Turinys
1. ŠVIETIMO SISTEMOS SANDARA…………………………………………………………. ……..4 1.1. Ugdymo įstaigos vadovybė…………………………………………………….. ………………….5 1.2. Steigėjas……………………………………………………. …………………………………………5
1.3. Savivaldybė kaip steigėjas……………………………………………………. ………….. 6
1.4. Priežiūros išvadų įforminimas………………………………………………….. ……………. 6
2. NE PELNO ORGANIZACIJŲ VAIDMUO VISUOMENĖJE……………………………… 7
3. Ne pelno organizacijų valdymas ir struktūra………………………………….. 9
4. NE PELNO ORGANIZACIJŲ STEIGIMAS IR REGISTRAVIMAS…………………..10
5. Ne pelno organizacijų teisės ir pareigos………………………………………….13
6. KONSTITUCINĖS NUOSTATOS DĖL NE PELNO ORGANIZACIJŲ………………15
6.1. Ne pelno organizacijų likvidavimas ir reorganizavimas……………………………….16
6.2. Švietimo ne pelno organizacijų teisinė norminė bazė………………….17 7. APSKAITOS IR STATISTIKOS REGLAMENTAVIMAS………………………21 8. STATISTIKA………………………………………………………. ……………………………………….34 8. 1. Švietimo įstaigų vystymasis iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo………34 8. 2. Švietimo raida nuo 1990 metų……………………………………………………….. ……35 8.2.1. Ikimokyklinės įstaigos………………………………………………… …………….35 8.2.2. Moksleivių ir studentų skaičiaus pokyčiai……………………………………36 8.2.3. Privalomasis mokslas…………………………………………………. ……………37 8.2.4. Tolesnis mokymasis, baigus privalomąjį mokslą……………………38 8. 2.5. Aukštasis mokslas………………………………………………… 39 8.2.6. Moksleivių ir studentų, įgijusių išsilavinimą, skaičius………………. 41 8.2.7. Mokymo įstaigų skaičiaus kitimas……………………………………………. 41 8.2.8. Mokymosi aprėptis………………………………………………… ……………… 42
9. PASIŪLYMAI DĖL JAUNIMO ĮTRAUKIMO Į NEPELNO ORGANIZACIJŲ VEIKLĄ ……………………………………………………………….. ………………………………………45
9.1. Ne pelno organizacijų funkcijos…………………………………………………… ……. 45
9.2. Informacijos stoka – pagrindinė problemos priežastis…………………………… 46
9.3. Studentų atstovybių veikla……………………………………………………… ………… 50
9.4. Lietuvoje veikiančios jaunimo organizacijos……………………………………….. 51
LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………. ………………….56
ĮVADAS
Ne pelno organizacijos turi senas tradicijas. Dažnai teigiama, kad pirmosios ne pelno organizacijos-labdaros fondai atsirado vėlyvaisiais viduramžiais ir kad pirmosios nevyriausybinės (ne pelno) organizacijos sietinos su katalikų ir evangelikų liuteronų sąjūdžiais bei jų švietėjiška veikla. Tačiau iš tikro fondai daugelyje Europos šalių egzistavo jau nuo V a. prieš Kristų. Asociacijos Europoje taip pat yra žymiai senesnės ir žinomos jau nuo pirmųjų krikščioniškų judėjimų (krikščioniškos to meto grupelės taip pat laikytinos asociacijomis) bei amatininkų ir pirklių asociacijų, gildijų ir cechų, savitarpio pagalbos grupių ir sąjungų. Dabartinę ne pelno organizacijų reikšmę iliustruoja ir tai, kad, pavyzdžiui, kas aštunta nauja darbo vieta Prancūzijoje ar Anglijoje yra sukuriama ne pelno organizacijoje. Be to, jei Britanijos ne pelno organizacijos nustotų teikti savo paslaugas, o jų teikimą perimtų valstybė, tai mokesčių mokėtojams kainuotų 12 procentinių punktų padidintus pajamų mokesčius. Apie pusė visų organizacijų Jungtinėse Amerikos Valstijose yra ne pelno organizacijos. Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti visose srityse, tačiauvisuomenėje yra tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtųužsiimti ne pelno organizacijos. Lietuvos žmonės mano, kad efektyviausiainevyriausybinės organizacijos galėtų padėti žmonėms su negalia, pagerintipensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje arba užsiimtišvietėjiška pelno nesiekiančia veikla, tačiau nurodytos ir kitos tradicinėsne pelno organizacijų veiklos sritys.Kalbant apie ne pelno organizacijų vietą visuomenėje negalima nepaminėti,kad jos yra svarbus visuomenės savęs reguliavimo įrankis. Ne pelnoorganizacijos dažnai jungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklosrūšimi užsiimančias bendroves. Šie subjektai, būdami suinteresuoti stabiliair priimtina savo veiklos aplinka dažnai nustato vidinius reikalavimus,standartus, veiklos principus ir panašias normas. Šiame darbe plačiau nagrinėjama švietimo ne pelno organizacijųveiklos ypatumai, šias organizacijas reglamentuojanti norminė teisinė bazė,raida bei pateikiama keletas pasiūlymų dėl jaunimo įtraukimo į šiasorganizacijas. Taip pat gana detaliai aptariamos įvairios šių ne pelnoorganizacijų administravimo ir kontrolės ypatybės bei tvarka Darbą sudaropagrindinės trys dalys: švietimo organizacijų teisinė bazė administravimasir kontrolė, jų vystymasis bei statistiniai duomenys, pasiūlymai dėljaunimo dalyvavimo šioje veikloje. Darbe stengiamasi pabrėžti švietimosvarbą šiandieninėje visuomenėje, ir ne pelno sektoriaus švietimoorganizacijų indėlį šioje srityje. Rašant referatą buvo remtasi LR įstatymais, periodine literatūra,Interneto svetaine bei kita literatūra.
1. ŠVIETIMO SISTEMOS SANDARA
Švietimo sistema
Lietuvos švietimo sistema apima formalųjį, neformalųjį ir informalųjįšvietimą (savišvietą) bei pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai. Formaliajam švietimui priskiriamas pradinis, pagrindinis, vidurinisugdymas, profesinis mokymas, aukštesniosios ir aukštojo mokslo studijos. Neformaliajam švietimui priskiriamas ikimokyklinis, priešmokyklinisugdymas ir kitas neformalusis vaikų bei suaugusiųjų švietimas.Informaliajam švietimui (savišvietai) priskiriamas savarankiškas arbasavaiminis mokymasis.Pagalbai mokiniui priskiriama informacinė, psichologinė, socialinėpedagoginė, specialioji pedagoginė ir specialioji bei medicinos pagalbamokykloje.Pagalbai mokytojui ir mokyklai priskiriama informacinė, konsultacinė,kvalifikacijos tobulinimo bei kitokio pobūdžio pagalba.
Švietimo principaiMokyklos, kaip institucijos, ypač aktualus siekis – sukurti atvirą,dinamišką, polilogišką ir tolerantišką, ne hierarchinio pavaldumo, bethorizontaliaisiais partnerystės ryšiais, laisva asmens iniciatyvagrindžiamą Lietuvos visuomenę.
Bendrosios programos nustato tik bendruosius ugdymo turinio principus,jų pagrindu mokyklos bendruomenėms suteikiama galimybė kurti mokyklosugdymo programas. Tai naujas strategiškai svarbus ugdymo turinio politikosposūkis: ugdymo turinys decentralizuojamas. Kartu rengiami valstybiniaiišsilavinimo standartai – rezultatų, kurių tikimasi iš mokyklos,orientyras. Bendrieji švietimo reformos dokumentai remiasi Lietuvosšvietimo tradicija ir ugdymo minties patirtimi – S.Šalkauskio, J.Vabalo-Gudaičio, J.Laužiko darbais. Orientuojamasi į šiuolaikinės pedagogikos beipsichologijos raidos tendencijas, XXI a. švietimui keliamus reikalavimus.
Ugdymo turinys integruojamas, pateikiamas koncentrais, kurie dera sunauja mokyklos struktūra. Paskutinėje mokyklos pakopoje mokiniai galipasirinkti mokymąsi pagal savo poreikius ir polinkius – mokymasprofiliuojamas. Mokytojams paliekama teisė kurti individualias programasatsižvelgiant į bendruosius ugdymo tikslus, išsilavinimo standartus,bendrąsias programas, moksleivių poreikius. Mokymas individualizuojamas.
Su bendraisiais ugdymo siekiais siejami ir ugdymo metodai: tetiniai(pateikiamieji) keičiami euristiniais (atrandamaisiais).
1. Bendroji švietimo įstaigų veiklos priežiūra
Priežiūros paskirtis – padėti švietimo įstaigai įgyvendinti švietimopolitikos strategiją, paskatinti kaitai, rūpintis įstaigų demokratinesankloda, įtraukti visuomenę į švietimo problematiką. Valstybinių, savivaldybių ir nevalstybinių švietimo įstaigų (išskyrusaukštąsias mokyklas) priežiūrą pagal įstatymais suteiktą kompetenciją kartusu savo savivaldos institucijomis vykdo ugdymo įstaigos vadovybė, steigėjasir savivaldybė kaip švietimo įstaigų steigėja. Valstybinę visų švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas)pedagoginės veiklos priežiūrą vykdo Valstybinė švietimo inspekcija,veikianti pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintus nuostatus.
1.1 UGDYMO ĮSTAIGOS VADOVYBĖ
Prižiūri, kaip vykdomi švietimo reformą ir pedagoginę veikląreglamentuojantys dokumentai, aiškina mokyklos bendruomenės nariamsvalstybinės bei regioninės švietimo politikos nuostatas.Ekspertuoja, analizuoja ir koreguoja vaikų ir jaunimo bendrąjį, papildomąjįugdymą, profesinį rengimą bei suaugusiųjų švietimą.Stebi pedagogų veiklą, teikia profesinę pagalbą ir dalyvauja juosatestuojant.Kontroliuoja, kad moksleivių žinios, gebėjimai ir įgūdžiai atitinkavalstybinius išsilavinimo standartus, vertina ugdymo rezultatus.Analizuoja ir mokyklos sąvade apibendrina veiklos problemas, svarsto jįmokyklos taryboje ir teikia pagal priklausomybę apskrities valdytojo arbasavivaldybės administracijos švietimo padaliniui.Sudaro sąlygas Valstybinės švietimo inspekcijos bei savivaldybių švietimopadalinių pareigūnams stebėti švietimo įstaigos pedagoginę veiklą.
1.2 STEIGĖJAS
1. Stebi įstaigos funkcionavimą, LR įstatymų, Vyriausybės nutarimų,Švietimo ir mokslo ministerijos bei kitų institucijų teisės aktųįgyvendinimą. 2. Užtikrina optimalias sąlygas ugdomajai veiklai. 3. Išklauso įstaigos vadovą, esant reikalui, gauna informaciją raštu.4. Sudaro ekspertų grupes moksleivių žinių, gebėjimų ir įgūdžių atitikimuivalstybiniams išsilavinimo standartams nustatyti ir, atsižvelgdamas įekspertų išvadas, koreguoja įstaigos veiklą, inicijuoja pedagogųkvalifikacijos tobulinimą ir atestaciją. 5. Užtikrina žmogaus teisių apsaugą, saugą darbe.6. Sudaro sąlygas Valstybinės švietimo inspekcijos bei savivaldybiųšvietimo padalinių pareigūnams stebėti švietimo įstaigos pedagoginę veiklą.
1.3 SAVIVALDYBĖ KAIP STEIGĖJAS
Analizuoja ir vertina švietimo įstaigų veiklos nuostatus, konsultuojaįstaigų bendruomenes dėl ugdymo proceso organizavimo ir ugdymo turinioįgyvendinimo.Konsultuoja švietimo įstaigas dėl Lietuvos Respublikos įstatymų,Vyriausybės nutarimų, Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktųįgyvendinimo. Vertina teisės aktų įgyvendinimą įstaigose. Esant įstaigosveiklos trūkumams, organizuoja operatyvinį poveikį.Organizuoja švietimo įstaigų vadybos bei moksleivių žinių, gebėjimų irįgūdžių atitikimo valstybiniams išsilavinimo standartams ekspertizę.Kaupia informaciją apie švietimo įstaigų veiklos pokyčius ir būklę,analizuoja ir vertina valstybinės ir regioninės švietimo politikos plėtotėspožiūriu.Koordinuoja švietimo įstaigų veiklą įgyvendinant švietimo reformosnuostatas.Analizuoja savivaldybės švietimo būklę bei problemas, jas apibendrina irteikia (sąvado forma) apskrities valdytojo administracijos švietimopadaliniui.Dalyvauja Valstybinei švietimo inspekcijai organizuojant savivaldybės, omerui sutikus ir kitų apskrities teritorijoje esančių Švietimo įstaigųpatikrinimus.
1.4 PRIEŽIŪROS IŠVADŲ ĮFORMINIMAS
1. Steigėjo įgalioti asmenys apie savo darbo rezultatus raštu informuojasteigėją.2. Ugdymo įstaigos vadovybė pedagoginio personalo darbo priežiūros išvadasįrašo iš jų tam tikslui skirtame žurnale, sąsiuvinyje ir pan.3. Ugdymo įstaigos priežiūros rezultatai įforminami įrašu ugdymo įstaigosinspektavimo knygoje arba pažyma.4. Esant reikalui, patikrinimų rezultatai įforminami steigėjo įsaku arbamero potvarkiu.5. Pedagogai, ugdymo įstaigos steigėjai ir vadovai, savivaldybių merai,nesutinkantys su patikrinimo rezultatais, turi teisę per 10 dienų nuorezultatų paskelbimo dienos pateikti apeliaciją apskrities valdytojui arba
apskrities švietimo tarybai.
2. Ne pelno organizacijų vaidmuo visuomenėje
Daugelyje šalių įmonėms ne pelno organizacijos yra neparankūs konkurentaidėl joms teikiamų lengvatų. Tuo pagrindu ne pelno organizacijos visiškaipagrįstai gali būti kaltinamos, jog plėsdamos savo veiklą į vis naujassferas, jos sugriauna lygios ir sąžiningos konkurencijos galimybę šiosesrityse. Konkuruojant su valstybinėmis institucijomis tokio privalumo nėra,tačiau būtent išvaldžios institucijų nevalstybinės ne pelno organizacijosyra pajėgios perimti daugelio funkcijų (socialinės apsaugos, kultūrosprojektų finansavimo, sporto veiklos organizavimo, mokslo tyrimų, švietimo,nusikaltimų prevencijos, etc.) vykdymą, ir čia labiau atsiskleidžia galimane pelno organizacijų socialinė reikšmė Nepaisant labai svarbaus veiklos bei investavimo „variklio” – materialiniųpaskatų nebuvimo (arba buvimo žymiai mažesniu mastu), ne pelnoorganizacijos turi keletą labai svarbių prigimtinių, o ne įstatymaissukurtų privalumų lyginant su pelno siekiančiais subjektais, o juo labiau –viešaisiais subjektais:galimybė panaudoti nemokamą (savanorišką) darbą. Kaip rodo praktika, žmonėsyra linkę
skirti savo laisvalaikį darbui ne pelno organizacijose;galimybė gauti neatlygintiną, o dažnai ir neapmokestinamą, paramą. Ne pelnoorganizacijos,
kurių tikslas nėra asmeninė materialinė nauda, priešingai nei įmonės,kurios siekia pelno, gali tikėtis gauti paramą iš tų, kuriems atrodopriimtini ne pelno organizacijos tikslai.papildomi stimulai vartotojams naudotis ne pelno organizacijų paslaugomisar pirkti jų prekes.
Žmonės dažnai jaučiasi geriau, jei nors ir tą patį ar prastesnės kokybėsdaiktą už tą pačią ar net didesnę kainą įsigyja iš ne pelno organizacijos.Taip susidaro įspūdis, kad sumokėti pinigai, užuot atitekę verslininkui,atiteks kitiems asmenims ar projektams, kuriems šių lėšų labiau reikia.žmonės renkasi ne įmones, o ne pelno klubus savo laisvalaikiui praleisti arkitai veiklai
organizuoti todėl, kad nori, jog kartu su jais šios veiklos metu būtų tiktokie žmonės, kuriuos jie norėtų matyti. Klubo atveju galima priimti arbanepriimti į klubą, tuo tarpu įmonė aptarnautų visus klientus. Ne pelno organizacijų skaičius, dydis ir reikšmė per pastaruosiusdešimtmečius Vakarų visuomenėse labai išaugo. Europos Sąjungos Komisijosnuomone, tai įvyko dėl keleto pagrindinių priežasčių:gerovės išaugimas ir daugiau laisvo laiko,paslaugų reikšmės visuomenėje išaugimas,„socialinė privatizacija”, t.y., valdžios teiktų paslaugų teikimo funkcijosdelegavimas ne pelno
organizacijoms,pirmenybės teikimas individualiam dėmesiui, kuris būdingas ne pelno
organizacijoms, o nenuasmenintam požiūriui, kuris būdingas valdžios institucijoms,naujų poreikių, kuriuos gali patenkinti pirmiausia ne pelno organizacijos,atsiradimas ir kt. Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti visose srityse, tačiauvisuomenėje yra tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtųužsiimti ne pelno organizacijos. Lietuvos žmonės mano, kad efektyviausiainevyriausybinės organizacijos galėtų padėti žmonėms su negalia, pagerintipensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje, tačiau nurodytosir kitos tradicinės ne pelno organizacijų veiklos sritys. Kalbant apie ne pelno organizacijų vietą visuomenėje negalima nepaminėti,kad jos yra svarbus visuomenės savęs reguliavimo įrankis. Ne pelnoorganizacijos dažnai jungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklosrūšimi užsiimančias bendroves. Šie subjektai, būdami suinteresuoti stabiliair priimtina savo veiklos aplinka dažnai nustato vidinius reikalavimus,standartus, veiklos principus ir panašias normas.
