Imones strategijos igyvendinimas

TURIINYS

ĮVADAS..............................3
2. Strateginio planavimo vieta įmonėje veikloje......................4
3. Strateginio planavimo reikšmė.........................5
4. Strateginio planavimo esmė..........................6
5. Organizacijos planų tipai...........................7
6. Strateginio planavimo proceso stadijos.......................8
6.1.Analizės stadija............................9
6.2.Veiklos stadija..............................9
7. Strateginio planavimo tikslai.........................12
8. Išorės aplinkos įvertinimas ir analizė......................13
9. Strateginio valdymo procesas.........................14
10. Strateginio vystymo plano rengimo etapai .....................14
IŠVADOS..............................16
ASMENINĖ NUOMONĖ. 17
LITERATŪRA..............................18
PREIDAI:

1 priedas. Strateginio vystymo plano rengimo etapai 19

ĮVADAS

Pasaulyje vyksta spartūs technologiniai pokyčiai, rinkos vis labiau įgyja pasaulinį mastą. Todėl vadovavimo įgūdžius būtina papildyti strateginio planavimo įgūdžiais. Kad organizacija pasiektų tikslą, jos vadovai apie galimybes ir besikeičiančių sąlygų poveikį turi mąstyti strategiškai. Norėdami sužinoti, kada pradėti strateginius pakeitimus, jie privalo atidžiai stebėti išorinę aplinką. Bee to, savo verslą jie turi taip gerai pažinti, kad nuspręstų, kurios rūšies strateginių pakeitimų imtis. Taigi šio mūsų darbo tikslai:
• Susisteminti ir tinkamai panaudoti literatūrą, analizuojamos temos atskleidimui;
• Pateikti strateginio planavimo esmę, reikšmę bei vietą verslo organizacijos veikloje;
• Atskleisti kokią įtaką organizacijos planavimui daro išorinė ir vidinė aplinkos;
• Pateikti medžiagą kas sudaro strateginio planavimo procesą;
• Išvardinti skirtumus tarp strateginių ir operatyvinių planų;
• Pateikti reikalavimus strateginio plano (SP) parengimui.
Strateginis planavimas – tai problemos sprendimo procesas, siekiant pritaikyti organizaciją jos ateities aplinkai. Tai procesas, kuriam vykstant būtina nuumatyti įvykius ir spręsti, kas būtina padaryti, kad organizacija pasinaudotų galimybėmis ir gautų naudos bei apsisaugotų nuo visko, kas trukdo jos sėkmei ir gresia išnykimui.
Formaliai strateginio planavimo esmę išreiškia nuolatinis galimybių ir grėsmių, išorinių bei vidinių pranašumų ir trūkumų nu

ustatymas, siekiant priimti kuo geresnius sprendimus galimybėms panaudoti ir išvengti grėsmių.
Strateginio planavimo proceso tikslas – nuolat nagrinėti organizacijos veiklą tiek dabarties, tiek ateities požiūriu ir numatyti strategines permainas, kad organizacija žengtų į įsivaizduojamą ateitį sėkmingai. Strategijos rengimas ir jos įgyvendinimo administravimas apima šiuos uždavinius: vadovybė turi pagrįsti verslo idėją ir sukurti organizacijos viziją; organizacijos paskirtis (misija) turi būti atspindėta (parodyta); vadovybė privalo vertinti strategijos vykdymą ir daryti organizacijos paskirties, tikslų, strategijos arba jų įgyvendinimo pataisas, atsižvelgdama į patirtį, besikeičiančias sąlygas, naujas idėjas ir galimybes.
Šiame projekte pateikta strateginio planavimo vieta, verslo organizacijos veikloje bei reikalavimai rengiant strateginį planą.
STRATEGINIO PLANAVIMO VIETA VERSLO ORGANIZACIJOS VEIKLOJE

Strateginis planavimas užima svarbią vietą organizacijos veikloje, tai sudėtinė dalis vienos iš pagrindinių valdymo funkcijos – planavimo.

Planavimas apibrėžia organizacijos vadovų norus ateičiai irr parodo, jog vadovai ne spontaniškai, bet besiremdami kokia nors taisykle, precedentu ar logika, iš anksto apgalvoja savo organizacijos veiksmus. Planavimas yra pirminė ir pagrindinė valdymo funkcija, kurios pagalba nustatomi organizacijos tikslai bei priemonės (užduotis, ištekliai, procedūros) tiems tikslams pasiekti. Taigi mūsų aprašoma tema neatsiejama nuo planavimo funkcijos.
Planavimo proceso rezultatas – organizacijos planas, t.y. gairės, kuriomis vadovaudamasi: organizacija gauna ir disponuoja reikalingais ištekliais; organizacijos darbuotojai veikia pagal nustatytas užduotis bei procedūras; veikla yra valdoma ir vertinama.
Planavimo trūkumai sąlygoja organizacijos veiklos prastą ko

okybę ir mažiną
konkurencingumą rinkoje.
Organizavimas paprastai seka po planavimo ir atspindi organizacijos norimas pastangas įgyvendinti planą.
Vadovavimas – tai darbuotojų skatinimas dirbti kokybiškai, jų pastangų nukreipimas reikiama linkme, siekiant kad būtų atliktos nustatytos užduotys ir pasiekti organizacijos tikslai įgyvendintas strateginis planas.

