Kas yra viesasis administravimas?

Kas yra viešasis administravimas

Pačia plačiausia prasme valdymas reiškia kam nors vadovavimą. Ši sąvoka naudojama įvairiuose moksluose: ekonomikoje, teisėje, sociologijoje ir kituose. Su teisės reiškiniais daugiausia susijęs socialinis valdymas, kuris atsirado susiformavus žmonių visuomenei.Viena iš socialinio valdymo rūšių – viešasis valdymas, t.y. tam tikrų valdymo institucijų veikla.
Viešąjį valdymą įgyvendina Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos viešojo valdymo institucijos – Vyriausybė, ministerijos, Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkų administracija, savivaldybių institucijos.
Svarbiausia viešojo valdymo institucijų paskirtis – organizuoti įstatymų ir kitų priimtų teisės aktų vykdymą. Viešojo valdymo institucijos atlieka ir tvvarkomąsias funkcijas, duoda pavaldžioms institucijoms nurodymus, kontroliuoja jų veiklą, taiko skatinimo ir prievartos priemones.
Viešasis valdymas (administravimas) – tais įstatymais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų institucijų ir įstaigų vykdomoji veikla, skirta norminiams aktams įgyvendinti bei viešosioms paslaugoms (švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kt.) administruoti.
Politikos dėsnis toks, kad turintieji valdžią (valdžios subjektai) suinteresuoti tą valdžią išlaikyti, stiprinti bei pratęsti valdymą. O valdžios objektai – tauta, visuomenė visuomet siekia nepriklausomybės ir laisvės. Išvengti valdančiųjų ir valdomųjų konflikto, netgi politinių katastrofų (sukilimų, revoliucijų) padeda trrijų valdžių principas: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia. Valdžių atskyrimo principo esmė yra garantija, jog valstybės jėga nebus panaudota neteisėtai. Šis principas būdingas demokratija paremtoms politinėms sistemoms.
Šiuolaikinėse valstybėse įstatymų leidimu užsiima parlamentas. Tai svarbiausias tautos atstovavimo organas, įteisinantis politinius ir

r ekonominius sprendimus. Teisę spręsti svarbiausiuosius valstybės klausimai parlamentui suteikia liaudis rinkimuose.
Parlamentarizmo gimtinė laikoma Anglija. Čia jis pirmiausia užsimezgė, išsivystė ir galutinai susiformavo. Daugumoje valstybių šis tautos atstovavimo organas turi specialų pavadinimą: JAV – Kongresas, Prancūzijoje – Nacionalinis susirinkimas, Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje – Seimas, Rusijoje, Estijoje – Dūma, kai kur (Anglijoje Italijoje vadinamas parlamento vardu.
Parlamentų struktūrą nustato valstybių konstitucijos. Parlamentai gali būti sudaryti iš vienerių ar dvejų rūmų. Vienerių rūmų parlamentai yra Suomijoje, Graikijoje, Lietuvoje, kitose šalyse susideda iš dvejų rūmų – žemesniųjų ir aukštesniųjų. JAV yra Atstovų rūmai ir Senatas, Anglijoje – Bendruomenių ir Lordų rūmai. Dvejų rūmų buvimas motyvuojamas tuo, kad užtikrinamas detalesnis ir nuodugnesnis įstatymų ir kitų valstybinių reikalų nagrinėjimas.
Įstatymų vykdomoji valdžia – vyriausybė – yra savarankiškai veikianti institucija. Į administracijos sudėtį įeina vyriausybės nariai, policija, kaariuomenė, specialiosios tarnybos. Vyriausybės nariai (ministrai) paprastai negali būti parlamento deputatais.Vyriausybė tiesiogiai atsakinga už ekonominius, politinius, socialinius ir kultūrinius valdžios priimtus teisės aktus ir jų įgyvendinimą.
Parlamento bei vyriausybės funkcijos ir santykiai reguliuojami taip, kad nei viena nei kita valdžios institucija neiškiltų ir nesiimtų diktuoti savo valios. Išlaikyti pusiausvyrą padeda periodiškas parlamento perrinkimas ir naujos vyriausybės formavimas.
Trečioji valdžios institucija – teismas – yra galiojančių teisės normų sergėtojas. Jis privalo būti apolitiškas, t.y. laisvas nuo politinių veiksnių įtakos. Specialūs konstitucinės priežiūros institutai prižiūri, kad va
aldžios struktūros nepažeistų įstatymų. Tokia struktūra Lietuvoje yra Konstitucinis teismas, JAV – Aukščiausiasis teismas, Prancūzijoje – Konstitucinė taryba ir kt. Kiekvienoje šalyje yra susiklosčiusi sava teismų struktūra:baudžiamasis, civilinis, administracinis teismas. Teismų veikla nepavaldi jokiai valstybinės valdžios institucijai. Tai dar viena garantija, jog kiekvienas pilietis bus lygus prieš įstatymą.
Centrinis Lietuvos valstybinio administravimo subjektas yra Vyriausybė, kurią sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ministrą pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Prezidentas. Vyriausybės veikla grindžiama solidarumo principu: kiekvienas Vyriausybės narys atsakingas už visus Vyriausybės sprendimus. Ministrai bei kiti valstybės politiniai pareigūnai negali viešai kritikuoti Vyriausybės politikos. Nesutikdami su kokiu nors politikos aspektu, jie turi išlikti lojalūs arba atsistatydinti.
Kiekviena Vyriausybė dirba pagal programą, t.y. pagal veiklos planą, kuriuo ji vadovaujasi visą įgaliojimų laiką. Už Vyriausybės programos vykdymą atsakingos ministerijos, Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkai, kitos Vyriausybės institucijos. Programos įgyvendinimo ataskaita sistemingai (ne rečiau kaip kartą per metus) pateikiama Seimui.
Ministrai Vyriausybės vardu tvarko griežtai apibrėžtą valdymo sritį. Kiekvieno ministro kompetencija numatoma įstatymu, užduotys ir pareigos apibrėžiamos nutarimais. Ministras vadovauja ministerijai, ir yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos įgyvendinimą ministerijos kompetencijai priklausančiais klausimais.
