PPO

Įvadas
Plėtojantis rinkos santykiams tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse, atsiranda galimybė ir ūkio subjektams plėsti savo veiklą ne tik šalies viduje, bet ir už jos ribų. Tos įmonės, kurios jau pradėjo internacionalizuoti savo veiklą, pastebėjo, kad užsienio rinkos ne tik atveria naujas galimybes, bet ir kelia gana griežtus reikalavimus.
Turbūt vieninga visų šalių nuomonė, jog prekybos ir ekonomikos tarptautiniai ryšiai turi kelti jų gyvenimo lygį, užtikrinti visišką užimtumą ir nuolatinį realių pajamų bei mokiosios paklausos didėjimą, plėtoti prekių ir paslaugų gamybą beei plėsti jų prekybą. Bet nei viena šalis nenori jausti diskriminacijos, nesąžiningos konkurencijos ar interesų pažeidimo. Priešingai ji siekia laisvesnės ir teisingesnės politikos propagavimas, mažinant muitus ir šalinant kitus apribojimus, trukdančius vystytis tarptautinei prekybai, ir kad kiekviena šalis – partnerė vienodai palankiai traktuotų jos prekes ir paslaugas.
Siekiant užtikrinti aukščiau išvardintus ir dar daugelį kitų šalių lūkesčius tarptautinėje rinkoje GATT (liet. Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) pagindu buvo sukurta Pasaulinė Prekybos Organizacija – PPO. Reikia atminti, kad Europos Sąjunga (ES) yra PPPO steigėja ir ji vadovaujasi tarptau¬tinėmis taisyklėmis, šiuo atveju PPO dokumentais, kuriuos ES do¬kumentai vadina PPO globojamais dokumentais . Nebūdama PPO nare, šalis negali būti ES nare. Tad matome, jog PPO svarba yra didelė, kurią ir stengsimės apžvelgti savo referate.
Taigi mūsų da

arbo objektas yra pasaulinė prekybos organizacija – PPO.
Darbo tikslas – išsiaiškinti PPO atsiradimo kilmę ir jos svarbą organizacijai priklausiančioms šalims.
Pagrindiniai darbo uždaviniai:
1. išsiaiškinti PPO sąsają su GATT;
2. aptarti pagrindinius PPO veiklos principus ir jų svarbą;
3. išsiaiškinti PPO nuostatas;
4. apžvelgti PPO funkcijas ir jų svarbą organizacijos šalims;
5. aptarti Lietuvos kaip narės vaidmenį organizacijoje ir išnagrinėti atsiradusius trūkumus bei privalumus;
6. apžvelgti Lietuvos įsipareigojimus PPO.

Darbas apima 32 puslapius, įskaitant priedus. Medžiagą suprasti padeda 1 lentelė ir 3 paveikslai.

1. Pasaulinė prekybos organizacija

Pasaulio prekybos organizacija – PPO (World Trade Organization – WTO) – buvo įkurta 1995 m. sausio 1 dieną, pakeitus nuo 1947 m. pasaulinę prekybą reguliavusį bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT). Šios organizacijos veikla pagrįsta GATT pagrindiniais principais bei nuostatomis. GATT – vienas svarbiausių tarptautinių prekybinių susitarimų, turėjusių įtakos pasaulinės prekybos liberalizavimui. GATT pagrindinis tikslas buvo laisvesnės ir teisingesnės politikos prropagavimas, mažinant muitus ir šalinant kitus apribojimus, trukdančius vystytis tarptautinei prekybai. Bendrojo susitarimo dėl muitų ir prekybos veikloje buvo svarbiausia:
 suderinti įvairių šalių pozicijas;
 siekti muitų ir kitų tarptautinės prekybos apribojimų panaikinimo;
 parengti ir taikyti taisykles, numatančias bet kokios diskriminacijos atskirų šalių atžvilgiu panaikinimą;
 siekti palankiausio prekybos režimo įvedimo.
Per savo gyvavimo laikotarpį GATT kūrė liberalios pasaulinės prekybos struktūrą. Šis procesas sąlygojo muitų tarifų sumažėjimą pramonės gaminiams nuo vidutinio 40 proc. lygio iki mažiau nei 4 proc. lygio, beveik visišką kvotų panaikinimą tarptautinėje rinkoje, taisyklių, reguliuojančių subsidijų, an

ntidempingo bei techninių prekybos apribojimų klausimus, sukūrimą.
GATT padėjo vidutiniškai sumažinti muitų tarifus prekyboje tarp išsivysčiusių šalių, taip pat panaikinti daug netarifinių apribojimų. Supaprastinus netarifinius apribojimus, buvo pasiektas:
 susitarimas dėl techninių apribojimų, palengvinęs ir padidinęs importą;
 susitarimas dėl valstybinio supirkimo, atvėręs amerikiečių eksportuotojams papildomas užsienio rinkas;
 susitarimas dėl subsidijų ir kompensacinių muitų, padėjęs partneriams priimti apsaugos priemones tuo atveju, jei materialiniai nuostoliai atsiranda šalies importuotojos šakose, importuojant produkciją dirbtinai sumažintomis kainomis;
 JAV tekstilės pramonei suteiktos papildomos galimybės eksportuoti savo gaminius į Vakarų Europą.
Muitų sumažinimas palietė 10 proc. pasaulinės prekybos ir didžiausią įtaką turėjo miško apdirbimo, mašinų gamybos ir chemijos pramonei.
PPO prekybos taisyklės taikomos užsienio, vidaus prekybai ir su ja susijusioms kitoms ūkio sritims. Jų tikslas – gerinti ir skaidrinti verslo sąlygas. PPO taip pat nustatė principus, koks turi būti muitinis įvertinimas, licencijavimo procedūros, prekių kilmės įvertinimas, sanitarijos priemonių, standartų, techninių reglamentų taikymas, kaip turi būti taikomi mokesčiai, ypač netiesioginiai, taip pat intelektinės nuosavybės teisių apsaugos reikalavimus.

PPO steigėjai pripažino, kad reikalingos konstruktyvios pastangos sie¬kiant užtikrinti, kad besivystančios šalys, atsižvelgiant į jų ekonominės plėt¬ros poreikius, galėtų atitinkamai dalyvauti tarptautinėje prekyboje ir nebūtų nustumtos nuo visuotinės pažangos vieškelio. Siekdamos prisidėti prie šių tikslų įgyvendinimo PPO dalyvės (žiūrėti 1 priedas) sudaro abipusiai naudingas sutartis dėl didelio tarifų ir kitų prekybos barjerų sumažinimo bei diskriminacinio ta
arp¬tautinių prekybinių santykių režimo panaikinimo, o kad tai būtų padaryta, reikia plėtoti integruotą, gyvybingesnę ir patikimesnę daugiašalę prekybos sistemą. Narių nuomone, jų prekybos ir ekonomikos ryšiai turėtų būti plėtojami ne bet kaip, o kryptingai. Prekybos ir ekonomikos ryšiai turi kelti jų gyvenimo lygį, užtikrinti visišką užimtumą ir nuolatinį realių pajamų bei mokiosios paklausos didėjimą, plėtoti prekių ir paslaugų gamybą bei plėsti jų prekybą. Tai reikia daryti ne beatodairiškai, bet optimaliai naudojant pa¬saulio išteklius, kad būtų išsaugota aplinka. Todėl būtina laikytis tolygaus plėtojimo principo ir aktyviau taikyti reikiamas priemones taip, kad jos ati¬tiktų skirtingo ekonominio lygio šalių atitinkamus poreikius ir interesus.
PPO yra viena svarbiausių tarptautinių organizacijų, užtikrinanti, kad šalių narių prekyba vyktų pagal tarpusavyje sutartas taisykles, vadovaujantis dviem svarbiausiais tarptautinės prekybos nediskriminavimo principais:
1. didžiausio palankumo statuso;
2. nacionalinio statuso.
Didžiausio palankumo statusas reiškia, kad kiekviena PPO narė turi vienodai palankiai traktuoti visų kitų PPO narių prekes ir paslaugas (jeigu vienai PPO narei suteikiamos palankesnės sąlygos, tokios pat sąlygos turi būti suteiktos ir visoms kitoms PPO šalims narėms);
Nacionalinis statusas – tai principas, kuris reiškia, kad prekės ir paslaugos, patekusios į šalies PPO narės rinką, būtų traktuojamos ne mažiau palankiai negu lygiavertės vietinės prekės ir paslaugos.
GATT struktūra buvo tobulinta organizuojant tarptautines derybas, vadinamuosius “raundus”. Iš viso įvyko aštuoni GA
ATT raundai. Pagrindinis jų tikslas buvo aptarti svarbiausias tarptautinės prekybos problemas pasaulyje, numatyti jų sprendimų būdus bei įvesti atitinkamus nutarimus, nejudinant pačios organizacijos pamatų. Bene svarbiausias jų – Urugvajaus raundas, kurio metu nuspręsta įkurti pasaulinę prekybos organizaciją. 1993 m. gruodžio 15 d. pasirašytas baigiamasis Urugvajaus susitikimo aktas, kurio viena iš sudedamųjų dalių buvo Marakešo sutartis, numatanti PPO įkūrimą. Nors PPO ir GATT veiklos metodai ir funkcijos yra panašios, tačiau tarp jų esama ir kai kurių esminių skirtumų (žr. 1 lentelę).

