Multinacionalinių kompanijų tarptautinių paslaugų kūrimas ir teikimas

TURINYS

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 3
ĮVADAS 4
1. MULTINACIONALINĖS KOMPANIJOS BEI PASLAUGŲ SAMPRATOS 5
2. TARPTAUTINIŲ PASLAUGŲ KŪRIMAS: EKLEKTINĖS PARADIGMOS TEORIJA 10
3. TARPTAUTINIŲ PASLAUGŲ MODELIS: TARPTAUTINIŲ PASLAUGŲ GAMYBOS STRATEGIJŲ SISTEMATIKA 13
3.1. Multinacionalinių kompanijų pasirinkimas – tarptautinių paslaugų modelis 15
4. NERIBOTŲ PASLAUGŲ MODELIAI 16
4.1. Modelis, siekiantis maksimalių išteklių kitoje šalyje 16
4.2. Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje 17
4.3. Modelis, kuris siekia maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje 17
4.4. Alternatyvūs paslaugų modeliai, skirti neribotų paslaugų modeliams 17
5. TEIGINIAI PAAIŠKINANTYS MULTINACIONALINĖS KOMPANIJOS PASIRINKIMĄ NAUDOTI NERIBOTŲ PASLAUGŲ MODELĮ 20
5.1. Multinacionalinės kompanijos pasirinkimas naudoti modelį, siekiantį maksimalių išteklių kitoje šalyje 20
5.2. Multinacionalinės kompanijos pasirinkimas naudoti Modelį, siekiantį maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) 22
5.3. Multinacionalinės kompanijos pasirinkimas naudoti Modelį, siiekiantį maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) vietoj Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančio modelio (D2) 25
IŠVADOS 28
LITERATŪRA 29ĮVADAS
Labiausiai paplitęs ekonominės globalizacijos įvaizdis, be globalių finansų, yra susijęs su multinacionalinėmis kompanijomis – milžiniškomis korporacinėmis imperijomis apglėbusiomis visą pasaulį, kurių metinė apyvarta yra kaip daugelio šalių bendras nacionalinis produktas.
Daugelis įmonių norėdamos padidinti pardavimo apimtis ir pelną, bando ieškoti naujų užsienio rinkų. Vienos įmonės eksportuoja produkciją, kitos – pradeda bendrą veiklą sutarčių pagrindu, dar kitos – investuoja kapitalą užsienyje. Ekonominių procesų internacionalizacija paskutiniu metu tampa savarankiška jėga, turinčia vis didesnes augimo teendencijas. Ji stiprėja veikiama pačių įvairiausių faktorių, ekonominių, politinių, technologinių, socio-demografinių ir psichologinių-mentalitetinių.
Ekonomine prasme gamybos internacionalizacija veda į darbo pasidalijimą, kapitalo panaudojimo sferos praplėtimą, technologinių ir skaičiavimo metodų vystymą.
Priklausomai nuo internacionalizacijos procesų išsivystymo laipsnio galima išskirti 5 jos plėtros etapus:
1. Vietinė išsivystymo st

tadija, kuri charakterizuojama vietine gamyba;
2. Pradinė internacionalizacijos stadija (atsiranda užsienio kontraktai, eksporto-importo operacijos);
3. Vystymosi stadija apibūdinama visų rūšių kontraktais su užsienio kontrahentais iki gamybinės įmonės įkūrimo užsienyje;
4. Augimo stadija numato gamybinių įmonių, kurių yra ne daugiau kaip šešiose šalyse, buvimą užsienyje (šešios valstybės – pagal JTO klasifikavimą);
5. Daugianacionalinė internacionalizacijos stadija numato gamybinių įmonių įkūrimą daugiau kaip šešiose pasaulio šalyse.
Taigi, skirtingi internacionalizavimo procesų išsivystymo lygmenys sudaro galimybę susisteminti ir suklasifikuoti kompanijas į keturias pagrindines grupes: internacionalines, transnacionalines, multinacionalines ir globalines (supranacionalines) kompanijas.
Mūsų darbo tikslas – išanalizuoti multinacionalinių kompanijų tarptautinių paslaugų kūrimo ir teikimo ypatumus.
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti kas tai yra Multinacionalinė kompanija, bei pateikti jos pavyzdžius;
2. Apsibrėžti paslaugos sampratą;
3. Išanalizuoti strategijas (rinkos, išteklių, efektyvumo), kurias renkasi Multinacionalinė kompanija, kurdama tarptautinę paslaugą;1. MULTINACIONALINĖS KOMPANIJOS BEI PASLAUGŲ SAMPRATOS
Multinacionalinės kompanijos samprata.
Kad būtų lengviau suprasti kas tai yrra multinacionalinė kompanija, pateiksime internacionalinės firmos, transnacionalinės kompanijos globalinės (supranacionalinės) kompanijos apibrėžimus.
Internacionalinė firma – tai nacionalinė firma, kuri savo veiklą vysto ne tik kokios nors konkrečios šalies viduje, bet ir už jos ribų. Kitose valstybėse ji perka žaliavas ar jau pagamintus gaminius, o dalį pagamintos produkcijos (nebūtinai galutinės) eksportuoja.
Transnacionalinė kompanija savo tarptautinėje veikloje užsiima ne tik importu ir eksportu. Ji steigia gamybinius, prekybinius filialus užsienio šalyse. Tačiau visos šių padalinių valdymo gijos sueina į vieną konkrečioje šalyje esančią pagrindinę firmą. Svarbiausias transnacionalinės ko
ompanijos tikslas – organizuoti pigiausią prekių gamybą pasaulinėms rinkoms. Vadinasi, pasirenkama patogiausia vieta našiausiai gamybai arba gaunama mokesčių nuolaidų iš valstybės, kurioje įsikuriama. [2]
Globalinės (supranacionalinės) kompanijos akcininkai yra iš daugelio šalių. Nacionalinio prado nebėra, todėl išskaidyti pagal nacionaliniu požymius globalines firmos faktiškai nebeįmanoma. [2]
Kadangi savo darbe mes analizuosime Multinacionalinę kompaniją, bei jos teikiamas tarptautines paslaugas, tai dabar didesnį dėmesį skirsime Multinacionalinės kompanijos sampratai.
Multinacionalinės kompanijos atlieka pagrindinį vaidmenį tarptautinio verslo pasaulyje. Mokslinėje literatūroje jos vertinamos prieštaringai. Šios kompanijos dažnai kritikuojamos už tai, kad siekdamos pelno jos perkėlinėja išteklius iš vienos šalies į kitą, nekreipdamos jokio dėmesio į šalies socialinę gerovę. Tačiau multinacionalinės kompanijos yra galingos ir turi prestižą, jos taip pat sukuria socialinę naudą, palaikydamos ekonominį balansą. Multinacionalinės kompanijos yra ištekliais, kapitalu, mastu ir technologijomis netolygiai paskirstytais planetoje, ir greitu aprūpinimu, greitos ir efektyvios gamybos ir paskirstymo veiksmingas instrumentas.
Nėra vieningos nuomonės ir apibrėžiant multinacionalinės kompanijos sąvoką. Valentinas Navickas straipsnyje “Tarptautinių firmų samprata ir klasifikavimas„ teigia, kad multinacionalinė kompanija – tai tam tikra ūkinių ryšių tarptautinių mastu organizavimo ir reguliavimo forma.
Pagrindiniai skiriamieji multinacionalinės kompanijos bruožai:
1. Ji turi veną ar kelis nuosavus bankus (ar svarią įtaką kai kuriems), kurių tikslas – aptarnauti bei kontroliuoti finansinę įmonės veiklą;
2. Konsoliduotas (suvestinis) balansas, kuris privalomas ir juridiškai nepriklausomoms nuo pagrindinės bendrovės firmoms;
3. Pastovūs ir
r įvairiapusiai ryšiai su valstybių vyriausybinėmis institucijomis;
4. Pramonės šakos produkcijos gamybos lyginamasis svoris konkrečioje šalyje turi būti ne mažesnis kaip 3 – 4 procentai;
5. Išlaidos moksliniams tyrimams sudaro ne mažiau kaip 3 procentus nuo apyvartos;
6. Apyvarta didesnė nei 1 mlrd. dolerių per metus;
7. Grynas pelnas – daugiau kaip 50 mln. dolerių per metus;
8. Užimtumas – daugiau nei 50 tūkst. žmonių. [2]
Multinacionalinė kompanija turi mažiausiai tris dimensijas: struktūrinę, įvykdymo ir vaidmens (elgsenos). Struktūrinis multinacionalinės kompanijos apibūdinimas reikalauja, kad multinacionalinė kompanija apimtų didelį skaičių šalių, kuriose kompanija vykdo savo veiklą ir jos piliečiai yra kompanijos bendrasavininkai.

