PREKYBOS ĮMONĖS VADYBA

VTURINYS

ĮVADAS..............................3
1. PREKYBOS ĮMONĖ. PREKYBOS ĮMONĖS TIKSLAI................4
1.1. PREKYBOS ĮMONĖ KAIP SISTEMA, ORGANIZACIJA, INSTITUCIJA.....4
1.2. PREKYBOS ĮMONĖS TIKSLAI.......................6
1.3. PREKYBOS ĮMONĖS TIKSLŲ CHARAKTERISTIKA..............7
2. PREKYBOS ĮMONĖS VADYBA........................11
2.1. PREKYBOS ĮMONĖS VADYBA. VADYBOS SUBJEKTAS, OBJEKTAS, PRODUKTAS..............................11
2.2. VADYBA – MOKSLAS AR MENAS ?....................12
2.3. PREKYBOS ĮMONĖS STRATEGINĖ VADYBA...............14
2.4. STRATEGINIS PLANAVIMAS........................17
2.5. PREKYBOS ĮMONĖS OPERATYVINĖ VADYBA..............18
2.6. OPERATYVINIS PLANAVIMAS......................20
2.7. PREKYBOS ĮMONĖS VADYBOS ORGANIZACIJA IR KONTROLĖ.....21
2.8. PREKYBOS ĮMONĖS PLANAVIMO ORGANIZACIJA IR REIKŠMĖ.......23
2.9. PREKYBINĖS VEIKLOS VADYBOS POLITIKA.................25
2.10. ĮTAKOJIMAS Į PREKYBOS ĮMONĖS VADYBOS TURINĮ.........26
2.11. PAGRINDINĖS GAIRĖS PREKYBOS ĮMONĖS VADYBOJE........27
2.12. PLANAVIMO REIKŠMĖ VADYBOS PROCESE...................30
IŠVADOS..............................33
LITERATŪRA..............................34ĮVADAS
Klestinčioje visuomenėje svarbiausia ekonominės veiklos grandis yra įmonė. Todėl kiekvienos įmonės , tame tarpe ir prekybos įmonės veiklą reikia tvarkyti taip, kad iš joos kuo daugiau turėtų tiek tie, kurie tiesiogiai susiję su pačia įmone, tiek visuomenė. Todėl neišviangiamai būtina išmanyti vadybos reikalus.

Vadybos mokslas supažindina su veiksmingomis organizacijų valdymo kryptimis ir metodais, naudojamais siekiant sparčiai prisitaikyti prie kintančios aplinkos bei sušvelninti nenumatytų įvykių, netinkamų valdymo sprendimų padarinius, siekiant užsibrėžto tikslo.

Todėl prekybos įmonės tikslų nustatymas ir žinojimas – įmonės likimą sąlygojantis veiksnys, ypač reikšminga sekmingos jos veiklos sąlyga.

Planavimas naudingas ir reikalingas, nes veiklos strategijos numatymas panaikina neapibrėžtumą ir sumažina riziką. Užsiimant veikla rinkos sąlygomis nepakanka paasikliauti tik nuojauta arba prielaida, kad nepasisekti negali. Rizikos suvokimas, jos numatymas ir įvertinimas leidžia numatyti veiksmus ir poelgius nepalankiausiais atvejais.

Šiame darbe bus nagrinėjami prekybos įmonės tikslai iš vadybai aktualios pusės; prekybos įmonės strateginė ir operatyvinė vadyba, planavimo reikšmė bei bū

ūdai prekybos įmonėje.1. PREKYBOS ĮMONĖ. PREKYBOS ĮMONĖS TIKSLAI
1.1. PREKYBOS ĮMONĖ KAIP SISTEMA, ORGANIZACIJA, INSTITUCIJA
Tarptautinių žodžių žodyne galima rasti daug “sistemą” apibūdinančių reikšmių.Gr. “systema” – sandara, junginys. Iš jų visų paminėtina, kad sistema – organizaciškai sujungtų ūkinių vienetų ir įstaigų visuma. Įmonė turi visus sistemai būdingus požymius: tikslą, sandaros elementus, elementų ryšį veiksme, didesnę reikšmę negu elementų suma ir t.t.

Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas įmonę apibūdina kaip ūkinį vienetą, įsteigtą įstatymų nustatyta tvarka, turintį firmos vardą, vykdantį tam tikrą komercinę–ūkinę veiklą. Pabrėžiama, kad įmonę sudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.Prekybos įmonė yra viena iš galimų ūkyje įmonių rūšių.

Antroji pavadinime panaudota samprata – “organizacija”. Tarptautinių žodžių žodyne sakoma, kad organizacija (nuo pranc. organisation – graik. organizo = sutvarkau, surengiu) reiškia (1) kieno nors struktūrą, sandarą, siistemą, (2) žmonių kolektyvą, susidariusį ar sudarytą tam tikrai veiklai ar darbui, dažniausiai turintį atskirą turtą ir valdymo organus.

Prekybos įmonė steigiama žmogaus ar žmonių grupės. Ji steigiama veiklai. Turi pagrindinį tikslą – gauti pelną. Tai įmonė pasiekia tik vykdydama užsibrėžtą ūkinę veiklą, t.y. pirkdama ir parduodama prekes. Pelnas – tai skirtumas tarp gautų veiklos pajamų ir veiklos sąnaudų (kaštų). Prekybos įmonės veiklos užtikrinime dalyvauja visi jos pagrindiniai veiksniai: žmonės, prekės, veiklos priemonės, avansuotas kapitalas.

Trečioji paminėtoji samprata – “institucija”. Tarptautinių žodžių žodyne šis žodis ai
iškinamas taip: “Institucija (lot. institutio = nustatymas sutvarkymas) (1) visuomeninė įstaiga, (2) žmonių susivienijimas tam tikro tikslo siekti, (3) nusistojusi visuomeninio santykiavimo forma.”

Prekybos įmonę (o taip pat jos atskirus padalinius) kaip instituciją apibūdiname pirmiausiai dėl jos legalios, įstatymais numatytos ir palaikomos veiklos.
Taigi į prekybą visumoje ir į prekybos įmones paėmus atskirai galima žvelgi visų trijų, ankščiau paminėtų, sampratų prasmėmis. Prekyba tai verslas. Verslo vykdymui steigiamos įmonės. Jas steigia atskiri žmonės ar žmonių grupės. Kiekviena prekybos įmonė turi savininką (savininkus).

