Komunikacijos samprata

TURINYS

ĮVADAS 1
1.KOMUNIKACIJOS SAMPRATA 2
2. KOMUNIKACIJA GRUPĖSE 4
2.1 GRUPĖS SAMPRATA 4
2.2 GRUPIŲ RŪŠYS 4
3.KOMUNIKAVIMO GRUPĖSE VAIDMUO 6
4. KOMUNIKACIJOS YPATYBĖS GUPĖSE 7
IŠVADOS 8
LITERATŪRA 9ĮVADAS
Žmogus gimsta ir patenka į grupę – žmonių bendruomenę, šeimą. Augdamas jis taipogi keliauja per gupes – darželį, mokyklą, būrelį, universitetą, darbovietę. Visas gyvenimo ratas sukasi grupėse, tai tokiose žmonių bendrijose, kurios sąmoningai ir kryptingai derina pastangas siekti tikslo.
Grupės egzistavimui, tarpusavio narių ryšiui palaikyti reikalinga komunikacija. Tai – tarpusavio sąveikos ir grupės funkcionavimo pagrindas. Jeigu žmonės negalės ar nesugebės pasikeisti informacija, aišku, jog jie negalės būti ir dirbti drauge, numatyti tikslus bei jų siekti. Iš too seka išvada, kad grupė ir komunikacija yra neatskiriami veiksniai: be bet kurios žmonių grupės nebus komunikacijos ir atvirkščiai – grupė negali egzistuoti be komunikacijos.
Šio darbo objektas: komunikacija, jos vaidmuo grupės bendradarbiavime.
Darbo tikslas: išanalizuoti komunikacijos sampratą, pateikti pagrindines jos sąvokas, aptarti komunikacijos reikšmę grupėje. Kadangi, bus kabama apie komunikaciją grupėse, tai reikalinga yra išanalizuoti grupės sampratą ir jos rūšis.
Metodai: darbe naudojama mokslinės literatūros analizė, internetinių duomenų analizė, analogai.1.KOMUNIKACIJOS SAMPRATA
“Žmogus – tai visuomeniškas gyvūnas.“ Šio lakaus posakio autoriumi laikomas antikinės Grraikijos mastytojas Aristotelis. „Visuomeniniu gyvenimo būdu pasižymi ir bezdžionės, skruzdėlės ir bitės. Taigi, žmonės šiuo požiūriu nėra išimtis. Tačiau poreikis bendrauti tarpusavyje be abejonės yra vienas būdingiausių žmonijos bruožų.“ ( KTU Bendravimo psichologija ). Bendravimo ir komunikacijos savokas L. Jovaiša (1993) apibrėžia kaip si

inonimus. Jis teigia, kad komunikacija, tai tarpasmeninė veikla, keičiantis patirtimi žodiniais ir nežodiniais signalais, ši veikla vadinama bendravimu.
Taigi, kas tai yra komunikacija? Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti šio žodžio kilmę. Išvertus iš lotynų kalbos žodį komunikacija, communicatio reiškia pranešimą. Giminingas žodis common reiškia padaryti bendru. Taigi galima būtų teigti, kad komunikacija- tai bendravimas, keitimasis patirtimi, mintimis, išgyvenimais.
Galima rasti įvairiausių komunikacijos savokos apibūdinimų. Štai Dance (1970) savo darbe pateikė net 95 komunikacijos apibrėžimus. Anot jo komunikacija-tai bendravimas, keitimasis patirtimi, mintimis, išgyvenimais. Arba komunikacija – pasikeitimas prasme tarp individų, naudojant bendrą simbolių sistemą.

