Turizmas Lietuvoje

Turinys

ĮVADAS..............................2
I. TURIZMO RAIDA PASAULYJE........................5
1.1. Kaimo turizmo vystymasis užsienyje.....................6
1.2. Lietuvos kaimo turizmo istorija........................7
1.3. Europos Sąjungos kaimo politika......................8
1.4. Lietuvos nacionalinė turizmo politika.....................10

1.4.1. Kaimo turizmas valstybiniu požiūriu.............12
II. KAIMO TURIZMAS ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE...........15
2.1. Lietuvos kaimo plėtra............................15
2.2. Kaimo turizmo įtaka Lietuvos vietinei bendruomenei............17
2.3. Rekreacijos ištekliai Lietuvoje........................20
2.3.1. Gamtiniai rekreaciniai ištekliai................21
2.3.2. Kultūriniai rekreaciniai ištekliai................23
III. PASIŪLA IR PAKLAUSA KAIMO TURIZMO RINKOJE........26
3.1. Kaimo turizmo produktas ir rinkodara..................26
3.2. Kaimo turizmo sodybų paplitimas Lietuvoje.............28
3.3. Apgyvendinimo įstaigų tipai.......................32
3.4. Rekreacinė veikla ir įrengimai kaimo sodybose..............32
3.5. Kaimo turizmo sodybų lankomumas...................33
3.6.”Gandrų” sistema..............................35
3.7. Lietuvos jaunimas kaimo turizmo rinkoje.................38
3.8. Pasiūlos ir paklausos analizo išvados..................43
IV. KAIMO TURIZMO LIETUVOJE RAIDOS PROGNOZĖS........44
4.1 Kaimo turizmo sodybų reklama.....................44
4.2. Lietuvos turizmo reklama užsienio tuuristams..............45
4.3. Turizmo specialistų rengimas......................46
4.4. Specialistų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programos........47
4.5. Kaimo turizmo plėtros prognozės....................49
IŠVADOS..............................50
LITERATŪRA...........................53
SANTRAUKA (SUMMARY).....................55
PRIEDAI..............................58

ĮVADAS
Kaimo turizmo plėtra – tai naujų idėjų ieškojimo ir jų įdiegimo procesas.
Lietuva kaip naujas tarptautinio turizmo regionas formuojasi Vidurio Europos ir pietryčių Baltijos jūros šalių geografinėje ir ekonominėje erdvėje, išsidėsčiusioje geografiniu požiūriu strateginėje vietoje. Lietuvą kertantys tarptautiniai transporto srautai bei didžiulės artimos turizmo rinkos yra svarbūs veiksniai tarptautinio turizmo vystymui. Lietuvos gamtiniai ir kultūriniai turizmo ištekliai sudaro palankias sąlygas kurti patrauklius turistinius produktus. Vienas iš tokių produktų yra kaimo turizmas. Prrasidėjęs dar viduramžiais, palaipsniui jis tapo masiniu reiškiniu visame pasaulyje ir šiandien tai – atskira turizmo šaka, jungiančia agro, pramoginį, kultūrinį-gamtinį, etninį turizmą. Savo darbe aš trumpai aprašau kaimo turizmo vystymosi laikotarpius, analizuoju kaimo turizmą šiuolaikinėje Lietuvoje ir prognazuoju plėtros perspektyvomis.

br />1.1. Darbo tikslas ir uždaviniai
Šio darbo tikslas – ištirti naujai besiformuojančios turizmo šakos – kaimo turizmo – plėtros galimybės Lietuvoje. Manau, kad kaimo turizmo plėtra yra naudinga mūsų visuomenei daugeliui aspektų ir sudarius palankias sąlygas, ji turi visas galimybes plėtotis toliau. Tačiau jei kaimo turizmo paslaugų plėtrai plačias galimybes atveria turtingi mūsų šalies gamtiniai-kultūriniai-socialiniai ištekliai, nacionalinės ypatybės, patogi geografinė ir geopolitinė padėtis, tai šį verslą ribojančių veiksnių yra ne ką mažiau: investicijų į kaimo turizmą stygius, informacijos, reklamos stoka, profesinio-kalbinio parengimo silpnumas, organizacinės struktūros bei įstatymų bazės netobulumas, nusikalstamumas šalyje.
Todėl pradėdama šį darbą, susiformulavau tokius tiklsus:
1. Išanalizuoti kaimo turizmo atsiradimo priežastį Lietuvoje ir pasaulyje.
2. Išsiaiškinti Vyriausybės politiką kaimo turizmo plėtrai.
3. Sužinoti apie tarptautinius kaimo turizmo centrus.
4. Išanalizuoti kaimo turizmo išsivystymo lygį šiuolaikinėje Lietuvoje.
5. Išnagrinėti kaimo turizmo pasiūlą ir paklausą.
6. Numatyti plėtros galimybės irr perspektyvos
Siekdama įgyvendinti šiuos tiklsus, iškėliau tokius darbo uždavinius:
1. Formuoti teigiamą Lietuvos kaip patrauklios turizmo šalies tarptautinį įvaizdį.
2. Apibrėžti sąvoką kaimo turizmas.
3. Aptarti kaimo turizmo formavimasi poreikį.
4. Nustatyti kaimo turizmo plėtros Lietuvoje potencialą ir kliūtis.
5. Remiantis baigiamuoju darbu populiarinti kaimo turizmą Lietuvoje ir užsienyje.
6. Šiam darbui panaudoti profesines kompetencijas, įgytas studijų metų.
1.2. Darbo metodai

Diplominio darbo rengimą galima suskirstyti į 4 etapus. Kiekvieno etapo pabaigoje gauti rezultatai buvo panaudojami tolimesniame darbe.
Pirmasis etapas – diplominio darbo temos pasirinkimas ir suderinimas su dėstytoju. Vadovauti sutiko dėstytoja N. Kapustinskienė. Pasitariau su darbo vadove ir nu
usprendžiau, kad diplominis darbas bus skirtas kaimo turizmui. Bebejo, šios temos pasirinkimą lėmė jos aktualumas. Susidomėjimas kaimo turizmu sparčiai auga visose visuomenės lygmeniuose ir tai galima pastebėti turizmo programose per paskutiniuosius šešerius metus. Tapo aišku, kad kaimo turizmo vystymas ir populiarinimas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje plečia Lietuvos, kaip turistinės valstybės, galimybes ir leidžia formuoti teigiamą šalies įvaizdį. Nacionalinėje turizmo plėtros programoje kaimo turizmas įvardijimas kaip prioritetine ūkio šaka ir jam skirta daug dėmesio ir lėšų. 1998 metais sudaryta atskira Kaimo turizmo programa. Kad kaimo turizmas perspektyvus rodo ir tai, kad kartu su ekonomistais ir verslininkais pradėta ruošti kaimo turizmo specialistus įvairiose Lietuvos mokyklose. Tas faktas irgi turėjo įtakos temos pasirinkimui, nes aš tikiuosi, kad mano darbas turės ne tik praktinę bet ir teorinę reikšmę ir pasitarnaus žmonėms, besidomintiems kaimo turizmu.

Antrasis etapas – duomenų ir įvairių šaltinių rinkimas. Rašydama diplominį darbą, daug dėmesio skyriau literatūros šaltinių paieškai. Teko ne vieną kartą apsilankyti M. Mažvydo, VPU, A. Mickevičiaus bibliotekuose, taip pat apsilankiau turizmo parodoje ir kažkiek informacijos radau internete, bet tai daugiau reklaminio pobūdžio informacija. Rašydama šį darbą, aš rinkau ir apdorojau informaciją, analizavau kaimo turizmo poveikį aplinkai, taikydama marketingą ir ekonomiką rinkos tyrimams, versdama man reikalingą medžiagą iš anglų kalbos. Tačiau buvo ke
eletą sunkumų, su kuriais aš susiduriau, rinkdama medžiagą ir duomenis tiriamajai daliai. Tai informacijos ir kaimo turizmo tyrimų stoka. Todėl teko naudotis įvairiuose leidiniuose rasta medžiaga, iš kurios aš sudariau bendrą kaimo paslaugų pasiūlos ir paklausos santykį.

Trečiasis etapas – surinktos literatūros analizavimas, grafikų, lentelių ir darbo turinio sudarymas. Surinkus literatūrinę, kartografinę ir vaizdinę medžiagą, buvo sudarytas darbo turinys, kuriuo remiantis buvo rašomas darbas. Ne visa surinkta medžiaga buvo svarbi ir tinkama, todėl reikėjo išanalizuoti ir parinkti tik svarbiausią, kad atskleistų darbo tikslą.

Ketvirtasis etapas – remiantis duomenų analize išvadų ir perspektyvų pateikimas.

Darbo metu panaudojau 5 metodus:
1. Aprašomasis – įvairios literatūros surinkimas, skirtas kaimo turizmui nagrinėti.
2. Sintezės – gautos medžiagos nagrinėjimas ir tinkamos medžiagos naudojimas diplominiam darbui.
3. Kartografinis – grafikų sudarymas.
4. Vaizdinis – nuotraukų panaudojimas diplominiam darbui.
5. Statistinis – anketavimas ir lentelių sudarymas.
1.3. Literatūros šaltinių apžvalga

Rinkdama medžiagą diplominiam darbui, daug informacijos radau A. Mickevičiaus bibliotekoje, o taip teko apsilankyti „Vivattur“ parodoje, kur nemažai surinkau informacijos apie atskiras kaimo sodybas. Dvi pagrindinės knygos, kuriomis naudojausi, buvo „Kaimo turizmas“ ir „Kaimo turizmo organizavimas“. Pirmąją knygą išleido autoriai A. Armaitienė, P. Grecevičius, A. Urbis ir kt. 1999 metais. Ši mokymo priemonė skiriama žemės ūkio mokyklų kaimo turizmo specialybės studentams ir ūkininkams, besiverčiantiems kaimo turizmu. Pirmojoje dalyje supažindama supažindama su žmogaus rekreacine veikla ir bendrąja turizmo sistema. Kitose dalyse aprašoma ka
aimo turizmo struktūra, sitema ir rinkodara. Šioje knygoje aš radau man reikalingos informacijos kalbant apie kaimo turizmo sąvoką, kaimo turizmo klasifikaciją, istorinę raidą.

