INOVACIJOS
Turinys
1. Inovacijos2. Inovacijų įvairovė ir klasifikacija3. Laiko veiksnys inovacijos įsisavinimo procese4. Inovacijų įsisavinimo proceso stadijos5. Įsisavintojai, jų pasiskirstymas: 5.1 Socialinė-ekonominė elgsena5.2 Asmenybės elgsena5.3 Komunikacinė elgsena6. Įsisavinimo modeliai7. Inovacijų plėtrą įtakojantys veiksniai8. Inovacijų plėtros prielaidos9. Inovacinės veiklos vertinimas PEST analize 9.1.Politiniai-teisiniai veiksniai 9.2.Ekonominiai veiksniai 9.3.Socialiniai veiksniai 9.4.Technologiniai veiksniai10.Inovacinės veiklos valdymo problemos Lietuvoje11.Padėtis Europos Sąjungoje12. Inovacijų formavimas ir įgyvendinimas įmonėse
ĮVADAS Darbo tema – Inovacijų diegimas ir jų rųšys. Ši tema yra palyginus nauja ir gana įvairiai interpretuojama, tačiau ji išlieka aktuali bet kuriuo atveju. Inovacijų plėtra, jų taikymas ir analizė labai priklauso nuo laiko tėkmės, rinkų pusiausvyros ir kitų faktorių. Mano tikslas – kuo išsamiau pateikti inovacinės veiklos analizę, remiantis literatūra. Taigi mano uždavinys yra teoriškų žinių bei praktiškų pavyzdžių analizė bei palyginimas. Esminė socialinės ir ekonominės raidos bei gyvenimo lygio kilimo sąlyga – inovacinės veiklos plėtojimas. Inovacinės veiklos plėtojimas leidžia spręsti daugelį konkurencingumo didinimo problemų ir garantuoja visapusišką įvairių visuomenės grandžių modernizavimą. Efektyvus inovacinės veiklos ir jos plėtojimo valdymas taip pat gali būti suvokiamas kaip svarbus mokslo ir technikos pažangos bei socialinio, ekonominio ir technologinio modernizavimo veiksnys, glaudžiai sietinas su galimybėmis kryptingai tobulinti visas socialinio gyvenimo sritis. Šiame darbe apžvelgiama inovacinio įsisavinimo stadijos, išnagrinėti pagrindiniai įsisavinimo modeliai, jų stadijos.
1. InovacijosInovacijos – tai naujų produktų, paslaugų rezultatas, padidinantis gamybos ir paslaugų lygį, šiuolaikinių informacijos technologijų taikymą bei nulemiantis žmonių tarpusavio santykius ir jų santykius su informacija bei naujomis žiniomis.[5] Terminas ”inovacija” yra dviprasmiškas, nes kasdieninėje kalboje jis reiškia ir procesą, ir rezultatą. Iš tiesų terminas “inovacija” reiškia procesą, kai kalbama apie idėjos transformavimą į paklausą turintį produktą ar paslaugą, naują ar patobulintą gamybos ar paskirstymo procesą arba naują socialinės paslaugos metodą. Terminas “inovacija” reiškia rezultatą, kai kalbama apie naują patobulintą produktą, įrenginį ar paslaugą, turinčius paklausą rinkoje.[1,psl. 12] Inovaciją reikia suprasti kaip procesą, o naujovę – kaip to proceso rezultatą (naujas produktas, technologija, metodas, būdas). Pastebėtina, kad mokslininkų, gamybininkų, verslininkų ir kitų visuomenės narių inovacijos apibrėžimo formulavimas, tikslų iškėlimas bei jo supratimas iš esmės skiriasi. Kiekviena suinteresuota žmonių grupė įvardina inovacijas tik jai reikšmingame kontekste, kuris gali iš esmės skirtis nuo kitos grupės apibrėžimo, nes formuluojama pagal kitą kontekstą. Todėl diskusijų metu gana sudėtinga suprasti vienam kitą ir atrasti bendrą atskaitos tašką, jei nėra iš anksto susitarto bendro apibrėžimo konteksto. Pateikiamos kai kurios inovacijai mokslo, gamybos, technologijos ir vadybos kontekste suteikiamos reikšmės [5]:Mokslinės inovacijos – sėkmingas mokslinių naujovių kūrimas, jų pritaikymas ir panaudojimas įvairiose srityse; Gamybinės inovacijos – naujų gamybos, tiekimo, platinimo ir kitų metodų įtvirtinimas; Technologinės inovacijos – naujų technologijų sukūrimas ir senų atnaujinimas bei praplėtimas, diegiant jas įvairiose srityse; Vadybinės inovacijos – vadybos, darbo organizavimo, darbo sąlygų keitimas ir įgyvendinimas.
2.Inovacijų įvairovė ir klasifikacija
Šiuo metu vienas iš dažniausiai vartojamų ir gana tiksliai visus, tame tarpe ir informacijos technologijų, inovacijų tipus apibūdinantis terminas taikomas tiek mikroekonomikoje, tiek makroekonomikoje, yra: Inovacijos – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus. Apibendrinant, inovacijų apibrėžimas ir jų vartojimas yra labai platus. Mokslinėje literatūroje, gamybos, technologijų, vadybos ir kitose srityse esama įvairių nuomonių, todėl iki dabar nėra nusistovėjusio vieno inovacijų apibrėžimo. Tačiau galima įvertinti inovacijų įvairovę, praktikoje egzistuojančias klaidingas inovacijų apibrėžimo interpretacijas, kurios didžia dalimi apsunkina jų supratimą ir pritaikymą.[5]Inovacijos yra daugiau ekonominis nei techninis reiškinys. Pagal turinį galima skirti į : technines, technologines, produkto, ekonomines, socialines, teisines, organizacines, valdymo inovacijas. Priklausomai nuo vienokio ar kitokio naujovės dalykinio turinio galima skirti 4 inovacijų rūšis: 1.Produkto, tai yra sukurti, gaminti ir naudoti bei vartoti naujus galutinius produktus; 2.Technologinę, tai yra sukurti ir taikyti naują technologiją gamyboje; 3.Socialinę, tai yra sukurti ir diegti naujas ekonomines, valdymo, organizacines struktūras ir visuomenės bei jos posistemių veikimo mechanizmus; 4.Kompleksinę, tai yra vienybė dviejų ar trijų ankstesnių rūšių.