Apibūdinimas pagal įvykdymą priklauso nuo tokių charakteristikų kaip pardavimai, aktyvai ir uždarbis. Šios charakteristikos lemia kompanijos lėšų skyrimo laipsnį užsienio operacijoms ir nuo to priklausantį atlyginimą. Kuo daugiau skiriama ir gaunama, tuo didesnis internacionalizacijos laipsnis.
Vaidmuo (elgsena) iš dalies yra abstraktesnis multinacionalizacijos apibūdinimas nei struktūrinis ar įvykdymo, tačiau taip pat nemažiau svarbus. Tai liečia aukščiausios vadovybės elgesio charakteristiką. Taigi, kuo vadovų mąstymas yra labiau tarptautinis, tuo kompanija, tampa labiau multinacionaline. [2.]
Daugeliui šalių yra gana sunku kontroliuoti multinacionalinės kompanijos veiklą jos teritorijoje. Multinacionalinių kompanijų lankstumas įgalina jas perkelti kapitalą, prekes, personalą, bei technologijas už nacionalinių sienų ribų. Taip pat suteikia joms teisę pasinaudoti viena ar kita šalimi, norint gauti palankiausius sau susitarimus. [2]
Ekonomikos globalizacijos procesams multinacionalinių kompanijų veikla yra svarbiausias dalykas. Jos apima ap
pie du trečdalius prekybos, o maždaug trečdalį šios prekybos sudaro vidinė prekyba tarp tos pačios kompanijos padalinių. Multinacionalinė kompanija atlieka pagrindinį vaidmenį kuriant ir skleidžiant technologijas, nes apima apie 80 procentų pasaulio technologijų prekybos ir didesnę privačių tyrimo bei projektavimo darbų dalį. Dėl milžiniško kapitalo poreikio ir periodiškai atsirandančių grynųjų pinigų pertekliaus jos tapo pagrindiniais tarptautinių finansinių rinkų žaidėjais. Jos atlieka svarbų vaidmenį prekybos, finansų, technologijos ir kultūros globalizacijoje. Labiausiai multinacionalinės kompanijos siejamos su gamybos paslaugų internacionalizacija: jos gali būti laikomos išplitusiais po regionus ir kontinentus verslais.[4]
1998 metais pasaulyje buvo 53000 multinacionalinių kompanijų, turinčių 450000 padalinių užsienyje, kurių globalūs pardavimai sudarė 9,5 trl. dolerių. Pastaruoju metu tarptautinė gamyba “persveria eksportą, kaip vyraujantį užsienio rinkų aptarnavimo būdą”. Keletas multinacionalinių kompanijų dominuoja pasaulio naftos, kalnakasybos, maisto ir kitų žemės ūkio produktų rinkose, o apie 100 – atlieka pagrindinį vaidmenį pramonės gamybos ir paslaugų globalizavimo procese. Visos kartu 100 didžiausių multinacionalinių kompanijų kontroliuoja apie 20 procentų globalaus užsienio turto, visame pasaulyje įdarbina 6 mln. darbuotojų ir sudaro beveik 30 procentų visų multinacionalinių kompanijų bendro pasaulinių pardavimų kiekio. Multinacionalinių kompanijų gausėjimas neatskleidžia visos gamybos globalizacijos esmės. Komunikacinių technologijų pažanga ir infrastruktūros sąlygos, kurios skatina globalių finansinių rinkų evoliucija ir globalią prekybą, taip pat prisidėjo ir prie gamybos ir internacionalizacijos smulkiose bei vidutinėse įmonėse bent jau labiausiai išsivysčiusiuose pasaulio ūkiuose. Smulkiuose bei vidutinėse įmonėse integruojamos į produktų gamybos ir paskirstymo tinklus, kur ir gamyba, ir paskirstymas yra globalizuoti. Todėl globalūs gamybos ir paskirstymo tinklai jau nebėra vien tik multinacionalinių kompanijų tvarinys (nors ir svarbiausias, nes šios korporacinės imperijos išlieka), bet į tarpvalstybinius ryšius įtraukia ir smulkias bei vidutines įmones.[4]
2003 metų duomenimis pirmaujančių dešimties kompanijų pozicijas užėmė šios kompanijos:
1. Microsoft;
2. Nokia;
3. TOYOTA MOTOR;
4. INTEL;
5. COCA-COLA;
6. SONY;
7. IBM;
8. GENERAL ELECTRICK;
9. NIKE;
10. CITIGROUP [5]
Daugelis šių kompanijų mums jau yra žinomos, kadangi su jų teikiamomis paslaugomis mes susiduriame ir Lietuvoje.