John Feske, Viskonsino-Madisonos universitetyo (JAV) Komunikacijos skyriaus profesorius komunikaciją apibūdina kaip pokalbį, televiziją, informacijos platinimą literatūros kritiką ar pan.
Kitų autorių nuomone:
Komunikacija – tai bendravimo, keitimosi patyrimu, mintimis, išgyvenimais procesas (Railienė, 1996).
Komunikacija – dvišalis veiksmas, taai bendravimo, keitimosi informacija procesas visuomenėje, kuris realizuojamas kalboje ištartu ar parašytu tekstu (Jansone, 1997).
Komunikacinis procesas – tai nustatymas, ar informaciją siuntėjas ir gavėjas suvokia tapačiai, ar skirtingai (Baker, 1991).
Komunikacija – tarsi organizacijos kraujas, ir jo trūkumas ne vienai iš jų sukėlė panašius požymius kaip kraujo apykaitos sutrikimas organizmui. Be efektyvaus komunikavimo organizacijoje darbo sėkmė, tinkamas darbuotojų motyvavimas yra negalimi. Tik tiksli, efektyvi dalykinė komunikacija lemia organizacijos vystimąsi. Jos dėka organizacijos nariai gali suvokti savo organizacijoje vykstančius procesus, pasijusti šios organizacijos dalimi ir
r jausti atsakomybę už savo veiklą (Stoner, Freeman, Gilbert, 1999).
Apžvelgus įvairių autorių nuomones, išvedant komunikacijos sampratą, galima daryti išvadą, kad nėra vienos konkrečios jos sampratos. Komunikacija – tai tarsi savaime suprantamas reiškinys, kuriame gausu įvairių detalių ir subtilybių. Dėl tokio plataus spektro komunikaciją sudarančių dalių, yra sunku sudaryti vienareikšmę jos sampratą.2. KOMUNIKACIJA GRUPĖSE

