Inovacijų vadyba

Turinys

Įvadas 2
Pagrindinės sąvokos 2
Inovacinės kūrybos metodai 6
Inovacijų aplinka ir infrastruktūra 7
Intelektinės nuosavybės apsauga 11Įvadas
Šiuo metu Lietuva yra įtraukta į Vidurio ir Rytų Europos šalyse sparčiai vykstančius sudėtingus perėjimo į rinkos ekonomiką bei integracijos į europines erdves procesus bei ekonomikos globalizavimą. Šie procesai sąlygoja būtinybę spręsti daugelį netradicinių uždavinių, tiesiogiai susijusių su inovacijų procesu. Inovacinės veiklos plėtojimas ir aktyvinimas įgalina įvairiapusiškai modernizuoti gamybos bei paslaugų teikimo struktūras, tobulinti kuriamus produktus bei naudojamas technologijas, didinti jų tarptautinį konkurencingumą, kuris yra vienas svarbiausių šalies ekonomikos plėtros veeiksnių. Tačiau inovaciniam procesui verslo aplinkoje spartinti, t.y. naujoms technologijoms diegti, naujiems gaminiams kurti ir pateikti į rinką, įmonių ir organizacijų konkurencingumui didinti, labai svarbi valstybės inovacijų rėmimo sistema.Pagrindinės sąvokos
Ieškant žodžio “inovacija” kilmės, sugrįžtama atgal į istorijos gilumą, XV amžių. Šis žodis yra kilęs iš Vidurio Prancūzijos teritorijoje tuo metu vartoto žodžio “inovacyon”, kuris verčiant pažodžiui reiškia “atnaujinimas” arba “naujo pavidalo suteikimas esančiam daiktui”. Užsienio kalbose vartojami sekantys terminai: anglų kalboje – “innovation” ir “novation”; rusų – “инновация” ir “нововведение”.

Tuo tarpu lietuvių kalbos žodynuose yra viienas terminas “naujovė”. Visgi būtų tikslinga išskirti atskirus terminus, turinčius skirtingas prasmes, nes inovaciją reikia suprasti kaip procesą, o naujovę – kaip to proceso rezultatą (naujas produktas, nauja technologija, gamybos ar vadybos organizavimo metodas).

Mokslinėje literatūroje vieno inovacijų sąvokos apibūdinimo nėra, įvairūs au

utoriai pateikia išsamesnius ir apibendrinančius arba kartais gana trumpus apibrėžimus.

Prof. P. Kulviecas pateikia tokį apibendrintą inovacijos apibrėžimą: “Inovacija apskritai reiškia kompleksinį kūrimą, vystymą, visuotinį paplitimą ir efektyvų naujovių naudojimą įvairios žmonių veiklos sferose”. Jis siūlo inovaciją vertinti dviem aspektais: kaip reiškinį ir kaip procesą. Pirmu atveju inovacija yra bet koks tikslinis pakeitimas, kuriuo siekiama pakeisti tiriamo objekto būklę jį tobulinant. Antru atveju inovacija – tai procesas, apimantis tyrimą, rengimą, valdymą ir stabilų funkcionavimą, siekiant gauti tam tikrą efektą. Turint omeny, kad procesas – yra veikla, tai inovacinė veikla –veikla, kurios tikslas mokslo tyrimų rezultatų ir išradimų panaudojimas siekiant išplėtoti ir atnaujinti gaminamos produkcijos (paslaugų) nomenklatūrą, tobulinti technologijas ir jų gamybą su tolimesniu diegimu vidaus ir užsienio rinkose.

A.Jakubavičius inovaciją apibūdina gan lakoniškai: Innovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju.

