SVV administravimas

1.EKONOMIKOS VALSTYBINIO REGULIAVIMO TEORIJOSNuo pat pirmųjų ekonomikos teorijų atsiradimo, mokslininkai nagrinėjo valstybės vaidmenį ekonomikoje. Jau XV-XVIIa merkantilizmo mokyklos atstovai nurodė aktyvios valstybinės ekonominės politikos būtinumą. Merkantilistai turtą sutapatino su pinigais ir siekė kaupti pinigus valstybės viduje. Jų manymu, turtą didinti galima vien tik iš užsienio prekybos ir eksportuojant į kaimyninius kraštus ar kolonijas. Valstybė tuo turtingesnė, kuo daugiau turi pinigų (aukso, sidabro). Turtą sukaupti gali tik valstybinė valdžia. Ankstyvojo merkantilizmo teorijų šalininkai (angl. V.Stafordas, ital. G.Skarufi) siūlė valstybėms imtis priemonių, siekiant sulaikyti pinigus šalyje. Jie siūlė uždrausti pinigus išvežti į užsienį, įvesti valstybės monopolį valiutos prekybai, sukurti tam tikras prekybos vietas užsienio prekėms. Visi pinigai, gauti pardavus tokias prekes, turėjo būti išleisti perkant vietinės gamybos prekes.XVIa antroje pusėje pradeda vystytis ir XVIIa pasiekia brandumą vėlyvasis merkantilizmas. Angl. T.Munas, ital. A.Siera, pranc. A. Monchretjanas – tai didžiųjų geografinių atradimų, absoliučios monarchijos susiformavimo, prekybinės buržuazijos ekonominės galios stiprėjimo laikotarpis. Valstybės ekonominė politika pereina į prekybos sritį, pagr. Uždaviniu tampa aktyvaus prekybos balanso sistemos kūrimas. Vėlyvojo merkantilizmo atstovai teigė, kad valstybė tuo turtingesnė, kuo daugiau skiriasi išvežamų ir įvežamų prekių kainos. Jie siūlė du būdus šiam skirtumui pasiekti. Pirma, buvo leidžiama išvežti tik gatavus gaminius (juos pardavus buvo galima gauti daugiau pinigų, negu parduodant žaliavą), uždrausta įvežti prabangias prekes. Antra, toks skirtumas galėjo būti gautas tarpininkavimo sąskaita. Šiam tikslui pasiekti, buvo leidžiama išvežti pinigus į užsienį. Iškeltas toks principas: Pirkti kuo pigiau vienoje šalyje, parduoti kuo brangiau kitoje. Valstybė formuodama aktyvų prekybos balansą, turėjo reguliuoti prekių įvežimą, uždėdama muitus užsienio prekėms, skatindama paklausių prekių išvežimą iš šalies. Buvo skatinamas pramonės vystymasis. Merkantilistų teorijos tapo valstybinės politikos teorine baze, gavusia protekcionizmo vardą. Šios teorijos skatino nacionalinės ekonomikos vystymąsi, saugojo ekonomiką nuo užsienio konkurentų, plėtė išorinę rinką. Pagr. Šios teorijos priemonė – muitų įvedimas, tačiau protekcionizmo formos ir metodai įvairiose šalyse buvo skirtingi. Merkantilizmo atsiradimą lėmė šie veiksniai:1. Visuotinis pinigų įsigalėjimas XVI-XV a ir pinigų trūkumas Vakarų Europoje. Didėjant prekių apyvartai trūko monetų. Pinigų problemą paaštrino kainų kilimas XVI a Vakarų Europoje atidarius prekybos kelius su Amerika.2. XVI a Suklestėjo užsienio prekybos monopolijos Anglijoje ir Olandijoje.3. Absoliutizmo įsigalėjimas paskatino domėjimąsi pinigais. Reikėjo visuotinio ekvivalento, kurio tapo pinigai.

.EKONIMINIS LIBERALIZMASSukaupus kapitalą merkantilizmo teorijos praranda populiarumą. Nauji laikai reikalauja naujų idėjų. Prekybinis ir ypač gamybinis kapitalas reikalauja atsilaisvinti iš valstybės globos. Ekonomistų darbuose vis labiau kritikuojama merkantilizmo teorija. Naujas pažiūras pagrindė klasikinės politinės ekonomijos pradininkai: A.Smitas, D.Rikarnas. Smito mokymo pagrindai išdėstyti veikale “tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas” (1776m.). Jam buvo artima “natūrali harmonija”, kuri ekonomikoje nustatoma stichiškai, nesant valstybinio reguliavimo. Savo knygoje jis stengėsi įrodyti, kad valstybė iš esmės netinka ekonominėms funkcijoms. Smitas teigė. Kad nėra kitų dviejų charakterių, tokių nesuderinamų kaip pirklio ir valdovo. Valdovai visada yra didžiausi lėšų švaistūnai, mat jie disponuoja kitų uždirbtais pinigais, o svetimus pinigus lengviau išleisti nei savus. Jis teigė, kad valdovo rūpestis geriausiu atveju gali būti tik abia bendra pažiūra, tuo tarpusavininko rūpestis yra speciali ir smulki pažiūra, kad jo verslas būtų organizuotas kuo geriau. Be to valstybė yra blogas administratorius, nes jos valdininkai dažnai būna nestropūs, kadangi jie tiesiogiai nesuinteresuoti gera administracija, o apmokami iš viešųjų lėšų.A.Smitas valstybei patiki 3 funkcijas:1. teisingumo administravimas.2. Krašto apsauga.3. Tam tikrų viešųjų institucijų steigimas ir išlaikymas.Tačiau Smitui valstybės nesikišimas yra bendrasis principas, bet ne absoliuti teisybė. Savo knygoje Smitas teigė, kad laisva rinkos prekyba turėtų būti išvaduota nuo valstybės kontrolės, o tada siekdami savo asmeninio intereso, individualūs gamintojai gamins tokias prekes, kokių pageidaus vartotojai. Apskritai, teigė Smitas, vyriausybė turėtų būti atsargesnė, kišdamasi į laisvosios rinkos operacijas. Geriausia politika dažniausiai yra viena: palikimo ramybėje, nesikišimo, netrukdymo politika. Vyriausybės įsikišimas gali pabloginti reikalų tvarkymą. Natūralios laivės politika kyla iš pažiūrų į žmogų ir visuomenę. Darant prielaidą, kad kiekvieno žmogaus ekonominė veikla skatina visuotinę naudą ir socialinę gerovę, tampa aišku, kad tokios veiklos nereikia niekuo varžyti.

3.VALSTYBĖS VAIDMUO NEOKLASIKINĖJE SISTEMOJENeoklasikinės krypties atstovai (įkūrėjai angl. Maršalas, amerik. Chamberlenas, L.Mise, Hayekas, Fridmanas). Ekonomikos valstybinio reguliavimo teorijos visada apibūdinamos jų metodologija ir tuo, kaip jos traktuoja rinkos koordinuojančio mechanizmo esmę ir vaidmenį. Mažiau neoklasikinės teorijos atstovus domina socialinio išsivystymo klausimai ir istorinio požiūrio analizė. Neoklasikinės mokyklos tikslas- ekonominio žmogaus, „firmos“ ūkio tyrinėjimas. Jų nuomone, pagrindinis žmogaus stimulas yra asmeninis interesas. Ekonomika nagrinėjama kaip pusiausvyra ir harmoninga sistema, kurioje visų jos dalyvių racionalus egoizmas laisvos konkurencijos sąlygomis skatina maksimalų visos visuomenės gerovės vystymąsi. Tokiu atveju bet koks valstybės kišimasis į rinkos veikimą labai žalingas visuomenei. Aišku, kad rinka- laisvų kainų, pelno ir nuostolių sistema. Tai dievas, į kurį nukreiptas ekonomistų (neoklasikinės krypties atstovų) dėmesys. Rinkos variklis yra kapitalistas verslininkas, nuo kurio sėkmingos ir pelningos veiklos priklauso visų kitų gyventojų grupių ir visos valstybės klestėjimas.

