ĮVADAS
Šiame Referate išnagrinėta tema: “ Lietuva Ir Tarptautinė prekybos organizacija (PPO)“. Referate atsižvelgta į PPO sampratą, įkūrimą, jos funkcijos, sprendimų priėmimo procedūros; Lietuvos narystė Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), jos reikšmę verslui Lietuvoje, stojimo nauda ir žala . 2001 m. gegužės 31 d. Lietuva tapo 141-ąja Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) (World Trade Organisation – WTO) nare. Narystė PPO turi didelės įtakos Lietuvos prekybos politikai. Taip šalis sparčiau integruojasi į pasaulio ekonomiką. Lietuva įgijo daugiau teisių ginti savo prekybinius interesus – tiek dalyvaudama tolesniame pasaulio liberalizavimo procese. PPO narystė yra labai reikšminga dėl galimybės dalyvauti pasauliniame derybų procese ir įtakoti tuos procesus – Lietuva kaip pilnateisė narė. Mažėjant prekybos barjerams leidžiama prekybai augti, kuri prideda valstybinių ir asmeninių pajamų. Tarptautinė prekyba skatina ekonomikos augimą ir tai yra geros žinios darbo vietų kūrimui. Prekyba aiškiai turi potencialą kurti darbo vietas. Praktiškai tai yra akivaizdu, kad mažinant prekybos barjerus yra sukuriamos naujos darbo vietos.Tarptautinė prekyba skatina ekonomikos augimą ir tai yra geros žinios darbo vietų kūrimui. Prekyba aiškiai turi potencialą kurti darbo vietas. Praktiškai tai yra akivaizdu, kad mažinant prekybos barjerus yra sukuriamos naujos darbo vietos. Paprasčiausi principai padaro sistemą ekonomiškai efektyvesnę ir produktyvesnę, tuo žmonija laimi, nes kainos mažėja. Tarptautinė prekyba suteikia galimybę naudotis vienų ir kitų regionais tarp atskirų valstybių. Visų pirma negalima grįžti į neprotingas ir neefektyvias valdymo politikas. Svarbiausia, kad valdymo politika nebūtų korumpuota ir diskriminuota. Reikia ieškoti teisingų ir naudingų kelių. Visada valdymo forma turi tobulėti, kaip ir tobulėja visas pasaulis.Taip pat paaiškinti uždaviniai. Vienas iš pagrindinių PPO uždavinių – liberalizuoti pasaulio prekybą.. PPO veiklos sistema padeda palaikyti taiką tarp valstybių. Mūsų šalis įsipareigojo vykdyti įsipareigojimus visose prekybos srityse – pvz., prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, prekybos priemonių taikymo, intelektinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt., tinkamai įgyvendinti stojimo metu prisiimtus įsipareigojimus bei visų PPO sutarčių reikalavimus ir nuostatas. Vadovaujantis Lietuvos stojimo į PPO įsipareigojimais bei PPO sutarčių reikalavimais Lietuvoje vykdoma keičiamų ar naujai priimamų teisės aktų, tiesiogiai ar netiesiogiai įtakojančių šalies prekybos režimą, priežiūra, t.y., visi nauji ar keičiami teisės aktai turi atitikti PPO sutarčių nuostatas. Vadovaudamasi šiomis normomis, Lietuva liberalizuoja prekybą, reguliuoja paramą žemės ūkiui, vienodina teisės aktus. Siekiant užtikrinti Lietuvos įsipareigojimų vykdymo skaidrumą, organizacijai teikiami pranešimai apie taikomas prekybos priemones, galiojančius ir naujai priimtus teisės aktus.
I. Pasaulio prekybos organizacija (PPO).
1. PPO – tai pasaulinės prekybos taisyklės
Pasaulio prekybos organizacija – viena iš universaliausių ir įtakingiausių tarptautinių ekonominių organizacijų, jai šiuo metu priklauso 145 valstybės ir artimiausiu metu narių turėtų padaugėti iki 160. PPO reglamentuoja apie 96 proc. pasaulio prekybos. Visos jos narės prekiauja laikydamasis organizacijos taisyklių, nustatytų 38 GATT[1] straipsniuose ir 28 PPO sutartyse. Tokia prekybos taisyklių sistema ir vienodos konkurencijos sąlygas pasaulinę prekybą daro skaidresnę ir prognozuojamesnę. PPO organizaciją, jos reikšmę mūsų verslui, ypač eksportuotojams yra labai svarbus. Vadovaudamiesi PPO principais, Lietuvos verslininkai gali ginti savo interesus. Todėl kad PPO sutartys, taisyklės, prekybos priemonės, taikomos visame pasaulyje, yra puiki pagalba mūsų verslininkams, eksportuojantiems savo gaminius. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto plėtojimo skatinimui, tiek prekybos priemonių taikymo, tiek verslo aplinkos gerinimo srityse – narystė šalies gamintojams suteikia naujų galimybių ir prekybos santykius su 145-iomis pasaulio valstybėmis, konkurencijos sąlygoms tampant vienodoms, daro lygiaverčiais. Vadovaujantis PPO nuostatomis Lietuvos gamintojų prekės gali būti ginamos visose 145-ių PPO šalių-narių rinkose, identifikuojant ir šalinant šių prekių atžvilgiu taikomus netinkamus prekybos suvaržymus. Narystė PPO Lietuvos prekybos režimui suteikia ir stabilumą bei patikimumą –reikšmingus veiksnius mūsų prekybos partneriams, o kartu ir užsienio investuotojams. Narystė PPO leidžia Lietuvai aktyviai dalyvauti pasauliniame derybų procese Pasaulinės prekybos taisyklės taikomos užsienio, vidaus prekybai ir su ja susijusioms kitoms ūkio sritims. Jų tikslas – gerinti ir skaidrinti verslo sąlygas. PPO taip pat nustatė principus, koks turi būti muitinis įvertinimas, licencijavimo procedūros, prekių kilmės įvertinimas, sanitarijos ir fitosanitarijos priemonių, standartų, techninių reglamentų taikymas, kaip turi būti taikomi mokesčiai, ypač netiesioginiai, taip pat intelektinės nuosavybės teisių apsaugos reikalavimus. Jos nubrėžtas tikslas – liberalizuoti pasaulinę prekybą.
