TURINYS
ĮVADAS 1I. PRIVATIZAVIMO PROCESO YPATYBĖS LIETUVOJE 2I.I. Nuoavybė ir jos formos 3I.II. PRIVATIZAVIMO TIKSLAI 3I.III. PRIVATIZAVIMO POLITIKOS PRINCIPAI 7I.IV. PRIVATIZAVIMO OBJEKTAI IR SUBJEKTAI 9I.V. PRIVATIZAVIMO FORMOS 9I.VI. ATSISKAITYMAS UŽ PRIVATIZUOJAMĄ TURTĄ 16I.VII. PRIVATIZAVIMO INSTITUCIJOS 17II. PRIVATIZAVIMO POLITIKOS ĮGYVENDINIMAS 18II.I. PIRMOJO PRIVATIZAVIMO ETAPO EIGA IR REZULTATAI 18II.II. ANTROJO PRIVATIZAVIMO ETAPO EIGA IR REZULTATAI 22III. PRAKTINĖ DALIS:”MAŽEIKIŲ NAFTOS” PRIVATIZAVIMAS 27III.I. Pažintinė informacija 27III.II. Investuotojas 27III.III. Veikla ir būsimos investicijos į Mažeikių Naftą 27III.IV. Privatizavimo sutarties sąlygos 28IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 30LITERATŪRA 32ĮVADASPrivatizavimas – tai valstybės teisės į turtą formalus perdavimas privačion nuosavybėn transformuojantis iš planinės į rinkos ūkio sistemą ir lemiamas veiksnys, sąlygojantis ekonominių reformų spartą ir sėkmę. Strateginis ūkio reformos tikslas – laiduoti, kad efektyviai būtų naudojami darbo, materialiniai, finansiniai ištekliai. Dėl to reikėjo skatinti ūkinę gyventojų, ūkio subjektų iniciatyvą, garantuoti teisines ir ekonomines sąlygas jų veiklai, sąžiningai tarpusavio konkurencijai, t.y. įteisinti privatų sektorių ir sudaryti jam sąlygas jam sparčiai plėtotis. Darbo tikslas:· išanalizuoti privatizavimo politikos principus;· išanalizuoti privatizavimo būdus;· išanalizuoti privatizavimo objektus ir subjektus;· apžvelgti privatizavimo politikos įgyvendinimą;· pateikti praktinėje dalyje duomenis apie konkrečios įmonės privatizavimą.Darbe pateikiama terinė dalis, kuri remiasi Lietuvos mokslininkų (A. Šimėno, V. Navicko) darbais, analizuojančiais ir pateikiančiais teorines žinias apie ekonominę situaciją bei privatizavimo procesą. Taip pat teorinėje dalyje pateikiama informacija iš periodikos leidinių (‘Veidas’, ‘Litas’, ‘Lietuvos rytas’, ‘Vadovo pasaulis’), kur pateikiama ekonominė situacija Lietuvoje.Praktinėje dalyje pateikiama konkrečios įmonės ‘Mažeikių Nafta’ pažintinė informacija apie šios įmonės privatizavimo sandorį, apžvelgti duomenys apie investuotoją Williams, veiklą bei būsimas investicijas į ‘Mažeikių Naftą’ bei pateikiamos privatizavimo sąlygos. Duomenys buvo renkami iš periodikos bei interneto.Visa darbo apimtis 30 psl., jame yra 3 pav.ir 6 lentelių.I. PRIVATIZAVIMO PROCESO YPATYBĖS LIETUVOJETą pačią dieną, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė (1990 03 11), buvo priimtas Lietuvos Respublikos laikinasis pagrindinis įstatymas (Laikinoji Konstitucija) . Buvo nustatyta, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro privati piliečių nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus) nuosavybė ir valstybės nuosavybė. Įstatyme buvo pasakyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems nuosavybės subjektams galimybę savarankiškai valdyti, naudoti ir disponuoti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą pagal Lietuvos įstatymus. Nuosavybės teisėms įgyvendinti savininkai pagal Lietuvos įstatymus turi teisę samdyti kitus asmenis. Visiems nuosavybės subjektams nustatomos vienidos teisinės gynybos priemonės. Kad privatus sektorius galėtų veikti Lietuvos ūkyje, reikėjo nuspręsti, kaip perduoti jam valstybinį turtą. Buvo taikomos dvi pagrindinės formos: išlikusio nekilnojamo turto grąžinimas buvusiems jo savininkams ir valstybinio turto privatizavimas. 1991 06 18 buvo priimtas Įstatymas dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų. Jis reglamentavo Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSSR (Lietuvos TSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas ir kuris įstatymo priėmimo metu buvo valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje , nuosavybės atstatymo tvarką ir sąlygas. Nuosavybės teisė turėjo būti atstatyta į žemę, miškus, ūkinės komercinės paskirties pastatus ir priklausinius, gyvenamuosius namus. Šo įstatymo įgyvendinimas buvo itin komplikuotas. Iki 1995 metų dar nebuvo baigta atstatyti piliečių nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus ir žemę. Nemažai piliečių, atgavusių savo teises į žemę bei ant jos stovinčius pastatus, tapo ūkininkais ir tuo pačiu pradėjo formuoti privatų sektorių žemės ūkyje. Savo pastatus atgavę savininkai daugiausia įsitraukė į smulkų ir vidutinį verslą.Kuriant privatų sektorių lemiamą vaidmenį atliko valstybinio turto privatizavimas. Pirmiausia aptarkime, kas yra nuosavybė bei jos formas.
I.I. NUOAVYBĖ IR JOS FORMOS
Kadangi privatizavimas vyksta nuoavybės pagrindu, labai svarbu žinoti, ką ji reiškia.Nuosavybė ekonominiu požiūriu – teisė, turtas – priklausantis materialus ir intelektualus turtas; valdymas, teisės vykdymas – nuosavybės teisė:paveldėta, pirkta ar kitu būdu įsigyta teisė turėti, disponuoti ir naudotis tam tikru turtu – materialusis ir nematerialusis turtas. Nuoasvybės forma – nuosavybės išraiškos būdas. Nuosavybė gali būti privačioji, viešoji, asmeninė, intelektualinė, nedaiktinė. Žinant, kas tai yra nuosavybė ir jos formas, galima kalbėti apie jos privatizavimą.I.II. PRIVATIZAVIMO TIKSLAIPasaulinė privatizavimo teorija ir praktika leido suformuluoti pagrindinius privatizavimo tikslus ir siekius. Visus juos galima susieti su ekonominio rezultatyvumo didinimo siekimu įmonės, šakos ar visos ekonomikos mastu. Socialiniai, teisiniai, politiniai vykdomos privatizavimo politikos, įgyvendinamos rinkos ekonomikos šalyse, aspektai yra ne pagrindiniai.Apžvelgus privatizavimo tendencijas pasaulyje, sąlyginai galima išskirti grupę valstybių, vadinamų postsocialistinėmis, kuriose privatizacija sunkiai palyginama su minėtu procesu, vykstančiu rinkos ekonomikos šalyse, tikslų-rezultatų ir proceso mastų plėtotės greičio prasme bei privatizavimo proceso vietos globalinės socialinės- ekonominės raidos procesų sistemoje prasme. Postsocialistinių šalių, tame tarpe ir Lietuvos, ekonominių – socialinių reformų programos paremtos “šokoterapiniu” ekonomikos transformavimo modeliu, kurio autoriai M. Friedmanas, L. Balcerovičius, H. Godmanas ir kt. Šalių perėjimo iš centralizuotos ekonomikos į laisvos rinkos ekonomiką strategija ir taktika yra formuojama, remiantis nuostata, jog ekonomikos reformavimas yra savaiminis, mažai valdomas procesas. Šia nuostata buvo grindžiamos ir privatizavimo strategija bei taktika transformacinio laikotarpuio pradžioje. Greitas ir visuotinas valstybinio turto privatizavimas, siekiant sukurti privačių savininkų sluoksnį ir išlaisvinti privačią iniciatyvą, buvo strateginis privatizavimo tikslas.