Jais gali būti:
• vienas ar keli fiziniai asmenys, įsteigę individualią prekybos įmonę;
• grupė fizinių ar fizinių ir juridinių asmenų, įsteigę ir valdantys ūkinės bendrijos turtą;
• vienas ar tam tikras skaičius akcininkų, valdantys įstatymų numatyta tvarka akcinę įmonę ( AB ar UAB) ;
• valstybės (municipalinės) institucijos, įsteigusios ir valdančios valstybinę įmonę;
• grupė fizinių ar fizinių ir juridinių asmenų, sukūrusių ir valdančių kooperatinę įmonę (kooperatyvą).
Savininkas (savininkai) įmonę valdo nuosavybės teise. Vadovauti įmonei gali pats asmeniškai, per savo įgaliotinį arba samdytą įmonės vadovą. Įmonėje vadybinius veiksmus taip pat gali vykdyti pats asmeniškai, per savo įgaliotinius ar samdomus darbuotojus (vadybininkus).
Įmonė steigiama su aiškiai numatomu tikslu. Tą tikslą galima pasiekti tik tam tikra veikla, kuri įgauna tęstiną pobūdį. Į veiklą įtraukiami dažnai nemaži žmonių kolektyvai. Įmonės steigėjams įmonė tampa instrumentas užsibrėžtų tikslų pasiekimui. Tikslų pasiekimo veikla valdoma. Valdymas pa
agrįstas nuosavybės teise, kuri duoda galimybę įmonėje dirbančius darbuotojus suskirstyti į vadovus ir pavaldinius.
Kiekvienos verslo įmonės pradiniu tašku yra jos steigimo idėja. Toliau ji plėtojama, dokumentuojama, galimai formalizuojama.Visumoje įmonės įkūrimui reikia nemažai pastangų. Tai gan darbo imlus procesas. Jo metu turi būti atsakyta ir pagrįsta:
• Idėja (iš ko ir dėl ko ji kilo, apskaičiavimais patikrinti ar ji gyvenimiška, kiek jos įgyvendinimas kainuos, kas mūsų prekes ar paslaugas pirks, kiek tokių pirkėjų potencialiai galės būti, kodėl pas mus pirks, kiek už prekes ir paslaugas mokės, kokia bus visumoje laukiama apyvarta, kokios potencialiai galimos idėjos įgyvendinimo pajamos, kiek kapitalo idėjos įgyven.dinimo pradžiai reikės investuoti).
• Sėkmingos idėjos įgyvendinimo pradžios reikalavimai (kokį produktą ar produktus įmonės patieks rinkai aplamai ir klientų grupėms atskirai paėmus, kokį patyrimą jau idėjos autorius turi verslo organizavime, kokią rinkos poziciją (sektorių) pasirenkame pradžiai ir artimiausiai veiklos plėtrai, kokius savus išteklius turime, kas bus pirmieji klientai, kaip numatoma nustatyti ryšius su aplinka, kiek idėjos įgyvendinime turi sėkmės (laimės) momentas).
• Kokius ryšius idėjos autorius jau turi, pagalba ar dalyvavimas kitų verslininkų, pagrindinio personalo sutelkimo galimybės, vidaus ir užsienio kontraktų prielaidos, ryšių su bankais prielaidos, tiekėjai ir produkto gamintojai.
• Įmonės steigimo mechanika (įmonės teisinės rūšies pasirinkimas, vietovės ir būstinės pasirinkimas, įmonės pavadinimo pasirinkimas, įmonės registracija, le
eidimų veiklai gavimas, organizacinės sistemos paruošimas (buhalterinė sistema, finansų sistema, susirašinėjimas ir t.t.), atstovavimo dokumentų paruošimas (firminis ženklas, firminis blankas, vizitinės kortelės), draudimų įforminimas, pradinių mokesčių įmokėjimas).
Dauguma iš tų reikalavimų atspindima įmonės steigėjo ar jo pavedimu parengtame verslo plane.Verslo plane stengiamasi, kad pateiktoji idėja būtų pilna, išsami, gerai apgalvota (atlaikytų įvairiapusę kritiką!), įvertinta ir suprantama galimiems partneriams ar investuotojams, būtų gyvenimiška (t.y. įgyvendinama), vykdymo metu pasiduotų tikrinimui (kontrolei) ir, reikalui esant, patikslinama. Ypač akcentuotini paskutiniai du reikalavimai. Taip jau pateikiami atsakymai į keletą klausimų: kur esame? kur norime nueiti? kaip verslo eigą finansuosime? kaip žinosime, kad idėja įgyvendinta?1.2. PREKYBOS ĮMONĖS TIKSLAI
Prekybos įmonė visumoje pasižymi dviem požymiais: jos veikla orientuota į rinkos poreikius ir jos pagrindinis tikslas yra pelnas. Tie požymiai tarpusavyje labai tampriai siejami: neturinti rinkos pripažinimo įmonė – pasmerkta žuvimui, sėkmingai panaudojanti rinkos galimybes įmonė – gauna pakankamą savo plėtrai pelną.
Nors įmonė turi daug tikslų, tačiau privataus kapitalo įmonėse pelno siekimas vis tiek stovi pirmoje vietoje. Tai suprantama – kapitalas investuojamas tam, kad duotų pajamas. Kitaip neįsivaizduojama tokio investavimo prasmė. Pelno tikslas prekybos įmonėje yra tiek trumpalaikio termino, tiek ir ilgalaikio termino tikslas. Jis gali būti formuluojamas absoliučiais dydžiais (pelno sumos apibrėžimas tam tikrame laikotarpyje) arba santykyje su kitais dydžiais (pelno santykis su investuotu kapitalu).
Pelno tikslas ne visoms prekybos krypties įmonėms turi vienodą reikšmę. Kooperatyvuose pelno klausimai siejami su kooperatyvo narių gerovės klausimais. Visuomeninės krypties įmonės (municipalinės) taip pat siekia pelno, bet tas siekis nedominuoja. Joms pelnas reikalingas tolesnei veiklos plėtrai ir veiklos tobulinimui.
Taigi, prekybos įmonės tikslų priešakyje stovi pelnas. Toliau gali būti įvardinama visa eilė kitų reikšmingų tikslų: prekių apyvarta, ūkiškumas, įmonės potencialo išsaugojimas ir plėtimas, likvidumo užtikrinimas, nepriklausomumas, socialiniai siekiai, požiūris į atvirumą, saugumas, socialinė atsakomybė prieš kolektyvą, rinkos dalies išlaikymas ir plėtimas, klientų aptarnavimo kokybės gerinimas, įmonės prestižo didėjimas ir t.t.
Apibendrinant tokias pradines nuomones, galima teigti, kad tikslai – bendrieji ir daliniai reikalavimai, kurie išreiškia įmonės perspektyvinio stovio norą ir įmonės kolektyvui keliamus siekius. Tai taip pat reiškia, kad įmonės tikslai sudaro sistemą, kurią analizuoti būtina pagal dvi problemines kryptis:

a) Sistemos tikslų elementai turi būti apibrėžti pagal turinį, apimtį, laiką, segmentinę priklausomybę.
b) Sistemos tikslų elementai turi būti susisteminti pagal apgalvotus kriterijus ir apimti tikslų pasiekimo galimybes taip, kad galima būtų sudaryti daugiareikšmę (pliuralistinę) tikslų sistemos schemą.1.3. PREKYBOS ĮMONĖS TIKSLŲ CHARAKTERISTIKA
Prekybos įmonės prigimtinis orientavimas į tikslus matomas iš:

a) Įmonės teisinio apibrėžimo (įsteigtą ūkinei – komercinei veiklai, įmonę sudaro kompleksas teisių ir pareigų, tai asmenų ar grupių kapitalų junginys, turi teisę laisvai disponuoti savo turtu),
b) Įmonės registracijos tvarkos (nurodoma kas veiklą vykdys, kokia veikla vykdoma),
c) Įmonės institucinių dokumentų turinio (nurodoma kokia konkrečiai yra įmonė, kuo įmonė disponuoja, kokia veikla įmonė užsiima ir gali užsiimti, kokį bendrą tikslą įmonė sau kelia ir t.t.),
d) Įmonės veiklos turinio (veiklos vidinė organizacija, ryšiai su tiekėjais ir klientais, prekių pardavimo organizacija, kainų nustatymo tvarka, politika tiekėjų, klientų, konkurentų atžvilgiu ir t.t.).
Taigi, įmonės tikslus galime vertinti kaip kelrodį, kuriais įmonė pastoviai ar tam tikrais periodais orientuojasi, stengdamasi užtikrinti teigiamą tikslo ar tikslų rezultatą.
Kalbant apie prekybos įmonės tikslus, reikia pastebėti, kad atskirų tikslų supratimas gali būti labai nevienodas atskirose įmonėse. Vienaip į pelną žiūri įmonės savininkas (savininkai), kitaip – įmonės vadybininkai. Bendrumas tarp jų yra tik toks, kad investuotas kapitalas turi verslo procese dalyvauti ir duoti pelną. Kitaip įmonė praranda verslo prasmę. Įmonės savininkas (savininkai) nori kuo didesnio pelno, nes nuo to priklauso, pavyzdžiui, jų dividendai. Vadybininkai, žinoma, dės pastangas, kad pelnas būtų galimai didesnis, bet pelną vertina kaip svarbiausią, bet ne vienintelį tikslą, pelno gavimą sieja su kitų tikslų įgyvendinimu, nes visi įmonės tikslai susiję su įmonės veikla, įmonės veiklos momentai yra alternatyviniai ir pelnas čia yra kaip vertinimo rodiklis, pelnas yra prielaida toliau plėsti įmonės veiklą.
Į prekybos įmonę negalima žiūrėti abstrakčiai (t.y. įmonė ir viskas!). Tai didesnis ar mažesnis žmonių sambūris, sujungtas tam tikrų tikslų (bendro tikslo visuomenėje, įmonės pagrindinio tikslo, įmonėje esamų kolektyvo grupių tikslų, individualių darbuotojo tikslų) siekimui. Pabrėžtina ir tai, kad kiekvieno iš tikslų atskirai pasiekti praktiškai neįmanoma, nekenkiant kitiems tikslams.
Įmonės tikslų žinojimas mus perkelia į ateitį. Taip atsiranda galimybė matyti bendras ir dalines problemas, numatyti ar bent apgalvoti kokiais keliais ir kokiais būdais tai įmanoma pasiekti bei kaip elgtis atsiradus trukdymams ar sunkumams. Receptų čia nėra. Bendroji teorija ir praktika duoda apibendrinimus ir pavyzdžius. Tai bendrumas, o kiekviena įmonė yra atskirybė, nes dviejų vienodų įmonių apskritai nėra.
Gyvenimo praktika reikalauja, kad įmonės kūrimo pradžia būtų aiškiai išdėstyta raštu. Toks išdėstymas dabartiniu metu paprastai vadinamas verslo planu. Jame, kaip taisyklė, dėmesys sutelktas į pagrindinį tikslą – kaip gauti pelną, nes nuo tokio tikslo apibūdinimo verslo planas bus priimtinas investitoriams, kreditoriams ir partneriams.
Tačiau, kaip minėta, įmonė turi daug tikslų, todėl jie yra įvairiai klasifikuojami.Taip tikslai gali būti grupuojami: pagal reikšmingumą (aukščiausieji tikslai, veiklos srities tikslai, tarpiniai tikslai, žemutinio lygio tikslai), pagal veikimo laiką (pastoviai veikiantieji, ilgalaikiai, metiniai, sezoniniai, trumpalaikiai).
Konkrečioje įmonės veiklos aplinkoje tikslai įgauna pakopiškumą. Kiekviena pakopa duoda du akcentus: tikslo pakopą ir programą tikslui pasiekti. Tai galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu, kuris būdingas prekybos įmonėms:

Einant tokia seka suformuluojami tikslai, kurie jau turi tiek norimą kryptį ar apimtį, tiek ir konkretaus vykdytojo adresą. Tai ypač svarbu įmonės vadybai, nes taip atsiranda reikiamų vadybai kontroliuojamų rodiklių paieška. Kiekvienai atskirai prekybos įmonei tai gali būti ir savita. Bendra, kad tuo būdu sukonkretinamos tikslų grupuotės. Jas galima taip apibūdinti:
a) Kiekiniai išreiškiami tikslai:
• pelno maksimumo nustatymas,
• rentabilumo maksimumo nustatymas,
• apyvartos maksimumo tikslas,
• rentabilumas sie.jant su apyvarta,
• pelno pakankamumas,
• išlaidų padengimas kaip tikslas

ir t.t.
b) Kokybinės išraiškos tikslai (t.y. neišmatuojami):
• rinkos užvaldymas,
• galingumų (galių) išnaudijimas,
• įmonės norų patenkinimas,
• iniciatyvos parodymas,
• įmonės įvaizdžio didinimas
ir t.t.
c) Būtini palydimieji tikslai (pastovūs):
• įmonės likvidumo išlaikymo tikslas,
• įmonės kapitalo išsaugojimo tikslas.
d) Sąlyginiai palydimieji tikslai (pastovūs):
• veiklos ūkiškumas (ekonomiškumas),
• veiklos produktyvumas.
e) Daliniai tikslai:
• subtikslai (pavyzdžiui, užsakymo dydžiai, optimalus sandėlių dydis, įmonės atsargų optimumas ir pan.),
• integraciniai tikslai (pavyzdžiui, steigėjų palaikymas, firmos vardo plėtra).
f) Kombinuoti tikslai (pavyzdžiui, restrikciniai t.y. apribojimų tikslai, paraleliniai tikslai).
Visumoje apibendrinant prekybos įmonės bendrąsias tikslų charakteristikas galima daryti tokias išvadas:
• Įmonės sėkmingas darbas ir vadyba galimas tik tuo atveju, jeigu aiškiai žinomi tikslai,
• Vadybinei kontrolei vykdyti reikia, kad tikslai būtų suformuluoti iki kiekybinės išraiškos,
• Vadyboje turi prasmę tik tokie tikslai, kurie atitinka kokią tai operaciją ar procesą,
• Vadyboje ypač svarbus tikslo siekimo laikas – kuo artimesnis tikslas, tuo jis daugiau mobilizuoja veiklai,
• Prekybos įmonė egzistuoja tik dėl to, kad rinkoje yra poreikis, jį įmonė stengiasi tenkinti. Pabrėžtina, kad įmonė neturi praleisti rinkos progos. Prarastą rinką sunku atgauti. Tačiau įmonė turi ir “siauras vietas”. Jų pašalinimas irgi yra tikslas,
• Tikslai konkretizuojami planuose (priemonių planuose) ar kitokiuose dokumentuose,
• Tarp tikslų gali būti prieštaravimų, bet jie neturi vesti prie konfliktų, t.y. turi būti laiku pašalinti.2. PREKYBOS ĮMONĖS VADYBA
2.1. PREKYBOS ĮMONĖS VADYBA. VADYBOS SUBJEKTAS, OBJEKTAS, PRODUKTAS
Prekybos įmonės vadyba – tai nepertraukiamas tikslinis poveikis į įmonę visumoje ar atskiras jos dalis, siekiant veiklos procesų pastovumo, tobulinimo, pakeitimo.
Vadybos subjektas. Dažnai sakoma, kad tai įmonės administracija, valdymo organai. Tai ta dalis įmonės personalo, kuris užtikrina įmonės veiklos stebėjimą ir kontrolę, vykdo veiklos planavimą ir reguliavimą, t.y. vykdo vadybos funkcijas. Paprastai už įmonės veiklą atsako vienas asmuo. Jis turi būti kompetentingas. Į šią sampratą įeina ne vien žinios ir patirtis, bet ir įgaliojimų turėjimas. Jis daro sprendimus, kiti vykdo ir informuoja jį apie veiklos eigą ir rezultatus. Įmonės vadybinius uždavinius vadovas gali paskirstyti eilei asmenų ir suteikti jiems atitinkamus įgaliojimus. Tai nenuima nuo vadovo atsakomybės.
Vadybos objektas. Tai įvairūs įmonės ūkiniai padaliniai su numatytais jų veiklos uždaviniais ir pateikiamais jų vykdymui ištekliais. Jie gauna iš vadybos subjekto nuorodas, jas vykdo ir praneša apie vykdymo eigą bei rezultatus.
Vadybos produktas. Tai sprendimai garantuojantys ūkinės veiklos tikslų įgyvendinimą. Juos pateikia vadybos subjektas tiesiogiai ar per savo įgaliotus asmenis. Vadybos sprendimų reikšmė įmonės ūkinei veiklai nepaprastai didelė. Teisingi sprendimai vysto įmonės veiklą, sustiprina jos padėtį rinkoje. Klaidingi sprendimai sumenkina įmonės veiklą, lemia įmonės veiklos tąsą.
Tarp vadybos subjekto ir vadybos objektų yra pastovus tiesioginis ryšys ir grįžtamasis ryšys. Tiesioginio ryšio kanalu perduodami vadybiniai sprendimai (pradiniai ir koreguojantys). Grįžtamojo ryšio kanalu – perduodama informacija apie gautų sprendimų vykdymo būklę ir rezultatus. Tokios sąveikos būdai ir formos tiksliai aptariamos. Todėl vadybos subjekto ir vadybos objektų visumą dažnai pažymi kaip vadybos sistemą.

2.2. VADYBA –MOKSLAS AR MENAS ?

Vadybos procesas visame pasaulyje atidžiai stebimas, studijuojamas, analizuojamas, apibendrinamas. Sparčiai vystosi vadybos mokslas. Mokslas sukūrė ir tęsia vadybinių teorijų kūrimą. Jos neatmeta viena kitos, o papildo. Tai matyti iš tokių pavyzdžių:
• Teiloro (Tayor) teorija teigia, kad reikia moksliškai parinkti darbuotojus, juos metodiškai treniruoti, ugdyti jų gabumus ir galimybes. Ji siūlo darbą padalinti apytiksliai po lygiai vadybininkams ir darbuotojams;
• Fajolio (Fayol) teorijos esmę nusako tokie vadybos principai: darbo pasidalinimas, vadovavimas, drausmė, vadovybės vieningumas, geranoriškumas, iniciatyva ir kolektyviškumas;
• Foleto (Follet) teorijos pagrindą sudaro filosofiniai vadybos principai: vadyba turi būti pagrįsta grupine etika ir kolektyviškumu;
• Bernardo (Bernard) teorijos svarbiausias motyvas – draugiškumas ir geras psichologinis klimatas.
Vadybos mokslas turi labai plačius ryšius su kitais mokslais. Visa tai sudaro labai didelę žinių apimtį, kurią įmonės vadovas turi įsisavinti ir panaudoti savo konkrečioje veikloje, tačiau vadybos rezultatai didele dalimi priklauso ir nuo konkretaus vadovo asmenybės, subjektyvaus vadybos žinių ir informacijos supratimo, požiūrio į vadybinį darbą. Todėl yra pabrėžiama, kad yra vadybos mokslas ir vadybos menas.
Vadybos mokslo ir vadybos meno paminėjimas artimas klausimui: ar verslininkystės galima išmokti iš knygų?
Paimkime danų mokslininko John Heeboll knygos ( ____ ) viršelyje nupieštą simbolinę schemą:

Matosi, kad ir tokiu požiūriu žinios yra vienas iš komponentų.
Toliau paminėtinos 1993 metais verslininkystės prablemų Vienos kongreso nuomonės. Į paminėtą klausimą: anglai atsakė “ne” (verslininku tampama savaime), vokiečiai “taip” (verslininkas kuriamas darbu per gerai suplanuotą mokymo laikotarpį), prancūzai – ir “už”, ir “prieš”. Rasta vidurinė išvada: verslininko iniciatyva laikoma prigimties dovana, iniciatyvų įgivendinimas priklauso nuo individo išsilavinimo ir praktinės patirties.
Įmonės vadybos samprata tiek literatūroj, tiek ir praktikoje gali turėti kryptingumą:
1. Vadyba institucine prasme – kai aprašomos vadybos vykdytojų v.eiksmų vietų aprašymas.
2. Vadyba funkcionaline prasme – kaip siekių numatymo ir įdiegimo procesas, kaip veiksmas.
Čia atsiranda vadybos veiksmus specializuoti kokiai tai veiksmų sričiai.
Vadyba įmonėje siejama su ribotos grupės (grupių) darbuotojais, kurie daro įtaką visiems likusiems įmonės darbuotojams numatyto tikslo (tikslų) pasiekimo linkme.
Įmonės vadybinėje striktūroje dažniausiai pasireiškia hierarchinis vadybos įgaliojimų apribojimas. Taip įmonėje susidaro vadybos lygiai. Paprastai išskiriama:
• Aukčiausias vadybos lygis (top management, die Fuhrung) turi įgaliojimus disponuoti įmonės turtu. Užtikrina visuminių ir į tikslą orentuotų klausimų sprendimą. Turi kūrybinį pobūdį. Šis vadybos lygis sprendžia apie įmonės tikslus ir veiklos kryptis, įmonės politiką ir strategiją, įsipareigojimus. Tai praktikoje matyti iš sprendimų dėl įmonės struktūros, finansavimo, dividendų, darbo apmokėjimo sistemos, palitikos rinkoje, susijungimų ir t.t. Tokie sprendimai nedeleguojami.
• Vidutinysis vadybos lygis (middle management, die Leitung) ir žemutinysis vadybos lygis (low management. Die steuregung) vykdo išvestinę veiklą ir priima sprendimus deleguotų įgaliojimų ribose. Jų vykdomi uždaviniai nevienodi.
Vidutinysis vadybinis lygis duoda nurodymus pagal aukščiausio lygio priimtus sprendimus, duoda paaiškinimus, organizuoja priimtų sprendimų įvykdymo sąlygas, vykdo veiklos kontrolę.
Žemutinis vadybos lygis vadovauja veiklos vykdytojams (executant, der Erfuller) konkrečiose veiklų baruose.
Tik stambiose įmonėse aiškiai pastebimas toks vadybinių lygių pasiskirstymas. Ypač, jeigu įmonė turi eilę ūkinių vienetų. Ten aiškiai atsispindi tipinis vidutiniojo vadybinio lygio buvimas. Vidutinėse įmonėse vadybiniai lygiai dažniausiai vieno asmens – įmonės savininko rankose.
Dažnai tarp vadybos ir darbų vykdymo daryti atskyrimą labai sunku. Ypač mažesnėse įmonėse. Vadyba ir vykdymas dažniausiai apjungiami į veiklos mazgą (padalinį, grupę).
Kiekvienas vadybos lygis turi savo veiklos lauką, jam priskirtą veiklą. Tai nustato įmonė savo vidiniais dokumentais. Dideliu skiriamuoju bruožu yra strateginis numatymas (tikslai, bendri įmonės uždaviniai, veiklos strategija, įmonės bendroji politika) ir operatyvinė vadyba.
Prekybos įmonėms tai visumoje būdinga. Savotumus įneša prekybos veiklos savotumai ir prekybos įmonės dydis.2.3. PREKYBOS ĮMONĖS STRATEGINĖ VADYBA
Prekybos įmonė steigiama orientuojantis į jos veiklos ilgą tąsą ir veiklos plėtrą. Konkrečios prekybos įmonės savininkas (savininkai) apgalvoja ateities tikslus, uždavinius ir numato veiklos strategiją. Kiekviena prekybos įmonė, nepriklausomai nuo to ar kalba, ar nekalba apie savo strategiją, visados ją turi. Ji pasireiškia jos siekiuose ir vykdomose priemonėse. Stambiose įmonėse strategija oficialiai įforminama, dažnai net skelbiama, panaudojant kaip įmonės įvaizdžio sudarymo priemonę.
Strateginė vadyba siekia aprėpti visų įmonės veiklos sričių orentaciją ilgam laikotarpiui bei sudaryti ir išlaikyti ilgalikį įmonės sėkmės potencialą. Strateginės vadybos šerdis – strateginis planavimas. Ji apima strateginį išsiaiškinimą, strateginę vadybą ir strateginę krizės vadybą. Taigi, imant plačia prasme, strateginė vadyba yra veiklos sistemų sudarymas, priimant domėn įmonės plėtrą apimties, greičio ir kompleksiškumo požiūriais, rinkos užvaldymo ir vadybos uždavinių sprendimo srityse.
Prekybos įmonės veikla iš principo yra rizikinga. Tai turi esminę įtaką tikslų pasiekimui ir vadybos būdams. Įmonių mokslas į šią problemą žiūri iš rizikos pašalinimo pozicijų. Vadyba į tai žiūri iš rizikos ir rezultatų šansų pozicijos.Tai būdinga visiems vadybos lygio veiklos sritims.
Strateginės vadybos vykdymui pasitelkiama visa eilė mokslinių instrumentų: ankstyvojo atpažinimo sistemą, scenarijų sudarymas, portfelio metodo taikymas ir kt.
Įmonė veikia pastoviai besikeičiančioje aplinkoje. Pasikeitimai vyksta ekonomikos, technologijos, teisės, visuomenės srityse. Į pasikeitimus prekybos įmonė gali reaguoti sėkmingai tik tada, jeigu ji apie pasikeitimus sužino iš anksto ir gali jiems pasiruošti. Tai ir turi atlikti ankstyvojo atpažinimo sistema. Čia eina kalba apie specifinę informaciją, kuri duoda galimybę užbėgti įvykiams už akių, signalizuojančią apie pavojus, šansus, stiprybes ir silpnybes. Tokią informaciją suteikia: grynas faktas, daugiau ar mažiau pagrįsta prognozė, laukiamų išdavų įvertinimas, vykstantieji įvykiai ar jų trendas. Dažnai žmonėse tai vadinama “strateginiu kontrolingu”, nes operuojama ne faktine būkle, o potencialia galimybe.
Scenarijų sudarymas – tai galimybė parodyti kuo tai pagrįstą ateities paveikslą. Scenarijus “pririša” sampratas prie aplinkos komponentų, atsižvelgia į “blogus signalus”, gali pateikti scenarijų alternatyvas, įžiūri sprendimų kompleksiškumą, priverčia sprendėjus išreikšti savo nuomonę. Scenarijus gali būti labai svarbus strateginiam planavimui.
Portfelio metodas – pagalbinė vaizdinga planavimo eigai priemonė. Reikalauja gan daug faktinės informacijos, bet duoda dviejų kriterijų šviesoje padėties ar įvykio įvertinimą per eilę eigos etapų. Dažniausiai taikomi etapai: atsiradimo, žengimo į rinką, įsitvirtinimo rinkoje, nykimo.
Strategininės vadybos šerdį sudaro strateginis planavimas. Tai būsimos įmonės raidos konkretizacija ir sėkmės potencialo užtikrinimas.
Planavimui reikalingos būtiniausios žinios apie įmonės galimą ir numatomą plėtrą. Strateginio vadybos plano turinį apsprendžia įmonės strateginiai tikslai ir pati strategija. Planavimą priskiriame prie strateginio vadovavimo proceso. Mokslas sukūrė visą eilę strateginio vadovavimo modelių. Strateginis planas – tai vienas iš ilgalaikių sprendimų, kuriuo vadovaujamasi operatyvinėje įmonės veikloje kaip kelrodžiu. Būtent, kelrodžiu, o ne planu – direktyva.
Strateginiai sprendimai priimami tikslu gauti atsakymą: į kokį veiklos lauką įmonė turi plėstis, į kokias prekines rinkas įsijungti. Tai kryptys. Jose nėra išreiškiamas konkretus tikslas, o ieškoma optimalios pozicijos su apsisaugojimo elementais. Strategija apibrėžiama tokiais 4 elementais:
1. Numatoma įmonės produkto / rinkos kombinacija,
2. Atrenkamos svarbiausios veiklos priemonės ir būdai,
3. Aptariami ir padalinami ištekliai, numatomi pagrindiniai žingsniai, kad įmonė veiktų reikiama tvarka,
4. Nustatomi kriterijai ir standartai strategijos finansiniam įvertinimui ir pažangos išmatavimui.
Str.ategija nukreipta į aukščiausią tikslą, liečia visumą, nedeleguojama (vedama aukščiausio
vadybos organo), nepakankamai struktūrizuota, susieta su vertybių sampratomis ir įvaizdžiais

(subjektyvios pažiūros, įmoninės kultūros).