PPO siekia sukurti visoms valstybėms vienodas prekybos taisykles, kurių pagrindinė sąlyga – nediskriminavimas, leidžiantis verslininkams prognozuoti bei planuoti prekybą. PPO nediskriminavimo principai yra du: didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso: Ш nacionalinio statuso principu reikalaujama, kad prekės, patekusios į PPO narės rinką, būtų traktuojamos ne mažiau palankiai kaip lygiavertės vietos gamybos prekės ir paslaugos;Ш didžiausio palankumo statuso principas teigia, jog kiekviena PPO narė turi vienodai palankiai traktuoti visų kitų narių prekes ir paslaugas (jeigu vienai PPO narei suteikiamos palankesnės sąlygos, tokios pat sąlygos turi būti suteikiamos ir visoms kitoms narėms).II. Narystė Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) 2001 m. gegužės 31 d. Lietuva tapo 141-ąja Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) (World Trade Organisation – WTO) kurios tikslas sudaryti kuo skaidresnes ir aiškesnes verslo plėtojimo pasauliniu mastu, t.y. visose pasaulio valstybėse, sąlygas, nare. Taip buvo baigtas nuo 1995 m. trukęs Lietuvos stojimo į šią pasaulinę organizaciją procesas. 2001 m. balandžio 24 d. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo į PPO rezultatus bei apie tai pranešus PPO sekretoriatui, Lietuva įvykdė visas teisines procedūras, būtinas tapti pilnateise PPO nare. Lietuvos stojimo į šią organizaciją procesas prasidėjo 1995 m., kuomet, atsižvelgiant į tarptautinius politinius pokyčius regione bei į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautinius ekonominius ir prekybinius santykius, į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktas sprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. – General Agreement on Tariffs and Trade – GATT), o vėliau, kuomet GATT pagrindu buvo įkurta PPO, ir dėl narystės šioje organizacijoje. Didelės įtakos stojimui į PPO turėjo ir tai, kad integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Kaip parodė dvišalis teisės patikros išorinių santykių srityje procesas, narystė PPO yra svarbi stojant į ES – vienas pagrindinių reikalavimų siekiant ES narystės yra PPO sutarčių nuostatų faktinis laikymasis. Narystė PPO suteikia Lietuvos prekybos režimui stabilumą ir patikimumą – tai yra reikšmingi faktoriai mūsų prekybos partneriams bei investuotojams. PPO šalims narėms, taip pat ir Lietuvai, pilnai įgyvendinant PPO reikalavimus, tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama. Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto plėtojimo skatinimui, tiek PPO siūlomų prekybos priemonių taikymo, tiek verslo aplinkos gerinimo srityse – narystė šalies gamintojams suteikia naujų galimybių ir prekybos santykius su 145-iomis (po Lietuvos į PPO įstojo Moldova, Kinija ir Taivanis) pasaulio valstybėmis, konkurencijos sąlygoms, įstojus į PPO, tampant vienodoms, daro lygiaverčiais.1. PPO įkūrimas, jos funkcijos, sprendimų priėmimo procedūros.
PPO buvo įkurta 1995 metais, pakeitusi nuo 1947 m. pasaulinę prekybą reguliavusį GATT. PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad šalys narės plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą. PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla, reglamentuojant ir liberalizuojant pasaulinę prekybą. Vienas pagrindinių PPO uždavinių – pasaulio prekybos liberalizavimas. Tuo pagrindu rengiami PPO derybų raundai, kurių dėka liberalizuojama pasaulio prekyba bei plečiama ir stiprinama daugiašalė prekybos sistema. 1986-94 m. vyko Urugvajaus raundas, kurio išdavoje buvo įkurta PPO, o šiuo metu jau vyksta 2001 m. lapkričio mėn. Dohoje vykusios PPO Ministrų konferencijos metu paskelbtas derybų raundas, kurio oficialus pavadinimas Dohos plėtros darbotvarkė (Doha Development Agenda) (raundas buvo planuojamas paskelbti Sietle, JAV 1999 metais, tačiau susitarimo pasiekta nebuvo, nepaisant to, derybos 2-ose srityse – žemės ūkyje ir paslaugų sektoriuje buvo pradėtos dar 2000 m.).
2. Narystės reikšmė Lietuvai
Narystė PPO Lietuvos prekybai teikia stabilumo ir patikimumo, o tai itin svarbu mūsų prekybos partneriams bei investuotojams, taip pat skatina eksporto plėtrą – stiprina konkurenciją bei gerina verslo sąlygas. Narystė PPO turi didelės įtakos Lietuvos prekybos politikai, nes būtina užtikrinti tik tokias prekybos priemones, kurios atitinka organizacijos reikalavimus, bei teikia galimybę derėtis dėl palankesnių prekybos sąlygų su kitomis šalimis, taip pat sudaro prielaidas Lietuvai dalyvauti darant įtaką pasaulinės prekybos procesams. Taip šalis sparčiau integruojasi į pasaulio ekonomiką.
Lietuva, tapusi PPO nare, įgijo daugiau teisių ginti savo prekybinius interesus – tiek dalyvaudama tolesniame pasaulio liberalizavimo procese, tiek derėdamasi dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis šalimis (pirmiausiai Rusija ir Ukraina), tiek turėdama teisę kreiptis į PPO dėl padėties šalyse, nesilaikančiose nediskriminavimo principų, pakeitimo. Tikrai svarbu, kad narystė PPO leidžia Lietuvai derėtis su PPO narystės siekiančia ir ypač mus dominančia prekybos partnere – Rusija. Tai gera galimybė Lietuvai išsiderėti palankesnes prekybos sąlygas įvairiose srityse bei siekti diskriminacinio režimo Lietuvos atžvilgiu, jei toks yra taikomas, panaikinimo. Rusijos stojimas į Pasaulio prekybos organizaciją yra gera galimybė pasiekti verslo sąlygų su Rusija pagerinimo, kad šios šalies prekybos režimas taptų stabilus ir prognozuojamas. Tuo tikslu buvo parengta ir pateikta Rusijai derybinė pozicija dėl Lietuvos eksporto į Rusiją sąlygų liberalizavimo, t.y. taikomų Rusijos importo ir eksporto muitų, o taip pat ir netarifinių barjerų peržiūrėjimo. Taip pat yra pateikta Lietuvos derybinė pozicija ir dėl Rusijos paslaugų rinkos liberalizavimo. Kita svarbi Lietuvos prekybos partnerė – Ukraina taip pat stoja į PPO ir Lietuva aktyviai derasi dėl jos stojimo sąlygų: prekybos prekėmis ir paslaugų rinkos liberalizavimo. Lietuva siekia kaip galima palankesnio ir stabilesnio prekybos režimo su Ukraina, ypač atsižvelgiant į tai, jog Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą bus atšaukta šiuo metu Lietuvos Ukrainos prekybinį režimą nustatanti Lietuvos-Ukrainos laisvosios prekybos sutartis. Svarbu yra ir tai, kad narystė PPO priverčia visas šalis nares laikytis vienodų taisyklių. PPO numatytas ginčų sprendimo mechanizmas užtikrina, kad kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos prekybos apyvartos reikšmės pasaulyje, turi laikytis PPO taisyklių, nes priešingu atveju kitos šalys gali kreiptis dėl tokio klausimo atitinkamo sprendimo ir atsakomųjų priemonių taikymo. PPO narystė yra labai reikšminga dėl galimybės dalyvauti pasauliniame derybų procese ir įtakoti tuos procesus – Lietuva kaip pilnateisė narė dalyvavo 2001 m. lapkričio 9 – 14 dienomis Dohoje, Katare vykusioje IV-ojoje PPO Ministrų konferencijoje ir gynė savo prekybos interesus. Konferencijos metu, patvirtinus Ministrų deklaraciją, buvo oficialiai paskelbtas naujasis derybų raundas dėl prekybos liberalizavimo pasaulyje. Ministrų deklaracija, kaip derybų planu, yra vadovaujamasi organizuojant naujojo PPO derybų raundo darbą, rengiant kiekvienos šalies derybines pozicijas kiekvienoje prekybos ar su ja susijusioje srityje. Naujojo raundo derybos apima importo muitų sumažinimą, žemės ūkio politikos peržiūrėjimą, paslaugų rinkos liberalizavimą, tokių klausimų kaip konkurencija, investicijos, e-komercija