Komunikacijos svarba elektroninėje komercijoje

TURINYS

1. ĮVADAS 2
2. INTERNETO DALYVIAI. 3
2.1. Interneto techninis aprašymas. 3
2.2. Interneto dalyviai. 4
2.2.1. Telekomunikacijų operatorius. 4
2.2.2. Prieigos prie interneto paslaugų teikėjas. 4
2.2.3. Interneto paslaugų teikėjas. 5
2.2.4. Vartotojas. 5
3. BENDRAVIMO METODAI. 6
3.1. Elektronins paštas. 6
3.2. Naršymas ir paieška. 7
3.3. Naujienų grupės. 7
3.4. Leidiniai ir žinynai. 8
3.5. Pokalbių svetainės. 9
4. ELEKTRONINĖ PREKYBA. 12
4.1. Dalyviai. 12
4.2. Elektroniniai sandoriai. 12
4.3. Konfidencialumui iškylančios rizikos. 15
5. MASINĖS KOMUNIKACIJOS PRIEMONĖS. 17
5.1. Elektroninės spaudos vystymasis. 17
5.2. Naujienų pateikimo pokyčiai. 18
5.3. MKP internete – “už” ir “prieš”. 19
6. TELEVIZIJA BEI RADIJAS INTERNETE. 22
7. IŠVADOS 23
8. NAUDOTA LITERATŪRA. 241. ĮVADAS
Europoje ir pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama informacinės visuomenės plėtrai, kur vienu iš svarbiausių veiksnių yra nurodoma internetu teikiamų paslaugų plėtra. Internetas įgalina kokybiškai naujus ryšius su visuomene, suteikia daug naujų galimybių plėtojant efektyvesnius viešuosius ryšius. Tačiau čia svarbu atminti, kad internetas – tai nee strategija, o tik dar vienas įrankis siekiant įvairių užsibrėžtų tikslų. Pagrindinė užduotis vidinės ir išorinės komunikacijos procesuose – padėti išsamiau, lanksčiau komunikuoti su tikslinėmis grupėmis, bendruomenėmis, partneriais, ar net kažkokios įmonės darbuotojais. Tai įgalina bendrauti su didele auditorija ir kartu su kiekvienu tos auditorijos dalyviu asmeniškai. To neleido nei vienas kitas iki interneto versle naudotas telekomunikacijos kanalas. Dabar kasdien milijonai žmonių dirba internete: naršo, ieško informacijos, naudojasi elektroniniu paštu, dalyvauja naujienų grupėse, reklamuojasi ir t.t. Taigi, šiame darbe panagrinėsiu apie tiipiškiausias situacijas, su kuriomis gali susidurti interneto vartotojai, pasinaudodami bet kuria e-verslo paslauga ir kokia yra komunikacijos reikšmė virtualiame, iš prigimties labai dinamiškame ir greitai besivystančiame internetiniame pasaulyje.2. INTERNETO DALYVIAI.
2.1. Interneto techninis aprašymas.
Norėdami tinkamiau panaudoti internetą komunikacijos procesuose, turime pirmiausiai suvokti jo pa

anaudojimo galimybes. Internetas yra pasaulinis kompiuterių tinklas, kuriame kompiuteriai tarpusavyje bendrauja TCP/IP protokolo (Transmission Control Protocol/Internet Protocol) pagalba. Jis įgalina milijonus žmonių bendrauti tarpusavyje “virtualioje erdvėje”, o taip pat naudotis gausia informacija iš viso pasaulio. Istoriniu požiūriu, interneto protėvis yra ARPAnet karinis tinklas (sukurtas JAV 1969). Jo esmė buvo sukurti skaitmeninį tinklą, įgalinantį kompiuterius, valdomus kariškių, krašto apsaugos rangovų ir mokslininkų, vykdančių su krašto gynyba susijusius tyrimus, bendrauti tarpusavyje per daugybę kanalų, net jei tam tikra šio tinklo dalis būtų sugadinta karo metu.
Internete kiekvienas kompiuteris yra indentifikuojamas vieninteliu skaitmeniniu IP adresu. IP tinklas remiasi mažų informacijos paketų perdavimu. Kiekviename pakete yra IP siuntėjo ir gavėjo adresas. Šio tinklo veikimo principas nėra grįstas tiesioginiu sujungimu. Tai reiškia, kad priešingai nei telefonų tinkle, prrieš pradedant bendravimą nereikalingas joks preliminarus dviejų įrengimų sujungimas. Tai taipogi reiškia, kad tuo pačiu metu galima bendrauti su dideliu skaičiumi partnerių.
IP adresų skaičius yra ribotas. Jie skiriami vadovaujantis tarptautine tvarka, už jų naudojimo strategiją ir globalų paskirstymą yra atsakinga organizacija IANA, kuri išskiria dideles IP adresų sritis regioninėms organizacijoms, atsakingoms už IP adresų paskirstymą savo regionuose. Šiuo metu Europoje IP adresus skirsto RIPE NCC organizacija, kuri savo ruožtu išskiria mažesnes adresų sritis lokalioms IP adresus skirstančioms organizacijoms, vadinamoms LIR (L
Local Internet Registries). Dažniausiai tai būna prieigos prie Interneto paslaugas teikiančios įmonės. Lietuvoje LIR statusą turi šios organizacijos ir kompanijos:
– LITNET (Kauno technologijos universitetas);
– VĮ “Infrostruktūra”;
– UAB “Omnitel”;
– AB “Lietuvos telekomas”;
– UAB “Bitė GSM”;
– UAB “Delfi”;
– UAB “Penki kontinentai”;
– UAB “Baltneta”;
– UAB “Kabelinių ryšių tinklai”;
– UAB “Init”.
(duomenys paimti iš www.ripe.net.).
Prieigos prie interneto teikėjas paprastai turi duomenų registracijos bylą su paskirtais IP adresais, abonentų asmens duomenimis, adreso paskyrimo data, laiku ir trukme. Be to, jei interneto vartotojas naudojasi viešais telekomunikacijų tinklais (mobilus arba stacionarus telefonas), numeris, kuriuo yra skambinama (taip pat data, laikas ir trukmė) yra užregistruojamas telefonų kompanijos sąskaitų išrašymo tikslams.2.2. Interneto dalyviai.
Kuomet interneto vartotojas (privatus asmuo) jungiasi prie interneto, jis naudojasi tam tikrų organizacijų paslaugomis. Šios organizacijos turi galimybę atlikti įvairias duomenų registravimo ir apdorojimo operacijas (pvz. Telekomunikacijų operatoriai registruoja sujungimus, Interneto paslaugų teikėjas registruoja aplankytas interneto svetaines ir t.t.), ir tai gali būti susiję su asmens privatumu.2.2.1. Telekomunikacijų operatorius.
Anksčiau Europoje telekomunikacinė infrastruktūra buvo tradicinių telefono operatorių de facto monopolis. Tačiau šiuo metu situacija pasikeitus – atsirado mobilių telefonų tinklai, duomenų perdavimo operatoriai, kabelinės televizijos su savo kabeliniais, optinio pluošto ir bevieliais tinklais, atsirado naujos technologijos (WAP, UMTS ir t.t.) todėl konkurencija telekomunikacijų operatorių tarpe sparčiai auga.
Tradiciniai telefono operatoriai vis dar yra svarbūs dalyviai, kadangi jie leidžia perduoti duomenis tarp in
nterneto vartotojo ir Prieigos prie interneto paslaugų teikėjo.
Telekomunikacijų operatorius apdoroja informacijos srautus sąskaitų išrašymo tikslams, pavyzdžiui, numeris, iš kurio skambinama bei jo buvimo vieta (mobiliems telefonams), numeris, į kurį skambinama, data, laikas ir ryšio seanso trukmė.2.2.2. Prieigos prie interneto paslaugų teikėjas.
Prieigos prie interneto paslaugų teikėjas paprastai sutarties pagrindu suteikia TCP/IP prijungimą:
– asmenims, naudojantiems įprastą arba ISDN modemą. Šiuo atveju abonentas gauna IP adresą, kuriuo naudojasi tol, kol yra prisijungęs, ir šis adresas tikriausiai pasikeis, kai jis jungsis kitą kartą. Tai vadinama dinaminiu IP adresu.
– Norėdamas prisijungti, asmuo turi sudaryti sutartį ir nurodyti savo vardą, pavardę, adresą ir kitus asmen sduomenis. Paprastai vartotojas gauna vartotojo identifikacinį vardą (juo gali būti jo pseudonimas) ie slaptažodį, kad niekas kitas negalėtų naudotis jo abonentine sutartimi. Saugumo sumetimais Prieigos prie interneto paslaugų teikėjas paprastai sistemiškai registruoja datą, laiką, trukmę ir dinaminį IP adresą, suteiktą interneto vartotojui, savo bylose. Kadangi yra įmanoma susieti registrą su vartotojo IP adresu, šis adresas turi būti traktuojamas kaip asmeninio pobūdžio duomenys.
– Organizacijoms, kurios jungiasi per įprastą arba ISDN modemą arba per skirtinę liniją, išnuomotą kompanijos biurui. Šią skirtinę liniją paprastai suteikia tradicinių telekomunikacijų operatorius.
Prisijungti taip pat galima per palydovą arba stacionarią radijo sistemą.
Prieigos prie interneto paslaugų teikėjas suteikia kompanijai IP adresą ir užtikrina, kad ši
is adresas būtų pasiekiamas iš interneto. Paties prieigos prie interneto teikėjo linija ir kitos išsinuomotos linijos yra prijungtos prie kitų, stambesnių Prieigos prie interneto teikėjų. 2.2.3. Interneto paslaugų teikėjas.
Interneto paslaugų teikėjas (IPT) teikia paslaugas atskiriems asmenims ir kompanijoms interneto tinkle. Jam priklauso arba jis nuomojasi IP prijungimą ir naudojasi serveriais, pastoviai prijungtais prie interneto. Dažniausiai jis siūlo tinklapių saugojimą (tinklapiai saugojami jo tinklo serveryje), prieigą prie naujienų grupių, prieigą prie elektroninio pašto. Tai apima vieną ar daugiau serverių, naudojančių tam tikrus protokolus.

