imoniu organizavimo ir valdymo susisteminta info egzui

Įvadas į dėstomą dalyką

1. Dėstomo dalyko objektas, tikslas ir uždaviniai (kaip juos suprantate).

Nagrinėjant įmonių organizavimo ir valdymo discipliną, vadybą kaip reiškinį galimą suskirtyti į vadovavimą žmonėms bei proceso valdymą.

Taigi, Objektas: kaip gamybos procesas organizuojamas ir valdomas. (didesniąją dalį čia užima pačio proceso valdymas).

Dėstomo dalyko tikslas: išsiaiškinti kaip organizuojama pati įmonė ir joje vykstanti veikla.

Uždaviniai: išsiaiškinti tas veiklos sritis įmonėje, kurias reikia organizuoti ir valdyti; spręsti atskiras įmonės veiklos (įmonės įregistravimas, verslo plėtra, gamybinė, komercinė, finansinė veikla) problemas.

2. Ryšys su kitais dėstomais dalykais

Ryšįtarp įmonių organizavimo ir valdymo bei kiitų dėstomų dalykų galima pateikti schematiškai:

Verslo pagrindai – įmonių tipo tinkamumas

Vadybis pagrindai – organizacinis projektavimas (kaip įmonėje sukuriama organizacijos struktūra), vadybos funkcijos (planavimas, organizavimas, kontrolė, reguliavimas, motyvacija, atleidimas)

Mikroekonomika – įmonės ekonomika (klausimai apie įmonės veiklos pagrindimą ekonomikoje)

Makroekonomika – šalies ekonomika (klausimai apie įvairias salygas įmonių veiklai žvelgiant iš globalinės padėties).

Gamybos organizavimas ir valdymas – ryšį nusako pats disciplinos pavadinimas.

Įmonių ekonomika – įmonių tipai ir t.t

Personalo vadyba – funkcijų delegavimas.

Kiekybiniai sprendimų priėmimo metodai – taikomoji dalis

Marketingas – kas reikalinga versle

Strateginis valdymas – veiklos planavimas į priekį

Verslo rizika – bankroto grėsmės sumažinimas ir paan.

Informacinės technologijos ir kt..

Pelno ir nepelno sektoriai

Visas įmones galima suskirstyti į du sektorius – pelno bei nepelno. Pelno sektoriui priskiriamos tos įmonės, kurių egzistavimo ir veiklos tikslas – teikiant prekes ar paslaugas gauti atlygį už savo tuo tikslu paaukotą darbą, laiką, žaliavas bei ki

itus kaštus, ir žinoma tas išlaidas viršyti, jog būtų gaunamas pelnas. Į ši sektorių įeitų: AB, UAB, IĮ, TŪB, KŪB ir t.t.

Viskas kitkas priklauso nepelno sektoriui.

Lietuvoje veikia keturių rūšių pelno nesiekiančios organizacijos- viešosios įstaigos, labdaros ir paramos fondai, visuomeninės organizacijos ir asociacijos. Pelno nesiekiančios organizacijos- pagrindinis veiklos tikslas yra ne pelno siekimas, o visuomenei naudinga veikla. Kaip rodo daugelio išsivysčiusių šalių patirtis, didėja nevalstybinių, pelno nesiekiančių organizacijų vaidmuo įgyvendinant socialines programas, tenkinant šalies gyventojų bendro naudojimosi materialinių vertybių poreikius. Pelno nesiekiančios organizacijos, tai – nevalstybiniai universitetai, koledžai, mokslo centrai, klubai, profesinės sąjungos, įvairios asociacijos, fondai ir pan.

Ne pelno sektorius daro nemažą poveikį šalių ekonominei ir socialinei raidai. Jis atsiranda ir plėtojasi rinkos ekonomikoje dėl jo mechanizmo neefektyvumo ir ribotų valstybės gaalimybių tenkinti žmonių bendro naudojimosi poreikius. Dėl didėjančios visuomeninės bendro vartojimo gėrybių paklausos, dėlsocialinių programų įvairumo ir finansinių išteklių ribotumo, ne pelno organizacijos perima kai kurias funkcijas, kurių nepajėgia atlikt valstybė. Jų veiklos rezultatais naudojasi atskiri piliečiai, žmonių grupės, organizacijos, kurios nepajėgia įgyvendinti savo idėjų, projektų ir pan.

Ne pelno sektorius u˛ima tarpinź viet¹ tarp privačios verslininkystės ir valstybės ekonomikos sektorių. Jo rezultatyvumas sunkiai apčiuopiamas.

Kas yra sistema?

Įmonę turime suvokti kaip sistemą. Sistema – tai tam tikrais ryšiais ir tam tikru būdu su

utvarkytų komponentų ( elementų, objektų, procesų, reiškinių ir pan.) visuma su jai būdingomis sąvybėmis, kurių neturi ją sudarantys komponentai.

Judančius ir nejudančius daiktus gali sukurti tik žmogus. Atsiranda būtinumas jungtis į grupes. Kiekvienoje sudėtingoje sistemoje jos elementai priklausomai nuo sistemai keliamų tikslų pagal įvairius požymius yra skirstomi į grupes – posistemius. Sistemos elementų grupė, pasižyminti glaudžiais ryšiais ir skirta atlikti tai pačiai funkcijai, vadinama sistemos posistemiu.

(Įmonėje yra: 1.Valdantysis posistemis; 2. Valdomasis posistemis)

Mes susiduriame su sistemomis, o ne su pavieniais reiškiniais. Vadyba kaip sistema yra operacinė, kurioje vyksta procesai.

Sistemoje cirkuliuoja informacija, medžiagų ir energijos srautai.

Grįžtamasis ryšys – tai sistemos kontrolės raktas.

Sistemos klasifikuojamos pagal: susidarymą (natūralios – susidariusios be žmogaus įsikišimo, dirbtinės- sukurtos žmogaus); paskirtį(nefunkcinės, funkcinės arba tikslinės); sudėtingumą (paprastos, sudėtingos ir labai sudėtingos);

galimybę keistis (statiškos ir dinamiškos); realizavimo būdą (abstrakčios, fizinės, operacinės); ryšį su aplinka (atviros, iš dalies atviros, uždaros); ryšių tarp elementų pobūdį (determinuotos, tikimybinės); ryšių tarp elementų prigimtį (fizinės, biologinės, informacinės).

Įmonės sistema turi ypatybes, o ne savybes:

Kokybė. Ją sukuria sistemos elementai , sujungti atitinkamais ryšiais. Sistema sukuria naują kokybę, jeigu jos elementai sujungti atitinkamais ryšiais ir patikimai funkcionuoja. Priimtinausia sistema, funkcionuojanti su mažiausiu patikimu elementų skaičiumi. Efektyviausia ta sistema, kurios visi elementai veikia siekdami tikslo.

Hierarchija. Yra ne tik sistemų, betir funkcijų hierarchija. Sistemų esančių skirtingose hierarchinėse pakopose, funkcijos iš

š esmės gali būti skirtingos. Hierarchinę funkciją gali atitikti atitinkamos pakopos sistema. Sistemų hierarchijoje visiškai bereikalinga pakopa, kuri nesukuria naujos kokybės.

Struktūra. Struktūra parodo formą. Turim sukurti įmonės valdymo struktūrą, atitinkančią jos funkcijas, kurias ji vykdys.

Kodėl įmonė yra laikoma sistema?

Įmonė – ekonominė savarankiška, gaminanti rinkai arba teikianti paslaugas sistema. Ji yra sistema, nes tenkina šiuos 3 kriterijus:

socialinė grupė, nes joje žmonės veikia bendrai;

racionaliai sutvarkyta grupė, kiekvienas žino savo funkcijas;

patvari (sąlyginai), nes ji turi turtą, kuris yra ne tik kilnojamas, bet ir nekilnojamas.

Taip pat reiktų pastebėti, jog gyvenime visa, kas sudėtinga ir nesuprantama, priimta vadinti sistema.

Įmonę dar galima apibrėžti, kaip savarankišką organizaciją, nes ją galima panaikinti. Taip pat savarankiškumas pasireiškia, kai yra skaičiuojamos išlaidos, pajamos, pelnas ir pan.

(KRISTEI: Jei prašiau diktuoti 4 ir 5 klausimus, tai praleisk žemiau esančią pastraipą; jei diktuoji nuo 5, tai tęsk

>>>Įmonė taip pat yra yra sistema, nes ji turi būdingas sistemai ypatybes:

Kokybė. Ją sukuria sistemos elementai , sujungti atitinkamais ryšiais. Sistema sukuria naują kokybę, jeigu jos elementai sujungti atitinkamais ryšiais ir patikimai funkcionuoja. Priimtinausia sistema, funkcionuojantisu mažiausiu patikimu elementų skaičiumi. Efektyviausia ta sistema, kurios visi elementai veikia siekdami tikslo.

Hierarchija. Yra ne tik sistemų, bet ir funkcijų hierarchija. Sistemų esančių skirtingose hierarchinėse pakopose, funkcijos iš esmės gali būti skirtingos. Hierarchinę fu

unkciją gali atitikti atitinkamos pakopos sistema. Sistemų hierarchijoje visiškai bereikalinga pakopa, kuri nesukuria naujos kokybės.

Struktūra. Struktūra parodo formą. Turim sukurti įmonės valdymo struktūrą, atitinkančią jos funkcijas, kurias ji vykdys.<<<

Požymiai, kuriais įmonės pasižymi kaip sistemos: dirbtinės, funkcinės, labai sudėtingos, sąlyginai uždaros, dinamiškos (reguliuojančios), tikimybinės, informacinės.

Įmonė dažniausiai apibūdinama kaip gaminanti produkciją arba teikianti paslaugas techniniu, organizaciniu ir ūkiniu požiūriu vientisa sistema.

