Ne pelno sektorius: Švietimo sistema

Ne pelno organizacijos turi senas tradicijas. Dažnai teigiama, kad pirmosios ne pelno organizacijos-labdaros fondai atsirado vėlyvaisiais viduramžiais ir kad pirmosios nevyriausybinės (ne pelno) organizacijos sietinos su katalikų ir evangelikų liuteronų sąjūdžiais bei jų švietėjiška veikla. Tačiau iš tikro fondai daugelyje Europos šalių egzistavo jau nuo V a. prieš Kristų. Asociacijos Europoje taip pat yra žymiai senesnės ir žinomos jau nuo pirmųjų krikščioniškų judėjimų (krikščioniškos to meto grupelės taip pat laikytinos asociacijomis) bei amatininkų ir pirklių asociacijų, gildijų ir cechų, savitarpio pagalbos grupių ir sąjungų.

Dabartinę ne pelno organizacijų reikšmę iliustruoja ir tai, kad, pavyzdžiui, kas aštunta nauja darbo vieta Prancūzijoje ar Anglijoje yra sukuriama ne pelno organizacijoje. Be to, jei Britanijos ne pelno organizacijos nustotų teikti savo paslaugas, o jų teikimą perimtų valstybė, tai mokesčių mokėtojams kainuotų 12 procentinių punktų padidintus pajamų mokesčius. Apie pusė visų organizacijų Jungtinėse

Amerikos Valstijose yra ne pelno organizacijos.

Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti visose srityse, tačiau visuomenėje yra tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtų užsiimti ne pelno organizacijos. Lietuvos žmonės mano, kad efektyviausiai nevyriausybinės organizacijos galėtų padėti žmonėms su negalia, pagerinti pensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje arba užsiimti švietėjiška pelno nesiekiančia veikla, tačiau nurodytos ir kitos tradicinės ne pelno organizacijų veiklos sritys.

Kalbant apie ne pelno organizacijų vietą visuomenėje negalima nepaminėti, kad jos yra svarbus visuomenės savęs reguliavimo įrankis. Ne pelno organizacijos dažnai jungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklos rūšimi užsiimančias bendroves. Šie subjektai, būdami suinteresuoti stabilia ir priimtina savo veiklos aplinka dažnai nustato vidinius reikalavimus, standartus, veiklos principus ir panašias normas.

Šiame darbe plačiau nagrinėjama švietimo ne pelno organizacijų veiklos ypatumai, šias organizacijas reglamentuojanti norminė teisinė bazė, raida bei pateikiama keletas pasiūlymų dėl jaunimo įtraukimo į šias organizacijas. Taip pat gana detaliai aptariamos įvairios šių ne pelno organizacijų administravimo ir kontrolės ypatybės bei tvarka Darbą sudaro pagrindinės trys dalys: švietimo organizacijų teisinė bazė administravimas ir kontrolė, jų vystymasis bei statistiniai duomenys, pasiūlymai dėl jaunimo dalyvavimo šioje veikloje. Darbe stengiamasi pabrėžti švietimo svarbą šiandieninėje visuomenėje, ir ne pelno sektoriaus švietimo organizacijų indėlį šioje srityje.

Rašant referatą buvo remtasi LR įstatymais, periodine literatūra,

Interneto svetaine bei kita literatūra.

Sandara

Švietimo sistema

Lietuvos švietimo sistema apima formalųjį, neformalųjį ir informalųjį švietimą (savišvietą) bei pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai.

Formaliajam švietimui priskiriamas pradinis, pagrindinis, vidurinis ugdymas, profesinis mokymas, aukštesniosios ir aukštojo mokslo studijos.

Neformaliajam švietimui priskiriamas ikimokyklinis, priešmokyklinis ugdymas ir kitas neformalusis vaikų bei suaugusiųjų švietimas.

Informaliajam švietimui (savišvietai) priskiriamas savarankiškas arba savaiminis mokymasis.

Pagalbai mokiniui priskiriama informacinė, psichologinė, socialinė pedagoginė, specialioji pedagoginė ir specialioji bei medicinos pagalba mokykloje.

Pagalbai mokytojui ir mokyklai priskiriama informacinė, konsultacinė, kvalifikacijos tobulinimo bei kitokio pobūdžio pagalba.

Švietimo principai

Mokyklos, kaip institucijos, ypač aktualus siekis – sukurti atvirą, dinamišką, polilogišką ir tolerantišką, ne hierarchinio pavaldumo, bet horizontaliaisiais partnerystės ryšiais, laisva asmens iniciatyva grindžiamą Lietuvos visuomenę.

Bendrosios programos nustato tik bendruosius ugdymo turinio principus, jų pagrindu mokyklos bendruomenėms suteikiama galimybė kurti mokyklos ugdymo programas. Tai naujas strategiškai svarbus ugdymo turinio politikos posūkis: ugdymo turinys decentralizuojamas. Kartu rengiami valstybiniai išsilavinimo standartai – rezultatų, kurių tikimasi iš mokyklos, orientyras. Bendrieji švietimo reformos dokumentai remiasi Lietuvos švietimo tradicija ir ugdymo minties patirtimi – S.Šalkauskio, J.Vabalo-

Gudaičio, J.Laužiko darbais. Orientuojamasi į šiuolaikinės pedagogikos bei psichologijos raidos tendencijas, XXI a. švietimui keliamus reikalavimus.

Ugdymo turinys integruojamas, pateikiamas koncentrais, kurie dera su nauja mokyklos struktūra. Paskutinėje mokyklos pakopoje mokiniai gali pasirinkti mokymąsi pagal savo poreikius ir polinkius – mokymas profiliuojamas. Mokytojams paliekama teisė kurti individualias programas atsižvelgiant į bendruosius ugdymo tikslus, išsilavinimo standartus, bendrąsias programas, moksleivių poreikius. Mokymas individualizuojamas.

Su bendraisiais ugdymo siekiais siejami ir ugdymo metodai: tetiniai (pateikiamieji) keičiami euristiniais (atrandamaisiais).

1. Bendroji švietimo įstaigų veiklos priežiūra

Priežiūros paskirtis – padėti švietimo įstaigai įgyvendinti švietimo politikos strategiją, paskatinti kaitai, rūpintis įstaigų demokratine sankloda, įtraukti visuomenę į švietimo problematiką.

Valstybinių, savivaldybių ir nevalstybinių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) priežiūrą pagal įstatymais suteiktą kompetenciją kartu su savo savivaldos institucijomis vykdo ugdymo įstaigos vadovybė, steigėjas ir savivaldybė kaip švietimo įstaigų steigėja.

Valstybinę visų švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas)

pedagoginės veiklos priežiūrą vykdo Valstybinė švietimo inspekcija, veikianti pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintus nuostatus.

1.1 Ugdymo įstaigos vadovybė

Prižiūri, kaip vykdomi švietimo reformą ir pedagoginę veiklą reglamentuojantys dokumentai, aiškina mokyklos bendruomenės nariams valstybinės bei regioninės švietimo politikos nuostatas.

Ekspertuoja, analizuoja ir koreguoja vaikų ir jaunimo bendrąjį, papildomąjį ugdymą, profesinį rengimą bei suaugusiųjų švietimą.

Stebi pedagogų veiklą, teikia profesinę pagalbą ir dalyvauja juos atestuojant.

Kontroliuoja, kad moksleivių žinios, gebėjimai ir įgūdžiai atitinka valstybinius išsilavinimo standartus, vertina ugdymo rezultatus.

Analizuoja ir mokyklos sąvade apibendrina veiklos problemas, svarsto jį mokyklos taryboje ir teikia pagal priklausomybę apskrities valdytojo arba savivaldybės administracijos švietimo padaliniui.

Sudaro sąlygas Valstybinės švietimo inspekcijos bei savivaldybių švietimo padalinių pareigūnams stebėti švietimo įstaigos pedagoginę veiklą.

1.2 STEIGĖJAS

1. Stebi įstaigos funkcionavimą, LR įstatymų, Vyriausybės nutarimų,

Švietimo ir mokslo ministerijos bei kitų institucijų teisės aktų įgyvendinimą.

2. Užtikrina optimalias sąlygas ugdomajai veiklai.

3. Išklauso įstaigos vadovą, esant reikalui, gauna informaciją raštu.

4. Sudaro ekspertų grupes moksleivių žinių, gebėjimų ir įgūdžių atitikimui valstybiniams išsilavinimo standartams nustatyti ir, atsižvelgdamas į ekspertų išvadas, koreguoja įstaigos veiklą, inicijuoja pedagogų kvalifikacijos tobulinimą ir atestaciją.

5. Užtikrina žmogaus teisių apsaugą, saugą darbe.

6. Sudaro sąlygas Valstybinės švietimo inspekcijos bei savivaldybių švietimo padalinių pareigūnams stebėti švietimo įstaigos pedagoginę veiklą.

1.3 SAVIVALDYBĖ KAIP

Steigėjas

Analizuoja ir vertina švietimo įstaigų veiklos nuostatus, konsultuoja įstaigų bendruomenes dėl ugdymo proceso organizavimo ir ugdymo turinio įgyvendinimo.

Konsultuoja švietimo įstaigas dėl Lietuvos Respublikos įstatymų,

Vyriausybės nutarimų, Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktų įgyvendinimo. Vertina teisės aktų įgyvendinimą įstaigose. Esant įstaigos veiklos trūkumams, organizuoja operatyvinį poveikį.

Organizuoja švietimo įstaigų vadybos bei moksleivių žinių, gebėjimų ir įgūdžių atitikimo valstybiniams išsilavinimo standartams ekspertizę.

Kaupia informaciją apie švietimo įstaigų veiklos pokyčius ir būklę, analizuoja ir vertina valstybinės ir regioninės švietimo politikos plėtotės požiūriu.

Koordinuoja švietimo įstaigų veiklą įgyvendinant švietimo reformos nuostatas.

Analizuoja savivaldybės švietimo būklę bei problemas, jas apibendrina ir teikia (sąvado forma) apskrities valdytojo administracijos švietimo padaliniui.

Dalyvauja Valstybinei švietimo inspekcijai organizuojant savivaldybės, o merui sutikus ir kitų apskrities teritorijoje esančių Švietimo įstaigų patikrinimus.

1.4 Priežiūros išvadų įforminimas

1. Steigėjo įgalioti asmenys apie savo darbo rezultatus raštu informuoja steigėją.

2. Ugdymo įstaigos vadovybė pedagoginio personalo darbo priežiūros išvadas įrašo iš jų tam tikslui skirtame žurnale, sąsiuvinyje ir pan.

3. Ugdymo įstaigos priežiūros rezultatai įforminami įrašu ugdymo įstaigos inspektavimo knygoje arba pažyma.

4. Esant reikalui, patikrinimų rezultatai įforminami steigėjo įsaku arba mero potvarkiu.

5. Pedagogai, ugdymo įstaigos steigėjai ir vadovai, savivaldybių merai, nesutinkantys su patikrinimo rezultatais, turi teisę per 10 dienų nuo rezultatų paskelbimo dienos pateikti apeliaciją apskrities valdytojui arba

apskrities švietimo tarybai.

2. Ne pelno organizacijų vaidmuo

Visuomenėje

Daugelyje šalių įmonėms ne pelno organizacijos yra neparankūs konkurentai dėl joms teikiamų lengvatų. Tuo pagrindu ne pelno organizacijos visiškai pagrįstai gali būti kaltinamos, jog plėsdamos savo veiklą į vis naujas sferas, jos sugriauna lygios ir sąžiningos konkurencijos galimybę šiose srityse. Konkuruojant su valstybinėmis institucijomis tokio privalumo nėra, tačiau būtent išvaldžios institucijų nevalstybinės ne pelno organizacijos yra pajėgios perimti daugelio funkcijų (socialinės apsaugos, kultūros projektų finansavimo, sporto veiklos organizavimo, mokslo tyrimų, švietimo, nusikaltimų prevencijos, etc.) vykdymą, ir čia labiau atsiskleidžia galima ne pelno organizacijų socialinė reikšmė

Nepaisant labai svarbaus veiklos bei investavimo „variklio” – materialinių paskatų nebuvimo (arba buvimo žymiai mažesniu mastu), ne pelno organizacijos turi keletą labai svarbių prigimtinių, o ne įstatymais sukurtų privalumų lyginant su pelno siekiančiais subjektais, o juo labiau –

viešaisiais subjektais:

galimybė panaudoti nemokamą (savanorišką) darbą. Kaip rodo praktika, žmonės yra linkę

skirti savo laisvalaikį darbui ne pelno organizacijose;

galimybė gauti neatlygintiną, o dažnai ir neapmokestinamą, paramą. Ne pelno organizacijos,

kurių tikslas nėra asmeninė materialinė nauda, priešingai nei įmonės, kurios siekia pelno, gali tikėtis gauti paramą iš tų, kuriems atrodo priimtini ne pelno organizacijos tikslai.

papildomi stimulai vartotojams naudotis ne pelno organizacijų paslaugomis ar pirkti jų prekes.

Žmonės dažnai jaučiasi geriau, jei nors ir tą patį ar prastesnės kokybės daiktą už tą pačią ar net didesnę kainą įsigyja iš ne pelno organizacijos.

Taip susidaro įspūdis, kad sumokėti pinigai, užuot atitekę verslininkui, atiteks kitiems asmenims ar projektams, kuriems šių lėšų labiau reikia.

žmonės renkasi ne įmones, o ne pelno klubus savo laisvalaikiui praleisti ar kitai veiklai

organizuoti todėl, kad nori, jog kartu su jais šios veiklos metu būtų tik tokie žmonės, kuriuos jie norėtų matyti. Klubo atveju galima priimti arba nepriimti į klubą, tuo tarpu įmonė aptarnautų visus klientus.

Ne pelno organizacijų skaičius, dydis ir reikšmė per pastaruosius dešimtmečius Vakarų visuomenėse labai išaugo. Europos Sąjungos Komisijos nuomone, tai įvyko dėl keleto pagrindinių priežasčių:

gerovės išaugimas ir daugiau laisvo laiko, paslaugų reikšmės visuomenėje išaugimas, „socialinė privatizacija”, t.y., valdžios teiktų paslaugų teikimo funkcijos delegavimas ne pelno

organizacijoms, pirmenybės teikimas individualiam dėmesiui, kuris būdingas ne pelno organizacijoms, o ne

nuasmenintam požiūriui, kuris būdingas valdžios institucijoms, naujų poreikių, kuriuos gali patenkinti pirmiausia ne pelno organizacijos, atsiradimas ir kt.

Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti visose srityse, tačiau visuomenėje yra tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtų užsiimti ne pelno organizacijos. Lietuvos žmonės mano, kad efektyviausiai nevyriausybinės organizacijos galėtų padėti žmonėms su negalia, pagerinti pensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje, tačiau nurodytos ir kitos tradicinės ne pelno organizacijų veiklos sritys.

Kalbant apie ne pelno organizacijų vietą visuomenėje negalima nepaminėti, kad jos yra svarbus visuomenės savęs reguliavimo įrankis. Ne pelno organizacijos dažnai jungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklos rūšimi užsiimančias bendroves. Šie subjektai, būdami suinteresuoti stabilia ir priimtina savo veiklos aplinka dažnai nustato vidinius reikalavimus, standartus, veiklos principus ir panašias normas.

3. Ne pelno organizacijų valdymas ir struktūra

Ne pelno organizacijos turi būti reglamentuojamos pagal atskirus įstatymus, o ne pagal vieną ne pelno organizacijų įstatymą, pirmiausia todėl, kad tarp skirtingų ne pelno organizacijų rūšių yra valdymo struktūros bei nuosavybės santykių ypatumai. Kontinentinės teisės tradicijoje šie ypatumai ir skirtumai labiausiai pasireiškia lyginant narystės ir turto pagrindu veikiančias organizacijas.

Naryste paremtose organizacijose visa sprendimų priėmimo galia kyla iš narių, kurie arba tiesiogiai priima sprendimus, arba renka atstovaujamus organus.Turtu paremtose organizacijose lemiamą vaidmenį vaidina steigėjai, savininkai. Būtent jie gali kontroliuoti visą organizacijos veiklą.

Kai šių dviejų organizacijų tipų atskyrimas nėra griežtas, galima sutikti tikrai daug tarpinių variantų, kuomet vienoje organizacijoje tam tikras funkcijas turi ir steigėjai, ir nariai, ir rėmėjai.

Žemiau aptariamos pagrindinių Lietuvos ne pelno organizacijų rūšių valdymo struktūros.

Visuomeninių organizacijų įstatymas šiuo požiūriu yra liberalus ir nenustato privalomos valdymo struktūros, atskirų valdymo organų kompetencijos ar formavimo principų. Vienintelė įstatymo nuostata dėl valdymo organų yra reikalavimas įstatuose nustatyti aukščiausiojo valdymo organo sušaukimo tvarką, periodiškumą bei kompetenciją, o taip pat kitų valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarką ir kompetenciją. Narystės principas visgi sąlygoja gana tradicinę visuomeninės organizacijos struktūrą: visuotinis narių susirinkimas, taryba, pirmininkas, tačiau yra nemažai organizacijų, nustatančių itin sudėtingą valdymo struktūrą.

Asociacijų įstatyme įtvirtinti gana griežti valdymo struktūros reikalavimai. Nustatyti privalomi valdymo organai: visuotinis narių susirinkimas (konferencija, suvažiavimas), kolegialus valdymo organas (organai) ir administracija. Įstatymas nustato net šių organų kompetencijos ir sprendimų priėmimo tvarkos pagrindus.