Kalbant apie inovacijos sąvokų interpretavimą ir apibūdinimą, būtina pabrėžti, kad, anot J. Schumpeter, inovacijos yra daugiau ekonominis nei technologinis reiškinys. Koks bebūtų technologinis atradimas, jis nebus laikomas inovacija, jei nelems ekonomikos ar gryno pelno didėjimo. Tam, kad inovacijas vykdanti įmonė galėtų sukurti gryną pelną, inovacija turėtų sukurti ir išlaikyti tam tikrą unikalų pranašumą, palyginus su vidaus ir tarptautinių rinkų konkurentais. Šiuo atveju gryno pelno sąvoka reiškia pelną, sukurtą vien įdiegtomis in
novacijomis, be pelno, atsiradusio dėl kitų veiksnių (darbo jėgos, valiutų vertės pasikeitimo ir t.t.).

Šiuo metu plačiai naudojamas šis, visus inovacijų tipus apibūdinantis, terminas: Inovacijos – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus (RIS/RITTS Guide, European Commission; OECD; Inovacijų versle programa).

Kiekviena inovacijų sąvokos variacija atskleidžia naujus inovacijų bruožus, suteikia naujų prasmių bei papildo tai, kas anksčiau dar nebuvo išsakyta. Pabrėžtina, kad inovacija visada yra aktualus reiškinys, turintis dinamišką prigimtį, dažnai konfrontuojantis su tuo, kas sena, ir griaunantis organizacijoje nusistovėjusias normas bei tradicijas.

Inovacija nėra vien mokslininkų, gamybininkų ar verslininkų interesų objektas, tai įvairialypis procesas, kuriame dirba skirtingos įmonės (valstybės/valdžios institucijos, verslo partneriai, tiekėjai, klientai, konsultacinės kompanijos, inovacijų įgyvendinimo paslaugų organizacijos/agentūros, ekonominės plėtros agentūros, verslo asociacijos, mokslo institucijos, finansinės institucijos ir kt.). Todėl būtina, visų pirma, inovacijas įvardinti įsisavinimo kontekste, kaip pažangos procesą, kuriame tikslingai bendradarbiauja įmonės ir jų partneriai.

Apibūdinant konkrečias inovacijas, kartais turimi galvoje tik nauji produktai ar naujos paslaugos. Tai klaidinga nuostata, nes tokia inovacijų samprata būtų pernelyg siaura. Žinoma, d.idelė dalis inovacijų yra sėkmingai pritaikyti išradimai, sukūrę naujus produktus ar paslaugas. Bet dažnai produktai tobulinami ar pritaikomi naujiems poreikiams tenkinti, jiems randamos naujos rinkos. Taigi nauji darbo metodai bei na
aujos rinkos irgi yra inovacijos.

Kartais neteisingai manoma, kad inovacija tai visiškas originalumas t.y. absoliučiai viskas iki tol buvę nežinoma. Iš tikrųjų inovacija – paprastai tai 99% senai žinomų dalykų ir tik 1% naujovių. Inovacijos neatsiranda iš nieko, naujos idėjos atsiranda iš senų ir patikrintų tiesų. Dažniausiai inovacija tik mažas patobulinimas.

Norint nuodugniau pažinti inovaciją, reikia ją susieti su veiklos sąvoka. Galima teigti, kad veikla – tai specifinė žmonių aktyvaus požiūrio į tikrovę forma, pasižyminti veiksmų tikslingumu, kryptingumu ir nuostatomis į pertvarką. Kiekviena veikla turi savo tikslą, pasižymi savo priemonėmis bei rezultatu ir nusako veikimo procesą. Todėl inovacinė veikla traktuotina kaip kryptingas inovacijų formavimas ir įgyvendinimas.

Pabrėžtina, kad svarbiausias kiekvienos veiklos, taip pat ir inovacinės, subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmogus su kiekvienu daiktu sąveikauja ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsižvelgdamas į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis išmoksta valdyti daiktą, padaro jį savo veiklos matu ir objektu, kartu tenkindamas savo ir visuomenės poreikius. O poreikiai savo esme yra savotiškas pažangos katalizatorius, nes žmogus, tenkindamas juos per tikslinę veiklą, pažįsta gamtos paslaptis, daro atradimus bei kuria kokybiškai naujas materialines ir dvasines vertybes.