Kiekviena inovacijos rūšis patiria aplinkos faktorių poveikį: gamtos, techninės, ekonominės, socialinės, kultūrinės.[2, psl.15-16] Inovacijų teorijos padininkas J.Schumpeteris dar 1912m. Savo knygoje “Ekonomikos evoliucijos teorija” pagal dalykinį turinį nustatė 5 inovacijų rūšis:naujų prekių gamyba,ankstesnių (arba esamų) prekių naujas gamybos būdas (technologija),naujų žaliavų išteklių eksploatacija,d. naujų rinkų radimas,gamybos sistemos reorganizavimas.Kiti autoriai inovacijų klasifikaciją išskiria į materialųjį ir nematerialųjį turinį: 1)Inovacijos, dominuojančios technologiniu požiūriu – tai įrankiai, technika, produktai, procesai, gamybos įrengimai arba metodai. Kai kurios iš šių inovacijų gali būti saugomos patentais. 2)Inovacijos, dominuojančios nematerialiniu požiūriu, kurių negalima apsaugoti patentais, nes jų išdavimo sąlygos yra tiksliai apibrėžtos.[1, psl.17-18] Ekonominėje literatūroje pateikiama daug inovacijų klasifikavimo variantų. Iš esmės jos klasifikuojamos pagal dalykinį turinį (produkto, technologinės, socialinės ir kt.) ir naujumo laipsnį (absoliučios ar radikalios, santykinės, ar inkrementinės). Ypač dideli pakeitimai, vadinami absoliučiomis, arba radikaliomis, inovacijomis. Daug mažesni pakeitimai vadinami santykine, modifikuojančia ar inkrementine inovacija.Taip pat klasifikuojamos: inovacijų įgyvendinimo lygio prasme (žmogaus; įmonės; ūkio šakos; visuomenės ir valstybės), inovacijų įgyvendinimo masto prasme (vienkartinės; daugkartinės), inovacijų organizacijų pobūdžio prasme (vidaus organizacinės; tarporganizacinės), inovacijų pobūdžio prasme (kiekybinės; kokybinės). Pateiktas klasifikacijos modelis, kurį pasiūlė T.Robertsonas, gali būti suvokiamas kaip tradicinis. Tačiau inovacijos gali būti skiriamos ir taip (1 pav):INOVACIJA1 pav. Inovacijos klasifikacija
Pertraukianti inovacija – tai pionieriški produktai, kurie yra tokie nauji, kad joks ankstesnis produktas iki jų atsiradimo neatitiko analogiškos funkcijos. Jų visiškas naujumas reikalauja ir naujo vartojimo modelio. Dinamiškai pertraukianti inovacija – tarpinis naujo produkto apibrėžimas, kada produktas yra pagerinamas, atliekami pakeitimai esamuose produktuose. Šie pakeitimai ir pagerinimai nesmarkiai pakeičia pirkimo ir vartojimo įpročiai. Nepertraukianti inovacija – yra nežymūs, ne itin reikšmingi produkto pasikeitimai, imituojantys produktai Pepsi-cola be kofeino gali būti nepertraukiama inovacija. Gamintojai siekia gerinti produktus, kadangi toks nedidelis pagerinimas, kaip mažiau druskos ar kalorijų, didina įmonės konkurencinį pranašumą. Prie kintančios inovacijos galima priskirti ir stiliaus, mados ar susižavėjimo pasikeitimus. [3, psl.33] Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso dalyvius, kuriuos galima suskirstyti taip (2 pav.):
2 pav. Inovacinės veiklos dalyviai
Idėjų generatorius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis inovacijas intelekto dėka; Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, mokslo ir praktikos intelekto dėka; Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje bazėje ir dėl kurio finansavimo diegiamos inovacijos; Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio produkto kūrimui; Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį inovacijų produktą; Vartotojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas. [4, psl.13] Esminė socialinės ir ekonominės raidos bei gyvenimo lygio kilimo sąlyga – inovacinės veiklos plėtojimas. Jis leidžia spręsti daugelį konkurencingumo didinimo problemų ir garantuoja visapusišką įvairių visuomenės grandžių modernizavimą. Efektyvus inovacinės veiklos ir jos plėtojimo valdymas taip pat gali būti suvokiamas kaip svarbus mokslo ir technikos pažangos bei socialinio, ekonominio ir technologinio modernizavimo veiksnys, glaudžiai sietinas su galimybėmis kryptingai tobulinti visas socialinio gyvenimo sritis. [4, psl. 5]
3 pav. Naujų produktų kūrimo priežastys
Paklausos kitimas. Ilgainiui vartotojai pradeda keisti požiūrį į įmonės siūlomą produktą. Tai daryti juos verčia ne tiek mados pasiketimas, kiek nuomonės apie produktą kitimas. Įmonė, norėdama neprarasti savo segmento vartotojų, priversta pateikti naują produktą, atitinkantį jų reikalavimus. Konkurentų produktų pasiūla. Kad ir koks geras būtų sukurtasis produktas, jis vis tiek gali būti dar geresnis. Esant konkurencijai rinkoje, viena įmonė stengiasi aplenkti viena kitą. Kadangi įmonės nenori prarasti savo vartotojų, o kartu ir netekti pelno, jos priverstos kurti naujus produktus, kurie sėkmingai galėtų konkuruoti rinkoje. Produkto populiarinimo sumažėjimas. Produkto populiarinimas sumažėja dėl kokybės pablogėjimo arba dėl sąlyginio jo intensyvumo kriterijaus pasikeitimo. Visuomeniniai pokyčiai. Visuomeniai pokyčiai yra kompleksinis dydis, kuris išreiškiamas kaip atitinkamo laikotarpio vertybių sistemos kitimas arba kaip mados kitimas. Čia mados sampratą reikia traktuoti ne siaurąja prasme, bet į ją pažvelgti plačiau, t.y., madą reikia suprasti kaip produkto medžiagos, formos ir spalvos kitimą laikui bėgant. Kaip žinoma, mados įtakai pasipriešinti mažai kas gali. Todėl visuomeniai pokyčiai skatina kurti ir gaminti naujus produktus. Techninė pažanga. Konkurentai, panaudoję gamyboje naują techninį sprendimą, gali sukurti naują produktą. Taigi turėsime atvejį, kai pasireiškia geresnė pasiūla. Galimi ir kiti atvejai. Vienas iš jų – kai rinkai siūlomi nauji techniniai problemų sprendimai, įgalinantys kurti konkrečius naujus produktus. Antras – kai įmonėje sukuriamas naujas produktas, o vėliau ieškoma visų galimų šio produkto panaudojimo sričių.