Įstatymas reikalauja, kad viešojoje įstaigoje būtų bent du valdymo organai:

visuotinis susirinkimas ir administracija. Visuotiniame susirinkime sprendžiamojo balso teisę turi dalininkai, o atskirais atvejais ir valstybinė institucija – panaudos davėja.

Viešojoje įstaigoje gali būti sudaromi kiti kolegialūs valdymo organai, kurių formavimo tvarką bei kompetenciją nustatoma įstatuose.

Labdaros ir paramos fondo valdymo organų struktūra, nors tai nėra naryste paremta organizacija, yra beveik tapati asociacijų valdymo organų struktūrai. Skirtumas tas, kad visos valdymo struktūros pagrindas yra steigėjai.

4. Ne pelno organizacijų steigimas ir

Registravimas

Ne pelno organizacijų registravimo tvarka ir registruojančios institucijos bet kurioje šalyje yra neišvengiamai susijusios su kitų teisės subjektų registravimu, tačiau paprastai ne pelno organizacijas registruojančios institucijos yra kitos, nesutampančios su pelno siekiančius subjektus registruojančioms institucijoms. Tokios institucijos dažnai yra Teisingumo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, teismai, savivaldybės.

Steigiant visuomenines organizacijoms, asociacijas, viešasias įstaigas ir labdaros ir paramos fondus, visoms šioms organizacijoms:

a) nėra keliamas minimalaus kapitalo ar kitoks reikalavimas, susijęs su turto minimumu, b) yra nustatytas nemokamas registravimas.

Visuomeninių organizacijų steigimą ir registravimą reglamentuoja

Visuomeninių organizacijų įstatymas. Yra net trys visuomenines organizacijas registruojančios institucijos: 1) organizacijas, kurios veikia vienos savivaldybės teritorijoje, registruoja savivaldybė, 2)

organizacijas, kurių veikla kelių savivaldybių, tačiau tik vienos apskrities teritorijoje, registruoja apskrities administracija, 3)

organizacijas, kurios veikia daugiau nei vienos apskrities teritorijoje, registruoja Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija. Iš pirmo žvilgsnio sistema nėra ydinga, tačiau iš tikrųjų veiklos teritorijos nustatymas, žinoma, dažnai būna problemiškas.

Visuomeninės organizacijos įsteigimas vykdomas tokia tvarka: sušaukiamas steigiamasis susirinkimas, jame patvirtinami įstatai ir išrenkami valdymo organų nariai. Po to, ne vėliau kaip per mėnesį visuomeninė organizacija turi būti registruojama. Visuomeninės organizacijos nariais, taigi ir steigėjais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolatiniai

Lietuvos respublikos gyventojai tai, savaime suprantama, uždraudžia ir juridinių dalyvavimą visuomeninėje organizacijoje. Be to, steigėjams turi būti sukakę 18 metų amžiaus.

Labdaros ir paramos fondų steigimo tvarka yra tam tikra prasme laisviausia: labdaros ir paramos fondą gali steigti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, tiek Lietuvos Respublikos, tiek užsienio subjektai, neribojamas steigėjų skaičius, nuo steigėjų ypatybių nepriklauso nei steigimo procedūros, nei registravimo vieta.

Gero ne pelno organizacijų reglamentavimo principai reikalauja, kad būtų galimybė fondą įsteigti testamentu. Pasaulyje taip buvo įsteigta nemažai stambių fondų (trust, angl.) pavyzdžiui, Fordo fondas, Gulbenkiano fondas).

Deja, tokia galimybė dėl įstatyminio steigimo ir registravimo procedūrų reglamentavimo, yra neįmanoma arba nėra patogi (ir dėl to nepraktikuojama)

nei daugelio kitų valstybių, nei Lietuvos teisinėje sistemose.

Asociacijų ir Viešųjų įstaigų įstatymuose taip pat, kaip ir Labdaros ir paramos fondų įstatyme yra nuoroda apie šių organizacijų registravimą, perregistravimą ir išregistravimą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau reali situacija šių organizacijų atžvilgiu yra kitokia -jos apskritai nebuvo registruojamos tol, kol 1996 metų lapkričio 19d. nebuvo patvirtinta Laikinoji viešųjų įstaigų ir asociacijų registravimo tvarka.

Viešosios įstaigos steigiamos tokia tvarka: steigėjai (jais gali būti bet kurie fiziniai ar juridiniai asmenys) sudaro steigimo sutartį, priima įstatus, suformuoja juose numatytus valdymo organus. Viešosios įstaigos registruojamos „tik padarius steigimo sutartyje numatytus įnašus”. Iš įstatymo turinio išplaukia, kad čia turimas galvoje dalininkų kapitalas.

Beje, iš tiesų yra viešųjų įstaigų, įregistruotų ir be dalininkų kapitalo.

Labdaros ir paramos reglamentavimas

Galimybė gauti neapmokestintą paramą yra viena iš reikšmingiausių mokestinių lengvatų ne pelno organizacijoms, todėl itin svarbią reikšmę

Lietuvos ne pelno organizacijas reglamentuojančių teisės normų sistemoje turi Labdaros ir paramos įstatymas, nustatantis, ką galima laikyti labdara ar parama mokesčių lengvatų tikslais.

1.Paramos gavėjais gali būti visos ne pelno organizacijos, išskyrus politines partijas ar politines organizacijas bei pelno siekiančias organizacijas.

2.Parama gali būti duodama ne tiesiog organizacijai, o jos vykdomai programai. Nustatytas reikalavimas, kad programos būtų patvirtintos, o galimybė jas tvirtinti suteikta „nevalstybinės organizacijos aukščiausiajam valdymo organui”.

3. Programoje turi būti nurodyti jos tikslai, įgyvendinimo būdai ir priemonės, vykdytojai ir finansavimo šaltiniai.

4. Pagrindinis labdaros ir paramos principas yra jos neatlygintinumas, tačiau padaryta viena išimtis – galimas labdaros ar paramos gavėjo reklaminis įsipareigojimas. Žinoma, neatlygintinumas nereiškia, kad davėjas nesiekia reklaminių, prestižo palaikymo ar kitų tikslų.

Labdaros atveju svarbiausi yra dokumentai, parodantys, kad labdarą gavo turintis teisę ją gauti subjektas. Paramos atveju be įprastų finansinių dokumentų pageidautina turėti: 1) prašymą paremti arba paramos sutartį, 2)

remiamą programą, patvirtintą įstatymo nustatyta tvarką, 3) dokumentą, paliudijantį, kad organizacija, kuriai tiesiogiai suteikta parama, gali būti paramos gavėja pagal Labdaros ir paramos įstatymą.

Susitarime dėl labdaros ar paramos ir reklaminių įsipareigojimų patartina numatyti apsaugos mechanizmą: žalos atlyginimą, bent dalinį parėmimą, reklaminių įsipareigojimų vykdymo ir kt. Ypač tai aktualu patiems rėmėjams, kuriems rūpi, ar paramai skirtos lėšos bus panaudotos pagal paskirtį.

5. Ne pelno organizacijų teisės ir pareigos

Ne pelno organizacijos turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti juridiniai asmenys, jeigu jas reglamentuojantys įstatymai nenustato kitaip.

Organizacijos gali savarankiškai prisiimti įsipareigojimus, turėti savo turtą, savo vardu sudaryti sandorius, ginti savo teises įstatymų nustatyta tvarka bei atsako už savo įsipareigojimus visu savo turtu. Tačiau ne pelno organizacijos turi ir specifinių privilegijų bei papildomų apribojimų ir pareigų. Ne pelno organizacijų privilegijos atsispindi pirmiausia mokesčių teisėje, įskaitant normas, reglamentuojančias ne pelno organizacijų rėmimo tvarką. Teisių apribojimai labiau pasireiškia šių organizacijų statusą nustatančiuose įstatymuose.

Pagrindinis ne pelno organizacijų bruožas ir ypatumas, o sykiu ir apribojimas yra tas, kad jos negali jokiomis formomis paskirstyti savo pelno. Vadinasi ne pelno organizacijos nariai, savininkai, rėmėjai bei kiti asmenys jokiu būdu negali gauti kapitalo grąžos iš lėšų, įdėtų į ne pelno organizaciją. Principo įgyvendinimas pasireiškia dviejose stadijose: 1) ne pelno organizacijos veiklos metu neleidžiama paskirstyti pelno kaip kažkurio laikotarpio teigiamo finansinio rezultato, 2) ir ne pelno organizacijos likvidavimo metu neleidžiama paskirstyti per organizacijos egzistavimo laikotarpį užgyvento turto.

Ne pelno organizacijos gauto pelno neskirstymo principas yra įtvirtintas

Lietuvos įstatymuose. „Fondas negali teikti labdaros ar paramos bei kitaip skirstyti pajamų jo steigėjams, valdymo organų nariams, darbuotojams, išskyrus atvejus, kai jie yra fondo įstatuose nustatytos šalpos objektai. „

„Ji (ne pelno organizacija — viešoji įstaiga) gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams (savininkui).” „Ji (asociacija) gauto pelno negali skirstyti savo nariams. ” Viešosios įstaigos likvidavimo atveju jos dalininkams gali būti grąžintas dalininkų kapitalas, asociacijos likvidavimo atveju jos nariams – narių stojamieji įnašai.

Deja, daugumoje organizacijų, kurios savo esme yra ne pelno, tačiau veikia pagal specifinius įstatymus, pavyzdžiui, Švietimo įstatymą, pelno neskirstymo principas apskritai nėra užtikrintas.

Dažnai painiojamos pelno neskirstymo ir pelno nesiekimo sąvokos. Šie terminai tapatinami buitinėje kalboje ir sutrumpinant įvardinami kaip ne pelno principas, tačiau jų prasmė labai skiriasi. Pelno siekimas rodo tik tikslo gauti pelną buvimą arba nebuvimą, o pelno neskirstymo principas

-galimybę arba negalimybę gautą pelno ir organizacijos turtą paskirstyti.

Pelno skirstymas dažnai painiojamas ir su darbo užmokesčiu. Būtina pabrėžti, kad pelno neskirstymas sąlygoja tik tai, kad ne pelno organizacijoje negali būti skirstomas pelnas, kuris yra įdėtų lėšų, kapitalo grąža. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ne pelno organizacija negali turėti samdomų darbuotojų, kuriems atlyginama už darbą.

6. Konstitucinės nuostatos dėl ne pelno organizacijų

Konstitucinės nuostatos ne pelno organizacijų kaip ir bet kokios kitos srities organizacijų atžvilgiu nagrinėtinos pirmiausiai, kadangi jomis remiasi ar bent turėtų remtis visas tolesnis reglamentavimas.

Apie ne pelno organizacijas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių konstitucijose kalbama žmogaus teisių užtikrinimo požiūriu. Teisė laisvai jungtis arba nesijungti į ne pelno organizacijas yra laikoma viena iš svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta beveik kiekvienos demokratinės valstybės konstitucijoje bei pagrindiniuose tarptautiniuose teisės aktuose dėl žmogaus teisių. Vienų šalių konstitucijose asociacijų laisvė įtvirtinta kaip atskira specifinė teisė, kitų – kaip neišvengiama bendriau suformuluotų žmogaus teisių pasekmė.

Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina ir kitas laisves, kurios labai susijusios su ne pelno veikla: teisė turėti laisvai skleisti savo įsitikinimus, ieškoti, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, rinktis į taikius susirinkimus, piliečių tautinėms bendrijoms savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarkyti savarankiškai.

Gana aštriai atribojimo problema pasireiškia bandant atskirti veiklą, susijusią su pagrindiniais organizacijos tikslais, nuo nenusijusios veiklos. Pavyzdžiui, atrodo, savaime aišku, kad su švietėjiškos ne pelno organizacijos pagrindine veikla butų susijusi knygų leidyba, seminarų organizavimas, daugiau diskusijų sukeltų maitinimo paslaugų teikimas seminarų metu, dar daugiau, maitinimas ne seminarų metu, o pasipiktinimas dažnai kyla sužinojus, kad maitinimo vietoje prekiaujama ir alkoholiu:

„Nejaugi prekyba alkoholiu susijusi su švietimu?”. Verslo arba organizacijos gyvybingumo užtikrinimo prasme, ši seka atrodo logiška ir normali, tačiau kur nubrėžti ribą tarp to, kas susiję su pagrindine veikla, o kas ne – neaišku.

Deja, negalima pasakyti, kad Lietuvos teisėje įtvirtinta ne pelno organizacijų sistema yra logiška, patogi ir vientisa. Vienas iš pagrindinių pasirinkto ne pelno organizacijų reglamentavimo modelio trūkumų yra įstatymų perteklius, arba, kaip dažnai įvardijama Vakarų teisės literatūroje – teisės infliacija. Vietoje vieno (Ne pelno organizacijų) ar dviejų (Asociacijų ir Ne pelno fondų) įstatymų, kurių, atsižvelgiant į

Lietuvos teisinę tradiciją, būtų pakakę tinkamai sureglamentuoti visą ne pelno sektorių, Lietuvoje egzistuoja net keturi pagrindiniai įstatymai:

visuomeninių organizacijų, asociacijų, labdaros ir paramos fondų, viešųjų įstaigų, bei nemažai specialiųjų įstatymų. Aiškumą nurungė bandymas į

Lietuvą perkelti beveik visų iš karto valstybių patirtį vienu metu. Tai, žinoma, negali nesukelti problemų.

Įstatymų infliacija Lietuvoje pasireiškia taip stipriai, kad, nepaisant aukščiau aptartų nesusipratimų, nueita dar toliau: priimti tokie įstatymai, kaip Bibliotekų įstatymas, Muziejų įstatymas, Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas.

Šie įstatymai nustato ne tik atitinkamos veiklos (švietimo, mokslo, bibliotekininkystės, muziejų veiklos) reikalavimus, bet ir numato atskiras subjektų rūšis, kurie šią veiklą vykdo, taip pat reikalavimus šiems subjektams.

Taip šalia minėtų penkių ne pelno organizacijų rūšių atsiranda tokie subjektai, kaip švietimo įstaiga, mokslo ir studijų institucija, viešoji biblioteka, muziejus ir kt. Ne pelno organizacijų sistema būtų žymiai nuoseklesnė, jei užsiimančios specifine veikla organizacijos nebūtų išskirtos kaip atskiros rūšies organizacijos, o veiktų pagal bendruosius statutinius įstatymus ir specifinę veiklą reglamentuojančius įstatymus.

6.1 Ne pelno organizacijų likvidavimas ir reorganizavimas

Ne pelno organizacijų likvidavimo ir reorganizavimo procedūros yra itin svarbios dėl to, kad jos turi užtikrinti negalėj imą nariams ar savininkams paskirstyti lėšas, sukauptas mokestinių lengvatų būdu.

Nagrinėjant ne pelno organizacijų likvidavimo bei reorganizavimo reglamentavimą įvairiose šalyse, galima pastebėti net tris standartus, kaip reglamentuojamas likviduojamos ne pelno organizacijos likusio turto panaudojimas:

a) labdaros organizacijoms neleidžiama skirstyti jokių lėšų;

b) kitoms organizacijoms leidžiama skirstyti tik stojamuosius įnašus arba įnašus į kapitalą;

c) organizacijoms, kurios yra ne pelno, tačiau nesinaudoja mokesčių lengvatomis ir paprastai

yra grupinės naudos (mutual benefit, angį.), dažnai leidžiama paskirstyti visą turtą.

Lietuvoje, priklausomai nuo organizacijos statuso, egzistuoja visi trys variantai. Griežčiausiai pelno ir iš kitų šaltinių sukaupto turto neskirstymo principas įgyvendintas ir taikomas labdaros ir paramos fondams. Jų likvidavimo atveju jokios lėšos neskirstomos. „Likviduojant fondą, jo turtas ir pajamos, gautos pardavus turtą, turi būti perduoti kitam ar kitiems fondams, kurių tikslai artimi likviduojamo fondo įstatuose deklaruotiems tikslams, o jei tokių nėra, – kitiems fondams.138″

Įstatymas taip pat draudžia fondo reorganizaciją į kitos rūšies organizaciją139, todėl draudimo skirstyti lėšas negalima apeiti perregistruojant fondą į kitos rūšies organizaciją, ir tik po 1o ją likviduojant. Panašios taisyklės taikomos ir visuomeninių organizacijų likvidavimo atveju.

Asociacijų likvidavimo atveju galima grąžinti narių stojamuosius įnašus, o viešosios įstaigos likvidavimo atveju – paskirstyti dalininkų kapitalą.

Viešųjų įstaigų atveju itin svarbus yra draudimas didinti viešosios įstaigos dalininkų kapitalą kitaip nei papildomais įnašais bei vykdant turto perkainojimą (proporcingai padidinant dalininkų kapitalą ir kitus fondus)1’10. Priešingu atveju atsirastų galimybė nepagrįstai pasinaudoti mokesčių lengvatomis – dalininkų kapitalą padidinti iš lėšų, kurių gavimui pritaikytos mokesčių lengvatos, po to jį paskirstyti.

Įvairius specifinius darinius, kuriuos sąlygiškai galėtume vadinti ne pelno organizacijomis, įtvirtinantys įstatymai nutyli šių organizacijų likvidavimo taisykles, todėl šios organizacijos, nors ir gaudamos neapmokestintas lėšas, dažnai gali paskirstyti visą savo turtą. Tačiau, kol kas nebuvo tokių atvejų, kad likviduojant organizaciją buvo nepagrįstai pasisavintas ne pelno organizacijos sukauptas turtas.

Reglamentuojant ne pelno organizacijų likvidavimą, paprastai itin daug dėmesio skiriama nesavanoriškam likvidavimui, kada organizacija likviduojama įgalioto valdžios organo sprendimu.