Firma, atliekanti Prieigos prie interneto teikėjo funkcijas, dažnai siūlo interneto paslaugų teikėjo paslaugas. Dėl to vartotojams bendras interneto paslaugų teikėjo terminas, apimantis ir Prieigos prie interneto teikėjus, ir Interneto paslaugų teikėjus. Tačiau koncepciniu požiūriu jie atlieka skirtingas funkcijas, nes būtent Priegos prie interneto teikėjas, būdamas vartais į internetą, nukreipia visą informacijos srautą iš interneto abonento, o Interneto paslaugų teikėjas tik yra informuotas apie tai, kas vyksta jo tarnybinėje stotyje. Kai vartojamas terminas Interneto paslaugų teikėjas, paprastai jis apima ir Priegos prie interneto teikėjus. Terminas Prieigos prie interneto teikėjas yra vartojamas tik tada, kai yra aišku, jog jis yra susijęs tik su prieiga; visais kitasi atvejais vartojamas apibendinantis terminas Interneto paslaugų teikėjas. 2.2.4. Vartotojas.
Interneto vartotoju gali būti atskiras asmuo, prisijungiantis prie interneto namuose, paprastai naudojant laikiną IP prisijungimą per įprastą ar ISDN modemą, arba pastovų prisijungimą (todėl naudojamas pastovus IP adresas) per ADSL, kabelinę TV ir t.t. Prisijungimas per mobilų telefoną yra brangesnis, tačiau taip pat įmanomas.

Tuo atveju, jeigu abonentas pateikia klaidingus asmens duomenis arba naudojasi kito vartotojo asmens duomenimis (parastai pateikiant kokio nors kito vartotojo identifikacinį vardą/pavadinimą ir slaptažodį), yra įmanoma atsekti tos linijos savininką, kuriam buvo suteiktas konkretus IP adresas, palyginus šią informaciją su informacija, esančia Prieigos prie interneto teikėjo registre. Tai daro policijos pareigūnai, norėdami susekti nusikalstamus įsibrovimus į kompiuterius, prijungtus prie interneto.

Ta pati procedūra tuo atveju, jeigu atskiras asmuo naudojasi lokaliu tinklu (LAN) arba intranetu.

Vartotoju taipogi gali būti organizacija, viešoji įstaiga arba kompanija. Ji gali naudotis internetu ne vien tik tam, kad galėtų siųsti laiškus ar surasti informaciją, bet ir tam, kad surinktų duomenis, reikalingus jos uždaviniams ar veiklai vykdyti (administracinės procedūros, prekių pardavimas arba paslaugų teikimas, žinynų spausdinimas, nedidelės reklamos, anketų išsiuntimas, t.t.).3. BENDRAVIMO METODAI.
Bet kas, turintis priėjimą prie interneto, gali pasinaudoti įvairiais bendravimo ir informacijos paieškos metodais. Populiariausi jų yra elektroninis paštas, interneto naršymas, naujienų grupės, leidiniai ir žinynai, pokalbių svetainės.3.1. Elektronins paštas.
Elektroninis paštas leidžia atskiram asmeniui išsiųsti elektronines žinutes kitam asmeniui arba grupei adresatų. Žinutė paprastai yra saugoma elektroniniu būdu serveryje ir laukia, kol jos gavėjas patikrins savo elektroninio pašto dėžutę, o kartais praneša apie savo atėjimą kokia nors įspėjimo forma.

Elektroninio pašto siuntimo procese dalyvauja keli dalyviai:
– žinutės siuntėjas
– žinutės gavėjas (elektroninio pašto adreso savininkas)
– elektroninio pašto paslaugų teikėjas (pašto serveris, kuriame saugomos interneto vartotojui atsiųstos elektroninio pašto žinutės, kol šis jų nepasiima)
– siuntėjo naudojamos elektroninio pašto programinės įrangos gamintojas
– gavėjo naudojamos elektroninio pašto programinės įrangos gamintojas
– pašto serverio programinės įrangos gamintojas.
Vartotojas, kuris nori pasinaudoti elektroniniu paštu, turi turėti:
– elektroninio pašto kliento programą, kuri instaliuojama vartotojo kompiuteryje
– elektronino pašto adresą
– prisijungimą prie interneto.3.2. Naršymas ir paieška.
Geriausiai žinoma bendravimo per internetą priemonė yra interneto (www – World Wide Web) naršymas, kuri leidžia vartotojams atrasti informacijos, saugomos nutolusiuose kompiuteriuose. Internetas sudarytas iš didelio skaičiaus dokumentų, saugomų skirtinguose kompiuteriuose visame pasaulyje. Naršymas internete yra gana nesudėtingas. Vartotojas gali arba įrašyti žinomo puslapio adresą, arba nurodyti vieną ar daugiau raktažodžių “paieškos serveriuose” ir taip surasti dominančio dalyko adresus. Interneto vartotojas kartais turi pasirinkti tinklapį, reklamos siūlomas nuorodas, užpildyti įvairias formas. Visi šie veiksmai bendrai vadinami “naršymu tinkle”. Praktikoje tai atliekama su interneto naršymo programa, kuri sujungia interneto vartotoją su kur nors kitur internete esančia interneto svetaine. Kai yra prisijungiama prie svetainės, svetainė surenka visą informaciją apie apsilankiusį interneto vartotoją. Svetainė taip pat žino, iš kurio tinklo interneto vartotojas buvo perkeltas. Ši informacija apie apsilankymus svetainėje paprastai yra saugoma “Bendrame registro faile”

Prisijungus prie svetainės, papildoma informacija yra renkama komunikaciniame procese tarp populiariausios peržvalgos programos programinės įrangos, naudojamos interneto vartotojų, ir aplankytų svetainių.. Tokia informacija dažnai vadinama “pokalbių duomenimis”.

