Ne pelno sektorius: Švietimo sistema

Turinys

1. ŠVIETIMO SISTEMOS

SANDARA.......................

....4

1.1. Ugdymo įstaigos

vadovybė......................

........5

1.2.

Steigėjas.....................

................5

1.3. Savivaldybė kaip

steigėjas.....................

...... 6

1.4. Priežiūros išvadų

įforminimas.....................

...... 6

2. NE PELNO ORGANIZACIJŲ VAIDMUO

VISUOMENĖJE............ 7

3. Ne pelno organizacijų valdymas ir

struktūra............... 9

4. NE PELNO ORGANIZACIJŲ STEIGIMAS IR

REGISTRAVIMAS.........10

5. Ne pelno organizacijų teisės ir

pareigos.................13

6. KONSTITUCINĖS NUOSTATOS DĖL NE PELNO ORGANIZACIJŲ......15

6.1. Ne pelno organizacijų likvidavimas ir

reorganizavimas.............16

6.2. Švietimo ne pelno organizacijų teisinė norminė

bazė........17

7. APSKAITOS IR STATISTIKOS REGLAMENTAVIMAS.........21

8.

STATISTIKA......................

................34

8. 1. Švietimo įstaigų vystymasis iki Lietuvos nepriklausomybės

atgavimo...34

8. 2. Švietimo raida nuo 1990

metų.......................

..35

8.2.1. Ikimokyklinės

įstaigos...................

......35

8.2.2. Moksleivių ir studentų skaičiaus

pokyčiai..............36

8.2.3. Privalomasis

mokslas....................

.....37

8.2.4. Tolesnis mokymasis, baigus privalomąjį mokslą........38

8. 2.5. Aukštasis mokslas................... 39

8.2.6. Moksleivių ir studentų, įgijusių išsilavinimą,

skaičius....... 41

8.2.7. Mokymo įstaigų skaičiaus

kitimas.................. 41

8.2.8. Mokymosi

aprėptis...................

...... 42

9. PASIŪLYMAI DĖL JAUNIMO ĮTRAUKIMO Į NEPELNO ORGANIZACIJŲ VEIKLĄ

..........................

...............45

9.1. Ne pelno organizacijų

funkcijos....................

... 45

9.2. Informacijos stoka – pagrindinė problemos

priežastis........... 46

9.3. Studentų atstovybių

veikla.....................

.... 50

9.4. Lietuvoje veikiančios jaunimo

organizacijos................. 51

LITERATŪROS

SĄRAŠAS.......................

........56

ĮVADAS

Ne pelno orrganizacijos turi senas tradicijas. Dažnai teigiama, kad

pirmosios ne pelno organizacijos-labdaros fondai atsirado vėlyvaisiais

viduramžiais ir kad pirmosios nevyriausybinės (ne pelno) organizacijos

sietinos su katalikų ir evangelikų liuteronų sąjūdžiais bei jų

švietėjiška veikla. Tačiau iš tikro fondai daugelyje Europos šalių

egzistavo jau nuo V a. prieš Kristų. Asociacijos Europoje taip pat yra

žymiai senesnės ir žinomos jau nuo pirmųjų krikščioniškų judėjimų

(krikščioniškos to meto grupelės taip pat laikytinos asociacijomis) bei

amatininkų ir pirklių asociacijų, gildijų ir cechų, savitarpio pagalbos

grupių ir sąjungų.

Dabartinę ne pelno organizacijų reikšmę iliustruoja ir tai, kkad,

pavyzdžiui, kas aštunta nauja darbo vieta Prancūzijoje ar Anglijoje yra

sukuriama ne pelno organizacijoje. Be to, jei Britanijos ne pelno

organizacijos nustotų teikti savo paslaugas, o jų teikimą perimtų

valstybė, tai mokesčių mokėtojams kainuotų 12 procentinių punktų

padidintus pajamų mokesčius. Apie pusė visų organizacijų Jungtinėse

Amerikos Va

alstijose yra ne pelno organizacijos.

Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti visose srityse, tačiau
visuomenėje yra tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtų
užsiimti ne pelno organizacijos. Lietuvos žmonės mano, kad efektyviausiai
nevyriausybinės organizacijos galėtų padėti žmonėms su negalia, pagerinti
pensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje arba užsiimti
švietėjiška pelno nesiekiančia veikla, tačiau nurodytos ir kitos tradicinės
ne pelno organizacijų veiklos sritys.
Kalbant apie ne pelno organizacijų vietą visuomenėje negalima nepaminėti,
kad jos yra svarbus visuomenės savęs reguliavimo įrankis. Ne pelno
organizacijos dažnai jungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklos
rūšimi užsiimančias bendroves. Šie subjektai, būdami suinteresuoti stabilia
ir priimtina savo veiklos aplinka dažnai nustato vidinius reikalavimus,
standartus, veiklos principus ir panašias normas.

Šiame darbe plačiau nagrinėjama švietimo ne pelno organizacijų
veiklos ypatumai, šias organizacijas reglamentuojanti norminė teisinė bazė,
raida bei pateikiama keletas pasiūlymų dėl jaunimo įįtraukimo į šias
organizacijas. Taip pat gana detaliai aptariamos įvairios šių ne pelno
organizacijų administravimo ir kontrolės ypatybės bei tvarka Darbą sudaro
pagrindinės trys dalys: švietimo organizacijų teisinė bazė administravimas
ir kontrolė, jų vystymasis bei statistiniai duomenys, pasiūlymai dėl
jaunimo dalyvavimo šioje veikloje. Darbe stengiamasi pabrėžti švietimo
svarbą šiandieninėje visuomenėje, ir ne pelno sektoriaus švietimo
organizacijų indėlį šioje srityje.

Rašant referatą buvo remtasi LR įstatymais, periodine literatūra,
Interneto svetaine bei kita literatūra.

1. ŠVIETIMO SISTEMOS SANDARA
 

Švietimo sistema

Lietuvos švietimo sistema apima formalųjį, neformalųjį ir informalųjį
švietimą (savišvietą) bei pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai.

Formaliajam švietimui p

priskiriamas pradinis, pagrindinis, vidurinis
ugdymas, profesinis mokymas, aukštesniosios ir aukštojo mokslo studijos.

Neformaliajam švietimui priskiriamas ikimokyklinis, priešmokyklinis
ugdymas ir kitas neformalusis vaikų bei suaugusiųjų švietimas.
Informaliajam švietimui (savišvietai) priskiriamas savarankiškas arba
savaiminis mokymasis.
Pagalbai mokiniui priskiriama informacinė, psichologinė, socialinė
pedagoginė, specialioji pedagoginė ir specialioji bei medicinos pagalba
mokykloje.
Pagalbai mokytojui ir mokyklai priskiriama informacinė, konsultacinė,
kvalifikacijos tobulinimo bei kitokio pobūdžio pagalba.

Švietimo principai
Mokyklos, kaip institucijos, ypač aktualus siekis – sukurti atvirą,
dinamišką, polilogišką ir tolerantišką, ne hierarchinio pavaldumo, bet
horizontaliaisiais partnerystės ryšiais, laisva asmens iniciatyva
grindžiamą Lietuvos visuomenę.

    Bendrosios programos nustato tik bendruosius ugdymo turinio principus,
jų pagrindu mokyklos bendruomenėms suteikiama galimybė kurti mokyklos
ugdymo programas. Tai naujas strategiškai svarbus ugdymo turinio politikos
posūkis: ugdymo turinys decentralizuojamas. Kartu rengiami valstybiniai
išsilavinimo standartai – rezultatų, kurių tikimasi iš mokyklos,
orientyras. Bendrieji švietimo reformos dokumentai remiasi Lietuvos
švietimo tradicija ir ugdymo minties patirtimi – S.Šalkauskio, J.Vabalo-
Gudaičio, J.Laužiko darbais. Orientuojamasi į šiuolaikinės pedagogikos bei
psichologijos raidos tendencijas, XXI a. švietimui keliamus reikalavimus.

    Ugdymo turinys integruojamas, pateikiamas koncentrais, kurie dera su
nauja mokyklos struktūra. Paskutinėje mokyklos pakopoje mokiniai gali
pasirinkti mokymąsi pagal savo poreikius ir polinkius – mokymas
profiliuojamas. Mokytojams paliekama teisė kurti individualias programas
atsižvelgiant į bendruosius ugdymo tikslus, išsilavinimo standartus,
bendrąsias programas, moksleivių poreikius. Mokymas individualizuojamas.

    Su bendraisiais ugdymo siekiais siejami ir ugdymo metodai: tetiniai
(pateikiamieji) keičiami euristiniais (atrandamaisiais).

1. Bendroji švietimo įstaigų veiklos priežiūra

Priežiūros paskirtis – padėti švietimo įstaigai įgyvendinti švietimo
politikos strategiją, paskatinti kaitai, rūpintis įstaigų demokratine
sankloda, įtraukti visuomenę į švietimo pr

roblematiką.

Valstybinių, savivaldybių ir nevalstybinių švietimo įstaigų (išskyrus
aukštąsias mokyklas) priežiūrą pagal įstatymais suteiktą kompetenciją kartu
su savo savivaldos institucijomis vykdo ugdymo įstaigos vadovybė, steigėjas
ir savivaldybė kaip švietimo įstaigų steigėja.

Valstybinę visų švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas)
pedagoginės veiklos priežiūrą vykdo Valstybinė švietimo inspekcija,
veikianti pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintus nuostatus.

1.1 UGDYMO ĮSTAIGOS VADOVYBĖ

Prižiūri, kaip vykdomi švietimo reformą ir pedagoginę veiklą
reglamentuojantys dokumentai, aiškina mokyklos bendruomenės nariams
valstybinės bei regioninės švietimo politikos nuostatas.
Ekspertuoja, analizuoja ir koreguoja vaikų ir jaunimo bendrąjį, papildomąjį
ugdymą, profesinį rengimą bei suaugusiųjų švietimą.
Stebi pedagogų veiklą, teikia profesinę pagalbą ir dalyvauja juos
atestuojant.
Kontroliuoja, kad moksleivių žinios, gebėjimai ir įgūdžiai atitinka
valstybinius išsilavinimo standartus, vertina ugdymo rezultatus.
Analizuoja ir mokyklos sąvade apibendrina veiklos problemas, svarsto jį
mokyklos taryboje ir teikia pagal priklausomybę apskrities valdytojo arba
savivaldybės administracijos švietimo padaliniui.
Sudaro sąlygas Valstybinės švietimo inspekcijos bei savivaldybių švietimo
padalinių pareigūnams stebėti švietimo įstaigos pedagoginę veiklą.

1.2 STEIGĖJAS

1. Stebi įstaigos funkcionavimą, LR įstatymų, Vyriausybės nutarimų,
Švietimo ir mokslo ministerijos bei kitų institucijų teisės aktų
įgyvendinimą.

2. Užtikrina optimalias sąlygas ugdomajai veiklai.

3. Išklauso įstaigos vadovą, esant reikalui, gauna informaciją raštu.
4. Sudaro ekspertų grupes moksleivių žinių, gebėjimų ir įgūdžių atitikimui
valstybiniams išsilavinimo standartams nustatyti ir, atsižvelgdamas į
ekspertų išvadas, koreguoja įstaigos veiklą, inicijuoja pedagogų
kvalifikacijos tobulinimą ir atestaciją.

5. Užtikrina žmogaus teisių apsaugą, saugą darbe.
6. Sudaro sąlygas Valstybinės švietimo inspekcijos bei savivaldybių
švietimo padalinių pareigūnams stebėti švietimo įstaigos pedagoginę veiklą.

1.3 SAVIVALDYBĖ KAIP STEIGĖJAS

Analizuoja ir vertina š

švietimo įstaigų veiklos nuostatus, konsultuoja
įstaigų bendruomenes dėl ugdymo proceso organizavimo ir ugdymo turinio
įgyvendinimo.
Konsultuoja švietimo įstaigas dėl Lietuvos Respublikos įstatymų,
Vyriausybės nutarimų, Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktų
įgyvendinimo. Vertina teisės aktų įgyvendinimą įstaigose. Esant įstaigos
veiklos trūkumams, organizuoja operatyvinį poveikį.
Organizuoja švietimo įstaigų vadybos bei moksleivių žinių, gebėjimų ir
įgūdžių atitikimo valstybiniams išsilavinimo standartams ekspertizę.
Kaupia informaciją apie švietimo įstaigų veiklos pokyčius ir būklę,
analizuoja ir vertina valstybinės ir regioninės švietimo politikos plėtotės
požiūriu.
Koordinuoja švietimo įstaigų veiklą įgyvendinant švietimo reformos
nuostatas.
Analizuoja savivaldybės švietimo būklę bei problemas, jas apibendrina ir
teikia (sąvado forma) apskrities valdytojo administracijos švietimo
padaliniui.
Dalyvauja Valstybinei švietimo inspekcijai organizuojant savivaldybės, o
merui sutikus ir kitų apskrities teritorijoje esančių Švietimo įstaigų
patikrinimus.

1.4 PRIEŽIŪROS IŠVADŲ ĮFORMINIMAS

1. Steigėjo įgalioti asmenys apie savo darbo rezultatus raštu informuoja
steigėją.
2. Ugdymo įstaigos vadovybė pedagoginio personalo darbo priežiūros išvadas
įrašo iš jų tam tikslui skirtame žurnale, sąsiuvinyje ir pan.
3. Ugdymo įstaigos priežiūros rezultatai įforminami įrašu ugdymo įstaigos
inspektavimo knygoje arba pažyma.
4. Esant reikalui, patikrinimų rezultatai įforminami steigėjo įsaku arba
mero potvarkiu.
5. Pedagogai, ugdymo įstaigos steigėjai ir vadovai, savivaldybių merai,
nesutinkantys su patikrinimo rezultatais, turi teisę per 10 dienų nuo
rezultatų paskelbimo dienos pateikti apeliaciją apskrities valdytojui arba

apskrities švietimo tarybai.

2. Ne pelno organizacijų vaidmuo visuomenėje

Daugelyje šalių įmonėms ne pelno organizacijos yra neparankūs konkurentai
dėl joms teikiamų lengvatų. Tuo pagrindu ne pelno organizacijos visiškai
pagrįstai gali būti kaltinamos, jog plėsdamos savo veiklą į vis naujas
sferas, jos sugriauna lygios ir sąžiningos konkurencijos galimybę šiose
srityse. Konkuruojant su valstybinėmis institucijomis tokio privalumo nėra,
tačiau būtent išvaldžios institucijų nevalstybinės ne pelno organizacijos
yra pajėgios perimti daugelio funkcijų (socialinės apsaugos, kultūros
projektų finansavimo, sporto veiklos organizavimo, mokslo tyrimų, švietimo,
nusikaltimų prevencijos, etc.) vykdymą, ir čia labiau atsiskleidžia galima
ne pelno organizacijų socialinė reikšmė

Nepaisant labai svarbaus veiklos bei investavimo „variklio” – materialinių
paskatų nebuvimo (arba buvimo žymiai mažesniu mastu), ne pelno
organizacijos turi keletą labai svarbių prigimtinių, o ne įstatymais
sukurtų privalumų lyginant su pelno siekiančiais subjektais, o juo labiau –
viešaisiais subjektais:
galimybė panaudoti nemokamą (savanorišką) darbą. Kaip rodo praktika, žmonės
yra linkę

skirti savo laisvalaikį darbui ne pelno organizacijose;
galimybė gauti neatlygintiną, o dažnai ir neapmokestinamą, paramą. Ne pelno
organizacijos,

kurių tikslas nėra asmeninė materialinė nauda, priešingai nei įmonės,
kurios siekia pelno, gali tikėtis gauti paramą iš tų, kuriems atrodo
priimtini ne pelno organizacijos tikslai.
papildomi stimulai vartotojams naudotis ne pelno organizacijų paslaugomis
ar pirkti jų prekes.

Žmonės dažnai jaučiasi geriau, jei nors ir tą patį ar prastesnės kokybės
daiktą už tą pačią ar net didesnę kainą įsigyja iš ne pelno organizacijos.
Taip susidaro įspūdis, kad sumokėti pinigai, užuot atitekę verslininkui,
atiteks kitiems asmenims ar projektams, kuriems šių lėšų labiau reikia.
žmonės renkasi ne įmones, o ne pelno klubus savo laisvalaikiui praleisti ar
kitai veiklai

organizuoti todėl, kad nori, jog kartu su jais šios veiklos metu būtų tik
tokie žmonės, kuriuos jie norėtų matyti. Klubo atveju galima priimti arba
nepriimti į klubą, tuo tarpu įmonė aptarnautų visus klientus.

Ne pelno organizacijų skaičius, dydis ir reikšmė per pastaruosius
dešimtmečius Vakarų visuomenėse labai išaugo. Europos Sąjungos Komisijos
nuomone, tai įvyko dėl keleto pagrindinių priežasčių:
gerovės išaugimas ir daugiau laisvo laiko,
paslaugų reikšmės visuomenėje išaugimas,
„socialinė privatizacija”, t.y., valdžios teiktų paslaugų teikimo funkcijos
delegavimas ne pelno

organizacijoms,
pirmenybės teikimas individualiam dėmesiui, kuris būdingas ne pelno
organizacijoms, o ne

nuasmenintam požiūriui, kuris būdingas valdžios institucijoms,
naujų poreikių, kuriuos gali patenkinti pirmiausia ne pelno organizacijos,
atsiradimas ir kt.

Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti visose srityse, tačiau
visuomenėje yra tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtų
užsiimti ne pelno organizacijos. Lietuvos žmonės mano, kad efektyviausiai
nevyriausybinės organizacijos galėtų padėti žmonėms su negalia, pagerinti
pensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje, tačiau nurodytos
ir kitos tradicinės ne pelno organizacijų veiklos sritys.

Kalbant apie ne pelno organizacijų vietą visuomenėje negalima nepaminėti,
kad jos yra svarbus visuomenės savęs reguliavimo įrankis. Ne pelno
organizacijos dažnai jungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklos
rūšimi užsiimančias bendroves. Šie subjektai, būdami suinteresuoti stabilia
ir priimtina savo veiklos aplinka dažnai nustato vidinius reikalavimus,
standartus, veiklos principus ir panašias normas.