4. Pagrindiniai valstybės veiklos principai rinkos ekonomikos sąlygomis. Tiesioginis valstybės kišimaisis į ekonomiką neoklasikinės krypties ekonomistų traktuojamas kaip rinkos sistemos reguliavimosi galimybių sunaikinimas. Galimas nukrypimas nuo šios griežtos teorijos įvairių skirtingų minėtos krypties atstovų buvo suprantamas skirtingai. Skirtingomis sąlygomis ir skirtingu laiku įžymūs neoklasikinės krypties ekonomistai siūlė konkrečias ekonomikos valstybinio reguliavimo priemones. Principinis jų susitarimas buvo tas, kad valstybės veikla tikslinga tokiose kryptyse:1) įstatymų ir tvarkos apsauga;2) nuosavybės teisinė apsauga;3) konkurencijos palaikymas;4) pinigų cirkuliavimo palaikymas;5) mokesčių politikos, skatinančios verslininkystę, įgyvendinimas.Daugelis neoklasikinės krypties atstovų pabrėžė, kad bet kurioje veikloje valstybei nevalia ignoruoti rinkos ekonomikos dėsnių. Pajamų ir turto perskirstymas turi proto ribas, nes lygiavos principas verslininkystės neskatina. Be to, jų nuomone, labai atsargiai derėtų vertinti konkuruojančių įmonių sanavimo pasiūlymus. Dirbti reikia pagal rinkos dėsnius, tuo tarpu konkuruojančių įmonių sanavimas trukdo sveikai ekonomikai.

5. Konkurencijos palaikymas ir apsaugaŽymų indėlį XXa. 4-ame dešimt. į neoklasikinės teorijos plėtrą nagrinėjant rinkos ir valstybės santykius įnešė vok. ekonomisto Eugeno darbai. Jis sukūrė savotišką neoklasikinės teorijos variantą, kuris įgavo neoliberalizmo vardą. Jis teigė, kad efektyviausiai rinkos pranašumus galima panaudoti tobuloje konkurencijoje, tačiau rinkos ekonomika turi ir esminių trūkumų. Laisvoji konkurencija sudaro sąlygas atsirasti monopolijoms ir oligopolijoms, todėl Eugenas teigė, kad pagrindinis valstybės ekonominės politikos uždavinys yra konkurencijos plėtotė ir apsauga. Vok. ekonomistas griežtai pasisakė prieš savo kolegų bandymus nustatyti galimą valstybinio reguliavimo dydį. Jo nuomone, valstybė iš esmės nesugeba suformuoti ekonominių procesų. XXa. 2-oje pusėje neoklasikinę teoriją itin aktyviai plėtojo Čikagos universiteto mokslininkai. Čia susikūrė savotiška ekonomistų mokykla (liberalios ekonomikos ir liberalių valstybės ekonominių metodų atstovai). Čikagos mokslininkai pasiūlė savitą konkurencijos ir monopolijos koncepciją. Jie pagrindė konkurencijos efekto idėją. Jų manymu valstybinis reguliavimas galimas tik tiksliai nustačius neigiamą (antikonkurencinę) rinką.

6. .PINIGŲ APYVARTOS REGULIAVIMAS, ANTIINFLIACINĖ POLITIKAČikagos prof.Fridmanas sukūręs pinigų teoriją,pasiūlė infliacijos įveikimo programą.Jo sukurta teorija įėjo į ekonomijos minties teorija kaip monetarizmo teorija.Fridmano koncepcijos pagrindą sudaro vadinamoji kiekybinė pinigų teorija,populiarinta ekonomijos neoklasikų dar 20a.pr.Pagal šią teoriją,apyvartoje esantis pinigų kiekis tiesiogiai veikia prekių kainas-pinigai atlieka paklausos valdymo funkciją, o per ją reguliuoja ir ūkinius procesus.Fridmanas gynė mintį apie pinigų pastovumo išimtinę reikšmę normaliam ekonomijos funkcionavimui.Teigė,kad nukrypimas nuo šios taisyklės reiškia visų mechanizmų,sutelkiančių rinkos ekonomikos dalis į visumą,skylimą.Stabilus pinigų atsargų didėjimas sąlygoja stabilų gamybos augimą.Pinigų taisyklė-centrinis bankas privalo palaikyti pastovų piniginį išteklių atsargų augimą nepriklausomai nuo ūkio konjunktūros ciklinio didėjimo.Vyriausybėms Fridmanas pasiūlė infliacijos įveikimo programą-1.atsisakymas nuo pinigų kiekio,esančio apyvartoje,ciklinio reguliavimo.Centrinės valdžios griežta pinigų kiekio kontrolė.Negalima didinti pinigų kiekio daugiau kaip 3-5% per metus2.infliacijos augimo tempus sumažinantis aukštų banko procentų nustatymas3.darbo užmokesčio augimo sustabdymas,dėl ko siūloma palaikyti aukštą nedarbo lygį.Makroekonomikos požiūris – ekonomika nagrinėjama kaip visuma.Mikroekonomikos požiūris-nagrinėjamos atskiros ekonomikos dalys.Monetaristų pasiūlymai 20a.8deš.pasaulinės krizės metu vyriausybių buvo gerai įvertinti.;jų pasiūlymus apnaudojo JAV,Anglija.Monetaristų teorijos trūkumai-ji netapo populiari,nes neskatino verslo augimo.

7. PASIŪLOS EKONOMINĖ TEORIJA IR VALSTYBĖS MOKESČIŲ POLITIKAXXa. 8-9dešimtmečio praktikoje pritaikyta dar viena neoklasikinė teorija. Jos kūrėjai ekonomistai Laferas, Milderis. Jie stengėsi rasti išeitį iš ekonominės 8-ojo dešimtmečio gamybos stagnacijos. Neoklasikinės krypties mokslininkai didelį dėmesį skyrė pasiūlos ( jų nuomone paklausa išsivysto iš pasiūlos), o kartu ir gamybos veiksnių, tarp kurių išsiskiria verslininkystė, efektyvumo analizei. Pagrindinis verslininkystės stimuliavimo būdas yra valstybės vykdoma mokesčių politika, todėl neoklasikai ir siūlė ją iš esmės pakeisti, sumažinti mokesčių dydį daugumai turtingų gyventojų. Manyta, kad vystant gamybą, ekonomikai išeinant iš stagnacijos, valstybės biudžetas labiau pasipildytų su mažesniais mokesčių dydžiais. Ryškiausias neoklasikinės teorijos pavyzdys gali būti siejamas su JAV prezidento Reigano pirmųjų 4 metų prezidentavimu. Aukščiausias mokesčių tarifas buvo sumažintas nuo 70% iki 50% ir mokesčių tarifai tapo mažiau progresyvūs. Per kitą prezidentavimo laikotarpį Reiganas mokesčius sumažino iki 38%. Tai leido JAV ekonomikai 9dešimt. įveikti stagnaciją ir įžengti į ekonominio augimo laikotarpį.

8. VALSTYBĖ IR RINKA KEINSISTINĖJE SISTEMOJEKeinsistinės krypties mokyklą pagrindė Dž. Keinsas. Knygoje „bendroji užimtumo, procentų ir pinigų teorija“ 1936m. Šios krypties ekonomistai kaip ir neoklasikai yra rinkos ekonomikos šalininkai, t.y. rinkos, kurios gyvenimą organizuoja, koordinuoja, ir valdo rinka. Tačiau keinsistai kitaip vertina rinkos galimybes, todėl skiriasi jų supratimas apie valstybės vietą, vaidmenį, funkcijas ekonomikoje. Neoklasikai reiškinių tyrinėjimus grindžia mikroekonomika o keisistai makroekonomika.