2.1 GRUPĖS SAMPRATA
Efektyvi komunikacija galima tada, kai yra dvipusis procesas su gryžtamuoju ryšiu. Vadinasi, norint, kad šis procesas vyktų reikalingos mažiausiai dvi komunikuojančios pusės. Norėdami komunikuoti žmonės dažniausiai jungiasi į grupes. Juk vienatvė dažnai slegia, o ir pasiekti dirbant, ir bendraujant su kitais galima daugiau.
Šiandieninėje visuomenėje dauguma žmonių priklauso kokiai nors grupei – šeimai, draugų kompanijai, darbo kolektyvui, įvairiems klubams, partijoms, ir t.t. Grupe galima laikyti bet kurią žmonių bendriją, kurios narius vienija koks nors bendras požymis ir kurie yra įsitraukę į bendrą veiklą. Grupė nuo paprasto žmonių susibūrimo skiriasi ir tuo, kad jos narius sieja bendravimo normos ir tikslai, tam tikra grupės struktūra, vaidmenų pasiskirstymas ir kt. „Grupė – tai žmonių bendrija, kurios narius sieja koks nors bendras požymis (bendra veikla, tarpusavio santykiai, bendri interresai, priklausymas tai pačiai organizacijai)“.(Misevičius V., Urbobienė R. Dalykinio bendravimo pagrindai, 176p.)
Grupės nariams bendraujant, atliekant užduotis, derinant tarpusavio veiksmus, susiformuoja tam tikras elgesio būdas, kuriamos elgesio normos, kurios il
lgainiui darosi vis aiškesnės. Šios normos ne visada sutampa su visuomenėje priimtomis etikos normomis. Be to, grupės elgesio normos skiriasi įsisąmoninimu: kai kurios elgesio taisyklės gali būti dažnai deklaruojamos ir pabrėžiamos, o kitos, tik numanomos, nors grupei galbūt ir labai reikšmingos.
Kad susidarytų grupė, turi užsimegzti psichinis kontaktas tarp būsimų jos narių. Pirmasis psichinio kontakto aktas – tai suinteresuotumas kitu nariu. Suinteresuotumas gali būti abipusis, bet gali būti ir vienpusis. Susidomėjimą gali sukelti žmogaus išorė, jo žinios, intelektas ir t.t. Kilus tokiam susidomėjimui, siekiama pažinti kitą individą, išsiaiškinti suinteresuotumo juo priežastis, pripažinti šį suinteresuotumą įdomų, prasmingą ir leistiną. Užsimezgęs psichinis kontaktas dar netampa pastoviu santykiu, bet yra jo sąlyga ir būtinas elementas. Jeigu individui trūksta tiesioginių, pastovių asmeninių kontaktų, jis pergyvena socialinę izoliaciją ir vienišumą. 2.2 GRUPIŲ RŪŠYS
Pagal grupėje susidariusių santykių tarp atskirų grupės narių pobūdį skiriamos formalios ir neformalios grupės. Kai kas jas dar vadina oficialiomis ir neoficialiomis grupėmis, tačiau labiau paplitę yra pirmieji pavadinimai.
Formali grupė – tai grupė, sudarytas pagal tam tikras taisykles kokiems nors uždaviniams įvykdyti (laivo įgula, darželinukų grupė, planavimo skyrius organizacijoje ir t.t.). Tokių grupių struktūra numatoma iš šalies.Tokios grupės yra specialiai kieno nors sudaromos pagal aukštesnėse instancijose nustatytą tvarką (etatų sąrašą, taisykles, organizacijos nuostatus ir t.t.). formalių grupių or
rganizacijos taisyklėse dažniausiai numatomos ir atskirų grupės narių oficialios rolės, kurias jie turės atlikti, ar tam tikri dalykiniai santykiai tarp grupės narių.
Didelėse formaliose grupėse paprastai būna mažesnių grupių, kurių niekas specialiai nesudaro. Jos susidaro dėl asmenybei būdingo natūralaus poreikio artimiau bendrauti su kai kuriais grupės nariais. Tokios grupės vadinamos neformaliomis grupėmis.
Neformali (neoficiali) grupė – tai grupė, neturinti aiškiai apibrėžtų tikslų ir pasižyminti ryškiais emociniais tarpusavio santykiais. Neformalios grupės formuojasi be išorinės organizacijos pagal narių poreikius. Neoficialių grupių susidarymo pagrindas yra psichologinis jų narių artumas. Šios grupės paprastai būna ne didesnės kaip 8 – 10 žmonių, o artimesni santykiai dažniausiai susiklosto tarp 2 – 5 narių. Maždaug stabilios grupės susidaro per 4 savaites, o kartais jų formavimasis gali trukti iki 4 mėnesių. Svarbiausios priežastys stoti į neformalią grupę yra pritapimas, savitarpio parama, savigyna, pagalba, glaudus bendravimas.
Be formalių ir neformalių skiriamos ir kitos grupių rūšys: privalomos ir laisvos, pirminės ir antrinės, mikro ir makro, realios ir sąlyginės, trumpalaikės ir ilgalaikės. Ne visos grupės asmenybei yra lygiavertės. Pati artimiausia ir brangiausia asmenybei grupė yra vadinama referentine. Tai grupė, kurios elgesio normas, požiūrius, moralines vertybes asmenybė priima, teigiamai vertina, jų laikosi ir , reikalui esant gina. 3.KOMUNIKAVIMO GRUPĖSE VAIDMUO
Formalių ir neformalių grupių egzistavimo pagrindas – komunikavimas. Juk galime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei vadovas staiga nustotų bendrauti su savo pavaldiniais arba pavaldiniai ignoruotų vadovą. Darbo rezultatai būtų nepalankūs nei vieniems nei kitiems. Taipogi tai būtų prielaida konflikto pradžiai. Iš tiesų visas visuomeninis gyvenimas remiasi individų ir grupių nuolatiniu bendravimu ir dialogu. Visa tai yra būtina tarpusavio supratimo bei bendradarbiavimo sąlyga.
Komunikuoti grupėje yra būtinybė. Privaloma būtinybė, ne tik dėl savęs, tačiau ir dėl visuomenės.„ Kadangi žmogus savo prigimtimi yra visuomeniškas, jam būtina laisvai reikšti savo mintis kitiems ir lyginti jas su kitų mintimis. Mūsų dienomis tai dar labiau reikalinga negu anksčiau, nes dvasinis bei kūrybinis darbas vis dažniau atliekamas ne individualiomis asmens, bet bendromis asmenų grupės pastangomis. Paklusdami savo prigimties balsui ir keisdamiesi žiniomis bei nuomonėmis žmonės ne tik įgyvendina savo pirmapradę teisę, bet ir sykiu atlieka pareigą visuomenės atžvilgiu.“ ( Priega per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/instrukcijos). 4. KOMUNIKACIJOS YPATYBĖS GUPĖSE
Grupės nariams bendraujant, atliekant užduotis, derinant tarpusavio veiksmus, susiformuoja tam tikras elgesio būdas, kuriamos elgesio normos, kurios ilgainiui darosi vis aiškesnės. Šios normos ne visada sutampa su visuomenėje priimtomis etikos normomis. Be to, grupės elgesio normos skiriasi įsisąmoninimu: kai kurios elgesio taisyklės gali būti dažnai deklaruojamos ir pabrėžiamos, o kitos, tik numanomos, nors grupei galbūt ir labai reikšmingos.
Taip galima atskleisti komunikacijos grupėse ypatumus. Priklausydamas vienai ar kitai grupei, žmogus užima joje tam tikrą vietą, tai yra grupės statusų hierarchijoje yra lyderio, atstumtojo arba žmogaus su vidiniu statusu, pozicijoje. Taigi, statusą galima apibrėžti kaip asmenybės vertę grupėje. Skiriamas socialinis ir mažosios grupės statusas. Socialinis statusas – tai asmenybės, atliekančios tam tikrą socialinį vaidmenį, prestižas visuomenėje. Susiformavusiai grupės statusų hierarchijai būdingas santykinis stabilumas. Kiekvienas žmogus yra suinteresuotas didinti savąjį statusą. Statusas gali būti keliamas socialiai priimtinais arba nepriimtinais būdais. Nepriimtini statuso kėlimo būdai yra agresyvumas, gynybinis nuvertinimas, kai “į miltus sutrinami “ kolegos sugebėjimai, ypač jei iškyla grėsmė paaiškėti paties nekompetencijai, pataikavimas.
Taigi galima pastebėti, kad komunikacija grupėse priklauso ir nuo grupės narių statuso toje grupėje. Kiekvienas pasirenka tam tikrą komunikacijos būdą norėdamas susisiekti su kitu arba perteikti am tam tikrą informaciją. Statusas grupėje nurodo, kokiu būdu bus atliekama toji komunikacija, kokia etika ir koks formalumas arba kokie jausmai bus sudėti joje. IŠVADOS
Išvertus iš lotynų kalbos žodį komunikacija, communicatio reiškia pranešimą. Giminingas žodis common reiškia padaryti bendru.Taigi, galima būtų teigti, kad komunikacija- tai bendravimas, keitimasis patirtimi, mintimis, išgyvenimais.