Tokios procedūros yra ypač svarbios užtikrinant galimybę, arba atvirkščiai -negalimumą susidoroti su nepalankiomis valdžiai organizacijomis.

Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, ne pelno organizacijoms nėra taikomos bankroto procedūros. Nežinia, kokie yra šios išimties argumentai, tačiau Įmonių bankroto įstatyme yra nustatyta, jog jis nustato tik įmonių bankroto taisykles. Ko gero bankroto procedūros, kuri yra skirta kuo labiau patenkinti likviduojamos organizacijos kreditorių interesus, taikymas, būtų pagrįstas ir ne pelno organizacijų atžvilgiu.

6.2 Švietimo ne pelno organizacijų teisinė norminė bazė

1. Lietuvos švietimo sistema apima ikimokyklinį ugdymą, bendrąjį vaikų ir jaunimo lavinimą, profesinį ir aukštesnįjį mokymą, aukštąjį mokslą ir suaugusiųjų švietimą, įgyvendinamą šių tipų švietimo įstaigose:

1) ikimokyklinio ugdymo įstaigose;

2) bendrojo lavinimo mokyklose;

3) profesinio mokymo įstaigose, įmonėse;

4) aukštesniosiose mokyklose;

5) aukštosiose mokyklose;

6) papildomo ugdymo ir neformaliojo švietimo įstaigose.

2. Lietuvos švietimo sistemoje įgyvendinamas mokymosi perimamumas tarp atitinkamo tipo (lygio) švietimo įstaigų.

3. Švietimo įstaiga – nuolat arba su pertraukomis veikianti institucija, vykdanti ir organizuojanti ugdymo, mokymo arba savišvietos procesą pagal atitinkamas programas.

10 straipsnis. Švietimo įstaigų steigimas, reorganizavimas ir likvidavimas

Valstybines švietimo įstaigas steigia, reorganizuoja ir likviduoja Švietimo ir mokslo ministerija, taip pat apskričių viršininkai Švietimo ir mokslo ministerijos raštišku sutikimu.

Valstybines švietimo įstaigas steigti, reorganizuoti ir likviduoti gali kitos ministerijos bei Vyriausybės įstaigos Švietimo ir mokslo ministerijos raštišku sutikimu.

Savivaldybių tarybos Švietimo ir mokslo ministerijos raštišku sutikimu steigia, reorganizuoja irlikviduoja savivaldybių švietimo įstaigas, teikiančias pradinį, pagrindinį ir vidurin įišsilavinimą; apskričių viršininkų raštišku sutikimu – ikimokyklinio, papildomo ugdymo ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo įstaigas.

Švietimo įstaigos gali būti steigiamos kelių steigėjų sutarties pagrindu.

Tėvų pageidavimu valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos sutarties pagrindu steigiamos kartu su valstybės pripažinta tradicine religine bendrija šios bendrijos, savivaldybių tarybos ar valstybės institucijos iniciatyva. Šių švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Valstybinės švietimo įstaigos gali būti steigiamos kartu su užsienio juridiniais asmenimis, gavus Švietimo ir mokslo ministro raštišką sutikimą.

6. Nevalstybines švietimo įstaigas steigia, reorganizuoja ir likviduoja

Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys ar paskiri Lietuvos

Respublikos piliečiai, gavę Švietimo ir mokslo ministerijos raštišką sutikimą. Kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys gali steigti švietimo įstaigas ar būti bendrų švietimo įstaigų steigėjai, gavę Švietimo ir mokslo ministro raštišką sutikimą.

7. Jeigu nevalstybinės švietimo įstaigos veikla pažeidžia įstatymus,

Švietimo ir mokslo ministerija pareikalauja per nurodytą laiką pašalinti nustatytus pažeidimus. Švietimo įstaigai per nurodytą laiką nepašalinus nustatytų pažeidimų, ginčas sprendžiamas teismine tvarka.

8. Švietimo įstaigos turi juridinio asmens teises ir yra pavaldžios steigėjams. Švietimo įstaigos registruojamos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

9. Švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką reglamentuoja bendrieji nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė.

32 straipsnis. Švietimo įstaigų veiklos nuostatai

1. Valstybinės ir savivaldybių švietimo įstaigos savo darbe vadovaujasi jų savivaldos institucijų aprobuotais ir steigėjo patvirtintais įstaigos veiklos nuostatais, kurie turi neprieštarauti šiam ir kitiems įstatymams bei atitinkamo tipo švietimo įstaigų bendriesiems veiklos nuostatams.

2. Nevalstybinių švietimo įstaigų veiklos nuostatai derinami Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka.

34 straipsnis. Švietimo įstaigų veiklos priežiūra

1. Švietimo įstaigų veiklą prižiūri valstybė.

1. Švietimo įstaigų veikla organizuojama ir prižiūrima šio įstatymo ir

Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka.

2. Bendrosios švietimo .politikos vykdymą prižiūri Švietimo ir mokslo ministerija bei apskričių viršininkai pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintus nuostatus.

Apskrities viršininko administracijos švietimo inspekcijai nustačius, kad savivaldybė nevykdo įstatymų priskirtų švietimo funkcijų, neužtikrina reikiamų sąlygų pavaldžios švietimo įstaigos veiklai, apskrities viršininkas rašo teikimą Vyriausybės atstovui apskrityje dėl švietimo įstaigos steigėjo funkcijų perdavimo apskrities viršininko administracijai.

Nutarimą dėl švietimo įstaigos steigėjo funkcijų perdavimo apskričiai priima Vyriausybė.

5. Švietimo įstaigų veiklą prižiūrinčios institucijos Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka informuoja visuomenę ir valstybines valdžios institucijas apie Lietuvos ir atskirų jos regionų švietimo būklę, švietimo įstaigų atliekamo ugdymo kokybę.

6. Stebėti pedagogo darbą turi teisę Valstybinės švietimo inspekcijos,

Bendruosiuose švietimo įstaigų priežiūros, Pedagogų ir vadovų atestacijos bei švietimo įstaigos veiklos nuostatuose nurodyti asmenys.

Kiti asmenys gali stebėti pedagogo darbą, tik gavę jo sutikimą.

41 straipsnis. Švietimo įstaigų finansavimas

1. Pagrindimai valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų finansavimo šaltiniai yra valstybės ir savivaldybių biudžetai. Finansavimas iš valstybės ar savivaldybių biudžeto užtikrina normalias šių įstaigų^veiklos sąlygas. Kiti finansavimo šaltiniai yra švietimo įstaigų nebiudžetinės lėšos.

2. Užsienio kapitalo dalis bendrose su užsieniu švietimo institucijose nustatoma švietimo ir mokslo ministerijos išduodamame leidime tokiai institucijai steigti.

3. Nevalstybines švietimo įstaigas išlaiko steigėjai. Nevalstybinėms švietimo įstaigoms valstybinio standarto išsilavinimą suteikiančioms programoms finansuoti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka skiriamos biudžeto lėšos kaip atitinkamo tipo (pakopos) valstybės ar savivaldybių švietimo įstaigoms.

Lėšų dydis nustatomas atsižvelgiant į išlaidas, numatytas vienam vaikui, moksleiviui atitinkamo tipo (pakopos) valstybinėse ar savivaldybių švietimo įstaigose.

Straipsnio redakcija nuo 2001 m. rugsėjo l d.:

1. Valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos, nevalstybinės tradicinių religinių bendrijų švietimo įstaigos, suteikiančios valstybinio standarto bendrąjį išsilavinimą, taip pat valstybės ir savivaldybių švietimo

įstaigos, įsteigtos kartu su valstybės pripažinta tradicine religine bendrija, finansuojamos ir išlaikomos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Šios įstaigos gali gauti lėšų ir kitais įstatymų numatytais būdais.

2. Užsienio kapitalo dalis bendrose su užsieniu švietimo institucijose nustatoma švietimo ir mokslo ministerijos išduodamame leidime tokiai institucijai steigti.

Nevalstybines švietimo įstaigas, išskyrus tradicinių religinių bendrijų švietimo įstaigas, suteikiančias

valstybinio standarto bendrąjį išsilavinimą, išlaiko steigėjai.

Nevalstybinėms švietimo įstaigoms valstybinio standarto bendrąjį išsilavinimą suteikiančioms programoms finansuoti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka skiriama biudžeto lėšų tiek pat, kiek ir atitinkamo tipo (pakopos) valstybės ar savivaldybių švietimo įstaigoms. Lėšų dydis nustatomas atsižvelgiant į išlaidas, numatytas vienam vaikui, moksleiviui atitinkamo tipo (pakopos) valstybinėse ar savivaldybių švietimo įstaigose.

7. Apskaitos ir statistikos reglamentavimas

Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme švietimas skelbiamas kaip viena iš prioritetinių valstybės remiamų sričių. Pastaruoju metu kas penktas

Lietuvos gyventojas yra arba moksleivis ar studentas, arba formalios švietimo sistemos pedagogas. Iš nacionalinio biudžeto švietimui kasmet buvo skiriama didžiausia lėšų dalis, palyginti su kitomis valstybės išlaidomis, ši dalis nuolat didėjo. 1998 m. iš nacionalinio biudžeto skirta dvigubai daugiau lėšų nei 1995 m. (atitinkamai 2.7 mlrd. Lt ir 1.35 mlrd. Lt). 1993

m. išlaidos švietimui sudarė 20% nacionalinio biudžeto, o 1998 m. – 28% .

Palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), 1995 m. išlaidos švietimui sudarė 5.6% , o 1998 m. – 6.4% .

Ikimokyklinis ugdymas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ikimokyklinės įstaigos dėl pablogėjusios šalies ekonominės padėties ėmė sparčiai tuštėti, kasmet jas lankė vis mažiau vaikų. Šimtai darželių buvo uždaryti irstant kolūkinei sistemai, nuostolingieji reorganizuoti į pradžios mokyklas, vaikų globos namus, kaimo kultūros centrus. Dėl šių priežasčių ikimokyklinių įstaigų skaičius, palyginti su 1990 m., sumažėjo nuo 1681 1990 m. iki 719

1998 m. arba daugiau kaip du kartus, vietų jose – nuo 205.9 tūkst. iki 81.2

tūkst. arba 61%. Ypač ryškiai (beveik keturis kartus) sumažėjo vietų skaičius kaimo ikimokyklinėse įstaigose. Kiek lėčiau mažėjo bendras ikimokyklinio amžiaus (1-6 m.) vaikų skaičius – nuo 354.5 tūkst. iki 168.6

tūkst. arba 52%., todėl vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose šiuo metu trūksta vietų.

Nors gimstamumas ir atitinkamai ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius vis dar mažėja, kasmet vis daugiau vaikų lanko lopšelius – darželius.

Tačiau esant nepakankamam vietų skaičiui, miestuose darosi sunku gauti vietą ikimokyklinėje įstaigoje. Jau treji metai 100-ui auklėtinių vidutiniškai tenka 82 vietos miesto lopšeliuose – darželiuose (1990 m.

-123). Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 1998 m. rudenį ikimokyklinės įstaigos patenkino tik šiek tiek daugiau nei trečdalį (35%)

visų pateiktų tėvų prašymų. Trūkstant vietų, nemaža dalis įstaigų, ypač miesto, yra perpildytos, darželių grupėse daugiau kaip po 30 vaikų. 1990 m.

buvo perpildytos 147 ikimokyklinės įstaigos bei darželiai – mokyklos, 1994

m. – 466, o 1998 m. -562. Kas ketvirtoje miesto ikimokyklinėje įstaigoje vaikų skaičius 50-čia ir daugiau viršijo vietų skaičių. Kaime lopšelius –

darželius lanko šiek tiek daugiau nei dešimtadalis visų kaimo mažamečių vaikų. Tačiau, net esant tokiai padėčiai, 1998 m. kas trečioje kaimo ikimokyklinėje įstaigoje vaikų skaičius viršijo vietų skaičių.

Svarbiausiuose Lietuvos švietimo reformos dokumentuose ikimokyklinis ugdymas pradėtas aiškinti kaip pradinė švietimo sistemos pakopa. Tačiau kasmet per 100 tūkst. (1998 m. – 112 tūkst.) 3-6 m. amžiaus vaikų nedalyvauja priešmokykliniame instituciniame ugdyme. 1998 m. 15 tūkst.

(42%) miesto ir 16 tūkst. (82%) kaimo šešiamečių vaikų į mokyklas atėjo nelankę lopšelių – darželių, neišėję ikimokyklinio ugdymo programų.

Mėginant spręsti iškilusias ikimokyklinio ugdymo, vaiko rengimo mokyklai problemas, bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1996 m. steigiamos naujos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės. 1995 m. darželių grupės veikė 38 bendrojo lavinimo mokyklose, o 1998 m. – 93, auklėtinių skaičius jose išaugo atitinkamai nuo 822 iki 1474. Priešmokyklinio ugdymo (parengiamųjų) klasių skaičius, palyginti su 1996 m., išaugo nuo 204 iki

506, o rengiamų mokyklai vaikų skaičius – nuo 2.9 tūkst. iki 6.5 tūkst.

1998 m. veikė 2 nevalstybiniai darželiai, juos lankė 203 vaikai.

Reformuojant ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pedagoginių darbuotojų, palyginti su 1990 m., sumažėjo beveik perpus – nuo 22 tūkst. iki 12 tūkst., nors pastaruoju metu jų skaičius didėja tiek mieste, tiek kaime. Beveik visi pedagoginiai darbuotojai – moterys: 1998 m. dirbo tik 77 vyrai.

Aukštąjį išsimokslinimą yra įgiję 48% miesto ir 35% kaimo lopšelių –

darželių darbuotojų. Pusė visų darbuotojų turi didesnį kaip 15 metų darbo stažą.

Moksleivių ir studentų skaičiaus pokyčiai. Augant mokslo prestižui, daugėjo moksleivių ir studentų: per penkerius metus mokslus einančio jaunimo iki 25

m. amžiaus dalis išaugo nuo 64% iki 75%. Tačiau pagal mokslus einančio jaunimo mastą Lietuva vis dar atsilieka nuo daugelio Europos šalių.

Privalomas mokslas. 1998-1999 m. mokėsi 96% 7-15 m. vaikų. Per paskutinius trejus metus nesimokančių vaikų dalis šiek tiek sumažėjo. Daugiau kaip dešimtmetį mažėjęs moksleivių ir studentų skaičius nuo 1994 m. ėmė didėti.

1993 – 1994 m.m. buvo moksleivių ir studentų kontingento mažėjimo kreivės lūžio metai. Vėliau besimokančio jaunimo skaičius mokymo įstaigose kasmet didėjo vidutiniškai po 23 tūkst. 1998 – 1999 m.m. pradžioje visose šalies mokyklose mokėsi ir studijavo 746 tūkst. vaikų ir jaunuolių arba 113 tūkst.

daugiau nei 1993 – 1994 m.m. Iš 10000 gyventojų mokėsi atitinkamai 1701 ir

2016.

Mokslus einančio jaunimo daugėja dėl kelių priežasčių. Viena iš jų –

padidėjęs gimstamumas. Dėl to per minėtą laikotarpį pagrindiniame mokymo lygmenyje padaugėjo 43 tūkst. moksleivių. Tačiau bene svarbiausia tai, kad augant mokslo prestižui ir didėjant aukštos kvalifikacijos specialistų paklausai, vis daugiau jaunuolių siekia įgyti aukštesnį išsilavinimą.

Lyginant, kokia dalis jaunuolių iki 25 m. amžiaus mokėsi prieš penkerius metus ir dabar, matyti, kad ši dalis išaugo nuo 64% iki 75% , o vidurinio ir aukštojo mokymo lygmenyje – nuo 37% iki 52%.

Panaši tendencija vyrauja ir kitose Europos šalyse. Tačiau įvairių tarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad Lietuva pagal mokslus einančio jaunimo mastą atsilieka nuo daugelio užsienio valstybių. EUROSTAT’o duomenimis, 1996 – 1997 m.m. Lietuvoje mokėsi ir studijavo 48% jaunuolių iki 30 m. amžiaus, tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse – 57% (Belgijoje,

Prancūzijoje daugiau kaip 60% ) . 1996 m. UNESCO duomenimis, Lietuvos moksleivių bei studentų dalis atskiruose mokymo lygmenyse, palyginti su tam tikro tradicinio amžiaus gyventojų grupėmis, taip pat buvo mažesnė už daugelio Europos šalių.

Pagal Švietimo įstatymą moksleiviai privalo įgyti pagrindinį išsimokslinimą arba mokytis iki jiems sukaks 16 m. 1998 – 1999 m.m. įvairių tipų mokyklose mokėsi 96 % 7 – 15 m. vaikų ir paauglių, mokyklos nelankė 21 tūkst. ( 4 % )

. Per paskutinius trejus metus nesimokančių jaunuolių dalis šiek tiek sumažėjo. Tačiau ir toliau kiekvienais metais į mokyklas neatvyksta vidutiniškai po 5 tūkst. septynmečių, dar tiek pat moksleivių per vienerius metus nubyra iš 1 – 9 klasių.

Mokymosi motyvacijos stojantiesiems moksleiviams šiandien siūlomos alternatyvios mokyklos , kuriose galima įsigyti pagrindinį išsimokslinimą.

Tai jaunimo mokyklos ( 1996 m. mokėsi 2 tūkst. moksleivių) , profesinės mokyklos I pakopa ( 8 tūkst.) , bei vakarinio mokymo suaugusiųjų mokyklos (

232 moksleiviai) .