3. Ne pelno organizacijų valdymas ir struktūra
Ne pelno organizacijos turi būti reglamentuojamos pagal atskirus įstatymus, o ne pagal vieną ne pelno organizacijų įstatymą, pirmiausia todėl, kad tarp skirtingų ne pelno organizacijų rūšių yra valdymo struktūros bei nuosavybės santykių ypatumai. Kontinentinės teisės tradicijoje šie ypatumai ir skirtumai labiausiai pasireiškia lyginant narystės ir turto pagrindu veikiančias organizacijas. Naryste paremtose organizacijose visa sprendimų priėmimo galia kyla iš narių, kurie arba tiesiogiai priima sprendimus, arba renka atstovaujamus organus.Turtu paremtose organizacijose lemiamą vaidmenį vaidina steigėjai, savininkai. Būtent jie gali kontroliuoti visą organizacijos veiklą. Kai šių dviejų organizacijų tipų atskyrimas nėra griežtas, galima sutikti tikrai daug tarpinių variantų, kuomet vienoje organizacijoje tam tikras funkcijas turi ir steigėjai, ir nariai, ir rėmėjai. Žemiau aptariamos pagrindinių Lietuvos ne pelno organizacijų rūšių valdymo struktūros. Visuomeninių organizacijų įstatymas šiuo požiūriu yra liberalus ir nenustato privalomos valdymo struktūros, atskirų valdymo organų kompetencijos ar formavimo principų. Vienintelė įstatymo nuostata dėl valdymo organų yra reikalavimas įstatuose nustatyti aukščiausiojo valdymo organo sušaukimo tvarką, periodiškumą bei kompetenciją, o taip pat kitų valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarką ir kompetenciją. Narystės principas visgi sąlygoja gana tradicinę visuomeninės organizacijos struktūrą: visuotinis narių susirinkimas, taryba, pirmininkas, tačiau yra nemažai organizacijų, nustatančių itin sudėtingą valdymo struktūrą. Asociacijų įstatyme įtvirtinti gana griežti valdymo struktūros reikalavimai. Nustatyti privalomi valdymo organai: visuotinis narių susirinkimas (konferencija, suvažiavimas), kolegialus valdymo organas (organai) ir administracija. Įstatymas nustato net šių organų kompetencijos ir sprendimų priėmimo tvarkos pagrindus.Įstatymas reikalauja, kad viešojoje įstaigoje būtų bent du valdymo organai:visuotinis susirinkimas ir administracija. Visuotiniame susirinkimesprendžiamojo balso teisę turi dalininkai, o atskirais atvejais irvalstybinė institucija – panaudos davėja.Viešojoje įstaigoje gali būti sudaromi kiti kolegialūs valdymo organai,kurių formavimo tvarką bei kompetenciją nustatoma įstatuose.Labdaros ir paramos fondo valdymo organų struktūra, nors tai nėra narysteparemta organizacija, yra beveik tapati asociacijų valdymo organųstruktūrai. Skirtumas tas, kad visos valdymo struktūros pagrindas yrasteigėjai.
4. Ne pelno organizacijų steigimas ir registravimas
Ne pelno organizacijų registravimo tvarka ir registruojančios institucijos bet kurioje šalyje yra neišvengiamai susijusios su kitų teisės subjektų registravimu, tačiau paprastai ne pelno organizacijas registruojančios institucijos yra kitos, nesutampančios su pelno siekiančius subjektus registruojančioms institucijoms. Tokios institucijos dažnai yra Teisingumo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, teismai, savivaldybės. Steigiant visuomenines organizacijoms, asociacijas, viešasias įstaigas ir labdaros ir paramos fondus, visoms šioms organizacijoms:a) nėra keliamas minimalaus kapitalo ar kitoks reikalavimas, susijęs su turto minimumu,b) yra nustatytas nemokamas registravimas.
Visuomeninių organizacijų steigimą ir registravimą reglamentuoja Visuomeninių organizacijų įstatymas. Yra net trys visuomenines organizacijas registruojančios institucijos: 1) organizacijas, kurios veikia vienos savivaldybės teritorijoje, registruoja savivaldybė, 2) organizacijas, kurių veikla kelių savivaldybių, tačiau tik vienos apskrities teritorijoje, registruoja apskrities administracija, 3) organizacijas, kurios veikia daugiau nei vienos apskrities teritorijoje, registruoja Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija. Iš pirmo žvilgsnio sistema nėra ydinga, tačiau iš tikrųjų veiklos teritorijos nustatymas, žinoma, dažnai būna problemiškas.
Visuomeninės organizacijos įsteigimas vykdomas tokia tvarka: sušaukiamassteigiamasis susirinkimas, jame patvirtinami įstatai ir išrenkami valdymoorganų nariai. Po to, ne vėliau kaip per mėnesį visuomeninė organizacijaturi būti registruojama. Visuomeninės organizacijos nariais, taigi irsteigėjais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolatiniaiLietuvos respublikos gyventojai tai, savaime suprantama, uždraudžia irjuridinių dalyvavimą visuomeninėje organizacijoje. Be to, steigėjams turibūti sukakę 18 metų amžiaus. Labdaros ir paramos fondų steigimo tvarka yra tam tikra prasmelaisviausia: labdaros ir paramos fondą gali steigti tiek fiziniai, tiekjuridiniai asmenys, tiek Lietuvos Respublikos, tiek užsienio subjektai,neribojamas steigėjų skaičius, nuo steigėjų ypatybių nepriklauso neisteigimo procedūros, nei registravimo vieta. Gero ne pelno organizacijų reglamentavimo principai reikalauja, kad būtųgalimybė fondą įsteigti testamentu. Pasaulyje taip buvo įsteigta nemažaistambių fondų (trust, angl.) pavyzdžiui, Fordo fondas, Gulbenkiano fondas).Deja, tokia galimybė dėl įstatyminio steigimo ir registravimo procedūrųreglamentavimo, yra neįmanoma arba nėra patogi (ir dėl to nepraktikuojama)nei daugelio kitų valstybių, nei Lietuvos teisinėje sistemose. Asociacijų ir Viešųjų įstaigų įstatymuose taip pat, kaip ir Labdaros irparamos fondų įstatyme yra nuoroda apie šių organizacijų registravimą,perregistravimą ir išregistravimą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytatvarka. Tačiau reali situacija šių organizacijų atžvilgiu yra kitokia -josapskritai nebuvo registruojamos tol, kol 1996 metų lapkričio 19d. nebuvopatvirtinta Laikinoji viešųjų įstaigų ir asociacijų registravimo tvarka.Viešosios įstaigos steigiamos tokia tvarka: steigėjai (jais gali būti betkurie fiziniai ar juridiniai asmenys) sudaro steigimo sutartį, priimaįstatus, suformuoja juose numatytus valdymo organus. Viešosios įstaigosregistruojamos „tik padarius steigimo sutartyje numatytus įnašus”. Išįstatymo turinio išplaukia, kad čia turimas galvoje dalininkų kapitalas.Beje, iš tiesų yra viešųjų įstaigų, įregistruotų ir be dalininkų kapitalo.
Labdaros ir paramos reglamentavimas
Galimybė gauti neapmokestintą paramą yra viena iš reikšmingiausiųmokestinių lengvatų ne pelno organizacijoms, todėl itin svarbią reikšmęLietuvos ne pelno organizacijas reglamentuojančių teisės normų sistemojeturi Labdaros ir paramos įstatymas, nustatantis, ką galima laikyti labdaraar parama mokesčių lengvatų tikslais. 1.Paramos gavėjais gali būti visos ne pelno organizacijos, išskyruspolitines partijas ar politines organizacijas bei pelno siekiančiasorganizacijas. 2.Parama gali būti duodama ne tiesiog organizacijai, o jos vykdomaiprogramai. Nustatytas reikalavimas, kad programos būtų patvirtintos, ogalimybė jas tvirtinti suteikta „nevalstybinės organizacijos aukščiausiajamvaldymo organui”. 3. Programoje turi būti nurodyti jos tikslai, įgyvendinimo būdai irpriemonės, vykdytojai ir finansavimo šaltiniai. 4. Pagrindinis labdaros ir paramos principas yra jos neatlygintinumas,tačiau padaryta viena išimtis – galimas labdaros ar paramos gavėjoreklaminis įsipareigojimas. Žinoma, neatlygintinumas nereiškia, kad davėjasnesiekia reklaminių, prestižo palaikymo ar kitų tikslų. Labdaros atveju svarbiausi yra dokumentai, parodantys, kad labdarą gavoturintis teisę ją gauti subjektas. Paramos atveju be įprastų finansiniųdokumentų pageidautina turėti: 1) prašymą paremti arba paramos sutartį, 2)remiamą programą, patvirtintą įstatymo nustatyta tvarką, 3) dokumentą,paliudijantį, kad organizacija, kuriai tiesiogiai suteikta parama, galibūti paramos gavėja pagal Labdaros ir paramos įstatymą. Susitarime dėl labdaros ar paramos ir reklaminių įsipareigojimų patartinanumatyti apsaugos mechanizmą: žalos atlyginimą, bent dalinį parėmimą,reklaminių įsipareigojimų vykdymo ir kt. Ypač tai aktualu patiems rėmėjams,kuriems rūpi, ar paramai skirtos lėšos bus panaudotos pagal paskirtį.
5. Ne pelno organizacijų teisės ir pareigos
Ne pelno organizacijos turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir kitijuridiniai asmenys, jeigu jas reglamentuojantys įstatymai nenustato kitaip.Organizacijos gali savarankiškai prisiimti įsipareigojimus, turėti savoturtą, savo vardu sudaryti sandorius, ginti savo teises įstatymų nustatytatvarka bei atsako už savo įsipareigojimus visu savo turtu. Tačiau ne pelnoorganizacijos turi ir specifinių privilegijų bei papildomų apribojimų irpareigų. Ne pelno organizacijų privilegijos atsispindi pirmiausia mokesčiųteisėje, įskaitant normas, reglamentuojančias ne pelno organizacijų rėmimotvarką. Teisių apribojimai labiau pasireiškia šių organizacijų statusąnustatančiuose įstatymuose. Pagrindinis ne pelno organizacijų bruožas ir ypatumas, o sykiu irapribojimas yra tas, kad jos negali jokiomis formomis paskirstyti savopelno. Vadinasi ne pelno organizacijos nariai, savininkai, rėmėjai bei kitiasmenys jokiu būdu negali gauti kapitalo grąžos iš lėšų, įdėtų į ne pelnoorganizaciją. Principo įgyvendinimas pasireiškia dviejose stadijose: 1) nepelno organizacijos veiklos metu neleidžiama paskirstyti pelno kaipkažkurio laikotarpio teigiamo finansinio rezultato, 2) ir ne pelnoorganizacijos likvidavimo metu neleidžiama paskirstyti per organizacijosegzistavimo laikotarpį užgyvento turto. Ne pelno organizacijos gauto pelno neskirstymo principas yra įtvirtintasLietuvos įstatymuose. „Fondas negali teikti labdaros ar paramos bei kitaipskirstyti pajamų jo steigėjams, valdymo organų nariams, darbuotojams,išskyrus atvejus, kai jie yra fondo įstatuose nustatytos šalpos objektai. “„Ji (ne pelno organizacija — viešoji įstaiga) gauto pelno negali skirstytisteigėjams, nariams, dalininkams (savininkui).” „Ji (asociacija) gautopelno negali skirstyti savo nariams. ” Viešosios įstaigos likvidavimoatveju jos dalininkams gali būti grąžintas dalininkų kapitalas, asociacijoslikvidavimo atveju jos nariams – narių stojamieji įnašai. Deja, daugumoje organizacijų, kurios savo esme yra ne pelno, tačiauveikia pagal specifinius įstatymus, pavyzdžiui, Švietimo įstatymą, pelnoneskirstymo principas apskritai nėra užtikrintas. Dažnai painiojamos pelno neskirstymo ir pelno nesiekimo sąvokos. Šieterminai tapatinami buitinėje kalboje ir sutrumpinant įvardinami kaip nepelno principas, tačiau jų prasmė labai skiriasi. Pelno siekimas rodo tiktikslo gauti pelną buvimą arba nebuvimą, o pelno neskirstymo principas-galimybę arba negalimybę gautą pelno ir organizacijos turtą paskirstyti. Pelno skirstymas dažnai painiojamas ir su darbo užmokesčiu. Būtinapabrėžti, kad pelno neskirstymas sąlygoja tik tai, kad ne pelnoorganizacijoje negali būti skirstomas pelnas, kuris yra įdėtų lėšų,kapitalo grąža. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ne pelno organizacija negaliturėti samdomų darbuotojų, kuriems atlyginama už darbą.
6. KONSTITUCINĖS NUOSTATOS DĖL NE PELNO ORGANIZACIJŲ
Konstitucinės nuostatos ne pelno organizacijų kaip ir bet kokios kitossrities organizacijų atžvilgiu nagrinėtinos pirmiausiai, kadangi jomisremiasi ar bent turėtų remtis visas tolesnis reglamentavimas. Apie ne pelno organizacijas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitųvalstybių konstitucijose kalbama žmogaus teisių užtikrinimo požiūriu. Teisėlaisvai jungtis arba nesijungti į ne pelno organizacijas yra laikoma vienaiš svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta beveik kiekvienosdemokratinės valstybės konstitucijoje bei pagrindiniuose tarptautiniuoseteisės aktuose dėl žmogaus teisių. Vienų šalių konstitucijose asociacijųlaisvė įtvirtinta kaip atskira specifinė teisė, kitų – kaip neišvengiamabendriau suformuluotų žmogaus teisių pasekmė. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina ir kitas laisves, kurios labaisusijusios su ne pelno veikla: teisė turėti laisvai skleisti savoįsitikinimus, ieškoti, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, rinktis į
taikius susirinkimus, piliečių tautinėms bendrijoms savo tautinės kultūrosreikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarkyti savarankiškai.Gana aštriai atribojimo problema pasireiškia bandant atskirti veiklą,susijusią su pagrindiniais organizacijos tikslais, nuo nenusijusiosveiklos. Pavyzdžiui, atrodo, savaime aišku, kad su švietėjiškos ne pelnoorganizacijos pagrindine veikla butų susijusi knygų leidyba, seminarųorganizavimas, daugiau diskusijų sukeltų maitinimo paslaugų teikimasseminarų metu, dar daugiau, maitinimas ne seminarų metu, o pasipiktinimasdažnai kyla sužinojus, kad maitinimo vietoje prekiaujama ir alkoholiu:„Nejaugi prekyba alkoholiu susijusi su švietimu?”. Verslo arbaorganizacijos gyvybingumo užtikrinimo prasme, ši seka atrodo logiška irnormali, tačiau kur nubrėžti ribą tarp to, kas susiję su pagrindine veikla,o kas ne – neaišku. Deja, negalima pasakyti, kad Lietuvos teisėje įtvirtinta ne pelno organizacijų sistema yra logiška, patogi ir vientisa. Vienas iš pagrindinių pasirinkto ne pelno organizacijų reglamentavimo modelio trūkumų yra įstatymų perteklius, arba, kaip dažnai įvardijama Vakarų teisės literatūroje – teisės infliacija. Vietoje vieno (Ne pelno organizacijų) ar dviejų (Asociacijų ir Ne pelno fondų) įstatymų, kurių, atsižvelgiant į Lietuvos teisinę tradiciją, būtų pakakę tinkamai sureglamentuoti visą ne pelno sektorių, Lietuvoje egzistuoja net keturi pagrindiniai įstatymai: visuomeninių organizacijų, asociacijų, labdaros ir paramos fondų, viešųjų įstaigų, bei nemažai specialiųjų įstatymų. Aiškumą nurungė bandymas į Lietuvą perkelti beveik visų iš karto valstybių patirtį vienu metu. Tai, žinoma, negali nesukelti problemų. Įstatymų infliacija Lietuvoje pasireiškia taip stipriai, kad, nepaisant aukščiau aptartų nesusipratimų, nueita dar toliau: priimti tokie įstatymai, kaip Bibliotekų įstatymas, Muziejų įstatymas, Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas. Šie įstatymai nustato ne tik atitinkamos veiklos (švietimo, mokslo, bibliotekininkystės, muziejų veiklos) reikalavimus, bet ir numato atskiras subjektų rūšis, kurie šią veiklą vykdo, taip pat reikalavimus šiems subjektams. Taip šalia minėtų penkių ne pelno organizacijų rūšių atsiranda tokie subjektai, kaip švietimo įstaiga, mokslo ir studijų institucija, viešoji biblioteka, muziejus ir kt. Ne pelno organizacijų sistema būtų žymiai nuoseklesnė, jei užsiimančios specifine veikla organizacijos nebūtų išskirtos kaip atskiros rūšies organizacijos, o veiktų pagal bendruosius statutinius įstatymus ir specifinę veiklą reglamentuojančius įstatymus.6.1. Ne pelno organizacijų likvidavimas ir reorganizavimas
Ne pelno organizacijų likvidavimo ir reorganizavimo procedūros yra itin svarbios dėl to, kad jos turi užtikrinti negalėj imą nariams ar savininkams paskirstyti lėšas, sukauptas mokestinių lengvatų būdu. Nagrinėjant ne pelno organizacijų likvidavimo bei reorganizavimo reglamentavimą įvairiose šalyse, galima pastebėti net tris standartus, kaip reglamentuojamas likviduojamos ne pelno organizacijos likusio turto panaudojimas:a) labdaros organizacijoms neleidžiama skirstyti jokių lėšų;b) kitoms organizacijoms leidžiama skirstyti tik stojamuosius įnašus arba įnašus į kapitalą;c) organizacijoms, kurios yra ne pelno, tačiau nesinaudoja mokesčių lengvatomis ir paprastai
yra grupinės naudos (mutual benefit, angį.), dažnai leidžiama paskirstyti visą turtą. Lietuvoje, priklausomai nuo organizacijos statuso, egzistuoja visi trys variantai. Griežčiausiai pelno ir iš kitų šaltinių sukaupto turto neskirstymo principas įgyvendintas ir taikomas labdaros ir paramos fondams. Jų likvidavimo atveju jokios lėšos neskirstomos. „Likviduojant fondą, jo turtas ir pajamos, gautos pardavus turtą, turi būti perduoti kitam ar kitiems fondams, kurių tikslai artimi likviduojamo fondo įstatuose deklaruotiems tikslams, o jei tokių nėra, – kitiems fondams.138″ Įstatymas taip pat draudžia fondo reorganizaciją į kitos rūšies organizaciją139, todėl draudimo skirstyti lėšas negalima apeiti perregistruojant fondą į kitos rūšies organizaciją, ir tik po 1o ją likviduojant. Panašios taisyklės taikomos ir visuomeninių organizacijų likvidavimo atveju. Asociacijų likvidavimo atveju galima grąžinti narių stojamuosius įnašus, o viešosios įstaigos likvidavimo atveju – paskirstyti dalininkų kapitalą. Viešųjų įstaigų atveju itin svarbus yra draudimas didinti viešosios įstaigos dalininkų kapitalą kitaip nei papildomais įnašais bei vykdant turto perkainojimą (proporcingai padidinant dalininkų kapitalą ir kitus fondus)1’10. Priešingu atveju atsirastų galimybė nepagrįstai pasinaudoti mokesčių lengvatomis – dalininkų kapitalą padidinti iš lėšų, kurių gavimui pritaikytos mokesčių lengvatos, po to jį paskirstyti. Įvairius specifinius darinius, kuriuos sąlygiškai galėtume vadinti ne pelno organizacijomis, įtvirtinantys įstatymai nutyli šių organizacijų likvidavimo taisykles, todėl šios organizacijos, nors ir gaudamos neapmokestintas lėšas, dažnai gali paskirstyti visą savo turtą. Tačiau, kol kas nebuvo tokių atvejų, kad likviduojant organizaciją buvo nepagrįstai pasisavintas ne pelno organizacijos sukauptas turtas. Reglamentuojant ne pelno organizacijų likvidavimą, paprastai itin daug dėmesio skiriama nesavanoriškam likvidavimui, kada organizacija likviduojama įgalioto valdžios organo sprendimu. Tokios procedūros yra ypač svarbios užtikrinant galimybę, arbaatvirkščiai -negalimumą susidoroti su nepalankiomis valdžiaiorganizacijomis. Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, ne pelno organizacijoms nėra taikomos bankroto procedūros. Nežinia, kokie yra šios išimties argumentai, tačiau Įmonių bankroto įstatyme yra nustatyta, jog jis nustato tik įmonių bankroto taisykles. Ko gero bankroto procedūros, kuri yra skirta kuo labiau patenkinti likviduojamos organizacijos kreditorių interesus, taikymas, būtų pagrįstas ir ne pelno organizacijų atžvilgiu.