Naujas žinias kuria žmonės panaudodami savo kūrybinį bei protinį potencialą bei jau turimas žinias. Žinių kūrimo procese svarbų vaidmenį vaidina kolektyvinis darbas.

Suvokiant kū
ūrybinio prado svarbą inovacinei veiklai, tikslinga apibrėžti inovacinės veiklos vietą ir reikšmę bendroje veiklos (reproduktyvioji veikla, besiremianti anksčiau buvusiomis veiklos schemomis ir nukreipta gauti jau žinomą rezultatą žinomomis priemonėmis, ir produktyvioji veikla, susijusi su naujų tikslų ir naujų priemonių kūrimu arba žinomų tikslų siekimu naujomis priemonėmis) klasifikacijoje.

Inovacinės veiklos vietos nustatymas bendroje veiklų klasifikacijoje (1 pav.) padeda kompleksiškai suvokti inovacinės veiklos globalinį pobūdį ir jos svarbą visuomenės vystymuisi. Inovacinė veikla moksliniuose leidiniuose apibūdinama kaip ekonomikos intensyvinimo pagrindas, mokslinės techninės pažangos spartinimo, socialinės ir kultūrinės visuomenės plėtros sąlyga.

1 pav. Bendra veiklų klasifikacija

Galima teigti, kad vienintelė veikla, siejanti savyje kūrybą, mokslą ir verslininkystę, tai inovacinė veikla. Jos dėka mokslo žinios transformuojamos į fizikinę realybę, keičiančią visuomenę. Todėl inovacinę veiklą tikslinga traktuoti kaip produktyviąją žmonių veiklą, nukreiptą į kokios nors sistemos perėjimą iš žemesnio lygio į aukštesnį. Šio perėjimo tikslas – tenkinti kintančius visuomenės poreikius.

Inovacijoms reikalingų žinių gavimas yra tiesiogiai siejamas su moksliniais tyrimais ir plėtra ( 4 pav.)

Tyrimai ir plėtra – tai sistemingas kūrybinis darbas, skirtas žinioms kaupti ir ieškoti būdų, kaip jas pritaikyti. Savo ruožtu jie skaidomi į:

Fundamentiniai tyrimai – tai eksperimentiniai ir teoriniai darbai, skirti naujoms žinioms gauti, neturint konkretaus tikslo juos panaudoti ar pritaikyti.

Taikomieji tyrimai – tai darbai, susiję su naujų žinių, reikalingų praktiniam panaudojimui, įsigijimu.

Technologinė plėtra – tai sistemingas darbas, pagrįstas turimomis žiniomis ir praktine patirtimi, skirtas naujoms medžiagoms, produktams ar įrengimams kurti, naujiems procesams, sistemoms ir paslaugoms diegti bei iš esmės patobulinti tai, kas jau sukurta ar įdiegta.

Tyrimai ir plėtra, kaip naujų žinių gav.imo šaltinis, yra neatsiejama inovacinio proceso dalis.

2 pav. Tyrimai ir plėtra – inovacijos

Inovacija – tai naujų technologijų, idėjų, metodų kūrimas ir komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba patobulintus produktus ir procesus.

Inovacijos sąvoka tiesiogiai siejama su veikla. Inovacinė veikla apibūdinama kaip mokslinės, technologinės, projektavimo, įrangos (kompiuterinės įrangos, licencijų, know-how ir kt.) ar technologijos įdiegimas, naujų gamybos organizavimo metodų taikymas, sudarantis sąlygas gaminti naujus arba patobulintus produktus bei tobulinti procesus. Inovacinė veikla apima visas stadijas: nuo idėjos gimimo iki galutinio rezultato, bei glaudžią įmonės bei jos makroaplinkos sąveiką.