Antrąją knygą išleido toks autorių kolektyvas kaip: R. Butavičienė, A. Damulienė, T. Jazbutis ir kt. Sudarė šią knygą I. Vainienė 2001 m. Šioje mokymo priemonėje pateikiami svarbiausių kaimo turizmo temų konspektai, praktiniai kaimo turizmo organizavimo pavyzdžiai, vaizdinė medžiaga, užduotys ir temos diskusijoms, svarbiausių žodžių žinynas 5 kalbomis. Šioje knygoje aš radau daug informacijos apie kaimo turizmo ištekius ir rekrecinę veiklą kaimo sodybose.
Labai pasitarnavo madžiaga apie kaimo turizmą anglų kalba, kurią man parekomendavo dėstytoja R. Pankiene. Tai buvo knyga “The Business of Tourism“ parašyta J. Christopheriu Holloway 1998 m. JAV. O taip pat seminaro, vykusio Vilnaius Kolegojije 2003 metų vasario menesį, įvairių autorių konspektai, kuriuose radau man reikalingos informacijos apie kaimo turizmą Europos šalyse.

Teko pasinaudoti laikraščiais: Kauno diena [14], Valstybės žinios [8]; žurnalais: Turizmas [13-15]. Žurnalo Turizmas kiekviename leidinyje galima rasti skyrelį apie kaimo turizmą, kurį tvarko Girena Pašiškevičiūtė. Ten aš perskaičiau įvairias nuomones kaimo turizmo verslo klausimu. Nagrinėjant kaimo sodybų paplitimą Lietuvoje, tinkamiausiu šaltiniu buvo katalogas „Poilsis Lietuvos kaime“, kurį išleido Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Šiame kataloge buvo pateiktos 128 kaimo sodybos, kurios buvo sugrupuotos į tam tikrus sodybų tipus. Nemažai medžiagos suradau interneto puslapiuose apie kaimo turizmo programas ir įstatymus.

I. TURIZMO RAIDA PASAULYJE

Turizmas, prieš tapdamas pakankamai sudėtinga sistema praėjo ilgą plėtojimosi laikotarpį.
Turizmo užuomazgos glūdi tuose laikuose, kai žmonės pradėjo gyventi sėsliai ir užsiminėti žemdirbyste ir gyvulininkyste. Senovės egiptiečių kelionės Nilu ir finikiečių kelionės po Viduržemio jūrą prekybos, karo, religiniais tikslais siekia tris tūkstantmečius prieš mūsų erą.

Su senovės Roma siejamas pirmųjų viešbučių atsiradimas. Žlugus Romos imperijai
(I m.e.a.) ir ypač sumažėjus keliavimui sunyko nakvynės namų bei tavernų tinklas. Turizmo atgimimas prasideda viduramžiais vėl suaktyvėjus prekybai ir kelionėms. Visos Europos svetingumo sektoriaus vystymui didelę įtaką darė procesai, vykstantys Anglijoje. Angliją užkariavus Normanams (1066 m.) keliautojų skaičius pradėjo augti, o apgyvendinimo paslaugas peraugo į profesionalų lygmenį, savininkai įkūrė komercines įstaigas.
Laikotarpį nuo seniausių laikų iki XIX amžaius pradžios galima pavadinti pavienių keliautojų ar nedidelių grupių keliavimo era. Periodas, kuris tęsėsi nuo XIX a. pr. iki XX a. pradžios keliavimo ir turizmo istorijoje apibūdinamas kaip elitinio turizmo periodas. Be to, šiuo periodu pasirodo pirmosios organozacijos, teikiančios turizmo paslaugas. Thomas Kukas – žinomas keliautojas, apkėliavęs aplink pasaulį per 222 dienų, patobuliną turizmo sistemą, įvedus keliautojų čekius, viešbučio vaučerius ir užsakomuosius reisus. Jo dėka XIX a. pabaigoje vis labiau keliauti pradeda vidurinioji klasė. Aukštesnio rango valdininkai traukiniais keliauja į savo vasarnamius, kurie buvo netoli nuo miesto.
Trečiasis etapas – masinio turizmo laikotarpis. Jis apima laikotarpį nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Masinio turizmo idėjos atradėjai buvo anglas Freddie Lakeris ir šveicaras G. Duttvaileris. Jų įkurtos firmos pradėjo pardavinėti pigias turistines keliones tai visuomenės daliai, kuri negalėjo leistis į brangias tolimas keliones.
Po Antrojo pasaulinio karo turizmas tampa išsyvisčiusių šalių daugumos gyventojų poreikių ir praranda savo, kaip prabangos dalyko, pozicijas. Masinis turizmas baigė formavimosi periodą aštuntojo dešimtmečio pradžioje (1974-1976 m.) ir įgavo tokį mąstą Europos šalyse, kad pusė gyventojų keliavo bent vieną kartą per metus. Vakarų Europos šalyse 1950 – 60-iais prasidėjo turizmo įmonių, viešbučių, motelių, įvairių pasilinksminimo įstaigų masinės statybos laikotarpis.
Paskutiniame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje pradėjo ryškėti turizmo individualizacijos kryptis, veikiama vis ryškiau stebimų ekonomikos humanizacios, socializacijos ir ekologizacijos tendencijų, kai visuomenės dėmesio centre atsiranda asmenybė su poreikių įvairovė. Iškylus paklausai – atsiranda profesinis, sportinis, gydomasis, kultūrinis pažintinis ir kt. turizmas.
Turizmo plėtra įgijo globalines apimtis ne tik augimo tempais, bet ir įvairiais tarptautiniais tinklais bei tarptautinėmis organizacijomis. Būtent šiuo laikotarpiu buvo sukurtos Pasaulinė turizmo organizacija (WTO, 1975 m.), Pasaulio kelionių ir turizmo taryba (WTTC, 1990 m.) ir kitos.
Naujas šiuo amžiaus reiškinys – kaimo turizmas. Organizuotas kaimo turizmas įvairiose šalyse prasidėjo vystytis skirtingai: vienur jau 6-ame, kitur tik 9-ame XX amžiaus dešimtmetyje. Lietuvoje kaimo turizmo sąvoka pradėta vartoti prieš 50 metų, nors pats kaimo turizmas atsirado dar ankščiau.

1.1 Kaimo turizmo vystymasis užsienyje

Kaimo turizmas, kaip laisvalaikio leidimo forma, Europoje atsirado antroje XVIII a.pusėje. Tiesa, iki to laiko kaimo vietovės taip pat buvo naudojamos poilsiui (medžioklei ir kt.), tačiau prieinamos buvo tik priveligijuotai žemės savininkų mažumai. Ir tik XVIII a. ėmė gausiai keliauti viduriniosios klasės atstovai. Jie važiuodavo ne tik į ekskursijas po Europą, lankė žymias vietas, jų akiratyje atsidūrė gamta ir kraštovaizdis. Taigi, romantinis judėjimas paskatino kaimo turizmo atsiradimą.
Kai kuriose šalyse yra labai senos kaimo turizmo tradicijos. Šveicarijoje, Austrijoje ir Švedijoje nuo seno ūkininkavimas ir turizmas kaime buvo glaudžiai susiję. Turizmas, ypač kambarių nuoma, buvo viena iš ūkininkavimo išlikimo sąlygų. Prieš karą penktadalis Austrijos, Šveicarijos ir Švedijos ūkininkų priimdavo vasaros poilsiautojus, kai tuo versdavosi tik 8% Vokietijos ir Danijos, 4% Prancūzijos ir tik 2% Italijos ūkininkų.
Didžiausias kaimo turizmo paklausos padidėjimas užfiksuotas 1945 metais. Tai, aišku, sutapo su bendru turizmo augimu. Tačiau pagrindinis veiksnys, lėmęs sparčią kaimo turizmo plėtrą, buvo išaugęs privačių automobilių skaičius. Gerėjant gyvenimo lygiui bei ilgėjant laisvalaikiui, daugelyje industrinių šalių žmonės galėjo dažniau lankyti kaimą.
Po Antrojo pasaulinio karo kaimo turizmo plėtra šalyse vyko ne vienodai. Rytų ir Centrinės Europos šalyse, kurios priklausė komunistiniam režimui, kaimo turizmu buvo verčiamasi neįteisinus verslo, nes bet kokia individuali iniciatyva verslui buvo traktuojama kaip spekuliacija. Uždaros valstybinės sienos trukdė turistų judėjimui.
Tuo tarpu Vakarų Europos šalys šioje srityje toli pažengė į priekį. Kaimo turizmo verslas ėmė populiarėti kaip papildomas verslas ūkininkams. Prancūzija buvo pirmoji Europos šalis, įkūrusi kaimo turizmo paslaugų teikėjus vienijančią organizaciją. Šiuo metu kaimo turizmo paslaugos teikiamos visoje Vakarų Europoje. Kiekviena šalis turi vieną ar kelias paslaugų teikėjus jungiančias organizacijas, kurios kontroliuoja paslaugų kokybę, jas reklamuoja. Kuriasi tarpatautinės organizacijos, pvz. Europos šalių kaimo turizmo asociacija EUROGITES vienija 16 šalių kaimo turizmo asociacijas. Tarptautinė Europos ekoturizmo ir agroturizmo asociacija (ECEAT) į bendrą tinklą sujungė apie 15 000 ekoturizmo ir agroturizmo sodybų 22 šalyse (įskaitant Lietuvą).

