Biurokratizmas: Prielaidos, formos, profilaktika

TURINYS

ĮVADAS 3
1. BIUROKRATIJOS SAMPRATA 4
2. BIUROKRATIJOS ATSIRADIMO PRIELAIDOS 4
3. BIUROKRATIJOS TEORIJOS 5
3.1. Idealusis biurokratijos tipas 6
3.2. Dabartinis M. Vėberio biurokratijos modelio vertinimas 7
4. BIUROKRATIJOS TIPAI 8
5.BIUROKRATIJOS REKRUTAVIMO BŪDAI ĮVAIRIOSE PASAULIO ŠALYSE 8
6. BIUROKRATIJOS KONTROLĖ 9
IŠVADOS 11
LITERATŪROS SĄRAŠAS 13ĮVADAS
Be biurokratinio aparato šiandien neįsivaizduojamas nė vienos pasaulio valstybės funkcionavimas. Kasdien milijonai žmonių visame pasaulyje, tvarkydami savo reikalus ar spręsdami problemas, susiduria su įvairių lygių valdininkais ir valstybės įstaigų tarnautojais. Todėl nenuostabu, kad biurokratija domisi daugybė pasaulio mokslininkų: politologų, sociologų, viešojo administravimo specialistų. Biurokratijos privalumų ir trūkumų, (ne)efektyvumo ir efektyvinimo, kontrolės ir priežiūros, sąveikos su politikais ir interesų grupėmis bei kitomis teemomis rašomos knygos, disertacijos, straipsniai, organizuojamos konferencijos ir mokslinės diskusijos, skaitomos paskaitos universitetų studentams.
Šiame darbe, naudojant literatūrinės analizės metodą, siekiama šių tikslų:
1. supažindinti su biurokratijos samprata, apibrėžti biurokratijos sąvoką;
2. išskirti svarbiausias biurokratizmo atsiradimo prielaidas;
3. supažindinti su reikšmingiausia iš biurokratijos teorijų – M. Vėberio biurokratijos teorija;
4. apibrėžti idealiojo biurokratijos tipo sąvoką ir aptarti pagrindinius bruožus;
5. aptartis pagrindinius biurokratijos tipus, neigiamas ir teigiamas biurokratijos puses;
6. apžvelgti dabartinį M. Vėberio biurokratijos modelio vertinimą;
7. aptarti biurokratijos rekrutavimo ir kontroliavimo priemones;1. BIUROKRATIJOS SAMPRATA
Nėra tokio biurokratijos sampratos apibrėžimo, kuris būtų visuotinai pripažintas. Biurokratijos istorinė geenezė nueina tolyn į žmonijos civilizacijos priešaušrį. Šiuolaikinis „biurokratijos“ sąvokos variantas atrodo, atėjęs iš XVIII a. Prancūzijos, tačiau ir dabar šis žodis yra daugiareikšmis. Organizacijų teorijos srityje dirbantys mokslininkai suformulavo keletą šios sąvokos reikšmių.
Pirma, ši reikšmė daugiausia atspindi semantinę kilmę: biurokratija- va

aldžios sistema, kurioje dominuoja tarnautojai .
Antra, „biurokratijos“ sąvokos interpretuotojai traktuoja kaip elgesio būdą. Tai susiję su elgesiu, kuris grindžiamas bendrų jų taisyklių taikymu. Ši interpretacija vyrauja kasdienėje praktikoje.
Trečia, „biurokratijos“ sampratos traktavimo galimybė gali būti „efektyvumas“ ir „neefektyvumas“. Daugumos analitikų nuomone, galima rasti „biurokratinio efektyvumo“ pavyzdžių, t. y. organizacijos ir struktūros laikomos efektyviomis, nes jos buvo ir yra biurokratinės. Tokiomis galima laikyti senųjų vergovinių valstybių vandens ir drėkinimo sistemas. Kitas pavyzdys- tarybinė biurokratija ištisus dešimtmečius administravusi „efektyvų“ penkmečio planų vykdymą. Apskritai biurokratija sukelia neefektyvumo įvaizdį- ji tarsi tarnautojų liga, kuri gali būti pagydoma, bet visiškai išgydyti jos neįmanoma. Taip suvokiant biurokratiją, biurokratizmas geriausiu atveju yra nepakankamas efektyvumas, kai įtraukiamos dažnai nereikalingos taisyklės ir procedūros. Blogiausiu atveju toks šios sampratos interpretavimas reiškia inniciatyvų nuslopinimą tam tikromis taisyklėmis ir procedūromis, kurios iš esmės užblokuoja realius veiksmus .