6.2. Švietimo ne pelno organizacijų teisinė norminė bazė 1. Lietuvos švietimo sistema apima ikimokyklinį ugdymą, bendrąjįvaikų ir jaunimo lavinimą, profesinį ir aukštesnįjį mokymą, aukštąjį moksląir suaugusiųjų švietimą, įgyvendinamą šių tipų švietimo įstaigose: 1) ikimokyklinio ugdymo įstaigose; 2) bendrojo lavinimo mokyklose; 3) profesinio mokymo įstaigose, įmonėse; 4) aukštesniosiose mokyklose; 5) aukštosiose mokyklose; 6) papildomo ugdymo ir neformaliojo švietimo įstaigose.
2. Lietuvos švietimo sistemoje įgyvendinamas mokymosi perimamumas tarpatitinkamo tipo (lygio) švietimo įstaigų.3. Švietimo įstaiga – nuolat arba su pertraukomis veikianti institucija,vykdanti ir organizuojanti ugdymo, mokymo arba savišvietos procesą pagalatitinkamas programas.
10 straipsnis. Švietimo įstaigų steigimas, reorganizavimas ir likvidavimasValstybines švietimo įstaigas steigia, reorganizuoja ir likviduoja Švietimoir mokslo ministerija, taip pat apskričių viršininkai Švietimo ir moksloministerijos raštišku sutikimu.Valstybines švietimo įstaigas steigti, reorganizuoti ir likviduoti galikitos ministerijos bei Vyriausybės įstaigos Švietimo ir mokslo ministerijosraštišku sutikimu.Savivaldybių tarybos Švietimo ir mokslo ministerijos raštišku sutikimusteigia, reorganizuoja irlikviduoja savivaldybių švietimo įstaigas,teikiančias pradinį, pagrindinį ir vidurin įišsilavinimą; apskričiųviršininkų raštišku sutikimu – ikimokyklinio, papildomo ugdymo irsuaugusiųjų neformaliojo švietimo įstaigas.Švietimo įstaigos gali būti steigiamos kelių steigėjų sutarties pagrindu.Tėvų pageidavimu valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos sutartiespagrindu steigiamos kartu su valstybės pripažinta tradicine religinebendrija šios bendrijos, savivaldybių tarybos ar valstybės institucijosiniciatyva. Šių švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimotvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.Valstybinės švietimo įstaigos gali būti steigiamos kartu su užsieniojuridiniais asmenimis, gavus Švietimo ir mokslo ministro raštišką sutikimą.
6. Nevalstybines švietimo įstaigas steigia, reorganizuoja ir likviduojaLietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys ar paskiri LietuvosRespublikos piliečiai, gavę Švietimo ir mokslo ministerijos raštiškąsutikimą. Kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys gali steigtišvietimo įstaigas ar būti bendrų švietimo įstaigų steigėjai, gavę Švietimoir mokslo ministro raštišką sutikimą.7. Jeigu nevalstybinės švietimo įstaigos veikla pažeidžia įstatymus,Švietimo ir mokslo ministerija pareikalauja per nurodytą laiką pašalintinustatytus pažeidimus. Švietimo įstaigai per nurodytą laiką nepašalinusnustatytų pažeidimų, ginčas sprendžiamas teismine tvarka.8. Švietimo įstaigos turi juridinio asmens teises ir yra pavaldžiossteigėjams. Švietimo įstaigos registruojamos Vyriausybės ar jos įgaliotosinstitucijos nustatyta tvarka.9. Švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarkąreglamentuoja bendrieji nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė.
32 straipsnis. Švietimo įstaigų veiklos nuostatai1. Valstybinės ir savivaldybių švietimo įstaigos savo darbe vadovaujasi jųsavivaldos institucijų aprobuotais ir steigėjo patvirtintais įstaigosveiklos nuostatais, kurie turi neprieštarauti šiam ir kitiems įstatymamsbei atitinkamo tipo švietimo įstaigų bendriesiems veiklos nuostatams.2. Nevalstybinių švietimo įstaigų veiklos nuostatai derinami Švietimo irmokslo ministerijos nustatyta tvarka.
34 straipsnis. Švietimo įstaigų veiklos priežiūra 1. Švietimo įstaigų veiklą prižiūri valstybė.1. Švietimo įstaigų veikla organizuojama ir prižiūrima šio įstatymo irŠvietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka.2. Bendrosios švietimo .politikos vykdymą prižiūri Švietimo ir moksloministerija bei apskričių viršininkai pagal Švietimo ir mokslo ministerijospatvirtintus nuostatus.Apskrities viršininko administracijos švietimo inspekcijai nustačius, kadsavivaldybė nevykdo įstatymų priskirtų švietimo funkcijų, neužtikrinareikiamų sąlygų pavaldžios švietimo įstaigos veiklai, apskritiesviršininkas rašo teikimą Vyriausybės atstovui apskrityje dėl švietimoįstaigos steigėjo funkcijų perdavimo apskrities viršininko administracijai.Nutarimą dėl švietimo įstaigos steigėjo funkcijų perdavimo apskričiaipriima Vyriausybė.5. Švietimo įstaigų veiklą prižiūrinčios institucijos Švietimo ir moksloministerijos nustatyta tvarka informuoja visuomenę ir valstybines valdžiosinstitucijas apie Lietuvos ir atskirų jos regionų švietimo būklę, švietimoįstaigų atliekamo ugdymo kokybę.6. Stebėti pedagogo darbą turi teisę Valstybinės švietimo inspekcijos,Bendruosiuose švietimo įstaigų priežiūros, Pedagogų ir vadovų atestacijosbei švietimo įstaigos veiklos nuostatuose nurodyti asmenys.
Kiti asmenys gali stebėti pedagogo darbą, tik gavę jo sutikimą.
41 straipsnis. Švietimo įstaigų finansavimas1. Pagrindimai valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų finansavimošaltiniai yra valstybės ir savivaldybių biudžetai. Finansavimas išvalstybės ar savivaldybių biudžeto užtikrina normalias šių įstaigų^veiklossąlygas. Kiti finansavimo šaltiniai yra švietimo įstaigų nebiudžetinėslėšos.2. Užsienio kapitalo dalis bendrose su užsieniu švietimo institucijosenustatoma švietimo ir mokslo ministerijos išduodamame leidime tokiaiinstitucijai steigti.3. Nevalstybines švietimo įstaigas išlaiko steigėjai. Nevalstybinėmsšvietimo įstaigoms valstybinio standarto išsilavinimą suteikiančiomsprogramoms finansuoti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytatvarka skiriamos biudžeto lėšos kaip atitinkamo tipo (pakopos) valstybės arsavivaldybių švietimo įstaigoms.
Lėšų dydis nustatomas atsižvelgiant į išlaidas, numatytas vienam vaikui,moksleiviui atitinkamo tipo (pakopos) valstybinėse ar savivaldybių švietimoįstaigose.
Straipsnio redakcija nuo 2001 m. rugsėjo l d.:1. Valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos, nevalstybinės tradicinių religinių bendrijų švietimo įstaigos, suteikiančios valstybinio standarto bendrąjį išsilavinimą, taip pat valstybės ir savivaldybių švietimo
įstaigos, įsteigtos kartu su valstybės pripažinta tradicine religine bendrija, finansuojamos ir išlaikomos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Šios įstaigos gali gauti lėšų ir kitais įstatymų numatytais būdais.2. Užsienio kapitalo dalis bendrose su užsieniu švietimo institucijose nustatoma švietimo ir mokslo ministerijos išduodamame leidime tokiai institucijai steigti.
Nevalstybines švietimo įstaigas, išskyrus tradicinių religinių bendrijųšvietimo įstaigas, suteikiančias
valstybinio standarto bendrąjį išsilavinimą, išlaiko steigėjai.Nevalstybinėms švietimo įstaigoms valstybinio standarto bendrąjįišsilavinimą suteikiančioms programoms finansuoti Vyriausybės ar josįgaliotos institucijos nustatyta tvarka skiriama biudžeto lėšų tiek pat,kiek ir atitinkamo tipo (pakopos) valstybės ar savivaldybių švietimoįstaigoms. Lėšų dydis nustatomas atsižvelgiant į išlaidas, numatytas vienamvaikui, moksleiviui atitinkamo tipo (pakopos) valstybinėse ar savivaldybiųšvietimo įstaigose.
7. Apskaitos ir statistikos reglamentavimas
Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme švietimas skelbiamas kaip viena išprioritetinių valstybės remiamų sričių. Pastaruoju metu kas penktasLietuvos gyventojas yra arba moksleivis ar studentas, arba formaliosšvietimo sistemos pedagogas. Iš nacionalinio biudžeto švietimui kasmet buvo
skiriama didžiausia lėšų dalis, palyginti su kitomis valstybės išlaidomis,ši dalis nuolat didėjo. 1998 m. iš nacionalinio biudžeto skirta dvigubaidaugiau lėšų nei 1995 m. (atitinkamai 2.7 mlrd. Lt ir 1.35 mlrd. Lt). 1993m. išlaidos švietimui sudarė 20% nacionalinio biudžeto, o 1998 m. – 28% .Palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), 1995 m. išlaidos švietimuisudarė 5.6% , o 1998 m. – 6.4% .Ikimokyklinis ugdymas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ikimokyklinėsįstaigos dėl pablogėjusios šalies ekonominės padėties ėmė sparčiai tuštėti,kasmet jas lankė vis mažiau vaikų. Šimtai darželių buvo uždaryti irstantkolūkinei sistemai, nuostolingieji reorganizuoti į pradžios mokyklas, vaikųglobos namus, kaimo kultūros centrus. Dėl šių priežasčių ikimokykliniųįstaigų skaičius, palyginti su 1990 m., sumažėjo nuo 1681 1990 m. iki 7191998 m. arba daugiau kaip du kartus, vietų jose – nuo 205.9 tūkst. iki 81.2tūkst. arba 61%. Ypač ryškiai (beveik keturis kartus) sumažėjo vietųskaičius kaimo ikimokyklinėse įstaigose. Kiek lėčiau mažėjo bendrasikimokyklinio amžiaus (1-6 m.) vaikų skaičius – nuo 354.5 tūkst. iki 168.6tūkst. arba 52%., todėl vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose šiuo metutrūksta vietų.Nors gimstamumas ir atitinkamai ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius visdar mažėja, kasmet vis daugiau vaikų lanko lopšelius – darželius.Tačiau esant nepakankamam vietų skaičiui, miestuose darosi sunku gautivietą ikimokyklinėje įstaigoje. Jau treji metai 100-ui auklėtiniųvidutiniškai tenka 82 vietos miesto lopšeliuose – darželiuose (1990 m.-123). Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 1998 m. rudenįikimokyklinės įstaigos patenkino tik šiek tiek daugiau nei trečdalį (35%)visų pateiktų tėvų prašymų. Trūkstant vietų, nemaža dalis įstaigų, ypačmiesto, yra perpildytos, darželių grupėse daugiau kaip po 30 vaikų. 1990 m.buvo perpildytos 147 ikimokyklinės įstaigos bei darželiai – mokyklos, 1994m. – 466, o 1998 m. -562. Kas ketvirtoje miesto ikimokyklinėje įstaigojevaikų skaičius 50-čia ir daugiau viršijo vietų skaičių. Kaime lopšelius –darželius lanko šiek tiek daugiau nei dešimtadalis visų kaimo mažamečiųvaikų. Tačiau, net esant tokiai padėčiai, 1998 m. kas trečioje kaimoikimokyklinėje įstaigoje vaikų skaičius viršijo vietų skaičių.Svarbiausiuose Lietuvos švietimo reformos dokumentuose ikimokyklinisugdymas pradėtas aiškinti kaip pradinė švietimo sistemos pakopa. Tačiaukasmet per 100 tūkst. (1998 m. – 112 tūkst.) 3-6 m. amžiaus vaikų nedalyvauja priešmokykliniame instituciniame ugdyme. 1998 m. 15 tūkst.(42%) miesto ir 16 tūkst. (82%) kaimo šešiamečių vaikų į mokyklas atėjonelankę lopšelių – darželių, neišėję ikimokyklinio ugdymo programų.Mėginant spręsti iškilusias ikimokyklinio ugdymo, vaiko rengimo mokyklaiproblemas, bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1996 m. steigiamos naujosikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės. 1995 m. darželių grupėsveikė 38 bendrojo lavinimo mokyklose, o 1998 m. – 93, auklėtinių skaičiusjose išaugo atitinkamai nuo 822 iki 1474. Priešmokyklinio ugdymo(parengiamųjų) klasių skaičius, palyginti su 1996 m., išaugo nuo 204 iki506, o rengiamų mokyklai vaikų skaičius – nuo 2.9 tūkst. iki 6.5 tūkst.1998 m. veikė 2 nevalstybiniai darželiai, juos lankė 203 vaikai.
