Jezuitai

Kaišiadorių A. Brazausko vid. mokykla

Atliko: Tautvydas Jakutis 10c

2005
Jėzaus Draugija (jėzuitai)

Katalikų vienuolių ordinas, kurį 1540 m. įkūrė baskas (Šiaurės Ispanija) Ignacas Lojola su keletu bendraminčių. Tai buvo naujoviškas vienuolinis ordinas, pasižymėjęs aktyvia apaštaline veikla. Didelį dėmesį skyrė švietimui, kūrė kolegijas ir universitetus, išvystė plačią misijų veiklą. Dėl kai kurių Europos valdovų priešiško nusistatymo 1773 m. popiežius ordiną uždarė. Vėl atkurtas 1814 m.
Į Lietuvą jėzuitus 1569 m. pasikvietė Vilniaus vyskupas V. Protasevičius. Pradžioje jėzuitai veikė Vilniuje, paskui įsikūrė ir kituose miestuose. Steigė kolegijas, perėmė Vilniaus irr Varnių kunigų seminarijas, leido knygas lietuvių kalba. 1579 m. įsteigė Vilniaus akademiją – universitetą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje veikė ir po ordino panaikinimo. 1820 m. caro valdžios buvo išvaryti.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje vėl įsikūrė su Vokietijos jėzuitų pagalba. Sovietmečiu gyvavo pogrindyje. Oficiali veikla buvo atgaivinta 1990 m. 1992 m. Kaune, o 1995 m. Vilniuje atkurtos jėzuitų gimnazijos. Įvairiuose Lietuvos miestuose – Jėzaus Draugijos namai ir rezidencijos. 1999 m. Šiauliuose atidarytas naujokynas.

Jėzuitai, tai tarptautinė katalikiška kunigų ir brolių vienuolija (bendruomenė), bendradarbiaujanti su pasauliečiais.

Jėzuitus įvairiuose krraštuose galite sutikti mokyklose ir universitetuose, visuomeninėse informacijos priemonėse, parapijose. Jie darbuojasi spaudoje, užsiima moksliniais tyrinėjimais, skelbia Kristų misijų kraštuose, vadovauja rekolekcijų namams, padeda pabėgėliams.

Jėzuitams rūpi dialogas su kitomis religijomis ir kultūromis, su visais nuoširdžiai ieškančiais tiesos.

Šiandien pasaulyje da

arbuojasi apie 21 000 jėzuitų 120 šalių. Iš jų 51 darbuojasi Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijoje.

Kas gi tie jėzuitai?
Kai 1540 m. rugsėjo 27 d. popiežius Paulius III oficialiu raštu – bule “Regimini militantis Ecclesiae” – patvirtino Jėzaus Draugiją, daug kas kraipė pečiais: koks gi čia vienuolinis ordinas, kuris neturi bendros choro maldos, privalomu apsimarinimo praktikų nei ypatingo, nuo kitų išsiskiriančio drabužio? O Ignacas Lojola su bičiuliais džiaugėsi – pagaliau jų svajonė išsipildė! Kaip viena šeima su Bažnyčios pripažinimu ir patvirtinimu galėjo imtis darbo, apie kurį seniai svajojo ir kurį jau buvo pradėję. Popiežiaus dokumente buvo rašoma, kad jėzuitas yra narys Draugijos “įkurtos visų pirma ginti ir skleisti tikėjimą, rūpintis
krikščioniška sielų gyvenimo ir mokslo pažanga”. Tą Ignacas su draugais ruošėsi daryti “viešais pamokslais, Dievo Žodžio tarnyste, dvasinėmis pratybomis, meeilės darbais, aiškindami krikščioniškąsias tiesas vaikams ir bemoksliams, dvasiškai guosdami tikinčiuosius, klausydami jų išpažinčių”. Darbo tikrai netrūko. Bičiuliai jau buvo gavę kunigų šventimus – aiškino Dievo Žodį ir tikėjimo tiesas bažnyčiose, aikštėse, tarp gatvės vaikų, drąsino ir padėjo susitaikyti su Dievu; turėjo gerą Paryžiaus universiteto išsilavinimą – kviečiami dėstyti Romos ir kituose universitetuose. Pastebėjo žmonių dvasinį alkį – pagal Ignaco Lojolos dvasinių pratybų metodą skatino giliau priimti tikėjimą. Matė vargingose prieglaudose apleistus ligonius – skubėjo jiems padėti. Reikėjo misionieriu tolimose nuo Europos žemėse – į ten gr

