Užsienio investicijų įtaka Lietuvos ūkiui

TURINYS
I. PIRMA TEMA 4
1. Pagrindinė ekonomikos problema 4
2. Lietuvos ūkio plėtojimo strategija 5
II. ANTRA TEMA 6
1. Gamybos proceso sąvoka ir sudėtis 6
2. Gamybos proceso organizavimo principai 7
III. PRAKTINĖ UŽDUOTIS 9
1. BENDROJI DALIS 9
1.1. Investicijų įstatymas 9
1.2. Bendra užsienio investicijų apžvalga 11
2. UŽSIENIO INVESTICIJŲ SKATINIMAS LIETUVOJE 18
2.1. Laisvosios ekonominės zonos Lietuvoje 18
2.2. Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (LEPA) 19
2.2.1. Strateginiai tikslai 19
2.2.2. Pasiekti rezultatai 20
2.2.3 Industrinių zonų marketingas 21
2.3. BalAEF 21
2.4. Europos Sąjungos parama 22
2.4.1. PHARE programa 22
2.4.2. SAPARD 22
IŠVADOS 24
LITERATŪRA 251. Pagrindinė ekonomikos problema
Esminė problema, kurią dažniausiai nagrinėja ekonomika yra formuluojama taip: “kaip paskirstyti duotus išteklius žinomiems tikslams pasiekti”, t.y. tuurime duomenis, turime tikslo funkciją, reikia tik išspręsti optimizacijos uždavinį.
“Jeigu pripažinsime, kad visuomenės ekonominė problema yra visų pirma greito prisitaikymo prie besikeičiančių laiko ir vietos aplinkybių problema, tai turėsime pripažinti, kad galutiniai sprendimai turi būti palikti žmonėms, kuriems žinomos šios aplinkybės.”

F.Hayekas
Pasak F.Hayeko (1945 m.) žinios ekonominėje veikloje apie konkrečios vietos ir laiko aplinkybes yra esminės. Žinių perdavimas per kainas nėra žmogaus sukurtas mechanizmas, todėl daugeliui pasikliaujančiųjų sąmoningu valdymu, jis dažnai atrodo paradoksalus bei nevertas pasitikėjimo. Tačiau jis veikia ir duoda atsakymą į pagrindinį ekonomikos klausimą – kaip žmonėms pasikeisti žiniomis, kurių visumos niekas neturi. Remiantis vien intelektu labai sunku suvokti, kaip įmanoma perduoti kažkam reikalingą informaciją, kuria disponuoja visiškai nepažįstami žmonės. Nežinant nei kur jie gyvena, nei kodėl elgiasi būtent taip, o ne ki

itaip.
Tarkime pastebėjome, kad pabrango benzinas – yra daugybė paaiškinimų, kodėl taip atsitiko, bet benzino vartotojui – ne ekonomistui, tai visai nesvarbu. Jam svarbu ne kodėl, o kiek, nes tada verta svarstyti galimybes sumažinti kuro vartojimą arba pereiti prie kitos kuro rūšies, pvz. dujų. Degalinės savininkui išaugusi benzino kaina yra signalas, kad paklausa kitoms kuro rūšims turėtų išaugti ir verta investuoti į šių produkto tiekimo plėtrą. Kita vertus, jei išaugo vietinio benzino kaina, gal verta daugiau jo importuoti?. Pakitus vieno produkto kainai, daugeliui žmonių tenka koreguoti savo planus. Kitas nuostabus informacijos perdavimo kainomis bruožas yra jos aiškumas – net bobutė, jei tik gali, veža parduoti braškes į tą turgų, kur už jas daugiau moka. Yra tik vienas “bet” sėkmingai šios informacinės sistemos veiklai: kainos turi būti laaisvos. Valdžios įsikišimas, reguliuojant kainas, yra šios sistemos griovimas.
Bet kuriame ūkyje visada iškyla pasirinkimo problema: ką gaminti, kaip gaminti iš esamų (dažniausiai ribotų) išteklių ir kam paskirstyti produktus. Jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių arba jeigu visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius, tuomet nebūtų ekonominių problemų.2. Lietuvos ūkio plėtojimo strategija
Šalies ekonomikos plėtros strateginis valdymas traktuojamas kaip valstybės realizuojama nenutrūkstama strateginės analizės, strategijos kūrimo, koregavimo ir jos įgyvendinimo funkcija, leidžianti laiku prisitaikyti prie vidinės ir ta
arptautinės situacijos pokyčių ir maksimaliai didinti bei veiksmingai išnaudoti šalies ekonominį potencialą.

Strategija turi tikslinę orientaciją, kurią skirtingais detalizavimo lygiais apibrėžia šalies ekonomikos vizija, ekonomikos plėtros valstybės misija ir strateginiai tikslai (politiniai, socialiniai ir ekonominiai). Neatsiejama strategijos sudėtinė dalis yra valstybės politika, ekonomikos reformos, svarbiausi veiksmai ir pagrindinės priemonės vizijai, misijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti. Ekonominį strategijos įgyvendinimo pagrindą sudaro valstybės disponuojami finansų ištekliai ir jų paskirstymo sistema. Strategijos įgyvendinimo eiga turi būti stebima ir kontroliuojama.

Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija parengta vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. 1274 „Dėl ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijos projekto rengimo“, ir ji yra rengiamos Valstybės ilgalaikės raidos strategijos sudėtinė dalis.