Ketvirta, biurokratija gali būti siejama su socialine grupe, su tais, kurie dirba administracinėse institucijose. Tai gali būti taikoma bet kam, kas dirba įstaigoje- visuomeninėje ar privačioje, bet dažniausia pirmojoje .2. BIUROKRATIJOS ATSIRADIMO PRIELAIDOS
Pirmoji – visuomenės perėjimas nuo tradicinio ir charizmatinio legitimaus viešpatavimo tipų prie racionaliojo-legaliojo. Tai, anot vokiečių mokslininko-sociologas Makso Vėberio, buvo vienas esminių XX a. pradžios visuomenės bruožų, lemiantis naujosios epochos išskirtinumą iš visų ankstesniųjų laikmečių. Viešpatavimas dideliam sk
kaičiui žmonių turi remtis administraciniu personalu, t.y. specialia grupe, kuriai patikima vykdyti kasdienę politiką ir specialius įsakymus. Tuo tarpu, kai tradicinis viešpatavimas, tuo pačiu ir jo administravimas, rėmėsi nusistovėjusiais papročiais ir tradicija, o charizmatinis – ,,akla“ ištikimybe politiniam lyderiui; legalusis viešpatavimas remiasi racionaliomis, teisiškai įtvirtintomis taisyklėmis ir nuasmenintais santykiais tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Būtent šis principas užkoduotas, apibrėžiant biurokratiją kaip abstraktų valdžios sprendimų reguliavimą“. Taigi, pasak M. Vėberio, gryniausias legaliojo viešpatavimo vykdymo tipas yra tas, kuriame veikia biurokratinis administravimo aparatas“
Antroji sąlyga biurokratijai atsirasti – demokratizacija. Vienu svarbiausių demokratijos požymių pagrįstai laikomas visų piliečių lygybės prieš įstatymą principo realizavimas. Būtent šio principo įgyvendinimo reikalavimo rezultatas, remiantis anksčiau minėtu M. Vėberis apibrėžimu, ir yra biurokratija.
Dar viena, ne mažiau reikšminga prielaida biurokratijai atsirasti ir įsivyrauti buvo vis didėjantis šiuolaikinės valstybės vaidmuo. Socialinės gerovės politika, moderniųjų susisiekimo ir telekomunikacijos priemonių vadyba, viešųjų gerybių tiekimo užtikrinimas ir daugelis kitų, ligi tol valdymo organams mažai rūpėjusių (arba visai nerūpėjusių), klausimų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įsitvirtino politikų darbotvarkėje. Tolydžio plečiantis valstybės valdžios funkcijoms, atitinkamai turėjo plėstis ir valdžios sprendimų administravimo aparatas. Tačiau ne paslaptis, kad kuo didesnis kiekis žmonių įtraukiamas į tam tikrą veiklą, tuo sunkiau koordinuoti jų darbą ir siekti maksimalaus efektyvumo. Taigi naujoji industrinė vi
isuomenė turėjo pasirinkti tokį administravimo būdą, kuris sugebėtų kuo greičiau ir efektyviau prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių aplinkybių. Anot M. Vėberio, palyginti su visomis istoriškai žinomomis administravimo formomis, biurokratija buvo vienintelė, sugebėjusi susitvarkyti su daugybe painių moderniųjų administravimo uždavinių, ypač tų, kuriuos sukelia kapitalistinė rinkos ekonomika.
Baigiant kalbėti apie biurokratijos atsiradimo sąlygas reiktų paminėti dar dvi, tarpusavyje susijusias prielaidas, be kurių nebūtų įmanoma biurokratija, bent jau vėberiškąja prasme. Tai pinigų ekonomika ir mokesčių sistema.3. BIUROKRATIJOS TEORIJOS
Biurokratijos fenomenui aiškinti ir analizuoti kuriamos įvairiausios, neretai viena kitai kardinaliai prieštaraujančios teorijos, bet visoms joms daugiau ar mažiau įtakos yra padariusi jau minėto žymaus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vokiečių mokslininko-sociologo Makso Vėberio biurokratijos teorija, tapusi tiek sociologijos, tiek politologijos klasika. Būtent su M. Weber biurokratijos samprata pirmiausia susipažįstama, pradedant rimčiau studijuoti viešojo administravimo teoriją.
