europos sajungos pletros kultura

TURINYS

Įvadas 3
1. Svarbiausi kriterijai naujoms narėms stojant į ES. 4
2. „Europos“ žodžio reikšmė ES pavadinime 6
3. ES šalių vaidmuo ES ir jos plėtroje 7
4. Trys „naujokės“ iš šiaurės – pirmoji ES plėtra ir plėtros problemos 9
5. „Neutralų prisijungimas“ – trečioji ES plėtra ir problemos 11
6. „Žygis į rytus“ – didžiausia ES plėtra ir jos problemos 13
Išvados 15
Literatūra 16

ĮVADAS

Europos Sąjungos steigėjos buvo tik šešios valstybės, nuo 1950 m. iki šių dienų daug kas pasikeitė, nuolat vyko Europos Sąjungos plėtra ir šiandien Europos Sąjungą sudaro 25 valstybės. Šis iki šiol nematytas Europoje valstybių susivienijimas jungia labai sk kirtingus kraštus, todėl nenuostabu, kad tokiems unikaliems santykiams sukurti reikėjo nemažai laiko bei pastangų.
Europos Sąjungos plėtra vyko palaipsniui, šį procesą nuo Europos Sąjungos susikūrimo galima suskirstyti į 4-is etapus. Realiai suvokiame, kad kiekvienas plėtros etapas turėjo tam tikrų problemų, dėl to ši plėtra taip užsitęsė ir tęsiasi iki šiol. Kad numatyti pagrindines Europos Sąjungos plėtros problemas, tikslinga apžvelgti, kokiu keliu plėtra vyko iki šiol, su kokiomis problemomis susidūrė kiekviena Europos Sąjungoje šiuo metu esanti valstybė. Apžvelgus buvusias plėtros problemas, galėsime nustatyti, kokios pr roblemos Europos Sąjungos plėtroje jau buvo ir gali laukti ateityje .

Darbo tikslas:
 supažindinti su kiekvienos Europos Sąjungos valstybės problemomis plėtros proceso metu

1. SVARBIAUSI KRITERIJAI STOJANT NAUJOMS NARĖMS Į ES

Kad regionai būtų stiprūs ir efektyviai funkcionuotų, juose turi būti sukurti tam tikri politiniai, ekonominiai, be

ei administraciniai gebėjimai:
 regione turi sudarytos sąlygos efektyviam demokratiniam politiniam procesui. Konkretaus regiono bendruomenės interesai turi atspindėti priimant sprendimus;
 regionui turi būti suteiktos bent minimalios ekonominės galimybės bei tam tikras autonomijos laipsnis. Regionas turi vykdyti regioninės plėtros politiką;
 regionai privalo sugebėti administruoti, priimti reikalingus sprendimus bei užtikrinti jų įgyvendinimą rinkos ekonomikos sąlygomis(ši nuostata pirmiausia taikytina planuojant bei realizuojant vidutinės trukmės ir ilgalaikes programas).

Politiniai Kriterijai

 Ar šalyse kandidatėse veikia demokratinės valdymo sistemos. Keliose šalyse vyko visuotiniai arba vietos rinkimai, kurie buvo laisvi ir teisingi;
 Teismų sistema, kuri yra pagrindinis veiksnys užtikrinant pagarbą teisinės valstybės principams ir veiksmingą acquis įgyvendinimą;
 Kova su korupcija, sukčiavimu ir ekonominiais nusikaltimais;
 Įstatyminės ir institucinės bazės stiprinimas, užtikrinančios lyčių lygybę;
 Šalyse, kuriose yra didelės romų bendruomenės, ar žengiama į priekį įgyvendinant nacionalinius veiksmų planus, skirtus šių be endruomenės narių padėčiai gerinti;
 Mažumų apsaugos teisinės ir institucinės bazės stiprinimas;
 Vaikų priežiūros įstaigų problemų sprendimas, situacijos gerinimas.

