Individualioji imone. Jos steigimas. Privalumai ir trukumai

TURINYS
ĮVADAS..............................3
1. INDIVIDUALIOSIOS (PERSONALINĖS) ĮMONĖS........4
1.1. Individualiosios įmonės pranašūmai ir trūkumai........4-5
2. INDIVIDUALIOSIOS ĮMONĖS STEIGIMAS..........5-8

2.1. Įmonės vietos parinkimas....................8-9 2.2. Ar geriau įsigyti veikenčią įmonę, ar statyti naują......9-10
2.3. Įmonės įregistravimas.....................10-14
3. Investicijų poreikio įvertinimas...................14
4. Finansavimo šaltiniai.....................14-15
IŠVADOS ..............................16
LITERATŪRA ..............................17

ĮVADAS
Įmonė – šalies ekonomikos pagrindas. Visos šalies ūkis pagrįstas įmonių veikla. Nuo jų veiklos rezultatų priklauso respublikos ekonomikos potencialo augimas. Jų veiklą reglamentuoja Lietuvos respublikos įmonių įstatymas. Jis ir nusako įmonės sapratą: „Įmonė yra tvarka, tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių daiktinių, finansinių ir materialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas“. Kiekviena įmonė vienija tam tkrą darbuotojų koolektyvą, turi savo žinioje gamybos priemones, medžiagas, žaliavas, vykdo gamybos ar paslaugų procesus. Įmonė, kaip teisinis subjektas, gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.
Veikiantieji Lietuvoje įstatymai numato tokias įmonių rūšis: individualios (personalinės), akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos, kooperatinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, kredito unijos. Visos įmonės skirstomos į dvi grupes: turinčios juridinio asmens teises (juridiniai asmenys) ir neturinčios juridinio asmens teisių (fiziniai asmenys).
Šiuo metu Lietuvoje viena iš populiariausių įmonių rūšių yra individualioji įmonė. Joos steigimas yra nesudėtingas, nebrangus, neilgai užtrunka. Absoliuti dauguma įmonių įkuriamos, panaudojus savas ir skolintas lėšas.

1. INDIVIDUALIOSIOS (PERSONALINĖS) ĮMONĖS
Individualioji (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios privatinės nuosavybės teise. Šios įmonės neturi juridinio asmens teisių, jų tu

urtas neatskirtas nuo įmonininko turto.
Skirtingai nuo kitų įmonių rūšių, individualiosios įmonės teisinio reguliavimo klausimais atskiro įstatymo neturi.
Individualiosios įmonės pavadinime, būtina įvardyti jos savininką. Šio tipo įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinės įmonės veiklą. Individualiosios įmonės priklauso daugiausia vienam asmeniui ar keletui žmonių. Įmonė turi teisę verstis bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tą, kuri draudžiama, arba kuriai reikalingi specialūs leidimai (pvz., eksploatuoti naudingąsias iškasenas, jų telkinius, gaminti ir realizuoti vaistus, narkotikus ir kt.). Įmonės dirba savininko naudai, joms neprivalomos valstybinės valdžios ar valdymo organų užduotys. Pagamintą produkciją jos realizuoja savo nuožiūra pagal tarpusavio susitarimus su gaminių vartotojais. Individualiosioms įmonėms daugiausia priklauso amatų ir paslaugų įmonės. Įmonė gali būti likviduojama paties savininko arba teismo sprendimu, jeigu nevykdo savo prievolių.

Individualiosios įmonės gaali būti dviejų tipų: 1) įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir jos šeimos narių darbu; 2) įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir samdinių darbu.

1.1. Individualiosios įmonės pranašūmai ir trūkumai
Individualiai įmonei būdingi tokie pranašūmai:
1. Įmonininkas turi visišką teisę tvarkytis įmonėje pagal savo norą ir reikmę;
2. Sprendimai priimami individualiai ir išorinių taisyklių neribojami;
3. Steigimas yra nesudėtingas, nebrangus, neilgai užtrunka.
4. Privati nuosavybė – svarbus akstinas plėsti ir piginti gamybą, diegti mokslo ir technikos naujoves;
5. Individualią įmonę paprasčiau įregistruoti;
6. Savininkas bet kada gali nutraukti įmonės veiklą;
7. Neprivalomi specialūs valdymo organai;
8. Galima paprastesnė apskaita;
9. Mažesni pajamų mo

okesčiai, tarifai.
Prie individualios įmonės trūkumų priskiriami:
1. Savininkas rizikuoja ne tik verslu, bet ir savo asmeniniu turtu;
2. Įmonės kapitalą limituoja įmoninko turtas;
3. Visas įmonės pelnas priklauso įmonininkui, o tai reiškia, kad nesudaroma jokių rezervų ir tolesnė įmonės plėtra negarantuojama;
4. Neturi galimybių samdyti labai kvalifikuotų specialistų;
5. Profesionalios vadybos stoka.

