Strateginis planavimas

TURINYS

ĮVADAS 3
1. STRATEGINIS PLANAVIMAS. JO ESMĖ IR REIKŠMĖ 4
1.1. Planavimas 4
1.2. Strateginis planavimas 5
1.3. Strateginio planavimo reikšmė 7
1.4. Strateginio planavimo esmė 8
2. STRATEGINIO PLANAVIMO PROCESO STADIJOS 9
2.1. Analizės stadija 10
2.2. Veiklos stadija 10
3. STRATEGINIO PLANO SUDARYMAS 12
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 15ĮVADAS
Pasaulyje vyksta spartūs technologiniai pokyčiai, rinkos vis labiau įgyja pasaulinį mastą. Todėl vadovavimo įgūdžius būtina papildyti strateginio planavimo įgūdžiais. Kad organizacija pasiektų tikslą, jos vadovai apie galimybes ir besikeičiančių sąlygų poveikį turi mąstyti strategiškai. Norėdami žinoti, kada pradėti strateginius pakeitimus, jie privalo atidžiai stebėti išorinę aplinką. Be to, savo verslą jie turi taip gerai pažinti, kad nuspręstų, kurios rūšies strateginių pakeitimų imtis.
Planavimas – ypatinga spprendimų rūšis, nukreipta į konkrečią ateitį, kurios savo organizacijai trokšta vadovai. Planavimas yra pirmoji iš keturių pagrindinių valdymo proceso veiklų: planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės. Planavimą galėtume įsivaizduoti kaip medžio kamieną, iš kurio auga organizavimo, vadovavimo ir kontrolės šakos. Taigi, planavimas vadovams yra labai svarbus.
Planavimas nėra vienkartinis veiksmas, kurio pradžia ir pabaiga aiški. Tai nenutrūkstamas procesas, atspindintis supančios aplinkos pokyčius bei prisitaikymą prie jų.
Kiekvienas iš mūsų planuoja ką veiks rytoj, poryt, o gal ir po metų. Kad planai išsipildytų, reikia nustatyti koonkrečius, išmatuojamus tikslus su realiomis, pasiekiamomis ribomis. Tai taikytina ir organizacijoms.
Planavimas verslo organizacijose – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas. Be plano vadovai nežino, kaip efektyviai organizuoti žmones ir panaudoti išteklius. Jie net negali aiškiai įsivaizduoti, ko reikia or

rganizacijai. Be plano jie negali vadovauti su pasitikėjimu ar tikėtis, kad kiti jais seks. Be plano tiek vadovai, tiek ir jų pasekėjai turi labai mažai galimybių pasiekti tikslą ar žinoti, kada ir kur nuklydo nuo kelio. Labai dažnai blogi planai veikia visos organizacijos būklę. Planavimas yra lemiamas
Šiame darbe aptariama, kas yra strateginis planavimas, kokia jo esmė bei reikšmė ir kaip parengti strateginį planą. Šio darbo tikslas – atskleisti, kokia strateginio planavimo vieta verslo organizacijos veikloje.1. STRATEGINIS PLANAVIMAS. JO ESMĖ IR REIKŠMĖ
1.1. Planavimas
Planavimas gali būti apibūdinamas tiesiog kaip mąstymo procesas, kuris skatina tikslingai kurti. Tai yra sudarymas projekto, programos arba metodo konkrečiam tikslui arba rezultatui siekti.
Bendriausia prasme planavimas vadyboje yra valdymo ciklo funkcija. Ją įgyvendinant apibrėžiami organizacijos tikslai ir nustatomi veiksmai bei priemonės tiiems tikslams įgyvendinti. Planavimas kuria pagrindą kitoms valdymo funkcijoms: organizavimui (vykdytojų parinkimas, funkcijų perdavimas, grupių formavimas ir t.t.), įtakos darymui (motyvacija, komandavimas, komunikacijos ir t.t.), kontrolei (plano vykdymo matavimas, nukrypimų išaiškinimas, plano koregavimas ir t.t.).
Parengus planą, atsiranda galimybė parinkti vykdytojus, sudaryti struktūrą, perduoti funkcijas ir paskirstyti užduotis, motyvuoti vykdytojus ir jiems vadovauti, užtikrinti komunikaciją tarp vykdytojų, vertinti jų darbo kokybę.