Paslaugų samprata.
Apibrėžti paslaugos sampratą yra vienas sudėtingiausių paslaugų teorijos uždavinių. Iki šiol nėra vieningo apibrėžimo, kokia veikla vadintina paslauga, o pačiu terminu, kaip tvirtina N. Johns (1999), operuojama neatsakingai. Autorius, atlikęs paslaugos apibrėžimų analizę, nustatė, kad paslaugos terminas vartojamas ekonominės veiklos šakai apibūdinti, veiklos rezultatui nustatyti ir apibrėžti procesui, kai teikiant paslaugą vyksta asmenų sąveika ir vartotojas įgauna laikiną patyrimą. Tik trečiasis paslaugos sampratos vartojimas atspindi marketingo aspektus.
Paslaugos sampratos evoliucija susijusi su paslaugų plėtra. Ankstyvuosiuose moksliniuose darbuose paslaugos esmė atskleidžiama ir jos samprata pateikiama nagrinėjant paslaugos paskirtį, vėliau joje išryškinami prekės ir paslaugos skirtumai ir akcentuojama, kad paslauga, skirtingai nei prekė, yra ne daiktas, o vyksmas (veiksmas ar jų aibė). Šiuolaikiniai paslaugos apibrėžimai akcentuoja, kad p.aslauga – tai proceso ir rezultato sintezė, nes yra neapčiuopiamos veiklos ir prekės derinys.
Paslaugos esmę, remiantis jos paskirtimi, atskleidžia K. Albercht ir R. Zenke (1987). Jie paslaugą vadina veiklą, kurios viena iš funkcinių paskirčių – pagalba vartotojui. Manytume, kad mėginimas paaiškinti, kas yra paslauga pateikiant pavyzdžius, nėra klaidingas, tačiau visgi to nepakanka, kadangi egzistuoja didžiulė paslaugų įvairovė.
Antroji paslaugos paskirtis, pasak K. Albercht ir R. Zenke, tai vartojimo prekių taisymas. Autorių manymu, kai kada susidaro įspūdis, jog gyvename sulaužytų žaislų pasaulyje: sugedęs automobilis garaže, neveikiantis televizorius ar magnetofonas ir t.t K. Albercht ir R. Zenke pažymi, kad šios paskirties paslaugos nepakankamai įvertintos ekonomikoje, mažai nagrinėjamos mokslinėje literatūroje ir nesulaukia reikiamo paslaugų teikėjo bei vartojimo prekių gamintojų dėmesio.
Kiti mokslininkai paslaugą apibūdina, lygindami ją su prekėmis ir išryškindami vieną ar kitą jų savybę. Pavyzdžiui, J.R.Lehtinen (1983), teigia, kad paslauga – tai vartotojui ir personalui arba įrengimams (mašinoms) sąveikaujant vykstanti veikla, skirta vartotojo poreikiams tenkinti. Panašią paslaugos sampratą siūlo G. Tocquer ir M. Langlois (1992). Jų manymu, paslauga reikėtų vadinti laikiną vartotojo patyrimą, kuris įgaunamas jam sąveikaujant su paslaugų organizacijos personalu arba techninėmis (materialinėmis) priemonėmis. Pasak Ch. Grönroos (1990), paslauga – tai veiklos, skirtos vartotojų sunkumams įveikti ir vykstančios jam ir personalui arba organizacijai priklausančioms fizinėms gėrybėms sąveikaujant, visuma. Kaip matyti, daugelyje pateiktų apibrėžimų akcentuojama, kad paslauga visų pirma yra procesas, kai vyksta vartotojo ir personalo sąveika.
J. Nollet ir J.Haywood – Farmer ir J.Gadrey pasiūlyti paslaugos apibrėžimai atspindi šiuolaikinį paslaugų supratimą.
J. Nollet ir J.Haywood – Farmer (1992) nuomone, paslauga yra aiškios (suvokiamos) ir neapibrėžtos naudos bei prekių, reikalingų paslaugos teikimo procesui vykdyti arba jį palengvinti, darinys. J.Gadrey (1996) nuomone, paslaugoms priskiriama teikėjui A ir vartotojui B sąveikaujant atliekama veikla, kurios tikslas – transformuoti vartotojui B priklausančią gėrybę C. skiriamasis šios veiklos bruožas – rezultatas negali cirkuliuoti nepriklausomai nuo gėrybės C. Šis paslaugos apibrėžimas teikia galimybę apibūdinti labai įvairias paslaugas, nes apima:
Ø Vartotojui priklausančias arba jo kontroliuojamas gėrybes, kurios pateikiamos paslaugų teikėjui taisyti, prižiūrėti, perkelti ir t.t.;
Ø Standartizuotą ir koduotą informaciją, kurią paslaugos teikėjas privalo apdoroti, pakeisti arba valdyti vartotojo naudai;
Ø Patį individą, jo intelektualines, fizines savybes bei jo buvimo vietą;
Ø Organizacijas, t.y. jų struktūrines ir technines charakteristikas, personalo kompetenciją – visa tai, ką paslaugos teikėjas privalės pažinti, analizuoti ir sąveikaudamas su organizacija pakeisti.
Visais minėtais atvejais paslaugos esmę sudaro transformacijos procesai, kuriems vykdyti būtinas paslaugos vartotojo ir teikėjo bendradarbiavimas. [3]2. TARPTAUTINIŲ PASLAUGŲ KŪRIMAS: EKLEKTINĖS PARADIGMOS TEORIJA
Ekonominėje literatūroje tarptautinė gamyba apibrėžiama kaip gamyba, kurią valdo ir kontroliuoja multinacionalinės kompanijos. Ekonominė literatūra aptaria tris viena kitą papildančias teorijas, paaiškinančias tarptautinę gamybą. Pirmosios dvi tai užsienio rinkų išnaudojimo (internalizacijos) teorija (Teece 1985; Casson 1987; Hannart 1986; Rugman 1986) ir eklektinė teorija (Dunning 1977, 1988 ir 1991), nukreiptos į multinacionalinių kompanijų elgesį. Trečioji, makroekonomikos teorija (Kojima 1978, 1982), akcentuojanti išorės ir vidaus investicijas namų šalies atžvilgiu.
Mes nagrinėjame multinacionalinių kompanijų tarptautinių paslaugų kūrimą, todėl užsienio rinkų išnaudojimo teorija (internalizacijos) ir eklektinė teorija yra labiau tinkamos analizei, negu makroekonominė teorija. Pirmiausia (tikslas yra) reikia apsibrėžti galimus alternatyvius užsienio rinkų išnaudojimo būdus ir antra įvertinti reikšmingus kintamuosius, veikiančius tarptautinių paslaugų kūrimo modelius. Užsienio rinkų išnaudojimo teorija nėra taikoma, nes ji kreipia dėmesį tik į tikslą – identifikuoti būdus, labiausiai tinkamus organizuojant užsienio veiklą, atsižvelgiant į tarpines rinkos nesėkmes, tokias kaip nežinomybė.
Eklektinio pavyzdžio teorija buvo pasirinkta kaip esminė, nes ji atsižvelgia į abu galimus variantus tarptautinio produkto kūrimui. Eklektinis pavyzdys teigia, kad paslaugų multinacionalinės kompanijos renkasi tarp rinkos, išteklių ir efektyvumo siekimo strategijų kaip prielaidų tarptautinei gamybai. (Dunning 1989). Rinkos siekimo strategija dažnai siekia pakaitalų importe (profesionalių paslaugų, gyvybės draudimo, vartotojo banko operacijų). Išteklių siekimo strategija, gali siekti šalies šeimininkės privalumų iškėlimo (turizmas, viešbučiai ir visuotinių tarnybų tipų paslaugos). Efektyvumo siekimo strategija apjungia rinkos ir išteklių strategijų privalumus (kreditinės kortelės apdorojimas ir atnaujintas draudimas). Dunning (1989) teigimu, dėl gamybos ir vartojimo vienalaikiškumo, paslaugų multinacionalinės kompanijos gali pasitikėti rinkos, išteklių arba efektyvumo strategijų deriniu kaip pagrindu, gaminant neribotas paslaugas tokias kaip laivininkystė, avialinijos ir telekomunikacijos.