Strategija formuluojama dviejuose lygiuose:
a) Visos įmonės lygyje (dabarties ir ateities strategines verslo sritis, bendrą strategijos bazę, įmonės politiką, vadovavimo pagrindus, generalinę tikslų sistemą,finansinį – politinį suderinamumą, suderinti atpažinimo sistemą, numatyti organizacijos ir žmonių išteklių suderinamumą).
b) Atskirų verslo sričių ir verslo vienetų lygyje (individualaus pakitimo specifinė strategija, individuali verslo srities analizė, pradinių pozicijų aptarimas, vidinių veiklos rėmų aptarimas).
Strateginio planavimo eiga yra iteratyvinis procesas. Tai kūrybinis darbas.Planavimo metodai tam tik talkina. Beje, į strateginį planavimą daug kas žiūri skeptiškai. Dažniausia dėl to, kad šalia kiekybinių metodų naudoja ir heuristinius, kad tokiam planavimui reikalinga netik analitika, bet ir kūrybiškumas bei fantazija. Strateginiai planai paprastai sudaromi rizikos faktorių plotmėje.
Paruošus strateginį planą, aukščiausio lygio vadybos organas turi spręsti: ar tai slaptas įmonės dokumentas? Kas su juo turi būti supažindintas? Tai esminiai klausimai, nes strateginį planą reikia vykdyti. Vykdymas vyksta per atskiras priemones ir projektus. Vykdymui reikalinga: pakopinė bendradarbių informacija, įmonės strukrūros pritaikymas vadovavimo sistemos pritaikymas, tikslinės priemonės įmonės kultūrai padidinti, paruošti priemonių sąrašą kiekvienai veiklos sričiai. Kiekvienai perkelti į metinius planus.
Strategija apima didelį laiko tarpą. Vadovavimas suvedamas į korekcijas. Kontrolė dažniausiai pasireiškia per sąmatas. Kontrolės funkcija suvedama į gryžtamojo ryšio uždavinius. Išskiriama kontrolė: prielaidų, plano įvedimo eigos kontrolė ir strateginė apžvalga.2.4. STRATEGINIS PLANAVIMAS
Įmonės dinaminėje veikloje strateginio planavimo reikšmė labai didelė, nes:
– operatyviniai duomenys (apyvarta, pelnas, rentabilumas) lengvai vadovus atveda prie klaidų,
– operatyviniai duomenys daugiausia remiasi įmonės apskaitos duomenimis – kuo jie geresni tuo didesnis pavojus ateičiai,
– strateginės klaidos beveik neištaisomos arba jų ištaisymas gali labai lemti įmonės veiklą,
– kas iš operatyvinių duomenų gali būti nuspręsta, strateginiu požiūriu gali būti neteisinga.
Prie to tik reikia pridėti, kad absoliutizuoti ir visas viltis ir siekius sutelkti į strateginį planavimą negalima. Visi planai yra reikalingi, bet kiekvienas savo vietoje ir savo laiku. Planavimas – tai įmonės sveikatos nustatymas tiek šiai dienai ar operatyviniam periodui, tiek ir tolimesniam jos gyvavimo laikui. Dar daugiau – tai nustatoma ne tik visai įmonei tam tikram laikui, bet ir jos atskiroms veiklos dalims.
Daug kas labai pabrėžia prognozių reikšmę strateginiam planavimui. Niekas to ir neneigia. Tačiau reikia žinoti, kad prognozė įmonės visumos plotmėje labai mažai ką pasako. Strateginio planavimo pagrindinis klausimas yra vyksmo lauko nustatymas rinkoje, pradedant nuo dabarties laiko ir parodant pasikeitimus po tam tikrų periodų. Tai apžvalga įmonės šansų ir pavojų, tai apžvalga konkurentų padėties ir galimos veiklos, inovacijos. Tarpe inovacijų dažniausiai pasireiškia produkto pakaitalai.
Strateginio planavimo pagrindinis uždavinys yra ne sulyginimas tarp planinių rodiklių ir galimų ar esamų faktinių rodiklių, o nepageidautinų įmonės veiklos nukrypimų pašalinimas. Faktiškai imant strateginis planavimas reikalingas kaip įmonės navigacinė sistema. Strateginis planavimas numato kryptis sprendimui, o ne konkrečius sprendimo būdus. Sprendimo būdai gali dažnai ar net iš esmės keistis, bet jie nekeičia įmonės strateginio tikslo.
Strateginio planavimo eiga nėra atitrūkusi nuo dabartinės įmonės padėties. Tai išeities taškas ir tuo išeities tašku yra įmonės dabartinis likvidumas. Jo pagrindu analizuojama ir aptariama įmonės sėkmės būklė, turimi sėkmės potencialai. Tai aptarus, pereinama prie ateities sėkmės potencialų išsiaiškinimo ir vertinimo.2.5. PREKYBOS ĮMONĖS OPERATYVINĖ VADYBA
Tai vadybos procesas susietas su kasdieniniais prekybinės veiklos reikalais ir apžvelgiamas nedideliame laiko tarpe. Dažniausiai tai būna kalendoriniai metai.Tik mokymo tikslu vadybos procesą ir vadybininkų veiklą galima skirstyti į atskiras fazes. Tai gali būti numatyta įmonės pareigybinėje struktūroje, bet kiekvienas vadybininkas, nors ir skirtingoje srityje ir apimtyje planuoja, organizuoja, koordinuoja, vadovauja, sprendžia, kontroliuoja.
Paprastai sakoma, kad vadybos procesas prasideda planavimu ir baigiasi kontrole. Dėl to džniausiai ginčijasi tik apskaitininkai.
Planavimas – tai išankstinis numatymas, įsiskverbimas mintimis į vėlesnę būseną, vadybos mokymosi veiksmas, specialių metodų sisteminis taikymas, racionalių veiksmų nuoroda, vykdymas per atskiras instancijas, paieška priemonių tikslui pasiekti, noras pagerinti esamą padėtį, socialinės sistemos vadyboje numatymas, informacinio aspekto apibendrinimas,
Planavimo sampratose ir darbe panudojama prognozė, ekstrapoliacija, improvizacija.
Planavime atsispindi: tikslai, prielaidos, problemų formuluotės, priemonės, ištekliai, terminai, vykdytojai, išdavos. Todėl planavimas vykdomas pagal dalis. Praktikoje dažnai sakoma, kad yra plano projektas ir planas iš esmės. Pastarojo laikmečio literatūroje randame nuomonę, kad planavimo sistemos ir vadybos sistemos sampratos įmonės mastu susilieja.
Planavimas remiasi įmonės pasirinkta metodika, technologija, sampratomis.
Vadybinėje srityje planavimas ir visos kitos įmonės vadybos funkcijos labai ryškiai parodomos daugelyje vadybos koncepcijų. Mokslas tas koncepcijas nukreipia būtent operatyvinei vadybai, akcentuoja vadybos tikslą visumoje ar pagal tam tikrą atrinktinį požymį, atžymi kiekvienos koncepcijos pranašumus ir trūkumus. Pasaulyje paplitęs didelis skaičius koncepcijų, kurių pavadinimai pagal anglišką madą prasideda žodžiais “management by .”.
Plačiausiai literatūroje atvaizduotas ir praktikoje panaudotas yra Vokietijos FR mokslininkų parengtas Harcburgo modelis. Jame apimama: vadybos įmonėje visumos aprašymas, tikslų sistemos parodymas ir atvaizdavimas, planavimos sistema, organizacinė sistema, kontrolės sistema, informacinė sistema, skatinimo ir motyvacijos sistema, personalo ugdymo sistema. Esminiu klausymu modelio įdiegimo metodikoje pažymėtas atsakomybės delegavimas įmonėje.
Operatyvinio planavimo uždavinys išnaudoti sėkmės potencialą gan trumpu laiku – paprastai vienų kalendorinių metų ribose. Vadybos prasme ypatingas dėmesys sutelkiamas į sąmatų (biudžetų) sudarymą. Tai sąmatų sistema, kuri detalizuoja strateginį planą vienų metų laikotarpiui. Taigi, tai tiltelis tarp ilgalaikio ir trumpalaikio planavimo. Metinė sąmata (sąmatos) dažniausiai būna daugiamečių sąmatų pirmųjų metų detalizacija. Sąmatos atveria vadybos organizacinei veiklai ir kontrolei.
Dabartinė įmonių veiklos aplinka tikslų įgyvendinimui reikalauja veiksmingų priemonių. Įprastos klasikinės kontrolės nebepakanka. Ypač stambioms įmonėms. Klasikinė kontrolė visados nukreipta į praeities veiksmų ir išdavų vertinimą. Reikalinga orientuota į ateitį, į vadybos veiksmingumą priemonių visuma. Tai atlieka įmonės kontrolingo sistema.
Kontrolė ir kontrolingas – skirtingos sampratos. Tai vadybos instrumentas sąveikaujantis su planavimo ir kontrolės funkcijas užtikrinančiais padaliniais, atstovaujamas kontrolieriaus ar kontrolierių su išskirtinėmis užduotimis. Kontrolingas apima įmonės ankstyvojo perspėjimo sistemą, įmonės vystymosi indikatorių sistemą, tampa priemonė įmoninės veiklos lankstumui užtikrinti. Tačiau reikia turėtu omenyje, kad kontrolingas visada yra vadovavimo įrankis ir turi veikti bendroje įmonės vadovavimo sistemoje.
Kontrolieriaus ir kontrolingo uždaviniai įmonėje gali būti taip apibūdinti:
1. Orentacijos į tikslą iškėlimas (navigacija kelyje į pelną, pelno gavimo vadybos galimybės, patarimai vadovui dėl duomenų ir apskaičiavimų interpelaivimo),
2. Pateikimas klausimų , kuriuos įmonės vadovui reikia spręsti (ruošia ir analizuoja iš. įvairių vadybos lygių ir grandžių gautą ir reikšmingą sprendimams informaciją, akcentuoja iškilusius uždavinius, paruošia informaciją sprendimams),
3. Informacijos funkcijos aktyvinimas (tai informacijos vadyba, tikslas – išsiaiškinti ir pranešti klausimus, kurie trikdo vadybai, išryškinti trukdymų aplinkybes, pasiūlyti veiksmus trukdymų pašalinimui),
4. Vadybinės funkcijos aktyvinimas (pateikia pasiūlimus kaip geriau organizuoti, koordinuoti ir adaptuoti vadybą besikeičiančioje aplinkoje, kaip panaudoti atskiras metodikas ir būdus vadyboje).
Strateginis kontrolingas padeda įmonei rasti tikslus, o operatyvinis kontrolingas – jį pasiekti. Operatyvinio kontrolingo pagrindinis tikslas – užtikrinti įmonei pelną. Jis siūlo įmonės planų korektūras tiek jų ruošimo, tiek patvirtinimo, tiek vykdymo etapuose. Tyrimai rodo, kad kontrolingo uždavinių srityje iki 87% viso darbo užima kaštų problema.
Prekybos įmonė operatyvinėje vadyboje remiasi ekonominių rodiklių sistema, veiklos pajamingumo, pinigų srautų ir įminės likvidumo būklės planavimu, organizavimu ir kontrole.2.6. OPERATYVINIS PLANAVIMAS
Operatyvinį planą reikia vertinti kaip tam tikrą etapą įmonės strateginėje veikloje. Dar tiksliau sakant – operatyvinis planas yra lyg atskiras statybinis blokas strateginio plano statyboje. Operatyvinis planas persunktas einamojo momento konkretumu. Jis neša strateginiam planui gyvybę. Jame galimi įvairūs veiksmų variantai kaip išnaudoti dabartiniu metu pajamingumo potencialus.
Operatyvinio plano vienas iš labai svarbių požymių yra tai, kad tiek pats planas, tiek jame siekiami tikslai yra būtinai pamatuoti. Jeigu plane yra nurodyti matai, tai tokį planą galima kontroliuoti. Jis pakankamai detalizuotas, susietas su galimybėmis. Jis mažų mažiausiai turi duoti atsakymą į tokius penki klausimus:
– atsakomybė (kas?), /asmuo ar asmenų grupė/,
– objektas, padalinys, vieta, (kas?, kur?),
– laiko tarpas (nuo kada iki kada?),
– investicijos (kaštai),
– pajamos.