M. Vėberis (apie 1907-1915 m.) išdėstė idealaus biurokratizmo valdymo teoriją. M.Vėberis biurokratinį valdymą suprato kitaip negu to meto politologai. Tradicinis biurokratijos supratimas – valdymas, panaudojant biurų sistemą (iš čia kilęs ir terminas ,,biurokratija“). Tuo tarpu M.Vėberis biurokratinį valdymą traktavo kaip grupinės veiklos organizavimą, šią veiklą griežtai reglamentuojant taisyklėmis, standartais, instrukcijomis ir kt.
M.Vėberio koncepcijos esmė- visi santykiai tarp darbuotojų organizacijose turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti ,,nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų prielankumas (ar neprielankumas) ki
itiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus.
M. Vėberio tradiciją tęsė J. Berchaimas, B. Rizzi, L. von Misas . Pastarasis 1944 m. publikuotoje knygelėje „Biurokratija“ teigė, kad biurokratijos plėtimasis yra vyriausybės kišimosi į verslą rezultatas. Biurokratija pati savaime nėra žalinga, tačiau jos skverbimasis į visas gyvenimo sritis kelia pavojų piliečių teisėms. Jis pažymėjo, kad „biurokratas“, „biurokratija“ ir „biurokratiškas“ yra terminai dažniausiai vartojami neigiama prasme, nes dėl savo užimamos padėties biurokratai nuolat pažeidžia piliečių interesus. Piliečių atžvilgiu valdininkai turėtų veikti ne kaip valstybės, bet kaip įstatymo tarnai, nes net blogiausia teisė yra geriau už biurokratinę tironiją .
Tuo tarpu antrojo autoriaus – L. fon Misas neigiama pozicija biurokratijos atžvilgiu pareikšta jau pirmajame jo darbo puslapyje. Tačiau įžiūrėti aiškų prieštaravimą M. Vėberiui šiame veikale sunku, dažniau L. fon Misas išplėtoja pastarojo pastebėtus demokratijos trūkumus. Apskritai L. fon Misas darbe esti emocionalumo, tačiau kaip “šaltas dušas” požiūryje į biurokratiją (beje, buitiniame lygyje jo nė nereikia – čia galima visiškai sutikti su mokslininko požiūriu į biurokratiją) jis yra naudingas.
Labai dažnai M.Vėberio pasiūlytais valdymo organizavimo principais kurdami savo teorijas vienaip ar kitaip rėmėsi žymūs vadybos teoretikai H.Fajolis (H.Fayol), L.Gjulikas (L.Gulik), L.Urvikas (L.Urwick) ir kiti. Dažnai M.Vėberis, kai organizacinio struktūrizavimo teoretikas, kurio siūlymais pravartu pasinaudoti, cituojamas ir šiandieniniuose vadybos veikaluose .3.1. Idealusis biurokratijos tipas
Manydamas, kad kiekvienos tikslų siekiančios organizacijos, susidedančios iš tūkstančių individų, veikla turi būti rūpestingai kontroliuojama, vokiečių sociologas Maksas Vėberis (1864-1920) suformavo biurokratinio valdymo teoriją. Savo paskutiniajame darbe Economy and Sodiety . jis pabrėžė, kad biurokratinės administracijos nuolatinis plėtimasis yra moderniosios Vakarų visuomenės pagrindas. Šiuolaikinėje visuomenėje kapitalistinei rinkos ekonomikai reikia tikslaus, nedviprasmiško ir svarbiausia dinamiško valdymo mechanizmo. Modernios komunikacijos priemonės informaciją skelbia greitai. Optimaliai reaguoti gali tik biurokratinė organizacija. Tačiau pats biurokratinis valdymas efektyvus gali būti tik tada, kai valdininkui darbas biurokratinėje institucijoje yra pagrindinis užsiėmimas.