1 lentelė
Pagrindiniai PPO ir GATT skirtumai
Pagrindinių skirtumų sritys PPO GATT
1. Organizacinė struktūra Įsteigta kaip nuolat veikianti institucija su savo valdžios instancijomis, organizacine struktūra bei sekretoriatu Tai buvo taisyklių rinkinys, paremtas priežiūros protokolo suteiktomis galimybėmis. Savo institucinio pagrindo neturėjo
2. Veiklos sritis Kontroliuoja:
1. prekybą prekėmis;
2. paslaugų teikimą;
3. su prekyba susijusius intelektualios nuosavybės aspektus Apėmė tik prekybos prekėms kontrolę
3. Struktūra Įkurta ir jos narių pripažinta kaip vientisa struktūra, į sistemą įtraukianti įvairius su tarptautiniu verslu susijusius susitarimus Veikė kaip rinkinys vienas su kitu nesusijusių susitarimų, reguliuojančių atskiras tarptautinio verslo sritis
4. Konfliktų sprendimas Ginčų sprendimo mechanizmas yra tobulesnis, nes sukurta daugiau automatiškumo, taisyklių, ribojančių konflikto procesą. Tai leidžia gerokai sutrumpinti ginčo sprendimą Šią funkciją vykdė, naudodami nepakankamai tobulą ginčų sprendimo mechanizmą

PPO vykdo Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties ir daugia¬šalių prekybos sutarčių įgyvendinimą, administravimą ir veikimą. Ji skatina siekti organizacijos tikslų, taip pat sukuria keliašalių prekybos sutarčių įgyvendini¬mo, administravimo ir veikimo sistemą. Ši organizacija sudaro sąlygas de¬ryboms tarp jos valstybių dėl jų daugiašalių prekybinių santykių, tačiau ne bet kuriais klausimais, o tik tais, kurie aptariami Pasaulio prekybos organi¬zacijos steigimo sutartyje. PPO taip pat gali sukurti forumą tolesnėms dery¬boms tarp jos valstybių dėl jų daugiašalių prekybinių santykių bei tokių de¬rybų rezultatų įgyvendinimo sistemą, jeigu taip daryti nusprendžia Ministrų konferencija.
PPO vadovauja Ministrų konferencija ( žr.1 pav.), susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė. Vienas pagrindinių PPO tikslų – pasaulio prekybos liberalizavimas.

1 pav. PPO organizacinė struktūra

Tokių susitikimų metu aptariama tolimesnė PPO veikla reglamentuojant ir liberalizuojant pasaulinę prekybą. Ministrų konferencijos veikla – visų organizacijos funkcijų vykdymas bei klausimų, susijusių su tarptautine prekyba, analizė ir sprendimas, esant organizacijos nario prašymui. Ministrų konferenciją sudaro visų šalių narių atstovai.
Vykdomosios valdžios funkcijas atlieka Generalinė taryba. Šią tarybą sudaro šalių narių atstovai, kurie renkasi kas du mėnesius. Generalinė taryba veikia Ministrų konferencijos vardu ir tiesiogiai jai atsiskaito. Generalinės tarybos nariai renkasi ir į susirinkimus ginčų sprendimo organo, turinčio savo pirmininką ir veiklos taisykles. Šio organo pagrindinė funkcija – užtikrinti veiklą, numatytą tarptautinės prekybos ginčų sprendimo susitarime. Generalinė taryba atlieka ir prekybos politikos peržiūros organo funkcijas, kurių pagrindą sudaro organizacijos narių prekybos politikos analizė ir darbai, numatyti prekybos politikos peržiūros mechanizmo akte.
Vykdomosios valdžios funkcijas, be Generalinės tarybos, atlieka ir trys tarybos: prekybos prekėmis, prekybos paslaugomis ir su prekyba susijusios intelektualinės nuosavybės teisių tarybos. Jos atlieka joms pavestas Generalinės tarybos funkcijas.
Be to, PPO administruoja susitarimą dėl taisyklių ir tvarkos, reglamen¬tuojančių ginčų sprendimą.

1.1. PPO Dohos daugiašalių derybų raundas
2001 m. lapkričio 9-14 dienomis Dohoje, Katare, vykusioje 4-ojoje PPO Ministrų konferencijoje buvo patvirtinta Ministrų deklaracija ir oficialiai paskelbtas naujasis derybų raundas dėl prekybos liberalizavimo pasaulyje. Ministrų deklaracija buvo vadovaujamasi kaip derybų planu, organizuojant naujojo derybų raundo darbą. Buvo numatyta, kad naujojo raundo derybos apims tokius klausimus kaip importo muitų sumažinimas, paslaugų rinkos liberalizavimas, prekybos taisyklių, ginčų taisyklių peržiūrėjimas, prekyba ir aplinkosauga ir naujų sričių, tokių kaip prekybos palengvinimas, konkurencija, investicijos, e. komercija ir kt., įtraukimą į PPO darbotvarkę.
Derybų rezultatus buvo numatyta patvirtinti 2003 m. rugsėjo 10-14 d. Meksikoje, Kankune, vykusioje 5-ojoje PPO Ministrų konferencijoje. Tačiau šioje konferencijoje taip ir nepavyko pasiekti konsensuso dėl nesuderinamų PPO šalių narių pozicijų. Po trijų dienų diskusijų, baigiamosios deklaracijos projekto tekstas dar labiau sustiprino priešiškumą tarp „Šiaurės“ ir „Pietų“ ir konferencijos vadovas priėmė sprendimą nutraukti derybas.
Daugiašalės prekybos derybos buvo atnaujintos 2004 m. rugpjūčio 1 d. PPO Generalinei tarybai priėmus sprendimą dėl tolesnių PPO daugiašalio derybų raundo principų (“July package” susitarimą).
PPO Generalinės tarybos sprendime patvirtinti derybų dėl žemės ūkio, ne žemės ūkio produktų, prekybos palengvinimo (taisyklių dėl muitinės procedūrų supaprastinimo), prekybos paslaugomis principai. Numatyti derybų principai visiškai atitinka Lietuvos „puolamuosius“ interesus – šiomis derybomis papildomai atverti rinkas lietuviškoms prekėms ir paslaugoms, taip pat supaprastinti muitinės procedūras reguliuojančias taisykles.
Šis PPO susitarimas neprieštarauja Europos Sąjungos (ES), įskaitant Lietuvą, gynybiniams interesams žemės ūkio srityje ir visiškai atitinka dabartinės ES bendrosios žemės ūkio politikos gaires. Šioje srityje numatoma:
a) laipsniškai atsisakyti eksporto subsidijų, kurios ES per pastaruosius metus ryškiai mažėja, taip pat prekybą iškraipančių eksporto kreditų, pagalbos maistu ir valstybės prekybos įmonių taikomų priemonių, kurias naudoja šalys, vienos konkurencingiausių žemės ūkio gamintojų;
b) sumažinti prekybą iškraipančią vidaus paramą, tačiau leidžiant taikyti tiesiogines išmokas socialiniais, kaimo plėtros, aplinkosaugos ir su prekyba nesusijusiais tikslais;
c) rinkos atvėrimo srityje jautriausiems produktams paliekama galimybė mažiau sumažinti muitus nei bendras muitų tarifų mažinimas žemės ūkio produktams.
PPO Generalinė taryba numatė intensyviai tęsti derybas, kad jos būtų baigtos 2005 metais, ir derybų rezultatus patvirtinti 6-ojoje PPO Ministrų konferencijoje, kuri vyks 2005 metų gruodžio mėnesį Honkonge.

2. Pagrindiniai PPO principai

Pasaulės prekybos organizacijos veikla vykdoma, vadovaujantis pagrindiniais principais (žr.2 pav.).

2 pav. Pagrindiniai PPO principai

Trumpai apibūdinsime kiekvieną principą:
Prekyba be diskriminacijos – tai vienas pagrindinių principų, taikomas įvairiose tarptautinio verslo situacijose.