2. INDIVIDUALIOSIOS ĮMONĖS STEIGIMAS
Kuriant įmonę reikia laikytis tam tikro eiliškumo (plano).
Pirmajame etape suformuluojama įdėja, kurios įgyvendinimas tenkintų konkretaus vartotojo poreikius, kad būtų gaunamas pelnas. Reikia pasirinkti tokius gaminius (paslaugas), kurie užpildytų rinkos poreikius. Idėjų suformulavimas priklauso nuo paties verslo kūrėjo sugebėjimų, įžvalgumo, turimos informacijos, materialinių sąlygų ir kt.
Antrajame etape įvertinamos įmonės kūrėjo asmeninės savybės, nuo kurių priklausys priimami sprendimai, įmonės perspektyvos ir pelningumas. Dažniausiai mažosios ir vidutinės įmonės žlunga ne dėl finansinių sunkumų, situacijos rinkoje, o dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti. Verslininko talentas pasireiškia sugebėjimu greitai įvertinti padėtį ir sudaryti principinį veikimo planą, pateikti savo mintis, duoti nurodymus, bendradarbiauti ir kontroliuoti įmonės veiklą.
Trečiajame etape įvertinama situacija rinkoje: kapitalo poreikis, iš kokių šaltinių jis bus formuojamas; kokia žaliavų, energijos ir darbo jėgos išteklių rinka. Visa tai žinant, išryškėja būsimojo verslo stipriosios ir silpnosios savybės, ir tai įvertinus, parenkama įmonės forma.
Ketvirtajame etape atliekamas apytikslis įmonės dydžio pagrindimas, parenkama įmonės juridinė forma. Apskaičiuojamas reikalingas įmonės gamybinis pajėgumas, reikalingi finansiniai ištekliai. Įmonės juridinės formos pa

asirinkimą veikia asmeninės valdžios siekimas, materialinės ir finansinės būsimo verslininko galimybės, pelno paskirstymo būdas, mokesčių dydis ir kt.
Penktajame etape formuojama būsimosios įmonės organizacinė struktūra ir veiklos organizavimo projektas. Struktūra turi būti lanksti, paprasta, leidžianti greitai perduoti informaciją, apskaičiuojamas padalinių dydis, jų materialinis techninis aprūpinimas.
Šeštasis etapas skirtas įmonės steigimo dokumentų parengimui.
Septintajame etape įmonė registruojama.
Verslo planas
Verslo plano paskirtis – supažindinti suinteresuotus asmenis su svarbiausiais įmonės tikslais, atsakant į šiuos klausimus: kur esame? kur einame? kaip ten patekti? Jie gali būti įvairių tipų, priklausomai nuo jų rengimo tikslų.

Verslo plano rengimo metodikose nėra vienodo reikalavimo, kokios turi būti pagrindinės jo dalys. Bene svarbiausia, kad jame būtų pateikti pagrindiniai tikslai, jų pasiekimo realios sąlygos it teigiamų rezultatų pasiekimo būdai. Čia pavaizduodas vienas iš galimų verslo plano sudedamųjų dalių variantų:
VERSLO PLANO SUDEDAMOSIOS DALYS Bendra informacija apie įmonę, verslą

Investicijos

Rinka ir marketingas

Finansinės veiklos aprašymas

Valdymas, personalas

Finansai

Ekologija

Pagrindinių darbų grafikas

Bibliografija, priedai

Bendra informacija. Trumpai aprašoma įmonė, teisinis jos statusas, atsiradimas, sumanymo uždaviniai ir unikalumas.
Investicijos. Šioje dalyje aprašoma, ką įmonė planuoja pirkti, kokius darbus planuoja atlikti, ar kitos investicijos. Paprastai pateikiamos lentelės, kuriose nurodoma, kokie įrenginiai bus perkami, kiek jų bus perkama, kas įrenginius pagamino ir t.t.
Rinka ir marketingas. Tai viena svarbiausių plano dalių. Šioje dalyje turi būti nurodytos įmonės gaminių (paslaugų) pardavimo galimybės. Būsimajam in