Reformuojant ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pedagoginių darbuotojų,palyginti su 1990 m., sumažėjo beveik perpus – nuo 22 tūkst. iki 12 tūkst.,nors pastaruoju metu jų skaičius didėja tiek mieste, tiek kaime. Beveikvisi pedagoginiai darbuotojai – moterys: 1998 m. dirbo tik 77 vyrai.Aukštąjį išsimokslinimą yra įgiję 48% miesto ir 35% kaimo lopšelių –darželių darbuotojų. Pusė visų darbuotojų turi didesnį kaip 15 metų darbostažą.Moksleivių ir studentų skaičiaus pokyčiai. Augant mokslo prestižui, daugėjomoksleivių ir studentų: per penkerius metus mokslus einančio jaunimo iki 25m. amžiaus dalis išaugo nuo 64% iki 75%. Tačiau pagal mokslus einančiojaunimo mastą Lietuva vis dar atsilieka nuo daugelio Europos šalių. Privalomas mokslas. 1998-1999 m. mokėsi 96% 7-15 m. vaikų. Per paskutiniustrejus metus nesimokančių vaikų dalis šiek tiek sumažėjo. Daugiau kaipdešimtmetį mažėjęs moksleivių ir studentų skaičius nuo 1994 m. ėmė didėti.1993 – 1994 m.m. buvo moksleivių ir studentų kontingento mažėjimo kreivėslūžio metai. Vėliau besimokančio jaunimo skaičius mokymo įstaigose kasmetdidėjo vidutiniškai po 23 tūkst. 1998 – 1999 m.m. pradžioje visose šaliesmokyklose mokėsi ir studijavo 746 tūkst. vaikų ir jaunuolių arba 113 tūkst.daugiau nei 1993 – 1994 m.m. Iš 10000 gyventojų mokėsi atitinkamai 1701 ir2016.Mokslus einančio jaunimo daugėja dėl kelių priežasčių. Viena iš jų –padidėjęs gimstamumas. Dėl to per minėtą laikotarpį pagrindiniame mokymolygmenyje padaugėjo 43 tūkst. moksleivių. Tačiau bene svarbiausia tai, kadaugant mokslo prestižui ir didėjant aukštos kvalifikacijos specialistųpaklausai, vis daugiau jaunuolių siekia įgyti aukštesnį išsilavinimą.Lyginant, kokia dalis jaunuolių iki 25 m. amžiaus mokėsi prieš penkeriusmetus ir dabar, matyti, kad ši dalis išaugo nuo 64% iki 75% , o vidurinioir aukštojo mokymo lygmenyje – nuo 37% iki 52%.Panaši tendencija vyrauja ir kitose Europos šalyse. Tačiau įvairiųtarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad Lietuva pagal mokslus einančiojaunimo mastą atsilieka nuo daugelio užsienio valstybių. EUROSTAT’oduomenimis, 1996 – 1997 m.m. Lietuvoje mokėsi ir studijavo 48% jaunuoliųiki 30 m. amžiaus, tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse – 57% (Belgijoje,Prancūzijoje daugiau kaip 60% ) . 1996 m. UNESCO duomenimis, Lietuvosmoksleivių bei studentų dalis atskiruose mokymo lygmenyse, palyginti su tamtikro tradicinio amžiaus gyventojų grupėmis, taip pat buvo mažesnė uždaugelio Europos šalių.Pagal Švietimo įstatymą moksleiviai privalo įgyti pagrindinį išsimokslinimąarba mokytis iki jiems sukaks 16 m. 1998 – 1999 m.m. įvairių tipų mokyklosemokėsi 96 % 7 – 15 m. vaikų ir paauglių, mokyklos nelankė 21 tūkst. ( 4 % ). Per paskutinius trejus metus nesimokančių jaunuolių dalis šiek tieksumažėjo. Tačiau ir toliau kiekvienais metais į mokyklas neatvykstavidutiniškai po 5 tūkst. septynmečių, dar tiek pat moksleivių per vieneriusmetus nubyra iš 1 – 9 klasių.Mokymosi motyvacijos stojantiesiems moksleiviams šiandien siūlomosalternatyvios mokyklos , kuriose galima įsigyti pagrindinį išsimokslinimą.Tai jaunimo mokyklos ( 1996 m. mokėsi 2 tūkst. moksleivių) , profesinėsmokyklos I pakopa ( 8 tūkst.) , bei vakarinio mokymo suaugusiųjų mokyklos (232 moksleiviai) .Tačiau vis daugiau 7 – 15 m. amžiaus vaikų privalomo išsimokslinimo siekiadieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ( 1995 m. – 472 tūkst., 1998 m. – 487tūkst.) , o mažiau vakarinėse suaugusių ir profesinėse mokyklose ( 1995 m.– 9.9 tūkst., 1998 m. – 6.5 tūkst.) . Tai rodo, kad kasmet vis daugiaupaauglių svajoja tradiciniu būdu įgyti kiek įmanoma aukštesnįišsimokslinimą.Tolesnis mokymasis, baigus privalomąjį mokslą. Kasmet vis daugiaumoksleivių, įgiję privalomąjį išsimokslinimą, mokosi toliau. 1998 m.tęsiančių mokslą moksleivių dalis buvo didžiausia – 99.5%. Beveik kasantras moksleivis, baigęs vidurinę mokyklą, siekia aukštojo mokslo.
Nuo 1995 m. studentų skaičius aukštosiose mokyklose pradėjo sparčiai augtiir 1999 m. mokėsi 84 tūkst. studentų. Vis daugiau studentų, įgiję aukštojomokslo diplomą, tęsia studijas magistratūroje ir doktorantūroje.Pastaruoju metu daugelis jaunuolių, suvokę besiformuojančius sudėtingosrinkos ekonomikos dėsnius, savo karjerą sieja su gerai apmokamu aukštoskvalifikacijos specialisto darbu. Todėl mokslas, ypač aukštasis, vis labiauvertinamas ir kasmet vis daugiau moksleivių, baigę privalomąjį mokslą,mokosi toliau. 1998 m. tęsiančių mokslą moksleivių dalis, palyginti su visuatkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, buvo pati didžiausia –99.5% . Iš jaunuolių, baigusių pagrindinę mokyklą, 70% toliau mokosividurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, 29.4% stojo į profesines mokyklas.Tai, kad jauni, dar nebaigę privalomojo mokslo, moksleiviai daugelį dalykųmokosi sustiprintai, rodo jų ketinimą tęsti mokslus. Vis populiaresnėstampa gimnazijos. 1993 – 1994 m. buvo 3 gimnazijos, jose mokėsi 1752moksleiviai, o 1998 – 1999 m.m. buvo 59 gimnazijos ir 29 mokyklos,turinčios gimnazijų klases, kuriose mokėsi 17.6 tūkst. gimnazistų. Beveikkas antras baigęs vidurinę mokyklą moksleivis siekia aukštojo mokslo.Aukštesniojo mokslo labiau linkusios siekti merginos. 1998 m.aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose studijavo 42% 19 – 24 m. amžiausmerginų ir 27% vaikinų. Kadangi berniukų gimsta daugiau, tai jų paprastaidaugiau žemiausiuose – pradiniame ir pagrindiniame – mokymo lygmenyse. Tačiau regionų analizė rodo, kad poreikis siekti aukštesnio moksloįvairiuose šalies miestuose bei rajonuose yra nevienodas. Jaunuolių, kuriesiekia mokytis aukštesniosiose mokyklose, dalis įvairiuose regionuosesvyruoja nuo 50% iki 98% . Pavyzdžiui, mažiau į aukštąsias mokyklas stojatolimesnių miestų bei rajonų jaunimas ( Skuodo, Joniškio, Kelmės), taip pattų rajonų jaunuoliai, kuriuose vyrauja tautinių mažumų gyventojai ( Trakų,Šalčininkų, Visagino).
Baigę privalomąjį mokslą, vaikinai dažniausiai renkasi darbininkoprofesiją. Todėl profesinėse mokyklose 100-ui vaikinų teko vidutiniškai tik65 merginos.Aukštasis mokslas. Pastebima, kad beveik visose Europos šalyse, taip pat irLietuvoje, daugėja siekiančiųjų aukštojo mokslo. Praėjusiais metais,palyginti su 2000 m., universitetuose studijavo beveik 10tūkst. Daugiaustudentų. Tačiau per dešimtmetį aukštųjų mokyklų skaičius pakito nedaug.Atkurtas Kauno Vytauto Didžiojo universitetas, įsteigtas Klaipėdosuniversitetas, Lietuvos teisės ir Lietuvos karo akademijos, neseniai įkurtapirmoji nevalstybinė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija. 1999 m. ,palyginti su 1990 m., aukštųjų mokyklų skaičius išaugo nuo 13 iki 16.Daugelis mokyklų pakeitė statusą, tapo universitetais arba akademijomis.Šiuo metu Lietuvoje veikia 43 aukštosios mokyklos: 30 valstybinių (15universitetų ir 15 kolegijų) ir 13 nevalstybinių (4 universitetai ir 9kolegijos).Aukštasis mokslas šiandien ypač populiarus. Šiuo metu į aukštąsias mokyklasstoja beveik pusė visų abiturientų, profesinių ir aukštesniųjų mokyklųabsolventai, bei asmenys, turintys aukštojo mokslo baigimo diplomus.Iškart po nepriklausomybės paskelbimo aukštojo mokslo vertė buvo smukusi.Tuo metu daugumos jaunuolių svajonė buvo kuo skubiau užsiimti privačiuverslu ir greitai praturtėti. Tačiau greitai buvo įsitikinta, kad, norintužsiimti rimtu verslu, reikia daug žinių. Nuo 1995 m. studentų skaičiusaukštosiose mokyklose vėl pradėjo sparčiai augti ir šiuo metu jis yradidesnis 33 tūkst. arba 65% .Tačiau įstoti į aukštąsias mokyklas, o ypač į valstybės finansuojamasvietas, tampa vis sunkiau. Tie, kurie nesurenka reikiamo balų skaičiaus, užstudijas turi mokėti. Mokančių už mokslą studentų kasmet daugėja: 1995 m.už studijas mokėjo 3.5 tūkst. pagrindinių studijų studentų, 1997 m. – 7.1tūkst., 1998 m. – 12.1 tūkst., 1999 m. – 19,6 tūkst. Tokia studijųfinansavimo tvarka buvo taikoma iki 2002 09 01. Nuo 2002 09 01,atsižvelgiant į stojimo rezultatus, 66 proc. universitetų ir 80 proc.kolegijų dieninių studijų pirmakursių mokslas bus visiškai apmokamos,kitiems reikės mokėti fiksuotą 500 Lt studijų įmoką. Įvedus fiksuotąmokestį už studijas, atsirado papildoma galimybė studijuoti, sutaupant tėvųar rėmėjų lėšas, beveik 6 tūkst. jaunuolių. 2001 m. toks skaičius jaunuoliųbuvo priimtas į dieninės formos pagrindinių studijų mokamas vietas. Arstudentas ir toliau mokės 500 Lt įmoką, ar jo mokslą visiškai finansuosvalstybė, antrajame semestre priklausys nuo žiemos sesijos rezultatų.
Tačiau įstojusiems į vakarines, neakivaizdines, magistro studijas bei kitųkursų studentams taikoma iki šiol galiojusi studijų finansavimo tvarka:mokamos ir nemokamos studijų vietos.
Aukštosioms mokykloms numatyta galimybė į papildomas vietas priimtiasmenis, turinčius I ir II invalidumo grupę, kurie įvykdė konkursoreikalavimus, tačiau nepateko į aukštąsias mokyklas. Jų studijų išlaidas
nuo 2003 metų apmokės Švietimo ir mokslo ministerija. Mažėja studentų, gaunančių stipendijas: 1998 m. stipendijas gavo 69% , 1999m. – 59% dieninių skyrių studentų. Stipendijos skirstomos aukštųjų mokyklųnustatyta tvarka, suderinus su studentų savivalda. Studentai sprendžia,kokia fondo dalis skiriama pagal studijų rezultatus, kokia – pagalsocialinę padėtį. Stipendijos mokamos pagal mokymosi rezultatus. Koksvidurkis reikalingas, kad studentas gautų stipendiją, nustato kiekvienasuniversitetas. Yra nustatyta, kad geriausiai besimokantys aukštųjų mokyklųstudentai gauna ne didesnes nei 2 MGL stipendijas, o socialiai remtini – nedidesnes nei 1 MGL.2002 m. numatytas stipendijų fondo dydis siekia 57,9 mln. LtVis daugiau studentų, įgiję aukštojo mokslo diplomą, tęsia studijaspodiplominėse studijose – magistratūroje ir doktorantūroje. Palyginti su1993/1994 m.m., magistrantų skaičius išaugo nuo 3.8 tūkst. iki 18.1 tūkst.arba beveik penkis kartus, doktorantų nuo 0.7 tūkst. iki 2.0 tūkst., t.y.beveik trigubai.Nuo 1990 iki 1999 m. Lietuvos aukštosios mokyklos parengė 91.3 tūkst.specialistų su aukštuoju išsimokslinimu, vidutiniškai kasmet po 9 tūkst.Šiuo metu daugiausia rengiama pedagogų, inžinierių, verslo iradministravimo, humanitarinių mokslų specialistų, architektų. Palyginti suankstesniais metais, daugiau rengiama verslo specialistų, teisininkų,mažiau – žemės ūkio, vaizduojamojo ir taikomojo meno specialistų. Pagalspecialistų poreikio tyrimus artimiausiais metais didžiausia paklausa bus:matematikos, informatikos ir telekomunikacijų specialistųekonomikos, tarptautinės teisės, vadybos specialistųsocialinių darbuotojųanglų, vokiečių, prancūzų ir kitų (Šiaurės, Vidurio bei Pietų Europosšalių) kalbų specialistųkineziterapeutų, ergoterapeutų ir vaistininkųbiofizikos, ekologijos ir aplinkotyros specialistųkompiuterinio dizaino, paminklosaugos specialistųsocialinių pedagogų, specialiųjų pedagogų, andragogikos bei informatikosmokytojųPagal specialistų poreikio tyrimus, artimiausiais metais paklausa mažės:bendras žemės ūkio specialistų skaičius, tačiau didės specialistų suaukštuoju išsilavinimu poreikisagronomijos, gyvulininkystės technologijos specialistųikimokyklinio ugdymo įstaigų ir pradinių klasių mokytojų.
Aukštosiose mokyklose sparčiai daugėja merginų. 1990 m. 100 studijuojančiųvaikinų teko 108 merginos, o 1999 m. – 138. Merginos vyrauja daugelyjestudijų sričių.Plečiasi akademiniai mainai tarp Lietuvos ir užsienio valstybių, keičiamasistudentais pagal tarptautines studentų mainų programas. 1998 – 1999 m. m.39 pasaulio šalyse stažavosi 712 studentų arba 2.5 karto daugiau, palygintisu 1993 – 1994 m.m. Iš jų daugiausia studijavo Skandinavijos šalyse (162),Vokietijoje (138), Danijoje (72), taip pat Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV (53– 67). Studentai stažavosi verslo, teisės, meno, socialinių, humanitariniųmokslų ir kitose srityse.Studijuoti į Lietuvą taip pat atvyksta vis daugiau jaunimo iš užsienio.1999 – 2000 m.m. pradžioje aukštosiose mokyklose studijavo 512 užsieniečiųiš 40 pasaulio valstybių. Dauguma jų atvyko studijuoti medicinos, technikosmokslų bei meno.Švietimo finansavimas. Švietimui kasmet buvo skiriama didžiausianacionalinio biudžeto dalis. 1998 m. iš nacionalinio biudžeto skirtadvigubai daugiau lėšų nei 1995 m. Tačiau lėšų vis dėlto trūksta, ypač naujųdarželių ir mokyklų statybai.Ikimokyklinis ugdymas. Tai vaikų iki 3 m. priežiūra bei 3-6 m. amžiausvaikų ugdymas pagal tam tikras programas lopšeliuose – darželiuose,bendrojo lavinimo mokyklų ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymogrupėse. Vaikų, lankančių ikimokyklines įstaigas, dalis. Vaikų, lankančiųikimokyklines ugdymo įstaigas, skaičiaus santykis su bendru 1-6 m. amžiausvaikų skaičiumi.
Mokymosi aprėptis. Tai tam tikro mokymo lygmens moksleivių ar studentųskaičius, palyginti su tam lygmeniui būdingo tradicinio teorinio amžiausvisu Lietuvos jaunuolių skaičiumi.
Mokyklos nelankantys vaikai. Mokyklos nelankančių vaikų skaičius pateiktasatlikus ekspertinius skaičiavimus. Tai skirtumas tarp visų privalomomokytis amžiaus (7-15 m.) jaunuolių ir to paties amžiaus jaunimo, kuriemokosi visose bendrojo lavinimo, profesinėse, aukštesniosiose mokyklose,skaičiaus.XXI a. švietimo reforma. Unifikuotas švietimas, ideologizuotas pedagogikosmokslas nesutrukdė Lietuvos pedagogikos mokslinio tyrimo institutomokslininkams subrandinti tautinės mokyklos idėją. Ji buvo aptarta Lietuvosmokslininkų konferencijoje, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajamesuvažiavime, o viešai paskelbta 1988 m. pabaigoje, SSKP generaliniosekretoriaus M.Gorbačiovo inicijuotu “perestroikos” laikotarpiu, Maskvojeįvykusiame Sąjunginiame švietimo darbuotojų suvažiavime. Lietuvoje buvoleidžiamas laikraštis “Tarybinis mokytojas”. Tautos mokyklos kūrimosamprata atitiko Sąjūdžio, visuomeninio judėjimo dėl Lietuvos ūkinio irvalstybinio savarankiškumo, idėjas. Mokslininkų grupės, pateikusios irplėtojusios tautinės mokyklos idėjas, lyderės – habil. dr. Meilė Lukšienėir dr. Laimutė Marija Tupikienė. 1989 m. buvo sudaryta Švietimo sistemos pertvarkos taryba. 1990 m. sausįpaskelbtas Švietimo įstatymo projektas (dar Lietuvos SSR) teigė: neatimamakiekvienos tautos teisė ir išsaugojimo būdas yra tautinės kultūrosplėtojimas. 1990 m. kovo 11 d. paskelbus apie atkuriamą nepriklausomąLietuvos valstybę, švietimo pertvarkos gairės jau buvo parengtos. 1991 m.birželio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas.
1991 m. spalį paskelbta Lietuvos švietimo reformos programa.1992 m. parengta ir paskelbta Lietuvos švietimo koncepcija. 1994 m.paskelbti Bendrųjų programų projektai. 1997 m. paskelbtos I – X klasiųBendrosios programos ir Valstybiniai išsilavinimo standartai ( projektas);1999 m. jau parengti beveik visų švietimo sričių įstatymai, baigiamatvarkyti švietimo juridinė bazė. Švietimo koncepcija – vienas iš svarbiausių reformos dokumentų – aptariavisos švietimo sistemos struktūrą, bendrąjį vaikų ir jaunimo ugdymą,profesinį jaunimo ugdymą, aukštąjį mokslą, suaugusiųjų švietimą, pedagogųrengimą, švietimo valdymą ir finansavimą, ugdymo proceso aprūpinimą(mokslinį informacinį, psichologinį bei medicininį). Koncepcija skelbiaesminius Lietuvos švietimo principus – humaniškumą, demokratiškumą,nacionalumą, atsinaujinimą.
Bendrojo lavinimo mokyklos paskirtį, jos vertybes, uždavinius nusakoLietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos. Mokyklospaskirtis – rūpintis sėkmingu asmenybės ugdymu ir visuomenės raida,talkinti modernios Lietuvos tautos, atviros visuomenės ir demokratinėsvalstybės kūrimuisi. Visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jaunuolį, jaunuolę, jųporeikius ir gebėjimus. Mokykla išpažįsta žmogaus vertingumą, jopasirinkimo laisvę ir dorovinę atsakomybę, kuria demokratinius santykius irskatina jų laikytis bendruomenės vidaus gyvenime, puoselėja intelektinęlaisvę ir toleranciją bei kitas vertybes.Mokyklos, kaip institucijos, ypač aktualus siekis – sukurti atvirą,dinamišką, polilogišką ir tolerantišką, ne hierarchinio pavaldumo, bethorizontaliaisiais partnerystės ryšiais, laisva asmens iniciatyvagrindžiamą Lietuvos visuomenę. Bendrosios programos nustato tik bendruosiusugdymo turinio principus, jų pagrindu mokyklos bendruomenėms suteikiamagalimybė kurti mokyklos ugdymo programas. Tai naujas strategiškai svarbusugdymo turinio politikos posūkis: ugdymo turinys decentralizuojamas. Karturengiami valstybiniai išsilavinimo standartai – rezultatų, kurių tikimasiiš mokyklos, orientyras. Bendrieji švietimo reformos dokumentai remiasiLietuvos švietimo tradicija ir ugdymo minties patirtimi – S.Šalkauskio,J.Vabalo-Gudaičio, J.Laužiko darbais. Orientuojamasi į šiuolaikinėspedagogikos bei psichologijos raidos tendencijas, XXI a. švietimui keliamusreikalavimus.