Sudaromas Ministro Pirmininko aparatas – institucija, padedanti Vyriausybės vadovui priimti ir įgyvendinti sprendimus. Ministro Pirmininko aparatui vadovauja Vyriausybės kancleris, čia dirba jo pavaduotojai, valstybės konsultantai, Ministro Pirmininko atstovas spaudai, se
ekretoriato vadovas, kiti politinio(ar asmeninio) pasitikėjimo tarnautojai. Šią instituciją sudaro 2 pagrindiniai blokai:
Ministro Pirmininko sekretoriatas, kuris atlieka kasdieninį organizacinį darbą;
Ministro Pirmininko patarėjai bei valstybės konsultantai, kurie atsako už Vyriausybės sprendimų parengimą ir tobulinimą.
Vyriausybę, Ministrą Pirmininką ir Ministro Pirmininko aparatą apjungianti ir padedanti vykdyti funkcijas institucija yra Vyriausybės kanceliarija.
Vyriausybė valdymo veikloje turi remtis gerai išvystyta ministerijų organizacija. Ministerija – valstybinės politikos formavimo institucija, vadovaujanti tam tikrai veiklos sferai. Svarbiausias kiekvienos ministerijos uždavinys yra jos valdymo objektų veiklos sąlygų ir krypties reguliavimas. Ministerijos funkcijoms įgyvendinti sukurti struktūriniai elementai – departamentai ir skyriai. Ministerijoje sudaroma ir ministro patariamoji institucija – kolegija. Be to, prie ministerijų gali būti sudarytos tarybos, ekspertų komisijos ir kitos darbo grupės.
Ministerija yra juridinis asmuo, turintis sąskaitą banke ir antspaudą su valstybės herbu bei savo pavadinimu; ji finansuojama iš valstybės biudžeto. Ministrų ir ministerijų skaičius Lietuvoje įstatymais nėra reglamentuotas. Jį lemia Seimo rinkimus laimėjusios politinės partijos.
Ministerijos neapima visų valstybės administravimo klausimų, dėl to steigiamos Vyriausybės įstaigos. Jos gali būti tokių formų: departamentas, tarnyba, agentūra, inspekcija. Departamentų vadovai – generaliniai direktoriai – priskiriami prie politinių pareigūnų; tarnybų ir inspekcijų vadovai – direktorius ir viršininkas – karjeros pareigūnams.

Valstybės valdymo teisinis reguliavimas

Kiekviena valstybė savo funkcijas įgyvendina per valstybės valdžios institucijų sistemą. Šios institucijos gana įvairios, nes jos atlieka skirtingas funkcijas. Pavyzdžiui, pa

agal veiklos pobūdį išskiriamos politinės, socialinės, ekonominės, ūkinės organizacijos; pagal formavimo tvarką – renkamosios, skiriamosios organizacijos ir t.t.
Demokratinėse šalyse valstybės valdžios institucijų organizavimo pagrindinis principas yra valdžių padalijimo į įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją ir teisminę valdžią, kurios yra visiškai savarankiškos ir nepriklausomos. Toks valdžių padalijimo principas grindžiamas tuo, kad valstybėje būtina atlikti tris funkcijas: įstatymų priėmimą, jų vykdymą ir teisingumo įgyvendinimą.
Toks valdžių pasidalijimo principas neleidžia sukoncentruoti valdžios vieno asmens ar vienos institucijos rankose ir tokiu būdu užkerta kelią galimiems piktnaudžiavimams valdžia.Be to, šios atskiros valdžios šakos gali kontroliuoti viena kitą ir riboti viena kitos galias.
Valdžių pasidalijimo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Čia sakoma, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija.
Kiekvienoje demokratinėje valstybėje ypatingą vietą užima gyventojų renkamas atstovaujamasis ir įstatymų leidžiamasis organas – parlamentas. (pranc. parler – kalbėti). Atsižvelgiant į konkrečią valstybės santvarkos formą parlamentas gali būti sudarytas iš vienerių arba iš dvejų rūmų. Vienerių rūmų parlamentas dažniausiai yra nedidelės teritorijos šalyse. Vienerių rūmų parlamentas yra ir Lietuvos Respublikos Seimas.
Į Lietuvos Respublikos Seimą renkamas 141 deputatas ketveriems metams vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose. Seimo rinkimai turi didelę politinę reikšmę, nes po jų paaiškėja, kokios politinės partijos ir kokios jėgos pradės valdyti valstybę.
Respublikos Prezidentas (lot. praesidens – sėdintis priešakyje) tai demokratinių valstybių vadovas, aukščiausias pareigūnas, atliekantis Konstitucijos jam suteiktą vaidmenį valstybės sistemoje. Tai savotiškas valstybės simbolis ir tautos oficialus atstovas.
Lietuvoje, kur veikia valdžių pasidalijimo principas,prezidento funkcijos siejasi su visomis trimis valdžiomis. Pavyzdžiui, įstatymų leidybos srityje jis pasirašo įstatymus, turi veto teisę, formuoja vyriausybę, su kuria kartu sprendžia užsienio politikos klausimus, teisminės valdžios atžvilgiu turi teisę skirti teisėjus, teikti malonę nuteistiesiems.
Respublikos Prezidentu gali būti Renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne jaunesnis kaip 40 metų. Jį renka Lietuvos Respublikos piliečiai 5 metams. Prezidentui kaip ir Seimo nariui taikoma pareigų nesuderinamumo taisyklė. Draudžiama būti Seimo nariu ar užimti kitas pareigas, kad Respublikos Prezidentas netaptų priklausomas nuo valdžios institucijų ar privačių asmenų interesų.
Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas.Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą sprendžia Seimas apkaltos proceso tvarka. Prezidentas gali atsistatydinti iš pareigų.
Vyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegiali vykdomosios tvarkomosios valdžios institucija. Pagrindiniai Vyriausybės uždaviniai yra ekonomikos valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė.
Pagrindinius Vyriausybės sudarymo bei jos kompetencijos principus nustato Konstitucija. Organizacinius klausimus: ministerijų, vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų administracijos struktūrą, uždavinius ir funkcijas bei kitus klausimus detalizuoja Vyriausybės įstatymas. Šis įstatymas priimtas 1998 ir su pakeitimais bei papildymais galioja ir dabar. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas patvirtina Vyriausybės programą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybei atstovauja Ministras Pirmininkas. Vyriausybės nariai – ministrai vadovauja jiems pavestoms ministerijoms. Vyriausybė valstybės tvarkymo reikalus sprendžia posėdžiuose ir Vyriausybės narių balsų dauguma priima nutarimus. Jie skelbiami „Valstybės žiniose“ ir paskelbimo dieną įsigalioja.
Ministrui Pirmininkui priimti ir įgyvendinti sprendimus padeda jo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai – vyriausiasis patarėjas, patarėjai, atstovas spaudai. Vyriausybės ir Ministro Pirmininko funkcijas vykdyti padeda Vyriausybės kanceliarija, kuriai vadovauja Vyriausybės kancleris.
Konstitucinis Teismas Europoje susiformavo tik 1920 metais Austrijoje, vėliau paplito ir įgijo skirtingą teisinį statusą. Vienur jis laikomas aukščiausios kategorijos teismu ir įeina į bendrą teismų sistemą, kitur – tai ypatingos kontrolės institucija ir jis nepriklauso teisminei valdžiai.
Lietuvoje Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas. Tai vienintelė atskira institucija, izoliuota nuo kitų valdžios sistemų, vykdanti Konstitucijos priežiūrą. Tai reiškia, kad šis teismas turi teisę spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.
Vykdydamas savo funkcijas, Konstitucinis Teismas priima nutarimus, sprendimus ir teikia išvadas.Kreiptis į Konstitucinį Teismą turi teisę Vyriausybė, ne mažiau kaip penktadalis visų seimo narių ir teismai.
Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami 9 metams ir tik vienai kadencijai. Po tris kandidatus pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo teismo pirmininkas.
Teismas – valstybės institucija, vykdanti teisingumą, nagrinėdama ir spręsdama civilines, baudžiamąsias, administracines ir kai kurių kitų kategorijų bylas procesinių įstatymų nustatyta tvarka.
Demokratinėse valstybėse teismų rūšių yra daug. Pirmiausia jie skirstomi į bendrosios kompetencijos ir specializuotus (darbo, arbitražo, muitų, mokesčių,, karinius, religinius ir t.t.). Tokia teismų gausa atspindi demokratinės valstybės piliečių visapusišką teisių ir laisvių apsaugą.
Apylinkės teismai (jų yra 54) veikia nustatytoje teritorijoje. Tai pirmoji instancija civilinėms, baudžiamosioms, administracinių teisės pažeidimų byloms spręsti. Apygardos teismas (jų yra 5) taip pat veikia savo teritorijoje. Be baudžiamųjų, civilinių ir administracinių bylų sprendimo, yra apeliacinė instancija byloms dėl apylinkių teismų sprendimų. Lietuvos Apeliacinis teismas yra apeliacinė institucija byloms dėl apygardų teismų sprendimų. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti
Prokuratūra (lot. procurare – rūpintis) – speciali valstybės institucija, į kurios kompetenciją įeina baudžiamųjų bylų kėlimas, parengtinis tardymas, atstovavimas valstybės interesams teismų procese.
Lietuvoje Prokuratūra priskirta teisminei valdžiai. Ji veikia šalia teismų: Generalinė prokuratūra prie Lietuvos Aukščiausiojo teismo, apygardų prokuratūros – prie apygardų teismų ir apylinkių prokuratūros – prie apylinkių teismų.
Kalbant apie viešąjį administravimą, jo subjektams apibūdinti vartojami du terminai: institucijos ir įstaigos.
Valstybės ir savivaldybių institucijos – atstovaujamosios valdžios (Seimas ir savivaldybės taryba), Respublikos Prezidento ir vykdomosios valdžios (Vyriausybė, ministerijos, apskrities viršininkas, meras), teisminės valdžios (Konstitucinis teismas, Lietuvos Aukščiausiasis teismas,Aukštesnysis administracinis teismas, apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai, prokuratūra), kontrolės (valstybės kontrolierius, Seimo kontrolieriai, Vyriausybės atstovas, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija,moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius savivaldybės kontrolierius) institucijos.
Valstybės ir savivaldybių įstaigos – Seimo kanceliarija, Prezidentūra, Vyriausybės kanceliarija, Vyriausybės įstaigos ir įstaigos prie ministerijų (komitetai, departamentai, tarnybos, agentūros inspekcijos) bei joms pavaldžios įstaigos,, Vyriausybės atstovų tarnybos, apskričių viršininkų administracijos ir apskričių įstaigos, savivaldybių administracijos, savivaldybių įstaigos, seniūnijos ir kt. įstaigos, atliekančios viešojo administravimo funkcijas

Viešojo administravimo funkcijų paskirstymas

Viešojo administravimo funkcijos paskirstytos tarp vykdomosios valdžios institucijų. Šį paskirstymą teisiškai įtvirtina Konstitucija, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas ir kiti teisės aktai. Juose apibrėžta šių institucijų teisinė padėtis ir nustatyta tarpusavio santykių hierarchinė tvarka.