Įmonės sistemos: mechaninė, informacinė, socialinė, ekonominė, energetinė,

6. Kas yra sisteminis požiūris, jo reikšmė?

Sisteminis požiūris – pažiūra į bet kokį nagrinėjamą objektą, kaip sistemą Tačiau suformuluoti pažiūrą, nusistatymą galima tik kryptingai mąstant. Todėl galima teigti, kad pirmiausia būtina išsiugdyti sisteminį mąstymą, kaip sistemos pažinimo procesą. Bet kurio lygio vadovas ir eilinis žmogus turi ugdyti sisteminį mąstymą ir sisteminį požiūrį kaip vieną su kitu labia susijusius ir labia reikšmingus dalykus. Vadybos teorijoje sisteminis požiūris – vienas iš trijų daugiausia taikomų požiūrių į vadybą kaip funkciją.

7. Kas yra vadybos objektas įmonėje?

Čia nesamonė, bet diktuok

Vadyba – tai visuma veiksmų , pasirinktų remiantis informacija apie objektą ir turinčių tikslą palaikyti arba pagerinti funkcionavimą, atsižvelgiant į esamą padėti ir iškeltus tikslus. Praktine prasme vadyba yra specifinė veikla , kurią vykdant reguliuojami visi įmonėje vykstantys procesai. Vadyba reikalinga kiekvienai organizacijai, jos reikia kiekviename procese.

Bet kurio padalinio sėkmingas darbas galimas tik suderinus pagrindinius veiksnius: darbo objektus, darbo priemones, finansinius išteklius ir pačią darbo jėgą

Įmonės vadybos esmę atskleidžia Masalau poreikių hierarchija (Fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pagarbos, saviraiškos poreikiai). Masalu laikosi nuomonės, kad valdyti galima daiktus ir gamyboje vykstančius procesus, susijusius su žmogaus fiziniudarbu, atliekamą pagal tam tikrą modelį, projektą.

Vadyba- tai valdymas plačiąja prasme. Valdymas ir yra ta organizuojanti visų procesų pradžia, kai darbas organizuojamas ne stichiškai, o siekiant atitinkamo tikslo ir veikiant pagal parengtą planą.

F.Teiloras suformulavo pirmąją mokslinę valdymo koncepciją. Jis stengėsi priversti žmogų dirbti įmonės labui ir tam rengė procedūras, skatinimo priemones. “Teilorizmo” pagrindą sudaro šie valdymo principai:

Parengti mokslinius gamybos organizavimo principus ir jais pakeisti tradicinius; moksliškai tirti visas darbinės veiklos sritis.

Parinkti ir mokyti vadovus bei darbininkus pagal nustatytus kvalifikacijos reikalavimus.

Administracijos ir darbininkų bendradarbiavimas praktiškai taikant mokslinį darbo organizavimą.

Lygiai paskirstyti darbą ir atsakomybę tarp administracijos bei darbininkų.

77. Įmonės Aplinka

Įmonės vidinė aplinka?

Įmonės vidinę aplinką sudaro vidiniai kintamieji, kurie garantuoja sistemos f-navimą ir tikslų įgyvendinimą.

Vidines aplinkos kintamieji: org.tikslai , uždaviniai, technologija, žmonės, struktūra.

Tikslas- tai rezultatas, kuriuo siekiame pagaminti gaminį, suteikti paslaugą, įgyti pripažinimą ir t.t. Pagr.tikslas-pelnas, tačiau reikia dar įgyvendinti dalinius tikslus.t.y pagaminti gaminį, įeiti į rinką, padid.darbo našumą ir pan.

Uždavinys- tai darbas ar darbo dalis,kuriuos privalo atlikti atitinkamos profesijos ar kvalifikacijos darbuotojai, ar įmonės padalinys tam tikru būdu ir iš anksto apibrėžtu laiku.

Įmonės išorinė aplinka?

Išorinė aplinka nuo mūsų nepriklauso. 1.Tiesioginio poveikio aplinka 2.netiesioginio poveikio ap.

Tiesioginio poveikio priemonės: vartotojai, konkurentai, tiekėjai, profsąjungos, įst. ir tech naujovės.

Netiesioginio poveikio priem.: ek. ir politinė šalies padėtis, visuomenės ir mokslo išsivystymas, tarptautiniai santyk, santykiai su vietos savivalda.

Išorinės aplinkos charakteriskos( nuo jų priklauso elementų poveikis org.): 1.neapibrėžtumas (priklauso nuo info) 2.sudėtingumas ( daug skirtingų veiksnių su skirtingu poveikiu) 3. permainingumas (kaip vyksta pokyčiai) 4. sąryšingumas (poveikis ir stiprumas kitiems).

8. Kokios yra vadybinės veiklos sritys įmonėje?

Vadybinė veikla- tai visuminė organizacijos valdymo veikla, o ne tik žmonių, dirbančiųšioje organizacijoje, veiklos ir santykių reguliavimas. Praktine prasme vadyba yra specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi įmonėje vykstantys procesai. Moksline prasme – mokymo kryptis apie organizacijų valdymo dėsningumus, principus, metodus, organizacinį mechanizmą.

Administravimo vadyba;

Mokslinių – tiriamųjų ir projektavimo – konstravimo darbų vadyba;

Gamybos vadyba;

Marketingo vadyba;

Finansų vadyba;

Personalo vadyba.

(Kodėl būtina tobulinti vadybą įmonėje ir kokios yra to tobulinimo kryptys ir objektai?)

Galima pridurti, jog įmonę nuolat veikia teigiami ir neigiami faktoriai, iškyla vis naujos problemos, bei įmonė siekia vis naujų tikslų. Todėl norit efektyviai funkcionuoti privalu tobulinti vadybą įmonėje.

Tobulinti galima: organizacines struktūras, vadybos momentus ir elementus, vadybosfunkcijas, vadyboje taikomus metodus, darbuotojų tarpusavio santykius.

9. Kas yra rinka ir kokia jos reikšmė įmonės steigimui ir veiklai?

Ekonominiu požiūriu – Rinka – tai pirkėjo ir pardavėjo susitikimo vieta, kur prekių mainų proceso susitikimo metu veikia pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Veiklos požiūriu – Rinka – tai visuma esamų ir potencialių pirkėjų, siekiančių patenkinti savo poreikius, pakeičiant ką nors vertinga su prekes ar paslaugas siūlančiais pardavėjais.

Iš esmės rinka nėra vienoda, nes pirkėjų ir paravėjų tikslai yra skirtingi – vieni nori pigiau isigyti, kiti nori brangiau parduoti.

Yra 5 rinkos tipai:

vartojimo prekių ir paslaugų rinka;

organizacinės paskirties prekių rinka;

prekybininkų-tarpininkų rinka;

valstybinė rinka (valstybinės įstaigos ar organizacijos);

tarptautinė, kuri apima visas prieš tai minėtas rinkas, veikiančias už šalies ribų.

Pirmosios trys rinkos sudarys įmonių rinką.

Rinka analizuojama pagal:

-rinkos potencialą(tai rodiklis, kiek tam tikroje rinkoje gali būti suvartojama ar sunaudojamaiš viso);

-rinkos talpumą(faktiškai rinkoje parduotų prekių kiekį).

Atsižvelgiant į rinkos rodiklius, galima nustatyti tam tikros įmonės veiklos poreikį ir jos galimybes.

Įmonės segmentų esmė ir prasmė.

Rinkos segmentavimas – tai rinkos skaidymas į dalis, kuriose vienodai ir panašiai reaguojama į rinkodaros ir gamybos veiksnius. Jis bus efektyvus kai:

rinkossegmentai lengvai identifikuojami, t.y. lengvai apibrėžiami ir lengvai suprantami;

segmentais galima nustatyti vartotojų charakteristikas (kas, kokie jie);

segmentas turi būti pakankamai didelis ir sėkmingas, kad patenkintų visus poreikius;

segmentavimas turi būti lengvai pasiekiamas.

Segmentų rūšys:

geografinis (kaimo, miesto vartotojui, atskiros teritorijos ir pan.)

demografinis, pagal žmonių amžių, lytį ir išsilavinimą;

psichografinis (vartotojų suskirstymas į grupes pagal psichologinius požymius);

elgsenos požymiai ( gyvenimo ar pirkimo įpročiai);

pagal vartotojų elgseną.

Rinkos segmentavimo tikslas – nustatyti tikslinę rinką – vartotojų grupę, turinčią panašių poreikių, į kuriuos orientuojasi būsima įmonė ir vykdoma jos veikla. Suskirsčius rinką į atskirus elementus,įmonė turi nuspręsti:

kuris segmentas patraukliausias;

kiek ir kokius rinkos segmentus įmonė pasirinks.

Jei pasirenkame vieną segmentą – tai veikla koncentruota, jei įvairius – tai veikla diferencijuota.

Rinkos tyrimų esmė ir prasmė?

(Jei teko diktuoti ir 9 klausimą, tai daug kas čia sutampa, tų sakinių, kurie čia paryškinti, antrą kartą nebediktuok)

Rinka yra tyrinėjama vienaip, kaip įmonė yra dar tik steigimo stadijoje ir kitaip kai ji jau veikia.

Ekonominiu požiūriu – Rinka-pirkėjų ir pardavėjų susitikimo vieta, kur prekių pasikeitimo metu veikia pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą reguliuojantis mechanizmas išreikštas kaina.

Veiklos požiūriu – Rinka-tai visuma esamų ir potencialių pirkėjų, siekiančių patenkitnti savo poreikius, pakeičiant ką nors su prekes ar paslaugas siūlančiais pardavėjais.

Rinka analizuojama pagal:

-rinkos potencialą(tai rodiklis, kiek tam tikroje rinkoje gali būti suvartojama ar sunaudojamaiš viso);

-rinkos talpumą(faktiškai rinkoje parduotų prekių kiekį).

Informacijos šaltiniai įmonėje: Pardavimų apskaita, Finansų apskaita, Marketingo tarnyba, Anketinės apklausos

Informacijos šaltiniai už įmonės ribų: Statistikos departamentas, Prekybos pramonės ir amatų rūmai, Nacionalinė prekių birža, Masinės informacijos, priemonės (laikraščiai, radijas, tv ir t.t.), Marketingo informacinės įmonės, Pirkėjų ir įmonių anketinės apklausos.