Ekonominiai kriterijai

Taikomi šie ekonominiai kriterijai šalims kandidatėms:
 Ekonomikos augimo tempai;
 BVP vienam gyventojui;
 Infliacija;
 Užimtumas;
 Bendrasis biudžeto deficitas;
 Prekybos ir einamosios sąskaitos deficitai;
 Ūkio privatizavimas, restruktūrizavimas;
 Finansinis tarpininkavimas. Bankininkystės sektoriaus efektyvumas ir stabilumas.
 Įėjimo į rinką ir išėjimo iš rinkos sąlygos. Nuosavybės teisė, bankroto įstatymai ir procedūros.
kandidačių ekonominės integracijos į ES laipsnis.

Kiekvienos šalies pažanga buvo vertinama pagal Kopenhagos ekonominių kriterijų subkriterijus – veikianti rinkos ekonomika ir gebėjimas atlaikyti konkurencijos spaudimą bei rinkos jėgų veikimą Europos Sąjungoje.

Kiti na

arystės įsipareigojimai

 Vidaus rinka sektorius;
 Konkurencijos sritis;
 Vartotojų politikos sritis;
 Aplinkos apsaugos sritis;
 Transporto sritis;
 Energetikos sritis;
 Telekomunikacijų sritis;
 Socialinės politikos ir užimtumo sritis;
 Žuvininkystės sektorius;
 Teisingumo ir vidaus reikalų sritis;
 Mokesčių sritis;
 Užsienio santykių sritis;
 Muitinės sektorius;
 Žemės ūkio sektorius;
 Regioninės politikos sektorius;
 Finansų kontrolės sektorius.

2. „Europos“ žodžio reikšmė ES pavadinime

ES steigėjos buvo tiktai šešios valstybės, organizacijos pavadinime neatsitiktinai yra žodis Europos. Dar 1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Šumano deklaracijoje buvo sakoma, kad ši Europos bendrija bus atvira ir kitoms Europos valstybėms, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorėjo ar negalėjo būti tarp ES steigėjų.
Iš tikrųjų taip susiklostė, kad šeštajame dešimtmetyje į ES daugelis valstybių tiesiog negalėjo stoti, nuo Europos civilizacijos geležine uždanga buvo atkirsta visa Vidurio ir Rytų Europa. Bijodamos Sovietų Sąjungos nepasitenkinimo, į ES nestojo ir tokios neutraliomis pasiskelbusios šalys, kaip Austrija, Suomija, Švedija. Į ES negalėjo stoti ir tokios Pietų Europos šalys, kaip Ispanija ar Portugalija, nes ją valdę diktatoriai nė neketino atkurti demokratinio valdymo. Pagaliau į ES nepanoro stoti Jungtinė Karalystė, nors ir buvo kviečiama. Britai gana skeptiškai žiūrėjo į pačią Europos vienijimosi problemą ir netikėjo, kad ji gali būti sėkmingai įgyvendinta. Britų nuomone, net jei ES įsteigimas vis dėlto pasiteisintų, tai būtų naudinga tik Prancūzijai ir Vokietijai. Tuo tarpu Britanija ir viena jautėsi pakankamai užtikrinta. Jos pavyzdžiu sekė ir su ja ekonomiškai su

usijusios Šiaurės šalys.

Pagrindinės plėtros problemos pirmajame ES įsikūrimo etape:
 valstybių priklausymas kitai sąjungai, neturint teisės į laisvą apsisprendimą bei autonomiją;
 diktatoriškas valstybių valdymas, be demokratinių teisių;
 baimė užsitraukti kitų valstybių nemalonę;
 skeptiškas požiūris į Europos vienijimąsi;
 asmeninės naudos nematymas ES;
 baimė prarasti autonomiją, didesnių valstybių šešėlyje;
 sekimas kitų valstybių apsisprendimu.

