uzsienio investicijos Lietuvoje

ĮVADAS..............................3
1. UŽSIENIO INVESTICIJOS........................4
1.1. Užsienio investicijų formavimasis Lietuvoje................4
1.2. Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje.................6
1.3. Užsienio kapitalo investavimas Lietuvoje..................8
1.3.1. Tiesioginis užsienio kapitalo investavimas..............9
1.4. Užsienio investicijas Lietuvoje sąlygojantys kriterijai...........12
1.5. Užsienio investuotojų ir šalies ekonomikos stabilumo priklausomybė: investuotojo požiūris............................14
2. UŽSIENIO INVESTICIJŲ LIETUVOJE SKATINIMAS IR APSAUGA.....15
3. UŽSIENIO INVESTUOTOJŲ LIETUVOJE TEISINIS REGULIAVIMAS....17
4. VYRIAUSYBĖS EKONOMINĖ POLITIKA..................19
IŠVADOS..............................20
LITERATŪRA..............................21ĮVADAS
Šalies plėtrą sąlygoja daug veiksnių. Kai kurie iš jų yra specifiniai šaliai, kai kurie – bendri visoms šalims. Visų šalių ekonominę raidą lemia užsienio investicijos. Besivystančiose šalyse, kur žemas darbo našumas, atsilikusios gamybos technologijos ir technika, tik užsienio kapitalas gali sudaryti galimybes pagreitinti šalies ekonominį auugimą, pakelti darbo našumą, investuojant į gamybos priemones. Tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse dėl aukštų gamybos sąnaudų investicijos neduoda pelno, ir verslininkai ieško būdų kapitalui išvežti į atsilikusias šalis, kur žemesnis gyvenimo lygis, o kartu ir pigi darbo jėga.
Tiesioginis užsienio investicijų pritraukimas yra svarus šalies ekonominio augimo rodiklis, priklausantis nuo gamybos augimo, finansinio stabilumo, verslo infrastruktūros, politinių sprendimų, apmokestinimo, privatizavimo ir kt.
Manau, jog kiekviena valstybė privalo reguliuoti užsienio investicijas, kad jos būtų nukreiptos į labiausiai investicijų stokojančias šakas. Teritorinis investicijų paskirstymas yra viena svvarbiausių ekonominės plėtros problemų. Pasaulyje nerastume nė vienos valstybės, kuri neturėtų ryšių su užsieniu. Vienas tokių ryšių su užsieniu būdų yra užsieniečių kapitalo investavimas šalyje. Didėjant pasaulyje demokratinių valstybių, jų ekonomikai tampant vis atviresnei, didėja tarptautiniai ryšiai, tarp jų ir ti

iesioginės užsienio investicijos. Tokie patys procesai vyksta ir Lietuvos Respublikoje.
Pirmajame skyriuje aptariau užsienio investicijas, t.y. paanalizavau užsienio investicijų formavimąsi Lietuvoje, aptariau tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dinamiką ir struktūrą šiandien, nagrinėjau užsienio kapitalo investavimo būdus Lietuvoje, aptariau užsienio investicijas Lietuvoje sąlygojančius kriterijus, užsienio investicijų ir šalies ekonomikos stabilumo priklausomybė: investuotojo požiūrį.
Antrajame skyriuje aptariau užsienio investicijų Lietuvoje skatinimą ir apsaugą.
Trečiajame – nagrinėjau užsienio investicijų Lietuvoje teisinį reguliavimą.
Ketvirtajame – aptariau Vyriausybės ekonominę politiką. Nagrinėjau, kokį svarbią rolę vaidina šalies įstatymai pritraukiant užsienio investicijas.1. UŽSIENIO INVESTICIJOS
Investicijos plačiąja prasme yra gana paplitęs reiškinys ir tampa vienu iš svarbesnių įrankių ekonominiams tikslams pasiekti. Sėkmingas investavimo procesas gali užtikrinti sėkmingą įmonės veiklą, duoti pelną, ir atvirkščiai, netinkamai valdant investicijas, neapskaičiuojant ir neįvertinant įvairių veiksnių galima susilaukti nuostolių. Yra skiriamos dvi investicijų rūšys – finansinės (portfelinės) ir materialiosios (realiosios, fizinės) investicijos. Įmonės finansinės investicijos reiškia, kad įmonė panaudoja savo lėšas vertybiniams popieriams (akcijoms, obligacijoms) įsigyti ar laiko tas laisvas lėšas depozitinėje sąskaitoje ir iš to gauna palūkanas ir t.t. Materialiosios (realiosios) investicijos dažniausiai reiškia, kad įmonė panaudoja lėšas ilgalaikiam turtui, kuris bus naudojamas tos įmonės versle įsigyti. Šios investicijos į materialinę gamybą gali būti skirstomos pagal įvairius kriterijus. Dažniausiai tokios investicijos suskirstomos pagal jų tikslinę paskirtį gamyboje, t.y. kokiems objektams su
ukurti jos panaudojamos.
Investicijos gali būti panaudojamos [7,336]:
 naujoms gamybos priemonėms (staklėms, transporto priemonėms) sukurti ar įsigyti;
 kapitalinei statybai (naujos įmonės statybai);
 verslui tobulinti (modernizuoti);
 naujam produktui sukurti ir jo gamybai įdiegti;
 nusidėvėjusiam ilgalaikiam turtui pakeisti;
 naujoms technologijoms ir gamybos būdams panaudoti;
 naujiems pažangiems gamybos organizavimo ir valdymo metodams įdiegti ir pan.;
 personalui mokyti, kvalifikacijai tobulinti ir pan.
Kiekvienai investicijai yra budingi trys svarbūs bruožai:
• investavimo metu ko nors dabar atsisakoma;
• investuojant tikimasi naudos ateityje;
• investuojant visada rizikuojama.
Investicijos (ir ypač užsienio) tampa pagrindu šalių perėjimo iš planinė į rinkos ekonomiką stabilizavimo ir efektyvinimo būdu. Užsienio investicijų šalyje apimtis parodo tos šalies patrauklumą tarptautinei bendrijai bei jos stabilumo rodiklį.1.1. Užsienio investicijų formavimasis Lietuvoje
Tiesioginis užsienio kapitalo investavimas į gamybą Lietuvoje, prasidėjo 1987 m., kai buvo įsteigta pirmoji bendra Lietuvos – Vengrijos įmonė Liettara –Volanpak. Nuo tada tiesioginis užsienio kapitalo investavimas tapo būdingu Lietuvos ekonomikos bruožu. Tačiau ši, iš esmės tuo laikotarpiu nauja, tarptautinė bendradarbiavimo forma nepaplito, nes nebuvo svarbiausios sąlygos, garantuojančios įsteigtos įmonės veiklos sėkmę. Ta sąlyga – tai teisnių aktų sistema, reguliuojanti visą investicinį procesą: naujo ūkio subjekto atsiradimą ir jo veiklą; kapitalo, prekių, darbo jėgos ir nematerialių vertybių (pramoninės nuosavybės objektų) judėjimą iš vienos valstybės į kitą; investicinio proceso dalyvių nuosavybės santykius; jų teises ir garantijas. Tai sukurti ir įgyvendinti gali tik suvereni valstybė.