Ugdymo turinys integruojamas, pateikiamas koncentrais, kurie dera sunauja mokyklos struktūra: 4+(4+2)+2. Paskutinėje mokyklos pakopoje mokiniaigali pasirinkti mokymąsi pagal savo poreikius ir polinkius – mokymasprofiliuojamas. Mokytojams paliekama teisė kurti individuoalias programasatsižvelgiant į bendruosius ugdymo tikslus, išsilavinimo standartus,bendrąsias programas, moksleivių poreikius. Mokymas individualizuojamas.
Su bendraisiais ugdymo siekiais siejami ir ugdymo metodai: tetiniai(pateikiamieji) keičiami euristiniais (atrandamaisiais). Esminis metodųbruožas – mokytojo ir vaiko abipusis bendravimas.
Tais pačiais principais organizuotas tautinių mažumų švietimas.Kuriamos sekmadieninės negausių tautinių mažumų mokyklos. Tautinių mažumųbei lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų, švietimu rūpinasi Tautiniųmažumų ir išeivijos departamentas (anksčiau – regioninių problemų irtautinių mažumų departamentas).Per pirmąjį reformos dešimtmetį kūrėsi naujų tipų mokyklos. Aktyviausiųmokyklų, siekusių paneigti suvienodinto švietimo principą, iniciatyva ėmėkurtis gimnazijos. 1998 – 1999 m. m. Lietuvoje jau veikė 59 gimnazijos, 29vidurinėse mokyklose – gimnazijos klasės. 1997 m. Vilniuje įkurta pirmojitarptautinio bakalaureto klasė. Buvo atidarytos Lietuvoje dar neįprastosjaunimo mokyklos, skirtos mokiniams, daugiausia paaugliams, kuriems trūkstamokymosi motyvacijos. 1998 – 1999 m. m. veikė 23 jaunimo mokyklos, josemokėsi 2 191 mokinys. Minėtais mokslo metais Lietuvoje buvo 2 272valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos, be aptartųjų: 821 darželis –mokykla, 575 pagrindinės, 705 vidurinės, 22 suaugusiųjų, 55 specialiosiosmokyklos neįgaliesiems, 3 sanatorinės mokyklos, 807 ikimokyklinės įstaigos(pastarosiose mokėsi 90 545 vaikai). Iš viso 1998 – 199 m. m. valstybinesbendrojo lavinimo mokyklas lankė 558 160 mokinių. Šiuo metu kuriamos irprivačios ugdymo įstaigos.Profesinis išsilavinimas įgyjamas pagrindinio profesinio mokymo įstaigose(profesinė mokykla), aukštesniųjų studijų įstaigose (aukštesniosiosmokyklos), aukštosiose neuniversitetinėse įstaigose (kolegijos, kitosneuniversitetinės aukštosios mokyklos), darbo rinkos profesinio mokymoįstaigose (profesinio mokymo centrai).
Antroje paskutinio dešimtmečio pusėje profesinio rengimo įstaigų moksleiviųsparčiai daugėjo. 1990 m. profesinėse mokyklose įvestos 4 mokymosi pakopos.III pakopoje įgyjama ir profesinė kvalifikacija, ir bendrasis vidurinisišsilavinimas. Tvirtėjant šalies ūkiui, plečiantis verslui reikalingikvalifikuoti, išsilavinę darbuotojai. 1997 – 1998 m. m. profesinio rengimoįstaigas rinkosi 35,7% visų vienos kartos moksleivių.
Profesinio mokymo reformą remia Europos Sąjungos PHARE programa. Profesiniorengimo stateginius tikslus ir principus, struktūrą, valdymą ir kitas temasbei problemas nuodugniai aptaria 1998 m. parengtas dokumentas – Baltojiknyga. Profesinis rengimas. Projektas. Rengiami profesinio mokymostandartai.Pertvarkomos aukštesniosios studijos. Siekiama jas suderinti su daugumosEuropos šalių sistemomis, Tarptautine standartizuota švietimo klasifikacija(ISCED). Į aukštesniąsias mokyklas priimami tik vidurinį išsilavinimąturintys asmenys, studijos trunka 2 – 3 metus. 1998 – 1999 m. m. veikė 37valstybinės aukštesniosios mokyklos ir 16 valstybinių aukštesniųjų žemėsūkio mokyklų.Organizuojamas neformalusis suaugusiųjų švietimas. 1999 m. priimtasįstatymas. Decentralizuojamas šios švietimo srities valdymas; mokymosi visągyvenimą siekis įteisinamas kaip vienas iš prioritetinių valstybės raidosuždavinių, numatomos mokesčių lengvatos asmenims ir institucijoms,skiriantiems lėšų visuomenės švietimui.
Vienas būdingiausių Lietuvos švietimo sistemos bruožų – valdymo irsavivaldos derinimas. Kuriamos įvairių lygmenų savivaldos institucijos:valstybės, apskrities, rajono, miesto ugdymo įstaigos, klasės. Savivaldosinstitucijų funkcija – atstovauti visuomenei, vertinti atitinkamo lygmensar atitinkamos švietimo srities veiklą, teikti siūlymų jai gerinti.Valstybinio lygmens savivaldos institucijos – Ugdymo turinio taryba,Švietimo taryba ir kt. – atlieka ir švietimo ekspertų funkcijas. Prie LRšvietimo ir mokslo ministerijos veikia dalykų ekspertų komisijos, sudarytosiš edukologų, patyrusių pedagogų praktikų. Iš pedagogų reikalaujamaprofesinės kompetencijos. Pradėta mokytojų rengimo pertvarka. Naujasstruktūras įteisina aukštųjų pedagoginių mokyklų statutai (bakalauro,magistro, doktoranto studijos), pertvarkomi mokymo planai, programos,reorganizuojamos aukštesniosios pedagoginės mokyklos.Rengiami pedagogų atestacijos dokumentai, įteisinamos mokytojo, vyresniojomokytojo, mokytojo eksperto kvalifikacinės kategorijos, įgytos poatestacijos.
Atkūrus valstybę itin svarbu tapo pertvarkyti vadovėlių turinį. Skubiaikoreguojami seniau išleisti vadovėliai, verčiami Vakarų Europos,Skandinavijos šalių, rašomi originalūs lietuviški vadovėliai, visų pirmalietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos. 1992 m. pradinėsmokyklos jau dirbo pagal naujas programas, kuriose pabrėžtas integracijosprincipas, naudojosi originaliais vadovėliais ir mokymo priemonėmis.Modernių vadovėlių bei mokyklai, pedagogams svarbios literatūros leidybąrėmė Atviros Lietuvos fondas, 1993 m. parengęs projektą “Švietimas Lietuvosateičiai”. Šis projektas derinamas su Švietimo ir mokslo ministerija, jįfinansuoja garsus amerikiečių filantropas George’as Sorosas. Per penkeriusmetus Lietuvos švietimui iš fondo buvo skirta 7 mln. JAV dolerių.
Užsienio šalių fondai remia įvairių Lietuvos švietimo sričiųprojektus, programas. Iš jų minėtini: Amerikos centras, NED fondas (JAV),JAV Baltijos fondas, Anglijos Know-how fondas, Danijos demokratijos fondas,Olandijos Matra fondas, Europos Tarybos Informacijos ir dokumentacijoscentras, Šiaurės šalių Ministrų Taryba ir kt.
Paskutinių metų švietimo darbai, problemos, perspektyvos. Nuo 1998 –1999 m. m. pereinama prie pagrindinio dešimtmečio mokymo, įgyvendinamanumatyta mokyklos struktūra 4+(4+2)+2. Pradėtas mokymo pagal profiliuseksperimentas 36 bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose. XX a. pabaigos problema – gimstamumo mažėjimas, mokyklų, ypač kaimuose,nykimas, švietimo išlaidų didėjimas. Prognozuojama, kad 2002 – 2003 m. m. įpirmąsias mokyklos klases ateis 28% mažiau vaikų nei 1996 – 1997 m. m.Numatyta pertvarkyti mokyklų tinklą, t.y. mokyklas didinti ir modernizuoti– įrengti ir kompiuterizuoti bibliotekas, modernius kabinetus.Pradėta kurti švietimo monitoringo sistema, bus kaupiama išsami patikimainformacija apie sistemos funkcionavimą bei švietimo paslaugų kokybę. Dėlto nustatomi Lietuvos švietimo indikatoriai, kuriamos išorinio ir vidiniošvietimo įstaigų audito metodikos.
Rimta problema tapo mokyklos nelankantys, nusikalsti linkę paaugliai,todėl stengiamasi plėtoti laisvalaikio formų įvairovę, ugdymą padarytilankstesnį, patrauklesnį, prieinamesnį vaikams. Vadovaujantisdemokratiniais siekiais reikia sudaryti visiems lygias galimybes mokytis.Dėl to aktualu kurti moksleivių, studentų socialinio rėmimo programas. Jauįgyvendinamas specialiųjų poreikių vaikų integravimo į bendrą ugdymosistemą principas; rengiamasi keisti gimnazijų kūrimo principus atsikratantkai kurių atsiradusių šio mokyklos tipo priskyrimo elitui bruožų; tikimasiįvairinti jaunimo mokyklų pobūdį; mokant pagal profilius stengiamasisuartinti profesinio rengimo ir bendrojo lavinimo kryptis, kad irprofesinių mokyklų absolventams būtų daugiau galimybių studijuotiaukštosiose mokyklose.
Dar nepakankamai suderintos vidurinio lavinimo pakopos ir aukštosiosmokyklos programos, taigi amžių sandūroje joms suderinti skiriamasypatingas dėmesys.
Pertvarkoma brandos egzaminų sistema. Ji modernėja, derinama suaukštųjų mokyklų stojimo sąlygomis, su mokymu pagal profilius. ĮkurtasNacionalinis egzaminų centras, kurio pastangomis sudaromi ir įgyvendinamišiuolaikiški brandos egzaminų organizavimo principai.
Siekiama, kad kuo daugiau kiekvienos kartos jaunuolių įgytų kokybiškąvidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, išsiugdytų nuostatą mokytis visągyvenimą. Parengtos naujos švietimo įstaigų finansavimo nuostatos turėtų sudarytisąlygas lanksčiau finansuoti švietimo reformos darbus. Lietuvos švietimo reformos darbai derinami su Lietuvos stojimo įEuropos Sąjungą siekiais.
Svarbesni kiekybiniai ir kokybiniai laimėjimai, pasiekti perpaskutinįjį XX a. dešimtmetį.
a) Švietimo prieinamumas, kokybė ir tinkamumas (atitikimas klientų poreikiams).
• Formuojasi nevalstybinio švietimo sektorius – didėja pasirinkimo galimybės.
• Daugėja mokslus einančio jaunimo.
• Daugėja atitinkamų lygmenų išsimokslinimą įgyjančio jaunimo, daugėja atitinkamą išsilavinimą įgijusių asmenų proporcija 10 000 gyventojų.
• Stabilizuojasi ir didėja moksleivių, įgyjančių pagrindinį išsilavinimą, bei moksleivių, įgyjančių vidurinį išsilavinimą dalys lyginant su atitinkamomis gyventojų amžiaus grupėmis.
• Daugėja jaunuolių, tęsiančių mokslą po įgyto įvairių lygmenų išsimokslinimo.
• Mažėja moksleivių išstojimas iš bendrojo lavinimo mokyklų.
• Gerėja bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių mokymosi rezultatai ir mažėja moksleivių antramečiavimas.
Antramečiavimo mažėjimo tendencija liudija, kad mokykla vaikui tampapatrauklesnė, mokymasis prieinamesnis. Tai galima sieti su ugdymo turiniokaita, ugdymo procesų, metodų kaita, su mokyklos mikroklimato gerėjimu.Tačiau absoliutūs antramečių skaičiai dar neramina, nes antramečiavimaspareikalauja daug papildomų švietimo finansininių išlaidų bei keliamoksleivių psichologinį diskomfortą. 2000 – 2001 metais atliktas nuodugnusantramečiavimo priežasčių tyrimas, teikti siūlymai švietimo politikams(39).
• Sukuriamos geresnės pradinės mokymosi galimybės.
Priešmokyklinio ugdymo, kaip atskiros ugdymo formos, išskyrimaskonceptualiu, juridiniu ir praktiniu lygmeniu duoda gerų rezultatų –neabejotinai turi įtakos pradinių klasių moksleivių antramečiavimuimažėti. Šiose grupėse ir klasėse ugdomi vaikai, nelankę ikimokykliniųįstaigų, priešmokyklinis ugdymas teikia vaikui reikalingų įgūdžių,stiprina psichofizinį vaiko brandumą. Ypatingai svarbus priešmokykliniougdymo formos atsiradimas kaimo vaikams, kurių maža dalis telankoikimokyklinio ugdymo įstaigas.
• Gerėja mokyklų aprūpinimas kompiuteriais.
Lietuvai, kaip parodė tarptautinis lyginamasis tyrimas, dar sunkulygiuotis su Vakarų Europos valstybėmis, tačiau bendrojo lavinimo mokyklųkompiuterizavimo procesas palyginti spartus ir, įgyvendinus aukščiauminėtus investicinius projektus, rodiklis turėtų ženkliai pagerėti.
b) Teisingumas (nešališkumas) švietime.
• Profesinėse, aukštesniosiose, aukštosiose mokyklose įsteigtos skirtingų kategorijų stipendijos studijų prieinamumui ir socialiniam teisingumui palaikyti.
Bendrojo lavinimo mokyklose švietimo prieinamumui ir teisingumuipalaikyti valstybės mastu įgyvendinama programa Mažas pajamas turinčiųšeimų moksleivių nemokamo maitinimo organizavimas bendrojo lavinimomokyklose, skiriama įvairių formų socialinė parama, vaikams, patekusiems įnepalankias socialines sąlygas, valstybė suteikia globą, rūpinasi jųmetrialiniu išlaikymu, ugdymu, švietimu.
• Sudarytos tolygios galimybės dalyvauti švietime vaikinams ir merginoms.
Merginų ir vaikinų bendroji proporcija Lietuvoje atspindi bendrąpasaulio tendenciją – vidutiniškai merginų 100 vaikinų tenka daugiau nei100. Lietuvoje įstatymiškai įteisintos lyčių lygybės nuostatos, jųprivaloma laikytis ir priimant į aukštąsias, aukštesniąsias, profesinesmokyklas. Tačiau švietimo dalyvių pasiskirstymą pagal lytį lemiaprofesijų pasirinkimo tradicija (“vyriškos/ moteriškos” profesijos), turiįtakos ir siūlomų profesijų (profesinėse mokyklose) siaurumas, irtradiciškai susiklosčiusi, dėl to sunkiai įveikiama ydinga bendrojolavinimo mokyklos ugdymo praktika – vaikinai ypač maištaujantys paaugliai,iš šios mokyklos pakopos iškrenta kur kas dažniau nei merginos, taigibendrojo lavinimo mokyklos praktika iki šiol realiai buvo šališka vaikinųatžvilgiu.
Nuo 1999 m. fiksuojama tendencija, kad bendrojo lavinimo mokyklosevaikinų dalis susilygino ir šiek tiek pranoko merginų dalį, rodobesikeičiančią mokyklų ugdymo praktiką, spėtina, kad įtakos turimokymo(si) metodų kaita, bendrųjų ugdymo tikslų įprasminimas ugdymoturinyje – mąstymo, bendrųjų gebėjimų ugdymas, interpretacinės, neinformaciją, žinias reprodukuojančios mokymo(si) krypties įsitvirtinimas.
Ženklus aukštesniųjų mokyklų merginų ir vaikinų disproporcijos šuolissietinas su ženklia specialybių kaita – auštesniosios mokyklos pradėjoorientuotis į paslaugų asmenims – socialinių, slaugos, švietimo ir t.t. –specialybių kryptis, tradiciškai šios kryptys Lietuvoje laikytos“moteriškomis”
Proporcijų kitimas bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje laipsniškaiturėtų pasiekti ir povidurinį švietimą.
*****
XX amžiaus pabaigos dešimtmečio Lietuvos sisteminė švietimo reforma –savarankiškos valstybės švietimo sistemos kūrimas – dar nepasiekė tokiolygio rezultatų, kokių yra pasiekusios Vakarų Europos valstybės, turėjusiosnuoseklią švietimo raidą ir galimybes kiekvieną reformą, jos žingsnįpagrįsti, jam pasirengti, laipsniškai vykdyti, įsivertinti etapus pagalnumatytus kriterijus. Kitokios buvo ir yra Lietuvos švietimo reformosaplinkybės. Švietimo sistemos kaitos būklę ir kaitos dinamiką atspindintysstatistiniai duomenys rodo Lietuvos švietimo sistemos pažangą. Gal ne tokiąstulbinančiai sparčią, kokios norėtų pati Lietuva ar Europos, pasauliodemokratiškų valstybių šeima, bet – pažangą.