3. ES ŠALIŲ VAIDMUO ES IR JOS PLĖTROJE

Prancūzija
Prancūzija yra viena iš svarbiausių ES valstybių, be kurios iniciatyvos ES egzistavimas būtų sunkiai įsivaizduojamas. Tačiau nepaisant Prancūzijos bendros paramos integracijai, jos požiūris į ES plėtrą nėra paremtas vien ne savanaudišku idealizmu ir gerais norais. Jos vyriausybės politika grindžiama gerai pasvertais nacionaliniais interesais, kurie ne visada yra laisvi nuo savotiško „didybės komplekso“ ir noro matyti savo šalį neginčijama politine ir moraline visos Europos lydere. Ši nuostata buvo ypač ryški, kai Prancūzijai 1958 – 1969 m vadovavo prezidentas Šarlis de Golis. Jis buvo linkęs netgi pakeisti jau sukurtą ES pobūdį, padaryti ją labiau priklausomą nuo valstybių narių vyriausybių ir galbūt netgi pertvarkyti jas į Prancūzijos vadovaujamą valstybių sąjungą. Taip pat prezidentas priešinosi ES plėtimui.
Kiti Prancūzijos lyderiai buvo gerokai nuosaikesni ir labai prisidėjo prie ES plėtros. Prancūzijos iniciatyva nuo 1974 m Europos integraciją globoja ir iš esmės jai vadovauja iš valstybių politinių lyderių sudaryta Europos viršūnių taryba. Prancūzija taip pat nuosekliai rėmė bendrosios rinkos sukūrimo programą ir bendrų pi

inigų įvedimą. Todėl kartais sakoma, kad Europos integracija iš esmės yra ne savarankiškas procesas, o Prancūzijos politikos Europoje ir pasaulyje projekcija.

Vokietija
Vokietija, tiksliau tiktai Vakarų Vokietija, buvo viena iš valstybių – ES pradininkių bei steigėjų ir viena iš nuosekliausių Europos vienijimosi ir ES plėtros šalininkių bei rėmėjų. Narystė ES Vokietijai buvo labai naudinga, ji šaliai padėjo atsigauti po karo, užmegzti draugiškus santykius su kitomis valstybėmis, bei tapti kone turtingiausia ES nare.
Aštuntajame dešimtmetyje Vokietija ėmė darytis politiškai įtakingesnė ir pradėjo siekti, kad ne tik ji rūpintųsi Europos integracija, bet ir Europos integracija labiau derintųsi prie Vokietijos interesų.

Italija
Italija visada reiškėsi kaip nuosekliausia Europos integracijos šalininkė. Ji buvo tarp valstybių ES steigėjų ir nuolat rėmė visas reformas, kuriomis siekta gilinti ES plėtrą ir stiprinti Europos tapatybę.
Tačiau Italijos politika nėra pakankamai nuosekli, valstybėje nuolat keičiasi vyriausybės, o biurokratijai trūksta organizuotumo ir drausmės. Italija tarp ES valstybių „pirmauja“ pagal Europos Teisme iškeltų bylų dėl pernelyg lėto Europos teisės įgyvendinimo ir taikymo skaičių. Dėl Italijos atsilikimo dažnai susidaro konfliktinės situacijos.

Nyderlandai
Šiandieninė Olandija ES plėtros kontekste turi nuoseklios ES plėtros šalininkės reputaciją, jie ne kartą ėmėsi iniciatyvos ir kitoms valstybėms siūlė įvairius stojimo į ES projektus.
Vis dėlto ne vienas stebėtojas yra pastebėjęs, kad olandų entuziazmas kyla ne tiek iš idealizmo ir atsidavimo Europos vienybės idėjai, kiek iš pragmatiškų išskaičiavimų. Vos paaiškėjus, kad dėl ES plėtros atsiranda grėsmė Olandijos interesams, jos pozicija gali lengvai pasikeisti. Olandija ilgai skeptiškai žiūrėjo į ES valstybių galimybes bendradarbiauti užsienio politikos ir gynybos srityse. Dabar yra pagrindo baimintis, kad jos entuziazmas ES plėtros atžvilgiu gali būti labai ribotas, nes ši labai turtinga valstybė daugiau sumoka į ES biudžetą, nei pati iš jo gauna.