Pirmosios ekonomikos reformų programos postsocialistinėse šalyse buvo sudarytos iš stabilizavimo priemonių ir struktūrinės, iš esmės, privatizavimo politikos.Daugelis ekonomistų teoretikų ir praktikų, politikų privatizaciją vertino kaip pagrindinę priemonę nuosmūkiui įveikti. Oficialiose prognozėse, lydėjusiose reformų programas ir laukiamus privatizavimo rezultatus, paprastai buvo nurodomas laikinas ir daug menkesnis gamybos sumažėjimas, ekonomikos pagyvėjimas greitu laiku buvo siejamas su aktyviu ir rezultatyviu privačiu verslu. Privatus sektorius šiuo laikotarpiu sparčiai plėtėsi, tačiau jo veikla nepasižymėjo nei aktyvumu, nei rezultatyvumu, nes tam nebuvo ekonominių, teisinių, psichologinių sąlygų. Jeigu analizuosime privatizavimo procesą ekonominio – socialinio rezultatyvumo požiūriu trumpalaikėje perspektyvoje privatizacija, kaip rodo teorinio ir praktinio patyrimo apibendrinimas, turi daugiau neigiamų, negu teigiamų pasėkmių. Transformacinio laikotarpio pradžioje buvo pasiektas pozityvus privatizacijos rezultatas – privati nuosavybė tampa vyraujančia, kas įgalina atsirasti ir vystytis rinkos santykiams. Šis rezultatas yra esminis pagrindinių privatizacijos tikslų sistemoje šiuo laikotarpiu. Trumpalaikėje perspektyvoje sunku tai įvardinti ekonominio rezultatyvumo kriterijais. Vienok rinkos santykių atsiradimo ir plėtros užtikrinimas sudaro galimybę įvertinti šį rezultatą ekonominio rezultatyvumo kriterijais ilgalaikėje perspektyvoje. Privatizacija buvo ir yra būtinas, bet nepakankamas struktūrinių pertvarkymų elementas. “Didžioji privatizacija” tebuvo pirmasis struktūrinės reformos etapas. Pereinamosios ekonomikos laikotarpis daugelio ekonomikos ekspertų vertininimu (pav. Pasaulio banko, Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko) bus ilgas, reikalaujantis kruopštaus planavimo ir apmąstymų. Lietuvos ūkio struktūrinių pertvarkymų procesas, prasidėjęs “čekinės” privatizacijos metu, įvardijamas restruktūrizacija, dažnai suprantamas tik kaip stambių įmonių skaidymas, neakcentuojant kokybinių struktūrinių pertvarkymų svarbos bei ekonominių – socialinių šalies vystymosi prioritetų.Ilgalaikių tikslų – stabilios socialinės – ekonominės raidos siekimo privatizavimo priemonėmis – prasme turi būti įgyvendinami pagrindiniai ekonomikos tikslai bei kiti ilgalaikiai ekonominiai, politiniai ir socialiniai tikslai. Kiekvienu socialinės – ekonominės raidos laikotarpiu formuojant ir įgyvendinant privatizacijos strategijas, turėtų būti įgyvendinami ir trumpalaikiai, ir ilgalaikiai privatizacijos tikslai . Past…arieji nepagrįstai pamirštami ar neakcentuojami.1. Kokios įtakos pajamų ir turto pasiskirstymui turi alternatyvūs privatizavimo metodai?2. Kokios įtakos makroekonominiams veiksniams, tokiems kaip infliacija ir nedarbas, turi alternatyvios privatizavimo priemonės?3. Kaip organizuoti nuosavybę, kad esamas turtas būtų kuo efektyviau panaudotas trumpalaikėje perspektyvoje ir nenutrūktų investicijų procesas į naujus pajėgumus ir nekilnojamąjį turtą, kas užtikrintų ekonominį rezultatyvumą ilgalaikėje perspektyvoje?4. Ar privatizacijos strategijose numatyti globalinių globalinių socialinių – ekonominių problemų aspektai, tokie kaip valstybingumo, ekonominio ir socialinio saugumo stiprinimas?Pasirinkimas tarp trumpalaikės politikos, orientuotos išeiti iš nuosmūkio, ir ilgalaikės – užtikrinti stabilią socialinę – ekonominę raidą – yra viena sudėtingiausių dilemų, su kuriomis susiduria ne tik Lietuva, bet ir visos postsocialistinės Rytų ir Vidurio Europos šalys. Tose šalyse, kur ekonominės reformos yra orientuotos ne tik į trumpalaikių, bet ir į ilgalaikių tikslų siekimą nuo pat reformos pradžios, padėtis visumoje yra geriausia. Europos Komisijos ir Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko ekspertai Lietuvą vertina kaip vieną praščiausiai besivystančią Rytų ir Vidurio Europos šalį. Tai iliustruoja bendro vidaus produkto (BVP) dinamika šiose šalyse:BVP DINAMIKA RYTŲ IR VIDURIO EUROPOS BEI NVS ŠALYSE, PROC. NUO 1989M. BVP DYDŽIO 1lentelėŠalis 1996 metais 1997 metaisČekija 89 90Bulgarija 67 63Latvija 52 54Estija 71 76Lietuva 42 44Lenkija 104 110Azerbaidžanas 39 41Kroatija 70 74
Kokios priežastys sąlygojo Lietuvos BVP augimo tempus, labiau panašius į neseniai karą pergyvenusio Azerbaidžano, negu į kaimyninių šalių augimo tempus?Šalies ekonominę būklę paprastai charakterizuojama ne tik BVP dydžiu bei jo kitimo tendencija kelių metų laikotarpyje, bet ir šalies prekybos balanso rodikliais. Neigiamas prekybos saldo 1996m. buvo 4.8 mlrd. Lt., o 1997m. pasiekė 6 mlrd. Lt. Neigiamas prekybos saldo rodo, kad lietuvių verslininkai šiandien nelabai turi ką, o gal nelabai moka ar gali parduoti lietuviškas prekes užsienyje; kad tiek valstybės institucijos, tiek ir eiliniai pirkėjai pirmenybę teikia užsienio įmonių prekėms. Privatizacija nėra tikslas. Ji yra priemonė ekonominiams, socialinims, net politiniams tikslams įgyvendinti. Kokie yra privatizacijos tikslai šiuo laikotarpiu Lietuvoje?Komercinės privatizacijos metu, kai daugelio žymių Lietuvs ekonomistų, tokių kaip E.Vilkas, K.Glaveckas, K.Prunskienė, vertinimu susiformavo visiškai ar iš dalies rinkos sistemos elementai, pagrindiniai privatizacijos tikslai turėtų būti toie patys, kaip ir visose rinkos ekonomikos šalyse – ekonominio rezultatyvumo. Jeigu palygintume mokslinėje literatūroje nurodomus ekonominius tikslus (ekonominio rezultatyvumo ar tikslu sukaupti lėšų vyriausybinėms programoms įgyvendinti), tai jie tikrai neadekvatūs Vyriausybės ir privatizavimo institucijų deklaruojamiems tikslams. Naujame “ Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto ir privatizavimo įstatyme” numatyta, kad surinktos privatizavimo lėšos bus panaudotos , pirmiausia, gyventojų santaupoms atkurti – 2/3 visų lėšų, o likusi 1/3 visų lėšų – smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondui formuoti bei Vyriausybės patvirtintoms šalies programoms įgyvendinti bei kitoms einamosioms išlaidoms padengti. Pardavus užsieniečiams patrauklius didžiuosius pramonės, energetikos ir ryšių objektus bei eleminavus lėšas kitoms einamosioms išlaidoms padengti, lėšų verslui ir verslo aplinkai gerinti belieka koks ketvirtadalis ar penktadalis. Nesunku prognozuoti jų panaudojimo ekonominį nerezultatyvumą ir nereikšmingumą šalies ūkiui. Kokiais kriterijais vadovaujamasi, siekiant parduoti pelningas, turinčias bei plečiančias rinkas, pardavimų apimtis bei atnaujinančias savo techninę – technologinę bazę daugiausia nuosavų lėšų investavimo pagrindu, reikšmingas Lietuvos ūkio įmones – tenk…a tik spėlioti. Žiniasklaidos priemonėse įvairių sričių specialistai abejoja, ar yra daroma elementariausia analizė privatizavimo tikslams, mastui, greičiui, privatizavimo kaštams pagrįsti bei Lietuvos ūkio subalansuotos plėtros poprivatizaciniame periode galimybei pagrįsti.I.III. PRIVATIZAVIMO POLITIKOS PRINCIPAI
Taigi, svarbiausias valstybinio turto privatizavimo politikos tikslas buvo sparčiai plėtoti privatų sektorių, ( ypač vidurinį sluoksnį, apimantį smulkius ir vidutinius verslininkus, ūkininkus), likviduoti neefektyvaus valstybinio ūkio monopolį ir kartu sudaryti būtinas ekonomines sąlygas rinkos ekonomikai įtvirtinti Lietuvos ūkyje. Privatizavimo politiką lėmė šios sąlygos:· sparčiai progresuojanti ūkio krizė ir ją lydintis gyvenimo lygio nuosmukis, o tuo pačiu ir visiškai sumažėjusios galimybės privatizuoti valstybinį turtą už gyventojų lėšas;· nebuvo kontroliuojamos ekonominės sienos su SSSR ir dėl to kilo grėsmė, kad į Lietuvos turto privatizavimą netiesiogiai gali įsitraukti SSSR ekonominės struktūros, disponuojančios didžiulėmis, sparčiai nuvertėjančių SSSR pinigų (rublių) sumomis;· centrlizuoto ūkio valdymo tradicijos ir neigiamas valdininkų požiūris į privataus sektoriaus plėtojimą, o, kita vertus, jų interesas turėti privilegijų privatizuojant valstybinį turtą;· silpni politiniai ir ekonominiai ryšiai su Vakarų šalimis bei nepakankamai stabili politinė vidaus padėtis. Privatizavimo sistema buvo kuriama pagal šias nuostatas:· privatizaciją vykdyti sparčiai ir per 2-3 metus privatizuoti 2/3 valstybinio turto;· pradiniame etape akcentuoti masinę privatizaciją ir taikyti viešą akcijų pasirašymą ir turto pardavimą aukcionuose;· sudaryti sąlygas dalyvauti