V. A. Graičiūnas

1. VYTAUTAS ANDRIUS GRAIČIŪNAS (1898-1952)

V. A. Graičiūnas gimė 1898 m. rugpjūčio 17 d. Čikagoje, JAV, gydytojo – politiko emigranto iš Lietuvos, žinomo visuomenės veikėjo šeimoje. Nuo pat vaikystės troško mokslo, siekė žinių, todėl baigęs mokyklą stojo mokytis toliau. 1914–1917 m. studijavo Čikagos universiteto Administracijos ir komercijos fakultete, kartu dirbo pramonės įmonėse tekintoju, normuotoju, ekonomistu. Čia jis įgavo pradinių praktinių žinių ir teorijos vadybos žinių, čia atsiskleidė jo kaip gamybos organizatoriaus talentas. Baigęs karo aviacijos mokyklą, savanoriškai išėjo į armiją. 1917-1919 m. jis tarnavo JAV kariuomenėje, dalyvavo I pasaulinio karo mūšiuose Vakarų fronte, ą. 1919 m. studijavo Prancūzijoje, Grenoblio universitete, o 1920-1923 m. – garsiame Armoro technologijos institute Čikagoje, kurį sėkmingai baigė ir gavo bakalauro laipsnį mašinų gamybos technologijos srityje. V. A. Graičiūnas netapo kadriniu karininku, o gyvenimą paskyrė veiklai pramonei, gamybai. Išryškėjo jo kaip neeilinio specialisto sugebėjimai. Savo kadrų įskaitos asmens lape jis įrašė, kad gerai moka anglų, prancūzų, vokiečių, rusų ir, žinoma, lietuvių kalbas, o kiek silpniau ir olandų kalbą. Būtent tai ir leido jam laisvai naudotis pasauline moksline literatūra, bendrauti su žmonėmis ir įvairių šalių įmonių specialistais bei mokslininkais. 1919-1920 bei 1923-1925 m. Graičiūnas įvairiose Čikagos, Milvokio, Niujorko firmose dirbo vadybos patarėju. Taigi nuo pat gamybinės veiklos pradžios Graičiūnas visas savo žinias skyrė konsultacijoms vadybos klausimais. Tačiau prigimtis traukė Graičiūną į tėvų žemę – Lietuvą. 1926 m. grįžęs į Lietuvą, jis įsitraukė į pramonės ir šalies ekonomikos kūrimą ir formavimą. Dirbo Kaune brolių Šmitų, vėliau „Metalo“, fabrike techniniu vedėju. Firmos vadovybei jis pateikė rimtą gamybos plėtimo programą: pasiūlė šio fabriko bazėje įkurti koncerno „Ford Motors“ automobilių surinkimo įmonę, galėsiančią patenkinti didelės Rytų Europos dalies šios produkcijos poreikius. Programa buvo paremta ne tik jauno inžinieriaus entuziazmu, plačiais užmojais, bet ir jo asmeniniais ryšiais su garsiojo Henrio Fordo sūnumi, su kuriuo jis mokėsi institute Čikagoje. Tačiau negavęs paramos savo idėjoms, jau 1927 m. rudenį Graičiūnas išvyko į Vakarų Europą, kur sėkmingai organizavo dideles įmones, analizavo ir sprendė veikiančių įmonių ekonomines ir organizacines problemas. Pirmiausiai jis įsidarbino Šveicarijoje, kur įgijo naują specialybę – tapo valdymo konsultantu. Tuo metu tai buvo visai nauja, labai gerai reta ir gerai apmokama profesija šis darbas jam sekėsi – palyginti per trumpą laiką jis spėjo padirbėti ne tik Šveicarijoje, bet ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Ispanijoje, Italijoje. Konsultacijas galėjo teikti tik aukštos kvalifikacijos specialistas, turintis gilių teorinių ir praktinių žinių. Toks jis ir buvo. Darbas įvairiose šalyse dar labiau kėlė jo dalykinę kvalifikaciją, formavo jį kaip būsimą pasaulinio masto vadybininką ir mokslininką. V. A. Graičiūnas taip pat buvo įsteigęs savo konsultacinę firmą, kurios centras buvo Paryžius, o filialas Olandijoje.