1.2 Lietuvos kaimo turizmo istorija
Kaimo turizmo raida Lietuvoje yra labai susijusia su bendra Lietuvos istorija. Nuo viduramžio laikų prasidėjo migracija iš kaimo į miestą ir atvirkščiai. Senos aristokratų šeimos, dar turinčios ryšių su kaimu išvyko į miestus, o miesto buržuazija įsigijo nuosavybę kaime. Pradėjo sparčiai augti dvarų, kuriuose pasiturintys miesto gyventojai praleisdavo nemažai laiko, vaidmuo. Daugelyje jų poilsiaujama iki dabar. Pasikeitus keliavimo sąlygoms (išsiplėtus geležinkelių tinklui ir padaugėjus privačių automobilų), buvo nuolat grįžtama į kaimą; tai susiję su ilgomis moksleivių ir studentų atostogomis. Taip pat keliavo žmonės, gimę kaime ir turintys ribotus ekonominius išteklius. Paprastai jie apsistodavo kaime pas savo gimines, draugus arba išsinuomotuose namuose.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kaimo turizmas plėtojosi nuo tada, kai susikūrė didmesčiai. Galima teigti, kad tai yra urbanizacinis fenomenas – kol nebuvo miestų ir specifinių miestietiško gyvenimo būdo problemų, tol nebuvo šnekama apie poilsį kaime.
Lietuvos kaimo turizmo raidoje galima išskirti tris etapus, priklausomai nuo istorinės – politinės situacjos šalyje, nes nuo to priklausė ir kaimo turizmo plėtra:
· Poilsis kaime tarpukario Lietuvoje (1918-1941 m.);
· Atostogos kaime kolūkinės sistemos periodu (1945-1990 m.);
· Kaimo turizmas atkūrus nepriklausomybę (nuo 1991 m.)
Trečiajame dešimtmetyje populiariausios poilsio vietos Lietuvoje buvo skirstomos į 3 grupes:
§ pajūrio kurortai (Palanga, Šventoji, Neringa);
§ kurortai su mineraliniais šaltiniais (Druskininkai, Birštonas);
§ kitos kaimo vietovės (Zarasai, Kazlų Rūda, Kačerginė, Kulautuva, Tytuvėnai ir kt.), kuriose per metus apsilankydavo apie 5000 poilsiautojų.
Apie 1930 m. į kaimo vietoves plūstelėjo keliautojai, gamtos mylėtojai, poetai, skautai, gimnazistai. Jie keliaudavo padedant jaunimo kelionių globos komitetams, įsteigtiems visose apskrityse, o kiekviename rajone veikė jų skyriai. Alytaus, Pagėgių, Tauragės apskrityse minimi ūkininkai kaip komiteto skyrių vadovai arba kaip „keliavimo bičiuliai“, į kuriuos gali kreiptis keliautojai. Vasarą ūkininkai savo sodybose turistams leisdavo pasistatyti palapines, o žiemą už nedidelį mokestį juos priimdavo nakvynei.
1930 m., pripažįstant turizmo svarbą pabaltijo šalims, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos valdžios atstovai nusprendė Paryžiuje ir Londone įsteigti Pabaltijo turizmo ir informacijos biurus. Vienas iš šių biurų tikslų buvo teikti informaciją apie galimybę pernakvoti pas ūkininkus, žvejus ar kitus vietos gyventojus.

Apie 1937 m. randama duomenų, kad ūkininkai turi pajamų iš keliaujančių turistų. Poilsis kaime buvo mėgstamas dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pigesnio pragyvenimo ir geresnio poilsio. Tai buvo raiškiausias kaimo turizmo laikotarpis Lietuvoje.
Antrasis pasaulinis karas nutraukė kaimo turizmo veiklą Lietuvoje. Okupavus Lietuvą, žemės ūkis iš pagrindų buvo pertvarkomas. Kuriant kolūkius ir tarybinius ūkius, sugriauta privačių ūkių struktūra ir apribota kaimo turizmo veikla.
Nuo 7-ojo dešimtmečio kaimo turizmas vėl pradėjo atsigauti. Kaimo žmonės, gyvenantys gražiausiuose Lietuvos kampeliuose, priimdavo poilsiautojus iš Lietuvos ir kitų buvusios TSRS respublikų. Lietuvos kaimuose ėmė kurtis įvairūs poilsio kompleksai. (pvz., Palūšėje, Plateliuose ir kt.). Lietuvos kurortai garsėjo buvusioje TSRS. Tuo metu Lietuva buvo daugelio Vakaruose propaguotų mokslinių idėjų bei patirties perėmėja. Jau prieš 40 metų susidomėta rekreacijos mokslų, daug dirbta formuojant Lietuvos rekreacijos ir turizmo teorinę – erdvinę sistemą, parengta pirmoji šalies turizmo vystymo schema.
Po 1991 metų, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėtos politines, ekonomines ir socialines reformos ženklina naują etapą ir turizmo sferoje. Turizmas įvardintas prioritetine Lietuvos ūkio šaka. Parengta Nacionalinė turizmo plėtros programa (1994 ir 1997 metais), įsteigta Lietuvos Turizmo asociacija, pradėtos naujos kaimo turizmo plėtros etapas. 1998 metais buvo parengtas ir priimtas LR Turizmo įstatymas. Pagal šį įstatymą valstybės turizmo politikos ir planavimo priemonė yra Nacionalinė turizmo plėtros programa bei regioniniai projektai. Įstatymas valstybės prioritetu skiria vidaus ir atvykstamąjį turizmą, kurie įvardijami kaip eksporto paslauga. Įstatyme apibrėžti minimalūs turizmo paslaugų reikalavimai, siekiant eliminuoti verslo įvaizdžiui nepalankius veiksnius, gerinti turizmo paslaugų kokybę vartotojų atžvilgiu.

1.3 Europos Sąjungos kaimo politika
Visą Europos kaimo politiką daugiau ar mažiau įtakoja radikalūs pasikeitimai žemės ūkyje. Iki 1980-ųjų metų buvo manoma, jog pirmoji kaimo vietovių užduotis – maisto produktų gamyba (tiek visuomenės, tiek politikų nuomone), o kaimo politikos varomoji jėga – maisto produktų gamybos didinimas kaip galima žemesnėmis kainomis. Vėliau, du labai svarbūs įvykiai radikaliai pakeitė šią nuostatą. Pirmasis, ankstyvaisiais 1980-aisiais metais Europos Sąjungoje, bendrosios žemės ūkio politikos pasekmė buvo žemės ūkio produkcijos perprodukcija. Antrasis, 1989-aisiais metais geležinės uždangos ir Sovietų Sąjungos žlugimas, kuris sugriovė Sovietų rinką, nuo kurios priklausė Centrinės Europos ūkininkai.
Europos žemės ūkio politika susidūrus su šiais dviem įvykiais, pasikeitė pakankamai greitai, bet skausmingai. Politikos pasikeitimus iššaukia ne tik šie du įvykiai, bet ir kiti faktoriai.

Pasaulio prekybos derybos gali priversti Europos Sąjungą sumažinti jos finansinę paramą ūkininkams bei jos eksporto subsidijas maisto produktams. Auga visuomenės susirūpinimas gyvūnų gerove ūkiuose, galvijų ligomis ir jų galima įtaka žmonių sveikatai, taip pat intensyvios žemdirbystės poveikiu aplinkai. Vėliau pasikeitimus kaimo politikoje įtakojo Europos Sąjungos narių skaičiaus išaugimas nuo 12 iki 15, prisijungus Austrijai, Švedijai bei Suomijai 1995-aisiais. Tolimesnes politikos permainas Europos Sąjungoje įtakojo išplitimas į Rytus.
Šios permainos atsispindi 2000-ųjų metų AGENDOJE – pagrindinėje Europos Sąjungos politikos ataskaitoje. AGENDOJE 2000 numatomos permainos susijusios su Europos Sąjungos išplitimu bei Europos Sąjungos lėšų perpaskirstymu. Ši AGENDA apima laikotarpį nuo 2000-ųjų iki 2006-ųjų. Kelios šio dokumento nuostatos susijusios su kaimo plėtra: laipsniškas lėšų, skirtų maisto produktų gamybos, perdirbimo ir eksporto palaikymui, mažinimas:
Ų palaipsniui mažinamas maisto gamybos ir eksporto finansavimas;
Ų alternatyvių veiklų plėtra įprastoje žemės ūkio politikoje;
Ų Kaimo Plėtros Reguliavimas (KPR), kuriuo remiantis Europos Sąjungos narės kuria ir įgyvendina jų pačių nustatytas kaimo plėtros programas. Šios programos buvo sukurtos remiantis KPR nustatytų galimų veiklų sąrašu. Viena iš jų yra kaimo turizmo vystymas.