Autarkijos požymiu išgyvendinimas. Šis Pasaulio prekybos organizacijos principas pasmerkia bet kokias autarkijos formas. PPO nuostatai teigia, kad nepriimtinas pirmenybės suteikimas į šalį importuojamiems produktams, nesvarbu, kokio tipo šie produktai būtų: prekės, paslaugos ar intelektualinė nuosavybė. Šis principas yra vienas svarbiausių organizacijos narių įsipareigojimų. Importuotos prekės, sumokėjus mokesčius (muitų, akcizo ir kt.), turi turėti lygiai tokias pačias teises kaip ir šalies viduje pagamintos prekės mokesčių bei teisinio reguliavimo atžvilgiu. Pripažįstant intelektualinės nuosavybės teises, privaloma jų laikytis, nesvarbu, ar jos yra vidaus ar išorės rinkos produktas. Dalinės išimtys daromos tik paslaugų teikimo sferoje dėl jų specifinės prigimties – šalys gali apriboti šios produkcijos importą (eksportą) tik tarpusavio susitarimu.
Skaidrumas. Siekdama didžiausio įmanomo skaidrumo tarptautinėje prekyboje, Pasaulio prekybos organizacija, naudodama Prekybos politikos peržiūros mechanizmą, stengiasi priversti šalis atvirai kovoti pasaulinėje rinkoje. Svarbiausias šio principo reikalavimas — išankstinis perspėjimas apie būsimus šalies veiksmus tarptautiniame versle: tiek prekių, tiek paslaugų bei intelektualinės nuosavybės rinkose. Šis principas perimtas iš GATT, kurio straipsniai traktuoja skaidrumo kontrolę kaip vieną esminių šio susitarimo prievolių ir metodų.
Nuspėjamas ir augantis įėjimas i rinkas. Šis principas paremtas daugybe įvairių aktų, apribojimų ir leidimų, kurie skatina rinkos liberalizavimą ir konkurenciją, o kartu saugumą, bei didina galimybes nuspėti rinkos pokyčius.
Prekybos laisvė. PPO laikosi nuomonės, kad muitai turi būti vienintelė priemonė, siekiant apsaugoti vidaus gamintojus nuo užsienio konkurencijos. Turi būti atsisakyta tokių vidaus rinkos apsaugos būdų kaip netarifiniai apribojimai, kvotos, savanoriški eksporto apribojimai. Be to, muitai turi būti pastovūs ir prognozuojami. Pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacija nepritarė JAV verslui taikomų mokesčių mažinimo planui, kuris, šios organizacijos nuomone, yra neteisėta eksporto subsidija.
Muitų apribojimai. Prekybos saugumas ir prognozavimas pasiekiamas ribojant muitus. Paprastai ribojimas pasireiškia maksimalaus muito nustatymu. Dažnai maksimalus muito dydis nustatomas aukštesnis nei realus. Tai interpretuojama kaip teisėta nuolaida, suteikiama importuotojams. Paprastai tokią muitų politiką taiko besivystančios šalys, kurios siekia stiprinti savo atviros rinkos koncepciją, tačiau dėl visa ko apsidraudžia, kad prireikus galėtų padidinti muitus ir apsaugoti vietinę rinką. Tuo tarpu išsivysčiusios šalys, jaučiančios, jog nacionaliniai verslininkai yra pakankamai stiprūs pasaulinėje rinkoje, rinkos apsaugos poreikio nejaučia ir nustato maksimalią muitų tarifų ribą, lygią esamiems muitų tarifams;
Kvotų draudimas. Importo kvotų nustatymas draudžiamas GATT, kurio funkcijas perėmė PPO aktuose, priimtuose 1994 m. Tačiau numatyta keletas išimčių, kai kvotos gali būti taikomos kaip rinkos apsaugos priemonė silpnos ekonomikos šalyse, kuriose užsienio gamintojų produkcija sudaro grėsmę vietiniams gamintojams.

Dempingo draudimas. Dempingas yra visuotinai pripažįstamas kaip netoleruotina veikla, siekiant išsikovoti rinką. Naudodama dempingą, stipri kompanija gali sėkmingai konkuruoti silpnesnės ekonomikos šalyje, užimti šios šalies rinką ir taip sužlugdyti vietinius gamintojus. Dėl to yra griežtai kontroliuojama tarptautinė prekyba ir, pastebėjus dempingo faktą, imamasi griežtų priemonių, kad taisykles pažeidusi kompanija susilauktų atsakomybės tarpusavio derinimas. Derybos dėl muitų tarifų anksčiau buvo itin palaikomos GATT atstovų. Šiose derybose siekta palaipsniui mažinti muitų tarifus ir taip liberalizuoti rinką. Tačiau dabartiniu metu PPO suvokia, kad muitai turi išlikti kaip vienintelė rinkos apsaugos priemonė, visiškai eliminavus nemuitinius apribojimus. Tokiose srityse kaip žemės ūkis, muitų tarifai turėtų padidėti, atsisakius kitų prekybos apribojimų.
Apsauga nuo kritinio importo. Apsaugos nuo kritulio importo kiekio mechanizmas gali būti pritaikytas esant tokioms importo apimtims, kurios kelia realią grėsmę vidaus produkcijos gamintojams ir daro žalą vidaus ekonomikai.
Kompensacijos dėl muitų didinimo. Susitarimai dėl ribinių muitų paremti tuo, kad nustatomas maksimalus muito tarifas, ir valstybė neturi teisės peržengti šios ribos. Tačiau kartais vidaus situacija priverčia šalį nustatyti tokius muitus, kurie prieštarauja ribinių muitų susitarimams. PPO leidžia tokį veiksmą su sąlyga, kad muitų didinimas peržengiant galimą ribą bus suderintas su visomis suinteresuotomis šalimis. Esant pageidavimui, valstybė, norinti didinti muitus, turi kompensuoti savo partneriams nuostolius, susijusius su muitų didinimu virš leistinų normų. Šis kompensavimas paprastai pasireiškia muitų kitoms prekėms peržiūrėjimu ar atitinkamu muito didinimu kitose šalyse.
Laisvas paslaugų teikimas. Nustatyta pagrindinių principų ir taisyklių sistema paslaugų teikimo sferai. Paslaugų teikimo sferos plėtimas numatomas remiantis skaidrumo ir rinkos liberalizavimo principais. Manoma, kad paslaugų plėtimas padės vystytis ekonomikai, taip pat besivystančioms šalims pasiekti pakankamą ekonomikos lygį.

3. PPO funkcijos ir kita veikla

Pagrindinės PPO funkcijos:
 Kontroliuojamų susitarimu įgyvendinimas ir valdymas;
 Forumo derybų klausimais rengimas;
 Konfliktų sprendimas;
 Nacionalinės prekybos politikos priežiūra;
 Vientisos pasaulinės ekonomikos sukūrimas.

Kontroliuojamų susitarimu įgyvendinimas ir valdymas. PPO stengiasi palengvinti narių priimtų susitarimų bei tarptautinės prekybos susitarimų vykdymą bei praplėsti jų tikslus. Ši organizacija siekia, kad visi susitarimai būtų vykdomi taip, kaip to nori organizacijos narės ir nebūtų nukrypimų, kurie galėtų sutrikdyti tarptautinės prekybos (tarptautinių santykių) ritmą. Tačiau kartu stengiamasi atsižvelgti į priežastis, neleidžiančias kai kurioms narėms visiškai įgyvendinti priimtų susitarimų. Tokiais atvejais paprastai nustatomi terminai, iki kada šalis turi pasiruošti priimti nustatytus įsipareigojimus.
Forumo derybų klausimais rengimas. PPO dažnai rengia forumus, kuriuose aptaria tarptautinio verslo problemas, susijusias su narių priimtais susitarimais. Kadangi susitarimų turinys dėl savo tarptautinio pobūdžio dažnai būna gana painus, tai sudaro sąlygas atskiroms šalims interpretuoti susitarimą savo naudai. Tokia veikla sukelia konfliktų. Kad to išvengtų, PPO, pasitelkusi įvairių sričių specialistus, pateikia oficialią priimtų aktų aiškinimo formą. Kartais, Ministrų konferencijos pritarimu, forumo tema gali būti ir PPO nekontroliuojamą veiklą reguliuojantys aktai. Forumo metu išanalizuota situacija apibendrinama nustatant valstybių elgesio modelį, iškilus nagrinėto varianto grėsmei. Taip išvengiama daugkartinio panašią kilmę turinčių konfliktų susidarymo bei nagrinėjimo.
Konfliktų sprendimas. PPO valdo integruotą konfliktų sprendimo sistemą, kuri yra pagrindinis elementas užtikrinant saugumą ir prognozuojant įvykius pasaulinio verslo sistemoje. Tuo stengiamasi apsaugoti organizacijos narių teises ir pareigas. Šios sistemos valdžios organas – ginčų sprendimo institucija. Ši sistema apima visus tarptautinės prekybos susitarimus, t.y. ją galima pritaikyti sprendžiant konfliktus, susijusius tiek su prekių pardavimu, tiek su paslaugų teikimu bei intelektualine nuosavybe. Ginčų sprendimo sistema pradeda veikti, kai kuris nors PPO narys kreipiasi pagalbos į šią organizaciją sprendžiant konfliktą, susijusį su kitu PPO nariu. Paprastai tokių konfliktų turinys yra specifinis, jam negali būti pritaikyti universalūs sprendimo metodai. Pirmasis konfliktų sprendimo etapas – konsultacijos. Jų metu abi konflikto šalys supažindinamos su galiojančiais aktais bei jų oficialiu interpretavimu konkrečiam atvejui. Jei konsultacijos nepadeda išspręsti problemos, konflikto šalis gali pareikalauti įsteigti specialistų grupę, kurią paprastai sudaro trys nepriklausomi ekspertai. Išklausiusi konflikto šalis, ekspertų grupė pateikia ginčų sprendimo institucijai savo sprendimą. Sprendimui priimti yra nustatyti griežti laiko limitai. Taip siekiama sutrumpinti visą konflikto sprendimo procesą. Dėl tokios pačios priežasties į šį procesą įtraukiama daug automatinių veiksmų. Ekspertų grupės sprendimą konflikto šalys turi priimti vienareikšmiškai. Jei kuri nors šalis su sprendimu nesutinka, ji gali blokuoti sprendimo vykdymą. Tokios situacijos ne dažnos, bet pasitaiko. Tuo tikslu įvesta pataisa, pagal kurią vetuoti ekspertų grupės sprendimą gali tik abi konflikto šalys kartu. Ši pataisa pagerino ginčų sprendimo sistemos funkcionavimą. Bet kuri konflikto šalis gali pateikti apeliaciją dėl ekspertų grupės veiklos. Tačiau ši apeliacija, kurią nagrinėja specialiai tam įkurta apeliacinė institucija, yra ribojama, t.y. galima apeliuoti tik dėl teisinių sprendimo priėmimo aspektų. Ginčų sprendimo organas stengiasi įgyvendinti priimtas rekomendacijas bei taisykles. Kiekvienas ginčijamas klausimas yra įtraukiamas į šios institucijos darbotvarkę ir išnagrinėjamas, pateikus rekomendacijas ar standartinę jo sprendimo sistemą.
Nacionalinės prekybos politikos priežiūra. PPO kontroliuoja prekybos politikos priežiūros mechanizmą, kurio paskirtis – užtikrinti kuo didesnį organizacijos narių skaidrumą verslo srityje bei paklusnumą PPO taisyklėms ir priimtiems susitarimams. Toks procesas padeda sukurti patikimesnę atmosferą pasaulinės prekybos srityje ir sumažina tarptautinių ekonominių konfliktų grėsmę.
Vientisos pasaulinės ekonomikos sukūrimas. Siekdama šio tikslo, PPO kooperuojasi su tokiomis tarptautinėmis organizacijomis kaip Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas.
Kadangi Pasaulio prekybos organizacija yra tarptautinė organizacija, susieta su daugeliu valstybių ir daranti įtaką jų santykiams, tai PPO neišvengiamai turi ryšių ir su kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Bendradarbiaudama su UNCTAD (United Nations Conference On Trade And Development), Jungtinių tautų konferencija prekybos ir vystymo klausimais, Pasaulio prekybos organizacija įkūrė bendrą prekybos vystymo padalinį – Tarptautinį prekybos centrą (ITC -International Trade Center). Šio centro pagrindinė veikla – techninė pagalba privačiam sektoriui, skatinant užsienio prekybą. ITC veikla nukreipta ir į besivystančių šalių dalyvavimo tarptautinio verslo sistemoje stiprinimą. Remdamasi prekybos ir eksporto vystymu silpniau išsivysčiusiose šalyse, ši organizacija siekia sustiprinti tokių šalių pozicijas pasaulinėje prekyboje. Be to, PPO su UNCTAD tiesiogiai stengiasi padėti besivystančioms šalims. Šios organizacijos dirba kartu informacijos platinimo ir jungtinių studijų vystymo srityse. Yra sukurta bendra PPO, UNCTAD ir ITC programa, skirta padėti silpniau išsivysčiusioms šalims (dauguma jų – Afrikos valstybės). Kiekviena iš šių organizacijų veikia savo kompetencijos srityse. Tai padeda išvengti veiksmų dubliavimo bei sumažina finansines ir laiko sąnaudas, padedant sunkios ekonominės būklės valstybėms. Šių organizacijų tarpusavio sąveika pateikta 3 paveiksle.