3. Ne pelno organizacijų valdymas ir struktūra

Ne pelno organizacijos turi būti reglamentuojamos pagal atskirus

įstatymus, o ne pagal vieną ne pelno organizacijų įstatymą, pirmiausia

todėl, kad tarp skirtingų ne pelno organizacijų rūšių yra valdymo

struktūros bei nuosavybės santykių ypatumai. Kontinentinės teisės

tradicijoje šie ypatumai ir skirtumai labiausiai pasireiškia lyginant

narystės ir turto pagrindu veikiančias organizacijas.

Naryste paremtose organizacijose visa sprendimų priėmimo galia kyla iš

narių, kurie arba tiesiogiai priima sprendimus, arba renka atstovaujamus

organus.Turtu paremtose organizacijose lemiamą vaidmenį vaidina steigėjai,

savininkai. Būtent jie gali kontroliuoti visą organizacijos veiklą.

Kai šių dviejų organizacijų tipų atskyrimas nėra griežtas, galima sutikti

tikrai daug tarpinių variantų, kuomet vienoje organizacijoje tam tikras

funkcijas turi ir steigėjai, ir nariai, ir rėmėjai.

Žemiau aptariamos pagrindinių Lietuvos ne pelno organizacijų rūšių

valdymo struktūros.

Visuomeninių organizacijų įstatymas šiuo požiūriu yra liberalus ir

nenustato privalomos valdymo struktūros, atskirų valdymo organų

kompetencijos ar formavimo principų. Vienintelė įstatymo nuostata dėl

valdymo organų yra reikalavimas įstatuose nustatyti aukščiausiojo valdymo

organo sušaukimo tvarką, periodiškumą bei kompetenciją, o taip pat kitų

valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarką ir kompetenciją. Narystės

principas visgi sąlygoja gana tradicinę visuomeninės organizacijos

struktūrą: visuotinis narių susirinkimas, taryba, pirmininkas, tačiau yra

nemažai organizacijų, nustatančių itin sudėtingą valdymo struktūrą.

Asociacijų įstatyme įtvirtinti gana griežti valdymo struktūros

reikalavimai. Nustatyti privalomi valdymo organai: visuotinis narių

susirinkimas (konferencija, suvažiavimas), kolegialus valdymo organas

(organai) ir administracija. Įstatymas nustato net šių organų kompetencijos

ir sprendimų priėmimo tvarkos pagrindus.
Įstatymas reikalauja, kad viešojoje įstaigoje būtų bent du valdymo organai:
visuotinis susirinkimas ir administracija. Visuotiniame susirinkime
sprendžiamojo balso teisę turi dalininkai, o atskirais atvejais ir
valstybinė institucija – panaudos davėja.
Viešojoje įstaigoje gali būti sudaromi kiti kolegialūs valdymo organai,
kurių formavimo tvarką bei kompetenciją nustatoma įstatuose.
Labdaros ir paramos fondo valdymo organų struktūra, nors tai nėra naryste
paremta organizacija, yra beveik tapati asociacijų valdymo organų
struktūrai. Skirtumas tas, kad visos valdymo struktūros pagrindas yra
steigėjai.

4. Ne pelno organizacijų steigimas ir registravimas

Ne pelno organizacijų registravimo tvarka ir registruojančios

institucijos bet kurioje šalyje yra neišvengiamai susijusios su kitų teisės

subjektų registravimu, tačiau paprastai ne pelno organizacijas

registruojančios institucijos yra kitos, nesutampančios su pelno

siekiančius subjektus registruojančioms institucijoms. Tokios institucijos

dažnai yra Teisingumo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, teismai,

savivaldybės.

Steigiant visuomenines organizacijoms, asociacijas, viešasias įstaigas ir

labdaros ir paramos fondus, visoms šioms organizacijoms:
a) nėra keliamas minimalaus kapitalo ar kitoks reikalavimas, susijęs su

turto minimumu,
b) yra nustatytas nemokamas registravimas.

Visuomeninių organizacijų steigimą ir registravimą reglamentuoja

Visuomeninių organizacijų įstatymas. Yra net trys visuomenines

organizacijas registruojančios institucijos: 1) organizacijas, kurios

veikia vienos savivaldybės teritorijoje, registruoja savivaldybė, 2)

organizacijas, kurių veikla kelių savivaldybių, tačiau tik vienos

apskrities teritorijoje, registruoja apskrities administracija, 3)

organizacijas, kurios veikia daugiau nei vienos apskrities teritorijoje,

registruoja Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija. Iš pirmo žvilgsnio

sistema nėra ydinga, tačiau iš tikrųjų veiklos teritorijos nustatymas,

žinoma, dažnai būna problemiškas.

Visuomeninės organizacijos įsteigimas vykdomas tokia tvarka: sušaukiamas
steigiamasis susirinkimas, jame patvirtinami įstatai ir išrenkami valdymo
organų nariai. Po to, ne vėliau kaip per mėnesį visuomeninė organizacija
turi būti registruojama. Visuomeninės organizacijos nariais, taigi ir
steigėjais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolatiniai
Lietuvos respublikos gyventojai tai, savaime suprantama, uždraudžia ir
juridinių dalyvavimą visuomeninėje organizacijoje. Be to, steigėjams turi
būti sukakę 18 metų amžiaus.

Labdaros ir paramos fondų steigimo tvarka yra tam tikra prasme
laisviausia: labdaros ir paramos fondą gali steigti tiek fiziniai, tiek
juridiniai asmenys, tiek Lietuvos Respublikos, tiek užsienio subjektai,
neribojamas steigėjų skaičius, nuo steigėjų ypatybių nepriklauso nei
steigimo procedūros, nei registravimo vieta.

Gero ne pelno organizacijų reglamentavimo principai reikalauja, kad būtų
galimybė fondą įsteigti testamentu. Pasaulyje taip buvo įsteigta nemažai
stambių fondų (trust, angl.) pavyzdžiui, Fordo fondas, Gulbenkiano fondas).
Deja, tokia galimybė dėl įstatyminio steigimo ir registravimo procedūrų
reglamentavimo, yra neįmanoma arba nėra patogi (ir dėl to nepraktikuojama)
nei daugelio kitų valstybių, nei Lietuvos teisinėje sistemose.

Asociacijų ir Viešųjų įstaigų įstatymuose taip pat, kaip ir Labdaros ir
paramos fondų įstatyme yra nuoroda apie šių organizacijų registravimą,
perregistravimą ir išregistravimą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta
tvarka. Tačiau reali situacija šių organizacijų atžvilgiu yra kitokia -jos
apskritai nebuvo registruojamos tol, kol 1996 metų lapkričio 19d. nebuvo
patvirtinta Laikinoji viešųjų įstaigų ir asociacijų registravimo tvarka.
Viešosios įstaigos steigiamos tokia tvarka: steigėjai (jais gali būti bet
kurie fiziniai ar juridiniai asmenys) sudaro steigimo sutartį, priima
įstatus, suformuoja juose numatytus valdymo organus. Viešosios įstaigos
registruojamos „tik padarius steigimo sutartyje numatytus įnašus”. Iš
įstatymo turinio išplaukia, kad čia turimas galvoje dalininkų kapitalas.
Beje, iš tiesų yra viešųjų įstaigų, įregistruotų ir be dalininkų kapitalo.

Labdaros ir paramos reglamentavimas

Galimybė gauti neapmokestintą paramą yra viena iš reikšmingiausių
mokestinių lengvatų ne pelno organizacijoms, todėl itin svarbią reikšmę
Lietuvos ne pelno organizacijas reglamentuojančių teisės normų sistemoje
turi Labdaros ir paramos įstatymas, nustatantis, ką galima laikyti labdara
ar parama mokesčių lengvatų tikslais.

1.Paramos gavėjais gali būti visos ne pelno organizacijos, išskyrus
politines partijas ar politines organizacijas bei pelno siekiančias
organizacijas.

2.Parama gali būti duodama ne tiesiog organizacijai, o jos vykdomai
programai. Nustatytas reikalavimas, kad programos būtų patvirtintos, o
galimybė jas tvirtinti suteikta „nevalstybinės organizacijos aukščiausiajam
valdymo organui”.

3. Programoje turi būti nurodyti jos tikslai, įgyvendinimo būdai ir
priemonės, vykdytojai ir finansavimo šaltiniai.

4. Pagrindinis labdaros ir paramos principas yra jos neatlygintinumas,
tačiau padaryta viena išimtis – galimas labdaros ar paramos gavėjo
reklaminis įsipareigojimas. Žinoma, neatlygintinumas nereiškia, kad davėjas
nesiekia reklaminių, prestižo palaikymo ar kitų tikslų.

Labdaros atveju svarbiausi yra dokumentai, parodantys, kad labdarą gavo
turintis teisę ją gauti subjektas. Paramos atveju be įprastų finansinių
dokumentų pageidautina turėti: 1) prašymą paremti arba paramos sutartį, 2)
remiamą programą, patvirtintą įstatymo nustatyta tvarką, 3) dokumentą,
paliudijantį, kad organizacija, kuriai tiesiogiai suteikta parama, gali
būti paramos gavėja pagal Labdaros ir paramos įstatymą.

Susitarime dėl labdaros ar paramos ir reklaminių įsipareigojimų patartina
numatyti apsaugos mechanizmą: žalos atlyginimą, bent dalinį parėmimą,
reklaminių įsipareigojimų vykdymo ir kt. Ypač tai aktualu patiems rėmėjams,
kuriems rūpi, ar paramai skirtos lėšos bus panaudotos pagal paskirtį.

5. Ne pelno organizacijų teisės ir pareigos

Ne pelno organizacijos turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti
juridiniai asmenys, jeigu jas reglamentuojantys įstatymai nenustato kitaip.
Organizacijos gali savarankiškai prisiimti įsipareigojimus, turėti savo
turtą, savo vardu sudaryti sandorius, ginti savo teises įstatymų nustatyta
tvarka bei atsako už savo įsipareigojimus visu savo turtu. Tačiau ne pelno
organizacijos turi ir specifinių privilegijų bei papildomų apribojimų ir
pareigų. Ne pelno organizacijų privilegijos atsispindi pirmiausia mokesčių
teisėje, įskaitant normas, reglamentuojančias ne pelno organizacijų rėmimo
tvarką. Teisių apribojimai labiau pasireiškia šių organizacijų statusą
nustatančiuose įstatymuose.

Pagrindinis ne pelno organizacijų bruožas ir ypatumas, o sykiu ir
apribojimas yra tas, kad jos negali jokiomis formomis paskirstyti savo
pelno. Vadinasi ne pelno organizacijos nariai, savininkai, rėmėjai bei kiti
asmenys jokiu būdu negali gauti kapitalo grąžos iš lėšų, įdėtų į ne pelno
organizaciją. Principo įgyvendinimas pasireiškia dviejose stadijose: 1) ne
pelno organizacijos veiklos metu neleidžiama paskirstyti pelno kaip
kažkurio laikotarpio teigiamo finansinio rezultato, 2) ir ne pelno
organizacijos likvidavimo metu neleidžiama paskirstyti per organizacijos
egzistavimo laikotarpį užgyvento turto.

Ne pelno organizacijos gauto pelno neskirstymo principas yra įtvirtintas
Lietuvos įstatymuose. „Fondas negali teikti labdaros ar paramos bei kitaip
skirstyti pajamų jo steigėjams, valdymo organų nariams, darbuotojams,
išskyrus atvejus, kai jie yra fondo įstatuose nustatytos šalpos objektai. “
„Ji (ne pelno organizacija — viešoji įstaiga) gauto pelno negali skirstyti
steigėjams, nariams, dalininkams (savininkui).” „Ji (asociacija) gauto
pelno negali skirstyti savo nariams. ” Viešosios įstaigos likvidavimo
atveju jos dalininkams gali būti grąžintas dalininkų kapitalas, asociacijos
likvidavimo atveju jos nariams – narių stojamieji įnašai.

Deja, daugumoje organizacijų, kurios savo esme yra ne pelno, tačiau
veikia pagal specifinius įstatymus, pavyzdžiui, Švietimo įstatymą, pelno
neskirstymo principas apskritai nėra užtikrintas.

Dažnai painiojamos pelno neskirstymo ir pelno nesiekimo sąvokos. Šie
terminai tapatinami buitinėje kalboje ir sutrumpinant įvardinami kaip ne
pelno principas, tačiau jų prasmė labai skiriasi. Pelno siekimas rodo tik
tikslo gauti pelną buvimą arba nebuvimą, o pelno neskirstymo principas
-galimybę arba negalimybę gautą pelno ir organizacijos turtą paskirstyti.

Pelno skirstymas dažnai painiojamas ir su darbo užmokesčiu. Būtina
pabrėžti, kad pelno neskirstymas sąlygoja tik tai, kad ne pelno
organizacijoje negali būti skirstomas pelnas, kuris yra įdėtų lėšų,
kapitalo grąža. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ne pelno organizacija negali
turėti samdomų darbuotojų, kuriems atlyginama už darbą.

6. KONSTITUCINĖS NUOSTATOS DĖL NE PELNO ORGANIZACIJŲ

Konstitucinės nuostatos ne pelno organizacijų kaip ir bet kokios kitos
srities organizacijų atžvilgiu nagrinėtinos pirmiausiai, kadangi jomis
remiasi ar bent turėtų remtis visas tolesnis reglamentavimas.

Apie ne pelno organizacijas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų
valstybių konstitucijose kalbama žmogaus teisių užtikrinimo požiūriu. Teisė
laisvai jungtis arba nesijungti į ne pelno organizacijas yra laikoma viena
iš svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta beveik kiekvienos
demokratinės valstybės konstitucijoje bei pagrindiniuose tarptautiniuose
teisės aktuose dėl žmogaus teisių. Vienų šalių konstitucijose asociacijų
laisvė įtvirtinta kaip atskira specifinė teisė, kitų – kaip neišvengiama
bendriau suformuluotų žmogaus teisių pasekmė.

Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina ir kitas laisves, kurios labai
susijusios su ne pelno veikla: teisė turėti laisvai skleisti savo
įsitikinimus, ieškoti, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, rinktis į
taikius susirinkimus, piliečių tautinėms bendrijoms savo tautinės kultūros
reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarkyti savarankiškai.
Gana aštriai atribojimo problema pasireiškia bandant atskirti veiklą,
susijusią su pagrindiniais organizacijos tikslais, nuo nenusijusios
veiklos. Pavyzdžiui, atrodo, savaime aišku, kad su švietėjiškos ne pelno
organizacijos pagrindine veikla butų susijusi knygų leidyba, seminarų
organizavimas, daugiau diskusijų sukeltų maitinimo paslaugų teikimas
seminarų metu, dar daugiau, maitinimas ne seminarų metu, o pasipiktinimas
dažnai kyla sužinojus, kad maitinimo vietoje prekiaujama ir alkoholiu:
„Nejaugi prekyba alkoholiu susijusi su švietimu?”. Verslo arba
organizacijos gyvybingumo užtikrinimo prasme, ši seka atrodo logiška ir
normali, tačiau kur nubrėžti ribą tarp to, kas susiję su pagrindine veikla,
o kas ne – neaišku.

Deja, negalima pasakyti, kad Lietuvos teisėje įtvirtinta ne pelno

organizacijų sistema yra logiška, patogi ir vientisa. Vienas iš pagrindinių

pasirinkto ne pelno organizacijų reglamentavimo modelio trūkumų yra

įstatymų perteklius, arba, kaip dažnai įvardijama Vakarų teisės

literatūroje – teisės infliacija. Vietoje vieno (Ne pelno organizacijų) ar

dviejų (Asociacijų ir Ne pelno fondų) įstatymų, kurių, atsižvelgiant į

Lietuvos teisinę tradiciją, būtų pakakę tinkamai sureglamentuoti visą ne

pelno sektorių, Lietuvoje egzistuoja net keturi pagrindiniai įstatymai:

visuomeninių organizacijų, asociacijų, labdaros ir paramos fondų, viešųjų

įstaigų, bei nemažai specialiųjų įstatymų. Aiškumą nurungė bandymas į

Lietuvą perkelti beveik visų iš karto valstybių patirtį vienu metu. Tai,

žinoma, negali nesukelti problemų.

Įstatymų infliacija Lietuvoje pasireiškia taip stipriai, kad, nepaisant

aukščiau aptartų nesusipratimų, nueita dar toliau: priimti tokie įstatymai,

kaip Bibliotekų įstatymas, Muziejų įstatymas, Meno kūrėjų ir jų

organizacijų įstatymas. Šie įstatymai nustato ne tik atitinkamos veiklos

(švietimo, mokslo, bibliotekininkystės, muziejų veiklos) reikalavimus, bet

ir numato atskiras subjektų rūšis, kurie šią veiklą vykdo, taip pat

reikalavimus šiems subjektams. Taip šalia minėtų penkių ne pelno

organizacijų rūšių atsiranda tokie subjektai, kaip švietimo įstaiga, mokslo

ir studijų institucija, viešoji biblioteka, muziejus ir kt. Ne pelno

organizacijų sistema būtų žymiai nuoseklesnė, jei užsiimančios specifine

veikla organizacijos nebūtų išskirtos kaip atskiros rūšies organizacijos, o

veiktų pagal bendruosius statutinius įstatymus ir specifinę veiklą

reglamentuojančius įstatymus.

6.1. Ne pelno organizacijų likvidavimas ir reorganizavimas

Ne pelno organizacijų likvidavimo ir reorganizavimo procedūros yra itin

svarbios dėl to, kad jos turi užtikrinti negalėj imą nariams ar

savininkams paskirstyti lėšas, sukauptas mokestinių lengvatų būdu.

Nagrinėjant ne pelno organizacijų likvidavimo bei reorganizavimo

reglamentavimą įvairiose šalyse, galima pastebėti net tris standartus,

kaip reglamentuojamas likviduojamos ne pelno organizacijos likusio turto

panaudojimas:
a) labdaros organizacijoms neleidžiama skirstyti jokių lėšų;
b) kitoms organizacijoms leidžiama skirstyti tik stojamuosius įnašus arba

įnašus į kapitalą;
c) organizacijoms, kurios yra ne pelno, tačiau nesinaudoja mokesčių

lengvatomis ir paprastai

yra grupinės naudos (mutual benefit, angį.), dažnai leidžiama paskirstyti

visą turtą.