ir kt., įtraukimą į PPO reguliavimo sferą. Lietuvos delegacija, vadovaujama Užsienio reikalų viceministro E. Ignatavičiaus, Dohoje, pasiekė reikšmingų rezultatų. Lietuvos atstovams pavyko suburti aštuonių neseniai į PPO įstojusių valstybių bloką ir pasiekti, kad būtų atsižvelgta į naujai įstojusių valstybių stojimo į PPO metu prisiimtus pakankamai plačius įsipareigojimus, ir šia nuostata jau vadovaujamasi naujojo PPO raundo derybose. Ši nuostata yra įtraukta į PPO Ministrų deklaracijos 9 punktą. Atkreiptinas tačiau dėmesys, kad ruošiant LR derybines pozicijas naujajam derybų raundui, visų pirma, pasisakoma už visapusį prekybos liberalizavimą pasaulyje, tačiau pabrėžiama, kad būtina atsižvelgti į skirtingas šalių startines pozicijas, nes PPO narės, įstojusios dar į GATT, tame tarpe ir ES, taiko žymiai didesnes rinkos apsaugos bei paramos priemones. Lietuva, kuri dideliu mastu liberalizavo savo prekybos politiką stojimo į PPO metu, nesutinka su derybų raundo rezultatų taikymu neatsižvelgiant į šias skirtingas pozicijas, kviečia šalis siekti sąžiningo ir vienodo prekybos taisyklių taikymo bei nuolat derybų metu kelia šiuos klausimus.2.1 Lietuvos įsipareigojimai
Mūsų šalis įsipareigojo vykdyti įsipareigojimus visose prekybos srityse – pvz., prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, prekybos priemonių taikymo, intelektinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt., tinkamai įgyvendinti stojimo metu prisiimtus įsipareigojimus bei visų PPO sutarčių reikalavimus ir nuostatas. Vadovaujantis Lietuvos stojimo į PPO įsipareigojimais bei PPO sutarčių reikalavimais Lietuvoje vykdoma keičiamų ar naujai priimamų teisės aktų, tiesiogiai ar netiesiogiai įtakojančių šalies prekybos režimą, priežiūra, t.y., visi nauji ar keičiami teisės aktai turi atitikti PPO sutarčių nuostatas. Užtikrinant Lietuvos įsipareigojimų vykdymą ir vadovaujantis vienu svarbiausiu – skaidrumo – PPO veikloje principu, yra rengiamos ir teikiamos PPO notifikacijos (atitinkami pranešimai) apie taikomas ar naujai įvedamas prekybos priemones, priimamus teisės aktus bei jau galiojančių LR teisės aktų pataisas. Pabrėžtina, jog 2000 m. lapkričio 8 d. LR Vyriausybės priimtu nutarimu Nr. 1379 “Dėl LR įsipareigojimų Pasaulio prekybos organizacijai ir kitų šios organizacijos reikalavimų vykdymo priežiūros” URM yra atsakinga už Lietuvos įsipareigojimų ir kitų PPO reikalavimų, tame tarpe ir notifikacijų teikimo, įgyvendinimą ir vykdymo priežiūrą. Taip pat papildomi informacijos centrai yra įkurti Žemės ūkio ministerijoje ir Standartizacijos departamente – SPS Informacijos centras, atsakingas už keitimąsi informacija dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo bei TBT Informacijos centras, atsakingas už keitimąsi informacija dėl techninių reglamentų ir standartų taikymo. Taip pat pažymėtina, kad 2002 m. sausio 14 d. užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 4 “Dėl notifikavimo PPO plano vykdymo” buvo patvirtintas atitinkamas notifikavimo PPO planas.
Primintina, jog 2001 m. “Valstybės žinių Nr. 46 pateikiamas visas Lietuvos stojimo į PPO paketas – LR įsipareigojimai (įšaldytos muitų tarifų “lubos”, parama žemės ūkyje, paslaugų, rinkos atvėrimo įsipareigojimai ir kt.), GATT straipsniai ir PPO sutartys, prie kurių Lietuva prisijungė, tapusi šios organizacijos nare. Vadovaudamasi šiomis normomis, Lietuva liberalizuoja prekybą, reguliuoja paramą žemės ūkiui, vienodina teisės aktus. Prižiūrimi, keičiami ar naujai priimami teisės aktai, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiantys šalies prekybos tvarką. Taip, pvz., buvo rengiamos išvados dėl įvairių mokesčių bei draudimo įstatymų, LR Vyriausybės nutarimų dėl muitinio įvertinimo, mokesčių administravimo bei cukraus kainų nustatymo. Vykdydama PPO įsipareigojimus dėl prekybos liberalizavimo, Lietuva atitinkamai mažina tam tikrų iš organizacijos šalių narių importuojamų produktų.muitų tarifus. Siekiant užtikrinti Lietuvos įsipareigojimų vykdymo skaidrumą, organizacijai teikiami pranešimai apie taikomas prekybos priemones, galiojančius ir naujai priimtus teisės aktus. Pvz., praėjusiais metais Vyriausybei įvedus protekcinį muitą importuojamoms nedžiovintoms kepimo mielėms, PPO buvo pateikta atitinkama notifikacija apie šios priemonės įvedimą. Lietuvai reikėjo įrodyti šios priemonės įvedimo pagrįstumą.2.2 Lietuvos teisės ir parama eksportuotojams
Kadangi Lietuva yra PPO narė, mūsų šalies produkcijos prekybai taikomi minėti didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso principai – nė viena PPO šalis narė negali diskriminuoti lietuviškos produkcijos ir suteikti jai ne tokias palankias sąlygas savoje rinkoje, nei yra suteikusi savai produkcijai ar prekėms, importuotoms iš kitos PPO šalies narės. Jei Lietuvos eksportuotojas mano, kad susiduria su nesąžininga konkurencija kitų šalių rinkose ir jo eksportuojama produkcija yra diskriminuojama (tai susiję su tarifinėmis, netarifinėmis priemonėmis – sertifikavimu, licencijavimu, kokybės ir ekologijos reikalavimais ir pan.), jis turėtų dėl to kreiptis į Lietuvos institucijas (tarp jų ir Užsienio reikalų ministeriją). Šios kreiptųsi į PPO ginčų sprendimo institucijas, kad jos įvertintų susidariusią padėtį. Jei diskriminavimo faktas pasitvirtintų, atsakingų institucijų uždavinys būtų, laikantis atitinkamų PPO procedūrų, reikalauti, kad atitinkamos diskriminacinės priemonės būtų atšauktos arba būtų imtasi atsakomųjų priemonių. Be to, narystė PPO suteikia Lietuvai daugiau teisių ginti savo prekybos interesus – tiek dalyvaujant tolesniame pasaulinės prekybos liberalizavimo procese, tiek derantis dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis į PPO šalimis (pvz., Rusija, Ukraina, Baltarusija ir kt.), tiek, kaip minėta, naudojantis teise kelti klausimus dėl šalių, nesilaikančių nediskriminavimo principų. Dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad Lietuvos narystė šioje organizacijoje teikia išskirtinę galimybę šaliai dalyvauti pasauliniame derybų procese ir daryti įtaką tolesniam pasaulinės prekybos liberalizavimui, dalyvauti jau prasidėjusiame daugiašaliame PPO derybų raunde tarp pačių šalių narių ir išreikšti savo poziciją visais rūpimais klausimais. PPO derybų raundų esmė ta, jog jų metu šalys narės įsipareigoja liberalizuoti savo prekybos režimą (taip pat sumažinti savo muitų tarifus). Taigi yra reali galimybė, kad įvairių pasaulio šalių prekybos režimas mūsų eksportuojamoms prekėms taps gerokai laisvesnis. Lietuva gali derėtis su PPO narystės siekiančiančiomis itin svarbiomis mūsų verslui Rusija, Ukraina ir išsiderėti geresnių, prognozuojamų verslo sąlygų. PPO įpareigojo Rusiją peržiūrėti taikomus importo ir eksporto muitus, netarifines kliūtis Lietuvos žemės ūkio produktams ir pramoninėms prekėms. O Lietuva savo derybų pozicijoje dėl Rusijos pageidauja, jog mūsų paslaugų teikėjams būtų liberalizuotos finansinių, profesinių, transporto ir statybinių paslaugų sektorių sąlygos. Be to, siekiama išspręsti ir kitus dvišalius klausimus – prekių vežimo ir tranzito per Rusiją, muitinio įvertinimo, prekybos priemonių taikymo ir pan. ir juos pagal tarptautines normas įtvirtinti Rusijos stojimo dokumentuose. Lietuva taip pat siekia kuo palankesnio prekybos režimo su Ukraina, nes, įstojus į ES, bus atšaukta šiuo metu prekybos režimą nustatanti Lietuvos ir Ukrainos laisvosios prekybos sutartis.