1929 m. jis dalyvavo ketvirtajame Tarptautiniame Vadybos kongrese Paryžiuje. Šiuo laikotarpiu Graičiūnas parašė vienintelį savo teorinį darbą – straipsnį „organizacijos vidiniai ryšiai“ (Relationship in organization), kuris buvo parengtas autoriui artimai bendradarbiaujant su žymiu vadybos specialistu, Tarptautinio vadybos instituto Ženevoje direktoriumi Lindelu Arviku (Lyndall F. Urwick). Valdymo kontrolės apimties teoriją Graičiūnas pirmą kartą paskelbė 1933 m. Ženevoje Tarptautinės darbo organizacijos biuletenyje „Bulletin of the International Management Institute“, čia ji buvo išspausdinta anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. 1937 m. ši teorija buvo perspausdintas JAV, Niujorke, Kolumbijos universiteto specialiame straipsnių rinkinyje „Administracijos mokslo apžvalga“, o 1969 m. pakartotinai buvo išspausdintas Niujorke serijoje „Pakartotinės ekonomikos klasikų publikacijos“. Lietuvių kalba šis straipsnis išspausdintas tik 1988 m. Taip buvo sukurta V. A. Graičiūno valdymo apimties teorija ir formulė, įėjusi į pasaulinės vadybos klasiką.1935 m. V. A. Graičiūnas galutinai apsigyveno Lietuvoje, Kaune – dirbo civiliniu tarnautoju – vadybos patarėju Krašto apsaugos ministerijos įstaigose, buvo aktyvus visuomenininkas. Tais pačiais metais apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Iš pradžių gyveno vienas, o 1936 m. į Lietuvą grįžo ir jo žmona, JAV ir Vakarų Europoje pagarsėjusi dramos artistė Unė Babickaitė, su kuria susituokė 1924 m. Niujorke. Jiedu apsigyveno gražioje Kauno vietoje – prie Vytauto parko, Vaižganto gatvėje. 1936–1939 m. dirbo Ginklavimo valdyboje, Aviacijos dirbtuvėse, Lietuvos filmo bendrovėje, organizavo vadybos kursus įmonių specialistams. 1938 m. kartu su grupe bendradarbių ir vadybos entuziastų iš kitų įstaigų – P. Lesauskiu, V. Juodeika, P. Buskumi, J Šimkum ir kitais įsteigė Mokslinės vadybos draugiją šio mokslo idėjoms propaguoti. Kurį laiką pats Graičiūnas buvo jos pirmininku, vėliau – sekretoriumi. Be to, aktyviai dalyvavo autoritetingo „Naujosios romuvos“ žurnalo bičiulių klubo veikloje, pasisakydamas jo posėdžiuose kultūros, ekonomikos, pramonės vystymo, urbanizacijos ir kitais klausimais.1940–1941 m. Graičiūnas – Techninio skyriaus viršininkas Vietinės pramonės liaudies komisariate. 1941-1944 m. vokiečių okupacijos laikotarpiu – Verslų ūkio generalinės direkcijos vadybos patarėjas. 1944 m. kaip daugelis inteligentų nepasitraukė į Vakarus, o kartu su žmona Une Babickaite pasiliko Kaune ir 1944-1946 m. dirbo Liaudies Komisariatų Tarybos Pramonės skyriaus vedėju, vėliau – „Lietstatprojekto“ Tyrimų skyriaus viršininku. 1945–1948 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Statybos fakulteto docentas, dėstė statybų vadybą, rengė kandidatinę disertaciją. Tuo pačiu metu dėstė ir Kauno politechnikume. Prasidėjus kovos su kosmopolitizmu kampanijai, 1948 m. buvo atleistas iš universiteto ir vėl ėmėsi vadybos konsultanto darbo – 1948-1951 m. tobulino gamybos organizavimą Kauno „Kotono“ ir „Silvos“ fabrikuose. 1951 m. pavasarį buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu JAV naudai, ryšiais su JAV žvalgyba bei antisovietine propaganda ir nuteistas dešimčiai metų tremties. 1952 m. Sausio 9 d. neišlaikęs kalėjimo sąlygų Vytautas Graičiūnas nusižudė Olžeraso lageryje, Prokopjevsko rajone, Kemerovo srityje, Sibire. Nusižudymo aplinkybės iki šiol neištirtos. Ir tik 1988 m. rugpjūčio 15 d. jis buvo reabilituotas. Kartu reabilituota ir jo žmona, nors ji, lageryje sulaukusi J. Stalino mirties, išėjo į laisvę jau 1953 m. balandžio 10 d. Mirė U. Graičiūnienė 1961 m . rugpjūčio 1 d.
1970 m. V. A. Graičiūnas buvo išrinktas į pasaulio vadybos teorijos kūrėjų dešimtuką ir iki šiol yra vienas dažniausiai cituojamų Lietuvos mokslininkų. Jonas Rudokas apie jį parengė ir išleido knygą „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire: Vytautas Andrius Graičiūnas„ (Vilnius, 1989). 1998 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje, V. A. Graičiūno vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233). 1998 m. KTU Vadybos ir ekonomikos fakultete (Laisvės Al. 55) jo vardu pavadinta 504 auditorija. Šios auditorijos stenduose yra ekspozicija apie V. A. Graičiūno mokslinę veiklą. 1998 09 03 prie namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta : „Šiame name 1935–1951 m. gyveno žymus vadybos mokslininkas, Lietuvos vadybos draugijos įkūrėjas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Vytautas Andrius Graičiūnas ir Šaulių sąjungos teatro režisierė, aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė“ (skulptorius Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1998 03 05 potv. Nr. 85). 1998 09 03 VDU auditorija (S. Daukanto g. 28) pavadinta V. A. Graičiūno vardu. 2003 11 25 V. A Graičiūnas paskelbtas „Verslo šlovės galerijos“ laureatu, jam skirtas trofėjus buvo įteiktas VDU prorektoriui ir papuošė vardinę auditoriją.