Mus domina rinka, vartotojųelgsena, tiekėjai, konkurentai. Reikia tirti prekes, kainą, rėmimą ir pan.

Rinkos tyrimo procesas:-tai tyrimo projekto, jo etapų, sudėtinių dalių numatymas ir jo įgyvendinimas, siekinat užsibrėžto tikslo.

Rinkos tyrimas privalo atsakyti į šiuos klausimus:

Kam reikalingas tyrimas?Kokia jo prasmė?

Ką tyrimu reikia pasiekti?

Ar verta atlikti tyrimą?

Kokį tyrimą reikia atlikti siekinat užsibrto tikslo?

Kaip panaudosime tyrimo rezultatus?

12. Tyrimo etapai, jų esmė ir prasmė.

1 etapas: Problemos išsiaiškinimas (tai turi lemiamą reikšmę visam tyrimui).Nė vienam iš etapų nereikalaujama tiek įžvalgumo, kaip tikslus ir teisingas problemos turinio suformulavimas.Besiaiškinant problemą reikia atsakyti į klausimus:

kodėl reikalinga informacija?

ar reikalingainformacija jau egzistuoja?

ar sugebėsim atsakyti į mus dominantį klausimą?

Problemos išsiaiškinimo etapai:

sudarantys klausimai;

prioritetiniai ir antraeiliai klausimai;

imtis – dalis segmento, kurį tyrinėjame;

duomenys, kuriuos renkame.

Norint išsiaiškinti sėkmę ir nesėkmę, reikia žinoti:

kad reikalinga informacija egzistuoja ir prieinama;

situacijas, kai nesam iki galo tikri, kad informacija buvo surinkta žinomais ir anksčiau naudotais metodais;

atvejus, kai žinome, kad pradedame visiškai nauja ir dėl to kyla rizika, kad nauja informacija gali būti nesurinkta.

2 etapas:Žvalgybinis tyrimas:tyrimas atliekamas siekiant išsiaiškinti problemos turinį, sudėtį bei jos tolimesnes sprendimo kryptis.

3 etapas:Tyrimo tikslų apibrėžimas:išskiriame pagr.tikslą, šalutinius, bei ką tyrimu norime pasiekti.

4 etapas:Tyrimo reikalingumo pagrindimas.

5 etapas:Tyrimo pobūdžio nustatymas-kokius tyrimus, kokia forma atliksime:

Aprašomasis tyrimas, kuriame apsiribojama reiškinių, faktų, situacijos, būklės išsiaiškinimų, palyginimų, kitimo tendencijų konstatavimas.

Priežastinis tyrimas. Kai gilinamės į reiškinius ar rezultatus, nulėmusius priežastis, rodiklių kitimo priklausomybę.

Koreliacinis tyrimas. Susiejame priežastis ir pasekmes, galime nustatyti jų pobūdį.

6 etapas:Tyrimo metodo pasirinkimas- parenkami atsižvelgiant į turimus tikslus.Būdai:

*stebėjimas

*apklausa

*kiekybinisvertinimas

*eksperimentinis(priežastinis)

7 etapas:Imties pasirinkimas-kai sutampa su segmentais.

8 etapas:Kai nustatome imtį, reikia nustatyti tikimybinį ar netikimybinį metodą naudosime. Tikimybinį naudojam kai galime nustatyti tikimybę.

9 etapas:Duomenų rinkimas-turi būti tam tikros org-jos, kurios atliktų ir surinktų bendrus duomenis. Rinkimo procedūra turi būti vienoda.

10 etapas:Duomenų apdorojimas ir analizavimas-reikia aptarti visumą surinktos medžiagos ir padaryti išvadas. Analizės metu generuojame naują info.Kia apdorojame medžiagą, sudarome ataskaitą, joje tyrėjas nori įtikinti užsakovą, kad gauti rezultatai yra patvirtinti, patikimi remiantis analize.

11 etapas:Įgyvendinimas to, ką mes tyrėme. Tikslas-kad mes kuo daugiau panaudotume duomenų, kuruos turime.

13. Kokie metodaitaikomi rinkos tyrimuose, esmė ir prasmė?

Tyrimo būdai:

Bandomasis (kai mažai žinoma apie rinką, tikslas – kaip galima daugiau sužinoti pradiniame etape)

Analitinis (kai surenkam skaitinius duomenis)

Priežastinis (įvykis tiriamas pagal schemą: priežastis – pasekmė – ryšys).

Tyrimų tikslas – sužinoti kaip vartotojas elgiasi dabar ir kaip jis gali elgtis ateityje.

Galimas elgesys: Įprastinis arba Dvejojantis

Literatūroje galime rasti ir kitokių rinkos tyrimo metodų aprašymų:

Esamos rinkos tyrimas-tai rinkos talpumo įvertinimas, įmonės rinkos dalies įvertinimas, rinkos segmentavimas, tikslinės rinkos nustatymas, rinkos pasikeitimų įvertinimas.

Potencialios rinkos įvertinimas – tai rinkos perspektyvų tyrimas, įvertinant vartotojų poreikių bei makroaplinkos pokyčius.

Prekės tyrimas – tai prekės įvedimo į rinką galimybių tyrimas, naujos prekės įvertinimas, prekės savybių tyrimas, prekės politikos formavimas.

Konkurencijos tyrimas – tai esamų ir potencialių konkurentų išsiaiškinimas, konkurentų tikslų ir strategijų išsiaiškinimas, jų silpnųjų ir stipriųjų savybių nustatymas.

Pardavimo tyrimas – tai pardavimo padalinio darbuotojų darbo efektyvumo įvertinimas, pardavimo apimčių pagal vartotojus, rinkos segmentus, paskirstymo kanalus įvertinimas.

Komunikacijos tyrimas – tai reklamos bei pardavimo skatinimo efektyvumo bei įmonės ir prekės įvaizdžio rinkoje įvertinimas.

Ekonomikos ir verslo tyrimas– tai ekonominių, socialinių, politinių technologinių pokyčių įvertinimas ir prognozavimas, rinkos konjuktūros tyrimas.

Įm. vidaus ir išorės aplinkos tyrimas – tai įmonės dirbančiųjų požiūrių ir veiklos tyrimas.

Tyrimų rūšys:

1.APRAŠOMASIS TYRIMAS

Susijęs su padėties konstatavimu, faktų išdėstymu, metodų pateikimu, siūlymu ir vertinimu.

Jis taikomas, kai vadovas jau žino ir supranta svarbiausius problemos ryšius ir jos kilmės priežastis.

2.PRIEŽASTINIS TYRIMAS

Padeda atsakyti ar vienas kintamasis sąlygoja kito rodiklio pakitimus, ir kaip vieno rodiklio pakitimas paveiks kito rodiklio reikšmę ir vertę. Tyrimo esmė – priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų išsiaiškinimas. Priklausomas kintamasis yra toks, kurio pokyčiai gali būtinumatytim paaiškinti ir iš dalies valdomi – tai yra rodiklis ar reiškinys, kurio pasikeitimo priežastį galima paaiškinti nepriklausomo kintamojo poveikiu. Nepriklausomas kintamasis – toks, kurį sunku numatyti, ir rinkos tyrėjas turi nedaug galimybių jį paveikti, pakeisti ar pašalinti.

Tyrimuose galima pastebėti, kad du kintamieji veikia vienas kitą, tačiau sunku numatyti aiškų jų priežastinį ryšį. Tyrimas gali parodyti priklausomybę ir priežastinį ryšį ir padeda atrinkti priežastinio ryšio kintamuosius.

Pagrindiniai tyrimo būdai:

Apklausa

stebėjimas

eksperimentas

3.KIEKYBINIS TYRIMAS

Kai naudojami statistiniai duomenų apdorojimo metodai.

4.KOKYBINIS TYRIMAS

Tai pirkėjų nuostatų, reakcijos, skonio, motyvacijos ir pan. tyrimas.

5.DUOMENŲ RINKIMAS, ANALIZAVIMAS

14. Kaip suprantate, kas yra sąnaudos įmonėje, jų esmė?

Be sąnaudų negali egzistuoti procesas. Sąnaudos – tai, ko mums reikia gaminant produktą. Resursus galima įvertinti fiziniais ir finansiniais vienetais. Nustatant pirmines sąnaudas, pirmiausia nustatoma kiek mums reikia fizinio resurso, o tik vėliau įvertinama finansiniais vienetais.

Sąnaudų rūšys:

materialiniai resursai;

energetiniai resursai;

techniniai resursai;

žmogiškieji resursai.

Kokia atskirų rūšių sąnaudų reikšmė įmonėje?

Sąnaudosgali būti:

Pastovios ir kintamos

Tiesioginės ir netiesioginės

Produkto ir periodo

Pastoviosios sąnaudos – jų dydis praktiškai nepriklauso nuo pagaminto produkcijos kiekio ir parduotų prekių, suteiktų paslaugų vertės.

Kintamosios sąnaudos priklauso tiktai nuo pagaminto produkcijos kiekio ir parduotų prekių bei suteiktų paslaugų vertės.

Tiesioginės išlaidos: pagrindinės žaliavos ir medžiagos, tiesiogiai priskiriamas darbininkų atlyginimas ir soc. draudimas. Šis dydis tiesiog proporcingas gamybos apimčiai ir yra lengvai identifikuojamas.

Netiesioginių išlaidų negalima priskirti konkrečiam gaminiui, o tik jų grupei.

Periodo (laikotarpio) sąnaudos priklauso nuo veiklos ciklo pobūdžio (gamybinių ar prekybos įmonių).

Kokiais metodais galime nustatyti sąnaudas įmonėje, jų esmė?

Sanaudosskaičiuojamos:

Tiesioginio skaičiavimo – naudojamas skaičiuojant sąnaudas tačiau šiuo metodu ne viską galima nustatyti.