Inovacinė įmonė – įmonė, savo veikloje formuojanti ir įgyvendinanti inovacijas. Inovacijų šaltinis gali būti tiek pati įmonė, tiek išoriniai subjektai (mokslo, tyrimų, konstravimo, technologijų perdavimo tarpininkai bei kitos įmonės ir organizacijos). Įmonės ir išorinių subjektų kooperacija yra neatsiejama inovacinės veiklos dalis.

Inovacinis projektas – tai toks projektas, kuriame numatomas mokslo, technikos ar technologinių naujovių realizavimas, kuriantis konkurentabilią produkciją ar gamybą.

Paramos inovacijoms paslaugos – tai specializuotos paslaugos įmonėms, vykdančioms inovacinę veiklą, ir (arba) naujovių teikėjams, padedant jiems formuoti ir įgyvendinti inovacijas. Parama inovacijoms pasireiškia inovacijų vadybos konsultacijų, tarpininkavimo perduodant technologijas, informacijos teikimo, inovacijų marketingo, inovacijų finansavimo ir tarpininkavimo, ugdymo, techninės ar verslo infrastruktūros kūrimo ir kitomis panašiomis paslaugomis.

Sąvokoms inovacijų marketingas, inovacijų vadyba, inovacijų finansavimas ir pan. taikomi tradiciniai apibrėžimai, tačiau jos yra orientuotos į inovacijų sferą. Inovacinės kūrybos metodai
Nadojami idėjų generavimo metodai, kurie padeda gauti net pačias fantastiškiausias naujų produktų kūrimo ar jų tobulinimo idėjas.
Loginiai analitiniai metodai remiasi mąstymo principais. Kuriant naujus produktus, dažniausiai naudojami tokie loginiai analitiniai metodai:
Funkcinės analizės. Surašomos tos produktų funkcijos, kurias jie jau atlieka. Po to bandoma sudaryti įvairias tų funkcijų kombinacijas ir šitaip gimsta idėjos kurti naujus produktus.
Morfologinės analizės. Naudojant šį metodą, pirmiausia tiksliai suformuluojamas uždavinys. Po to sudaromas visų objekto charakteristikų sąrašas ir surašomi galimi kiekvieno požymio variantai. Susumavus prieš tai atliktų veiksmų rezultatus, sudaroma lentelė ir pagal ją suformuluojamos idėjos.
Intuityviniai metodai remiasi intuicija, nuojauta. Dažniausiai naudojami tokie intuityviniai metodai:
Proto šturmo metodas. Surenkama 3-8 asmenų grupė, geriausia iš skirtingu įmonės padalinių. Pasiūloma tema, susijusi su naujo produkto kūrimu. Šiame etape yra labai svarbu, kad iškeltos idėjos, nors ir kokios fantastiškos jos pasirodytų, nebūtų kritikuojamos. Siūlomas idėjas galima tobulinti arba kokiu nors būdu jungti kartu su kitomis. Svarstymai yra užrašomi, o vėliau juos peržiūri produkto vadovas ir specialistai.
Metodas 6-3-5. Šeši asmenys užrašo į formuliarą po tris idėjas. Po to formuliaras su užrašytomis trimis idėjomis perduodamas kitam asmeniui, kad šis patobulintų pasiūlytas idėjas. Šitaip formuliarais pasikeičiama penkis kartus.
Sinektika. Surenkama grupė žmonių, kurią sudaro įvairių profesijų atstovai ir naujų gaminių kūrimo specialistai – profesionalai. Grupė turi savo vadovą, kuris supažindina su problema. Tolesniame etape dalyviai paprašomi problemą perkelti į kitus galimus lygmenis, naudojant analogijas. Svarstymai užrašomi ir analizuojami.
Idėjų paieška gali būti patikėta ir kompiuteriui. Jis randa naują idėją ir jos įgyvendinimo būdus. Kompiuteriniai metodai vienas nuo kito skiriasi kūrybinio proceso organizavimu. Inovacijų aplinka ir infrastruktūra.
Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, apimantį naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka.
Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška aprėpia įvairias fazės:
1. Naujos idėjos atsiradimą;
2. Naujovės sukūrimą ir pirminį įdiegimą;
3. Naujovės panaudojimo metodų paskleidimą;
4. Naujovės paskirstymą tarp naudotojų ir vartotojų;
5. Naujovės naudojimą ir vartojimą;
6. Naujovės sunykimą.