8. STATISTIKA 8. 1. Švietimo įstaigų vystymasis iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Institucinio Lietuvos švietimo kūrimosi pradžia laikytinas XIV a.: yraišlikę 1397 m. rašytinių liudijimų apie mokyklą, veikusią prie Vilniauskatedros. Viduramžių Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, švietimaspriklausė Bažnyčios globojamai kultūros sričiai. Vėliau pagrindinislavinimo vaidmuo teko neinstituciniams švietimo židiniams – DidžiosiosKunigaikštystės dvarui, didikų, bajorų dvarams, veikiančioms valstybėsinstitucijoms – seimams, seimeliams, teismams. Neinstitucinis švietimasugdė gana brandžią jaunimo rašto kultūrą. Tai liudija faktas, jog lietuviaistudijavo užsienio universitetuose. 1387 m., t.y. dešimt metų anksčiau neipaminėta Lietuvoje veikianti mokykla, Prahoje imatrikuliuoti 2 lietuviaistudentai. 1397 m. karalienė Jadvyga paskyrė 200 kapų grašių lietuviųstudentų dvylikos vietų bendrabučiui, vadinamajai kolegijai, Prahojesteigti. 1409 – aisiais toks bendrabutis įsteigtas prie Krokuvosuniversiteto. 1410 – 1430 m. Krokuvos universitete įregistruota 30 lietuviųstudentų. XV a. laikytinas mokyklų tinklo užuomazgų Lietuvoje šimtmečiu. XVamžiuje labai svarbus buvęs neinstitucinio švietimo vaidmuo. XVI amžiuje, Renesanso epochoje, Lietuvoje buvo sukurta visa švietimosistema: pradinė mokykla ( I pakopa ), aukštesnioji mokykla ( II pakopa),universitetas. Buvo kuriamas parapinių mokyklų tinklas. Vilniausvyskupystėje, be Vilniaus miesto, veikė 30 mokyklų; išlikę liudijimų, kadįvairiais laikotarpiais veikė dar 54 mokyklos. Šaltiniai teigia, kadŽemaičių vyskupystėje veikė 12 mokyklų. Iki 1831 m. daugiau mokyklų Lietuvoje turėjo vienuolijos – 12 Vilniausapygardos gimnazijų, 59 apskrities mokyklas, 261 parapinę (pradinę)mokyklą; Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose vienuolijos išlaikė 32aukštesniąsias mokyklas. Tuo tarpu carinės okupacijos palikimas buvomenkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. 1918 m. besikurianti Lietuvos valstybė savo žinion perėmė 8 gimnazijasir 11 progimnazijų. 1920 m. sausio pradžioje jau buvo 16 gimnazijų, 22progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų, 15 iš jų – privačios. Orientuotasi įkrašto poreikius. 3-io dešimtmečio viduryje sukurtas mokyklų tinklas jautenkino visuomenės ir valstybės poreikius: veikė 38 gimnazijos (14 105mokiniai), 79 progimnazijos ir vidurinės mokyklos (9 503 mokiniai). 1940 m.buvo 72 gimnazijos, 27 progimnazijos, 99 vidurinės mokyklos, mokėsi 24 162mokiniai, veikė 14 valstybinių profesinių mokyklų, 30 – pivačių, mokėsi 3845 mokiniai. Privalomojo mokslo prievolė pradėta vykdyti 1927 – 1928 m.m., visuotinai įvesta 1930 m. 1929 – 1930 m. Lietuvos pradinių mokyklųstatistika: 2 386 mokyklos (iš jų 2 158 lietuvių, 122 žydų, 25 lenkų, 16vokiečių, 13 rusų, 7 latvių, 45 mišrios). Dirbo 3 777 mokytojai, mokėsi 155288 vaikai. Nuo 1932 m. mokykloms statyti valstybė ir savivaldybės kasmetišleisdavo po 2 mln. Lt. Visus pradėtus švietimo darbus sustabdė 1940 m.Lietuvos okupacija, trukusi 50 metų. Šalies švietimas pradėjo plėtotispagal Lietuvai svetimus principus.
8. 2. Švietimo raida nuo 1990 metų 8. 2.1. Ikimokyklinės įstaigos Pirmaisiais nepriklausomybės metais ikimokyklinės įstaigos dėlpablogėjusios šalies ekonominės padėties ėmė sparčiai tuštėti, kasmet jaslankė vis mažiau vaikų. Šimtai darželių buvo uždaryti irstant kolūkineisistemai, nuostolingieji reorganizuoti į pradžios mokyklas, vaikų globosnamus, kaimo kultūros centrus. Dėl šių priežasčių ikimokyklinių įstaigųskaičius, palyginti su 1990 m., sumažėjo nuo 1681 1990 m. iki 719 1998 m.arba daugiau kaip du kartus, vietų jose – nuo 205.9 tūkst. iki 81.2 tūkst.arba 61%. Ypač ryškiai (beveik keturis kartus) sumažėjo vietų skaičiuskaimo ikimokyklinėse įstaigose. Kiek lėčiau mažėjo bendras ikimokyklinioamžiaus (1-6 m.) vaikų skaičius – nuo 354.5 tūkst. iki 168.6 tūkst. arba52%. Nors gimstamumas ir atitinkamai ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičiusvis dar mažėja, kasmet vis daugiau vaikų lanko lopšelius – darželius. [pic]Tačiau esant nepakankamam vietų skaičiui, miestuose darosi sunku gautivietą ikimokyklinėje įstaigoje. Jau treji metai 100-ui auklėtiniųvidutiniškai tenka 82 vietos miesto lopšeliuose – darželiuose (1990 m.-123). Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 1998 m. rudenįikimokyklinės įstaigos patenkino tik šiek tiek daugiau nei trečdalį (35%)visų pateiktų tėvų prašymų. Trūkstant vietų, nemaža dalis įstaigų, ypačmiesto, yra perpildytos, darželių grupėse daugiau kaip po 30 vaikų. 1990 m.buvo perpildytos 147 ikimokyklinės įstaigos bei darželiai – mokyklos, 1994m. – 466, o 1998 m. -562. Kas ketvirtoje miesto ikimokyklinėje įstaigojevaikų skaičius 50-čia ir daugiau viršijo vietų skaičių. Kaime lopšelius – darželius lanko šiek tiek daugiau nei dešimtadalisvisų kaimo mažamečių vaikų. Tačiau, net esant tokiai padėčiai, 1998 m. kastrečioje kaimo ikimokyklinėje įstaigoje vaikų skaičius viršijo vietųskaičių. Svarbiausiuose Lietuvos švietimo reformos dokumentuose ikimokyklinisugdymas pradėtas aiškinti kaip pradinė švietimo sistemos pakopa. Tačiaukasmet per 100 tūkst. (1998 m. – 112 tūkst.) 3-6 m. amžiaus vaikų nedalyvauja priešmokykliniame instituciniame ugdyme. 1998 m. 15 tūkst.(42%) miesto ir 16 tūkst. (82%) kaimo šešiamečių vaikų į mokyklas atėjonelankę lopšelių – darželių, neišėję ikimokyklinio ugdymo programų. Mėginant spręsti iškilusias ikimokyklinio ugdymo, vaiko rengimo
mokyklai problemas, bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1996 m. steigiamosnaujos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės. 1995 m. darželiųgrupės veikė 38 bendrojo lavinimo mokyklose, o 1998 m. – 93, auklėtiniųskaičius jose išaugo atitinkamai nuo 822 iki 1474. Priešmokyklinio ugdymo(parengiamųjų) klasių skaičius, palyginti su 1996 m., išaugo nuo 204 iki506, o rengiamų mokyklai vaikų skaičius – nuo 2.9 tūkst. iki 6.5 tūkst.1998 m. veikė 2 nevalstybiniai darželiai, juos lankė 203 vaikai. Reformuojant ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pedagoginių darbuotojų,palyginti su 1990 m., sumažėjo beveik perpus – nuo 22 tūkst. iki 12 tūkst.,nors pastaruoju metu jų skaičius didėja tiek mieste, tiek kaime. Beveikvisi pedagoginiai darbuotojai – moterys: 1998 m. dirbo tik 77 vyrai.Aukštąjį išsimokslinimą yra įgiję 48% miesto ir 35% kaimo lopšelių –darželių darbuotojų. Pusė visų darbuotojų turi didesnį kaip 15 metų darbostažą. 8. 2.2. Moksleivių ir studentų skaičiaus pokyčiai Daugiau kaip dešimtmetį mažėjęs moksleivių ir studentų skaičius nuo1994 m. ėmė didėti. 1993 – 1994m.m. buvo moksleivių ir studentųkontingento mažėjimo kreivės lūžio metai. Vėliau besimokančio jaunimoskaičius mokymo įstaigose kasmet didėjo vidutiniškai po 23 tūkst. 1998 –1999 m.m. pradžioje visose šalies mokyklose mokėsi ir studijavo 746 tūkst.vaikų ir jaunuolių arba 113 tūkst. daugiau nei 1993 – 1994 m.m. Iš 10000gyventojų mokėsi atitinkamai 1701 ir 2016. Mokslus einančio jaunimo daugėja dėl kelių priežasčių. Viena iš jų –padidėjęs gimstamumas. Dėl to per minėtą laikotarpį pagrindiniame mokymolygmenyje padaugėjo 43 tūkst. moksleivių. Tačiau bene svarbiausia tai, kadaugant mokslo prestižui ir didėjant aukštos kvalifikacijos specialistųpaklausai, vis daugiau jaunuolių siekia įgyti aukštesnį išsilavinimą.Lyginant, kokia dalis jaunuolių iki 25 m. amžiaus mokėsi prieš penkeriusmetus ir dabar, matyti, kad ši dalis išaugo nuo 64% iki 75% , o vidurinioir aukštojo mokymo lygmenyje – nuo 37% iki 52% . Panaši tendencija vyrauja ir kitose Europos šalyse. Tačiau įvairiųtarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad Lietuva pagal mokslus einančiojaunimo mastą atsilieka nuo daugelio užsienio valstybių. EUROSTAT’oduomenimis, 1996 – 1997 m.m. Lietuvoje mokėsi ir studijavo 48% jaunuoliųiki 30 m. amžiaus, tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse – 57% ( Belgijoje,Prancūzijoje daugiau kaip 60%). 1996 m. UNESCO duomenimis, Lietuvosmoksleivių bei studentų dalis atskiruose mokymo lygmenyse, palyginti su tamtikro tradicinio amžiaus gyventojų grupėmis, taip pat buvo mažesnė uždaugelio Europos šalių. 8.2.3. Privalomasis mokslas Pagal Švietimo įstatymą moksleiviai privalo įgyti pagrindinįišsimokslinimą arba mokytis iki jiems sukaks 16 m. 1998 – 1999 m.m. įvairiųtipų mokyklose mokėsi 96 % 7 – 15 m. vaikų ir paauglių, mokyklos nelankė 21tūkst. ( 4 % ) . Per paskutinius trejus metus nesimokančių jaunuolių dalisšiek tiek sumažėjo. Tačiau ir toliau kiekvienais metais į mokyklasneatvyksta vidutiniškai po 5 tūkst. septynmečių, dar tiek pat moksleiviųper vienerius metus nubyra iš 1 – 9 klasių. Mokymosi motyvacijos stojantiesiems moksleiviams šiandien siūlomosalternatyvios mokyklos, kuriose galima įsigyti pagrindinį išsimokslinimą.Tai jaunimo mokyklos (1996 m. mokėsi 2 tūkst. moksleivių), profesinėsmokyklos I pakopa (8 tūkst.), bei vakarinio mokymo suaugusiųjų mokyklos(232 moksleiviai) . [pic] Tačiau vis daugiau 7 – 15 m. amžiaus vaikų privalomo išsimokslinimosiekia dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ( 1995 m. – 472 tūkst., 1998m. – 487 tūkst.), o mažiau vakarinėse suaugusių ir profesinėse mokyklose(1995 m. – 9.9 tūkst., 1998 m. – 6.5 tūkst.). Tai rodo, kad kasmet visdaugiau paauglių svajoja tradiciniu būdu įgyti kiek įmanoma aukštesnįišsimokslinimą. 2001 m. gyventojų surašymo metu penkerių metų ir vyresnių asmenų buvoklausiama, ar jie mokosi mokykloje. Siekiant nustatyti, kiek vaikų nelankomokyklos, buvo pasikliaujama asmenų atsakymais ir neprašoma pateikti jokiųdokumentų. Duomenis apie vaikus paprastai pateikdavo tėvai. Negalutiniaisduomenimis 2001 metų balandžio mėnesį nesimokė 5 256 vaikai nuo 7 iki 16metų, iš jų 3 206 (61 proc. nesimokančių) mieste ir 2 050 (39 proc.) kaime. Nesimokantys 7 – 15 metų amžiaus vaikai| |Visi vaikai |Berniukai |Mergaitės ||Iš viso |5 256 |3 140 |2 116 ||šalyje | | | ||Mieste |3 206 |1 923 |1 283 ||Kaime |2 050 |1 217 |833 |Palyginti su surašymo metu užfiksuotu atitinkamo amžiaus vaikųskaičiumi, nesimokė 1,1 proc. vaikų. Daugiau nei pusę (60 proc.)nesimokančių vaikų sudarė berniukai. Iš bendro nesimokančių vaikų skaičiaus1 288 (ketvirtadalis visų) buvo vaikai su negalia. 8.2.4. Tolesnis mokymasis, baigus privalomąjį mokslą Pastaruoju metu daugelis jaunuolių, suvokę besiformuojančius sudėtingosrinkos ekonomikos dėsnius, savo karjerą sieja su gerai apmokamu aukštoskvalifikacijos specialisto darbu. Todėl mokslas, ypač aukštasis, vis labiauvertinamas ir kasmet vis daugiau moksleivių, baigę privalomąjį mokslą,mokosi toliau. 1998 m. tęsiančių mokslą moksleivių dalis, palyginti su visuatkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, buvo pati didžiausia –99.5% . Iš jaunuolių, baigusių pagrindinę mokyklą, 70% toliau mokosividurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, 29.4% stojo į profesines mokyklas. Tai, kad jauni, dar nebaigę privalomojo mokslo, moksleiviai daugelįdalykų mokosi sustiprintai, rodo jų ketinimą tęsti mokslus. Vispopuliaresnės tampa gimnazijos. 1993 – 1994 m.m. buvo 3 gimnazijos, josemokėsi 1752 moksleiviai, o 1998 – 1999 m.m. buvo 59 gimnazijos ir 29mokyklos, turinčios gimnazijų klases, kuriose mokėsi 17.6 tūkst.gimnazistų. Beveik kas antras baigęs vidurinę mokyklą moksleivis siekiaaukštojo mokslo. Aukštesniojo mokslo labiau linkusios siekti merginos. 1998m. aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose studijavo 42% 19 – 24 m.amžiaus merginų ir 27% vaikinų. Kadangi berniukų gimsta daugiau, tai jųpaprastai daugiau žemiausiuose – pradiniame ir pagrindiniame – mokymolygmenyse. Tačiau regionų analizė rodo, kad poreikis siekti aukštesnio moksloįvairiuose šalies miestuose bei rajonuose yra nevienodas. Jaunuolių, kuriesiekia mokytis aukštesniosiose mokyklose, dalis įvairiuose regionuosesvyruoja nuo 50% iki 98% . Pavyzdžiui, mažiau į aukštąsias mokyklas stojatolimesnių miestų bei rajonų jaunimas ( Skuodo, Joniškio, Kelmės), taip pattų rajonų jaunuoliai, kuriuose vyrauja tautinių mažumų gyventojai ( Trakų,Šalčininkų, Visagino). Baigę privalomąjį mokslą, vaikinai dažniausiai renkasi darbininkoprofesiją. Todėl profesinėse mokyklose 100-ui vaikinų teko vidutiniškai tik65 merginos. 8.2.5. Aukštasis mokslas. Per dešimtmetį aukštųjų mokyklų skaičius pakito nedaug. Atkurtas KaunoVytauto Didžiojo universitetas, įsteigtas Klaipėdos universitetas, Lietuvosteisės ir Lietuvos karo akademijos, neseniai įkurta pirmoji nevalstybinėVilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija. 1999 m., palyginti su 1990 m.,aukštųjų mokyklų skaičius išaugo nuo 13 iki 16. Daugelis mokyklų pakeitėstatusą, tapo universitetais arba akademijomis. Aukštasis mokslas šiandienypač populiarus. Šiuo metu į aukštąsias mokyklas stoja beveik pusė visųabiturientų, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų absolventai, bei asmenys,turintys aukštojo mokslo baigimo diplomus. Iškart po nepriklausomybės paskelbimo aukštojo mokslo vertė buvosmukusi. Tuo metu daugumos jaunuolių svajonė buvo kuo skubiau užsiimtiprivačiu verslu ir greitai praturtėti. Tačiau greitai buvo įsitikinta, kad,norint užsiimti rimtu verslu, reikia daug žinių. Nuo 1995 m. studentųskaičius aukštosiose mokyklose vėl pradėjo sparčiai augti ir šiuo metu jisyra didesnis 33 tūkst. arba 65% .
Tačiau įstoti į aukštąsias mokyklas, o ypač į valstybėsfinansuojamas vietas, tampa vis sunkiau. Tie, kurie nesurenka reikiamo balųskaičiaus, už studijas turi mokėti. Mokančių už mokslą studentų kasmetdaugėja: 1995 m. už studijas mokėjo 3.5 tūkst. pagrindinių studijųstudentų, 1997 m. – 7.1 tūkst., 1998 m. – 12.1 tūkst., 1999 m. – 19,6tūkst. Mažėja studentų, gaunančių stipendijas: 1998 m. stipendijas gavo 69%, 1999 m. – 59% dieninių skyrių studentų.