Prognozavimo

Grupinis

Palyginimo

Eksponentinis

Stebėjimo

Planavimo

Indeksavimo – kai duodamas indeksas

Ekstrapoliacijos – reiškinio, kuris mus domina, sudėtinų dalių analizė

Sintezės – kai taikomi gauti rezultatai

Kiekybinio įvertinimo – turint duomenis pasitelkus matematiką sudaromas trendas, kuris įvertina tuos duomenis.Šismetodas eliminuoja subjektyvumą.

Metodai gali būti tikslūs (analizės, sintezės, nes jų rezultatai gaunami objektyviai) ir netikslūs (pvz. indeksavimo).

Metodus galima suskirstyti ir taip:

Finansiniai skaičiavimo metodai:

Tiesioginio skaičiavimo (skaičiuojami materialiniai ištekliai)

Grupinis

Palyginimo

Ekspertiniai (prognozavimo)

17. Kas yra gamybiniai įmonės pajėgumai?

Gamybiniai pajėgumai išreiškiami optimalia apimtimi, aukštos kokybės produkcija, kurią įmonė gali pagaminti, tinkamai naudoti turimus gamybinius plotus, geriausią gamybos technologiją, įvairius kitus įrengimus ir prietaisus, naujausius darbo organizavimo metodus.

Optimali apimtis – tai didžiausia apimtis be žalos.

Aukštos kokybės produkcija – žemos kokybės produkciją galima gaminti daugiau, nes tai reikalauja mažiau išlaidų, todėl aukštos kokybės produkcija ir įeina į optimalią apimtį.

Geriausiagamybos technologija – įeina į optimalią apimtį, nes mus veikia techninė pažanga iš išorės, kurią mes galime naudoti arba ne. Jei naudoti atsisakome, tai kenčia optimalumas ir kokybė.

Plotas – turi įtakos produkcijai, nes turint tinkamas patalpas, viską galima organizuoti racionaliau. Organizuodami plotus, turime įvertinti tam tikras normas. Plotai gali būti išdėstyti vertikaliai arba horizontaliai.

Kiti įrengimai ir prietaisai – įrengimai, kurie gali būti daromi atskirai.

Naujausi darbo metodai – tai ne vien tik darbo ekonomiškumas, bet ir kiti veiksniai.

Įmonės gamybinį pajėgumą sudaro jos gamybinių barų, cechų suminis gamybinis pajėgumas.

Gamybinis pajėgumas yra kintamas dydis. Jam įtakos turi:

techninis pažangos lygis;

produkcijos sudėtingumas;

kvalifikacija.

Gamybinių pajėgumųskaičiavimuose priimta skaičiuoti įvairius pajėgumus:

pradinio laikotrapio

baigiamojo laikotarpio

Jeigu yra vienodi įrenginių pajėgumai tada visą pajėgumą skaičiuoti lengva. Jei yra technologinė linija, joje yra tiek našių, tiek nenašių įrenginių tada esame priversti skaičiuoti pajėgumus kaip darbo našumus.

Panašiai skaičiuoti pajėgumą pagal atskiras technologines linijas (pagal atskirus įrenginius) būtina kai yra daug rankinio darbo.

Pajėgumo panaudojimas = Faktinis pajėgumas / Planinis pajėgumas

Šis koeficientas parodo kiek pas mus yra rezervų. Labai svarbu išnaudoti pajėgumus, tai taip pat įtakoja aptarnaujanti gamyba.

Įmonės gamybinis pajėgumas labai svarbus reiškinys ir jos stengiasi pajėgumus atnaujinti.

Žmogaus informacijos pajėgumas keičiasi nuolat.

Gamybinius pajėgumus reikia dažnai atnaujinti, jų planavimas yra toks pat kaip ir gamybos planavimas.

Svarbu žinoti pajėgumus metų pradžioje ir pabaigoje. Pajėgumus lemia:

įrengimų skaičius;

įrengimų darbo rėžimas ir darbo laiko fondas;

įrengimų našumas;

darbo imlumas;

gamybiniai plotai.

18. Kaip skaičiuojamas įrenginio darbo fondas

Gamybinius pajėgumus turime pradėti skaičiuoti pagal turimus gamybinius plotus, juose esančius įrenginius, technologinius procesus.

Gamybinius pajėgumus galime didinti:

atnaujinant techninius įrengimus;

gerinti jų panaudojimą;

gerinti darbo laiko nuostolius(gerinti darbo organizavimą, kelti žmonių kvalifikaciją, tobulinti gaminių konstrukcijas, receptus ir pan.).

Svarbu yra žinoti įr. kalendorinio laiko struktūrą: kalendorinis l.f. sudaro visą įr.darbo ir nedarbo laiką.

Kalendorinis laiko fondas = rėžiminis l.f. (planinis l.f.( faktiškas l.f.(mašininis laikas+ paruošiamasis, baigiamasis ir pagalbinis l.) + prastovos) + planinio remonto l.f. )+ nerėžiminis l.f.

Paaiškinimas: Kalendorinis laiko fondas F lygus nerežiminiam laiko fondui Fz ir Rėžiminiam laiko fondui Fr.

Fr savo ruoštu susideda iš Planinio laiko fondo Fk ir Planinio remonto laiko fondo Fx

Planinis laiko fondas lygus Faktiškam darbo laiko fondui Ff ir prastovom

Ff susideda iš Mašinio laiko ir Paruošiamojo, baigiamojo ir paalbinio laiko. Faktiškas darbo laiko fondas apima mašininįdarbo laiką, kurio metu vyksta gamyba(kaip technologinis procesas) – keičiama žaliavų ir pusgaminių forma. Kitaip mašininį laiką galima apibūdinti, kaip laiką kai darbininkas dirba prie staklių.

Rėžiminis l.f.(vieno įr.laiko fondas per metus yra 365d.*24val)

Nerėžiminis l.f. – poilsio, švenčių d.,pertraukų metas, atostogos.

Planinis l.f.- darbo grafikas.

Planinis remonto l.f. laikas, kuris skiriamas įrengimų remontui.

Faktiškas darb.l.- apima mašininį darbo laiką, kurio metu vyksta technologinis procesas.

Paruošiamasis, baigiamasis ir pagalb.l. – parodo kiek įr. nedirba, kai darbininkas yra užimtas produkcijos ar žaliavų įdėjimu, įr.derinimu bei priežiūra.

Prastovos- tai laikas kada įrengimas nedirba, nors pagal plana turėjo dirbt.

Mašininis laikas – darbininkas ateina į savo darbo vietą ir pradeda dirbti.

Kokie yra būdai gam. pajėgumo paskaičiavimui priklausomai nuo veiklos rūšies?

Gamybinių pajėgumų skaičiavimuose priimta skaičiuoti įvairius pajėgumus: pradinio laikotrapio; baigiamojo laikotarpio. Jeigu yra vienodi įrenginių pajėgumai tada visą pajėgumą skaičiuoti lengva. Jei yra technologinė linija, joje yra tiek našių, tiek nenašių įrenginių tada esame priversti skaičiuoti pajėgumus kaip darbo našumus.

Panašiai skaičiuoti pajėgumą pagal atskiras technologines linijas (pagal atskirus įrenginius) būtina kai yra daug rankinio darbo.

Prekybos srityje viską labiau lemia plotai ir darbo vietų sk.(jei darbo pobūdis remiasi ne gamyba,o žmoniškaisiais ištekliais)

Statybos srityse- kiek žmogaus darbo bus reikalinga vienetui pagaminti( cia lemia žmogaus gyvojo darbo imlumas)

Gamybos pajėgumus reiktų pradėti skaičiuoti pagal turimus gamybinius plotus, juose esančius įrengimus, tech procesus.

Gamyb.įmonės baro pajėgumas = vienodų įrengimų sk. * įrengimų laiko fondas (maš.val)/produkcijos vnt darbo imlumas(val)

20. Kokie yra gam. pajėgumų analizės reikšmė?

Panaudojimo analizė Pajėgumo panaudojimas(<=1) = Faktinis pajėgumas/ Planinis pajėgumas.

Šis koeficientas parodo kiek pas mus yra rezervų. Labai svarbu išnaudoti pajėgumus, tai taip pat įtakoja aptarnaujanti gamyba. Įmonės gamybinis pajėgumas labai svarbus reiškinys ir jos stangiasi pajėgumus atnaujinti.

Žmogaus informacijos pajėgumas keičiasinuolat. Gamybinius pajėgumus reikia dažnai atnaujinti, jų planavimas yra toks pat kaip ir gamybos planavimas. Pagal pagrindinį įrengimą, barą mes sprendžiame gamybinį pajėgumą. Mums reikia sužinoti gamybinio pajėgumo koeficientą. Vadovas turėtų pradėti mastyti nuo gamybinių pajėgumų panaudojimo analizės.

Įmonės veiklos objektai.

21. Koks yra prognozavimo objektas, reikalingi pradiniai duomenys, metodai?

APIBRĖŽIMAS. Kiekviena įmonė, siekianti sėkmingai egzistuoti, privalo planuoti savo ateitį. Įmonės sėkmė priklauso nuo jos gebėjimo prognozuoti (Prognozavimas – tai kiekybinės ir kokybinės analizės procesas, kuriuo siekiama numatyti galimas prognozuojamo objekto būsenas ateityje arba tokių būsenų pasiekimo ateityje alternatyvius būdus). Įmonei reikia prognozuoti verslo ir ekonomikos rodiklius, kurių dėka jos vadovai bei ekonomistai gali siekti užsibrėžto tikslo, o jį įgyvendinus palaikyti esamą būklę. Todėl vadovai nuolatos ieško būdų, kaip išspręsti įvairias problemas, iškylančias jų poreikių netenkinančiomis, nepalankiomis sąlygomis. Taigi, savaime suprantama, kad atsižvelgiant į turimus išteklius, jie siekia efektyvių sprendimų.

TIKSLAS. Pagrindinis prognozavimo tikslas yra nustatyti ir numatyti būsimus siekius ir stengtis padaryti tam tikrą įtaką būsimiems įvykiams. Kitaip sakant – Prognozavimo tikslas – sumažinti situacijas, kurioje yra arba gali atsidurti organizacija, neapibrėžtumą, kurį didele dalimi lemia išorinės aplinkos veiksniai, arba dar kitaip sakant – tam tikrais metodais gautiprognozių rezultatus, kurie yra svarbiausieji duomenys kitai vadybos funkcijai – planavimui vykdyti.