3 pav. PPO, UNCTAD ir ITC tarpusavio sąveika

Kita svarbi PPO veikla:
1. PPO sutarčių administravimas;
2. prekybinių derybų forumas;
3. prekybinių ginčų sprendimo vykdymas.
4. nacionalinių prekybos politikų monitoringas ;
5. techninė pagalba besivystančioms šalims;
6. bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis.

3.1. Pasienio prekyba, muitų sąjungos ir laisvosios prekybos zonos

Kiekviena muitų teritorija išimtinais susitarimo teritorinio taikymo tikslais yra laikoma PPO šalimi. Tačiau su sąlyga, kad ši nuostata nesukuria jokių teisių bei įsipareigojimų tarp dviejų ar daugiau muitų teritorijų, dėl kurių šis susitarimas buvo priimtas. Šiame susitarime muitų teritorija yra bet kokia teritorija, kuriai atskiri muitų tarifai ir kitos prekybos reguliavimo priemonės yra taikomi pakankamai didelei teritorijos prekybos su kitomis teritorijomis daliai.
Šio susitarimo nuostatos nedraudžia bet kuriai PPO šaliai daryti nuolai¬das kaimyninėms valstybėms, siekiant palengvinti pasienio prekybą. PPO šalys pripažįsta norą didinti prekybos laisve, savanoriškais susitarimais plėtojant valstybių, sudariusių tuos susitarimus, ekonomikos integraciją. Jos taip pat pripažįsta, kad muitų sąjungos ar laisvosios prekybos zonos tikslu turėtų būti skatinama prekyba tarp jas sudarančių teritorijų, o ne apribojimai tokių teritorijų prekybai su kitomis šalimis.
Todėl šio susitarimo nuostatos nedraudžia tarp PPO teritorijų sudaryti muitų sąjungas ar laisvosios prekybos zonas arba pasirašyti laikinąjį susita¬rimą, reikalingą muitų sąjungai ar laisvosios prekybos zonai sudaryt. Tai įmanoma daryti su tokiomis sąlygomis, kad:
 esant muitų sąjungai ar laikinajam susitarimui, sudarančiam sąlygas sudaryti muitų sąjungą, muitai ir kitos prekybos reguliavimo priemo¬nės, įvesti sudarius tokią sąjungą ar laikinąjį susitarimą ir taikomi šalių, kurios nėra tokios sąjungos ar susitarimo šalimis, prekybos atžvilgiu, negali būti didesni arba labiau apribojantys negu bendros muitų ir pre¬kybos reguliavimo priemonės, taikytos šiose teritorijose iki muitų są¬jungos sudarymo arba laikinojo susitarimo pasirašymo;
 esant laisvosios prekybos zonai ar laikinajam susitarimui, sudarančiam sąlygas sukurti laisvosios prekybos zoną, muitai ir kitos prekybos re¬guliavimo priemonės, taikytos kiekvienoje sutarčiai priklausančioje te¬ritorijoje, ir kurios, sudarant tokią laisvosios prekybos zoną ar pasira¬šant laikinąjį susitarimą, yra taikomos PPO šalių, nesančių tokios zonos ar susitarimo šalimis, prekybos atžvilgiu, negali būti didesni arba labiau apribojantys negu atitinkami muitai arba kitos prekybos reguliavimo priemonės, kurios buvo taikomos šiose teritorijose iki laisvosios preky¬bos zonos sudarymo arba laikinojo susitarimo pasirašymo;
 atitinkamai įeina muitų sąjungos arba laisvosios prekybos zonos suda¬rymo per pagrįstą laikotarpį planas ir kryptys.
Jei, vykdant šiuos reikalavimus, PPO šalies siūlomas muitų normos pa¬didinimas neatitinka sutartų nuostatų, turi būti taikoma sutartyje nurodyta tvarka. Taikant kompensacines priemones, būtina atsižvelgti į kompensaciją, kuri jau buvo suteikta, sumažinant atitinkamus įsipareigojimus kitose sąjungos sudėtinėse dalyse. Lietuva, sakykime, nusprendusi prisijungti prie muitų sąjungos, sudaryti laisvosios prekybos zoną ar laikinąjį susitarimą, kuris sudaro sąlygas sudaryti tokią sąjungą ar zoną, nedelsdama praneša apie tai PPO ir suteikia jai visą reikalingą informaciją tam, kad PPO galėtų pateikti pareiškimus ir rekomendacijas, kuriuos ji mano esant tinkamais.
Jei konsultacijose su laikinojo susitarimo šalimis PPO, išanalizavusi planą ir kryptis, įtrauktus į susitarimą ir deramai išnagrinėjusi gautą infor¬maciją, nusprendžia, kad muitų sąjunga ar laisvosios prekybos zona negali būti sudarytos per susitarime nurodytą laikotarpį arba kad jis nėra pagrįstas, PPO pateikia savo rekomendacijas susitarimo šalims. Šalys negali vykdyti sudaryto susitarimo, jei jos nėra pasirengusios jo pakeisti, remiantis pateik¬tomis rekomendacijomis.
Apie visus esminius plano arba krypčių pakeitimus turi būti pranešama PPO, kuri gali reikalauti, kad suinteresuotos PPO šalys konsultuotasi su ja, jei tokie pakeitimai galėtų pakenkti arba perdėtai uždelsti muitų sąjungai arba laisvosios prekybos zonai sudaryti,
Šiame susitarime:
 muitų sąjunga reiškia vienos muitų teritorijos pakeitimą dviem arba daugiau muitų teritorijomis taip, kad:
 muitai ir kitos prekybą ribojančios priemonės (išskyrus, kai tai yra reikalinga, leidžiamas taikyti) yra iš esmės panaikinamos visos preky¬bos tarp sąjungos sudėtinių dalių atžvilgiu arba iš esmės visos prekybos iš šių teritorijų kilusių prekių atžvilgiu, ir kiekviena sąjungos narė pre¬kybai su teritorijomis, neįeinančiomis į sąjungą, taiko iš esmės tokius pačius muitus ir kitas prekybos reguliavimo priemones;
 laisvosios prekybos zona reiškia dviejų ar daugiau muitų teritorijų grupę, kurioje muitai ir kitos prekybą ribojančios priemonės (išskyrus, kai tai leidžiamas taikyti) yra iš esmės panaikinamos tarp sutarčiai priklausančių PPO šalių prekybai produktais, kilusiais iš tų šalių.
Muitų sąjungos ar laisvosios prekybos zonos sudarymas negali turėti įtakos preferencijoms, tačiau jos gali būti panaikintos ar kitaip sureguliuotos suinteresuotų šalių derybomis. Ypatingai tokia derybų su suinteresuoto¬mis šalimis tvarka yra taikoma preferencijoms, reikalaujamoms panaikinti. PPO dviem trečdaliais balsų gali pritarti pasiūlymams, kurie visiškai ne¬atitinka aukščiau nurodytų reikalavimų. Lietuva turi imtis visų įmanomų bei pagrįstai reikalingų priemoniiį, ku¬riomis pasinaudodama regionų ir vietos valdžia užtikrintų šio susitarimo nuostatų vykdymą.