Vidiniame inovacijų įgyvendinimo mechanizme konkrečioje įmonėje ar organizacijoje sąveikauja daugelis subjektų, pradedant savininkais, vadivais, specialistais (technikai, technologai, finansininkai ir t.t.), baigiant darbininkais. Kiekvienas iš šių subjektų ne tik atlieka tam tikras funkcijas (savo kompetencijos ribose) inovacijos įgyvendinimo procese, bat ir daro tam tikrą poveikį (palaiko, skatina, remia, trukdo ir pan.), sąlygojamą vidinių nuostatų. Tai savo ruožtu gali spartinti ir lėtinti inovacijų įgyvendinimą, todėl vadovas turi dėti visas pastangas, kad būtų suformuotos teigiamos personalo nuostatos inovacijų diegimo atžvilgiu.
Kaip buvo minėta, inovacijų įgyvendinimo sėkmę sąlygoja ne tik vidiniai inovacijų diegimo mechanizmai, bet ir sąveika su išorine aplinka. Kitaip ji dar vadinama inovacijų sistema. Inovacijų sistema apibrėžiama kaip elementų bei sąveikos mechanizmų visuma, sudaranti prielaidas žinių transformavimui į naujus produktus ir paslaugas. Ją sudaro trys lygiai:
1. Inovacijų politika;
2. Inovacijų infrastruktūra;
3. Įmonės;
Inovacijų politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldos institucijos (LR Seimas, LR Vyriausybė, ministerijos – daugiausia Ūkio bei Švietimo ir mokslo, apskričių administracijos ir savivaldybės) per įvairius teisės aktus, strategijas ir programas. Pagrindinės inovacijų politikos plėtros kryptys yra:
1. Inovacijų kultūros skatinimas;
2. Inovacijoms palankios aplinkos kūrimas;
3. Mokslo orientavimas į inovacijų kūrimą ir diegimą versle.
Inovacijų infrastruktūrai priklauso mokslo institucijos, inovacijų ir verslo centrai, mikslo ir technologijų parkai, inkubatoriai, agentūros, finansinės institucijos, konsultacinės įmonės bei asociatyvinės verslo organizacijos. Taip svarbiausių reikėtų paminėti:
– Lietuvos inovacijų centrą;
– Mokslo institutus;
– Universitetus;
– Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūrą;
– Nacionalinę regionų plėtros agentūrą;
– Lietuvos ekonominės plėtros agentūrą;
– Bankus.
Pagrindinės inovacijų infrastruktūros organizacijų veiklos kryptys – teikti inovacijų paramos paslaugas įmonėms ir organizacijoms, kuriančioms ir įgyvendinančioms inovacijas. Inovacijų paramos paslaugas galima suskirstyti į šias pagrindines grupes:
1. Informavimas apie technologinę plėtrą;
2. Partnerių paieška;
3. Naujų technologijų paieška;
4. Inovacijų projektų finansavimas;
5. Technologinės konsultacijos;
6. Rinkodaros paslaugos;
7. Pagalba vykdant tyrimus;
8. Potentavimas ir licencijavimas.
Svarbiausias inovacijų sistemos elementas (be kurio nebūtų ir pačios inovacijų sistemos) yra inovacinės įmonės.Inovacinė įmonė – tai įmonė, formuojanti ir diegianti inovacias. Galima išskirti šiuos pagrindinius inovacinės įmonės bruožus:
Orientacija į pokyčius;
Nuolatiniai informaciniai kanalai;
Komandinis darbas;decentralizacija;
Rizika kaipsavaime suprantamas dalykas;
Biurokratizmo ir formalumų nepaisymas;
Iniciatyvumo skatinimas.
Inovacinė įmonė yra ne ta, kuri įdiegė naują technologiją ar pritaikė naujas žinias gaminant naują produktą, bet ta, kuri, tai padariusi, nesustoja vietoje, o toliau ieško galimybių bei kuria planus, ką reikėtų atnaujinti ateityje. Kitaip tariant, įmonė neturi sustoti vietoje,inovacijų formavimas ir įgyvendinimas turi būti nuolatinis ir dinamiškas procesas.
Inovacinės veiklos sąveika su išorine aplinka suformuoja naujo.vės gyvavimo ciklą. Skiriamos šios gyvavimo ciklo stadijos:
1. Kūrimas;
2. Įvedimas;
3. Augimas;
4. Branda;
5. Pabaiga.
Kiekviena gyvavimo ciklo stadija charakterizuojama tokiais parametrais kaip produkto naujumo lygis, paklausos dydis, ekonominis efektyvumas ir t.t.
Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso dalyvius, kuriuos galima suskirstyti taip:
1. Idėjų generatirius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis inovacijas intelekto bei žinių dėka;