Įmonės potencialo pasikeitimas. Praėjus tam tikram laikotarpiui, keičiasi įmonės gamybos, tiekimo, pardavimo ir kitos galimybės. Todėl gali paaiškėti, kad iki šiol gaminami produktai neatitinka naujų įmonės galimybių. Atsižvelgiant į tai, atsiranda būtinybė kurti naujus produktus, kurie geriau tenkintų įmonės galimybes. Teisinės aplinkos pokyčiai. Kurdama ir gamindama naujus produktus, įmonė susiduria su įvairiais teisiniais apribojimais. Gali atsitikti taip, kad priėmus kokius nors teisinius aktus, produkto gamyba turės būti nutraukta. Todėl įmonė nuolat turi patekti naujus produktus. [3, psl. 34-35]3.Inovacinio proceso struktūra
Inovaciniai procesai tiesiogiai susiję su ekonominėmis ir socialinėmis reformomis, su visų gyvenimo sferų pažanga. Apibūdinant mokslo ir gamybos inovacijas, dažniausiai joms suteikiamos tokios svarbiausios reikšmės:-sėkmingas naujovių kūrimas, taikymas ir naudojimas gamyboje;-produktų asortimento bei jų rinkų atnaujinimas ir praplėtimas;-naujų gamybos, tiekimo ir platinimo metodų įtvirtinimas;-vadybos, darbo organizavimo, darbo sąlygų keitimas;-naujų paslaugų rūšių kūrimas ir teikimas vartotojams. Inovacinis procesas, pasideda idėjos generavimo stadija ir baigiasi įgyvendinimo etapo pabaiga. Nauja idėja paprastai atsiranda ilgo proceso, susidedančio iš informacijos rinkimo ir verslo vizijos. Inovacinis procesas gali vystytis tam tikroje atviroje sistemoje, kuriai priklauso techninė (mokslas ir technologijos), socialinė arba socialinė-kultūrinė, ekonominė bei politinė aplinka. žr.4 pav. [1, psl. 13]
4 pav. Inovacinio proceso aplinkaInovacinis procesas kartu yra tam tikras informacijos perdavimo bei transformavimo pagal vieną po kitos einančias nuoseklias fazes procesas. (žr.5 pav) . [1, psl.14-15]
5 pav. Penkių nuoseklių fazių inovacinio proceso struktūra
Santykiai su vartotojais, atsižvelgimas į išsakytus poreikius bei visuomenės poreikių išankstinis numatymas yra be galo svarbūs,o gal net svarbesni už technologijos diegimą. [1, psl. 15-16]Galimybė sėkmingai įvesti naują produktą padidėja, jeigu vadovybė perpranta to produkto įsisavinimo ir difuzijos procesus.Įsisavinimo procesas – tai individo, priimančio naują produktą – inovaciją, sprendimo priėmimo veikla.Difuzijos procesas – tai procesas, kurio inovacija paskleidžiama socialinėje sistemoje per tam tikrą laikotarpį.Inovacijų difuzijos procesas padeda paaiškinti, kaip idėjos ir kultūros realijos plinta visuomenėje, taip pat, kaip plinta nauji produktai.Pagrindiniai veiksniai, apibūdinantys naujų produktų sėkmę, buvo išanalizuoti tūkstančiuose difuzijos tyrimų. Šių tyrimų rezultate buvo apibūdinti sekantys pagrindiniai inovacijų difuzijos proceso elementai:Inovacija – naujas produktas, idėja;Komunikacija – tam tikri ryšio su vartotojais kanalai;Laikas, per kurį žmogus, veikiamas kitų žmonių, priima sprendimą pripažinti produktą;Socialinės sistemos – tarpusavyje susiję žmonės, grupės ar kitos sistemos. Komunikacija (apsikeitimas informacija) – tai procesas, kurio metu vartotojai ir marketingo organizacijos dalinasi vieni su kitais informacija, siekdami tarpusavio supratimo.Norėdami įtikinti vartotojus priimti naują gaminį, marketingo specialistai siūlo du pagrindinius modelius: ”Švirkšto” modelis , jo atveju laikoma, kad naudojamos informacijos priemonės daro tiesioginę, skubią ir realią įtaką naujo produkto priėmimo įtaką plačioms vartotojų masėms. Žiniasklaida yra svarbi nepertraukiančių inovacijų priėmimui. Dvipakopis arba daugiapakopis srautinis informacijos perdavimo modelis – naujos idėjos į žiniasklaidos pagalba perduodamos kompetentingiems žmonėms, kurie ir perneša šias idėjas plačiosioms masėms.[3, psl. 124-126]Žodinė informacija ar tarpasmeninis bendradarbiavimas vaidina svarbų vaidmenį priimant naują produktą. Kuo naujesnis produktas, tuo didesnę įtaką vartotojams darys jau įsigijusių produktą vartotojų nuomonės.
3.Laiko veiksnys inovacijos įsisavinimo procese
Naujo produkto pripažinimas arba atmetimas – tai procesas, daugeliu atveju panašus į bendrą sprendimo procesą. Visi be išimties vartotojai pereina inovacijų pripažinimo stadiją – vieni priima sprendimą naujovės atžvilgiu iš karto, kiti ilgai svyruoja. Todėl atskirus šio sprendimo priėmimo proceso aspektus reikia nagrinėti laiko kontekste.[3,psl.133]Produkto įsisavinimo greitis svyruoja priklausomai nuo tikslinės rinkos kultūrinių vertybių. Jei įmonė gali nustatyti, kokie yra pagrindiniai segmentai, kuriems skirtas produktas, – futuristiniai, normalūs ar tradiciniai, – reiškia, ji gali gana tiksliai apskaičiuoti naujo produkto ar atmetimo laiko rodiklius kiekvienai rinkai.Daugelis mano, jog sukūrus naują produktą, kuris patenkins vartotojų poreikius, o taip pat užtikrins tinkamą paskirstymą, rėmimą ir kainodarą, pardavimų lygis bus pakankamas. Deja tai ne visuomet pasitvirtina.
4.Inovacijų įsisavinimo proceso stadijos
Potencialus vartotojas apsisprendimo, ar įsisavinti ką nors nauja, proceso metu pereina šias stadijas (4 pav.):
Stadija Veikla toje stadijoje Sužinojimas Individui pristatoma inovacija Susidomėjimas Inovacija jį sudomina taip, kad jis ieško daugiau informacijos Įvertinimas Individas mintyse išmatuoja galimą naudą Pabandymas Individas įsisavina inovaciją ribotam laikotarpiui Įsisavinimas Individas nusprendžia pasinaudoti inovacija neribotai Patvirtinimas Inovacija įsisavinta: vartotojas toliau siekia užtikrinimo, kad pasirinko teisingą sprendimą 4. pav. Įsisavinimo stadijos [3, psl. 134]
5.Įsisavintojai, jų pasiskirstymas
David J.Burns yra pasakęs: “Egzistuoja daugybė šeimų, kuriose žmona yra pagrindinė novatoriško elgesio išreiškėja. Vartotojų elgsenos tyrimai parodė, kad novatoriškas elgesys tokiose šeimose motyvuojamas daugiausia žmonų poreikiais, ir faktai kalba apie tai, kad ši įtaka išplinta į daugybę produktų kategorijų”.[3, psl. 134] Vieni žmonės įsisavina inovaciją iš kart po to, kai ji pristatoma. Kiti delsia prieš priimdami naują produktą. Treti niekados jo neįsigyja. Mokslininkai, atsižvelgdami į laikotarpį, per kurį įsisavinamas naujas produktas, išskyrė penkias individų kategorijas, į šį skirstymą neįtraukti neįsisavintojai. Žr.5 pav.
Novatoriai 2.5 % Ankstyvieji įsisavintojai 13.5% Ankstyvoji dauguma 34% Vėlyvoji dauguma 34% Atsilikėliai 16%
5 pav. Vartotojų paplitimas pagal novatoriškumą [6, psl.]