Lietuvoje, priklausomai nuo organizacijos statuso, egzistuoja visi trys

variantai. Griežčiausiai pelno ir iš kitų šaltinių sukaupto turto

neskirstymo principas įgyvendintas ir taikomas labdaros ir paramos

fondams. Jų likvidavimo atveju jokios lėšos neskirstomos. „Likviduojant

fondą, jo turtas ir pajamos, gautos pardavus turtą, turi būti perduoti

kitam ar kitiems fondams, kurių tikslai artimi likviduojamo fondo

įstatuose deklaruotiems tikslams, o jei tokių nėra, – kitiems fondams.138″

Įstatymas taip pat draudžia fondo reorganizaciją į kitos rūšies

organizaciją139, todėl draudimo skirstyti lėšas negalima apeiti

perregistruojant fondą į kitos rūšies organizaciją, ir tik po 1o ją

likviduojant. Panašios taisyklės taikomos ir visuomeninių organizacijų

likvidavimo atveju.

Asociacijų likvidavimo atveju galima grąžinti narių stojamuosius įnašus,

o viešosios įstaigos likvidavimo atveju – paskirstyti dalininkų kapitalą.

Viešųjų įstaigų atveju itin svarbus yra draudimas didinti viešosios

įstaigos dalininkų kapitalą kitaip nei papildomais įnašais bei vykdant

turto perkainojimą (proporcingai padidinant dalininkų kapitalą ir kitus

fondus)1’10. Priešingu atveju atsirastų galimybė nepagrįstai pasinaudoti

mokesčių lengvatomis – dalininkų kapitalą padidinti iš lėšų, kurių gavimui

pritaikytos mokesčių lengvatos, po to jį paskirstyti.

Įvairius specifinius darinius, kuriuos sąlygiškai galėtume vadinti ne

pelno organizacijomis, įtvirtinantys įstatymai nutyli šių organizacijų

likvidavimo taisykles, todėl šios organizacijos, nors ir gaudamos

neapmokestintas lėšas, dažnai gali paskirstyti visą savo turtą. Tačiau,

kol kas nebuvo tokių atvejų, kad likviduojant organizaciją buvo

nepagrįstai pasisavintas ne pelno organizacijos sukauptas turtas.

Reglamentuojant ne pelno organizacijų likvidavimą, paprastai itin daug

dėmesio skiriama nesavanoriškam likvidavimui, kada organizacija

likviduojama įgalioto valdžios organo sprendimu.

Tokios procedūros yra ypač svarbios užtikrinant galimybę, arba
atvirkščiai -negalimumą susidoroti su nepalankiomis valdžiai
organizacijomis.

Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, ne pelno organizacijoms nėra

taikomos bankroto procedūros. Nežinia, kokie yra šios išimties argumentai,

tačiau Įmonių bankroto įstatyme yra nustatyta, jog jis nustato tik įmonių

bankroto taisykles. Ko gero bankroto procedūros, kuri yra skirta kuo labiau

patenkinti likviduojamos organizacijos kreditorių interesus, taikymas, būtų

pagrįstas ir ne pelno organizacijų atžvilgiu.

6.2. Švietimo ne pelno organizacijų teisinė norminė bazė

1. Lietuvos švietimo sistema apima ikimokyklinį ugdymą, bendrąjį
vaikų ir jaunimo lavinimą, profesinį ir aukštesnįjį mokymą, aukštąjį mokslą
ir suaugusiųjų švietimą, įgyvendinamą šių tipų švietimo įstaigose:

1) ikimokyklinio ugdymo įstaigose;

2) bendrojo lavinimo mokyklose;

3) profesinio mokymo įstaigose, įmonėse;

4) aukštesniosiose mokyklose;

5) aukštosiose mokyklose;

6) papildomo ugdymo ir neformaliojo švietimo įstaigose.

2. Lietuvos švietimo sistemoje įgyvendinamas mokymosi perimamumas tarp
atitinkamo tipo (lygio) švietimo įstaigų.
3. Švietimo įstaiga – nuolat arba su pertraukomis veikianti institucija,
vykdanti ir organizuojanti ugdymo, mokymo arba savišvietos procesą pagal
atitinkamas programas.

10 straipsnis. Švietimo įstaigų steigimas, reorganizavimas ir

likvidavimas
Valstybines švietimo įstaigas steigia, reorganizuoja ir likviduoja Švietimo
ir mokslo ministerija, taip pat apskričių viršininkai Švietimo ir mokslo
ministerijos raštišku sutikimu.
Valstybines švietimo įstaigas steigti, reorganizuoti ir likviduoti gali
kitos ministerijos bei Vyriausybės įstaigos Švietimo ir mokslo ministerijos
raštišku sutikimu.
Savivaldybių tarybos Švietimo ir mokslo ministerijos raštišku sutikimu
steigia, reorganizuoja irlikviduoja savivaldybių švietimo įstaigas,
teikiančias pradinį, pagrindinį ir vidurin įišsilavinimą; apskričių
viršininkų raštišku sutikimu – ikimokyklinio, papildomo ugdymo ir
suaugusiųjų neformaliojo švietimo įstaigas.
Švietimo įstaigos gali būti steigiamos kelių steigėjų sutarties pagrindu.
Tėvų pageidavimu valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos sutarties
pagrindu steigiamos kartu su valstybės pripažinta tradicine religine
bendrija šios bendrijos, savivaldybių tarybos ar valstybės institucijos
iniciatyva. Šių švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo
tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Valstybinės švietimo įstaigos gali būti steigiamos kartu su užsienio
juridiniais asmenimis, gavus Švietimo ir mokslo ministro raštišką sutikimą.

6. Nevalstybines švietimo įstaigas steigia, reorganizuoja ir likviduoja
Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys ar paskiri Lietuvos
Respublikos piliečiai, gavę Švietimo ir mokslo ministerijos raštišką
sutikimą. Kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys gali steigti
švietimo įstaigas ar būti bendrų švietimo įstaigų steigėjai, gavę Švietimo
ir mokslo ministro raštišką sutikimą.
7. Jeigu nevalstybinės švietimo įstaigos veikla pažeidžia įstatymus,
Švietimo ir mokslo ministerija pareikalauja per nurodytą laiką pašalinti
nustatytus pažeidimus. Švietimo įstaigai per nurodytą laiką nepašalinus
nustatytų pažeidimų, ginčas sprendžiamas teismine tvarka.
8. Švietimo įstaigos turi juridinio asmens teises ir yra pavaldžios
steigėjams. Švietimo įstaigos registruojamos Vyriausybės ar jos įgaliotos
institucijos nustatyta tvarka.
9. Švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką
reglamentuoja bendrieji nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė.

32 straipsnis. Švietimo įstaigų veiklos nuostatai
1. Valstybinės ir savivaldybių švietimo įstaigos savo darbe vadovaujasi jų
savivaldos institucijų aprobuotais ir steigėjo patvirtintais įstaigos
veiklos nuostatais, kurie turi neprieštarauti šiam ir kitiems įstatymams
bei atitinkamo tipo švietimo įstaigų bendriesiems veiklos nuostatams.
2. Nevalstybinių švietimo įstaigų veiklos nuostatai derinami Švietimo ir
mokslo ministerijos nustatyta tvarka.

34 straipsnis. Švietimo įstaigų veiklos priežiūra

1. Švietimo įstaigų veiklą prižiūri valstybė.
1. Švietimo įstaigų veikla organizuojama ir prižiūrima šio įstatymo ir
Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka.
2. Bendrosios švietimo .politikos vykdymą prižiūri Švietimo ir mokslo
ministerija bei apskričių viršininkai pagal Švietimo ir mokslo ministerijos
patvirtintus nuostatus.
Apskrities viršininko administracijos švietimo inspekcijai nustačius, kad
savivaldybė nevykdo įstatymų priskirtų švietimo funkcijų, neužtikrina
reikiamų sąlygų pavaldžios švietimo įstaigos veiklai, apskrities
viršininkas rašo teikimą Vyriausybės atstovui apskrityje dėl švietimo
įstaigos steigėjo funkcijų perdavimo apskrities viršininko administracijai.
Nutarimą dėl švietimo įstaigos steigėjo funkcijų perdavimo apskričiai
priima Vyriausybė.
5. Švietimo įstaigų veiklą prižiūrinčios institucijos Švietimo ir mokslo
ministerijos nustatyta tvarka informuoja visuomenę ir valstybines valdžios
institucijas apie Lietuvos ir atskirų jos regionų švietimo būklę, švietimo
įstaigų atliekamo ugdymo kokybę.
6. Stebėti pedagogo darbą turi teisę Valstybinės švietimo inspekcijos,
Bendruosiuose švietimo įstaigų priežiūros, Pedagogų ir vadovų atestacijos
bei švietimo įstaigos veiklos nuostatuose nurodyti asmenys.

Kiti asmenys gali stebėti pedagogo darbą, tik gavę jo sutikimą.

41 straipsnis. Švietimo įstaigų finansavimas
1. Pagrindimai valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų finansavimo
šaltiniai yra valstybės ir savivaldybių biudžetai. Finansavimas iš
valstybės ar savivaldybių biudžeto užtikrina normalias šių įstaigų^veiklos
sąlygas. Kiti finansavimo šaltiniai yra švietimo įstaigų nebiudžetinės
lėšos.
2. Užsienio kapitalo dalis bendrose su užsieniu švietimo institucijose
nustatoma švietimo ir mokslo ministerijos išduodamame leidime tokiai
institucijai steigti.
3. Nevalstybines švietimo įstaigas išlaiko steigėjai. Nevalstybinėms
švietimo įstaigoms valstybinio standarto išsilavinimą suteikiančioms
programoms finansuoti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta
tvarka skiriamos biudžeto lėšos kaip atitinkamo tipo (pakopos) valstybės ar
savivaldybių švietimo įstaigoms.

Lėšų dydis nustatomas atsižvelgiant į išlaidas, numatytas vienam vaikui,
moksleiviui atitinkamo tipo (pakopos) valstybinėse ar savivaldybių švietimo
įstaigose.

Straipsnio redakcija nuo 2001 m. rugsėjo l d.:
1. Valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos, nevalstybinės tradicinių

religinių bendrijų švietimo įstaigos, suteikiančios valstybinio standarto

bendrąjį išsilavinimą, taip pat valstybės ir savivaldybių švietimo

įstaigos, įsteigtos kartu su valstybės pripažinta tradicine religine

bendrija, finansuojamos ir išlaikomos iš valstybės ir savivaldybių

biudžetų. Šios įstaigos gali gauti lėšų ir kitais įstatymų numatytais

būdais.
2. Užsienio kapitalo dalis bendrose su užsieniu švietimo institucijose

nustatoma švietimo ir mokslo ministerijos išduodamame leidime tokiai

institucijai steigti.

Nevalstybines švietimo įstaigas, išskyrus tradicinių religinių bendrijų
švietimo įstaigas, suteikiančias

valstybinio standarto bendrąjį išsilavinimą, išlaiko steigėjai.
Nevalstybinėms švietimo įstaigoms valstybinio standarto bendrąjį
išsilavinimą suteikiančioms programoms finansuoti Vyriausybės ar jos
įgaliotos institucijos nustatyta tvarka skiriama biudžeto lėšų tiek pat,
kiek ir atitinkamo tipo (pakopos) valstybės ar savivaldybių švietimo
įstaigoms. Lėšų dydis nustatomas atsižvelgiant į išlaidas, numatytas vienam
vaikui, moksleiviui atitinkamo tipo (pakopos) valstybinėse ar savivaldybių
švietimo įstaigose.

7. Apskaitos ir statistikos reglamentavimas

Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme švietimas skelbiamas kaip viena iš
prioritetinių valstybės remiamų sričių. Pastaruoju metu kas penktas
Lietuvos gyventojas yra arba moksleivis ar studentas, arba formalios
švietimo sistemos pedagogas. Iš nacionalinio biudžeto švietimui kasmet buvo
skiriama didžiausia lėšų dalis, palyginti su kitomis valstybės išlaidomis,
ši dalis nuolat didėjo. 1998 m. iš nacionalinio biudžeto skirta dvigubai
daugiau lėšų nei 1995 m. (atitinkamai 2.7 mlrd. Lt ir 1.35 mlrd. Lt). 1993
m. išlaidos švietimui sudarė 20% nacionalinio biudžeto, o 1998 m. – 28% .
Palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), 1995 m. išlaidos švietimui
sudarė 5.6% , o 1998 m. – 6.4% .

Ikimokyklinis ugdymas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ikimokyklinės
įstaigos dėl pablogėjusios šalies ekonominės padėties ėmė sparčiai tuštėti,
kasmet jas lankė vis mažiau vaikų. Šimtai darželių buvo uždaryti irstant
kolūkinei sistemai, nuostolingieji reorganizuoti į pradžios mokyklas, vaikų
globos namus, kaimo kultūros centrus. Dėl šių priežasčių  ikimokyklinių
įstaigų skaičius, palyginti su  1990 m., sumažėjo nuo 1681 1990 m. iki 719
1998 m. arba daugiau kaip du kartus, vietų jose – nuo 205.9 tūkst. iki 81.2
tūkst. arba 61%. Ypač ryškiai (beveik keturis kartus) sumažėjo vietų
skaičius kaimo ikimokyklinėse įstaigose. Kiek lėčiau mažėjo bendras
ikimokyklinio amžiaus (1-6 m.) vaikų skaičius – nuo 354.5 tūkst. iki 168.6
tūkst. arba 52%., todėl vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose šiuo metu
trūksta vietų.
Nors gimstamumas ir atitinkamai ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius vis
dar mažėja, kasmet vis daugiau vaikų lanko lopšelius – darželius.
Tačiau esant nepakankamam vietų skaičiui, miestuose darosi sunku gauti
vietą ikimokyklinėje įstaigoje. Jau treji metai 100-ui auklėtinių
vidutiniškai tenka 82 vietos miesto lopšeliuose – darželiuose (1990 m.
-123). Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 1998 m. rudenį
ikimokyklinės įstaigos patenkino tik šiek tiek daugiau nei trečdalį (35%)
visų pateiktų tėvų prašymų. Trūkstant vietų, nemaža dalis įstaigų, ypač
miesto, yra perpildytos, darželių grupėse daugiau kaip po 30 vaikų. 1990 m.
buvo perpildytos 147 ikimokyklinės įstaigos bei darželiai – mokyklos, 1994
m. – 466, o 1998 m. -562. Kas ketvirtoje miesto ikimokyklinėje įstaigoje
vaikų skaičius 50-čia ir daugiau viršijo vietų skaičių. Kaime lopšelius –
darželius lanko šiek tiek daugiau nei dešimtadalis visų kaimo mažamečių
vaikų. Tačiau, net esant tokiai padėčiai, 1998 m. kas trečioje kaimo
ikimokyklinėje įstaigoje vaikų skaičius viršijo vietų skaičių.
Svarbiausiuose Lietuvos švietimo reformos dokumentuose ikimokyklinis
ugdymas pradėtas aiškinti kaip pradinė švietimo sistemos pakopa. Tačiau
kasmet per 100 tūkst. (1998 m. – 112 tūkst.) 3-6 m. amžiaus vaikų 
nedalyvauja priešmokykliniame instituciniame ugdyme. 1998 m. 15 tūkst.
(42%) miesto ir 16 tūkst. (82%) kaimo šešiamečių vaikų į mokyklas atėjo
nelankę lopšelių – darželių, neišėję ikimokyklinio ugdymo programų.
Mėginant spręsti  iškilusias ikimokyklinio ugdymo, vaiko rengimo mokyklai
problemas, bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1996 m. steigiamos naujos
ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės. 1995 m. darželių grupės
veikė 38 bendrojo lavinimo mokyklose, o 1998 m. – 93, auklėtinių skaičius
jose išaugo atitinkamai nuo 822 iki 1474. Priešmokyklinio ugdymo
(parengiamųjų) klasių skaičius, palyginti su 1996 m., išaugo nuo 204 iki
506, o rengiamų mokyklai vaikų skaičius – nuo 2.9 tūkst. iki 6.5 tūkst.
1998 m. veikė 2 nevalstybiniai darželiai, juos lankė 203 vaikai.

Reformuojant ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pedagoginių darbuotojų,
palyginti su 1990 m., sumažėjo beveik perpus – nuo 22 tūkst. iki 12 tūkst.,
nors pastaruoju metu jų skaičius didėja tiek mieste, tiek kaime. Beveik
visi pedagoginiai darbuotojai – moterys: 1998 m. dirbo tik 77 vyrai.
Aukštąjį išsimokslinimą yra įgiję 48% miesto ir 35% kaimo lopšelių –
darželių darbuotojų. Pusė visų darbuotojų turi didesnį kaip 15 metų darbo
stažą.
Moksleivių ir studentų skaičiaus pokyčiai. Augant mokslo prestižui, daugėjo
moksleivių ir studentų: per penkerius metus mokslus einančio jaunimo iki 25
m. amžiaus dalis išaugo nuo 64% iki 75%. Tačiau pagal mokslus einančio
jaunimo mastą Lietuva vis dar atsilieka nuo daugelio Europos šalių.