Lietuvos ekonominės politikos tikslas yra stabili makroekonominė aplinka-žemas nedarbo lygis, stabilios kainos, spartus ekonomikos augimas. Makroekonominė politika faktiškai susideda iš fiskalinės ir monetarinės politikos. Ribotą ir vis mažėjantį vaidmenį vaidina kainų ir darbo užmokesčio reguliavimo politika.

Lietuva turi ir toliau siekti narystės EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje, vienijančioje 30 pasaulio valstybių ir glaudžiai bendradarbiaujančioje su daugiau nei 70 valstybių. EBPO siekia pasaulinės ekonomikos globalizacijos bei teikia pagalbą ir valstybinėms, ir privačioms įvairių valstybių struktūroms dėl administracinių ir socialinių sunkumų. Tapusiai EBPO nare ir įsiliejusiai į labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių būrį Lietuvai būtų už
žtikrintas ir teisinės sistemos suderinamumas su pasaulinėje praktikoje įprastinėmis normomis, Lietuvos verslo reguliavimo būdai būtų pažįstami ir priimtini investuotojams.

ANTRA TEMA
(pagal B)1. Gamybos proceso sąvoka ir sudėtis
Gamyba yra pagrindinė firmos veiklos sritis. Bendriausia prasme gamyba yra veikla, kurios tikslas gėrybių, t.y. produktų ir paslaugų, kūrimas.

Gamybos procesas – tai atvira sistema, kuri fiziniais ir informaciniais ryšiais susieta su kitomis sistemomis (įmonėmis, organizacijomis, žinybomis) ir sudaryta iš daugelio atskirų posistemių (tarnybų, cechų ir kt.), kurių fiziniai ir informaciniai tarpusavio ryšiai turi būti labai racionaliai organizuoti. Tai būtina gamybos proceso funkcionavimo sąlyga.

Gamybos procese galima išskirti tris sudedamąsias dalis:
 Darbas (tikslinga žmonių veikla);
 Darbo priemonės ( įrankiai, mašinos, įrengimai, pastatai, energija, žemė ir kt.);
 Darbo objektai (žaliavos ir pagrindinės medžiagos, pagalbinės medžiagos, kooperuojamieji, komplektuojamieji dirbiniai);
Nors esama daug įvairių įmonių pasižyminčių gamybos procesų įvairove, pagal tam tikrus požymius kiekvieną gamybos įmonę galima priskirti tam tikram gamybos tipui. Požymiai – gamybos specializacija, gamybos apimtis, gaminių nomenklatūra ir jų pastovumas, technologijos procesai, darbininkų kvalifikacija ir kt. Išskiriami 3 pagrindiniai gamybos tipai:
1. Vienetinė gamyba. Tokioje įmonėje gaminami daug skirtingo tipo gaminių ir kiekvieno pavadinimo gaminių gamybos apimtys yra nedidelės. Tie patys gaminiai per metus nesikartoja arba kartojasi neperiodiškai. Pavyzdys: juvelyrinė dirbtuvė, baldų gamybos pagal užsakymus įmonė ir pan.
2. Serijinė gamyba. Tokioje įmonėje produkcijos nomenklatūra yra siauresnė. Tie patys ga

aminiai tam tikru periodiškumu kartojasi. Vienodų dirbinių kiekis pradedamas gaminti vienu metu ir pereinantys kartu visus gamybos procesus, taip pat kartu baigiamas gaminti ir vadinamas “partija”. Pavyzdys: sezoninių rūbų partija, tam tikrų techninių parametrų produkcijos partija – “RAM PC100” partija ir pan.
3. Masinė gamyba. Tokios įmonės specializuojasi ilgą laiką dideliais kiekiais gaminti vieno tam tikro tipo gaminius arba labai siaurą jų asortimentą. Kiekviena darbo vieta specializuota konkrečiai operacijai atlikti, todėl yra didelės galimybės gamybą automatizuoti. Įrenginiai neperderinami. Norint pradėti gaminti naujus gaminius įmonę reikia iš pagrindų rekonstruoti.

Pavyzdys: Cocacola, Redbull ir pan.2. Gamybos proceso organizavimo principai
Gamyba – procesas, kuriame gamybos ištekliai naudojami produktų ir paslaugų gamybai.