Iš skaitytojo pusės internetas gali būti palyginamas arba su didele biblioteka su milijonais prieinamų ir indeksuotų leidinių, arba su plačia alėja, kurioje siūlomos prekės ir paslaugos. Bet kuris asmuo ar organizacija, turinti prie interneto prijungtą kompiuterį, gali skelbti arba rinkti informaciją. Informacijos skelbėjais ir rinkėjais gali būti vyriausybinės agentūros, švietimo įstaigos, komerciniai subjektai, interesų grupės ar pavieniai asmenys. Jie arba pateikia savo medžiagą visiems interneto vartotojams be išimties, arba apriboja galimybę naudotis tam tikroms grupėms.3.3. Naujienų grupės.
Naujienų grupės yra forumai, suklasifikuoti pagal temas, kur visi duomenys atsiųsti vartotojo yra saugomis fiksuotą laiko tarpą, kad kiti vartotojai galėtų atsiųsti atsakymus ar savo pastebėjimus tam tikru klausimu ir taip dalyvauti komunikaciniame procese. Kiekvienas serveris palygina savo Straipsnių sąrašą kiekvienoje diskusijų grupėje su kitais sąrašais ir pasikeičia su jais naujais Straipsniais. Tokių palyginimų rezultate vyksta milijonai pasikeitimų duomenimis internete. Turėdami kelias grupes, vartotojai saugo tik tam tikrą pasirinktų grupių sąrašą, o informacinė programinė įranga pateikia tik naujienų pavadinimus, tuo tarpu, kai Straipsnių tekstinės dalys gali būti aktyvuojamos suinteresuotų vartotojų iniciatyva.3.4. Leidiniai ir žinynai.
Leidiniai ir žinynai internete paprastai yra pateikiami duomenų bazės forma, kuri siūlo paieškos kriterijus, pagal kuriuos galima gauti informacijos apie vieną ar kelis asmenis. Galimybė operatyviai gauti informacijos iš viešų registrų ar kitų viešai prieinamų šaltinių yra kartu ir galimybė toliau pasinaudoti asmeniniais duomenimis pasaulinius mastu kitokiems tikslams, negu, kad jie buvo viešai paskelbti pirmąjį kartą. Duomenų kompiuterizacija bei galimybė vykdyti pilno teksto paieškas leidžia turėti neribotą skaičių būdų informacijai užklausti ir rūšiuoti, o plintant internetui, vis auga informacijos rinkimo netinkamiems tikslams rizika. Be to, kompiuterizacijos dėka pasidarė žymiai lengviau apjungti viešai skelbiamus duomenis iš įvairių šaltinių, ir taip surinkti informaciją apie atskirų asmenų statusą ar elgsenos ypatumus. Asmeninių duomenų skelbimas viešai skatina atsirasti naujiems duomenų sandėliavimo ir duomenų gavybos metodams. Naudojant šiuos metodus duomenys gali būti renkami iš anksto nenurodant jokio tikslo, o nurodant juos tik tuomet, kai yra faktiškai panaudojami duomenys. Pavyzdžiui, teismo nutartčių dokumentai, jų skelbimas elektroninėje formoje gali būti legalus informacijos apie teismų veiklą šaltinis, bet suteikus plačius paieškos kriterijus teismo byloms, galima sudaryti informacinių bylų apie atskirus asmenis sudarymo galimybę. Taip atsitiktų, jeigu į duomenų bazes būtų kreipiamasi, siekiant gauti teismo sprendimų tam tikro asmens atžvilgiu sąrašą, o ne informacijos apie teismų praktiką.

Galimybė gauti duomenis elektroninėje formoje reiškia, kad juos galima būtų panaudoti įvairiems tikslams: pvz., tiesioginiam marketingui, atrenkant tame pačiame regione gyvenančių asmenų kategorijas (galbūt, siekiant parduoti signalizacijas gyvenvietėms), arba asmens identifikavimui bei užregistravimui, kuris skambina firmai su paprastu ir jo giliu įsitikinimu anonimišku prašymu suteikti informacijos.

Leidiniai internete gali leisti atsirasti kitoms asmeninės informacijos rinkimo formoms, orientuojantis ne tik į asmeninę informaciją, pateiktą pokalbių svetainėse, viešame registre ar žinyne, bet ir į tiesioginę informaciją, suteiktą asmeniniame internetiniame puslapyje. Automatiškas paieškos puslapių indeksavimas leidžia sudaryti bylas, kuriose pateikiama informacija, gauta iš tokių puslapių, o taip pat atlikti šių puslapių arba asmenų, prisidėjusių prie jų, marketingą ir “spamming’ą” (el.pašto žinučių siuntinėjimą).3.5. Pokalbių svetainės.
Vis daugiau žmonių jungiasi į interneto pokalbių svetaines, diegia virtualiems pokalbiams pritaikytas technologijas. Du ar daugiau asmenų, norinčių tiesiogiai pabendrauti, gali eiti į pokalbių svetainę ir dalyvauti pokalbyje realiu laiku spausdindami žinutes, kurios beveik iš karto pasirodo kitų dalyvaujančių pokalbyje asmenų kompiuterių ekranuose. Taigi, nuolat auga IRC (Internet Relay Chat- internetu perduodamas pokalbis), Webpage (Java) chat ir ICQ (I seek you – aš ieškau tavęs) programų vartotojų skaičius. Kuo gi patraukia elektroninis bendravimas? Juk dažniausiai jis atrodo labai ribotas – monitoriaus ekrane matomi tik bėgantys žodžiai. Nepaisant to, daugybė žmonių pasaulyje vieni su kitais susisiekia būtent taip.
Ne taip palačiai naudojamas ICQ – tai instrumentas, kuris informuoja vartotoją, dalyvaujantį dialoge, bet kokiu metu. Jis informuoja vartotoją, kai į dialogą įsitraukia iš anksto apibrėžti asmenys (asmeniniame kontaktų sąraše), ir leidžia jam su jais susisiekti, šnekėtis bei siųsti žinutes tuo metu, kai vartotojas naršo po tinklą – su sąlyga, kad visi dalyviai naudotųsi ICQ. Programai galima liepti, kad padarytų vartotoją nematomu, praneštų, jog jo dabar nėra ar su juo negalima susisiekti.
Kita pokalbių rūšis – Webpage Chat – leidžia šnekučiuotis be atskiros programos: vienintelis instrumentas, kurio reikia yra interneto naršyklė. Egzistuoja du webpage chat tipai: dedikuotasis, esantis daugumoje tinklo portalinės paieškos svetainių, ir paprastas, kurį gali nustatyti atskiras individas savo paties tinklapyje. Nors juo nėra sudėtinga naudotis, jo galimybės yra ribotos: galima keistis tik tekstais, tačiau yra neįmanoma keisti spalvų arba nusiųsti garsus, arba gauti bei siųsti failus, arba pritaikyti viską, kas susiję su pokalbių sąsaja (interface), skirtingai nuo IRC.
Taigi, populiariausias komunikacijos būdas ir yra IRC. Tai orginali pokalbių terpė internete. Ji naudojasi protokolu, leidžiančiu vartotojams bendrauti realiu laiko momentu viešame forume su neapibrėžtu skaičiumi žmonių arba asmeniškai tik su vienu korespondentu. Pokalbių svetainės (Chat rooms) priklauso nuo diskusijų temos, kaip ir naujienų grupės, tačiau skiriasi nuo pastarųjų tuo, kad pasibaigus diskusijai, forumai yra nutraukiami.

Ši technologija tampa vis plačiau naudojama ir Lietuvoje. Statistiniais duomenimis daugiausiai lietuviškuose IRC serveriuose yra kanalų, kuriuose plepa nuo 3 iki 10 lankytojų (tokių kanalų per dieną būna maždaug 230), labai daug ir “vieno žmogaus” kanalų (apie 200). O IRC kanaluose, sudarančiuose LitNet tinklą, vienu metu plepa vidutiniškai 1400-1600 vartotojų ir sukuriama 700-800 kanalų. Gerbėjų nemažai, nes IRC sudaro galimybes daugelio vartotojų vienalaikei sinchroniškai sąveikai, o tuo apčiu – ir ypatingam bendravimo būdui, bei lemia naujo sąveikos žanro kūrimąsi. Jei asmeniniame bendravime informaciją vieni apie kitus gauname ne tik iš sakomų žodžių, bet ir iš nevertabilių šaltinių – fizinių ypatybių, aprangos, kūno kalbos, veido mimikos, pagaliau ir bendravimo aplinkos – tai IRC aplinkoje fizinė žmogaus išorė neegzistuoja, visa informacija perduodama tik tekstu. Tačiau šis elektroninis tekstas yra dinamiškas – IRC aplinkoje tekstu ne tik perduodamos mintys, bet ir kuriama virtuali aplinka, kontaktas, bendravimo stilius, bendraujančiųjų įvaizdis. Teksto dinamikos įspūdį sukuria kalbos formalumas/neformalumas, specifiniai posakiai, žodžių sutrumpinimai, iškraipymai, angliškų specifinių IRC trumpinių ir posakių vartojimas, tipografinės žinučių charakteristikos, t.y. vadinamieji “emotikonai” (šypsenėlės, bučiniai, išgąstis) ir t.t.