Dž. Keinsas (1883-1946)- žymiausias XXa. ekonominės minties atstovas, sukūręs rinkos ekonomikos kaip sistemos koncepsiją, makro analizės principus, bei pasiūlęs valstybės antikrizės politikos pagrindus. Savo tyrinėjimose Keinsas rėmėsi tokiomis sąvokomis kaip nacionalinės pajamos, užimtumas, paklausa, pasiūla, investavimas. Jo tyrinėjimų tikslas – atskleisti, kaip nustatomi įv. kintamieji dydžiai, nuo kurių priklauso valstybės ekonominis išsivystimas. Tai ir buvo makroekonominis požiūris, kada ekonomika nagrinėjama kaip visuma, skirtingai nuo mikroekonominio požiūrio, kada nagrinėjamos skirtingos ekonomikos dalys.Skeptiškai Keinsas vertino Smito „nematomos rankos“ pricipą. Anot jo, vyr. privalo kištis į ekonomiką norėdama sumažinti nedarbą. Keinsas sulaukė daugelio firmų pasipiktinimo. Jos bijojo, kad dėl mokslininko rekomendacijų vyriausybės vaidmuo išaugs o privačios įmonės bus nustumtos į šoną. Keinso šalininkai, plėtodami jo teroiją, sukūrė mišriosios ekonomikos sistemos koncepsiją, kuri reguliuoja ir rinkos ir valstybės.Jav ir daugumoje vakarų europos valstybių naudojamos keinsistų idėjos leido manyti, kad atrastas beveik idealus mišrios ekonomikos modelis, kuriame rinkos svertai užtikrina efektyvumą, o valstybė papildo, pataiso, užpildo verslininkystės rinkos paliktas nišas, užtikrindama ekonominį ir socialinį stabilumą.Tačiau kažkuriame ekonomikos vystimosi etape įnoringi rinkos ekon. dėsniai išslydo iš keinsistų kontrolės. Ryškus pvz. yra XXa. 8-ojo dešimtmečio vid. pasaulinė ekon. krizė, kada tapo aišku, kad keinsistų iškelti uždaviniai likviduoti „kenxmingas“ visuomenei kapitalistinės rinkos ekon. pasekmes, išsaugot teigiamas jos savybes, ilgalaikėje perspektyvoje yra sunkiai išsprendžiami. Už iniciatyvumą ir efektyvumą atlyginama ir nestabilumu ir nedarbo augimu ir neligybe bei kt. nepageidaujamais reiškiniais. Tačiau taip ir turi būti, mano neoklasikai, nes kitaip bus prarandamas nepertraukiamas judėjimo impulsas, be kurio kapitalas nustoja būti kapitalu. Tuo tarpu keinsistams alternatyva ekonominis efektyvumas arba soc. teisingumas sprendžiama pastarojo naudai. Jų manymu, valstybės ekonominės politikos tikslas yra aukštas darbo jėgos užimtumo lygis, ekon. vystimosi stabilumas, ekon. augimop stimuliavimas, social. politika, soc. teisingumo ar perskirstymo užtikrinimas.

9. VALSTYBINIS DIRIŽIZMASPo II pasaulinio karo Prancūzijoje susiformavo socialoginė ekon. mokykla. Šios mokyklos pasekėjų suformuluotos koncepsijos (indikacinės ekonomikos planavimas) panaudotos Prancūzijoje 1940-1970m. valstybinio reguliavimo politikoje. Ši soc. mokykla pagal daugelį pozicijų priskiriama prie vienos pagrindinių XXa. ekonominės moxlo srovės institucionalizmo. Pranc. moxlininkams, o ypač šios mokyklos įkūrėjo F. Peru darbams būdinga daug originalių ekonominės praktikos idėjų. Pranc. moxlininkai kaip ir visi institucianalizmo krypties atstovai, kritiškai vertino klasikinę rinkos teoriją. Pagr, jų kritikos objektas buvo šios teorijos abstraktumas, jos ir realios XXa. pab. rinkos neatitikimas. F. Peru pasisakė: 1) prieš ekon. traktavimą kaip uždaros sistemos. Jis įrodinėjo, kad ekonomika yra neatsieja nuo soc. santykių politikos ir idealogijos. Jo nuomone ekonomistų neoklasikų sukurti modeliai atspindi tik tą dalį elementų, iš kurių susideda ekonomika.2) Neoklasikinė teorija apsiriboja ne tiesiog. rinka , bet tobulos konkurencijos rinka, žymiai supaprastindama realaus gyvenimo ryšius ir motyvacijos. Atmesdamas šį požiūrį F. Peru teigė, kad būtina įvertinti monopolinę konkurenciją, valstybinę verslininkystę, konfliktus tarp darbdavio ir darbuotojų. Peru pasiūlė savo ekonominės pusiausvyros koncepsiją. Joje pagr. dėmesys skiriamas formoms arba valstybėms, atliekančioms atitinkamos ekonomikos funkcijas. Ekonominių agentų elgesys nulemtas rinkos žaidimų taisyklėmis, kurias sukurtas ne prekių – mainų mechanizmo, o ekonominių partnerių tarpusavio jėgų santykio. Jis nagrinėjo ekonomikos struktūras, sąveikaujančias su soc. ir plotinėmis struktūromis, siekdamos atrasti tikrus ekonominio žaidimo „dirigentus“. Jo nuomone valstybinis diržizmas (ekon. procesų valdymas) po II pasaulinio karo teikė galimybių pertvarkyti Pranc. ekonomiką. Vienas iš pagr. valstybinio dirižizmo pricipų buvo valstybės ekonominių prioritetų pasirinkimas. Naujos šakos, smulkioji pramonės chemija, mašinų gamyba, naftos perdirbimas – tai ekonomikos varikliai , pažangos varosmosios jėgos. Jos arba tobulinimo, ( pvz. elektronika) arba paruošė vietą ateities inovacijoms (pvz. atominė energetika). Tokių šakų plėtra ir turi būti vyriausybės ekonominės politikos tikslas. Pranc. ekonomistų nuomone, šie vyriausybės veixmai skatina „harmoningą augimą“ , bet pagr. šio augimo sąlyga yra kompromiso, mažinančio soc. įtampą tarp įv. visuomenės gr. ir valstybės ekonominių interesų atradimas.Tačiau jau 1960-1970m. nutolstama nuo šios teorijos, kadangi susikūrus Eu ekonominei bendrijai tradicinio protekcionizmo buvo atsisakyta. Be to, sustiprėjo stambaus kapitalo pozicijos, kuris nebuvo suinteresuotas valstybiniu reglamenta

10. VALSTYBINIO REGULIAVIMO RAIDAKitaip nei kiti mokslai, ekonomikos mokslas yra glaudžiai susijęs su politiniais procesais, rinkos ekonomikos išsivystymu ne tik atskirose šalyse, bet ir visame pasaulyje. Vystantis gamybinėms jėgoms, keitėsi ekonominis supratimas, rutuliojosi ekonominės teorijos. Valstybinio reguliavimo stiprėjimas gali būti paaiškinamas 3 aplinkybėmis:1) pokario metais l.padidėjo valstybės ekonominis vaidmuo, nes įsitvirtino valstybinė nuosavybė, susiformavo valstybinė ekonomikos sektorius. Valstybė, sukoncentravusi savo rankose didžiausią nuosavybę, įgavo galimybę tvarkyti iš vieno centro ir kartu daryti poveikį gamybai, esančiai už valstybinės nuosavybės ribų.