nvestitoriui turi būti pateikta atitinkama informacija, kuri patvirtintų, kad įmoės gaminiai (paslaugos) turi paklausą, ir įmonė gali išvengti konkurencinėje verslo aplinkoje.
Įmonės veiklos aprašymas. Šioje dalyje paeikiama tokia informacija.
• bendra informacija apie objekto pajėgumus,apibūdinant šiuos pajėgumus lemiančius pagrindinius veiksnius (pvz., staklių skaičius, kitu įrengimų skaičius , pamainų skaičius, darbuotojų skaičius);
• sezoniškumo, ekonominės situacijos pokyčių ir pan. Įtaka objekto veiklai;
• informacija apie įmonės tiekėjus, nurodant jų pavadinima, buvimo vietą, tiekiamas žaliavas ir pan.
• dar išvardijami įrengimai ir pastatai, kurie priklauso įmonei arba kuriais naudosis objektas (elektra, vandentiekis ir kt.).
Dažnai dalyje “Objekto veikla” paruošiamas detalus objekto pastatų išsidėstymo teritorijoje žemėlapis, rodantis jų plotus, apitikrius atstumus tarp jų, taip pat objekto atstumus nuo autokelių, deležinkelio, jūros ar oro transportio susisiekimo tinklo bei jo atstumus nuo pacrindinių regiono miestų, šalių ar žemynų.
Valdymas. Personalas. Šioje dalyje pateikiama infoprmacija apie įmonės darbuotojus. Dažniausiai darbuotojai skirstomi į šias kategorijas: vadovai, gamybos personalas, prekybos ir marketingo personalas, kitas personalas.
Šioje dalyje dar pateikiama informacija apie: darbuotojų skaičių kiekviename padalynije, darbo pamainų skaičių ir trukmę, darbuotojų atlyginimus, nepinigines lengvatas, atostogas, nedarbingumo kompensavimo politiką, organizacinė įmonės schemą.
Ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į informaciją apie viriausią valdymo personalą, jo kvalifikaciją ir patirtį.
Finansai. Šioje dalyje surašomos praėjusio laikotarpio finansinės ataskaitos bei jų prognozės. Prognozojama dažniausiai 3-5 metams. Dažnai pateikiama pagrindinių finansinių rodiklių analizė, kaštų kontrolė, lėšų šaltiniai ir panaudojimas, sąmatos, finansavimo etapai ir kt.
Ekologinės problemos. Šioje dalije pateikiama informacija apie didžiausias ekologines problemas, su uriomis susiduria įmonė, nurodoma, kaip šias problemas numatoma spręsti. Labai svarbu ne tik nurodyti, kokios būdingos ekologinės problemos šiuo metu, bet ir kokių gali kilti ateitije, įgyvendinus projektą.
Pagrindinių darbų grafikas. Tikslinga sudaryti tinklinį darbų atlikimo grafiką. Čia nurodomas laiko pasiskirstymas, sumanymo projektai;tikslus kiekvieno etapo ir darbų įvykdymo terminas; įvykių priklauisomybė ir galutinis įvykdymo terminas.
Bibliografija. Priedai. Šios dalies gali ir nebūti. Tačiau ji leidžia pateikti papildomus dokumentus: diagramas, įvairius finansinius duomenis, įvairią bibliografinę informaciją.
Verslo plano pateikimas. Prieš pateikdamas verslo planą finansuotojui, pats verslininkas turėtų: nuodugniai išstudijuoti planą, pasirošti jį paaiškinti ir įtikinti jo gerumu, pasiruošti reikiamas vaizdines priemones (techninę įrangą ir kt.) ir atsakymus į galimus vertintojų klausimus. Jeigu verslo planas finansuotojo ivertinamas neigiamai, reikia išsiaiškinti, ar tai galutinis sprendimas, ar galima verslo planą papildyti, pataisyti ir pateikti svarstyti pakartotinai. Būtina kito finansuotojo pasirinkimo galimybė, bet pageidautina, kad pirmasis investuotojas susidarytų palankią nuomonę ir netrukdytų kitiems investuotojams finansuoti parengtą verslo planą.
Pradinėje įmonės kūrimo fazėje svarbu įvertinti ir savo, kaip įmonės kūrėjo, asmenybę. Reikia savikritiškai – galima pasitelkus ir draugus, šeimos narius, konsultantus, psichologus – įvertinti:
• ką žinote ir ką dalite: kokia jūsų kvalifikacija, ar turite savarankiško darbo, valdymo patyrimo?
• Kokios jūsų asmeninės savybės: kokia sveikatos būklė, ar galite inteisiviai dirbti; disciplinuotumas, atkaklumas, iniciatyva, komunikabilumas, sigebėjimas rizikuoti?
• Kokios kitos aplinkybės: kokia finansinė situacija, kaip į naują sumanymą žiūri šeima?

Steigiant įmonę būtina pasirinkti vietą, kuri tenkintų rinkos poreikius. Atliekami rinkos tyrimai. Dažnai yra pasinaudojama ankėtinėmis apklausomis, savivaldybių turima informacija, statistikos ir kt. duomenis. Pagaliau įmonės vietą lemia ir jos įsigijimo būdas, t.y. ar perkama veikianti įmonė, ar statoma nauja.