Planavimas yra intelektinis procesas. Jį sudaro šių žingsnių seka:
 proceso inicijavimas. Planavimas nevyksta savaime, o turi būti inicijuotas. Proceso inicijavimas gali būti dv
vejopas. Jį gali inicijuoti aukštesnio rango vadovai firmoje, pavesdami pavaldiniams parengti planus, kurie detalizuoja aukštesnio lygio planą. Planavimo procesą gali pradėti taip pat funkciniai darbuotojai tiesiogiai be nurodymo iš viršaus, kai diagnozuoja galimybes arba grėsmes, tiesiogiai susijusią su jų funkcijomis;
 planavimo prielaidų apibrėžimas. Planavimo prielaidos siejasi su ateities situacijos, kurioje bus įgyvendinamas planas, įvertinimu. Šios prielaidos gali būti siejamos tiek su vidine, tiek ir su išorine firmos aplinka. Rengiant veiksmų planą, nėra galimybių įvertinti visų vidinių ir išorinių veiksnių, kurie gali daryti įtaką būsimo plano įgyvendinimui. Todėl, apibrėžiant planavimo prielaidas, dėmesys telkiamas į svarbiausius veiksnius, kurie gali nulemti plano sėkmę arba nesėkmę;
 tikslų formulavimas. Tikslai konkrečiai apibūdina, kas turi būti pasiekta, ir apibrėžia kryptį tolesniems veiksmams parinkti;
 alternatyvų nustatymas. Šiame žingsnyje nustatomi alternatyvūs keliai ir būdai, kurie garantuoja, kad apibrėžti tikslai bus įgyvendinti. Visuomet rekomenduojama išryškinti alternatyvas, kurios nėra lengvai matomos. Tačiau jau šiame žingsnyje patartina atsijoti akivaizdžiai blogas alternatyvas, kad būtų sutaupyta laiko alternatyvų analizės stadijoje;
 alternatyvų įvertinimas. Kiekviena alternatyva yra analizuojama turint tikslą įvertinti silpnybes ir stiprybes, atsižvelgiant į suformuluotus tikslus ir planavimo prielaidas;
 geriausios alternatyvos parinkimas. Šiame žingsnyje nusprendžiama dėl geriausios alternatyvos, garantuojančios apibrėžtų tikslų įgyvendinimą. Sprendimo kokybė priklauso nuo to, kaip kruopščiai buvo atlikti ankstesni žingsniai;
 atraminių planų kūrimas. Patvirtinus planą, būtina parengti išvestinius ar
rba atraminius planus, kurie detalizuoja ir sukonkretina bendrąjį planą. Kiekvieno atraminio plano rengimas pradeda naują planavimo ciklą, apimantį visus apibūdintus planavimo proceso žingsnius. Bendrasis ir atraminiai planai yra papildomi biudžeto planais, kurių pagrindu paskirstomi finansiniai ištekliai ir kurie sudaro bazę planams įgyvendinti;
 plano įgyvendinimas. Jis realizuojamas per kitas valdymo funkcijas: organizavimą, įtakos darymą ir kontrolę.
Planavimas yra traktuojamas kaip formalizuotas procesas. Planavimo formalizacija reiškia, kad visi išvardinti planavimo proceso žingsniai yra griežtai aprašyti procedūromis ir taisyklėmis. Formalizuojant planavimo procesą, taip pat turi būti numatytos tokio proceso galimos situacijos ir apibrėžtos taisyklės ir procedūros kiekvienai situacijai. Planavimo procesą visuomet apibūdina procedūrų ir taisyklių visuma.
Priešpaskutinis planavimo proceso žingsnis rodo, kad firmai yra būdinga planų hierarchija, kurioje išsiskiria strateginiai planai (3 – 7 metų), vidutinės trukmės planai (2 – 3 metų), einamieji planai (1 metų) ir operatyviniai planai (ketvirčių, mėnesių ir t.t.). Kiekvienas. iš nurodytų planų, išskyrus pirmąjį, yra traktuojamas kaip atraminis planas aukštesnio lygio planams. Jie rengiami ir įgyvendinami pagal anksčiau apibūdintą planavimo žingsnių seką. Nors visiems minėtiems planams rengti gali būti taikoma ta pati žingsnių seka, kiekvieno planų hierarchijos lygio žingsnių sudėtis ir turinys yra skirtingi. Kylant hierarchijos pakopomis aukštyn, planavimas darosi vis sudėtingesnis. Kartu planavimą sudėtingiau ir formalizuoti.1.2. Strateginis planavimas
Strategija yra organizacijos vadybos planas, reikalingas pasirinktiems tikslams ir už
ždaviniams įgyvendinti. Jame pateikiamos priemonės ir būdai, reikalingi organizacijos paskirčiai ir tikslams pasiekti.