2.3 Apsauga vietos gamintojams
Jeigu tam tikros šalies verslininkai patiria nesąžiningą konkurenciją, PPO leidžia pasinaudoti atitinkamomis gynybos priemonėmis: pvz., antidempingo muitais stabdyti dempinguojamą importą, kompensacinėmis priemonėmis sumažinti subsidijuojamo importo poveikį rinkai arba protekcinėmis priemonėmis stabdyti į rinką plūstantį importą ir dėl to darantį žalą vietos gamintojams. Šioms priemonėms taikyti Lietuvoje yra priimti atitinkami įstatymai, visiškai atitinkantys PPO reikalavimus – Antidempingo, Kompensacinių muitų ir Protekcinių priemonių įstatymai, jie jau taikomi ir importui iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos.
Beje, eksporto, importo apimtys stipriai priklauso ir nuo netarifinių priemonių sertifikavimo, licencijavimo, sanitarijos reikalavimų, techninių reglamentų bei kt. PPO pripažįsta šalių teisę taikyti šias netarifines priemones, tik pabrėžia nediskriminacinį principą: vienodi reikalavimai turi būti taikomi ir importuojamoms, ir vietos gamintojų prekėms. Jei konkrečiu atveju vietos gamintojų negelbsti PPO minėtos leistinos priemonės – taikomi muitai, įvairios rinkos apsaugos priemonės ar minėtos netarifinės priemonės (arba kai nėra pakankamų įrodymų ir pagrįstų aplinkybių joms taikyti), o žala vietos gamybai daroma, galbūt reikėtų pasidomėti, pvz., dėl importuojamų prekių vertės deklaravimo – galbūt importuotojas deklaravo nepagrįstai mažą importuotos prekės vertę – ir dėl muitinio įvertinimo būdo muitinei vertei nustatyti. PPO nustato 6 muitinio įvertinimo būdus, taikomus teisingai muitinei vertei nustatyti ir pagrįsti. Siekiant užtikrinti lygiavertes tiek vidaus prekybos, tiek eksporto sąlygas, pačios įmonės turi aktyviai pranešti apie taikomą diskriminaciją ar jų interesų pažeidimą. Tuomet ir būtų galima pasinaudoti PPO teikiamomis galimybėmis.3. 10 svarbiausių priežasčių kodėl PPO naudinga :
1. Taika. PPO veiklos sistema padeda palaikyti taiką tarp valstybių. Gal tai gali skambėti keistai ar neteisingai, bet vis dėlto sistema suteikia tarptautinės taikos. Iš dalies taika yra dviejų pagrindinių prekybos sistemų principų rezultatas : ji padeda prekybą vykdyti sklandžiai ir teisingai. Taip pat tarptautinio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo sutarties išleidimas sukurs dar stipresnę sistemą. Istorijos vadovėliuose yra parašyta pavyzdžių, kaip diskusijos prekyba virsta į karą. Vienas labiausiai ryškiausių prekybos karų įvyko 1930 m. kuomet šalys nesutarė iki kokio lygio pakelti prekybos barjerus, kad apsaugoti vidaus gamintojus ir būti “kietesnei” prieš kitų šalių iškeliamus barjerus. Baisiausia, kad šis karas įsiliejo į Antrąjį Pasaulinį karą. Netrukus po Antrojo Pasaulinio karo evoliucija padėjo išvengti pasikartojimo prieškarinei įtampai tarp šalių nesutarusių dėl barjerų aukščių. Tarptautinė kooperacija atgabeno anglies, geležies ir plieno Europai. Galiausiai Bendroji muitų ir tarifų sutartis buvo sukurta. Abi kryptys įrodė, kad veikė taip sėkmingai, kad viena jų dabar tapo Europos Sąjunga, o kita PPO.Kaip tai veikia ? Paprastai pardavėjai dažniausiai nenori turėti nemalonumų su klientais. Kitaip tariant, jei prekyba vyksta sklandžiai ir abi pusės yra patenkintos prekybos sandėriais, tai politinis konfliktas yra mažiausiai laukiamas ar norimas. Bet tai ne viskas. GATT/PPO sistema yra svarbi pasitikėjimo statytoja. Karas, kilęs dėl prekybos nesutarimų 1930 m., yra įrodymas kaip protekcionizmas gali lengvai pasinerti į šalis, kur nebus šalies laimėtojos, bus tik visi pralaimėtojai. Kad taip daugiau neatsitiktų reikia propaguoti pasitikėjimą. Kuomet vyriausybės yra tikros, kad kiti nepakels prekybos barjerų, jos taip pat nieko nesiims apsunkint prekybą. Tuo pačiu ir taptų geresni santykiai tarp jų. 2. Diskusijos, ginčai, derybos. PPO sistema leidžia šalims diskutuoti, nes tai ne tik kad yra būtina, bet ir suteikia teigiamų savybių. Tai gali būti ir žemesnioji, pavojingesnė pusė : prekiauti liberališkai ir išplėstai. Didesnė prekyba didesnė galimybė iškilti diskusijoms. Kai kada, šios diskusijos gali virsti į rimtus konfliktus. Bet realybėje, daugelis tarptautinių prekybos įtampų yra sumažintos, nes šalys gali pasukti į organizacijas, pavyzdžiui PPO. O tai prieš Antrąjį Pasaulinį karą buvo neįmanoma. Po karo prekybos derybos taisyklės buvo patikėtos PPO. Šios taisyklės apėmė įsipareigojimą, kad nariai neveiktų vienapusiškai. Iškilus bet kokiems ginčams, o jų nuo 1995m. buvo daugiau nei 200, yra imamasi labai veiksmingų derybų, ir deramasi bei diskutuojamasi tol, kol abi ar daugiau šalių priims joms priimtiną sprendimą. 3. Taisyklės. PPO negali padaryti visas valstybes lygias, nors ji puikiai tai reguliuoja suteikdama didesnį balsą mažesnėm valstybėm ir tuo pačiu nenuskriausdama galingų valstybių. Pasaulio prekybos organizacijoje sprendimai yra priimami nutarimu. PPO susitikimuose turi dalyvauti visos narės, kai norima patvirtinti nutarimą ir patvirtinti visų šalių narių vyriausybėmis. Turtinga ar ne, visos valstybės turi vienodą teisę spręsti įvairius klausimus PPO. Taisyklės padaro skirtingą, tačiau lengvesnį gyvenimą visiems. Smulkesnės šalys yra patenkintos joms suteikiančioms didesnę galią. Tuo tarpu didžiulės ekonominės jėgos valstybės gali naudotis vienetiniu PPO forumu ir palaikyti derybas su keliais partneriais. Visos PPO taisyklės suteikia galimybę šalių vyriausybėms nusistatyti aiškesnį vaizdą, kuri prekybos politika yra priimtiniausia.