Kontrolė, tai valdymo funkcija, kurios esmė – prižiūrėti darbuotojų veiklą, stebėti, kaip organizacija siekia savo tikslų. Vadovai turi žinoti kaip darbuotojai vykdo jiems pavestas užduotis, ar jų veikla padeda įgyvendinti organizacijos nustatytą planą.
Taigi visos nesėkmės organizacijoje neretai būna vadovų nepakankamai rimto arba perdėto požiūrio į kontrolę rezultatas, arba trūksta su kontrole susijusios informacijos, kuri padeda vadovams pasiekti numatytą strateginį planą.
Valdymo proceso realijos. Valdymo procesą realioje praktikoje neįmanoma suskaldyti į keturias nepriklausomas veiklas (funkcijas) arba silpnai tarpusavyje susijusių veiklų (funkcijų) visumą. Praktikoje valdymas yra sudėtingas procesas ir suprantamas kaip glaudžiai susijusių ir viena nuo kitos priklausančių funkcijų visuma (žr. 1 schemą). Planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės funkcijos – tai tuo pačiu metu vykstantis bei tarpusavyje susiję veiksmai. Būtent dėl šios aplinkybės galima paaiškinti, kodėl vadovai labai užsiėmę žmonės.

Valdymo proceso funkcijų tarpusavio ryšiai

1 schema. Valdymo proceso funkcijų tarpusavio ryšiai. (pagal dėst. Konspektą. 2 tema: Valdymo procesas įmonės strateginio vystymo aspektu. 2 p.).

STRATEGINIO PLANAVIMO REIKŠMĖ

Strateginis mąstymas ir apgalvota strategijos vadyba teikia organizacijai daug privalumų, iš kurių svarbiausias tas, kad strateginiame planavime ak

kcentuojama organizacijos konkurencinė prigimtis. Strateginio planavimo procesas vadovui leidžia analitiškiau mąstyti apie organizaciją, jos aplinką ir naudingo veikimo įvairias galimybes. Kadangi organizacija vis geriau pažįsta išorinę aplinką, savo trūkumus bei pranašumus, tai jos galimybės daryti veiksmingus savo strategijos pakeitimus yra daug didesnės.
Antrasis svarbus strateginio planavimo privalumas, kad jis nustato įmonės ribas ir nurodo formalią organizacijos kryptį. Tai padeda savininkams, vadovams ir tarnautojams sutelkti dėmesį į konkrečius tikslus ir aktyviai jų siekti.
Trečias svarbus strateginio planavimo privalumas tas, kad jis leidžia vadovui imituoti popieriuje ateitį – tai nebrangus metodas, padedantis vadovui daryti geresnius sprendimus, atsižvelgiant į ateities galimybes ir grėsmes. Organizacija gali panaudoti permainas kaip konkurencingumo didinimo priemonę, kaip parengimo prisitaikymo prie kintančios aplinkos alternatyvos.

STRATEGINIO PLANAVIMO ESMĖ

Strateginis planavimas yra formalus procesas, kuriam vykstant vadovai tiksliai apibrėžia savo planus raštu, analizuoja įvairių strategijų santykinį pranašumą ir susitinka aptarti veiklos kryptį, kuriai teikiama pirmenybė. Strateginio planavimo procesas orientuotas į ateitį. Jam vykstant, siekiama prognozuoti ateities aplinką. Planavimas yra susijęs su viskuo, kas gali paveikti organizaciją, įskaitant šalies ūkį, technologiją, socialinius bei politinius veiksnius. Strateginis planavimas padeda numatyti ir spręsti svarbiausias problemas, susijusias su produktų, paslaugų, jų struktūros, organizacijos elgesio permainomis.
Strateginis planavimas – tai pasikartojantis procesas. Organizacijos paskirtis ir ilgalaikiai tikslai gali išlikti nepasikeitę keletą metų, o tų tikslų si