Strateginis planavimas – tai problemos sprendimo procesas, siekiant pritaikyti organizaciją jos ateities aplinkai. Tai yra procesas, kuriam vykstant būtina numatyti įvykius ir spręsti, kas įmanoma ir būtina padaryti, kad organizacija pasinaudotų galimybėmis ir gautų naudos, ir apsisaugotų nuo visko, kas trukdo jos sėkmei ir gresia išlikimui.
Strateginis planavimas traktuojamas kaip formali planavimo sistema strategijai sutinkamai su firmos misija ir tikslais parengti ir įgyvendinti. Strateginis planavimas nepakeičia strateginio valdymo o tik formalizuoja jį kai kuriose firmose. Strateginio valdymo proceso normalizacija neapsiriboja vien strategijos kūrimo stadija, o apima ir kitas dvi stadijas: strateginę analizę ir strategijos įgyvendinimą.
Formaliai strateginio planavimo esmę išreiškia nuolatinis galimybių ir grėsmių, išorinių bei vidinių pranašumų ir trūkumų nustatymas, siekiant priimti kuo geresnius sprendimus galimybėms panaudoti ir išvengti grėsmių.
Strateginio planavimo proceso tikslas – nuolat nagrinėti organizacijos veiklą tiek dabarties, tiek ateities požiūriu ir numatyti strategines permainas, kad organizacija žengtų į įsivaizduojamą ateitį sėkmingai.
Strategijos rengimas ir jos įgyvendinimo administravimas apima penkis skirtingus uždavinius:
1. Vadovybė turi pagrįsti verslo idėją ir sukurti organizacijos viziją. Tai susiję su organizacijos paskirties (misijos) ir tikslų formulavimu;
2. Organizacijos paskirtis (misija) turi būti atspindėta (parodyta) ilgalaikiuose ir trumpalaikiuose tiksluose;
3. Vadovybė turi sukurti organizacijos būseną ir ateities viziją atitinkančią strategiją;
4. Vadovybė privalo laiduoti, kad pasirinkta strategija būtų vykdoma veiksmingai ir duotų naudos;
5. Vadovybė privalo vertinti strategijos vykdymą ir daryti organizacijos paskirties, tikslų, strategijos arba jų įgyvendinimo pataisas, atsižvelgdama į patirtį, besikeičiančias sąlygas, naujas idėjas ir galimybes.
Strateginis valdymas firmoje yra ne vien formali strateginio planavimo sistema, o apima ir strateginį mąstymą, kuris negali būti formalizuotas ir yra labiau kūrybinis, o ne formalus aktas. Maždaug 1960 – 1980 metais buvo tikėtasi, kad strateginis planavimas užtikrins firmoms didesnius pelnus. Kai iš tiesų ta viltis ne visai pasitvirtino ir susidarė anksčiau neprognozuotos situacijos (pvz., naftos kainų krizė), požiūris į strateginį planavimą ėmė darytis skeptiškas. Kritikai teigė, kad dėl formalizacijos reikalavimo strateginis planavimas tapo pernelyg biurokratiškas ir nelankstus taikyti. Strateginį mąstymą pakeitė formalios planavimo taisyklės ir procedūros, ilgalaikius strateginius tikslus užgožė trumpalaikiai finansiniai tikslai. Dėl to įsivyravo nuomonė, kad strateginis planavimas jau tapo nepakankamas kaip strateginio proceso formalizavimo priemonė. Tačiau nemažai firmų dar ir dabar sėkmingai taiko strateginį planavimą. Todėl požiūris į strateginį planavimą vėl pradėjo keistis. Didžiausi kritikai jau pradeda nusileisti, teikdami, kad esant tam tikriems apribojimams strateginis planavimas gali atlikti naudingą funkciją.