4. Pragyvenimo lygis. Mes visi esame vartotojai. Kaina, kurią mes mokam už maistą ir drabužius, mūsų buičiai reikalingus daiktus yra vienaip ar kitaip veikiamos prekybos politikos. Protekcionizmas yra brangus : jis kelia kainas. PPO globalinė sistema kiek gali bando mažinti prekybos barjerus tarp šalių ir vartoja nediskriminacijos principą. Rezultatas – sumažintos produkcijos kainos. Per pastaruosius 50 metų įvyko 8 derybų raundai. Pasaulio prekybos barjerai yra žemesni nei jie buvo anksčiau. Jie mažėja ir mes visi tuo naudojamės. 5. Pasirinkimas. Pagalvokime apie visus tuos daiktus, kuriuos mes galime dabar turėti, nes mes galime visa tai importuoti : nesezonines daržoves ir vaisius, drabužius ir kitus produktus, kuriuos laikėme mums neprieinamais, kaip gėlės iš bet kurio pasaulio krašto, knygos, muzika, filmai ir kt. Taip pat mes galime tą patį suteikti kitų šalių žmonėms, nes mes galime eksportuoti taip pat. Importas leidžia mums pasirinkti iš plačios geografijos ir kokybės. Tuo tarpu kokybė pamažu lyginasi, nesvarbu kur prekė gaminama, čia didelį vaidmenį ir lėmė importas. Kartais sėkmingo produkto ar paslaugos importavimas į vietinę rinką gali taip pat padrąsinti naujus vietinius gamintojus konkuruoti ir varžytis kokybės ir kainos atžvilgiu. Jeigu prekyba importu skatinama ir leidžiama labiau, tai tuo pat metu kiti daugiau eksportuos. Tai kelia mūsų įnašus ir pajamas.6. Pajamos. Mažėjant prekybos barjerams leidžiama prekybai augti, kuri prideda valstybinių ir asmeninių pajamų. Bet kai kurie reguliavimai yra tiesiog būtini. Ekonomistų teigimu mažinant prekybos barjerus žemės ūkyje, 1/3 gamybos ir paslaugų pakelia pasaulio ekonomiką 613 milijardų JAV dolerių. Europos Sąjungos komisija apskaičiavo, kad 1989 – 1993m. ES pajamos išaugo 1.1 – 1.5 proc. Tarptautinė prekyba taip pat meta iššūkį vietiniams gamintojams. 7. Ekonomikos augimas ir darbo vietos. Tarptautinė prekyba skatina ekonomikos augimą ir tai yra geros žinios darbo vietų kūrimui. Prekyba aiškiai turi potencialą kurti darbo vietas. Praktiškai tai yra akivaizdu, kad mažinant prekybos barjerus yra sukuriamos naujos darbo vietos. Bet galvojant apie protekcionizmą – tai nėra būdas užsiimti darbo vietų kūrimo problemomis. Tai yra akivaizdu, kad prekyba pakelia ekonomikos augimą, o ekonomikos augimas reiškia – daugiau darbo vietų. Taip pat tiesa ta, kad kai kurie darbai yra prarandami, nors ir prekyba plečiasi. Bet patikimos analizės išvada iškelia dvi problemas : pirma, čia yra dar daug pašalinių faktorių. Pavyzdžiui, technologinis lygis ir pajėgumas taip pat turi stiprią įtaką darbo vietoms ir produktyvumui, duodant naudą vieniems darbams ir nuskriaudžiant kitus; antra, kol tarptautinė prekyba aiškiai kelia nacionalines pajamas (ir klestėjimą), tai nėra visąlaik kuriamos naujos darbo vietos darbuotojams, kurie jas prarado dėl importo. Bet tai nėra vienoda visame pasaulyje. Laikas, kurį praleistum ieškant naujo darbo vienoje šalyje gali būti kur kas didesnis, negu tokio pačio darbo suradimas kitoje šalyje, lyginant vienodo pajėgumo ir galimybių darbuotojus. 8. Efektyvumas, produktyvumas. Paprasčiausi principai padaro sistemą ekonomiškai efektyvesnę ir produktyvesnę, tuo žmonija laimi, nes kainos mažėja. Tarptautinė prekyba suteikia galimybę naudotis vienų ir kitų regionais tarp atskirų valstybių. Ji taip pat leidžia naudoti resursus, o tai yra išgaunama net ir geresnė produkcija ir pasiekiamas aukštesnis produkcijos efektyvumo lygis. Bet PPO prekybos sistema siūlo kur kas daugiau. Ji padeda išaugti efektyvumui ir mažina kainas, nes svarbiausi principai yra puoselėjami ir saugojami. Galime tik įsivaizduoti situaciją, kur kiekviena šalis nusistato sau atskiras taisykles ir skirtingus muitų dydžius importuojant iš vis kitų šalių partnerių. Įsivaizduokime, kad kompanija vienoje šalyje nori importuoti žaliavas ar kokias tai sudėtines dalis – varį laidų tiekimui ar elektrines skydines, pavyzdžiui jos paties gamybai. Tai nebūtų pakankama šiai kompanijai pažiūrėti į siūlomas kainas visame pasaulyje. Kompanija turėtų atlikti skaičiavimus apie skirtingus kiekvienos šalies muitų dydžius, kurie turėtų būti mokami importuojant prekes, ir tai priklausytų iš kokios šalies importuojamos prekės atvyks, taip pat reikėtų išstudijuoti įvairių šalių susietus įstatymus. T.y. perkant varį ar tam tikras elektros skydines būtų sudėtinga. Paprastais žodžiais tariant tai iškiltų diskriminacijos problemos. Imkime prielaidą, kad vyriausybė paskelbė, jog muitų dydžiai bus vienodi toms pačioms prekėms, nežiūrint iš kokios šalies jos bus importuotos. Taip būtų daug paprasčiau. Tokie pakeitimai taptų labiau efektyvesni ir kaštai būtų mažesni. Tada ir jokia diskriminacija negrėstų. 10. Puiki valdymo forma. Visų pirma negalima grįžti į neprotingas ir neefektyvias valdymo politikas. Svarbiausia, kad valdymo politika nebūtų korumpuota ir diskriminuota. Reikia ieškoti teisingų ir naudingų kelių. Visada valdymo forma turi tobulėti, kaip ir tobulėja visas pasaulis.III. Klaidingos interpretacijos