iekimo strategijos vis kinta, sąlygojamos nepaliaujamai besikeičiančios aplinkos, yra nuolat modifikuojamos siekiant didžiausio veiksmingumo.
Strateginio planavimo procesas dažnai atrodo kaip rungtynės tarp organizacijos ir jos aplinkos. Organizacijos vadovai stengiasi numatyti aplinkos pokyčius ir panaudoti juos organizacijos pranašumui. Kadangi aplinka nuolat keičiasi, todėl visuomet yra naujų kliūčių, stabdančių organizacijos pažangą.
Organizacija gali veikti dviem būdais. Pirma, ji privalo būti aktyvi įgyvendindama iš anksto sukurtas savo strategijas. Antra, ji privalo veikti atsižvelgdama į naujas aplinkybes, ypač į nenumatytas galimybes ir netikėtas grėsmes. Vadovai, siekiantys savo verslo sėkmės, privalo strategiškai mąstyti apie savo organizacijos konkurencingumą ir jo pasikeitimus veikiant besikeičiančioms sąlygoms. Norėdami užtikrinti savo organizacijos konkurencijos pranašumą arba pasiekti pirmaujančią padėtį veiklos srityje, jie privalo skatinti, vadovauti ir ryžtingai įgyvendinti puolimo strategijas. Jie turi gerai pažinti savo verslo aplinką, kad prireikus galėtų keisti strategiją. Be to, savo verslą jie turi išmanyti taip gerai, kad strategiją pakeistų veiksmingai.
Ilgalaikės sėkmės siekiantys organizacijos vadovai privalo sugebėti strategiją ir formuluoti, ir įgyvendinti. Strategijos formulavimas apima organizacijos veiklos krypčių ir tikslų bei vadovavimo organizacijai numatymą. Strategijos įgyvendinimas yra visa kas padaryta organizacijoje – organizacinis darbas, biudžeto sudarymas, motyvavimas, kultūrinis ugdymas, vadovavimas ir kt., – siekiant finansinio ir kitų strateginių rezultatų.
Strateginis valdymas susijęs su firmos strateginiu planavimu. Bendriausia prasme planavimas vadyboje yra valdymo ciklo funkcija. Ją įgyvendinant, apibrėžiami organizacijos tikslai ir nustatomi veiksmai bei priemonės tiems tikslams įgyvendinti. Planavimas ir kitos valdymo ciklo funkcijos: organizavimas (vykdytojų parinkimas, funkcijų perdavimas, grupių formavimas ir t.t.), įtakos darymas (motyvacija, komandavimas, komunikacijos ir t.t.), kontrolė (plano vykdymo matavimas, nukrypimų išaiškinimas, plano koregavimas ir t.t.), – sudaro uždarą valdymo ciklą.

ORGANIZACIJOS PLANŲ TIPAI

Organizacijos planų sistema. Šiuolaikinės organizacijos paprastai valdomos pagal du pagrindinius planų tipus:
1. strateginio vystymo, išreiškiančius organizacijos siekius priimti kuo geresnius sprendimus ilgalaikės ateities (5-10 metams) užtikrinimui, tam analizuojant galimybes ir pavojus, išorinius bei vidinius pranašumus ir trūkumus;
2. operatyvinius, detalizuojančius strateginio vystymo planus artimesniems 1-3 metams.
Strateginio vystymo planuose turi būti akcentuojama organizacijos konkurencinė prigimtis. Be to, strateginio vystymo planas nustato organizacijos ribas pasaulyje. Šiuo metu organizacijų strateginio vystymo planavimas plačiu mastu taikomas ir valstybinio valdymo, mokslo bei kt. sferose.
Jos nurodo veiksmų kryptis, kas padeda sutelkti dėmesį į konkrečius tikslus ir alternatyviai jų siekti. Strateginio vystymo planai nuo operatyvinių skiriasi savo laiko horizontais, apimtimi bei detalumo lygiu, tačiau juos vienija bendri siekiai įgyvendinti organizacijos tikslus.
Operatyviniai planai paprastai skirstomi į:
• pasikartojančius, sudaromus standartinių ir nuspėjamų situacijų pagrindu;
• vienkartinius, rengiamus vienkartinių programų, projektų ir pan. įgyvendinimui.
Kartą sukurtas pasikartojantis planas leidžia organizacijai ir jos vadovams taupyti laiką, nes laikomasi nustatytų standartų, o panašios situacijos tvarkomos tais pačiais būdais.
Pasikartojančių planų pagrindą sudaro:
• vadovų įgaliojimų arba jų priimamų sprendimų ribos, kurios parodo, kokius sprendimus jiems galima priimti ir kokių – ne;
• taisyklės, nurodančios konkrečius veiksmus, kuriuos privalu atlikti tam tikroje situacijoje;
• procedūros, t. y. nuorodos, paaiškinančios kaip (kokiais metodais) turi būti atlikti vieni ar kiti standartiniai darbai.