4. Lietuvos įstojimas į PPO
Atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. Lietuvoje pradėtos esminės politinės ir ekonominės reformos. Jų tikslas – sukurti demokratinę tvarką ir sąlygas rinkos ekonomikai. Viena iš pagrindinių ekonominės reformos priemonių buvo užsienio prekybos liberalizavimas ir institucijų šalies užsienio prekybos politikai kurti bei vykdyti sukūrimas. Buvo priimta daug vienašalių ir sutartinių sprendimų, kuriais remiantis sukurtas dabartinis Lietuvos užsienio prekybos režimas ir prekybos politikos formavimo struktūra. Derybos dėl stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) (buvusią BSTP – Bendrąją sutartį dėl tarifų ir prekybos, angl. – GATT) ir su tuo susiję įsipareigojimai užsienio prekybos, žemės ūkio politikos, konkurencijos politikos, mokesčių, viešųjų pirkimų ir kitose srityse atliko svarbų vaidmenį kuriant Lietuvos ekonominę politiką ir užsienio prekybos politikos režimą.

2001 m. gegužės 31 d. Lietuva tapo 141-ąja Pasaulio prekybos organizacijos nare. Taip buvo baigtas nuo 1995 m. trukęs Lietuvos stojimo į šią organizaciją procesas. 2001 m. balandžio 24 d. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo į PPO rezultatus bei apie tai pranešus PPO sekretoriatui, Lietuva įvykdė visas teisines procedūras, būtinas tapti visateise PPO nare. Stodama į PPO Lietuva pareiškė pasiryžimą laikytis pagrindinių principų ir siekti tikslų, kuriais grindžiama daugiašalės prekybos sistema.

Lietuvos stojimo į šią organizaciją procesas prasidėjo 1995 m., kai, atsižvelgiant į tarptautinius politinius pokyčius regione ir į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautinius ekonominius ir prekybinius santykius, į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktas sprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT), o vėliau, kai buvo įkurta PPO, ir dėl narystės šioje organizacijoje.
Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys nebuvo GATT narės. Todėl joms teko derėtis dėl prisijungimo prie šios daugiašalės prekybos sutarties, kuri XX a. antroje pusėje tapo tarptautinės prekybos pagrindu. 1992 m. rugsėjo mėn. Lietuvai buvo suteiktas GATT stebėtojos statusas, kuris 1995 m. pakeistas PPO stebėtojos statusu. Stojimo derybos prasidėjo 1994 m., o 1994 m. spalio mėn. Lietuva pateikė memorandumą dėl užsienio prekybos politikos režimo. 1995 m. PPO sudarė darbo grupę, kuri pirmąjį susitikimą su Lietuvos delegacija surengė 1995 m. antroje pusėje. Nuo tada stojimo derybos vyko lygiagrečiai dviem lygiais – daugiašaliu ir dvišaliu, derantis su atskiromis PPO šalimis (dažniausiai viena iš dešimties PPO narių). Iki 2000 m. birželio mėn. įvyko 10 daugiašalių ir 15 dvišalių derybų raundų bei 7 daugiašaliai susitikimai žemės ūkio subsidijavimo klausimais.
Lietuvos stojimo į PPO procesas užsitęsė gerokai ilgiau, negu buvo tikėtasi. Nepaisant to, kad visos viena kitą pakeitusios Lietuvos Vyriausybės narystę PPO paskelbdavo prioritetiniu užsienio ekonominės politikos tikslu, po šešerių derybų metų Lietuva liko vienintele šalimi, kuri yra sudariusi Asociacijos sutartį su ES, tačiau nėra PPO narė. Tai nulėmė daugelis veiksnių, susijusių su vidaus ir išorės aplinka: Lietuvos vidaus politika, ypač interesų grupių įtaka, ir ekonominių reformų eiga, dariusios įtaką jos derybų strategijai, bei derybinės kai kurių PPO narių pozicijos.
 Pirmiausia, teisės normoms suderinti su PPO nuostatomis, išeinančiomis už „su sienos kirtimu“ susijusių užsienio prekybos politikos reikalų, bendrai pertvarkant ekonomiką, reikėjo nemažai išteklių, o ypač patirties šiose srityse.
 Antra, tikriausiai svarbiausios užsitęsusios ir sunkios stojimo į PPO derybų priežastys yra Lietuvos vidaus politika ir jos nulemta Lietuvos derybininkų pasirinkta derybų strategija. Jau pačioje derybų pradžioje paaiškėjo, kad vienas iš sunkiausių klausimų bus paramos žemės ūkio sektoriui priemonės, įskaitant importo muitus ir vidaus rėmimo politikos priemones.
 Trečia, procesą komplikavo ir kai kurių žemės ūkio produkciją eksportuojančių PPO narių, ypač JAV, nelanksti derybų pozicija.
 Ketvirta, tai, kad nebuvo aiškiai apibrėžtų priėmimo į PPO taisyklių, taip pat padidino neapibrėžtumą ir apsunkino derybas.
Anksčiau išvardyti veiksniai apribojo Lietuvos derybininkų manevro laisvę mėginant suderinti šalies vidaus veikėjų reikalavimus su užsienio partnerių reikalavimais, ir dėl to stojimo į PPO procesas užsitęsė.
2000 m. spalio 2 d. Ženevoje Lietuvos derybų delegacija oficialiai baigė derybas dėl Lietuvos narystės Pasaulio prekybos organizacijoje. Lietuvos derybininkai su valstybėmis, su kuriomis buvo deramasi dėl Lietuvos įstojimo sąlygų, pasirašė derybų baigimo protokolus. Daugiašalės derybos dėl Lietuvos įsipareigojimų ir Lietuvos nacionalinės teisės harmonizavimo su PPO reikalavimais buvo baigtos minėto derybų raundo metu. 2000 m. gruodžio 8 d. Ženevoje PPO Generalinės Tarybos sesijoje buvo patvirtinti Lietuvos derybų dėl narystės PPO rezultatai.
Narystė PPO suteikė Lietuvos prekybos režimui stabilumą ir patikimumą – tai reikšmingi veiksniai mūsų prekybos partneriams ir investuotojams. Lietuvos prekyba su trečiosiomis šalimis tapo liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama, o pati Lietuva – patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto skatinimo, tiek verslo aplinkos gerinimo, tiek PPO siūlomų prekybos priemonių taikymo srityse. Narystė PPO leido Lietuvai derėtis su PPO narystės siekiančiomis ir ypač mums svarbiomis prekybos partnerėmis – Rusija ir Ukraina.

4.1. Derybos dėl Rusijos narystės PPO

Lietuva, tapusi visateise PPO nare, pradėjo derybas su Rusija, šiai stojant į PPO. Derybų metu buvo siekiama išsiderėti kuo palankesnes lietuviškų prekių patekimo į Rusijos rinką sąlygas. Atsižvelgiant į bendrą padėtį Rusijos stojimo į PPO derybų metu, visų pirma buvo deramasi dėl rinkos atvėrimo pramoninėms prekėms. Būtinybę sutelkti dėmesį prie tam tikrų prekių pozicijų lėmė ir reali galimybė gana greitai (iki 2004 m. gegužės 1 d.) pasiekti maksimalių rezultatų.
Lietuvai pavyko pasiekti reikšmingų nuolaidų daugelio svarbių eksporto prekių atžvilgiu. Daugumai pramoninių prekių importo muitų tarifai sumažės nuo trečdalio iki kelių kartų. Mažinama bus laipsniškai nuo Rusijos įstojimo į PPO datos per pereinamąjį laikotarpį, kuris truks nuo 2 iki 7 metų. Palankesnių prekybos sąlygų gali tikėtis baldų, keramikos plytelių, plastmasės, dviračių, alaus, vaistų, šokolado, surenkamų medinių namų, statybinės vatos, asfalto gaminių, suvirinimo elektrodų gamintojai. Kai kurių nuolaidų sulauks ir prekiautojai naudotais automobiliais. Derybose Rusija taip pat prisiėmė įsipareigojimus dėl muitinės procedūrų taikymo.
2004 m. balandžio 16 d. Briuselyje pasirašytas Lietuvos ir Rusijos dvišalių derybų baigimo protokolas dėl Rusijos rinkos atvėrimo prekėms.
Toliau tęsiasi daugiašalės derybos dėl Rusijos įstatymų pritaikymo prie PPO sutarčių nuostatų. Lietuva teikia pasiūlymus Europos Komisijai dėl derybinių pozicijų mūsų šalies verslui svarbiais klausimais: dėl Rusijos geležinkelių tarifų politikos, specialiųjų ekonominių zonų funkcionavimo ir kt.

4.2. Derybos dėl Ukrainos narystės PPO

Lietuvos derybos su Ukraina dėl rinkos atvėrimo prekėms buvo baigtos 2004 m. balandžio 30d., pasirašius šių dvišalių derybų baigimo protokolą.
Pagrindinės prekių grupės, dėl kurių geresnių patekimo į rinką sąlygų buvo deramasi su Ukraina, yra tokios: šaldytuvai ir šaldikliai, naftos produktai, keramikos plytelės, statybinė vata, žuvies produktai ir kt. Derybose Ukraina prisiėmė svarbų įsipareigojimą dėl šaldytuvų šaldiklių klasifikavimo.

Šiuo metu Lietuva aktyviai dalyvauja daugiašalėse Ukrainos stojimo į PPO derybose, teikdama pasiūlymus Europos Komisijai dėl derybinės pozicijos. Svarbiausi šiose derybose keliami klausimai yra mokesčio už importuojamus naftos produktus panaikinimas ir teisės aktų, reguliuojančių rinkos apsaugos priemonių įvedimą, suderinimas su PPO reikalavimais.
Lietuva yra suinteresuota greita Ukrainos naryste PPO. Narystė PPO sudarys prielaidas pradėti Ukrainos ir ES derybas dėl Laisvosios prekybos sutarties pasirašymo.