M. Vėberis nurodė dešimt idealaus biurokratinio modelio bruožų:
1) administracinio personalo nariai turi būti asmeniškai nepriklausomi ir pavaldūs autoritetai tik kaip beasmeniai oficialių pareigų vykdytojai;
2) tiksliai nustatyta pareigybių hierarchija;
3) aiškiai apibrėžtos tarnybinės funkcijos;
4) pareigoms tarnautojai skiriami laisvu susitarimu;
5) tarnautojai į pareigas parenkami, atsižvelgiant į profesinę kvalifikaciją, kuri tikrinama egzaminuojant arba patvirtinama atitinkamu diplomu; jie yra skiriami, o ne renkami;
6) tarnautojams mokamas tiksliai nustatytas atlyginimas, paprastai jie turi teisę į pensiją; atlyginimas nustatomas pagal turimą vietą valdininkų hierarchijoje, nors kartais atsižvelgiama ir į atsakomybės laipsnį bei statusą;
7) pareigų vykdymas yra vienintelis valdininko darbas;
8) sistema remiasi karjera, grindžiama vyresniškumu ir nuopelnais; valdininko karjerą lemia aukštesnes pareigas turintys valdininkai;
9) pareigūnai yra atskirti nuo administravimo priemonių nuosavybės ir nesinaudoja savo padėtimi;
10) pareigos vykdomos laikantis disciplinos ir yra griežtai kontroliuojamos.
Analizuodamas idealaus tipo biurokratiją, M. Wėberis suprato, kad idealus tipas yra abstrakcija ir tam tikrų elementų, kurių sujungimas suteikia tam tikrą specialią prasmę, plėtra.
M. Vėberis nors ir žavėjosi K. Marksu, tačiau buvo priešingas socializmo idėjoms. Ir ne tik todėl, kad nacionalizmas jam buvo nesvetimas. M. Wėberio nuomone, žmogaus vertei didžiausią pavojų kelia tai, kad individas gali būti pajungtas kažkokios bevardės organizacijos interesams. Socializmas gali tik padidinti šio pavojaus grėsmę, nes siekiant didelio efektyvumo bei griežtos darbo drausmės ir esant griežtai biurokratinei sistemai, reikėtų dar griežtesnio organizacijų viešpatavimo asmenybės atžvilgiu. Tada individo laisvės dar labiau susiaurėtų .3.2. Dabartinis M. Vėberio biurokratijos modelio vertinimas
Šiandien M. Vėberio biurokratijos modelis yra modifikuotas ir plačiai taikomas, tyrinėjant valdininkiją. Biurokratijos, kaip pozityviai dabartinėje valstybėje funkcionuojančios organizacijos, veikimas apibūdinamas šiais bruožais:
1) efektyvumu, kuris pasiekiamas griežtu funkcijų pasidalijimu tarp organizacijos narių ir sudarant sąlygas skirti aukštos kvalifikacijos specialistus į vadovaujančias pareigas;
2) griežta valdžios hierarchija, leidžianti aukštesniesiems valdininkams kontroliuoti žemesniuosius;
3) formali ir tiksliai apibrėžta taisyklių sistema, užtikrinanti valdymo vieningumą;
4) administracinės veiklos beasmeniškamas ir emocinis neutralumas, kai kiekvienas tarnautojas yra tam tikrų pareigų vykdytojas.
Dabartinės biurokratijos vertinimų kriterijus yra ne organizacijos tikslai, o priemonės: hierarchija, disciplina, taisyklių laikymasis. Idealus M. Vėberio biurokratijos modelis taikomas tiriant du valstybės tarnautojų veiklos aspektus: 1) lyginant biurokratiją įvairiose šalyse; 2) nustatant klasikinės „neutralios“ biurokratijos ir „politinės“ biurokratijos skirtybes. Kita vertus, jo teiginiai kritikuojami ir laikomi pasenusiais.4. BIUROKRATIJOS TIPAI
M. Vėberis skyrė tris biurokratijos tipus:
1) monokratinę- prūsiškąją administraciją, galinčią pasiekti didžiausio efektyvumo;
2) kapitalistinę biurokratiją, dirbančią laisvos asmeninės veiklos (rinkos ekonomikos) sąlygomis. Šis tipas negali visiškai atitikti idealaus biurokratijos modelio;
3) socialistinę biurokratiją, kai ekonominis ir politinis valdymas socializmo sąlygomis virsta į hierarchiškai organizuotą centralizuotą struktūrą, tačiau kompetencija čia pakeičiama ideologija, ir valdymo funkcija tampa slopinimo bei prievartos funkcija.