Privalomas mokslas. 1998-1999 m. mokėsi 96% 7-15 m. vaikų. Per paskutinius
trejus metus nesimokančių vaikų dalis šiek tiek sumažėjo. Daugiau kaip
dešimtmetį mažėjęs moksleivių ir studentų skaičius nuo 1994 m. ėmė didėti.
1993 – 1994 m.m. buvo moksleivių ir studentų kontingento mažėjimo kreivės
lūžio metai. Vėliau besimokančio jaunimo skaičius mokymo įstaigose kasmet
didėjo vidutiniškai po 23 tūkst. 1998 – 1999 m.m. pradžioje visose šalies
mokyklose mokėsi ir studijavo 746 tūkst. vaikų ir jaunuolių arba 113 tūkst.
daugiau nei 1993 – 1994 m.m. Iš 10000 gyventojų mokėsi atitinkamai 1701 ir
2016.
Mokslus einančio jaunimo daugėja dėl kelių priežasčių. Viena iš jų –
padidėjęs gimstamumas. Dėl to per minėtą laikotarpį pagrindiniame mokymo
lygmenyje padaugėjo 43 tūkst. moksleivių. Tačiau bene svarbiausia tai, kad
augant mokslo prestižui ir didėjant aukštos kvalifikacijos specialistų
paklausai, vis daugiau jaunuolių siekia įgyti aukštesnį išsilavinimą.
Lyginant, kokia dalis jaunuolių iki 25 m. amžiaus mokėsi prieš penkerius
metus ir dabar, matyti, kad ši dalis išaugo nuo 64% iki 75% , o vidurinio
ir aukštojo mokymo lygmenyje – nuo 37% iki 52%.
Panaši tendencija vyrauja ir kitose Europos šalyse. Tačiau įvairių
tarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad Lietuva pagal mokslus einančio
jaunimo mastą atsilieka nuo daugelio užsienio valstybių. EUROSTAT’o
duomenimis, 1996 – 1997 m.m. Lietuvoje mokėsi ir studijavo 48% jaunuolių
iki 30 m. amžiaus, tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse – 57% (Belgijoje,
Prancūzijoje daugiau kaip 60% ) . 1996 m. UNESCO duomenimis, Lietuvos
moksleivių bei studentų dalis atskiruose mokymo lygmenyse, palyginti su tam
tikro tradicinio amžiaus gyventojų grupėmis, taip pat buvo mažesnė už
daugelio Europos šalių.
Pagal Švietimo įstatymą moksleiviai privalo įgyti pagrindinį išsimokslinimą
arba mokytis iki jiems sukaks 16 m. 1998 – 1999 m.m. įvairių tipų mokyklose
mokėsi 96 % 7 – 15 m. vaikų ir paauglių, mokyklos nelankė 21 tūkst. ( 4 % )
. Per paskutinius trejus metus nesimokančių jaunuolių dalis šiek tiek
sumažėjo. Tačiau ir toliau kiekvienais metais į mokyklas neatvyksta
vidutiniškai po 5 tūkst. septynmečių, dar tiek pat moksleivių per vienerius
metus nubyra iš 1 – 9 klasių.
Mokymosi motyvacijos stojantiesiems moksleiviams šiandien siūlomos
alternatyvios mokyklos , kuriose galima įsigyti pagrindinį išsimokslinimą.
Tai jaunimo mokyklos ( 1996 m. mokėsi 2 tūkst. moksleivių) , profesinės
mokyklos I pakopa ( 8 tūkst.) , bei vakarinio mokymo suaugusiųjų mokyklos (
232 moksleiviai) .
Tačiau vis daugiau 7 – 15 m. amžiaus vaikų privalomo išsimokslinimo siekia
dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ( 1995 m. – 472 tūkst., 1998 m. – 487
tūkst.) , o mažiau vakarinėse suaugusių ir profesinėse mokyklose ( 1995 m.
– 9.9 tūkst., 1998 m. – 6.5 tūkst.) . Tai rodo, kad kasmet vis daugiau
paauglių svajoja tradiciniu būdu įgyti kiek įmanoma aukštesnį
išsimokslinimą.
Tolesnis mokymasis, baigus privalomąjį mokslą. Kasmet vis daugiau
moksleivių, įgiję privalomąjį išsimokslinimą, mokosi toliau. 1998 m.
tęsiančių mokslą moksleivių dalis buvo didžiausia – 99.5%. Beveik kas
antras moksleivis, baigęs vidurinę mokyklą, siekia aukštojo mokslo.

Nuo 1995 m. studentų skaičius aukštosiose mokyklose pradėjo sparčiai augti
ir 1999 m. mokėsi 84 tūkst. studentų. Vis daugiau studentų, įgiję aukštojo
mokslo diplomą, tęsia studijas magistratūroje ir doktorantūroje.
Pastaruoju metu daugelis jaunuolių, suvokę besiformuojančius sudėtingos
rinkos ekonomikos dėsnius, savo karjerą sieja su gerai apmokamu aukštos
kvalifikacijos specialisto darbu. Todėl mokslas, ypač aukštasis, vis labiau
vertinamas ir kasmet vis daugiau moksleivių, baigę privalomąjį mokslą,
mokosi toliau. 1998 m. tęsiančių mokslą moksleivių dalis, palyginti su visu
atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, buvo pati didžiausia –
99.5% . Iš jaunuolių, baigusių pagrindinę mokyklą, 70% toliau mokosi
vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, 29.4% stojo į profesines mokyklas.
Tai, kad jauni, dar nebaigę privalomojo mokslo, moksleiviai daugelį dalykų
mokosi sustiprintai, rodo jų ketinimą tęsti mokslus. Vis populiaresnės
tampa gimnazijos. 1993 – 1994 m. buvo 3 gimnazijos, jose mokėsi 1752
moksleiviai, o 1998 – 1999 m.m. buvo 59 gimnazijos ir 29 mokyklos,
turinčios gimnazijų klases, kuriose mokėsi 17.6 tūkst. gimnazistų. Beveik
kas antras baigęs vidurinę mokyklą moksleivis siekia aukštojo mokslo.
Aukštesniojo mokslo labiau linkusios siekti merginos. 1998 m.
aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose studijavo 42% 19 – 24 m. amžiaus
merginų ir 27% vaikinų. Kadangi berniukų gimsta daugiau, tai jų paprastai
daugiau žemiausiuose – pradiniame ir pagrindiniame – mokymo lygmenyse. 
Tačiau regionų analizė rodo, kad poreikis siekti aukštesnio mokslo
įvairiuose šalies miestuose bei rajonuose yra nevienodas. Jaunuolių, kurie
siekia mokytis aukštesniosiose mokyklose, dalis įvairiuose regionuose
svyruoja nuo 50% iki 98% . Pavyzdžiui, mažiau į aukštąsias mokyklas stoja
tolimesnių miestų bei rajonų jaunimas ( Skuodo, Joniškio, Kelmės), taip pat
tų rajonų jaunuoliai, kuriuose vyrauja tautinių mažumų gyventojai ( Trakų,
Šalčininkų, Visagino).

Baigę privalomąjį mokslą, vaikinai dažniausiai renkasi darbininko
profesiją. Todėl profesinėse mokyklose 100-ui vaikinų teko vidutiniškai tik
65 merginos.
Aukštasis mokslas. Pastebima, kad beveik visose Europos šalyse, taip pat ir
Lietuvoje, daugėja siekiančiųjų aukštojo mokslo. Praėjusiais metais,
palyginti su 2000 m., universitetuose studijavo beveik 10tūkst. Daugiau
studentų. Tačiau per dešimtmetį aukštųjų mokyklų skaičius pakito nedaug.
Atkurtas Kauno Vytauto Didžiojo universitetas, įsteigtas Klaipėdos
universitetas, Lietuvos teisės ir Lietuvos karo akademijos, neseniai įkurta
pirmoji nevalstybinė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija. 1999 m. ,
palyginti su 1990 m., aukštųjų mokyklų skaičius išaugo nuo 13 iki 16.
Daugelis mokyklų pakeitė statusą, tapo universitetais arba akademijomis.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 43 aukštosios mokyklos: 30 valstybinių (15
universitetų ir 15 kolegijų) ir 13 nevalstybinių (4 universitetai ir 9
kolegijos).
Aukštasis mokslas šiandien ypač populiarus. Šiuo metu į aukštąsias mokyklas
stoja beveik pusė visų abiturientų, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų
absolventai, bei asmenys, turintys aukštojo mokslo baigimo diplomus.
Iškart po nepriklausomybės paskelbimo aukštojo mokslo vertė buvo smukusi.
Tuo metu daugumos jaunuolių svajonė buvo kuo skubiau užsiimti privačiu
verslu ir greitai praturtėti. Tačiau greitai buvo įsitikinta, kad, norint
užsiimti rimtu verslu, reikia daug žinių. Nuo 1995 m. studentų skaičius
aukštosiose mokyklose vėl pradėjo sparčiai augti ir šiuo metu jis yra
didesnis 33 tūkst. arba 65% .
Tačiau įstoti į aukštąsias mokyklas, o ypač į valstybės finansuojamas
vietas, tampa vis sunkiau. Tie, kurie nesurenka reikiamo balų skaičiaus, už
studijas turi mokėti. Mokančių už mokslą studentų kasmet daugėja: 1995 m.
už studijas mokėjo 3.5 tūkst. pagrindinių studijų studentų, 1997 m. – 7.1
tūkst., 1998 m. – 12.1 tūkst., 1999 m. – 19,6 tūkst. Tokia studijų
finansavimo tvarka buvo taikoma iki 2002 09 01. Nuo 2002 09 01,
atsižvelgiant į stojimo rezultatus, 66 proc. universitetų ir 80 proc.
kolegijų dieninių studijų pirmakursių mokslas bus visiškai apmokamos,
kitiems reikės mokėti fiksuotą 500 Lt studijų įmoką. Įvedus fiksuotą
mokestį už studijas, atsirado papildoma galimybė studijuoti, sutaupant tėvų
ar rėmėjų lėšas, beveik 6 tūkst. jaunuolių. 2001 m. toks skaičius jaunuolių
buvo priimtas į dieninės formos pagrindinių studijų mokamas vietas. Ar
studentas ir toliau mokės 500 Lt įmoką, ar jo mokslą visiškai finansuos
valstybė, antrajame semestre priklausys nuo žiemos sesijos rezultatų.

Tačiau įstojusiems į vakarines, neakivaizdines, magistro studijas bei kitų
kursų studentams taikoma iki šiol galiojusi studijų finansavimo tvarka:
mokamos ir nemokamos studijų vietos.

Aukštosioms mokykloms numatyta galimybė į papildomas vietas priimti
asmenis, turinčius I ir II invalidumo grupę, kurie įvykdė konkurso
reikalavimus, tačiau nepateko į aukštąsias mokyklas. Jų studijų išlaidas
nuo 2003 metų apmokės Švietimo ir mokslo ministerija. 
Mažėja studentų, gaunančių stipendijas: 1998 m. stipendijas gavo 69% , 1999
m. – 59% dieninių skyrių studentų. Stipendijos skirstomos aukštųjų mokyklų
nustatyta tvarka, suderinus su studentų savivalda. Studentai sprendžia,
kokia fondo dalis skiriama pagal studijų rezultatus, kokia – pagal
socialinę padėtį. Stipendijos mokamos pagal mokymosi rezultatus. Koks
vidurkis reikalingas, kad studentas gautų stipendiją, nustato kiekvienas
universitetas. Yra nustatyta, kad geriausiai besimokantys aukštųjų mokyklų
studentai gauna ne didesnes nei 2 MGL stipendijas, o socialiai remtini – ne
didesnes nei 1 MGL.

2002 m. numatytas stipendijų fondo dydis siekia 57,9 mln. Lt
Vis daugiau studentų, įgiję aukštojo mokslo diplomą, tęsia studijas
podiplominėse studijose – magistratūroje ir doktorantūroje. Palyginti su
1993/1994 m.m., magistrantų skaičius išaugo nuo 3.8 tūkst. iki 18.1 tūkst.
arba beveik penkis kartus, doktorantų nuo 0.7 tūkst. iki 2.0 tūkst., t.y.
beveik trigubai.
Nuo 1990 iki 1999 m. Lietuvos aukštosios mokyklos parengė 91.3 tūkst.
specialistų su aukštuoju išsimokslinimu, vidutiniškai kasmet po 9 tūkst.
Šiuo metu daugiausia rengiama pedagogų, inžinierių, verslo ir
administravimo, humanitarinių mokslų specialistų, architektų. Palyginti su
ankstesniais metais, daugiau rengiama verslo specialistų, teisininkų,
mažiau – žemės ūkio, vaizduojamojo ir taikomojo meno specialistų. Pagal
specialistų poreikio tyrimus artimiausiais metais didžiausia paklausa bus:
matematikos, informatikos ir telekomunikacijų specialistų
ekonomikos, tarptautinės teisės, vadybos specialistų
socialinių darbuotojų
anglų, vokiečių, prancūzų ir kitų (Šiaurės, Vidurio bei Pietų Europos
šalių) kalbų specialistų
kineziterapeutų, ergoterapeutų ir vaistininkų
biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros specialistų
kompiuterinio dizaino, paminklosaugos specialistų
socialinių pedagogų, specialiųjų pedagogų, andragogikos bei informatikos
mokytojų
Pagal specialistų poreikio tyrimus, artimiausiais metais paklausa mažės:
bendras žemės ūkio specialistų skaičius, tačiau didės specialistų su
aukštuoju išsilavinimu poreikis
agronomijos, gyvulininkystės technologijos specialistų
ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir pradinių klasių mokytojų.

Aukštosiose mokyklose sparčiai daugėja merginų. 1990 m. 100 studijuojančių
vaikinų teko 108 merginos, o 1999 m. – 138. Merginos vyrauja daugelyje
studijų sričių.
Plečiasi akademiniai mainai tarp Lietuvos ir užsienio valstybių, keičiamasi
studentais pagal tarptautines studentų mainų programas. 1998 – 1999 m. m.
39 pasaulio šalyse stažavosi 712 studentų arba 2.5 karto daugiau, palyginti
su 1993 – 1994 m.m. Iš jų daugiausia studijavo Skandinavijos šalyse (162),
Vokietijoje (138), Danijoje (72), taip pat Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV (53
– 67). Studentai stažavosi verslo, teisės, meno, socialinių, humanitarinių
mokslų ir kitose srityse.
Studijuoti į Lietuvą taip pat atvyksta vis daugiau jaunimo iš užsienio.
1999 – 2000 m.m. pradžioje aukštosiose mokyklose studijavo 512 užsieniečių
iš 40 pasaulio valstybių. Dauguma jų atvyko studijuoti medicinos, technikos
mokslų bei meno.
Švietimo finansavimas. Švietimui kasmet buvo skiriama didžiausia
nacionalinio biudžeto dalis. 1998 m. iš nacionalinio biudžeto skirta
dvigubai daugiau lėšų nei 1995 m. Tačiau lėšų vis dėlto trūksta, ypač naujų
darželių ir mokyklų statybai.
Ikimokyklinis ugdymas. Tai vaikų iki 3 m. priežiūra bei 3-6 m. amžiaus
vaikų ugdymas pagal tam tikras programas lopšeliuose – darželiuose,
bendrojo lavinimo mokyklų ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo
grupėse. 
Vaikų, lankančių ikimokyklines įstaigas, dalis. Vaikų, lankančių
ikimokyklines ugdymo įstaigas, skaičiaus santykis su bendru 1-6 m. amžiaus
vaikų skaičiumi.

Mokymosi aprėptis. Tai tam tikro mokymo lygmens moksleivių ar studentų
skaičius, palyginti su tam lygmeniui būdingo tradicinio teorinio amžiaus
visu Lietuvos jaunuolių skaičiumi.

Mokyklos nelankantys vaikai. Mokyklos nelankančių vaikų skaičius pateiktas
atlikus ekspertinius skaičiavimus. Tai skirtumas tarp visų privalomo
mokytis amžiaus (7-15 m.) jaunuolių ir to paties amžiaus jaunimo, kurie
mokosi visose bendrojo lavinimo, profesinėse, aukštesniosiose mokyklose,
skaičiaus.
XXI a. švietimo reforma. Unifikuotas švietimas, ideologizuotas pedagogikos
mokslas nesutrukdė Lietuvos pedagogikos mokslinio tyrimo instituto
mokslininkams subrandinti tautinės mokyklos idėją. Ji buvo aptarta Lietuvos
mokslininkų konferencijoje, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame
suvažiavime, o viešai paskelbta 1988 m. pabaigoje, SSKP generalinio
sekretoriaus M.Gorbačiovo inicijuotu “perestroikos” laikotarpiu, Maskvoje
įvykusiame Sąjunginiame švietimo darbuotojų suvažiavime. Lietuvoje buvo
leidžiamas laikraštis “Tarybinis mokytojas”. Tautos mokyklos kūrimo
samprata atitiko Sąjūdžio, visuomeninio judėjimo dėl Lietuvos ūkinio ir
valstybinio savarankiškumo, idėjas. Mokslininkų grupės, pateikusios ir
plėtojusios tautinės mokyklos idėjas, lyderės – habil. dr. Meilė Lukšienė
ir dr. Laimutė Marija Tupikienė. 
1989 m. buvo sudaryta Švietimo sistemos pertvarkos taryba. 1990 m. sausį
paskelbtas Švietimo įstatymo projektas (dar Lietuvos SSR) teigė: neatimama
kiekvienos tautos teisė ir išsaugojimo būdas yra tautinės kultūros
plėtojimas. 1990 m. kovo 11 d. paskelbus apie atkuriamą nepriklausomą
Lietuvos valstybę, švietimo pertvarkos gairės jau buvo parengtos. 1991 m.
birželio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas.

1991 m. spalį paskelbta Lietuvos švietimo reformos programa.
1992 m. parengta ir paskelbta Lietuvos švietimo koncepcija. 1994 m.
paskelbti Bendrųjų programų projektai. 1997 m. paskelbtos I – X klasių
Bendrosios programos ir Valstybiniai išsilavinimo standartai ( projektas);
1999 m. jau parengti beveik visų švietimo sričių įstatymai, baigiama
tvarkyti švietimo juridinė bazė.  
Švietimo koncepcija – vienas iš svarbiausių reformos dokumentų – aptaria
visos švietimo sistemos struktūrą, bendrąjį vaikų ir jaunimo ugdymą,
profesinį jaunimo ugdymą, aukštąjį mokslą, suaugusiųjų švietimą, pedagogų
rengimą, švietimo valdymą ir finansavimą, ugdymo proceso aprūpinimą
(mokslinį informacinį, psichologinį bei medicininį). Koncepcija skelbia
esminius Lietuvos švietimo principus – humaniškumą, demokratiškumą,
nacionalumą, atsinaujinimą.

    Bendrojo lavinimo mokyklos paskirtį, jos vertybes, uždavinius nusako
Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos. Mokyklos
paskirtis – rūpintis sėkmingu asmenybės ugdymu ir visuomenės raida,
talkinti modernios Lietuvos tautos, atviros visuomenės ir demokratinės
valstybės kūrimuisi. 
Visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jaunuolį, jaunuolę, jų
poreikius ir gebėjimus. Mokykla išpažįsta žmogaus vertingumą, jo
pasirinkimo laisvę ir dorovinę atsakomybę, kuria demokratinius santykius ir
skatina jų laikytis bendruomenės vidaus gyvenime, puoselėja intelektinę
laisvę ir toleranciją bei kitas vertybes.
Mokyklos, kaip institucijos, ypač aktualus siekis – sukurti atvirą,
dinamišką, polilogišką ir tolerantišką, ne hierarchinio pavaldumo, bet
horizontaliaisiais partnerystės ryšiais, laisva asmens iniciatyva
grindžiamą Lietuvos visuomenę. Bendrosios programos nustato tik bendruosius
ugdymo turinio principus, jų pagrindu mokyklos bendruomenėms suteikiama
galimybė kurti mokyklos ugdymo programas. Tai naujas strategiškai svarbus
ugdymo turinio politikos posūkis: ugdymo turinys decentralizuojamas. Kartu
rengiami valstybiniai išsilavinimo standartai – rezultatų, kurių tikimasi
iš mokyklos, orientyras. Bendrieji švietimo reformos dokumentai remiasi
Lietuvos švietimo tradicija ir ugdymo minties patirtimi – S.Šalkauskio,
J.Vabalo-Gudaičio, J.Laužiko darbais. Orientuojamasi į šiuolaikinės
pedagogikos bei psichologijos raidos tendencijas, XXI a. švietimui keliamus
reikalavimus.