2. DARBAI IR NUOPELNAI

Vertinant V.A. Graičiūno nuopelnus šiandien reikia išskirti keletą svarbiausių jo veiklos sričių. Giliausius pėdsakus istorijoje jis paliko kaip mokslininkas – vadybos teoretikas. Jo teorijos mokslinė vertė išliko ir iki šių dienų tai lėmė keletas palankių aplinkybių. Vadybos teorija tarpukario metais dar tik formavosi, ir šiame procese aktyviai dalyvavo nedidelė grupė JAV ir Vakarų Europos mokslininkų. Graičiūnas, jau spėjęs sukaupti nemažą praktinio vadybos darbo patirtį, įsitraukė į šį procesą ir tapo svarbiu jo dalyviu. Tam įtakos turėjo jo tiesioginiai, glaudūs ryšiai su garsiausiais to meto vadybos specialistais. Graičiūnas dalyvavo 1927 m .Romoje vykusiame Trečiajame tarptautiniame vadybos kongrese, kur susipažino su daugybe kitų vadybos mokslo specialistų. Graičiūnas dalyvavo ir Ketvirtame tarptautiniame vadybos kongrese 1929 m. Paryžiuje, kur susipažino su L. Arviku (L.Urwick), bendradarbiavimas su Arviku truko net iki karo. Šis bendradarbiavimas buvo naudingas abiem pusėm.

Graičiūnui taip pat padėjo naujoviškas jo pasirinktos problemos sprendimo būdas – matematinių metodų naudojimas socialiniams klausimams analizuoti, kas tais laikais buvo neįprasta. Tačiau svarbiausia jo teorijos populiarumo priežastis – didžiulė praktinė jos vertė. Iš tiesų kontrolės apimties teorija gerokai išplėtė praktikų žinias apie vadovų darbo turinį bei jų apkrovimą. Ja galima pasinaudoti analizuojant įmonių ir bet kurių kitų socialinių organizacijų darbo trūkumus, jų priežastis, kuriant naujas ir pertvarkant jau veikiančias organizacijas, tobulinant jų struktūrą. Dar iki Graičiūno teorijos paskelbimo JAV valdymo konsultantas Arvikas tvirtino, kad valdymo praktikoje idealus atvejis, kai aukščiausios grandies vadovams tiesiogiai pavaldūs ne daugiau kaip 4 darbuotojai. Tačiau žemiausiose valdymo grandyse, kuriose atsakomybė skiriama už konkrečių užduočių įvykdymą, o ne už vadovavimą apskritai, padalinyje gali būti 8-12 darbuotojų. Šie teiginiai vėliau tapo valdymo apimties teorijos principų sudėtine dalimi. Kitaip šią problemą sprendė Graičiūnas. Apibrėždamas vienam vadovui tenkančių pavaldinių problemą jis įvedė šias valdybos santykių, santykių tarp vadovų ir pavaldinių, grupes: o Ryšiai tarp vadovo ir pavaldinio (tiesioginiai individualūs arba pavieniai vertikalūs) – a;o Ryšiai tarp vadovo ir keleto pavaldinių (tiesioginiai grupiniai arba grupiniai vertikalūs) – b;o Pavaldinių tarpusavio ryšiai (kryžminiai arba horizontalūs) – c.Graičiūnas nustatė, kad pagal visas tris minėtas valdymo grupes reikia nustatyti potencialias vadovo darbo laiko sąnaudas. Net kryžminio valdymo ryšio atveju vadovui gali prireikti eikvoti savo darbo laiką, vykdant tarpininkavimo funkcijas. Tačiau tais atvejais, kai pavaldinių darbas nesusietas, nagrinėti kryžminius ir grupinius ryšius nebūtina. Bendrą vadovo ir pavaldinių valdymo ryšių skaičių Graičiūnas išreiškė šia jį išgarsinusia formule: a = n,b = n (n – 1),
c = n (2 / 2 – 1),f = a + b + c,f = n ( 2 / 2 – (n – 1)), čia n – pavaldinių skaičius.Didėjant pavaldinių skaičiui, valdymo ryšių skaičius, remiantis šia formule, didėja taip:Pavaldinių skaičius Valdymo ryšių skaičius 123456789101218 16184410022249010802376521024708225902