Europos Sąjungoje veikia LEADER programa (įkurta 1990 m.), kuri remia kaimo plėtros projektus, skirdama dalį dėmesio ir turizmui. Iš 217 LEADER vietovių visoje Europos Sąjungoje turizmas dominavo 71. Ši programa kol kas skirta tik ES šalims narėms. Tačiau keli kultūrinių projektų pavyzdžiai Lietuvoje buvo finansiškai paremti per LEADER : kultūrinio paveldo pažinimo centro organizavimas, kultūrinė keliaujanti barža ir kt.
LEADER+ iniciatyva yra skirta mažoms kaimo teritorijoms, kurios sudaro vientisą vienetą geografiniu, ekonominiu ir socialiniu požiūriu. Pasirinktos teritorijos turi turėti minimalų kiekį žmogiškųjų ir finansinių išteklių, kurie būtini įgyvendinant tam tikrus planus. Mažiausiai 50 proc. kaimo bendruomenės narių turi sudaryti ūkiniai – socialiniai partneriai.
LEADER+ parama koncentruojama tokioms kryptims:
Ų integruotų regioninių kaimo plėtros strategijų rengimui;
Ų bendradarbiavimui tarp kaimo bendruomenių;
Ų kaimo plėtros dalyvių švietimui ir mokymui visose kaimo vietovėse.

SAPARD programa – Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos programa – įsteigta ES Tarybos reglamentu 1999 metais.

Šios programos SAPARD (Special Pre-Accession Programme for Agriculture and Rural Development) pagrindinė paskirtis – padėti 10-čiai Centrinės ir Vidurio Europos šalių, besirengiančių stojimui į Europos Sąjungą, pasiruošti dalyvavimui bendroje Europos Sąjungos žemės ūkio politikoje CAP (Common Agriculture Policy) ir vieningoje Europos Sąjungos rinkoje.
SAPARD tikslai:
· pagelbėti kiekvienai šaliai-kandidatei nustatyti jos žemės ūkio ir kaimo plėtros prioritetus besirengiant stojimui į Europos Sąjungą;
· padėti kiekvienai šaliai-kandidatei suderinti jos vykdomą nacionalinę žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką su bendrąja Europos Sąjungos žemės ūkio politika;
· pagelbėti šalims-kandidatėms išspręsti pagrindines žemės ūkio ir kaimo plėtros problemas.
Antiagrokultūriniai dalykai, tokie kaip kaimo turizmas, šiose programose dar nėra užėmę tvirtų pozicijų.
Tokiu būdu ES programos skatina naują kaimo plėtros programų kūrimą tiek ES valstybėse, tiek valstybėse, kurios dar tik ruošiasi stoti į ES. Šios programos nėra tipinės, todėl šioje srityje vyriausybės turi pakankamai laisvės pasirenkant kryptis bei priemones atitinkančias ES reikalavimus. Be to, daugelis šių vyriausybių turi jų pačių sukurtas kaimo plėtros programas, kurios yra dalinai finansuojamos ES.
Šioje diskusijoje auga susidomėjimas regionais, kurie geografiškai yra mažesni nei valstybė. Toks planavimas yra teisingas pasirinkimas, priimant sprendimus, susijusius su svarbiausiais ginčijamais rajono ir kaimo plėtros klausimais. Taip pat auga susidomėjimas vietinio lygmens vaidmeniu. Daugelis mano, jog kaimo plėtros programos bus efektyvesnės tuo atveju, jei jos bus inicijuotos vietiniame lygmenyje. Plačiai diskutuojama apie vietinį bendradarbiavimą, vietinių grupių veiklą bei planavimą “iš viršaus į apačią” ir “iš apačios į viršų” . ES naudojasi planavimo iš apačios principu, kadangi sprendimai priimti žemiausiuose lygmenyse yra konkrečiausi ir realiausiai atspindintys situaciją.

1.4 Lietuvos nacionalinė turizmo politika
Turizmas, kaip ir kitos ūkio šakos, yra valstybės planuojamas ir reguliuojamas procesas.
Kalbėdama apie tolydų kaimo turizmo vystymąsi, aš išskirčiau 3 pagrindines priežastis, kurios lemtų kaimo turizmo plėtrą.
Tai:
ü Vyriausybės turizmo politika;
ü Įvairios Europos Sąjungos skatinimo programos ir projektai;
ü Turizmo plėtojimo finansavimas ir investicijos.
Turizmo politika – tai valstybės veiksmų, kryptingai veikiančių turizmą, numatančių kiekvienai šaliai svarbius tikslus ir jų įgyvendinimo priemones, visuma.
Lietuvoje valstybinio turizmo valdymo funkcijas vykdo Vyriausybė, Valstybinis turizmo departamentas, apskričių viršininkai bei savivaldybės. Valstybė užtikrina racionalų ir efektyvų šalies turizmo išteklių naudojimą, apskaitą ir apsaugą, taip pat skatina turizmo klubų ar kitų turizmo visuomeninių organizacijų veiklą.

Turizmo srityje parengti dokumentai ir projektai nuo 1997 – 2003 m.:
ü 1998 m. kovo 19 d. patvirtintas Turizmo įstatymas, nustatė turizmo verslo ir savaveiksmio turizmo organizavimo principus bei prioritetus, turizmo paslaugų teikimo reikalavimus bei turizmo išteklių naudojimo sąlygas.
ü Patvirtinta Nacionalinė turizmo plėtros programa (1993 m. balandžio 27 d. ir 1999 m. liepos 1 d.)
ü Lietuvos kaimo turizmo plėtojimo programa. (1998 m.)
ü Kultūrinio turizmo plėtros programa. (1998 m.)
ü Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija (2000 m. birželio 13 d.).
1.Valstybinio turizmo departamento parengti teisės aktų projektai:
· LR Turizmo įstatymo pakeitimo Įstatymas,
· LR turizmo paslaugų ir išteklių valstybės registro nuostatai.
2. Valstybinio turizmo departamento finansuoti užsakomieji darbai:
· Lietuvos kurortų plėtros strategija 2001 metais.
· 2000 metais Utenos apskrities kempingų išdėstymo schema ir galimybių studija.
· EuroVelo trasos parinkimas ir vaizdavimas GIS priemonėmis.
· Pietų Lietuvos regiono autoturizmo plėtros analizė ir jos įgyvendinimo galimybės.
Taip pat rengti atskirų Lietuvos apskričių ekonominės plėtros strategijos, Lietuvos nacionalinių parkų vystymosi planai, Lietuvos rekreacinių zonų (pajūrio) vystymosi planai ir strategijos.
2001 m. LR Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas LR turizmo paslaugų ir išteklių valstybės projektas. Šio Registro paskirtis – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti LR turizmo įstatyme bei Registro nuostatuose nurodytus duomenis apie Lietuvos Respublikoje teikiamas turizmo paslaugas ir turizmo išteklius, naudojant geoinformacinius duomenis.
2000 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo priimtas aktas dėl Nacionalinės turizmo plėtros programos įgyvendinimo.

Nacionalinės turizmo plėtros programos tikslai:
o įvertinti turizmo sektoriaus pokyčius pastaraisiais metais;
o parengti tolesnę turizmo sektoriaus plėtros politiką ir jos įgyvendinimo būdus bei nustatyti priemones, skatinančias Lietuvos turizmą;
o suformuoti valstybės paramos, investicijų pritraukimo ir investavimo prioritetus;
o padidinti vietinio ir atvykstamojo turizmo mastą; skatinti Lietuvos turizmo produktų eksportą;
o nustatyti Lietuvos įvaizdžio formavimo ir turizmo propagavimo priemones.
Atskiroms turizmo rūšims (kaimo turizmui, kultūriniam turizmui) plėtoti parengtos tikslinės programos, todėl Nacionalinėje turizmo plėtros programoje akcentuojami tik pagrindiniai šių turizmo rūšių aspektai.
Kas liečia kaimo turizmą šioje programoje, įvardijimos tokios priemonės:
· Parengti ir patvirtinti kaimo turizmo rėmimo priemones (prioritetą teikti nepalankioms ūkininkavimui teritorijoms);
· Leisti kasmetinį Lietuvos kaimo turizmo paslaugų katalogą.
Nacionalinė turizmo plėtojimo programai buvo skirta 623,8 tūkst. Lt., o Lietuvos turizmo politikos formavimui 850,3 tūkst. Lt. Jos tikslas – vykdyti Valstybinio turizmo departamento nuostatuose numatytas funkcijas.
1.4.1. Kaimo turizmas valstybiniu požiūriu