Pirmaisiais pokario metais pramonė daugiausia bu
uvo koncentruojama didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Planuota sukurti pagrindinių Lietuvos miestų sistemą..
Prieš nepriklausomybės atgavimą Lietuvos ekonomika labai priklausė nuo prekybos su kitomis sovietinėmis respublikomis. Tuomet eksportas sudarė beveik 50 proc. BNP, o nutrūkstant prekybiniams ryšiams su buvusiomis SSRS respublikomis, BNP ėmė sparčiai mažėti 1990 – 1991 m. ir ypač 1992 m. Investiciniai procesai Lietuvoje pagyvėjo tik atkūrus nepriklausomybę ir priėmus svarbiausius ūkinę veiklą reguliuojančius įstatymus, tarp jų ir Užsienio investicijų įstatymus. Todėl 1991 m. Lietuvoje buvo užregistruota jau septynis kartus daugiau bendrų ir užsienio kapitalo įmonių negu per ankstesnius trejus metus. Lietuvos ekonomika pamažu pradėjo stabilizuotis, sumažėjo infliacija. Valstybės statistikos duomenimis, 1993 m., palyginti su ankstesniais užsienio investicijų padvigubėjo iki 200 mln. Lt., tai rodo Europos investuotojų susidomėjimą Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos rinka.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, regioninės plėtros pagrindu tapo visų gyvenimo sferų integracija. Šiuo metu užsienio kapitalo investicijoms, kaip ir prieškario laikotarpiu, patraukliausia, Vakarinė Lietuvos dalis, kurios centras – Klaipėdos uostas.
Taigi iki 1994 m. sausio 1 dienos į Lietuvą buvo investuota beveik 200 mln. JAV dolerių užsienio kapitalo. Pusę šių investicijų įdėta 1993 metais. Vis daugiau ir turtingesnių investuotojų atvyko į Lietuvą iš Vakarų, o iš Rytų jų pastebimai mažėjo. Tai iliustruoja užsienio investicijų kitimas pagal įmonių investuotojų skaičių ir įstatinio kapitalo dydį (žiūrėti 1 lentelę [4,5] ).

1 lentelė
Užsienio investicijos pagal įmonių skaičių ir įstatinio ka

apitalo dydį

Metai Įmonių skaičius Įstatytis kapitalas (tūkst.Lt) Užsienio investicijos (tūkst.Lt) Užsienio investicijų lyg.svoris visame įstatiniame kapitale (proc.)
1897– 991 m. 694 18970,1 11131,9 58,7
1992 m. 1399 39187,9 19912,3 50,8
1993 m. 1374 513842,2 294292,9 57,3
1987-1993 m. 3467 572000,2 325337,1 56,9

Tariant, kad JTO turėjo 184 narius, galima teigti, kad investuotojų į Lietuvą geografija tuomet buvo labai plati. Devintojo dešimtmečio pradžioje daugiausia bendrų įmonių buvo įsteigta su partneriais iš Rusijos – 883, Lenkijos – 532, Vokietijos – 494, Jungtinių Amerikos Valstijų – 196. Svarbu ne tai, kiek įsteigiama įmonių, o kiek užsienio kapitalo atplaukia į Lietuvą. Deja, šiuo atžvilgiu tuo metu Lietuva atsiliko nuo kitų Baltijos šalių. Pagal investicijų dydį Lietuvoje tuomet (1994 m.) pirmavo Didžioji Britanija, kuri į mūsų krašto ūkį buvo investavusi 210481240 litų. Tuo metu tai sudarė 35.2 proc. visų užsienio investicijų. Antroje vietoje pagal investicijų dydį buvo Vokietija, investavusi 79629631 litą arba tai sudarė 14.6 proc. visų užsienio investicijų. Trečioje vietoje buvo Rusija, investavusi 43595899 litus, o tai sudarė 9.2 proc. visų užsienio investicijų. JAV investavo 36236229 litus, ir tai sudarė 7.6 proc. visų užsienio investicijų, todėl užėmė ketvirtąją vietą. Lenkijos investicijos į Lietuvą sudarė 25055235 litus, arba 6.1 proc. visų užsienio investicijų.
Greta minėtų didelių investici.jų rasime ir simbolinių, sudarančių 100 (Jungtiniai Arabų Emyratai), 330 (Kuveitas), 490 (Marokas), ar net 42 litus (Kosta Rika).1.2. Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje
Integracijos poveikis tarptautiniam verslui priklauso nuo to, ar šalis veikia ekonominės sąjungos viduje, ar išorėje. Lietuvos siekimas tapti vieno stipriausių ekonominių aljansų – Europos Sąjungos – nare išreiškia vieną strateginių mūsų šalies tikslų – stiprinti šalies ekonomiką. Manoma, kad vienas iš tokių Lietuvos ekonomikos stiprinimo būdų yra tiesioginės užsienio investicijos. Tiesioginių užsienio investicijų sąvoka tapo viena iš pagrindinių atspindint šalies ekonomikos ryšius su išoriniu pasauliu.
Tiesioginės užsienio investicijos – tai: nuosavas kapitalas, reinvestuotos pajamos ir kitas kapitalas. Nuosavas kapitalas – tai nominalus kapitalas, kapitalo rezervai ir nepaskirstytas pelnas, priklausantis užsienio investuotojui. Reinvestuotos pajamos – tai tiesiogiai užsienio investuotojui priskirtų pajamų dalis, kuri nepaskirstyta dividendų forma, taip pat nepervestos užsienio investuotojui priklausančios pajamos. Kitas kapitalas – Tiesioginių užsienio investuotojų ir tiesioginio investavimo įmonių tarpusavio įsipareigojimai, paskolos, išskyrus valstybės vardu ar su valstybės garantija gautas paskolas.
Tiesioginės užsienio investicijos nėra savaiminis tikslas, bet būtina priemonė Lietuvos ekonomikos augimui skatinti. Lietuvoje kapitalo ištekliai yra brangūs ir riboti, kol kas nedidelė šiuolaikinių vadybos bei rinkodaros metodų naudojimo patirtis, tad tiesioginės užsienio investicijos yra labai efektyvios, skatinant gamybos augimą, eksportą, keliant prekių ir paslaugų kokybę, kuriant naujas darbo vietas ir padedant įmonėms sėkmingiau konkuruoti laisvos rinkos sąlygomis. Todėl dabar svarbiausiais ekonomikos politikos uždaviniais galima laikyti [9,19]:
– ekonominio efektyvumo didinimą;
– investicinių projektų skatinimą;
– palankesnių teisinių ir ekonominių sąlygų investicijoms sudarymą;
– bankines sistemos tolesnį plėtimą ir stiprinimą.