OBJEKTAS.

galimo organizacinės.veiklos ekonominių rodiklių pokyčiai; darbo padėtis, žaliavų, medžiagų, technikos ir finansų rinkose; gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų paklausos pokyčiai.

PRADINIAI DUOMENYS

Norint prognozuoti bendras ekonomikos ir rinkos sąlygas reikalingi tam tikri pradiniai duomenys:

Gausūs ir tikslūs statistiniai duomenys, pavyzdžiui, mėnesinis asmeninių pajamų kitimas, naujų statybų, įrengimų įsigijimo išlaidos, materialinių vertybių atsargų pasikeitimai, prekybos centrų pardavimų apimtys, naujų užsakymų apimtys apdirbamojoje pramonėje; taip pat įvertinamos vyriausybės išlaidos, mokesčiai ir t.t;

Sociologiniai tyrimai, Apklausosapie galimų išlaidų apimtis, pavyzdžiui,vartotojų pirkimų, investitorių investavimo ketinimus ir pan.;

Tobuli matematiniai modeliai. Pirmiausia siekiama kuo tiksliau sudaryti uždaros ekonomikos bendrosios paklausos modelį, norint apytiksliai apskaičiuoti būsimas išlaidas. Tuo pačiu metu sudaromi keli galimi variantai.

Sudarytų modelių apskaičiavimui būtina tobula kompiuterinė technika, o siekiant sudaryti tikslesnius modelius, naudojama daugiau kintamųjų.

METODAI

Pagrindiniai prognozavimo metodai:

Kokybiniai metodai: (Nuomonėmis grindžiami metodai):

Administracijos nuomonė

Vartotojų apklausos

Pardavėjų nuomonė

Vadybininkų ir personalo nuomonė

Ekspertų nuomonė

Kiekybiniai metodai: (Juose pagrinde taikomi matematiniai modeliai)

Duomenų sekų analizė

Naivusis požiūris

Slankieji vidurkiai

Eksponentinis išlyginimas

Duomenų sekos išskaidymas

Asociatyvus prognozavimas

Paprastoji tiesinė regresija

Sudėtinė regresinė analizė

Ekonometriniai modeliai

Kokybiniai prognozavimo metodai

Kokybiniams, arba subjektyviems, metodams reikia “jautrios – subjektyvios” informacijos: administracijos, vartotojų, pardavėjų, vadybininkų ir personalo, ekspertų nuomonės. Kokybiniai prognozavimo metodai dažnai naudojami tada, kai prognozė turi būti parengta labai greitai, ir nėra laiko rinkti bei analizuoti kiekybinių duomenų. Pagrindinis Šių metodų trūkumastas, kad, pateikiant bendrą prognozę, neįvertinamos ar nepatenkinamai įvertinamos sezoninių svyravimų tendencijos, kurios atsispindi būtent statistiniuose duomenyse.

Kiekybiniai prognozavimo metodai

Galima išskirti dvi pagrindines kiekybinių prognozavimo metodų grupes: besiremiančią laikotarpių analize ir asociatyvų prognozavimą.

Kiekybinio prognozavimo metodai, besiremiantys laikotarpių analize, yra labai įvairūs, pradedant naiviuoju, arba paprastuoju, prognozavimu, ir baigiant koreliacine – regresine analize ir dar sudėtingesniais metodais.

Asociatyvus prognozavimas. Čia nustatomas kintamųjų ryšys su atskiromis duomenų sekomis ir išreiškiama funkcinė visų kintamųjų tarpusavio priklauso­mybė. Šios prognozės yra pagrindinių kintamųjų ir jiems įtakos turinčių veiksnių funkcijos.

Pagrindiniai literatūroje pasitaikantys asociatyvūsprognozavimo me­todai yra tokie: paprastoji tiesinė regresija, sudėtinė regresinė analizė, ekonometriniai metodai.

REZULTATAS. Prognozavimo rezultatas – prognozės tam tikram laikotarpiui, t. y. tam tikru būdu apiforminti dokumentai, kaip pasiekti kyptį. Prognozavimas, kaip tam tikra veikla, savaime yra neapibrėžto pobūdžio, todėl absoliučiai tikslių prognozių negali būti, pakankamas ir siektinas prognozavimo rezultatas – maksimalus priartėjimas prie faktinės būsimos būklės.

22. Koks yra planavimo objektas, reikalingi pradiniai duomenys, metodai?

APIBRĖŽIMAS . Planavimas – viena svarbiausių vadybos funkcijų. Jo tikslas parengti veiksmų planus organizacijos misijai įvykdyti ir tikslams įgyvendinti. Priklausomai nuo to, kokiu tikslu ir kokiam laikotarpiui planai sudaromi skirtingi.

UŽDAVINIAI.

Suteikti kryptį organizacijos narių veiksmams;

Suderinti organizacijos padalinių ir jos narių pastangas;

Įvertinti galimas kliūtis bei numatyti būdus joms įveikti, sudaryti sąlygas nuolat sekti veiklą;

Pastebeti jos trūkumus ir laiku juos šalinti;

Išvengti atsitiktinių nepamatuotų sprendimų pavojaus.

OBJEKTAS. Planavimo objektas – apimtys ir tai kas reikalinga iš resursų toms apimtims, kaštai, rezultatas. Planavime priimta tokia terminų sistema:

1.ilagalaikis-strateginis plan.(daugiau kaip 5m.) atliekamas užd.-tikslų ir apytikslis jų realizavimo būdų planavimas.

2. vidutinis taktinis planavimas(1-5metai) sudaromos atskirųsričių plėtotės programos.

3.trumpalaikis- operatyvinis planavimas (iki 1m) detalizuojamos atskirų veiklos sričių plėtotės programos.

Visi šie planai sudaro vieningą planavimo sistemą.

PRADINIAI DUOMENYS. Statistiniai-apskaitiniai duomenys

METODAI. Kokie metodai taikomi planuojant gamybą ir jų esmė?

1. Analitinis metodas: Išnagrinėję savą veiklą už praeitą laiką galėtume priimti planus-sprendimus

2.Normatyvinis metodas: Mes galėtume paskaičiuoti kiek mums reikalinga resursų

3.Balanso metodas:Vykdant gamybos planavimą nustatyti, kad mes gautume balansą tarp norų ir galimybių

4.Palyginimo metodas:Prieš palyginimo metodą sprendžiame grupavimo metodą, kadmes tas grupes galetume lyginti. tokios pat grupės gaminiui kiek resursų reikės. Jei gaminiai skirtingi-naudojamas grupavimometodas, jis patikslina palyg. metod.

5.Eksprepoliacijos metodas:šis metodas pats paprasčiausias ir nepatikimiausias.

Kai neturima duomenų ar nemokama suprognozuoti. ( metodas nėra tikslus)

6.Indeksavimo metodas: Kiek procentų padarysim darbą. Jis nėra tikslus.

7.Tvarkaraštiniai metodas. Susijes su laiku, atsako i klausimą „kada?“.

8.Matematinis(operacinių tyrimų) metodas:Kai planuojame rodiklius

23. Koks yra organizavimo objektas, reikalingi pradiniai duomenys, metodai?

Organizavimo funkcijos yra dvejopa paskirtis.

Pirmoji- atlikti darbą, susijusį su verslo organizavimo pradžia, t.y. parengti verslo planą.šį planą tikslingiau vadinti verslo organizavimo planu arba verslo organizavimo programa, nes juo sikiama:

Įrodyti tikslingumą užsiimti pasirinktu verslu

Pritraukti partnerius ar investuotojus

Pagristi verslo patikimumą, prašant iš banko kreditorių.

Antroji paskirtis- parengti sprendimus ir priemones, kurios garantuotų organizacijos planų įgyvendinimą. Tai įmanoma pasiekti tik gamybos ištekliams tinkamai sąveikaujant veiklos procese. Šiuo atveju organizavimo objektu tampa minėtų išteklių sąveikai.

Rengiant tokias priemones, tenka spręsti daug įvairių uždavinių. Juos sąlyginai galima suskirstyti į keturias grupes:

Organizaciniai uždaviniai

Gamybiniai uždavinai

Ekonominiai uždaviniai

Socialiniai uždaviniai.

Uždavinių grupių klasifikavimas ir jų priskyrimas tam tikroms grupėms galibūti ir kitoks, tačiau siūlomi, autoriaus nuomone (Jonaičio), geriau atskleidžia sisteminį požiūrį į nagrinėjimą klausymą.

Pradiniai duomenys organizaciniams spręsti yra organizacijos:

Misija ir tikslai

Veiklos planai

Techninis lygis

Vadybos lygis

Finansinės galimybės.

Vykdant organizavimo funkciją, būtina laikytis pagrindinių organizavimo principų:

Nepertraukiamos veiklos proceso užtikrinimo, maksimaliai ir tolygiai naudojant pagrindines priemones

Racionalaus operacijų specializavimo ir kooperavimo lygio

Savalaikio paruošimųjų darbų atlikimo

Darbų kokybės užtikrinimo

Darbų saugos garantavimo.

Sprendžiant organizavimo funkcijos uždavinius taikomi įvairūs metodai:

Tvarkaraštiniai

Kiekybinio įvertinimo

Naudojantysmatematinį aparatą

Socialoginiai

Psichologiniai

Organizavime bene svarbiausias darbas-tai įmonės personalo suskaidymas į tam tikras grupes ir tų hierarchiškas išdėstymas. Jis dar vadinamas valdymo organizavimu. Pagrindinė tokio suskaidymo priežastis- darbo pasidalijimas. Jis sąlygoja didesnį darbo našumą, nes darbai supaprastėja, lengviau ir greičiau atliekami, galima pritaikyti našias mašinas.

Pagal padalinių indėlį į galutinį organizacijos tikslo pasiekimą skiriami-linijiniai ir funkciniai padaliniai; pagal darbo pobūdį- valdymo ir gamybos padaliniai; pagal veiklos sričių padalijimą-technikos, finansų, komercijos, personalo padaliniai.