2) Elektroninės skaičiavimo technikos sukūrimas, tobulinimas, paplitimas. Šios technikos panaudojimas leido plačiai taikyti veiksmingas reguliavimo priemones ir būdus.3) Reguliavimo metodų tolesnis taikymas.Atskirose šalyse valstybinis reguliavimas skyrėsi savo poveikiu, apimtimi, tačiau galima išskirti šias valstybinio reguliavimo tikslines funkcijas:a) ekonominės pusiausvyros palaikymas;b) tam tikro gamybos augimo lygio garantavimas;c) tam tikro užimtumo garantavimas;d) kainų didėjimo ribų nustatymas;e) tam tikro lygio eksporto garantavimas.Valstybinio reguliavimo būtinumą sąlygojo ekonominis nestabilumas, ypač ekonominės krizės. Ištikus 1974-75, 1980-82, 1997-2000m. ekonominėms krizėms bei užsitęsus ekonominei depresijai buvo iškelti teiginiai apie ekonomikos reguliavimo krizę, nes reguliavimo priemonės nedarė jokio poveikio ekonominiam bei socialiniam gyvenimui. Sumažėjus reguliavimo efektyvumui gerokai susiaurėjo reguliavimo apimtis. Šiuo metu vietoj reguliuojamo valstybės vaidmens pastebimas rinkos prioriteto didėjimas.Lietuvoje galima sakyti sumažėjo valstybės reguliuojamasis pobūdis. Valst. Sumažino tiesioginį kišimąsi į ekonomiką, tačiau administracinis reguliavimas, administracinė priežiūra žymiai padidėjo. Tai daugiau susiję su socialiniu verslo reguliavimu. Lietuvoje, kaip ir JAV, šis reguliavimas plačiai išsikerojo. Tam tikslui yra sukurtos specialios valstybinės institucijos, atliekančios valstybės nustatytų taisyklių priežiūrą. Tai institucijos, susijusios su darbo sauga, sveikatos apsauga ir kt. Socialinis reguliavimas- tai valstybės kišimasis į patį gamybos procesą, atskiras jo sritis. Pastaruoju metu socialinis verslo reguliavimas sparčiai plečiasi visame pasaulyje, o ekonominis reguliavimas turi tendenciją mažėti. 11. VALSTYBĖ IR VERSLASVisuomenė nubrėžė savo raidos ir veiklos tikslus. Siekdama išvengti chaoso, įgyvendinant tikslus, visuomenė nustato tam tikrą tvarką, kurios reikalavimų privalo laikytis visi jos nariai. Suformuluojami reikalavimai, jų vykdymo kontrolė, sankcijos už jų nevykdymą ir skatinimo priemonės už jų laikymąsi. Šiuolaikinė valstybė dažniausiai vykdo “visuomenės susitarimo” funkcijas. Valstybinis reguliavimas – yra tikslingų valstybės veiksmų visuma, siekiant suderinti visuomeninius ir asmeninius, privačius ir korporacinius interesus ir taisyti rinkos trūkumus.Lietuvoje verslo reguliavimą formuojantys procesai turi tendenciją plėtotis pagal pasaulinės praktikos scenarijų, kaip rodo praktika, valstybė visada siekia reguliuoti verslą, net JAV, kur valdo pirmiausia rinkos santykiai, valstybė visuomenės pritarimu nuolat turi reguliuoti verslo sąlygas, siekiant išspręsti konkrečias problemas. Todėl dažniausia įmonės sėkmė priklauso nuo jos gebėjimo išmanyti įstatymus ir sureguliuoti santykius tarp valstybių. Be Seimo yra valstybės aparatas, vietinė valdžia ir visi jie laikosi specifinių, kartais net prieštaraujančių vienas kitam teisės aktų ir apribojimų. Nors kartais atrodo, kad valstybė ir verslas yra priešai, tačiau taip nėra. Vienas iš valstybės tikslų yra verslo sąlygų gerinimas, nes šalies ekonominė gerovė priklauso nuo verslo įmonių sėkmės. Kai įmonė dirba pelningai, sukuria darbo vietų, laimi visa visuomenė. Valstybinio reguliavimo priemonėmis valstybė siekia sudaryti stabilias ekonomines ir socialines ūkio raidos sąlygas, leidžiančias užtikrinti verslo sąlygas, sumažinti negatyvų gamybos poveikį aplinkai ir visuomenei. Jomis galima reguliuoti mokesčių surinkimą, nuosavybės apsaugą, teikti informaciją ūkio subjektams. Valstybinis reguliavimas gali padėti teikti pagalbą, plėtoti mokslo ir technikos pažangą, remti ūkio veiklos laisvę ir iniciatyvą. Valstybė reguliuodama ekonomiką, turi turėti tikslus, kurie yra išdėstyti įvairiose reguliavimo programose.12.VERSLO REGULIAVIMO FORMOS IR METODAISavo tikslų valstybė gali siekti tiesioginiais ir netiesioginiais reguliavimo metodais. Tiesioginis poveikio metodas gali būti įgyvendinamas administracinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Netiesioginis reguliavimo metodas gali būti įgyvendinamas tik ekonominėmis priemonėmis. Konkrečiai šios reguliavimo priemonės pasireiškia įvairiomis formomis. Administraciniai ir organizaciniai metodai dažniausiai apibūdinami kai leidimo, neprieštaravimo, draudimo ar skatinimo priemonių visuma. Šie metodai dažniausiai taikomi pagal priimtus įmonių mokesčių administravimo, bankroto, konkurencijos ir kitus įstatymus.Ekonominiai reguliavimo metodai remiasi ekonominio poveikio priemonių taikymu. Tiesioginiai reguliavimo metodai: administraciniai, organizaciniai, teisiniai- teisės aktų, įvairių normatyvinių dokumentų normatyvų priėmimas,licenzijavimas, sertifikavimas, prekių ženklinimas, privilegijos, aplinkos apsauga…Tiesioginiai ekonominiai- biudžeto planavimas ir panaudojimas, mokesčių politikos formavimas, minimalaus darbo užmokesčio nustatymas, konkurencijos apsauga…Netiesioginiai- mokesčių sistemos reguliavimas, kreditiniai piniginiai instrumentai, muitų politika, valiutiniai svertai, socialinė politika, tarptautinės poveikio priemonės.Teisinis reguliavimas vykdomas išleidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus. Jais apibrėžiami valstybinių institucijų įgaliojimai nustatyti taisykles ir verslininkystės sąlygas. Administracinis reguliavimas vykdomas per vyriausybės įgaliotas institucijas, kurios prižiūri kaip laikomasi nustatytų veiklos sąlygų ir taisyklių, renka informaciją , skiria baudas ir kitas sankcijas taisyklių pažeidėjams.Visi valstybinio reguliavimo metodai grindžiami valstybės ir įmonių santykių koncepcija. Šiuo metu galima išskirti 2 tokių santykių koncepcijas:1) veikiamos autoritarinės valstybės2)veikiamos kooperacijos idėjomis. Valstybė siekia, kad reguliavimo sistema būtų kuo paprastesnė, aptarnavimo požiūriu, kuo pigesnė, o kiekvienas individas patirtų naudą iš veiklos valstybės naudai ( kooperacijos idėja), kad ši sistema būtų sudėtinga, brangi ir kontroliuotų kiekvieno individo veiksmus (autoritarinės valstybės idėja).