Tiesioginėms užsienio investicijoms priskiriamas ne tik pirminis kapitalo investavimas, bet ir visos vėlesnės ekonominės operacijos tarp investuotojo ir investavimo įmonės. Taigi tiesiogines užsienio investicijas sudaro[5,19]:
 tiesioginiam užsienio investuotojui tenkanti įmonės nuosavo kapitalo dalis (atsižvelgiant į turimas balsavimo teises, t.y. į turimą įmonės įstatinio kapitalo dalį);
 reinvesticijos – tiesiogiai užsienio investuotojui priklausanti, bet dividendų forma nepaskirstyta, o įmonėje likusi, pelno dalis (taip pat nuo turimų balsavimo teisių procento);
 tiesioginio užsienio investuotojo investavimo įmonei suteiktos ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos. Paskolos, gautos Lietuvos Valstybės vardu ir paimtos su Vyriausybės garantija, nėra tiesioginės užsienio investicijos;
 kitas įmonės kapitalas – tai tiesioginio užsienio investuotojo ir investavimo įmonės prekybos skolos, priskaičiuoti, bet neišmokėti dividendai, privilegijuotos akcijos, nesuteikiančios teisių į turtą likviduojant įmonę, palūkanos už paskolas ir t.t.
Nemaža dalis ekonomikos mokslų specialistų ir analitikų prie tiesioginių užsienio investicijų priskiria Lietuvos valstybės vardu gautas paskolas ir paskolas su Vyriausybės garantija, tačiau šios paskolos neatitinka Europos Sąjungos ir daugelio pasaulio valstybių naudojamos tiesioginių investicijų metodologijos reikalavimų.
Žinoma, jog Lietuvos ekonomikos padėties gerėjimo ir stabilizacijos procesą atspindi tiesioginių užsienio investicijų didėjimo tempai. Taigi tikslinga būtų šiame makroekonomikos kursiniame darbe aptarti tiesioginių užsienio investicijų dinamiką, struktūrą.
Vertėtų panagrinėti ir artimiausių Lietuvos kaimynių (Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos) investuotojų skaičiaus 1997 – 2002 m. dinamiką. Taigi Vokietijos investuotojų skaičius Lietuvoje nagrinėjamu laikotarpiu buvo didžiausias. Vokietijos investuotojų skaičius didėjo nuo 230 (1997 m) iki 391 (2002 m). Antrą vietą iš nagrinėjamų šalių pagal investuotojų skaičių iki 2002 m.užėmė Rusija, kurios investuotojų skaičius kito nuo 100 (1997 m.) iki 105 (2001 m.), o 20.02 m. Šias pozicijas Rusija perleido Estijai, kurios investuotojų skaičius 1997 – 2001 m didėjo nuo 38 iki 106, o 2002 m. sudarė 130 investuotojų. Latvijos investuotojų skaičius nagrinėjamu laikotarpiu didėjo nuo 41 iki 87. Tuo tarpu Latvijos investuotojų skaičius didžiausias buvo 1998 m., o 2002 m. sumažėjo iki 107 investuotojų.
Lietuvoje svarbi ūkio šaka yra žemės ūkis, tačiau situacija čia komplikuota, nes šiuo metu investuoti į žemės ūkį nėra tikslinga: žemės ūkio produkcija Lietuvoje ganėtinai brangi ir ne visada gali konkuruoti su kaimyninių šalių produkcija. Kadangi šioje ūkio šakoje praktiškai beveik neįmanoma gauti pelno, užsienio kapitalas šią šaką praktiškai aplenkia. Be to Lietuvoje auginamos kultūros nėra perspektyvios. Nors šiuo metu pastebima privačių ūkininkų tendencija naudoti modernias technologijas ir auginti retesnius augalus, tačiau sunku rasti tokiai produkcijai rinką. Taigi šiuo metu žemės ūkyje užsienio kapitalo investicijos yra menkos.
Taigi Lietuvos vakarinėje dalyje užsienio investicijas koncentruojasi Klaipėdos rajone, Klaipėdos mieste ir Palangos kurorte bei kaimyniniuose Mažeikių ir Akmenės rajonuose. Pietrytinėje Lietuvos dalyje investicijos yra susikoncentravusios Vilniaus mieste, Vilniaus ir Varėnos rajonuose. Centinė Lietuvos dalis taip pat yra patraukli užsienio investicijoms. Čia užsienio investicijos susikoncentravusios Kauno mieste, Jonavos, Kėdainių ir Kaišiadorių rajonuose. Tuo tarpu Lietuvos šiaurinėje, pietinėje ir Rytinėje dalyje pagrindinės užsienio investicijos yra susikoncentravusios pramonės centruose.1.3. Užsienio kapitalo investavimas Lietuvoje
Labiausiai paplitusi užsienio kapitalo investavimo Lietuvoje juridinė forma – uždaroji akcinė bendrovė. Ją yra pasirinkusios beveik 3/4 Lietuvoje užregistruotų bendrų įmonių. Galima teigti, kad uždarosios akcinės bendrovės steigimas yra patogiausias būdas nedideliam kapitalui Lietuvoje investuoti.
Investavimo būdą pasirenka patys verslininkai. Juridinė forma pasirenkama vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių įstatymu. Tai gali būti individualios (personalinės) įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės bendrovės, kurios nėra juridiniai asmenys, ir juridiniai asmenys – akcinės (uždarosios akcinės) bendrovės, valstybinės (vietos savivaldybės), valstybinės akcinės įmonės. Čia lemiantis kriterijus yra turtinė atsakomybė. Individualios įmonės ir tikrosios ūkinės bendrijos turi neribotą, komanditinės bendrovės – mišrią, o viešosios ir uždarosios akcinės bendrovės, valstybinės ir valstybinės – akcinės – ribotą turtinę atsakomybę. Tai reiškia, kad už įmonės skolas ir įsipareigojimus jų akcininkai atsako tik įdėtu kapitalu. Ribotos atsakomybės bendrovės visada turi juridinio asmens statusą.
Visos Lietuvos ekonomikos šakos yra atviros užsienio investicijoms išskyrus tas, į kurias užsienio kapitalo investicijos draudžiamos dėl valstybės interesų arba ribojamos licencijomis. Taigi svarbiausios skatinamos užsienio investavimui šakos yra šios [3,42]:
 energetika;
 transportas;
 aplinkos apsauga;
 ryšiai ir informatika;
 lengvoji pramonė;
 elektrotechnikos ir elektronikos pramonė;
 kitos šakos.
Na, o licencijomis ribojamos šios sritys [3,42]:
 naudingųjų iškasenų telkinių žvalgymas ir eksploatavimas;
 gamtinių išteklių eksploatavimas;
 sportinių ir medžioklinių ginklų taisymas;
 vaistinių preparatų ir cheminių medžiagų gamyba ir realizavimas;
 gydymo ir higienos praktika;
 teisininko praktika, jei ko kito nenumato įstatymai;
 mokymo įstaigų steigimas;
 investuoti į Lietuvos Respublikos įmonių įstatymu nustatytą licencijuojamą veiklą galima tik gavus Lietuvos Vyriausybės ar jos pavedimu kito organo išduotą leidimą (licenciją).