Hierarchinės struktūros firmose vyrauja trys strateginio planavimo metodologijos:
 iš viršaus į apačią. Šiuo atveju planavimo procesą inicijuoja ir jam vadovauja firmos centras (štabas);
 iš apačios į viršų. Už planavimą tiesiogiai yra atsakingos firmos struktūrinės grandys (pvz., filialai, skyriai). Firmos centras (štabas) nustato bendriausius reikalavimus struktūrinių padalinių planams sudaryti ir kritikuoja jų pateiktus planus;
 integruota. Planus sudarant vyksta nuolatinė diskusija tarp centro ir firmos struktūrinių padalinių.
Firmos veiklos efektyvumą apibendrintai išreiškia joje sukuriama pridėtinė vertė. Hierarchinėje firmoje centro (štabo) įtaka pridėtinės vertės kūrimui firmos filialuo.se (skyriuose) gali būti įvairi. Jis gali teikti pagalbą ir turėti įtakos formuojant kiekvieno filialo planus (planavimo įtaka). Centras gali kontroliuoti sudarytų planų įgyvendinimą filialuose (kontrolės įtaka).1.3. Strateginio planavimo reikšmė
Strateginis mąstymas ir apgalvota strategijos vadyba teikia organizacijai daug privalumų. Vienas svarbiausių privalumų tas, kad strateginiame planavime akcentuojama organizacijos konkurencinė prigimtis. Strateginio planavimo procesas vadovui leidžia analitiškiau mąstyti apie organizaciją, jos aplinką ir naudingo veikimo įvairias galimybes. Kadangi organizacija vis geriau pažįsta išorinę aplinką, savo trūkumus bei pranašumus, tai jos galimybės daryti veiksmingus savo strategijos pakeitimus yra daug didesnės.
Antrasis svarbus strateginio planavimo privalumas tas, kad strateginis planas nustato įmonės ribas ir nurodo formalią organizacijos kryptį. Tai padeda savininkams, vadovams ir tarnautojams sutelkti dėmesį į konkrečius tikslus ir aktyviai jų siekti.
Trečiasis svarbus strateginio planavimo privalumas tas, kad jis leidžia vadovui imituoti popieriuje ateitį – tai nebrangus metodas, padedantis vadovui daryti geresnius sprendimus, įžvelgiant ateities galimybes ir grėsmes. Organizacija gali panaudoti permainas kaip konkurencingumo didinimo priemonę, kai parengiamos prisitaikymo prie kintančios aplinkos alternatyvos.

Be to, strateginis planavimas sudaro prielaidas vadovybei:
1. Organizaciją analizuoti kaip sistemą ir siekti, kad visos jos dalys veiktų sistemos naudai;
2. Ne tiesmukai reaguoti į dienos įvykius, bet orientuoti mąstymą ir veiklą į ateitį ir taip didinti organizacijos galimybes išvengti sunkumų;
3. Geriau vadovauti visai organizacijai, aiškiai suvokiant jos tikslus;
4. Greičiau ir lengviau priimti sprendimus, kai yra aiškūs jų priėmimo kriterijai ir pirmenybės;
5. Parengti aiškias strategijas organizacijos tikslams pasiekti;
6. Racionaliai paskirstyti organizacijos išteklius;
7. Sujungti įvairius organizacijoje padarytus strateginius sprendimus ir taip gerinti daugelio funkcijų koordinavimą;
8. Sudaryti pagrįstą, realų planą ir taip išvengti darbuotojų frustracijos;
9. Įtraukti darbuotojus į strategijos formulavimo, svarbių sprendimų priėmimo procesus ir geriau panaudoti jų sugebėjimus. Daugiau žinantys apie organizacijos tikslus darbuotojai yra labiau motyvuoti, patenkinti ir labiau atsidavę organizacijai, suinteresuoti jos sėkme;
10. Strateginį planą naudoti kaip veiklos vertinimo priemonę;
11. Planavimo procese išsiaiškinti organizacijai palankias galimybes ir sėkmei pavojingas grėsmes.1.4. Strateginio planavimo esmė
Strateginis planavimas yra formalus procesas, kuriam vykstant vadovai tiksliai apibrėžia savo planus raštu, analizuoja įvairių strategijų santykinį pranašumą ir susitinka aptarti veiklos, kuriai teikiama pirmenybė, kryptį. Strateginio planavimo procesas orientuotas į ateitį. Jam vykstant siekiama prognozuoti ateities aplinką. Planavimas yra susijęs su viskuo, kas gali paveikti organizaciją, įskaitant šalies ūkį, technologiją, socialinius bei politinius veiksnius. Strateginis planavimas padeda numatyti ir spręsti svarbiausias problemas, susijusias su produktų, paslaugų, jų struktūros, organizacijos elgesio permainomis.