reitai išvyko Pranciškus Ksaveras. Jaunimas neturėjo kur gauti tinkamo išsilavinimo – ir jau už kelių metų Europoje pradėjo dygti jėzuitų kolegijos.
Pamatę sėkmingą įvairiapusę jėzuitų veiklą, vienas po kito juos pas save ėmė kviesti vyskupai, miestų ir šalių vadovai. Na ir įsibangavo. Užteko darbų, bet atsirado ir darbininkų. Jau įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos mirties metu 1556 m. liepos 31 d., Jėzaus Draugija turėjo 9 provincijas su 76 namais, kuriuose gyveno apie 1000 jėzuitų. 16-o šimtmečio pabaigoje jėzuitų skaičius pasiekė 13 tūkstančių.

Lietuviai vadovauja jėzuitams
Sėkmingą Jėzaus Draugijos veiklą nutraukė jos panaikinimas. Tai keistas, sunkiai paaiškinamas įvykis, dėl kurio ir šiandien istorikai laužo galvas ir lieja rašalą. Turbūt susidėjo įvairios priežastys: absoliutizmo įsigalėjimas ir jėzuitų nesilankstymas valdovų liberalumui, pavydas dėl sėkmingos ir plačios darbuotės, ištikimybė popiežiui, pačių jėzuitų klaidos. Viskas vedė prie to, kad Europos valdovų spaudžiamas popiežius Klemensas XIV 1773 metais Draugiją panaikino. Popiežiaus brevė turėjo įsigalioti oficialiai jį paskelbus kiekvienoje šalyje.

Įdomi padėtis susiklostė buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, kurios po šalies padalinimo pateko Rusijos žinion. Carienė Kotryna II uždraudė skelbti Draugijos panaikinimo raštą ir jėzuitai galėjo toliau veikti. Tai sužinoję iš Vakarų jėzuitai ėmė keliauti į Lietuvos žemes. Jėzuitų vyriausio vadovo – generolo pareigas tuo metu ėjo trys lietuviai: Stanislovas Černevičius, Gabrys Lenkevičius ir Pranciškus Kareu (Karevičius?). Draugijos paskelbimo brevė nebuvo pa

askelbta ir protestantiškoje Prusijoje, tačiau ten jėzuitai gyvavo tik iki Napoleono invazijos.

1814 m. popiežius Pijus VII Jėzaus Draugiją vėl oficialiai atgaivino. Tada jau caras Aleksandras I 1820 m. jėzuitus ištreme iš savo valdų. Nors XIX amžiuje Draugija atsigavo ir tvirtai atsistojo ant kojų, bet Lietuvoje tuo metu jėzuitų nebuvo.

Ar dar nepaseno?
Įdomu, kad Jezaus Draugija nuo jos įkūrimo nebuvo kaip nors reformuota, pakeista. Paprasčiausiai to neprireikė. Dvasiniai principai, kuriais ji remiasi pasirodė esą aktualūs ir tinkantys įvairiausiu laiku, nors veikimo būdas ir formos, keitėsi pagal laiko reikalavimus. Tie principai pasirodė tokie patrauklūs, kad vėlesniais šimtmečiais Jėzaus Draugijos Konstitucijų pagrindu arba pagal Ignaco Dvasinių pratybų dvasią visiškai nepriklausomai įsisteigė dešimtys vyrų ir moterų vienuolijų. Ignaciško dvasingumo kelią pasirinko Krikščioniško gyvenimo židiniai – pasaulyje paplitusi pasauliečių organizacija.

Kuo aktualus ignaciškas dvasingumas? Kartą susikaupimo dienų pabaigoje jaunimas išsakė savo nerimą: “Buvo gera melstis, mąstyti, pabūti tyloje su Dievu. Bet dabar sugrįšime į savo įprastinį gyvenimą su tūkstančiais reikalų, pašėlusiu ritmu ir aibe į visas puses blaškančių užsiėmimų. Ar įmanoma išlaikyti vienybę su Dievu ir maldos dvasią?”