5. Lietuvos narystės PPO privalumai ir trūkumai

Lietuvoje nemažai buvo diskutuojama apie narystės PPO privalumus ir trūkumus. Dažniausiai nurodoma, jog narystė svarbi dėl politinių priežasčių – galimybės dalyvauti daugelį pasaulio šalių vienijančioje organizacijoje, kreiptis į ginčų sprendimo institucijas, stabilizuoti prekybą reguliuojančias taisykles, padidinti svorį derybose su kitomis šalimis ar palengvinti stojimą į Europos Sąjungą. Jei ir minimi ekonominiai motyvai, dažniausiai akcentuojamas priėjimas prie kitų šalių rinkų.
Pagrindinis PPO tikslas yra liberalizuoti tarptautinę prekybą bei sudaryti teisines sąlygas atviros ekonomikos plėtojimui.
Lietuva, tapusi PPO nare, įsipareigojo atitinkamose srityse (prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, prekybos priemonių taikymo, intelektualinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt.) tinkamai įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus bei visų PPO sutarčių reikalavimus ir nuostatas. Vadovaujantis stojimo į PPO įsipareigojimais bei sutarčių reikalavimais, Lietuva liberalizuoja prekybą, reguliuoja paramą žemės ūkiui, keičia ar priima naujus teisės aktus, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiančius šalies prekybos tvarką. Pavyzdžiui, buvo parengtos išvados dėl įvairių mokesčių bei draudimo įstatymų, LR Vyriausybės nutarimų dėl muitinio įvertinimo, mokesčių administravimo bei cukraus kainų nustatymo. Vykdydama PPO įsipareigojimus dėl prekybos liberalizavimo, Lietuva atitinkamai sumažino importo muitus svarbiausioms žemės ūkio ir maisto prekėms, o per 5-7 metus numatoma sumažinti šiuos muitus 5-10 procentų. Lietuvai stojant į PPO, buvo panaikinti tokie netarifiniai prekybiniai apribojimai kaip minimalios importo kainos ar diskriminaciniai mokesčių režimai kai kurių alkoholinių gėrimų, cukraus ir naftos gaminių importui. Vykdant PPO įsipareigojimus, 2003 m. gruodžio 16 d. įsigaliojo naujos kai kurių prekių importo muitų tarifų normos (sumažinti muitų tarifai žemės ūkio ir maisto produktams, taip pat konvenciniai muitų tarifai pramoninėms prekėms).
Lietuvos dalyvavimas Pasaulinėje prekybos organizacijoje turi tam tikrų privalumų ir trūkumų.

Lietuvos narystės PPO pagrindiniai privalumai yra šie:
1. Narystė PPO suteikia Lietuvos prekybai stabilumą ir patikimumą – tai svarbu prekybos partneriams bei investuotojams. PPO šalims narėms, taip pat ir Lietuvai galutinai įgyvendinant PPO reikalavimus, tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama. Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė šioje organizacijoje Lietuvai suteikia daugiau teisių ginant savo prekybos interesus, dalyvaujant pasaulinės prekybos liberalizavimo procese bei derantis dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis šalimis.Lietuvai suteikta galimybė dalyvauti pasauliniame derybų procese ir daryti įtaką tolimesniam pasaulinės prekybos liberalizavimui, dalyvauti daugiašaliuose derybų raunduose ir išreikšti savo poziciją.
2. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę eksporto plėtrai. Lietuvai taikomas didžiausio prekybos palankumo režimas, ir nė viena šalis negali diskriminuoti lietuviškos produkcijos bei privalo Lietuvos eksportuotojams savo rinkoje suteikti tokias pat palankias sąlygas kaip ir kitoms prekėms, importuotoms iš PPO šalių. Jei Lietuvos eksportuotojas susiduria su nesąžininga konkurencija kitų šalių rinkose ir jo produkcija diskriminuojama (tai gali būti susiję su tarifmėmis ir netarifinėmis priemonėmis – sertifikavimu, licencijavimu ir kt), jis gali kreiptis į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Ši institucija, gavusi nusiskundimą bei informaciją apie minėtus atvejus, kreipiasi į PPO ginčų sprendimo institucijas, kurios ištiria ir įvertina padėtį. Pasitvirtinus diskriminavimo
faktui, atsakingos institucijos, vadovaudamosios atitinkamomis PPO procedūromis, reikalauja, kad diskriminacinės priemonės būtų atšauktos ar būtų imamasi atsakomųjų priemonių.
3. Kitoms narėms įstojus į šią organizaciją, Lietuva automatiškai tampa naujos šalies partnere pagal PPO sąlygas.
4. Įstojusi į PPO, Lietuva turi geresnes galimybes derėtis dėl palankesnių verslo sąlygų. PPO įpareigojo Rusiją peržiūrėti Lietuvos žemės ūkio produktams importo ir eksporto muitus bei netarifinius apribojimus. Tai gera galimybė Lietuvai išsiderėti palankesnes prekybos su Rusija sąlygas. Lietuva siekia, kad paslaugų tiekėjams būtų liberalizuotos finansinių, profesinių, transporto, statybinių paslaugų sektorių sąlygos. Lietuva taip pat siekia kuo palankesnio prekybos režimo su Ukraina, nes įstojus Lietuvai į ES su šia šalimi panaikinta laisvosios prekybos sutartis.
5. PPO suteikia Lietuvai teisę pasinaudoti atitinkamomis priemonėmis prieš nesąžiningą konkurenciją: imti antidempinginius muitus įvežamai į Lietuvą produkcijai mažomis dempinginėmis kainomis, naudoti kompensacinius muitus apribojant subsidijuojamo importo poveikį vidaus rinkai, t.y. protekcionistinėmis priemonėmis kovoti prieš į rinką įvežamas prekes, darančias žalą vietiniams gamintojams. Šios priemonės pagal Lietuvoje priimtus atitinkamus įstatymus taikomos importuojamoms prekėms iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos.

Tačiau išskiriami ir Lietuvos narystės PPO trūkumai:
1. Įstojus Lietuvai į PPO, padidėjo konkurencija. Importuojama produkcija sukuria konkurencinį spaudimą vietiniams gamintojams, todėl iškyla jų bankroto grėsmė, ypač jei nebuvo užtikrinta rinkos apsauga. Taigi prisitaikymas prie vykstančių pasikeitimų nėra lengvas, ir todėl turėtų būti sprendžiamas įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, išmokomis vietiniams gamintojams.
2. Lietuvai atsisakius subsidijuoti žemės ūkio eksportą pagal PPO reikalavimus, ši ūkio šaka atsidūrė ganėtinai sudėtingoje padėtyje dėl nevienodų konkurencijos sąlygų užsienio rinkose. Teigiama, kad jei kitos šalys subsidijuoja žemės ūkį jų pavyzdžiu turėtų pasekti ir Lietuva. Tačiau subsidijavimas pabrangintų vartotojų perkamą produkciją ir sukeltų prieštaringą reakciją į kainas ir konkurenciją.
3. Lietuvai tapus PPO nare, į vietinę rinką patenka pigesnės ir prastesnės kokybės prekės. Tačiau tokiu atveju sumažėja vartotojų išlaidos, be to, jiems sudaromos geresnės pasirinkimo sąlygos, atsižvelgiant į prekių kokybę, vartotojų galimybes ir poreikius.
Nepaisant minėtų trūkumų, Lietuvai narystė PPO yra labai reikšminga dėl galimybės dalyvauti pasauliniame derybų procese ir veikti tuos procesus.

6. Lietuvos įsipareigojimai PPO

Lietuva, stodama į Pasauline prekybos organizaciją įsipareigojo vykdyti visus įsipareigojimus visose prekybos srityse – pvz., prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, prekybos priemonių taikymo, intelektinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt. Vadovaudamasi šiomis normomis, Lietuva liberalizuoja prekybą, reguliuoja paramą žemės ūkiui, vienodina teisės aktus. Prižiūrimi, keičiami ar naujai priimami teisės aktai, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiantys šalies prekybos tvarką. Taip, pvz., buvo rengiamos išvados dėl įvairių mokesčių bei draudimo įstatymų, LR Vyriausybės nutarimų dėl muitinio įvertinimo, mokesčių administravimo bei cukraus kainų nustatymo. Vykdydama PPO įsipareigojimus dėl prekybos liberalizavimo, Lietuva atitinkamai mažina tam tikrų iš organizacijos šalių narių importuojamų produktų muitų tarifus.
Siekiant užtikrinti Lietuvos įsipareigojimų vykdymo skaidrumą, organizacijai teikiami pranešimai apie taikomas prekybos priemones, galiojančius ir naujai priimtus teisės aktus.