    Ugdymo turinys integruojamas, pateikiamas koncentrais, kurie dera su
nauja mokyklos struktūra: 4+(4+2)+2. Paskutinėje mokyklos pakopoje mokiniai
gali pasirinkti mokymąsi pagal savo poreikius ir polinkius – mokymas
profiliuojamas. Mokytojams paliekama teisė kurti individuoalias programas
atsižvelgiant į bendruosius ugdymo tikslus, išsilavinimo standartus,
bendrąsias programas, moksleivių poreikius. Mokymas individualizuojamas.

    Su bendraisiais ugdymo siekiais siejami ir ugdymo metodai: tetiniai
(pateikiamieji) keičiami euristiniais (atrandamaisiais). Esminis metodų
bruožas – mokytojo ir vaiko abipusis bendravimas.

    Tais pačiais principais organizuotas tautinių mažumų švietimas.
Kuriamos sekmadieninės negausių tautinių mažumų mokyklos. Tautinių mažumų
bei lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų, švietimu rūpinasi Tautinių
mažumų ir išeivijos departamentas (anksčiau – regioninių problemų ir
tautinių mažumų departamentas).
Per pirmąjį reformos dešimtmetį kūrėsi naujų tipų mokyklos. Aktyviausių
mokyklų, siekusių paneigti suvienodinto švietimo principą, iniciatyva ėmė
kurtis gimnazijos. 1998 – 1999 m. m. Lietuvoje jau veikė 59 gimnazijos, 29
vidurinėse mokyklose – gimnazijos klasės. 1997 m. Vilniuje įkurta pirmoji
tarptautinio bakalaureto klasė. Buvo atidarytos Lietuvoje dar neįprastos
jaunimo mokyklos, skirtos mokiniams, daugiausia paaugliams, kuriems trūksta
mokymosi motyvacijos. 1998 – 1999 m. m. veikė 23 jaunimo mokyklos, jose
mokėsi 2 191 mokinys. Minėtais mokslo metais Lietuvoje buvo 2 272
valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos, be aptartųjų: 821 darželis –
mokykla, 575 pagrindinės, 705 vidurinės, 22 suaugusiųjų, 55 specialiosios
mokyklos neįgaliesiems, 3 sanatorinės mokyklos, 807 ikimokyklinės įstaigos
(pastarosiose mokėsi 90 545 vaikai). Iš viso 1998 – 199 m. m. valstybines
bendrojo lavinimo mokyklas lankė 558 160 mokinių. Šiuo metu kuriamos ir
privačios ugdymo įstaigos.
Profesinis išsilavinimas įgyjamas pagrindinio profesinio mokymo įstaigose
(profesinė mokykla), aukštesniųjų studijų įstaigose (aukštesniosios
mokyklos), aukštosiose neuniversitetinėse įstaigose (kolegijos, kitos
neuniversitetinės aukštosios mokyklos), darbo rinkos profesinio mokymo
įstaigose (profesinio mokymo centrai).

Antroje paskutinio dešimtmečio pusėje profesinio rengimo įstaigų moksleivių
sparčiai daugėjo. 1990 m. profesinėse mokyklose įvestos 4 mokymosi pakopos.
III pakopoje įgyjama ir profesinė kvalifikacija, ir bendrasis vidurinis
išsilavinimas. Tvirtėjant šalies ūkiui, plečiantis verslui reikalingi
kvalifikuoti, išsilavinę darbuotojai. 1997 – 1998 m. m. profesinio rengimo
įstaigas rinkosi 35,7% visų vienos kartos moksleivių.

Profesinio mokymo reformą remia Europos Sąjungos PHARE programa. Profesinio
rengimo stateginius tikslus ir principus, struktūrą, valdymą ir kitas temas
bei problemas nuodugniai aptaria 1998 m. parengtas dokumentas – Baltoji
knyga. Profesinis rengimas. Projektas. Rengiami profesinio mokymo
standartai.
Pertvarkomos aukštesniosios studijos. Siekiama jas suderinti su daugumos
Europos šalių sistemomis, Tarptautine standartizuota švietimo klasifikacija
(ISCED). Į aukštesniąsias mokyklas priimami tik vidurinį išsilavinimą
turintys asmenys, studijos trunka 2 – 3 metus. 1998 – 1999 m. m. veikė 37
valstybinės aukštesniosios mokyklos ir 16 valstybinių aukštesniųjų žemės
ūkio mokyklų.
Organizuojamas neformalusis suaugusiųjų švietimas. 1999 m. priimtas
įstatymas. Decentralizuojamas šios švietimo srities valdymas; mokymosi visą
gyvenimą siekis įteisinamas kaip vienas iš prioritetinių valstybės raidos
uždavinių, numatomos mokesčių lengvatos asmenims ir institucijoms,
skiriantiems lėšų visuomenės švietimui.

    Vienas būdingiausių Lietuvos švietimo sistemos bruožų – valdymo ir
savivaldos derinimas. Kuriamos įvairių lygmenų savivaldos institucijos:
valstybės, apskrities, rajono, miesto ugdymo įstaigos, klasės. Savivaldos
institucijų funkcija – atstovauti visuomenei, vertinti atitinkamo lygmens
ar atitinkamos švietimo srities veiklą, teikti siūlymų jai gerinti.
Valstybinio lygmens savivaldos institucijos – Ugdymo turinio taryba,
Švietimo taryba ir kt. – atlieka ir švietimo ekspertų funkcijas. Prie LR
švietimo ir mokslo ministerijos veikia dalykų ekspertų komisijos, sudarytos
iš edukologų, patyrusių pedagogų praktikų. Iš pedagogų reikalaujama
profesinės kompetencijos. Pradėta mokytojų rengimo pertvarka. Naujas
struktūras įteisina aukštųjų pedagoginių mokyklų statutai (bakalauro,
magistro, doktoranto studijos), pertvarkomi mokymo planai, programos,
reorganizuojamos aukštesniosios pedagoginės mokyklos.
Rengiami pedagogų atestacijos dokumentai, įteisinamos mokytojo, vyresniojo
mokytojo, mokytojo eksperto kvalifikacinės kategorijos, įgytos po
atestacijos.

    Atkūrus valstybę itin svarbu tapo pertvarkyti vadovėlių turinį. Skubiai
koreguojami seniau išleisti vadovėliai, verčiami Vakarų Europos,
Skandinavijos šalių, rašomi originalūs lietuviški vadovėliai, visų pirma
lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos. 1992 m. pradinės
mokyklos jau dirbo pagal naujas programas, kuriose pabrėžtas integracijos
principas, naudojosi originaliais vadovėliais ir mokymo priemonėmis.
Modernių vadovėlių bei mokyklai, pedagogams svarbios literatūros leidybą
rėmė Atviros Lietuvos fondas, 1993 m. parengęs projektą “Švietimas Lietuvos
ateičiai”. Šis projektas derinamas su Švietimo ir mokslo ministerija, jį
finansuoja garsus amerikiečių filantropas George’as Sorosas. Per penkerius
metus Lietuvos švietimui iš fondo buvo skirta 7 mln. JAV dolerių.

     Užsienio šalių fondai remia įvairių Lietuvos švietimo sričių
projektus, programas. Iš jų minėtini: Amerikos centras, NED fondas (JAV),
JAV Baltijos fondas, Anglijos Know-how fondas, Danijos demokratijos fondas,
Olandijos Matra fondas, Europos Tarybos Informacijos ir dokumentacijos
centras, Šiaurės šalių Ministrų Taryba ir kt.

    Paskutinių metų švietimo darbai, problemos, perspektyvos. Nuo 1998 –
1999 m. m. pereinama prie pagrindinio dešimtmečio mokymo, įgyvendinama
numatyta mokyklos struktūra 4+(4+2)+2. Pradėtas mokymo pagal profilius
eksperimentas 36 bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose.
    XX a. pabaigos problema – gimstamumo mažėjimas, mokyklų, ypač kaimuose,
nykimas, švietimo išlaidų didėjimas. Prognozuojama, kad 2002 – 2003 m. m. į
pirmąsias mokyklos klases ateis 28% mažiau vaikų nei 1996 – 1997 m. m.
Numatyta pertvarkyti mokyklų tinklą, t.y. mokyklas didinti ir modernizuoti
– įrengti ir kompiuterizuoti bibliotekas, modernius kabinetus.
Pradėta kurti švietimo monitoringo sistema, bus kaupiama išsami patikima
informacija apie sistemos funkcionavimą bei švietimo paslaugų kokybę. Dėl
to nustatomi Lietuvos švietimo indikatoriai, kuriamos išorinio ir vidinio
švietimo įstaigų audito metodikos.

    Rimta problema tapo mokyklos nelankantys, nusikalsti linkę paaugliai,
todėl stengiamasi plėtoti laisvalaikio formų įvairovę, ugdymą padaryti
lankstesnį, patrauklesnį, prieinamesnį vaikams. Vadovaujantis
demokratiniais siekiais reikia sudaryti visiems lygias galimybes mokytis.
Dėl to aktualu kurti moksleivių, studentų socialinio rėmimo programas. Jau
įgyvendinamas specialiųjų poreikių vaikų integravimo į bendrą ugdymo
sistemą principas; rengiamasi keisti gimnazijų kūrimo principus atsikratant
kai kurių atsiradusių šio mokyklos tipo priskyrimo elitui bruožų; tikimasi
įvairinti jaunimo mokyklų pobūdį; mokant pagal profilius stengiamasi
suartinti profesinio rengimo ir bendrojo lavinimo kryptis, kad ir
profesinių mokyklų absolventams būtų daugiau galimybių studijuoti
aukštosiose mokyklose.

    Dar nepakankamai suderintos vidurinio lavinimo pakopos ir aukštosios
mokyklos programos, taigi amžių sandūroje joms suderinti skiriamas
ypatingas dėmesys.

    Pertvarkoma brandos egzaminų sistema. Ji modernėja, derinama su
aukštųjų mokyklų stojimo sąlygomis, su mokymu pagal profilius. Įkurtas
Nacionalinis egzaminų centras, kurio pastangomis sudaromi ir įgyvendinami
šiuolaikiški brandos egzaminų organizavimo principai.

    Siekiama, kad kuo daugiau kiekvienos kartos jaunuolių įgytų kokybišką
vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, išsiugdytų nuostatą mokytis visą
gyvenimą.
    Parengtos naujos švietimo įstaigų finansavimo nuostatos turėtų sudaryti
sąlygas lanksčiau finansuoti švietimo reformos darbus.
    Lietuvos švietimo reformos darbai derinami su Lietuvos stojimo į
Europos Sąjungą siekiais.

Svarbesni kiekybiniai ir kokybiniai laimėjimai, pasiekti per
paskutinįjį XX a. dešimtmetį.

a) Švietimo prieinamumas, kokybė ir tinkamumas (atitikimas klientų

poreikiams).

• Formuojasi nevalstybinio švietimo sektorius – didėja pasirinkimo

galimybės.

• Daugėja mokslus einančio jaunimo.

• Daugėja atitinkamų lygmenų išsimokslinimą įgyjančio jaunimo, daugėja

atitinkamą išsilavinimą įgijusių asmenų proporcija 10 000 gyventojų.

• Stabilizuojasi ir didėja moksleivių, įgyjančių pagrindinį

išsilavinimą, bei moksleivių, įgyjančių vidurinį išsilavinimą dalys

lyginant su atitinkamomis gyventojų amžiaus grupėmis.

• Daugėja jaunuolių, tęsiančių mokslą po įgyto įvairių lygmenų

išsimokslinimo.

• Mažėja moksleivių išstojimas iš bendrojo lavinimo mokyklų.

• Gerėja bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių mokymosi rezultatai ir

mažėja moksleivių antramečiavimas.

Antramečiavimo mažėjimo tendencija liudija, kad mokykla vaikui tampa
patrauklesnė, mokymasis prieinamesnis. Tai galima sieti su ugdymo turinio
kaita, ugdymo procesų, metodų kaita, su mokyklos mikroklimato gerėjimu.
Tačiau absoliutūs antramečių skaičiai dar neramina, nes antramečiavimas
pareikalauja daug papildomų švietimo finansininių išlaidų bei kelia
moksleivių psichologinį diskomfortą. 2000 – 2001 metais atliktas nuodugnus
antramečiavimo priežasčių tyrimas, teikti siūlymai švietimo politikams
(39).

• Sukuriamos geresnės pradinės mokymosi galimybės.

Priešmokyklinio ugdymo, kaip atskiros ugdymo formos, išskyrimas
konceptualiu, juridiniu ir praktiniu lygmeniu duoda gerų rezultatų –
neabejotinai turi įtakos pradinių klasių moksleivių antramečiavimui
mažėti. Šiose grupėse ir klasėse ugdomi vaikai, nelankę ikimokyklinių
įstaigų, priešmokyklinis ugdymas teikia vaikui reikalingų įgūdžių,
stiprina psichofizinį vaiko brandumą. Ypatingai svarbus priešmokyklinio
ugdymo formos atsiradimas kaimo vaikams, kurių maža dalis telanko
ikimokyklinio ugdymo įstaigas.

• Gerėja mokyklų aprūpinimas kompiuteriais.

Lietuvai, kaip parodė tarptautinis lyginamasis tyrimas, dar sunku
lygiuotis su Vakarų Europos valstybėmis, tačiau bendrojo lavinimo mokyklų
kompiuterizavimo procesas palyginti spartus ir, įgyvendinus aukščiau
minėtus investicinius projektus, rodiklis turėtų ženkliai pagerėti.

b) Teisingumas (nešališkumas) švietime.

• Profesinėse, aukštesniosiose, aukštosiose mokyklose įsteigtos

skirtingų kategorijų stipendijos studijų prieinamumui ir

socialiniam teisingumui palaikyti.

Bendrojo lavinimo mokyklose švietimo prieinamumui ir teisingumui
palaikyti valstybės mastu įgyvendinama programa Mažas pajamas turinčių
šeimų moksleivių nemokamo maitinimo organizavimas bendrojo lavinimo
mokyklose, skiriama įvairių formų socialinė parama, vaikams, patekusiems į
nepalankias socialines sąlygas, valstybė suteikia globą, rūpinasi jų
metrialiniu išlaikymu, ugdymu, švietimu.

• Sudarytos tolygios galimybės dalyvauti švietime vaikinams ir

merginoms.

Merginų ir vaikinų bendroji proporcija Lietuvoje atspindi bendrą
pasaulio tendenciją – vidutiniškai merginų 100 vaikinų tenka daugiau nei
100. Lietuvoje įstatymiškai įteisintos lyčių lygybės nuostatos, jų
privaloma laikytis ir priimant į aukštąsias, aukštesniąsias, profesines
mokyklas. Tačiau švietimo dalyvių pasiskirstymą pagal lytį lemia
profesijų pasirinkimo tradicija (“vyriškos/ moteriškos” profesijos), turi
įtakos ir siūlomų profesijų (profesinėse mokyklose) siaurumas, ir
tradiciškai susiklosčiusi, dėl to sunkiai įveikiama ydinga bendrojo
lavinimo mokyklos ugdymo praktika – vaikinai ypač maištaujantys paaugliai,
iš šios mokyklos pakopos iškrenta kur kas dažniau nei merginos, taigi
bendrojo lavinimo mokyklos praktika iki šiol realiai buvo šališka vaikinų
atžvilgiu.

Nuo 1999 m. fiksuojama tendencija, kad bendrojo lavinimo mokyklose
vaikinų dalis susilygino ir šiek tiek pranoko merginų dalį, rodo
besikeičiančią mokyklų ugdymo praktiką, spėtina, kad įtakos turi
mokymo(si) metodų kaita, bendrųjų ugdymo tikslų įprasminimas ugdymo
turinyje – mąstymo, bendrųjų gebėjimų ugdymas, interpretacinės, ne
informaciją, žinias reprodukuojančios mokymo(si) krypties įsitvirtinimas.

Ženklus aukštesniųjų mokyklų merginų ir vaikinų disproporcijos šuolis
sietinas su ženklia specialybių kaita – auštesniosios mokyklos pradėjo
orientuotis į paslaugų asmenims – socialinių, slaugos, švietimo ir t.t. –
specialybių kryptis, tradiciškai šios kryptys Lietuvoje laikytos
“moteriškomis”

Proporcijų kitimas bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje laipsniškai
turėtų pasiekti ir povidurinį švietimą.

*****

XX amžiaus pabaigos dešimtmečio Lietuvos sisteminė švietimo reforma –
savarankiškos valstybės švietimo sistemos kūrimas – dar nepasiekė tokio
lygio rezultatų, kokių yra pasiekusios Vakarų Europos valstybės, turėjusios
nuoseklią švietimo raidą ir galimybes kiekvieną reformą, jos žingsnį
pagrįsti, jam pasirengti, laipsniškai vykdyti, įsivertinti etapus pagal
numatytus kriterijus. Kitokios buvo ir yra Lietuvos švietimo reformos
aplinkybės. Švietimo sistemos kaitos būklę ir kaitos dinamiką atspindintys
statistiniai duomenys rodo Lietuvos švietimo sistemos pažangą. Gal ne tokią
stulbinančiai sparčią, kokios norėtų pati Lietuva ar Europos, pasaulio
demokratiškų valstybių šeima, bet – pažangą.