Eklektinio pavyzdžio tikslas yra identifikuoti nuosavybės (O) išdėstymo (L) ir internacionalizacijos tam tikrus privalumus, kurie tikriausiai veikia visą tarptautinę gamybą, ir iškelti hipotezę dėl šių kintamųjų reikšmės (Dunning 1988). Nuosavybės privalumai atspindi multinacionalinės kompanijos gebėjimus taupyti susitarimo kaina, multinacionalinius susijungimus ir turto valdymą (Buckley ir Casson 1985). Išsidėstymo (vietos) privalumai (L) yra susiję su struktūrinės rinkos trūkumais, įskaitant tarptautinius skirtumus, rinkos charakteristikas ar vyriausybės nuostatas (Ruggman 1985). Internacionalizacijos privalumai (I) remiasi nauda susijusia su skirtingais įėjimo modeliais (eksportas, licenzijos, susijungimo rizika, FDI ir kiti investavimo planai), kai svarbios užsienio rinkos (Buckley ir Casson 1985). Sandorių rinkos nesėkmė yra lemiama priežastis internacionalizacijai ir gali būti susieta su natūraliais ir vyriausybės užkrautais rinkos trūkumais (Rugman 1981).
Boddewyn (1986) apžvelgė eklektinės paradigmos tinkamumą multinacionalinėms paslaugoms. Buvo padarytos išvados, kad jeigu yra problemų apibrėžiant, klasifikuojant, matuojant, lyginant ir aiškinant tarptautinių kompanijų paslaugas, nebuvo poreikio specialiems apibrėžimams ir teorijoms sudaryti. Tai lėmė, kad trijų tipų OLI (nuosavybė, internalizacija, vieta) privalumai buvo tinkami multinacionalinių kompanijų paslaugų įėjimo modelio pasirinkimui. Autoriai siūlė tik du pasikeitimus:
1. Atskirti multinacionalinių kompanijų idėjas ir tiesiogines užsienio investicijas(FDI) tam tikru būdu;
2. Kvalifikuojant nuosavybės, internacionalizacijos ir išsidėstymo (vietos) prigimtį FDI teorijoje (Boddewyn 1986).
Dunning (1989, 1991) vadovaujasi plačia OLI privalumų apžvalga tarptautinių paslaugų kūrime. Ji.s teigia, kad nuosavybės privalumai įtraukia: (O1) kokybės nepriekaištingumą, reputacijos ir produkto atskyrimą, (O2) ekonomines apimtis, (O3) specializacijos ir lygio ekonomiją, (O4) priėjimą, valdymą ir galimybę efektingam procesui informacijos skleidimui, (O5) palankius priėjimus prie aptarnavimo produkcijos sąnaudų.
Sąrašas galimų vietos privalumų įtraukia (Dunning 1989, 1991); (L1) natūralių bei sukurtų sąnaudų fondų erdvinių paskirstymų sritį, (L2) sąnaudų kainos, kokybės bei produktyvumo sritį, (L3) internacionalinių vežimo išlaidų ir susisiekimo išlaidų sritį, (L4) investicijų paskatų sritį, (L5) dirbtinių kliūčių prekiaujant paslaugomis sritį, (L6) dvasinio atstumo sritį, (L7) intensyvių informacijos veiklų centralizacijos ekonomikos sritį, bei (L8) ekonomikos sistemos bei vyriausybės politiką.
Internalizacijos privalumai yra susiję su neapčiuopiamų paslaugų ir apčiuopiamų prekių aukštesnėmis sandorio kainomis (Dunning 1989, 1991), to priežastys yra: (11) didesnė dalis vartotojų individualiam pritaikymui ir išskirtiniams bruožams, (12) kintamos kokybės dėl didesnės žmonių dalies, (13) didesnės dalies informacijos, kurios įvertinimas gali būti numanomas ir neužkoduotas, (14) nebrangi informacija gali būti lengvai išvaistoma ir ja piktnaudžiaujama, (15) gerai susegmentuotos rinkos suteikia galimybę kainų diskriminacijai, (16) kontrolė tam tikrų paslaugų veiklos gali būti lemiama sėkmė ne paslaugas gaminančioms kompanijoms.
Li ir Guisinger (1992) praktiškai ištyrė lemiamus veiksnius užsienio tiesioginėms investicijoms (FDI) multinacionalinėms paslaugoms Japonijoje, Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Rezultatai teigė, kad FDI paslaugų multinacionalinės kompanijos yra neigiamai susiję su lemiamu atstumu tarp namų ir šalies šeimininkės. Be to teigiamai susiję su šalies šeimininkės rinkos dydžiu, aiškumu šalies šeimininkės vidinėms FDI paslaugose, tarptautinėje konkurencijoje, paslaugų pramonei šalyje šeimininkėje, visuotinei oligopolistinei reakcijai, ir firmos dydžio augimui.
Erramilly ir Rao (1993) taikė sandorio kainos tyrimus (TCA) tarptautinėms paslaugoms, ir išsiaiškino, kad paslaugų firmos paprastai palaiko akcijų valdymo būdus labiau, kai turto tikslumas yra mažesnis. Šie rezultatai siūlė tris TCA pasikeitimus, kurie buvo dėl žemo kapitalo/turto intensyvumo ir paslaugų gamybos neatskiriamumo ir vartojimo. Pirmiausia, paslaugų firmos įvertino alternatyvius pradinius susitarimus naudodamos platesnes įsijungimo kainų ribas (neatskiriamumas), tada pirmiausia atpažindavo. Antra, paslaugų firmos vertindavo nuopelnus išmokimo valdyti pagrindus ne tik mažindamos sandorio kainas, bet ir kitų ne TCA svarbos. Trečia, paslaugų firmų gabumai sujungti turėtų būti įregistruota ateityje TCA studijose kaip svarbus lemiantis veiksnys įėjimo modelio pasirinkimui.
Apibendrinant, eklektinė paradigma gali būti taikoma su pirminiais pasikeitimais paaiškinant tarptautinių paslaugų gamybą (Boddewyn 1986; Dunning 1989, 1991; Li ir Guisinnger 1992; Erramilly ir Rao 1990, 1991, 1993). Šie pakeitimai yra pagrinde veikiami natūralaus paslaugų neapčiuopiamumo, kartu su paslaugų gamybos ir vartojimo neatskiriamumu (Laitamaki ir Parton 1990).3. TARPTAUTINIŲ PASLAUGŲ MODELIS: TARPTAUTINIŲ PASLAUGŲ GAMYBOS STRATEGIJŲ SISTEMATIKA
Ankstesnės studijos naudojo tarptautines paslaugas dažniausiai paremtas skirtumais tarp tarptautinės prekybos prekių ir paslaugų (Sampson ir Snape 1986; Stern ir Hoekman 1987; Grubel 1987). Šie tyrinėjimai sutelkė dėmesį į paslaugų gamybos veiksnių judėjimą (arba paslaugų tiekėjus) ir paslaugų gavėjus. Jie remiasi neribotomis paslaugomis, kai tarptautinė prekyba vyksta be paslaugų gavėjo ir tiekėjo judėjimo (atskirtos paslaugos).
Vandermerwe ir Chadiwick (1989) kreipė dėmesį į neribotas paslaugas, kur jie siūlė naują kategoriją pavadintą „viskas viename“, kuri pasirodė kaip susikirtimas trijų internacionalizacijos modelių. Informacinės technologijos, susiejusios paslaugas (elektroninį paštą, teleparduotuvę, tiesiogines žinias) jau yra naujose kategorijose. Autoriai siūlo, kad kitos paslaugos, tokios kaip finansinės, medicinos, rėmimo, švietimo ir mažmeninių pardavimų, pradėtų priklausyti labiau nuo informacinių technologijų, bei būtų įtrauktos į šią naują kategoriją.
Porter (1990) pasiūlė trijų kategorijų klasifikaciją tarptautinių paslaugų konkurencijai, kuri buvo paremta tarptautinės prekybos ir FDI (tiesioginės užsienio investicijos). Porter (1990) vis dėlto nepaaiškino multinacionalinių kompanijų paslaugų pasirinkimo tarp trijų kategorijų, kurios išskyrė neribotas paslaugas.
Apibendrinant, ankstesnės studijos neapibrėžia tarptautinių paslaugų gamybos formų, paremtų eklektine paradigma ar kuria kita tarptautinės gamybos ekonomine teorija. Nors jie neapibrėžė bendros sistematikos, kuri nukreipia multinacionalinių kompanijų paslaugų pasirikimą specifinių paslaugų gamybos formai, paremtai multinacionalinių kompanijų strategijomis ir OLI privalumais tarptautinių paslaugų gamybos formoms.
Šis tekstas siūlo bendrą sistematiką, paaiškinančią tarptautinių paslaugų gamybos formas (žr.1 pav). Šios formos, pavadintos tarptautinių paslaugų modeliu (ISDs), atspindinčių multinacionalinių kompanijų pasirinkimą tarp rinkos, išteklių ar efektyvumo siekimo strategijų. Sistematika yra taikoma su tikslu, kad plėtojant planus, kurie paaiškina multinacionalinių kompanijų pasirinkimą, specifinių tarptautinių paslaugų modelių, paremtų OLI privalumais, šių tarptautinių paslaugų modeliuose.