STRATEGINIO PLANAVIMO PROCESO STADIJOS

Siekdama produktyvumo, organizacija turi sukurti ir išlaikyti griežtą vidinę dermę ir sandermę su aplinka. Tai gali būti pasiekiama veiksmingu strateginiu planavimu, pagrįstu aplinkos veiksnių kitimo krypties ir laiko bei pačios organizacijos elgesio aiškiu supratimu.
Strateginio planavimo procesas prasideda kuriant arba naujai įvertinant organizacijos paskirtį. Šis pirmas žvilgsnis labai priklauso nuo vidinės ir išorinės aplinkos analizės nustatyto organizacijos profilio kitimo. Tolesnę veiklą sudaro: tikslo nustatymas, veiklos strategijos formulavimas, strategijos įgyvendinimas ir gautų rezultatų įvertinimas.
Strategijos planavimas yra nenutrūkstamas, pasikartojantis procesas. Jį sudaro daug glaudžiai susijusių veiksnių. Bet kurio proceso elemento pasikeitimai neišvengiami veiks kitus elementus. Vadinasi, vykstant ženklioms elementų permainoms ir siekiant apsisaugoti nuo pasenusių strategijų, planavimo procesas turi būti nuolat kontroliuojamas.
Strateginis planavimas traktuojamas kaip formali planavimo sistema strategijai, sutinkamai su organizacijos misija ir tikslais parengti ir įgyvendinti. Strateginis planavimas nepakeičia strateginio valdymo, o tik formalizuoja jį kai kuriose organizacijose. Be to, strateginio valdymo proceso formalizacija neapsiriboja vien strategijos kūrimo stadija, o apima ir kitas dvi stadijas: strateginę analizę ir strategijos įgyvendinimą.

Strateginio planavimo proceso stadijos

ORGANIZACIJOS PASKIRTIS (MISIJA)

ANALIZĖS STADIJA

Išorės veiksnių analizė
Vidaus veiksnių analizė
Išskirtinė kompetencija

VEIKLOS STADIJA

Organizacijos paskirtis (misija)
Tikslai
Strategija
Strateginis planas
Įgyvendinimas
2 schema. Strateginio planavimo proceso stadijos. (pagal Strateginio planavimo procesas. 34 p.).

ANALIZĖS STADIJA

Analizės stadija susideda iš dviejų analizės tipų: išorės veiksnių ir vidaus veiksnių analizės.
Išorės veiksnių analizė orientuota į ateitį ir nagrinėja išorinius veiksnius, nepriklausančius nuo organizacijos. Išorini veiksniai apima tokias veiksnių grupes: ūkio šakos, makroekonominius, socialinius, teisinius, tarptautinius bei technologinius. Vykstant analizės procesui, nustatomos galinčios turėti poveikį organizacijos veiklai grėsmės ir galimybės, analizuojama išoriniai veiksniai, projektinės kryptys ir numatomi pokyčiai. Kai svarbūs išoriniai veiksniai jau nustatyti, numatomas šių veiksnių bei pokyčių poveikis organizacijai.
Vidaus veiksnių analizė įvertina organizacijos vidinius pranašumus ir trūkumus. Ji apima organizacijos išteklių kiekio ir kokybės nustatymą.
Taigi pasitelkę analizės eigoje gautą informaciją, sumanūs vadovai didina organizacijos konkurencines galimybes, įgyvendinant apsaugines priemones, mažinančias esamų ar naujai atsirandančių grėsmių poveikį.