Vartojame terminą viešasis administravimas. Administravimas – tai valstybės ir vietos savivaldos institucijų vykdomoji veikla, skirta norminiams aktams įgyvendinti
Šiame skyrelyje bus nagrinėjami administravimo institucijų teisiniai santykiai. Čia tiktų panagrinėti su teise susijusį viešumo terminą. Teisė yra skirstoma į viešąją ir privatinę.. Viešoji teisė yra ta teisė, kuri tvarko juridinius santykius, kuriuose vienas subjektas yra valstybė, turinti prievartos valdžią. (Palyginimui): Privatinė teisė yra ta teisė, kuri tvarko juridinius santykius, kurioje abu subjektai yra atskiri fiziniai ar juridiniai asmenys. Administravimo viešumo samprata grindžiama analogiška viešosios teisės samprata. Taigi, pritaikydami nusakytą viešosios teisės sampratą, galima apibūdinti administravimo viešumo sampratą: viešuoju administravimu gali būti pripažįstami tie teisiniai santykiai, kuriuose bent vienas subjektas yra valstybė arba valstybę atstovaujanti institucija.
Išsiaiškinkime, kokios yra pagrindinės viešojo administravimo funkcijos. Jos yra trys:
1. Administracinis reglamentavimas;
2. Vidaus administravimas;
3. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas.
Svarbiausia viešojo administravimo funkcija yra administracinis reglamentavimas. Tai suprantama kaip administracinių sprendimų – nuostatų, taisyklių, reglamentų ir kitų teisės aktų – priėmimas.
Priimami teisės aktai yra dviejų rūšių:
• bendros paskirties – norminiai administraciniai aktai;
• individualios paskirties – individualūs administraciniai aktai.
Norminiais administraciniais aktais nustatomos elgesio taisyklės, skirtos neapibrėžtai asmenų grupei, kitaip sakant skirtos bendruomenei.. Tai sprendimai susiję su visuomenės interesais. Priimdamos svarbius didelei bendruomenės daliai sprendimus viešojo administravimo institucijos turi tartis ir konsultuotis su visuomenės interesams atstovaujančiomis organizacijomis. Tai gali būti profesinės sąjungos, darbdavių asociacijos, kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai. Su gyventojais viešojo administravimo institucijos turi tartis tik įstatymų numatytais atvejais.
Individualus administracinis aktas skirtas konkrečiam asmeniui ar apibrėžtai asmenų grupei. Šiuos teisės aktus gali priimti ne tik viešojo administravimo institucijos, bet ir vadovai bei jų įgalioti pareigūnai. Individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas faktais ir teisės aktų normomis, jis turi būti pasirašytas jį priėmusio institucijos vadovo, pavaduotojo ar įgalioto asmens.
Antroji viešojo administravimo funkcija yra vidaus administravimas. Tai veikla, kuria užtikrinama konkrečios institucijos, įstaigos tarnybos savarankiškas funkcionavimas, kad ji galėtų spręsti jai keliamus uždavinius.
Vidaus administravimo veiklos turinį sudaro:
– institucijos organizacinės struktūros tvarkymas;
– personalo valdymas;
– materialinių finansinių išteklių tvarkymas ir valdymas;
– biudžetinių asignavimų administravimas;
– institucijos veiklos administravimas remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais;
– raštvedybos organizavimas.
Institucijų vidaus administravimas vykdomas vadovaujantis statutais, veiklos reglamentais, darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės nuostatais bei instrukcijomis.
Trečioji viešojo administravimo funkcija yra viešųjų paslaugų teikimo administravimas. Viešoji paslauga – tai valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymo numatytas viešąsias paslaugas. Viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys.
Viešųjų paslaugų teikimą nacionaliniu lygiu reguliuoja centrinės valstybinio administravimo institucijos (pavyzdžiui, ministerijos), teritoriniu – savivaldybės ar jų institucijos. Jos nustato viešųjų paslaugų teikimo taisykles, steigia biudžetines ar nebiudžetines viešąsias įstaigas, išduoda leidimus privatiems asmenims, vykdo viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę.
Šias administravimo funkcijas atlieka centriniai ir teritoriniai valstybinio valdymo subjektai.
Centriniai valstybinio administravimo subjektai administravimą vykdo visoje valstybės teritorijoje. Tai Vyriausybė, jos įstaigos ir ministerijos.
Kaip jau buvo minėta, aukščiausioji kolegiali valstybės institucija Lietuvoje yra Vyriausybė. Jos veiklos teisiniai pagrindai apibrėžti Konstitucijoje ir detalizuoti Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatyme. Atskiros veiklos sritys yra pavestos ministerijoms. Ministerijai vadovauja ministras. Ministras turi viceministrą, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, administraciją ir patariamąją instituciją – kolegiją. Kolegija svarsto svarbiausius ministerijos veiklos klausimus, nagrinėja teisės aktų projektus, išklauso struktūrinių padalinių vadovų ataskaitas ir kt.
Lietuvos Respublikoje šiuo metu yra 13 ministerijų (Aplinkos, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo, Susisiekimo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, Teisingumo, Ūkio, Užsienio reikalų, Vidaus reikalų, Žemės ūkio).
Spręsti klausimams, kurie nepriskiriami ministerijų funkcijoms, Vyriausybė yra įsteigusi jai pavaldžias įstaigas – departamentus, tarnybas, inspekcija ir kt., pavyzdžiui: Europos teisės departamentą, Statistikos departamentą, Valstybinę konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybą ir kt. Įstaigos gali būti steigiamos ir prie ministerijų, pavyzdžiui: Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir kt.
Teritoriniai valstybinio administravimo subjektai administravimą vykdo nustatytoje teritorijoje. Lietuvoje tai apskritys. Čia valdymą organizuoja apskrities viršininkas.
Apskrities valdymas – tai valstybinio valdymo dalis, jo tęsinys vietose. Dažnai tai apibūdinama kaip valdžios dekoncentracija, t.y. centrinės valdžios įgaliojimų dalinis perkėlimas į vietas – administracinius vienetus. Daugelyje Europos valstybių vietos valdymas organizuojamas aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose – regionuose, departamentuose, provincijose, prefektūrose ir pan., suteikiant jiems nemažą savarankiškumą. Tokiuose administraciniuose vienetuose centrinei valdžiai atstovauja vyriausybės skiriami ir jai tiesiogiai atsakingi pareigūnai: prefektai, gubernatoriai, komisarai ir pan. Šie pareigūnai vietose vadovauja daugumai valstybės įstaigų, vykdo koordinavimo ir kontrolės funkcijas.