Rinkos siekimo strategijos: Tarptautinių paslaugų modeliai – ISDs:
Išteklių siekimo strategijos: A1. Neribotų vidaus paslaugų modelis
Efektyvumo siekimo strategijos: A2. Vidaus paslaugų modelis
Vietos apribojimas: LB B1. Modelis, siekiantis maksimalių išteklių kitoje šalyje
Vietos neturėjimo apribojimas: NLB B2. Šalies šeimininkės išteklių siekiantis modelis

C1. Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje

C2. Šalies šeimininkės rinkos siekiantis modelis

D1.Modelis,siekiantis maksimalaus efektyvumo kt.šalyje

D2. Šalies šeimininkės efektyvumo siekiantis modelis

1 pav. Tarptautinių paslaugų gamybos formos

Tarptautinių paslaugų modelis yra pasirinktas iš paslaugų kūrimo modelių pagrindų pasiūlytų Shostack (1990). Jis skirsto paslaugų modelius į paslaugų procesą, paslaugų išteklius, paslaugų pagrindą bei palygina prekes ir paslaugas. Paslaugų procesas apibūdina žingsnius, užduotis ir darbus reikalingus teikiant paslaugas. Šie procesai gali būti nukreipti į žmones, prekes ar informaciją (Morris ir Johstom 1987). Paslaugų procesas ir paslaugų rezultatas gali būti neapčiuopiamas arba apčiuopiamas natūraliai. Paslaugų gamybos neapčiuopiamumas ir vartojimo procesas yra raktinė charakteristika neribotų paslaugų modeliuose.
Paslaugos įtraukia žmones, prekes, technologijas ir informaciją, kurių pagalba gali būti atlikta paslauga. Paslaugų judėjimas reiškia palengvinančias prekes ir paslaugas apibrėžiančias ar paslaugų kūrimas yra apribotas ar ne.
Paslaugų akivaizdumas yra viskas, ką paslaugos gavėjas gali patirti ir susieti su paslaugomis. Paslaugų akivaizdus judrumas įtakoj.a multinacionalinių kompanijų tam tikrų tarptautinių paslaugų modelių pasirinkimą.
Pagal Shostack (1990), tam tikrų paslaugų modelis yra tam tikros paslaugų gamybos strategijos pasekmė. Šis požymis sutampa su eklektine paradigma, kuri siūlo, kad tarptautinių paslaugų gamybos forma turėtų sekti multinacionalinių kompanijų rinką, išteklius arba našumo paieškos strategijas (Dunning 1989).3.1. Multinacionalinių kompanijų pasirinkimas – tarptautinių paslaugų modelis
Šis tekstas siūlo, kad paslaugų multinacionalinės kompanijos pasirenka tarptautinių paslaugų modelį paremtą tokiais žingsniais (žr. 1 pav.):
· Pirmiausia, multinacionalinė kompanija nusprendžia ar gaminti tarptautines paslaugas paremtas rinka, ištekliais ir efektyvumo siekimo strategijomis.
· Antra, priklausomai nuo pasirinktos strategijos, pirmiausia multinacionalinės kompanijos renkasi tarp namų ir šalies šeimininkės rinkų.
· Trečia, remiantis paslaugų modelio ir išteklių judrumu, multinacionalinė kompanija renkasi tarp namų ir šalies šeimininkės kaip paslaugų modelio ir išteklių išdėstymo.
· Ketvirta, multinacionalinė kompanija natūraliai įvertina paslaugų gavėjo vietos ribas prieš vietos neturinčias ribas. Šie strateginiai sprendimai ir įvertinimai veda į tam tikrą tarptautinių paslaugų modelio pasirinkimą pasiekiamą paslaugų multinacionalinėms kompanijoms. Pagal eklektinę paradigmą, šis tekstas siūlo, kad multinacionalinės kompanijos pasirinks šį tarptautinių paslaugų gamybos modelį, paremtą OLI privalumais.
Šis tekstas sutelkia dėmesį į neribotus daugiašalius ir tarptautinius paslaugų modelius. Kita dalis pateikia pavyzdžius kaip paslaugų multinacionalinės kompanijos pritaiko Modelį, siekiantį maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1), Modelį, siekiantį maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) ir Modelį, siekiantį maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje. (D1) tarptautinių paslaugų gamyboje.4. NERIBOTŲ PASLAUGŲ MODELIAI
Transportavimo ir ryšių pramonės raida padidino galimybes neribotų paslaugų gamybai. Neribotų paslaugų modelių tinkamumas išaugo kaip pastatų ir naudojamos informacijos kainos ir transportavimo technologijos tapo ekonomiškos.
Neribotų paslaugų modelis gali būti aprašomas kaip centro ir laiptelių grandis kur paslaugos gavėjas (išdėstytas ant laiptelių) ir paslaugų tiekėjas (centre) bendrauja už nacionalinių sienų per paslaugų gamybos procesą. Kredito kortelės kompanijos, tokios kaip Visa ir Master Card taiko neribotų paslaugų modelį, kur kredito kortelės atliekamos operacijos yra apdorotos viena ar daugiau tarptautinių duomenų apdorojimo centrų. Elektroninė priežiūra ir taisymas paslaugų, tokių kaip PBX ir Otis–Line nustato ir patys taiso problemas šalies šeimininkės lygmenyje. Jei problema negali būti sutvarkyta per elektroninį rėmimą, programa nusiųs žinutę tarptautiniam centrui dėl kokių dalių, darbų ir priežiūros reikia (Davis ir Davidson 1991).
Paslaugų modelio sąnaudų sumažinimas kartu su transportavimo kainų mažinimu įgalina pervežti modernų paslaugos modelį į šalis šeimininkes. Skaitmeninių įrengimų korporacija naudoja šalį šeimininkę paremtą modeliu jų pagrindinei programinei įrangai, kuri yra įdiegiama pareikalavus šaliai šeimininkei.
Šis tekstas susitelkia ties Modeliu, siekiančiu maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1), Modeliu, siekiančiu maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) ir Modeliu, siekiančiu maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) kurie bus aprašyti sekančiuose skyreliuose.4.1. Modelis, siekiantis maksimalių išteklių kitoje šalyje
Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) atveju, paslaugų multinacionalinė kompanija kuria paslaugas šalyje šeimininkėje už nacionalinių sienų šalies šeimininkės rinkai. Multinacionalinė kompanija renkasi šį neribotų paslaugų modelį, paremtą išteklių paieškos strategijomis ir OLI privalumais. Multinacionalinė kompanija užsiima užsienio pridėtinės vertės mokesčio veikla, kai sukuriamas neribotų paslaugų modelis, ir kai ji perkelia paslaugų sąnaudas ir produkciją už nacionalinių ribų. Palengvinant prekių ir paslaugų teikimą, kaip tarpinį, vykstantį tuo pat metu už sąveikos ribų tarp paslaugų gavėjo ir tiekėjo.
Visuotinių tarnybų paslaugos tokios kaip draudimas, tvirtina apdirbimą Islandijoje ir avialinijų bilietų apdirbimą Karibuose yra neribotų šalies šeimininkės išteklių paieškos paslaugų modelio pavyzdys. Draudimo tvirtinimo formos yra transportuojamos į Islandiją įvesti informacijai ir apdoroti, po kurios jie yra transformuojami kaip „ elektroninės formos“ per sąveikaujančius telekomunikacijų tinklus, kurie jungia septynis branduolius (penkias šeimininkes ir dvi namų šalis)(Halpert 1993). Tarptautinės sąveikaujančios informacijos paslaugos, tarptautiniai aukcionų rengimai bei tarptautinės pašto užsakymo paslaugos yra pavyzdžiai modelių, kurie siekia maksimalių išteklių kitoje šalyje, kai multinacionalinė kompanija šias paslaugas teikia šalyje šeimininkėje ir jos rinkoms.4.2. Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje
Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) atveju, paslaugų multinacionalinės kompanijos taiko namų šeimininkės vietos ribas paslaugų kūrime ir gamina paslaugas už nacionalinių sienų, bei šalies šeimininkės rinkai. Multinacionalinė kompanija renkasi šį neribotų paslaugų modelį paremtą rinkos siekimo strategijomis ir OLI privalumais
Multinacionalinė kompanija traukia užsienio pridėtinės vertės mokesčio veiklą, kai ji formuoja šalies šeimininkės rinkos priėjimą ir neribotų paslaugų modelio infrastruktūrą ir kai perkelia paslaugų sąnaudas ir produkciją už nacionalinių ribų. Palengvinančios paslaugos ir prekės tampa priemone, kuri leidžia vienu metu sąveikauti tarp paslaugų gavėjo ir tiekėjo už nacionalinių ribų.
Už sienų transliuojamų tokių kaip MTV, telefonas, pašto užsakymas, aukcionas ir tarptautinės vartotojų paslaugos yra neribotų šalies šeimininkės rinkų paieškos modelių pavyzdžiai.4.3. Modelis, kuris siekia maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje
Pasirenkant modelį, kuris siekia maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D2), šalis šeimininkė turi pagrindą, kad neribotų paslaugų modelis tiektų paslaugas išlaikydamas atstumą tarp vietos apribotų šalies šeimininkės rinkų. Multinacionalinė kompanija pasirenka šį neribotų paslaugų modelį paremtą strategijomis siekiančiomis efektyvumo, bei neribotų paslaugų modelio nuosavybės, vietos, internacionalizacijos privalumais (OLI). Multinacionalinė kompanija užsiima užsienio pridėtinės vertės mokesčio veikla, kai šalyje šeimininkėje sukuriamas neribotų paslaugų modelis.
Tarptautinės sąveikaujančios informacijos paslaugos, tarptautiniai aukcionų rengimai bei tarptautinės pašto užsakymo paslaugos yra pavyzdžiai modelių, kurie siekia maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje, kai multinacionalinė kompanija šias paslaugas teikia šalyje šeimininkėje ir jos rinkoms.4.4. Alternatyvūs paslaugų modeliai, skirti neribotų paslaugų modeliams
Šio darbo tikslas yra suformuoti teiginius apie multinacionalinės kompanijos paslaugas aprašant Modelį, siekiantį maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1), Modelį, siekiantį maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1), Modelį, siekiantį maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1), palyginant su kitomis alternatyvomis, kurios yra pateikiamos 1 lentelėje.

1 lentelė
Neribotų paslaugų modeliai (BSDs) bei jiems alternatyvūs paslaugų modeliai

Neribotų paslaugų modeliai (BSDs): Alternatyvos
Modelis, siekiantis maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) A1; A2; B2
Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) C2; D1; D2
Modelis, siekiantis maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) D2

Alternatyvūs paslaugų modeliai:A1. Neribotų vidaus paslaugų modelis;A2. Vidaus paslaugų modelis;B2. Šalies šeimininkės išteklių siekiantis modelis;C2. Šalies šeimininkės rinkos siekiantis modelis;D2. Šalies šeimininkės efektyvumo siekiantis modelis.