24. Koks yra kontrolės ir reguliavimo objektas, reikalingi pradiniai duomenys, metodai?

Kontrolė yra baigiamoji valdymo ciklo fazė ir kartu kito ciklo pradžia. Be kontrolės valdymas nebus sėkmingas. Kontrolė yra pagalba, o ne nuobauda.

Kontrolės funkcijos tikslas- nustatyti, kaip laikomasi sudarytų planų ir organizacinių sprendimų.

Kontrolės ir reguliavimo objektas yra veiklos proceso eiga.

Kontrolės metu nustatomi nukrypimai nuo pasirinkto organizacinio modelio: kokie jie, jų parametrai, atsiradimo priežastys. Reguliavimas- tai reakcija į įvykusius pokyčius, užfiksuotus kontroliuojant. Vykdant kontrolę ir reguliavimą labai svarbu grįžtamieji ryšiai tarp valdančiosios ir valdomosios posistemių. Ši funkcija kartu su operatyvine apskaita yra operatyvioji vadovavimo pa grindas.

Pradiniai duomenys kontrolei ir reguliavimuivykdyti yra organizacijos:

Operatyviniai planai

Organizacinių sprendimų dokumentai

Operatyvinės apskaitos duomenys.

Kontrolės ir reguliavimo būdų yra labai daug, o kokius taikyti-priklauso nuo kontrolės objekto. Tačiau, kaip ir vykdant anksčiau minėtas funkcijas, patartina laikytis šiai funkcijai specifinių principų:

pasitikėjimo žmonėmis, kuriems pavestas darbas, arba savikontrolės pripažinimo principas

Vadovo asmeniškos kontrolės

Kontrolės ir reguliavimo sitemos sukūrimo.

Ypač reikšmingos kontrolės ir reguliavimo sistemos sukūrimo principas, nes ši sistema, kartu su operatyvinės apskaitos sitema, yra operatyviosios vadybos pagrindas. Operatyvioji vadyba- praktikoje dažniau vadinama dispečerizacija.

Kontrolę galime atliekant:

Galim tikrinti kaip vyksta gamybinis procesas

Galim tirtigaminamo produkto kokybę.

Produkcijos kokybės rodikliai nustatomi įvairiais metodais.

Pagrindiniai šie: matavimo, registracinis, skaičiavimo, ekspertinis, socialoginis, organoleptinis.

Skiriama trijų rūšių kontrolė: tarnybinė priežūra, rezultatų kontrolė ir savikontrolė.

Metodiniu požiūriu kontrolės proces skyla į keletą fazių.

pirmoji fazė- normos nustatymas. Norma turi būti pastovi ir ilgalaikė.

antroji fazė- rezultato ir normos palyginimas arba, techniškai kalbant, gaminio parametrų įvertinimas.

trečioji fazė- pataisymai.(pvz: esant nukrypimams, galima keisti proceso parametrus, tikintis gauti norimą rezultatą).

Auditas– įmonių finansinės atskaitomybės nepriklausomas patikrinimas ir įvertinimas- atliekamas visame rinkos dėsnių tvarkomame pasaulyje. Toks patikrinimas parodo tikrą įmonės veiklos būklę ir tai, ar ji atitinka galiojančius norminius aktus. Iškiriama- vidinis ir išoriniai auditai.

25. Gaminio kūrimo procesas.

Gaminio kūrimo procesas: tai operacijų, atliekamų tam tikru nuoseklumu visuma. Pagrindinis gamybos proceso veiksnys yra darbas

jei yra paklausa, tada sugalvojam technologiją, kad ta paklausa būtų patenkinta.

(1)Stabili techn.- kai yra pastovi paklausa ir pastovi technologija. Visada reikia žinoti kokioje fazėje yra paklausa.

(2)Produktyvi tech- kai paklausa kinta ir atsiranda naujo produkto būtinybė, pagal tech galime pagaminti daugau produkto.

(3) Kintanti tech – jei ieškome naujų tech, tada gamybinis procesas ir gamybinė veikla kinta.

Pagaltechnologiją gaminame produktus. Jei visą laiką gaminame pagal tą pačią technologiją, tai viskas yra gan paprasta. Tačiau paklausa kinta, todėl atsiranda būtinumas naujiems produktams, o tai reikalauja ir kitokių technologijų. Jei paklausa prekei yra, technologijos mes nekeičiame ir gaminame tą patį produktą. Tačiau jei paklausa nepatenkinama, tai mes ieškome naujų technologijų. Mus tai daryti verčia konkurencija.

Visuomenės poreikiai įvairūs, bet atsiranda konkrečios produkcijos poreikis. Žinodami poreikius, galime projektuoti gaminius, o paskui jiems gaminti pritaikome technologiją. Turėdami ją, pradedame gamybos procesą. Kad poreikį patenkinti, kuriame ekonominę sistemą, kuri galės tai padaryti. Jei sistema nesudėtinga, galima pagaminti individualioje veikloje. Turime ko reikia, kas gamins, tačiau procesas reikalauja darbo, darbo objektų bei darbo priemonių.

Žaliava – natūralus gamtos produktas arba natūralus produktas,praėjęs patį pirminį apdirbimą.

Visur yra reikalingas laikas. Tiek darbo operacijoms, tiek natūraliems procesams (senėjimai). Natūralūs procesai gali būti detalizuojami kaip ir darbo operacijos. Gamybos cikle pertraukos yra neišvengiamos. Jas turime įvertinti, nes mums svarbu gamybinė veikla. .

Gamybos ciklas- tai laiko tarpas nuo žaliavos ar medžiagos paleidimo į gamybą momento iki visiško gamybos produkcijos pagaminimo ir jo perdavimo į sandėlį.Ciklo trukmė priklauso nuo dirbinių gaminimo sudėtingumo ir darbo imlumo, nuo technikos lygio ir t.t.. Susideda iš procesų: 1.darbo operacijos (transporto, kontrolinės, technologijos(pasiruošimo ir baigimo laikas ir vienetinis laikas)) 2. Natūralūs procesai- pvz.senėjimas, džiuvimas. 3. automatiškai vykstantys procesai – visokios cheminės reakcijos. 4. pertraukos( darbo metu (pietų pertr. Ir dėl organizacinių priežasčių) ir nedarbo metu( šventės, polsio dienos ir pertraukos tarp pamainų)

Gamybiniai veiksniai: Materialūs ( darbo priemonės, darbo objektai , darbo jėga); Veiklumas (Planavimas, Kontrolė, Organizavimas, Vykdymas, Aktyvinimas).gamybos veiksniai lemia kaip bus pasiektas vienas pagrindinių įmonės tikslų – pelnas. Viskas turi būti suderinta laike ir erdvėje. Gamybos proceso valdymo esmė – mes turime atlikti visas fun-jas atžvilgiu to proceso, kuris vyksta (prognozavimą, planavimą, organizavimą, kontrolę, motyvavimą).

Vertikalus org. skirstymas pagal f-jas: techn. aprūpinimas, gamybos paslaugos, marketingas ir pardavimai, apskaita ir finansai, personalas.

Gamybos prognozavimas ir planavimas.

Kiekvienaveikla baigiasi kažkokiu rezultatu. Gamybinės veiklos rezultatas – produkcija, kaštai ir pan. Tam, kad baigti gamybą, privalu atlikti gamybos funkcijas.

Prognozavimas. Tikslas – sumažinti neapibrėžtumą. Prognozuojant sunku nustatyti, kas yra prognozavimo objektas, o prognozavimo tikslus ir uždavinius būtina susieti su išorine ir vidine aplinka, nagrinėjant įmonės mastu. Prognozei duomenis galima sužinoti remiantis šalies ekonomine vartotojo padėtimi. Prognozę galima atlikti sudarius paklausos eilutę (koreliacinę regresinę analizę).

Labai svarbu atsakyti į klausimus, kokiam laikui sudaroma prognozė. Pastebima, kad ilgalaikę prognozę atlieka valstybinės institucijos. Įmones domina tokių objektų prognozės, kurie galėtų nulemti kaštus, gamybos apimtis, žmogiškuosius išteklius, materialinius resursus, energetinius resursus. Taigi, prognozavimo objektas – reikalingų resursųkainų kitimas. Pradinius prognozavimui reikalingus duomenis, galima imti iš statistikos arba iš žmonių dirbančių toje srityje. Taigi, yra statistinis ir ekspertinis prognozavimo metodai.

Planavimas. Planai gali būti įvairūs. Literatūroje skiriama skirtingai: strateginiai, taktiniai (operatyviniai).

Taktiniai planai – tai vizijos, vizualizavimas, atsižvelgiant į išorinius veiksnius, kurie koreguoja mūsų veiklą. Jeigu įvyksta koks tai nesuplanuotas įvykis, tai vykdant planą, mes turime daryti korekcijas. Idealus taktinis planas yra toks, kuriame atsispindi ką, kiek ir kada turime gaminti. Tačiau dažniausiai tokių determinuotų planų nebūna. Planuoti turime kaštus, ekonominius rodiklius, pagrindinį produkcijos kiekį. Planavimui reikalingi duomenys tampa prognozavimo produkcijos duomenimis. Pradiniai duomenys taip pat labai svarbūs. Kokį planą mes bedarytume, turime naudotis analizės metodu.

Analitinis metodas: Išnagrinėję savų veiklą už praeitą laiką galėtume priimti planus-sprendimus

Normatyvinis metodas naudojamas, kai gaminame gaminius su normatyvais.

Balansinis metodas – kiek reikia pagaminti balansuojama su „ko mes norime ir kokios mūsų galimybės“.

Palyginimo metodas:Prieš palyginimo metodą sprendžiame grupavimo metodą, kadmes tas grupes galetume lyginti. tokios pat grupės gaminiui kiek resursų reikės. Jei gaminiai skirtingi-naudojamas grupavimo metodas, jis patikslina palyg. metod.

Grupavimo metodas yra naudojamas kai gaminami skirtingi gaminiai.