Gamybos proceso organizavimo principai – tai proporcingumas, nenutrūkstamumas bei ritmingumas, specializavimas, sroviškumas, automatizavimas bei mechanizavimas, gamybos proceso lankstumas, gamybos integravimas ir kt.
Šių principų laikomasi racionaliai organizuojant gamybos procesą:
1. Gamybos proporcingumas. Jis reikalauja, kad visų įmonės struktūrinių vienetų gamybiniai pajėgumai būtų tarpusavyje suderinti ir užtikrintų nepertraukiamą darbą.
2. Gamybos nenutrūkstamumas. Tai pasiekti gana sunku. Reikia stengtis, kad pertraukos gamybos procese būtų kuo trumpesnės ir jų būtų kuo mažiau. Tada sutrumpėja gamybos ciklas, sumažėja nebaigta gamyba ir įmonei reikia mažiau apyvartinių lėšų. Tai lengva pasiekti, kai įmonėje siaura gaminių nomenklatūra ir jie gaminami dideliais kiekiais.
3. Gamybos ritmingumas pasiekiamas kai bet kuriuo laikotarpiu kiekvienoje darbo vietoje ir visoje įmonėje pagaminamas vienodas ar nuolat didėjantis produkcijos kiekis. Ritmingumas sudaro sąlygas visiškai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, išvengti prastovų mėnesio pradžioje ir šturmo mėnesio pabaigoje. Sudaro sąlygas gerinti produkcijos kokybę ir išvengti broko.
4. Gamybos specializavimas. Specializuojant gamybos procesą visi gaminiai ir operacijos paskirstomi pagal tam tikrus požymius įvairiems struktūriniams vienetams. Skiriamos daiktinės ir techninės specializavimo formos.
5. Gamybos sroviškumas. Jis reikalauja, kad visi objektai gamybos procese judėtų nuosekliai, trumpiausiu keliu ir viena kryptimi. Pasiekiamas deramai planuojant cechus ir atskiras darbo vietas. Laikantis sroviškumo principo atskiri įmonės padaliniai turėtų būti išdėstomi tokia tvarka:
1) Medžiagų sandėliai;
2) Paruošimo fazės cechai;
3) Apdirbimo fazės cechai;
4) Surinkimo fazės cechai;
5) Gatavos produkcijos sandėliai.
Gamybos sroviškumas leidžia sumažinti išlaidas transportuojant darbo objektus tarp darbo vietų ir cechų. Tai leidžia sumažinti produkcijos savikainą, trumpinti gaminio ciklą ir pasitenkinti mažesne operatyvinių lėšų suma.
6. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas. Mechanizuotas, pusiau automatizuotas ir automatizuotas darbas. Leidžia sumažinti fizinio darbo lyginamąją dalį gamybos procese, didinti darbo našumą, mažinti savikainą, gerinti produkcijos kokybę.
7. Gamybos proceso lankstumas. Dabartiniu metu prisotintos rinkos ir didėjančios konkurencijos sąlygomis atsiranda poreikis gaminius tobulinti, atnaujinti arba pateikti visai naujus gaminius. Gamybos procesui iškyla eilė reikalavimų: jis turi būti gerai organizuotas ir turėti techninę bazę, greitai ir mažomis išlaidomis persiorientuoti į naujų gaminių gamybą ir kt.

III. PRAKTINĖ UŽDUOTIS1. BENDROJI DALIS
šio referato dalies tema – tiesioginių užsienio investicijų įtaka Lietuvos ūkiui.
Rytinėje Baltijos jūros pakrantėje esanti viena iš Pabaltijo valstybių – Lietuva – turi geografinės padėties pranašumą pritraukiant investicijas. Ji yra jungtis tarp vienos sparčiausiai besivystančių rinkų – Rusijos ir vieno pažangiausių pasaulio regionų – Europos Sąjungos.
Stengsiuosi apžvelgti pagrindines, gerai žinomas organizacijas, kurių dėka pritraukiama nemažai, teigiamą įtaką darančių Lietuvos ūkiui, užsienio investicijų.1.1. Investicijų įstatymas
Investicijos – piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros mokslo ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą.

Investuotojai – Lietuvos Respublika bei užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos, Lietuvos Respublikos ir užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka investuoja nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą bei naudojamą turtą.

Investicijų rūšys:
1. Investicijų rūšys pagal investuotojo įtaką ūkio subjektui:
1) Tiesioginės investicijos – investicijos ūkio subjektui steigti bei įregistruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui;
2) Netiesioginės (portfelinės) investicijos ) investicijos, jei investuojant įsigyta kapitalo dalis nesuteikia investuotojui galimybės daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.
2. Investicijų rūšys pagal investuotojo nuolatinę buveinę (rezidavimą):
1) Vidaus investicijos – Lietuvos valstybės, Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje;
2) Užsienio investicijos – užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje.
3. Investicijų rūšys pagal investuotojo statusą:
1) Valstybės investicijos – investicijos valstybės poreikiams tenkinti nacionalinio biudžeto, valstybės (savivaldybių) fondų lėšomis, Lietuvos valstybės (savivaldybių) vardu gautomis paskolomis, valstybės (savivaldybių) įmonių lėšomis ir kitu valstybės (savivaldybių) turtu bei valstybės (savivaldybių) suteikiamomis paskolų garantijomis;
2) Privačios investicijos – Lietuvos Respublikos ir užsienio privačios nuosavybės teisės subjektų investicijos;
3) Užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų investicijos.
4. Investicijų rūšys pagal investavimo objektą:
1) Kapitalo investicijos – investicijos ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui sukurtu, įsigyti arba jo vertei padidinti;
2) Finansinės investicijos – visos investicijos, išskyrus nurodytas šios dalies 1 punkte.

Investavimo būdai:
5. Investuotojai gali investuoti LR įstatymų nustatyta tvarka šiais būdais:
1) Steigdami ūkio subjektą, įsigydami Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalą arba jo dalį;
2) Įsigydami visų rūšių vertybinius popierius;
3) Sukurdami, įsigydami ilgalaikį turtą arba didindami jo vertę;
4) Skolindami lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalo dalis, suteikianti jam galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui;
5) Vykdydami koncesijų bei išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis.