8. STATISTIKA

8. 1. Švietimo įstaigų vystymasis iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo

Institucinio Lietuvos švietimo kūrimosi pradžia laikytinas XIV a.: yra
išlikę 1397 m. rašytinių liudijimų apie mokyklą, veikusią prie Vilniaus
katedros. Viduramžių Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, švietimas
priklausė Bažnyčios globojamai kultūros sričiai. Vėliau pagrindinis
lavinimo vaidmuo teko neinstituciniams švietimo židiniams – Didžiosios
Kunigaikštystės dvarui, didikų, bajorų dvarams, veikiančioms valstybės
institucijoms – seimams, seimeliams, teismams. Neinstitucinis švietimas
ugdė gana brandžią jaunimo rašto kultūrą. Tai liudija faktas, jog lietuviai
studijavo užsienio universitetuose. 1387 m., t.y. dešimt metų anksčiau nei
paminėta Lietuvoje veikianti mokykla, Prahoje imatrikuliuoti 2 lietuviai
studentai. 1397 m. karalienė Jadvyga paskyrė 200 kapų grašių lietuvių
studentų dvylikos vietų bendrabučiui, vadinamajai kolegijai, Prahoje
steigti. 1409 – aisiais toks bendrabutis įsteigtas prie Krokuvos
universiteto. 1410 – 1430 m. Krokuvos universitete įregistruota 30 lietuvių
studentų.

XV a. laikytinas mokyklų tinklo užuomazgų Lietuvoje šimtmečiu. XV
amžiuje labai svarbus buvęs neinstitucinio švietimo vaidmuo.

XVI amžiuje, Renesanso epochoje, Lietuvoje buvo sukurta visa švietimo
sistema: pradinė mokykla ( I pakopa ), aukštesnioji mokykla ( II pakopa),
universitetas. Buvo kuriamas parapinių mokyklų tinklas. Vilniaus
vyskupystėje, be Vilniaus miesto, veikė 30 mokyklų; išlikę liudijimų, kad
įvairiais laikotarpiais veikė dar 54 mokyklos. Šaltiniai teigia, kad
Žemaičių vyskupystėje veikė 12 mokyklų.

Iki 1831 m. daugiau mokyklų Lietuvoje turėjo vienuolijos – 12 Vilniaus
apygardos gimnazijų, 59 apskrities mokyklas, 261 parapinę (pradinę)
mokyklą; Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose vienuolijos išlaikė 32
aukštesniąsias mokyklas. Tuo tarpu carinės okupacijos palikimas buvo
menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai.

1918 m. besikurianti Lietuvos valstybė savo žinion perėmė 8 gimnazijas
ir 11 progimnazijų. 1920 m. sausio pradžioje jau buvo 16 gimnazijų, 22
progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų, 15 iš jų – privačios. Orientuotasi į
krašto poreikius. 3-io dešimtmečio viduryje sukurtas mokyklų tinklas jau
tenkino visuomenės ir valstybės poreikius: veikė 38 gimnazijos (14 105
mokiniai), 79 progimnazijos ir vidurinės mokyklos (9 503 mokiniai). 1940 m.
buvo 72 gimnazijos, 27 progimnazijos, 99 vidurinės mokyklos, mokėsi 24 162
mokiniai, veikė 14 valstybinių profesinių mokyklų, 30 – pivačių, mokėsi 3
845 mokiniai. Privalomojo mokslo prievolė pradėta vykdyti 1927 – 1928 m.
m., visuotinai įvesta 1930 m. 1929 – 1930 m. Lietuvos pradinių mokyklų
statistika: 2 386 mokyklos (iš jų 2 158 lietuvių, 122 žydų, 25 lenkų, 16
vokiečių, 13 rusų, 7 latvių, 45 mišrios). Dirbo 3 777 mokytojai, mokėsi 155
288 vaikai. Nuo 1932 m. mokykloms statyti valstybė ir savivaldybės kasmet
išleisdavo po 2 mln. Lt. Visus pradėtus švietimo darbus sustabdė 1940 m.
Lietuvos okupacija, trukusi 50 metų. Šalies švietimas pradėjo plėtotis
pagal Lietuvai svetimus principus.

8. 2. Švietimo raida nuo 1990 metų

8. 2.1. Ikimokyklinės įstaigos

Pirmaisiais nepriklausomybės metais ikimokyklinės įstaigos dėl
pablogėjusios šalies ekonominės padėties ėmė sparčiai tuštėti, kasmet jas
lankė vis mažiau vaikų. Šimtai darželių buvo uždaryti irstant kolūkinei
sistemai, nuostolingieji reorganizuoti į pradžios mokyklas, vaikų globos
namus, kaimo kultūros centrus. Dėl šių priežasčių  ikimokyklinių įstaigų
skaičius, palyginti su  1990 m., sumažėjo nuo 1681 1990 m. iki 719 1998 m.
arba daugiau kaip du kartus, vietų jose – nuo 205.9 tūkst. iki 81.2 tūkst.
arba 61%. Ypač ryškiai (beveik keturis kartus) sumažėjo vietų skaičius
kaimo ikimokyklinėse įstaigose. Kiek lėčiau mažėjo bendras ikimokyklinio
amžiaus (1-6 m.) vaikų skaičius – nuo 354.5 tūkst. iki 168.6 tūkst. arba
52%. Nors gimstamumas ir atitinkamai ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius
vis dar mažėja, kasmet vis daugiau vaikų lanko lopšelius – darželius.

[pic]
Tačiau esant nepakankamam vietų skaičiui, miestuose darosi sunku gauti
vietą ikimokyklinėje įstaigoje. Jau treji metai 100-ui auklėtinių
vidutiniškai tenka 82 vietos miesto lopšeliuose – darželiuose (1990 m.
-123). Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 1998 m. rudenį
ikimokyklinės įstaigos patenkino tik šiek tiek daugiau nei trečdalį (35%)
visų pateiktų tėvų prašymų. Trūkstant vietų, nemaža dalis įstaigų, ypač
miesto, yra perpildytos, darželių grupėse daugiau kaip po 30 vaikų. 1990 m.
buvo perpildytos 147 ikimokyklinės įstaigos bei darželiai – mokyklos, 1994
m. – 466, o 1998 m. -562. Kas ketvirtoje miesto ikimokyklinėje įstaigoje
vaikų skaičius 50-čia ir daugiau viršijo vietų skaičių.

Kaime lopšelius – darželius lanko šiek tiek daugiau nei dešimtadalis
visų kaimo mažamečių vaikų. Tačiau, net esant tokiai padėčiai, 1998 m. kas
trečioje kaimo ikimokyklinėje įstaigoje vaikų skaičius viršijo vietų
skaičių.

Svarbiausiuose Lietuvos švietimo reformos dokumentuose ikimokyklinis
ugdymas pradėtas aiškinti kaip pradinė švietimo sistemos pakopa. Tačiau
kasmet per 100 tūkst. (1998 m. – 112 tūkst.) 3-6 m. amžiaus vaikų 
nedalyvauja priešmokykliniame instituciniame ugdyme. 1998 m. 15 tūkst.
(42%) miesto ir 16 tūkst. (82%) kaimo šešiamečių vaikų į mokyklas atėjo
nelankę lopšelių – darželių, neišėję ikimokyklinio ugdymo programų.
      Mėginant spręsti  iškilusias ikimokyklinio ugdymo, vaiko rengimo
mokyklai problemas, bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1996 m. steigiamos
naujos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės. 1995 m. darželių
grupės veikė 38 bendrojo lavinimo mokyklose, o 1998 m. – 93, auklėtinių
skaičius jose išaugo atitinkamai nuo 822 iki 1474. Priešmokyklinio ugdymo
(parengiamųjų) klasių skaičius, palyginti su 1996 m., išaugo nuo 204 iki
506, o rengiamų mokyklai vaikų skaičius – nuo 2.9 tūkst. iki 6.5 tūkst.
1998 m. veikė 2 nevalstybiniai darželiai, juos lankė 203 vaikai.

  Reformuojant ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pedagoginių darbuotojų,
palyginti su 1990 m., sumažėjo beveik perpus – nuo 22 tūkst. iki 12 tūkst.,
nors pastaruoju metu jų skaičius didėja tiek mieste, tiek kaime. Beveik
visi pedagoginiai darbuotojai – moterys: 1998 m. dirbo tik 77 vyrai.
Aukštąjį išsimokslinimą yra įgiję 48% miesto ir 35% kaimo lopšelių –
darželių darbuotojų. Pusė visų darbuotojų turi didesnį kaip 15 metų darbo
stažą.

8. 2.2. Moksleivių ir studentų skaičiaus pokyčiai

Daugiau kaip dešimtmetį mažėjęs moksleivių ir studentų skaičius nuo
1994 m. ėmė didėti. 1993 – 1994m.m. buvo moksleivių ir studentų
kontingento mažėjimo kreivės lūžio metai. Vėliau besimokančio jaunimo
skaičius mokymo įstaigose kasmet didėjo vidutiniškai po 23 tūkst. 1998 –
1999 m.m. pradžioje visose šalies mokyklose mokėsi ir studijavo 746 tūkst.
vaikų ir jaunuolių arba 113 tūkst. daugiau nei 1993 – 1994 m.m. Iš 10000
gyventojų mokėsi atitinkamai 1701 ir 2016.

Mokslus einančio jaunimo daugėja dėl kelių priežasčių. Viena iš jų –
padidėjęs gimstamumas. Dėl to per minėtą laikotarpį pagrindiniame mokymo
lygmenyje padaugėjo 43 tūkst. moksleivių. Tačiau bene svarbiausia tai, kad
augant mokslo prestižui ir didėjant aukštos kvalifikacijos specialistų
paklausai, vis daugiau jaunuolių siekia įgyti aukštesnį išsilavinimą.
Lyginant, kokia dalis jaunuolių iki 25 m. amžiaus mokėsi prieš penkerius
metus ir dabar, matyti, kad ši dalis išaugo nuo 64% iki 75% , o vidurinio
ir aukštojo mokymo lygmenyje – nuo 37% iki 52% .

Panaši tendencija vyrauja ir kitose Europos šalyse. Tačiau įvairių
tarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad Lietuva pagal mokslus einančio
jaunimo mastą atsilieka nuo daugelio užsienio valstybių. EUROSTAT’o
duomenimis, 1996 – 1997 m.m. Lietuvoje mokėsi ir studijavo 48% jaunuolių
iki 30 m. amžiaus, tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse – 57% ( Belgijoje,
Prancūzijoje daugiau kaip 60%). 1996 m. UNESCO duomenimis, Lietuvos
moksleivių bei studentų dalis atskiruose mokymo lygmenyse, palyginti su tam
tikro tradicinio amžiaus gyventojų grupėmis, taip pat buvo mažesnė už
daugelio Europos šalių.

8.2.3. Privalomasis mokslas

Pagal Švietimo įstatymą moksleiviai privalo įgyti pagrindinį
išsimokslinimą arba mokytis iki jiems sukaks 16 m. 1998 – 1999 m.m. įvairių
tipų mokyklose mokėsi 96 % 7 – 15 m. vaikų ir paauglių, mokyklos nelankė 21
tūkst. ( 4 % ) . Per paskutinius trejus metus nesimokančių jaunuolių dalis
šiek tiek sumažėjo. Tačiau ir toliau kiekvienais metais į mokyklas
neatvyksta vidutiniškai po 5 tūkst. septynmečių, dar tiek pat moksleivių
per vienerius metus nubyra iš 1 – 9 klasių.

Mokymosi motyvacijos stojantiesiems moksleiviams šiandien siūlomos
alternatyvios mokyklos, kuriose galima įsigyti pagrindinį išsimokslinimą.
Tai jaunimo mokyklos (1996 m. mokėsi 2 tūkst. moksleivių), profesinės
mokyklos I pakopa (8 tūkst.), bei vakarinio mokymo suaugusiųjų mokyklos
(232 moksleiviai) .

[pic]

Tačiau vis daugiau 7 – 15 m. amžiaus vaikų privalomo išsimokslinimo
siekia dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ( 1995 m. – 472 tūkst., 1998
m. – 487 tūkst.), o mažiau vakarinėse suaugusių ir profesinėse mokyklose
(1995 m. – 9.9 tūkst., 1998 m. – 6.5 tūkst.). Tai rodo, kad kasmet vis
daugiau paauglių svajoja tradiciniu būdu įgyti kiek įmanoma aukštesnį
išsimokslinimą.

2001 m. gyventojų surašymo metu penkerių metų ir vyresnių asmenų buvo
klausiama, ar jie mokosi mokykloje. Siekiant nustatyti, kiek vaikų nelanko
mokyklos, buvo pasikliaujama asmenų atsakymais ir neprašoma pateikti jokių
dokumentų. Duomenis apie vaikus paprastai pateikdavo tėvai. Negalutiniais
duomenimis 2001 metų balandžio mėnesį nesimokė 5 256 vaikai nuo 7 iki 16
metų, iš jų 3 206 (61 proc. nesimokančių) mieste ir 2 050 (39 proc.) kaime.

Nesimokantys 7 – 15 metų amžiaus vaikai
|  |Visi vaikai |Berniukai |Mergaitės |
|Iš viso |5 256 |3 140 |2 116 |
|šalyje | | | |
|Mieste |3 206 |1 923 |1 283 |
|Kaime |2 050 |1 217 |833 |

Palyginti su surašymo metu užfiksuotu atitinkamo amžiaus vaikų
skaičiumi, nesimokė 1,1 proc. vaikų. Daugiau nei pusę (60 proc.)
nesimokančių vaikų sudarė berniukai. Iš bendro nesimokančių vaikų skaičiaus
1 288 (ketvirtadalis visų) buvo vaikai su negalia.

8.2.4. Tolesnis mokymasis, baigus privalomąjį mokslą

Pastaruoju metu daugelis jaunuolių, suvokę besiformuojančius sudėtingos
rinkos ekonomikos dėsnius, savo karjerą sieja su gerai apmokamu aukštos
kvalifikacijos specialisto darbu. Todėl mokslas, ypač aukštasis, vis labiau
vertinamas ir kasmet vis daugiau moksleivių, baigę privalomąjį mokslą,
mokosi toliau. 1998 m. tęsiančių mokslą moksleivių dalis, palyginti su visu
atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, buvo pati didžiausia –
99.5% . Iš jaunuolių, baigusių pagrindinę mokyklą, 70% toliau mokosi
vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, 29.4% stojo į profesines mokyklas.

Tai, kad jauni, dar nebaigę privalomojo mokslo, moksleiviai daugelį
dalykų mokosi sustiprintai, rodo jų ketinimą tęsti mokslus. Vis
populiaresnės tampa gimnazijos. 1993 – 1994 m.m. buvo 3 gimnazijos, jose
mokėsi 1752 moksleiviai, o 1998 – 1999 m.m. buvo 59 gimnazijos ir 29
mokyklos, turinčios gimnazijų klases, kuriose mokėsi 17.6 tūkst.
gimnazistų. Beveik kas antras baigęs vidurinę mokyklą moksleivis siekia
aukštojo mokslo. Aukštesniojo mokslo labiau linkusios siekti merginos. 1998
m. aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose studijavo 42% 19 – 24 m.
amžiaus merginų ir 27% vaikinų. Kadangi berniukų gimsta daugiau, tai jų
paprastai daugiau žemiausiuose – pradiniame ir pagrindiniame – mokymo
lygmenyse.

Tačiau regionų analizė rodo, kad poreikis siekti aukštesnio mokslo
įvairiuose šalies miestuose bei rajonuose yra nevienodas. Jaunuolių, kurie
siekia mokytis aukštesniosiose mokyklose, dalis įvairiuose regionuose
svyruoja nuo 50% iki 98% . Pavyzdžiui, mažiau į aukštąsias mokyklas stoja
tolimesnių miestų bei rajonų jaunimas ( Skuodo, Joniškio, Kelmės), taip pat
tų rajonų jaunuoliai, kuriuose vyrauja tautinių mažumų gyventojai ( Trakų,
Šalčininkų, Visagino).

Baigę privalomąjį mokslą, vaikinai dažniausiai renkasi darbininko
profesiją. Todėl profesinėse mokyklose 100-ui vaikinų teko vidutiniškai tik
65 merginos.

8.2.5. Aukštasis mokslas.

Per dešimtmetį aukštųjų mokyklų skaičius pakito nedaug. Atkurtas Kauno
Vytauto Didžiojo universitetas, įsteigtas Klaipėdos universitetas, Lietuvos
teisės ir Lietuvos karo akademijos, neseniai įkurta pirmoji nevalstybinė
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija. 1999 m., palyginti su 1990 m.,
aukštųjų mokyklų skaičius išaugo nuo 13 iki 16. Daugelis mokyklų pakeitė
statusą, tapo universitetais arba akademijomis. Aukštasis mokslas šiandien
ypač populiarus. Šiuo metu į aukštąsias mokyklas stoja beveik pusė visų
abiturientų, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų absolventai, bei asmenys,
turintys aukštojo mokslo baigimo diplomus.

Iškart po nepriklausomybės paskelbimo aukštojo mokslo vertė buvo
smukusi. Tuo metu daugumos jaunuolių svajonė buvo kuo skubiau užsiimti
privačiu verslu ir greitai praturtėti. Tačiau greitai buvo įsitikinta, kad,
norint užsiimti rimtu verslu, reikia daug žinių. Nuo 1995 m. studentų
skaičius aukštosiose mokyklose vėl pradėjo sparčiai augti ir šiuo metu jis
yra didesnis 33 tūkst. arba 65% .

         Tačiau įstoti į aukštąsias mokyklas, o ypač į valstybės
finansuojamas vietas, tampa vis sunkiau. Tie, kurie nesurenka reikiamo balų
skaičiaus, už studijas turi mokėti. Mokančių už mokslą studentų kasmet
daugėja: 1995 m. už studijas mokėjo 3.5 tūkst. pagrindinių studijų
studentų, 1997 m. – 7.1 tūkst., 1998 m. – 12.1 tūkst., 1999 m. – 19,6
tūkst. Mažėja studentų, gaunančių stipendijas: 1998 m. stipendijas gavo 69%
, 1999 m. – 59% dieninių skyrių studentų.

[pic]

Vis daugiau studentų, įgiję aukštojo mokslo diplomą, tęsia studijas
podiplominėse studijose – magistratūroje ir doktorantūroje. Palyginti su
1993/1994 m.m., magistrantų skaičius išaugo nuo 3.8 tūkst. iki 18.1 tūkst.
arba beveik penkis kartus, doktorantų nuo 0.7 tūkst. iki 2.0 tūkst., t.y.
beveik trigubai.

Nuo 1990 iki 1999 m. Lietuvos aukštosios mokyklos parengė 91.3 tūkst.
specialistų su aukštuoju išsimokslinimu, vidutiniškai kasmet po 9 tūkst.
Šiuo metu daugiausia rengiama pedagogų, inžinierių, verslo ir
administravimo, humanitarinių mokslų specialistų, architektų. Palyginti su
ankstesniais metais, daugiau rengiama verslo specialistų, teisininkų,
mažiau – žemės ūkio, vaizduojamojo ir taikomojo meno specialistų.