VEIKLOS STADIJA

Veiklos stadijoje analizės rezultatai susisteminami, nustatoma jų reikšmė ir jais vadovaujantis sudaromas organizacijos veiklos ir vadovavimo jai planas.
Pirmieji du veiklos stadijos etapai yra šie: 1) organizacijos paskirties apibūdinimas ir 2) organizacijos strategijos sudarymas. Kai tai padaryta, organizacijos paskirties formuluotė transformuojama į atitinkamus veiklos tikslus. Veiklos sėkmei tai lemiamas etapas. Pasiekiamus ir išmatuojamus tikslus turi turėti tiek visa organizacija, tiek funkciniai jos padaliniai. Visi tikslai suformuluojami aiškiai ir tiksliai.
Aprašius organizacijos paskirtį ir tikslus, formuluojamos jos strategijos, kurios vėliau bus vertinamos lyginant su paskirties ir tikslų apibūdinimais.
Tolesnė strateginio planavimo pakopa yra specifinių strategijų formulavimas kiekvienos veiklos rūšies tikslams. Strategija tarsi įkvepia gyvybę tikslo formuluotei, nes tuomet paaiškinama vieno ar kito tikslo reikšmė.
Strategija turi būti užrašoma. Strategijos formulavimas raštu naudingas keliais atžvilgiais: tai įpareigoja organizaciją įgyvendinti strategijas; organizacija tarsi pateikia aiškų oficialų dokumentą, kokią ji numato veiklą, kokiomis priemonėmis ketina įvykdyti kiekvieną tikslą ir kokiais būdais gali išmatuoti savo veiklą. Organizacijai svarbu turėti rašytinį strateginį planą, jai tai yra nurodymai, kaip tvarkyti veiklą.
Strategija formuluojama ir įgyvendinama nuosekliai. Kai strateginio planavimo procesas yra baigtas, reikia išdėstyti atsakomybės ir sprendimų priėmimo organizacijoje tvarką. Tai tam tikru mastu irgi lemia strategijos įgyvendinimą.
Strategijos įgyvendinimas dažnai reikalauja, kad tam tikri skyriai organizacijoje koordinuotų pastangas. Kad pasirinkta strategija būtų įgyvendinama ir tvarkoma kvalifikuotai ir efektyviai, svarbu iš anksto numatyti integracijos mechanizmus. Kad pastangos būtų koordinuojamos, atliekama apskaita ir kontrolė.
Kai strategija yra įgyvendinama, jos vykdymas privalo būti tikrinamas, siekiant nustatyti, ar strateginiai tikslai pasiekiami efektyviai. Tikrinimo rezultatai perduodami organizacijos vadovybei. Šis grįžtamasis ryšys praverčia tolesniajame strategijos formulavimo ir įgyvendinimo cikle ir padidina būsimų sprendimų patikimumą.
Planuojant ateitį galima įvertinti bet kokius pokyčius sukeltus strateginės veiklos. Grįžtamasis ryšys parodo esamų organizacijos tikslų ir strategijų tinkamumą arba permainų reikalingumą. Pavyzdžiui, organizacija įgyvendindama savo strategiją, gali pastebėti, kad jos strateginis tikslas yra perdaug optimistiškas, ir ji, sudarydama strateginį planą, atsižvelgs į tai ir suformuluos kuklesnį tikslą. Žinoma, grįžtamasis ryšys gali parodyti, kad organizacijos strateginiai tikslai yra pasiekiami, bet strategijos įgyvendinimas yra prastas, todėl vadovai tolesniame strateginio planavimo etape turi daugiau rūpintis strategijos įgyvendinimu.
Kadangi strateginis planavimas yra pasikartojantis procesas, tai grįžtamasis ryšys čia lemiamas sėkmės elementas. Organizacijoje svarbu nuolat analizuoti situaciją, įvertinti veiklą ir, atsižvelgiant į besikeičiančias sąlygas ir naujas galimybes, daryti organizacijos paskirties, tikslų, strategijų arba pastarųjų įgyvendinimo pataisas.
Ne visi strateginio planavimo objektai kiekvienu planavimo laikotarpiu verti vienodo dėmesio. Organizacijos paskirties ir jos ilgalaikiai tikslai bus santykinai pastovūs, juos reikės mažiausiai koreguoti, o tų tikslų siekimo strategijos nuolat kinta dėl besikeičiančių sąlygų ir nenumatytų įvykių. Tikslai ir strategijos atnaujinami rečiausiai kasmet.
Strateginio planavimo procedūra įvairiose organizacijose yra beveik ta pati, apimanti organizacijos tikslus, aplinkos įvertinimą, organizacijos stipriųjų ir silpnųjų bruožų išsiaiškinimą,
strategijos alternatyvų rengimą, strategijos pasirinkimą, jos įgyvendinimą ir įvertinimą. Tačiau žinoma ir skiriasi tiek apimtimi, tiek savo sudėtindumo laipsniu. Bet vistiek ji turi atitikti kiekvienos organizacijos konkrečius tikslus ir iš tikrųjų būti veiksminga. Taigi yra keletas bendrų reikalavimų: išorinė aplinka turi būti atidžiai analizuojama norint nustatyti, kurie veiksniai, kokia kryptimi ir kokiu greičiu keičiasi;organizacija privalo pati ištirti savo pranašumus ir trūkumus; nustatyti kliūtis, trukdančias gerus organizacijos ir aplinkos ryšius, ir jas kūrybiškai pašalinti; visi galimi sprendimai turi būti peržiūrėti ir pasirinkta geriausia strategija; strategija turi būti įgyvendinama kvasifikuotai ir efektyviai; strategijos įgyvendinimo rezultatai naudojami būsimajame strateginio planavimo etape.
Siedami strateginio valdymo proceso stadijas ir strateginio planavimo proceso žingsnius, matome, kad strateginė analizė iš dalies atitinka planavimo prielaidų apibrėžimą. Strategijos kūrimo žingsniai yra tikslų formulavimas, alternatyvų nustatymas ir jų įvertinimas bei geriausios alternatyvos parinkimas. Strategijos įgyvendinimas apima strategijos atraminių planų rengimą ir strateginio plano įgyvendinimą.