Kaimo turizmas valstybiniu požiūriu svarbus verslas. Pirmiausia dėl bendros ekonominės situacijos ir ūkio pertvarkos. Pamažu šis verslas įsitvirtina šalies ūkio struktūroje, tampa jos ekonomikos dalimi. Ši veikla kaip sudėtinė šalies turizmo įvardyta ir LR Seimo patvirtintoje Nacionalinėje turizmo plėtojimo programoje. (žr. aukščiau). Kaimo turizmo plėtros ypatumams ir prioritetams įvertinti parengta Kaimo turizmo programa. Šį verslą apribuoja net trys Lietuvos Respublikos įstatymai, parengta jo juridinė bazė.
Turizmo įstatyme kaimo turizmas apibūdinamas kaip apgyvendinimo paslaugos, kai už nustatytą mokestį ar be mokesčio išnuomojama apgyvendinimui įrengta individuali gyvenamoji patalpa arba atskiri kambariai ir nuomojamų kambarių (numerių) yra ne daugiau kaip 6. (1998 m. kovo 19 d. Nr. VIII-667, V sk. 18 str. 1 d.). Jei kambarių yra daugiau, šiai apgyvendinimo paslaugas teikiančiai sodybai jau taikomi apgyvendinimo paslaugų įmonės reikalavimai.
Kokie skirtumai? Jų daug. Esminis tas, kad Turizmo įstatyme nustatyta, jog kaimo turizmas – šeimos verslas. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (1998 m. lapkričio 24 d. Nr. VIII – 935) apgyvendinimo paslaugų įmonė apibūdinama kaip atitinkanti smulkiosios įmonės statusą, kai suteikiama galimybę samdytis darbuotojus.
Ūkininkai, individualių namų savininkai, kaimo turizmo organizatoriai prašo turizmo departamentą siūlyti valstybinėms institucijoms kaimo turizmą pripažinti žemės ūkio paskirties verslu. Kaip paaiškino Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros ir regioninių ryšių skyriaus specialistai, žemės ūkio paskirties verslas apibrėžtas LR ūkininko ūkio įstatyme (1999 m. gegužės 4 d. Nr. VIII – 1159), kur žemės ūkio veikla (verslas) laikoma „ūkio veikla, apimanti žemės, miškų iš vidaus vandenų ūkio produktų perdirbimą, realizavimą ir paslaugas šiai veiklai.“ (I sk. 1 str. 4 d.). Tad kaimo turizmas reglamentuotinas tik kaip pagalbinis ūkininko ūkio ar sodybos verslas.
Kodėl būtent iškilo kaimo turizmo pripražinimo žemės ūkio paskirties verslu klausimas? Esmė slypi finansinės paramos iš Kaimo rėmimo fondo suteikimo galimybėse. Suprantama, kaimo žmonėms, teikiantiems ar besiruošiantiems sodyboje teikti turizmo ir poilsio paslaugas, įsikūrusiems vaizdingo kraštovaizdžio, tačiau nenašiose žemėse ar saugomose teritorijose, kur ūkinė veikla ribojama, labai svarbu. Pinigų stygius tam, kad plėsti kaimo turizmo paslaugas ir gerinti jų kokybę, žlugdo pati verslą. Tačiau Kaimo rėmimo fondas (plačiau apie jį 2.1. sk.) skiria tik ūkininkams ir žemės ūkio įmonėms, kurie pagal Ūkininko ūkio įstatymą turi įregistravę ūkį žemės valdoje, turinčioje ne mažiau kaip 1 hektarą žemės ūkio veiklai naudojamos žemės. Jei žemės valdoje žemės ūkio naudmenų yra mažiau kaip 1 ha, turi būti deklaruojama ne mažesnė kaip 40 minimalių gyvenimo lygių dydžio suma pajamų, gautų iš žemės ūkio veiklos per kalendorinius metus. O jeigu ūkis verčiasi dar ir kaimo turizmu, amatais, pajamos iš žemės ūkio turi sudaryti ne mažiau kaip 25 procentus visų per metus gautų verslo pajamų.
Vargu, ar šiandien rasime kitą tokį verslą, apie kurį būtų taip plačiai diskutuojama. Vadinasi, šis verslas kaimui svarbus, teikia vilčių, atėjo jo išbandymų metas. Nors valstybė negali patenkinti kiekvienos kaimo turizmo sodybos finansinių poreikių, tačiau šio verslo plėtros programinėms investicijoms, kokios atrodo tikslingiausios, lėšų skiriama tikrai nemažai. Ir Lietuvos turizmo fondo, ir Kaimo turizmo asociacijos, ir regionų, ir mokslo įstaigų parengtos kaimo turizmo plėtros programos, projektai, informaciniai, reklaminiai leidiniai, videofilmai, parodos ir t.t., pagal galimybes finansuojami iš valstybės lėšų. Tai kainuoja didžiulius pinigus, kuriuos skiria Žemės ūkio, Ūkio ministerijos, Valstybinis turizmo departamentas ir kt. [18, p. 20-21]
1998 m. kovo 19 d. Valstybiniu turizmo departamentu buvo paruošta Kaimo turizmo plėtojimo programa (priemonės).
Lietuvos kaimo turizmo plėtros programos tikslas yra įvertinti kaimo turizmo verslo plėtros Lietuvoje potencialą bei pateikti priemones, kurių pagalba šis potencialas galėtų būti realizuotas. Šioje programoje numatytos priemonės atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos nuostatas: „skatinti smulkųjį verslą, amatus ir turizmą kaime“, numatant „paramą kaimo gyventojams, pradedantiems verstis alternatyvia žemės ūkio produkcijos gamybai veikla“. (žr. 1 priedą). [15, p. 11]

II. KAIMO TURIZMAS ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE

2.1. Lietuvos kaimo plėtra
Kaimas – tai ne tik mūsų tautos istorija, tradicijų ir papročių lopšys, bet ir maisto produktų bei žaliavų pramonei šaltinis.
Racionaliai išplėtotas žemės ūkis ir gyvybingas kaimas garantuoja šalies stabilumą, padeda išsaugoti ir ugdyti geriausias tautos savybes. Todėl į Lietuvos kaimą turime žiūrėti kaip į socialinę, kultūrinę, gamybinę ir ekologinę visumą.
Dabar Lietuvoje gyvena apie 3,5 mln. žmonių, iš jų 1,9 mln. kaime. Čia dirba maždaug 24 procentai Lietuvos gyventojų. Dauguma sudaro vyresnio amžiaus žmonės. (žr. 1 lentelę).

1 lentelė
Statistiniai duomenys apie socialinę ir ekonominę aplinką Lietuvos kaime 1999 m.
Kaimiškų vietovių dalis visoje Lietuvos teritorijoje 97%
Kaimo gyventojų dalis tarp visų Lietuvos gyventojų 31.8%
Vidutinis gyventojų tankumas kaimo vietovėse 18.2 žm./km²
Žemės ir miškų ūkyje užimti dirbantieji 21%
Žemės ūkyje užimti iš visų dirbančiųjų kaimo gyventojų 56%
Paslaugų sektoriuje užimti iš visų dirbančiųjų kaimo gyventojų 19%
Kaimo gyventojų užimtumo lygis 51%
Oficialus nedarbo lygis kaime 12,7%
Pensinio amžiaus gyventojai 23%
Žemės ūkio dlis BNP 11,3%
Vidutinis ūkininko ūkio dydis 11,7 ha
Privačių ūkininkų dalis tarp visų žemės naudotojų 37%
Ūkininkauja ūkininkų mažo našumo žemėse 13%
Skurstantys ūkininkai 31%

Formuodami kaimo plėtros politiką, Kaimo plėtros skyrius prie Lietuvos žemės ir miškų ūkio ministerijos vadovaujasi šiais pagrindiniais principais:
1. Pagrindinių žemės ūkio šakų sektoriaus gyvybingumo palaikymas, alternatyvios veiklos skatinimas, kaimo infrastruktūros gerinimas bei sveikos ir jaukios kaimo aplinkos kūrimas.
2. Socialinės ir ekonominės pusiausvyros įgyvendinimas.
3. Kaimo plėtojimo politikos valdymo struktūrų suderinimas.
4. Regioninių ypatybių, vietinės iniciatyvos, tradicinio šeimos ūkio, kooperacijos ir kūrybiškumo, kultūros paveldo bei kaimo bendruomenės tarpusavio ryšių išsaugojimas.
Ypatinga dėmesį skiria kaimo regioninio vystymo priemonėms įgyvendinti: žemdirbių užimtumo programoms formuoti, biorganinei žemdirbystei remti, kaimo veiklos diversifikavimui skatinti, ypač mažo našumo žemėse ir gamtos požiūriu jautriose zonose.
Dabar, kai agrarinė reforma artėja prie pabaigos, vyksta žemės ūkio restruktūrizacija, kuri reiškia ne vien esamų gamybinių technologinių, organizacinių bei valdymo struktūrų keitimą, naujų ūkio šakų plėtrą. Aktyviai pradedame kurti kaimo regioninio vystymo programas, kurių tikslai – naujų kaimo užimtumo formų paieška ir darbo vietų kūrimas, verslų plėtra ir šeimos ūkio rėmimas, normalaus uždarbio ir ramios kaimo žmogaus senatvės užtikrinimas, jaunimo kaime įtvirtinimas.
Ypatingo dėmesio reikalauja ir ekologiškai kautrių žemių regionai. Lietuvoje yra maždaug 300 tūkst. ha nenašių ir tiek pat ekologiškai jautrių žemių, kas sudaro maždaug 20 proc. Viso šalies žemės ūkio naudmenų ploto. Daugiausia tokių žemių yra Vakarų, Šiaurės Rytų ir Rytų Lietuvos regionose. Šių regionų rajonosee vyrauja smulkūs ūkiai. Tokiuose ūkiuose kaimo šeimai sunku užtikrinti net minimalias pajamas, nes menki derliai lemia didelę produkcijos savikainą, kuri yra 20-50 proc. didesnė negu ūkininkaujančių geroje žemėje. Net Šiaurės Lietuvos karstiniame regione, kur žemės yra derlingos! Bet dėl ūkinės veiklos apribojimo susiduriama su tomis pačiomis nenašios žemės problemomis.
Tad šiose teritorijose būtinumą užsiimti alternatyvia veikla lemia aukštas nedarbo lygis. Žemės ir miškų ūkio ministerija didelį dėmesį skiria netradicinei žemdirbystei, kaimo verslams plėtoti. Svarbi žemės ūkio restruktūrizavimo kryptis – ekologinis ūkininkavimas. Šiandien Lietuvoje jau yra 22 sertifikuoti ir 43 pereinamojo laikotarpio ekologinės žemdirbystės ūkiai.
Reikiamas dėmesys skiriamas ir populiariausiam kaimiškųjų vietovių verslui – kaimo turizmui. Labiausiai šis verslas populiarus Trakų, Šilutės, Zarasų, Kelmės, Utenos bei kituose rajonuose, garsėjančiuose vaizdinga, neužteršta gamta. Siekiant suaktyvinti kaimo turizmo veiklą prie Žemės ir miškų ūkio ministerijos sudaryta Kaimo turizmo veiklos planavimo ir koordinavimo taryba.
Formuojant naują kaimo plėtros politiką, labai svarbi, efektyvi ir savalaikė Vyriausybės parama. Viena iš tokių paramos formų, atspindinčių naują pereinamąją politiką, tai Kaimo rėmimo fondas. Jį sudaro ankščiau buvę po įvairius ūkininkavimo rėmimo fondus išblaškyti finansiniai ištekliai. 1997 m. kovo mėnesį Žemės ir miškų ūkio ministro įsakymu patvirtintos Kaimo rėmimo fondo tikslinės programos ir jų finansavimo tvarka. Spalio mėnesį Vyriausybės nutarimu įsteigtas Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, kuris padės žemdirbiams lengviau išspręsti užstato problemą bei lengviau gauti kreditus.
Tam, kad sėkmingai būtų įgyvendinama kaimo plėtros politika bei pasiekta gerų ekonominių, socialinių ie ekologinių rezultatų, reikalingas glaudus ryšys tarp valdymo struktūrų, žemdirbių, kaimo bendruomenių, mokslo, konsultavimo, žemdirbių savivaldos institucijų šalies mastu, taip pat apskrityse ir regionuose.
Vienas svarbiausių dabarties uždavinių Lietuvos kaime – suaktyvinti žemdirbius. Ugdyti jų ūkininkiškąją savimonę, profesinį meistriškumą, iniciatyvą ir solidarumą, pasitikėjimą savimi, skatinti motyvuotai rizikai ir atsakomybei. [14, p. 12-13].