Tiesioginė užsienio investicija yra laikoma tokia investicija, kurios pagrindu susiformuoja ilgalaikiai ekonominiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės.
Tiesioginiais užsienio investuotojais gali būti individualūs asmenys, akcinės bendrovės, juridinio asmens teises turinčios ar neturinčios personalinės įmonės, susijusios su asmenų ar įmonių grupėmis, vyriausybės ir vyriausybinėmis tarnybomis, koncernais arba kitokiomis organizacijomis, kurioms priklauso tiesioginių investicijų įmonės kitose šalyse nei jie patys reziduoja.
Tiesioginėms užsienio investicijoms priskiriamas ne tik pirminis kapitalo investavimas, bet ir visos vėlesnės ekonominės operacijos tarp investuotojo ir investavimo įmonės. Taigi tiesiogines užsienio .investicijas sudaro:
 Tiesioginiam užsienio investuotojui tenkanti įmonės nuosavo kapitalo dalis (atsižvelgiant į turimas balsavimo teises, t.y. į turimą įmonės įstatinio kapitalo dalį);
 Reinvesticijos – tiesiogiai užsienio investuotojui priklausanti, bet dividendų forma nepaskirstyta, o įmonėje likusi, pelno dalis (taip pat nuo turimų balsavimo teisių procento);
 Tiesioginio užsienio investuotojo investavimo įmonei suteiktos ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos. Paskolos, gautos Lietuvos Valstybės vardu ir paimtos su Vyriausybės garantija, nėra tiesioginės užsienio investicijos;
 Kitas įmonės kapitalas – tai tiesioginio užsienio investuotojo ir investavimo įmonės prekybos skolos, priskaičiuoti bet neišmokėti dividendai, privilegijuotos akcijos, nesuteikiančios teisių į turtą likviduojant įmonę, palūkanos už paskolas ir t.t.1.2. Bendra užsienio investicijų apžvalga
LR Statistikos departamento duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos 2002 m. sausio 1 d. sudarė 10.66 mlrd. Lt (3.02 mlrd. eurų) ir per metus padidėjo 14,2 %. (2001 m. sausio 1 d. buvo 9337,3 mln. Lt). Vienam Lietuvos gyventojui teko 3062 Lt* (868 eurai) tiesioginių užsienio investicijų. Pagrindinės šalys investuotojos – Danija (1982,9 mln. Lt, arba 18,6 %), Švedija (1720,6 mln. Lt , arba 16,1 %), Estija (1071,5 mln. Lt, arba 10,0 %), Vokietija (984,5 mln. Lt, arba 9,2 %) ir JAV (882,6 mln. Lt, arba 8,3 %). Per 2001 metus 80 % išaugo Estijos, 43 % –Vokietijos tiesioginės investicijos. Daugiausiai investuota į apdirbamąją pramonę – 29,3 %, prekybą – 20,4 %, finansinio tarpininkavimo įmones – 19,9 %, ryšių paslaugas – 14,7 % visų tiesioginių užsienio investicijų (žr.4pav. 17psl).
Kaip pavaizduota 3 lentelėje (17psl.), Suomija daugiausia investuoja į finansinius tarpininkavimus, statybą.
Jungtinė Karalystė pirmauja tekstilės gaminių gamyboje, viešbučių ir restoranų bei nekilnojamojo turto srityse.
Šveicarija yra lyderė apdirbamojoje pramonėje.
Valstybė užsienio kapitalo pritraukimo programoje, skatindama investavimą visose ekonomikos sferose ir šakose, išskyrė prioritetinius šio investavimo objektus. Lietuvoje šios programos prioritetinėmis investavimo sferomis nustatytos šių šakų įmonės:
 Žemės ūkio;
 Kuro ir energetinio komplekso;
 Ryšių;
 Lengvosios pramonės;
 Mašinų gamybos;
 Medicinos pramonės;
 Transporto infrastruktūros;
 Chemijos pramonės;
 Socialinės infrastruktūros.

Toks selektyvus užsienio investicijų pritraukimas leidžia aktyviai veikti investicinėms kompanijoms svarbiausiose Lietuvos ekonomikos srityse.

Iš 1 lentelėje pateiktų duomenų galima teigti, kad TUI auga, palyginus 1997 m. ir 2001 m. paskutiniuosius ketvirčius, investicijos išaugo daugiau nei du kartus. Aktyviausios investuotojos šalys yra Danija, kurios investicijos išaugo nuo 1998 m. tris kartus, toliau seka Švedija, Estija (žr.2 lentelę, 14psl.).

Šalys pagal TUI apimtį 2001 m. sausio-rugsėjo mėn. išsirikiavusios panašia tvarka – tebepirmavo Danija ir Švedija, investavusios atitinkamai 18,3% ir 17,3% visų TUI. Pastaruoju metu nemažai Skandinavijos kilmės kapitalo į Lietuvą patenka per Estiją, todėl ši šalis iš šeštosios vietos pakilo į trečiąją, nustumdama JAV į penktąją vietą.

1 lentelė

Užsienio investicijos Lietuvoje (mln.Lt)

I II III IV
Tiesioginės užsienio investicijos

2001 9549,24 10167,3 10458,5 10661,9

2000 8372,63 8728,98 9053,97 9337,25

1999 6934,72 7460,83 7889,41 8252,12

1998 4547,83 5026,93 5851,23 6501,19

1997 3074,2 3320,31 3921,64 4162,47
Lietuvos banko duomenys

1 pav. Pagrindinių šalių investuotojų tiesioginės investicijos
pagal ekonomines veiklas 2002 m. pradžioje; tūkst.Lt