Lietuvoje naudojami keli užsienio kapitalo investavimo būdai:
• tiesioginės investicijos. Tai tokios investicijos, kurios vykdomos steigiant įmones, perkant Lietuvoje veikiančių įmonių akcijas. Tai taip pat užsienio kapitalo įdėjimas į gamybos ir ne gamybos objektus.
• netiesioginės investicijos. Tai tokios investicijos, kurios vykdomos teikiant kreditus bei paskolas Lietuvos ekonomikai restruktūrizuoti bei gamybai modernizuoti.1.3.1. Tiesioginis užsienio kapitalo investavimas
Galimi tokie tiesioginiai užsienio kapitalo investavimo Lietuvoje būdai, kai dalyvaujant užsienio investuotojui, sukuriami nauji ūkio subjektai, veikiantys pagal Lietuvos jurisdikciją:
• bendros įmonės. Tai tokios įmonės, kurių įstatinį kapitalą bendrai suformuoja steigėjai – užsienio partneris kartu su Lietuvos fiziniu ir / arba juridiniu asmeniu (Lietuvos piliečiu ir/arba privačia ar valstybės (savivaldybės) įmonė);
Tai šiuo metu dažniausias užsienio kapitalo Lietuvoje investavimo būdas, manome, naudingiausia šį būdą plačiausiai paanalizuoti.
Bendra įmonė – tai ūkinis subjektas, kurio kapitalo dalis priklauso užsienio investuotojui (investuotojams). Bendrą įmonę gali steigti fiziniai ir/ar juridiniai asmenys. Bendros įmonės gali būti dvišalės, kai yra vienas užsienio partneris, ir daugiašalės, kai dalyvauja trijų ar daugiau valstybių partneriai. Vadinasi, bendros įmonės kūrimo klausimą vienu metu galima svarstyti su keliais potencialiais partneriais.
Išskirtini trys bendros įmonės steigimo etapai [5,13]:
1. Parengiamasis, kuris gali baigtis ketinimų protokolo pasirašymu;
2. Leidimo užsienio investicijai gavimas ir steigimo dokumentų rengimas;
3. Bendros įmonės įregistravimas.
Parengiamasis laikotarpis
Prieš pradedant ieškoti užsienio partnerio, reikia išsiaiškinti:
1) ar verslininkui iš tiesų būtina skverbtis į užsienio rinką;
2) jeigu taip, tai kaip patogiausia tai padaryti;
3) kas lems jo verslo sėkmę;
4) ar yra būtiniausios sąlygos tai sėkmei laiduoti.
Parengiamasis laikotarpis gali baigtis partnerių ketinimų protokolo pasirašymu, kuriame suformuluojama įmonės veiklos koncepcija, numatoma jos juridinė forma, ypatingos sąlygos ir kt. Tuo tarsi patvirtinama, kad abiejų šalių derybininkų ketinimai yra rimti ir kad jie pasiruošę kruopščiai išanalizuoti būsimos įmonės veiklos sąlygas ir ekonomiškai pagrįsti jos kūrimo tikslingumą., taip pat parengti reikalingus steigimo dokumentus.
Leidimo užsienio investicijai gavimas ir steigimo dokumentų rengimas
Parengiami šie steigimo dokumentai [3,14]:

1. Paraiška užsienio investicijai;
2. Steigimo sutartis (konvencija) (2 egzemplioriai lietuvių k.);
3. Bendros įmonės įstatai (statutas) (2 egzemplioriai lietuvių k.);
4. Partnerių – juridinių asmenų registracijos pažymėjimai (kopijos ir vertimai į lietuvių k., 2 egzemplioriai), fizinių asmenų identifikavimo dokumentai;
5. Patalpų ar žemės sklypo nuomos sutarties kopija (jeigu reikia).
Visi šie dokumentai, išskyrus paraišką, turi būti notaro patvirtinti.
Paraiška užsienio investicijai
Investuotojas pateikia Ekonomikos ministerijai nustatytos formos paraišką, kurioje nurodo [3,16]:
• užsienio investicijos formą, ir dydį;
• investuotojo pavadinimą, adresą, ir telefoną;
• Lietuvos partnerio pavadinimą, adresą, telefoną;
• steigiamos bendros įmonės pavadinimą, įstatinį kapitalą ir partnerio jame dalis, steigiamos įmonės adresą ir telefoną;
• veiklos sritį ir pobūdį;
• žemės sklypo ir patalpų poreikį.
Paraišką pasirašo užsienio investuotojas arba jo įgaliotas asmuo.
Paraiška turi būti suderinta su miesto (ar rajono), kurio teritorijoje steigiama įmonė, savivaldybe ir Aplinkos apsaugos departamentu (arba jo rajoniniu padaliniu).
Be to, turi būti parinktas bendros įmonės pavadinimas, vadovaujantis Vyriausybės nutarimu dėl firmų vardų ir Firmų vardų nuostatais. Pavadinimas turi būti užregistruotas Valstybiniame patentų biure.
Leidimas investicijai išduodamas per 30 dienų nuo pareiškimo ir reikalingų dokumentų įteikimo datos. Gavęs motyvuotą neigiamą, atsakymą., investuotojas gali pakartoti savo prašymą., prieš tai atsižvelgęs į nurodytas pastabas ir siūlymus.
Steigimo sutartis
Bendros įmonės kūrimo teisinis pagrindas yra bendros įmonės steigimo sutartis (konvencija). Tai ypač svarbus dokumentas, kuriuo remiamasi rengiant bendros įmonės įstatus.
Steigimo sutartis daroma tik tada, kai partneriai įsitikina būsimo verslo ekonomine nauda. Tam atliekami techniniai ir ekonominiai skaičiavimai numatant bent art.imiausiems trejiems metams gamybos apimtis, eksploatacijos išlaidas (medžiagoms, žaliavoms, darbo užmokesčiui, pridėtines išlaidas), busimąjį pelną., galimą rinkos konjunktūros pasikeitimą.
Sutartis sudaroma lietuvių ir užsienio kalba, kurią pasirenka steigėjas. Įstatinį kapitalą numato patys steigėjai tarpusavio susitarimu. Jį lemia įmonės veiklos pobūdis, partnerių finansinė būklė, taip pat galimybė pasitelkti finansines lėšas iš šalies. Partnerių įnašai (dalys) bendros įmonės įstatiniame kapitale nustatomi jų pačių susitarimu. Pagal juos proporcingai skirstomas įmonės pelnas. Įstatinio kapitalo dydis patvirtinamas bendros įmonės registravimo metu. Partnerių įnašais gali būti: piniginės lėšos, pastatai, įrengimai, kitos materialinės vertybės, teisė naudotis žemės sklypu, vandeniu, kitais gamtos turtais, pramoninės nuosavybės objektai (patentai, brėžiniai, techninė dokumentacija, modeliai). Įnašai vertinami Lietuvos pinigais, vadovaujantis oficialiu sutarties pasirašymo dienos kursu. Kai vienas iš steigėjų yra valstybinio kapitalo įmonė, valstybinio kapitalo (pastatų) vertę nustato ekspertų komisija. Pagrindinio įnašo dydį nustato tam tikri įstatymai priklausomai nuo pasirinktos bendros įmonės juridinės formos. Jei bendra įmonė steigiama kaip akcinė bendrovė ar uždaroji akcinė bendrovė, pradinis įnašas turi būti ne mažesnis kaip 25 proc. visų piniginių įnašų. Formuojant įstatinį kapitalą, iš užsienio įvežamos materialinės vertybės neapmokestinamos. Kai tarp steigėjų yra fizinių asmenų, steigėjų parašai turi būti patvirtinti ir steigimo sutartis įrišta notarinėje kontoroje.