Apibendrinant IRC savybes, galima teigti, kad nors kanalų yra labai daug, bendravimas juose vyksta iš esmės panašiai. Tai tarsi terpė, į kurią žmonės jungiasi norėdami pabendrauti – pasikeisti informacija, papokštauti, paprašyti pagalbos arba tiesiog greičiau praleisti laiką. Vartotojai dažniausiai dalyvauja keliuose kanaluose tuo pačiu metu. Šiuo aspektu galima išskirti dvi “grupe.s” – pirma, tai vartotojai, kurie bazuojasi viename kanale (namuose), tačiau retkarčiais paplepa ir kituose – kai savame kanale pasidaro liūdna, mažai žmonių, niekas nešneka ir t.t.; kita vartotojų grupė – žmonės, kurie nesibazuoja jokiame kanale, bet klaidžioja daugelyje kanalų, ilgiau ar trumpiau apsistodami viename arba kitame, bet neprisirišdami nė prie vieno.

Galima išskirti šias pagrindines pokalbių temas lietuviškuose IRC kanaluose:
1. Pokalbiai apie realius pasaulio ir Lietuvos įvykius – tokie pokalbiai primena tiesiogiai bendraujančios kompanijos pokalbius: apie naujausius politinius įvykius, prezidento vilą, būsimas krepšinio varžybas, straipsnį “Lietuvos ryte” ir pan.
2. Pokalbiai apie asmeninius kanalo dalyvių reikalus: apie pažįstamus žmones, egzaminus, keliones, automobilių taisymą ir pan.
3. Flirtas – labai dažnas reiškinys tiek pasaulinėje, tiek lietuviškoje IRC praktikoje; tiesa, lietuvika situacija gerokai skiriasi nuo pasaulinės tuo, kad čia dalyviai gyvena arba tame pačiame mieste arba yra atskirti per nedidelį atstumą, todėl užsimezgęs interaktyvus flirtas sparčiai tampa realus (užmezgus tokį kontaktą, labai greitai klausiama vardo, amžiaus, prašoma atsiųsti nuotrauką ir siūloma susitikti). Flirtuoti galima tiek pačiame kanale, pažįstamų pašnekovų būryje, tiek kviečiant nepažįstamą pašnekovą į atskirą pokalbių kambarį – tokiu atveju pagrindiniu akstinu pasirinkti vieną ar kitą pašnekovą būna jo pravardė.
4. Susitikimų (“meet”) organizavimas – šios temos svarba itin priklauso nuo kanalo. Kai kuriuose kanaluose realūs vartotojų susitikimai vyksta labai dažnai. Aptariama ne tik tai, kada, kur ir kaip vyks susitikimas, bet ir dalinamasi įspūdžiais, prisiminimais iš anksčiau vykusių susitikimų;
5. Ginčai – gana plati sfera. Ginčas gali būti teigiamas – tiesiog draugiškas pažįstamų persimetimas šmaikščiomis frazėmis, arba neigiamas – tikri konfliktai tarp vartotojų. Pastaruoju atveju svarbu, kas tie vartotojai, kadangi nesutarimai su kanalo, o ypač IRC operatoriumi gali baigtis liūdnai (pradedant “išspyrimu” (“kick”), uždraudimu įeiti į kanalą (“ban”) ir baigiant “nužudymu” (“kill”) – galimybės įsijungti į IRC atėmimu). Nesutarimai gali kilti ir dėl necenzūrinių žodžių vartojimo (nors apskritai necenzūrinių žodžių vartojimas lietuviškame IRC yra labai dažnas, yra sukurti plačiai paplitę keiksmažodžių išreiškimo kelių raidžių kombinacijomis būdai) arba “potvynio” (“flood”) – kanalo “užkimšimo” vieno vartotojo siunčiama informacija (tai, kiek eilučių iš eilės vienas vartotojas gali nusiųsti į kanalą, priklauso nuo paties kanalo operatoriaus).
6. Pagalbos prašymas – labai dažnas reiškinys. Prašoma labai įvairios pagalbos – pavyzdžiui, patarimo, kur gauti egzamino bilietų sprendimus, kaip rasti tam tikrą gatvę, prašoma išversti tam tikrą frazę ir pan. Be to, IRC kanaluose gana dažnai reklamuojamasi – siūloma įsigyti tam tikrų dalykų (pvz., egzaminų bilietai, referatai) arba kviečiama aplankyti kokį kanalą arba tinklapį.
7. Žaidimas – gana dažna tema IRC kanaluose. Jo metu imituojamos tam tikros situacijos, pasakojamos linksmos istorijos, “piešiami” piešinėliai arba net keičiamasi tarpusavyje pravardėmis (“nick’ais”), bet tik tarp gerų pažįstamų ir t.t.
IRC kanalų sukurtoje virtualioje erdvėje žmonių kalbos būdas, bendravimo stilius, specifinių IRC išraiškos priemonių naudojimas formuoja tam tikras sąveikos taisykles, kurias naujai ateinantys vartotojai, norėdami sėkmingai veikti šioje aplinkoje, turi perprasti ir išmokti. Tekstinių priemonių įvaldymo lygis – specifinių posakių žinojimas, tam tikras žodžių rašymo būdas, “emotikonų”, “veiksmo/savijautos” žinučių naudojimas – aiškiai atskiria IRC senbuvį ir naujoką. Tačiau iš kitos pusės, šio bendravimo temos bei pobūdis yra neatsiejami nuo realaus pasaulio, tikrojo pokalbio dalyvių gyvenimo..4. ELEKTRONINĖ PREKYBA.
Elektroninė prekyba gali būti apibrėžiama kaip “bet kokia sandorio forma, kurioje dalyviai sąveikauja elektroniniu būdu, o ne fiziniais pasikeitimais ar tiesioginiu fiziniu kontaktu”.

Šis apibrėžimas apima visus sandorius, susijusius su prekių ar paslaugų pirkimu, o taip pat tuos, kurie naudojami, siekiant pagerinti paslaugų kokybę arba privačių ar visuomeninių organizacijų naujų paslaugų teikimą.