Šis kintamasis suskaldytas į penkias kategorijas, atsižvelgiant į standartinį nukrypimą nuo vidutinio įsisavinimo laiko. Naujovės pripažinimo lygis auga, didėjant vartotojų skaičiui. Tam tikra idėja pateikiama negausiems novatoriams, kurie turi pereiti įvairias produkto įsisavinimo ar atmetimo stadijas. Po to, kai novatoriai priima naują produktą, jais gali pasekti kiti, priklausomai nuo naujoviškumo lygio ir kitų produkto charakteristikų. Novatoriai (2,5%):Jauni, turintys aukštąjį išsilavinimą, gaunantys dideles pajamas;Siekiantys išbandyti naujus produktus ir naujas idėjas;Kalbūs ir aktyvūs už bendruomenės ribų;Informaciją gauna iš mokslinių šaltinių ir ekspertų.Ankstyvieji įsisavintojai (13,5%):Labiau pasikliauja grupinėmis normomis ir vertybėmis negu novatoriai;Orientuoti į vietinę bendruomenę;Mėgsta būti nuomonės lyderiais;Informacija gauna iš reklamos ir pardavėjų.Ankstyvoji dauguma (34%):Jiems reikia daugiau informacijos ir jie ilgiau vertina;Pasikliauja grupiniais sprendimais ir informacija iš reklamos;Apdairūs.Vėlyvoji dauguma (34%):Vyresnio amžiaus, žemesnio išsilavinimo ir turintys mažesnes pajams;Laikosi grupinių normų ir paklūsta spaudimui;Skeptiški;Informaciją gauna “iš lūpų į lūpas”.Atsilikėliai (16 %):Laikosi tradicijų;Žemiausio socialinio – ekonominio statuso;Neįtakojami reklamos ar asmeninių pardavimų.[3, psl.134-136]5.1.Socialinė-ekonominė elgsena
Novatoriškumas – tai reiškinys, kai vartotojai įsisavina inovacijas anksčiau už kitus sistemos narius. Novatoriškumas matuojamas dviem būdais. Pirmu atveju naudojamas produkto įsisavinimo laikas (matuojamas savaitėmis, mėnesiais ir t.t.). Antruoju atveju paskaičiuojamas produktų kiekis iš anksčiau pasiruošto sąrašo, kuriuos vartotojas įsigijo tyrimo vykdymo laikotarpiu. Novatoriškumą galima išmatuoti savęs vertinimo metodais. Naudojama skalė turėtų atitikti konkrečią pritaikymo sritį ar naują produktą pagrindinio intereso ribose. Išskiriama trys pagrindiniai kintamųjų tipai, susiję su novatoriškumu:Socialinė – ekonominė elgsena,Asmenybės elgsena,Komunikacinė elgsena.[3, [sl. 138-139]Šie trys kintamieji ir išvados apie jų tarpusavio ryšį (teigimas, neigimas, neutralus) aprašytos Rodžerso darbe, kuriame jis padarė išvadas iš kelerių metų darbo inovacijų įsisavinimo proceso srityje, tačiau iš Rodžerso tyrimų negalima padaryti vienareikšmiškų išvadų apie amžiaus įtaką novatoriškumui. v Socialiniai – ekonominiai kintamieji atspindintys ryšį su novatoriškumu:v Išsilavinimas;v Raštingumas;v Aukštas socialinis statusas;v Progresuojantis socialinis mobilumas;v Stambesni objektaiv Komercinė, o ne vartotojiška orientacija;v Teigimas požiūris į kreditus;v Didelė veiklos specializacija.[3, psl. 139-140]
5.2. Asmenybės elgsena
Asmenybės elgsena. Asmenybės elgsenoje išsiskiria pozityvūs ir negatyvūs elgsenos kintamieji, susiję su vartotojų novatoriškumu. Teigiami kintamieji:v Užuojauta;v Sugebėjimas abstrakčv iai mąstyti;v Racionalumas;v Intelektas;v Teigiamas požiūris į mokymąsi;v Teigimas požiūris į mokslą;v Motyvacija pasisiekimams;v Aukšti siekiai.v Neigiami kintamieji:v Dogmatizmas;v Fatalizmas.Vartotojų reakcija į naujus produktus priklauso nuo jų problemų sprendimo stiliaus. M.J.Kirton teigia, kad visus žmones sąlyginai galima išdėstyti atkarpoje tarp dviejų polių – nuo pasekėjų iki novatorių. Kraštutiniai pasekėjai naudojasi sprendimais, kurie kelia techninį efektyvumą, tačiau prisilaiko įprastos praktikos. Novatoriai labiau linkę ieškoti problemos sprendimo, atsižvelgdami į praeities patirtį. Jie stengiasi išvystyti kitus organizavimo, sprendimų priėmimo ir elgsenos būdus, o tai sukelia radikalias permainas ir naujų veiksmų, metodų ir objektų įsisavinimą.
Novatorius galima suskirstyti į:žingeidžius;sensorinius.Žingeidūs novatoriai atkakliai siekia naujų mentalinių (protinių, psichologinių) pojūčių.Jiems labiau tinka galvoti, spręsti problemas, rasti atsakymus į sunkius klausimus ir užsiimti kita protine veikla. Sensoriniai novatoriai nuolatos pirmenybę atiduoda jutiminiams pojūčiams. Šis novatoriškumas apima tokią patirtį, kaip fantazijos, svajonės, taip pat nauji kvapą gniaužiantys ir rizikingi pojūčiai. Sensoriniai novatoriai – tai jauni žmonės, o žingeidūs novatoriai beveik visada turi aukštąjį išsilavinimą. Tai suteikia galimybę parinkti tokias informavimo priemones, kurios leistų kreiptis tiesiogiai į šias vartotojų grupes su specialiai joms sukurtais kreipimasis.[3, psl. 140-143]5.3. Komunikacinė elgsena
Komunikacinė elgsena. Šios elgsenos kintamieji, teigiamai susiję su novatoriškumu .Komunikacinės elgsenos kintamieji:v Socialinis aktyvumas;v Ryšys su socialine sistema;v Kosmopolitizmas;v Kontaktas su žiniasklaida;v Kontaktas su tarpasmeninio bendravimo kanalais;v Inovacijų žinojimas;v Kompetetinga nuomonė;v Priklausomybė sistemoms su glaudžiais tarpusavio ryšiais.[3, psl. 143-144]
6.Įsisavinimo modeliai
Naujo produkto plitimo procesas nėra sudėtingas – žinia apie naujovę tiesiog pasklinda tam tikrame socialiniame sluoksnyje.Naujo produkto įsisavinimo procesas prasideda sužinojimu apie naują produktą ir pasibaigiantis sprendimu išbandyti jį, yra sudėtingas mentalinis – psichologinis procesas, priklausantis nuo daugybės veiksnių.