Įmonės įregistravimas
Remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu, įmonės privalo užsiregistruoti valstybinio socialinio draudimo teritoriniame skyriuje. Gavus registravimo pažymėjimą, įsigyjamas įmonės antspaudas, kurio eskizas suderinamas policijos komisariate. Įmonės atsiskaitomoji sąskaita atidaroma viename iš Lietuvos bankų, kurį pasirenka partneriai, o subsąskaita – užsienio bankuose, su kuriais Lietuvos bankai turi koresponduojančias sąskaitas. Užsienio banką pasirenka užsienio partneris. Jis pasirenka ir atsiskaitomos valiutos rūšį. Į atidarytą sąskaitą partneriai perveda savo įnašus ir ją naudoja kitoms finansinėms operacijoms.
• Lietuvoje veikiančių įmonių akcijų įsigijimas;
Kaip žinia, Lietuvoje kaip ir bet kurioje šalyje, yra galimybė užsienio investuotojui įsigyti Lietuvoje veikiančių įmonių akcijų. Taigi užsienio investuotojai irgi gali tapti Lietuvoje veikiančių įmonių akcininkais ir taip investavę dalyvauti įmonių veikloje.
• Užsienio įmonės atstovybės atidarymas;
• Dukterinės įmonės steigimas.
Dažnai būna taip, kad gerais ekonominiais rodikliais pasižyminti užsienio įmonė plečia savo veiklą net ir užsienyje. Todėl yra atidaromos besiplečiančios įmonės dukterinė įmonė kitoje šalyje.1.4. Užsienio investicijas Lietuvoje sąlygojantys kriterijai
Lietuva, pasižyminti gerai išplėsta infrastruktūra, žemomis kainomis ir kvalifikuota pigia darbo jėga, yra patraukli užsienio investitoriams. Žinoma, jog užsienio investicijos 1997 m. sudarė daugiau kaip 2 mlrd. litų. Lietuvoje investavo ar net įkūrė savo antrines firmas, tokios žinomos pasaulio kompanijos kaip Siemens, Telia, Motorola, Philips Morris, Lancaster Steel, Sonera, Kraft Jacobs Suchard, Festo, Partek. Tarp šalių investuotojų lyderė yra JAV. JAV investicijos Lietuvoje siekia 26,1 proc. visų investicijų. Antra – Švedija (12,4 proc.), trečia – Vokietija ( 11,2 proc.).
Labiausiai užsienio investitorius vilioja žemos eksploatacijos sąnaudos ir palyginti aukšta gaminių kokybė. Visų pirma tai žemos statybos, nuomos, valdymo ir aptarnavimo kaina. Lietuvoje aukštą mokslą baigusiųjų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų yra vienas aukščiausių Europoje, tuo tarpu darbo jėgos kaina yra viena žemiausių (vidutinis atlyginimas yra apie 230 JAV dolerių per mėnesį). Visuose penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikia universitetai, rengiantys aukštos kvalifikacijos specialistus.
Pagrindiniai užsienio investicijas bei jų pasiskirstymą teritoriniu požiūriu lemiantys veiksniai yra politinis stabilumas, monetarinė politika, bankų sistema, įstatyminė bazė, sienų kontrolė, nusikalstamumo lygis, darbo rinka, infrastruktūros išvystymas, komunikaciniai ryšiai, viešbučių tinklas, sveikatos apsaugos konstitucijos, vietiniai ištekliai, rinkos apimtis ir kokybė, materialinė bazė, aplinkosauginė situacija ir ekonominiai reikalavimai.
Vienas svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos užsienio investicijų apimtims, yra politinis šalies stabilumas. Šis veiksnys visuose Lietuvos regionuose veikia vienodai ir priklauso tik nuo centinės valdžios. Palyginti su vietos savivalda. Lietuvos centrinė valdžia turi daug daugiau galių. Šiuo požiūriu Lietuva yra unitarinė valstybė.
Kitas svarbus veiksnys, padedantis pritraukti užsienio investicijas yra monetarinė politika, o kadangi Lietuva laikosi vientisos finansų politikos, tai neturi įtakos užsienio investicijų pasiskirstymui Lietuvos teritorijoje. Bankų sistema Lietuvoje yra gerai išplėtota. Daugelis bankų turi savo filialus didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir pramonės centruose. Be to, kai gera infrastruktūra, nėra keblumų atlikti bankines operacijas su bankais, esančiais kituose miestuose. Svarbų vaidmenį pritraukiant užsienio investicijas vaidina užsienio bankai. Paprastai užsienio bankai kuria savo padalinius ekonominiuose ir politiniuose šalies centruose, kur yra gerai išdėstyta infrastruktūra ir telekomunikacinis tinklas, padedantis palaikyti ryšį su visu pasauliu. Visi užsienio bankai įsisteigę Vilniuje ir Klaipėdoje.
Nemažą įtaką užsienio kapitalo investicijoms teritoriniu požiūriu turi sienų kontrolė. Paprastai pasienio zonose investicijos yra mažesnės dėl pasienio zonoje galiojančių specialių apribojimų, užsienio susitarimų ir griežtos kontrolės.
Nusikalstamumas taip pat yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių investicijų pasiskirstymą regioninių požiūriu. Čia geresnės pozicijos mažesnių miestelių, kur mažesnis nusikalstamumo lygis. Regionai, kuriuose nusikalstamumas mažiausias, yra patraukliausi užsienio investitoriams.
Paprastai kvalifikuota darbo jėgos pasiūla yra investicijas pritraukiantis faktorius. Šiuo požiūriu dideli miestai turi geresnes pozicijas. Be to, investuojama tuose regionuose, kur veikė arba iki šiol dar veikia to paties profilio įmonės. Svarbus investicijų pritraukimo veiksnys yra rinka, tačiau Lietuva – maža šalis, ir vietinė rinka nėra reikšminga. Viešbučių tinklas ir užsienio investicijos vienas kitą sąlygoja, tačiau galima teigti, kad deramai išplėtotas viešbučių tinklas regione pritraukia užsienio investicijas. Sveikatos apsaugos kokybė arba sveikatos priežiūros institucijų skaičius taip pat turi įtakos investicijų pasiskirstymui.