2.2. Kaimo turizmo įtaka Lietuvos vietinei bendruomenei
Ilgainiui iš daugelio atokesnių, labiau nutolusių kaimo regionų išvyko ne maža dalis gyventojų. Šis procesas tęsiasi ir dabar. Tokių vietovių ekonominė padėtis yra silpna, sąstingio būsenoje. Didžiausia problema šiose teritorijose – kaip išlaikyti jaunus gyventojus. Sudėtinga patenkinti visuomenės poreikius: jauni žmonės linkę išvykti iš šių vietovių. Priešinga situacija yra tose kaimo vietovėse, kurios yra arti miestų. Šios vietovės greitai keičia savo senąjį įvaizdį: miesto darbuotojai šiuose regionuose ieško sau naujų gyvenamųjų namų, miesto kompanijos išsikelia į žaliuojančių laukų vietoves.
Pagal Lietuvos regioninių tyrimų institutą dėl šių ir kitų priežasčių, kaimo politikos tikslas pasikeitė iš “daugiau maisto žemomis kainomis” į tikslą, apimantį žmonių gerovės, ekonomikos bei aplinkos aspektus kaimo regionuose.Ypatingas dėmesys skiriamas ekonomikos stiprinimui ir diversifikavimui kaimo regionuose. Ūkininkavimas nebėra vienintelis ar net dominuojantis sektorius šioje ekonomikos šakoje. Ūkininkų vaidmuo daugelyje regionų keičiasi. Tačiau jie vis dar gali būti svarbūs kaip maisto produktų gamintojai: vis dėlto ūkininkų vizija keičiasi – ateities ūkininkai – tai erdvės skirtos rekreacijai kūrėjai, kultūrinio paveldo sergėtojai.
Dėl šių priežasčių kaimo turizmo vaidmuo išauga – kaip vienas iš reikšmingiausių sektorių diversifikuotoje vietinėje ekonomikoje, bei kaip naujos veiklos bei naujų pajamų šaltinis ūkininkams.
Visa kaimo turizmo plėtra yra kaip tarp dviejų ugnių: lokalios ir globalios plėtros – ką vietiniai gyventojai ir verslininkai norėtų veikti, remdamiesi esamais ištekliais, ir tarp diktuojamų rinkos sąlygų, politikų ir taisyklių bei paramos siūlomos iš išorės (t.y. Europos Sąjungos, Europos turizmo organizacijų). Būtent dėl šių priežasčių reikia suprasti politikos sistemą, kuri įtakoja kaimo plėtrą – apimančią ir kaimo turizmą. Subalansuotumas siejamas su visomis keturiomis kaimo plėtros “atramomis”– žmonėmis, ekonomika, aplinka bei institucijos. (žr. 1 pav.)

1 1 pav. “Keturių atramų modelis” [17]
Kaimo turizmas ir vietinė bendruomenė daro įtaką vienas kitam. Šis poveikis gali būti:
§ tiesioginis – kai yra konkretūs poveikio rezultatai, pavyzdžiui, kaimo gyventojai gauna pajamas iš turistų, arba kai po jų poilsio lieka ištrypta augalija ir krūvos šiukšių.
§ netiesioginis – kai turizmo poveikis iš karto nematomas ir nejaučiamas.
Pagal 1999 m. statistikos duomenis, kaime gyvena 31,8% Lietuvos gyventojų. Palyginus su prieškario metais (77%) šiandieninis kaimas ištuštėjęs, sunykęs, dauguma kaimo gyventojų – senyvo amžiaus, didėja nedarbas. Todėl dabar ypač svarbu įvertinti ir kaimo turizmo poveikį kaimo bendruomenei, taip pat abipusės sąveikos padarinius (žr. 2 pav.).

2 pav. Kaimo turizmo poveikis vietinei bendruomenei
Kaimo plėtra turėtų būti pagrįsta bendruomenės, kuri gyvena šiame regione, susidomėjimu bei dalyvavimu. Bendruomenė – tai visi žmonės gyvenantys tame regione. Jie yra vientisos kaimo plėtros pagrindas, nes:
v jie geriausiai žino su kokiomis problemomis bei poreikiais jie susiduria;
v jie valdo daugelį išteklių – žemę, pastatus, vietos gaminius – kuriais remiama plėtra;
v jų įgūdžiai, tradicijos, žinios bei energija yra pagrindiniai plėtros šaltiniai;
v jų atsidavimas yra gyvybiškai svarbus (jei jie nepalaiko iniciatyvos, bendruomenė merdi).
Be to, kuo gyvybingesnė ir aktyvesnė bendruomenė, tuo lengviau pritraukti žmones persikelti į šį rajoną bei išlaikyti jau gyvenančius ten. Sistemingas, visapusiško turizmo vystymas pirmiausia remiasi bendruomenės iniciatyva. Turizmo planavimui būtina bendruomenės parama dėl dviejų priežasčių. Pirma, toks planavimas padės išvengti bendruomenės konfliktų, kurie atsiranda kai turizmo interesai nedera su bendruomenės interesais.
Antra, vietiniai gyventojai turi moralinę teisę dalyvauti bei kontroliuoti turizmo plėtrą, kurios dėka bendruomenė gauna didesnį pelną ir didesnę naudą.
Galima būtų išskirti tokią kaimo turizmo įtaka vietinei bendruomenei:
Ų kaimo turizmas sukuria naujas darbo vietas,
Ų didina kaimo žmonių užimtumą, pajamas,
Ų kuriamos naujos įstaigos ir įmonės,
Ų puoselėjama vietinė kultūra.
Kaimo turizmo paslaugos teikėjas suinteresuotas vietinių kaimo žmonių pagalba paslaugų, produktų, informacijos pavidalu. Organizuojant kaimo turizmą, būtinas efektyviai veikiantis maitinimo, apgyvendinimo, pramogų, reklamos paslaugų tinklas, kuris kuriamas ir aptarnaujamas kaimo turizmo ūkininko ir kaimo bendruomenės pastangomis.
Tuo pačiu, kaimo turizmo paslaugos teikėjai yra suinteresuoti saugoti gamtą, kultūros paveldo objektus, pritraukti lėšas saugomų objektų priežiūrai, renovacijai.
Kaip ir kiekviena veikla, kaimo turizmas turi ir neigiamą poveikį kaimo bendruomenės ekonominiam, kultūriniam, ekologiniam ir socialiniam gyvenimui:
Ų jis tiek teigiamai, tiek neigiamai veikia vietinę kultūrą, socialinius kaimo gyventojų santykius,
Ų gali padidėti nusikalstamumas,
Ų pakilti maitinimo, kitų paslaugų, pastatų bei žemės kainos,
Ų reikalauja gana daug papildomų investicijų, todėl šis verslas pradžioje dažnai yra tik pagalbinis, mažai pelningas.
Kaimo turizmo vadovėlyje siūloma perspektyvi idėja – tausojančio turizmo idėja – kuri padėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp teigiamos ir neigiamos įtakos kaimo gyvenimui ir aplinkai, o laikui bėgant, šį poveikį “sušvelninti” tiek, kad jis taptų puoselėjančiu, ekologiškai stabilizuojančiu, tausojančiu kaimo kultūrinį-gamtinį potencialą, palengvintų ekonominį-socialinį gyvenimą.
Darbo jėga – viena pagrindinių kaimo turizmo verslo dalių, kurios plėtrai iki šiol nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys. Problematiška tai, kad iki šiol nebuvo kaimo turizmo specialistų profesinio rengimo standartų, bendros mokymo sistemos ir priemonių, esamų kaimo turizmo paslaugos teikėjų papildomo ugdymo strategijos.
Galima teigti, kad esamų kaimo turizmo paslaugos teikėjų profesinė kvalifikacija bei psichologinis pasirengimas darbui neatitinka keliamų reikalavimų, o dauguma jaunųjų kaimo turizmo specialistų neturi realios galimybės užsiimti kaimo turizmo verslu.
Akivaizdu, kad kaimo turizmo plėtrai ir įvaizdžiui formuoti reikia nemažai investicijų, profesinio, psichologinio specialistų parengimo. Be to, norinčiųjų teikti kaimo turizmo paslaugas turimos apgyvendinimo sąlygos dažnai neatitinka poilsiautojams priimti keliamų reikalavimų, trūksta verslo įgūdžių, aptarnavimo praktikos. Kaimo turizmo vystymą Lietuvoje įtakoja daugelis veiksnių, kuriuos būtina įvertinti kiekvienam šios paslaugos teikėjui. Be galo svarbu ir akivaizdžiai trūksta Lietuvos kaimo turizmo rinkos vartotojų, paslaugų pasiūlos ir paklausos, turizmo išteklių, investicijų, rėmimo galimybių analizės, tyrimų.
Kaimo turizmas veikia ne tik vietinę kaimo bendruomenę, bet ir regioną bei visą šalį.
Kaimo turizmas šalyje paspartintų ir gamybos bei prekybinių paslaugų plėtrą, sudarytų galimybes verslams kaime, pagerėtų kaimo techninė infrastruktūra, pagyvėtų bendras kaimo socialinis gyvenimas.