privatizacijos procese gyventojų daugumai, užtikrinant sparčius privatizacijos tempusir sumažinant ūkio reformai pavojingą socialinę įtampą;· nustatyti, kad pagrindinė mokėjimo už privatizuojamą valstybės turtą priemonė yra nemokamai Lietuvos respublikos piliečiams išdalinti investiciniai čekiai. Ribojant jų pardavimą, eliminuoti rublius kaip privatizuojamo turto įsigijimo priemonę. Šį ribojimą panaikinti tik įvedus nacionalinius pinigus;· privatizavimui vykdyti sukurti atitinkamą valdymo struktūrą ir laiduoti, kad jos veiklos tiesiogiai negalėtų lemti kitų valstybės institucijų valdininkai;· garantuoti privatizacijos proceso viešumą, veiksmingą apskaitos ir kontrolės sistemą;· išskirti 3 privatizuojamų objektų grupes: valstybinių įmonių turtas, valstybinis butų fondas, žemės ūkio įmonių (kolūkių) turtas. Visoms objektų grupėms privatizuoti taikyti bendrus principus, tačiau, įvertinant kiekvienos jų specifinius ypatumus, parengti atskirus privatizavimą reglamentuojančius įstatymus;· privatizuojamų įmonių darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis parduoti 10 proc. įmonės akcijų ir tuo pačiu užtikrinti jų suinteresuotumą sklandžiu įmonės privatizavimu. Daugiau privilegijų ar lengvatų netaikyti;· užsienio investuotojams pritraukti dalį įmonių ir jų akcijas parduoti už konvertuojamą valiutą;· privatizacijos programą sudaryti taip, kad ją įgyvendinus pramonės, statybos, prekybos ir paslaugų, žemės ūkio srityse vyrautų privatus sektorius. Tuo tarpu valstybinis sektorius ir toliau vyrautų energetikos, ryšių bei transporto(geležinkelio, jūrų, oro) srityse.Vadovaujantis šiomis principinėmis nuostatomis buvo parengtas Valstybinio turtopirminio privatizavimo įstatymas, kurį Aukščiausia Taryba priėmė 1991 02 28 . Jis reglamentavo pramonės, statybos, transporto, energetikos, prekybos ir paslaugų, komercinių kultūros, švietimo, farmacijos, gydymo, reabilitacijos įmonių bei įstaigų turto pirminį privatizavimą. Buvo nustatyta, kad po pirminio privatizavimo daugiau kaip 50 proc. privatizuojamo objekto vertės turi priklausyti privatiems asmenims. Be to šis valstybinis turtas turi būti privatizuojamas pagal Pirminio privatizavimo įstatymą ir tik po to likusi valstybinio turto dalis gali būti privatizuojama taikant kitus būdus. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas apibrėžė: privatizavimo institucijų struktūrą, jų funkcijas; privatizavimo objektą bei subjektus; privatizavimo būdus, atsiskaitymų už perkamus privatizuojamus objektus tvarką; privatizavimo proceso nuoseklumą ir procedūras. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo tva…rką reglamentavo Butų privatizavimo įstatymas, priimtas 1991 05 03 . Jis iš esmės buvo skirtas gyventojams, nuomojantiems valstybinius butus. Įstatymas buvo parengtas taip, kad įsigyti privačion nuosavybėn nuomojamą butą galėtų visi pageidaujantys gyventojai. Žemės privatizavimą reglamentavo Žemės reformos įstatymas, priimtas 1991 07 25 . Juo buvo nustatyta, kad žemę privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos piliečiai gali įsigyti atgaudami nuosavybės teises arba ją pirkdami. Privačiam ūkiui steigti tikpasirengusiems ūkininkauti asmenims. Vyriausybei buvo pavesta nustatyti žemės kainą ir jos pardavimo tvarką. Žemės ūkio įmonių turtas buvo privatizuojamas pagal atskirą įstatymą, kurįAukščiausioji Taryba priėmė 1991 07 30.I.IV. PRIVATIZAVIMO OBJEKTAI IR SUBJEKTAIPrivatizavimo objektas gali būti akcijos ir kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtraukia į privatizavimo sąrašą.Masinės privatizacijos objektai buvo valstybinių įmonių akcijos, jų paketai ( parduodami tik už konvertuojamą valiutą ), nedideli ūkio objektai ( kurių vertė neviršijo 30 tūkst. Lt ), atskiros gamybos priemonės, žemės ūkio įmonių ( kolūkių ) turtas, valstybiniai butai, žemė. Teisę įsigyti privatizuojamą gamybinės paskirties valstybinį turtą, parduodamą už investicinius čekius, turėjo tik Lietuvos Respublikos piliečiai bei nustatyta tvarka įsteigtos investicinės akcinės bendrovės; valstybinius butus – asmenys, turintys teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, o turtą, parduodamą už konvertuojamą valiutą – Lietuvos bei užsienio privatūs juridiniai bei fiziniai asmenys.I.V. PRIVATIZAVIMO FORMOSPradiniame etape valstybinis turtas buvo privatizuojamas parduodant objektus aukcione, skelbiant viešą įmonės akcijų pasirašymą, rengiant konkursus privatizavimo objektams, parduodamiems už konvertuojamą valiutą. Vėliau buvo įteisinti: uždaras aukcionas, uždaras akcijų pasirašymas, konkursas geriausiam verslo planui. Aukcionuose parduodamų objektų vertė negalėjo viršyti 30 tūkst. Lt. Viešuose aukcionuose galėjo dalyvauti tik fiziniai asmenys, ne didesnės kaip 20 asmenų grupės, uždarosios akcinės bendrovės. Investicinės akcinės bendrovės dalyvauti aukcionuose neturėjo teisės. Aukcionus rengė Privatizavimo tarnybos. Ne vėliau kaip prieš 20 dienų iki aukciono dienos informacija apie jį turėjo būti paskelbta privatizavimo biuleteniuose. Aukcionas buvo rengiamas, kai buvo ne mažiau kaip du jo dalyviai. Aukciono dalyviai turėjo iš anksto sumokėti registracijos mokestį bei 10 proc. pradinės objekto kainos užstatą. Kad įvyktų aukciono sandoris reikėjo, kad pradinė objekto kaina būtų padidinta ne mažiau kaip 5 proc. Dėl piktnaudžiavimų tokia aukcionų vedimo tvarka buvo pakeista. Juose dalyvaujantys asmenys savo siūlomą kainą turėjo pranešti iš anksto paštu. Iki aukciono pradžios ir jo dalyviai, ir jų siūlomos kainos buvo nežinomi. Aukcioną laimėdavo didžiausią kainą pasiūlęs dalyvis. Viešo akcijų pasirašymo būdu buvo privatizuojamos valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, kurių vertė buvo ne mažesnė kaip 10 tūkst.lt. Viešame akcijų pasirašyme galėjo dalyvauti visi privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat ir investicinės akcinės bendrovės. Kaip įmonė bus privatizuota siūlė jos administracija, šias rekomendacijas peržiūrėjo ministerija steigėja, o galutinį sprendimą priėmė Centrinė privatizavimo komisija. Privatizavus įmonę, valstybei turėjo likti ne mažiau kaip 11 proc. ir mažiau kaip 50 proc. įmonės akcijų, t.y. privačiam sektoriui turi priklausyti daugiau kaip 50 proc. įmonės akcijų, bet ne daugiau kaip 89 proc. Pradiniame etape įmonių darbuotojams buvo skirta 10 proc. parduodamų akcijų. Po to Seimo sprendimu jie buvo padidinti net iki 50 proc. Šios akcijos dažnai buvo parduodamos už nominalą, nepaisant jų rinkos kainos. Akcijų emisijos kainą siūlė ministerija steigėja, o galutinį sprendimą turėjo priimti Centrinė privatizavimo komisija. Akcijų pasirašymas galėjo vykti keliais etapais. Jei už pradinę akcijų pasirašymo kainą buvo pasirašyta daugiau kaip 80 proc. ir ne daugiau kaip 110 proc.numatytų išleisti akcijų, akcijų pasirašymas buvo laikomas įvykusiu. Priešingu atveju, buvo keičiama akcijų emisijos kaina ir skelbiamas naujas jų pasirašymas. Konkursų tvarka objektams parduoti už konvertuojamą valiutą buvo rengiama konsultuojantis su Vakarų šalių specialistais ir todėl ji iš esmės sutapo su Vakarų šalyse galiojančia praktika. Uždari aukcionai ir uždaras akcijų pasirašymas buvo taikomi privatizuojant medicinos aptarnavimo, farmacijos, veterinarijos, periodinių leidinių, informacijos priemonių įstaigas. Mažesni objektai buvo parduodami aukcionuose, didesni – taikant viešą akcijų pasirašymą. Esminis šių privatizavimo būdų ypatumas – teisę dalyvauti juose turėjo tik atitinkamą tos srities išsilavinimą turintys asmenys. Vėliau šie privatizavimo būdai buvo pradėti taikyti ir privatizuojant įmones. Konkursas geriausiam verslo planui galėjo būti rengiamas tik tada, kai taikant viešą akcijų pasirašymą objekto nepavykdavo privatizuoti per tris pakartotinius etapus. Konkurse galėjo dalyvauti privatūs ir Lietuvos, ir užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys. Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 – 2000 metų veiklos programą, numatyta keisti privatizavimo politiką ir kaip vieną tokios politikos sudėtinių dalių – Privatizavimo įstatymą. Siekiant vystyti komercinį privatizavimą ir pritraukti užsienio investicijų, Seimas 1997 m. lapkričio 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą Nr. VIII-480, kuris nustatė įvairesnius ir lankstesnius privatizavimo būdus.Nauj…ajame privatizavimo įstatyme numatyti šeši privatizavimo būdai:1) viešas akcijų pardavimas;2) viešas aukcionas;3) viešas konkursas;4) tiesioginės derybos;5) valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje;6) nuoma su išpirkimu.Palyginti su ankstesniu privatizavimo įstatymu, tiesioginių derybų būdas įteisintas kaip atskiras privatizavimo būdas. Visiškai naujas privatizavimo būdas – valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje. Tačiau šį privatizavimo būdą galima taikyti, jeigu įmonės nepavyko privatizuoti kitais privatizavimo būdais. Šiame privatizavimo įstatyme numatytas minėtų privatizavimo būdų derinių taikymas. Taip pat numatyta privatizuojant valstybės (savivaldybės) kontroliuojamų įmonių valstybei (savivaldybei) priklausančius akcijų paketus viešo konkurso ar tiesioginių derybų būdu leisti šių įmonių darbuotojams nominalia kaina įsigyti iki 5 proc. valstybei (savivaldybei) priklausančių akcijų, jeigu šių įmonių akcijų įmonės darbuotojai nebuvo įsigiję pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus. Šiuo metu Vyriausybė yra priėmusi poįstatyminius aktus, reglamentuojančius visų privatizavimo būdų taikymą ir tvarką. Viešas konkursas – vieno ar kelių privatizavimo objektų perdavimas potencialiam pirkėjui konkurso laimėtojui, kurio rašytiniai kainos ir investicijų pasiūlymai (pinigai, skirti įsigyti ilgalaikį ir trumpalaikį materialųjį turtą didinant akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą), įvykdžius privatizavimo sąlygose nustatytus darbo vietų minimalius reikalavimus, yra geriausieji. Viešo konkurso būdas gali būti taikomas tik tokiems privatizavimo objektams, kurių privatizavimo sąlygas ir kitus įsipareigojimus potencialus pirkėjas turi teisę įgyvendinti, t.y. parduodant valstybės (savivaldybės) kontroliuojamos įmonės valstybei (savivaldybei) priklaisančias akcijas, ypač tų įmonių, kurių tolesnei ūkinei veiklai užtikrinti reikia investicijų. Todėl vienas pagrindinių reikalavimų sudarant privatizavimo programą – nustatyti artimiausiems penkeriems metams įmonės investicijų poreikių planą ir kitas privatizavimo sąlygas (įskaitant darbo vietų išlaikymą), kurias viešo konkurso laimėtojas privalės įgyvendinti. Nustatomas diferencijuotas mokestis už viešo konkurso dokumentų rinkinį. Šis mokestis, priklausomai nuo informacijos apie privatizavimo objektą apimties, gali svyruoti nuo 200 iki 5 tūkst.lt. Akcijų paketo pradinė pardavimo kaina skelbiama, jeigu ją nusprendžia skelbti Lietuvos respublikos Vyriausybė (savivaldybė). Be to, nustatyta, kad potencialus pirkėjas, norintis dalyvauti viešame konkurse , privalo pervesti į Turto fondą nurodytą ar savivaldybės specialiąją sąskaitą pradinį įnašą – sumą, sudarančią ne mažiau kaip 5 proc. Informaciniame privatizavimo biuletenyje nurodytos akcijų pradinės pardavimo kainos, o jeigu ši kaina nenurodyta – ne mažiau kaip 5 proc. parduodamų akcijų niminalios vertės. Jeigu reikalaujama sumokėti pradinis įnašas viršija 100 tūkst.lt., potencialus pirkėjas turi teisę pervesti tik 100 tūkst.lt. Viešo konkurso dalyvių siūlymai vertinami sumuojant potencialaus pirkėjo pasiūlytą kainą ir investicijų plane numatytus pinigus, kuriais bus didinamas akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas ir įsigijamas ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas. Jeigu potencialus pirkėjas įsipareigoja sumokėti už valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausančias akcijas ne iš karto, jo pasiūlyta kaina nuo pirkimo – pardavimo sutarties įsigaliojimo diskontuojama privatizavimo programoje nurodyta diskonto norma. Jeigu investicija daroma vėliau kaip 12 mėn. nuo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo dienos, viešo konkurso nuostatuose numatytais atvejais investicijos dauginamos iš privatizavimo programoje nurodyto pataisos koeficiento, kurio kitimo ribos – 0.1 iki 0.3 ir gautas rezultatas diskontuojamas objekto privatizavimo programo…je nurodyta diskonto norma. Jeigu kelių potencialių pirkėjų geriausieji konkursiniai siūlymai pripažįstami vienodais arba skiriasi ne daugiau kaip 15 proc. nuo potencialaus pirkėjo pateikto geriausio konkursinio siūlymo, viešo konkurso komisija gali derėtis dėl jų pateiktų konkursinių siūlymų pagerinimo. Potencialus pirkėjas viešo konkurso laimėtojas už privatizavimo objektą gali sumokėti iš karto, t.y. per 30 darbo dienų nuo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo arba akcijų paketą pirkti dalimis. Tuomet pirkimo – pardavimo sutartyje numatomi keli pinigų pervedimo ir nuosavybės teisės perėmimo terminai ( etapai ). Tokių etapų negali būti daugiau kaip penki, vieno akcijų išpirkimo etapo trukmė negali būti ilgesnė kaip vieneri metai. Paskutinis akcijų išpirkimo etapas negali būti atidėtas daugiau kaip penkeriems metams, skaičiuojant nuo pirkimo – pardavimo sutarties įsigaliojimo. Pirkimo – pardavimo sutartyje numatoma, kad už pirmąją akcijų paketo dalį (ne mažiau kaip 51 proc. privatizuojamo akcijų paketo) mokama ne mažiau kaip 60 proc. privatizuojamo akcijų paketo kainos, taip pat nurodoma per kiekvieną etapą išperkamų akcijų skaičius, atsiskaitymo tvarka, terminai. Privatizuojamo objekto pardavimas tiesioginių derybų būdu yra analogiškas kaip ir viešo konkurso būdu, t.y. objekto privatizavimo programos parengimas ir skelbimas, tiesioginių derybų organizavimas ir vykdymas, potencialių pirkėjų pateiktų siūlymų vertinimo sistema, pavyzdinė paraiškos bei pirkimo – pardavimo sutarties struktūra, atsiskaitymo už privatizuojamą objektą tvarka yra ta pati. Tačiau reikia pažymėti keletą išskirtinių dalykų, visų pirma:· turi būti parengti ir paskelbti potencialių pirkėjų – strateginių investuotojų atrankos kvalifikaciniai kriterijai ir sąlygos, pagal kuriuos sudaromas strateginių investuotojų sąrašas;· objekto privatizavimo programa ir minėtas sąrašas (pritarus Privatizavimo komisijai) turi būti pateikta tvirtinti Vyriausybei;· paskelbus privatizavimo programą ir strateginių investuotojų sąrašą, tiesioginėse derybose turi teisę dalyvauti Vyriausybės patvirtintame sąraše nurodytas potencialus pirkėjas – strateginis investuotojas. Viešas aukcionas – objekto privatizavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su didžiausią kainą pasiūliusiu pirkėju.Viešame aukcione gali būti parduodami akcinių bendrovių ar uždarųjų akcinių bendrovių akcijų paketai ir ilgalaikis materialusis turtas. Siekiant paspartinti privatizavimo procesą, privatizuojant objektą viešo aukciono būdu numatyta, kad:· potencialus pirkėjas gali pateikti iniciatyvinį siūlymą įsigyti privatizuojamą objektą. Šiuo atveju potencialus pirkėjas, pasirinkęs objektą iš privatizuojamų objektų sąrašo, Vyriausybės numatyta tvarka pateikia atitinkamus dokumentus pardavėjui (Turto fondui), kuris pirmiausia turi parengti ir paskelbti šio objekto privatizavimo programą;· privatizuojamo objekto pirkimo – pardavimo sutartis gali būti sudaryta, jeigu viešo aukciono dalyviu pripažįstamas bent vienas potencialus pirkėjas.Viešo aukciono nuostatai numato, kad mokėjimo už privatizuojamą objektą terminas gali būti atidėtas, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams nuo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo, kai parduodamas tik ilgalaikis materialusis turtas. Šiuo atveju viešo aukciono laimėtojas privalo su Turto fondu sudaryti ilgalaikio materialiojo turto įkeitimo sutartį arba pateikti banko garantiją. Įkeisto turto rinkos vertė arba garantuojama suma negali būti mažesnė už neįvykdytų pirkėjo prievolių sumą. Nuoma su išpirkimu gali būti taikoma privatizuojant ilgalaikį materialųjį turtą, kurio pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą nepavyko privatizuoti viešame aukcione. Įvertinus ilgalaikio materialiojo turto amortizacijos trukmę, objekto privatizavimo programoje turi būti nustatytas maksimalus (ne ilgesnis kaip 10 metų) šio turto nuomos su išpirkimu… terminas. Vertinant nuomos su išpirkimu konkurso rezultatus, laimėtoju pripažįstamas dalyvis, kurio šiame konkurse pasiūlyta kaina, diskontuota objekto privatizavimo programoje nurodyta diskonto norma yra didžiausia. Pirkėjas už privatizuojamą objektą gali atsiskaityti vienu šių būdų:· tik mokėdamas nuomos mokestį;· mokėdamas nuomos mokestį ir pasibaigus nuomos terminui išpirkdamas privatizuojamą objektą