Aukštosiose mokyklose sparčiai daugėja merginų. 1990 m. 100
studijuojančių vaikinų teko 108 merginos, o 1999 m. – 138. Merginos vyrauja
daugelyje studijų sričių.

Plečiasi akademiniai mainai tarp Lietuvos ir užsienio valstybių,
keičiamasi studentais pagal tarptautines studentų mainų programas. 1998 –
1999 m. m. 39 pasaulio šalyse stažavosi 712 studentų arba 2.5 karto
daugiau, palyginti su 1993 – 1994 m.m. Iš jų daugiausia studijavo
Skandinavijos šalyse (162), Vokietijoje (138), Danijoje (72), taip pat
Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV (53 – 67). Studentai stažavosi verslo, teisės,
meno, socialinių, humanitarinių mokslų ir kitose srityse.Studijuoti į
Lietuvą taip pat atvyksta vis daugiau jaunimo iš užsienio. 1999 – 2000 m.m.
pradžioje aukštosiose mokyklose studijavo 512 užsieniečių iš 40 pasaulio
valstybių. Dauguma jų atvyko studijuoti medicinos, technikos mokslų bei
meno.
8.2.6. Moksleivių ir studentų, įgijusių išsilavinimą, skaičius
(tūkstančiais)
|  |1995|1996|1997|1998|1999|2000|2001|
|Pagrindinį |38,0|41,9|38,4|41,9|.1|42,6|45,3|
| | | | | |) | | |
|Vidurinį |23,4|24,1|25,7|26,4|32,6|32,7|35,9|
|Aukštesnįjį |6,8 |6,3 |5,7 |6,1 |7,0 |8,1 |8,7 |
|Aukštąjį (pagrindinės |9,2 |8,8 |7,4 |8,2 |9,1 |10,3|11,6|
|studijos) | | | | | | | |

1) Nuo 1999-2000 mokslo metų pereita prie pagrindinio dešimtmečio mokymo.

Moksleivių ir studentų, įgijusių išsilavinimą, skaičius tūkstančiais
stebint nuo 1995 metų augo palaipsniui ir tebeauga dabar. Tik 1997 metais
buvo sumažėjęs pagrindinį, aukštesnįjį ir aukštąjį baigusių moksleivių ir
studentų skaičius. Bet vėliau ir vėl pastebimas šio skaičiaus didėjimas.

8.2.7. Mokymo įstaigų skaičiaus kitimas

Mokymo įstaigų skaičius, kaip tai galime matyti iš lentelės nuo 1995
metų augo iki 1997metų, o pradedant 1998-aisiais palaipsniui ėmė mažėti. Iš
jų sumažėjo bendrojo lavinimo, profesinių ir aukštesniųjų mokymo įstaigų.
Padaugėjo tik universitetų – nuo 15 1995 metais iki 19 2001-aisiais. 2000
metais atsirado kolegijos ir nuo pirmųjų metų įsikūrusių septynių, kitais
metais jų jau buvo šešiolika.
Iš jų nevalstybinių mokyklų skaičius kito įvairiai. Bet nuo 1995 metų jų
padaugėjo nuo 36 iki 42. Iš jų bendrojo lavinimo mokyklų sumažėjo viena,
profesinių išliko viena, aukštesniųjų sumažėjo nuo 15 iki 9, kolegijų
įsikūrė 2000-aisiais trys, o 2001 metais jau buvo devynios. O universitetų
nuo vieno 1999-aisiais padaugėjo iki keturių 2001-aisiais.

| |199|199|199|199|199|200|200|
| |5 |6 |7 |8 |9 |0 |1 |
|Iš viso mokymo įstaigų |254|256|257|256|254|252|242|
| |9 |1 |8 |4 |8 |1 |8 |
|Bendrojo lavinimo |236|237|238|237|235|235|227|
| |1 |3 |6 |5 |9 |4 |0 |
|Profesinių |106|105|107|104|104|84 |81 |
|Aukštesniųjų |67 |68 |70 |70 |69 |57 |42 |
|Kolegijų |- |- |- |- |- |7 |16 |
|Universitetų |15 |15 |15 |15 |16 |19 |19 |
|Iš jų nevalstybinių |36 |36 |42 |42 |39 |42 |42 |
|mokyklų | | | | | | | |
|Bendrojo lavinimo |20 |20 |24 |23 |19 |20 |19 |
|Profesinių |1 |1 |1 |1 |1 |1 |1 |
|Aukštesniųjų |15 |15 |17 |18 |18 |14 |9 |
|Kolegijų |- |- |- |- |- |3 |9 |
|Universitetų |- |- |- |- |1 |4 |4 |

8.2.8. Mokymosi aprėptis

|Mokymosi aprėptis procentais |199|199|199|199|200|2001|
| |6 |7 |8 |9 |02 | |
|Ikimokyklinis ugdymas (0 lygmuo) |41,|46,|51,|55,|56,|58,6|
| |7 |7 |9 |9 |3 | |
|Pradinis mokymas (1 lygmuo) |95,|96,|97,|99,|103|102,|
| |5 |8 |7 |6 |,1 |7 |
|Pagrindinis ir vidurinis mokymas |86,|88,|90,|92,|99,|101,|
|(2+3 lygmuo) |4 |5 |9 |9 |6 |1 |
|Povidurinis mokymas (4 lygmuo) |4,2|4,5|4,9|5,3|6,9|7,7 |
|Aukštesnysis mokslas (5 lygmuo) |16,|18,|21,|24,|25,|21,5|
| |0 |9 |1 |0 |5 | |
|Aukštasis mokslas (6 lygmuo) |17,|20,|23,|26,|34,|40,3|
| |8 |8 |3 |5 |3 | |
|Doktorantūra (7 lygmuo) |0,6|0,6|0,8|0,9|1,1|1,1 |

1 Mokslus einančio jaunimo dalis palyginti su atitinkamos amžiaus grupės
gyventojų skaičiumi.
2 Perskaičiuota remiantis gyventojų surašymo duomenimis.

Mokymosi aprėptis procentais, t.y. mokslus einančio jaunimo dalis
palyginti su atitinkamos amžiaus grupės gyventojų skaičiumi, matosi iš
lenteles. Čia ikimokyklinio ugdymo apimtis palyginti su 41.7 procentais
1996 metais iki 58.6 2001 metais palaipsniui augo. Augo ir pradinio mokymo
(nuo 95.5 iki 102.7 procentų), pagrindinio ir vidurinio (nuo 86.4 iki
101.1) ir povidurinis mokymas (nuo 4.2 iki 7.7). Vis labiau iki 2000 metų
populiarėjo aukštesnysis mokslas, bet nuo 2001-ųjų ėmė mažėti. Toliau
populiarėja aukštasis mokslas ir doktorantūra.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme švietimas skelbiamas kaip viena
iš prioritetinių valstybės remiamų sričių. Pastaruoju metu kas penktas
Lietuvos gyventojas yra arba moksleivis ar studentas, arba formalios
švietimo sistemos pedagogas. Iš nacionalinio biudžeto švietimui kasmet buvo
skiriama didžiausia lėšų dalis, palyginti su kitomis valstybės išlaidomis,
ši dalis nuolat didėjo. 1998 m. iš nacionalinio biudžeto skirta dvigubai
daugiau lėšų nei 1995 m. (atitinkamai 2.7 mlrd. Lt ir 1.35 mlrd. Lt). 1993
m. išlaidos švietimui sudarė 20% nacionalinio biudžeto, o 1998 m. – 28% .
Palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), 1995 m. išlaidos švietimui
sudarė 5.6% , o 1998 m. – 6.4% .

[pic]

Pagal 2000 metu LR mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo istatymą
valstybe isipareigojo skirti švietimui ne mažiau kaip 6,5 proc. BVP, tačiau
2001 m. skyrė tik 6,1 proc. Lyginant su kitomis šalimis, tokia BVP dalis
nėra maža, tačiau dėl lėtos ūkio plėtros ir menkų valstybės pajamų (2000 m.
vienam
Lietuvos gyventojui tekusi BVP dalis buvo 6,6 karto mažesnė nei
vidutiniškai ES šalyse) iš tikrųjų lėšos nedidelės. 1999 ir 2000 metais
bandyta mažinti iš valstybes biudžeto švietimui skiriamų lėšų dalį didinant
savivaldybių indėlį. Dėl labai netolygios regionų ekonominės plėtros
minetais metais kai kurios savivaldybės pristigo lešų švietimo istaigoms
išlaikyti.

2001 m. šalies švietimo sistema lėšų stygiaus problemą sprendė dviem
būdais – ieškodama vidinių išteklių ir siekdama Pasaulio banko paskolos.
Pagrindinis vidinių išteklių taupymo būdas buvo bendrąjį lavinimą
teikiančių švietimo istaigų tinklo pertvarka, siekiant padidinti mokyklas,
moksleivių skaičių klasėse ir vidutinį vienam pedagogui tenkantį moksleivių
skaičių. 2001 m. likviduotos 75 mažakomplektės švietimo istaigos, 216 –
reorganizuotos. Moksleivių, tenkančių vienam pedagogui, skaičius V–X
klasėse padidėjo nuo 19,6 iki 21,6, XI–XII klasėse – nuo 19,4 iki 23,2,
vidutiniškai 12 moksleivių (OECD šalių vidurkis – 13,8). 2001 m. Pasaulio
banko paskolos dalis – 80 mln. litų – skirta savivaldybių infrastruktūrai
tvarkyti, mokykloms atnaujinti. Už šias lėšas buvo atnaujinta 112 mokyklų.

* * *

Yra daug veiklos sričių, turinčių savo istorijos šaknis ir šakas
valstybės valdymo medyje. Tačiau tik pristatydami švietimą ir mokslą šių
dienų reiškinius iliustruojame neatsiedami nuo istorinio konteksto. Kitaip
mūsų šalį mažiau pažįstantys žmonės vargu ar galėtų suprasti, kad esame
tokie kantrūs, tolerantiški kitoms tautoms, nors saviesiems ir ne visada
atlaidūs, kodėl Lietuva laikoma intelektualių darbininkų šalimi, o mūsų
jaunieji mokslininkai lengvai pritampa kitų valstybių mokslo centruose.

9. PASIŪLYMAI DĖL JAUNIMO ĮTRAUKIMO Į NEPELNO ORGANIZACIJŲ VEIKLĄ

9.1. NEPELNO ORGANIZACIJŲ FUNKCIJOS

Prieš pradedant kalbėti apie nepelno organizacijų kūrimą bei jaunimo
įtraukimą į jų veiklą, reikia apibendrinti, kokias funkcijas jos atlieka ir
kokia jų nauda visuomenei bei valstybei. Daugelio NVO veikla duoda gana
gerų rezultatų. NVO veikla yra labai reikšminga Lietuvos visuomenės plėtros
raidoje, NVO įvairovė vaidina svarbiausią vaidmenį formuojant pliuralistinę
visuomenę. Tarp nepelno organizacijų veiklos tikslų akcentuojamas problemų
sprendimas ar paslaugų teikimas. NVO steigėjai bei nariai turi užsibrėžti
pagrindinį tikslą – kurti “atvirą, teisinę ir darnią pilietinę visuomenę”.
Apibendrinant galima teigti, kad dauguma nevyriausybinių organizacijų
atlieka vieną ar daugiau iš žemiau išvardytų funkcijų:

• Paslaugų teikimas. Savo nariams arba klientams teikiamos tokios

paslaugos, kaip socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai,

informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama.

• Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose

reikaluose. Čia priklauso organizacijos, kurios naudoja įvairias

kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar

kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar

politiką.

• Savitarpio pagalba ar pagalba sau. Organizacijos, dažniausiai

suformuotos grupių asmenų, kurie turi bendrų interesų arba poreikių,

siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir

bendradarbiavimo galimybę.

• Ištekliai ir koordinavimas. Tai vadinamosios “tarpininkaujančios

organizacijos”, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje

srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir

paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi

tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų.

 Europos Komisijos pranešime apie didėjantį savanoriškų organizacijų
vaidmenį Europoje rašoma, kad istoriškai sunku deramai įvertinti
savanoriškų organizacijų ir joms giminingų fondų įtaką ir pasiekimus.
Būtent įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms Europa turi būti dėkinga
už tokias paslaugas, kaip švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga, kurios
šiandieną mums atrodo savaime suprantamos. NVO indėlis į socialinių ir
politinių idėjų raidą, į to intelektualinio klimato, kuris vyrauja
šiandien, kūrimą irgi yra neišmatuojamas. Nevyriausybinės organizacijos
suvaidino lemiamą vaidmenį, platindami mokslo idėjas ir technologines
naujoves ir sudarė sąlygas pasikeisti mintimis nagrinėjant daugelį žmonijai
aktualių problemų. NVO buvo lyderiai kovoje už žmogaus teisių ir žmogiškojo
orumo pripažinimą. Daugelis NVO palaiko solidarumo su socialiai jautriomis
gyventojų grupėmis – ligoniais ir neįgaliaisiais, vargšais ir
atstumtaisiais, pagyvenusiais ir jaunimu – dvasią, vienijo tuos, kurie
turėjo darbą, ir bedarbius, vyrus ir moteris, skirtingas kartas,
turtingesnius ir skurdžius ar karo siaubiamus regionus. Nevyriausybinės
organizacijos Europoje ir už Atlanto įnešė svarbų indėlį kovoje prieš
socialinę izoliaciją, seksualinį vaikų ir moterų išnaudojimą, rasizmą ir
ksenofobiją. Jos daug prisidėjo formuodamos visuomenės nuomonę palankią
plėtrai, palaikė demokratiją ir užmezgė ypatingus ryšius su pilietinės
visuomenės atstovais besivystančiose šalyse, be to suteikdamos reikalingą
pirmąją pagalbą ir paramą maistu krizių atvejais, neretai pasiaukojamai
dirbdamos nelaimių ištiktuose regionuose.

Įvertinę išties svarbų nepelno organizacijų vaidmenį visuomenės bei
valstybės gyvenime, galime deklaruoti būtinumą kurti nepelno organizacijas
ir įtraukti jaunimą į pastarųjų veiklą.

9.2. Informacijos stoka – pagrindinė problemos priežastis

Lietuvoje vyksta sparčios ekonominės, socialinės ir žmonių gyvenimo
permainos. Dėl sudėtingų socialinių ir ekonominių sąlygų labiausiai
pažeidžiamas jaunimas.
Kaip naujas socialinis reiškinys, pamėgdžiojant vakarus, tarp jaunimo, net
paauglių pasilinksminimo vietose (ypač diskotekose) paplito įvairių naujų
narkotikų vartojimas: amfetaminų grupės, ekstazio, haliucinogeno LSD
preparatų, rūkomojo hašišo ir marihuanos ir net heroino, kuris per labai
trumpą laiką sukelia priklausomybę. Narkotikai pardavinėjami mokymo
įstaigose ir gatvėse. Labai jauni žmonės net paaugliai linkę pradėti
vartoti narkotikus bei užsiimti su narkotikais susijusia rizikinga veikla.
Narkotikų vartojimas jaunimo tarpe, jų platinimas mokyklose tapo grėsmingu
socialiniu reiškiniu.Daugėja nusikaltimų, susijusių su narkotikais.
Be įvairių kitų problemų, dažnai jauni žmonės įninka į narkotikus arba
vykdo nusikaltimus vien iš neturėjimo ką veikti. Labiausiai tai pastebima
atostogų laikotarpiu, kai jaunimas bastosi be jokios veiklos. Tuomet ir
kyla įvairios nedoros mintys. Dabar visuomenėje labai susirūpinta
narkomanijos ir nusikalstamumo prevencijos priemonėmis. Vieną iš tokių
galima būtų pasiūlyti jaunimo įtraukimą į nepelno organizacijų veiklą. Tai
puiki laisvalaikio užėmimo priemonė. Beveik visose mokymo įstaigose veikia
jaunimo organizacijos – studentų, moksleivių atstovybės ir asociacijos bei
pan. Jų veikloje dalyvaujantys jaunuoliai padeda savo bendraamžiams spręsti
iškilusias problemas, duoda įvairius patarimus ir pan.
Panašią nuomonę turi ir aukščiausi valdžios sluoksniai. Kaip pavyzdys
galėtų būti Seimo siūlymas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai: tam,
kad nekvalifikuotas, darbo įgūdžių neturintis jaunimas būtų įtrauktas į
užimtumo programas, sukurti sistemą, kurioje kaip partneriai galėtų
dalyvauti nevyriausybinės organizacijos.
Lietuvos mokymo įstaigose (universitetuose, mokyklose) veikia populiarios
jaunimo nepelno organizacijos, asociacijos ir pan. Šios organizacijos
įtraukia jaunuolius į savo veiklą ir taip atitraukia juos nuo žalingų
įpročių, tokių kaip rūkymo, alkoholio bei narkotikų vartojimo,
nusikalstamumo. Šių organizacijų veikla neabejotinai naudinga jaunimo
atžvilgiu, todėl jų turėtų būti daugiau ir įvairesnių. Jos ne tik įtrauktų
jaunimą į savo veiklą, bet teiktų paslaugas, informaciją bei pagalbą
kitiems jaunuoliams.
Atlikus apklausas pastebėta, kad asmenys, kurie dalyvauja ar yra dalyvavę
(52%) jaunimo organizacijų  veikloje mano, kad  jaunimo organizacijų
Lietuvoje yra pakankamai; nedalyvaujančių jaunimo organizacijų veikloje
nuomone, jų yra per mažai (52%) arba jie nežino (32%), kiek tokių
organizacijų yra.

Jaunimo organizacijų Lietuvoje:
[pic]

Informacijos apie jaunimo organizacijas pagrindinis šaltinis yra draugai ir
pažįstami – net 64 %  respondentų apie jaunimo organizacijas sužino šiuo
būdu, todėl reikėtų plėsti reklamą apie jaunimo organizacijas ir jų veiklą.
Galima leisti specialius leidinius, skirtus informacijai apie jaunimo
organizacijas, galima reklamuotis internetiniuose puslapiuose,
populiariuose tarp jaunimo, taip pat į pagalbą pasitelkt žiniasklaidą.