13.PAGRINDINĖS VALSTYBĖS FUNKCIJOS VERSLO KŪRIMOSI LAIKOTARPIUPagrindinės valstybės f-jos verslo kūrimosi laikotarpiu yra :1) Palankiausių sąlygų sudarymas verslininkų potencialui panaudoti. Vystantis civilizuotai verslininkystei reikia vis daugiau sugebančių, kūrybingų verslininkų. Išskiriamos 3 verslininkų grupės: a) įprastinis verslininkas b) atsitiktinis c) tikras verslininkas.Įprastinis verslininkas realizuoja savo sugebėjimus įprastiniais metodais ir gauna pelną, priklausomai nuo veiklos srities. Toks verslininkas funkcionuoti gali tik tada, kai jam sudaryta palanki aplinka, jis gauna paramą.Atsitiktinis verslininkas į verslą patenka atsitiktinai. Tikras verslininkas sugeba ir bando realizuoti savo sugebėjimus inovacinėje veikloje rizikos sąlygomis. Atsitiktinis verslininkas tam tikru laiku bus išstumtas iš verslo aplinkos, todėl valstybė turi orientuotis į tikrus verslininkus ir sudaryti jiems palankias sąlygas panaudoti potencialą. Verslu dažniausiai užsiima jauni žmonės ( 70% verslininkų yra nuo 20 iki 40 metų). Reguliuojant civilizuotų verslininkų aplinkos formavimąsi tikslinga įvertinti ne tik jau esamų verslininkų galimybes, bet ir sudaryti neįtrauktiems į verslą juo užsiimti. Valstybė gali efektyviai planuoti verslo aplinką , sudaryti visiems vienodas žaidimo taisykles, skatinti verslininkystę mokesčių, kreditavimo, draudimo ir kt. sistemomis, kurti efektyvias išsilavinimo, specialistų rengimo, jų perkvalifikavimo sistemas.2) Konkurencinės aplinkos sukūrimas. Valstybė gali sukurti konkurencinę aplinką, kuri skatintų tikra ekonominį lenktyniavimą diegiant mokslo ir technikos pasiekimus, inovacinį marketingą bei vadybą. Gerai apgalvotas antimonopolinės politikos mechanizmas, racionalus protekcionizmas mokslui imliai produkcijai leistų sudaryti verslui tinkamas ekonomines sąlygas.3) Nuosekliai besivystančios aukštos kokybės prekių ir paslaugų pasiūlos formavimo aplinkos sukūrimas. Valstybė turi sudaryti sąlygas kurti aukštos kokybės prekes ir paslaugas, kuriamas inovaciniu pagrindu. Inovacijos reikalauja atitinkamos valstybės inovacinės politikos bei verslo strategijos.4) Verslininkystės vystymosi socialinės orientacijos proceso formavimas. Atlikdama šią reguliavimo funkciją, valstybė per ekonominių orientyrų sistemą turi siekti, kad verslo struktūros būtų kreipiamos ir į socialinės naudos gavimą. Socialinis efektas gaunamas tada, kai verslininkystė padeda vystyti visos visuomenės gerovę.14 . VERSLO PARAMOS FORMOSValstybės paramą verslui galima priskirti prie verslo reguliavimo priemonių. Verslo paramos formos:1. Tiesioginė ir netiesioginė finansinė parama.2. Teisinė parama.3. Administracinė parama.4. Parama per mokesčių politiką.5. Verslo informatoriai.6. Antimonopolinė politika.Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, į verslo rėmimą žiūrima dvejopai. Vieni teigia, kad verslo visai nereikia remti, derėtų tik sudaryti sąlygas jam normaliai vystytis, sumažinti apribojimus. Kiti mano, kad verslą remti būtina ir priduria, kad remti reikia tik smulkų ir vidutinį verslą, o stambus pajėgus pats prasiskinti kelią. Lietuvoje didžiausią įmonių dalį sudaro smulkios ir vidutinės įmonės, todėl daugiau dėmesio skirsime nestambaus verslo paramos įgyvendinimo priemonėms. LR Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo pakeitimo įstatyme (2002 10 22) išvardintos verslo rėmimo priemonės:1. Mokesčių lengvatos (jei jos yra nustatytos įstatymuose), rinkliavų lengvatos.2. Finansinė parama: a) lengvatinių kreditų teikimas b) dalinis arba visiškas palūkanų dengimas c) garantijų teikimas, kreditų draudimas d) rizikos kapitalo investavimas į smulkias ir vidutines įmones e) tam tikrų išlaidų (steigimo, tyrimų, garantijų, mokesčių, kreditų, draudimo įmokų, kokybės sertifikatų įsigijimo ir kt. išlaidų) kompensavimas f) subsidijos darbo vietoms kurti.3. Įmonių savininkų, organų narių bei darbuotojų konsultavimo, mokymo, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugos lengvatinėm sąlygom.4. Verslo inkubatorių, verslo centru, technologinių parkų steigimas ir jų teigiamos paslaugos.5. Vyriausybės, apskričių viršininkų ar savivaldybių nustatytos pagalbos formos.Vyriausybė yra įsteigusi paskolų draudimo bendrovių, kurios teikia garantijas bankams dėl ūkio subjektams duodamų paskolų, tai UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, UAB „Verslo plėtros bendrovė“, UAB „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“, UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“.Prie vyriausybės (ūkio ministerijos) ir savivaldybių yra įsteigti smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondai, jie lėšas naudoja lengvatinėms paskoloms teikti, palūkanoms už bankų kreditus padengti, teikti mokestines paskolas, skatinti naujų darbo vietų kūrimas, rengti verslo plėtrą skatinančias priemones, organizuoti konferencijas, muges, verslininkų išvykas verslo misijų tikslais, skatinti informacijos apie verslą sklaidą. 2000m. savivaldybės SVV iš viso skyrė apie 2,8 mln. lt. Remiantis LR Vyriausybės patvirtintomis SVV plėtros programomis ir jų įgyvendinimo priemonėmis, 1998m. Lietuvoje pradėjo steigtis verslo inkubatoriai.

15. ES FINANSINĖS PARAMOS PROGRAMOS Šiuo metu Lietuvoje veikia 3 ES finansinės paramos programos (Phare, Ispa, Sapard), įstojus į ES šios programos nustos veikusios ir finansinė parama bus gaunama per ES struktūrinius fondus. Phare programos tikslas – remti šalių kandidačių pasiruošimą narystei ES. Parama teikiama per nacionalines Phare programas ir daugiašales programas. Lietuvai kasmet skiriama apie 42 mln. eurų. Šią programą atitinkantis ES struktūrinis fondas – Europos regioninės plėtros ir Europos socialinis fondas.SAPARD remia ES kandidačių žemės ūkio modernizavimą, konkurencingumo didinimą, ES taikomų aplinkosaugos, veterinarinių ir higienos standartų perėmimą, kaimo plėtrą ir alternatyvių pajamų kaimo vietovėse skatinimą. Lietuva gauna apie 30 mln. eurų. Šią programą atitinkantis ES struktūrinis fondas – Europos žemės ūkio garantijų ir orientavimo fondas, žuvininkystės orientavimo finansinės priemonės.

ISPA padeda įgyvendinti stojimo partnerystės programos tikslus aplinkosaugos bei transporto sektoriuose. Lietuva gauna apie 50 mln. euru (5% ISPA biudžeto). Šią programą atitinkantis ES struktūrinis fondas – Sanglaudos fondas.Struktūrinių fondų tikslas – skatinti atsikeliančių ES regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių, remti krizės apimtus regionus, kad jei galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Įstojus į ES Lietuva turės būti pasirengusi naudotis ES struktūriniais fondais.. Per šiuos fondus įmonės galės gauti tiesioginę paramą (negrąžinamų ar grąžinamų subsidijų forma, palūkanų subsidijos, mikrokreditai, garantijos) ir netiesioginę paramą ( subsidijuojamos paslaugos verslui teikiamos per viešąsias verslo institucijas)

16 . VERSLO INKUBATORIUStai įstaiga, kuri inkubuojamiems ūkio subjektams, palankiomis sąlygomis nuomoja patalpas ir teikia verslo valdymo paslaugas (informacija, konsultacijas, mokymą ir pan.), tarpininkauja gaunant finansinę paramą, bei diegiant naujas technologijas ir mokslo naujoves versle. Verslo inkubatorius yra juridinis asmuo, turintis finansinį, organizacinį ir teisinį savarankiškumą. Yra dvi verslo inkubatorių rūšys:1. gamybines paslaugas teikiančių ūkio subjektų inkubatoriai. Vienas jų steigėjų turi būti miesto ar rajono savivaldybės taryba. Juose inkubuojami verslo subjektai, vykdantys gamybinę veiklą, mažmeninę prekybą, teikiantys paslaugas.2. technologiniai inkubatoriai. Vienas jų steigėjų turi būti LR mokslo ir/ar studijų institucija. Technologiniuose inkubatoriuose inkubuojami ūkio subjektai, teikiantys taikomųjų tyrimų, mokslo naujovių, inovacijų panaudojimo versle paslaugas, kuriantis naujus produktus ar kaip kitaip komercializuojantys intelektinę produkciją.Pagrindinis V.I. veiklos tikslas – remti pradedančiuosius verslininkus, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, sumažinti veikiančių įmonių veiklos riziką ir padėti įmonėms, turinčioms gerų verslo idėjų, bet finansiškai silpnoms, pasiekti tokį lygį, kad jos galėtų savarabkiškai užsiimti ūkine-komercine veikla ir konkuruoti rinkoje. V. I. Vykdoma ekonominė veikla:a) Savo turto nuoma lengvatinėmis sąlygomis.b) Konsultacijų verslo finansavimo ir planavimo klausimais teikimas.c) Buhalterinės apskaitos (inkubuojamoms įmonėms) ir finansinių konsultacijų paslaugų teikimas.d) Reklamos paslaugų teikimas, parodų rengimas, prezentacijų organizavimas.e) Tarpininkavimas santykiuose su finansiniais donorais, užsienio partneriais.f) Juridinių konsultacijų paslaugų teikimas.g) Telefono, fakso duomenų rengimo, tekstų vertinimo, dauginimo. Internetinio ryšio paslaugų teikimas.Iki 2001m. sausio 1d. įkurti Lietuvoje įkurti 7 verslo inkubatoriai: KTU, Telšių apskrities, Vilnijos, Alytaus, Šiaulių, žmonų su negalia fondų, M-95 ir Kazlų Rudos verslo inkubatoriai.