2.1. Įmonės vietos parinkimas
Įmonės vietą nulemia keletas veiksnių: verslininko turimos patalpos, asmeniniai norai arba objektyvūs rinkos tyrimai. Pirmumą reikėtų teikti rinkos tyrimams, nes nuo to priklauso verslo sėkmė. Kiekviena verslo rūšis turi savitus reikalavkmus, į kuriuos reikia atsižvelkti atliekant rinkos tyrimus.suprantama, kad skirtingi bus įmonės vietos pasirinkimo reikalavimai gamybinio ir komercinio pobūdžio verslo įmonės vietai. Sakykim, gamybinės paskirties verslo įmonės vietai turi įtakos darbo jėgos ištekliai (ar yra reikiamų profesijų ir kvalifikacijų darbuotojų); transporto sąlygos (keliai);energetiniai ištekliai (kuro, elektros, šilumos, vandens ir kt.);aplinkosaugos reikalavimai (oro, vandens užterštumas ir kt.). Kaip tie veiksniai veikia įmonės vietos parinkimą, priklauso nuo naudojamų technologijų, gamybos apimties, finansinių gamybinių ir kt. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti miesto centre, tarp prekybos centrų, įkurtą baldų gamybos įmonę, kuri teršia aplinką, kelia triukšmą ir pan. Tuo tarpu siuvimo įmonė čia galėtų įsikurti.
Kur kas paprasčiau išrinkti vietą paslaugų, prekybos paskirties įmonėms, nes joms keliami mažesni reikalavimai. Čia svarbiausia gerai atlikti verslo rinkos tyrimus. Dažnai praktikuojama anketinė apklausa, savivaldybių turima informacija, statistiniai ir kiti duomenys. Galiausiai verslo įmonės vietai turi įtakos savivaldybiių keliami architektūros, ekologijos ir kiti reikalavimai. Įmonės vietą lemia ir jos įsigijimo būdas, t.y. ar perkama veikianti įmonė, ar statoma nauja. Abiem atvejais galima pasirinkti vietą, bet naujos įmonės statybą riboja žemės įsigijimo galimybės (aukštos kainos, neužstatytų plotų trūkumas ir kt.).

2.2. Ar geriau įsigyti veikenčią įmonę, ar statyti naują
Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Tai lemia konkrečios sąlygos ir aplinkybės. Abu variantai turi teigiamų ir neigiamų savybių. Įsigyjant veikenčia įmonę, greičiau galima pasiekti norimų verslo recultatų, sumažėja komercinė rizika, nes veikianti įmonė turi aiškius santykius su rinkos paetneriais, lengviau prognozuoti jos perspektyvą. Tačiau perkant reikėtų išsiaiškinti šios įmonės pardavimo priežastis, motyvus, atkreipti dėmesį į tai, kad tikrosios pardavimo dažnai priežastys slepiamos. Tik išanalizavus įmonės ūkinę-finansinę veiklą, galima priimti teigiamą sprendimą, atsižvelgiant į pardavimo kainą. Nėra optimalaus metodo nustatyti tikrąją įmonės kainą.Paprastai įvertinimas įmonės pelningumas arba jos visas turtas. Vertinant pirmuoju būdu, reikėtų atsižvelkti į kelerių paskutinių metu pelningumą.
Antruoju būdu vertinamas visas turtas (pastatai, įrengimai, atsargos ir kt.). Šis metodas dažniausiai naudojamas, nes nereikia daryti pelno prognozių. Yra trys turto įvertinimo metodai;
• balansinė vertės;
• pakoreguotos balansinės vertės;
• atrankinio turto.
Balansinė turto vertė – tai skirtumas tarp to, ką įmonė turi (turtas), ir to, ką ji skolinga (nuosavybė).
Pakoreguotos balansinės vertės metodas įvertina balansinės turto vertės ir rinkos kainos skirtumą.
Atrankinio turto vertinimo metodas pagrįstas tuo, kad pirkėjas vertina tą turto dalį, kuri, jo nuomone, yra būtina, t.y. nereikalingą turto dalį palieka pardavėjui.
Nustačius įmonės vertę, toliau reikia derėtis dėl galutinės kainos, atsižvelgiant į abiejų pusių silpnąsias ir stipriąsias savybes.
Statant naują įmonę, galima pačiam pasirinkti pastatų architektūrą, išdėstymą, planavimą, naujausią technologiją ir kt. Tačiau šiuo atvėju verslo rezultatų pasieksime per ilgesnį laikotarpį. Be to, ypač reikia atkreipti dėmesį į rinkos tyrimus – koks bus pasiūlos ir paklausos ryšys.
Ar geriau įsigyti veikiančią įmonę, ar steigti naują – vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Tai lemia konkrečios sąlygos ir aplinkybės. Abu variantai turi teigiamų ir neigiamų savybių.