Strateginis planavimas – tai pasikartojantis procesas. Organizacijos paskirtis (misija) ir ilgalaikiai tikslai gali išlikti nepasikeitę keletą metų, o tų tikslų siekimo strategijos vis kinta, sąlygojamos nepaliaujamai besikeičiančios aplinkos, yra nuolat modifikuojamos siekiant didžiausio veiksmingumo.

Strateginio planavimo procesas dažnai atrodo kaip rungtynės tarp organizacijos ir jos aplinkos. Organizacijos vadovai stengiasi numatyti aplinkos pokyčius ir panaudoti juos organizacijos pranašumui. Kadangi aplinka nuolat keičiasi, todėl visuomet yra naujų kliūčių, stabdančių organizacijos pažangą.
Organizacija gali veikti dviem būdais. Pirma, ji privalo būti aktyvi įgyvendindama iš anksto sukurtas savo strategijas. Antra, ji privalo veikti atsižvelgdama į naujas aplinkybes, ypač į nenumatytas galimybes ir netikėtas grėsmes. Vadovai, siekiantys savo verslo sėkmės, privalo strategiškai mąstyti apie savo organizacijos konkurencingumą ir jo pasikeitimus veikiant besikeičiančioms sąlygoms. Norėdami užtikrinti savo organizacijos konkurencinį pranašumą arba pasiekti pirmaujančią padėtį veiklos, srityje, jie privalo skatinti, vadovauti ir ryžtingai įgyvendinti puolimo strategijas. Jie turi gerai pažinti savo verslo aplinką, kad prireikus galėtų keisti strategiją. Be to, savo verslą jie turi išmanyti taip gerai, kad strategiją pakeistų veiksmingai.
Ilgalaikės sėkmės siekiantys organizacijos vadovai privalo sugebėti strategiją ir formuluoti, ir įgyvendinti. Strategijos formulavimas apima organizacijos veiklos krypčių ir tikslų bei vadovavimo organizacijai numatymą. Strategijos įgyvendinimas yra visa, kas padaryta organizacijoje -organizacinis darbas, biudžeto sudarymas, motyvavimas, kultūrinis.2. STRATEGINIO PLANAVIMO PROCESO STADIJOS
Siekdama produktyvumo, organizacija turi sukurti ir išlaikyti griežtą vidinę dermę ir sandermę su aplinka. Tai gali būti pasiekiama veiksmingu strateginiu planavimu, pagrįstu aplinkos veiksnių kitimo krypties ir laiko bei pačios organizacijos elgesio aiškiu supratimu.
Strateginio planavimo procesas prasideda kuriant arba naujai įvertinant organizacijos paskirtį. Šis pirmas žingsnis labai priklauso nuo vidinės ir išorinės aplinkos analizės nustatyto organizacijos profilio kitimo. Tolesnę veiklą sudaro: tikslo nustatymas, veiklos strategijos formulavimas, strategijos įgyvendinimas ir gautų rezultatų įvertinimas.
Strategijos planavimas yra nenutrūkstamas, pasikartojantis procesas. Jį sudaro daug glaudžiai susijusių veiksmų. Bet kurio proceso elemento pasikeitimai neišvengiamai veiks kitus elementus. Vadinasi, vykstant ženklioms elementų permainoms ir siekiant apsisaugoti nuo pasenusių strategijų, planavimo procesas turi būti nuolatos kontroliuojamas.
Strateginio planavimo procesas susideda iš dviejų stadijų: analizės stadijos ir veiklos stadijos.2.1. Analizės stadija
Analizės stadija susideda iš dviejų analizės tipų: išorės veiksnių analizės ir vidaus veiksnių analizės.