Toliau didinant pavaldinių skaičių, jų ryšių su vadovu bendras skaičius tampa astronominis. Išnagrinėjęs nemažai konkrečių atvejų, Graičiūnas įrodė, kad vadovas efektyviai gali valdyti 12 tiesioginių individualių ryšių bei 28 netiesioginius grupinius ryšius. Vadinasi, optimalus vadovui pavaldžių darbuotojų skaičius yra 5-6. Lietuvoje Graičiūnas taip pat žinomas ir dėl to, kad pirmasis pavartojo terminą „vadyba“. 1935 m. antrą kartą grįžęs iš užsienio į Lietuvą, jis ėmėsi propaguoti F. Teiloro (F.Taylor), H. Fajolio (H.Fayol) ir M. Vėberio (M.Weber) idėjas, kurių visuma tuomet jau buvo vadinama menedžmentu. Nenorėdamas vartoti šio angliško žodžio, V. A. Graičiūnas ieškojo jam atitikmens ir sugalvojo žodį „vadyba“. Graičiūno logika buvo tokia: kadangi angliškojo žodžio „to manage“ tiesioginis vertimas į lietuvių kalbą yra „valdyti“, „vadovauti“, „tvarkyti“, „vesti paskui save“, tai žodžio „to manage“ vertimas turėtų būti „vadyba“. Žymūs Graičiūno ir kaip valdymo mokslo propaguotojo, praktinio darbuotojo nuopelnai. 1938 m. jis įsteigė Mokslinę vadybos draugiją. Ši draugija rūpinosi, kad visos ūkinio gyvenimo ir darbo sritys būtų griežtai racionalizuotos vadovaujantis didžiausiu visų dalyvių naudos principu, prisidėjo prie įvairių gyvenimo sričių trūkumų šalinimo, darbdaviams ir darbininkams propagavo individualaus ir kolektyvinio socialinio atsakingumo etines normas, propagavo mokslinius būdus tarp draugijos narių ir praktikų. Graičiūnas buvo ne tik vadybos mokslo teorijos pradininkas, gamybos organizatorius, bet ir pedagogas, mokė vadybos meno, gamybos organizavimo ir planavimo studentus, būsimus pramonės specialistus. Šiandien šalyje yra ne mažai jo pasekėjų, kurie tęsia pradėtą vadybos mokslą, naudojasi patirtimi praktikoje. Buvę Graičiūno mokiniai prisimena, kad docentas turėjo savitą dėstymo metodiką, glaudžiai siedavo teoriją su praktika, reikalaudavo konkrečių (realių) praktinių sprendimų. Anot G.Venckevičiaus, V.A.Graičiūno „…paskaitos buvo originalios – mažas spektaklis – gestai, grimasos, intonacijos kaita, begalinis judėjimas“. Gal kartais studentams būdavo ir sunku suspėti suvokti pateiktas mintis. Graičiūnas pirmasis vietoj termino „organizavimas“ pasiūlė „vadybos“ terminą ir šis prigijo. Jis reikalavo iš studentų, kad jų rengiami projektai turėtų praktinį pritaikymą. Be abejo, kaip dėstytoją Graičiūną varžė to meto disciplinų programos, todėl jis negalėjo iki galo realizuoti savo minčių ir žinių.

Per ankstyva netikėta priverstinė mirtis nusinešė neįgyvendintus darbus, mintis, pradėtą kurti vadybos mokslo pagrindą. Tačiau jo pradėtu darbus tęsia dabartiniai šalies vadybos mokslininkai, specialistai, laikydami sau pavyzdžiu vadybos mokslo pradininko V.A.Graičiūno nueitą gyvenimo kelią ir darbus.

2.1. ORGANIZACIJOS VIDINIAI RYŠIAI

Organizacijų tyrinėtojams iš praktikos jau seniai žinoma, kad viena iš svarbiausių gaišimo ir painiavos priežasčių atsiranda tada, kai kuriam nors vadovui leidžiama vadovauti per didelei tiesioginių pavaldinių grupei. Armijose šis reiškinys stebėtas šimtmečiais. „Normalaus žmogaus protinė veikla yra efektyvi, kai jis vadovauja trims šešiems individams. Jeigu žmogus tinkamai suskirstys visas pareigas į dvi sritis ir vykdymo atsakomybę paves atitinkamai dviem patyrusiems tų sričių specialistams, tai jis pats nebeturės pakankamai darbo. Atvejų, kai tiems dviem specialistams tektų kreiptis į vadovą, būtų per mažai, kad jį visai užimtų. Jis bus beveik užimtas, jeigu savo atsakomybę paves trims specialistams, tuo tarpu šeši atitinkamų sričių specialistai daugeliui vadovų užkraus darbo dešimčiai valandų kasdien… iš visų savęs nualinimo būdų nėra apmaudesnio už tai, kai tūlas apsukrus politikas griebiasi tvarkyti verslo įmonę, neturėdamas jokio supratimo apie savo paties darbo organizavimą. Vienas tokių, laikinai perėmęs intendanto pareigas, taip menkai nusivokė apie savo veiklos organizavimą, kad vos ne mirtinai persidirbo, neleisdamas dirbti kitiems, t.y. jis delegavo vykdymo atsakomybę taip, kad visi septyniolika jo pavaldinių privalėjo visus reikalus tiesiogiai derinti su jo pačiu… …O dėl to, kokią pavaldinių grupę pasirinkti (trijų, keturių, penkių ar šešių asmenų), tai verta prisiminti tokią taisyklę: kuo mažesnė grupės narių atsakomybė, tuo didesnis gali būti jų skaičius, ir atvirkščiai… Juo arčiau organizacijų piramidės viršūnės, tuo labiau mums reikėtų orientuoti į trijų pavaldinių grupes, juo arčiau organizacijų piramidės pamato – tuo labiau į grupes iš šešių“.