2 lentelė

Pagrindinės šalys investuotojos

Metų pradžioje, mln. Lt

Tiesioginės užsienio investicijos

1998 1999 2000 2001 2002

Iš viso % Iš viso % Iš viso % Iš viso % Iš viso %
Iš viso 4162,5 100 6501,2 100 8252,1 100 9337,3 100 10661,9 100
Danija 259,7 6,2 427,8 6,6 801,0 9,7 1704,2 18,3 1982,9 18,6
Švedija 507,1 12,2 1096,4 16,9 1443,9 17,5 1618,1 17,3 1720,6 16,1
Estija 177,7 4,3 279,9 4,3 341,5 4,1 597,3 6,4 1071,5 10,0
Vokietija 467,7 11,2 530,3 8,2 632,1 7,7 689,3 7,4 984,5 9,2
JAV 1079,5 25,9 1214,0 18,7 1103,2 13,4 917,5 9,8 882,6 8,3
Jungtinė Karalystė 326,8 7,9 440,2 6,8 589,3 7,1 623,5 6,7 689,7 6,5
Suomija 180,8 4,3 693,8 10,7 872,1 10,6 562,9 6,0 619,4 5,8
Norvegija 129,8 3,1 272,6 4,2 314,8 3,8 397,2 4,3 399,2 3,7
Šveicarija 65,6 1,6 108,4 1,7 456,2 5,5 452,1 4,8 342,6 3,2
Liuksemburgas 161,6 3,9 302,0 4,6 295,3 3,6 316,6 3,4 269,3 2,5
Kitos šalys 806,2 19,4 1135,8 17,3 1402,7 17,0 1458,6 15,6 1699,6 16,1

Daugiausia TUI vienam gyventojui tenka Vilniaus apskrityje (žr.2 pav.). Antroje vietoje, nors ir gerokai atsiliekanti, yra Klaipėdos apskritis.
Toks invest.icijų srautas turi įtakos infrastruktūros gerinimui, bedarbystės mažinimui, bendrai žvelgiant, ekonominio lygio kėlimui. Trūkumas – ne vienodas investicijų srauto pasiskirstymas.
Labiausiai TUI orientuota į stambias įmones, kuriose dirbančiųjų skaičius yra virš 500. Tai sudaro 35,6% (žr.3 lentelę). Daugiausia investuojama pagal ekonominės veiklos rūšis į pramonę, prekybą bei finansinį tarpininkavimą. Tai gerai matyti 4 pav., 17psl.

Metų pradžioje
2 pav. Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui apskrityse

3 pav. Tiesioginės užsienio investicijos pagal įmonės dydį 2002 m. sausio 1 d.
(darbuotojų sk.)

4 pav. Tiesioginės užsienio investicijos pagal veiklų rūšis 2002 m. sausio 1 d.

3 lentelė
Pagrindinių šalių investuotojų tiesioginės investicijos
pagal ekonomines veiklas
2002 m. pradžioje, tūkst. Lt

Jungtinė Karalystė Suomija Norvegija Šveicarija
Apdirbamoji pramonė 221711 138753 69693 268025
Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba 89647 53236 21333 206403
Tekstilės gaminių gamyba 63385 34920 1884 0
Naftos perdirbimo ir chemijos gaminių gamyba 4539 20232 15100 0
Kitų nemetalo produktų gamyba 2737 27222 159 421
Statyba 2491 22188 10785 0
Viešbučiai ir restoranai 61484 7882 36606 14675
Finansinis tarpininkavimas 52067 89884 7840 7372
Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 107457 25591 36190 111712. UŽSIENIO INVESTICIJŲ SKATINIMAS LIETUVOJE
2.1. Laisvosios ekonominės zonos Lietuvoje
Viena iš tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo formų yra laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) steigimas Lietuvoje.
Investicinės veiklos mokesčių reguliavimas nukreipia investicijas į prioritetines ekonomikos sferas remdamasis atitinkamų mokesčių dydžiu ir jų lengvatų nustatymu. Efektyvesnis investicinės veiklos reguliavimas vykdomas suteikiant atitinkamas mokesčių lengvatas. Tokiu būdu kompanija, kurios įstatiniame kapitale yra investicija (užsienio), neapmokestinama atitinkamais mokesčiais. Mokesčių lengvatos yra taikomos investiciniams subjektams, kuriant LEZ Lietuvoje.
1995 m. birželį buvo priimtas LR laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymas. LEZ – tai ūkinei-komercinei ir finansinei veiklai skirta teritorija, kurioje yra šio įstatymo nustatytos ūkio subjektams specialios ekonominės ir teisinės funkcionavimo sąlygos:
 Šioje teritorijoje neturi būti nuolatinių gyventojų.
 Zonoje prekės importo ir eksporto muitų bei mokesčių ir kitų ekonominio pobūdžio draudimų ir apribojimų požiūriu yra laikomos esančiomis už Lietuvos Respublikos muitų teritorijos ribų.
 Zonos ūkinę veiklą organizuoja zonos valdymo bendrovė. Bendrovė yra juridinis asmuo, kurioje privačios nuosavybės teise fiziniams ir juridiniams asmenims priklausanti akcijų dalis turi būti ne mažesnė kaip suteikianti 51% balsų. Ji veikia pagal Akcinių bendrovių įstatymą.
 Zonos įmonė – tai toje zonoje esanti ir pagal reikalavimus įregistruota bet kokios nuosavybės formos ir rūšies įmonė.
 Pagrindų įstatymas numato draudžiamas ir ribojamas zonoje kapitalo investavimo ir veiklos sritis, zonos steigimo tvarką.
 Zonos steigimo iniciatorės gali būti savivaldybės ir apskritys.
 Zona steigiama LR įstatymu.
 Įstatyme turi būti nustatytos zonos teritorijos ribos, zonos veiklos rūšys, terminas, konkurso sąlygos ir kriterijai zonos steigimo konkurso laimėtojams parinkti, zonos valdymo bendrovės struktūra, jos valdymo organų funkcijos, įgaliojimai, atsakomybė, zonos valdymo bendrovės likvidavimo, nelikviduojant zonos, bei naujos bendrovės suformavimo tvarka bei kita.