Tačiau vis daugiau 7 – 15 m. amžiaus vaikų privalomo išsimokslinimo siekia dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ( 1995 m. – 472 tūkst., 1998 m. – 487

tūkst.) , o mažiau vakarinėse suaugusių ir profesinėse mokyklose ( 1995 m.

– 9.9 tūkst., 1998 m. – 6.5 tūkst.) . Tai rodo, kad kasmet vis daugiau paauglių svajoja tradiciniu būdu įgyti kiek įmanoma aukštesnį išsimokslinimą.

Tolesnis mokymasis, baigus privalomąjį mokslą. Kasmet vis daugiau moksleivių, įgiję privalomąjį išsimokslinimą, mokosi toliau. 1998 m.

tęsiančių mokslą moksleivių dalis buvo didžiausia – 99.5%. Beveik kas antras moksleivis, baigęs vidurinę mokyklą, siekia aukštojo mokslo.

Nuo 1995 m. studentų skaičius aukštosiose mokyklose pradėjo sparčiai augti ir 1999 m. mokėsi 84 tūkst. studentų. Vis daugiau studentų, įgiję aukštojo mokslo diplomą, tęsia studijas magistratūroje ir doktorantūroje.

Pastaruoju metu daugelis jaunuolių, suvokę besiformuojančius sudėtingos rinkos ekonomikos dėsnius, savo karjerą sieja su gerai apmokamu aukštos kvalifikacijos specialisto darbu. Todėl mokslas, ypač aukštasis, vis labiau vertinamas ir kasmet vis daugiau moksleivių, baigę privalomąjį mokslą, mokosi toliau. 1998 m. tęsiančių mokslą moksleivių dalis, palyginti su visu atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, buvo pati didžiausia –

99.5% . Iš jaunuolių, baigusių pagrindinę mokyklą, 70% toliau mokosi vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, 29.4% stojo į profesines mokyklas.

Tai, kad jauni, dar nebaigę privalomojo mokslo, moksleiviai daugelį dalykų mokosi sustiprintai, rodo jų ketinimą tęsti mokslus. Vis populiaresnės tampa gimnazijos. 1993 – 1994 m. buvo 3 gimnazijos, jose mokėsi 1752

moksleiviai, o 1998 – 1999 m.m. buvo 59 gimnazijos ir 29 mokyklos, turinčios gimnazijų klases, kuriose mokėsi 17.6 tūkst. gimnazistų. Beveik kas antras baigęs vidurinę mokyklą moksleivis siekia aukštojo mokslo.

Aukštesniojo mokslo labiau linkusios siekti merginos. 1998 m.

aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose studijavo 42% 19 – 24 m. amžiaus merginų ir 27% vaikinų. Kadangi berniukų gimsta daugiau, tai jų paprastai daugiau žemiausiuose – pradiniame ir pagrindiniame – mokymo lygmenyse.

Tačiau regionų analizė rodo, kad poreikis siekti aukštesnio mokslo įvairiuose šalies miestuose bei rajonuose yra nevienodas. Jaunuolių, kurie siekia mokytis aukštesniosiose mokyklose, dalis įvairiuose regionuose svyruoja nuo 50% iki 98% . Pavyzdžiui, mažiau į aukštąsias mokyklas stoja tolimesnių miestų bei rajonų jaunimas ( Skuodo, Joniškio, Kelmės), taip pat tų rajonų jaunuoliai, kuriuose vyrauja tautinių mažumų gyventojai ( Trakų,

Šalčininkų, Visagino).

Baigę privalomąjį mokslą, vaikinai dažniausiai renkasi darbininko profesiją. Todėl profesinėse mokyklose 100-ui vaikinų teko vidutiniškai tik

65 merginos.

Aukštasis mokslas. Pastebima, kad beveik visose Europos šalyse, taip pat ir

Lietuvoje, daugėja siekiančiųjų aukštojo mokslo. Praėjusiais metais, palyginti su 2000 m., universitetuose studijavo beveik 10tūkst. Daugiau studentų. Tačiau per dešimtmetį aukštųjų mokyklų skaičius pakito nedaug.

Atkurtas Kauno Vytauto Didžiojo universitetas, įsteigtas Klaipėdos universitetas, Lietuvos teisės ir Lietuvos karo akademijos, neseniai įkurta pirmoji nevalstybinė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija. 1999 m. , palyginti su 1990 m., aukštųjų mokyklų skaičius išaugo nuo 13 iki 16.

Daugelis mokyklų pakeitė statusą, tapo universitetais arba akademijomis.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 43 aukštosios mokyklos: 30 valstybinių (15

universitetų ir 15 kolegijų) ir 13 nevalstybinių (4 universitetai ir 9

kolegijos).

Aukštasis mokslas šiandien ypač populiarus. Šiuo metu į aukštąsias mokyklas stoja beveik pusė visų abiturientų, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų absolventai, bei asmenys, turintys aukštojo mokslo baigimo diplomus.

Iškart po nepriklausomybės paskelbimo aukštojo mokslo vertė buvo smukusi.

Tuo metu daugumos jaunuolių svajonė buvo kuo skubiau užsiimti privačiu verslu ir greitai praturtėti. Tačiau greitai buvo įsitikinta, kad, norint užsiimti rimtu verslu, reikia daug žinių. Nuo 1995 m. studentų skaičius aukštosiose mokyklose vėl pradėjo sparčiai augti ir šiuo metu jis yra didesnis 33 tūkst. arba 65% .

Tačiau įstoti į aukštąsias mokyklas, o ypač į valstybės finansuojamas vietas, tampa vis sunkiau. Tie, kurie nesurenka reikiamo balų skaičiaus, už studijas turi mokėti. Mokančių už mokslą studentų kasmet daugėja: 1995 m.

už studijas mokėjo 3.5 tūkst. pagrindinių studijų studentų, 1997 m. – 7.1

tūkst., 1998 m. – 12.1 tūkst., 1999 m. – 19,6 tūkst. Tokia studijų finansavimo tvarka buvo taikoma iki 2002 09 01. Nuo 2002 09 01, atsižvelgiant į stojimo rezultatus, 66 proc. universitetų ir 80 proc.

kolegijų dieninių studijų pirmakursių mokslas bus visiškai apmokamos, kitiems reikės mokėti fiksuotą 500 Lt studijų įmoką. Įvedus fiksuotą mokestį už studijas, atsirado papildoma galimybė studijuoti, sutaupant tėvų ar rėmėjų lėšas, beveik 6 tūkst. jaunuolių. 2001 m. toks skaičius jaunuolių buvo priimtas į dieninės formos pagrindinių studijų mokamas vietas. Ar studentas ir toliau mokės 500 Lt įmoką, ar jo mokslą visiškai finansuos valstybė, antrajame semestre priklausys nuo žiemos sesijos rezultatų.

Tačiau įstojusiems į vakarines, neakivaizdines, magistro studijas bei kitų kursų studentams taikoma iki šiol galiojusi studijų finansavimo tvarka:

mokamos ir nemokamos studijų vietos.

Aukštosioms mokykloms numatyta galimybė į papildomas vietas priimti asmenis, turinčius I ir II invalidumo grupę, kurie įvykdė konkurso reikalavimus, tačiau nepateko į aukštąsias mokyklas. Jų studijų išlaidas nuo 2003 metų apmokės Švietimo ir mokslo ministerija.

Mažėja studentų, gaunančių stipendijas: 1998 m. stipendijas gavo 69% , 1999

m. – 59% dieninių skyrių studentų. Stipendijos skirstomos aukštųjų mokyklų nustatyta tvarka, suderinus su studentų savivalda. Studentai sprendžia, kokia fondo dalis skiriama pagal studijų rezultatus, kokia – pagal socialinę padėtį. Stipendijos mokamos pagal mokymosi rezultatus. Koks vidurkis reikalingas, kad studentas gautų stipendiją, nustato kiekvienas universitetas. Yra nustatyta, kad geriausiai besimokantys aukštųjų mokyklų studentai gauna ne didesnes nei 2 MGL stipendijas, o socialiai remtini – ne didesnes nei 1 MGL.

2002 m. numatytas stipendijų fondo dydis siekia 57,9 mln. Lt

Vis daugiau studentų, įgiję aukštojo mokslo diplomą, tęsia studijas podiplominėse studijose – magistratūroje ir doktorantūroje. Palyginti su

1993/1994 m.m., magistrantų skaičius išaugo nuo 3.8 tūkst. iki 18.1 tūkst.

arba beveik penkis kartus, doktorantų nuo 0.7 tūkst. iki 2.0 tūkst., t.y.

beveik trigubai.

Nuo 1990 iki 1999 m. Lietuvos aukštosios mokyklos parengė 91.3 tūkst.

specialistų su aukštuoju išsimokslinimu, vidutiniškai kasmet po 9 tūkst.

Šiuo metu daugiausia rengiama pedagogų, inžinierių, verslo ir administravimo, humanitarinių mokslų specialistų, architektų. Palyginti su ankstesniais metais, daugiau rengiama verslo specialistų, teisininkų, mažiau – žemės ūkio, vaizduojamojo ir taikomojo meno specialistų. Pagal specialistų poreikio tyrimus artimiausiais metais didžiausia paklausa bus:

matematikos, informatikos ir telekomunikacijų specialistų ekonomikos, tarptautinės teisės, vadybos specialistų socialinių darbuotojų anglų, vokiečių, prancūzų ir kitų (Šiaurės, Vidurio bei Pietų Europos šalių) kalbų specialistų kineziterapeutų, ergoterapeutų ir vaistininkų biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros specialistų kompiuterinio dizaino, paminklosaugos specialistų socialinių pedagogų, specialiųjų pedagogų, andragogikos bei informatikos mokytojų

Pagal specialistų poreikio tyrimus, artimiausiais metais paklausa mažės:

bendras žemės ūkio specialistų skaičius, tačiau didės specialistų su aukštuoju išsilavinimu poreikis agronomijos, gyvulininkystės technologijos specialistų ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir pradinių klasių mokytojų.

Aukštosiose mokyklose sparčiai daugėja merginų. 1990 m. 100 studijuojančių vaikinų teko 108 merginos, o 1999 m. – 138. Merginos vyrauja daugelyje studijų sričių.

Plečiasi akademiniai mainai tarp Lietuvos ir užsienio valstybių, keičiamasi studentais pagal tarptautines studentų mainų programas. 1998 – 1999 m. m.

39 pasaulio šalyse stažavosi 712 studentų arba 2.5 karto daugiau, palyginti su 1993 – 1994 m.m. Iš jų daugiausia studijavo Skandinavijos šalyse (162),

Vokietijoje (138), Danijoje (72), taip pat Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV (53

– 67). Studentai stažavosi verslo, teisės, meno, socialinių, humanitarinių mokslų ir kitose srityse.

Studijuoti į Lietuvą taip pat atvyksta vis daugiau jaunimo iš užsienio.

1999 – 2000 m.m. pradžioje aukštosiose mokyklose studijavo 512 užsieniečių iš 40 pasaulio valstybių. Dauguma jų atvyko studijuoti medicinos, technikos mokslų bei meno.

Švietimo finansavimas. Švietimui kasmet buvo skiriama didžiausia nacionalinio biudžeto dalis. 1998 m. iš nacionalinio biudžeto skirta dvigubai daugiau lėšų nei 1995 m. Tačiau lėšų vis dėlto trūksta, ypač naujų darželių ir mokyklų statybai.

Ikimokyklinis ugdymas. Tai vaikų iki 3 m. priežiūra bei 3-6 m. amžiaus vaikų ugdymas pagal tam tikras programas lopšeliuose – darželiuose, bendrojo lavinimo mokyklų ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo grupėse.

Vaikų, lankančių ikimokyklines įstaigas, dalis. Vaikų, lankančių ikimokyklines ugdymo įstaigas, skaičiaus santykis su bendru 1-6 m. amžiaus vaikų skaičiumi.

Mokymosi aprėptis. Tai tam tikro mokymo lygmens moksleivių ar studentų skaičius, palyginti su tam lygmeniui būdingo tradicinio teorinio amžiaus visu Lietuvos jaunuolių skaičiumi.

Mokyklos nelankantys vaikai. Mokyklos nelankančių vaikų skaičius pateiktas atlikus ekspertinius skaičiavimus. Tai skirtumas tarp visų privalomo mokytis amžiaus (7-15 m.) jaunuolių ir to paties amžiaus jaunimo, kurie mokosi visose bendrojo lavinimo, profesinėse, aukštesniosiose mokyklose, skaičiaus.

XXI a. švietimo reforma. Unifikuotas švietimas, ideologizuotas pedagogikos mokslas nesutrukdė Lietuvos pedagogikos mokslinio tyrimo instituto mokslininkams subrandinti tautinės mokyklos idėją. Ji buvo aptarta Lietuvos mokslininkų konferencijoje, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, o viešai paskelbta 1988 m. pabaigoje, SSKP generalinio sekretoriaus M.Gorbačiovo inicijuotu „perestroikos” laikotarpiu, Maskvoje įvykusiame Sąjunginiame švietimo darbuotojų suvažiavime. Lietuvoje buvo leidžiamas laikraštis “Tarybinis mokytojas”. Tautos mokyklos kūrimo samprata atitiko Sąjūdžio, visuomeninio judėjimo dėl Lietuvos ūkinio ir valstybinio savarankiškumo, idėjas. Mokslininkų grupės, pateikusios ir plėtojusios tautinės mokyklos idėjas, lyderės – habil. dr. Meilė Lukšienė ir dr. Laimutė Marija Tupikienė.

1989 m. buvo sudaryta Švietimo sistemos pertvarkos taryba. 1990 m. sausį paskelbtas Švietimo įstatymo projektas (dar Lietuvos SSR) teigė: neatimama kiekvienos tautos teisė ir išsaugojimo būdas yra tautinės kultūros plėtojimas. 1990 m. kovo 11 d. paskelbus apie atkuriamą nepriklausomą

Lietuvos valstybę, švietimo pertvarkos gairės jau buvo parengtos. 1991 m.

birželio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas.

1991 m. spalį paskelbta Lietuvos švietimo reformos programa.

1992 m. parengta ir paskelbta Lietuvos švietimo koncepcija. 1994 m.

paskelbti Bendrųjų programų projektai. 1997 m. paskelbtos I – X klasių

Bendrosios programos ir Valstybiniai išsilavinimo standartai ( projektas);

1999 m. jau parengti beveik visų švietimo sričių įstatymai, baigiama tvarkyti švietimo juridinė bazė.

Švietimo koncepcija – vienas iš svarbiausių reformos dokumentų – aptaria visos švietimo sistemos struktūrą, bendrąjį vaikų ir jaunimo ugdymą, profesinį jaunimo ugdymą, aukštąjį mokslą, suaugusiųjų švietimą, pedagogų rengimą, švietimo valdymą ir finansavimą, ugdymo proceso aprūpinimą (mokslinį informacinį, psichologinį bei medicininį). Koncepcija skelbia esminius Lietuvos švietimo principus – humaniškumą, demokratiškumą, nacionalumą, atsinaujinimą.

Bendrojo lavinimo mokyklos paskirtį, jos vertybes, uždavinius nusako

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos. Mokyklos paskirtis – rūpintis sėkmingu asmenybės ugdymu ir visuomenės raida, talkinti modernios Lietuvos tautos, atviros visuomenės ir demokratinės valstybės kūrimuisi.

Visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jaunuolį, jaunuolę, jų poreikius ir gebėjimus. Mokykla išpažįsta žmogaus vertingumą, jo pasirinkimo laisvę ir dorovinę atsakomybę, kuria demokratinius santykius ir skatina jų laikytis bendruomenės vidaus gyvenime, puoselėja intelektinę laisvę ir toleranciją bei kitas vertybes.

Mokyklos, kaip institucijos, ypač aktualus siekis – sukurti atvirą, dinamišką, polilogišką ir tolerantišką, ne hierarchinio pavaldumo, bet horizontaliaisiais partnerystės ryšiais, laisva asmens iniciatyva grindžiamą Lietuvos visuomenę. Bendrosios programos nustato tik bendruosius ugdymo turinio principus, jų pagrindu mokyklos bendruomenėms suteikiama galimybė kurti mokyklos ugdymo programas. Tai naujas strategiškai svarbus ugdymo turinio politikos posūkis: ugdymo turinys decentralizuojamas. Kartu rengiami valstybiniai išsilavinimo standartai – rezultatų, kurių tikimasi iš mokyklos, orientyras. Bendrieji švietimo reformos dokumentai remiasi

Lietuvos švietimo tradicija ir ugdymo minties patirtimi – S.Šalkauskio,

J.Vabalo-Gudaičio, J.Laužiko darbais. Orientuojamasi į šiuolaikinės pedagogikos bei psichologijos raidos tendencijas, XXI a. švietimui keliamus reikalavimus.

Ugdymo turinys integruojamas, pateikiamas koncentrais, kurie dera su nauja mokyklos struktūra: 4+(4+2)+2. Paskutinėje mokyklos pakopoje mokiniai gali pasirinkti mokymąsi pagal savo poreikius ir polinkius – mokymas profiliuojamas. Mokytojams paliekama teisė kurti individuoalias programas atsižvelgiant į bendruosius ugdymo tikslus, išsilavinimo standartus, bendrąsias programas, moksleivių poreikius. Mokymas individualizuojamas.

Su bendraisiais ugdymo siekiais siejami ir ugdymo metodai: tetiniai (pateikiamieji) keičiami euristiniais (atrandamaisiais). Esminis metodų bruožas – mokytojo ir vaiko abipusis bendravimas.

Tais pačiais principais organizuotas tautinių mažumų švietimas.