6.1. Lietuvos teisės ir parama eksportuotojams
Kadangi Lietuva tapo PPO narė, mūsų šalies produkcijos prekybai taikomi minėti didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso principai – nė viena PPO šalis narė negali diskriminuoti lietuviškos produkcijos ir suteikti jai ne tokias palankias sąlygas savoje rinkoje, nei yra suteikusi savai produkcijai ar prekėms, importuotoms iš kitos PPO šalies narės. Jei Lietuvos eksportuotojas mano, kad susiduria su nesąžininga konkurencija kitų šalių rinkose ir jo eksportuojama produkcija yra diskriminuojama (tai susiję su tarifinėmis, netarifinėmis priemonėmis – sertifikavimu, licencijavimu, kokybės ir ekologijos reikalavimais ir pan.), jis turėtų dėl to kreiptis į Lietuvos institucijas (tarp jų ir Užsienio reikalų ministeriją). Šios kreiptųsi į PPO ginčų sprendimo institucijas, kad jos įvertintų susidariusią padėtį. Jei diskriminavimo faktas pasitvirtintų, atsakingų institucijų uždavinys būtų, laikantis atitinkamų PPO procedūrų, reikalauti, kad atitinkamos diskriminacinės priemonės būtų atšauktos arba būtų imtasi atsakomųjų priemonių.
Be to, narystė PPO suteikia Lietuvai daugiau teisių ginti savo prekybos interesus – tiek dalyvaujant tolesniame pasaulinės prekybos liberalizavimo procese, tiek derantis dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis į PPO šalimis (pvz., Rusija, Ukraina, Baltarusija ir kt.), tiek, kaip minėta, naudojantis teise kelti klausimus dėl šalių, nesilaikančių nediskriminavimo principų. Dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad Lietuvos narystė šioje organizacijoje teikia išskirtinę galimybę šaliai dalyvauti pasauliniame derybų procese ir daryti įtaką tolesniam pasaulinės prekybos liberalizavimui, dalyvauti jau prasidėjusiame daugiašaliame PPO derybų raunde tarp pačių šalių narių ir išreikšti savo poziciją visais rūpimais klausimais. PPO derybų raundų esmė ta, jog jų metu šalys narės įsipareigoja liberalizuoti savo prekybos režimą (taip pat sumažinti savo muitų tarifus). Taigi yra reali galimybė, kad įvairių pasaulio šalių prekybos režimas mūsų eksportuojamoms prekėms taps gerokai laisvesnis.
Lietuva gali derėtis su PPO narystės siekiančiomis itin svarbiomis mūsų verslui Rusija, Ukraina ir išsiderėti geresnių, prognozuojamų verslo sąlygų. PPO įpareigojo Rusiją peržiūrėti taikomus importo ir eksporto muitus, netarifines kliūtis Lietuvos žemės ūkio produktams ir pramoninėms prekėms. O Lietuva savo derybų pozicijoje dėl Rusijos pageidauja, jog mūsų paslaugų teikėjams būtų liberalizuotos finansinių, profesinių, transporto ir statybinių paslaugų sektorių sąlygos. Be to, siekiama išspręsti ir kitus dvišalius klausimus – prekių vežimo ir tranzito per Rusiją, muitinio įvertinimo, prekybos priemonių taikymo ir pan. ir juos pagal tarptautines normas įtvirtinti Rusijos stojimo dokumentuose. Lietuva taip pat siekia kuo palankesnio prekybos režimo su Ukraina, nes, įstojus į ES, bus atšaukta šiuo metu prekybos režimą nustatanti Lietuvos ir Ukrainos laisvosios prekybos sutartis.

6.2. Apsauga vietos gamintojams
Jeigu tam tikros šalies verslininkai patiria nesąžiningą konkurenciją, PPO leidžia pasinaudoti atitinkamomis gynybos priemonėmis: pvz., antidempingo muitais stabdyti dempinguojamą importą, kompensacinėmis priemonėmis sumažinti subsidijuojamo importo poveikį rinkai arba protekcinėmis priemonėmis stabdyti į rinką plūstantį importą ir dėl to darantį žalą vietos gamintojams. Šioms priemonėms taikyti Lietuvoje yra priimti atitinkami įstatymai, visiškai atitinkantys PPO reikalavimus – Antidempingo, Kompensacinių muitų ir Protekcinių priemonių įstatymai, jie jau taikomi ir importui iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos.
Beje, eksporto, importo apimtys stipriai priklauso ir nuo netarifinių priemonių sertifikavimo, licencijavimo, sanitarijos reikalavimų, techninių reglamentų bei kt. PPO pripažįsta šalių teisę taikyti šias netarifines priemones, tik pabrėžia nediskriminacinį principą: vienodi reikalavimai turi būti taikomi ir importuojamoms, ir vietos gamintojų prekėms.
Jei konkrečiu atveju vietos gamintojų negelbsti PPO minėtos leistinos priemonės – taikomi muitai, įvairios rinkos apsaugos priemonės ar minėtos netarifinės priemonės (arba kai nėra pakankamų įrodymų ir pagrįstų aplinkybių joms taikyti), o žala vietos gamybai daroma, galbūt reikėtų pasidomėti, pvz., dėl importuojamų prekių vertės deklaravimo – galbūt importuotojas deklaravo nepagrįstai mažą importuotos prekės vertę – ir dėl muitinio įvertinimo būdo muitinei vertei nustatyti. PPO nustato 6 muitinio įvertinimo būdus, taikomus teisingai muitinei vertei nustatyti ir pagrįsti.
Siekiant užtikrinti lygiavertes tiek vidaus prekybos, tiek eksporto sąlygas, pačios įmonės turi aktyviai pranešti apie taikomą diskriminaciją ar jų interesų pažeidimą. Tuomet ir būtų galima pasinaudoti PPO teikiamomis galimybėmis.
6.3. Lietuvos verslo aplinkos derinimas prie PPO reikalavimų
Lietuvos atstovas, pristatydamas Lietuvos pramonės ir subsidijų politiką teigė, kad pramonės sektoriui pertvarkyti reikės daugiau laiko. Prioritetas teikiamas strateginei pertvarkai, t. y. naujų gaminių kūrimo skatinimui, pa¬tekimui į naujas rinkas, tarptautinių kompanijų kūrimui, kokybės gerinimui, gamybos sąnaudų mažinimui ir didelių įmonių pertvarkai prieš privatiza¬vimą. Numatoma plėtoti šias pramonės šakas:
 maisto ir gėrimų;
 lengvąją pramonę;
 medžio perdirbimo ir baldų pramonę;
 statybinių medžiagų;
 mašinų;
 elektronikos ir elektrinių prietaisų;
 cheminių medžiagų ir naftos perdirbimo;
 vaistų pramone.
Remiantis tokiais rodikliais kaip dabartinė eksporto apimtis, darbo pro¬duktyvumas ir investicijų dydis, yra nustatytos potencialiai konkurencingos įmonės. Vyriausybė neteikia tiesioginių subsidijų ar kitokios finansinės pa¬ramos, bet skiria daugiau dėmesio bendroms priemonėms, skirtoms ekono¬minei ir teisinei aplinkai gerinti. Vyriausybė skiria reikiamą dėmesį paramai mokslo tiriamajai veikiai, naujovių diegimui, aplinkos apsaugai, paramai naujai susikūrusioms įmonėms ir tokių įmonių steigimo skatinimui. Kitos valstybės paramos priemonės yra susijusios su kreditų apdraudimu, mažų ir vidutinių įmonių skatinimu, kokybės gerinimu. Mažų ir vidutinių įmonių plėtros programos ir kitų programų įgyvendinimu. Vyriausybinės įstaigos taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį, Lietuvos įmonėms ieškant užsienio part¬nerių ir nukreipiant užsienio techninę pagalbą strateginiam planavimui, įmonių pertvarkymui ir tokios pagalbos gavėjų valdymo įgūdžių tobulini¬mui. Savivaldybės turi teisę sumažinti tiesioginius mokesčius mažų ir vidu¬tinių įmonių plėtrai arba tam tikrą laiką netaikyti tiesioginių mokesčių, ta¬čiau reikalaujama, kad tokiu atveju savivaldybės valstybės biudžetui kom¬pensuotų prarastas mokesčių įplaukas.
Lietuvos atstovas pranešė, kad įstatymas dėl laisvųjų ekonominiu zonų buvo priimtas 1995 m. birželio mėnesį. Kiekviena zona įsteigiama atskiru įstatymu. Laisvosiose zonose tam tikra veikla draudžiama:
 ginklų, sprogmenų, pavojingų ir radioaktyviųjų medžiagų, narkotikų ir nuodingų medžiagų gamyba, laikymas ir pardavimas;
 spirito, vertybinių popierių, pinigų ir pašto ženklų gamyba;
 radijo ir televizijos transliavimas;
 ligoninės;
 azartinių lošimų namai;
 loterijų organizavimas.
Licencijų bus reikalaujama veiklai, kuriai Lietuvoje reikia gauti leidimą. Laisvojoje zonoje veikiančioms įmonėms nebus taikomi muitai, akcizai ir PVM, bet jos turės mokėti pelno, darbo užmokesčio (įskaitant socialinio draudimo įnašus), žemės rentos mokesčius, žyminį mokestį, gamtos išteklių ir taršos mokesčius. Laisvojoje zonoje įsteigtai įmonei bus taikomas 80 proc. sumažintas pelno (pajamų) mokestis pirmuosius penkerius metus nuo jos įregistravimo ir 50 proc. sumažintas pelno (pajamų) mokestis dar kitus penkerius metus.

6.4. Tikslas – liberalizuoti pasaulio prekybą
Vienas iš pagrindinių PPO uždavinių – liberalizuoti pasaulio prekybą. Dėl to rengiami minėti PPO derybų raundai, jų metu tariamasi dėl pasaulio prekybos liberalizavimo bei plečiama ir stiprinama daugiašalė prekybos sistema.
Lietuva, kaip visateisė narė, aktyviai dalyvavo 2001 m. lapkričio mėn. Dohoje, Katare, vykusioje PPO ministrų konferencijoje ir gynė savo prekybos interesus. Naujojo raundo derybos apima importo muitų sumažinimą, žemės ūkio politikos peržiūrėjimą, paslaugų rinkos liberalizavimą, klausimų, susijusių su konkurencija, investicijomis, komercija ir kt., įtraukimą į PPO reguliavimo sferą.
Lietuvos iniciatyva buvo suburtas septynių į PPO įstojusių valstybių blokas bei pasiekta, kad per šias derybas būtų atsižvelgta į naujųjų narių stojimo į organizaciją metu prisiimtus gana didelius įsipareigojimus.
Lietuva mano, kad jau stojimo į PPO metu labai liberalizavo savo prekybos režimą, ir jis, kaip ir kitų neseniai įstojusių į PPO šalių, palyginti su senųjų PPO narių prekybos režimu, yra kur kas liberalesnis. Todėl Lietuva nuolat atkreipia dėmesį į nevienodas PPO narių startines pozicijas naujajame raunde ir kviečia šalis siekti sąžiningo ir vienodo prekybos taisyklių taikymo.