Kad geriau suprastume strateginio planavimo procesą, pateikiame tokią schemą:

3 schema. NEVERAUSKAS, Bronius; RASTENIS, Jonas. Vadybos pagrindai. Kaunas, 2000. 49 p.
Organizacijos paskirtis – pamatinis organizacijos tikslas (misija). Jis nusako jos egzistavimo priežastis ir yra už organizacijos ribų. Todėl būtina aplinkos analizė bei jos įvertinimas, organizacijos stipriųjų ir silpnųjų pusių nustatymas, alternatyvų nustatymas, strategijos parinkimas, įgyvendinimas ir įvertinimas. Visos šios sritys yra glaudžiai susijusios ir priklauso viena nuo kitos tam, kad strategija būtų įgyvendinama viena kryptimi t.y. pasiekti organizacijos tikslai.

STRATEGINIO PLANAVIMO TIKSLAI

Strategija yra svarbiausia organizacijos veiksmų programa, nurodanti ilgalaikių tikslų prioritetus. Ji rengiama prognozių pagrindu. Dėl to strategija tiksliai nurodo, kaip organizacija sieks savo tikslų.
Taip pat ji suformuluoja pagrindinius tikslus ir politiką jiems pasiekti, kad visa organizacija veiktų viena kryptimi. Tuos tikslus turėtų žinoti visi organizacijos darbuotojai.
Organizacijos paskirtis – pamatinis jos tikslas. Jis nusako organizacijos egzistavimą ir paskirtį, kurią apibūdina: organizacijos verslas; organizacijos darbo principai; organizacijos vidaus psichologinis klimatas ir organizacijoje dirbantys žmonės. Pagal paskirtį formuojami organizacijos tikslai. Šie organizacijos tikslai užima svarbią vietą strateginiame planavime. Jis yra kruopštus ir sistemingas pasiruošimas ateičiai. Jo sistema parodyta ketvirtoje schemoje:

.


Tikslų suformulavimas }=>

.

Veiklos planų rengimas} =>

4 schema. Organizacijos paskirtis. (pagal Neverauską Vadybos pagrindai. 49 p.).
IŠORINĖS APLINKOS ĮVERTINIMAS IR ANALIZĖ

Rengiant strategiją, organizacijos išorinė aplinka vertinama pagal tris parametrus:
• pakitimus, kurie veikia dabartinę strategiją;
• veiksnius, grėsmingus dabartinei strategijai;
• veiksnius, kurie planą pataisius, organizacijai suteiktų papildomų galimybių.
Susidariusi grėsmių ir atsiradusių galimybių požiūriu aplinkos analizė turi atsakyti į tris klausimus:
• kokia organizacijos padėtis yra dabar?
• kokia organizacijos padėtis turėtų būti ateityje?
• ką daryti, kad organizacija iš dabartinės padėties, pereitų į pageidaujamą?
Pagrindiniai aplinkos veiksniai, kurie gali kelti pavojų ar suteikti papildomų galimybių, yra:
• rinka;
• technologija;
• konkurentai;
• ekonomikos padėtis;
• polotikos veiksniai;
• socialiniai veiksniai;
• tarptautiniai veisniai.
Rinka atsiranda ir išnyksta, didėja ar mažėja, atsižvelgiant į tai, kaip kinta gyvenimo lygis, gyventojų skaičius, kaip vystosi ekonomika.
Dabar technologija sparčiai vystosi ir reikia sekti, kad įmonė dėl to nepatektų į sunkią padėtį: dėl naujų technologijų atsiradus geresniems ir pigesniems ar visai naujiems produktams.
Konkurentų veiklos analizę turėtų sudaryti keturi elementai:
• konkurentų tikslų ateičiai analizė;
• konkurentų dabartinės strategijos įvertinimas;
• šakos ir konkurentų raidos apžvalga;
• detali konkurentų stipriųjų ir silpnųjų pusių analizė.
Elementai bus pakankamai išnagrinėti, atsakius į keturis klausimus:
1. Ar konkurentas patenkintas dabartine savo padėtimi?
2. Kokių konkurento veiksmų reikėtų laukti?
3. Kokios konkurento lengviausiai pažeidžiamos vietos?
4. Kas gali iššaukti didžiausią konkurento reakciją?

STRATEGINIO VALDYMO PROCESAS

Taigi, strateginis valdymas vadovams suteikia galimybę suvokti aplinką, kurioje jų organizacija veikia ir po to imtis vesimų. Kalbant apibendrintai, yra išskiriami du etapai:
• Strateginis planavimas;
• Strategijos įgyvendinimas.
Strateginio valdymo procesas

5 schema. Strateginio valdymo procesas. (pagal Stoner. Vadyba. 266 p.).
Penktoje schemoje parodytas pastangų srautas siekiant sukurti ateitį iš ankstesnės patirties bei esamų išteklių sisteminimo logikos. Į strateginio planavimo etapą įeina tikslų nustatymas ir strategijos formulavimas. Strategijos įdiegimui priklauso administravimas ir strategijos kontrolė. Dvi grįžtamosios rodyklės, nuvestos iš strategijos kontrolės reiškia, jog šis procesas besitęsiantis, kintant aplinkybėms.