už minimalią kainą (sumą, kurią pirkėjas savo šalies pinigais gali pervesti per banką).Išnuomotas turtas perduodamas pirkėjui valdyti ir naudoti pagal aktą, turto fondui ir pirkėjui pasirašius turto nuomos su išpirkimu sutartį. Nuosavybės teisę į privatizuojamą objektą pirkėjas įsigyja nuo nuosavybės teisės perdavimo akto pasirašymo momento bei ilgalaikio materialiojo turto įregistravimo naujo savininko vardu atitinkamoje valstybės institucijoje įstatymu numatytais atvejais ir tvarka. Valstybės (savivaldybės) kontrolės perdavimo valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje būdu gali būti privatizuojama įmonė, kai jos valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausančio akcijų paketo parduoti nepavyksta kitais Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatytais ir privatizavimo programoje nurodytais privatizavimo būdais, arba tada, kai buvo privatizuota ne mažiau kaip ½ valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausančių valstybės ar savivaldybės kontroliuojamos įmonės akcijų pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, taip pat kitų įstatymų numatytais atvejais. Kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje – tai konvertuojamų obligacijų arba naujų akcijų emisija iš papildomų įnašų, kuri vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo numatyta tvarka, ir dėl kurios valstybės (savivaldybės) dalis įmonės įstatiniame kapitale sumažėja ar gali sumažėti, atitinkamai peržengdama 2/3, ½ ar 1/3 akcijų, suteikiančių balso teisę visuotiniame akcininkų susirinkime. Valstybės ar savivaldybės kontroliuojamos įmonės visuotinis akcininkų susirinkimas priima nutarimą dėl naujų akcijų emisijos ir papildomų įnašų, kai valstybė (savivaldybė) atsisako pirmumo teisės įsigyti valstybės ar savivaldybės kontroliuojamos įmonės išleidžiamų akcijų (pasirašyti jas) ir atlygintinai perleidžia jų pasirašymo teisę. Šių teisių atlygintinam perleidimui yra vykdomas aukcionas. Pasirašymo teisių paketo aukcionas organizuojamas ir vykdomas analogiškai kaip ir pagal valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatus. Lėšas, gautas apmokėjus kontroliuojamų obligacijų ar naujų akcijų emisijos kainą, kaupia ir apskaito privatizuojama įmonė šių nuostatų nustatyta tvarka.I.VI. ATSISKAITYMAS UŽ PRIVATIZUOJAMĄ TURTĄPrivatizuojamam turtui įsigyti buvo naudojami investiciniai čekiai, Lietuvoje cirkuliuojantys pinigai (pradiniame etape rubliai, talonai, o po to nacionaliniai pinigai – litai), užsienio konvertuojama valiuta. Investiciniai čekiai buvo išduoti 1991 metų pradžioje visiems Lietuvos Respublikos piliečiams pagal jų amžių nuo 1 iki 5 tūkst. čekių vienam asmeniui. Jie buvo apskaitomi specialiose banko sąskaitose, o gyventojai gavo investicinių čekių knygeles. Iš viso buvo atidaryta daugiau kaip 2,5 mln. Sąskaitų (šeimos nariai investiciniams čekiams apskaityti dažniausiai naudojo vieną knygelę). Buvo leidžiama šias sąskaitas papildyti rubliais, kurių suma negalėjo viršyti piliečiui skirtų investicinių čekių sumos. Infliacijos laikotarpiu indeksuojant valstybinį kapitalą kartu buvo indeksuojamos ir investicinių čekių sąskaitos. Iš pradžių investicinių čekių pardavimas ir perdavimas buvo ribojamas, o įvedus nacionalinę valiutą ribojimai buvo panaikinti. Po to investiciniai čekiai buvo parduodami už litus rinkos kainomis. Juos įsigyti ir už juos privatizuoti valstybinį turtą galėjo privatūs asmenys bei visi privatūs Lietuvos ūkio subjektai. Valstybinis turtas įstatymo numatyta tvarka galėjo būti įsigyjamas už lėšas (investicinius čekius ir pinigus), esančias investicinėse sąskaitose. Įsigyjant turtą pagal Pirminio privatizavimo įstatymą, ne mažiau kaip 1.25 proc. (pradiniame etape – 5 proc.) privatizuojamo turto pirkimo kainos turėjo būti sumokama grynais pinigais, o perkant butus – ne mažiau kaip 20 proc. Be investicinių čekių buvo galima pirkti butus, valstybinį turtą, kurio pardavimui Centrinės privatizavimo komisijos sprendimu nebuvo ribojamas grynų pinigų panaudojimas, įmones, parduodamas pagal geriausio verslo planą, žemę. Pagal įstatymą Vyriausybė turėjo nustatyti, kiek laiko investiciniai čekiai bus naudojami valstybiniam turtui įsigyti. Po to nepanaudotus investicinius čekius reikėjo pakeisti valstybės paskolos obligacijomis. Investicinių čekių apyvarta bei jų panaudojimas privatizuojamam turtui įsigyti buvo nutrauktas tik 1995 metų pabaigoje. Reikšmingą vaidmenį privatizacijos procese atliko ir kita mokėjimo priemonė – Lietuvoje cirkuliuojantys pinigai. Pinigų reikšmė ypač padidėjo, kai buvo liberalizuotas investicinių čekių pardavimas. Lietuvos ūkio subjektai, privatūs asmenys rinkoje už litus galėjo įsigyti pagrindinių mokėjomo priemonių – investicinių čekių ir dalyvauti masinėje privatizacijoje. Už konvertuojamą valiutą galima buvo įsigyti tik tuos objektus ar akcijų paketus, kurių sąrašą buvo patvirtinusi Vyriausybė. Jie dažniausiai buvo parduodami konkurso būdu pagal Vyriausybės nustatytą tvarką.I.VII. PRIVATIZAVIMO INSTITUCIJOSPagal įstatymą valstybinio turto privatizavimą buvo pavesta vykdyti Centrinei privatizavimo komisijai bei jai pavaldžioms miestų ir rajonų Privatizavimo komisijoms. Privatizavimo procese tam tikras funkcijas turėjo atlikti privatizuojamos įmonės administracija, jos steigėjas (savivaldybė arba ministerija), taip pat Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamentas. Centrinės privatizavimo komisijos pirmininką Ministro Pirmininko teikimu tvirtino Aukščiausioji Taryba, vėliau Prezidentas. Pirmuoju šios komisijos pirmininku buvo vicepremjeras, po to Ekonomikos ministrai, jų pavaduotojai. Centrinėje privatizavimo komisijoje buvo valstybės institucijų, bankų, pramonininkų, verslininkų atstovai. Centrinės privatizavimo komisijos sudėtį tvirtino Ministras Pirmininkas. Miesto ir rajono Privatizavimo komisiją skyrė Vyriausybė savivaldybės teikimu. Pagal pirminio privatizavimo įstatymą valstybinis turtas buvo privatizuojamas tokia tvarka:· Centrinė Privatizavimo komisija pavedė ministerijoms, savivaldybėms įtraukti į privatizavimo programą jų kuruojamos srities objektus. Ministerijoms atrinkus privatizuojamas įmones, privatizavimui reikalingą informaciją, kuri buvo spausdinama specialiuose, viešai platinamuose privatizavimo biuleteniuose, rengė pačios įmonės;· Aukcionus objektams parduoti bei įmonių akcijų pardavimą organizavo Teritorinės privatizavimo tarnybos. Galutinį sprendimą apie turto privatizavimą turėjo priimti Centrinė privatizavimo komisija;Privatizavimo institucijų funkcijos bei sprendimų priėmimo tvarka privatizuojant butus, žemės ūkio įmones, žemę, taip pat objektus už konvertuojamą valiutą buvo reglamentuotos atskirais norminiais aktais ir turėjo savo ypatumų.II. PRIVATIZAVIMO POLITIKOS ĮGYVENDINIMASII.I. PIRMOJO PRIVATIZAVIMO ETAPO EIGA IR REZULTATAILietuvoje galima skirti du valstybės turto privatizavimo etapus: pirmasis – kai valstybės turtas buvo privatizuojamas už investicinius čekius ar kitokias tikslines valstybines išmokas (1991 – 1995 m.), antrasis – kai turtas privatizuojamas už tikrus pinigus. Privatizuoto valstybinio turto kiekis 1991 – 1998m. parodytas 2 lentelėje .:VALSTYBINIO TURTO PRIVATIZAVIMAS 2 LENTELĖMetai 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998Privatizuotų įmonių skaičius 846 2224 1257 1071 566 47 272 345Privatizuotas kapitalas,mln.Lt 121 1047 1238 821 451 3,2 80,9 2329
Valstybinis turtas pradėtas privatizuoti 1991 metais rugsėjo mėn. Lietuvos piliečiams pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme numatytą tvarką teko 10,5 mlrd.lt vertės valstybės vienkartinių išmokų (investicinių čekių) ir kitų tikslinių kompensacijų. Pasibaigus pirmam privatizavimo etapui, kai investiciniai čekiai buvo pagrindinė privatizavimo priemonė (1995 m. lapkričio mėn. duomenys), privatizavimui panaudota investicinių čekių ir tikslinių kompensacijų beveik už 9,8 mlrd.lt, arba 93 proc. viso kiekio.Kaip matyti iš 1 paveikslo ,didžiausia dalis – už 6,8 mlrd.lt (65 proc. viso kiekio) panaudota valstybiniam turtui įsigyti pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, 19 proc. skirta butams išpirkti, 9 proc. – žemės ūkio įmonėms privatizuoti ir žemės sklypams išpirkti. Nepanaudota 7 proc. arba už 726 mln.lt investicinių čekių ir kitų tikslinių išmokų.