6 pav. Pirkėjo pasirengimo pirkti stadijos
Pagrindinė šių modelių charakteristika – tai atskirų stadijų, kurias praeina kiekvienas potencialus pirkėjas, įsisavindamas produktą, išsiskyrimas. 6 paveiksle apibendrintos penkios pagrindinės schemos, sukurtos skirtingų mokslininkų ir apibūdinančios pirkėjo pasirengimo pirkti stadijas. AIDA modelis (pavadinimas sudarytas iš keturių angliškų žodžių pirmųjų raidžių: attention-dėmesys, interest-susidomėjimas, desire-troškimas, action-veiksmas). Šis modelis atsirado studijuojant reklamos ir asmeninio pardavimo įtaką pirkimui. Efektų hierarchijos modelis, jį pasiūlė Lavidge ir Steiner savo darbe apie reklamos efektus. Inovacijos įsisavinimo proceso modelis, šį modelį išvystė keletas sociologų viename iš pirmųjų mokslinių darbų apie žemės ūkio inovacijų difuziją. Robertsono modelis, buvo sukurtas T.S.Robertsono. Rodžerso modelis, yra labiausiai pripažintas (7 pav.).Visi modeliai turi tris pagrindinius lygmenis: pažinio lygmenį, emocinį ir veiksmo lygmenį. [3, psl. 147-149]
7 pav. Rodžerso modelis: sprendimo dėl inovacijų priėmimo procesas Reikia pastebėti, jog pagrindiniai šių modelių skirtingi. Visi modeliai turi tris pagrindinius lygmenis: pažinimo lygmenį, emocinį lygmenį ir veiksmo lygmenį. Pažinimo lygmenyje pažinimas yra stipresnis už patikimą, o veiksmo lygmenyje įsisavinimas yra stipresnis už išbandymą. Visos šios schemos grindžiamos dviem prielaidomis. Pirmoji prielaida – įsisavinimo procese kai kurios stadijos gali būti praleidžiamos arba sukeičiamos vietomis. Antroji prielaida – sulig kiekviena proceso stadija didėja tikimybė, jog pirkėjas apsispręs pirkti šį produktą. [3, psl. 150-151]
7. Inovacijų plėtrą įtakojantys veiksniai
Išskiriami pagrindiniai veiksniai galintys įtakoti inovacijų plėtrą: · Politinis – demokratinis – politinis klimatas šalyje ir šalies integracija į pasaulinę bendriją; · Techninis – šalyje palaikomos ir plėtojamos naujausios informacijos technologijos; · Juridinis – kaip užtikrinamos pilieč· ių teisės, derinami darbo santykiai, įstatymai; · Rinkos-ekonominis – šalies prisiderinimas ir įsisavinimas naujausių technologijų, kai žinios tampa modernios šalies ekonomikos pagrindu. Pagrindinės ekonominės veiklos kryptys siejamos su informacinių paslaugų teikimu; · Organizacinis – verslo – organizacijų inovatoriškumo lygis ir prisitaikymas prie naujų rinkos sąlygų; · Socialinis – kiekvieno šalies pilieč· io sugebėjimas naudotis naujausiomis informacijos technologijomis, kurios garantuoja geresnį pilieč· io aprūpinimą informacija, plėtojant švietimą, mokslinius tyrimus bei kultūrines programas; · Profesinis – naujos darbo sąlygos ir naujų profesijų susikūrimas susijęs su informacijos kaupimu, apdorojimu ir paskirstymu; · Kultūrinis, švietimo, mokslo – kultūrinio palikimo išsaugojimas (pavyzdžiui, lietuvių kalbos) ir jo atskleidimas bei pristatymas visuomenei naudojantis naujausiomis informacijos technologijomis, tarptautinė integracija, kultūrinės ir kalbinės įvairovės užtikrinimas; · Individualus – individuali reakcija ir adaptacija prie naujų sąlygų. [5]
8. Inovacijų plėtros prielaidos
Informacijos visuomenė remiasi atviros, išsilavinusios ir besimokančios visuomenės principais, kai visi visuomenės nariai sugeba naudotis informacijos technologijomis ir taiko savo veikloje, o inovacijų pritaikymas jiems garantuoja daugiau galimybių ir geresnių rezultatų tikimybę. Sukurta palanki dirva šalyje inovacijoms, skatins mokslinius, gamybinius, technologinius tyrimus ir jų rezultatų panaudojimą. Kiekvienas šalies gyventojas turės geresnes sąlygas realizuoti savo sugebėjimus ir teises, tapti lygiaverčiais savo ir viso pasaulio visuomenės nariais. Būtų sukurtą daugiau darbo vietų ir išsprendžiamos užimtumo problemos. [5]
9. Inovacinės veiklos vertinimas PEST analize
Inovacinei veiklai vertinti siūloma taikyti PEST analizę. Si analizė apima keturis makroaplinkos aspektus: politinį ir teisinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį, technologinį. Pavadinime esanti santrumpa sudaryta iš nurodytų aspektų lietuviškų pavadinimų (šiuo atveju atsitiktinai ir angliškų pavadinimų) pirmųjų raidžių: Politiniai ir teisiniai veiksniai (Political-Legal Forces), Ekonominiai veiksniai (.Economical For-ces), Socialiniai ir kultūriniai veiksniai (Sbcio-Cultural Forces), Technologiniai veiksniai (Technological Forces). Rekomenduojamos šios pagrindinės PEST analizės sritys: Politiniai- teisiniai veiksniai, Ekonominiai veiksniai, Socialiniai veiksniai, Technologiniai (techniniai) veiksniai.
9.1. Politiniai- teisiniai veiksniai
Politiniai- teisiniai veiksniai. Kai kurie politiniai veiksniai ir aspektai gali turėti labai didelę reikšmę inovacinei veiklai. Vienas iš jų – tai valstybės vykdoma politika ir jos požiūris į inovacinę veiklą. Tai yra reikia įvertinti, kokie įstatymai reglamentuoja inovacinę veiklą, kaip jie stimuliuoja ar stabdo inovacinės veiklos plėtojimą atitinkamoje verslo sferoje: mokesčių sistema, muitai, vartotojų ir versininkų teisinė apsauga, teisėsauga ir t.t. Taip pat svarbų vaidmenį vaidina politinės padėties ir tarpvalstybinių santykių stabilumas, nes bet kokie konfliktai gali sukelti inovacinės veiklos neapibrėžtumą ir netikrumą.
9.2. Ekonominiai veiksniai
Ekonominiai veiksniai. Sudarant inovacinės veiklos planą būtina įvertinti ne tik pačios įmonės ekonominę, bet ir vidinę valstybės bei tarptautinę padėtis nepriklausomai nuo to, ar jos tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygoja inovacinę veiklą. Būtina suprasti, kad konkretus ekonominės aplinkos pasikeitimas vienai inovacinei veiklai gali būti didelis privalumas, o kitai – trūkumas. Todėl aplinkos ekonominei analizei reikia skirti rimtą dėmesį ir prognozuoti galimus variantus visam inovacinės veiklos laikotarpiui. Šiuo metu Lietuvoje oficialioji ekonominė informacija (pateikiama Statistikos departamento) dar nėra pakankamai tiksli. Ji vis dar nepilnai atspindi tikrovę, o tai įgalina priimti klaidingus sprendimus.
9.3. Socialiniai veiksniai
Socialiniai veiksniai. Kaip taisyklė, inovacinė veikla įgyvendinama kokioje nors vienoje socialinėje aplinkoje. Todėl socialiniai veiksniai, tarp kurių: nuostatos, gyvenimo vertybės, tradicijos, religija, politinės pažiūros, išsilavinimas ir kt. , Netiesiogiai, bet labai stipriai veikia inovacinės veiklos rezultatus. Socialinė aplinka nebūna stabili, ji nuolat kinta ir būna sąlygojama politikos bei ekonomikos.Besikeičiantys visuomenės santykiai, įpročiai. Požiūriai bei nuostatos gali lemti inovacinę veiklą, todėl norint efektyviai reaguoti į socialinius veiksnius, ypač į jų pasikeitimus, būtina juos nuolat stebėti, vertinti ir sąmoningai ugdyti bei nukreipti inovacinei veiklai reikiama linkme.
9.4. Technologiniai veiksniai
Technologiniai (techniniai) veiksniai. Į gamybą orientuotos inovacinės veiklos efektyvumą labiausiai lemia technologiniai pasikeitimai, kurie nuolat vyksta išorinėje aplinkoje. Neįvertinus minėto veiksnio, inovacinės veiklos rezultatas gali tapti nekonkurencingas.