17 kl. SVV NUOSTATŲ TIPAI IR METODAISVV teoriją sudaro nuostatos. Tai mokslas apie SVV principus, dėsnius, savybes, kriterijus, apribojimus, aksiomas ir pan. Į kiekvieną išvardintą nuostatą įeina kategorijos. Kategorijos yra teorinės sąvokos, reiškiančios svarbiausius tikrovės atkūrimo aspektus. Kategorijos teoriškai įprasmina praktinį patyrimą. Jos įvardina SVV reiškinius ir procesus. Jas galima rasti vadovėliuose, žinynuose, enciklopedijose. Kategorijos yra tarpusavyje susijusios, kadangi SVV reiškiniai ir procesai yra susiję. Sąryšiu tarp kategorijų yra aibė, šie sąryšiai yra lyg tinklas/medis. Aktualu klasifikuoti kategorijas pvz. pagal svarbumą. Svarbiausiomis galima laikyti dažniausiai SVV tekstuose pasitaikančiais kategorijas. L. dažnai kartojais tik nedidelė žodžių dalis. Vokiečių stenografas Kedingas 10mln. vok. žodžių, nustatė kad 15 dažniausių žodžių sudaro 15% teksto. Kategorijos problematiką pirmas išryškino Aristotelis. Teigė, kad kategorijos būtinos sisteminimui. Kategorijų problematiką nagrinėjo tokie mokslininkai kaip Huselis, Raselas, Einšteinas.Nuostatų tipus kategorijos įvardija kaip reiškinius ir sąryšių tipus. Ekonom. Tipų nuostatos: dėsnis, principai, kriterijus, apibrėžimas, aksioma, savybė, kanonas, postulatas, apribojimas. Metodai padeda aptikti sąryšį tarp ekonomikos reiškinių. Dialektinis metodas yra totalinis, taikomas moksle nuo platono laikų, jo sudėtinės dalys: indukcija, dedukcija,verifikacija…Nuostatų tipai. Dėsnis – būtinas, esminis, pastovus, pasikartojantis santykis tarp reiškinių. Savybė – tai buvo daiktai, reiškiniai, tarpusavyje skiriasi, yra panašūs, ar vienodi.Apibrėžimas – kategorinis veiksmas padedąs skirti, surasti, kurti kokį nors objektą, formuoti naujai įvedamo arba tikslinti moksle jau vartojamų termino reikšmę.Sudėtinė kategorija – dviejų ar daugiau kategorijų suma.Principas – pagrindinė kurios nors teorijos, koncepcijos idėja, pradinis teiginys.Kriterijus – vertinimo pagrindas, matas, saikas.Apribojimas – vienos ar kitos ribos nustatymasMetodaiStebėjimas- tikslingas, planingas objektų suvokimas atitinkantis kokios nors veiklos uždavinius.Analizė- reiškinio skaidymas į dalis kaip sudėtingus visumos elementus.Sintezė- dalių ,savybių, santykių jungimasis į vieną visumą.Indukcija- empyrinio nagrinėjimo metodas , kurį naudojant nuo faktų einama prie bendrų teiginių.Dedukcija- išvadų gavimas prieš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles. Genetinis- reiškinių kilmės, raidos tyrimo metodas.Verifikacija- praktinis patikrinimas.

18 SVV VERSLO NUOSTATŲ MODELIAVIMAS (REGULIAVIMAS)SVV teoriją sudaro nuostatos. Tai mokslas apie SVV principus, dėsnius, savybes, kriterijus, apribojimus, aksiomas ir pan. Į kiekvieną išvardintą nuostatą įeina kategorijos. Kategorijos yra teorinės sąvokos, reiškiančios svarbiausius tikrovės atkūrimo aspektus. Kategorijos teoriškai įprasmina praktinį patyrimą. Jos įvardina SVV reiškiniuus ir procesus. Jas galima rasti vadovėliuse, žinynuose, enciklopedijose. Kategorijos yra tarpusavyje susijusios, kadangi SVV reiškiniai ir procesai yra susiję. Sąryšiu tarp kategorijų yra aibė, šie sąryšiai yra lyg tinklas/medis. Aktualu klasifikuoti kategorijas pvz. pagal svarbumą. Svarbiausiomis galima laikyti dažniausiai SVV tekstuose pasitaikančiais kategorijas. L. dažnai kartojais tik nedidelė žodžių dalis. Vokiečių stenografas Kedingas 10mln. vok. žodžių, nustatė kad 15 dažniausių žodžių sudaro 15% teksto. Kategorijos problematiką pirmas išryškino Aristotelis. Teigė, kad kategorijos būtinos sisteminimui. Kategorijų problematiką nagrinėjo tokie mokslininkai kaip Huselis, Raselas, Einšteinas.

Nuostatų tipus kategorijos įvardija kaip reiškinius ir sąryšių tipus. Ekonom. Tipų nuostatos: dėsnis, principai, kriterijus, apibrėžimas, aksioma, savybė, kanonas, postulatas, apribojimas. Metodai padeda aptikti sąryšį tarp ekonomikos reiškinių. Dialektinis metodas yra totalinis, taikomas moksle nuo platono laikų, jo sudėtinės dalys: indukcija, dedukcija,verifikacija…Modeliavimo pavydys:1.įvadas- svv kategorijos yra daug , o jų derinių skaičius didesnis. Kyla klausimas, kaip peržiūrėti šią aibę, kaip rasti svarbiausius derinius.2.kategorijų pasirinkimas- pagal savo pavardės pirmąsias keturias raides, pasirenku 4 kategorijas.Užsirašau tas kategorijas, jų apbrėžimai iš žodynų:Infliacija – pinigų eirkuliacijos kanalų perpildymas popieriniais pinigais virš realių ūkio poveikių, vedantis nuvertėjimą.Amortizacija – laipsniškas darbo priemonių vertės perkelimas į jomis pagamintą produktą, pagal jų fizinio ir moralino susidėvėjimo lygį ir darbo priemonių atstatymas.Kapitalas – visa tai, kas sukurta žmonių darbu ir yra naudojama prekių ir paslaugų kūrimo tikslams.Utilitalizmas – socialinis-ekonominis principas, pagal kurį visuomeniniai santykiai nagrinėjami jų naudingumo požiūriu. Norint šiuos santykius panaudoti priemonė kokiems nors tikslams pasiekti.3.Nuostatų tipai. Dėsnis – būtinas, esminis, pastovus, pasikartojantis santykis tarp reiškinių. Savybė – tai buvo daiktai, reiškiniai, tarpusavyje skiriasi, yra panašūs, ar vienodi.Apibrėžimas – kategorinis veiksmas padedąs skirti, surasti, kurti kokį nors objektą, formuoti naujai įvedamo arba tikslinti moksle jau vartojamų termino reikšmę.Sudėtinė kategorija – dviejų ar daugiau kategorijų suma.Principas – pagrindinė kurios nors teorijos, koncepcijos idėja, pradinis teiginys.Kriterijus – vertinimo pagrindas, matas, saikas.Apribojimas – vienos ar kitos ribos nustatymas3. MetodaiStebėjimas- tikslingas, planingas objektų suvokimas atitinkantis kokios nors veiklos uždavinius.Analizė- reiškinio skaidymas į dalis kaip sudėtingus visumos elementus.Sintezė- dalių ,savybių, santykių jungimasis į vieną visumą.Indukcija- empyrinio nagrinėjimo metodas , kurį naudojant nuo faktų einama prie bendrų teiginių.Dedukcija- išvadų gavimas prieš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles. Senetinis- reiškinių kilmės, raidos tyrimo metodas.Verifikacija- sąrypraktinis patikrinimas.5.Modeliavimo rezultatai- gaunami modeliuojant nuostatas. Kategorijos stebimos po vieną, kaip kinta eigoje.Infliacija- savybė, rasta stebėjimo metu.Augimas-dėsnis, gautas analizėsmetoduSulėtėjus amortizacijai, infliacijai padidės dėsnis, gautas genetiniu metodu.6.išvada ir pasiūlymaiIšvada – išnagrinėjus iš derinių gauta: 12 dėsnių, 4 principai ir 2 savybės.Pasiūlymai:1) tolimesnėje paieškoje didžiausią dėmesį skirti dvejukėms, nes vienukės nedaug duoda info, oterjukės per sudėtingos.2) SVV teorijoje svarbu rasti pradines kategorijas, iš kurių galima modeliuoti nuostatas, palaipsniui įjungiant kitas kategorijas. Ieškant pradinių kategorijų tas iš jų, kurios paaiškinamos minimalių kitų kategorijų skaičiumi. Komentaras: moksl. Literatūroje dešimtmečiais vyksta diskusijos, dėl pradinių kategorijų nustatymo. Sutinka, kad tai kategorijos, kurių paaiškinimui nereikia kitų kategorijų.