Kuriamos sekmadieninės negausių tautinių mažumų mokyklos. Tautinių mažumų bei lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų, švietimu rūpinasi Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (anksčiau – regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas).

Per pirmąjį reformos dešimtmetį kūrėsi naujų tipų mokyklos. Aktyviausių mokyklų, siekusių paneigti suvienodinto švietimo principą, iniciatyva ėmė kurtis gimnazijos. 1998 – 1999 m. m. Lietuvoje jau veikė 59 gimnazijos, 29

vidurinėse mokyklose – gimnazijos klasės. 1997 m. Vilniuje įkurta pirmoji tarptautinio bakalaureto klasė. Buvo atidarytos Lietuvoje dar neįprastos jaunimo mokyklos, skirtos mokiniams, daugiausia paaugliams, kuriems trūksta mokymosi motyvacijos. 1998 – 1999 m. m. veikė 23 jaunimo mokyklos, jose mokėsi 2 191 mokinys. Minėtais mokslo metais Lietuvoje buvo 2 272

valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos, be aptartųjų: 821 darželis –

mokykla, 575 pagrindinės, 705 vidurinės, 22 suaugusiųjų, 55 specialiosios mokyklos neįgaliesiems, 3 sanatorinės mokyklos, 807 ikimokyklinės įstaigos (pastarosiose mokėsi 90 545 vaikai). Iš viso 1998 – 199 m. m. valstybines bendrojo lavinimo mokyklas lankė 558 160 mokinių. Šiuo metu kuriamos ir privačios ugdymo įstaigos.

Profesinis išsilavinimas įgyjamas pagrindinio profesinio mokymo įstaigose (profesinė mokykla), aukštesniųjų studijų įstaigose (aukštesniosios mokyklos), aukštosiose neuniversitetinėse įstaigose (kolegijos, kitos neuniversitetinės aukštosios mokyklos), darbo rinkos profesinio mokymo įstaigose (profesinio mokymo centrai).

Antroje paskutinio dešimtmečio pusėje profesinio rengimo įstaigų moksleivių sparčiai daugėjo. 1990 m. profesinėse mokyklose įvestos 4 mokymosi pakopos.

III pakopoje įgyjama ir profesinė kvalifikacija, ir bendrasis vidurinis išsilavinimas. Tvirtėjant šalies ūkiui, plečiantis verslui reikalingi kvalifikuoti, išsilavinę darbuotojai. 1997 – 1998 m. m. profesinio rengimo įstaigas rinkosi 35,7% visų vienos kartos moksleivių.

Profesinio mokymo reformą remia Europos Sąjungos PHARE programa. Profesinio rengimo stateginius tikslus ir principus, struktūrą, valdymą ir kitas temas bei problemas nuodugniai aptaria 1998 m. parengtas dokumentas – Baltoji knyga. Profesinis rengimas. Projektas. Rengiami profesinio mokymo standartai.

Pertvarkomos aukštesniosios studijos. Siekiama jas suderinti su daugumos

Europos šalių sistemomis, Tarptautine standartizuota švietimo klasifikacija

(ISCED). Į aukštesniąsias mokyklas priimami tik vidurinį išsilavinimą turintys asmenys, studijos trunka 2 – 3 metus. 1998 – 1999 m. m. veikė 37

valstybinės aukštesniosios mokyklos ir 16 valstybinių aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų.

Organizuojamas neformalusis suaugusiųjų švietimas. 1999 m. priimtas įstatymas. Decentralizuojamas šios švietimo srities valdymas; mokymosi visą gyvenimą siekis įteisinamas kaip vienas iš prioritetinių valstybės raidos uždavinių, numatomos mokesčių lengvatos asmenims ir institucijoms, skiriantiems lėšų visuomenės švietimui.

Vienas būdingiausių Lietuvos švietimo sistemos bruožų – valdymo ir savivaldos derinimas. Kuriamos įvairių lygmenų savivaldos institucijos:

valstybės, apskrities, rajono, miesto ugdymo įstaigos, klasės. Savivaldos institucijų funkcija – atstovauti visuomenei, vertinti atitinkamo lygmens ar atitinkamos švietimo srities veiklą, teikti siūlymų jai gerinti.

Valstybinio lygmens savivaldos institucijos – Ugdymo turinio taryba,

Švietimo taryba ir kt. – atlieka ir švietimo ekspertų funkcijas. Prie LR

švietimo ir mokslo ministerijos veikia dalykų ekspertų komisijos, sudarytos iš edukologų, patyrusių pedagogų praktikų. Iš pedagogų reikalaujama profesinės kompetencijos. Pradėta mokytojų rengimo pertvarka. Naujas struktūras įteisina aukštųjų pedagoginių mokyklų statutai (bakalauro, magistro, doktoranto studijos), pertvarkomi mokymo planai, programos, reorganizuojamos aukštesniosios pedagoginės mokyklos.

Rengiami pedagogų atestacijos dokumentai, įteisinamos mokytojo, vyresniojo mokytojo, mokytojo eksperto kvalifikacinės kategorijos, įgytos po atestacijos.

Atkūrus valstybę itin svarbu tapo pertvarkyti vadovėlių turinį. Skubiai koreguojami seniau išleisti vadovėliai, verčiami Vakarų Europos,

Skandinavijos šalių, rašomi originalūs lietuviški vadovėliai, visų pirma lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos. 1992 m. pradinės mokyklos jau dirbo pagal naujas programas, kuriose pabrėžtas integracijos principas, naudojosi originaliais vadovėliais ir mokymo priemonėmis.

Modernių vadovėlių bei mokyklai, pedagogams svarbios literatūros leidybą rėmė Atviros Lietuvos fondas, 1993 m. parengęs projektą “Švietimas Lietuvos ateičiai”. Šis projektas derinamas su Švietimo ir mokslo ministerija, jį finansuoja garsus amerikiečių filantropas George’as Sorosas. Per penkerius metus Lietuvos švietimui iš fondo buvo skirta 7 mln. JAV dolerių.

Užsienio šalių fondai remia įvairių Lietuvos švietimo sričių projektus, programas. Iš jų minėtini: Amerikos centras, NED fondas (JAV),

JAV Baltijos fondas, Anglijos Know-how fondas, Danijos demokratijos fondas,

Olandijos Matra fondas, Europos Tarybos Informacijos ir dokumentacijos centras, Šiaurės šalių Ministrų Taryba ir kt.

Paskutinių metų švietimo darbai, problemos, perspektyvos. Nuo 1998 –

1999 m. m. pereinama prie pagrindinio dešimtmečio mokymo, įgyvendinama numatyta mokyklos struktūra 4+(4+2)+2. Pradėtas mokymo pagal profilius eksperimentas 36 bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose.

XX a. pabaigos problema – gimstamumo mažėjimas, mokyklų, ypač kaimuose, nykimas, švietimo išlaidų didėjimas. Prognozuojama, kad 2002 – 2003 m. m. į pirmąsias mokyklos klases ateis 28% mažiau vaikų nei 1996 – 1997 m. m.

Numatyta pertvarkyti mokyklų tinklą, t.y. mokyklas didinti ir modernizuoti

– įrengti ir kompiuterizuoti bibliotekas, modernius kabinetus.

Pradėta kurti švietimo monitoringo sistema, bus kaupiama išsami patikima informacija apie sistemos funkcionavimą bei švietimo paslaugų kokybę. Dėl to nustatomi Lietuvos švietimo indikatoriai, kuriamos išorinio ir vidinio švietimo įstaigų audito metodikos.

Rimta problema tapo mokyklos nelankantys, nusikalsti linkę paaugliai, todėl stengiamasi plėtoti laisvalaikio formų įvairovę, ugdymą padaryti lankstesnį, patrauklesnį, prieinamesnį vaikams. Vadovaujantis demokratiniais siekiais reikia sudaryti visiems lygias galimybes mokytis.

Dėl to aktualu kurti moksleivių, studentų socialinio rėmimo programas. Jau įgyvendinamas specialiųjų poreikių vaikų integravimo į bendrą ugdymo sistemą principas; rengiamasi keisti gimnazijų kūrimo principus atsikratant kai kurių atsiradusių šio mokyklos tipo priskyrimo elitui bruožų; tikimasi įvairinti jaunimo mokyklų pobūdį; mokant pagal profilius stengiamasi suartinti profesinio rengimo ir bendrojo lavinimo kryptis, kad ir profesinių mokyklų absolventams būtų daugiau galimybių studijuoti aukštosiose mokyklose.

Dar nepakankamai suderintos vidurinio lavinimo pakopos ir aukštosios mokyklos programos, taigi amžių sandūroje joms suderinti skiriamas ypatingas dėmesys.

Pertvarkoma brandos egzaminų sistema. Ji modernėja, derinama su aukštųjų mokyklų stojimo sąlygomis, su mokymu pagal profilius. Įkurtas

Nacionalinis egzaminų centras, kurio pastangomis sudaromi ir įgyvendinami šiuolaikiški brandos egzaminų organizavimo principai.

Siekiama, kad kuo daugiau kiekvienos kartos jaunuolių įgytų kokybišką vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, išsiugdytų nuostatą mokytis visą gyvenimą.

Parengtos naujos švietimo įstaigų finansavimo nuostatos turėtų sudaryti sąlygas lanksčiau finansuoti švietimo reformos darbus.

Lietuvos švietimo reformos darbai derinami su Lietuvos stojimo į

Europos Sąjungą siekiais.

Svarbesni kiekybiniai ir kokybiniai laimėjimai, pasiekti per paskutinįjį XX a. dešimtmetį.

a) Švietimo prieinamumas, kokybė ir tinkamumas (atitikimas klientų poreikiams).

• Formuojasi nevalstybinio švietimo sektorius – didėja pasirinkimo galimybės.

• Daugėja mokslus einančio jaunimo.

• Daugėja atitinkamų lygmenų išsimokslinimą įgyjančio jaunimo, daugėja atitinkamą išsilavinimą įgijusių asmenų proporcija 10 000 gyventojų.

• Stabilizuojasi ir didėja moksleivių, įgyjančių pagrindinį išsilavinimą, bei moksleivių, įgyjančių vidurinį išsilavinimą dalys lyginant su atitinkamomis gyventojų amžiaus grupėmis.

• Daugėja jaunuolių, tęsiančių mokslą po įgyto įvairių lygmenų išsimokslinimo.

• Mažėja moksleivių išstojimas iš bendrojo lavinimo mokyklų.

• Gerėja bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių mokymosi rezultatai ir mažėja moksleivių antramečiavimas.

Antramečiavimo mažėjimo tendencija liudija, kad mokykla vaikui tampa patrauklesnė, mokymasis prieinamesnis. Tai galima sieti su ugdymo turinio kaita, ugdymo procesų, metodų kaita, su mokyklos mikroklimato gerėjimu.

Tačiau absoliutūs antramečių skaičiai dar neramina, nes antramečiavimas pareikalauja daug papildomų švietimo finansininių išlaidų bei kelia moksleivių psichologinį diskomfortą. 2000 – 2001 metais atliktas nuodugnus antramečiavimo priežasčių tyrimas, teikti siūlymai švietimo politikams

(39).

• Sukuriamos geresnės pradinės mokymosi galimybės.

Priešmokyklinio ugdymo, kaip atskiros ugdymo formos, išskyrimas konceptualiu, juridiniu ir praktiniu lygmeniu duoda gerų rezultatų –

neabejotinai turi įtakos pradinių klasių moksleivių antramečiavimui mažėti. Šiose grupėse ir klasėse ugdomi vaikai, nelankę ikimokyklinių įstaigų, priešmokyklinis ugdymas teikia vaikui reikalingų įgūdžių, stiprina psichofizinį vaiko brandumą. Ypatingai svarbus priešmokyklinio ugdymo formos atsiradimas kaimo vaikams, kurių maža dalis telanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas.

• Gerėja mokyklų aprūpinimas kompiuteriais.

Lietuvai, kaip parodė tarptautinis lyginamasis tyrimas, dar sunku lygiuotis su Vakarų Europos valstybėmis, tačiau bendrojo lavinimo mokyklų kompiuterizavimo procesas palyginti spartus ir, įgyvendinus aukščiau minėtus investicinius projektus, rodiklis turėtų ženkliai pagerėti.

b) Teisingumas (nešališkumas) švietime.

• Profesinėse, aukštesniosiose, aukštosiose mokyklose įsteigtos skirtingų kategorijų stipendijos studijų prieinamumui ir socialiniam teisingumui palaikyti.

Bendrojo lavinimo mokyklose švietimo prieinamumui ir teisingumui palaikyti valstybės mastu įgyvendinama programa Mažas pajamas turinčių šeimų moksleivių nemokamo maitinimo organizavimas bendrojo lavinimo mokyklose, skiriama įvairių formų socialinė parama, vaikams, patekusiems į nepalankias socialines sąlygas, valstybė suteikia globą, rūpinasi jų metrialiniu išlaikymu, ugdymu, švietimu.

• Sudarytos tolygios galimybės dalyvauti švietime vaikinams ir merginoms.

Merginų ir vaikinų bendroji proporcija Lietuvoje atspindi bendrą pasaulio tendenciją – vidutiniškai merginų 100 vaikinų tenka daugiau nei

100. Lietuvoje įstatymiškai įteisintos lyčių lygybės nuostatos, jų privaloma laikytis ir priimant į aukštąsias, aukštesniąsias, profesines mokyklas. Tačiau švietimo dalyvių pasiskirstymą pagal lytį lemia profesijų pasirinkimo tradicija (“vyriškos/ moteriškos” profesijos), turi įtakos ir siūlomų profesijų (profesinėse mokyklose) siaurumas, ir tradiciškai susiklosčiusi, dėl to sunkiai įveikiama ydinga bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo praktika – vaikinai ypač maištaujantys paaugliai, iš šios mokyklos pakopos iškrenta kur kas dažniau nei merginos, taigi bendrojo lavinimo mokyklos praktika iki šiol realiai buvo šališka vaikinų atžvilgiu.

Nuo 1999 m. fiksuojama tendencija, kad bendrojo lavinimo mokyklose vaikinų dalis susilygino ir šiek tiek pranoko merginų dalį, rodo besikeičiančią mokyklų ugdymo praktiką, spėtina, kad įtakos turi mokymo(si) metodų kaita, bendrųjų ugdymo tikslų įprasminimas ugdymo turinyje – mąstymo, bendrųjų gebėjimų ugdymas, interpretacinės, ne informaciją, žinias reprodukuojančios mokymo(si) krypties įsitvirtinimas.

Ženklus aukštesniųjų mokyklų merginų ir vaikinų disproporcijos šuolis sietinas su ženklia specialybių kaita – auštesniosios mokyklos pradėjo orientuotis į paslaugų asmenims – socialinių, slaugos, švietimo ir t.t. –

specialybių kryptis, tradiciškai šios kryptys Lietuvoje laikytos “moteriškomis”

Proporcijų kitimas bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje laipsniškai turėtų pasiekti ir povidurinį švietimą.

XX amžiaus pabaigos dešimtmečio Lietuvos sisteminė švietimo reforma –

savarankiškos valstybės švietimo sistemos kūrimas – dar nepasiekė tokio lygio rezultatų, kokių yra pasiekusios Vakarų Europos valstybės, turėjusios nuoseklią švietimo raidą ir galimybes kiekvieną reformą, jos žingsnį pagrįsti, jam pasirengti, laipsniškai vykdyti, įsivertinti etapus pagal numatytus kriterijus. Kitokios buvo ir yra Lietuvos švietimo reformos aplinkybės. Švietimo sistemos kaitos būklę ir kaitos dinamiką atspindintys statistiniai duomenys rodo Lietuvos švietimo sistemos pažangą. Gal ne tokią stulbinančiai sparčią, kokios norėtų pati Lietuva ar Europos, pasaulio demokratiškų valstybių šeima, bet – pažangą.

8. STATISTIKA

8. 1. Švietimo įstaigų vystymasis iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo

Institucinio Lietuvos švietimo kūrimosi pradžia laikytinas XIV a.: yra išlikę 1397 m. rašytinių liudijimų apie mokyklą, veikusią prie Vilniaus katedros. Viduramžių Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, švietimas priklausė Bažnyčios globojamai kultūros sričiai. Vėliau pagrindinis lavinimo vaidmuo teko neinstituciniams švietimo židiniams – Didžiosios

Kunigaikštystės dvarui, didikų, bajorų dvarams, veikiančioms valstybės institucijoms – seimams, seimeliams, teismams. Neinstitucinis švietimas ugdė gana brandžią jaunimo rašto kultūrą. Tai liudija faktas, jog lietuviai studijavo užsienio universitetuose. 1387 m., t.y. dešimt metų anksčiau nei paminėta Lietuvoje veikianti mokykla, Prahoje imatrikuliuoti 2 lietuviai studentai. 1397 m. karalienė Jadvyga paskyrė 200 kapų grašių lietuvių studentų dvylikos vietų bendrabučiui, vadinamajai kolegijai, Prahoje steigti. 1409 – aisiais toks bendrabutis įsteigtas prie Krokuvos universiteto. 1410 – 1430 m. Krokuvos universitete įregistruota 30 lietuvių studentų.

XV a. laikytinas mokyklų tinklo užuomazgų Lietuvoje šimtmečiu. XV

amžiuje labai svarbus buvęs neinstitucinio švietimo vaidmuo.