STRATEGINIO VYSTYMO PLANO RENGIMO ETAPAI

Strateginio vystymo plano rengimo etapus puikiai atvaizduoja 1-ame priede esanti shema. Galima atidžiau išskirti kriterijus turinčius įtakos, formuluojant strateginius tikslus:
1. t.y. reikia nusakyti rezultatą (ką?);
2. tikslų negalima apibrėžti laiko požiūriu;
3. reikia numatyti būsimus naudos gavėjus;
4. reikia numatyti ar tai atitinka veiklos politiką ir metodus;
5. tikslai turi būti nukreipiami į poreikius, sąlygas, galymybes ir problemas;
6. be to tikslai turi būti suprantami ir teigiami;
7. tikslai turi būti susiję su organizacijos uždaviniais ir funkcijomis;
8. taip pat tikslai turi nurodyti priežastį, dėl kurios yra siekiamas rezultatas (kodėl?).
Be to reikia nepamiršti, kad strateginis planas turi atitikti bent vieną tikslą. Jei yra daugiau nei vienas – jie turi būti pateikti prioritetų tvarka.
Kita svarbi scemoje pavaizduota grafa – tai strategijos (programos, projekto, uždavinio) pasirinkimas. Čia irgi galima išskirti kelis kriterijus į kuriuos reikai atkreipti dėmesį, pasirenkant ir formuluojant strategijas (projektus, programas, uždavinius):
1. reikia numatyti pagrindinį rezultatą (ką?), kuris turi būti pasiektas. Šis rezultatas turi būti tiesiogiai siejamas su sąlygomis, poreikiais, galimybėmis ir problemomis;
2. strategijos turi būti kiekybiškasi išmatuojamos ir patikrinamos (kiek?, kaip?);
3. strategijos (projektus, programas, uždavinius) turi būti įvykdomi per keletą metų (kada?) ir gali būti tikslinami metinių rezultatų pagrindu;
4. tai turi nepriklausyti nuo kitų tikslų ir strategijų bei jų įgyvendinimo galimybių.
Reikia atsiminti, kad strategija turi atitikti nuoseklumo taisyklę: jei galima apskaičiuoti, apskaičiuokite; jei ne – apibendrinkite, o jei nei tai, nei tai nėra įmanoma, tada ją iš viso pamirškite! Ji turi reikalauti pastangų, tačiau nebūti nepasiekiama.
Taip pat scemoje matoma ir kita grafa priemonių planas. Štai keli kiriterijai rengiant priemones:
1. reikia nustatyti būdus (metodus), kurie bus naudojami, norint pasiekti rezultątą (ką?);
2. priemonės turi būti išreiškiamos kiekybiškai (kiek?) ir patikrinamos (kaip?);
3. priemonės turi leisti pasiekti rezultatą per nustatytą (planuojamą) laikotarpį ir būti apibrėžtos (tikslinamos), atisžvelgiant į metinius rezultatus, joms turi būti suteikiamos atsakomybės.

IŠVADOS

1. Organizacijos tikslų naudingumas. Planavimas organizacijose apima tikslų formulavimą bei priemonių tiems tikslams įgyvendinti parinkimą. Tikslai yra svarbūs, nes: 1) jie suteikia kryptingumo jausmą, 2) sutelkia pastangas, 3) orientuoja planus ir sprendimus, 4) padeda įvertinti pažangą.
2. Skirtumas tarp strateginių ir operatyvinių planų. Vadovai organizacijose naudoja dviejų tipų planus. Strateginiai planai sudaromi norint pasiekti pagrindinius organizacijos tikslus, tuo tarpu operatyviniai planai rodo, kaip strateginiai planai bus įgyvendinami kasdieninėje veikloje. Strateginiai ir operatyviai planai turi atspindėti organizacijos misiją, – pagrindinį tikslą, pateisinti organizacijos buvimą. Misija pagrįsta planavimo prielaidomis, pagrindinėmis nuostatomis apie organizacijos vietą pasaulyje. Strateginiai planai nuo operatyvinių planų skiriasi laiko horizontu, apimtimi bei detalumo laipsniu.
3. Rengiant strateginio vystymo planą, pirmuoju žingsniu laikomas organizacijos misijos formulavimas. Misija nusako organizacijos egzistavimo priežastis (bendruomenės socialinių ar kt. poreikių tenkinimas, puoselėjamos vertybės ir pan.), parodo jos kompetencijos ribas ir statusą visuomenėje (bendruomenėje).
4. Misijos pagrindu nustatomi organizacijos strateginiai tikslai. Strateginiai tikslai svarbūs dėl keleto priežasčių, kurios suteikia veiklai kryptingumą, padeda sutelkti organizacijos darbuotojų pastangas bei įvertinti organizacijos pasiektą pažangą.
5. Strategijos ir priemonių parinkimas bei jų tobulinimas sudaro strateginio vystymo plano rengimo šerdį ir nusako busimąją organizacijos sėkmės viziją dėl ko šis planas yra gyvybiškai svarbus organizacijai.
6. Strateginiam planavimui labai svarbus progresas, kuris organizaciją nukreipia pažangos keliu, neleidžia apsistoti ties neveiksmingu planu, suteikia galimybes išbandyti ir pritaikyti naujas strategijas.
7. Strategija turi atitikti nuoseklumo taisyklę: jei galima apskaičiuoti, apskaičiuokite; jei ne – apibendrinkite, o jei nei tai, nei tai nėra įmanoma, tada ją iš viso pamirškite! Ji turi reikalauti pastangų, tačiau nebūti nepasiekiama.
Tikslai negali būti apibrėžiami laiko požiūriu, tačiau formuojant strategijas (projektus, programas, uždavinius) bei rengiant priemones reikia nustatyti laikotarpį per kurį planuojama pasiekti rezultatą.