Įmonės steigimo tvarką ir veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas bei konkrečių įmonių įstatymai, įmonių rejestro įstatymas, įmonių veiklos sutartis, įstatai ir kiti normatyviniai dokumentai. Įmonė laikoma įsteiga, kai yra įregistruojama įmonių rejestre. Priklausomai nuo kapitalo prigimties bei veiklos pobūdžio, įmones registruoja vietos savivaldybių institucijos, LR ūkio ministerija arba Lietuvos bankas. Lietuvos Vyriausybės nutarimuose nurodyta, kokie dokumentai privalo būti pateikti rejestro tvarkytojui.

2.3. Įmonės įregistravimas

Individualiosios įmonės registracijai reikalingi šie dokumentai:
1. Duomenys apie įmonę (pavadinimas, adresas, veiklos pobūdis, numatomas ūkinės veiklos laikotarpis);
2. Pareiškimas registruoti įmonę;
3. Pažyma apie įmonės registravimo žyminio mokesčio sumokėjimą;
4. pažyma apie patalpų suteikimą ūkinei veiklai;
5. Leidimas (licencija) užsiimti tam tikra veikla;
6. Ekologinis pasas – leidimas užsiimti norima veikla;
7. Leidimas plėtoti veiklą laisvojoje ekonominėje zonoje, jeigu įmonė yra toje zonoje;
8. įmonės vardo registravimo pažyma;
9. Asmens dokumentas.
Į monės registracijos dokumentai pateikiami savivaldybei, o ši įtraukia į rejestrą.
Registruojant įmonę gyvenamuosiuose namuose, priklausančiuose savivaldybei, įstaigoms, organizacijomos, kooperatyvams, pažymą turi patrvirtinti savininkas. Jeigu patalpos priklauso pačiam įmonės steigėjui, pateikiamas dokumentas, patirtinantis teisę į šias patalpas.

Įmonės vardo registravimas.

Įmonės steigėjai, prieš pateikdami dokumentus savyvaldybei, privalo įregistruoti įmonės pavadinimą Valstybiniame patentų biure. Individualiosios įmonės savininkai patys sprendžia, ar reikia registruoti įmonės vardą, jeigu pavadinime nėra simbolinio vardo.
Įmonės steigėjo pareiškime nurodoma: steigėjo vardas ir pavardė; įmonės pavadinimas; adresas; įmonės tipas ir veiklos pobūdis. Firmų vardas turi atitikti patvirtintą Vyriausybės nutarimą apie vardų suteikimą. Įregistravus firmos vardą, pareiškėjui išduodamas vardo registravimo liudijimas. Už vardo registravimą imamas valstybinis rinkliavos mokestis. Jo dydis priklauso nuo infliacijos lygio ir jį nustato Valstybinis patentų biuras.

Leidimai užsiimti tam tikra veikla.

Prekybinės ūkinės (ekonominės) veiklos profilį įmonės steigėjas (steigėjai) pasirenka patys. Valstybiniai valdymo organai gali būti reguliuoti pasirinkimą tik tose srityse, kurios specialiai aptartos Lietuvos Respublikos įstatymuose bei Vyriausybės nutarimuose.
Steigiant įmonę reikia gauti ekologinį pasą. Jį išduoda arba pateikia išvadą, kad tokio paso nereikia, aplinkos apsaugos įstaigos. Praktiškai šis klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į būsimos veiklos pobūdį, t.y. yra nustatyta, kokiomis ekonominės veiklos sritims toks pasas reikalingas.
Lietuvos Respublikoje privalu įsigyti leidimus (licencijas) numatytoms veiklos rūšims.. Tokios rūšys (jų yra 48-ios) konkrečiai nurodytos įmonių įstatyme.
Leidimus išduoda ministerijos, kuruojančios atitinkamas veiklos sritis. Patentų išdavimo tvarka ir mokesčio dydžiai (jie priklauso nuo rūšies ir galiojimo trukmės) nurodyti Vyriausybės nutarime. Kelios veiklų rūšys, kurioms reikia licencijų: ginklų taisymas, ginklų ir šaudmenų prekyba, vaistinių preparatų ir cheminių medžiagų gamyba ir realizavimas, kultūrų, kuriose yra narkotikų, stipriai veikiančių, ar nuodingų medžiagų, auginimas ir realizavimas, alaus ir nespirituoto vyno gamyba.
Pažymėtina, kad pats naujos įmonės įregistravimo miesto (rajono) savivaldybėje faktas reiškia leidimą įmonei veikti pasirinktoje ekonominės veiklos srityje.