Išorės veiksnių analizė yra orientuota į ateitį ir nagrinėja išorinius veiksnius, nepriklausančius nuo organizacijos. Išoriniai veiksniai apima tokias veiksnių grupes: ūkio šakos, makroekonominius, socialinius, teisinius, tarptautinius bei technologinius. Vykstant analizės procesui, nustatomos galinčios turėti poveikį organizacijos veiklai grėsmės ir galimybės, analizuojama išoriniai veiksniai, projektinės kryptys ir numatomi pokyčiai. Kai svarbūs išoriniai veiksniai jau nustatyti, numatomas šių veiksnių bei pokyčių poveikis organizacijai.
Vidaus veiksnių analizė įvertina organizacijos vidinius pranašumus ir trūkumus. Ji apima organizacijos išteklių kiekio ir kokybės nustatymą.
Analizės stadijoje tiksliai ir bešališkai nustatoma organizacijos išskirtinė kompetencija, t.y. jos konkurencinio pranašumo ir konkurencinių trukumų sritys. Pasitelkę analizės eigoje gautą informaciją, sumanūs vadovai didina organizacijos konkurencines galimybes, įgyvendindami apsaugines priemones, mažinančias esamų ar naujai atsirandančių grėsmių poveikį.2.2. Veiklos stadija
Veiklos stadijoje analizės rezultatai susisteminami, nustatoma jų reikšmė ir jais vadovaujantis sudaromas organizacijos veiklos ir vadovavimo jai planas.
Pirmieji du veiklos stadijos etapai yra šie: 1) organizacijos paskirties apibūdinimas ir 2) organizacijos strategijos sudarymas. Kai tai padaryta, organizacijos paskirties formuluotė transformuojama į atitinkamus veiklos tikslus. Veiklos sėkmei tai lemiamas etapas. Pasiekiamus ir išmatuojamus tikslus turi turėti tiek visa organizacija, tiek funkciniai jos padaliniai. Visi tikslai suformuluojami aiškiai ir tiksliai.
Aprašius organizacijos paskirtį ir tikslus, formuluojamos jos strategijos, kurios vėliau bus vertinamos lyginant su paskirties ir tikslų apibūdinimais.
Tolesnė strateginio planavimo pakopa yra specifinių strategijų formulavimas kiekvienos veiklos rūšies tikslams. Strategija tarsi įkvepia gyvybę tikslo formuluotei, nes paaiškinama, kaip bus siekiama vieno ar kito tikslo.
Strategija turi būti užrašoma. Strategijos formulavimas raštu naudingas keliais atžvilgiais: organizacija fiksuoja strategijas atmintyje, tai įpareigoja organizaciją įgyvendinti tas strategijas; organizacija tarsi pateikia aukų oficialų dokumentą, kokią ji numato veiklą, kokiomis priemonėmis ketina įvykdyti kiekvieną tikslą ir kokiais būdais gali išmatuoti savo veiklą. Organizacijai svarbu turėti rašytinį strateginį planą, jai tai yra nurodymai, kaip tvarkyti veiklą.
Strategija formuluojama ir įgyvendinama nuosekliai. Kai strateginio planavimo procesas yra baigtas, reikia išdėstyti atsakomybės ir sprendimų priėmimo organizacijoje tvarką. Tai tam tikru mastu irgi lemia strategijos įgyvendinimą.
Strategijos įgyvendinimas dažnai reikalauja, kad tam tikri skyriai organizacijoje koordinuotų pastangas. Kad pasirinkta strategija būtų įgyvendinama ir tvarkoma kvalifikuotai ir efektyviai, svarbu iš anksto numatyti integracijos mechanizmus. Kad pastangos būtų koordinuojamos, atliekama apskaita bei kontrolė.
Kai strategija yra įgyvenama, jos vykdymas privalo būti tikrinamas, siekiant nustatyti, ar strateginiai tikslai pasiekiami efektyviai. Tikrinimo rezultatai perduodami organizacijos vadovybei. Šis grįžtamasis ryšys praverčia tolesniajame strategijos formulavimo ir įgyvendinimo cikle ir padidina būsimų sprendimų patikimumą.