Lietuvos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas yra apskritis, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Yra dešimt apskričių: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus.
Apskrities viršininkas turi įgaliojimus švietimo, kultūros ir socialiniais, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, žemėtvarkos, gamtos išteklių naudojimo ir kitais klausimais.Jis formuoja administraciją ir jai vadovauja.
Apskrities viršininkas, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas, bendradarbiauja su savivaldos ir valstybės valdymo institucijomis, joms pavaldžiomis apskrities organizacijomis.
Prie apskrities viršininko sudaroma Regioninės plėtros taryba. Jos sudėtyje būna apskrities viršininkas, jo pavaduotojas, apskrityje esančių savivaldybių merai. Taryba svarsto apskrities raidos kryptis, apskrities gyventojų sveikatos problemas ir jų sprendimo būdus, socialinės ekonominės raidos ir kitus klausimus. Visus apskrities valdymo klausimus reglamentuoja 1994 metais priimtas Apskrities valdymo įstatymas.

Vienu iš svarbiausių faktorių, siekiant efektyvaus viešojo administravimo sistemos funkcionavimo, laikytina vietos savivaldos institucijų plėtra.
1990 metais buvo priimtas Vietos savivaldos pagrindų įstatymas, kuris nustatė naują vietinės valdžios sistemą Lietuvoje, įteisino vietos savivaldą ir jos institucijas.
Įstatyme buvo numatytos dvi savivaldybių pakopos: žemesnioji ir aukštesnioji. Žemesniosios pakopos savivaldybėms buvo priskirtos apylinkės, gyvenvietės ir rajono miestai. Aukštesniosios – rajonai ir respublikiniai miestai.
1994 metais priimtas naujas Vietos savivaldos įstatymas ir sistema pasikeitė nuo 1995 metų. Šiuo metu Lietuvos Respublikos teritoriniai administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Tačiau savivaldos teisę įstatymas laidavo tik savivaldybėms, o apskrities valdymą organizuoja Vyriausybė. Po 1995 metų reformos sudarytos 56 (12 miestų ir 44 rajonų) savivaldybės. Iki 1995 metų buvo 582 savivaldybės. Šiuo metu savivaldybių skaičius vėl didinamas.
Miestų ir rajonų savivaldybėse yra šios institucijos:
– renkama atstovaujamoji institucija – taryba
– vykdomosios institucijos – meras arba meras ir valdyba
– kontrolės institucija – kontrolierius, skiriamas tarybos.
Savivaldos teisę įgyvendina savivaldybės taryba, turinti gana plačius įgaliojimus. Ji renka merą, sudaro savivaldybės valdybą, tvirtina savivaldybės biudžetą, priima vietinės reikšmės sprendimus ir t.t.. Savivaldybės tarybos narius trejiems metams renka savivaldybės gyventojai. Kandidatus į tarybos narius turi teisę kelti (sudaryti sąrašus) tik politinės partijos ir visuomeninės politinės organizacijos.
Valdyba – kolegiali vykdomoji institucija. Ji priima sprendimus ekonominiais, socialiniais, ekologiniais, teisėtvarkos ir kt. klausimais. Į valdybos sudėtį įeina meras, kuris jai vadovauja, organizuoja tarybos sprendimų įgyvendinimą, pirmininkauja jos posėdžiams bei pasirašo nutarimus. Jei valdyba nesudaroma, meras tampa vienvaldis vadovas savivaldybėje. Meras, jo pavaduotojai už įgaliojimų vykdymą tiesiogiai atsakingi ir atskaitingi juos išrinkusiai tarybai.
Savivaldybės biudžeto naudojimą kontroliuoja ir vidaus audito funkcijas savivaldybėje atlieka savivaldybės kontrolierius. Jis atskaitingas tik savivaldybės tarybai. Kontrolierius skiriamas į pareigas atviro konkurso būdu 5 metams.
Pirmą kartą Lietuvos įstatymuose numatyta administratoriaus pareigybė. Jis turi gana didelius įgaliojimus: vadovauja savivaldybės administracijai, atsako už savivaldybės tarybos, valdybos sprendimų ir mero potvarkių įgyvendinimą, organizuoja savivaldybės administracijos darbą, skiria ir atleidžia administracijos padalinių vadovus, kitus tarnautojus. Administratorių skiria ir atleidžia meras.
Miesto ar rajono savivaldybės teritorija skirstoma į seniūnijas. Seniūnijai vadovauja seniūnas. Seniūnas savo aptarnaujamoje teritorijoje atsako už seniūnijos vidaus tvarką, administruoja seniūnijai skirtas lėšas, atlieka notarinius veiksmus ir vykdo kitas funkcijas. Seniūną skiria ir iš pareigų atleidžia meras.
Savivaldybės atlieka tokias pagrindines funkcijas:
1. Savarankiškąsias funkcijas. Tai klausimai, kuriems spręsti jos turi įstatymų suteiktus įgaliojimus. Savivaldybės priima sprendimus, susijusius su jų teritorijos gyventojams kylančiomis problemomis. Tai švietimas, gyventojų užimtumas, socialinių paslaugų teikimas, kultūros vertybių apsauga, viešosios tvarkos užtikrinimas, sporto ir turizmo organizavimas, verslo veiklos skatinimas savivaldybės teritorijoje ir kitos savarankiškos funkcijos.
2. Valstybės perduotas funkcijas. Tos funkcijos vykdomos atsižvelgiant į gyventojų interesus. Tai civilinės būklės aktų registravimas kompensacijų suteikimas, socialinių išmokų skyrimas ir kt.
.
Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų teisėdaros galių problemos (Prezidentas ir Vyriausybė)

Vykdomosios valdžios institucijoms priskiriamas Respublikos Prezidentas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Respublikos Prezidento statusas Konstitucijoje nusakytas labai lakoniškai: Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Kitų Europos šalių, Amerikos konstitucijose yra įteisintos principinės nuostatos, kad Respublikos prezidentas užtikrina normalų valstybės valdžių funkcionavimą, valstybės institucijų stabilumą, taip pat valstybės valdžių bendradarbiavimą ir sąveiką. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti atskiri Prezidento įgaliojimai tam tikrose srityse, pavyzdžiui: įstatymų leidybos, užsienio politikos, Vyriausybės sudarymo, valstybės institucijų vadovo skyrimo, gynybos.
Prezidento teisinės padėties realus turinys ir svarbiausios jo veiklos kryptys bei prioritetai.
1. Valstybės valdžių bendradarbiavimo ir sąveikos užtikrinimas. Tai vienas svarbiausių valstybės vadovo veiklos prioritetų.Jį lemia valdžių pasidalijimo principas. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios Lietuvoje iš tiesų yra atskiros ir nepriklausomos. Šios valdžios yra savarankiškos, dažnai jos turi skirtingas pozicijas dėl svarbiausių ūkio ir socialinių reformų krypčių bei jų įgyvendinimo, o tai lemia nesutarimus ir konfliktus. Valstybės veiklos prioritetus galima nustatyti tik bendradarbiaujant, o ne konfliktuojant. Ši valdžių sąveika vadinama tarpfunkcine partneryste. Vienas svarbiausių valstybės valdžių bendradarbiavimo užtikrinimo būdų yra vyriausybės atsakingumo parlamentui principas. Konstitucinius įgaliojimus turi ir Respublikos prezidentas. Svarbus vaidmuo jam tenka sudarant vyriausybę. Vyriausybė bus veiksminga tik tada, kai bus palaikoma Seimo daugumos. Dėl to Vyriausybė sudaroma suderinus Seimo ir Prezidento nuostatas. Jeigu Prezidentas teiktų Seimo daugumai nepriimtiną Ministro Pirmininko kandidatūrą, be Seimo pritarimo Vyriausybė nebūtų pradėta formuoti. Iš to išplaukia išvada, kad Prezidento galios šioje srityje yra ribotos.
Prezidentas negali ignoruoti Seimo daugumos nuomonės ir spręsdamas klausimą dėl personalinės Vyriausybės sudėties. Jis tvirtina Vyriausybės sudėtį, tačiau jo patvirtinta Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti tik tada, kai Seimo dauguma pritaria jos programai. Tačiau jei Seimas du kartus iš eilės nepritaria Vyriausybės programai ir Vyriausybę atstatydina, Respublikos Prezidentas gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, t.y. paleisti Seimą. Tačiau tokia Prezidento teisė nėra palikta be atsako. Pirmalaikiuose rinkimuose naujai išrinktas Seimas gali paskelbti pirmalaikius prezidento rinkimus.
Tokios įstatymų nuostatos verčia valstybės valdžias elgtis racionaliai ir apgalvotai bei atsakingai priimti sprendimus. Prezidentas paprastai neignoruoja Seimo daugumos ir siūlo Seimo pasitikėjimą turinčią Vyriausybę. Be to, Prezidento teisinė padėtis priklauso ne tik nuo suteiktų įgaliojimų, bet ir nuo jo asmeninių savybių, jo autoriteto bei politinės intuicijos.
2. Valstybės nepriklausomybės ir teritorijos neliečiamybės užtikrinimas. Tai yra prioritetinė Prezidento veiklos kryptis ir ją vykdyti valstybės vadovas turi reikiamus įgaliojimus. Pagal Konstituciją Prezidentas yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Jis vadovauja Valstybės gynimo tarybai, į kurią įeina taip pat Seimo Pirmininkas, Ministras Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Ši taryba svarsto užsienio ir vidaus politikos nuostatas, garantuojančias Lietuvos nacionalinį saugumą bei teritorijos vientisumą, konstitucinės santvarkos apsaugą. Prezidentas šioje srityje sprendžia ir kadrų politikos klausimus – Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą, suteikia aukščiausius karinius laipsnius.
3. Žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių apsauga. Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ir gali inicijuoti įstatymų pakeitimo projektus, siekdamas užtikrinti socialiai pažeidžiamų asmenų teises ir interesus. Be to, valstybės vadovas gali neleisti vykdyti, jo nuomone, visuomenės interesus neatitinkančios politikos. Jis gali įgyvendinti vadinamąją veto teisę ir grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti įstatymus, kurių normos yra nepriimtinos ar svarstytinos. Valstybės vadovas turi konstitucinius įgaliojimus pilietybės suteikimo srityje. Jis suteikia Lietuvos pilietybę tiems asmenims, kurie turi į ją teisę.
4. Pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimas. Esminiai užsienio politikos principai suprantami kaip karo propagandos draudimas, masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių dislokavimą Lietuvoje. Užsienio politikos krypčiai priklauso ir Konstitucijos teiginys, ribojantis užsienio subjektams įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Prezidentas nubrėžia užsienio politikos pagrindines kryptis. Anksčiau buvęs siekimas dalyvauti NATO struktūrose, narystė Europos Sąjungoje, gerų santykių su visomis kaimyninėmis valstybėmis plėtojimas. Užsienio politiką Prezidentas vykdo kartu su Vyriausybe per Užsienio šalių ministeriją.
5. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pasirašymas ir teikimas ratifikuoti Seimui. Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis – tai susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. Kaip sutarčių sinonimas tarptautinėje praktikoje vartojamos ir kitokios sąvokos: paktas, protokolas, chartija, statusas, aktai, deklaracija ir kt. Respublikos Prezidentas, pasirašęs tarptautinę sutartį, dekretu teikia ją ratifikuoti Seimui.
6. Vyriausybės teikimu skyrimas ir atšaukimas Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse. Lietuvos diplomatinis atstovas – tai asmuo, oficialiai atstovaujantis Lietuvos Respublikai užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje. Gavus tos valstybės sutikimą priimti, diplomatinis atstovas skiriamas Respublikos Prezidento dekretu. Dekretą pasirašo Prezidentas ir Užsienio reikalų ministras. Prezidentas priima ir įgaliojamuosius raštus, kuriais patvirtinama užsienio valstybių diplomatinių atstovų akreditacija Lietuvoje.