Naujos darbo vietos, padidėjusios kaimo gyventojų pajamos ar kultūros palaikymo ir išsaugojimo problemos vienodai aktualios bet kuriam kaimui ir visai šaliai.

Kaimo turizmo plėtra Lietuvoje ir populiarinimas užsienyje rodo mūsų – kaip turistinės šalies – galimybes, kuria teigiamą įvaizdį. [17].

2.3. Rekreacijos ištekliai Lietuvoje
Laisvalaikio metu žmonės renkasi labai įvairią veiklą: kuria, pramogauja, keliauja, sportuoja ir t.t. Bent nedidelę dalį savo laisvalaikio žmogus privalo skirti poilsiui, fiziniam aktyvumui ir dvasinei ramybei.
Kaimo turizmas ir rekreacija yra labai stipriai susieti. Žmonės važiuoja į kaimo sodybas atostogauti, nes jie žino, kad ten jie kvėpuos grynu oru, valgys natūralinį, ekologiškai švarų maistą, negirdės didmesčių triukšmo. Lietuvos žmonių ryšis su žeme tęsiasi nuo seniausių laikų. Žmonės jaučia neigiamas šiuolaikinio gyvenimo puses ir stengiasi surasti erdvę, kurioje nors trumpam atitrūktų nuo didmesčių gyvenimo tempo, žmonių grūsties, užteršto oro.
Tokia aplinka surandama kaime. Kaime galima ne tik atsikratyti streso ir atsipalaiduoti , bet ir užsiimti rekreacine veikla.

3 pav. Rekreacijos rūšys ir rekreacinės veiklos pavyzdžiai

Rekreacinę veiklą efektyviai galima plėtoti tik gerai žinant, kokius turime išteklius. Rekreacija, kaip ir bet kokią žmonių veikla, naudoja įvairius išteklius, kurie ir sudaro tos rekreacinės veiklos aplinką. Rekreacinei veiklai plėtoti reikia šių išteklių:
§ gamtiniai ištekliai – tai gamtiniai objektai (miškai, vandens telkiniai, klimatas ir kt.), kurie gali būti panaudoti organizuojant poilsį, turizmą.
§ kultūriniai ištekliai – tai kultūriniai objektai, paminklai, istorinės įžymybės ir kt., tenkinantys žmonių rekreacinius poreikius.
§ žmogiškieji ištekliai – tai žmonės, kuriantys turizmo produktą kaime.

Labai dažnai ištekliai, būtini rekreacinei veiklai, yra naudojami ir kitų ūkio šakų plėtrai. Todėl, kai kurių rekreacijos specialistų nuomone, rekreaciniais ištekliai tampa tada, kai jie yra naudojami rekreantų poreikiams tenkinti.

2.3.1 Gamtiniai rekreaciniai ištekliai
Kaimo turizmas vyksta ne tik kaimo (t.y. iš dalies urbanizuotame), bet ir natūraliniame kraštovaizdyje. Todėl gamtiniai rekreaciniai ištekliai yra kaimo turizmo plėtros pagrindas.

Kaimo turizmo gamtinius išteklius sudaro:
§ klimatas;
§ rekreacijai tinkantys vandenys;
§ rekreaciniai miškai;
§ augalija;
§ gyvūnija;
§ reljefas;
§ dirvožemis.

Paprastai turizmui yra naudojami ne pavieniai gamtiniai ištekliai, o atskiri jų kompleksai, kaip antai – miškai ir vandens telkiniai, parkai ir turistinės trasos ir t.t. Pagal naudojimo pobūdį kaimo turizmui tinkamus gamtiniai ištekliai suskirstomi į tiesioginius ir netiesioginius (vizualinius). Tiesiogiai naudojant kaimo turizmui svarbiausi ištekliai yra klimatas, vandens telkiniai, miškai.

Atskiri Lietuvos regionai pasižymi klimato įvairumu. Pasak Gidrometereologijos tarnybos Lietuvoje per paskutinius dešimt metų buvo labai šaltų žemų ir labai karštų vasarų. Klimatas tampa daugiau kontinentiniu. Didžiausios rekreacinės galimybės ir sąlygos yra Aukštaičių aukštumoje, kur vaizdingomis vietovėmis išsiskiria Zarasų, Ignalinos, Švenčionių, Molėtų ežerynas. Ši Lietuvos dalis yra kontinentaliausia, vidutinė metinės temperatūros amplitudė 3,5 – 4 ˚C didesnė negu pajūryje. Palamkiomis gamtinėmis rekreacinėmis sąlygomis pasižymi ir Pietų Lietuvos ežeringoji aukštuma bei pietinė Pietryčių Lietuvos smėlingosios lygumos dalis.

Bene didžiausią reikšmę kaimo turizmui Lietuvoje turi ežerai. Lietuvoje yra 2830 ežerų, didesnių kaip 0,5 ha. Aukštaičių aukštuma ir atskiri jos rajonai išsiskiria ypač vaizdingomis vietovėmis ir savo ežerais (aukštumai tenka 80% visų ežerų). Ši Lietuvos teritorijos dalis išsiskiria dar ir tuo, kad vasarą populiarus vandens turizmas, žiemą – žiemos turizmas (žiemą čia ilgiausiai išsilaiko sniego danga). Rekreacinės veiklos formos prie ežero priklauso nuo ežero tipo, dydžio, ryšio su upėmis ir kt.
Turistinės trasos paprastai sutampa su teritorijomis, kur gausu kultūros ir gamtos paminklų. Labiausiai turistai mėgsta lankytis Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Didžiausią gamtinį turizmo potencialą turi penki nacionaliniai parkai ir 30 regioninių parkų, kurie apima 7,5 proc. šalies teritorijos. Valstybės saugomi 130 draustiniai, 353 gamtos paminklai, 194 parkai taip pat gali būti panaudoti kultūrinio ar ekoturizmo plėtojimui. Išnaudojant šias gamtines ir kultūrines sąlygas galima kurti ir vystyti aktyvaus poilsio, ekoturizmo, kultūrinio turizmo, kurortinio turizmo, etninio turizmo, kaimo turizmo produktus. Gerinant aplinkos apsaugą Lietuvoje, plečiamas saugomų teritorijų tinklas. Tokios teritorijos, kur pagrindinis dėmesys skiriamas kultūriniam paveldui ir biologinei įvairovei išsaugoti, užima apie 734 tūkst. ha, t.y. 11,2% visos Lietuvos teritorijos. [8].
2.3.2 Kultūriniai rekreaciniai ištekliai
Kultūrinė aplinka nuo senų laikų buvo vienas iš svarbiausių turizmą skatinančių veiksnių.
Kultūriniai aplinkos objektai, esantys kaimo vietovėse, skatina kaimo turizmą, suteikia naujų idėjų, didina paslaugų skaičių, įpareigoja sodybų šeimininkus pateikti turistams kažką naują. Kultūrinis paveldas turi įvairių formų, daugiausiai kurių yra unikalūs savo nepakartojama išraiška ir sudaro vertinga kaimo turizmo produktą.

Lietuva iš kitų Europos šalių išsiskiria kultūros paveldo vertybių įvairove, savitumu, archaiškumu. Kultūros ištekliai vertingi dėl jų išsidėstymo gražiose gamtinėse vietovėse, prie ežerų, upių, savituose kraštovaizdžiuose. Lietuvoje gausu etninės kultūros tradicijų, švenčių, muziejų, senų dvarų, kultūros įstaigų, bibliotekų, parodų rūmų. Turistus ypač domina mūsų šventės, senoji baltų kalba, tradicinis krašto maistas, tautinių bendrijų įvairovė. Kaimuose dar yra medžio drožėjų, puodžių, pynėjų, audėjų, bitininkų. Saviti šokiai ir dainos, muzika, liaudies menai žavi ne tik užsienio, bet ir iš Lietuvos miestų atvykstančius turistus. Kaimo lankytojus maloniai nuteikia mūsų krašto etninės kultūros regionų savitumai (kalba, tradicijos ir kt.).

Kultūros paveldo objektai istoriškai formuojami į tam tikras sankaupas, taip lengviau juos lankyti ir pažinti.

Kaimo kultūriniai ištekliai
2 lentelė
Išteklių pavadinimas Objektai
1. Architektūros ir istorijos paveldas2. Urbanistikos paveldas3. Liaudies meno paveldas4. Folkloras5. Tradicijos6. Liaudies verslai ir amatai Pilkapiai, piliaikalniai, alkakalniai, pilys, dvarai, bažnyčios.Kaimai, pastatai, kluonai, pirtys ir kt.Ankstyvieji meno dirbiniai, medžio drožiniai, memoraliniai paminklai.Tradiciniai šokiai, žodinė kūryba.Kalendorinės, šeimos, tradicinės šventės.Žemdirbystė, gyvulininkystė, bitininkystė, žvejyba, dailieji amatai.