Planuojant ateitį galima įvertinti bet kokius pokyčius, sukeltus strateginės veiklos. Grįžtamasis ryšys parodo esamų organizacijos tikslų ir strategijų tinkamumą arba permainų reikalingumą. Pavyzdžiui, organizacija, įgyvendindama savo strategiją, gali pastebėti, kad jos strateginis tikslas yra per daug optimistiškas, ir ji, sudarydama strateginį planą, atsižvelgs į tai ir suformuluos kuklesnį tikslą. Žinoma, grįžtamasis ryšys gali parodyti, kad organizacijos strateginiai tikslai yra pasiekiami, bet strategijos įgyvendinimas yra prastas, todėl vadovai tolesniame strateginio planavimo etape turi daugiau rūpintis strategijos įgyvendinimu.
Kadangi strateginis planavimas yra pasikartojantis procesas, tai grįžtamasis ryšys čia lemiamas sėkmės elementas. Organizacijoje svarbu nuolat analizuoti situaciją, įvertinti veiklą ir, atsižvelgiant į besikeičiančias sąlygas ir naujas galimybes, daryti organizacijos paskirties, tikslų, strategijų arba pastarųjų įgyvendinimo pataisas.
Ne visi strateginio planavimo objektai kiekvienu planavimo laikotarpiu verti vienodo dėmesio. Organizacijos paskirties ir jos ilgalaikiai tikslai bus santykinai pastovūs, juos reikės mažiausiai koreguoti, o tų tikslų siekimo strategijos nuolat kinta dėl besikeičiančių sąlygų ir nenumatytų įvykių. Tikslai ir strategijos atnaujinami rečiausiai kasmet.
Strateginio planavimo procedūra įvairiose organizacijose yra skirtinga. Tačiau ji turi atitikti kiekvienos organizacijos tikslus ir iš tikrųjų būti veiksminga. Yra keletas bendrų reikalavimų: išorinė aplinka turi būti atidžiai analizuojama norint nustatyti, kurie veiksniai, kokia kryptimi ir kokiu greičiu keičiasi; organizacija privalo pati ištirti savo pranašumus ir trū.kumus: nustatyti kliūtis, trukdančias gerus organizacijos ir aplinkos ryšius, ir jas kūrybiškai pašalinti; visi galimi sprendiniai turi būti peržiūrėti ir pasirinkta geriausia strategija; strategija turi būti įgyvendinama kvalifikuotai ir efektyviai; strategijos įgyvendinimo rezultatai naudojami būsimajame strateginio planavimo etape.3. STRATEGINIO PLANO SUDARYMAS
Paskutinis strateginio planavimo veiklos stadijos etapas yra plano sudarymas. Rašytinis planas svarbus dėl kelių priežasčių.
1. Formaliai nustato organizacijos ribas.
2. Pateikia dokumentais patvirtintą organizacijos strategijos aprašymą ir pagrindą, kuriuo remiantis ji suformuota.
3. Tai pagrindas visoms organizacijoje daromoms prielaidoms ir sprendimams.
4. Jis signalizuoja apie organizacijos įsipareigojimus jos pasirinktai strategijai.
5. Tai kontrolės ir veiklos matavimo pagrindas.
6. Tai ateities strateginių sprendimų pagrindas.
Strateginis planas – darbo dokumentas, organizacinis planas. Todėl jis turi būti sudarytas logiškai, glaustai ir paprastai. Toliau pateikiama strateginio plano struktūra.