2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, mokslo ir praktikos jungiamoji grandis;
3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje bazėje ir dėl kurio finansavimo diegiamos inovacijios.
4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio produkto kūrimui;
5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį inovacijų produktą;
6. Vartotojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas.
Šis inovacinės veiklos skirstymas į dalyvius yra daugiau sąlyginis. Realiai praktiškai minėtų dalyvių funkcijas atlieka organizacijos arba kelias funkcijas atlieka vienas iš dalyvių. Tačiau šis, nors ir sąlyginis, skirstymas padeda tiksliau identifikuoti atskirų inovacijų įgyvendinimo dalyvių interesus bei motyvus.
Inovacijų infrastruktūra
Daugelis įmonių dėl savo ribotų išteklių nebeįstengia atsilaikyti konkurencinėje kovoje. Visa tai sąlygoja ir naujų inovacinės veiklos organizavimo ir valdymo modelių formavimąsi, kartu ir inovacijų paramos paslaugų, teikiamų inovacijų infrastruktūros organizacijų, plėtojimą.
Inovacijų paramos paslaugos plėtojamos šiomis kryptimis:
1. Inovacijų kūrimas (moksliniai tiriamieji darbai);
2. Inovacijų finansavimas;
3. Inovacijų pritaikymas;
4. Inovacijų įgyvendinimas ir paskeidimas;
5. Personalo mokymas įvairiais inovacijų formavimo ir įgyvendinimo klausimais.
Inovacijų infrastruktūtai proskiriamos mokslo institucijos, inovacijų ir verslo centrai, mokslo ir technologijų parkai, inkubatoriai, agentūros, finansinės institucijos, konsultacinės įmonės bei asociatyvinės verslo organizacijos.
Inovacijų infrastruktūros organizacijos, akumuliuodamos dalį šalies mokslinio, gamybinio, ekonominio bei finansinio potencialo, teikia specializuotas inovacijų paramos paslaugas, taigi sudaro prielaidas inovacijoms versle spartinti.
Šiuo metu Lietuvoje gan platus mokslo institucijų ir universitetų tinklas. Šių organizacijų teikiamos paslaugos labiau orientuotos į mokslinius ir taikomuosius tyrimus, mokymą bei kvalifikacijos kėlimą. Galima diskutuoti apie šių paslaugų kokybę, tačiau bet kuriuo atveju šios paslaugos užima svarią vietą inovacijų paramos paslaugų komplekse bei padeda verslo įmonėms plėtoti inovacijas: kurti bei pritaikyti inovacijas praktikoje, kelti darbuotojų kvalifikaciją.
Pastaraisiais metais Lietuvos bankai vis aktyviau įsijungia į inovacijų paramos infrastruktūrą. Didėja šių institucijų teikiamos paslaugų, nukreiptų į projektų, turinčių didesnį finansavimo rizikos laipsnį, spektras. Tai sudaro galimybes įmonėms ankstyvesnėse inovacijų projektų įgyvendinimo stadijose gauti finansavimą oaskolų forma. Atskirai reikėtų paminėti Vilniaus banką, kuris įkūrė rizikos kapitalo fondą ir per jį investuoja kapitalą į įmones, kurios igyvendina inovacinius projektus.
Privačios verslo konsultacinės įmonės irgi teikia kai kurias inovacijų paramos paslaugas: rengia inovacinius bei verslo projektus, konsultuoja inovacinių projektų įgyvandinimo klausimais, padedaieškoti užsienio partnerių ir rinkų, rengia mokymo seminarus.
Tačiau inovacijų paramos paslaugos, kaip rodo pasaulinė praktika, dažnai finansiškai neapsimokanti veikla dėl savo specifikos, negali plėstis neremiama valstybės. Šia linkmė irgi padaryti svarbūs žingsniai – veikia Lietuvos smulkaus ir vidutinio plėtros agentūra, Nacionalinė regionų plėtros agentūra bei UAB “Investicijų ir verslo garantijos” (INVEGA). Dalis šių organizacijų teikiamų paslaugų yra nukreipta įmonėms, plėtojančioms inovacinę veiklą.
Be to, reikia paminėt.i ir tai, kad 2003m.duomenimis Lietuvoje yra įkurta ir veikia 7 verslo inkubatoriai ir 19 verslo informacijos centrų. Šių organizacijų, teikiančių pagalbą verslo įmonėms, veiklą koordinuoja bei remia LR ūkio ministerija.
Išskirtinę vietą inovacijų paramos infrastruktūroje užima Lietuvos inovacijų centras.