ASNENINĖ NUOMONĖ

Apžvelgdamos viso darbo turinį, manome, kad pakankamai nuosekliai ir detaliai atskleidėme projekto temą bei įvade iškeltus tikslus. Tai padaryti padėjo dėstytojo nurodytas literatūros sąrašas. Pastebėjome, kad pakankamai aiškiai ir detaliai pateikta medžiaga James STONER knygoje Vadyba. Tačiau nusivylėme, kad kitose mūsų analizuotose knygose pateikta pakankamai daug mežiagos, bet kai kur ji kartojasi ir aptariama ne su strateginiu planavimu susijusi informacija. Kitas mūsų pastebėtas vadovėlių trūkumas – nepateiktas atskiras paragrafas strateginio plano rengimo reikalavimams atkleisti. Be to, vadovėliuose pateikta, medžiaga sudaro tokią nuomonę, kad visos organizacijos turi siekti stabilumo, o jų vadovas turi būti idealus, iš anksto numatantis organizacijos likimą. Tačiau mes pasitelkdamos paskaitų ir praktinių užiėmimų medžiagą, palaikome šią nuomonę, kad vadovas irgi žmogus, kuris gali klysti ir net turi klysti, kad sugebėtų pasimokyti iš savo klaidų, taip įgydamas patirtį. Mūsų nuomone, organizacijoje dirbantys darbuotojai, turi nuolat stebėti strateginio planavimo procesą, kad laiku pakeistų tikslus ar pasirinktas jų įvykdymo priemones. Visa tai vadovas turėtų atlikti pasiremdamas viso kolektyvo bendra nuomone, o nesiekdamas stabilumo ar besiremdamas supaprastinta vadovėlio mežiaga.
Analizuojant vadovėlių medžiagą pastebėjome ir šį netikslumą, kad čia teigiama, kad tikslai turi būti išmatuojami laiko atdžvilgiu, bet anaiptol taip nėra. Terminai yra nustatomi tik formuojant strategijas (projektus, programas, uždavinius) bei rengiant priemones, uždaviniams įvykdyti.
Taip pat manome, kad 3 scemoje patekta informacija, teigianti, kad organizacijos stipriųjų ir silpnųjų bruožų išsiaiškinimas, turėtų likti tik organizacijos viduje, kad tai neatsilieptų konkurencijai rinkoje.
Labai džiaugiamės, kad mūsų analizuotose vadovėliuse, kalbant ape strateginį planavimą, neminimos nesėkmės, nes strateginis planas turi tik skatinti, o ne smukdyti.

LITERATŪRA

1. BUTKUS, Fabijonas Saulius. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, 1996. 158 p. ISBN 9986-02-175-8.
2. KUČINSKIENĖ, Rasa. Individualus strateginis planavimas. Kas tai? (44-47 p.). Žurnalas Vadovo pasaulis. 2002, gruodis.
3. NEVERAUSKAS, Bronius; RASTENIS, Jonas. Vadybos pagrindai. Kaunas, 2000. 143 p. ISBN 99986-13-802-7.
4. PALUBINSKAS, Ginta Teresė. Strateginio planavimo procesas. Kaunas, 1997. 23-35 p. ISBN 9996-13-529-X.
5. SAKALAS, Algimantas. Personalo vadyba. Vilnius, 1998. 276 p. ISBN 9986-09-186-1.
6. STONER, James; FREEAMAN, Edvard ir kt. Vadyba. Poligrafija ir informatika, 2001. III leidimas. 257-268 p. ISBN 9986-850-30-4.

STRATEGINIO VYSTYMO PLANO RENGIMO ETAPAI

Leave a Comment