Belgija
1951 – 1957m Belgija buvo tarp ES steigėjų. Belgijos vyriausybė laikėsi nuostatos, kad ekonominė Europos plėtra ilgainiui turėtų peraugti į politinę Europos valstybių sąjungą.1960 m Belgija buvo ES plėtros šalininkė ir pritarė tam, kad į jos gretas būtų priimta Jungtinė Karalystė ir kitos to pageidaujančios šalys. Be to, būdama nedidelė valstybė Belgija ne kartą reiškė susirūpinimą dėl to, kad Prancūzija ir Vokietija pernelyg neįsigalėtų ES ir priimant svarbiausius sprendimus balsą turėtų ir mažosios valstybės.
Labai reikšmingas narystės ES padarinys Belgijai yra tai, kad jos sostinėje Briuselyje beveik visos svarbiausios ES valdžios institucijos: Europos Komisija, ES Taryba, iš dalies Europos Parlamentas. Briuselis tapo visos ES politinis bei administracinis centras.

Liuksemburgas
Liuksemburgas yra viena iš ES „sostinių“, nes čia įsikūrusios tokios svarbios ES institucijos, kaip Europos Parlamento sekretoriatas ir Europos Teismas. Šiandieninis Liuksemburgas yra pati turtingiausia ES valstybė.
Peržvelgus ES valstybių, kūrėjų vaidmenis sąjungoje, taip pat galima įžvelgti priežastis, dėl kurių ES plėtra gali būti ribojama:
 didžiųjų valstybių dominavimo baimė
 ES valstybių noras siekti naudos tik sau
 pačių ES valstybių nenoras priimti naujų narių.

4.TRYS „NAUJOKĖS“ IŠ ŠIAURĖS – PIRMOJI ES PLĖTRA IR PLĖTROS PROBLEMOS

Pirmosios valstybės panorusios įstoti į jau sukurtą ES, 1961 m buvo Jungtinė Karalystė, Airija ir Danija. Tačiau pirmasis ES plėtros etapas truko labai ilgai, net iki 1973 m. Tiek laiko šalims kandidatėms laukti prireikė todėl, kad tuometinis Prancūzijos vadovas, prezidentas Šarlis de Golis vetavo Jungtinės Karalystės narystės paraišką. Atsisakius į ES priimti Britaniją paraiškas atsiėmė ir airiai bei danai, nors jų narystei de Golis neprieštaravo. Britams netrūko užsispyrimo ir jie 1967 m kartu su danais, airiais ir prie jų prisijungusiais norvegais nusprendė dar kartą pamėginti įstoti į bendriją. Tačiau de Golis buvo nuoseklus – jis leido suprasti, kad ir toliau priešinsis britų narystei. Realios derybos su šalimis kandidatėmis prasidėjo tik po to, kai de Golis 1969 m atsistatydino iš Prancūzijos prezidento pareigų.
Aišku, de Golis britų narystei priešinosi norėdamas, kad Prancūzija ir toliau dominuotų ES, tačiau ir formaliai jo reiškiamas priekaištas buvo pakankamai svarus. Pasak jo, Jungtinės Karalystės politika nerodė, kad ji yra pasirengusi priimti visus su naryste ES susijusius įsipareigojimus. Taip de Golis suformulavo vieną iš svarbiausių narystės ES sąlygų, t. y. kad stojančioji šalis negali pakeisti jau egzistuojančių ES taisyklių, priešingai – ji turi su visomis jomis besąlygiškai sutikti.
Taigi, 1973 m įvyko pirmasis ES plėtimasis šiaurės link. Į ES buvo priimtos Jungtinė Karalystė, Airija ir Danija. Tuo tarpu Norvegija, nors ir sėkmingai baigusi derybų maratoną, vis dėlto liko už ES ribų, nes 1972 m dauguma jos piliečių referendume balsavo prieš šalies narystę ES.
Trumpai peržvelgus pirmąjį ES plėtros etapą, jame įžvelgiame tokias ES plėtros problemas:
 kaip sąlyga įstoti į ES, yra visiškas paklusimas ir sutikimas su ES taisyklėmis, be galimybės siūlyti jas keisti;
 valstybės piliečių nenoras priklausyti ES;
 buvusi ES narių veto teisė.