[pic]

Apklausos rezultatai parodė, kad apie pusė respondentų norėtų dalyvauti
studentiškose organizacijose. Kultūrinėse, švietėjiškose  organizacijose  
norėtų dalyvauti 41%. Taigi noras yra, reikia tik daugiau informacijos ir
paskatinimo.
[pic]
Jaunimo organizacijų vaidmuo jauno žmogaus gyvenime yra reikšmingas ir
pozityvus. Dauguma respondentų akcentuoja asmeninės patirties įgavimą
dalyvaujant jaunimo organizacijoje: tai bendravimo įgūdžiai (72%),  geras
laisvalaikio praleidimo būdas (69%),  saviraiškos tobulinimas (64%),
pasitikėjimo savimi stiprinimas (58%), gebėjimas bendrauti, kūrybingumas
skatinimas, pasiruošimas karjerai, galimybė spręsti jaunimo problemas ir
pan.

[pic]

Apklausa parodė, kad informacijos apie jaunimo organizacijas tikrai
trūksta. Daugiausiai respondentai pasigenda išsamesnės informacijos apie
jaunimo organizacijų projektus, įvairius renginius. Daugiau nei pusė
respondentų norėtų daugiau sužinoti bendrą informaciją apie jaunimo
organizacijas bei apie galimybę įsitraukti į jaunimo organizacijų veiklą.

[pic]

Norint įtraukti daugiau jaunimo į nepelno organizacijų veiklą, galima
naudoti šiuos būdus:

•    Skatinti nevyriausybinių organizacijų plėtrą Lietuvos Respublikoje

•       Atkreipti jaunimo dėmesį į visuomeninių organizacijų teikiamas

galimybes

•       Supažindinti jaunimą su Užsienio visuomenių organizacijų

patirtimi

•       Tobulinti nevyriausybinėse organizacijose dirbančių asmenų

praktinius įgūdžius

•       Padėti jaunimo nevyriausybinėms organizacijoms užmegzti naujus

ryšius su kitų šalių jaunimo organizacijomis

Jau dalyvaujančiam nepelno organizacijose jaunimui reikia suteikti galimybę
įgyti daugiau patirties šioje sferoje bei susipažinti su kitų valstybių
patirtimi. Vienas iš būdų tai atlikti – pravesti mokymus, kurių metu
dalyviai supažindinami su NVO veiklos kryptimis, vidine struktūra, veiklos
planavimu, organizacijos plėtra ir valdymu, pasiruošimu projektams,
projektų organizavimu ir įgyvendinimu, žmogiškųjų išteklių pritraukimu ir
efektyviu panaudojimu, paramos paieškos organizavimu bei ryšių su visuomene
plėtra.

Šis darbo skyrius bus daugiau skirtas išsiaiškinti, kokios yra pagrindinės
jaunimo organizacijos, kurių veikloje galėtų dalyvauti studentai, ir kokiu
principu jos veikia.

9.3. Studentų atstovybių veikla

Aukštosiose mokyklose studentų interesams tenkinti yra steigiamos studentų
atstovybės. Atstovybės narius išsirenka patys studentai visuotinio studentų
susirinkimo, dar vadinamo konferencija, metu. Studentų atstovybės sudarymo
ir jos veiklos principai nustatomi aukštosios mokyklos statute. Studentų
atstovybė savo veikloje turi vadovautis teisės aktais, kurie apibrėžia jos
veiklą, aukštosios mokyklos statutu bei visuotinio studentų susirinkimo
patvirtintais įstatais.
Studentų atstovybės savo įstatuose nusistato tvarką, kuria vadovaujantis
yra siunčiami atstovai į aukštosios mokyklos savivaldos institucijas.
Studentų atstovai dalyvauja savivaldos institucijų veikloje ir turi balso
teisę priimant sprendimus. Studentų atstovybės bendradarbiauja su
aukštosios mokyklos savivaldos institucijomis ir iš jų gauna informaciją
visais su studijomis susijusiais klausimais. Studentų atstovybė turi teisę
išreikšti savo nuomonę visais studentams rūpimais klausimais ir
aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka pareikalauti dar kartą
svarstyti aukštosios mokyklos savivaldos institucijų priimtus
sprendimus.
Sausį Lietuvos studentų sąjunga (LSS) pradėjo diskusijų ciklą, skirtą
aukštųjų mokyklų studentams, kurie savo aukštosiose mokyklose yra
visateisiai senato nariai. Galimybė studentams dalyvauti aukštosios
mokyklos valdyme atsirado po to, kai buvo priimtas Aukštojo mokslo
įstatymas. Jame reglamentuojama, kad aukštosios mokyklos senate turi būti
ne mažiau kaip 10 proc. studentų.
Pastebima, kad problemas, susikaupusias aukštojo mokslo sistemoje, gali
išspręsti tiktai kokybiškas ir aktyvus studentų dalyvavimas formuojant ir
įgyvendinant pagrindinius aukštojo mokslo prioritetus.

Pagrindiniai studentų atstovybės veiklos tikslai yra šie:

1. Padėti administracijai priimti dokumentus, susijusius su

studentų teisėmis ir pareigomis bei teikti pasiūlymus.

2. Padėti spręsti problemas.

3. Kuruoti fakultetų studentų atstovybes.

4. Kurti ir tęsti aukštosios mokyklos studentų tradicijas.

5. Organizuoti studentų laisvalaikio renginius.

6. Palaikyti ryšius su kitomis mokymo instancijų savivaldos

organizacijomis.

7. Atstovauti studentams visuomenėje.

8. Leisti savo leidinius.

Aukštųjų mokyklų studentų atstovybės gali jungtis į asociacijas ar
kitas sąjungas. Jos gali dalyvauti tarptautinėje studentų veikloje.
Lietuvos studentų atstovybės bei jų sąjungos gali teikti savo
pasiūlymus Seimui ir Vyriausybei. Jos organizuoja bendrus visos
šalies studentų renginius, koordinuoja aukštųjų mokyklų
atstovybių veiklą.

Studentų atstovybės veiklą finansuoja aukštosios mokyklos. Lietuvos
studentų atstovybių sąjungos (sąjungų) veiklai skiriama parama iš
lėšų, numatytų valstybės biudžete mokslui ir studijoms.

9.4. Lietuvoje veikiančios jaunimo organizacijos

Vilniaus universiteto studentų atstovybė

Vilniaus universiteto studentų atstovybė (VUSA) yra bene didžiausia ne tik
studentų, bet ir jaunimo organizacija Lietuvoje. Nemažai fakultetų yra
įsikūrusios studentų atstovybės, kurios yra atskaitingos centrinei
atstovybei. VUSA nariais gali tapti VU dieninio skyriaus studentai.
VUSA įkurta 1989m. lapkričio 18d. fakultetų studentų atstovų susirinkime,
reorganizavusiame Vilniaus universiteto studentų profsąjungą. 1993m. kovą
VU studentų sąjunga persivadino studentų atstovybe.
VUSA vadovas – prezidentas – yra renkamas aukščiausiame VUSA valdymo organe
– VUSA rinkiminėje-ataskaitinėje konferencijoje, kuri vyksta kiekvieną
pavasarį. Į ją po 10 atstovų deleguoja fakultetinė studentų konferencija.
VUSA parlamentas priima sprendimus, kuriuos vykdyti pavedama valdybai.
Realus ir nuoseklus darbas vyksta VUSA komitetuose, kurių šiuo metu yra
penki: akademinių reikalų, socialinių reikalų, laisvalaikio, tarptautinių
reikalų ir informacijos. Komitetams vadovauja VUSA Parlamento ir Valdybos
atstovai.
Dar vienas labai svarbus VUSA valdymo organas – Revizijos komisija, kuri
renkama toje pačioje konferencijoje kaip ir prezidentas. Ji prižiūri VUSA
finansinę veiklą.
Pagrindiniai VUSA tikslai:

• Studentų akademinių ir pilietinių teisių gynimas.

• Socialinių problemų sprendimas, studentams taikomų lengvatų vystymas.

• Akademinių ir kultūrinių mainų programų organizavimas užsienyje ir

Lietuvoje.

• Seminarų ir konferencijų organizavimas.

• Ryšių su studentų ir jaunimo organizacijomis palaikymas ir aktyvi veikla

Lietuvos studentų atstovybių sąjungoje bei Vilniaus jaunimo organizacijų

sąjungoje „Apskritas stalas”.

• Tarptautinės veiklos vystymas.

• Studentiškų švenčių rengimas.

• Studentiškų akcijų, piketų ir demonstracijų organizavimas.

• Informacijos apie Lietuvoje registruotas studentų ir jaunimo

organizacijas teikimas.

• Studentų aprūpinimo gyvenamuoju plotu organizavimas.
Vilniaus universiteto studentų atstovybė savo veiklos metais yra
įgyvendinusi visą eilę projektų: vietinio, nacionalinio ir tarptautinio
lygio seminarų, diskusijų, vakarų, turnyrų, koncertų, studentiškų švenčių.
Šie projektai buvo remiami tiek įvairių fondų (Atviros Lietuvos fondo,
Šiaurės Ministrų Tarybos, Amerikos centro, Valstybinės jaunimo reikalų
tarybos), tiek firmų bei privačių rėmėjų, tiek finansuojami iš VUSA
narystės įnašų.
VUSA nariais yra ir Vilniaus universitete veikiančios studentiškos
organizacijos, tokios kaip ELSA Vilnius, Jaunųjų politologų klubas, VU
studentų istorikų korporacija „Tilia”, LiMSA Vilnius.
LiMSA yra Lietuvos medicinos studentų asociacija. Tai savanoriška,
visuomeninė, ne pelno siekianti organizacija, vienijanti medicinos
studentus. 1992 ji tapo IFMSA (tarptautinė medicinos studentų asociacijų
federacija) tikrąja nare.

LiMSA tikslas – ugdyti medicinos studento asmenybę, etinius ir
humanistinius įgūdžius, sudaryti sąlygas studentams siekti maksimalių
profesinių žinių ir tapti aktyviais piliečiais, tautos ir pasaulio
bendruomenės nariais.
LiMSA Vilniaus skyriaus projektas “Vilniaus universiteto Medicinos
fakulteto studentų atstovybė” – dieninio skyriaus studentų projektas. Juo
mėginama perkelti studentų atstovybes arčiau pačių studentų, į veikiantį
biurą.
VUMF SA atsirado bendromis LiMSA ir VUSA pastangomis šių metų rugsėjo 1-
ąją. Pagal dabartinį organizacijų susitarimą, projektui skirtas bandomasis
metų laikotarpis. Savo veikla VUMF SA sieks pagerinti medicinos studentų
socialinį bei akademinį gyvenimą, informuoti juos apie profesines,
akademines, visuomenines bei kultūrines galimybes ir kitaip prisidėti prie
studentų medikų gerovės.
Ketinama vykdyti studentų apklausas, atstovauti studentams fakulteto ir
Universiteto valdymo organuose akademiniais ir socialiniais klausimais,
skelbti studijų informaciją fakultete, padėti rengti mokslines
konferencijas, studentų olimpiadas, įsigyti studento pažymėjimą.
Socialinėje srityje planuojama rūpintis fakulteto bendrabučiais ir juose
gyvenančiais, padėti ieškantiems darbo studentams, rūpintis dviračių
stovėjimo vietos įrengimu prie fakulteto. Bus bandoma suteikti visą
reikalingą informaciją apie fakultetą besidomintiems studentams.
Kultūrinėje srityje numatyta rengti fakulteto šventes, puoselėti fakulteto
tradicijas, organizuoti ir informuoti apie nuolaidas teatruose, kinuose,
organizuoti paskaitas.
FFSA – fizikų studentų atstovybė, susikūrusi prieš paskutinę VUSA
konferenciją. Tai ne juridinis VUSA padalinys, o fakultetinė atstovybė.
Fizikos fakulteto studentai čia gauna informaciją apie mokesčius už
studijas, egzaminus ir bet kuriais kitais klausimais.
MIFSA – patalpų neturinti, tačiau realiai egzistuojanti, dirbanti ir
krutanti matematikos studentų fakultetinė atstovybė. Ji įsikūrė pernai
lapkritį rinkimų keliu. Per vienerius veiklos metus MIFSA didžiuojasi
sutvarkiusi fakulteto stendą. Ilgai brandinta MIFSA idėja turėti oficialų
pasilinksminimo klubą, t.y. vietą, kur galėtų susitikti “savi” (matematikos
ir informatikos) studentai, kol kas dar neįgyvendinta. MIFSA ieškojo rėmėjų
Matematikos ir informatikos fakulteto dienoms, prisidėjo rengiant fuksų
krikštynas.

Europos Studentų Teisininkų Asociacija

1981 metais Vienoje buvo įkurta Europos Studentų Teisininkų Asociacija
(European Law Students’ Association) – sutrumpintai ELSA. Šiuo metu ELSA
veikia 38 šalyse ir turi daugiau nei 25 000 narių. Šiuo metu ELSA aktyviai
bendradarbiauja su Europos Sąjungos institucijomis, daugiau nei tūkstančiu
teisinių firmų ir kompanijų. ELSA turi patarėjo statusą Jungtinių Tautų
Organizacijoje.
ELSA Lietuva yra nepriklausoma nepolitinė ir pelno nesiekianti visuomeninė
organizacija. Jungianti teisę studijuojančius studentus iš Vilniaus
universiteto, Lietuvos teisės universiteto ir Vytauto Didžiojo
universiteto. ELSA vizija – teisingas pasaulis, kuriame gerbiamas žmogaus
orumas ir kultūrinis savitumas.

 Siekdama priartėti prie šios vizijos, ELSA Lietuva organizuoja
įvairius renginius – seminarus, konferencijas, kultūrinius mainus, vasaros
mokyklas – suteikia galimybes studentams stažuotis užsienyje, vykdo
moksleivių teisinį švietimo programą. ELSA palaiko glaudžius ryšius su
valdžios institucijomis (Lietuvos Respublikos Seimu, Prezidentūra,
Ministerijomis ir kitomis), nevyriausybinėmis organizacijomis (Teisėjų
Asociacija, LiJOT ir kitomis).

Vilniaus kolegijos Studentų atstovybė

Vilniaus kolegijos Studentų atstovybė yra savivaldos organizacija,
vienijanti Vilniaus kolegijos Elektronikos ir informatikos, Ekonomikos ir
Verslo ir vadybos fakultetų  studentų atstovybių narius. Vilniaus kolegijos
Studentų atstovybė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos
įstatymais, Vilniaus kolegijos laikinuoju statutu bei VKSA įstatais.
Vilniaus kolegijos Studentų atstovybės veikla grindžiama viešumu,
savivalda, lygiateisiškumu ir kitais demokratijos principais.

Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC)

JPPC yra nevyriausybinė, nepelno siekianti organizacija, viešoji
įstaiga, įregistruota Vilniaus miesto savivaldybėje. JPPC teikia
psichologines ir socialines paslaugas jaunimui, užsiima jaunimo švietimu,
organizuoja jų laisvalaikį.

JPPC veikia Krizių įveikimo centras paaugliams ir jaunimui, kurį sudaro
Krizių įveikimo komanda, Vilniaus „Jaunimo Linija”, vykdoma informacinė
programa. Laisvalaikio programos įgyvendinamos klubuose „Veidrodis” ir
„Veidrodukas”, įsteigtame kartu su Vilniaus miesto savivaldybės švietimo ir
jaunimo reikalų skyriumi. Taip pat veikia meno klubai: Dailės studija,
lėlių teatro trupė „Lėliukai” ir kitos meninės iniciatyvos. Yra teikiamos
individualios ir grupinės psichoterapinės konsultacijos. Yra įkurta
biblioteka bei Mikčiojimo problemų klubas (MPK).
JPPC veiklos tikslai:

• Jaunimo savižudybių bei psichologinių krizių prevencija, intervencija ir

postvencija. Šis tikslas įgyvendinamas per psichologinės pagalbos

telefono Vilniaus “Jaunimo Linija” veiklą, psichologines-psichoterapines

konsultacijas: individualiai ir grupėse, socialinį konsultavimą bei

teikimą informacijos apie paramos tarnybų darbą.

• Jaunimo integracija į socialiai prasmingo laisvalaikio veiklą (jaunimo

klubas “Veidrodis”, vaikų klubas “Veidrodukas”, Dailės studija,

biblioteka, lėlių teatras “Lėliukai”).

• Švietimas ir mokymas (paskaitos, seminarai, savanorių ruošimo kkursai,

bendravimo lavinimo grupės).

Kaip matyti, Lietuvoje veikia pakankamai jaunimo organizacijų ir jaunimas,
dalyvaujantys jų veikloje, jų stoka nesiskundžia. Taigi galima daryti
išvadą, kad jaunimo organizacijoms skirtų lėšų didžiąją dalį reikia skirti
ne naujų diegimui, o jau egzistuojančių populiarinimui jaunimo tarpe. Šiam
tikslui galima pajungti organizacijų narius bei aukštųjų, aukštesniųjų ir
vidurinių mokyklų atstovybes, dėstytojus, mokytojus ir pačius mokinius.

Literatūros sąrašas

1. Baltoji knyga. Lietuvos aukštasis mokslas.- Vilnius. 1999.

2. Barkauskaitė M. Lietuvos švietimo reformos eigos tyrimai // Švietimo

studijų sąsiuvinis. 3. – Vilnius. 1997.

3. Bruzgelevičienė R. Lietuvos švietimo kaita // Švietimo studijų

sąsiuvinis. 6. – Vilnius. 2001.

4. Dukynaitė R. Švietimo įstaigų inspektavimo organizavimas. – V.: LR

Kultūros ir Švietimo ministerija, – 1993.

5. Kalvaitis A. Pasirengimas profiliniam mokymui 1999-2000 metais //

Profilinis mokymas. – Vilnius. 2001.

6. Nevyriausybines organizacijas reglamentuojantys teisės aktai. – V.:

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. – 2002.

7. Pruskus V. Lietuvos švietimo pasiekimai OECD šalių kontekste. – V. –

1998.

8. Šermukšnytė L. Švietimo sistemos vertinimas Šveicarijos ir Lietuvos

švietimo sistemų lyginimo aspektu. – K.: 1996.

9. Šimašius R. Nepelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų

patirtis. – V.: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos

centras, 1999.

10. Švietimas ir mokslas Lietuvoje. – V.: Kraštovaizdis,- 1998.

11. Švietimo įstaigų priežiūra. – V.: LR Švietimo ir mokslo ministerija, –

1996. – 68 p.

12. Targamadzė V. Švietimo organizacijų elgsena. – KTU.: Kaunas

Technologija,1996. –146p.

Leave a Comment