Iš daugiau kaip 10 tūkst. paveldo objektų didelio turistinio intereso objektų grupei yra priskiriama apie 350, o tarptautinio turistinio intereso grupei – apie 110 paveldo objektų.

Pasak filosofo Antano Maceinos, tautinės tradicijos yra vidinis ryšys su seneliais, su tėviške, su šventenybėmis, kūrybiniu vyksmu, kuris eina į ateitį. Būsimo gyvenimo negalima kurti kitaip, kaip tik atsirėmus į praeitį ir į šitą kūrybinį tautos vyksmą. Ateities turiningumas ir vertingumas priklauso nuo to, kiek ji perima praeities laimėjimų ir kaip ji juos plėtoja.
Petras Grecevičius iš Klaipėdos universiteto rašydamas anotaciją straipsniui apie „Kraštovaizdžio planavimo strategija Lietuvos kaimo ūkinės veiklos tarptautinės integracijos procese“pastebėjo: “Stiprėjanti globalinė ekonominė ir kultūrinė integracija daro vis didesnį spaudimą Lietuvos kraštovaizdžiui. Nyksta krašto savitumas, menkėja identitetas. Ypač sudėtinga situacija susiklostė Lietuvos kaime, todėl daugėja kraštovaizdžio tyrimų, kurie galėtų pagerinti planavimo strategijos efektyvumą, svarba. Ieškant kaimo išgyvenimo ir pakilimo galimybių daugiau dėmesio būtina skirti naujoms veiklos rūšims: netradicinei žemdirbystei, kaimo turizmui, rekreacijos ir turizmo plėtotei. Didžiulis gamtinis ir kultūrinis potencialas kaimo rajonuose šiuo metumerdi“.

Pagal Turizmo departamento „Bendrojo programavimo dokumentą“ – Lietuvos kultūrinis ir gamtinis turizmo potencialas nors ir yra didelis ir patrauklus, tačiau šiuo metu nėra pilnai išnaudojamas dėl kelių pagrindinių priežasčių:
· egzistuoja ryškus rinkodaros (o taip pat turizmo informacijos) nepakankamumas tiek valstybės (Lietuvos įvaizdis užsienio šalyse), tiek įmonių lygmenyse.
· stebimi aiškūs infrastruktūriniai užsienio turistų srauto į Lietuvą apribojimai: žema geležinkelio paslaugų kokybė, neišvystyta jūrinio ir vidaus vandenų turizmo infrastruktūra.
· akivaizdūs ryškūs struktūriniai ir išsidėstymo trūkumai turizmo paslaugų srityje: neracionali apgyvendinimo infrastruktūros struktūra, laisvalaikio pramogų nebuvimas ir kt.
· daugelio turizmo sektoriuje dirbančiųjų kvalifikacija yra nepakankama, o naujai parengtiems specialistams trūksta praktinių įgūdžių.
Egzistuoja kitas didžiulis dar neišnaudotas kaimo turizmo paslaugų potencialas – išlikę dvarų pastatai, vandens ar vėjo malūnai, kurie dažnai yra paveldo vertybės ir gali būti pritaikyti turistų apgyvendinimui. Iš išlikusių 790 dvarų sodybų 20 proc. priklauso valstybei, 38 proc. – privatūs ir 42 proc. – mišrios nuosavybės. Dvarų panaudojimo turizmui ir kitoms veikloms spręsti yra parengta valstybinė Lietuvos dvarų atnaujinimo programa.

Per pastaruosius 7 metus (1998 – 2003) dėka įvairių faktorių (vyriausybės politikos, Europos Sąjungos skatinimo ir t.t.) atsiranda naujos tendencijos Lietuvos kultūriniame, istoriniame ir gamtiniame turizme. 2004 metų bėgyje Lietuvą taps Europos Sąjungos nare. Veikiant tarptautiniai globolizacijai, labai svarbia užduotimi tampa išsaugoti kultūrinį ir istorinį paveldą, susikauptą Lietuvoje per amžius. Todėl sudaryti projektai: „Panemunių žiedas“, „Alaus kelias Lietuvoje“, “Baroko kelias”, “Vienuolynų kelias”, “Gintaro kelias”, “Hanzos kelias”, “Parkai ir sodai”, pradėtas projektas „Kulinarinis paveldas Aukštaitijoje“. Europos kulinarinio paveldo tinklas buvo sukurtas siekiant padėti vartotojams ir turistams be vargo paragauti specifinių regioninių patiekalų visoje Europoje. 2001 metų lapkričio 15 dieną Aukštaitijos (projekte dalyvauja Utenos ir Vilniaus apskritys) regionas priimtas į Europinio Kulinarinio paveldo tinklą.

III. PASIŪLA IR PAKLAUSA KAIMO TURIZMO RINKOJE

3.1. Kaimo turizmo produktas ir rinkodara

Kaimo turizmo produktas dar nėra suformuotas ir atvykstamojo turizmo firmos kol kas neorganizuoja užsienio šalių turistų poilsio Lietuvos kaimo sodybose. Produktas palaipsniui formuojasi kaip apgyvendinimo ir polsio paslaugų kaimiškoje aplinkoje paketas bei patalpų nuoma ir paslaugos nedideliems renginiams. Kaimo turizmo produkto perspektyvumas kitų turizmo rūšių yra aukštesnis nei vidutinis.

Kaimo turizmo paslaugos konkuruoja su daugeliu kitų turizmo produktų: poilsiu prie jūros, poilsiu prie ežerų apsistuojant kempinguose, turistinėse bazėse ir poilsio namuose. Vieną ar kitą šių turistinių produktų pasirinkimą gali nulemti vartotojams siūloma kaina. Kaimo turizmo paslaugų kainų „lankstumas“ ir orientacija į vartotojų finansines galimybes yra esminis šio produkto konkuretiškumo rodiklis. Ypač svarbu, kad kaimo turizmo produktas tenkintų ir įvairius skirtingų vartotojų segemtų poreikius. Pagal paslaugų vartotojų tipus, kaimo turizmą pasirenka:
v keliaujantis Lietuvos ir užsienio šalių jaunimas;
v vyresnio amžiaus pažintinio turizmo tikslu atvykę užsienio turistai;
v šeimyninio poilsio tikslu Lietuvos ar užsienio gyventojai;
v nedidelių renginių nuošalioje aplinkoje rengėjai.

Informacija apie kaimo turizmo paslaugas reklamuojantys leidiniai yra specialūs kaimo turizmo paslaugų katalogai, žemėlapiai – schemos ar teminiai leidiniai su informacija apie kaimo sodybas, lankytinų vietų nuorodomis ir aprašymais bei pačių paslaugų teikėjų išleisti informaciniai lankstinukai. Nacionaliniame lygmenyje biudžeto lėšomis kasmet yra išleidžiami kaimo turizmą pristatantys katalogai „Poilsis kaime“ ar „Atostogos kaime“. Ypatingai svarbi yra savivaldybių reklaminių leidinių apie kaimp turizmą leidyba, kuri dėl finansavimo trūkumo ir nepakankamo institucijų suinteresuotumo yra apleista. Tuo tarpu patys turizmo paslaugų teikėjai vykdyti šią funkciją neturi finansinių galimybių, o atskirai išleista paslaugų teikėjų informacija nėra efektyvi reklamos priemonė. (plačiau apie reklamą 4.1. sk.)

Informacija apie teikiamas Lietuvoje kaimo turizmo paslaugas yra platinama:
Ų turizmo informaciniuose centruose;
Ų įvairiose užsienio organizacijose ir Lietuvos konsulinėse įstaigose;
Ų turizmo mugėse užsienio šalyse ir Lietuvoje;
Ų žiniasklaidos priemonėse;
Ų atskirame Interneto puslapyje.
Svarbia kaimo turizmo informacijos dalimi yra prasėta diegti praktikoje turizmo informacijos kelio ženklų sistema. Kelių eismo taisyklėse įteisinus kelio ženklą „Kaimo turizmas“ bus sudarytos galimybės apie tai informuoti keliaujančius vietinius ir užsienio turistus. Kartu ši priemonė padės ir propaguoti kaimo turizmą.
Nuo 2000 m. Lietuvos turizmo fonde pradėta įgyvendinti „Kaimo turizmo paslaugas teikiančių sodybų rezervavimo sistema Atostogos kaime“. Interneto pagrindu veikianti vieninga užsakymosistema sudaro sąlygas vartotojui paprasčiau ir patogiau gauti informaciją apie visas Lietuvos kaimo turizmo sodybas ir pasirinktas vietas užsakyti iš anksto. (žr. 3 priedą). Taip pat ši sistema įgalina įgyvendinti vartotojų teisių apsaugą bei „apdrausti“ paslaugos teikėjus nuo netesybų. Galutinis kaimo turizmo paslaugų rezervavimo sistemos įgyvendinimo etapas – užsakymų priėmimą perduoti į turizmo informacijos centrus.
Kaimo turizmo paslaugų atskiras rinkodaros funksijas vykdo kaimo turizmo verslą koordinuojančios ir vystančios valstybės institucijos, savivaldybės ir visuomeninės turizmo organizacijos. Dėl lėšų trūkumo rinkodaros veikla apima tik informacijos bei reklamos sritis. Veiklai trūksta geresnio tarpžinybinio koordinavimo, o turizmo verslo subjektams – informacijos apie valstybinių ir visuomeninių organizacijų veiksmus ir galimą partnerystę atskirose veiklos srityse. Užtikrinti reikiamą valstybinių institucijų bei turizmo verslo atstovų rinkodaros veiklos koordinavimą yra Valstybinio turizmo departamento uždavinys.

3.1. Kaimo turizmo sodybų paplitimas Lietuvoje

Remiantis katalogu „Poilsis Li

Leave a Comment