Taip 1996 m. buvo priimti konkrečių zonų: Šiaulių (450 ha, 1996 m. liepą), Klaipėdos (205 ha, 1996 m. rugsėjį) ir Kauno (1000 ha, 1996 spalį) įstatymai.

Kol kas nėra faktinės medžiagos apie LEZ indėlį Lietuvos ekonomikoje, tačiau siekiant išlaikyti galimybę pritraukti į šias zonas reikšmingas Lietuvos ekonomikai užsienio investicijas, LR Seime priimtas LR laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymas (2000.09.12, Nr.VIII-1917), numatantis, kad mokesčių lengvatos ir kiti valstybės pagalbos būdai laisvosiose ekonominėse zonose įregistruotoms įmonėms būtų taikomi tiek, kiek tai atitinka LR valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymo nuostatas.2.2. Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (LEPA)
Lietuvos ekonominės plėtros agentūra yra viešoji įstaiga, įkurta 1997 metų rudenį. Agentūroje yra Eksporto, Investicijų bei Informacijos ir ryšių su visuomene departamentai. Agentūros atstovybės įsikūrę Vokietijoje ir Rusijoje.
Lietuvos ekonominės plėtros agentūros misija – skatinti bei pritraukti tiesiogines užsienio investicijas į Lietuvą, didinti Lietuvos eksportą, gerinti palankaus verslui ir investicijoms Lietuvos ekonominio klimato įvaizdį užsienio šalyse. Agentūra, įgyvendindama savo tikslus, atsižvelgia tiek į užsienio, tiek į Lietuvos verslininkų interesus.2.2.1. Strateginiai tikslai
Lietuvos investicijų agentūra 1997 metų rugsėjo mėnesį buvo perorganizuota į Lietuvos ekonominės plėtros agentūros Investicijų departamentą, atsakingą už šių tikslų įgyvendinimą:
 Didinti tiesioginių užsienio investicijų į Lietuvą apimtis.
 Didinti Lietuvos įmonių eksporto apimtis.
 Gerinti Lietuvos ir jos verslininkų, kaip patikimų ir aukštos kvalifikacijos verslo partnerių, įvaizdį tarptautinėje rinkoje.
 Skatinti tarptautinės prekybos ir investicijų teigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai.
LEPA Investicijų departamento veikla apima platų veiksmų lauką:
 Investuotojų dėmesio sužadinimas;
 Investicinių projektų generavimas;
 Investuotojų aptarnavimas;
 Lietuvos objektų, tinkamų investicijoms ar galinčių sudominti potencialius investuotojus, paieška, parinkimas ir paruošimas;
 Lietuvos Regionų paruošimas užsienio investicijoms – savivaldybių administracijos darbuotojų kvalifikacijos kėlimas;

 Specializuotos Regionų rinkodaros kampanijos;
 Reikiamų bendrųjų verslo sąlygų investuotojams Lietuvoje sukūrimas ir gerinimas, šalinant administracines bei biurokratines kliūtis.

Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas į šalį (ne privatizacijos keliu) yra įvairių rinkodaros priemonių kompleksas. LEPA Investicijų departamentas savo veikloje naudoja šias rinkodaros priemones (“Marketing Mix”):
 “Tiesioginės rinkodaros” kampanijos;
 Reklama;
 Internetas;
 Leidiniai;
 Ryšiai su užsienio žiniasklaida;
 Verslo galimybių Lietuvoje pristatymas įvairioms užsienio ir Lietuvos auditorijoms;
 Užsienio verslininkų vizitai, per kuriuos jie gali betarpiškai susipažinti su juos dominusiais objektais, veiklos sritimi ar bendromis verslo galimybėmis.2.2.2. Pasiekti Rezultatai
Daugelis užsienio investuotojų, planuodami savo veiklą Lietuvoje, iš pradžių kreipiasi į LEPA patarimų ir bendrojo pobūdžio informacijos, ir vėliau savarankiškai imasi konkrečių veiksmų. Kiti pradeda vykdyti savo investicinius projektus ir toliau bendradarbiaudami su LEPA. Baigti projektai:
 Jungebecker (Vokietija, elektromechaniniai komponentai) -Šiauliai,
 Utzon (Danija, tekstilės pramonė) -Šiauliai,
 Audiocom (Norvegija, elektronikos sektorius) – Kaunas,
 Swarowsky (Austrija, meno dirbinai) – Vilnius,
 Cascolit (Olandija, medinių namų surinkimas) – Vilnius,
 Procotex (Belgija, tekstilės pramonė) – Garliava,
 Koei Ltd. (Japonija, IT sektorius) – Vilnius,
 E. Hiltunen OY(Suomija, metalo apdirbimas) – Vilnius,
 Kirnen Abbruch (Vokietija, statybos sektorius) – Vilnius,
 R&V London Ltd. (Japonija,automobilių pramonė) – Panevėžys