Elektroninių sandorių daroma įtaka jaučiama visame pasaulyje, kadangi elektroninė prekyba pagal savo apibrėžimą yra globalinė ir įgalinanti kiekvieną kompaniją (nežiūrint jos dydžio ar apyvartos) siūlyti ir parduoti savo produktus viso pasaulio mastu. Elektroniniai sandoriai leidžia organizacijoms tapti efektyvesnėmis ir lankstesnėmis, palaikyti glaudesnius darbo ryšius su tiekėjais ir išpildyti savo klientu poreikius bei lūkesčius taip, kaip jie anksčiau yra apie tai tik svajoję. Tačiau šiems tikslams pasiekti reikalingi milžiniški informacijos kiekiai, o tai net gali sąlygoti įsiskverbimą į esmines konfidencialumo sritis.4.1. Dalyviai.
Pagrindiniai elektroninių sandorių dalyviai:
– vartotojas, fizinis asmuo, norintis nupirkti produktą ar paslaugą,
– elektroninis pardavėjas – subjektas, siūlantis produktus ar paslaugas per internetą
– finansinė platforma, užtikrinanti finansinių operacijų atlikimą. Ši platforma apima pardavėjo ir pirkėjo bankus bei atsiskaitymo kanalą. Šis atsiskaitymo kanalas apima visus ryšius tarp finansinių institucijų, įgalinančių pasikeitimą elektroniniais pinigais, užtikrinant, kad visi dalyviai laikytųsi nustatytų reikalavimų tokiam sandoriui atlikti.
Be to, reikia paminėti, kad šiame komunikacijos procese yra ir kitas dalyvis, kuris iš tiesų nedalyvauja elektroninės prekybos sandoriuose, tačiau vaidina svarbų vaidmenį perduodant signalus, kurie leidžia bet kokiu elektroniniu būdu perduoti duomenis – tai telekomunikacijų operatorius. Taip pat IPT, kuris teikia prieigą prie interneto. Ir patikėtieji treti asmenys. Sudėtingiausiais ir saugiausiais atvejais tokie asmenys yra reikalingi šalių autentiškumui paliudyti ir suteikti pakankamai tvirta šifravimą, užtikrinantį sandorio konfidencialumą.4.2. Elektroniniai sandoriai.
Galima išskirti tris elektroninių sandorių modelius, priklausomai nuo prekybos formų ir sandorio dalyvių ar operatorių.
1) Nematerialių prekių ir paslaugų operatyvus teikimas realiu laiku (online režime). Pagrinde tuo naudojasi programinės įrangos kompanijos ir komunikacijų įmonės, kurioms interneto infrastruktūra idealiai tinka nuotoliniams jų produkcijos pristatymui ir pardavimui realiu laiku. Tokia produkcija apima programines įrangas, vaizdo filmus, žaidimus ir muzikinius kūrinius, o taipogi žurnalų, laikraščių ar techninės paramos programų prenumeratas. Šiuo atveju yra sutaupoma daug (nereikia tiesiogiai kontaktuoti su klientais), išvengiama bet kokios priklausomybės nuo tarpininkų. Tai yra didelis privalumas toms kompanijoms, kurios užsiima tokio pobūdžio prekyba. Jos gali gauti tikslią informaciją apie vartotoją, jo mėgstamiausius užsiėmimus, interesus ir pirkimo modelius. Ši kategorija taip pat apima daugumą paslaugų, kurias siūlo visuomeninio sektoriaus organizacijos, tokias, kaip on-line savarankiškas mokesčių sumokėjimas, elektroniniai prašymai ar užklausimai socialinėms pašalpoms gauti ir t.t.
2) Elektroninis materialių prekių užsakymas. Ši kategorija apima daug įvairių tipų kompanijų. Pirmiausiai tai yra stambios įmonės, naudojančios internetą tiesioginiam kontaktui su vartotoju užmegzti. IT techninės įrangos gamintojai arba mažmenininkai buvo pirmieji, kurie pasinaudojo šiuo prekybos kanalu, kas yra akivaizdžiai suprantama dėl interneto vartotojo pobūdžio.
Šiandieną vis daugiau įmonių pardavinėja rūbus, kvepalus, knygas, kompaktinius diskus, aviabilietus ir t.t. Internetas suteikia mažoms ir vidutinėms įmonėms galimybę vystyti naują komercinę veiklą tokiu mastu, kurio nebūtų galima pasiekti naudojant jų tradicinius resursus. Iš tikrųjų, kaip kad pastebėta kai kurių stebėtojų, yra didelis skirtumas tarp pradinės investicijos, reikalingos šimtams tūkstančių kompaktinių diskų tiekti per elektroninę parduotuvę internete, ir bandymo tą patį padaryti, atidarius parduotuvę miesto centre. Be to, visos elektroninės komercinės svetainės, siūlančios materialias prekes, pilnai priklauso nuo logistikos organizacijos, skirtos pristatyti prekes galutiniam vartotojui į jo namus. Šios logistikos organizacijos šiuo metu investuoja į interneto technologijas, skirtas paremti elektroninius užsakymus ir stebėti gabenamas prekes tarp įmonių partnerių ir tarp logistikos kompanijos ir galutinio vartotojo, kad visi šio sandorio dalyviai realiu laiku galėtų sužinoti, kur einamuoju momentu yra užsakytos prekės ir kada jos atvyks. Šiuo atžvilgiu, turbūt visiškai įmanoma, kad tam tikri platintojai ir logistikos ekspertai nuspręs artimiausiu metu susijungti ir pasinaudoti pagrindine informacija, kuria disponuoja logistikos kompanijos apie paskirstymo procesą (pagrinde prekių paėmimo ir pristatymo adresus).
3) Komerciniai tinklai ir prekybos alėjos. On-line prekyba taipogi apima tradicinius platintojus, kurie neturi gerų žinių apie naujas technologijas. Jie gali prisijungti prie struktūros, vadinamos interneto alėjomis, kurios suteikia jiems galimybę demonstruoti savo prekes elektroninės prekybos alėjos vitrinose. Šiose alėjose parduotuvės yra suskirstytos į kategorijas ir lankytojai pasinaudoja paieškos sistema svetainėms, siūlančioms pageidaujamą produktą, surasti. Reklamines antraštes galima būtų surasti pagal įcestus raktažodžius arba aplankytas parduotuves, o interneto alėja savo nariams užtikrina saugią atsiskaitymo infrastruktūrą.
Priklausomai nuo jų vaidmens interneto prekybos alėjos dažnai renka itin smulkią ir tikslią informaciją apie lankytojus ir pirkėjus (aplankytas, parduotuves, interesus, pirkimo modelius, adresus, asmeninius duomenis ir atsiskaitymo informaciją), kuri gali būti labai naudinga klientų poreikių nustatymui rengiant reklamos ar marketingo strategijas. Šių alėjų vaidmuo gali pasikeisti ateityje, jeigu jos bus integruotos į platesnes svetaines, taip vadinamas portalais, kurios yra tinklo ”supersvetainės”, teiki.ančios įvairias paslaugas, įskaitant paiešką, naujienas, baltųjų ir geltonųjų puslapių katalogus, nemokamą el.paštą, diskusijų grupes, online apsipirkimą ir sąsajas su kitomis svetainėmis.
Šie modernūs portalai siūlo žymiai didesnes galimybes apsipirkimui viso pasaulio mastu ir per suklasifikuotą reklamą, ir per paieškos mechanizmus. Ir kada nors šiems portalams niekas nesutrukdys pasiūlyti savo pačių atsiskaitymo platformų bei sumanių vartotojų agentų, kurie galės surasti reikalingą svetainę, tartis dėl kainų ir sudaryti sutartis vartotojo vardu.
Šiuo metu jau vystoma nauja elektroninės komercijos forma – mobili elektroninė prekyba, paremta trečios kartos mobiliais telefonais ir kitais rankiniais prietaisais, kurie gali saugiai jungtis prie el.pašto ir tinklapių. Per mobilius telefonus galima sekti vartotojo buvimo vietą ir jo judėjimą, kas leidžia dar tiksliau apibūdinti vartotoją. Atsižvelgiant į telekomunikacijų kompanijų, IPT, portalų ir paieškos mechanizmų kompanijų susijungimus ir bendradarbiavimą, žymiai išauga duomenų apie individus kaupimo ir apdorojimo galimybės. Paprastas to pavyzdys gali būti reklama, pasiekianti žmones visur per jų monilius telefonus ar asmeninius skaitmeninius asistentus. Tai savotiška paslauga.

Interneto svetainės, kurios apdoroja elektroninius sandorius, turi korektiškai save autentifikuoti, t.y. pateikti įrodymus, kad jos yra tas, kuo ir skelbiasi esančios (“elektroniniai sertifikatai”). Operacijų atlikimo metu turi būti naudojamos šifravimo technologijos sandorio konfidencialumo ir vientisumo užtikrinimui.

Nepriklausomai nuo įvykdyto sandorio tipo ar naudojamos atsiskaitymo sistemos, esminis skirtumas tarp fizinio pasaulio ir elektroninio pasaulio yra tas, kad pirmajame galima užsiimti įvairia veikla, kuri išlieka anonimiška (vitrinų stebėjimas, pasivaikščiojimas po įvairias parduotuves, įvairių produktų tyrinėjimas ir, jeigu mokama grynais, prekių pirkimas). Tuo tarpu elektriniame pasaulyje viskas gali būti fiksuojama, apjungiama su anksčiau ar ką tik gauta informacija ir apdorojama su ypatingai mažais kaštais, siekiant turėti gausią informaciją apie kiekvieną individą. Ir tai gali būti atliekama ne tik be susijusio asmens sutikimo, bet netgi jam apie tai nežinant. Be to, su šiuo metu turimomis duomenų sandėliavimo ir duomenų gavybos technologijomis galima apdoroti milžiniškus informacijos kiekius, ne vien tik tam, kad atrinkti asmenis, atitinkančius kokius nors reikalavimus ar kriterijus, bet ir tam, kad atrasti užslėptus ryšius tarp iš pirmo žvilgsnio visiškai tarpusavyje nesusijusių duomenų ir taip išsiaaiškinti elgsenos modelius, kurie galėtų būti naudojami priimant komercinius ar administracinius sprendimus tam tikrų asmenų atžvilgiu.4.3. Konfidencialumui iškylančios rizikos.
Daugumoje atvejų, kuomet duomenų subjektas įvykdo pirkimą arba naudojasi paslauga (pvz., prenumerata), yra privaloma pateikti asmens duomenis pardavėjui arba paslaugos teikėjui, siekiant patvirtinti pirkėjo autentiškumą, suteikti apmokėjimo garantijas, bei fizinį arba elektroninį adresą prekių bei paslaugų pristatymui. Taigi, jei atsiskaitoma ne elektroniniais pinigais ir nesinaudojama konfidencialumą užtikrinančiomis technologijomis savo IP adresui paslėpti ir perkama nematerialias prekes, anonimiškumas retai kada bus įmanomas. Augant rizikoms, iškylančioms vartotojo konfidencialumui, yra svarbu užtikrinti, kad būtų imamasi adekvačių priemonių, garantuojančių, kad vartotojas gautų visą informaciją, reikalingą saugiems sprendimams ir pasirinkimams atlikti. Šiame informacijos tiekimo vartotojui procese turi dalyvauti keli dalyviai. Pirmiausiai, bet kuris duomenų valdytojas, renkantis duomenis, privalo suteikti visą reikalingą informaciją duomenų subjektui. Jeigu duomenų valdytojas yra privati kompanija, šių taisyklių laikymasis yra ne tik svarbus teisiniu požiūriu, bet ir jos pačios komercinių interesų atžvilgiu, kadangi taip padidės žmonių pasitikėjimas ir galbūt jie netgi palaikys ryšius su ta kompanija. Kalbant, pavyzdžiui, apie elektroninės prekybos plėtrą, buvo pastebėta, kad vartotojai nenoriai įsijungia į elektroninius sandorius, jeigu jie bijo, kad jų asmeniniai duomenys nebus tinkamai apsaugoti.