Verslo reikaluose šie dalykai mažiau žinomi, nors literatūroje apie valdymo klausimus užuominų apie tai yra buvę. „Aną vakarą per pietus girdėjau, kaip bendrovės „General Electric“ prezidentą paklausė, kiek stambios pramonės bendrovės prezidentui turėtų tiesiogiai pavaldžių žmonių. Jis atsakė, kad jam dabar tiesiogiai atsiskaito aštuoni ar devyni darbuotojai, bet tiek yra per daug, ir jis jau pertvarko savo funkcijas taip, kad tiesiogiai jam atsiskaitytų keturi ar penki; ir aš manau, kad tų keturių ar penkių pakanka. Tai nereiškia, kad vyriausias vadovas neturi kontaktuoti su kitais, bet esmė yra ta, kad maždaug tiek pagrindinių funkcijų reguliariai ir tiesiogiai turėtų priklausyti jam“. Kaip matote iš citatos, ši problema nėra išspręsta. Minimas principas nepriimtas kaip galutinis, griežtas normas bendromis pastangomis turėtų suformuluoti tie, kurie siekia valdyti ekonomiškai ir efektyviai. Kol taip yra, organizacijoje nuostoliai dėl tiesioginių pavaldinių pertekliaus, matyt, nemažės. Tiesioginiai kontaktai su aukščiausiu organizacijos vadovu padeda siekti karjeros ir tai daugeliu atvejų savaime suteikia viešą visuomeninės padėties pripažinimą. Taigi asmeninės ambicijos pasireiškia tuo, kad nuolat veržiamasi į netvarką, nutolstant nuo aiškiai apibrėžtų organizacinių struktūrų. Vadovai, susirūpinę tuo, kad didėtų jų prestižas ir įtaka organizacijoje, lengvai tai gali pasiekti išplėsdami savo kontrolės zoną, prisiimdami atsakomybėn organizacijų skyrius ir padalinius, bet mažiausiai kreipdami dėmesį į dėl to susidarančias organizacijos anomalijas. Stiprios asmenybės kartais nebūna linkusios deleguoti įgaliojimus, o stengiasi asmeniškai ir tiesiogiai spręsti pernelyg didelę daugybę smulkmenų. Naudos sumetimai skatina, kad kiekvienai :intereso“ pusei būtų atstovaujama tiesioginiu ryšiu su aukščiausiąja organizacijos valdžia. Mėginimai pašalinti situacijas, kai vadovas turi per daug tiesioginių pavaldinių, beveik visada traktuojami kaip pasikėsinimas į tokio vadovo asmeninį kompetentingumą.
Taigi organizavimo menui ir mokslui labai svarbu, kad šio principo įrodymo pagrįstumas, kaip teorijos dalykas, papildytų praktinę veiklą tų, kurie specialiai domisi organizacijų valdymu. Iš tiesų teorinis pagrįstumas neginčijamas. Jis paremtas dviem gana paprastomis prielaidomis. Pirmoji yra tai, ką psichologai vadina „dėmesio apimtimi“. Apskritai kiekvienoje žmogaus veiklos srityje skaičius skirtingų objektų, į kuriuos vienu metu žmogus gali atkreipti dėmesį, yra griežtai ribotas. Pavyzdžiui, tik labai išimtinais atvejais individas gali įsiminti daugiau kaip šešis skaitmenis ir tuoj pat juos pakartoti, kai jie parodomi. Tačiau daugiausia „dėmesio apimtis“ apsiriboja šešiais vienaženkliais skaičiais. Tai galioja ir kitoms intelektualinės veiklos sritims. Tačiau didžiausią painiavą šiuo klausimu sukėlė antroji prielaida. Beveik kiekvienu atveju vadovas savo atsakomybės naštą matuoja skaičiumi vertikalių pavienių ryšių tarp jo ir tų, kuriems vadovauja. Tačiau be tų, dar yra vertikalūs grupiniai ir horizontalūs ryšiai. Tarkime, jeigu Tomas vadovauja dviems asmenims – Dikui ir Hariui, tai jis gali su jais kalbėtis atskirai po vieną arba su abiem kartu. Diko elgesys, dalyvaujant Hariui, arba Hario elgesys, dalyvaujant Dikui, skirsis nuo to elgesio, kai jie susitinka su Tomu po vieną. Toliau, ką Dikas galvoja apie Harį ir ką Haris galvoja apie Diką, yra du horizontalūs ryšiai. Šiuos ryšius Tomas privalo turėti galvoje, pavesdamas jiems kokį darbą, kurį jie privalo atlikti bendradarbiaudami neesant Tomo. Šių ryšių, kitaip negu vertikalių, buvimas nėra visada akivaizdus. Iki šiol populiarus posakis „jis būryje netikęs“ liečia kaip tik tokias žmogaus asmenybės permainas bendraujant. Jos pastoviai ir dažnai vienu metu susiklosto į tokius veiksnius, į kuriuos būtina atsižvelgti. Taigi net šioje paprasčiausioje organizacijos dalelėje Tomas turi savo dėmesio apimtyje laikyti nuo keturių iki šešių ryšių:
Vertikalūs pavieniai ryšiai Tomas su Diku ir Tomas su Hariu………………………………………………….2 Vertikalūs grupiniai ryšiai Tomas su Diku ir Hariu ir Tomas su Hariu ir Diku…………………………..2 Horizontalūs ryšiai Haris su Diku ir Dikas su Hariu……………………………………………………..2 Iš viso ryšių…………………………………………………………………………………………6(Kad iš viso susidaro šeši ryšiai, aiškiai matyti iš autoriaus pateikto pavyzdžio. Keturių ryšių suma gaunama tada, kai vertikalūs grupiniai ir horizontalūs ryšiai nustatomi pavaldinius grupuojant ne pagal gretinių, o pagal derinių sudarymo taisykles. Taigi autoriaus pavyzdį galima interpretuoti taip: Vertikalūs pavieniai ryšiai Tomas su Diku ir Tomas su Hariu………………………………………………….2 Vertikalūs grupiniai Tomas su Diku ir Hariu (arba Tomas su Hariu ir Diku)…………………….1 Horizontalūs ryšiai Dikas su Hariu (arba Haris su Diku)……………………………………………….1 Iš viso ryšių…………………………………………………………………………………………4Šiems nesutapimams tarpusavyje ryšių nustatymo būdams atskirti autorius tolesniame tekste vartoja terminus „skaičiavimas maksimalumo pagrindu“ ir „skaičiavimas minimumo pagrindu“.) Vertikalių ir