Kitas svarbus investicijų pritraukimo veiksnys yra infrastruktūros išvystymas. Ypač tai yra susiję su susisiekimo priemonių gausa. ir kokybe. Užsienio investicijos koncentruojasi netoli didžiausių greitkelių, jūros ir oro uostų, geležinkelio mazgų. Teikiamų komunikacinių paslaugų kokybe regionuose – taip pat svarbus investicijų pasiskirstymo veiksnys.
Svarią įtaką investicijų pritraukimui turi vietinių išteklių išsidėstymas. Kadangi visos Lietuvos gamtiniai ištekliai riboti, tai jie negali ryškiai veikti investicijų pasiskirstymo pagal apskritis.
Sukurta materialinė bazė regionuose vaidina pirmaeilį vaidmenį pritraukiant užsienio investicijas, nes geriau apsimoka investuoti pinigus į jau egzistuojančią įmonę nei statyti naują. Todėl daugelis investicijų orientuojamos į tas vietoves, kur jau yra suformuota materialinė bazė, egzistuoja kvalifikuota darbo jėgos pasiūla.

Ekologinė situacija ir aplinkosauginiai reikalavimai taip pat svarbūs parenkant investicijų vietą. Investicijos į kai kurias ūkio šakas ypač priklauso nuo ekologinės situacijos pasirenkant teritoriją. Tai ypač svarbus investuojant į žemės ūkio versloves.
Lietuvos pozicija, palyginti su kaimyninėmis Baltijos šalimis, investicijų požiūriu yra blogesnė. Estijos ir Latvijos sostinės Talinas ir Ryga yra uostai, todėl didžioji dalis užsienio investicijų koncentruojasi juose bei aplinkinėje teritorijoje. Kadangi Vilnius nėra uostas, užsienio kapitalui patraukli yra Klaipėda, kuri, be to, yra vienintelis neužšąlantis Baltijos šalių uostas. Pagrindinė priežastis, dėl ko Lietuva atsirado blogesnėje padėtyje nei jos kaimynės, – visų pirma geopolitinė padėtis ir istoriškai susiklostę šalių ryšiai.1.5. Užsienio investuotojų ir šalies ekonomikos stabilumo priklausomybė: investuotojo požiūris
Lietuvai, kaip ir daugeliui pereinamosios ekonomikos šalių, būdingas disbalansas tarp fizinio kapitalo, įskaitant egzistuojančią infrastruktūrą, ir žmogiškojo kapitalo. Žmogiškojo kapitalo – aukštos kvalifikacijos darbuotojų – Lietuvoje yra pakankamai, kai tuo tarpu šiuolaikiško fizinio kapitalo juntamas ženklus trūkumas. Norint panaikinti šį disbalansą reikėtų kiek galima aktyviau plėtoti šių šalių finansų rinkas ir tai turėtų būti ekonominės politikos prioritetas.
Sėkmingai ekonominę stabilizaciją vykdančios šalys (pažangaus pereinamojo laikotarpio šalys) investuotojams yra palankesnės. Investuotojai nujaučia, kad esant tokiai pačiai kapitalo kainai (investicijų kaštams) visose šalies grupėse, didesnės šalies makroekonominis stabilumas lemia geresnes verslo perspektyvas, didesnį pastovumą ir mažesnius rūpesčius, taigi didesnes ir saugesnes pajamas. Esant nekintamoms sąlygoms ir vienodiems kapitalo kaštams, investuotojai, kurdami naują gamyklą, aišku, mieliau rinksis Lietuvą nei pavyzdžiui Bulgariją.
Lankės ir Stern naujas investicijas sieja su kontrole. Tikėtina, kad užsienio firmų valdomi padaliniai yra naujos investicijos, kurios atsiranda, kai užsienio investitoriai siekia visiškai kontroliuoti kompanijos produkcijos gamybos procesą. Šis motyvas tampa labai galingas, kai ypatingas dėmesys skiriamas produkto kokybei. Taip atsiranda dar viena paskata vykdyta naujas investicijas pažangesnėse šalyse.
Investavimo riziką lemia ir investicines priemones. Investuotojas gali pasirinkti tokias investicines priemones: portfelines investicijas arba pirkti egzistuojantį turtą. Nuo jo požiūrio į riziką priklausys, kokią priemonę investuotojas pasirinks, nes mažesnė rizika reiškia mažesnį pelną ir atvirkščiai.
Investitoriai savo investicijoms į naujus aktyvius mieliau renkasi stabilesnes pereinamojo laikotarpio šalis.
Investuotojų ankstyvo pereinamojo laikotarpio šalyse nėra linkę investuoti į naują verslą, tačiau, jei šalies aktyvų (gamyklos, gamtiniai ištekliai ir pan.) kaina neviršija tų aktyvų nominalios vertės, atsiranda pakankama diskonto norma, dėl kurios turtas tampa labiau patrauklus. Nepalanki šalies makroekonominė aplinka sudaro rimtas priežastis atsirasti didelei egzistuojančiai turto diskonto normai.
Makroekonominiu nestabilumu pasižyminčiose šalyse esamam turtui egzistuoja didžiausios diskonto normos. Galima padaryti išvadą, kad kuo mažesnė pažanga, tuo patrauklesnės investicijos į esamus aktyvus. Tačiau esamas turtas pereinamosios ekonomikos šalyse, į kurį galima investuoti dažnai yra pasenęs, priklauso valstybei ar kokioms nors grupuotėms. Taigi šiuo atveju investuotojai gali gauti aukštesnį pelną tik labiau rizikuodami.2. UŽSIENIO INVESTICIJŲ LIETUVOJE SKATINIMAS IR APSAUGA
Lietuvos makroekonominė politika yra orientuota į verslo ir investicijų skatinimą. Mokesčių lengvatų Lietuvoje yra palaipsniui atsisakoma. Papildomi investuotojų stimulai naudojami LEZ.
Investicijų skatinimas yra viena prioritetinių ekonominės politikos krypčių. Šią kryptį padeda įgyvendinti 1996 m. įkurta Europos reikalų ministerija. Ši ministerija yra atsakinga už tiesioginių užsienio investicijų ir eksporto skatinimą, taip pat plataus masto (t.y. stambių objektų) privatizavimą, t.y. viena svarbiausių dabartinių būdų užsienio investicijoms į Lietuvą pritraukti.
Užsienio investuotojams sudaryta galimybė susipažinti su Lietuvoje rengiamais projektais. Investuotojai gali aktyviai reaguoti į šiuos projektus, pateikti savo siūlymus visais investicinio klimato gerinimo klausimais. Šiuo tikslu organizuojami investuotojų forumai.
Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (LEPA) yra svarbiausia institucija, vykdanti investicijų į Lietuvą ir eksporto galimybių, bei konkrečių projektų marketingą. Pagrindinės LEPA funkcijos – pritraukti užsienio investicijas, kurti Lietuvos ir jos įmonių, kaip patikimo partnerio įvaizdį, skatinti eksportą, atstovauti užsienio investuotojų ir Lietuvos eksportuotojų interesams Vyriausybėje. LEPA atstovybės kuriamos ir kitose šalyse. Jau 1997 m. įsteigtos tokios pirmosios atstovybės Frankfurte prie Maino, Hane (Vokietija) ir Sankt Peterburge.