1 pav. investicinių čekių panaudojimo struktūra
Už laisvai konvertuojamą valiutą pirminės privatizacijos metu parduoti 42 objektai (beveik už 25 mln. JAV dolerių, kurie sudaro apie 1 proc. viso privatizuoto valstybės turto). Komunalinių objektų privatizavimo programa buvo vykdoma lėčiau dėl įvestų apribojimų: buvo ribojamas atskirų specifinių įmonių privatizavimas, mažinant objektų privatizuojamo kapitalo dydį bei dalį.Pirmojo etapo metu privatizuotas valstybinis kapitalas sudarė apie 30 proc. viso valstybės turto, arba apie 81 proc. numatyto privatizuoti valstybinio kapitalo. Didžiausia valstybinio kapitalo dalis – 2,6 mlrd.lt iki 1995 metų parduota privatizuojant viešo akcijų pasirašymo būdu. Tai sudaro 78 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo. Skelbiant konkursą geriausiam verslo planui parengti, privatizuota 368 mln.lt valstybinio kapitalo, arba atitinkamai 10,9 proc. Per tą patį laikotarpį aukcionuose parduota 79 mln.lt valstybinio kapitalo , arba 2,3 proc., už laisvai konvertuojamą valiutą parduota 28 mln. Lt valstybinio kapitalo , arba 0,8 proc. 280 mln.lt valstybinio kapitalo nupirko privatizuotų įmonių akcininkai ir tų įmonių dirbantieji, pirkdami likusį privatizavus valstybinį kapitalą. Tai sudaro 8 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo.
Privatizuojamų objektų dydį atskirais laikotarpiais rodo šie duomenys: 1991 – 1992 m. vieno objekto vidutinė vertė siekė 0,38 mln.lt., 1993 m. – 0,986 mln.lt, 1994 m. – 1,304 mln.lt, 1995 m. – 0,984 mln.lt. 1994 m. privatizuoti stambiausi objektai, o pačioje privatizavimo pradžioje, 1991 – 1992 m. – tris, keturis kartus smulkesni. Apibūdinant privatizavimo eigą tenka pažymėti, kad 1991 m. privatizuota 15 proc. visų privatizuotinų įmonių skaičiaus, 1992 m. – 39 proc., 1993 m. – 22 proc., 1994 m. – 15 proc., ir 1995 m. – 9 proc. (2 pav.)2 pav. Privatizavimo rezultatas Lietuvoje 1991 – 1995 metais
1991 metais privatizuota 3 proc. viso privatizuotino valstybinio kapitalo , 1992 metais atitinkamai 27 proc., 1993 metais – 31 proc., 1994 metais – 26 proc., 1995 metais – 13 procentų. (3 pav. )
5 pav. Privatizuotas valstybės kapitalas
Atskirose ūkio šakose pasiektas aukštas privatizavimo lygis. Pramonėje, kurios dalis dalis gamybos struktūroje 1993 metais buvo didžiausia (57 proc.), privatizuota 88 proc. pramonėje numatyto privatizuoti valstybinio kapitalo, statyboje atitinkamai – 97 proc., buitiniame gyventojų aptarnavime – 97 procentai. Privatizavimo pradžioje didžiausią paklausą turėjo mažos preky…bos, visuomeninio maitinimo ir buitinio aptarnavimo įmonės. Privatizavimo procesas buvo nuolat tobulinamas, nustatant palankesnes privatizavimo sąlygas, pritraukiant daugiau pirkėjų. Priėmus Valstybinio turto privatizavimo įstatymo pataisas, privatizavimas suaktyvėjo ir buvo privatizuota daugelis stambių įmonių. Galima paminėti tokias stambias elektronikos pramonės įmones – valstybinė įmonė “Banga”, valstybinė įmonė “Rimėda”, valstybinė įmonė “Vingis”, mašinų gamybos pramonės – Vilniaus kuro aparatūros gamykla, maisto pramonės – Marijampolės valstybinė pieno konservų įmonė, lengvosios pramonės – valstybinis audinių fabrikas “Liteksas”, chemijos pramonės – valstybinė įmonė “Plasta” ir kt.Pažymėtina, kad nuo 1992 m. pradėtas taikyti naujas privatizavimo būdas – konkursas geriausiam verslo planui parengti. Privatizuojant šiuo būdu, kartu su Lietuvos pirkėjais galėjo dalyvauti ir užsienio investuotojai. Tarp privatizuotų skelbiant konkursus geriausiam verslo planui parengti Lietuvos įmonių yra tokios stambios įmonės, kaip Jonavos valstybinė įmonė “Azotas”, valstybinė įmonė “Vilniaus sigma”, Kauno valstybinė įmonė “Elektra “, Panevėžio valstybinė gamykla “Ekranas”. Padėtis privatizuotose įmonėse labai įvairi. Ryškiausių teigiamų privatizavimo rezultatų pasiekta prekybos, visuomeninio maitinimo ir paslaugų srityse. Pramonės įmonės, anksčiau gaminusios produkciją, kuri daugiausiai buvo išvežama į buvusias SSSR respublikas, dabar yra atsidūrusios sunkioje ekonominėje būklėje, nes sėkmingam jų darbui reikalingas gamybos perorientavimas, kuriam būtinos papildomos investicijos. Nepaisant to, dalis privatizuotų pramonės įmonių dirba pelningai. Taigi, apžvelgiant pirmojo privatizavimo (1991m. rugsėjis – 1995m. rugsėjis) eigą ir rezultatus, galima teigti, kad privatizacija Lietuvoje vyko sparčiai. Per pirmą privatizavimo etapą privatizuota apie 2/3 valstybei priklaususio turto, 95 proc. numatytų privatizuoti butų, 85 proc. numatyto privatizuoti žemės ūkio turto. Vadinasi, numatyta privatizavimo programa buvo įvykdyta (3 lentelė).
NUMATYTA PRIVATIZAVIMO PROGRAMA 3 LENTELĖPrivatizuota 86 %visų numatytų privatizuoti įmonių skaičiaus Privatizuota 81%viso privatizuotino valstybės kapitaloįmonių skaičiaus kapitalo Iš jų: % Iš jų: % Pramonė 88 Pramonė 88 Transportas 86 Transportas 31 Statyba 91 Statyba 97 Prekyba ir visuom. 82 Prekyba ir visuom. 72 maitinimas maitinimas Buitinės paslaugos 95 Buitinės paslaugos 97 Komunalinis ūkis 77 Komunalinis ūkis 30 Kitos šakos 84 Kitos šakos 96
Gyventojai taip naudojo investicines lėšas : Liko nepanaudota ( 726 mln.lt ) – 7 proc.Panaudota iš viso ( 9778 mln.lt ) – 93 proc. Iš jų: Akcijų pasirašymas ( 5833 mln.lt ) – 55,3 proc. Konkursai ( 415 mln.lt ) – 4 proc. Aukcionai ( 165 mln.lt ) – 1,6 proc. Likusio valstybės turto išpirkimas privatizuotose įmonėse ( 392 mln.lt ) – 3,7 proc. Mokėjimas už butus ( 2042 mln.lt ) – 19,4 proc. Žemės ūkio įmonių turto pirkimas ( 410 mln.lt ) – 4 proc. Mokestis už žemę ( 521 mln.lt ) – 5 proc.