Biurokratija, pasak M. Vėberio, neišvengiama istorinės raidos išdava. Jis biurokratiją vertino mikro- ir makrolygiais ir nurodė dvi jos plėtotės tendencijas:
1) makrolygmeniu- kaip atsparumo, racionalumo ir efektyvumo tendenciją;
2) mikrolygmeniu- kaip biurokratijos plėtimosi, grėsmės liberaliosioms vertybėms, laisvajam verslui, demokratijai tendenciją, kurios perspektyva- biurokratijos diktatūra.5.BIUROKRATIJOS REKRUTAVIMO BŪDAI ĮVAIRIOSE PASAULIO ŠALYSE
Valdininkų rekrutavimas yra sudėtingas ir daugiau mažiau planingas procesas. Daugelyje šalių jis vykdomas pagal nustatytas taisykles ir standartines procedūras, griežtai kontroliuojant priėmimą į pareigas. Pagrindiniai rekrutavimo modeliai yra trys:
1) konkurencinis profesinės kompetencijos, kur svarbiausia žinios, įgūdžiai, patyrimas;
2) „gildinis“- jungiantis pirmojo bruožus ir keliantis reikalavimą nuosekliai kopti karjeros laiptais;
3) vadinamasis „politinės kompetencijos“, kur svarbiau (valdininko) lojalumas ir politinis patikimumas, o ne kompetencija. Galima išskirti ir ketvirtą modelį- patronatą, kuris fragmentiškai reiškiasi pirmojo pasaulio šalyse, tačiau plačiai taikomas trečiajame pasaulyje ir gajus pokomunistinėse valstybėse.
Nė vienas šių modelių praktiškai neegzistuoja grynąja forma. Tačiau pirmasis būdingas demokratinėms šalims, trečiasis- antrojo ir trečiojo pasaulio šalims. Be to, atrenkant valdininkus atsižvelgiama, kokio pobūdžio specialistų reikia: ekspertų ar strategų. Iš tikrųjų šie modeliai yra mišrūs, o kuris dominuojantis, galima nustatyti tik tiriant konkrečių šalių biurokratiją.
Svarbu ir socialinė biurokratijos bazė. Paprastai valdininkai yra baigę aukštąjį mokslą, kai kuriose šalyse- prestižines mokyklas (Didžioji Britanija, Prancūzija) ar specialius fakultetus. Daugiausia, palyginti su kitomis profesijomis, valdininkų pareigoms buvo atrenkami teisininkai. Nors tai tik tendencija. Be to, valdininkų korpuso amžiaus vidurkis yra ne mažiau kaip keturiasdešimt metų. Kitaip tariant, „antpečius“ reikia užsitarnauti. JAV biurokratija rekrutuojama iš gana siauro sluoksnio, nesilaikant griežto profesionalumo tikrinimo principo. Didžiojoje Britanijoje, priešingai, atrenkant valdininkus, jų kompetencija tikrinama egzaminuojant. Labiausiai čia vertinamas plataus profilio išsilavinimas.
Prancūzijoje ir Vokietijoje valdininko profesija yra prestižinė, gerai apmokama, čia mažesnė tikimybė netekti vietos dėl politinių jėgų valdžioje keitimosi. Todėl šiose šalyse kur kas aštresnė konkurencija ir aukštesni profesionalumo bei praktinio patyrimo reikalavimai.
Naujojoje Zelandijoje valdininkas nebūtinai turi būti baigęs aukštąjį mokslą. Čia vyrauja „gildinis“ biurokratijos rekrutavimo modelis. Valdininkas kartais turi išdirbti dvidešimt metų, kad pakiltų karjeros laiptais. Būdinga, kad dauguma valdininkų yra vyrai, viduriniosios klasės atstovai ir miestų gyventojai.6. BIUROKRATIJOS KONTROLĖ
Biurokratijos darbo efektyvumo ir kovos su savivaliavimu priemonė yra nuolatinė valdininkų darbo politinė kontrolė. Ji gali būti formali ir neformali.
Formalios biurokratijos kontrolės formos yra šios:
1. Politiniai paskyrimai. Kuo daugiau ,,politinių valdininkų“ inkorporuojama į biurokratiją, tuo didesnė galimybė užtikrinti jų veiklos kontroliavimą. Pavyzdžiui, Vokietijoje taikomas vidinis biurokratijos mobilumas, kai į svarbesnius postu skiriami atitinkamai partijai simpatizuojantys valdininkai.
2. Ministerijų atsakomybės normos. Jei už savo žinybos darbą parlamentui atsiskaito tik ministras, valdininkai negali būti baudžiami už padarytas klaidas. Tai būdinga Didžiosios Britanijos sistemai. JAV Kongreso komitetams turi atsiskaityti ir aukštas pareigas turintys valdinininkai.