Registravimo mokestis.

Už individualiosios įmonės įregistravimą vyriausybė nustatė 100 Lt mokestį už vieną veiklos rūšį. Mokesčiai padidėja, nes dažniausiai regisruojama ne viena, o kelios veiklos rūšys. Neužregistravus viklos rūšies, ja užsiimti draudžiama.
Už būtinų įmonei įregistruoti duomenų ar steigimo sutarties pakeitimus mokestis nemokamas. Už įmonės perregistravimą mokamas visas registravimo mokestis.

Įmonės įregistravimas.

Rejestro dokumentų ir duomenų naudojimas. Rejestro duomenimis ir dokumentais turi teisę atlygintinai naudotis visi juridiniai ir fiziniai asmenys.
Informaciją apie įstaigų įmonių įregistravimą arba įmonių išregistravimą vietos savivaldybių spaudoje kartą per mėnesį skelbia vietos savivaldos vykdomosios institucijos. Tokiame skelbime turi būti nurodyta: įmonės pavadinimas, jos veiklos pobūdis, steigėjai ir įstatinis kapitalas. Skelbimo išlaidas apmoka rejestro tvarkytojas. Jeigu apie įmonių įregisravimą (išregistravimą) paskelbta viešai, tai, nagrinėjant bylas teisme, asmenys negali nežinojimu apie įmonės įregistravimą (išregistravimą) grįsti savo reikalavimų ar pretenzijų.
Rejestro tvarkytojas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pateikia duomenis atitinkamo miesto ar rajono Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Rejestre įregistruotai įmonei išduodamas Statistikos departamento nustatytos formos pažymėjimas ir suteikiamas rejestro numeris (kodas). Pažymėjimą pasirašo ir rejestro numerį (kodą) skiria rejestro tvarkytojai, atliekantys teisinę registraciją.
Įmones reikia užregistruoti socialinio draudimo teritoriniame skyriuje per dešimt dienų nuo jų steigimo dienos, užpildant registravimo kortelę, pateikiant registravimo pažymėjimo nuorašą, patvirtintą notaro. Užregistruojama iš karto, nereikia laukti.
Jeigu po registravimo susiklostė aplinkybės, dėl kurių įmonės įregistruoti negalima, rejestro tvarkytojas turi teisę nustatyti laiką, ne trumpesnį kaip 15 dienų, per kurį steigėjas (įmonininkas) privalo pašalinti aplinkybes, trukdančias ją įregistruoti. Jeigu per nustatytą laiką trūkumai nepašalinami, rejestro tvarkytojas turi teisę įregistravimą panaikinti.
Jeigu į rejestrą buvo įrašytas klaidingas įrašas, rejestro tvarkytojas turi teisę tokį įrašą pakeisti.
Rejestro tvarkytojui draudžiama koreguoti pateikiamus duomenis ir dokumentus arba reikalauti to iš jų pateikėjo, jei įmonės įstatai ar steigimo sutartis (aktas) neprieštarauja įstatymams.
Rejestro tvarkytojas turi teisę Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybės kontrolės departamento, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Valstybinio socialinio draudimo valdybos teikimu už Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus pažeidimus atšaukti įmonių registravimą įstatymų nustatyta tvarka.
Ginčai dėl įregistravimo įrašo atšaukimo ar pakeitimo pateikiami žinybiniam teismui.
Apie pasikeitusius registravimo duomenis įmonės privalo informuoti rejestro tvarkytoją per 15 dienų.

Anspaudo gaminimas.
Gavus įmonės registracijos pažymėjimą, pagaminamas antspaudas, prieš tai jį suderinus Vyriausiame policijos komisariate. Be to reikia sumokėti nustatyto dydžio mokestį, anspaudo gamyba užsiema atskiros organizacijos. Leidimas anspaudo gamybai išduodamas per savaitę.

Sąskaitos banke atidarymas.
Subjektas, neturintis juridinių asmenų teisių, ir norintis atidaryti einamąsias sąskaitas banke turi pateikti šiuos dokumentus individualiosios (personalinės) – prašymas; įmonės registravimo pažymėjimo nuorašas, parašų ir antspaudų pavyzdžių kortelės (2egz.); socialinio draudimo, įregistravusio įmonę, pažyma.
Visos įmonės gali turėti tik vieną atsiskaitomąją sąskaitą viename iš Lietuvos Respublikos bankų.
Pirmojo parašo teisę turi įmonės vadovas (pavaduotojas) arba jo įgalioti asmenys. Antrojo parašo teisę suteikiama vyriausiajam buhalteriui arba kitam vadovo įgaliotam asmeniui. Parašų, antspaudo pavyzdžio kortelė turi būti notaro (vadovo) patvirtina, o norint pakeisti įrašytą asmenį – pateikti bankui naują kortelę.