Čia kaip tik išryškėja ignaciško dvasingumo aktualumas. Jei nori būti geras krikščionis, nebūtina užsidaryti už storų mūro sienų ar apriboti savo interesų ratą. Turi suvokti, kas yra Dievas tavo gyvenime, koks tavo tikslas, kokie da

alykai esminiai ir aiškiai apsispręsti sekti Kristų. O tada gali eiti į pasaulį: mokytis, dirbti, kurti, draugauti ir svajoti – kaip Kristaus sekėjas ir bičiulis. Reikės pastoviai skirti laiko maldai, dalyvauti Bažnyčios gyvenime, naudotis viskuo, kas padeda dvasios augimui, bet lygiai taip pat – suvokti, kad Dievas yra arti visuose darbuose bei įvykiuose. Ir per tuos užsiėmimus pasireiškia jo veikimas, ir paprasčiausiu savo darbu galime prisidėti prie jo Karalystės skleidimosi.

Tai svarbu tiek patiems jėzuitams, tiek ir visiems tikintiesiems. Todel jėzuitai stengiasi padėti kiekvienam žmogui pačiam asmeniškai atrasti Dievą, ugdyti gilų vidinį tikėjimą, pajusti, kad Dievas tikrai yra mylintis Tėvas, Kristus – Brolis ir Viešpats. Dievas kiekvieną veda savitai, todėl vadovaujama ne tiek išoriniais pamokymais, konferencijomis ar pamokslais, o stengiamasi sudaryti sąlygas, kad pats žmogus patirtų, išmoktų klausytis jame prabylančios Šv. Dvasios balsą ir jam paklustų. Labiausiai tam padeda dvasinės pratybos, kurioms vadovauti yra viena iš jėzuitų veiklos pirmenybių.

Ne mažiau aktualus ignaciško dvasingumo bruožas yra įžvalga, teisingas savo patirties įvertinimas. Kiekvienas žmogus jaučia, kad jį nuolat veikia įvairūs ir dažnai net priešingi vidiniai postūmiai, kiekvienam rūpi suprasti kokia jėga jį veda: kreipianti į gėrį ar į blogį, troškimas tarnauti kitiems ar egoistinis savęs patenkinimas. Ignacas buvo pripažintu įžvalgos meistru. Dvasinėse pratybose jis moko suvokti savo vidinius motyvus, tirti savo sprendimų priežastis, apsvarstyti įvairias galimybes ir įvertinti jas pagal galimas pasekmes, nuspręsti, kas geriausiai nuvestų prie siekiamo tikslo. Vienu žodžiu, būti laisva asmenybe, kuri ieško, randa ir vykdo Dievo valią kiekvienoje situacijoje.

Švietimo įstaigose jėzuitai moko objektyviai pažinti pasaulį ir save, sudaro sąlygas ugdyti įvairius gabumus, auklėjimą grindžia krikščioniška laisvės, teisingumo ir meilės dvasia. Taip pat stengiasi išugdyti ne tik daug žinių, bet ir plačią širdį turinčias asmenybes, kurioms rūpėtų Tėvynės reikalai, kurios pastebėtų kenčiantį žmogų. Todėl šalia įprastinių pamokų būna programos, mokančios teisingai nustatyti savo vertybių skalę, privaloma konkreti pagalba seneliams, ligoniams, sunkiau gyvenančioms šeimoms. Iš mokyklos valgyklos nunešti karštus pietus, padėti susitvarkyti namuose, pabendrauti ir pasikalbėti – tai vis maži darbai, auginantys didelę asmenybę.

Jėzuitų “kalvė”
Norėdamas tapti Jėzaus Draugijos nariu kiekvienas jaunuolis pirmiausia turi atlikti dviejų metų naujokyną. Čia jis ne tik ugdo vidinį maldos gyvenimą, giliau persiima tikėjimu, susipažįsta su jėzuitų Konstitucijomis, istorija, žymiausiomis asmenybėmis, bet ir išbando save. Naujokyno laikas nėra vien rožines svajonės už uždarų durų. Nemažą laiko dalį tenka praleisti taip vadinamuose eksperimentuose. Panašiai kaip Ignacas ir pirmieji bičiuliai, būsimasis jėzuitas atlieka mėnesio dvasines pratybas, porą mėnesių dirba ligoninėje ar slaugos namuose, vėliau paragauja paprasčiausio fizinio darbo, gauna apaštalavimo patirties, parapijoje, jaunimo stovykloje ar kitur. Jam tenka klausti save: “Koks esu Kristaus sekėjas konkrečiame pasaulyje?” Po dvejų metų daromi paprasti, bet amžini skaistumo, neturto ir klusnumo įžadai.