7. Pareigūnų skyrimas ir atleidimas. Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina Vyriausybės sudėtį. Taip pat atleidžia Ministrą Pirmininką bei priima Vyriausybės atsistatydinimą. Po Seimo rinkimų priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Tai įforminama dekretu. Skiria ir atleidžia ministrus Ministro Pirmininko teikimu. Dekretai. Skiria ir atleidžia įstatymų numatytus pareigūnus: Lietuvos banko valdybos pirmininką, pavaduotojus ir valdybos narius, teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo teisėjus, kitų teismų teisėjus, teikia tris Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras. Teikia Seimui valstybės kontrolieriaus kandidatūrą. Skiria ir atleidžia Seimo pritarimu kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą.
8. Metinių pranešimų apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos vidaus ir užsienio politiką darymas. Metiniame pranešime aptariamos svarbios Lietuvos vidaus politikos kryptys, nubrėžiamos pagrindinės užsienio politikos kryptys. Metiniuose pranešimuose paprastai pateikiami pasiūlymai ir nuostatos dėl pagrindinių problemų sprendimo būdų. Šios nuostatos, vadovaujantis valdžių pasidalijimo principu, negali būti vertinamos kaip direktyvos Seimui. Tačiau iš kitos pusės Seimas negali ignoruoti Prezidento, kaip tiesiogiai rinkimuose išrinkto valstybės vadovo, pasiūlymų.
9. Valstybinių apdovanojimų skyrimas. Lietuvos valstybės apdovanojimai yra atkurti Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymu (1991 metai), kuris yra analogiško įstatymo, galiojusio Lietuvos Respublikoje nuo 1930 metų, nauja redakcija. Ordinai, medaliai, kiti pasižymėjimo ženklai skiriami taikos ir karo metu nusipelniusiems asmenims pagerbti.
10. Malonės teikimas nuteistiesiems. Malonė – tai valstybės vadovo priimtas teisės aktas, kuriuo asmuo pagal teismo sprendimą pripažintas kaltu, atleidžiamas nuo visos ar dalies paskirtos bausmės atlikimo arba teismo paskirta bausmė pakeičiama švelnesne. Nuteistųjų malonės prašymus nagrinėja Prezidento patvirtinta malonės komisija.
Prezidentas įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus leidžia aktus-dekretus. Tai yra individualūs, apibrėžtam institucijų ar asmenų ratui skirti teisės aktai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimai, jos veiklos kryptys ir prioritetai

Vyriausybė yra kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės vadovas yra Ministras Pirmininkas, nariai – ministrai. Tai ir yra Vyriausybė. Jos pagrindinis uždavinys – nustatyti ministerijų, departamentų, kitų Vyriausybės įstaigų veiklos prioritetus, formuoti ekonomikos, socialinių, švietimo ir kitų klausimų sprendimo būdus. Tačiau dažnai Vyriausybė sutapatinama su jos veiklą aptarnaujančiu aparatu, kuris dirba Vyriausybės rūmuose, t.y. Vyriausybės kanceliarija ir Ministro Pirmininko aparatu. Šis aparatas užtikrina Vyriausybės priimtų sprendimų įgyvendinimą ir kontrolę, padeda įgyvendinti Ministro Pirmininko funkcijas.
Vyriausybės sudarymas yra politinis veiksmas. Ministras Pirmininkas formuodamas Vyriausybės personalinę sudėtį, atsižvelgia į tai, kad ministrų kandidatūros būtų priimtinos Seimo daugumai ir tenkinti Respublikos Prezidentą. Pasiekus tokį sutarimą Prezidentas išleidžia dekretą ir patvirtina Vyriausybę. Nauja Vyriausybė įgaliojimus veikti gauna, kai Seimas pritaria jos programai. Tokiu būdu įgyvendinamas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas ir tai būdinga parlamentinėms valstybėms.
Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir Ministrai Seime prisiekia pagal Vyriausybės įstatyme nustatytą tekstą. Jei Vyriausybės narys priesaiką sulaužo, jam Seimas gali pareikšti interpeliaciją. (nepasitikėjimą).
Pagrindinės Vyriausybės veiklos kryptys yra šios:
1. Krašto reikalų tvarkymas. Ši sąvoka bendra ir apima Vyriausybės įgaliojimus visose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse, t.y. ji įgyvendina vykdomąją valdžią ir vykdo bendros kompetencijos administravimo funkcijas. Tai apibūdinama kaip valstybės politikos įgyvendinimą per atitinkamos srities ministerijas, pavyzdžiui,
– per Ūkio ministeriją! Numato Lietuvos ūkio plėtros strategines bei trumpesnio laikotarpio kryptis, svarbiausių ūkio šakų – pramonės, energetikos, prekybos – prioritetus ir tikslus, rengia Nacionalinę energetikos strategiją ir t.t.
– per Sveikatos apsaugos ministeriją analizuoja gyventojų sveikatinimo veiklos poreikius, sveikatos būklę ir jos prognozę, sveikatos priežiūros išteklius, sveikatos priežiūros priimtinumą ir prieinamumą ir t.t.
Taigi, krašto reikalų tvarkymas yra plati, tačiau iš esmės integruojanti (besijungianti į visumą) sąvoka.
Šiai Vyriausybės veiklos krypčiai priskiriamos dar trys Vyriausybės veiklos sritys:
– Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybės saugojimas;
– Valstybės saugumo garantavimas;
– Viešosios tvarkos garantavimas.
Lietuvos teritorijos ribas sausumoje, žemės gelmėse, oro erdvėje, vidaus vandenyse, jūroje ir jos gelmėse apibrėžia linija, vadinama Lietuvos Respublikos valstybės siena. Valstybės sienos neliečiamumas užtikrinamas per Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos. Aiškinantis valstybės saugumo garantavimo esmę, reikia išsiaiškinti dvi pagrindines sąvokas: „valstybės saugumas“ ir „nacionalinis saugumas“.