Jeigu duomenų vartotojas yra valstybinė institucija, duomenų apsaugos taisyklių laikymasis yra esminis elementas, kadangi tokios institucijos elgesys turėtų būti pavyzdžiu visai visuomenei. Pavyzdžiui, valstybinės institucijos, įgyvendinančios elektroninius vyriausybės veiksmus, turėtų traktuoti konfidencialumą, kaip vieną iš pasikeitimo duomenimis sistemos kertinių būdų. Be to, netgi tuomet, kai jos nevykdo duomenų valdytojo funkcijų, šių institucijų atsakomybė turi būti susijusi su bendro švietimo ir visuomenės informavimo sritimis.5. MASINĖS KOMUNIKACIJOS PRIEMONĖS.
Masinės komunikacijos priemonės (masinės informacijos priemonės, mass media) – informacijos skleidimo priemonės, kurios:
1) nukreiptos į masinę auditoriją
2) prieinamos visiems
3) korporacinis informacijos gamybos bei skleidimo būdas.
Masines komunikacijos priemones (MKP) galima suskirstyti į vizualines, garsines bei vizualines ir garsines MKP. Visų trijų tipų MKP sutinkamos ir internete, tačiau dėl gana silpno kanalų pralaidumo bei tam tikrų techninių priežasčių (pvz., daugybė video bei audio standartų) antro ir trečio tipo MKP nėra stipriai paplitusios. Tik nereikia manyti, kad jų iš viso neegzistuoja. Be abejo, nesunkiai galima surasti ir radiją, ir televiziją, tačiau kol kas tai nėra taip populiaru, kaip elektroninė spauda.5.1. Elektroninės spaudos vystymasis.
Dar 1990 metų pradžioje tik apie dešimtį didžiųjų laikraščių ir apie tuziną mažesniųjų turėjo kokių nors papildomų leidinių, ar interaktyvų internetinį laikraštį, arba buvo susiję su kokia nors internetine naujienų agentūra ir bendrai ruošdavo naujienas. Kai kurie laikraščiai, net jei nebuvo publikuojami internete, turėjo savo internetinius puslapius, tokiu būdu suvokdami būtinumą skelbtis pasauliui bei pripažindami interneto galybę.

Tų pačių metų viduryje, nauji internete publikuojami laikraščiai pasirodydavo vos ne kasdieną ir praktiškai kiekvienas didesnis laikraštis jau turėjo kokios nors formos internetinį produktą – patį laikraštį, ar tik jį reklamuojantį puslapį internete.

1996 metų pradžioje jau egzistavo 154 laikraščiai, kurių pilni numeriai pasirodydavo internete. 1996 spalio mėn. internetinėje duomenų bazėje jau buvo per 1562 įregistruotus internetinius laikraščius. 1997 metais internetinių laikraščių buvo3622, o iki tų pačių metų pabaigos jų skaičius išaugo iki 4000. Kaip ten bebūtų, toks staigus augimas šiuo metu yra smarkiai sumažėjęs, be to, apie 100 tokio tipo laikraščių net nutraukė savo veiklą internete, dėl per mažo pelno. Būtent pelningumo klausimas šiuo metu yra pats aktualiausias. Dabartinės pastangos pritraukti skaitytoją yra daug vaisingesnės, nei prieš kelis metus. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad 67% žmonių nuolat skaito laikraščius internete.

Nestebina tai, kad tokių internetinių laikraščių leidėjai yra dažniausiai labai dideli laikraščiai ar leidybinių centrų organizacijos, kurios sugeba padengti savo internetinio laikraščio nuostolingą leidimą. Vis dėlto, išlaikyti tokią padengimo sistemą anaiptol nėra lengva – dažnam laikraščiui ar žurnalui tenka pakloti daugiau nei 100 milijonų dolerių per metus, norint išlaikyti savo publikuojamą elektroninį leidinį visuotiniame tinkle. Visai nenuostabu, kad daugybė mažesniųjų laikraščių įsijungė į tokią laikraščių leidimo internete veiklą, joje palikdami dalyvauti vos kelis atsakingus žmones. Naujausi tyrimai parodė, jog dažniausiai tai – pilną darbo dieną dirbantis reklamos agentas, vienas atsakingasis už techninį sistemos darbą, bei pora redaktorių. Sunku būtų spręsti apie tokio mažo kolektyvo darbo kokybę –tai turbūt turėtų patikrinti laikas.5.2. Naujienų pateikimo pokyčiai.
Naujosios masinės informacijos priemonių kartos atstovai ketina sparčiai atsverti spaudos, kaip kertinio informacijos pateikimo būdo, reikšmę visuomenėje, bei siekia sukurti greitkelį informacijai.
Naujosios masinės informacijos priemonių organizacijos mėgino būti labai novatoriškos, vis mažiau darbuotojų prireikė naujosioms strategijoms įgyvendinti. Drąsiai galima teigti, jog pardavimai bei reklama buvo pagrindinis faktorius tokio tipo strategijoms sudaryti. Pavyzdžiui, internetinės svetainės iš esmės kuriamos siekiant patenkinti reklamos davėjų poreikius, pildant jų pageidavimus. Galima sakyti, jog “The Paper” intensyviai dirba su konkurentais tam, kad nustatytų bent minimalias taisykles, “standartus”, padėsiančius suvienodinti jų potencialias galimybes konkuruoti – kadangi ši naujoji rinka praktiškai neturi ribų. Tokiu būdu atsiranda bent jau bendra starto linija kiekvienai organizacijai, nuo kurios jos tęsia kovą jau savo jėgomis.
Sąvoka “konkurencija” tapo labai miglota. Tuo tarpu, kai dauguma laikraščių “grumiasi” su vietiniais, ar savo šalies konkurentais, internetiniai laikraščiai vis garsiau ima kalbėti apie konkurentus visuotiniame tinkle – ir jie paprastai nekalba apie elektronines kitų laikraščių paslaugas.
Internetiniai laikraščiai yra vienas dažniausių naujienų pateikimo būdų internete, be to jie susiję su platesnėmis visuomenės bei demokratijos koncepcijomis, apibrėžiami kaip ketvirtoji valdžia, tačiau galbūt reikšmingiausi kaip savo regiono visuomenės atstovai. Statistiniuose tyrimuose pastebėta, kad pirminis visuomenės supratimas apie žinių gavimo būdus nedaug tepakito – išskyrus tai, jog dabar bet kokio turinio straipsnius rasti daug paprasčiau ir tai žmonės greitai įsisavino. Tuo pat metu iš įvairių pokyčių visuotiniame tinkle augantis prieštaravimas internetinių laiktaščių galimybę pasiekti tiek, kiek pasiekė paprastoji spauda, paverčiamas abejotinu.
Didžiausią rūpestį kelia lėtai besivystanti naujo tipo visuomenė bei lėtai plintantis informacijos kiekio augimo pažinimas. Arba žmonėms atrodo sudėtinga kaskart persikelti iš virtualaus internetinio laikraščio pasaulio į kitą pasaulį, arba jie net nežino apie tai, kokį platų pasirinkimą jie turi. Savo galimybių žmonės nepajunta būtent dėl “grobikiškos” laikraščių politikos – išlaikyti vartotoją kuo ilgiau, neduodant jam galimybės aprėpti didesnį informacijos srautą, bei pačiam jį pasirinkti. Todėl naudingos nuorodos puslapyje retai talpinamos. Tai sumažina galimybe žmonėms susidaryti ne tokį tendencingą vaizdą. Tuo pačiu metu vykstąs technologinis karas dėl savo pateikiamos informacijos pranašumo jau tapo panašus į tikrą karą.Rūpestį taip pat kelia faktas, jog vartotojo navigavimas virtualiame puslapyje jo paties yra suprantamas kaip dalyvavimas žaidime, savotiška iliuzija, t.y. tai nėra priimama rimtai.5.3. MKP internete – “už” ir “prieš”.
Kiekvienas matome daugybę “šiukšlių” internete. Tai pradėti ir nebaigti puslapiai, bevertė ar pasenusi informacija. Kiekvienas gali talpinti tai, ką užsigeidžia. Tačiau yra paprasti būdai, kaip paversti internetą daugiau ar mažiau (tai priklauso nuo kiekvieno atskirai) personalizuota informacijos sistema. Tai “jungtis su pasauliu”, kuri greičiausiai bus visada prieinama ir tokia pat greita, potencialiai – bet kuriame žemės taške. Internetu platinama spauda yra įvairialypė – pradedant karštomis naujienomis ir baigiant moksliniais darbais.