horizontalių ryšių skaičius didės tam tikra matematine priklausomybe atitinkamai didėjant Tomo pavaldinių skaičiui. Vertikalūs pavieniai ryšiai didėja tokia pat proporcija kaip ir pavaldinių skaičius. Kiekvienas papildomas pavaldinys padidina ryšius tik vienu vienetu vertikaliu pavieniu ryšiu. Vertikalūs grupiniai ryšiai gali tik būti skaičiuojami kaip suma galimų derinių, sudaromų iš pavaldinių, arba kaip suma tam tikrų gretinių, sudaromų iš tų pačių pavaldinių. Panašiai galima skaičiuoti ir horizontalius ryšius: po vieną kaip „vienašalius“ arba po du kaip „dvišalius“. Kiekvienu atveju vertikalūs grupiniai ir horizontalūs ryšiai didėja greičiau negu priskirtų pavaldinių skaičius, nes kiekvienas naujas asmuo pagausina horizontalius ir vertikalius grupinius ryšius tuo daugiau, kuo daugiau asmenų grupėje buvo prieš tai. Nepriklausomai nuo būdo ryšiai didėja eksponentine proporcija.
Simbolius, kurių reikšmės pateiktos pridedamose lentelėse ir paveiksle, reikia suprasti šitaip: n – pavaldinių skaičius; a – vertikalių pavienių ryšių skaičius; b – horizontalių ryšių skaičius; c – vertikalių grupinių ryšių skaičius; d – a+b; e – a+c; f – a+b+c; Išvardytų simbolių reikšmės apskaičiuotos maksimumo pagrindu (1 priedas). Antroje lentelėje (2 priedas) simboliai b’, c’, d’, e’ ir f ‘ pažymėtos panašios išraiškos, kurių reikšmės apskaičiuotos minimumo pagrindu. Kadangi neįmanoma nustatyti skirtingų ryšių variantų lyginamųjų verčių, bene patikimiausia būtų imti bendrą ryšių sumą kaip standartą, iš kurio galėtume spręsti apie santykinį valdymo sudėtingumą, atsirandantį dėl pavaldinių skaičiaus kaitos. Šio dydžio reikšmės pateiktos eilutėmis f ir f‘, o jo kitimo pobūdį vaizduoja kreivė f (3 priedas). Tarkime, vienam vadovui įmanoma sekti daugiausia 12 horizontalių ryšių ir 28 vertikalius grupinius ryšius. Tad galima daryti išvadą, kad visais nerutinio darbo atvejais sparčiai didėjanti horizontalių ir vertikalių grupinių ryšių suma tampa pagrindiniu veiksniu, faktiškai apribojančiu skaičių asmenų, kuriems gali veiksmingai ir efektyviai vadovauti vienas asmuo. Tad visais atvejais žemesniame atsakomybės lygmenyje paritetinių padalinių skaičius turėtų būti apribotas daugiausia iki penkių arba galbūt tik iki keturių. Taip pat pažymėtinas galimas skaičius skirtingų ryšių, su kuriais, tenkančiais vienam tiesioginiam pavaldiniui, gali susidurti vadovas. Grupėje iš keturių pavaldinių pagal sumą f kiekvienam iš jų tenka vienuolika ryšių: vienas vertikalus pavienis, trys horizontalūs ir septyni vertikalūs grupiniai. Grupėje iš dvylikos – 2059 ryšiai kiekvienam. Šis paprastas faktas paaiškina daugelį pagarsėjusių tragiškų klaidų kariuomenėje. Kaip tik dėl to vadovas, jau turintis tiesioginius pavaldinius, prieš priimdamas penktąjį, turėtų dvejoti. Ši dvejonė tampa aiški, jeigu suprantama, kad naujai priimtas pavaldinys ne tik atsineša dvidešimt naujų ryšių, bet ir kiekvienam kolegai prideda po devynis naujus ryšius. Bendra galimų ryšių suma tokiame organizaciniame padalinyje padidėja nuo 44 iki 100, o tame padalinyje 127% padidėjusį valdymo sudėtingumą kompensuoja darbo apimties padidėjimas.
Aukščiau paminėta išimtis dėl rutininio darbo dar labiau pabrėžia nagrinėjamo principo svarbą. Kartu ji paaiškina ir sero I. Hamiltono taisyklę, ir tuos atvejus, kai aiškiai klestinčioje organizacijoje vadovas turi daug tiesioginių pavaldinių. Kadangi horizontalūs ir vertikalūs grupiniai ryšiai daro valdymą sudėtingą, tai, suprantama, šis veiksnys daug mažiau pasireikš ten, kur įvairių pavaldinių kiekvieno atliekami darbai nepriklauso vienas nuo kito. Paprastai tai būna žemesniuose organizacijos lygmenyse, kur kiekvienas darbininkas, gavęs konkrečią užduotį, atlieka ją mažai bendraudamas arba visai nekontaktuodamas su kolegomis. Tuo tarpu aukštesniuose organizacijos lygmenyse, kur neišvengiamai tenka deleguoti didelę atsakomybę ir savarankiškumą pavaldiniams, kurie patys savo ruožtu vadovauja svarbiems padaliniams, horizontalių ir vertikalių grupinių ryšių skaičius ir dažnis būtinai smarkiai padidėja (4 priedas). Tačiau net ir šiuose aukštesniuose lygmenyse, kur tiesioginiai pavaldiniai dirba darbus, tarpusavyje nesusijusius, galima vadovauti didesnei tokių darbuotojų grupei. Pirmojo pasaulinio karo metais britų pėstininkų divizijos vadas turėjo šešis pavaldinius, pavaldžius tiesiogiai jam. Bet trys iš jų buvo pėstininkų brigadų vadai, kurie pastovių horizontalių ryšių tarpusavyje neturėjo. Tokios situacijos būna organizacijose (in business), kai centrinė vadovybė (Head Office) valdo geografiškai išsklaidytą grupę giminingų įmonių ir filialų, kurių techniniai ar funkciniai ryšiai yra silpni. Tačiau vis didėjantis specializacijos laipsnis tampa pagrindine šiuolaikinės gamybos vystymosi kryptimi. Dėl specializacijos būtina valdymą organizuoti pagal funkcijas atitinkamai keliant didesnius reikalavimus jų koordinavimui, o tai savo ruožtu formuoja vis platesnes grupinių ir horizontalių ryšių ribas. Taigi aptaro principo reikšmė visoms organizacijų formoms tikriausiai ne mažės, o didės.