XVI amžiuje, Renesanso epochoje, Lietuvoje buvo sukurta visa švietimo sistema: pradinė mokykla ( I pakopa ), aukštesnioji mokykla ( II pakopa), universitetas. Buvo kuriamas parapinių mokyklų tinklas. Vilniaus vyskupystėje, be Vilniaus miesto, veikė 30 mokyklų; išlikę liudijimų, kad įvairiais laikotarpiais veikė dar 54 mokyklos. Šaltiniai teigia, kad

Žemaičių vyskupystėje veikė 12 mokyklų.

Iki 1831 m. daugiau mokyklų Lietuvoje turėjo vienuolijos – 12 Vilniaus apygardos gimnazijų, 59 apskrities mokyklas, 261 parapinę (pradinę)

mokyklą; Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose vienuolijos išlaikė 32

aukštesniąsias mokyklas. Tuo tarpu carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai.

1918 m. besikurianti Lietuvos valstybė savo žinion perėmė 8 gimnazijas ir 11 progimnazijų. 1920 m. sausio pradžioje jau buvo 16 gimnazijų, 22

progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų, 15 iš jų – privačios. Orientuotasi į krašto poreikius. 3-io dešimtmečio viduryje sukurtas mokyklų tinklas jau tenkino visuomenės ir valstybės poreikius: veikė 38 gimnazijos (14 105

mokiniai), 79 progimnazijos ir vidurinės mokyklos (9 503 mokiniai). 1940 m.

buvo 72 gimnazijos, 27 progimnazijos, 99 vidurinės mokyklos, mokėsi 24 162

mokiniai, veikė 14 valstybinių profesinių mokyklų, 30 – pivačių, mokėsi 3

845 mokiniai. Privalomojo mokslo prievolė pradėta vykdyti 1927 – 1928 m.

m., visuotinai įvesta 1930 m. 1929 – 1930 m. Lietuvos pradinių mokyklų statistika: 2 386 mokyklos (iš jų 2 158 lietuvių, 122 žydų, 25 lenkų, 16

vokiečių, 13 rusų, 7 latvių, 45 mišrios). Dirbo 3 777 mokytojai, mokėsi 155

288 vaikai. Nuo 1932 m. mokykloms statyti valstybė ir savivaldybės kasmet išleisdavo po 2 mln. Lt. Visus pradėtus švietimo darbus sustabdė 1940 m.

Lietuvos okupacija, trukusi 50 metų. Šalies švietimas pradėjo plėtotis pagal Lietuvai svetimus principus.

8. 2. Švietimo raida nuo 1990

Metų

8. 2.1. Ikimokyklinės įstaigos

Pirmaisiais nepriklausomybės metais ikimokyklinės įstaigos dėl pablogėjusios šalies ekonominės padėties ėmė sparčiai tuštėti, kasmet jas lankė vis mažiau vaikų. Šimtai darželių buvo uždaryti irstant kolūkinei sistemai, nuostolingieji reorganizuoti į pradžios mokyklas, vaikų globos namus, kaimo kultūros centrus. Dėl šių priežasčių ikimokyklinių įstaigų skaičius, palyginti su 1990 m., sumažėjo nuo 1681 1990 m. iki 719 1998 m.

arba daugiau kaip du kartus, vietų jose – nuo 205.9 tūkst. iki 81.2 tūkst.

arba 61%. Ypač ryškiai (beveik keturis kartus) sumažėjo vietų skaičius kaimo ikimokyklinėse įstaigose. Kiek lėčiau mažėjo bendras ikimokyklinio amžiaus (1-6 m.) vaikų skaičius – nuo 354.5 tūkst. iki 168.6 tūkst. arba

52%. Nors gimstamumas ir atitinkamai ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius vis dar mažėja, kasmet vis daugiau vaikų lanko lopšelius – darželius.

[pic]

Tačiau esant nepakankamam vietų skaičiui, miestuose darosi sunku gauti vietą ikimokyklinėje įstaigoje. Jau treji metai 100-ui auklėtinių vidutiniškai tenka 82 vietos miesto lopšeliuose – darželiuose (1990 m.

-123). Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 1998 m. rudenį ikimokyklinės įstaigos patenkino tik šiek tiek daugiau nei trečdalį (35%)

visų pateiktų tėvų prašymų. Trūkstant vietų, nemaža dalis įstaigų, ypač miesto, yra perpildytos, darželių grupėse daugiau kaip po 30 vaikų. 1990 m.

buvo perpildytos 147 ikimokyklinės įstaigos bei darželiai – mokyklos, 1994

m. – 466, o 1998 m. -562. Kas ketvirtoje miesto ikimokyklinėje įstaigoje vaikų skaičius 50-čia ir daugiau viršijo vietų skaičių.

Kaime lopšelius – darželius lanko šiek tiek daugiau nei dešimtadalis visų kaimo mažamečių vaikų. Tačiau, net esant tokiai padėčiai, 1998 m. kas trečioje kaimo ikimokyklinėje įstaigoje vaikų skaičius viršijo vietų skaičių.

Svarbiausiuose Lietuvos švietimo reformos dokumentuose ikimokyklinis ugdymas pradėtas aiškinti kaip pradinė švietimo sistemos pakopa. Tačiau kasmet per 100 tūkst. (1998 m. – 112 tūkst.) 3-6 m. amžiaus vaikų nedalyvauja priešmokykliniame instituciniame ugdyme. 1998 m. 15 tūkst.

(42%) miesto ir 16 tūkst. (82%) kaimo šešiamečių vaikų į mokyklas atėjo nelankę lopšelių – darželių, neišėję ikimokyklinio ugdymo programų.

Mėginant spręsti iškilusias ikimokyklinio ugdymo, vaiko rengimo mokyklai problemas, bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1996 m. steigiamos naujos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės. 1995 m. darželių grupės veikė 38 bendrojo lavinimo mokyklose, o 1998 m. – 93, auklėtinių skaičius jose išaugo atitinkamai nuo 822 iki 1474. Priešmokyklinio ugdymo (parengiamųjų) klasių skaičius, palyginti su 1996 m., išaugo nuo 204 iki

506, o rengiamų mokyklai vaikų skaičius – nuo 2.9 tūkst. iki 6.5 tūkst.

1998 m. veikė 2 nevalstybiniai darželiai, juos lankė 203 vaikai.

Reformuojant ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pedagoginių darbuotojų, palyginti su 1990 m., sumažėjo beveik perpus – nuo 22 tūkst. iki 12 tūkst., nors pastaruoju metu jų skaičius didėja tiek mieste, tiek kaime. Beveik visi pedagoginiai darbuotojai – moterys: 1998 m. dirbo tik 77 vyrai.

Aukštąjį išsimokslinimą yra įgiję 48% miesto ir 35% kaimo lopšelių –

darželių darbuotojų. Pusė visų darbuotojų turi didesnį kaip 15 metų darbo stažą.

8. 2.2. Moksleivių ir studentų skaičiaus pokyčiai

Daugiau kaip dešimtmetį mažėjęs moksleivių ir studentų skaičius nuo

1994 m. ėmė didėti. 1993 – 1994m.m. buvo moksleivių ir studentų kontingento mažėjimo kreivės lūžio metai. Vėliau besimokančio jaunimo skaičius mokymo įstaigose kasmet didėjo vidutiniškai po 23 tūkst. 1998 –

1999 m.m. pradžioje visose šalies mokyklose mokėsi ir studijavo 746 tūkst.

vaikų ir jaunuolių arba 113 tūkst. daugiau nei 1993 – 1994 m.m. Iš 10000

gyventojų mokėsi atitinkamai 1701 ir 2016.

Mokslus einančio jaunimo daugėja dėl kelių priežasčių. Viena iš jų –

padidėjęs gimstamumas. Dėl to per minėtą laikotarpį pagrindiniame mokymo lygmenyje padaugėjo 43 tūkst. moksleivių. Tačiau bene svarbiausia tai, kad augant mokslo prestižui ir didėjant aukštos kvalifikacijos specialistų paklausai, vis daugiau jaunuolių siekia įgyti aukštesnį išsilavinimą.

Lyginant, kokia dalis jaunuolių iki 25 m. amžiaus mokėsi prieš penkerius metus ir dabar, matyti, kad ši dalis išaugo nuo 64% iki 75% , o vidurinio ir aukštojo mokymo lygmenyje – nuo 37% iki 52% .

Panaši tendencija vyrauja ir kitose Europos šalyse. Tačiau įvairių tarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad Lietuva pagal mokslus einančio jaunimo mastą atsilieka nuo daugelio užsienio valstybių. EUROSTAT’o duomenimis, 1996 – 1997 m.m. Lietuvoje mokėsi ir studijavo 48% jaunuolių iki 30 m. amžiaus, tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse – 57% ( Belgijoje,

Prancūzijoje daugiau kaip 60%). 1996 m. UNESCO duomenimis, Lietuvos moksleivių bei studentų dalis atskiruose mokymo lygmenyse, palyginti su tam tikro tradicinio amžiaus gyventojų grupėmis, taip pat buvo mažesnė už daugelio Europos šalių.

8.2.3 Privalomasis mokslas

Pagal Švietimo įstatymą moksleiviai privalo įgyti pagrindinį išsimokslinimą arba mokytis iki jiems sukaks 16 m. 1998 – 1999 m.m. įvairių tipų mokyklose mokėsi 96 % 7 – 15 m. vaikų ir paauglių, mokyklos nelankė 21

tūkst. ( 4 % ) . Per paskutinius trejus metus nesimokančių jaunuolių dalis šiek tiek sumažėjo. Tačiau ir toliau kiekvienais metais į mokyklas neatvyksta vidutiniškai po 5 tūkst. septynmečių, dar tiek pat moksleivių per vienerius metus nubyra iš 1 – 9 klasių.

Mokymosi motyvacijos stojantiesiems moksleiviams šiandien siūlomos alternatyvios mokyklos, kuriose galima įsigyti pagrindinį išsimokslinimą.

Tai jaunimo mokyklos (1996 m. mokėsi 2 tūkst. moksleivių), profesinės mokyklos I pakopa (8 tūkst.), bei vakarinio mokymo suaugusiųjų mokyklos

(232 moksleiviai) .

[pic]

Tačiau vis daugiau 7 – 15 m. amžiaus vaikų privalomo išsimokslinimo siekia dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ( 1995 m. – 472 tūkst., 1998

m. – 487 tūkst.), o mažiau vakarinėse suaugusių ir profesinėse mokyklose

(1995 m. – 9.9 tūkst., 1998 m. – 6.5 tūkst.). Tai rodo, kad kasmet vis daugiau paauglių svajoja tradiciniu būdu įgyti kiek įmanoma aukštesnį išsimokslinimą.

2001 m. gyventojų surašymo metu penkerių metų ir vyresnių asmenų buvo klausiama, ar jie mokosi mokykloje. Siekiant nustatyti, kiek vaikų nelanko mokyklos, buvo pasikliaujama asmenų atsakymais ir neprašoma pateikti jokių dokumentų. Duomenis apie vaikus paprastai pateikdavo tėvai. Negalutiniais duomenimis 2001 metų balandžio mėnesį nesimokė 5 256 vaikai nuo 7 iki 16

metų, iš jų 3 206 (61 proc. nesimokančių) mieste ir 2 050 (39 proc.) kaime.

Nesimokantys 7 – 15 metų amžiaus vaikai

| |Visi vaikai |Berniukai |Mergaitės |

|Iš viso |5 256 |3 140 |2 116 |

|šalyje | | | |

|Mieste |3 206 |1 923 |1 283 |

|Kaime |2 050 |1 217 |833 |

Palyginti su surašymo metu užfiksuotu atitinkamo amžiaus vaikų skaičiumi, nesimokė 1,1 proc. vaikų. Daugiau nei pusę (60 proc.)

nesimokančių vaikų sudarė berniukai. Iš bendro nesimokančių vaikų skaičiaus

1 288 (ketvirtadalis visų) buvo vaikai su negalia.

8.2.4 Tolesnis mokymasis, baigus privalomąjį mokslą

Pastaruoju metu daugelis jaunuolių, suvokę besiformuojančius sudėtingos rinkos ekonomikos dėsnius, savo karjerą sieja su gerai apmokamu aukštos kvalifikacijos specialisto darbu. Todėl mokslas, ypač aukštasis, vis labiau vertinamas ir kasmet vis daugiau moksleivių, baigę privalomąjį mokslą, mokosi toliau. 1998 m. tęsiančių mokslą moksleivių dalis, palyginti su visu atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, buvo pati didžiausia –

99.5% . Iš jaunuolių, baigusių pagrindinę mokyklą, 70% toliau mokosi vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, 29.4% stojo į profesines mokyklas.

Tai, kad jauni, dar nebaigę privalomojo mokslo, moksleiviai daugelį dalykų mokosi sustiprintai, rodo jų ketinimą tęsti mokslus. Vis populiaresnės tampa gimnazijos. 1993 – 1994 m.m. buvo 3 gimnazijos, jose mokėsi 1752 moksleiviai, o 1998 – 1999 m.m. buvo 59 gimnazijos ir 29

mokyklos, turinčios gimnazijų klases, kuriose mokėsi 17.6 tūkst.

gimnazistų. Beveik kas antras baigęs vidurinę mokyklą moksleivis siekia aukštojo mokslo. Aukštesniojo mokslo labiau linkusios siekti merginos. 1998

m. aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose studijavo 42% 19 – 24 m.

amžiaus merginų ir 27% vaikinų. Kadangi berniukų gimsta daugiau, tai jų paprastai daugiau žemiausiuose – pradiniame ir pagrindiniame – mokymo lygmenyse.

Tačiau regionų analizė rodo, kad poreikis siekti aukštesnio mokslo įvairiuose šalies miestuose bei rajonuose yra nevienodas. Jaunuolių, kurie siekia mokytis aukštesniosiose mokyklose, dalis įvairiuose regionuose svyruoja nuo 50% iki 98% . Pavyzdžiui, mažiau į aukštąsias mokyklas stoja tolimesnių miestų bei rajonų jaunimas ( Skuodo, Joniškio, Kelmės), taip pat tų rajonų jaunuoliai, kuriuose vyrauja tautinių mažumų gyventojai ( Trakų,

Šalčininkų, Visagino).

Baigę privalomąjį mokslą, vaikinai dažniausiai renkasi darbininko profesiją. Todėl profesinėse mokyklose 100-ui vaikinų teko vidutiniškai tik

65 merginos.

8.2.5. Aukštasis mokslas.

Per dešimtmetį aukštųjų mokyklų skaičius pakito nedaug. Atkurtas Kauno

Vytauto Didžiojo universitetas, įsteigtas Klaipėdos universitetas, Lietuvos teisės ir Lietuvos karo akademijos, neseniai įkurta pirmoji nevalstybinė

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija. 1999 m., palyginti su 1990 m., aukštųjų mokyklų skaičius išaugo nuo 13 iki 16. Daugelis mokyklų pakeitė statusą, tapo universitetais arba akademijomis. Aukštasis mokslas šiandien ypač populiarus. Šiuo metu į aukštąsias mokyklas stoja beveik pusė visų abiturientų, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų absolventai, bei asmenys, turintys aukštojo mokslo baigimo diplomus.

Iškart po nepriklausomybės paskelbimo aukštojo mokslo vertė buvo smukusi. Tuo metu daugumos jaunuolių svajonė buvo kuo skubiau užsiimti privačiu verslu ir greitai praturtėti. Tačiau greitai buvo įsitikinta, kad, norint užsiimti rimtu verslu, reikia daug žinių. Nuo 1995 m. studentų skaičius aukštosiose mokyklose vėl pradėjo sparčiai augti ir šiuo metu jis yra didesnis 33 tūkst. arba 65% .

Tačiau įstoti į aukštąsias mokyklas, o ypač į valstybės finansuojamas vietas, tampa vis sunkiau. Tie, kurie nesurenka reikiamo balų skaičiaus, už studijas turi mokėti. Mokančių už mokslą studentų kasmet daugėja: 1995 m. už studijas mokėjo 3.5 tūkst. pagrindinių studijų studentų, 1997 m. – 7.1 tūkst., 1998 m. – 12.1 tūkst., 1999 m. – 19,6

tūkst. Mažėja studentų, gaunančių stipendijas: 1998 m. stipendijas gavo 69%

, 1999 m. – 59% dieninių skyrių studentų.

[pic]

Vis daugiau studentų, įgiję aukštojo mokslo diplomą, tęsia studijas podiplominėse studijose – magistratūroje ir doktorantūroje. Palyginti su

1993/1994 m.m., magistrantų skaičius išaugo nuo 3.8 tūkst. iki 18.1 tūkst.

arba beveik penkis kartus, doktorantų nuo 0.7 tūkst. iki 2.0 tūkst., t.y.

beveik trigubai.

Nuo 1990 iki 1999 m. Lietuvos aukštosios mokyklos parengė 91.3 tūkst.

specialistų su aukštuoju išsimokslinimu, vidutiniškai kasmet po 9 tūkst.

Šiuo metu daugiausia rengiama pedagogų, inžinierių, verslo ir administravimo, humanitarinių mokslų specialistų, architektų. Palyginti su ankstesniais metais, daugiau rengiama verslo specialistų, teisininkų, mažiau – žemės ūkio, vaizduojamojo ir taikomojo meno specialistų.

Aukštosiose mokyklose sparčiai daugėja merginų. 1990 m. 100

studijuojančių vaikinų teko 108 merginos, o 1999 m. – 138. Merginos vyrauja daugelyje studijų sričių.