Jungtinės Karalystės
Britanija buvo kviečiama būti tarp ES steigėjų, tačiau ji atsisakė, manydama, kad sumanymas perduoti dalį suvereniteto viršvalstybinėms institucijoms yra ne jai, nes dar Antrojo pasaulinio karo metu ji lygiavosi į dvi pagrindines supergalybes – JAV ir Sovietų Sąjungą, o ne į karo sugriautą Europą. Vėliau padėtis pasikeitė- kolonijinė imperija sparčiai iro ir britams dalyvavimas ES bendrojoje rinkoje tapo gyvybiškai svarbus. Šį kartą Britanijos bandymą įstoti į ES 2 kartus vetavo Prancūzija, kol 1973 m pagaliau Britanija tapo ES nare. Tačiau įstojus į ES ji tapo viena skeptiškiausių narių, su kuriais sunku susikalbėti. Jai buvo nepriimtina ES socialinė politika, ji neskubėjo tapti euro zonos nare bei sudaryti glaudžią politikos sąjungą

Danija
Danija neskubėjo stoti į ES ir šiandien nėra linkusi ES labui atsisakyti net menkiausios savo suvereniteto dalelės. Ji labai skeptiškai žiūri į tai, kad dabartinę NATO paremtą Europos saugumo sistemą pakeistų pačios ES saugumo sistema. Danija taip pat atsisakė keisti savo valiutą į eurus.
 nepriimtina ES socialinė politika;
 nenoras keisti savo valiutos į eurus;
 baimė prarasti suverenitetą.

5. „NEUTRALŲ PRISIJUNGIMAS“ – TREČIOJI ES PLĖTRA IR PROBLEMOS

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ES šalių dvyliktukas lyg ir nebeturėjo jokių plėtros planų. Tačiau tai smarkiai pakeitė daug kam Vakaruose buvusios netikėtos Vidurio ir Rytų Europos permainos. 1989 m baigėsi šaltasis karas, Vidurio ir Rytų Europos šalyse greitai buvo atkurta demokratinė santvarka, griuvo Berlyno siena ir atsivėrė perspektyva susivienyti Vokietijai, pagaliau į nepriklausomas valstybes subyrėjo Sovietų Sąjunga. Visa tai tapo ypač svarbiu politiniu veiksniu paskatinusiu pakoreguoti ES plėtrą. 1990 m Vokietijos susivienijimą galima laikyti pirmuoju tokios plėtros žingsniu.
Kitas ES plėtros į Rytus etapas – buvusių neutralių Europos valstybių Austrijos, Suomijos ir Švedijos priėmimas į ES. Šios demokratiškos ir išvystytos rinkos ekonominės valstybės galėjo be didesnių sunkumų stoti į ES, kai tik išnyko tam trukdžiusios su šaltuoju karu susijusios išorinės kliūtys. Drauge su buvusiomis neutraliomis šalimis į ES dar kartą bandė stoti ir Norvegija, tačiau ir šį kartą Vyriausybės suderėtą sutartį referendume atmetė šalies piliečiai.