[pic] Vis daugiau studentų, įgiję aukštojo mokslo diplomą, tęsia studijaspodiplominėse studijose – magistratūroje ir doktorantūroje. Palyginti su1993/1994 m.m., magistrantų skaičius išaugo nuo 3.8 tūkst. iki 18.1 tūkst.arba beveik penkis kartus, doktorantų nuo 0.7 tūkst. iki 2.0 tūkst., t.y.beveik trigubai. Nuo 1990 iki 1999 m. Lietuvos aukštosios mokyklos parengė 91.3 tūkst.specialistų su aukštuoju išsimokslinimu, vidutiniškai kasmet po 9 tūkst.Šiuo metu daugiausia rengiama pedagogų, inžinierių, verslo iradministravimo, humanitarinių mokslų specialistų, architektų. Palyginti suankstesniais metais, daugiau rengiama verslo specialistų, teisininkų,mažiau – žemės ūkio, vaizduojamojo ir taikomojo meno specialistų. Aukštosiose mokyklose sparčiai daugėja merginų. 1990 m. 100studijuojančių vaikinų teko 108 merginos, o 1999 m. – 138. Merginos vyraujadaugelyje studijų sričių. Plečiasi akademiniai mainai tarp Lietuvos ir užsienio valstybių,keičiamasi studentais pagal tarptautines studentų mainų programas. 1998 –1999 m. m. 39 pasaulio šalyse stažavosi 712 studentų arba 2.5 kartodaugiau, palyginti su 1993 – 1994 m.m. Iš jų daugiausia studijavoSkandinavijos šalyse (162), Vokietijoje (138), Danijoje (72), taip patLenkijoje, Prancūzijoje, JAV (53 – 67). Studentai stažavosi verslo, teisės,meno, socialinių, humanitarinių mokslų ir kitose srityse.Studijuoti įLietuvą taip pat atvyksta vis daugiau jaunimo iš užsienio. 1999 – 2000 m.m.pradžioje aukštosiose mokyklose studijavo 512 užsieniečių iš 40 pasauliovalstybių. Dauguma jų atvyko studijuoti medicinos, technikos mokslų beimeno.8.2.6. Moksleivių ir studentų, įgijusių išsilavinimą, skaičius(tūkstančiais)| |1995|1996|1997|1998|1999|2000|2001||Pagrindinį |38,0|41,9|38,4|41,9|…1|42,6|45,3|| | | | | |) | | ||Vidurinį |23,4|24,1|25,7|26,4|32,6|32,7|35,9||Aukštesnįjį |6,8 |6,3 |5,7 |6,1 |7,0 |8,1 |8,7 ||Aukštąjį (pagrindinės |9,2 |8,8 |7,4 |8,2 |9,1 |10,3|11,6||studijos) | | | | | | | |
1) Nuo 1999-2000 mokslo metų pereita prie pagrindinio dešimtmečio mokymo. Moksleivių ir studentų, įgijusių išsilavinimą, skaičius tūkstančiaisstebint nuo 1995 metų augo palaipsniui ir tebeauga dabar. Tik 1997 metaisbuvo sumažėjęs pagrindinį, aukštesnįjį ir aukštąjį baigusių moksleivių irstudentų skaičius. Bet vėliau ir vėl pastebimas šio skaičiaus didėjimas. 8.2.7. Mokymo įstaigų skaičiaus kitimas Mokymo įstaigų skaičius, kaip tai galime matyti iš lentelės nuo 1995metų augo iki 1997metų, o pradedant 1998-aisiais palaipsniui ėmė mažėti. Išjų sumažėjo bendrojo lavinimo, profesinių ir aukštesniųjų mokymo įstaigų.Padaugėjo tik universitetų – nuo 15 1995 metais iki 19 2001-aisiais. 2000metais atsirado kolegijos ir nuo pirmųjų metų įsikūrusių septynių, kitaismetais jų jau buvo šešiolika.Iš jų nevalstybinių mokyklų skaičius kito įvairiai. Bet nuo 1995 metų jųpadaugėjo nuo 36 iki 42. Iš jų bendrojo lavinimo mokyklų sumažėjo viena,profesinių išliko viena, aukštesniųjų sumažėjo nuo 15 iki 9, kolegijųįsikūrė 2000-aisiais trys, o 2001 metais jau buvo devynios. O universitetųnuo vieno 1999-aisiais padaugėjo iki keturių 2001-aisiais.
| |199|199|199|199|199|200|200|| |5 |6 |7 |8 |9 |0 |1 ||Iš viso mokymo įstaigų |254|256|257|256|254|252|242|| |9 |1 |8 |4 |8 |1 |8 ||Bendrojo lavinimo |236|237|238|237|235|235|227|| |1 |3 |6 |5 |9 |4 |0 ||Profesinių |106|105|107|104|104|84 |81 ||Aukštesniųjų |67 |68 |70 |70 |69 |57 |42 ||Kolegijų |- |- |- |- |- |7 |16 ||Universitetų |15 |15 |15 |15 |16 |19 |19 ||Iš jų nevalstybinių |36 |36 |42 |42 |39 |42 |42 ||mokyklų | | | | | | | ||Bendrojo lavinimo |20 |20 |24 |23 |19 |20 |19 ||Profesinių |1 |1 |1 |1 |1 |1 |1 ||Aukštesniųjų |15 |15 |17 |18 |18 |14 |9 ||Kolegijų |- |- |- |- |- |3 |9 ||Universitetų |- |- |- |- |1 |4 |4 |
8.2.8. Mokymosi aprėptis
|Mokymosi aprėptis procentais |199|199|199|199|200|2001|| |6 |7 |8 |9 |02 | ||Ikimokyklinis ugdymas (0 lygmuo) |41,|46,|51,|55,|56,|58,6|| |7 |7 |9 |9 |3 | ||Pradinis mokymas (1 lygmuo) |95,|96,|97,|99,|103|102,|| |5 |8 |7 |6 |,1 |7 ||Pagrindinis ir vidurinis mokymas |86,|88,|90,|92,|99,|101,||(2+3 lygmuo) |4 |5 |9 |9 |6 |1 ||Povidurinis mokymas (4 lygmuo) |4,2|4,5|4,9|5,3|6,9|7,7 ||Aukštesnysis mokslas (5 lygmuo) |16,|18,|21,|24,|25,|21,5|| |0 |9 |1 |0 |5 | ||Aukštasis mokslas (6 lygmuo) |17,|20,|23,|26,|34,|40,3|| |8 |8 |3 |5 |3 | ||Doktorantūra (7 lygmuo) |0,6|0,6|0,8|0,9|1,1|1,1 |
1 Mokslus einančio jaunimo dalis palyginti su atitinkamos amžiaus grupėsgyventojų skaičiumi.2 Perskaičiuota remiantis gyventojų surašymo duomenimis.
Mokymosi aprėptis procentais, t.y. mokslus einančio jaunimo dalispalyginti su atitinkamos amžiaus grupės gyventojų skaičiumi, matosi išlenteles. Čia ikimokyklinio ugdymo apimtis palyginti su 41.7 procentais1996 metais iki 58.6 2001 metais palaipsniui augo. Augo ir pradinio mokymo(nuo 95.5 iki 102.7 procentų), pagrindinio ir vidurinio (nuo 86.4 iki101.1) ir povidurinis mokymas (nuo 4.2 iki 7.7). Vis labiau iki 2000 metųpopuliarėjo aukštesnysis mokslas, bet nuo 2001-ųjų ėmė mažėti. Toliaupopuliarėja aukštasis mokslas ir doktorantūra. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme švietimas skelbiamas kaip vienaiš prioritetinių valstybės remiamų sričių. Pastaruoju metu kas penktasLietuvos gyventojas yra arba moksleivis ar studentas, arba formalios
švietimo sistemos pedagogas. Iš nacionalinio biudžeto švietimui kasmet buvoskiriama didžiausia lėšų dalis, palyginti su kitomis valstybės išlaidomis,ši dalis nuolat didėjo. 1998 m. iš nacionalinio biudžeto skirta dvigubaidaugiau lėšų nei 1995 m. (atitinkamai 2.7 mlrd. Lt ir 1.35 mlrd. Lt). 1993m. išlaidos švietimui sudarė 20% nacionalinio biudžeto, o 1998 m. – 28% .Palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), 1995 m. išlaidos švietimuisudarė 5.6% , o 1998 m. – 6.4% . [pic] Pagal 2000 metu LR mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo istatymąvalstybe isipareigojo skirti švietimui ne mažiau kaip 6,5 proc. BVP, tačiau2001 m. skyrė tik 6,1 proc. Lyginant su kitomis šalimis, tokia BVP dalisnėra maža, tačiau dėl lėtos ūkio plėtros ir menkų valstybės pajamų (2000 m.vienamLietuvos gyventojui tekusi BVP dalis buvo 6,6 karto mažesnė neividutiniškai ES šalyse) iš tikrųjų lėšos nedidelės. 1999 ir 2000 metaisbandyta mažinti iš valstybes biudžeto švietimui skiriamų lėšų dalį didinantsavivaldybių indėlį. Dėl labai netolygios regionų ekonominės plėtrosminetais metais kai kurios savivaldybės pristigo lešų švietimo istaigomsišlaikyti. 2001 m. šalies švietimo sistema lėšų stygiaus problemą sprendė dviembūdais – ieškodama vidinių išteklių ir siekdama Pasaulio banko paskolos.Pagrindinis vidinių išteklių taupymo būdas buvo bendrąjį lavinimąteikiančių švietimo istaigų tinklo pertvarka, siekiant padidinti mokyklas,moksleivių skaičių klasėse ir vidutinį vienam pedagogui tenkantį moksleiviųskaičių. 2001 m. likviduotos 75 mažakomplektės švietimo istaigos, 216 –reorganizuotos. Moksleivių, tenkančių vienam pedagogui, skaičius V–Xklasėse padidėjo nuo 19,6 iki 21,6, XI–XII klasėse – nuo 19,4 iki 23,2,vidutiniškai 12 moksleivių (OECD šalių vidurkis – 13,8). 2001 m. Pasauliobanko paskolos dalis – 80 mln. litų – skirta savivaldybių infrastruktūraitvarkyti, mokykloms atnaujinti. Už šias lėšas buvo atnaujinta 112 mokyklų. * * * Yra daug veiklos sričių, turinčių savo istorijos šaknis ir šakasvalstybės valdymo medyje. Tačiau tik pristatydami švietimą ir mokslą šiųdienų reiškinius iliustruojame neatsiedami nuo istorinio konteksto. Kitaipmūsų šalį mažiau pažįstantys žmonės vargu ar galėtų suprasti, kad esametokie kantrūs, tolerantiški kitoms tautoms, nors saviesiems ir ne visadaatlaidūs, kodėl Lietuva laikoma intelektualių darbininkų šalimi, o mūsųjaunieji mokslininkai lengvai pritampa kitų valstybių mokslo centruose.9. PASIŪLYMAI DĖL JAUNIMO ĮTRAUKIMO Į NEPELNO ORGANIZACIJŲ VEIKLĄ
9.1. NEPELNO ORGANIZACIJŲ FUNKCIJOS Prieš pradedant kalbėti apie nepelno organizacijų kūrimą bei jaunimoįtraukimą į jų veiklą, reikia apibendrinti, kokias funkcijas jos atlieka irkokia jų nauda visuomenei bei valstybei. Daugelio NVO veikla duoda ganagerų rezultatų. NVO veikla yra labai reikšminga Lietuvos visuomenės plėtrosraidoje, NVO įvairovė vaidina svarbiausią vaidmenį formuojant pliuralistinęvisuomenę. Tarp nepelno organizacijų veiklos tikslų akcentuojamas problemųsprendimas ar paslaugų teikimas. NVO steigėjai bei nariai turi užsibrėžtipagrindinį tikslą – kurti “atvirą, teisinę ir darnią pilietinę visuomenę”.Apibendrinant galima teigti, kad dauguma nevyriausybinių organizacijųatlieka vieną ar daugiau iš žemiau išvardytų funkcijų: • Paslaugų teikimas. Savo nariams arba klientams teikiamos tokios paslaugos, kaip socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai, informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama. • Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose. Čia priklauso organizacijos, kurios naudoja įvairias kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką. • Savitarpio pagalba ar pagalba sau. Organizacijos, dažniausiai suformuotos grupių asmenų, kurie turi bendrų interesų arba poreikių, siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir bendradarbiavimo galimybę. • Ištekliai ir koordinavimas. Tai vadinamosios “tarpininkaujančios organizacijos”, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų.
Europos Komisijos pranešime apie didėjantį savanoriškų organizacijųvaidmenį Europoje rašoma, kad istoriškai sunku deramai įvertintisavanoriškų organizacijų ir joms giminingų fondų įtaką ir pasiekimus.Būtent įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms Europa turi būti dėkingauž tokias paslaugas, kaip švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga, kuriosšiandieną mums atrodo savaime suprantamos. NVO indėlis į socialinių irpolitinių idėjų raidą, į to intelektualinio klimato, kuris vyraujašiandien, kūrimą irgi yra neišmatuojamas. Nevyriausybinės organizacijossuvaidino lemiamą vaidmenį, platindami mokslo idėjas ir technologinesnaujoves ir sudarė sąlygas pasikeisti mintimis nagrinėjant daugelį žmonijaiaktualių problemų. NVO buvo lyderiai kovoje už žmogaus teisių ir žmogiškojoorumo pripažinimą. Daugelis NVO palaiko solidarumo su socialiai jautriomisgyventojų grupėmis – ligoniais ir neįgaliaisiais, vargšais iratstumtaisiais, pagyvenusiais ir jaunimu – dvasią, vienijo tuos, kurieturėjo darbą, ir bedarbius, vyrus ir moteris, skirtingas kartas,turtingesnius ir skurdžius ar karo siaubiamus regionus. Nevyriausybinėsorganizacijos Europoje ir už Atlanto įnešė svarbų indėlį kovoje priešsocialinę izoliaciją, seksualinį vaikų ir moterų išnaudojimą, rasizmą irksenofobiją. Jos daug prisidėjo formuodamos visuomenės nuomonę palankiąplėtrai, palaikė demokratiją ir užmezgė ypatingus ryšius su pilietinėsvisuomenės atstovais besivystančiose šalyse, be to suteikdamos reikalingąpirmąją pagalbą ir paramą maistu krizių atvejais, neretai pasiaukojamaidirbdamos nelaimių ištiktuose regionuose. Įvertinę išties svarbų nepelno organizacijų vaidmenį visuomenės beivalstybės gyvenime, galime deklaruoti būtinumą kurti nepelno organizacijasir įtraukti jaunimą į pastarųjų veiklą.
9.2. Informacijos stoka – pagrindinė problemos priežastis
Lietuvoje vyksta sparčios ekonominės, socialinės ir žmonių gyvenimopermainos. Dėl sudėtingų socialinių ir ekonominių sąlygų labiausiaipažeidžiamas jaunimas.Kaip naujas socialinis reiškinys, pamėgdžiojant vakarus, tarp jaunimo, netpaauglių pasilinksminimo vietose (ypač diskotekose) paplito įvairių naujųnarkotikų vartojimas: amfetaminų grupės, ekstazio, haliucinogeno LSDpreparatų, rūkomojo hašišo ir marihuanos ir net heroino, kuris per labaitrumpą laiką sukelia priklausomybę. Narkotikai pardavinėjami mokymoįstaigose ir gatvėse. Labai jauni žmonės net paaugliai linkę pradėtivartoti narkotikus bei užsiimti su narkotikais susijusia rizikinga veikla.Narkotikų vartojimas jaunimo tarpe, jų platinimas mokyklose tapo grėsmingusocialiniu reiškiniu.Daugėja nusikaltimų, susijusių su narkotikais.Be įvairių kitų problemų, dažnai jauni žmonės įninka į narkotikus arbavykdo nusikaltimus vien iš neturėjimo ką veikti. Labiausiai tai pastebimaatostogų laikotarpiu, kai jaunimas bastosi be jokios veiklos. Tuomet irkyla įvairios nedoros mintys. Dabar visuomenėje labai susirūpintanarkomanijos ir nusikalstamumo prevencijos priemonėmis. Vieną iš tokiųgalima būtų pasiūlyti jaunimo įtraukimą į nepelno organizacijų veiklą. Taipuiki laisvalaikio užėmimo priemonė. Beveik visose mokymo įstaigose veikiajaunimo organizacijos – studentų, moksleivių atstovybės ir asociacijos beipan. Jų veikloje dalyvaujantys jaunuoliai padeda savo bendraamžiams spręstiiškilusias problemas, duoda įvairius patarimus ir pan.Panašią nuomonę turi ir aukščiausi valdžios sluoksniai. Kaip pavyzdysgalėtų būti Seimo siūlymas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai: tam,kad nekvalifikuotas, darbo įgūdžių neturintis jaunimas būtų įtrauktas įužimtumo programas, sukurti sistemą, kurioje kaip partneriai galėtųdalyvauti nevyriausybinės organizacijos.Lietuvos mokymo įstaigose (universitetuose, mokyklose) veikia populiariosjaunimo nepelno organizacijos, asociacijos ir pan. Šios organizacijosįtraukia jaunuolius į savo veiklą ir taip atitraukia juos nuo žalingųįpročių, tokių kaip rūkymo, alkoholio bei narkotikų vartojimo,nusikalstamumo. Šių organizacijų veikla neabejotinai naudinga jaunimoatžvilgiu, todėl jų turėtų būti daugiau ir įvairesnių. Jos ne tik įtrauktųjaunimą į savo veiklą, bet teiktų paslaugas, informaciją bei pagalbąkitiems jaunuoliams.Atlikus apklausas pastebėta, kad asmenys, kurie dalyvauja ar yra dalyvavę(52%) jaunimo organizacijų veikloje mano, kad jaunimo organizacijųLietuvoje yra pakankamai; nedalyvaujančių jaunimo organizacijų veiklojenuomone, jų yra per mažai (52%) arba jie nežino (32%), kiek tokiųorganizacijų yra.
Jaunimo organizacijų Lietuvoje:[pic]
Informacijos apie jaunimo organizacijas pagrindinis šaltinis yra draugai irpažįstami – net 64 % respondentų apie jaunimo organizacijas sužino šiuobūdu, todėl reikėtų plėsti reklamą apie jaunimo organizacijas ir jų veiklą.Galima leisti specialius leidinius, skirtus informacijai apie jaunimoorganizacijas, galima reklamuotis internetiniuose puslapiuose,populiariuose tarp jaunimo, taip pat į pagalbą pasitelkt žiniasklaidą.