Pasirinkę brolio kelią toliau paprastai gauna specialu profesinį išsilavinimą, o besiruošiantys tapti kunigais pradeda 2 metų filosofijos studijas. Po jų įsiterpia metų ar daugiau praktinio darbo periodas. Studijos gerai, bet dar geriau, kai jos sujungtos su konkrečia darbo praktika gimnazijose, rekolekcijų namuose ir pan

Laukiantys darbai
Pats Ignacas Dievo Žodį nešė į klases ir ligonines, našlaičių namus ir į valdžios rūmus. Kur tik žmonės kentėjo, ten su Kristaus jautrumu buvo Ignaco rankos ir širdis. Taip pat ir jėzuitai nesibijo įvairiausios veiklos. Nuo pat pradžių jie ne tik ėmėsi tiesioginio Evangelijos skelbimo, bet ir rūpinosi vargingiausiais, bado metu maitino benamius, kūrė gerai organizuotas mokslo įstaigas, patys išvarė nemenką vagą įvairiausių mokslų srityse. Paulius VI kartą taip yra išsitaręs: “Visur Bažnyčioje, net ir ten, kur sunkumai didžiausi, ideologijų sankryžose, visuomeninių srovių apkasuose, kur žmonijos poreikiai dega ir kur amžinoji Evangelijos žinia susitinka, ten visur pribūna jėzuitai.”
Šiandien Draugija ne tik tęsia savo tradicinę veiklą, bet ir stengiasi skaityti į laiko ženklus bei į juos atsiliepti. Jėzaus Draugijos nariai dirba įvairiose srityse, visur bendradarbiaudami su vyrais ir moterimis pasauliečiais, kitų vienuolijų nariais, vietos vyskupais ir kunigais. Jėzuitus galite sutikti mokyklose ir universitetuose, visuomeninėse informacijos priemonėse, parapijose, jie darbuojasi spaudoje, užsiima moksliniais tyrinėjimais, skelbia Kristų misijų kraštuose, vadovauja rekolekcijų namams, kuriuose žmonėms padeda artėti prie Dievo, užmegzti su juo gyvą ryšį. Jėzuitai taip pat ieško būdų kaip Evangeliją skelbti moderniam žmogui, padeda tremtiniams ir pabėgėliams. Jiems rūpi dialogas su kitomis religijomis ir kultūromis, su visais nuoširdžiai ieškančiais tiesos. Bet svarbiausia, visoje toje veikloje jėzuitai siekia tarnybą tikėjimui suderinti su teisingumo ugdymu pasaulyje. Po II Vatikano Susirinkimo Draugija vis geriau suprato, kad tai neatskiriami dalykai. Evangelija galės būti sėkmingai priimta ir išsiskleis tik tada, kai žmonių ir visuomenės santykiai bus pagrįsti teisingumu.
Drauge su visa Katalikų Bažnyčia jėzuitai šiandien stengiasi vis giliau suleisti šaknis į savo esmines tradicijas, būti moderniajam pasauliui patikimi Evangelijos liudytojai ir nuoširdžiai tarnauti tokiam pasauliui, koks jis yra, negarbinant nostalgiškai “praėjusių laikų” ir neaimanuojant dėl dabarties blogybių. Dar šimtmečio viduryje žymus prancūzų teologas jėzuitas Henry de Lubac sakė: “Aš privalau tikėti Tave, Tavo teisingumą ir meilę. Tai tūkstantį kartų geriau, negu tik ištarinėti Tavo vardą”. Jėzuitai gali tik tikėtis ir melsti Viešpatį, kad jie visada žodžiu ir darbu liudytų tai, ką išsako jų vardas.

Leave a Comment