Neribotų vidaus paslaugų modelis (A1) tiekia neribotas paslaugas šalies pagrindu vidaus rinkose. Tai alternatyva – Vidaus Paslaugų modeliui (A2), kuris tiekia vidaus paslaugas vietos neturintiems paslaugų gavėjams. Šis darbas atkreipia dėmesį į šiuos du vidaus paslaugų modelius, kai jie yra alternatyvos neribotų daugiašalių bei tarptautinių paslaugų modeliams.
Modelis, siekiantis maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) tiekia šalies šeimininkės paremtas paslaugas daugiašaliu pagrindu vietos šalies rinkoms. Šis modelis naudojamas kaip alternatyva Šalies šeimininkės išteklių siekiančiam modeliui (B2), kuris tiekia paslaugas šalies šeimininkės vietos neturinčioms šalies rinkoms. Tai taip pat alternatyva Neribotų vidaus paslaugų modeliui (A1) bei Vidaus paslaugų modeliui (A2).
Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) tiekia savo šalies paremtas neribotas paslaugas daugiašaliu pagrindu vietos šalies rinkoms. Šis modelis yra alternatyva Šalies šeimininkės rinkos siekiančiam modeliui (C2), kuris tiekia paslaugas savo šalyje vietos neturinčioms šalies rinkoms. Tai taip pat alternatyva Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančiam modeliui (D2).
Modelis, siekiantis maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) tiekia šalies šeimininkės paremtas neribotas paslaugas vietos šalies rinkoms. Šis modelis – alternatyva Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančiam modeliui (D2), kuris tiekia šalies šeimininkės paremtas paslaugas vietos neturinčioms šalies rinkoms.
Sekantys skyriai išdėsto teiginius susijusius su multinacionalinės kompanijos pasirinkimu naudoti Modelį, siekiantį maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1), Modelį, siekiantį maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) arba Modelį, siekiantį maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) vietoj kitų alternatyvų.5. TEIGINIAI PAAIŠKINANTYS MULTINACIONALINĖS KOMPANIJOS PASIRINKIMĄ NAUDOTI NERIBOTŲ PASLAUGŲ MODELĮ
Remiantis eklektine paradigma bei tarptautinių paslaugų modelių sistematika 1-jame brėžinyje, šis darbas paaiškina multinacionalinės kompanijos pasirinkimą naudoti specifinį neribotų paslaugų modelį. Manoma, kad šis pasirinkimas atspindi Neribotų paslaugų modelio Nuosavybės, vietos ir internacionalizacijos privalumus, lyginant su kitomis ISD alternatyvomis, atsižvelgiant į multinacionalinės kompanijos rinkos, išteklių bei efektyvumo siekiančias strategijas.5.1. Multinacionalinės kompanijos pasirinkimas naudoti modelį, siekiantį maksimalių išteklių kitoje šalyje
Modelis, siekiantis maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) reiškia, kad multinacionalinė kompanija tiekia paslaugas šalies rinkoms už šalies šeimininkės ribų. Kaip pavyzdį, galime pateikti JAV draudimo bendrovę, kuri veikia Airijoje aptarnaudama JAV klientus.
1 lentelė parodo, kad Modelis, siekiantis maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) yra alternatyva Šalies šeimininkės išteklių siekiančiam modeliui (B2), taip pat puikiai Neribotų vidaus paslaugų modeliui (A1) bei Vidaus paslaugų modeliui (A2). Šis darbas toliau pateiks teiginius, paaiškinančius Multinacionalinės kompanijos pasirinkimą naudoti Modelį, siekiantį maksimalių išteklių kitoje šalyje lyginant su šiomis trimis alternatyvomis.

Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) Nuosavybės, vietos, internacionalizacijos pranašumai lyginant su Šalies šeimininkės išteklių siekiančiu modeliu (B2)

Multinacionalinė kompanija, pasirinkdama Modelį, siekiantį maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) vietoj Šalies šeimininkės išteklių siekiančio modelio (B2), iš esmės susikrauna kapitalą iš nuosavybės ir internacionalizacijos pranašumų, kurie yra savaime įtraukti į neribotų paslaugų modelį. Šis darbas teigia, kad Modelis, siekiantis maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) lyginant su Šalie šeimininkės išteklių siekiančiu modeliu (B2) Multinacionalinės kompanijos paslaugoms siūlo tokius Nuosavybės, vietos, internacionalizacijos privalumus:
1a. Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) Nuosavybės privalumai pralenkia Šalies šeimininkės išteklių siekiančio modelio (B2) privalumus, nes telekomunikacijomis paremta neribotų paslaugų produkcija Multinacionalinei kompanijai leidžia pasiekti geresnes srities (O3), masto bei specializacijos ekonomikas taip pat puikiai kaip ir geresnį priėjimą, valdymą bei galimybę efektyviai apdoroti bei platinti informaciją (O4).
1b. Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) Vietos privalumai pralenkia Šalies šeimininkės išteklių siekiančio modelio (B2) privalumus, nes daugiašalių susisiekimų išlaidos yra mažesnės, nei susisiekimo išlaidos perkeliant paslaugų gavėją tarp šalies šeimininkės ir gimtosios valstybės (L3), ir todėl neribotų paslaugų produkcijos modelis susikrauna kapitalą iš pagerintos ekonomikos dėl intensyvių veiklų informacijos centralizacijos (L7).
1c. Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) Internacionalizacijos privalumai pralenkia Šalie šeimininkės išteklių siekiančio modelio (B2) privalumus, nes neribotas aptarnavimo modelis Multinacionalinei kompanijai suteikia geriau įsigyti elementų šalies šeimininkės vidutinėse produktų rinkose, kas sumažina nepastovumą ir leidžia Multinacionalinėms kompanijoms susikrauti kapitalą iš vietos ir nuosavybės privalumų.

Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) Nuosavybės, vietos, internacionalizacijos privalumai lyginant su Neribotų vidaus paslaugų modeliu (A1)

Pasirenkant Modelį, siekiantį maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) vietoj Neribotų vidaus paslaugų modelio (A1), Multinacionalinės kompanijos aptarnavimas susikrauna kapitalą pagrinde iš šalies šeimininkės vietos privalumų.
Šis darbas teigia, jog Modelis, siekiantis maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) lyginant su Neribotų vidaus paslaugų modeliu (A1) siūlo multinacionalinės kompanijos aptarnavimui tokius nuosavybės, vietos, internacionalizacijos privalumus:
2a. Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) Nuosavybės privalumai pralenkia Neribotų vidaus paslaugų modelio (A1) privalumus, nes šalies šeimininkės paslaugų produkcija Multinacionalinei kompanijai siūlo palankų priėjimą prie šalies šeimininkės paremtų aptarnavimo produkcijos sąnaudų (O5).
2b. Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) Vietos privalumai pralenkia Neribotų vidaus paslaugų modelio (A1) privalumus remiantis šalies šeimininkės produkcija, kuri lemia privalumus tokiose srityse: (L1) natūralių bei sukurtų sąnaudų fondų erdviniame paskirstyme, (L2.) sąnaudų kainos, kokybės bei produktyvumo srityse, (L3) internacionalinių vežimo išlaidų ir susisiekimo išlaidų srityje, (L4) investicijų paskatų srityje, (L5) dirbtinių kliūčių, prekiaujant paslaugomis srityje, dvasinio atstumo srityje, (L7) intensyvių informacijos veiklų centralizacijos ekonomikos srityje, bei (L8) ekonomikos sistemos bei vyriausybės politikoje.
2c. Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) Vietos privalumai yra panašūs į Neribotų vidaus paslaugų modelio (A1) privalumus, nes šalis šeimininkė naudodama neribotų paslaugų modelį multinacionalinei kompanijai leidžia įsigyti elementų šalies šeimininkės vidutinėse produkcijos rinkose panašiu būdu kaip ir vidaus vidutinėse produkcijos rinkose.

Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) Nuosavybės, vietos, internacionalizacijos pranašumai lyginant su Vidaus paslaugų modeliu (A2)