Ekstrapoliacija yra pats nepatikimiausias metodas, nes tokiu būdu planuojant visi trūkumai, buvę praėjusiais metais,perkeliami į sekančius metus.

Indeksavimo metodas – kai horizontalioje ir vertikalioje eilutėse rašomas pakitimo indeksas. Šis metodas nepatikimas, todėl gali būti naudojamas kaip papildoma priemonė.

Kad atsakyti į klausimą kada turime pradėti gaminti, naudojami 2 metodai:

tvarkaraštiniai (tinklinis, grafinis metodai yra vieni iš tvarkaraštinių metodų atšakų);

matematiniai operacijų metodai, kurie neduoda mums pilno vaizdo, tačiau padeda spręsti apie rodiklių planavimą, pelną, kaštus ir pan.

Planavimo objektas – apimtys, kur apsprendžiama, kiek reikės resursų, kokie bus kaštai bei koks rezultatas.

Gamybos organizavimas.

Organizavimo pagrindinis uždavinys – suderinti gamyba laike ir erdvėje. Grupės uždavinių, kurios atlieka organizavimofunkcijas:

organizavimo uždaviniai apimantys nuo medžiagų iki žmonių darbo ir pan.

gamybiniai užd: tiesiogiai susiję su gamybos ar paslaugos procesu, kokybiškos produkcijos gamyba ar paslaugos teikimu. Tai padaryti įmanoma užtikrinant tinkamą visų gamybos išteklių saveiką.

ekonominiai užd: susiję su visų organizacinių sprendimų ekonominiu pagrindimu, daugiausia tai užd.sprendžiami siekiant nustatyti optimalų gamybos išteklių pareikalavimą ir racionalų jų naudojimą.

Socialiniai uždaviniai – kurių išsprendimas didina dirbančiųjų darbo našumą. kad žmogus efektyviai dirbtų mums reikia spręsti tiek darbo saugos, tiek aplinkos nekenksmingumą ir pan.

Vykdant organizavimą, būtina laikytis šių principų: * nepertraukiamos veiklos proceso užtikrinimo, maksimaliai ir tolygiai naudojant pagrindines priemones * racionalus operacijų specializavimo ir kooperavimo lygio * savalaikio paruošiamųjų darbų atlikimo * darbų kokybės užtikrinimo * darbų saugos garantavimo.

.

<<<<<Sudarant gamybos struktūrą įmonėje, reikėtų įvertinti įmonės augimo perspektyvą, galimybes atsirasti naujoms įmonėms arba galimybę įsijungti į kitų įmonių valdymo struktūras.

Mažiausias struktūrinis vienetas įmonėje- darbo vieta. Darbo vietose vyksta darbo procesas. Jo organizavimas ir aptarnavimasyra svarbus gamybos organizavimo uždavinys. Nuo darbo vietos įrengimo, sutvarkymo priklauso darbo kokybė, normos ir kultūra.

Darbo vietų organizavimas priklauso nuo darbų mechanizavimo lygio, pagal kurį jis skirstomas į rankinius; rankinius – mechanizuotus iraparatinius procesus. Pagal darbininkų skaičių – į individualias ir brigadines. Pagal pagrindinių įrengimų skaičių – į bestakles; vienastakles ir daugiastakles. Pagal pastovumą – į stacionarines ir judančias.

Racionaliai išplanavus darbo vietą, dirbant nereikia lankstytis, sukiotis, pritūpti ir atlikti kitų varginančių, nereikalingų judesių.

Išplanuojant darbo vietas, reikia atsižvelgti į darbo metodų racionalizavimo principus, t.y. į tai, kad simetriški darbo judesiai yra mažiausiai varginantys ir našiausi. Įrankius ir darbo objektus , kurie imami vienas po kito, reikia išdėlioti greta. Tuomet padėjus vieną daiktą, iš karto bus imamas kitas. Tokiu būdu galima sumažinti judesių, kuriais neatliekamas darbas, skaičių.

Visi daiktai darbo vietoje turi būti dedami į kiekvienam iš jų numatytą vietą. Šiu atveju darbininkuiįgudus, darbo judesiai gali būti atliekami automatiškai. Tai sumažina fizinį įtempimą ir drauge mažina nuovargį bei darbo imlumą. >>>>

Gamybos kontrolė ir reguliavimas.

Kontrolė ir reguliavimas. Tikslas – nustatyti kaip laikomasi veiklos planų ir organizacinių sprendimų, kuriuos priėmėme. Kontrolės objektas yra mūsų planuose „kiek, ką ir kada turime pagaminti“. Vykdant operatyvinę kontrolę, galime atlikti reguliavimą. Kad tinkamai atlikti šią funkciją, mes turime įvertinti visus dokumentus anksčiau esančiose funkcijose (operatyviniai planai ir pan.).

Kontrolės ir reguliavimo pagalba galima tikrinti kaip vyksta gamybinis procesas; galim tirti gaminamo produkto kokybę. Proceso vadybos kontrolė: žiūrime kaip viskas vyksta, ar pagal planą. Kontroliuodami tikrinam ar yra nukrypimų nuo plano. Taip pat galima tikrinti kiek ko gauta, kiek išvežta, kiek panaudota ir pan. Yra tarnybos, kurios dirba pagal tam tikrus metodus, tvarką fiksuojant nukrypimus. Gali būti stebėjimas tam tikrų prietaisų.Organizacijoj gali būti daugiau ar mažiau išvystyta dispečerinė tarnyba.

Principai: pasitikėjimo žmonemis,kuriems pavestas darbas arba savikontrolės pripažinimo principas; vadovo asmeniškos kontrolės; kontrolės ir reguliavimo sistemos sukūrimas.

Tik stambios sistemos gali vykdyti dispečerizacijos sistemą. Nedidelėse org.šį darbą atlieka vienas darbuotojas ar net pats vadovas.

Kaip suprantate gamybos proceso užtikrintumą?

Gamybos procesas- sudėtingosstruktūros visuma, kurią nagrinėjant sisteminiu požiūriu tenka išskirti keletą tarpusavyje sąveikaujančių posistemių arba proceso rūšių. Jis susideda iš tarpusavyje susijusių darbo procesų, derinamų daugeliu atvejų su natūraliais procesais, kurių metu darbo objektas, veikiamas gamtos jėgų, kinta fiziškai ir chemiškai, o darbo procesas visiškai ar iš dalies sustoja.

Procesų rūšys:

Pagrindiniai procesaivyksta kai keičiasi įv.darbo obj. savybės. Tiesioginis rezultatas gatavi gaminiai.

Pagalbiniai procesaisudaro sąlygas normaliai be sutrikimų vykti pagrindiniams procesams.

Aptarnavimo procesai – padeda nenutrūkstamai veikti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams ir juos aptarnauja. (pvz. kokybės kontrolė – ji neatskiriama dalis).

Gamybai turi būti adekvatūs pagalbiniai ir aptarnavimo procesai.Turime minimizuoti išlaidas, jas suderinti laike.

3 gamybos fazės: paruošimo, apdirbimo, surinkimo. Paruošimo fazė- iš medž. gaminami ruošiniai, kurie savo matmenimis bus naudojami vėlesniuose procesuose. Apdirbimo- apdorojama žaliava, stengiantis užtikrinti jų pakeičiamumą, nes tada surinkimo procesuose mažėja darbo imlumas. Surinkimo- iš gatavų detalių gaminami gatavi gaminiai..

Gamybos proceso vyksmą užtikrina; įrankių ūkio organizavimas; atsargų valdymas; remonto ūkio organizavimas; energetinio ūkio organizavimas.

Gamybos procesai, atsižvelgiant į jų pobūdį, būna sintetiniai, kurių metu iš įvairių žaliavų ir medžiagų gaminama viena produkcijos rūšis; analitiniai, kai daugelis produkcijos rūšių gaminamos iš vienos žaliavos; tiesioginiai, kai viena produkcijos rūšis gaminama iš vienos žaliavos. Be to, skiriami tokie gamybos procesai, kuriuose vyrauja fiziniai metodai, ir tokie, kuriuose vyrauja cheminiai metodai.

Kurios nors vienos apibūdintos gamybos proceso rūšies vyravimas įmonėje turi didelę įtaką įmonės struktūrai. Esant sintetiniams procesams, išsišakojusi sistema paruošimo padalinių, kurių kiekviename vyksta pradinis žaliavos ir medžiagų perdirbimas, pereina į siauresnį apdirbančiųjų grandžių ratą ir baigiasi viena išleidžiančiąja grandimi. Esant analitiniam procesui, vienas paruošimo padalinys perduoda savo ruošinius keliems apdirbimo ir išleidimo padaliniams, specializuotiems gaminti įvairią produkciją. Esant tiesioginiam gamybos procesui, paparstai sudaroma viena gamybinė linija nuo gamybos proceso pradžios iki pabaigos.

Įrankių (remonto, energijos) ūkio samprata, tikslai, uždaviniai turinys?

Įrankių ūkio tikslas– užtikrinti įsigyti visus reikalingus įrankius. Uždaviniai – nustatyti poreikį, organizuoti įrankių judėjimą. Reikia atlikti įrankių klasifikaciją. Ji gali būti: Pramoninė (visose pramonės šakose); grupinė; įmonės vidinė; šakinė. Pagal naudojimo pobūdį: universalūs; specialūs (tik tam įrankiui gaminti). Pagal paskirtį: apdirbimo; kontrolės; matavimo.Jeigu turime įrankius, reikia nustatyti jų padėtį. Nustatome pagal tam tikras normas. Negalime ūkio tvarkyti taip, kad nebūtų atsargų. Turime turėti apyvartinį įrankių fondą. Reikia žinoti kokia reikalinga minimali atsarga – tai toks kiekis, kuris nuolat turi būti atsargoje, kad darbas vyktų sklandžiai. Jeigu norim gauti kažkokius įrankius, juos galime gauti pagal važtaraščius- pareikalavimus, arba įrankių limitines korteles. Įrankiai gali būti išduoti centralizuotai ir decentralizuotai (kai pasiima patys).