Austrija
Pasibaigus šaltajam karui ir subyrėjus Sovietų Sąjungai, kuri prieštaravo platesniam Austrijos įsitraukimui į Vakarų Europos struktūras, ji 1992 m pateikė prašymą stoti į ES. Nuo 1995 m ji tapo visavertė ES narė.
Vienas didžiausių sunkumų, su kuriuo šalis susidūrė derėdamasi dėl narystės ES, – aplinkos apsaugos standartai ir sunkvežimių tranzitas. Austrija pagristai didžiuojasi savo griežtais aplinkosaugos standartais, tačiau, pagal ES reikalavimus, Austrijos gamta patiria didelę žalą, dėl gausybės sunkvežimių, kurie važiuoja per šalį neatnešdami jokios naudos ir nesukurdami jokių darbo vietų. Dėl šio klausimo buvo deramasi ypač ilgai.
Taip pat daug kam netikėtai tarp Austrijos ir ES ištiko krizė, paaiškėjus, kad šalyje gali būti sudaryta vyriausybė, kurioje įtakinga tapsiančios partijos lyderis Jorgas Haideris ne kartą buvo pareiškęs, kad nekenčia emigrantų ir yra nusistatęs prieš Europos plėtrą. Dėl tokių įvykių ES Austrijai iškėlė sankcijas, tačiau po kelių mėnesių jos buvo panaikintos. Tai pirmas kartas ES, kai vienai iš jos valstybių kitos valstybės nusprendė taikyti sankcijas. Toks žingsnis buvo vertinamas labai prieštaringai. Dėl šių sankcijų pradėjo abejoti pačios ES valstybės ir tai aiškiai parodė, kad sąjungoje dar reikia daug ką tobulinti.

Švedija
Kadangi Švedijoje ilgą laiką vystėsi neutralumo politika, o ES kaip ir NATO sukūrė Vakarų Europos valstybės, Švedija nusprendė, kad stojimas į ES gali pakenkti jos politikai. Tačiau po ilgų svarstymų 1992 m Švedija nusprendė stoti į ES, nes pasibaigus šaltajam karui, toks Švedijos sprendimas nebegalėjo pakenkti jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis ir susilpninti jos saugumo.
Bet įstojusi į ES, Švedija dėl narystės ES nepajuto jokių akivaizdžių pranašumų, ši šalis į ES biudžetą įneša kur kas daugiau, nei iš jo gauna. Todėl įpratę gyventi savarankiškai ir nepriklausomai, švedai vis dar abejoja, ar įstoję į ES nepadarė lemtingos klaidos.

Suomija
Kadangi iš pradžių i ES plėtrą Sovietų Sąjunga žvelgė labai įtariai ir laikė ją imperializmo sąmokslu prieš sovietų liaudį, Suomijai nebuvo leidžiama dalyvauti šiame procese. Vis dėlto, 1995 m Suomija pagaliau įstojo į ES. Prieš tai vykusiame referendume dėl narystės ES, buvo diskutuojama dėl dviejų dalykų: Suomijos žemės ūkio perspektyvų ir dėl santykių su Rusija.
Trečiajame ES plėtros etape, kaip matome, taip pat neišvengta įvairių problemų, trukdančių šiai plėtrai:
 nesutarimai dėl kandidačių į ES interesų;
 šalį valdančiųjų partijų ar lyderių nepritarimas ES ar prieštaravimas ES taisyklėms;
 sankcijų taikymas;
 šalies neutralumo politika;
 baimė dėl santykių su kaimynais ar šalies saugumo;
 valstybės savarankiškumas ir nenoras priklausyti nuo kitų.