7. Lietuvos atstovavimas PPO po 2004 m. gegužės 1d.
Įstojus į Europos Sąjungą (ES), pakito Lietuvos veiklos PPO pobūdis. Kadangi užsienio prekybos politika yra išimtinė ES kompetencija, tarptautiniuose prekybiniuose forumuose (pirmiausiai PPO) šalių narių interesams atstovauja Europos Komisija. Komisija taip pat derasi dėl daugiašalės prekybos liberalizavimo, naujų narių stojimo į PPO, dėl prekybinių ginčų su kitomis PPO narėmis, dėl kompensacijų ir nuolaidų pasikeitus prekybos sąlygoms po ES išsiplėtimo ir kt. Komisija reguliariai konsultuojasi su specialiu komitetu (Komitetas 133), kuris yra sudarytas iš valstybių narių aukšto rango pareigūnų ir kuriam Komisija atsiskaito apie derybų eigą. Pagrindinis Lietuvos pareigūnų uždavinys yra aktyviai dalyvauti formuojant bendrąją ES poziciją konkrečiose užsienio prekybos srityse siekiant, kad būtų atspindėti Lietuvos ekonominiai interesai.
Įstojus į ES situacija PPO atžvilgiu tik didėjo, o ne mažėjo. Tad šiuo požiūriu Lietuvos kelias į ES buvo kaip tik per PPO prieangį, nes ES įgyvendina savąją prekybos politiką remdamasi PPO nuosta¬tomis. ES, kai ji atstovauja visas savąsias šalis, turi tiek balsų PPO, kiek yra narių Europos Sąjungoje, nors kiekviena šalis, taigi ir Lietu¬va, turi savąjį vieną balsą ir kasmet moka arti 300 tūkst. litų į PPO biudžetą.

Išvados

PPO – pasaulinė prekybos organizacija (nuo 1996m. sausio 1d. pakeitė iki tol veikusį GATT) – šiuo metu vienija 148 pasaulio valstybes. Jau išsiaiškinome, kad jos tikslas – tęsti pasaulinės prekybos liberalizaciją, kuri lemtų:
 didesnį investavimą;
 darbo vietų sukūrimą;
 tarptautinės prekybos suklestėjimą.
Pagrindinis uždavinys – saugios ir prognozuojamos tarptautinės prekybos aplinkos verslininkams sukūrimas. PPO siekia sujungti į vientisą visą pasaulį aprėpiantį ūkį pasaulio šalių nacionalinę ekonomiką ir regioninį bendradarbiavimą, vadovaudamasi pagrindiniais principais (tokiais, kaip prekyba be diskriminacijos, autarkijos požymių išgyvendinimas, skaidrumas, nuspėjamas ir augantis įėjimas i rinkas, prekybos laisvė, muitų apribojimai, kvotų draudimas, dempingo draudimas, apsauga nuo kritinio importo, kompensacijos dėl muitų didinimo, laisvas paslaugu teikimas) ir atlikdama pagrindines funkcijas (tokias, kaip kontroliuojamų susitarimu įgyvendinimas ir valdymas, forumo derybų klausimais rengimas, konfliktų sprendimas, nacionalinės prekybos politikos priežiūra, vientisos pasaulinės ekonomikos sukūrimas).
Lietuva, stodama į Pasaulinę prekybos organizaciją prisiėmė vykdyti visus įsipareigojimus įvairiose prekybos srityse. Būdama PPO nare, Lietuva liberalizuoja prekybą, reguliuoja paramą žemės ūkiui, vienodina teisės aktus, derina verslo aplinką prie PPO reikalavimų.

Taigi dabar, kai mes esame ir Europos Sąjungoje (ES), kai kam gali atrodyti, jog Pasaulio Prekybos Organizacija (PPO) pagal svarbą mūsų ekonomikai yra antraeilis ar net tre¬čiaeilis reikalas.
Tačiau taip nėra, nes nes šalis nepriklausydama PPO, negali būti ES nare.
Vadinasi, Pasaulio prekybos organizacija yra viena universaliausių ir įtakingiausių tarptautinių ekonominių organizacijų.

Litaratūra

1. Bernatonytė D. Tarptautinės prekybos pagrindai: mokomoji knyga. Kaunas, Technologija, 2004. ISBN 9955-09-678-0.
2. Vėlyvis J. Verslas pasaulio prekybos sąlygomis. Vilnius, 2004. ISBN 9955-592-38-9.
3. Vilpišauskas R. Kuo Lietuvos narystė PPO naudinga šalies verslui. Valstybės žinios (Nr. 46). 2001 m.
4. [žiūrėta 2005 m. rugsėjis 28d.] prieiga per internetą
http://www.wto.org/english/thewto_e/acc_e/a1_russie_e.htm
5. [žiūrėta 2005 m. rugsėjis 28d.] prieiga per internetą
http://www.wto.org/english/thewto_e/acc_e/a1_ukraine_e.htm
6. [žiūrėta 2005 m. rugsėjis 28d.] prieiga per internetą
http://www.wto.org/frech/thewto_f/secre_f/budget05_f.htm
7. [žiūrėta 2005 m. spalis 4d.] prieiga per internetą
http://www.lrinka.lt/Straipsn/Ppo.phtml
8. [žiūrėta 2005 m. spalis 4d.] prieiga per internetą www.euroverslas.lt/
9. [žiūrėta 2005 m. rugsėjis 26 d.] prieiga per internetą www.urm.lt
10. [žiūrėta 2005 m. rugsėjis 26 d.] prieiga per internetą
www.eudel.lt/lt/es_pasaulyje/prekyba.htm

Priedai
1 priedas

2005 m. PPO narių sąraše yra šios valstybės:

1. Airija
2. Albanija
3. Angola
4. Antigva et Barbuda
5. Argentina
6. Armenija
7. Australija
8. Austrija
9. Bahreinas
10. Bangladešas
11. Barbadas
12. Belgija
13. Belizas
14. Beninas
15. Bolivija
16. Botsvana
17. Brazilija
18. Brunėjus
19. Bulgarija
20. Burkina Fasas
21. Burundija
22. Centrinė Afrikos Respublika
23. Čadas
24. Čekija
25. Čilė
26. Danija
27. Djibouti
28. Dominika
29. Dominikos Respublika
30. Dramblio Kaulo krantas
31. Egiptas
32. Ekvadoras
33. Estija
34. Europos Bendrija
35. Ex-République yougoslave de Macédoine
36. Fidji
37. Filipinai
38. Gabonas
39. Gambija
40. Gana
41. Graikija
42. Grenada
43. Gruzija
44. Gvatemala
45. Gviana
46. Gvinėja
47. Gvinėja – Bisau
48. Haitis
49. Honduras
50. Honkongas
51. Indija
52. Indonezija
53. Islandija
54. Ispanija
55. Italija
56. Izraelis
57. Jamaika
58. Japonija
59. Jordanija
60. Jungtinė Karalystė
61. Jungtinės Amerikos valstijos
62. Jungtiniai arabų emiratai
63. Kambodža
64. Kamerunas
65. Kanada
66. Kataras
67. Kenija
68. Kinija
69. Kipras
70. Kirgizijos Respublika
71. Kolumbija
72. Kongas
73. Kongo demokratinė Respublika
74. Korėja
75. Kosta Rika
76. Kroatija
77. Kuba
78. Kuveitas
79. Latvija
80. Lenkija
81. Lesotas
82. Lichtenšteinas
83. Lietuva
84. Liuksemburgas
85. Macao
86. Madagaskaras
87. Malaizija
88. Malavis
89. Maldyvai
90. Malis
91. Malta
92. Marokas
93. Mauricijus
94. Mauritanija
95. Meksika
96. Mianmaras
97. Moldova
98. Mongolija
99. Mozambikas
100. Namibija
101. Naujoji Zelandija
102. Nepalas
103. Nigerija
104. Nigeris
105. Nikaragva
106. Norvegija
107. Olandija
108. Omanas
109. Pakistanas
110. Panama
111. Papua ir Naujoji Gvinėja
112. Paragvajus
113. Peru
114. Pietų Afrikos Respublika
115. Portugalija
116. Prancūzija
117. Ruanda
118. Rumunija
119. Sainte-Lucie
120. Saint-Kitts-et-Nevis
121. Saint-Vincent-et-les Grenadines
122. Salomono salos
123. Salvadoras
124. Senegalas
125. Siera Leonė
126. Singapuras
127. Slovakija
128. Slovėnija
129. Suomija
130. Surinamas
131. Swaziland
132. Šri Lanka
133. Švedija
134. Šveicarija
135. Tailandas
136. Taipei chinois
137. Tanzanija
138. Togas
139. Trinitė ir Tobagas
140. Tunisas
141. Turkija
142. Uganda
143. Urugvajus
144. Venesuela
145. Vengrija
146. Vokietija
147. Zambija
148. Zimbabvė

Leave a Comment