Iš šių, jau baigtų, projektų pradėjo veikti 7 naujos įmonės, kurių investicijų dydis siekia 60 mln. Lt bei sukurtos/išsaugotos 365 darbo vietos. 3 įmonės (E. Hiltunen OY, Kirnen Abbruch, R&V London Ltd.) veda derybas su Lietuvos kompanijomis. Iš šių projektų galima tikėtis virš 17 mln. Lt investicijų bei sukurtų 90 darbo vietų.
Nekilnojamo turto marketingas – LEPA Investicijų departamento darbuotojai yra sukūrę ir pastoviai palaiko sklypų ir pastatų duomenų bazę, kuri padeda parinkti tinkamą vietą investicijoms. Duomenų bazėje yra informacijos apie esančius pramoninius ir komercinius sklypus – 25 vnt., bei įvairius pastatus – 60 vnt.
2001 metais Departamentas tęsė 4 perspektyvių ir pradėjo 10 naujų investicinių projektų, kurių numatoma bendra TUI suma sudaro 700 mln. LT bei kurie sukurs (išsaugos) 2700 darbo vietų. Taip pat dar 4 investiciniai projektai yra atidėti vėlesniam laikotarpiui. Tai PKC Group (Švedija, automobilių pramonės sektorius), Celestica (Kanada, elektronikos sektorius), Raynaert Raizen (Olandija, pramogų parko projektas) bei Continental (Vokietija, auto-moto komponentai). Jų planuojama bendra TUI suma sudaro 920 mln. LT, sukuriant (išsaugant) 3200 darbo vietų.

2.2.3. Industrinių zonų marketingas
Siekiant kuo plačiau pristatyti Lietuvą užsienio investuotojams, įvairių seminarų, vizitų į užsienį bei susitikimų su potencialiais investuotojais metu yra vykdomas aktyvus industrinių zonų marketingas. Lietuvoje esančios industrinės zonos buvo pristatytos seminaruose Vokietijoje, Japonijoje, Suomijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje bei Belgijoje. Norint užtikrinti paslaugų potencialiems investuotojams kokybę Investicijų departamentas aktyviai bendradarbiauja su kitų šalių industrinių zonų vykdytojais. Buvo pasirašyta tolesnio bendradarbiavimo sutartis su Norvegijos industriniu parkų plėtotoja SIVA, kuri bendradarbiaudama su investicijų departamentu įsteigė industrinį parką Panevėžyje.
Tarptautiniai renginiai ir kompanijų lankymas – Vienas iš efektyvesnių investuotojų dėmesio Lietuvai pritraukimo būdų yra tiesioginis bendravimas ir Lietuvos pristatymas įvairių renginių bei konkrečių kompanijų lankymo metu.2.3. BalAEF
Baltijos ir Amerikos verslo fondo (BalAEF) tikslas yra teikti paramą privataus sektoriaus plėtrai Baltijos valstybėse per finansinius sandorius su į augimą orientuotomis privačiomis bendrovėmis ir verslininkais Estijoje, Latvijoje bei Lietuvoje.
Baltijos ir Amerikos verslo fondas yra privati korporacija, kurios kapitalą sudaro 50 milijonų dolerių JAV valstybinio sektoriaus lėšų, suteiktų per JAV Tarptautinės plėtros agentūrą (USAID). Nuo 1995 m. veikiantis Fondas turi atstovybes Vilniuje, Rygoje ir Taline, o jo būstinė yra Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nors Fondo investicijos apima platų pramonės šakų spektrą, tačiau geografiškai jos apribotos Lietuva, Latvija ir Estija. 1997 m. Fondas įstojo į Europos Rizikos kapitalo asociaciją (http://www.evca.com/), o 2001 m. tapo Amerikos Hipotekos bankininkų asociacijos nariu (http://www.mbaa.org/).2.4. Europos Sąjungos parama
Pagal parengtą Kauno biologinio nuotekų valymo įrenginių projektą tokioms statyboms numatyta 110,1 mln. litų. Iš tos sumos 54,5 mln. litų skirs ES, apie 6,5 mln. litų – Lietuva, o likusią dalį sudarys Europos ekonominio vystymo ir plėtros banko paskola.
Biologinio valymo įrenginius numatyta pastatyti iki 2006 – ųjų. Kaunas liko vienintelis iš didesnių šalies miestų, kurio nuotekos ne visiškai išvalomos. Lietuva jau tariasi su Europos Sąjunga ir Danijos vyriausybe, kad būtų pritarta šiai iniciatyvai.2.4.1. PHARE programa
Europos Sąjungos PHARE programos 2003 metais Lietuvai skiriami 60,5 mln. eurų (apie 209 mln. litų) bus panaudoti pagrindinių šalies sektorių – energetikos, sveikatos apsaugos, teisėsaugos ir teisėtvarkos, žemės ūkio, finansų, viešojo administravimo ir kitų – projektams finansuoti.
30 proc. PHARE programos lėšų skiriama institucijų plėtrai, o 70 proc. – šalies įstatyminei bazei harmonizuoti su ES direktyvomis. Iš 2003 metų PHARE biudžeto Lietuva paramą gaus paskutinį kartą prieš numatomą šalies narystę ES 2004 metais.
2003 metais PHARE programos biudžetas Lietuvoje bus 60,5 mln. eurų. Tokio pat dydžio šios ES programos parama Lietuvai buvo skirta ir 2002 metais. Kitąmet, kaip ir šiemet, šalis vėl gaus papildomą daugiau kaip 18,5 mln. eurų paramą iš PHARE biudžeto.
Lietuvoje kasmet pasirašoma sutarčių dėl daugiau kaip 97 proc. PHARE lėšų panaudojimo. Finansinę PHARE paramą šalis gauna kasmet nuo 1991 metų ir per šią programą jau gavo beveik 500 mln. eurų.
Tiesioginių užsienio investicijų srityje Lietuva yra pasirašiusi dvišales sutartis dėl investicijų skatinimo ir apsaugos su visomis ES šalimis, išskyrus Ariją.
ES paramos naudojimas – politiškai svarbus.2.4.2. SAPARD
Lietuvoje 2001 metų gruodį pradėjo veikti Europos Sąjungos ir Lietuvos Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa SAPARD.
SAPARD (speciali stojimo programa žemės ūkiui remti) skiria 520 milijonų eurų kasmet tam, kad palengvintų acquis įgyvendinimą ir padėtų išspręsti svarbiausias specifines žemės ūkio ir kaimo plėtros sektoriaus problemas. Pirmosios lėšos Lietuvą turėtų pasiekti dar šiemet, ir šis fondas bus prieinamas mūsų šaliai iki 2003 m. pabaigos.