Yra namažai pilnų tekstų žurnalų ir laikraščių internete. Deje, dauguma jų neleidžia laisvai prieiti prie jų duomenų bazių, o nurodo tik trumpus straipsnių aprašymus bei anotacijas (kartais net jų nėra). Yra nemažai internetinių svetainių, priklausančių žurnalams ar laikraščiams, turintiems pasisekimą ir gerą vardą nuo seno. Tačiau jie neretai apmokestina prenumeratą bei priėjimą prie savo straipsnių. Galima būtų netgi teigti, kad šių elektroninių puslapių motyvacija yra parduoti kuo daugiau spausdintų savo produkto kopijų. Kaip ten bebūtų, daugelis skaitytojų norėtų žinoti bent tiek, ką jie ras paėmę vieną ar kitą tokio žurnalo numerį. Tokia problemą gali išspręsti internete patalpintas šio žurnalo turinys. Štai kodėl egzistuoja tiek daug “tuščių” puslapių, kurių savininkai – klasikinės spaudos atstovai – rūpinasi savo numerių reklama.

Tačiau, kad ir kaip nemalonu būtų paklysti beverčių internetinių puslapių galybėje, tai yra visiškas mažmožis, palyginus su klasikinės spaudos daroma apčiuopiama žala. Kasdien iškertama milijonai medžių tam, kad atspausdinti kasdieninę “dozę” pasaulio laikraščių bei kitų spausdintų leidinių. Vien JAV per metus iškertama apie 11,8 milijonų medžių, vien “New York Times” išleidimui reikia iškirsti 5,6 milijonus medžių, “Los Angeles Times” – 4,2 milijonų, ir galiausiai, reikia 3,4 milijonų tam, kad būtų leidžiamas “Washington Post”. Dar daugiau medžių iškertama tam, kad būtų išleidžiama 5,6 bilijonų žurnalų ir 24 bilijonai laikraščių, spausdinamų visame pasaulyje kasmet.

Tuo tarpu, aplinkos apsauga tampa vis svarbesniu ir populiaresniu aptarimų objektu. Vienas labiausiai kenkiančių aplinkai dalykų galbūt ir šiandien guli ant kiekvieno mūsų stalo – tai kasdieniai laikraščiai. Laikraščio leidybai prireikia daugiau vandens vienai tonai, nei kuriam kitam pasaulyje kuriamam produktui ir tai vienas didžiausių pasaulyje energijos naudotojų. Be to, tai labai kenksmingas aplinkai žmogaus tvarinys – jo gamybos procese išsiskiria sieros rūgštis ir karbono monoksidas, kurie be jokių draudimų išteka į vandens telkinius, ir tik JAV tai sudarė 12 milijonų tonų tokio tipo atliekų per metus, kuris dažniausiai būna paverčiamas pelenais ir suyra žemėje.

Spauda sėkmingai slepia šiuos faktus dėl jos pačios išlikimo, nes dažnai laikraščio leidyba ir popieriaus gamyba yra vienose rankose.

New York Timesman redaktoriaus Max’o Frankel’io nuomone, jei pagaliau susimastysime apie laikraščius kaip apie popierinio formato skaitalą, turėsime omeny visą tą kasdien kertamą medieną, vežamą į perdirbimo gamyklas, vėliau platinamą įvairiuose regionuose išsibarsčiusiems skaitytojams, tuomet spausdintų laikraščių ateitis galėtų pasirodyti miglota. Tokie laikraščiai neturi nė vienos savybės, kurios negali pakeisti šiuolaikinės technologijos.

Kasdieninis elektroninio laikraščio leidimas yra daug efektyvesnis, nes gali būti pristatomas daug greičiau ir pigiau nei spausdinto popieriaus tonos, gali būti skaitomi nešiojamuose kompiuteriuose, parsiunčiami į mūsų namus ir, jei jau labai nemėgstame spoksoti į mirgantį ekraną – spausdintuvu atspausdinami ant popieriaus lapo. Tame nėra nieko stebuklingo. Technologijos tai gali.

Tie, kurie nėra elektroninio žurnalizmo šalininkai, pateikia taip pat įdomią nuomonę dėl to, ką geriau sugeba tik popierinė spauda, ir ką sunkiai sugeba elektroninė. Tai galimybė kilnoti ir nešiotis spausdintą leidinį. Jį galima nešiotis iš kambario į kambarį namie, skaityt.i parke, autobuse, neprisirišant prie kompiuterio ekrano. Galima išplėšti patinkančius straipsnius, perduoti juos paskaityti kitiems. Mus gali imponuoti nuotraukų išdėstymas, puikus laikraščio dizainas, stilius – visa tai mažytis kompiuterio ekranas sunkiai perteiks. Be to, galima atsainiai sklaidyti popierinį laikraštį, kai tuo tarpu tai sunkiai padarysime prisijungę prie interneto kelioms minutėms. Spausdinto laikraščio genialumas yra tame, jog jis įvilioja mus skaityti kitus straipsnius, išdėstytus greta vienas kito, persipinant imformatyvioms bei linksmoms istorijoms, gal būt net tomis, kurių niekada nepasirinktume skaitydami elektronines antraštes. Yra dar vienas dalykas – patikimumas. Jau seniai įrodyta, jog žmonės labiau pasitiki žinia, perskaityta laikraštyje, o ne rasta internete.

Jei jau elektroniniams laikraščiams priklauso ateitis, kodėl jų šalininkai iki šiol nesugalvojo kaip šį reikalą apmokestinti? Tokiu būdu leidžiant laikraštį mažėja reikalingų darbo vietų skaičius, susiaurėja ir pats biudžetas, mažėja įplaukos. Vis dėlto pasaulinis tinklas siūlo nuostabių neišsemiamų galimybių dalintis duomenimis žaibišku greičiu ir neribotais kiekiais. Tačiau tai turėtų būti ypač vertinga tik tuomet, kai šio pasaulinio tinklo “galvos” sugalvos, kaip apmokestinti šią interaktyvią produkciją.

Tinklas labai greitai išstums pasenusį spaudos pristatymo mechanizmą. Kol kas dar turbūt nesumąstyta, kaip galima pakeisti reporterius ar vyriausią laikraščio redaktorių ir pavesti visa tai elektroninėms smegenims. Nesumąstyta ir kaip įmanoma pakeisti neįkainojamą žmonių galimybę atrinkti, interpretuoti, išdėstyti ir pateikti informaciją visam likusiam pasauliui.

Dauguma mūsų dienų laikraščių, kurie bent kiek žvelgia į perspektyvą jau mėgėjiškai bando draugauti su elektroninėmis masinės informacijos priemonėmis – tai teks padaryti anksčiau ar vėliau. Tačiau naujosios priemonės ima pagrindą iš senųjų. Būtent iš senojo, įprasto tipo laikraščių ir yra generuojami naujieji.