[pic]
Apklausos rezultatai parodė, kad apie pusė respondentų norėtų dalyvautistudentiškose organizacijose. Kultūrinėse, švietėjiškose organizacijose norėtų dalyvauti 41%. Taigi noras yra, reikia tik daugiau informacijos irpaskatinimo.[pic]Jaunimo organizacijų vaidmuo jauno žmogaus gyvenime yra reikšmingas irpozityvus. Dauguma respondentų akcentuoja asmeninės patirties įgavimądalyvaujant jaunimo organizacijoje: tai bendravimo įgūdžiai (72%), geraslaisvalaikio praleidimo būdas (69%), saviraiškos tobulinimas (64%),pasitikėjimo savimi stiprinimas (58%), gebėjimas bendrauti, kūrybingumasskatinimas, pasiruošimas karjerai, galimybė spręsti jaunimo problemas irpan.
[pic]
Apklausa parodė, kad informacijos apie jaunimo organizacijas tikraitrūksta. Daugiausiai respondentai pasigenda išsamesnės informacijos apiejaunimo organizacijų projektus, įvairius renginius. Daugiau nei pusėrespondentų norėtų daugiau sužinoti bendrą informaciją apie jaunimoorganizacijas bei apie galimybę įsitraukti į jaunimo organizacijų veiklą.
[pic]
Norint įtraukti daugiau jaunimo į nepelno organizacijų veiklą, galimanaudoti šiuos būdus: • Skatinti nevyriausybinių organizacijų plėtrą Lietuvos Respublikoje • Atkreipti jaunimo dėmesį į visuomeninių organizacijų teikiamas galimybes • Supažindinti jaunimą su Užsienio visuomenių organizacijų patirtimi • Tobulinti nevyriausybinėse organizacijose dirbančių asmenų praktinius įgūdžius • Padėti jaunimo nevyriausybinėms organizacijoms užmegzti naujus ryšius su kitų šalių jaunimo organizacijomis
Jau dalyvaujančiam nepelno organizacijose jaunimui reikia suteikti galimybęįgyti daugiau patirties šioje sferoje bei susipažinti su kitų valstybiųpatirtimi. Vienas iš būdų tai atlikti – pravesti mokymus, kurių metudalyviai supažindinami su NVO veiklos kryptimis, vidine struktūra, veiklosplanavimu, organizacijos plėtra ir valdymu, pasiruošimu projektams,projektų organizavimu ir įgyvendinimu, žmogiškųjų išteklių pritraukimu irefektyviu panaudojimu, paramos paieškos organizavimu bei ryšių su visuomeneplėtra.
Šis darbo skyrius bus daugiau skirtas išsiaiškinti, kokios yra pagrindinėsjaunimo organizacijos, kurių veikloje galėtų dalyvauti studentai, ir kokiuprincipu jos veikia.
9.3. Studentų atstovybių veikla
Aukštosiose mokyklose studentų interesams tenkinti yra steigiamos studentųatstovybės. Atstovybės narius išsirenka patys studentai visuotinio studentųsusirinkimo, dar vadinamo konferencija, metu. Studentų atstovybės sudarymoir jos veiklos principai nustatomi aukštosios mokyklos statute. Studentųatstovybė savo veikloje turi vadovautis teisės aktais, kurie apibrėžia josveiklą, aukštosios mokyklos statutu bei visuotinio studentų susirinkimopatvirtintais įstatais.Studentų atstovybės savo įstatuose nusistato tvarką, kuria vadovaujantisyra siunčiami atstovai į aukštosios mokyklos savivaldos institucijas.Studentų atstovai dalyvauja savivaldos institucijų veikloje ir turi balsoteisę priimant sprendimus. Studentų atstovybės bendradarbiauja suaukštosios mokyklos savivaldos institucijomis ir iš jų gauna informacijąvisais su studijomis susijusiais klausimais. Studentų atstovybė turi teisęišreikšti savo nuomonę visais studentams rūpimais klausimais iraukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka pareikalauti dar kartąsvarstyti aukštosios mokyklos savivaldos institucijų priimtussprendimus.Sausį Lietuvos studentų sąjunga (LSS) pradėjo diskusijų ciklą, skirtąaukštųjų mokyklų studentams, kurie savo aukštosiose mokyklose yravisateisiai senato nariai. Galimybė studentams dalyvauti aukštosiosmokyklos valdyme atsirado po to, kai buvo priimtas Aukštojo mokslo
įstatymas. Jame reglamentuojama, kad aukštosios mokyklos senate turi būtine mažiau kaip 10 proc. studentų.Pastebima, kad problemas, susikaupusias aukštojo mokslo sistemoje, galiišspręsti tiktai kokybiškas ir aktyvus studentų dalyvavimas formuojant irįgyvendinant pagrindinius aukštojo mokslo prioritetus.Pagrindiniai studentų atstovybės veiklos tikslai yra šie: 1. Padėti administracijai priimti dokumentus, susijusius su studentų teisėmis ir pareigomis bei teikti pasiūlymus. 2. Padėti spręsti problemas. 3. Kuruoti fakultetų studentų atstovybes. 4. Kurti ir tęsti aukštosios mokyklos studentų tradicijas. 5. Organizuoti studentų laisvalaikio renginius. 6. Palaikyti ryšius su kitomis mokymo instancijų savivaldos organizacijomis. 7. Atstovauti studentams visuomenėje. 8. Leisti savo leidinius. Aukštųjų mokyklų studentų atstovybės gali jungtis į asociacijas arkitas sąjungas. Jos gali dalyvauti tarptautinėje studentų veikloje.Lietuvos studentų atstovybės bei jų sąjungos gali teikti savopasiūlymus Seimui ir Vyriausybei. Jos organizuoja bendrus visosšalies studentų renginius, koordinuoja aukštųjų mokyklųatstovybių veiklą. Studentų atstovybės veiklą finansuoja aukštosios mokyklos. Lietuvosstudentų atstovybių sąjungos (sąjungų) veiklai skiriama parama išlėšų, numatytų valstybės biudžete mokslui ir studijoms.
9.4. Lietuvoje veikiančios jaunimo organizacijos
Vilniaus universiteto studentų atstovybė
Vilniaus universiteto studentų atstovybė (VUSA) yra bene didžiausia ne tikstudentų, bet ir jaunimo organizacija Lietuvoje. Nemažai fakultetų yraįsikūrusios studentų atstovybės, kurios yra atskaitingos centrineiatstovybei. VUSA nariais gali tapti VU dieninio skyriaus studentai.VUSA įkurta 1989m. lapkričio 18d. fakultetų studentų atstovų susirinkime,reorganizavusiame Vilniaus universiteto studentų profsąjungą. 1993m. kovąVU studentų sąjunga persivadino studentų atstovybe.VUSA vadovas – prezidentas – yra renkamas aukščiausiame VUSA valdymo organe– VUSA rinkiminėje-ataskaitinėje konferencijoje, kuri vyksta kiekvienąpavasarį. Į ją po 10 atstovų deleguoja fakultetinė studentų konferencija.VUSA parlamentas priima sprendimus, kuriuos vykdyti pavedama valdybai.Realus ir nuoseklus darbas vyksta VUSA komitetuose, kurių šiuo metu yrapenki: akademinių reikalų, socialinių reikalų, laisvalaikio, tarptautiniųreikalų ir informacijos. Komitetams vadovauja VUSA Parlamento ir Valdybosatstovai.Dar vienas labai svarbus VUSA valdymo organas – Revizijos komisija, kurirenkama toje pačioje konferencijoje kaip ir prezidentas. Ji prižiūri VUSAfinansinę veiklą.Pagrindiniai VUSA tikslai: • Studentų akademinių ir pilietinių teisių gynimas. • Socialinių problemų sprendimas, studentams taikomų lengvatų vystymas. • Akademinių ir kultūrinių mainų programų organizavimas užsienyje ir Lietuvoje. • Seminarų ir konferencijų organizavimas. • Ryšių su studentų ir jaunimo organizacijomis palaikymas ir aktyvi veikla Lietuvos studentų atstovybių sąjungoje bei Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungoje „Apskritas stalas”. • Tarptautinės veiklos vystymas. • Studentiškų švenčių rengimas. • Studentiškų akcijų, piketų ir demonstracijų organizavimas. • Informacijos apie Lietuvoje registruotas studentų ir jaunimo organizacijas teikimas. • Studentų aprūpinimo gyvenamuoju plotu organizavimas.Vilniaus universiteto studentų atstovybė savo veiklos metais yraįgyvendinusi visą eilę projektų: vietinio, nacionalinio ir tarptautiniolygio seminarų, diskusijų, vakarų, turnyrų, koncertų, studentiškų švenčių.Šie projektai buvo remiami tiek įvairių fondų (Atviros Lietuvos fondo,Šiaurės Ministrų Tarybos, Amerikos centro, Valstybinės jaunimo reikalųtarybos), tiek firmų bei privačių rėmėjų, tiek finansuojami iš VUSAnarystės įnašų.VUSA nariais yra ir Vilniaus universitete veikiančios studentiškosorganizacijos, tokios kaip ELSA Vilnius, Jaunųjų politologų klubas, VUstudentų istorikų korporacija „Tilia”, LiMSA Vilnius.LiMSA yra Lietuvos medicinos studentų asociacija. Tai savanoriška,visuomeninė, ne pelno siekianti organizacija, vienijanti medicinosstudentus. 1992 ji tapo IFMSA (tarptautinė medicinos studentų asociacijųfederacija) tikrąja nare. LiMSA tikslas – ugdyti medicinos studento asmenybę, etinius irhumanistinius įgūdžius, sudaryti sąlygas studentams siekti maksimaliųprofesinių žinių ir tapti aktyviais piliečiais, tautos ir pasauliobendruomenės nariais.LiMSA Vilniaus skyriaus projektas “Vilniaus universiteto Medicinosfakulteto studentų atstovybė” – dieninio skyriaus studentų projektas. Juomėginama perkelti studentų atstovybes arčiau pačių studentų, į veikiantįbiurą.VUMF SA atsirado bendromis LiMSA ir VUSA pastangomis šių metų rugsėjo 1-ąją. Pagal dabartinį organizacijų susitarimą, projektui skirtas bandomasismetų laikotarpis. Savo veikla VUMF SA sieks pagerinti medicinos studentųsocialinį bei akademinį gyvenimą, informuoti juos apie profesines,akademines, visuomenines bei kultūrines galimybes ir kitaip prisidėti priestudentų medikų gerovės.Ketinama vykdyti studentų apklausas, atstovauti studentams fakulteto irUniversiteto valdymo organuose akademiniais ir socialiniais klausimais,skelbti studijų informaciją fakultete, padėti rengti mokslineskonferencijas, studentų olimpiadas, įsigyti studento pažymėjimą.Socialinėje srityje planuojama rūpintis fakulteto bendrabučiais ir juosegyvenančiais, padėti ieškantiems darbo studentams, rūpintis dviračiųstovėjimo vietos įrengimu prie fakulteto. Bus bandoma suteikti visąreikalingą informaciją apie fakultetą besidomintiems studentams.Kultūrinėje srityje numatyta rengti fakulteto šventes, puoselėti fakultetotradicijas, organizuoti ir informuoti apie nuolaidas teatruose, kinuose,organizuoti paskaitas.FFSA – fizikų studentų atstovybė, susikūrusi prieš paskutinę VUSAkonferenciją. Tai ne juridinis VUSA padalinys, o fakultetinė atstovybė.Fizikos fakulteto studentai čia gauna informaciją apie mokesčius užstudijas, egzaminus ir bet kuriais kitais klausimais.MIFSA – patalpų neturinti, tačiau realiai egzistuojanti, dirbanti irkrutanti matematikos studentų fakultetinė atstovybė. Ji įsikūrė pernailapkritį rinkimų keliu. Per vienerius veiklos metus MIFSA didžiuojasisutvarkiusi fakulteto stendą. Ilgai brandinta MIFSA idėja turėti oficialųpasilinksminimo klubą, t.y. vietą, kur galėtų susitikti “savi” (matematikosir informatikos) studentai, kol kas dar neįgyvendinta. MIFSA ieškojo rėmėjųMatematikos ir informatikos fakulteto dienoms, prisidėjo rengiant fuksųkrikštynas.
Europos Studentų Teisininkų Asociacija
1981 metais Vienoje buvo įkurta Europos Studentų Teisininkų Asociacija(European Law Students’ Association) – sutrumpintai ELSA. Šiuo metu ELSAveikia 38 šalyse ir turi daugiau nei 25 000 narių. Šiuo metu ELSA aktyviaibendradarbiauja su Europos Sąjungos institucijomis, daugiau nei tūkstančiuteisinių firmų ir kompanijų. ELSA turi patarėjo statusą Jungtinių TautųOrganizacijoje.ELSA Lietuva yra nepriklausoma nepolitinė ir pelno nesiekianti visuomeninėorganizacija. Jungianti teisę studijuojančius studentus iš Vilniausuniversiteto, Lietuvos teisės universiteto ir Vytauto Didžiojouniversiteto. ELSA vizija – teisingas pasaulis, kuriame gerbiamas žmogausorumas ir kultūrinis savitumas. Siekdama priartėti prie šios vizijos, ELSA Lietuva organizuojaįvairius renginius – seminarus, konferencijas, kultūrinius mainus, vasarosmokyklas – suteikia galimybes studentams stažuotis užsienyje, vykdomoksleivių teisinį švietimo programą. ELSA palaiko glaudžius ryšius suvaldžios institucijomis (Lietuvos Respublikos Seimu, Prezidentūra,Ministerijomis ir kitomis), nevyriausybinėmis organizacijomis (TeisėjųAsociacija, LiJOT ir kitomis).
Vilniaus kolegijos Studentų atstovybė
Vilniaus kolegijos Studentų atstovybė yra savivaldos organizacija,vienijanti Vilniaus kolegijos Elektronikos ir informatikos, Ekonomikos irVerslo ir vadybos fakultetų studentų atstovybių narius. Vilniaus kolegijosStudentų atstovybė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikosįstatymais, Vilniaus kolegijos laikinuoju statutu bei VKSA įstatais.Vilniaus kolegijos Studentų atstovybės veikla grindžiama viešumu,savivalda, lygiateisiškumu ir kitais demokratijos principais.
Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC)
JPPC yra nevyriausybinė, nepelno siekianti organizacija, viešojiįstaiga, įregistruota Vilniaus miesto savivaldybėje. JPPC teikiapsichologines ir socialines paslaugas jaunimui, užsiima jaunimo švietimu,organizuoja jų laisvalaikį. JPPC veikia Krizių įveikimo centras paaugliams ir jaunimui, kurį sudaroKrizių įveikimo komanda, Vilniaus „Jaunimo Linija”, vykdoma informacinėprograma. Laisvalaikio programos įgyvendinamos klubuose „Veidrodis” ir„Veidrodukas”, įsteigtame kartu su Vilniaus miesto savivaldybės švietimo irjaunimo reikalų skyriumi. Taip pat veikia meno klubai: Dailės studija,lėlių teatro trupė „Lėliukai” ir kitos meninės iniciatyvos. Yra teikiamosindividualios ir grupinės psichoterapinės konsultacijos. Yra įkurtabiblioteka bei Mikčiojimo problemų klubas (MPK).JPPC veiklos tikslai: • Jaunimo savižudybių bei psichologinių krizių prevencija, intervencija ir postvencija. Šis tikslas įgyvendinamas per psichologinės pagalbos telefono Vilniaus “Jaunimo Linija” veiklą, psichologines-psichoterapines konsultacijas: individualiai ir grupėse, socialinį konsultavimą bei teikimą informacijos apie paramos tarnybų darbą. • Jaunimo integracija į socialiai prasmingo laisvalaikio veiklą (jaunimo klubas “Veidrodis”, vaikų klubas “Veidrodukas”, Dailės studija, biblioteka, lėlių teatras “Lėliukai”). • Švietimas ir mokymas (paskaitos, seminarai, savanorių ruošimo kkursai, bendravimo lavinimo grupės).
Kaip matyti, Lietuvoje veikia pakankamai jaunimo organizacijų ir jaunimas,dalyvaujantys jų veikloje, jų stoka nesiskundžia. Taigi galima darytiišvadą, kad jaunimo organizacijoms skirtų lėšų didžiąją dalį reikia skirtine naujų diegimui, o jau egzistuojančių populiarinimui jaunimo tarpe. Šiamtikslui galima pajungti organizacijų narius bei aukštųjų, aukštesniųjų irvidurinių mokyklų atstovybes, dėstytojus, mokytojus ir pačius mokinius.
Literatūros sąrašas
1. Baltoji knyga. Lietuvos aukštasis mokslas.- Vilnius. 1999. 2. Barkauskaitė M. Lietuvos švietimo reformos eigos tyrimai // Švietimo studijų sąsiuvinis. 3. – Vilnius. 1997. 3. Bruzgelevičienė R. Lietuvos švietimo kaita // Švietimo studijų sąsiuvinis. 6. – Vilnius. 2001. 4. Dukynaitė R. Švietimo įstaigų inspektavimo organizavimas. – V.: LR Kultūros ir Švietimo ministerija, – 1993. 5. Kalvaitis A. Pasirengimas profiliniam mokymui 1999-2000 metais // Profilinis mokymas. – Vilnius. 2001. 6. Nevyriausybines organizacijas reglamentuojantys teisės aktai. – V.: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. – 2002. 7. Pruskus V. Lietuvos švietimo pasiekimai OECD šalių kontekste. – V. – 1998. 8. Šermukšnytė L. Švietimo sistemos vertinimas Šveicarijos ir Lietuvos švietimo sistemų lyginimo aspektu. – K.: 1996. 9. Šimašius R. Nepelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis. – V.: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 1999. 10. Švietimas ir mokslas Lietuvoje. – V.: Kraštovaizdis,- 1998. 11. Švietimo įstaigų priežiūra. – V.: LR Švietimo ir mokslo ministerija, – 1996. – 68 p. 12. Targamadzė V. Švietimo organizacijų elgsena. – KTU.: Kaunas Technologija,1996. –146p.