Remonto ūkio organizavimas- tai įm. administraciniai padaliniai, jiems iškeliamas tikslas, kad visi įrengimai ir įrankiai, kuriems reikia remonto būtų eksploatuojami su min. išlaidomis. Uždaviniai: numatyti nusidėvėjimo laipsnį, sudaryti apžiūros ir remonto sistemą, remonto turinį

Jei bent ką eksploatuojam, tai reikalinga tam tikra profilaktika. Visas remonto ūkis panašus į įrankių ūkį.

Remonto sistemą galima skirstyti:1. remonto darbai susiję su tech.aptarnavimu.(privalomų aptarnavimų operacijų sudėties, jų periodiškumo nustatymas, pareigų paskirstymas, sąnaudų ir vertės nustatymas, aptarnavimo ir jo kokybės kontrolės organizavimas, apmokėjimo formų nustatymas, planavimo ir apskaitos organizavimas ir t.t) 2.darbai susiję su remontu (planinių remonto rūšių ir eiliškumo nustatymas, remonto ciklo planinės trukmės nustatymas, remonto atlikimo periodiškumo nust.,ir t.t.)

Turime suvokti 3 rūšių remontą:

mažas (kažkas atsilaisvina, kažkas nepririšta);

vidutinis (keičiamas vienas kitas įrenginys);

kapitalinis (kapitalinis remontas paima ne tik įrengimus ir įrenginius, bet ir pastatus).

Remonto formos:

Centralizuotas (įrengimai skaičiuojami tūkstančiais);

Necentralizuotas (iki 1000);

Mišrus.

Energetikos ūkio organizavimas-tai administracinių ir gamybinių cechų visuma, kuri organizuoja energetinį tiekimą.

Tikslas-nenutrūkstamas padalinių darbas. Uždaviniai – kokia energija reikalinga, kaip ją gaunam, paskirstymas, kiek jos reikia ir pan.

Aptarnavimas yra susijęs su specifiniu energetikos aprūpinimu.

Įmonės energetiniai balansai – visuma, nusakanti visų rūšių energijos poreikius bei jų patenkinimo šaltinius.

Energetiniai resursai yra labai įvairūs, todėl jie yra grupuojami:

Pagal paskirtį;

Pagal gamybos objektus, padalinius;

Pagal tikslinį energijos naudojimo pobūdį;

Pagal energijos rūšis ir jos šaltinius.

Pagrindiniai energijos vartojimo uždaviniai:

tiesioginių kuro ir energijos nuostolių likvidavimas;

tinkamas energijos tiekeju parinkimas;

gamybos technologijos ir organizavimo gerinimas;

technologinių įrengimų darbo režimų gerinimas;

bendragamybinių ir organizaciniųpriemonių kurui ir energijai taupyti įgyvendinimas.

31. Kokia yra materialinio aprūpinimo reikšmė ir turinys?

Nėra informacijos Nebent ką nors iš 30. Klausimo.

32. Kas yra įmonės komercinė veikla? Jos tikslai ir uždaviniai

Komercinė veikla yra tam tikra gamybos dalis. Atlikdami gamybą mes atliekam tai rinkai, o rinka tai – mainų vieta. Gamybinės veiklos pagrindas – gamybos procesas. Komercinės veiklos nagrinėjimo pagrindas – taj pagamintos produkcijos pardavimo procesas. Kalbant apie šią veiklą reikia išskirti marketingą – tai marketingo veiklos dalis, kuri susijusi su įmonės veiksniais, įtakojančiais rinką ir sprendimus, kuriuos priimame. Ši veikla svrabi visose srityse. Komercija visada siejama su prekyba.

Pardavimas gali būti tiesioginis ir netiesioginis.

Marketingas – visuma veiksmų, kurie paruošia, padeda, pritaiko produktus, paslaugas pardavimų rinkoje. Marketingo pagrindiniai elementai 4P (Produktas,vieta, kaina, rėmimas ═ merkatingas; anglų kalboj 4P = place, price, product, promotion) – kaip paruošti produktą, o komercija – kaip mes turime manipuliuoti 4P, kad paruošti. Marketingui įtakos turi daug aplinkos veiksnių, o komercijoje svarbiausi yra vartotojai ir konkurentai. 4P komercijoje mes vadiname priemonėmis, kurios padeda parduoti produktą.

Dar įtakos turi teisiniai aktai ir kt. Tiesioginiai ir netiesioginiai veiksniai.

Rinkodaros veiksniai pradedami nuo įmonės tikslų nustatymo. Kada surenkame info ir išanalizuojame, nustatom tikslus, o vėliau galime daryti antrinį įmonės tyrimą. Reikiaintensyviai vykdyti ir panaudoti visas priemones. Marketingo elementai – priemonės padedančios parduoti produktą. Tai dar vadinama politika.

33. Kas yra įmonės pardavimų kvadratas? Jo reikšmė ir uždaviniai.

Produkto politika

Kainos politika

Asortimentas

Kokybė

Klientų aptarnavimas

Kainos dydis

Nuolaidos

Atsiskaitymo sąlygos

Tiekimo sąlygos

Paskirstymo politika

Rėmimo politika

Paskirstymo keliai

Prekybos įmonės

Pristatymo būdai

Reklama

Pardavimų skatinimas

Asmeninis pardavimas

Populiarinimas

Uždaviniai– kaipparduosime.

Veiksniai– klientai ir konkurentai.

4 P elementai-(Produktas,vieta, kaina, rėmimas ═ marketingas; anglų kalboj 4P = place, price, product, promotion)

komercijoje vadinsime priemonėmis, kurios padeda parduoti produktą. Atliekant tyrimus nusistatome savo veiklos dydį, segmentą. Turime suformuluoti pardavimo tikslus, pvz. kaip patekti į rinką( pradedant verslą); išlaikyti pardavimų apimtį, padidinti pardavimų apimtį, išstumti konkurentus. Jei mes gaminame skirtingus produktus, tai tikslai skirtingi ir 4P taikymas bus skirtingas. Tikslai yra skirtingi skirtinguose versluose, ir priemonės skirtingos.

.

34. Kokia produkto kainos, paskirstymo ir rėmimo esmė komercinėje veikloje?

a) Produkto politika

Asortimentas- prekių ar paslaugų rinkinys, sudarytas pagal tam tikrus požymius – pavidalas, pavadinimas ir t.t. Jį nustatant susiduriama su asortimento gyliu (įvairumu).

Kokybė– suprantame kaip technines savybes, kurios paprastai yra surištos su 3) naujumu – tos savybės gali pakeisti visą asortimentą(pavadinimą).

Klientų aptarnavimas.

Norima, kad kiekvienas produktas turėtų garantijas. Jos svarbios varžytinėse su konkurentais!

Produkto elementai

Aptarnavimas

Techninės savybės

Įpakavimas

PRODUKTAS

Garantijos

Asortimentas

Prekės ženklas

Reikšmės turi prekės ženklas, nes mieliau perkama žinomose firminėse parduotuvėse.

Aptarnavimo metu į rinka įvedamas naujas produktas (kai pvz parduotuvėse duoda ragauti ir iškart, jei patinka gali nusipirkti)

b) Kainų politika

Prasideda nustatant kainas. Toliau jos tikslinamos, kol nustatoma galutinė kaina. Vykstant komercijai, manipuliuojama kaina (jos didinimas ar mažinimas), taip keičiant ir gaunamo pelno dydį.

Kainų politikos priemonės

Kainos dydis

Atsiskaitymo sąlygos

KAINA

Nuolaidos

Tiekimo sąlygos

Nuolaidos. Kainos keitimas tam tikrose ribose, kainos mažinimas produktui senstant.

Tiekimosąlygos – kas mokės tiekimo, transportavimo mokesčius.

Atsiskaitymo sąlygos – perkant išsimokėtinai uždedami %.

c) Paskirstymo politika

Per tiekimo sąlygas pereinama prie šios politikos. Ji YRA sudėtinga.

Prekių pasiskirstymo keliai

0x01 graphic

Vartotojus gaminys pasiekia įvairiais keliais.

A KELIAS – trumpiausias, seniau buvo paplitęs, dabar naudojamas gamyboje naudojamoms priemonėms, tiesioginiams užsakymams.

B KELIAS – populiariausias.

Paskirstymo centras paprastai priklauso gamintojui. Jis skirsto, nuo gamintojo atkrenta našta. Užsienyje paplitęs D KELIAS, Lietuvoje dar naujas.

Kiekvienas tarpininkas sau užsideda antakainį. Įmonei reikia apsispręsti ar turėti nuosavus kelius(bet jei brangiai kainuoja). Todėl komercijoje paskirstymo pasirinkimas priklauso nuo daugelio veksnių:

produkto pobūdis – dydis, sandėliavimo galimybės ir pan.

Produkto įvaizdis(žinoma ar nauja prekė)

Kokiems klientams skiriama prekė, jų skaičius, pirkimo dažnumas, finansinės galimybės.

Parduodant reikia rinktis pardavimo vietas: tradicinis(už prakystalio), savitarna, pagal katalogus, telefonu.

Prekyba priklauso nuo asortimento gilumo.

d) Rėmimo politika

Rėmimas – padeda užmegzti ryšį tarp įmonės gamintojos ar prekybos įmonės ir jų klientų. Ryšys turi būti toks, kad vartotoją laiku pasiektu informacija apie prekes ir paslaugas.

Rūšys:

Reklama

Pardavimų skatinimas

Asmeninispardavimas

Populiarinimas

Pasirinkimą nustato komercinės veiklos objektas. Negalima naudotis tik viena rėmimo rūšimi, nes čia – kompleksinis dalykas. Tik reikia suvoktiar jis mums tinka ar ne.

Reklamavimas

Reklama – viešas skelbimas.

Reklamavimas apima:

Kas norima pasakyti;

Kur norima pasakyti.

Reklamuoti reikia naujas prekes, prekes kurios nėra labai populiarios arba tas kurios turi daug konkurentų. Taip pat reikia reklamuoti kai prekes užsiguli.

Leave a Comment