Kaip buvo pagal privatizavimo metodus per pirmą privatizavimo etapą valstybės turtas privatizuotas parodyta 4 lenetelėje :
VALSTYBINIO TURTO PRIVATIZAVIMAS 4 LENTELĖ mln.lt %Akcijų pasirašymas 2628 78,8Konkursai 368 10,9Aukcionai 79 2,3Už konvertuojamą valiutą 28 0,8Parduotas privatizuotų įmonių valstybei priklausantis kapitalas 280 8,0Iš viso 3383 100,0II.II. ANTROJO PRIVATIZAVIMO ETAPO EIGA IR REZULTATAI1995 vasarą buvo priimtas naujas Valstybės turto privatizavimo įstatymas. Jame numatyta, kad privatizuojant objektus tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių piliečiai bei įmonės dalyvauja lygiomis teisėmis. Tačiau realiai šis privatizavimo įatatymas įsigaliojo tik po metų, kai buvo parengti reikiami dokumentai jam vykdyti. Dėl lėtoko privatizavimo tempo 1997 m. buvo pakeista privatizavimo strategija – išplėsta privatizuojamo turto apimtis ir taikomi įvairesni privatizavimo būdai. 1997 11 04 priimtas naujas Privatizavimo įstatymas ir Valstybės turto fondo įstatymas. 1998 m. pradžioje Vyriausybė patvirtino privatizavimo objektų sąrašą, į kurį įtraukė beveik 2000 objektų, tarp jų numatyta privatizuoti stambias infrastruktūros įmones – akcines bendroves “Lietuvos kuras”, “Mažeikių nafta”, Lietuvos avialinijos”, “Lietuvos draudimas”, Klaipėdos uosto įmones. Šis sąrašas nuolat papildomas naujais objektais ir įmonėmis. Pertvarkius privatizavimo procesą, buvo sudarytas pats didžiausias sandoris Lietuvoje – dėl 60 proc. akcinės bendrovės “Lietuvos telekomas” akcijų perdavimo strateginiam investuotojui – Švedijos “Telia” ir Suomijos “Soners” konsorciumui “Amber Teleholdings” už 510 mln. JAV dolerių ir 221 mln. JAV dolerių investicijų per metus. Nuo 1998 m. pradžios iki 1998 m. gruodžio 1 d. parduoti 296 valstybės objektai už 2,32 mlrd. Lt. Per antrą privatizavimo etapą (nuo 1996 m. rugpjūčio mėn.) parduota 615 valstybės objektų už 2,41 mlrd.lt. Į privatizuojamų objektų sąrašą įtraukti 2245 objektai, kurių valstybei ar savivaldybėms priklausančių akcijų nominali kito turto balansinė likutinė vertė sudaro per 3 mlrd.lt.Privatizuoti valstybės turtą tampa vis sudėtingiau, nemažos dalies objektų privatizavimo programos skelbiamos po keletą kartų, bet objektai vis tiek nenuperkami. Tai daugiausia įmonės, kuriose valstybė valdo ne kontrolinius akcijų paketus, nekilnojamasis turtas, neptrauklus pirkėjams dėl geografinės padėties ir techninės būklės, arba įmonės, kurių finansinė būklė yra labai sunki dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų bei susikaupusių delspinigių ir baudų. Kadangi dažnai šiose įmonėse dirba daugiau kaip po tūkstantį darbuotojų, siekiant išvengti didelių ekonominių ir socialinių nuostolių, būtina sudaryti sąlygas įmonių veiklai atgaivinti bei privatiems investuotojams pritraukti. Šiuo tikslu Valstybės turto fondas inicijavo valstybės sprendimų projektus dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų atidėjimo bei susikaupusių delspinigių ir baudų nurašymo AB “Alytaus tekstilė”, AB “Panevėžio stiklas”.
Vyriausybei priėmus sprendimus, į šias įmones atėjo stambūs investuotojai, pagal pasirašytus privatizavimo sandėrius įsipareigoję išsaugoti esamas darbo vietas ir modernizuoti gamybą (5 lentelė) .5 LENTELĖObjekto pavadinimas Privatizuoto kapitalo dalis įstat. kapitale (proc.) Pardavimo kaina (tūkst.lt) Numatytos investicijos (tūkst.lt ) Pirkėjo įsipareigojimai išlaikyti darbo vietų skaičiųPrivatizuota tiesioginių derybų būdu: AB “Lietuvos telekomas” 60,00 20400 00,00 8 840 00,00 9888Privatizuota viešo konkurso būdu: AB “Vakarų laivų remontas” 92,81 83000,00 80000,00 1797AB “Baltechas” 92,88 AB “Klaipėdos elektroremontas” 96,64 Laivų krovos AB “Klaipėdos smeltė’ 89,51 45000,00 75000,00 731AB “Viešbutis Lietuva” 70,04 36004,00 – –AB “Vilniaus pienas” 70,44 16000,00 10900,00 455AB “Alytaus tekstilė” 63,18 12888,89 240000,00 3500UAB “Palangos restoranas” 70,00 8500 20000,00 30AB “Aliejus” 70,24 8000,00 8050,00 141AB “Panevėžio stiklas” 99,13 1000,00 24000,00 1200-per pirmus metus1100- per antrus metus1000-per trečius metus nuo sutarties pasirašymoUAB “Draugystės viešbutis” 18,00 1512,48 – 152AB “Šlifavimo staklės” 98,23 400,00 17000,00 275Valstybės turto fondas sudaro galimybę potencialiam pirkėjui įsigyti kontrolinį akcijų paketą bendrovėse, kuriose valstybei priklauso mažiau kaip ½ akcijų, t.y. sudaroma sutartis tarp Valstybės turto fondo ir kurio nors bendrovės akcininko kartu pa…rduoti turimas bendrovės akcijas ir bendrai veikti dėl potencialaus pirkėjo.Kontrolinio paketo įsigijimas potencialiam pirkėjui suteikia galimybę realizuoti savo idėjas ir iš esmės pagerinti įmonės veiklą. Sudarytos 6 jungtinės veiklos sutartys:
AB “Žaliasis tiltas” ( valstybės dalis – 51,7 proc. ) su privačiais akcininkais 100 proc. AB “Danga” ( valstybės dalis – 57,54 proc. ) su privačiais akcininkais 80,18 proc. AB “Neringos viešbutis” ( valstybės dalis – 28,9 proc. ) su privačiais akcininkais 45,91 proc.AB “Galvės laikraštis” ( valstybės dalis – 11 proc. ) su privačiais akcininkais 54,06 proc.AB “Lietkabelis” ( valstybės dalis – 32,75 proc. ) su privačiais akcininkais 74 proc.AB “Saddorn” ( valstybės dalis – 48,6 proc. ) su privačiais akcininkais 100 proc.
1998 M. PASIRAŠYTA PRIVATIZAVIMO SANDORIŲ 6 LENTELĖ
Privatizavimo būdas Objektų skaičius Privatizuoto valstybei priklausančio turto vertė (tūkst.lt) Pardavimo kaina (tūkst.lt)Viešas aukcionas (akcijų paketai) 47 20718,62 31324,27Viešas aukcionas (materialus turtas) 7 162,30 205,73Viešas konkursas 10 166828,40 212305,37Viešas akcijų pardavimas nacionalinėje vertybinių popierių biržoje 6 4328,99 1732,86Tiesioginės derybos 1 488947,65 2040000,00Iš viso: 71 781285,96 2285569,23
1998 m. gruodžio31 d. Vyriausybė priėmė nutarimą “Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo dalinio pakeitimo”. Buvo numatyta privatizuoti 2245 valstybei ir savivaldybėms priklausančius objektus, kurių įstatinis kapitalas daugiau kaip 6,5 mlrd. Lt. Numatyta privatizuoti visas valstybės turimas akcijas, išskyrus tuos objektus, kurie iki 2000 m. neturi būti privatizuojami arba turi išlikti kaip valstybei priklausančios įmonės. 1999 m. buvo skandalingai tiesioginių derybų būdu privatizuota labai prieštaringai vertinta Mažeikių naftos bendrovė. Daugelis ekonomistų prieštaringai vertino šį vyriausybės žingsnį, sakydami, kad buvo galima privatizuoti konkurso būdu, kitomis sąlygomis ir pan. Pagrindinis tiesioginių derybų parduodant Mažeikių naftą šalininkų argumentas buvo ne ekonominis. Būtent tokiu būdu buvo siekiama išvengti Rusijos įmonių kapitalo lietuviško naftos verslo širdyje. Žinoma, tokia galimybė buvo visiškai reali, tačiau ekonominiu požiūriu jos ir negalima visiškai išvengti. Siekimas neatiduoti naftos komplekso pilnon Rusijos įtakon, sukėlė realių neigiamų pasekmių:· valstybė prisiėmė įsipareigojimus teigti įmonei paskolas,· įsipareigojimai skolintis verčia pačią valstybę daugiau skolintis, dėl ko didėja skolos našta bei auga skolos aptarnavimo išlaidos. · kontroliuojamos kitų įmonių paslaugų kainos (“Klaipėdos nafta”, “Lietuvos geležinkeliai”), t.y. iškreipti santykiai perduodami į kitas ūkio sritis.· skolų grąžinamas priklauso nuo “Mažeikių naftos” gaunamo pelno. Taip atsiranda paskatos pelną “išplauti” per dukterines bendroves, jo oficialiai nedeklaruojant. Taigi, “Mažeikių naftai” buvo garantuotos išskirtinės verslo sąlygos Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais. Pats privatizavimo procesas Lietuvoje vertinamas labai priešingai. Ko gero, žodis “privatizavimas” Lietuvos piliečiams sukelia daugiau neigiamų, negu teigiamų emocijų. Galbūt todėl, kad iš pirmojo “čekinio” privatizavimo etapo žmonės tikėjosi didesnės naudos negu iš tikrųjų turėjo. Tačiau nepaisant visų valstybinio turto masinės privatizacijos sistemos trūkumų ir nesklandumų, ji iš esmės pasiteisino kaip priemonė perduoti šį turtą privačiam sektoriui….III. PRAKTINĖ DALIS:”MAŽEIKIŲ NAFTOS” PRIVATIZAVIMASIII.I. PAŽINTINĖ INFORMACIJA
1999 m. spalio 29 d. Lietuvos vyriausybė pasirašė su Williams International keletą sutarčių, pagal kurias leido Williams International įsigyti 33 proc. Mažeikių Naftos akcijų su galimybe vėliau padidinti akcijų kiekį iki 66 proc. Mažeikių Nafta, kuri yra viena didžiausių Lietuvos bendrovių, susideda iš Mažeikių naftos perdirbimo bendrovės, Naftotiekio bendrovės ir naujojo baltijos jūros pakrantės Būtingės terminalo. Pastaraisiais metais Mažeikių Nafta turėjo finansinių sunkumų, iškilusių dėl neūkiškumo, neišnaudojamų pajėgumų, naftos žaliavos trūkumo. 1999 m. labai sumažėjo bendrovės našumas ir ji patyrė diselių finansinių nuostolių. Vyriausybė mano, kad privatizacijos sandoris, o ypač efektyvesnio valdymo įvedimas ir būsimos investicijos į mažeikių Naftą laikui bėgant padidins jos našumą ir efektyvumą bei pelną ir eksportą.III.II. INVESTUOTOJASWilliams International yra Williams Companies Inc., kuri yra įsikūrusi Tulsos mieste, Oklahomos valstijoje, JAV, filialas. Visame pasaulyje Williams bendrovėje dirba virš 20 tūkst. darbuotojų. Jos rinkos dalis sudaro virš 18 milijardų JAV dolerių. Du Williams filialai – Dujotiekio bendrovė (Williams Gas Pipeline) ir Energetikos bendrovė (Williams Energy Services) – užsiima gamtinių dujų, suskystintų dujų ir naftos produktų pervežimu ir saugojimu. Jos yra penkių JAV gamtinių dujų vamzdynų savininkės ir valdytojos. Šios dvi firmos taip pat užsiima naftos ir dujų gavyba ir gamyba, teikia terminalo paslaugas bei gamina ir realizuoja etanolį. Per kitą savo bendrovę – Williams Communications Group – Williams vykdo veiklą ir komunikacijų sektoriuje. Williams International investuoja į energetikos ir telekomunikacijų projektus bei į Europos, Azijos ir Pietų Amerikos infrastruktūros vystymo fondus.