10.Inovacinės veiklos valdymo problemos Lietuvoje
Tam kad įvertinti inovacinės veiklos problemas Lietuvoje, reikia išanalizuoti Lietuvoje vykstančius socialinius, ekonominius procesus. Tai galima suskirstyti į: I)makrolygio problemas; II)mikrolygio problemas.I. Makrolygio problemas suskirstome į:1.Teisines:a)lėtas įstatyminės bazės formavimas ir kūrimas;b)dalies įstatymų ir teisės aktų neatitikimas pasaulinės praktikos normomsc)įstatymų ir teisės aktų priėmimas nepritaikant Lietuvos sąlygoms ir dažnas jų taisymas, pildymas, keitimas ir t.t.2.Ekonomines:a)lėti bendrojo (BVP) ir bendrojo nacionalinio (BNP- produktų augimo tempai; b)didelis biudžeto deficitas; c)neigimas eksporto bei importo balansas. 3.Socialines: a)didelė socialinių įsipareigojimų našta; b)didėjantis nedarbas.II. Mikrolygmens išskirtinos problemos: 1.Gaminamos produkcijos neatitikimas pasauliniams standartams; 2.Žemas darbo našumas; 3.Didelės darbo, energijos ir medžiagų sąnaudos gamybos procese; 4.Prastas produkcijos konkurentiškumas, realizacijos rinkų praradimas dėl blogo produkcijos kainos/kokybės santykio; 5.Finansinių lėšų trūkumas; 6.Kvalifikuoto personalo trūkumas; 7.Informacijos stoka, jos neefektyvus apdorojimas.Šioms problemoms spręsti labai padėtų inovacinės veiklos aktyvinimas. Tai leidžia suformuluoti pagrindinius problemų sprendimo prioritetus:1.Naujų inovacinės veiklos valdymo sistemų, modelių ir metodų, pritaikytų prie visuotinių ir globalinių transformacijų sąlygų, kūrimas;2.Efektyvios mokslo ir praktikos (verslo) sąveikos sistemos kūrimas;3.Švietimo sistemos tobulinimas ir organizavimas, nukreipimas į specialistų rengimą esant spartiems transformacijų pokyčiams;4.Teisinės bazės, skatinančios inovacinės veiklos plėtojimą, kūrimas;5.Visuomenės teigiamo požiūrio inovacijoms sudarymas;6.Smulkių, vidutinių ir stambių įmonių veiklos valdymo metodų, nukreiptų į inovacinės veiklos spartinimą ir t.t. kūrimas.
Inovacijų ir inovacinės veiklos valdymo problemų sprendimo prioritetų spektras labai platus, tačiau ekonomikos sferos plėtojimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių visos valstybės išsivystymo lygį. Todėl inovacinės veiklos spartinimas pirmiausia turi būti nukreiptas šia linkme. [4, psl. 30-35]Statistikos departamento duomenimis, 1998 m. privačiame šalies ekonomikos sektoriuje dirbo 69% visų darbuotojų. Privačiame sektoriuje sukurta BVP dalis viršija 70%. Pats BVP taip pat nuolat didėja. Palyginamosiomis 1995 m. kainomis BVP padidėjo: 1996 m. – 4,7%, 1997 m. – 7,3%, 1998 m. – 5,1%.Kitas labai svarbus restruktūrizavimo padarinys – naujų nacionalinės ekonomikos šakų kūrimas. Be pramonės ir žemės ūkio, per pastaruosius metus Lietuvoje atsirado daug naujų ūkio šakų: susiformavo tokios veiklos rūšys kaip bankininkystė, draudimas, privati medicina, intensyvus užsienio turizmas, finansinis ir prekybinis tarpininkavimas, tarptautiniai pervežimai, nekilnojamojo turto valdymo įmonių (holdingo) verslas.Pažymėtina, kad per pastaruosius 15-20 metų Lietuva vystėsi kaip industrinis kraštas su ryškiai išreikštais aukštųjų technologijų prioritetais. LR Ūkio ministerijos duomenimis, didėja Lietuvos pramonės konkurencingumas. Tai rodo produkcijos, parduodamos užsienio rinkose, didėjanti apimtis. 1995 metais užsienyje parduotos produkcijos dalis sudarė 42,5 proc. visos parduotos produkcijos, o 1996 metais – 49,4 proc., 1997 metais – 51,8 proc., 1998 metais – 54,6 procento.Sparčiau didinti įmonių konkurencingumą galima aktyvinant jų inovacinę veiklą. Šio proceso pagrindinės dalyvės yra verslo įmonės – inovacijų diegėjos, įmonės ir mokslo institucijos – inovacijų šaltinis, bei paslaugas teikiančios organizacijos (toliau-organizacijos), kurių ekonominis vaidmuo yra mažinti riziką, susijusią su inovacijų plėtojimu rinkos sąlygomis. Tačiau be palankios valstybės reguliavimo bei rėmimo sistemos šis procesas vystysis lėtai.[5]Siekiant objektyviai įvertinti konkurencingumo didinimo problemas inovacijų ir inovacinės veiklos aktyvinimo kontekste, reikia įvertinti inovacijų padėtį visais lygiais: valstybės, organizacijų ir įmonių. Todėl, remdamasi Lietuvos inovacijų versle programa [5], sudariau inovacijų Lietuvoje padėties lentelę (1 lentelė), kurioje išskirtos pagrindinės visų šių trijų lygių problemos inovacijų atžvilgiu. Kaip matome iš inovacinių tyrimų duomenų bei apibendrintos inovacinės veiklos Lietuvoje apžvalgos, inovacijų skatinimo politika lietuvoje yra nepakankamai aktyvi, dauguma įmonių jaučia inovacijų poreikį, tačiau susiduria su įvairiais veiksniais trukdančias įgyvendinti inovacijas (įstatymų neapibrėžtumu, informacijos trūkumu, didele rizika, lėšų trūkumu ir pan.).11. Padėtis Europos Sąjungoje1996 m. lapkričio 20 d. Europos Komisija priėmė Pirmąjį Europos inovacinių veiksmų planą (The First Action Plan for Innovation in Europe). Šis svarbus strateginis dokumentas pateikė bendrąją schemą inovaciniams procesams Europoje skatinti, daugiausiai susitelkdamas ties prioritetinėmis priemonėmis, kurių turi imtis Europos Komisija kaip vykdomasis Europos Sąjungos organas.Europa inovacijų srity vis labiau atsilieka nuo Jungtinių Valstijų ir Japonijos. Paradoksalu, jog Europa, išlaikydama šimtametes universitetines tradicijas, mokslinių pasiekimų požiūriu būdama tarp lyderių, kai kuriose srityse aiškiai pirmaudama, komercinio įgyvendinimo sferoje praranda pozicijas.Priežasčių esama daug. Bene lengviausiai pastebima – palyginti menkas mokslo finansavimas Europoje: 1995 m. duomenimis (žr. 2 lentelę), mokslui finansuoti skirta tik apie 2% Europos bendrojo vidinio produkto, o JAV ir Japonijoje apie 2,7% BVP [4].