SAPARD parama – negrąžintina parama investiciniams projektams, susijusiems su žemės ūkio gamyba ir jo produktų perdirbimu, alternatyviomis veiklomis kaimo vietovėje, kaimo ir miškų infrastruktūros tobulinimu ir t. t.
Programos tikslas – remti šalies žemės ūkio bei jo produkcijos perdirbimo modernizavimą, Europos Sąjungos aplinkosaugos, veterinarinių ir higienos standartų diegimą, skatinti alternatyvių veiklų kaimuose plėtrą besirengiant stojimui į Europos Sąjungą. Programa bus vykdoma iki 2006 metų. SAPARD programos lėšas administruoja Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos. Agentūros adresas internete – www.nma.lt.

Numatytos aštuonios paramos pagal SAPARD programą teikimo kryptys:
1 kryptis: Investicijos į pirminę žemės ūkio gamybą;
2 kryptis: Žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimas ir marketingo tobulinimas;
3 kryptis: Ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas;
4 kryptis: Kaimo infrastruktūros tobulinimas;
5 kryptis: Miškų infrastruktūros tobulinimas ir apželdinimas;
6 kryptis: Agrarinė aplinkosauga;
7 kryptis: Profesinis mokymas;
8 kryptis: Techninė parama, informavimas.
Vienas iš būdų didinti investicijas į Lietuvos ūkį yra įmonių, į kurias investuotas užsienio kilmės kapitalas, kūrimas. Iki 2001 metų liepos 1 dienos Lietuvoje įregistruota 7412 įmonių, kuriose investuotas užsienio kilmės kapitalas. Jų įstatinis kapitalas sudarė 12,5 mlrd.litų, iš kurio 6,3 mlrd.litų arba 50,8 proc. užsienio kilmės.IŠVADOS
Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis. Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir efektyviame jos funkcionavime.

Deja, ne visos investicijos pasiteisina. Pavyzdžiui, AB”Mažeikių nafta”. Šių metų pradžioje “Mažeikių nafta” visiems kreditoriams buvo skolinga 1,812 mlrd. Lt, iš jų apie 1,15 mlrd. Lt – Vyriausybei.

Šiuo metu tik galime spėlioti, kuo pasibaigs pasirašyta sutartis tarp “Williams International”, naftos kompanijos “Yukos” ir Lietuvos Vyriausybės dėl investicijų, pagal kurias “Yukos” dukterinė bendrovė tapo Lietuvos kompanijos AB”Mažeikių nafta” akcininke. “Jukos” įsigijo 26,85% “Mažeikių naftos” akcijų, už kurias Rusijos koncernas moka 75 mln. dolerių ir antra tiek paskolina “Mažeikių naftos” perdirbimo įmonei rekonstruoti. Už “Jukos” suteiktą paskolą valstybė prisiima riziką, o įmonė moka 10% metinių palūkanų – kai kurių ekspertų nuomone, neįtikėtinai daug šiuo palankiu bet kokiam skolinimuisi laikotarpiu. Taip pat “Jukos” garantuoja naftos tiekimą dešimčiai metų – apie 5 mln. tonų kasmet ir kartu atveria galimybes tolesnei įmonės modernizacijai skolintis iš tarptautinių bakų.

Tik sukūrus teigiamą šalies įvaizdį, suteikus investuotojams reikalingą informaciją bei pagalbą žengiant pirmuosius žingsnius šalyje, pašalinus biurokratines kliūtis ir parengus regionų valdžią, yra įmanoma pritraukti į šalį užsienio investuotojus.LITERATŪRA
1. Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje 2002.01.01. Vilnius, 2002. 6, 8, 10, 23, 34 p.
2. Vilniaus bankas. Lietuvos makroekonomikos apžvalga. Vilnius, 2002. 25 p. ISSN 1648-1542.
3. Kauno technologijos universitetas. Mikroekonomika. Kaunas, 2002. 114 p. ISBN 9986-13-550-8.
4. Vartai į Jūsų verslo sėkmę – Lietuvos ekonominės plėtros agentūra [interaktyvus]. 2002, spalis [žiūrėta 2002-10-07]. Prieiga per internetą: .
5. Ūkio ministerija: laisvosios ekonominės zonos Lietuvoje [interaktyvus]. 2002 spalis [žiūrėta 2002-10-07]. Prieiga per internetą: .
6. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas // Lietuvos respublikos investicijų įstatymas. Žin., 1999, Nr. 66-2127
7. Integracijos žinios// SAPARD. 2001m. Nr.4(24). Prieiga per internetą .
8. Investicijos [interaktyvus]. 2002 lapkritis [žiūrėta 2002-11-18]. Prieiga per internetą: .

Leave a Comment