Multinacionalinė kompanija, pasirinkdama Modelį, siekiantį maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) vietoj Vidaus paslaugų modelio (A2), iš esmės susikrauna kapitalą iš vietos ir nuosavybės pranašumų, kurie yra savaime įtraukti į neribotų paslaugų modelį.
Šis darbas teigia, jog Modelis, siekiantis maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) lyginant su Vidaus paslaugų modeliu (B2) Multinacionalinės kompanijos paslaugoms siūlo tokius Nuosavybės, vietos, internacionalizacijos privalumus:
3a. Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) Nuosavybės privalumai pralenkia Vidaus paslaugų modelio (A2) privalumus, nes telekomunikacijomis paremta neribotų paslaugų produkcija multinacionalinei kompanijai leidžia pasiekti geresnes srities (O3), masto bei specializacijos ekonomikas taip pat puikiai kaip ir geresnį priėjimą, valdymą bei galimybę efektyviai apdoroti bei platinti informaciją (O4). Dar daugiau, šalies šeimininkės vieta multinacionalinei kompanijai siūlo geresnį priėjimą prie aptarnavimo produkcijos sąnaudų (O5).
3b. Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) Vietos privalumai pralenkia Vidaus paslaugų modelio (A2) privalumus remiantis šalies šeimininkės produkcija, kuri lemia privalumus tokiose srityse, kaip: (L1) natūralių bei sukurtų sąnaudų fondų erdvinių paskirstymų srityje, (L2) sąnaudų kainos, kokybės bei produktyvumo srityse, (L3) internacionalinių vežimo išlaidų ir susisiekimo išlaidų srityje, (L4) investicijų paskatų srityje, (L5) dirbtinių kliūčių prekiaujant paslaugomis srityje, (L6) dvasinio atstumo srityje, (L7) intensyvių informacijos veiklų centralizacijos ekonomikos srityje, bei (L8) ekonomikos sistemos bei vyriausybės politikoje.
3c. Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) Vietos privalumai yra panašūs į Vidaus paslaugų modelio (A2) privalumus, nes šalis šeimininkė naudodama neribotų paslaugų modelį multinacionalinei kompanijai leidžia įsigyti elementų šalies šeimininkės vidutinėse produkcijos rinkose panašiu būdu kaip ir vidaus vidutinėse produkcijos rinkose.5.2. Multinacionalinės kompanijos pasirinkimas naudoti Modelį, siekiantį maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1)
Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje reiškia, kad multinacionalinė kompanija tiekia paslaugas šalies rinkoms už savininko šalies šeimininkės ribų. Kaip pavyzdį galime pateikti JAV vadovaujamas telemarketingo ir pašto paslaugas skirtas Kanados rinkoms. Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) naudojamas kaip alternatyva Šalies šeimininkės rinkos siekiančiam modeliui (C2), taip pat kaip ir Modeliui, siekiančiam maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) ir Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančiam modeliui (D2). Šis darbas siūlo tokius teiginius, kurie paaiškina multinacionalinės kompanijos pasirinkimą naudoti Modelį, siekiantį maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) vietoj kitų šių trijų alternatyvų.

Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) Nuosavybės, vietos, internacionalizacijos pranašumai lyginant su Šalies šeimininkės rinkos siekiančiu modeliu (C2)

Multinacionalinė kompanija, pasirinkdama Šalies šeimininkės rinkos siekiantį modelį (C2) iš esmės susikrauna kapitalą iš vietos, nuosavybės, internacionalizacijos pranašumų, kurie yra susiję su gimtos šalies vieta bei su pačiu neribotų paslaugų modeliu.
Šis darbas teigia, jog Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) lyginant su Šalies šeimininkės rinkos siekiančiu modeliu (C2) multinacionalinės kompanijos paslaugoms siūlo tokius Nuosavybės, vietos, internacionalizacijos privalumus, kaip:
4a. Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) Nuosavybės privalumai pralenkia Šalies šeimininkės rinkos siekiančio modelio (C2) privalumus, nes telekomunikacijomis paremtos neribotų paslaugų produkcijos multinacionalinei kompanijai leidžia pasiekti geresnes srities (O3), masto bei specializacijos ekonomikas taip pat puikiai kaip ir geresnį priėjimą, valdymą bei galimybę efektyviai apdoroti bei platinti informaciją (O4).
4b. Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) Vietos privalumai pralenkia Šalies šeimininkės rinkos siekiančio modelio (C2) privalumus, nes daugiašalių susisiekimų išlaidos yra mažesnės, nei susisiekimo išlaidos perkeliant paslaugų gavėją tarp šalies šeimininkės ir gimtosios šalies (L3), ir todėl neribotų paslaugų produkcijos modelis susikrauna kapitalą iš pagerintos ekonomikos dėl intensyvių veiklų informacijos centralizacijos (L7).
4c. Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) Internacionalizacijos privalumai pralenkia Šalies šeimininkės rinkos siekiančio modelio (C2) privalumus, nes neribotas aptarnavimo modelis multinacionalinei kompanijai leidžia susikrauti kapitalą iš vietos ir nuosavybės privalumų.

Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) Nuosavybės, vietos, internacionalizacijos pranašumai lyginant su Modeliu, siekiančiu maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1)

Multinacionalinė kompanija, pasirinkdama Modelį, siekiantį maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) vietoj Modelio, siekiančio maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) iš esmės susikrauna kapitalą iš vietos, nuosavybės, internacionalizacijos pranašumų, kurie yra susiję su gimtos šalies vieta.
Šis mokslinis darbas teigia, kad Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) lyginant su Modeliu, siekiančiu maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) multinacionalinės kompanijos paslaugoms siūlo tokius nuosavybės, vietos bei internacionalizacijos privalumus:
5a. Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) nuosavybės pranašumai pralenkia Modelio, siekiančio maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) pranašumus dėl gimtos šalies remiamų aptarnavimo produkcijos sąnaudų (O5).
5b. Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) vietos pranašumai pralenkia Modelio, siekiančio maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) pranašumus remiantis šalies šeimininkės produkcija, kuri, lemia privalumus tokiose srityse: (L1) natūralių bei sukurtų sąnaudų fondų erdviniame paskirstyme, (L2) sąnaudų kainos, kokybės bei produktyvumo srityse, (L3) internacionalinių ve.žimo išlaidų ir susisiekimo išlaidų srityje, (L4) investicijų paskatų srityje, (L5) dirbtinių kliūčių prekiaujant paslaugomis srityje, dvasinio atstumo srityje, (L7) intensyvių informacijos veiklų centralizacijos ekonomikos srityje, bei (L8) ekonomikos sistemos bei vyriausybės politikoje.
5c. Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) internacionalizacijos pranašumai pralenkia Modelio, siekiančio maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) pranašumus, nes šalis šeimininkė naudodama neribotų paslaugų modelį multinacionalinei kompanijai leidžia įsigyti elementų šalies šeimininkės vidutinėse produkcijos rinkose panašiu būdu kaip ir vidaus vidutinėse produkcijos rinkose.

Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) Nuosavybės, vietos, internacionalizacijos pranašumai lyginant su Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančiu modeliu (D2)