Pasekmės įmonėms, nesilaikančioms įstatymų.

Įmonėms, nesuformavusioms įstatinio kapitalo per įstatymo nustatytą laiką ir nepateikusioms mokesčių ataskaitų valstybinėms mokesčių inspekcijoms, socialinio draudimo įstaigoms bei statistikos ataskaitų – Statistikos departamentui, taip pat nesumokėjusioms mokesčių muitinėms, valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir socialinio draudimo įstaigoms, prevencine tvarka taikomi šie ūkinės veiklos apribojimai:
• sustabdomos muitinės procedūros;
• sustabdomas naujų įmonių, filialų steigimas;
• sustabdomas ūkinių sandorių sudarymas;
• sustabdoma įsigytų transporto priemonių valstybinė registracija.

Valstybinės mokesčių inspekcijos, muitinės, socialinio draudimo įstaigos ir miestų bei rajonų statistikos skyriai, praėjus ne daugiau kaip vienam mėnesiui po ataskaitinio periodo, praneša vyriausiajam rejestro tvarkytojui apie įmones, nuolat (daugiau kaip 2 kartus) pažeidžiančias įstatymus.
Remiantis vyriausiojo rejestro tvarkytojo pateikta informacija, šiuos apribojimus taiko Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdyba ir valstybinės institucijos, kurios atlieka teisinę įmonių registraciją.
Ūkinės veiklos apribojimai panaikinami, jeigu įmonė pateikia vyriausiajam rejestro tvarkytojui laisvos formos pažymą, išduotą valstybinės institucijos, kurios kompetencijai priklauso nustatyti pažeidimus.

Įmonės likvidavimas.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas bei kiti teisiniai normatyviniai aktai reguliuoja akcinių bendrovių bei kito tipo įmonių bankroto procedūras ir likvidavimo tvarką.
Individualiosios įmonės likvidavimo pagrindas gali būti: įmonės savininko sprendimas nutraukti įmonės veiklą, teismo sprendimu pripažinus įmonę neišgalint atsiskaityti pagal savo prievoles, ir valstybės organų priimtas sprendimas atšaukti įmonės registravimą už teisės pažeidimus, nustatytus Lietuvos Respublikos įstatymų.
Įmonių bankroto įstatymas nusako įmonės bankroto procedūrą. Įmonės bankroto procedūra – tai įmonės administratoriaus paskyrimas, taikos sutarties tarp kreditorių irskolininko sudarymas, įmonės reorganizavimas ar sanavimas, siekiant išvenkti bankroto, taip pat bankrutavusių įmonių likvidavimas. Įmonės bankroto bylą iškelia teismas pagal kreditorių pareiškimus apie įmonių nemokumą, dėl pernelyg didelių įsiskolinimų; netinkamo disponavimo savo turtu. Galimi atvejai, kada bankroto procedūros sprendžiamos neteismine tvarka, kada tokį sprendimą priima kreditorių susirinkimas, susitaręs su skolininku, jeigu šiam sprendimui vienbalsiai pritaria visi kreditoriai.

3. Investicijų poreikio įvertinimas
Paprastai verslo idėja gimsta popieriuje, o jos įgyvendinamas priklauso nuo turimų pinigų. Taigi pirmiausia turime įvertinti pinigų poreikį, pagrįsti skaičiavimais ir verslo planu. Kiekvienas kreditorius ir investitorius pageidauja gauti pinigų srautą ataskaitas, atsakant į klausimus: kiek reikia pinigų? Kokiems tiklams bus panaudoti pinigai? Kada bus galima grąžinti ir kt. Norint atsakyti į šiuos klausimus, būti pagrįsta verlo programą, išsiaiškinti rinkos pasiūlimą ir paklausą, numatyti programos vygdumo strategiją. Taigi, norint sudaryti verslo pinigų srautų ataskaitą, pirmiausia reikia nustatyti gamybos (paslaugų) progromą, rinkotyros programą, organizacinę įmonės strktūrą, operatyvinias veiklos planus ir kt.
Suskaičiavus, kiek reikia pinigų, įmoninkas turi įvertinti kokią pinigų dalį sudarys nuosavas kapitalas ir kokią skolintas (kreditorių) kapitalas. Bankai rekomenduoja išlaikyti tų kapitalų santykį 1:1. Žinoma, gariausia, kai didesnė nuosavo kapitalo dalis. Tada mažiausia rizika.