Plečiasi akademiniai mainai tarp Lietuvos ir užsienio valstybių, keičiamasi studentais pagal tarptautines studentų mainų programas. 1998 –

1999 m. m. 39 pasaulio šalyse stažavosi 712 studentų arba 2.5 karto daugiau, palyginti su 1993 – 1994 m.m. Iš jų daugiausia studijavo

Skandinavijos šalyse (162), Vokietijoje (138), Danijoje (72), taip pat

Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV (53 – 67). Studentai stažavosi verslo, teisės, meno, socialinių, humanitarinių mokslų ir kitose srityse.Studijuoti į

Lietuvą taip pat atvyksta vis daugiau jaunimo iš užsienio. 1999 – 2000 m.m.

pradžioje aukštosiose mokyklose studijavo 512 užsieniečių iš 40 pasaulio valstybių. Dauguma jų atvyko studijuoti medicinos, technikos mokslų bei meno.

8.2.6. Moksleivių ir studentų, įgijusių išsilavinimą, skaičius (tūkstančiais)

| |1995|1996|1997|1998|1999|2000|2001|

|Pagrindinį |38,0|41,9|38,4|41,9|…1|42,6|45,3|

|Vidurinį |23,4|24,1|25,7|26,4|32,6|32,7|35,9|

|Aukštesnįjį |6,8 |6,3 |5,7 |6,1 |7,0 |8,1 |8,7 |

|Aukštąjį (pagrindinės |9,2 |8,8 |7,4 |8,2 |9,1 |10,3|11,6|

|studijos) | | | | | | | |

1) Nuo 1999-2000 mokslo metų pereita prie pagrindinio dešimtmečio mokymo.

Moksleivių ir studentų, įgijusių išsilavinimą, skaičius tūkstančiais stebint nuo 1995 metų augo palaipsniui ir tebeauga dabar. Tik 1997 metais buvo sumažėjęs pagrindinį, aukštesnįjį ir aukštąjį baigusių moksleivių ir studentų skaičius. Bet vėliau ir vėl pastebimas šio skaičiaus didėjimas.

8.2.7 Mokymo įstaigų skaičiaus kitimas

Mokymo įstaigų skaičius, kaip tai galime matyti iš lentelės nuo 1995

metų augo iki 1997metų, o pradedant 1998-aisiais palaipsniui ėmė mažėti. Iš jų sumažėjo bendrojo lavinimo, profesinių ir aukštesniųjų mokymo įstaigų.

Padaugėjo tik universitetų – nuo 15 1995 metais iki 19 2001-aisiais. 2000

metais atsirado kolegijos ir nuo pirmųjų metų įsikūrusių septynių, kitais metais jų jau buvo šešiolika.

Iš jų nevalstybinių mokyklų skaičius kito įvairiai. Bet nuo 1995 metų jų padaugėjo nuo 36 iki 42. Iš jų bendrojo lavinimo mokyklų sumažėjo viena, profesinių išliko viena, aukštesniųjų sumažėjo nuo 15 iki 9, kolegijų įsikūrė 2000-aisiais trys, o 2001 metais jau buvo devynios. O universitetų nuo vieno 1999-aisiais padaugėjo iki keturių 2001-aisiais.

| |199|199|199|199|199|200|200|

| |5 |6 |7 |8 |9 |0 |1 |

|Iš viso mokymo įstaigų |254|256|257|256|254|252|242|

| |9 |1 |8 |4 |8 |1 |8 |

|Bendrojo lavinimo |236|237|238|237|235|235|227|

| |1 |3 |6 |5 |9 |4 |0 |

|Profesinių |106|105|107|104|104|84 |81 |

|Aukštesniųjų |67 |68 |70 |70 |69 |57 |42 |

|Kolegijų |- |- |- |- |- |7 |16 |

|Universitetų |15 |15 |15 |15 |16 |19 |19 |

|Iš jų nevalstybinių |36 |36 |42 |42 |39 |42 |42 |

|mokyklų | | | | | | | |

|Bendrojo lavinimo |20 |20 |24 |23 |19 |20 |19 |

|Profesinių |1 |1 |1 |1 |1 |1 |1 |

|Aukštesniųjų |15 |15 |17 |18 |18 |14 |9 |

|Kolegijų |- |- |- |- |- |3 |9 |

|Universitetų |- |- |- |- |1 |4 |4 |

8.2.8 Mokymosi aprėptis

|Mokymosi aprėptis procentais |199|199|199|199|200|2001|

| |6 |7 |8 |9 |02 | |

|Ikimokyklinis ugdymas (0 lygmuo) |41,|46,|51,|55,|56,|58,6|

| |7 |7 |9 |9 |3 | |

|Pradinis mokymas (1 lygmuo) |95,|96,|97,|99,|103|102,|

| |5 |8 |7 |6 |,1 |7 |

|Pagrindinis ir vidurinis mokymas |86,|88,|90,|92,|99,|101,|

|(2+3 lygmuo) |4 |5 |9 |9 |6 |1 |

|Povidurinis mokymas (4 lygmuo) |4,2|4,5|4,9|5,3|6,9|7,7 |

|Aukštesnysis mokslas (5 lygmuo) |16,|18,|21,|24,|25,|21,5|

| |0 |9 |1 |0 |5 | |

|Aukštasis mokslas (6 lygmuo) |17,|20,|23,|26,|34,|40,3|

| |8 |8 |3 |5 |3 | |

|Doktorantūra (7 lygmuo) |0,6|0,6|0,8|0,9|1,1|1,1 |

1 Mokslus einančio jaunimo dalis palyginti su atitinkamos amžiaus grupės gyventojų skaičiumi.

2 Perskaičiuota remiantis gyventojų surašymo duomenimis.

Mokymosi aprėptis procentais, t.y. mokslus einančio jaunimo dalis palyginti su atitinkamos amžiaus grupės gyventojų skaičiumi, matosi iš lenteles. Čia ikimokyklinio ugdymo apimtis palyginti su 41.7 procentais

1996 metais iki 58.6 2001 metais palaipsniui augo. Augo ir pradinio mokymo (nuo 95.5 iki 102.7 procentų), pagrindinio ir vidurinio (nuo 86.4 iki

101.1) ir povidurinis mokymas (nuo 4.2 iki 7.7). Vis labiau iki 2000 metų populiarėjo aukštesnysis mokslas, bet nuo 2001-ųjų ėmė mažėti. Toliau populiarėja aukštasis mokslas ir doktorantūra.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme švietimas skelbiamas kaip viena iš prioritetinių valstybės remiamų sričių. Pastaruoju metu kas penktas

Lietuvos gyventojas yra arba moksleivis ar studentas, arba formalios švietimo sistemos pedagogas. Iš nacionalinio biudžeto švietimui kasmet buvo skiriama didžiausia lėšų dalis, palyginti su kitomis valstybės išlaidomis, ši dalis nuolat didėjo. 1998 m. iš nacionalinio biudžeto skirta dvigubai daugiau lėšų nei 1995 m. (atitinkamai 2.7 mlrd. Lt ir 1.35 mlrd. Lt). 1993

m. išlaidos švietimui sudarė 20% nacionalinio biudžeto, o 1998 m. – 28% .

Palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), 1995 m. išlaidos švietimui sudarė 5.6% , o 1998 m. – 6.4% .

[pic]

Pagal 2000 metu LR mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo istatymą valstybe isipareigojo skirti švietimui ne mažiau kaip 6,5 proc. BVP, tačiau

2001 m. skyrė tik 6,1 proc. Lyginant su kitomis šalimis, tokia BVP dalis nėra maža, tačiau dėl lėtos ūkio plėtros ir menkų valstybės pajamų (2000 m.

vienam

Lietuvos gyventojui tekusi BVP dalis buvo 6,6 karto mažesnė nei vidutiniškai ES šalyse) iš tikrųjų lėšos nedidelės. 1999 ir 2000 metais bandyta mažinti iš valstybes biudžeto švietimui skiriamų lėšų dalį didinant savivaldybių indėlį. Dėl labai netolygios regionų ekonominės plėtros minetais metais kai kurios savivaldybės pristigo lešų švietimo istaigoms išlaikyti.

2001 m. šalies švietimo sistema lėšų stygiaus problemą sprendė dviem būdais – ieškodama vidinių išteklių ir siekdama Pasaulio banko paskolos.

Pagrindinis vidinių išteklių taupymo būdas buvo bendrąjį lavinimą teikiančių švietimo istaigų tinklo pertvarka, siekiant padidinti mokyklas, moksleivių skaičių klasėse ir vidutinį vienam pedagogui tenkantį moksleivių skaičių. 2001 m. likviduotos 75 mažakomplektės švietimo istaigos, 216 –

reorganizuotos. Moksleivių, tenkančių vienam pedagogui, skaičius V–X

klasėse padidėjo nuo 19,6 iki 21,6, XI–XII klasėse – nuo 19,4 iki 23,2, vidutiniškai 12 moksleivių (OECD šalių vidurkis – 13,8). 2001 m. Pasaulio banko paskolos dalis – 80 mln. litų – skirta savivaldybių infrastruktūrai tvarkyti, mokykloms atnaujinti. Už šias lėšas buvo atnaujinta 112 mokyklų.

Yra daug veiklos sričių, turinčių savo istorijos šaknis ir šakas valstybės valdymo medyje. Tačiau tik pristatydami švietimą ir mokslą šių dienų reiškinius iliustruojame neatsiedami nuo istorinio konteksto. Kitaip mūsų šalį mažiau pažįstantys žmonės vargu ar galėtų suprasti, kad esame tokie kantrūs, tolerantiški kitoms tautoms, nors saviesiems ir ne visada atlaidūs, kodėl Lietuva laikoma intelektualių darbininkų šalimi, o mūsų jaunieji mokslininkai lengvai pritampa kitų valstybių mokslo centruose.

9. Pasiūlymai dėl jaunimo įtraukimo į nepelno organizacijų veiklą

9.1. NEPELNO ORGANIZACIJŲ FUNKCIJOS

Prieš pradedant kalbėti apie nepelno organizacijų kūrimą bei jaunimo įtraukimą į jų veiklą, reikia apibendrinti, kokias funkcijas jos atlieka ir kokia jų nauda visuomenei bei valstybei. Daugelio NVO veikla duoda gana gerų rezultatų. NVO veikla yra labai reikšminga Lietuvos visuomenės plėtros raidoje, NVO įvairovė vaidina svarbiausią vaidmenį formuojant pliuralistinę visuomenę. Tarp nepelno organizacijų veiklos tikslų akcentuojamas problemų sprendimas ar paslaugų teikimas. NVO steigėjai bei nariai turi užsibrėžti pagrindinį tikslą – kurti „atvirą, teisinę ir darnią pilietinę visuomenę”.

Apibendrinant galima teigti, kad dauguma nevyriausybinių organizacijų atlieka vieną ar daugiau iš žemiau išvardytų funkcijų:

• Paslaugų teikimas. Savo nariams arba klientams teikiamos tokios paslaugos, kaip socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai, informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama.

• Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose. Čia priklauso organizacijos, kurios naudoja įvairias kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką.

• Savitarpio pagalba ar pagalba sau. Organizacijos, dažniausiai suformuotos grupių asmenų, kurie turi bendrų interesų arba poreikių, siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir bendradarbiavimo galimybę.

• Ištekliai ir koordinavimas. Tai vadinamosios „tarpininkaujančios organizacijos”, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų.

Europos Komisijos pranešime apie didėjantį savanoriškų organizacijų vaidmenį Europoje rašoma, kad istoriškai sunku deramai įvertinti savanoriškų organizacijų ir joms giminingų fondų įtaką ir pasiekimus.

Būtent įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms Europa turi būti dėkinga už tokias paslaugas, kaip švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga, kurios šiandieną mums atrodo savaime suprantamos.

NVO indėlis į socialinių ir politinių idėjų raidą, į to intelektualinio klimato, kuris vyrauja šiandien, kūrimą irgi yra neišmatuojamas. Nevyriausybinės organizacijos suvaidino lemiamą vaidmenį, platindami mokslo idėjas ir technologines naujoves ir sudarė sąlygas pasikeisti mintimis nagrinėjant daugelį žmonijai aktualių problemų.

NVO buvo lyderiai kovoje už žmogaus teisių ir žmogiškojo orumo pripažinimą.

Daugelis NVO palaiko solidarumo su socialiai jautriomis gyventojų grupėmis – ligoniais ir neįgaliaisiais, vargšais ir atstumtaisiais, pagyvenusiais ir jaunimu – dvasią, vienijo tuos, kurie turėjo darbą, ir bedarbius, vyrus ir moteris, skirtingas kartas, turtingesnius ir skurdžius ar karo siaubiamus regionus.

Nevyriausybinės organizacijos Europoje ir už Atlanto įnešė svarbų indėlį kovoje prieš socialinę izoliaciją, seksualinį vaikų ir moterų išnaudojimą, rasizmą ir ksenofobiją.

Jos daug prisidėjo formuodamos visuomenės nuomonę palankią plėtrai, palaikė demokratiją ir užmezgė ypatingus ryšius su pilietinės visuomenės atstovais besivystančiose šalyse, be to suteikdamos reikalingą pirmąją pagalbą ir paramą maistu krizių atvejais, neretai pasiaukojamai dirbdamos nelaimių ištiktuose regionuose.

Įvertinę išties svarbų nepelno organizacijų vaidmenį visuomenės bei valstybės gyvenime, galime deklaruoti būtinumą kurti nepelno organizacijas ir įtraukti jaunimą į pastarųjų veiklą.

9.2 Informacijos stoka – pagrindinė problemos priežastis

Lietuvoje vyksta sparčios ekonominės, socialinės ir žmonių gyvenimo permainos. Dėl sudėtingų socialinių ir ekonominių sąlygų labiausiai pažeidžiamas jaunimas.

Kaip naujas socialinis reiškinys, pamėgdžiojant vakarus, tarp jaunimo, net paauglių pasilinksminimo vietose (ypač diskotekose) paplito įvairių naujų narkotikų vartojimas: amfetaminų grupės, ekstazio, haliucinogeno LSD

preparatų, rūkomojo hašišo ir marihuanos ir net heroino, kuris per labai trumpą laiką sukelia priklausomybę. Narkotikai pardavinėjami mokymo įstaigose ir gatvėse. Labai jauni žmonės net paaugliai linkę pradėti vartoti narkotikus bei užsiimti su narkotikais susijusia rizikinga veikla.

Narkotikų vartojimas jaunimo tarpe, jų platinimas mokyklose tapo grėsmingu socialiniu reiškiniu.Daugėja nusikaltimų, susijusių su narkotikais.

Be įvairių kitų problemų, dažnai jauni žmonės įninka į narkotikus arba vykdo nusikaltimus vien iš neturėjimo ką veikti. Labiausiai tai pastebima atostogų laikotarpiu, kai jaunimas bastosi be jokios veiklos. Tuomet ir kyla įvairios nedoros mintys. Dabar visuomenėje labai susirūpinta narkomanijos ir nusikalstamumo prevencijos priemonėmis. Vieną iš tokių galima būtų pasiūlyti jaunimo įtraukimą į nepelno organizacijų veiklą. Tai puiki laisvalaikio užėmimo priemonė. Beveik visose mokymo įstaigose veikia jaunimo organizacijos – studentų, moksleivių atstovybės ir asociacijos bei pan. Jų veikloje dalyvaujantys jaunuoliai padeda savo bendraamžiams spręsti iškilusias problemas, duoda įvairius patarimus ir pan.

Panašią nuomonę turi ir aukščiausi valdžios sluoksniai. Kaip pavyzdys galėtų būti Seimo siūlymas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai: tam, kad nekvalifikuotas, darbo įgūdžių neturintis jaunimas būtų įtrauktas į užimtumo programas, sukurti sistemą, kurioje kaip partneriai galėtų dalyvauti nevyriausybinės organizacijos.

Lietuvos mokymo įstaigose (universitetuose, mokyklose) veikia populiarios jaunimo nepelno organizacijos, asociacijos ir pan. Šios organizacijos įtraukia jaunuolius į savo veiklą ir taip atitraukia juos nuo žalingų įpročių, tokių kaip rūkymo, alkoholio bei narkotikų vartojimo, nusikalstamumo. Šių organizacijų veikla neabejotinai naudinga jaunimo atžvilgiu, todėl jų turėtų būti daugiau ir įvairesnių. Jos ne tik įtrauktų jaunimą į savo veiklą, bet teiktų paslaugas, informaciją bei pagalbą kitiems jaunuoliams.

Atlikus apklausas pastebėta, kad asmenys, kurie dalyvauja ar yra dalyvavę

(52%) jaunimo organizacijų veikloje mano, kad jaunimo organizacijų

Lietuvoje yra pakankamai; nedalyvaujančių jaunimo organizacijų veikloje nuomone, jų yra per mažai (52%) arba jie nežino (32%), kiek tokių organizacijų yra.

Jaunimo organizacijų Lietuvoje:

[pic]

Informacijos apie jaunimo organizacijas pagrindinis šaltinis yra draugai ir pažįstami – net 64 % respondentų apie jaunimo organizacijas sužino šiuo būdu, todėl reikėtų plėsti reklamą apie jaunimo organizacijas ir jų veiklą.

Galima leisti specialius leidinius, skirtus informacijai apie jaunimo organizacijas, galima reklamuotis internetiniuose puslapiuose, populiariuose tarp jaunimo, taip pat į pagalbą pasitelkt žiniasklaidą.

[pic]

Apklausos rezultatai parodė, kad apie pusė respondentų norėtų dalyvauti studentiškose organizacijose. Kultūrinėse, švietėjiškose organizacijose norėtų dalyvauti 41%. Taigi noras yra, reikia tik daugiau informacijos ir paskatinimo.