19. SVĮ veiklos išteklių formavimo sunkumai

SVĮ, ieškodamos veiklos išteklių susiduria su šiais sunkumais:• Tiekėjai, vykdydami didelius užsakymus, riboja prekių ir žaliavų tiekimą mažais kiekiais (kaštai). Nėra siūloma nuolaidų SVĮ• Problemos susijusios su finansavimu. Norint gauti finansų reikia pateikti daug įvairių finansinių dokumentų išorinėms ins-joms, tam SVĮ l.jautrios. Susiduriamam su užstato, didelių palūkanų ir kt. sunkumais.• Darbo jėgos samdymo problema. SVĮ negali konkuruoti su didelėmis įmonėmis dėl siūlomo darbo užmokesčio, todėl sunku nusisamdyti kvalifikuotą darbo jėgą, neinvestuojama į darbuotojų mokymą ir kvalifikacijos kėlimą.L.dažnai susiduriama su finansavimo problemomis, pvz. pradžioje atsiranda pradinio kapitalo stoka, vėliau kyla kt. išorinio finansavimo reikmės (pvz: apyvartinės lėšos). Finansavimas – tai kapitalo suteikimas ūkio subjektui, kad šis galėtų įgyvendinti savo tikslus. SVĮ norėdamos gauti išorinį finansavimą susiduria su spec.problemomis ir tai yra laikoma vienu didžiausių šių įmonių plėtros sunkumų.SVĮ daugiausiai pageidauja paskolų ir trumpalaikių kreditų. Pagr. SVĮ ilgalaikio finansavimo suvaržymo priežastys: finansavimo kaštų įtaka, finansavimo šaltinių trūkumas. SVĮ priskiria finansavimo šaltinių trūkumą prie ilgalaikių SVV finansavimo problemų.SVĮ vadovais l.dažnai būna šių įmonių savininkai ir kartais sunku vienam asmeniui suderinti skirtingus tikslus. Savininko pagr.tikslas – siekti pelno, o vadovas turi sugebėti vadovauti įmonei, suderinti savininko ir darbuotojų interesus.

20. Vadovavimo SVV problemos

SVĮ vadovai dažnai susiduria su vadovavimo problemomis. L.dažnai kyla įtampa tarp 2 jėgų: kontroliuojančių (savininkų) ir įgalintų (vadovų). Yra išskiriamos dvi funk-os: kontrolės ir bendradarbiavimo. Taigi savininkas turi stebėti veiklą, pastebėti įtampos šaltinius ir spręsti konfliktus tarp šių skirtingų jėgų. Kontrolė: savininkai/vadovai nustato savo ir org-os tixlus; savininkas nepriklausomas, nėra nuosavybės teisių ir kontrolės atskyrimo; verslą kontroliuoja šeimą; mažai vadovavimo per org-ą, asmeninis vadovavimo stilius; savininkas vadovauja tiesiogiai, sprendimų priėmimas centralizuotas; komunikacija vienpusė. Bendradarbiavimas: savininkas bendrauja su darbuotojais ir konsultuoja juos; sav-ui reikalingas bendradarbiavimas su personalu; darbuotojai atlieka kai kurias vadovavimo fun-as; karjeros perspektyvos vadybininkams; lanksti struktūra, komandinis darbas; skatinamas visų darb-jų dalyvavimas; koordinavimas abipusiu susitarimu; spr.priėmimo laisvė; komunikacija dvipusė.

Jei savininkas/vadovas per daug akcentuoja kontrolės f-ją pokyčiai ir SVĮ augimas gali būti ribojamas. Kartais sav/vad. Dėl aukšto konkurencijos lygio nepasitiki darbuotojais, nesidalija info su jais, komunikacija tampa vienpuse ir iš darbuotojų negaunamas atgalinis ryšys, visus sprend-us priima vienas žmogus. Tačiau pozityvūs ilgalaikiai pokyčiai SVĮ veikloje įmanomi tik konsultacijų, komandinio darbo, iniciatyvos skatinimo, bendradarbiavimo ir t.t. dėka. Tyrimai rodo, kad mikro ir mažose įmonėse darbuotojui išėjus net 15% įmonių neieško darbuotojų į laisvas darbo vietas.Tik apie 4% ES įdarbino žmonių ir kt.šalių. Pagr.įdarbinimo kliūtys: administracinės, darbo leidimai ir pan. Neretai SVĮ vadovai negali dalyvauti mokymuose, nes paprasčiausiai neturi laiko ir jiems gana sudėtinga būtų deleguoti savo f-jas kt. įmonės darbuotojams

21. Mikro ir makro priežastys, dėl kurių valstybė turi remti SVĮ

Europos Komisija siūlo ES valstybių vyriausybėms kreipti dėmesį į SVĮ problemas dėl šių priežasčių.MAKRO PRIEŽASTYS:• Smulkios įmonės – tai augančios ekonomikos požymis• Jos pritraukia dinamiškesnius žmones – verslininkus• Lanksčiau reaguoja į rinkos pokyčius• Didina konkurenciją• Kuria tvirtesnius nacionalinio ūkio pagrindus• Tai – būsimos didelės įmonės• Tai – vienas esminių sveikos ekonomikos elementų• Jos sprendžia užimtumo problemasMIKRO PRIEŽASTYS:• Gali remtis ištekliais, nepriimtinais stambiam verslui• Gali tenkintis mažomis nišomis ir plėtoti veiklą mažiau patraukliose verslo srityse• Tiesioginiai ryšiai su rinka ir aplinka• Paprasta steigimo, valdymo ir pasitraukimo iš rinkos tvarka• Trumpas gyvavimo ciklas• Dideli gamybos kaštai dėl nedidelių gamybos apimčių • Neturi pakankamai lėšų vykdyti mokslinius inžinerinius tyrimus• Nepakanka lėšų technikai ir technologijai atnaujinti• Nepakanka lėšų rinkotyrai ir reklamos kompanijoms• Dėl padidintos rizikos kreditai kainuoja brangiai• Gali naudotis vidaus, šeimos ūkio, artimųjų ištekliaisDėl šių priežasčių ES valstybės siekia sukurti vienodas, o kartais ir palankesnes konkurencijos rinkoje sąlygas pradedantiems smulkiesiems verslininkams.

22. LR Vyriausybės požiūris į SVĮ

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ūkio vystymo politikoje jau nuo pirmųjų nepriklausomybės metų SVV plėtrai skiriamas didelis dėmesys. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotės iki 2015 metų strategijos parengimas rodo, jog viena iš sudėtinių Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos krypčių yra SVV plėtra. Numatyti tokie vidutinės trukmės uždaviniai:• užtikrinti prioritetinę SVV sektoriaus plėtrą;• skatinti SVV sektoriaus integraciją į ES ekonominę erdvę;• didinti smulkių ir vidutinių įmonių (SVĮ) konkurencingumą, sudarant palankias sąlygas diegti inovacijas ir naudoti naujas technologijas;• skatinti SVĮ tarptautinį bendradarbiavimą, jų produkcijos ir paslaugų eksporto didėjimą;• baigti formuoti SVV sektoriaus plėtros sistemos svarbiausias grandis: institucinę, informacinę ir finansinės paramos struktūrą bei kontrolę.

Įgyvendinant SVV plėtros strategiją priimti svarbūs įstatymai ir kiti teisės aktai, atitinkantys ES SVV teisinę aplinką:• patobulintas SVV teisinis reglamentavimas. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. spalio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo naują redakciją, kuri atitinka Europos Komisijos rekomendacijas dėl mažų ir vidutinių įmonių sampratos;• parengtos ir baigiamos įgyvendinti Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 m. strateginės kryptys bei smulkaus ir vidutinio verslo plėtros priemonės;• patvirtinta nauja Verslo plėtojimo tarybos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos sudėtis bei sudaryti trys nauji jos komitetai. Vienas iš jų – Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo komitetas, kuris daug dėmesio skiria atviram verslininkų, valstybės institucijų ir įstaigų dialogui įvairiais programiniais bei SVV subjektams aktualiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikos (fiskalinės, eksporto-importo, mokesčių administravimo ir kt.) klausimais.