2.2. V. A. GRAIČIŪNAS IR MOKSLINĖS VADYBOS DRAUGIJA

Nepriklausomoje Lietuvoje (1918 – 1940) nebuvo mokslinės įstaigos, kuri būtų nagrinėjusi vadybos bei gamybos ir darbo organizavimo problemas. Tačiau mokslininkai suvienijo savo intelektualias pajėgas draugijose ir nagrinėjo aktualias teorines ir praktines problemas. Jau nuo pirmųjų gyvenimo Lietuvoje dienų Graičiūnas buvo aktyvus mokslinės vadybos idėjų, ypač F. Teiloro, propaguotojas, būrė entuziastus, besidominčius šia tema. Vienas aktyviausių jų tarpe buvo P. Lesauskis, kuris greta Graičiūno, yra labiausiai nusipelnęs to meto vadybos mokslo darbuotojas. Šį darbą Graičiūnas dirbo nuo pat pirmųjų atvykimo į Kauną dienų, bet tik nuo 1938 m. gegužės 24 d., kai buvo įkurta Mokslinės vadybos draugija, ši veikla tapo organizuota, sisteminga. Kartu su Graičiūnu draugiją kūrė ir antrasis jos pirmininkas, matematikos daktaras, profesorius, pulkininkas Pranas Lesauskis. Aktyvūs draugijos nariai buvo P.Pamataitis, Z.Rimša, V.Meilus, A.Baliūnas, Z.Gališauskas. Ši draugija neturėjo skyrių kituose Lietuvos miestuose, ją tesudarė apie 30 žmonių, dėl tokio ribotumo draugija buvo net kritikuojama spaudoje. Draugija dirbo 2 metus, 1940 m. okupavus Lietuvą, buvo uždaryta, kaip ir daugelis kitų švietimo ir mokslo bendrijų. 1987 m. metais buvo atkurta Lietuvos vadybos draugija, kuri dabar vadinam V.A.Graičiūno vardu.