6. „ŽYGIS Į RYTUS“ – DIDŽIAUSIA ES PLĖTRA IR JOS PROBLEMOS

1995 m į ES buvo įstojusios jau 15 valstybių. Jau tada buvo visiškai akivaizdu, kad jomis ES plėtra nesibaigs. Paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį ES užgriuvo tikra naujų narystės paraiškų lavina.
Pirmosios ES „laukiamajame“ šalia Turkijos 1990 m atsidūrė Viduržemio jūros mažosios valstybės Malta ir Kipras. 1994 m narystės paraiškas pateikė pirmosios iš komunistinės diktatūros išsivadavusios valstybės – Vengrija ir Lenkija. 1995 m jomis pasekė Rumunija, Slovakija, Estija, Latvija, Lietuva ir Bulgarija. 1996 m – Čekija ir Slovėnija.
Dar prieš prasidedant stojimo deryboms kandidatės buvo įtrauktos į rengimo narystei programą, turėjusią sumažinti didžiulius ekonominius šių šalių ir ES skirtumus. Naujų narių priėmimo programa buvo sėkmingai (tiesa, skirtingų laipsnių) įgyvendinama visose šalyse kandidatėse.
Pagaliau 15 ES valstybių ir 10 šalių kandidačių įgaliotieji atstovai 2003 m Atėnuose pasirašė naujų valstybių priėmimo į ES aktą. Pagal šį aktą, kurį vėliau ratifikavo visos dalyvavusios šalys, 10 valstybių naujosiomis ES narėmis tapo 2004 m.

Lenkija
Narystės derybos dėl ES buvo gana sudėtingos ir truko pakankamai ilgai. Būdami didžiausia ir strategiškai svarbiausia iš narių kandidačių, Lenkija stengėsi kiek įmanoma pasinaudoti šia aplinkybe ir, derybose laikydamasi griežtos pozicijos, nuosekliai siekė išsiderėti kuo didesnę finansinę ES paramą žemės ūkiui ir regioninei plėtrai. Vyko ilgos diskusijos.

Čekija
Norint įstoti į ES Čekijai taip pat netrūko rūpesčių, didžiausias jų – Temelino atominė elektrinė. Pietų Bohemijoje netoli Austrijos sienos dar šaltojo karo metais pradėta statyti atominė elektrinė turėjo naudoti sovietinę technologiją. Tuomet statyba nebuvo baigta, bet po kurio laiko Čekija vis dėlto nusprendė baigti įgyvendinti šį projektą, tik dabar jau reikėjo pasitelkti investuotojus iš JAV ir naudoti jų technologiją. Kaimyninėje Austrijoje ir pačioje Čekijoje kilo protestų banga. Pirma, buvo bandoma sumodeliuoti objektą pagal niekur neišbandytą senos sovietų ir naujos vakarietiškų technologijų derinį. Antra, objektas labai arti kitos valstybės – Austrijos, todėl iškilus nelaimei nukentėtų ir kita šalis. Galiausiai Čekija ir Austrija pasiekė kompromisą ir pasirašė protokolą, numatantį labai griežtą elektrinės stebėjimą ir visas saugumo priemones.

Slovakija
1995 m Slovakija pateikė įstojimo į ES paraišką, tačiau demokratiją pažeidžiantis autoritarinis Mečiaro valdymas gerokai apsunkino Slovakijos kelią į ES. 1997 m Europos Komisijos nuomonė apie Slovakijos paraišką buvo neigiama. Derybos atidėtos vėlesniam laikui.
Taip pat daug problemų Slovakijai sudarė Bohunicės atominės elektrinės uždarymo klausimas, tačiau jis buvo išspręstas sutarus pirmąjį bloką uždaryti 2006 m, o antrąjį – 2008 m.

Slovėnija
Slovėnijai reikalus šiek tiek komplikavo teritoriniai nesutarimai su Italija, dėl to Slovėnija vėliau už kitas šalis kandidates, tiktai 1996 m galėjo sudaryti asociacijos sutartį su ES. Tačiau Slovėnija užstojo tokios įtakingos „advokatės“ kaip Vokietija ir Austrija, todėl jos narystės paraišką Europos Komisija įvertino teigiamai.

