusi referatinę apžvalgą, atskleidžiau kaip vadybos praktika pasireiškė senosiose civilizacijose, susipažinau su valstybės valdymo organizavimu, jos hierarchine sistema. Išanalizavau senųjų valstybių kariuomenės strategijas bei bažnyčios kaip organizacijos veiklą.
Valstybės valdymo organizavimas sudėtingas procesas, senosiose civilizacijose kiekvienoje valstybėje buvo pritaikytos vis kitokios valdymo formos, ar organizavimo struktūros, pradedant demokratija, baigiant visišku autoritarizmu. Valstybės valdymui taip pat buvo svarbus socialinių klasių suskirstymas, kaip ir kiekvieno organizacijoje, taip ir valstybės valdyme kiekvienas žmogus turi savo teises ir pareigas, kurias nusako ne tik socialinė klasė, bet ir įteisinta senųjų įstatymų.
Kariuomenė kaip dar viena didžiulė organizacija suvaidino svarbų vaidmenį senosiose valstybėse. Jos dėka plėtėsi teritorija, stiprėjo valstybių galia ir įtaka prekyboje bei ekonomikoje. Kariuomenės valdymas, strategijų organizavimas – puikus praktinės vadybos pavyzdys šiuolaikiniams vadybininkams.
Taip pat didelę praktinę reikšmę vadybai turėjo bažnyčia ir jos organizavimo patyrimas. Per keliolika šimtmečių susiformavo pastovi bažnyčios hierarchinė sistema, kurioms vadovavo atitinkamo lygio dvasininkai, o visas bažnyčios institucijas reguliavo įsakymai. Kuriuose sukauptas sudėtingas organizavimo patyrimas.
Senųjų civilizacijų studijavimas naudingas šių dienų vadybininkams, kad lengviau būtų spręsti iškilusius klausimus organizacijos lygmenyje pasitelkus jau išbandytus ir patvirtintus senųjų valstybių metodus. Tačiau senosiose civilizacijose atpinkama daugiausia tik praktinės vadybos pavyzdžių, kad pasiekti geriausių rezultatų reikia studijuoti ir vadybos teoriją, kuri išsivystė daug vėliau.
Nors šis darbas ir turi nemažai privalumų šių dienų vadybininkams, tačiau tai yra tik labai maža dalis informacijos, kuri gali būti efektyviai panaudota. Todėl galima dar daug analizuoti ir ieškoti vadybos praktikos pavyzdžių senųjų civilizacijų istorijoje.LITERATŪRA
1) Belickas M. Užmirštas Šumerų pasaulis. Vilnius, 1972. 333p.
2) Crytalinks duomenų bazė apie civilizacijas [interaktyvus]. [žiūrėta 2004-09-26]. Prieiga per internetą:
3) Held D. Demokratijos modeliai. Vilnius, 2002. 440p. ISBN 9955-501-33-2.
4) Klengel-Brant E. Kelionė į senovės Babiloną. Vilnius, 1981. 132p.
5) Kleras D. D. Viduramžių miestai. Vilnius, 1995. 64p. ISBN 9986-02-110-3.
6) Kleras. D. D. Romos pasaulis. Vilnius, 1995. 64p. ISBN 9986-02-102-2.
7) Mosley D. C. Management, Leadership in Action: fifth edition/ Donald C. Mosley, Paul H. Pietri, Leon C. Megginson. New York, 1995. 589p. ISBN 0-673-99264-0.
8) Nekrošius I. Romėnų teisė/ I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlinis. Kaunas, 1996. 294p. ISBN 9986-9099-0-2.
9) Pasaulis I: istorijos vadovėlis/ T. Emblemas, O. Hetlandas, I. Libekas, E. Stenersenas, A. Svėnas, A. Ostadas. Vilnius, 1999. 324p. ISBN 5-415-01415-2.
10) Platonas Valstybė. Vilnius, 1981.
11) Pramonės įmonių vadyba / Algimantas Sakalas, Povilas Vanagas, Bronius Martinkus, Bronisu Neverauskas, Borisas Prokupčiukas, Rimantas Venskus, Regina Virvilaitė, Adelaida Ivaškienė. Kaunas, 2000. 450psl. ISBN 9986-13-325-4.
12) Rašas M. Biblinis požiūris į vadybą. Grinkūnai(Šiaulių raj.), 1997. ISBN 9986-401-46-1.
13) Roman empire [interaktyvus]. [žiūrėta 2004-09-26]. Prieiga per internetą:
14) Šachermeinas Aleksandras Makedonietis. Vilnius, 1994. 466p. ISBN 5-417-00662-9.
15) World civilizations: sources, images, and interpretations/ D. Sherman, A. T. Grunfeld, G. Markowitz, D. Rosner, L, Heywood. New York, 1994. 352p. ISBN 0-07-056831-6.
16) Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Kaunas, 1998. 224p. ISBN 9986-501-10-5.

Leave a Comment