Nors narystės PPO bei tarptautinės prekybos liberalizavimo apskritai nauda yra visiškai suprantama susipažinusiems su ekonomikos dėsniais, dėl jų Lietuvoje tebevyksta viešos diskusijos, kuriose dėl informacijos trūkumo ar siaurų interesų gynimo klaidingai interpretuojamos Lietuvos narystės PPO pasekmės šalies ūkiui. Toliau pateikiamas Lietuvos visuomenės tarpe populiariausių ekonomine logika nepagrįstų “tiesų” sąrašas bei trumpi kiekvieno teiginio komentarai. Pirmas teiginys – Lietuvai narystė PPO yra žalinga, kadangi įstojus į ją dėl išaugusios konkurencijos žlugs vietos gamintojai ir ūkininkai. Pirmiausia reikia prisiminti, jog konkurencija yra rinkos pagrindas. Konkurencija sukuria paskatas tobulinti ekonominę veiklą, kelti produktyvumą ir vietos gamintojų konkurencingumą. Dažnai pamirštama esminė taisyklė, jog konkurencija yra technologinės pažangos ir ekonomikos augimo sąlyga. Konkurencija taip pat reiškia didesnį ir/arba platesnį prekių pasirinkimą vartotojams. Tiesa, visiškai natūralu, jog gamintojai ar paslaugų teikėjai yra linkę pasisakyti prieš konkurenciją – ji verčia keisti veiklos metodus ar sritį, nuolatos varžytis dėl pirkėjų. Užsienio prekybą riboti dažnai suinteresuoti ir politikai, siekiantys nepatenkintųjų ir konkurencija besiskundžiančių balsų. Galiausiai ir “prekybą reguliuojančios” institucijos ribodamos prekybą, “gindamos vartotojų interesus” įprasmina savo darbą ir joms teikiamą finansavimą. Būtent dėl to kai kas teigia, jog laisvos prekybos idėja visada yra populiaresnė universitetuose, nei įmonėse ar ministerijose. Tarptautinė prekyba ir konkurencija yra ypač svarbi tokiai mažai valstybei kaip Lietuva.1. PPO nauda turi ne tik vartotojai, bet ir gamintojai.
Ne tik perdirbėjai bei kiti įvežtas prekes naudojantys gamintojai, bet ir vietinėje rinkoje veikiančios įmonės. Šią naudą geriausiai iliustruoja santykinio pranašumo dėsnis, kurio dažnai nesupranta ne tik valdininkai, bet ir kai kurie Lietuvos ekonomistai. Šis prieš keletą šimtmečių pateiktas dėsnis teigia, jog neribojama tarptautinė prekyba sudaro sąlygas naudingai gaminti ir specializuotis visoms prekyboje dalyvaujančioms šalims. Kaip teigia vienas žinomiausių ekonomistų D. Ricardo “Esant visiškai laisvai prekybai, kiekviena šalis natūraliai skiria savo kapitalą bei darbo jėgą tiems užsiėmimams, kurie yra naudingiausi kiekvienai iš jų. Skatindamas pramonės augimą, atlygindamas išradingiausiems ir efektyviausiai išnaudodamas gamtos suteiktas galias, šis principas efektyviausiai ir ekonomiškiausiai paskirsto darbo jėgą…”. Laisva prekyba ir konkurencija geriausiai parodo, ką apsimoka gaminti, už ką Lietuvos įmonės gali tikėtis didžiausio pelno. Beje, taip mano ne tik vadinami ekonomistai liberalai. Santykinio pranašumo dėsnį “gražiausia ekonomikos mokslo idėja” įvardino Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson, kurio požiūris yra gana toli nuo liberalaus.
2. Nepagrįsti samprotavimai?
Remiantis šiuo požiūriu net ir vienašalis prekybos liberalizavimas, arba tai, kas vadinama nevienodomis pozicijomis, yra naudingas šalies ūkiui. Įsigilinę į santykinio pranašumo dėsnį supras, jog net ir tada, jei Lietuva netaikytų jokių muitų, o kitos šalys taikytų protekcionistinę politiką, Lietuvoje atsirastų ką gaminti, ir joje neliktų vien bedarbiai vartotojai, kaip kai kas tai įsivaizduoja. Galbūt kai kurie tai įvardintų “teoriniais, nuo realybės nutolusiais” samprotavimais. Tokiems “praktikams” reikėtų priminti J. M. Keynes pastebėjimą, jog tie, kurie laiko save tikraisiais praktikais, visada yra kokio nors akademinio rašeivos idėjų įkaitais. Mes visada remiamės tam tikromis pamatinėmis prielaidomis interpretuodami ekonominius reiškinius ir siūlydami politinius sprendimus. Kiekvienas kažkiek yra teoretikas, nes kitaip nesugebėtume suprasti mus supančių reiškinių, ir kiekvienas kažkiek yra praktikas, nes teorija prasminga tiek, kiek padeda geriau suprasti, kas vyksta realybėje. Pagaliau reikia pasakyti, jog nebus jokių staigių pokyčių Lietuvai įstojus į PPO, daugeliui prekių importo muitai mažės laipsniškai arba jau yra panaikinti, tad ne visai teisinga manyti, jog konkurencija staiga padidės. Tačiau ar dėl to turėtų džiaugtis vartotojai?
3. Konkuruoti – naudinga
Antras teiginys – įstojus į PPO svarbiausia Lietuvos rinką apginti (“konkuruoti su pigesniu importu”) naudojantis visomis teisėtomis priemonėmis. Lietuvoje vis dažniau pasigirsta raginimų ribotą produktų importą, naudojant “civilizuotas” rinkos apsaugos priemones – antidempingo, protekcinius bei kompensacinius muitus. Lietuvos diplomatai net ragina sekti Latvijos, sugebėjusios įvesti importo muitą kiaulėms ar Lenkijos, dažnai taikančios palyginamąsias kainas prekių vertei nustatyti, pavyzdžiu.
