Švininė gėlė

Ant muzikinio centro stiklinė nudaužtu kraštu. Vandens du trečdaliai. O joje sodriai raudonas rožės žiedas. Ant labai trumpo koto. Žvelgiu į ją nuo savo darbo stalo. Apatiniai žiedlapiai susirangę, lyg jau nusidėvėję. Pakraščiais raudonumas ryškus, net juodas. Žiedo viduje lapeliai tankiai susiglaudę vienas su kitu, apglėbę kažką slaptingo viduje… Švininė rožė. Nekvepia. Pirmo pasimatymo gėlė. Deja, be išimties švininė…

Ją dovanojo ne princas. Ne mylimasis. Kol kas. Ji skirta po žiedlapių sluoksniu užkasti mano abejones. Nulaužei spygliukus. Bet liko faktas – švinas. Įmestas į ežerą sudrumsčia tobulai lygų paviršių su ištapytu mišku… Skandina į dugną klausimus. Ar atstumas man ne per didelis? Ar bendravimo nebūtų maža? Ar sugebėsiu tave priimti rytoj, nors sunkiai priimu šiandien? Ar atsisakysiu pavojingų žaidimų dėl tavo pažadų? Švininės gėlės sunkios. Netikros savo tikrumu… Man neburi. Sakai: aš neturiu, nesugebu, aš nežinau…

O aš maža mergaitė. Žiūrėk, vėjas mano plaukuose. Išpildžiau vieną tavo svajonę, leidusi jį pamatyti. Tu dar neišpildei nė vienos manosios… Man siūlai švino rožę. Kiti gal tvindytų kambarius gyvais narcizais. Užliūliuotų svaigiu kvapu. Slėptų šviną kišenėje…

Žarstau abejones. Galimybė. Gyventi tikrą gyvenimą. Jausti realų ilgesį, kurti įprastą ateitį, pirkti sportinius vežimėlius. Ir čia stringu. Vėl. Nes už kampo žaidimai vakarienėmis žvakių šviesoje. Slapstymasis, virpulys, pavojus… Stoviu priešais rimtą galimybę, kurios lyg seniai ieškojau, o akys klysta tamsiais kampais. Draugauju su šešėliais, su aistra. Dar negaliu nuo jų nusisukti. Esu priklausoma. Nereikia, kad tvirtai paimtum už rankos. Tik perbrauk kvėptelėjimu ir pradink… Tada ieškosiu.

Atėjai per daug realus su per daug apčiuopiama švino gėle. Ne laiku. Tiesiog ne laiku. Trejais metais per vėlai ir pora metų per anksti. Statau iš narcizų kvapo pilis, kurias visada nuplauna ryto šviesa. Tebūnie.