STRATEGINIO PLANO STRUKTŪRA
I. VERSLO ESME
A. Verslo ypatumai.
B. Sakos požymiai.
C. Konkurencija.
D. Vietos aprašymas.
E. Išskirtinės kompetencijos.
II. MISIJOS FORMULUOTĖ
A. Produktų asortimentas ar teikiamos paslaugos.
B. Verslo filosofija.
III. ORIENTACIJA IR TIKSLAI
A. Strateginė orientacija.
B. Organizacijos tikslai:
1. Ilgalaikiai tikslai.
2. Vidutinės trukmės tikslai.
IV. FUNKCINIAI TIKSLAI IR STRATEGIJOS
A. Marketingas.
1. Tikslinė rinka.
2. Produktų asortimento strategija.
3. Kainos nustatymo strategija.
4. Paskirstymo strategija.
5. Rėmimo strategija.
6. Aptarnavimo strategija.
B. Gamyba.
1. Vieta paskirstymo kanale.
2. Sprendimai gaminti ar pirkti.
3. Nuomuoti ar pirkti įrengimus.
4. Aprūpinimo ištekliais strategija.
5. Technologija.
C. Darbo ištekliai.
1. Samdos strategija.
2. Paaukštinimas tarnyboje organizacijos viduje ir kvalifikuotų vadovų samdymas.
3. Atlyginimo strategija.

D. Finansai.
1. Skolų nuosavybės strategija.
2. Kapitalo formavimo strategija.
3. Plėtros / pastovumo strategija.
4. Finansiniai projektai.
V. TRUMPALAIKIAI TIKSLAI IR PLANAI
A. Trumpalaikiai tikslai kiekvienai funkcinei sričiai.
B. Trumpalaikių planų vykdymas.

Detalūs tyrimai ir analizė turi būti pridedami kaip priedai. Svarbu išsaugoti šiuos dokumentus, nes čia yra strateginio planavimo proceso kartojimo logiška pradžia.IŠVADOS
Planavimas verslo organizacijose – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas. Planavimas gali būti apibūdinamas tiesiog kaip mąstymo procesas, kuris skatina tikslingai kurti. Bendriausia prasme planavimas vadyboje yra valdymo ciklo funkcija. Ją įgyvendinant apibrėžiami organizacijos tikslai ir nustatomi veiksmai bei priemonės tiems tikslams įgyvendinti.
Strateginis planavimas – tai problemos sprendimo procesas, siekiant pritaikyti organizaciją jos ateities aplinkai. Tai yra procesas, kuriam vykstant būtina numatyti įvykius ir spręsti, kas įmanoma ir būtina padaryti, kad organizacija pasinaudotų galimybėmis ir gautų naudos, ir apsisaugotų nuo visko, kas trukdo jos sėkmei ir gresia išlikimui.
Strateginio planavimo proceso tikslas – nuolat nagrinėti organizacijos veiklą tiek dabarties, tiek ateities požiūriu ir numatyti strategines permainas, kad organizacija žengtų į įsivaizduojamą ateitį sėkmingai. Strateginio planavimo procesas orientuotas į ateitį. Jam vykstant siekiama prognozuoti ateities aplinką. Planavimas yra susijęs su viskuo, kas gali paveikti organizaciją, įskaitant šalies ūkį, technologiją, socialinius bei politinius veiksnius. Organizacijos vadovai stengiasi numatyti aplinkos pokyčius ir panaudoti juos organizacijos pranašumui. Kadangi aplinka nuolat keičiasi, todėl visuomet yra naujų kliūčių, stabdančių organizacijos pažangą.
Strateginio planavimo reikšmė yra akcentuojama kaip organizacijos konkurencinė prigimtis, nustatomos įmonės ribos ir nurodoma formali organizacijos kryptis taip pat padeda sprendimų priėmime, įžvelgiant ateities galimybes ir grėsmes.
Strategija turi būti užrašoma, formuluojama ir įgyvendinama nuosekliai. Kai strateginio planavimo procesas baigtas, reikia išdėstyti atsakomybės ir sprendimų priėmimo organizacijoje tvarką. Svarbu iš anksto numatyti integracijos mechanizmus. Kad pastangos būtų koordinuojamos, atliekama apskaita ir kontrolė. Kai strategija įgyvendinama, jos vykdymas privalo būti tikrinamas siekiant nustatyti, ar strateginiai tikslai pasiekiami efektyviai. Tikrinimo rezultatai perduodami vadovybei. Šis grįžtamasis ryšys praverčia tolesniajame strategijos formulavimo ir įgyvendinimo cikle ir padidina būsimų sprendimų patikimumą. Grįžtamasis ryšys parodo esamų organizacijos tikslų ir strategijų tinkamumą ir permainų reikalingumą. Kadangi strateginis planavimas yra pasikartojantis procesas, tai grįžtamasis ryšys čia lemiamas sėkmės elementas.
Paskutinis strateginio planavimo veiklos stadijos etapas yra plano sudarymas. Rašytinis planas svarbus. Strateginis planas – darbo dokumentas, organizacinis planas. Todėl jis turi būti sudarytas logiškai, glaustai ir paprastai.

Leave a Comment