4. Finansavimo šaltiniai
Kiekvienos įmonės įkūrimas susijęs su pinigais. Dažnai kyla klausimas, iš kur jų gauti. Šiandieną yra keli finansavimo šaltiniai: verslininko asmeninės lėšos; jo partnerių asmeninės lėšos; artimųjų, draugų, giminių lėšos (paskolos) ir banko paskolos (kreditas). Tikslingiausia ir ekonomiškiausia apsieiti be banko kreditų. Todėl verslo pradžiai reikėtų sukaupti nuosavų lėšų. Už banko paskolas privalu mokėti metines palūkanas, kurių normą nulemia rinka (pasiūla, paklausa, konkurencija ir kt.). Maždaug tik 10 proc. verslininkų naudojasi bankų paslaugomis. Bankų kreditų panaudojimą apsunkina ir tai, kad, norit gauti paskolą, reikia užstatyti nrkilnojamąjį turtą, kurį paprastai pigiai įkainuoja, nesuinteresuoti teikti mažas paskolas. Yra nustatyta, kokius reikia pateikti dokumentus banko kreditui gauti.
Įmonės gali pasinaudoti lengvatiniais kreditais, kuriuos teikia Lietuvos vystimo bankas, Vilniaus bankas, Lietuvos taupomasis bankas; fondai – Baltijos-Amerikos verslo, Baltijos investicijų, JAV ir Baltijos, Atviros ir Europos Sąjunga pagal PHARE programą. Norint gauti iš šių institucijų lengvatinių kreditų, būtina pateikti nustatytus dokumentus ir išpildyti krėditų suteikimp sąlygas.
Įmonė savo turtą formuoja iš įvairių finansavimo šaltinių. Finansavimo šaltiniais gali būti nuosavos ar sukauptos ir pritrauktos ar skolintos lėšos. Šiuo metu verslininkui nėra lengva gauti lėšų, be to, gana ribotas finansavimo formų pasirinkimas. Patirtis rodo, jeigu verslininkas nėra pasirengęs investuoti savo kapitalo, vargu ar rizikuos tai daryti kiti.

IŠVADOS
Taigi ekonominės veiklos pagrindas – įmonė. Respublikos ekonomikos patencialą lemia įmonių veikla, jų sugebėjimas vykdyti šalies ekonominę politiką ir rinkos ekonominius reikalavimus.
Šiuo metu Lietuvoje populiariausios individualiosios įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės. Šios įmonių rūšys sudaro per 90 proc. viso įmonių skaičiaus. Individualiųjų įmonių populiarumą lemia tai, kad jų steigimas nebrangus, nesudėtingas, neilgai užtrunka. Be to įmonė lengvai įsteigiama kaip ir nutraukiama jos veikla. Taip pat galima pastebėti, kad individualiosios įmonės turi daugiau pranašūmų nei trūkumų. Pats svarbiausias trūkumas yra tas, kas savininko turtas neatskirtas nuo įmonės turto, todėl steigdamas individualiąja įmonę įmonininkas rizikuoja savo turtu. Tačiau tai gali būti ir vienas iš pranašūmų, nes savininkas turi galimybę praturtėti.
Visuotiniai pripažysta, kad fizinių asmenų įsteigtos įmonės ne taip stabilios ir ilgaamžės. Jų gyvavimo trukmė priklauso nuo paties savininko savybių: išsilavinimo, patirties, sugebėjimų vadovaiti įmonei, objektyviai spręsti iškilusias problemas ir panašiai.
Įmonė gali būti steigiama ir iš skolintų lėšų, banko kreditų. Be to šiuo metu ne taip jau ir lengva gauti paskolą, bankas nesuinteresuotas teikti mažas paskolas, be to reikalingas užstatas, o tai dažniausiai būna nekilnojamasis turtas, kurį bankas pigiai įkainuoja. Todėl verslo pradžiai reikėtų sukaupti nuosavų lėšų.

LITERATŪRA
• Kauno Technologijos universitetas ,K. Lukaševičius, B. Martinkus „Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba“ Kaunas Technologija 2002;
• B. Martinkus, S. Žičkienė, V. Žilinskas „Įmonės ekonomika“ Šiaulių unuversiteto leidykla 2002;
• R. Kazbaras „Prekybos įmonės steigimas“ Danielius Vilnius 1995;
• Kauno Technologijos universitetas, A. Sakalas, P. Vanagas, B. Martinkus, B. Neverauskas, B. Prokopčiukas, R. Venskus, R. Virvilaitė, A. Ivaškienė, „Pramonės įmonių vadyba“ Kauno Technologija 2000.

Leave a Comment