3. Asmeninių ministrų patarėjų pareigybių išplėtimas. Tai kontrbiurokratija, kuri tampa alternatyviu informacijos šaltiniu ir pasižymi lojalumu ministrui. Šis modelis būdingas JAV prezidento tarnyboms.
4. Įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolė. Ministrai ir kiti aukštas pareigas einantys pareigūnai privalo atsakyti parlamento nariams į paklausimus ir interpeliacijas.
5. Teisminės priežiūros funkciją atlieka konstitucinio teismo statusą turintys teismai, prižiūrintys, ar parlamento ir vyriausybės leidžiami teisės aktai atitinka konstitucines normas, bei teismai, tiriantys administracinius pažeidimus.
6. Ombudsmeno institucija, skirta piliečių ir jų grupių nusiskundimams tirti, gali atlikti ne tik ministerijos, bet ir pavienių valdininkų veiklos tyrimus. Tačiau ombudsmenams suteikiama pakankamai galių. Valdininkai yra suinteresuoti nuslėpti informaciją, politikai ir labiau uždaros vyriausybės tarnybos – apriboti jų galias.
Neformalios kontrolės funkcijas visuomenė vykdo per viešąją nuomonę, interesų grupės spaudimą, visuomenės informavimo priemones. Ne visada ir ne vien šios kontrolės formos veikia efektyviai. Buvusios socializmo sistemos šalyse biurokratija buvo išsiplėtusi ir politizuota. Ji tapo komunistų partijos valdymo įrankiu ir buvo su ja suaugusi, centralizuota, turėjo būdingą tikslių hierarchinių ir veiklos sričių pasidalijimą.
Trečiojo pasaulio šalyse, ypač išlaikiusiose senas tradicines struktūras ir vertybes, valdininkų paskyrimai remiasi giminystės ryšiais. Biurokratinis aparatas čia evoliucionuoja, tačiau dažnai į jį patenka šeimos nariai, giminės, valdžia koncentruojama siauro elito sluoksnio rankose. Valstybės administracija veiksmingesnė tose šalyse, kus kolonijinis režimas ilgiau laikėsi ir buvo sukurtos biurokratinės struktūros. Jos labiau ,,modernios“ nei politinės valdžios institucijos ir partijos. Tačiau šiai biurokratijai būdinga didesnė koncentracija centre ir silpni ryšiai su periferija. Tai sukelia įtampą. Biurokratija gali uzurpuoti realią valdžią politiškai nestabiliose šalyse. Pakistano, Indijos biurokratija atliko valstybės gynimo funkciją. Tačiau Korėjoje po Japonijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare vietos biurokratija nesugebėjo užpildyti beveik per parą susidariusio politinio vakuumo.
Trečiojo pasaulio biurokratija, suprantama, visiškai neatitinka klasikinio M.Vėberio idealo. Kadangi administracinė sistema formuojasi tradicinės kultūros terpėje, vyrauja įsitikinimas, kad valdininkai, politikai ir karininkai pirmiausia turi aprūpinti savo artimuosius. Valstybinė tarnyba naudojama kaip asmeninio praturtėjimo šaltinis. Čia klesti korupcija, patronato santykiai, kai už paramą atsilyginama apsauga ir pareigomisIŠVADOS
Apžvelgusios gausią literatūrą biurokratizmo klausimu, manome, kad šio referato tikslai buvo pateisinti. Tai yra : atskleista biurokratizmo samprata, išskirtos atsiradimo prielaidos, aptarti biurokratijos tipai, pateiktas dabartinis apskritai visos biurokratijos vertinimas.
Taigi, išanalizavusios literatūrą, galime padaryti tokias išvadas:
1. Biurokratija – tikrasis demokratinės visuomenės branduolys, kuris savo prigimtimi visai nedemokratiškas. L. Karsavinas apibendrina: krašto visai nevaldo tauta – šiek tiek parlamentas, šiek tiek ministrų kabinetas, bet daugiausia – biurokratija, vienintelis pastovus valdžios elementas .
2. Esminė prielaida biurokratijai atsirasti, anot Makso Wėberio, buvo visuomenės perėjimas nuo tradicinio ir charizmatinio prie racionaliojo-legaliojo legitimaus viešpatavimo tipo. Kitos prielaidos, leidusios biurokratijai tapti absoliučiai vyraujančiu šių laikų valdžios sprendimų įgyvendinimo mechanizmu, yra demokratizacija ir valstybės vaidmens plėtimasis. Be to, biurokratija būtų neįmanoma be pinigų ekonomikos ir mokesčių sistemos.