Intelektinės nuosavybės teisių apsauga
1. Intelektinė nuosavybė apima šiuos objektus: autorių teisių objektus (meno, literatūros ir mokslo kūrinius, įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes), pramoninės nuosavybės objektus (patentus, išradimus, prekių ženklus, pramoninį dizainą), know-how (gamybos, komercijos, technologijų paslaptis) ir kitus pramoninės nuosavybės objektus.
2. Intelektinės nuosavybės, sukurtos atliekant tarnybines pareigas, autorius yra fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė. Teisę į intelektinę nuosavybę, sukurtą vykdant bendrus mokslo tyrimo ir plėtros projektus, reglamentuoja darbą vykdančių partnerių sutartis.
3. Universiteto darbuotojo sukurti intelektinės nuosavybės produktai privalo turėti nuorodą, kur jie buvo sukurti. Jei nuorodoje nėra Vilniaus universiteto, šis kūrinys nepriskiriamas Universitetui ir neapskaitomas kaip institucijos mokslinės veiklos produkcija. Šiai nuostatai gali būti taikomos išimtys, jei biudžetinio finansavimo tvarkoje intelektinės nuosavybės produktai priskiriami institucijai be minėtos nuorodos.
4. Neturtines ir turtines teises į intelektinę nuosavybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos intelektinės nuosavybės apsaugos įstatymai.
5. Dėl intelektinės veiklos produktų sukūrimo ar panaudojimo su autoriumi arba autorių kolektyvu gali būti sudaromos autorinės kūrinio užsakymo, autorinės licencinės, autorinių turtinių teisių perdavimo sutartys, jeigu tokiems kūriniams sukurti yra papildomas finansavimas.
6. Autorinių sutarčių sudarymo ir vykdymo bei kūrinių aprobavimo tvarką ir tipines paraiškų, sutarčių, perdavimo ir priėmimo aktų bei apmokėjimo suvestinių formas tvirtina Senato komisija.
7. Autorinių sutarčių sudarymą kontroliuoja Mokslo reikalų prorektorius.
Informacijos visuomenėje, kur pagrindą sudaro informacijos sukūrimas, jos apdorojimas, saugojimas, perdavimas, svarbu užtikrinti individo, valstybės, organizacijos veikloje sukurtą informacijos produktą.
Intelektuali nuosavybė apima teises, kurios yra susijusios su literatūros, meno ir mokslo kūriniais, artistų kūrybine veikla, garso ir vaizdo įrašais, išradimais, pramonės pavyzdžiais, prekių ir paslaugų ženklais, pan.
Šiuo metu išryškėja intelektualios nuosavybės nematerialius objektus nagrinėjantys teisės aktai. Šiuolaikinė intelektualios nuosavybės teisė nematerialiam objektui priskiria bet kokį objektą, kuris turi tam tikrą vertę, kurią galima išreikšti pinigine forma. tai gali būti įvairios oblogacijos, čekiai ir pan.