Graičiūnas buvo steigimo iniciatorius ir pirmininkas, o steigėjų branduoliui priklausė Krašto apsaugos ministerijos ginklavimo vadybos specialistai – kariškiai, inžinieriai, elektrikai, tai papt kiti žymūs krašto veikėjai: J.Šimkus, V.Juodeika, P.Bulskus, J.Acus. Draugijos tikslas apibūdintas jos įstatuose:1. Šios draugijos tikslas tyrinėjimas, diskusijomis, spauda ir kitomis tinkamomis priemonėmis visose ūkinio gyvenimo srityse kelti lietuvių ūkinį pajėgumą ir ekonominę gerovę, praktiškai taikant mokslinės vadybos dėsnius.2. Tikslo siekdama Mokslinės vadybos draugija:o Rūpinasi, kad visos ūkinio gyvenimo sritys būtų griežtai racionalizuotos didžiausios visiems dalyviams naudos principu;o Skatina šalinti įvairių gyvenimo sričių tvarkymo trūkumus, rūpinasi darbo ir jo išdavų kokybės tobulinimu;o Ieško būdų ir priemonių įkvėpti darbdaviui, darbų vedėjui ir darbininkui aukščiausią etikos koncepciją tiek individualiam, tiek ir kolektyviniam socialiniam atsakingumui ugdyti;o Rūpinasi sudaryti sąlygas, kad visi žmonės, kurie savo veikimo srityse taiko mokslinius metodus, galėtų skatinti šį visuomeninį reikalą. Pirmaisiais savo veikimo metais draugija daugiausia dėmesio kreipė į vadybos ir organizacijos pagrindinių dėsnių, jos pradų pažinimą. Tuo tikslu buvo daromi pranešimai, nagrinėję įvairius organizuoto veikimo bendruosius dėsnius. Draugijos susirinkimuose aptarta 15 labai svarbių temų: „Organizacijos pradai“, „Sąlygos mokslinei vadybai įvesti“, „Ganto grafikų pritaikymas“, „Asmeninio darbo organizacija“, „Funkcinė sistema organizacijose“ ir kt. Diskusijose buvo paliečiami tų dėsnių taikymo gyvenime, konkrečioms mūsų gyvenimo sąlygoms klausimai. Kai kurie referatai buvo paskelbti spaudoje: „Tautos Ūkyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Mūsų Žinyne“. Referatų tekstai Mokslinės vadybos draugijos valdyboje buvo renkami ir naudojami kaip medžiaga vadybos klausimus studijuojant. Ši draugija atliko mūsų šalies ekonomikai naudingą darbą, platindama naujas vadybos idėjas, mokydama gero racionalaus valdymo pradų visus, kurie domėjosi – gamybos specialistus, įstaigų vadovus.

2.3. V. A. GRAIČIŪNAS – VADYBOS PATARĖJAS

Jau buvo minėta, kad giliausią pėdsaką istorijoje Graičiūnas paliko kaip vadybos teoretikas ir savo sukurta valdymo (kontrolės) apimties teorija didžiavosi pelnytai, ją propagavo ir naudojo savo veikloje. Tačiau jis pats nelaikė savęs mokslininku profesionalu dėl įvairių priežasčių, labiausiai todėl, kad traukė praktinis darbas įmonėse, kitose organizacijose propaguojant ir taikant vadybos žinias. Neveltui taip ir prisistatydavo: inžinierius V.A.Graičiūnas, vadybos patarėjas. Tokia iš tiesų buvo jo tikroji profesija. Jai nepaprastai intensyviai ir atkakliai ruošėsi dar besimokydamas Armoro technologijos institute Čikagoje, jai (su pertraukomis) atidavė 20 neilgo savo gyvenimo metų – nuo pirmųjų žingsnių plačiai žinomoje konsultacinėje firmoje „Artur Andersen“ JAV 1919 m. iki pat arešto Kaune 1951 m. Graičiūnas šios srities profesionalas, vadybos konsultavimo pradininkas Lietuvoje, išmokinęs šio darbo ne vieną specialistą (V.Kudirka, R.Dačinskas, V.J.Gubavičius, A.Denis ir kiti). Tuo jis iš esmės buvo pralenkęs laiką ne mažiau kaip 50 metų – juk oficialiai įregistruotos šio verslo įmonės pas mus atsirado tik galutinai žlugus socializmo sistemai. Be to, yra pagrindo tvirtinti, kad ir Europoje jis buvo vienas pirmųjų šios profesijos atstovų, nes senasis žemynas ilgą laiką buvo gerokai atsilikęs nuo vadybos tėvynės JAV. Graičiūnas per 20 darbo metų sukaupė didžiulį patyrimą, kurio nevalia pamiršti. Tai ne tik istorija, bet ir didžiulę vertę turintis bagažas, nes mūsų įmonių praktinis patyrimas vadybos konsultavimo srityje dar labiau kuklus, o apibendrinančių teorinių darbų iš viso neturime. Aprašyti vertingą Graičiūno patyrimą, darbus gana sunku, nes jis pats apie tai, apie savo mintis, ieškojimus ir sprendimus rašyti nemėgo. Tačiau jo veiklos pėdsakų vadybos konsultavimo srityje vis dėlto išliko. Atsidavusių idėjai žmonių, visų pirma L.Brogos, R.Dačinsko dėka buvo išsaugota nemaža dalis vertingos istorinės medžiagos, neblogai atspindinčios Graičiūno kaip vadybos patarėjo veiklą: laiškų, dokumentų apie tyrimus bei reformas įmonėse ir kt.