[pic]

Jaunimo organizacijų vaidmuo jauno žmogaus gyvenime yra reikšmingas ir pozityvus. Dauguma respondentų akcentuoja asmeninės patirties įgavimą dalyvaujant jaunimo organizacijoje: tai bendravimo įgūdžiai (72%), geras laisvalaikio praleidimo būdas (69%), saviraiškos tobulinimas (64%), pasitikėjimo savimi stiprinimas (58%), gebėjimas bendrauti, kūrybingumas skatinimas, pasiruošimas karjerai, galimybė spręsti jaunimo problemas ir pan.

[pic]

Apklausa parodė, kad informacijos apie jaunimo organizacijas tikrai trūksta. Daugiausiai respondentai pasigenda išsamesnės informacijos apie jaunimo organizacijų projektus, įvairius renginius. Daugiau nei pusė respondentų norėtų daugiau sužinoti bendrą informaciją apie jaunimo organizacijas bei apie galimybę įsitraukti į jaunimo organizacijų veiklą.

[pic]

Norint įtraukti daugiau jaunimo į nepelno organizacijų veiklą, galima naudoti šiuos būdus:

• Skatinti nevyriausybinių organizacijų plėtrą Lietuvos Respublikoje

• Atkreipti jaunimo dėmesį į visuomeninių organizacijų teikiamas galimybes

• Supažindinti jaunimą su Užsienio visuomenių organizacijų patirtimi

• Tobulinti nevyriausybinėse organizacijose dirbančių asmenų praktinius įgūdžius

• Padėti jaunimo nevyriausybinėms organizacijoms užmegzti naujus ryšius su kitų šalių jaunimo organizacijomis

Jau dalyvaujančiam nepelno organizacijose jaunimui reikia suteikti galimybę įgyti daugiau patirties šioje sferoje bei susipažinti su kitų valstybių patirtimi. Vienas iš būdų tai atlikti – pravesti mokymus, kurių metu dalyviai supažindinami su NVO veiklos kryptimis, vidine struktūra, veiklos planavimu, organizacijos plėtra ir valdymu, pasiruošimu projektams, projektų organizavimu ir įgyvendinimu, žmogiškųjų išteklių pritraukimu ir efektyviu panaudojimu, paramos paieškos organizavimu bei ryšių su visuomene plėtra.

Šis darbo skyrius bus daugiau skirtas išsiaiškinti, kokios yra pagrindinės jaunimo organizacijos, kurių veikloje galėtų dalyvauti studentai, ir kokiu principu jos veikia.

9.3 Studentų atstovybių veikla

Aukštosiose mokyklose studentų interesams tenkinti yra steigiamos studentų atstovybės. Atstovybės narius išsirenka patys studentai visuotinio studentų susirinkimo, dar vadinamo konferencija, metu. Studentų atstovybės sudarymo ir jos veiklos principai nustatomi aukštosios mokyklos statute. Studentų atstovybė savo veikloje turi vadovautis teisės aktais, kurie apibrėžia jos veiklą, aukštosios mokyklos statutu bei visuotinio studentų susirinkimo patvirtintais įstatais.

Studentų atstovybės savo įstatuose nusistato tvarką, kuria vadovaujantis yra siunčiami atstovai į aukštosios mokyklos savivaldos institucijas.

Studentų atstovai dalyvauja savivaldos institucijų veikloje ir turi balso teisę priimant sprendimus. Studentų atstovybės bendradarbiauja su aukštosios mokyklos savivaldos institucijomis ir iš jų gauna informaciją visais su studijomis susijusiais klausimais. Studentų atstovybė turi teisę išreikšti savo nuomonę visais studentams rūpimais klausimais ir aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka pareikalauti dar kartą svarstyti aukštosios mokyklos savivaldos institucijų priimtus sprendimus.

Sausį Lietuvos studentų sąjunga (LSS) pradėjo diskusijų ciklą, skirtą aukštųjų mokyklų studentams, kurie savo aukštosiose mokyklose yra visateisiai senato nariai. Galimybė studentams dalyvauti aukštosios mokyklos valdyme atsirado po to, kai buvo priimtas Aukštojo mokslo įstatymas. Jame reglamentuojama, kad aukštosios mokyklos senate turi būti ne mažiau kaip 10 proc. studentų.

Pastebima, kad problemas, susikaupusias aukštojo mokslo sistemoje, gali išspręsti tiktai kokybiškas ir aktyvus studentų dalyvavimas formuojant ir įgyvendinant pagrindinius aukštojo mokslo prioritetus.

Pagrindiniai studentų atstovybės veiklos tikslai yra šie:

1. Padėti administracijai priimti dokumentus, susijusius su studentų teisėmis ir pareigomis bei teikti pasiūlymus.

2. Padėti spręsti problemas.

3. Kuruoti fakultetų studentų atstovybes.

4. Kurti ir tęsti aukštosios mokyklos studentų tradicijas.

5. Organizuoti studentų laisvalaikio renginius.

6. Palaikyti ryšius su kitomis mokymo instancijų savivaldos organizacijomis.

7. Atstovauti studentams visuomenėje.

8. Leisti savo leidinius.

Aukštųjų mokyklų studentų atstovybės gali jungtis į asociacijas ar kitas sąjungas. Jos gali dalyvauti tarptautinėje studentų veikloje.

Lietuvos studentų atstovybės bei jų sąjungos gali teikti savo pasiūlymus Seimui ir Vyriausybei. Jos organizuoja bendrus visos šalies studentų renginius, koordinuoja aukštųjų mokyklų atstovybių veiklą.

Studentų atstovybės veiklą finansuoja aukštosios mokyklos. Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (sąjungų) veiklai skiriama parama iš lėšų, numatytų valstybės biudžete mokslui ir studijoms.

9.4 Lietuvoje veikiančios jaunimo organizacijos

Vilniaus universiteto studentų atstovybė

Vilniaus universiteto studentų atstovybė (VUSA) yra bene didžiausia ne tik studentų, bet ir jaunimo organizacija Lietuvoje. Nemažai fakultetų yra įsikūrusios studentų atstovybės, kurios yra atskaitingos centrinei atstovybei. VUSA nariais gali tapti VU dieninio skyriaus studentai.

VUSA įkurta 1989m. lapkričio 18d. fakultetų studentų atstovų susirinkime, reorganizavusiame Vilniaus universiteto studentų profsąjungą. 1993m. kovą

VU studentų sąjunga persivadino studentų atstovybe.

VUSA vadovas – prezidentas – yra renkamas aukščiausiame VUSA valdymo organe

– VUSA rinkiminėje-ataskaitinėje konferencijoje, kuri vyksta kiekvieną pavasarį. Į ją po 10 atstovų deleguoja fakultetinė studentų konferencija.

VUSA parlamentas priima sprendimus, kuriuos vykdyti pavedama valdybai.

Realus ir nuoseklus darbas vyksta VUSA komitetuose, kurių šiuo metu yra penki: akademinių reikalų, socialinių reikalų, laisvalaikio, tarptautinių reikalų ir informacijos. Komitetams vadovauja VUSA Parlamento ir Valdybos atstovai.

Dar vienas labai svarbus VUSA valdymo organas – Revizijos komisija, kuri renkama toje pačioje konferencijoje kaip ir prezidentas. Ji prižiūri VUSA

finansinę veiklą.

Pagrindiniai VUSA tikslai:

• Studentų akademinių ir pilietinių teisių gynimas.

• Socialinių problemų sprendimas, studentams taikomų lengvatų vystymas.

• Akademinių ir kultūrinių mainų programų organizavimas užsienyje ir

Lietuvoje.

• Seminarų ir konferencijų organizavimas.

• Ryšių su studentų ir jaunimo organizacijomis palaikymas ir aktyvi veikla

Lietuvos studentų atstovybių sąjungoje bei Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungoje „Apskritas stalas”.

• Tarptautinės veiklos vystymas.

• Studentiškų švenčių rengimas.

• Studentiškų akcijų, piketų ir demonstracijų organizavimas.

• Informacijos apie Lietuvoje registruotas studentų ir jaunimo organizacijas teikimas.

• Studentų aprūpinimo gyvenamuoju plotu organizavimas.

Vilniaus universiteto studentų atstovybė savo veiklos metais yra įgyvendinusi visą eilę projektų: vietinio, nacionalinio ir tarptautinio lygio seminarų, diskusijų, vakarų, turnyrų, koncertų, studentiškų švenčių.

Šie projektai buvo remiami tiek įvairių fondų (Atviros Lietuvos fondo,

Šiaurės Ministrų Tarybos, Amerikos centro, Valstybinės jaunimo reikalų tarybos), tiek firmų bei privačių rėmėjų, tiek finansuojami iš VUSA

narystės įnašų.

VUSA nariais yra ir Vilniaus universitete veikiančios studentiškos organizacijos, tokios kaip ELSA Vilnius, Jaunųjų politologų klubas, VU

studentų istorikų korporacija „Tilia”, LiMSA Vilnius.

LiMSA yra Lietuvos medicinos studentų asociacija. Tai savanoriška, visuomeninė, ne pelno siekianti organizacija, vienijanti medicinos studentus. 1992 ji tapo IFMSA (tarptautinė medicinos studentų asociacijų federacija) tikrąja nare.

LiMSA tikslas – ugdyti medicinos studento asmenybę, etinius ir humanistinius įgūdžius, sudaryti sąlygas studentams siekti maksimalių profesinių žinių ir tapti aktyviais piliečiais, tautos ir pasaulio bendruomenės nariais.

LiMSA Vilniaus skyriaus projektas „Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentų atstovybė” – dieninio skyriaus studentų projektas. Juo mėginama perkelti studentų atstovybes arčiau pačių studentų, į veikiantį biurą.

VUMF SA atsirado bendromis LiMSA ir VUSA pastangomis šių metų rugsėjo 1-

ąją. Pagal dabartinį organizacijų susitarimą, projektui skirtas bandomasis metų laikotarpis. Savo veikla VUMF SA sieks pagerinti medicinos studentų socialinį bei akademinį gyvenimą, informuoti juos apie profesines, akademines, visuomenines bei kultūrines galimybes ir kitaip prisidėti prie studentų medikų gerovės.

Ketinama vykdyti studentų apklausas, atstovauti studentams fakulteto ir

Universiteto valdymo organuose akademiniais ir socialiniais klausimais, skelbti studijų informaciją fakultete, padėti rengti mokslines konferencijas, studentų olimpiadas, įsigyti studento pažymėjimą.

Socialinėje srityje planuojama rūpintis fakulteto bendrabučiais ir juose gyvenančiais, padėti ieškantiems darbo studentams, rūpintis dviračių stovėjimo vietos įrengimu prie fakulteto. Bus bandoma suteikti visą reikalingą informaciją apie fakultetą besidomintiems studentams.

Kultūrinėje srityje numatyta rengti fakulteto šventes, puoselėti fakulteto tradicijas, organizuoti ir informuoti apie nuolaidas teatruose, kinuose, organizuoti paskaitas.

FFSA – fizikų studentų atstovybė, susikūrusi prieš paskutinę VUSA

konferenciją. Tai ne juridinis VUSA padalinys, o fakultetinė atstovybė.

Fizikos fakulteto studentai čia gauna informaciją apie mokesčius už studijas, egzaminus ir bet kuriais kitais klausimais.

MIFSA – patalpų neturinti, tačiau realiai egzistuojanti, dirbanti ir krutanti matematikos studentų fakultetinė atstovybė. Ji įsikūrė pernai lapkritį rinkimų keliu. Per vienerius veiklos metus MIFSA didžiuojasi sutvarkiusi fakulteto stendą. Ilgai brandinta MIFSA idėja turėti oficialų pasilinksminimo klubą, t.y. vietą, kur galėtų susitikti „savi” (matematikos ir informatikos) studentai, kol kas dar neįgyvendinta. MIFSA ieškojo rėmėjų

Matematikos ir informatikos fakulteto dienoms, prisidėjo rengiant fuksų krikštynas.

Europos Studentų Teisininkų Asociacija

1981 metais Vienoje buvo įkurta Europos Studentų Teisininkų Asociacija

(European Law Students’ Association) – sutrumpintai ELSA. Šiuo metu ELSA

veikia 38 šalyse ir turi daugiau nei 25 000 narių. Šiuo metu ELSA aktyviai bendradarbiauja su Europos Sąjungos institucijomis, daugiau nei tūkstančiu teisinių firmų ir kompanijų. ELSA turi patarėjo statusą Jungtinių Tautų

Organizacijoje.

ELSA Lietuva yra nepriklausoma nepolitinė ir pelno nesiekianti visuomeninė organizacija. Jungianti teisę studijuojančius studentus iš Vilniaus universiteto, Lietuvos teisės universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto. ELSA vizija – teisingas pasaulis, kuriame gerbiamas žmogaus orumas ir kultūrinis savitumas.

Siekdama priartėti prie šios vizijos, ELSA Lietuva organizuoja įvairius renginius – seminarus, konferencijas, kultūrinius mainus, vasaros mokyklas – suteikia galimybes studentams stažuotis užsienyje, vykdo moksleivių teisinį švietimo programą. ELSA palaiko glaudžius ryšius su valdžios institucijomis (Lietuvos Respublikos Seimu, Prezidentūra,

Ministerijomis ir kitomis), nevyriausybinėmis organizacijomis (Teisėjų

Asociacija, LiJOT ir kitomis).

Vilniaus kolegijos Studentų atstovybė

Vilniaus kolegijos Studentų atstovybė yra savivaldos organizacija, vienijanti Vilniaus kolegijos Elektronikos ir informatikos, Ekonomikos ir

Verslo ir vadybos fakultetų studentų atstovybių narius. Vilniaus kolegijos

Studentų atstovybė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, Vilniaus kolegijos laikinuoju statutu bei VKSA įstatais.

Vilniaus kolegijos Studentų atstovybės veikla grindžiama viešumu, savivalda, lygiateisiškumu ir kitais demokratijos principais.

Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC)

JPPC yra nevyriausybinė, nepelno siekianti organizacija, viešoji įstaiga, įregistruota Vilniaus miesto savivaldybėje. JPPC teikia psichologines ir socialines paslaugas jaunimui, užsiima jaunimo švietimu, organizuoja jų laisvalaikį.

JPPC veikia Krizių įveikimo centras paaugliams ir jaunimui, kurį sudaro

Krizių įveikimo komanda, Vilniaus „Jaunimo Linija”, vykdoma informacinė programa. Laisvalaikio programos įgyvendinamos klubuose „Veidrodis” ir

„Veidrodukas”, įsteigtame kartu su Vilniaus miesto savivaldybės švietimo ir jaunimo reikalų skyriumi. Taip pat veikia meno klubai: Dailės studija, lėlių teatro trupė „Lėliukai” ir kitos meninės iniciatyvos. Yra teikiamos individualios ir grupinės psichoterapinės konsultacijos. Yra įkurta biblioteka bei Mikčiojimo problemų klubas (MPK).

JPPC veiklos tikslai:

• Jaunimo savižudybių bei psichologinių krizių prevencija, intervencija ir postvencija. Šis tikslas įgyvendinamas per psichologinės pagalbos telefono Vilniaus „Jaunimo Linija” veiklą, psichologines-psichoterapines konsultacijas: individualiai ir grupėse, socialinį konsultavimą bei teikimą informacijos apie paramos tarnybų darbą.

• Jaunimo integracija į socialiai prasmingo laisvalaikio veiklą (jaunimo klubas „Veidrodis”, vaikų klubas „Veidrodukas”, Dailės studija, biblioteka, lėlių teatras „Lėliukai”).

• Švietimas ir mokymas (paskaitos, seminarai, savanorių ruošimo kkursai, bendravimo lavinimo grupės).

Kaip matyti, Lietuvoje veikia pakankamai jaunimo organizacijų ir jaunimas, dalyvaujantys jų veikloje, jų stoka nesiskundžia. Taigi galima daryti išvadą, kad jaunimo organizacijoms skirtų lėšų didžiąją dalį reikia skirti ne naujų diegimui, o jau egzistuojančių populiarinimui jaunimo tarpe. Šiam tikslui galima pajungti organizacijų narius bei aukštųjų, aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų atstovybes, dėstytojus, mokytojus ir pačius mokinius.

Literatūros sąrašas

1. Baltoji knyga. Lietuvos aukštasis mokslas.- Vilnius. 1999.

2. Barkauskaitė M. Lietuvos švietimo reformos eigos tyrimai // Švietimo studijų sąsiuvinis. 3. – Vilnius. 1997.

3. Bruzgelevičienė R. Lietuvos švietimo kaita // Švietimo studijų sąsiuvinis. 6. – Vilnius. 2001.

4. Dukynaitė R. Švietimo įstaigų inspektavimo organizavimas. – V.: LR

Kultūros ir Švietimo ministerija, – 1993.

5. Kalvaitis A. Pasirengimas profiliniam mokymui 1999-2000 metais //

Profilinis mokymas. – Vilnius. 2001.

6. Nevyriausybines organizacijas reglamentuojantys teisės aktai. – V.:

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. – 2002.

7. Pruskus V. Lietuvos švietimo pasiekimai OECD šalių kontekste. – V. –

1998.

8. Šermukšnytė L. Švietimo sistemos vertinimas Šveicarijos ir Lietuvos švietimo sistemų lyginimo aspektu. – K.: 1996.

9. Šimašius R. Nepelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis. – V.: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 1999.

10. Švietimas ir mokslas Lietuvoje. – V.: Kraštovaizdis,- 1998.

11. Švietimo įstaigų priežiūra. – V.: LR Švietimo ir mokslo ministerija, –

1996. – 68 p.

12. Targamadzė V. Švietimo organizacijų elgsena. – KTU.: Kaunas

Technologija,1996. –146p.