Užsienio investicijas Lietuvoje saugo:
1. Lietuvos Konstitucija, įstatymai ir kiti teisiniai aktai, reguliuojantys ūkinę – komercinę veiklą, saugo investuotojo nuosavybę nuo nacionalizavimo arba rekvizavimo.
2. Tarptautinės sutartys. (Jeigu tarptautinės sutartys nustato kitokias investavimo arba investicijos buvimo sąlygas, taikomos tarptautinės sutarties normos.)
3. Abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos sutartys. Lietuva jau yra pasirašiusi su daugeliu šalių abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos sutartis.
4. Pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo sutartys.
5. Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisiniai aktai, reguliuojantys investicijas, mokesčius, santykius su finansų ir draudimo institucijomis ir nustatantys ginčų nagrinėjimo tvarką. Lietuva yra ratifikavusi Niujorko konvencija, pagal kurią užsienio arbitražo priimti sprendimai turi būti pripažinti ir vykdomi Lietuvoje. Investicinių ginčų atvejais investuotojai turi teisę tiesiogiai kreiptis į Tarptautinių investicinių ginčų sprendimų centrą, remdamiesi 1965 m. kovo 18 d. Vašingtono priimtos konvencijos “Dėl investicinių ginčų tarp atskirų valstybių ir kitų valstybių piliečių sprendimo” normomis. Kilus investiciniam ginčui, investuotojai Lietuvoje gali kreiptis į Ekonominės plėtros agentūrą (LEPA) ar į Užsienio investuotojų forumą.
6. Kiti Lietuvos įstatymai ir aktai, ginantys investuotojų teises ir teisėtus interesus. Turto atlygintinas paėmimas galimas tik įstatymų nustatyta tvarka, tik visuomenės poreikiams ir tik kompensuojant jo rinkos vertę, priskaičiuojant palūkanas už laikotarpį nuo turto paėmimo ligi kompensacijos išmokėjimo dienos pagal atitinkamos valiutos kursą Londono tarptautinėje biržoje (LIBOR). Kompensacija be apribojimų pervedama į užsienį.
7. Valstybės valdžios ir valdymo institucijos bei pareigūnai neturi teisės trukdyti užsienio investuotojui valdyti, naudotis arba disponuoti savo turtu, jei nepažeidžiami Lietuvos Respublikos įstatymai.
8. Lietuvos Vyriausybė negali kištis į privatų verslą, jei jis laikosi įstatymų. Be įprasto reguliavimo, Vyriausybė kontroliuoja ar laikomasi apskaitos normų, mokesčių administravimo tvarkos, privatizavimo, konkurencijos ir kitų įstatymų. Netiesioginis reguliavimas taikomas tik atskirais atvejais, pvz., licencijų išdavimas tam tikrai veiklai ir pan.3. UŽSIENIO INVESTUOTOJŲ LIETUVOJE TEISINIS REGULIAVIMAS
Teisinė užsienio investuotojų veiklos Lietuvoje erdvė apima ir kitus įstatymus bei poįstatyminius aktus: atskirų mokesčių ir jų administravimo įstatymus, įmonių, komercinių bankų, konkurencijos, bankroto įstatymus, laisvų ekonominių zonų, koncesijų įstatymus, ipotekos, Komercinį kodeksą ir kt.
Įstatymų, turinčių tiesioginės įtakos užsienio investuotojų veiklai Lietuvoje, pagrindą sudaro Baltojoje knygoje suformuluoti laisvojo kapitalo judėjimo principai [3,44]:
• kapitalo ir mokėjimų apribojimo panaikinimas, kuris apima ne tik užsienio mainų apribojimus, bet ir kiekvieną administracinę normą, kuri diskriminuoja remiantis kapitalo kilme ir adresu;
• teisė į laisvą kapitalo judėjimą suteikiama greičiau gyventojams, o ne piliečiams;
• šia laisve pašalinami ne tik bendri draudimai, bet ir įvairios leidimų išdavimo procedūros;
• kai kurios bendrosios išimtys šiai laisvei dar vis taikomos. Šios sritys apima nacionalinį saugumą ir viešąją politiką, tačiau nesiekia bendresnių ekonominių interesų.
Atsižvelgiant į šiuos principus, nuo 1996 m. Lietuvoje užsienio kapitalo kilmės nebereikia patvirtinti.
Vienodas nediskriminacinis užsienio ir vietinių investuotojų traktavimas yra iš esmės Lietuvos įstatymų, Asociacijos su Europos Sąjunga, dvišalėse investicijų skatinimo apsaugos ir kitose Lietuvos pasirašytose tarptautinėse sutartyse užtikrinimas.
Taigi vienodas visų Lietuvos investuotojų traktavimas konkrečiai pasireiškia:
• taikant tuos pačius Lietuvos Respublikos įstatymus, poįstatyminius ir kitus norminius aktus;
• įgyvendinant turto privatizavimo programas;
• dalyvaujant viešoje vertybinių popierių apyvartoje;
• taikant tą pačią apmokestinimo lengvatą – nulinį pelno mokesčio tarifą investicijoms, taip pat mažųjų įmonių apmokestinimo lengvatas. (Lietuvoje mažoji įmonė turi atitikti du kriterijus: bendras darbuotojų skaičius neturi viršyti 50 žmonių; bendrosios pajamos per metus turi būti ne didesnes kaip 500 tūkst. Lt.).
Kaip žinia, visos Lietuvos ekonomikos šakos yra atviros užsienio investicijoms, išskyrus tas, į kurias investicijos draudžiamos dėl valstybės interesų. Pagal 1997 m. Lietuvos Respublikos investicijų įstatymą, investicijoms draudžiamos yra šios sritys [11]:
– valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba);
– narkotinių medžiagų, ne vaistinės paskirties stipriai veikiančių ir nuodingųjų medžiagų gamyba ir pardavimas;
– kultūrų, kuriose yra narkotinių, stipriai veikiančių ir nuodingųjų medžiagų auginimas, perdirbimas ir pardavimas;
– loterijų organizavimo.
Užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų, kadangi dividendai Lietuvoje yra neapmokestinami.
Užsienio investuotojai turi teisę įsigyti nuosavų pastatų arba išsinuomoti pastatus bei patalpas, reikalingas įmonės ūkinei ir komercinei veiklai. Valstybės saugomi žemės plotai nenuomojami. Privačios žemės sklypai nuomojami šalims susitarus.
Užsienio asmuo arba įmonė gali investuoti:
• pinigines lėšas laisvai konvertuojama valiuta arba Lietuvos nacionaline valiuta – litais;
• kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą;
• intelektualinę ir pramoninę nuosavybę.
Jei investuojami kilnojamasis turtas bei intelektualinė ir pramoninė nuosavybė, tai jie turi būti įvertinti laisvai konvertuojama valiuta ar nacionalinė valiuta litais. Perskaičiuojant įnašo konvertuojamos valiutos vertę litais, taikomas Lietuvos banko oficialus lito kursas tos valiutos atžvilgiu, paskelbtas įmonės steigimo dokumentų pasirašymo dieną.