Įgyvendinant SVV plėtros strategiją buvo imtasi svarbių praktinių veiksmų:• įsteigta uždaroji akcinė bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA). Ši garantijų institucija teikia verslo paskolų garantijas bankams, kredituojantiems mikro ir mažas įmones, bei užtikrina dalinį paskolų palūkanų dengimą; • valstybė teikia paramą vykdant verslininkų konsultavimo ir mokymo projektus• sukurtas ir plėtojamas įstaigų, teikiančių paslaugas verslui, tinklas, kurį sudaro 32 verslo informacijos centrai ir 7 verslo inkubatoriai. Verslo informacijos centrai lengvatinėmis sąlygomis verslininkams teikia informaciją, konsultacijas ir organizuoja mokymus. Verslo inkubatoriai lengvatinėmis sąlygomis inkubuojamoms įmonėms nuomoja patalpas, teikia biuro paslaugas, o pradedantiems verslininkams – konsultavimo ir mokymo paslaugas. Viena iš šių įstaigų steigėjų Lietuvos Respublikos ūkio ministerija joms skiria didžiausią finansinę bei techninę paramą, • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 1265 sudaryta nuolatinė komisija verslo sąlygų gerinimo klausimams spręsti svarsto verslo sąlygų gerinimo priemones ir jų įgyvendinimo terminus, reiškia nuomonę apie valstybės institucijų parengtus projektus, įtakojančius verslo sąlygas Lietuvoje;

23. SVĮ vaidmuo šalies ūkyjeBendrasis vidaus produktas (BVP) yra vienas iš svarbiausių rodiklių, kuriuo remiamasi vertinant šalies arba atskiro sektoriaus ekonominės veiklos rezultatyvumą. BVP yra visų prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje per ataskaitinį laikotarpį, grynoji vertė, t. y. galutinis gamybinės veiklos rezultatas. Skaičiuojama taip: prie visų ekonominės veiklos rūšių bendrosios pridėtinės vertės, kuri paskaičiuota bazinėmis kainomis, pridedami mokesčiai gaminiams ir minusuojamos subsidijos gaminiams. Įmonių, kuriose dirba iki 250 darbuotojų (2002 m. jos sudarė 99,5% visų šalies įmonių), sukurta BVP dalis siekė tik 58,2% viso šalies BVP. Šios dalies pokyčiai visame šalies BVP 1999–2002 m. buvo netolygūs. Tam daugiausiai įtakos turėjo šalies ūkyje vykstantys struktūriniai pokyčiai ir 1999 m. Rusijos ekonominė krizė. Sukurto BVP vienam gyventojui rodiklis taip pat yra svarbus.Įmonėse, kuriose dirba iki 250 darbuotojų, sukurtas BVP, tenkantis vienam gyventojui, 1999–2002 m. padidėjo 13,9% .Iš pateiktų duomenų matome, kad iki 250 darbuotojų turinčių įmonių produktyvumas 2000-2002 m. didėjo itin sparčiai. Tam įtakos turėjo konstruktyvi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominė politika, ūkio augimas, pagerėjusi šių įmonių vadyba. Regioniniu aspektu žvelgiant į BVP, sukurtą įmonėse, kuriose dirba iki 250 darbuotojų, pastebima didelė diferenciacija, t. y. atskirose apskrityse verslas vystomas netolygiai. 2002 m. iki 250 darbuotojų turinčiose įmonėse, BVP, tenkančio vienam gyventojui, daugiausia sukurta Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno apskrityse. Šalies ūkio ir SVV sektoriaus analizei svarbus sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės rodiklis. Bendroji pridėtinė vertė skaičiuojama pagal įmonių ekonominės veiklos rūšis ir dydį. Bendroji pridėtinė vertė 1999–2002 m. nuosekliai augo ir padidėjo nuo 37,9 mlrd. Lt (1999 m.) iki 45,6 mlrd. Lt (2002 m.). Sparčiausiai 2002 m. bendroji pridėtinė vertė augo statyboje (12,8%), transporto ir ryšių (12,6%), finansinio tarpininkavimo (10,6%), viešbučių ir restoranų (7,7%) veiklose, mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje (8,7%). Šį augimą lėmė darbo našumo ir dirbto laiko didėjimas. Duomenys rodo, kad Lietuvos įmonės, užsiimančios transporto ir ryšių veikla, elektros, dujų ir vandens tiekimu, sukūrė didesnę bendrosios pridėtinės vertės dalį negu ES. Tačiau akivaizdus ES įmonių išdirbio pranašumas tokių veiklos rūšių kaip apdirbamoji pramonė, statyba, viešbučių ir restoranų veikla. Lietuvoje, kaip ir ES, didžioji bendrosios pridėtinės vertės dalis sukuriama didelėse įmonėse, kurios sudaro labai mažą visų įmonių dalį (2000 m. Lietuvoje didelės įmonės sudarė 4,4%, o ES – 1,8% visų įmonių). Nagrinėdami SVĮ sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pasiskirstymą pagal ekonominės veiklos rūšis matome, jog 1999–2001 m. didžiausią bendrosios pridėtinės vertės dalį sukūrė paslaugų, prekybos ir pramonės SVĮ. Analizuodami SVĮ sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pasiskirstymą pagal įmonių teisines formas 1999–2001 m. akivaizdžiai pastebime, jog didžiausią SVĮ bendrosios pridėtinės vertės dalį sukūrė uždarosios akcinės bendrovės (UAB) ir akcinės bendrovės (AB). 2001 m. šis rodiklis sudarė 68,9%.

24. SVV subjektų samprata LT Smulkaus ir vidutinio verslo subjektų sampratos palyginimas Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas(galiojo iki 2002 12 31) Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas(įsigaliojo nuo 2003 01 01)SVV subjektai Vidutinės, smulkios įmonės, mikroįmonės bei fiziniai asmenys, įsigiję patentą, šio patento galiojimo laikotarpiu. Vidutinės, mažos įmonės (tarp jų ir mikroįmonės) bei fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.Vidutinė įmonė Įmonė, kurioje vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius – ne daugiau kaip 49. Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas:• dirba mažiau kaip 250 darbuotojų;• metinės pajamos neviršija 138 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. Lt; • yra savarankiška.*Maža (iki 2002 12 31 – smulki) įmonė Įmonė, kurioje vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius – ne daugiau kaip 9. Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas:• dirba mažiau kaip 50 darbuotojų;• metinės pajamos neviršija 24 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. Lt; • yra savarankiška.*Mikroįmonė Individuali (personalinė) įmonė, kurioje dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai (sutuoktiniai, tėvai, įtėviai, vaikai, įvaikiai). Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas:• dirba mažiau kaip 10 darbuotojų;• metinės pajamos neviršija 7 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. Lt;• yra savarankiška.*

* Savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4 ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios nėra mažos ar vidutinės įmonės. Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į SVV.

25. LT SVV ypatumai

Lietuva sugebėjo padidinti SVV sektoriui skiriamas lėšas ir užtikrinti saugumą tiesiogiai per valstybės biudžetą. LR Vyriausybė remia garantinių paskolų sistemos tobulinimą, mikrokreditus bei rizikos kapitalą. Išsiplėtė verslo centrų tinklas ir keletas iniciatyvų sukurti subsidijuojamas konsultavimo ir mokymo paslaugas buvo įgyvendintos. Nauja LT SVV politikos kryptis – decentralizacija. Savivaldybės gavo tam tikrą teritorinį biudžetą, kurio didžioji dalis skiriama verslui per lengvatines paskolas, tiesioginį finansavimą bei subsidijas mokymui bei konsultavimui. Suderintos ir patobulintos SVV subjektų sąvokos pagal 2003 m. „LR SVV įst.“ Tačiau SVV rėmimo lėšos nepakankamos, tai sąlygoja koordinavimo stoka. Nebandoma spręsti problemų globaliai. Reiktų numatyti paramos SVV formas bei vyriausybinių ins-jų vaidmenį vykdant tuos projektus, kuriuos galima finansuoti iš struktūrinių fondų. Nėra aišku kokiu mastu prie SVV rėmimo prisideda Vyriausybė. SVV turi per didelę administracinių procedūrų naštą. Reikalingas veiksmų planas biurokratijai mažinti. Reikalautinas efektyvesnis verslo asociacijų dalyvavimas formuojant teisinę bazę.