ES mokslo ir plėtros rodiklių palyginimas su JAV ir Japonija 2 lentelė ES JAV JAPONIJA Iš viso išlaidų, skirtų MP (mln. ECU) 1994 m. 121882 142047 104069 Iš viso išlaidų, skirtų MP (BVP dalis, proc.) 1995 m 1.91 2.45 2.95 Iš viso išlaidų, skirtų MP, tenkančių vienam gyventojui (ECU) 1994 m. 329 545 833 Iš viso vyriausybės skirtų MP išlaidų, proc., 1993 m. 39,6 39,2 19,7 Iš viso pramonės įmonių skirtų MP išlaidų, proc., 1993 m. 53,5 58,7 73,4 Mokslininkų skaičius 1993 m. 774071 962700 526501 Mokslininkų skaičius, tenkantis tūkstančiui darbuotojų 1993 m. 4,7 7,4 8,0 Mokslininkų skaičius, tenkantis pramonės įmonėms 1993 m. 376000 765000 367000 Mokslininkų skaičius, tenkantis tūkstančiui dirbančiųjų pramonėje 1993 m. 2 6 6
Šaltinis: European Commission, DG XII from OECD data
Lentelėje pateikti trys rodikliai:Bendrosios išlaidos, skirtos mokslui ir plėtrai Europos Sąjungoje, yra kur kas mažesnės,negu JAV ir Japonijoje (pagal BVF procentus). Kalbant apie bendras MP išlaidas vienam gyventojui,šis rodiklis Japonijoje yra daugiau negu dvigubai didesnis už ES rodiklį. Nors kaip matome iš 21 pav.mokslui ir plėtrai Europos Sąjungos šalyse tenka didžiausia visų inovacinių išlaidų dalis (41,4%).MP procentinės išlaidos, kurias skiria vyriausybė ir pramonės įmonės, yra beveik panašios
ES ir JAV. Tačiau Japonijoje šis procentas tiesiog stulbinančiai skiriasi: pramonė finansuoja tris ketvirtadalius visų MP skirtų išlaidų.JAV pirmauja pagal mokslininkų skaičių. Be to, ši valstybė užima lyderio padėtį ir pagalįmonėse dirbančių mokslininkų skaičių. Kalbant apie darbo jėgos skaičių (matuojamas mokslininkų skaičiumi, tenkančiu bendram darbo jėgos skaičiui), mokslininkų skaičius ES siekia tik pusę tokio skaičiaus JAV ir Japonijoje. ES padėtis pagal mokslininkų, dirbančių įmonėse skaičių (tik trečdalis to skaičiaus, kuris yra JAVir Japonijoje) dar prastesnė. Pažvelgus į lentelę, galima daryti išvadą, kad Europoje mažiau negu 50% mokslininkų dirba verslo sektoriuje, o JAV ir Japonijoje šis procentas yra didesnis negu 70% [4].Kitos svarbios kliūtys inovacijoms Europoje: menka mokslo orientacija į pramoninius poreikius, neadekvati mokymo sistema, nepakankamas mokslininkų ir inžinierių mobilumas, nelankstus finansavimas bei mokesčiai, nepalanki teisinė aplinka. Tai vis duomenys iš “Pirmojo veiksmų plano” pirmtakės “Žaliosios inovacijų knygos” (Green Paper on Innovation), kurią pateikė Europos Komisijos komisarai M. Bangemann ir E. Cresson. “Žaliojoje inovacijų knygoje” iškeltos tikrai aktualios problemos, ir tai liudijo vėliau sekę gausūs aukšto lygio debatai, kuriuose dalyvavo ir politikai, ir mokslininkai, ir pramonininkai. Vieningai buvo pripažinta, kad inovacinio požiūrio deficitas yra reali Europos Sąjungai iškilusi problema, ir ji reikalauja kompleksinio ir globalinio sprendimo. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tarpvalstybinių susitarimų būtinybę, akcentuota nacionalinė įvairovė bei skirtinga regionų situacija. Akcentuota ir tai, kad naujos technologijos – tai ir nauji gaminiai ir paslaugos, kuriančios naujas rinkas, tai papildomos darbo vietos bei gyvenimo sąlygų pagerinimas, taigi ir socialinių problemų sprendimas [4].“Žaliosios inovacijų knygos” įžvelgtas ir iškeltas problemas “Pirmasis veiksmų planas” paverčia strateginiais veiksmais. Išryškinamos trys veiksmų kryptys:1. Inovacijų kultūros skatinimas:švietimas ir mokymas;lengvesnis mokslininkų ir inžinierių judėjimas į firmas;efektyvių inovacijų diegimo ekonomikoje ir visuomenės gyvenime metodų demonstravimas;pažangiausių verslo vadybos ir organizavimo metodų propagavimas;inovacijų skatinimas valstybiniame sektoriuje ir vyriausybėse.2. Inovacijoms palankios aplinkos sukūrimas: a. teisinės ir administracinės aplinkos adaptavimas ir supaprastinimaslabiau prieinamas inovacijų finansavimas Europoje;3. Mokslo orientavimas į inovacijas:išvystyti mokslinių tyrimų ir jų taikymo strategiją;intensyvinti pramoninius mokslinius tyrimus absoliučiu ir santykiniu požiūriu;skatinti steigti įmones, kurios intensyviai naudoja technologijas;intensyvinti bendradarbiavimą tarp visuomeninių organizacijų, aukštųjų mokyklų irpramoninio mokslo;sustiprinti smulkiojo ir vidutinio verslo galimybes perimti naujas technologijas ir gamybines paslaptis, nepriklausomai nuo jų kilmės.Siūlomi veiksmai paskirstomi dviem lygmenimis – nacionaliniu ir tarptautiniu, t. y. Europos Sąjungos lygmeniu. Aukštesnįjį lygmenį turėtų įgyvendinti Europos Komisija [4].Taigi apibendrindama šiame skyriuje pateiktą inovacinės politikos pavyzdžių apžvalgą, galiu išskirti tokias pagrindines inovacijų skatinimo kryptis (valstybės lygmeny):Sukurti palankią inovacijoms teisinę, administracinę, finansinę bazę.Remti mokslinius tyrimus.Skatinti mokslo institucijų ir verslo sektoriaus bendradarbiavimą.Skatinti keistis inovacine informacija bei kurti inovacijų centrus.12. Inovacijų formavimas ir įgyvendinimas įmonėse
Lietuvos verslo tarptautinio konkurencingumo didinimas, intensyvinant naujų technologinių sprendimų ir organizacinių iniciatyvų įgyvendinimą versle – viena iš esminių sąlygų Lietuvai integruotis į globalines erdves. Pažymėtina, kad inovacijos, technologinis bendradarbiavimas, naujų technologijų įsigijimas ir pardavimas yra sfera, kurioje įmonės galėtų aktyviai plėtoti savo tarptautinius ryšius ir kooperaciją, o tuo pačiu ir rinką konkurentabilios produkcijos eksportui. Inovacijas versle galima apibūdinti, kaip naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus ar patobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus. Inovacijos sąvoka betarpiškai siejama su veikla. Inovacinė veikla apibūdinama kaip mokslinės, technologinės, projektavimo, marketingo, atskiros ar konkrečios technologijos įsigijimas, jos įsisavinimas, naujų gamybos organizavimo metodų įdiegimas, įgalinantis gaminti naujus arba patobulintus produktus bei tobulinti procesus. Inovacinė veikla apima visas stadijas nuo idėjos gimimo iki galutinio rezultato vartojimo, bei glaudžią įmonės bei jos makroaplinkos sąveiką. Šio proceso pagrindiniai dalyviai yra verslo įmonės – technologijų diegėjos, įmonės ar mokslo institucijos – technologijų šaltinis, bei inovacijų paramos paslaugas teikiančios organizacijos, kurių ekonominis vaidmuo yra “mažinti” riziką, susijusią su inovacijų plėtojimu rinkos sąlygomis. Inovacijoms plisti įmonėse būtinos atitinkamos prielaidos ir sąlygos:
suformuota inovacijų plėtros politika, numatanti verslo inovacijų plėtojimo kryptis ir užtikrinanti inovacijų sėkme suinteresuotų šalių glaudų ir efektyvų bendradarbiavimą;palanki teisinė, ekonominė, administracinė inovacijų plėtojimo aplinka, sudaranti sąlygas sparčiai inovacinei bei inovacinių įmonių atsiradimui ir funkcionavimui;aktyvus tarptautinis įmonių bendradarbiavimas, pasireiškiantis tuo, kad Lietuvos ūkis, tame tarpe ir verslo įmonės, sparčiai įsitraukia į tarptautinius ir europinius integracinius procesus;išplėtotas inovacijų versle finansavimas ir inovacijų projektų rėmimas, sudarantis sąlygas inovatyvioms įmonėms naudotis finansinės paramos formomis plėtojant inovacijas;išplėtoti inovacijų paramos paslaugų tiekimo mechanizmai, leidžiantys verslo įmonėms efektyviai naudotis inovacijų infrastruktūros elementų (mokymo, lavinimo, konsultavimo, finansinių ir kt. Institucijų) teikiamomis inovacijų paramos paslaugomis formuojant ir įgyvendinant inovacijas;pakankamas informacinis aprūpinimas inovacijų srityje, sudarantis sąlygas verslo įmonėms naudotis informacija, reikalinga plėtojant inovacijas;išplėtotas inovacijų marketingas ir aktyvus inovacinio išmanymo formavimas, pasireiškiantis tuo, kad plačiai ir efektyviai taikomos inovacijų marketingo priemonės lygio kilimui;efektyvūs mokslo ir gamybos ryšiai, sudarantys prielaidas sparčiam inovacijų komercializavimui. Lietuvos statistikos departamento 2000m. Atlikti inovacinės veiklos rezultatai 774-oje įmonių rodo, kad skirtingose pramonės šakose įmonių aktyvumas plėtojant inovacijas yra nevienodas. Aktyviausiai inovacijos įgyvendinamos maisto ir gėrimų gamyba užsiimančiose įmonėse – 27,4% visų tiriamuoju laikotarpiu įdiegtų inovacijų, baldų – 12%, medienos įmonėse – 8%, nemetalo mineralinių gaminių įmonėse – 6%. Naujų ar patobulintų gaminių rinkai daugiausia patiekė maisto ir gėrimų, medienos, chemijos bei mineralinių gaminių gamyba, baldų gamybos pramonės įmonės. Inovacijos įmonėse, turinčiose platesnes rinkas (maisto, gėrimų, tabako), pritraukė apie 30% nuo apdirbamajai pramonei tenkančių tiesioginių užsienio investicijų. Įmonėse gana aktyviai formuojamos inovacijos nukreiptos į produkcijos atnaujinimą, spartėja verslininkų kvalifikacijos lygio kilimas. Atskirose pramonės šakose pasiekta inovacijų pažanga, formuojant inovacijas naudojant užsienio technologijas. Šio proceso teigiamas rezultatas yra tas, kad didėja tų pramonės šakų įmonių gaminamos produkcijos konkurencingumas. Tai pasireiškia eksportuojamos produkcijos apimtyse. Tačiau bendros gaminamos ir tame tarpe eksportuojamos produkcijos apimtys mažėja. Tai sąlygoja vis dar nepakankamas gaminamos produkcijos konkurencingumas vidaus ir užsienio rinkose. Tam turi įtakos, gamyboje naudojamos pasenusios technologijos ir pasenę metodai: todėl gamybos procesas, kaip taisyklė, nebūna tinkamai parengiamas, jo eigoje gausu laiko ir materialinių resursų nuostolių, neužtikrinamas reikimas kokybės lygis. Įmonėse (ypač smulkiose ir vidutinėse) daugelis valdymo funkcijų, tarp jų inovacijų įgyvendinimo, faktiškai priskirta išimtinai pirmajam vadovui, kuris realiai nesugeba aprėpti ganėtinai plačios valdymo ir vadovavimo problematikos. Struktūros ir padaliniai, kuriuose turėtų būti sukoncentruotas darbas, liečiantis mokslinę techninę pažangą bei inovacijų formavimą ir įgyvendinimą, faktiškai nefunkcionuoja. Daugelis gamybos atnaujinimo ir modernizavimo klausimų sprendžiama be rimto teisinio, informacinio ir vadybinio pasirengimo. Daugelis Lietuvos įmonių neturi galimybių ir nežino kur galima gauti aktualios ir naujausios informacijos inovacijų klausimais. Kita dalis naudojasi ne pačiais efektyviausiais šaltiniais. Tik trečdalis Lietuvos įmonių vadovų žino apie egzistuojančias mokslinių tyrimų, technologijų ir inovacijų plėtros finansavimo formas. Nepakankamas dėmesys įmonėse skiriamas vadovų ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimui. Išskiriamos keletas spęstinų problemų :inovacijos versle, įskaitant pramoninius mokslinius tyrimus ir technologinės plėtros darbus, vykdo pačios įmonės savo rizika ir nuožiūra;įmonės neturi pakankamai išteklių plėtoti inovacijas savarankiškai;įmonės negauna pakankamos išorinės paramos (lavinimas, konsultavimas ir t.t.), siekiant efektyviai plėtoti inovacijas;įmonės finansiškai neskatinamos atlikti mokslo ir technologinės plėtros darbus bei plėtoti inovacinius projektus;įmonėms trūksta informacijos inovacijų ir technologijų klausimais.IšvadosIš pateiktų teiginių darytina išvada, jog inovacijų plėtojimas ir inovacinės veiklos valdymo tobulinimas yra išskirtinis socialinių, ekonominių, technologinių transformacijų požymis, išreiškiantis inovacijų svarbą ir reikšmingumą. Galima teigti, jog inovacinės veiklos tobulinimas leidžia kryptingai plėtoti tranformacijų procesus ir modernizuoti visuomenę.Kadangi literatūra apie inovacijas taikoma naujovėms diegti yra pakankamai nauja, tai šie šaltiniai pateikia skirtingą informaciją ir nesidubliuoja, tik papildo vienas kitą.Inovacijų plėtojimas yra labai svarbi socialinės ekonominės raidos sąlyga, o galimybės inovacijoms aktyvinti yra labai didelės. Šios galimybės pasižymi didele įvairove ir gali būti panaudotos daugelyje verslo sričių. Galima teigti, jog Lietuvoje inovacijų aktyvinimas turėtų sudaryti papildomas prielaidas radikaliai modernizuoti šalies ūkį bei kelti gerovės lygį.
Literatūra
1. S.Valentinavičius. Inovacinio proceso teoriniai principai. Vilnius, 1997. 27p.2. P.Kulviecas. Inovacinis procesas. Vilnius, 1991. 80p.3. B.Vijeikienė, J.Vijeikis. Inovacijų vadyba. Vilnius, 2000. 182p.4. B.Melnikas, A.Jakubavičius, R.Strazdas. Inovacijų vadyba. Vilnius, Technika 2000.193p.5. http://www.ekm.lt Ūkio apžvalga.6. Inovacijų apžvalga. Nr.3, Nr.4, Nr.5. 2001m.