Nacionalinio saugumo sąvoka platesnė (žmogaus ir piliečio teisės, konstitucinė santvarka, kultūros paveldas, žmogaus orumą užtikrinančios ekonominės ir socialinės gyvenimo sąlygos ir kt.).
Valstybės saugumas yra sudedamoji nacionalinio saugumo dalis. Valstybės uždaviniai šioje srityje yra suformuluoti Valstybės saugumo departamento įstatyme. (1994 metais). Tai: laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, užkirsti joms kelią, šalinti jų atsiradimo priežastis ir kovoti su jomis įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau Valstybės saugumo departamentas Vyriausybei nėra pavaldus (jis atskaitingas Seimui), todėl Vyriausybė šioje srityje neturi veiksmingų priemonių.
Viešosios tvarkos garantavimas – tai visuomenės saugumo užtikrinimas, nusikalstamumo prevencija ir kontrolė. Vyriausybė šias funkcijas vykdo per Vidaus reikalų ministeriją ir jai pavaldžias institucijas.
2. Įstatymų ir Seimo nutarimų įgyvendinimas, Respublikos Prezidento dekretų vykdymas. Įstatymai ir Prezidento dekretai yra skirtingos reikšmės aktai. Įstatymai svarbesni, nes jie reguliuoja svarbiausias valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose Vyriausybei pavedamo konkrečios srities valdymo funkcijos. Šias funkcijas Vyriausybė vykdo per atitinkamas ministerijas, departamentus, kitas Vyriausybės įstaigas. Pavyzdžiui, ypač svarbi Vyriausybės darbo sritis laikoma mokesčių apskaičiavimas ir sumokėjimas, vadinamas mokesčių administravimas. Jį vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija, Muitinės departamentas, Aplinkos apsaugos ministerija, Mokesčių policija.
Seimo priimtus įstatymus vykdyti yra sudėtinga, reikia sukurti vadinamąjį įstatymų įgyvendinimo mechanizmą: vienodo interpretavimo ir taikymo praktikoje politiką. Reikia sukurti poįstatyminius aktus, kuriuose ir nustatoma įstatymų taikymo tvarka, reikia išspręsti kadrų, galinčių taikyti įstatymus, problemą, sukurti finansines ir organizacines technines prielaidas įstatymams įgyvendinti. Tai tiesioginis Vyriausybės uždavinys.
3. Ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklos koordinavimas. Vyriausybė koordinuoja ministerijų veiklą per ministrus. Atitinkamos srities ministras koordinuoja departamentų, tarnybų veiklą per šių įstaigų vadovus. Šios koordinavimo veiklos tikslas – Vyriausybės programos įgyvendinimas.
4. Valstybės biudžeto rengimas ir teikimas Seimui; valstybės biudžeto vykdymas, biudžeto įvykdymo apyskaitos teikimas Seimui. Valstybės biudžetas – tai valstybės pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams. Pajamos gaunamos iš mokesčių, valstybės turto, biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas ir iš kitų šaltinių. Biudžeto asignavimai (išlaidos) naudojami Vyriausybės programoms įgyvendinti, dotacijoms teikti, valstybės įsipareigojimams vykdyti. Apie 1 proc. nuo valstybės biudžeto asignavimų sumos skiriamas vyriausybės rezervui sudaryti. Valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektą rengia Finansų ministerija. Seime šio projekto svarstymą organizuoja Biudžeto ir finansų komitetas. Seime projektas turi būti apsvarstytas iki lapkričio 25 dienos. Suderinus Seimo pozicijos ir opozicijos nuostatas dėl atskirų valstybės reikmių finansavimo, Seimas Valstybės biudžetą tvirtina įstatymu.
Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Finansų ministerija tvarko biudžeto pinigų apskaitą ir kontroliuoja, kad ištekliai būtų tinkamai kaupiami ir išduodami asignavimų valdytojams. Finansų ministerija rengia ir valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą.
4. Įstatymų projektų rengimas ir teikimas Seimui svarstyti. Vyriausybė, kaip ir Seimas bei Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Šią teisę turi Ministras Pirmininkas ir ministrai.
Įstatymų projektų rengimas yra sudėtingas, brangus ir didelių intelektualinių sąnaudų reikalaujantis procesas. Įstatymų projektams rengti Ministras Pirmininkas paprastai sudaro darbo grupes. Projektai turi būti rengiami remiantis visuomeninių santykių raidos analize, įstatymų tarpusavio derinimo principu bei būtinumu Lietuvos teisę derinti su Europos Sąjungos teise. Parengtus įstatymų projektus Vyriausybė pateikia svarstyti Seimui. Kartu su įstatymo projektu pateikiamas aiškinamasis raštas. Projektai registruojami, Seimo kanceliarijos Teisės departamentas ir Europos teisės departamentas parengia išvadas. Po to projektas kartu su išvadomis išdalijamas Seimo nariams. Seimo posėdyje svarstomas klausimas dėl tolesnio įstatymo likimo: gali būti nuspręsta svarstyti projektą, atidėti arba atmesti projektą nurodant motyvus, dėl ko jis atmestas. Įstatymo projekto svarstymo procedūra sudėtinga. Įstatymai priimami paprasta (tai yra daugiau kaip pusės) Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma. Kai priimami ar keičiami konstituciniai įstatymai, Simo narių balsų dauguma skaičiuojama nuo bendro Seimo narių skaičiaus – 141 Seimo nario. reikia svarstyti. ,
6. Diplomatinių santykių užmezgimas ir ryšių su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis palaikymas. Nagrinėdami Prezidento galias, randame nuostatą, kad Respublikos Prezidentas kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Vyriausybės įstatyme įrašyta norma, kad Vyriausybė kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką. Ši funkcija vykdoma per Užsienio reikalų ministeriją.

Leave a Comment