Operatyviniai planai siejami su konkrečiais darbais. Todėl jie sudaromi pagal atskiras įmonės funkcionalines sritis. Tai duoda galimybę apžvelgti, kokie padaliniai (veiklos sritys) ir kokią veiklos naštą (išdavas) neša. Operatyviniai planai skelbia (numato) tiek tikslus, tiek ir išteklius jų pasiekimui. Todėl operatyviniam planavimui būtini pagrindinių faktorių duomenys:
– realizacijos apimtys,
– produkto kaita,
– pradinės (pirkimo) kainos,
– personalo kaštai,
– pajėgumų naudojimas,
– racionalizacijos,
– naudingumo kontrolė.
Atskirų įmonės veiklos ar padalinių planai nėra tarp savęs izoliuoti, o labai tampriai susieti.2.7. PREKYBOS ĮMONĖS VADYBOS ORGANIZACIJA IR KONTROLĖ
Įmonės įkūrėjas ir pradinis vadovas gali būti labai gabus ir talentingas. Tačiau įmonės potencialo kokybę nulemia vėliau į įmonę ateinantys žmonės, jų pastangų organizavimas ir kontrolė.
Kol prekybos įmonė maža – mažos ir problemos. Padidėjus įmonei, jos įkūrėjas turi labai gerai apgalvoti kaip įmonę toliau organizuoti ir kontroliuoti. Pabrėžtina, kad įmonės sėkmė labai
priklauso nuo organizacinės struktūros, vadovų pasirinkimo, vadybos stiliaus.
Prekybos įmonė tuo atžvilgiu praeina eilę etapų:
• įmonės dydžio pasikeitimai,
• verslo komplikuotumo didėjimas,
• įmonės narių kompetencijos augimas, steigėjo vadybinio stiliaus kitimas.
Tiems etapams būdingi ir įmonės vadybos pasikeitimai:
• Pradinėje veikloje aiškiai matomas įmonės steigėjo darbas.
• Ankstyvojo augimo etape, pavyzdžiui, kuomet įmonėje jau dirba 5 samdomi darbuotojai, įmonės steigėjas paprastai jau nebepajėgia aprėpti visų darbo sričių.
• Didėjant įmonei atsiranda reikmė deleguoti ir atskirus vadybos darbus. Tai yra atskiriems darbuotojams suteikti tam tikras vadybines teises ir atsakomybę. Taip atsiranda vieno sluoksnio vidurinė vadyba. Tas sluoksnis atskiria vykdytojus nuo aukščiausios įmonės vadovybės. Aukščiausioji įmonės vadovybė jau turi keisti savo veiksmus vadybos srityje. Atsiranda formali įmonės vadybinė struktūra.
• Kuomet prekybos įmonėje vidurinis vadybinis sluoksnis žymiai padidėja, atsiranda poreikis daugelio sluoksnių vadybai. Atsiranda dar vienas tarpinis sluoksnis tarp įmonės steigėjo (aukščiausio įmonės vadybos lygio) ir viduriniojo vadybos sluoksnio. Tas sluoksnis jau dirba su viduriniuoju vadybos sluoksniu. Taip įvyksta dar didesni pakitimai vadybos organizacijoje.
Prekybos įmonės darbo pradžioje net ir samdyti darbuotojai atlieka įvairias darbines funkcijas. Vėliau jau to nebėra – atsiranda darbų pasidalijimas.
Sėkmingiausiose įmonėse struktūra seka funkciją. Vadyba nutaria ką ir kur daryti, o po to pritaiko organizacinę struktūrą. Tačiau aplinka keičiasi. Atsiranda naujos verslo progos. Todėl įmonės struktūra turi būti reguliariai peržiūrima. Tačiau bet kuri įmonės struktūra turi būti jautri klientams.
Prekybos įmonėje svarbu tinkamai išspręsti įmonės steigėjo (steigėjų) ir vadybinės veiklos delegavimo problemą. Tai būtina, nes įmonės steigėjai įvairiai veikia skirtingose įmonės būsenose. Pradžioje jis dirba, o nevadovauja. Padidėjus įmonei jis sukoncentruoja savo veiklą vadovavime (ypač esant kritinėms situacijoms). Tačiau steigėjas nėra visą žinantis, visą mokantis. Jis turi savo asmeninių ir kvalifikacinių trūkumų. Juos reikia kuo tai kompensuoti. Tai atlieka vadybai deleguoti asmenys.
Dalis įmonių steigėjų nenoriai deleguoja vadybinius įgaliojimus. Dalis deleguoja daugiau formaliai, o ne tikrovėje. Tai veda prie pagrindinio vadovo pervargimo ir verslo eigos spragų atsiradimo. Kartais vadybos teisių delegavimą sulaiko aukštesnio rango darbuotojų nuomonės nebuvimas, skatinimo siekti atsakomybės, įmones steigėjo savotumai. Steigėjai dažnai negali
susitvarkyti su mintimi, kad augant įmonei jo asmeninė veikla turi mažėti iki visiško atsitraukimo iš verslo.2.8. PREKYBOS ĮMONĖS PLANAVIMO ORGANIZACIJA IR REIKŠMĖ
Planavimo proceso organizavimas – centrinė aukščiausios įmonės vadybos lygio užduotis. Tai paaiškinama labai paprastai – atsakomybę už planinius sprendimus įmonės vadovybė negali niekam deleguoti. Galima deleguoti tik atskirus uždavinius. Bet kokiu atveju įmonėje turi būti centrinis padalinys (vieta) kurioje planai koordinuojami. Paprastai tai būna įmonės štabinės struktūros.
Tokios štabinės struktūros uždavinius planavimo srityje galima suskirstyti į dvi dalis:
1) Meta planavimas (t.y. planų struktūros)
– planų sistemos sudarymas ir palaikymas,
– teisingo planavimo klimato sudarymas,
– planavimo procesų priežiūra pagal atskiras dalis ir kalendorinius terminus,
– mokymas planuoti vystantis planavimo sistemai.
2) Turinio planavimas:
– informacijos paruošimas planavimui,
– sprendimų paruošimas pagal įmonės politiką ir strateginius planus,
– atskirų plano dalių koordinacija,
– dalinių planų patikrinimas (atitikimas operatyvinių ir strateginių užduočių),
– kompleksinis planavimo metodų diegimas,
– dalyvavimas išdavų kontrolėje.
Planavimo organizacija turi atitikti įmonės konkrečią aplinką ir būklę. Paprastai centraliniu klausimu būna dilema: planavimo darbą centralizuoti ar vykdyti decentralizuotu būdu.
Decentralizuotas planavimas (įvairia apimtimi ir įvairiais būdais) didina atskirų įmonės padalinių vadovų atsakomybę. Kartu sakoma, kad jie geriau žino aplinką ir poreikius. Primenama
tik, kad tokie padalinių vadovai turi būti paruošti tokiems veiksmams.
Centralizuotas planavimas turi savo teigiamas ir neigiamas puses. Neigiama – suvaržomi įmonės padalinių vadovų veiksmai. Teigiama tai, kad toks planavimas turi prasmę krizinėse aplinkose. Prie neigiamų požymių reikia priskirti ir tai, kad įmonės vadovybę priverčiama laviruoti ar net blaškytis tarp operatyvinių ir strateginių planų.
Centralizuotas planavimas, ypač stambiose įmonėse, sudaro sąlygas plisti biurokratizmui ir pagrindinių planavimo tikslų iškraipymui. Planavimo padalinys užsisklendžia savo funkcijų ribose ir nebemato bendrojo įmonės vaizdo. Įmonės vadovybei tenka spręsti planavimo padėties problemą.
Išsireiškiamas “planavimo procesas” reiškia, kad planavimas nėra vienkartinio veiksmo aktas. Planavimas vyksta nepertraukiamai – jis turi savo horizontą. Tai matyti iš tokio sekos pavyzdžio:

Planavimo metai Planavimo horizontas
1997 98 99 2000 2001 2002
1998 99 2000 2001 2002 2003
1999 2000 2001 2002 2003 2004

Toks planavimo tąsos pavyzdys sako, kad tarp trumpalaikių ir vidutinio periodo planų reikia daryti korekcijas ir pastaruosius pritaikyti pasikeitusioms aplinkybėms ar galimybėms. Taip užtikrinamas ir strateginių planų įgyvendinimas.2.9. PREKYBINĖS VEIKLOS VADYBOS POLITIKA
Politiką čia reikėtų suprasti kaip įmonės vadybos meno išraišką , reikalų tvarkymo teoriją ir praktiką, veiklą susietą su įmonės interesų išsaugojimu .
Visą įmonėje vykstantį procesą galime sąlyginai padalinti į dvi dalis: vadybinį procesą ir produkto kūrimo procesą. Pirmoji dalis užtikrina įmonės kaip institucijos funkcionavimą. Antroji dalis – įmonės produkto išleidimą.
Vadybinis procesas suskaidomas į tris dalis:
a)Socialinė vadyba – tai aukščiausio lygio vadyba, kuri užtikrina įmonės institucinį įteisinimą, vadybos būdą, pripažinimą visuomenėje, įmonės gyvavimo eigos užtikrinimą.
b) Įmoninė vadyba – tai vadybinės pastangos, kad būtų atidengtos įmonės potencinės galimybės pelno gavimui.
c) Operatyvinė vadyba – vadybiniai veiksmai, kad potencialūs pelno galimybių šaltiniai taptų realybe.
Dažnai dar minimas ketvirtasis proceso komponentas – administracinė vadyba , kuri apjungia visas minėtas tris vadybines dalis, koordinuoja jas.
Pažymėtina, kad tiek praeityje, tiek ir dabartyje prekybos įmonėse skiriamas nevienodas dėmesys paminėtoms vadybos dalims. Dabartiniu metu pastebimas polinkis akcentuoti socialinę vadybą. Tačiau tai neatmeta visų kitų.
Įmonės politika yra koordinuojanti jėga. Ją charakterizuoja tokie apibūdinimai:
1. Apima bendros reikšmės ir ilgalaikius sprendimus, kurie nustato įmonės santykius,
2. Įmonės politikos sprendimus priima aukščiausio lygio vadovybė, aptardama veiklos potencialą ir veiklos strategiją,
3. Įmonės politikos sprendimai skelbiami, vykdomi, kontroliuojami, įeina į įmonės vadovavimo sistemą,
4. Įmonės politikos sprendimai numato ilgalaikį įmonės gyvavimo užtikrinimą.
Įmonės politikos sprendimai turi tris fazes: išeities padėties išsiaiškinimą, įminės politikos patvirtinimą, įmonės politikos įdiegimą. Pasireiškia per vadovavimo stiliaus aptarimus, bendradarbių informavimą, dalyvavimą priimant sprendimus, kapitalo ir sėkmės padalinimą ir t.t. Į įmonės politiką, kaip dalinės dalys, įeina: verslo vedimo politika, gamybos ir rinkos panaudojimo politika, išteklių panaudojimo politika, vadovavimo politika. Kaip atskiri įmonės politikos išraiškos elementai gali tapti: įmonės filosofija, veiklos pagrindai, vadovavimo linija, nuostatai, statutai, santykių esmės pagrindimai, veiklos ir darbo taisyklės, tikslų katalogas, įmonės misija, kultūra, etinis įmonės kodeksas, vidaus tvarkos kodeksas ir kt.2.10. ĮTAKOJIMAS Į PREKYBOS ĮMONĖS VADYBOS TURINĮ
Konkretus prekybos įmonės vadybos turinys įtakojamas:
a) Prekybos įmonės gyvavimo fazės.
Tai galima spręsti iš tokios schemos:

Schemoje išvardinti momentai turi tiek organizacinę, tiek ir teisinę prasmę. Visi jie reikalauja papildomų ir naujų vadybinių veiksmų.
b) Prekybos įmonės vadybos etapų.
Tai galima matyti tokioje schemoje:

Schema parodo pagrindinių vadybinių funkcijų realizacijos skirtumus steigiamoje ir veikančioje prekybos įmonėje.2.11. PAGRINDINĖS GAIRĖS PREKYBOS ĮMONĖS VADYBOJE
Prekybos įmonės vadyba sprendžia tris pagrindinius uždavinius:
1) Įmonės veiklos produktyvumo.
Tai reiškia, kad prekybinės veiklos faktoriai turi būti įtraukti darban ir kuo taupiau panaudoti. Iš to seka, kad pastoviai turi būti vykdoma kaštų vadyba.
2) Rentabilumas
Įmonė turi pastoviai orentuotis į rinką. Visa veikla suderinama su rinkos poreikiais ir kainomis. Tai turi vykti taip, kad būtų padengti kaštai ir gautas pelnas.
3) Likvidumas.
Įmonė pastoviai turi būti moki. Tai reikiamo pinigų srauto reguliavimo ir teisingo finansavimo išdava.
Tų uždavinių sprendimas yra tinkamai organizuoto prekybos įmonės darbinio proceso išdava.
Prekybos įmonės darbinis procesas trumpai apibūdinamas taip: rinkoje randamos reikiamos įmonės veiklai prekės, avansuojama atitinkama pinigų suma ir prekės nuperkamos, nupirktos prekės pristatomos į prekybos įmonės prekybinę salę ( sandėlius ) ir nukrepiami numatytoms sąnaudoms dengti.
Prekės per prekybos įmonę, kaip taisyklė, praleidžiamos be pakitimų. Įmonės teikia prekybines paslaugas, kurių objektas ir turinys yra prekės pateikimas klientui. Todėl pirmų pirmiausias prekybos įmonės vadybos siekis – praleisti per įmonę kuo didesnį prekių srautą. Statistika rodo, kad mažmenose prekių pardavimas sudaro 60-90%, o didmenose 80-95% pinigų įplaukų. Antrasis prekybos įmonės skiriamasis požymis yra didžiulis pinigų srautas. Jis tartum veidrodis atspindi prekių srautą. Pažymėtina, kad paprastai prekybos įmonės nuo 60 iki 95 % pinigų išleidžia sandoriams su tiekėjais. Tokia dabartinės veiklos samprata būdinga visoms prekybos įmonėms ir tai gali būti išreikšta tokia, vadybinės kryptis atspindinčia schema:

Naudodamiesi tokia schema, galime trumpai suformuluoti du uždavinius, kuriuos vadyba turi pastoviai spręsti veikiančioje prekybos įmonėje:
1) prekių srautų sukūrimas,
2) prekių ir pinigų srautų santykiavimo užtikrinimas.
Kuomet sakoma “prekių srautų sukūrimas”, tai reikėtų suprasti kaip visų galimų ir reikiamų marketingo instrumentarijaus pritaikymo atvejus. Čia įeina: prekių asortimento politika ir struktūra, įmonės buvimo vietos pasirinkimas, kainų politika, realizacijos formų parinkimas, reklama, ryšys su visuomene, prekių užpirkimo organizacija.
Prekių srautų judėjimas yra operatyvinės veiklos sritis. Čia svarbiausia sukaupti reikiamus veiklos faktorius ir tinkamai koordinuoti jų panaudojimą. Tai atliekama pasitelkus operatyvinės dalies darbuotojus. Prekių srautų judėjimas tampriai siejamas su pinigų srautais. Kaip žinia, prekybos įmonės savo veiklos pradžioje ir pastoviai veiklos eigoje iš pradžių asignuoja (avansuoja) pinigines lėšas prekėms pirkti ir tikisi jas parduoti su pelnu. Operatyvinės srities pastangos sutelktos į kuo greičiausią prekių praleidimą per prekybos įmonę, gautų už jas pinigų perdavimą tolesniam veiklos organizavimui. Pinigų srautų vadybinį tvarkymą mažesnėse prekybos įmonės atlieka pats įmonės savininkas, stambiose įmonėse – tai atskiros administracinės srities darbas.
Prekybos įmonės veikos proceso vadyba turi visą eilę ypatumų, kurių kitokios pakraipos įmonės neturi. Tarpe jų svarbiausi:
a) Didelis priklausomumas nuo klientų.Dauguma prekybos įmonių ,o ypač mažmeninės prekybos įmonės, jaučia priklausomumą nuo paklausos svyravimų. Tai pastovi prekybos įmonių veiklos problema ir su ja reikia pastoviai ir mokamai kovoti.Paklausos svyravimai daro įtaką į vadybos planavimą ir planų realizavimo organizavimą.
b) Didelė nuostolių galimybė prekių srautuose. Daugelio prekybos įmonių prekių srautų sudaryti iš suvartojamų prekių. Čia didelis prekių vagysčių pavojus ir tai kelia papildomus prekių apsaugos uždavinius. Vagysčių pavojus yra tuo didesnis, kuo didesnė yra prekės vertė ir kuo mažesnė ji savo fizine apimtimi.
c) Pavojus pinigų srautams. Pinigų universalumas ypač kelia pavojų mažmenoms – čia naudojami gryni pinigai. Geriausia apsauga – bepiniginiai atsiskaitymai.Tačiau čia susiduriama su papildomomis problemomis (poreikis naujai technikai, kliento kred.itingumo tikimybė, galimybė manipuliuoti su apskaita).
d) Kaštų apskaitos ir kalkuliacijos problemos. Jokios problemos prekybos įmonei nesudaro tik kaštų apskaita pagal jų rūšis. Tačiau to prekybos įmonei nepakanka. Sunkiau vesti kaštų apskaitą pagal jų susidarymo vietas. Dar sunkiau – pagal kaštų tiesioginius nešėjus, t. y. prekes. Tos problemos sprendimo iki galo neužtikrina ir skaičiavimo mašinų panaudojimas.
Iš to kas pasakyta galima daryti tokią išvadą, kad vadyba prekybos įmonėje yra nevienareikšmis dalykas. Net vadovaudamiesi vienais ir tais pačiais tikslais, į prekybos įmonės vadybą skirtingai įsijungs aukščiausias įmonės vadybinis lygis, kitaip administraciniai padaliniai, marketingo tarnyba, operatyvinės srities vadybininkai.2.12. PLANAVIMO REIKŠMĖ VADYBOS PROCESE
Planavimui keliami tokie uždaviniai:
– tvirtos sėkmės užtikrinimas,
– rizikos išaiškinimas,
– lankstumo užtikrinimas,
– kompleksiškumo apribojimas,
– sinergijos efekto išnaudojimas.

Planavimas yra pastoviai ir nesibaigiančiai vykstantis procesas. Planas apima sprendimą, o taip pat įvedimą į veiksmą ir kontrolę.

Kiekviena įmonė savo aplinkoje turi daugiau ar mažiau tik jai būdingą planavimo sistemą. Teorija teikia tik bendrąją metodiką ir planavimo organizacijos patirties apibendrinimą.

Dabartiniu metu jau išsikristalizavo tokia bendroji planavimo sistema:
• strateginiai planai (planavimo problemos ar planavimo sprendimai),
• organizaciniai planai (dažnai jie dar vadinami taktiniais planais, ar netgi daugiametėmis – kompleksinėmis programomis),
• operatyviniai planai (kartais taip vadinami vienų kalendorinių metų ar net trumpesnio periodo visuminiai ar daliniai planai, trumpalaikės programos atskirų ričių veiklai).

Savo keliu toks planų įvardinimas rodo ir planų rangą. Planų priėmimui reikalingas atitinkamas sprendimas. Esant planų rangų padėčiai, vieną kartą priimtas sprendimas (pirminiame ar redukuotame pavidale) pereina į žemesnio rango planus jau be papildomų sprendimo procedūrų. Taip prieinama iki operatyvinių planų vykdymo.

Planavimo procesą suprantame kaip pagal veiksmus ir laiką struktūrizuotus planavimo žingsnius, kurie galutinėje išdavoje duoda planinės problemos sprendimą. Pagal kompleksinio uždavinių sprendimo reikalavimus planavimas turi būti:
– struktūrizuotas,
– lankstus,
– susietas pagal dalis,
– informatyvus,
– išstudijuojamas,
– galimas organizaciniai įvykdyti,
– galimai paprastas,
– ūkiškas.

Planavimo procesas labai priklauso nuo to, kokie yra planai. Paprastai išskiriama:
pagal planavimo laiko tarpą:
– ilgalaikiai planai (5 – 20 metų)
– vidutinio laikotarpio (2 – 3 metai)
– trumpalaikiai (dažniausiai metiniai)
– pagal turinį:
– periodų planai (savaitė, mėnuo, ketvirtis, sezonas – visos įmonės ar jos padalinio ribose)
– projekto ar akcijos planai (pagal atskirą novaciją, reklamos kampaniją ir t.t., kurie atspindimi ir terminų planuose.)
– programos (atskiros priemonės ar objekto atžvilgiu)
– pagal planavimo sritis:
– planavimas susietas su įmonės atskiromis funkcijomis (realizacijos planai, finansiniai planai ir t.t.)
– planavimas pagal produktą (pagal gaminamos ar realizuojamos produkcijos grupes)
– rinkų planavimas (pagal braižas, teritorijas)
Planavimo procese labai didelė reikšmė teikiama planavimo darbo metodikoms. Pakankamai aiškiai matomos tokios:
1. Planavimo struktūrizavimas.

Tai bendros problemos suskaidymas į sudėtines dalis, tų dalių sprendimas, galimybė visus sprendinius vėl apjungti visumoje.
2. Suderinamumas.

Tai planuotojo mokėjimas (menas) matyti daliniuose sprendimuose, jų optimatizacijoje bendros problemos sprendimo giją.
3. Iteracija (kartojimasis).
Tai problemų planavimo eigoje sprendimas panaudojant prognozes ir atgalinio ryšio duomenis, apskaičiavimus ir vertinimus vykdant per keletą kartų.IŠVADOS
Taigi prekybos įmonė – tai savistovis ūkinis – finansinis subjektas, pilnumoje disponuojantis savo turtu, turintis įstatymų suteiktas teises ir nešantis atsakomybę už savo veiklą bei jos išvadas.
Prekybos įmonė yra žmogaus darinys. Jos atsiradime yra įžvelgiami trys etapai. Pirmasis – tai įmonės steigėjo idėja, ketinimai, apsisprendimas ir to apsisprendimo pagrindimas. Antrasis etapas – įmonės organizavimas, pasireiškiantis įmonės instituciniu įregistravimu, įmonės struktūros parinkimu, įmonės personalo formavimu. Trečiasis etapas – tai įmonės pradinis veiklos periodas, įsitvirtinimas rinkoje, galimi persitvarkymai, įmonės nykimas. Kiekvienam iš šių etapų reikalingi savitūs vadybiniai veiksmai.
Joks verslas, tame tarpe ir prekyba, negali gyvuoti be rizikos, tuo labiau negali gyvuoti neprisitaikydamas prie kintančių rinkos sąlygų. Tik gerai organizuotam ir sumaniai tvarkomam verslui gręsia pati mažiausia rizika. Skaičiuojantis, o ne nesąmoningai dirbantis verslininkas verslą organizuoja taip, kad rizika tampa valdoma ir pateisinama. Rizika atsiranda ir dėl vadybinių žinių stokos. Yra nemažai pavyzdžių, kai dėl netkęs vadovavimas nuskurdinoanksčiau buvusią turtingą įmonę, ir priešingai – ne viena verslo įmonė atgimė, naujiems, kompetentingiems vadovams parengus tinkamą taktiką.
Tam, kad užtikrinti sėkmingą įmonės veiklą, prekybos įmonės vadyba sprendžia šiuos pagrindinius uždavinius: įmonės veiklos produktyvumo – prekybinės veiklos faktoriai turi būti įtraukti darban ir kuo taupiau panaudoti. Iš to seka, kad pastoviai turi būti vykdoma kaštų vadyba. Rentabilumo – įmonė turi pastoviai orientuotis į rinką. Visa veikla suderinama su rinkos poreikiais ir kainomis. Tai turi vykti taip, kad būtų padengti kaštai ir gautas pelnas. Prekybos įmonės likvidumo – įmonė pastoviai turi būti moki. Tai reikiamo pinigų srauto reguliavimo ir teisingo finansavimo išdava.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Gronskas V. Verslo ekonomika, 1996.
2. Leonienė B. Verslo pradmenys.-Kaunas;1998.
3. Kazbaras R. Prekybos įmonės steigimas.-Vilnius; Danielius, 1995.
4. Pajuodis A., Venckus A. Prekybos įmonių marketingo sprendimai.-Vilnius: PMPP . 1993.
5. Malik F. Helsing S. Planungsmanagement. In: M. Hofmann und L. von Rosenstiel (Hrsg.). Berlin.,Springer – Verlag, 1988
6. Bagdonas V. Verslo rizika. Vilniaus technikos universitetas, Vilnius:1996.
7. Oehme W. Handelsmanagement.- Munchen, Fr. Vahlen, 1993.
8. Kotler Ph., Bliemel K. Marketigmanagement.-Stuttgart,Poeschel, 1992.
9. http://www.mokslas.lt.

Leave a Comment