Keletas svarbiausių elektroninės spaudos privalumų:
1. Ekonominiu požiūriu, elektroninė leidyba gali taupyti pinigus ir todėl yra labiau veiksminga.
2. Socialiniu požiūriu, elektroninė leidyba gali taupyti kiekvieno laiką: ji sulaužo laiko barjerus tarp reikiamos informacijos gavybos, platinimo ir panaudojimo.
3. Demokratijos požiūriu, elektroninė leidyba gali sulaužyti finansinius bei socialinius barjerus gauti reikiamos informacijos.
4. Moralės požiūriu, elektroninė leidyba gali padaryti pradžią patogiam produkto naudojimui bei antikomercijai.6. TELEVIZIJA BEI RADIJAS INTERNETE.
Kalbant apie vaizdines bei garsines MKP, galima teigti, kad jos nėra tokios populiarios kaip elektroninė spauda arba tų pačių MKP neinternetiniai analogai. Kodėl jos nesulaukė didelio populiarumo?
Garsinės MKP (radijas). Šiuo metu internete galima surasti daugybę radijo stočių, tačiau kodėl jos neišstūmė savo tradicinių analogų? Pirmiausiai tai neįvyko dėl to, kad reikia gero kanalo tam, akd galima būtų gauti gerą kokybę, tačiau netgi turint tokį kanalą vartotojas nepatenkintas tuo, kad greitis akivaizdžiai krinta (dėl to, kad užimama didelė kanalo dalis) ir jau tada radijas praranda savo prasmę. Nuo senovės radijas tapo “foniniu” dalyku, t.y. mes darome ką nors ir radijas atlieka foninio informacijos šaltinio vaidmenį. Tačiau jeigu internetinis radijas trukdo vartotojui (užimdamas kanalą), pirmenybė suteikiama tradiciniam imtuvui.
Garsinės ir vaizdinės (televizija). Nekyla didelių abejonių, kad šios MKP internete nepopuliarumo priežastis yra panaši. Kol kas tikrai nedaug interneto vartotojų gali pasigirti savo prisijungimo greičiu, tokiu greičiu, kuris užtikrintų nepertraukiamo kokybiško vaizdo perdavimą. Tačiau tie “Laimingieji”, kurie vis dėlto gauna šią puikią galimybę, susiduria su kitomis problemomis, tokiomis, kaip formatų gausa bei apmokestinimo problemomis.
Šiuos teiginius galėtų patvirtinti šių dienų duomenys. “TOP 100.ru” – tai labai populiarus lankomumo statistikos fiksavimo portalas, pagal informaciją, gautą iš šio tinklo galima sudaryti bendrą Rusijos interneto vaizdą. Taigi, populiariausias elektroninės spaudos atstovas “lenta.ru” sulaukė per dieną 3457 lankytojus, o “ntv.ru” (populiari ne tik Rusijoje televizija) puslapis sulaukė 1513 lankytojų, tačiau čia svarbu, kad “ntv.ru” publikuoja savo tinklapyje daug naujienų, taigi tai nėra “grynas” televizijos puslapis. Ir visai mažai (palyginus su lenta.ru), t.y. 216 lankytojų, pritraukė http://www.svoboda.org/ “Radio Svoboda”, tačiau netgi jie publikuoja naujienas savo puslapyje, taigi ir čia ne “grynas” radijas (duomenys 2002 09 17d.).
Turbūt galima daryti išvadą, kad internetinis radijas bei televizija neišpopuliarės iki tol, kol nebus išspręsta duomenų perdavimo problema. Būtent dėl aukščiau išvardintų priežasčių populiariausia bei galingiausia MKP internete kol kas išlieka elektroninė spauda.7. IŠVADOS
Internetas – tai įrankis, kurio pagalba ir tapo įmanomas elektronio tipo naijienų publikavimas. Būtent jo pagalba atsirado patogus būdas kiekvienam pasiekti nepaprastai didelį kiekį informacijos. Dabartinis problema yra ne informacijos trūkumas, bet kaip gautą informaciją rūšiuoti, atsirinkti ir nuspręsti kas iš tiesų yra verta dėmesio.

Internetiniai leidiniai yra perspektyvi komunikacijos priemonė. Jie turi daug pranašumų prieš įprastinius, spausdintus. Jie taupo pinigus, nes vartotojas gali per trumpą laiką peržvelgti bent kelis internetinius leidinius, kai tuo tarpu turėtų pirkti spausdintus jų egzempliorius ir mokėti už kiekvieną atskirai. Laiko sutaupoma tuomet, kai vartotojas neišeidamas iš darbo vietos gali gauti koncentruotą, savo paties pasirinkto profilio žinių “davinį”. Mano manymu, vienas iš svarbiausių pranašumų yra tas, jog elektroniniu būdu publikuojami leidiniai gali atnešti daug daugiau naudos – juos gali pasiekti daug didesnis suinteresuotų žmonių skaičius, kurie gali keistis turima informacija bei kurti kažką bendro. Be to, internete spauda supaprastina naujienų pasiekimą, prieinamumą, plečia kiekvieno vartotojo galimybes pažinti, galų gale, nesukelia ekologinių problemų, kurių šiandieniniame pasaulyje ir taip apstu.

Pagrindinis trūkumas – nėra patikimo ir laisvai pritaikomo apmokestinimo būdo. Bet manau, kad tai irgi yra įveikiama. Turbūt, tai tik laiko klausimas, todėl verslo žmonės ir nenuleidžia rankų investuodami į tokio tipo leidybą – ji bus dar perspektyvesnė ateityje.

Tampa pastebima tai, jog kinta žmonių požiūris į žinių pateikimą internetu. Vis daugiau žmonių priima tokį žinių gavimo būdą kaip labai natūralų bei savaime suprantamą. Įprastinė spauda tarsi įgijo dar vieną šaką – elektronines publikacijas. Galbūt toks publikavimas vargu ar pakeis klasikinį naujienų perteikimo būdą, tačiau negalima paneigti, jog būtent elektroninis naujienų formatas traukia į internetą žurnalistus, mokslininkus, verslo žmones ir t.t.
Kadangi interneto vartotojai gali naudotis vis didesniu teikiamų paslaugų skaičiumi, pradedant pirkimu ir baigiant dalyvavimu forumuose su žmonėmis iš viso pasaulio, tampa vis sudėtingiau apžvelgti visas galimybes, siūlomas vartotojui. Dėl to firmos ieško būdų, kaip pritraukti vartotoją ir išsiskirti iš kitų kompanijų, siūlydamos įasmenintas ir/arba nemokamas paslaugas.

Sena taisyklė: kai yra paklausa – didėja pasiūla. Atsiranda vis daugiau elektroninių naujienų organizacijų, siekiančių užsitarnauti skaitytojų pasitikėjimą ir pritraukti juos kokybiška bei patogiai pateikiama informacija. Didėjanti konkurencija gimdo kokybę – tai akivaizdu peržvelgus kelias dešimtis naujienų puslapių. Be abejo, tenka prisitaikyti prie kintančių skaitytojų poreikių – naujienos vis dažniau klasifikuojamos, aprašomos, sumaniai išdėstant jas loginėmis sekomis. Skaitytojai apipinami gausybe nuorodų, pasiūlymų, įtraukiant juos ne tik į uždarą naujienų ratą, bet ir į reklamos davėjų pinkles.8. NAUDOTA LITERATŪRA.
1. About Elektronic Journals. Low Cost, High Speed, Ease of Access Albert Benschop – University of Amsterdam. Prieiga per internetą: http://www.pscw.uva.nl
2. Ebsco duomenų bazė (žiūrėta 2005.10.29). Prieiga per internetą: http://ehostvgw13.epnet.com/ehost.asp?
3. Rusiško interneto TOP100 (žiūrėta 2005 09 17). Prieiga per internetą: http://top100.rambler.ru/top/Media/index.shtml.ru.
4. Pranešimai visuomenei. Prieiga per internetą: http://www.informologija.htm, http://www.darreklama.htm.
5. Interaktyvios komunikacijos sprendimai. Prieiga per internetą: http://www.iks.lt/naujiena.php?iq=30.
6. Sanfordo Paynterio projektas. Prieiga per internetą: http://www.poynter.org/eyetrack2002/.

Leave a Comment