Efektyvi komunikacija galima tada, kai yra dvipusis procesas su gryžtamuoju ryšiu. Vadinasi, norint, kad šis procesas vyktų reikalingos mažiausiai dvi komunikuojančios pusės. Norėdami komunikuoti žmonės dažniausiai jungiasi į grupes. Grupė nuo paprasto žmonių susibūrimo skiriasi tuo, kad jos narius sieja bendravimo normos ir tikslai, tam tikra grupės struktūra, vaidmenų pasiskirstymas ir kt.

Kalbant apie komunikacijos ypatumus, svarbu tai kad komunikacija grupėse priklauso ir nuo grupės narių statuso toje grupėje. Kiekvienas pasirenka tam tikrą komunikacijos būdą norėdamas susisiekti su kitu arba perteikti am tam tikrą informaciją. Statusas grupėje nurodo, kokiu būdu bus atliekama toji komunikacija, kokia etika ir koks formalumas arba kokie jausmai bus sudėti joje. Kadangi kiekvienas žmogus turi savo vietą ir savo statusą pasaulyje, taigi ir komunikacija kiekvienam yra skirtinga.LITERATŪRA
1. KTU, 2005, Bendravimo psichologija. Kaunas.
2. Fiske J., 1998, Įvadas į komunikacijos studijas.
3. Baršauskienė V., Janulevičiūtė-Ivaškevičienė B., 2005, Komunikacija. Kaunas.
4. Baršauskienė V., Janulevičiūtė B., 1999, Žmogiškieji santykiai. Kaunas.
5. Vijeikis J., Vijeikienė B., 2000, Komandinio darbo pagrindai. Vilnius.
6. Misevičius V., Urbonienė R., Dalykinio bendravimo pagrindai. Šiauliai.
7. Prieiga per internetą: [žiūrėta 2006-11-21]: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/instrukcijos

Leave a Comment