Lietuva
Kaip ir kitos dvi Pabaltijo valstybės, Lietuva į Europos integracijos procesą įsitraukė šiek tiek vėliau, nei kitos Vidurio Europos valstybės, žlugus Sovietų Sąjungai.
Lietuva oficialų prašymą priimti ją į ES pateikė 1995 m , tačiau Lietuvos Vyriausybės nuostabai ir nusivylimui, 1997 m paskelbta Europos Komisijos išvada buvo neigiama. Derybos dėl narystės prasidėjo tik 2000 m.
Didžiausios Lietuvos problemos derybose buvo dvi: jai buvo ypač svarbu užtikrinti ES paramą sprendžiant tokius sunkius specifinius klausimus kaip Rusijos tranzito į jai priklausančius Rytprūsius organizavimas ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas.
Galiausiai 2002 m Lietuva ir ES derybas dėl narystės sėkmingai baigė.
Kaip matome, prie ES plėtros problemų galime pridėti tokias priežastis, kaip:
 interesų neatitikimas;
 šalių kandidačių tam tikrų objektų (elektrinių) uždarymas;
 paramos klausimai;
 teritoriniai nesutarimai;
 rengimo narystei programos neįvykdymas;

IŠVADOS

ES plėtra yra gyvybiškai svarbus tolesnis žingsnis naujų pokario politinių ir ekonominių susitarimų Europos žemyne kryptimi. Praėjus daugiau kaip dešimčiai metų po komunistinių rėžimų žlugimo ir aštuoneriems po to, kai ES paskelbė Kopenhagoje, kad asocijuotosios Vidurio Europos šalys galės tapti Sąjungos narėmis, jų įstojimas vis dar yra nutolęs keleriais metais.
Šiame darbe buvo pamėginta ištirti lėtokos Sąjungos plėtros priežastis ir pasiūlyti pagrindinių problemų sprendimus. Kai kurias iš tų problemų turi išspręsti šalys kandidatės, tačiau dauguma jų kyla iš lėtos Bendrijos ir vidaus reformos pažangos dabartinėje Sąjungoje.
Sąjunga neturi begalinių „atsiveriančių galimybių“ įgyvendinant plėtrą. Pasaulis dabar toks nenuspėjamas, kad bet kuris iš netikėtų nutikimų gali destabilizuoti žemyną ir greitai padaryti galą Vakarų ir Rytų susijungimui. Todėl svarbu kuo skubiau baigti derybas su šalimis kandidatėmis.

Kuo Europos Sąjunga didesnė, tuo labiau juntamas integracijos poveikis.ES plėtra iki 25 šalių iš pradžių reikalauja lėšų, nes ES padeda naujoms narėms baigti pereinamąjį laikotarpį ir tapti konkurencingomis laisvosios rinkos ekonomikomis. Kita vertus, ES gauna akivaizdžią ekonominę naudą. Plėtra naudinga „senųjų“ valstybių narių ekonomikai, nes kaip parodė ankstesni jos etapai, konkurencija ir padidėjęs asmenų mobilumas padeda augti ekonomikai. Vykstant šiai plėtrai, šio dešimtmečio pabaigoje bendra “senųjų“ valstybių narių ekonomika galėtų išaugti 1proc. daugiau nei priešingu atveju, šalys naujokės, jau būdamos narės, kasmet gali tikėtis 1proc. didesnio prieaugio. Šį augimą labiausiai skatins didesnės investicijos ir siekiant didinti ekonomikos efektyvumą, jos reformavimas. Pagerės gyvenimo lygis ir kokybė. Taip pat iki 2010 metų šiose šalyse galėtų būti sukurta daugiau negu 300 000 darbo vietų.

LITERATŪRA

1.Europos Sąjungos plėtra: derybos su vidurio ir rytų Europos šalimis; – Alan Mayhew Vilnius Eugrimas, 2001
2.Europos Sąjunga ir Lietuva: plėtra, reformos ir ekonominiai santykiai; – G.Vitkus Vilnius, 2001
3. Siekiant Europos Sąjungos plėtros; Europos Komisijos strategijos dokumentas ir ataskaita apie šalių kandidačių pažangą rengiantis narystei Europos Sąjungoje; – Lietuva, 2003
4.Europos lėšos ir patirtis – šancas kiekvienam regionui; – Europos komitetas prie LR vyriausybės 2000

Leave a Comment