Užsienio įmonių atstovybės nėra juridiniai asmenys, ir negali užsiimti ūkine – komercine veikla.4. VYRIAUSYBĖS EKONOMINĖ POLITIKA
Šalies įstatymai vaidina svarbią rolę, pritraukiant užsienio investicijas. Sudarant skirtingas sąlygas investitoriams miestuose ir kaimų teritorijose, galima investicijas nukreipti norima linkme.
Užsienio investicijų pasiskirstymą ateityje nulems Lietuvos investicinė politika. Arba bus pasirinktas vienas ekonomiškai stiprus regionas, kur bus dedamos visos pastangos pritraukti užsienio investicijas, sudarant joms patraukliausias sąlygas, arba bus stengiamasi, kad užsienio investicijos tolygiai pasiskirstytų visoje Lietuvos teritorijoje. Pirmuoju atveju, pasirinkus vakarinę Lietuvos dalį investicijoms pritraukti, ateityje palaipsniui investicijos būtų nukreipiamos į mažiau išvystytus Lietuvos rajonus. Šiuo metu Lietuvoje ryški antroji tendencija, bet tai greičiau ne Vyriausybės politikos rezultatas, o tendencija, nulemta ankstesnės ekonominės plėtros. Nuo Vyriausybės pasirinktos politikos priklausys, kiek bus Lietuvoje investuojama užsienio kapitalo ateityje.
Užsienio investicijų svarbą Lietuvos regioninei plėtrai lemia šalies ekonomikos krizė. Nei valstybinės institucijos, nei Lietuvos verslininkai neturi lėšų investicijoms į infrastruktūros, ekonomikos plėtrą, todėl užsienio investicijos dar kurį laiką liks pagrindinis šių sričių finansavimo šaltinis.
Ne visais atvejais aktyvi intervencionistinė Vyriausybės politika regioninės plėtros srityje gali būti efektyvi ir sėkminga. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Visų pirma, kad regionas ekonomiškai vystytųsi būtinos tam tikros socialinės ir ekonominės prielaidos: darbo jėgos pasiūla, daugiau ar mažiau išvystyta infrastruktūra ir ryšiai su kitais regionais. Labai atsilikusiuose rajonuose, kur dominuoja kaimo bendruomenės, sunku sudaryti sąlygas, pritraukiančias investicijas net ir vykdant aktyvią Vyriausybės rėmimo politiką. Todėl beviltiška tikėtis, kad galimas politinėmis priemonėmis ir ekonominiais svertais pritraukti užsienio investicijas į rajonus, kur tam nėra palankių sąlygų. [11, 64-65].IŠVADOS
Užsienio investicijos Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo pagyvėjo 1993 metais ir turėjo tendenciją didėti. Manau, kad tai yra teigiamas Lietuvos ekonomikos stabilumo užtikrinimo bruožas.
Lietuvos statistikos departamentas, apibendrindamas Lietuvos ekonomikos būklę naudoja tiesioginių užsienio investicijų rodiklį. Išnagrinėjęs tiesiogines užsienio investicijas Lietuvoje, manau, jog tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje kasmet didėja, o tai tik užtikrina Lietuvos ekonomikos stabilumą, skatina šalies ūkio vystymąsi.
Investuotojų skaičius Lietuvoje iš užsienio kasmet didėja. Tai rodo, kad Lietuva yra patraukli užsienio investuotojams, nes Lietuvos ekonominės partnerystės ryšiai su kaimyninėmis šalimis yra geri, palanki Lietuvos geografinė padėtis tarptautinių ekonominių ryšių plėtrai.
Investuoti užsienio kapitalą Lietuvoje turi teisę tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, ir vieni ir kiti kartu.
Netaikomi jokie užsienio kapitalo investavimo Lietuvoje ribojimai, pasirenkant investavimo būdą, investicijos dydį, įmonės juridinį statusą. Vienintelis reikalavimas – gerbti Lietuvos Respublikos įstatymus. Manau, kad tai itin turėtų skatinti užsienio investicijas Lietuvoje.
Užsienio investicijų pasiskirstymą ateityje nulems Lietuvos investicinė politika. Vyriausybė, formuodama ekonomikos teritorinio pasiskirstymo politiką, turi įvertinti užsienio investicijų apskrityse plėtrą bei nustatyti prioritetines investicijų pritraukimo sritis. Įvertinus esamą situaciją, siekiant skatinti vieno ar kito regiono augimą, būtina Vyriausybės rėmimo politika, kurios pagrindinės įgyvendinimo priemonės yra laisvųjų ekonominių zonų steigimas, diferencijuota mokesčių politika, mokymo įstaigų ar mokslo centrų steigimas ir kt. Būtina regionalizuoti ne tik finansų, švietimo, bet ir viso krašto tvarkymo politiką.LITERATŪRA
1. Biveinis J. ir kt. Investicinių projektų vertinimas. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1998 m.
2. Griškevičius A. ir Silickas J. Investicijų projektų valdymas. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1998 m.
3. Kvedaraitė V. Užsienio investicijos Lietuvoje. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1998 m.
4. Labutienė S.E. Užsienio investicijos Lietuvoje. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1994 m.
5. Labutienė S. E. ir Kvedaraitė V. Užsienio investicijos Lietuvoje. – Vilnius: : Lietuvos informacijos institutas, 1996 m.
6. Makštutis A. Strateginio valdymo principai. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2001 m.
7. Žvinklys J. ir Vabalas E. Įmonės ekonomika. – Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2001 m.
8. Иарр Уильям Ф., Алексииуу Гордон Дж., Джеффри B. Бэйли. Ннвестиции. – При финансовоии содействии фондa подготовки финонсовых и управленуескиь кадров в рама его программы “Банкавское дело”. 2001 m.
9. Samuolis G. Ženklūs tiesioginių užsienio investicijų pokyčiai Lietuvoje // Lietuvos ūkis, 1998 m., gegužė – birželis, psl 19 – 21.
10. Samuolis G. Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje // Lietuvos ūkis, 1997 m., gegužė, psl. 26 – 28.
11. Štreimikienė D. Užsienio investicijos ir regionų plėtra Lietuvoje // Inžinerinė ekonomika, 2000 m. Nr. 1(16), psl. 57 – 65.
12. Startienė G., Žilinskas Ž. Užsienio investicijų ir valiutos kurso sistemos ryšys Vidurio ir Rytų Europos šalyse // Inžinerinė ekonomika, 2000 m. Nr. 3(18), psl. 66 – 71.
13. Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas. Vilnius: 1999 m. liepos 7d. Nr. VIII – 1312 (www3.lrs./cgi-bin/preps2?Condition1=145748&Consion2=)
14. Lietuvos statistikos metraščiai: Vilnius: 2002 m., 2000 m., 1998 m., 1995 m., Lietuvos statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
15. www.std.lt

Leave a Comment