Intelektuali nuosavybė yra skiriama į dvi specifines teisės normų grupes:
· autorinės teisės normos;
· patentinės teisės normos.
Autorinės teisės normos pagrinde reglamentuoja literatūros, meno ir mokslo kūrinių panaudojimo tvarką.
Lietuvos respublikos Civilinio kodekso 4 skyriuje yra nagrinėjama autorinė teisė, t.y. kam ji taikoma, kas yra autoriaus teisės, jų suteikiama apsauga kūrinių ir autoriaus vardo neliečiamybei, aptariami bendraautorystės teisiniai aspektai ir pan.
Autorinę teisę reglamentuojančios teisės normos pradėjo formuotis atsirandant įmanomiems autorinių kūrinių dauginimo, kopijavimo būdams. Iš principo, autorinės teisės formavimosi pradžia galima laikyti laikmetį, kuomet buvo išrastos ir pradėtos naudoti Gutenbergo spausdinimo staklės. Iš pradžių teisės, leidžiančios spausdinti ir platinti knygas, buvo suteikiamos knygų leidėjams, suteikiant atitinkamos šalies valdovo privilegijas.
Pirmuoju autorinės teisės įstatymugalima būtų laikyti 1710m. priimtą Karalienės Onos statutą. Juo buvo numatoma autoriaus galimybė dauginti ir platinti kūrinį 14 metų. Kitos valstybės atitinkamas teisės normas yra išleidusios vėliau: Norvegija – 1741m., Jungtinės Amerikos V.alstijos – 1789m., Rusija – 1830m. ir pan.
Vėliau buvo sudaromos dvišalės ir daugiašalės sutartys dėl autorinių teisių. Galima būtų išskirti pagrindines jų:
· Berno konvencija (1886m.), kurios pagrindinis reikalavimas – numatytas minimalus autoriaus teisių gynimo laikotarpis. Lietuva prie Berno konvencijos prisijungė 1994m.
· Pasaulinė autorinių teisių konvencija (1952m.). Joje yra numatyti atitinkami reikalavimai, kad darbas būtų pripažįstamas autoriniu, t.y. jis turi būti pažymėtas autorinių teisių simboliu.
Patentų teisės normoms yra būdinga tai, kad jų apsauga yra pakankamai trumpa (vidutiniškai 15 metų) ir autorystė yra įforminama patentus išduodančioje žinyboje. Apsauginis dokumentas, kurį išduoda atitinkamos žinybos, – patentai arba liudijimai.
Patentų teisės prototipu galima laikyti 1474m. Venecijos senato pasirašytą deklaraciją, kuria buvo suteikiamos privilegijos piliečiams, sukūrusiems anskčiau nenaudotų mašinų Venecijoje. Piliečiui buvo leidžiama gaminti ir parduoti mašiną 10 metų.
Vėliau buvo pereinama prie kompensavimo išradėjams, buvo nustatomas atitinkamas privilegijų galiojimo laikas, kad autoriui pakaktų laiko gauti kompensaciją ir t.t.
Dar vėliau privilegija buvo pavadinta išradimu, apsauginis dokumentas – patentu, kuriuo teikiama išimtinė teisė buvo skiriama tik tikrajam autoriui atitinkamam laiko tarpui.

Leave a Comment