III.III. VEIKLA IR BŪSIMOS INVESTICIJOS Į MAŽEIKIŲ NAFTĄ
Dabar Mažeikių Naftą valdo Williams International. Pagrindiniai šios bendrovės veiklos plano tikslai yra šie:· pagerinti valdymo efektyvumą, kad jis atitiktų tarptautinį lygį;· pagerinti bendrovės materialinę bazę ir vidaus kontrolę;· padidinti našumą, kad būtų išnaudotas visas bendrovės pajėgumas, padidinti produktų kokybę ir pelną tuo pat metu mažinant veiklos kaštus;· pagerinti produktų tiekimo ir naftos žaliavos eksporto logistiką;· sustiprinti finansinį valdymą ir pagerinti darbo kokybę.Per 2000 – 2004 m. laikotarpį į Mažeikių Naftą planuojama investuoti iki 700 mln. JAV dolerių. Šios investicijos bus skiriamos naftos perdirbimo įmonei modernizuoti ir išplėsti, siekiant, kad ji atitiktų ES standartus benzino, dyzelinio kuro, distiliuoto kuro ir variklių kuro gamybos srityje. Tikimasi, kad per ateinančius ketverius metus Mažeikių Nafta pagamins daug daugiau produkcijos ir sustiprins savo pozicijas Baltijos valstybių, Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos naftos produktų rinkose, o bendradarbiaudama su pasauliniais partneriais iš energetikos sektoriaus – taip ir kitose tarptautinėse rinkose. Pagerinus veiklą ir naujų investicijų dėka tikimasi, kad bendrovės pajamos per 2000 – 2004 m. laikotarpį padidės beveik tris kartus. Padidės ir bendrovės rentabilumas.
III.IV. PRIVATIZAVIMO SUTARTIES SĄLYGOS Williams International indėlisWilliams International po sandorio uždarymo investavo 75 mln. JAV dolerių į Mažeikių Naftos akcijas, bei išleido 75 mln. JAV dolerių vekselį, kuris bus apmokėtas 2002 m. ( su sąlyga, kad Mažeikių Nafta pasieks tokį pajamų lygį, kuris yra numatytas Williams sudarytame bendrovės verslo plane). Be to, Williams International suteikė mažeikių Naftai bendrą 75 mln. JAV dolerių paskolą, gautą su Lietuvos vyriausybės garantija.
Tiesioginė vyriausybės parama 1999 m. spalio mėn. negrąžintos Lietuvos Vyriausybės paskolos Mažeikių Naftai, kurios sutarties pasirašymo dieną sudarė 177,4 mln. JAV dolerių, buvo pratęatos iki 2006 m. spalio mėn. Be to, vykdydama privatizavimo sutarties sąlygas, 1999 m. ketvirtą ketvirtį Lietuvos Vyriausybė suteikė bendrovei naujų paskolų už 125 mln. JAV dolerių. Šios paskolos skirtos bendrovės apyvartinio kapitalo trūkumui padengti. 2000 m. vasario mėn. bendrovei buvo suteikta dar viena 21,5 mln. JAV dolerių paskola. Šios naujos paskolos, iš viso siekiančios 146,5 mln. JAV dolerių, yra suteikiamos dešimties metų laikotarpiui. Iš šios sumos 35 mln. JAV dolerių buvo pervesta į rezervo fondą, iš kurio bus padengiami bendrovės nuostoliai tuo metu, jei nutrūktų žaliavos tiekimas. Sumos, panaudotos šiam tikslui, bus išskaičiuotos iš mažeikių naftos skolos Vyriausybei. Pagal privatizacijos sutartį, vyriausybės garantijos, suteiktos Mažeikių Naftos skolai, iki 2002 m. gali pasiekti iki 284,5 mln. JAV dolerių sumą.
Kitos sąlygosPrivatizacijos sutartyje taip yra numatytos tam tikros sąlygos, kurios padės užtikrinti komercinį Mažeikių Naftos gyvybingumą:· geležinkelio tarifai, kuriuos moka Mažeikių Nafta, nesikeis a…teinančius 25 metus, pakoregavimai yra galimi, keičiantis tarptautinėms degalų kainoms. Tarifai už papildomas sąlygas gali būti didinami pagal tai, kas yra mažiau nei 5 proc. per metus arba pusė metinio Lietuvos vartotųjų kainos indekso pasikeitimo;· Mažeikių Naftai bus taikomi lengvatiniai tarifai, mokami už naudojimąsi Klaipėdos naftos terminalu, kol bus garantuojamos tam tikros apimtys, užtikrinančios nimatytą grynųjų pinigų cirkuliaciją klaipėdos terminale;· Pagal Investicijų įstatymo nuostatas dėl mokesčių stabilumo, Mažeikių Naftos mokamų mokesčių tarifai, išskyrus akcizo ir PVM mokesčius, nesikeis ateinančius 10 metų;· Tuo atveju, jei nutrūks naftos žaliavos tiekimas, bus galima padidinti naftos produktų importo tarifus, tačiau su sąlyga, kad šie prekybos apsaugos pasikeitimai neprieštaraus Lietuvos įsipareigojimams Pasaulio prekybos organizacijai, Asociacijos sutarčiai su Europos Sąjunga ir laisvos prekybos sutartims.
Parengta pagal Interneto puslapyje http://www.finmin.lt/maznlt.htm esančią informacijąIŠVADOS IR REKOMENDACIJOSKaip jau minėjau, ko gero didesnioji Lietuvos piliečių dalis privatizavimą tokį koks jis vyko ir vyksta dabar, laiko ne tik kad ne naudingu, bet ir žalingu Lietuvai. Daugelis kaltina, esą privatizavimas sužlugdė Lietuvos ūkį. Tačiau galime teigti, kad šalies ūkis buvo sužlugdytas jau iki privatizavimo. Socializmas buvo priėjęs aklavietę. Pastatai, fermos, gamyklos, įrenginiai prarado beveik visą savo vertę, nes prasidėjusioje ekonominėje suirutėje jų produkcija jau negalėjo duoti pajamų. Kad vėliau jie prarado net ir tą likusią vertę – sugriuvo, surūdijo, buvo išvogti, galimas dalykas yra kaltas vangus, uždelstas privatizavimas. Jie turėjo būti parduoti už bet kurią kainą arba net atiduoti veltui – laiku patekę į privačias rankas, nebūtų pražuvę, o ko gero po kelių metų būtų pradėję duoti pelną ne tik savininkams, bet ir valstybei. Dažnai kritikuojama ir tai, kad per pirmąjį privatizavimo etapą valstybės turtas buvo dalijamas už investicinius čekius, o ne parduodamas už tikrus pinigus. Kritikų nuomone, dėl to valstybė prarado daug lėšų, nes taip privatizuodami turtą apsukresnieji galėjo iš žmonių pigiau supirkti investicinius čekius, o už juos – pigiau ir valstybės turtą. Šis teiginys teisingas, bet tik iš dalies. Kadangi ekonominė suirutė prasidėjo staiga, paprasčiausiai trūko laiko parengti tobulą įstatyminę bazę, o tuo pačiu ir tobulai vykdyti privatizavimą. Ko gero, buvo vienintelė išeitis – išdalinti žmonėms investicinius čekius ir taip kompensuoti sovietiniais metais pasisavintus darbo rezultatus. Kitaip žmonės nebūtų galėję pirkti valstybės turto, nes nei pinigų, nei turto jie neturėjo. Galbūt, tik ptys privatizavimo mastai galėjo būti kiti.
Taip pat dažnai pasigirsta nuomonių, kad vykstant visaliaudiniam pirminiam privatizavimui, įmones įsigydavo asmenys, turintys menką verslo vadybos patirtį arba visai jos neturintys. Todėl taip privatizuotas turtas naudojamas neefektyviai, jis neduoda papildomų gamybos investicijų, o nupirktos įmonės ir toliau kenčia finansinį badą. Ko gero, kad 1991 m. Lietuvoje apskritai nedaug kas teišmanė versl