Tačiau šitaip pateikiama tik viena reiškinio pusė. Iš tiesų importuojama produkcija sukuria konkurencinį spaudimą vietos gamintojams, ypač jei jų yra nedaug ir jie anksčiau buvo sugebėję užsitikrinti rinkos apsaugą. Dėl šio spaudimo kyla grėsmė bankrutuoti, tapti bedarbiais. Kitaip sakant, prisitaikymas prie pokyčių rinkoje nėra lengvas. Tačiau tai yra socialinė problema ir ji turi būti sprendžiama socialinės politikos priemonėmis, pavyzdžiui, išmokomis. Tuo tarpu konkurencijos ribojimas, taikant rinkos apsaugos priemones, nors ir laikinai padedama daliai vietos gamintojų, yra ekonomiškai žalingas vartotojams, perdirbėjams, kitiems gamintojams bei visada stabdo bendrą šalies ūkio augimą. Rinkos apsaugos priemonės reiškia išteklių perskirstymą iš visų vartotojų keliems ginamiems gamintojams, o tuo pačiu ir paskatų efektyviai veiklai iškreipimą. Be to, rinkos apsauga sumažina paskatas gamintojams tobulinti savo veiklą. Tuo tarpu apsauga yra laikina – dėl ekonominių (augančios tarptautinės konkurencijos) ar politinių (kitų valstybių galimo atsako) priežasčių.4. Kyla interesų konfliktas
Be to, kartą prisiėmusi arbitro vaidmenį, vyriausybė patenka į konfliktuojančių interesų lauką. Geriausias pavyzdys yra cukraus rinkos apsauga. Aukščiau pateiktą teiginį taip pat dažnai mėgstama argumentuoti nuorodomis į kitų PPO narių “civilizuotą” politiką, pavyzdžiui, ES taikomas rinkos apsaugos priemones. Dažnai mėgstama sakyti, jog jei kitos šalys saugo savo rinką ir subsidijuoja žemės ūkio eksportą, jų pavyzdžiu turėtų sekti ir Lietuva. Iš tiesų, ES yra dažniausiai antidempingo muitus taikanti PPO narė, nuo jų jau yra nukentėję ir kai kurie Lietuvos eksportuotojai. Tačiau tokių priemonių taikymas nereiškia, jog jomis turėtų sekti ir Lietuva, kadangi jos yra ne ekonominės logikos, bet interesų grupių spaudimo rezultatas. Jos pabrangina vartotojų perkamą produkciją bei sukelia atsakomųjų veiksmų grėsmę. Tą patį galima pasakyti apie ES eksporto subsidijų taikymą. Nors ES teisė jas taikyti bei Lietuvos įsipareigojimai jų atsisakyti paskatino kalbas apie neteisingą konkurenciją, tačiau tokius argumentus taip pat reikia vertinti atsargiai. Iš tiesų, ES subsidijuojama produkcija iškreipia konkurenciją ir kainas. Tačiau Lietuvos atsakymas tuo pačiu neištaisytų konkurencijos, bet ją dar labiau iškreiptų. Tai reikštų išteklių švaistymą ir gamintojų rėmimą vartotojų bei mokesčių mokėtojų sąskaita. Kita vertus, Lietuvos vartotojams reikėtų džiaugtis, kad dalį jų perkamos produkcijos kainos sumoka ES mokesčių mokėtojai. Be to, tikėtina, jog netrukus ES turės atsisakyti tebetaikomų eksporto subsidijų.
5. Paradoksalus argumentas
Trečias teiginys – Lietuva išsiderėjo geresnes narystės PPO sąlygas, nei Latvija ar Estija, kadangi buvo užsitikrintas didesnis paramos žemės ūkiui lygis. Šis argumentas yra ypač mėgstamas Lietuvos derybininkų. Jo populiarumą galima suprasti – jei derybų dėl narystės PPO metu reikėjo kreipti diplomatines pastangas į PPO ir jos narių įtikinimą, prieš balsavimą Seime narystės PPO nauda reikėjo įtikinti garsiausiai prieš ją protestuojančias interesų grupes. Paprastai vartotojai dėl didelio savo skaičiaus ir išsklaidytos prekybos liberalizavimo naudos negali atsverti labai aiškiai didesnės konkurencijos spaudimą patiriančių gamintojų balso. Todėl ir pateikiami argumentai už narystę PPO, kurie prieštarauja ekonominei logikai ir PPO tikslams. Šį “laimėjimą” galima apibūdinti taip – mes džiaugiamės užsitikrinę kuo didesnį protekcionizmo lygį stodami į organizaciją, kurios tikslas yra šalinti protekcionizmą pasaulyje. Arba kitaip sakant, visiems vartotojams teigiama, kad turėtume džiaugtis dėl to, kad teks už kai kuriuos produktus dar ilgesnį laiką mokėti daugiau. Tokius argumentus galima suprasti, tačiau sunku pateisinti. Šitaip neteisingai Lietuvos visuomenei pateikiamos narystės PPO pasekmės ir patys šios organizacijos tikslai. Ar tai reiškia, jog Lietuvos derybininkai ir įstojus į PPO priešinsis tolesniam prekybos liberalizavimui derybų raundų metu? Kokiu pagrindu bus formuojama “nacionalinė pozicija”? Iki šiol “nacionalinė” reiškė kai kurių ūkininkų ir gamintojų grupių interesus, bet ne visų vartotojų, kurie ir yra visa Lietuvos visuomenė.
6. Didesnis prekių pasirinkimas
Ketvirtas teiginys – narystė PPO yra žalinga, kadangi įstojus į PPO Lietuvą užplūs pigesnės ir prastos kokybės prekės. Sunku suprasti, kodėl reikėtų baimintis pigesnių prekių pasiūlos. Juk tai reikštų mažesnes namų ūkių, vartotojų išlaidas, o tuo pačiu daugiau pinigų kitoms prekėms bei didesnį gyventojų gerbūvį. Tad reikėtų tikėtis, jog kuo daugiau pigesnių prekių užplūs Lietuvą. Tačiau kadangi jau dabar virš 60 proc. užsienio prekybos vyksta laisvai, o ir įstojus į PPO importo muitai sumažės nežymiai, tai turbūt bus laipsniškas procesas.
Tiesa, ne rečiau baiminamasi, jog sumažinus apribojimus importui, vartotojai nukentės dėl prastesnių importuojamų prekių. Tačiau toks argumentas arba rodo ekonomikos neišmanymą, arba slepia atskirų gamintojų interesus. Apribojimų importui sumažinimas sukuria sąlygas didesniam prekių pasirinkimui, tad svarbiausia, jog vartotojai gali rinktis, kokios kokybės ir kainos prekes jiems geriausia pirkti, atsižvelgiant į savo pomėgius ir pajamas. Pastebėtina, jog importo ribojimas kaip tik dažniausiai neigiamai paliečia vargingiausias gyventojų grupes, nes apribojamas pigesnių prekių importas, ypač jei tai yra maisto prekės. Baigiant galima pacituoti vieną iš pokario tarptautinės prekybos sistemos bei PPO pirmtako GATT architektą tuometinį JAV valstybės sekretorių Cordell Hull – “aš niekada neabejojau ir nesuabejosiu savo tikėjimu, jog taika ir tautų gerovė yra neatskiriamai susijusi su … maksimalia praktiška tarptautinės prekybos laisve”.IV. Dokumentai, prie kurių prisijungė Lietuvos Respublika stodama į PPO.