3. Šiandien mums biurokratija asocijuojasi su didelėmis, neasmeninėmis organizacijomis, kurios labiau rūpinasi beasmeniu efektyvumu, nei žmogaus poreikiais. Tačiu mes turėtume elgtis atsargiau, tokią neigiamą konotaciją prilipdydami Wėberio pavartotam ,biurokratijos“ terminui. Kaip ir mokslinio valdymo teoretikai, Wėberis siekė pagerinti socialiai svarbių organizacijų veiklą, jų operacijas padaryti valdomas ir produktyvias. Nors dabar mes inovacijas bei visapusiškumą vertiname lygiai tai pat kaip ir efektyvumą bei sugebėjimą nuspėti ateitį, Wėberio pateiktas biurokratinio valdymo modelis žymiai paspartino tokių didžiulių kompanijų kaip ,,Fordo“ formavimąsi. Biurokratija buvo ypatingas santykių modelis, ir jam Wėberis numatė didžią ateitį .
4. Tyrinėdamas biurokratiją, Wėberis naudojasi savita metodologine priemone – vadinamuoju ,,idealiuoju tipu“. Remdamasis tam tikromis, savo paties nustatytomis taisyklėmis jis sukonstruoja idealųjį biurokratijos tipą – biurokratijos charakteristikų visumą. Nors idealusis tipas negali egzistuoti realiame pasaulyje, o tuo pačiu jis negali būti ir tam tikra siekiamybe; šis konstruktas puikiai pasitarnauja mokslininkams, lyginantiems skirtingų šalių biurokratijas arba konkrečios atskirai paimtos šalies biurokratijos nukrypimą nuo grynojo biurokratijos pavidalo.
Pagrindiniai Wėberio idealiojo biurokratijos modelio bruožai yra vadovavimasis nustatytomis taisyklėmis, biurokratų kompetentingumas, griežta struktūros hierarchija ir nuasmeninimas, bei valdžios sprendimų vykdytojo darbo virtimas biurokrato profesija. Visus šiuos ir daugelį kitų, smulkesnių idealiojo biurokratijos tipo bruožų vienija nuolatinis maksimalaus efektyvumo siekimas, pasireiškiantis pastangomis kiek įmanoma labiau racionalizuoti biurokratiją.
Nors M. Wėberio idealiajame biurokratijos tipe galima aptikti tam tikrų netikslumų ir nenuoseklumų, nepaisant daugybės jam tekusios kritikos, idealusis biurokratijos tipas išlieka atspirties taškas poweberinių biurokratijos teorijų konstravimui.
M. Wėberio siūlomi tikslaus hierarchinio struktūrizavimo, griežto reglamentavimo, vadovavimo nuasmeninimo, karjeros skatinimo principai propaguoja, kad bet kokie nukrypimai nuo formalios struktūros ir nustatytų taisyklių mažina veiklos efektyvumą. Suprantama, šiuolaikiniu požiūriu tai nėra absoliučiai teisinga, tačiau pagrindinai šios koncepcijos teiginiai ir nurodymai turėjo svarbią reikšmę vadybos teorijų vystymuisi. Kai kurie M.Wėberio teiginiai ir nurodymai aktualūs ir šiandieninėse organizacijose.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bendorienė. A Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius, 2001.- 246 p.
2. Karsavinas L. Valstybinė ir demokratijos krizė//Politinė kultūra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1992. P. 83.
3. Novagrockienė J. Vyriausybė ir viešoji politika.-Vilnius, 2001.- 149 p.
4. Šiuolaikinė valstybė.-Kaunas, 1999.- 287 p.
5. Zakarevičius P. Vadyba, genezė, dabartis, tendencijos.-Kaunas, 1998.- 20 p.
6. L. von Mises. Bureaucracy. New Rochelle.- 1969.- 12 p.
7. Stoner A.F.J., Freeman R.R., Gilbert D.R., Jr. Vadyba-Vilnius, 2001.- 56 p.
8. Weber, Max, Economy and Society. – New York, 1968.- 15 p.
9. Lane, Erik J. Viešasis sektorius: sąvokos, modeliai ir požiūriai. – Vilnius, 2001.- 102 p.

Leave a Comment