Multinacionalinė kompanija, pasirinkdama Modelį, siekiantį maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) vietoj Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančio modelio (D2), iš esmės susikrauna didelį kapitalą iš vietos, nuosavybės, internacionalizacijos pranašumų, kurie yra susiję su gimtos šalies vieta bei su pačiu neribotų paslaugų modeliu.
Šis mokslinis darbas teigia, jog Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) lyginant su Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančiu modeliu (D2) multinacionalinės kompanijos paslaugoms siūlo tokius Nuosavybės, vietos, internacionalizacijos privalumus:
6a. Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) Nuosavybės privalumai pralenkia Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančio modelio (D2) privalumus, nes telekomunikacijomis paremtos neribotų paslaugų produkcijos multinacionalinei kompanijai leidžia pasiekti geresnes srities (O3), masto bei specializacijos ekonomikas taip pat puikiai kaip ir geresnį priėjimą, valdymą bei galimybę efektyviai apdoroti bei platinti informaciją (O4).
6b. Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) Nuosavybės privalumai pralenkia Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančio modelio (D2) privalumus remiantis šalies šeimininkės produkcija, kuri lemia privalumus tokiose srityse: (L1) natūralių bei sukurtų sąnaudų fondų erdviniame paskirstyme, (L2) sąnaudų kainos, kokybės bei produktyvumo srityse, (L3) internacionalinių vežimo išlaidų ir susisiekimo išlaidų srityje, (L4) investicijų paskatų srityje, (L5) dirbtinių kliūčių prekiaujant paslaugomis srityje, dvasinio atstumo srityje, (L7) intensyvių informacijos veiklų centralizacijos ekonomikos srityje, bei (L8) ekonomikos sistemos bei vyriausybės politikoje.
6c. Modelio, siekiančio maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) Nuosavybės privalumai pralenkia Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančio modelio (D2) privalumus, nes šalis šeimininkė naudodama neribotų paslaugų modelį multinacionalinei kompanijai leidžia įsigyti elementų šalies šeimininkės vidutinėse produkcijos rinkose panašiu būdu kaip ir vidaus vidutinėse produkcijos rinkose.5.3. Multinacionalinės kompanijos pasirinkimas naudoti Modelį, siekiantį maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) vietoj Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančio modelio (D2)
Modelis, siekiantis maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) reiškia, kad multinacionalinė kompanija tiekia paslaugas šalies rinkoms už šalies šeimininkės ribų. Kaip pavyzdį galime pateikti JAV pašto paslaugos įmonėse Japonijoje, Japonijos rinkoms. Modelis, siekiantis maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) pasirenkamas kaip alternatyva vietoj Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančio modelio (D2).
Multinacionalinė kompanija pasirinkdama Modelį, siekiantį maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) vietoj Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančio modelio (D2) iš esmės susikrauna kapitalą iš vietos ir nuosavybės pranašumų, kurie savaime yra įtraukti į neribotų paslaugų modelį.
Šis darbas teigia, jog Modelis, siekiantis maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) lyginant su Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančiu modeliu (D2) multinacionalinės kompanijos paslaugoms siūlo tokius Nuosavybės, vietos, internacionalizacijos privalumus kaip:
7a. Modelio, siekiančio maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) Nuosavybės privalumai pralenkia Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančio modelio (D2) privalumus, nes telekomunikacijomis paremtos neribotos paslaugų produkcijos multinacionalinei kompanijai leidžia pasiekti geresnes srities (O3), masto bei specializacijos ekonomikas taip pat puikiai kaip ir geresnį priėjimą, valdymą bei galimybę efektyviai apdoroti bei platinti informaciją (O4).
7b. Modelio, siekiančio maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) Vietos privalumai yra panašūs į Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančio modelio (D2) privalumus, nes abiejuose modeliuose aptarnavimo produkcija yra šalyje šeimininkėje.
7c. Modelio, siekiančio maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) Nuosavybės privalumai pralenkia Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančio modelio (D2) privalumus, nes neribotų paslaugų modelis multinacionalinei kompanijai leidžia įsigyti elementų šalies šeimininkės vidutinėse produktų rinkose, kas sumažina nepastovumą ir leidžia multinacionalinėms kompanijoms susikrauti kapitalą iš vietos ir nuosavybės privalumų.
Apibendrinant, būtų galima teigti, kad svarstant multinacionalinės kompanijos neribotų paslaugų modelio pasirinkimą, šis darbas aukščiau pateiktais teiginiais siūlo apibrėžtas išvadas tarptautinei prekybai bei tiesioginėms užsienio investicijoms.
Neribotų paslaugų modelių apibrėžtos išvados tarptautinei prekybai bei tiesioginėms užsienio investicijoms
Remiantis vienalaike neribotų paslaugų produkcija bei suvartojimu Multinacionalinė kompanija užsiima tiesioginėmis užsienio investicijomis bei tarptautine prekyba, kai ji tiekia neribotas paslaugas tarptautiniu arba daugiašaliu pagrindu.
Dėl Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1), tiesioginės užsienio investicijos apima ir paslaugų (aptarnavimo) modelį, ir palengvina prekių bei paslaugų tiekimą. Kai naudojamas Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1), tiesioginės užsienio investicijos apribojamos tiekiant prekes ir paslaugas, kurios reikalingos sąveikai tarp paslaugų gavėjo ir tiekėjo už šalies ribų. Galų gale, Modelis, siekiantis maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) reikalauja tiesioginių užsienio investicijų šalies šeimininkės paslaugų (aptarnavimo) modelyje ir palengvinant prekių bei paslaugų tiekimą.
Tarptautinė prekyba apima paslaugų modelio elementų judėjimą už šalies ribų, tam, kad paslaugų modelis būtų įtvirtintas šalyje šeimininkėje. Ši prekyba taip pat apima sąveika tarp paslaugų tiekėjo ir gavėjo tiekiant neribotą daugiašalę aptarnavimo produkciją. Daugiašalė produkcija yra svarbus Modelio, siekiančio maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) aspektas, kadangi paslaugų modelis turi būti pernešamas į savininko šalį. Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) baigiasi tarptautine prekyba tik tuo atveju, jei paslaugų tiekėjas ir gavėjas sąveikauja už šalies ribų.
Vadybininkams šis darbas siūlo konceptualią sistemą, kuri gali padėti renkantis atitinkamas neribotų paslaugų produkcijos strategijas i.r struktūras.
Šis darbas taip pat siūlo septynias teiginių grupes aiškinančias multinacionalinės kompanijos neribotų paslaugų modelių pasirinkimą. Paaiškinama, kaip pasirinkimas yra įtakojamas rinkos, išteklių arba efektyvumo siekiančių strategijų bei Nuosavybės, vietos, internacionalizacijos neribotų paslaugų modelių privalumų.
Apibendrinant, šie teiginiai teigia, jog multinacionalinė kompanija, pasirinkimas naudoti Modelį, siekiantį maksimalių išteklių kitoje šalyje (B1) yra lemiamas išteklių siekiančių strategijų, kurios geriausiai realizuojamos remiantis šalies šeimininkės vietos privalumais, drauge su pačiu neribotų paslaugų modelio nuosavybės privalumais.
Multinacionalinės kompanijos sprendimas naudoti Modelį, siekiantį maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) yra lemiamas pardavimų siekiančių strategijų, kurios geriausiai realizuojamos remiantis gimtos šalies vietos privalumais, drauge su pačiu neribotų paslaugų modelio nuosavybės privalumais.
Multinacionalinės kompanijos sprendimas naudoti Modelį, siekiantį maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) yra lemiamas pardavimų bei išteklių (t.y. efektyvumo) siekiančių strategijų, kurios geriausiai realizuojamos remiantis šalies šeimininkės vietos privalumais, drauge su pačiu neribotų paslaugų modelio nuosavybės privalumais.
Taigi, šis darbas vadybininkams pateikia bendrą sistematiką, kuri gali padėti renkantis tam tikras pardavimų, išteklių bei efektyvumo siekiančias strategijas, bei tarptautinės aptarnavimo produkcijos struktūras.IŠVADOS
Multinacionalinės kompanijos yra šiuolaikinės pasaulio ekonomikos ramstis. Jos šiandien daugiausiai vykdo gamybos globalizaciją. Jų dominavimas pasaulio gamyboje, prekyboje, investicijose ir technologijų srityje yra beprecedentis. Multinacionalinės kompanijos tikslas – pirmiausiai siekti globalaus pelningumo. Multinacionalinės kompanijos globaliais koncernais pavirto iš nacionalinių įmonių panaudodamos tarptautines investicijas ir tuo pačiu siekdamos išnaudoti savo konkurencinį pranašumą. Multinacionalinių kompanijų vaidmuo daug svarbesnis šiuolaikinei pasaulio ekonomikai negu praeityje ir ypač didelė jų reikšmė. Organizuojant unikalius istorine prasme ekstensyvius ir intensyvius transnacionalinius koordinuojamos gamybos ir paskirstymo tinklus.
Plačiąja prasme multinacionalinė kompanija yra kompanija, gaminanti prekes ir teikianti paslaugas daugiau nei vienoje šalyje. Siaurąja prasme – tai įmonė, per tiesiogines užsienio investicijas kontroliuojanti ir valdanti padalinius daugelyje šalių už savo krašto ribų.
Šiuo metu multinacionalinių kompanijų svarba bei skaičius nuolatos auga. Vienos pagrindinių ir užimančių didžiausia pasaulyje rinkos dalį yra: MICROSOFT, NOKIA, TOYOTA, COCA-COLA ir kt.
Apibrėžti paslaugų sampratą yra sudėtingas uždavinys, kadangi iki šiol nėra vieningo apibrėžimo, kuris tiktų visoms, be išimčių, paslaugoms. Dar sunkiau yra rasti tinkamą apibūdinimą tarptautinėms paslaugoms, kadangi paslaugos yra neapčiuopiamos. Viena iš svarbesnių funkcinių paskirčių – pagalba vartotojui.
Multinacionalinės kompanijos, norėdamos kurti tarptautines paslaugas bei jas teikti užsienio rinkoms, dažniausiai turi tremtis trimis strategijomis (modeliais).
Multinacionalinė kompanija renkasi rinkos, išteklių ir efektyvumo siekimo strategijas kaip prielaidą tarptautinei gamybai. Rinkos siekimo strategija dažnai yra pasirenkama tuomet kai yra siekiama įsiskverbti į kuo daugiau ir kuo geresnes rinkas. Išteklių siekimo strategija pasirenkama, kai kitos šalies ištekliai, jų panaudojimas gali atnešti geresnę naudą. Efektyvumo strategija apjungia rinkos ir išteklių strategijas vadovaudamasi geriausiais šių strategijų pranašumais.LITERATŪRA
1. Journal of Transnational Management Development, Vol. 2(2) 1996
2. Navickas V. Tarptautinių firmų samprata ir klasifikavimas // Tiltai, Priedas Transformacijos Rytų ir centrinėje Europoje. ISSN 1648 – 3979. 2002, Nr. 10
3. L. Bagdonienė, R. Hopenienė. Paslaugų marketingas ir vadyba: vadovėlis. Kauno Technologijos Universitetas, Kaunas, Technologija. 2004
4. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra / David Held, Anthony McGrew, David Goldblatt, Jonathan Perraton. Margi raštai. Vilnius, 2002
5. http://www.feer.com/articles/2003/0312_25/free/p050.html Review 200/top 10 multinational companies the first signs of recovery

Leave a Comment