1. Bendrasis susitarimas dėl muitių tarifų ir prekybos (GATT 1947), sudarytas 1947 m. spalio 30 d. Ženevoje General Agreement on Tariffs and Trade Ženeva, 2000.12.08 Įsigaliojo 2001.05.31 “V.Ž.” – 2001 Nr.46 2. Baigiamasis dokumentas, išreiškiantis daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raundo rezultatus, sudarytas 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše Final Act embodying the Results of the Uruguay Round of Multilateral Trade Negotiations Ženeva, 2000.12.08 Įsigaliojo 2001.05.31 “V.Ž.” – 2001 Nr.46 3. Sutartis dėl civilinės aviacijos orlaivių prekybos, sudarytas 1979 m. balandžio 12 d. Ženevoje Agreement on Trade in Civil Aircraft Ženeva, 2000.12.08 Įsigaliojo 2001.06.30 “V.Ž.” – 2001 Nr.46 4. Lietuvos prisijungimo prie Marakešo sutarties, įsteigiančios Pasaulio prekybos organizaciją, protokolas Protocol of Accession of the Republic of Lithuania to the Marrakesh Agreement Establishing the World Trade Organization Ženeva, 2000.12.08 Įsigaliojo 2001.05.31 “V.Ž.” – 2001 Nr.46 5. Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Meksikos Valstijų supratimo memorandumas dėl geografinių nuorodų apsaugos Memorandum of Understanding between the Republic of Lithuania and the United Mexican States on the Protection of Geographical Indications Ženeva, 1999.10.14 Įsigaliojo 2001.05.31 “V.Ž.” – 2001 Nr.46 6. Darbo grupės dėl Lietuvos stojimo į Pasaulio prekybos prekybos organizaciją ataskaita Report of the Working Party on the accession of Lithuania to the World Trade Organization Ženeva, 2000.11.07 Įsigaliojo 2001.05.31 “V.Ž.” – 2001 Nr.46 7. Protokolas, iš dalies pakeičiantis Pasaulio prekybos organizacijos sutarties dėl prekybos civilinės aviacijos orlaiviais priedą, priimtas 2001 m. birželio 6 d. Ženevoje Įsigaliojo 2002.09.19 Įsigaliojimas: 3 punktas – kitą dieną po priėmimo
Išvadas
PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad šalys narės plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso – principus. Visos jos narės prekiauja laikydamasis organizacijos taisyklių, nustatytų 38 GATT[1] straipsniuose ir 28 PPO sutartyse. PPO buvo įkurta 1995 metais, pakeitusi nuo 1947 m. pasaulinę prekybą reguliavusį GATT. PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad šalys narės plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis.2001 m. gegužės 31 d. Lietuva tapo 141-ąja Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) (World Trade Organisation – WTO) nare. Narystė PPO turi didelės įtakos Lietuvos prekybos politikai, nes būtina užtikrinti tik tokias prekybos priemones, kurios atitinka organizacijos reikalavimus, bei teikia galimybę derėtis dėl palankesnių prekybos sąlygų su kitomis šalimis, taip pat sudaro prielaidas Lietuvai dalyvauti darant įtaką pasaulinės prekybos procesams.Lietuva, tapusi PPO nare, įgijo daugiau teisių ginti savo prekybinius interesus – tiek dalyvaudama tolesniame pasaulio liberalizavimo procese, tiek derėdamasi dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis šalimis (pirmiausiai Rusija ir Ukraina), tiek turėdama teisę kreiptis į PPO dėl padėties šalyse, nesilaikančiose nediskriminavimo principų, pakeitimo.Mūsų šalis įsipareigojo vykdyti įsipareigojimus visose prekybos srityse – pvz., prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, prekybos priemonių taikymo, intelektinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt., tinkamai įgyvendinti stojimo metu prisiimtus įsipareigojimus bei visų PPO sutarčių reikalavimus ir nuostatas. Vadovaujantis Lietuvos stojimo į PPO įsipareigojimais bei PPO sutarčių reikalavimais Lietuvoje vykdoma keičiamų ar naujai priimamų teisės aktų, tiesiogiai ar netiesiogiai įtakojančių šalies prekybos režimą, priežiūra, t.y., visi nauji ar keičiami teisės aktai turi atitikti PPO sutarčių nuostatas.Mūsų šalis įsipareigojo vykdyti įsipareigojimus visose prekybos srityse – pvz., prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, prekybos priemonių taikymo, intelektinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt.
Vadovaudamasi šiomis normomis, Lietuva liberalizuoja prekybą, reguliuoja paramą žemės ūkiui, vienodina teisės aktus. Prižiūrimi, keičiami ar naujai priimami teisės aktai, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiantys šalies prekybos tvarką. Taip, pvz., buvo rengiamos išvados dėl įvairių mokesčių bei draudimo įstatymų, LR Vyriausybės nutarimų dėl muitinio įvertinimo, mokesčių administravimo bei cukraus kainų nustatymo. Vykdydama PPO įsipareigojimus dėl prekybos liberalizavimo, Lietuva atitinkamai mažina tam tikrų iš organizacijos šalių narių importuojamų produktų.muitų tarifus. Pažymėtina, kad rengiant Lietuvos derybų pozicijas naujajam raundui, pirmiausia pasisakoma už visapusį prekybos liberalizavimą pasaulyje ir kartu akcentuojama, jog būtina atsižvelgti į nevienodas šalių startines pozicijas, nes senosios PPO narės, tarp jų ir ES ar JAV, taiko gerokai didesnes rinkos apsaugos bei paramos (pvz., žemės ūkiui) priemones. Lietuva mano, kad jau stojimo į PPO metu labai liberalizavo savo prekybos režimą, ir jis, kaip ir kitų neseniai įstojusių į PPO šalių, palyginti su senųjų PPO narių prekybos režimu, yra kur kas liberalesnis. Todėl Lietuva nuolat atkreipia dėmesį į nevienodas PPO narių startines pozicijas naujajame raunde ir kviečia šalis siekti sąžiningo ir vienodo prekybos taisyklių taikymo.Literatura
5. Bivainis J., Miškinis G., Žiaunys H.. Užsienio prekybos analizės metodika. Vilnius, 1999.6. Paul T. McGrath. Tarptautinės ekonomikos pagrindai. Vilnius, 1999.7. Salvatore D.. International Economics, 7th Edition. John Wiley & Sons, 2001. (5-tas leidimas išverstas į rusų kalbą: Д. Сальваторе. Международная экономика. М., 1998).8. Startienė G.. Tarptautinės prekybos finansavimas. Kaunas, 2002.9. Užsienio prekybos statistinės apskaitos metodika. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius, 1996.10. Europos Sąjunga. Enciklopedinis žinynas. Sudarytojas G.Vitkus. Vilnius, 200211. Gilpin R.. Tarptautinių santykių politinė ekonomika. 199812. Žiaunys H., Rimkus V. Lietuvos užsienio prekybos efektyvumo vertinimas. Pinigų studijos, 1999, Nr.3.13. Фомичев В.И. Международная торговля. Москва, 2001.14. Холопов А.В. Теория международной торговли. Москва, 2000.15. Teisės aktai