germanai

5793 0

Germanai (lot. germani), indoeuropiečių genčių grupė.

Pavadinimo etimologija neaiški, jis greičiausiai keltiškos kilmės. I a. pr. m. e. gyveno teritorijoje tarp Reino ir Vyslos, Dunojaus ir Baltijos bei Šiaurės jūros, taip pat pietinėje Skandinavijoje. Rašytiniuose šaltiniuose IV a. pr. m. e. pirmą kartą minimos germanų gentys – vandalai, vizigotai, ostrogotai ir langobardai.

Šiais laikais germanais vadinamos germanų kalbomis kalbančios tautos: danai, norvegai, olandai, flamandai, švedai, vokiečiai, anglai, dalis škotų, austrai, fareriečiai.

Germanų kalbos

Šalia slavų germanų kalbos sudaro vieną iš gausingiausių šakų. Šios šakos kalbos, paanašiai kaip slavų, taip pat skirstomos į tris grupes: 1) rytų, 2) šiaurės ir 3) vakarų. Rytų germanų grupei priklauso išnykusios vandalų, burgundų ir gotų kalbos, šiaurės, arba skandinaviškajai, – danų, švedų, norvegų, islandų ir farerų, o vakarų – anglų, vokiečių, olandų, flamandų, fryzų.

Germanų kalbos dabar plačiai vartojamos ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose (jomis šneka arti 400 mlj. žmonių). Ypač populiari po Antrojo pasaulinio karo pasidarė anglų kalba, kuri greta rusų, prancūzų kalbų tapo tarptautine.

Manoma, kad germanų protėvynė buvusi pietų Skandinavijoje, Danijos salyne ir Elbės žeemupyje. Iš čia jie II tūkstantm. pr. m. e. pabaigoje pradėjo plisti į visas puses ir VIII a. pr. m. e. atsirado netoli nuo Vyslos žemupio. Iš rytų germanų ypač ekspansyvios buvo vandalų gentys. Jos per Ispaniją buvo nukeliavusios net į šiaurės Af

friką, kur įkūrė valstybę su Kartaginos sostine. Pakeliui jie viską griaudavo, plėšdavo, žudydavo vietinius gyventojus, todėl dar ir dabar kultūros vertybių naikintojus dažnai vadiname vandalais (Ispanijoje išliko ir vienos provincijos pavadinimas Andalūzija, kilęs iš Vandaluzija). Ne blogesni keliautojai buvo ir gotai, kurie II a. nuo Vyslos žemupio atsikraustė prie Juodosios jūros. Čia jie įkūrė galingą valstybę, apėmusią Krymą ir teritoriją tarp Dunojaus ir Dnepro žiočių. Į vakarus nuo žemutinio Dnestro gyveno vizigotai (vestgotai), o į rytus – ostrogotai (ostgotai). Vizigotai per hunų antplūdį IV a. perėjo Dunojų ir apsigyveno Mezijoje (Balkanų pusiasalyje), o paskui nukeliavo į Italiją, užėmė Romą, iš čia nužygiavo į Ispaniją, kur ir galą gavo (VIII a. pradžioje įsiveržę arabai sunaikino gotų karalystę). Tuo tarpu ostrogotai drauge su hunais nužygiavo į Panoniją (dabartinės Veengrijos ir Austrijos pasieny), o žlugus hunams pasiekė Italiją, kur sukūrė 60 metų egzistavusią valstybę; vėliau jie asimiliavosi su vietiniais gyventojais. Panašaus likimo susilaukė ir burgundai, kurie, nusikraustę į Galiją (dab. Prancūzijos teritorijoje), taip pat buvo sukūrę savo valstybę (ta sritis ir dabar dar vadinama Burgundija), bet po kiek laiko suromanėjo.

Iš rytų germanų tiktai gotai paliko rašto paminklų, todėl jų kalba geriau pažįstama. Svarbiausias ir seniausias gotų ir apskritai visų germanų rašto paminklas – vizigotų vyskupo Vulfilo IV a. atliktas biblijos vertimas į gotų ka
albą (rankraštis). Vulfila buvo sudaręs 27 rašmenų gotų raidyną, be to, jis laikomas gotų literatūrinės kalbos, paremtos viena tarme, kūrėju. Gotų kalboje yra nemaža žodžių bei žodžių formų, visiškai panašių į atitinkamus lietuviškus žodžius bei žodžių formas (plg. liet. sūnus ir got. sunus, liet. sūnaus ir got. sunaus, liet. ausis ir got. auso). Pats gotų vardas, kaip manė K.Būga, yra išlikęs žodyje gudas (iš senesnės formos gudhas).

Ilgesnį laiką sėslesni už rytų germanus buvo šiaurės germanai. Jie gyveno savo protėvių krašte ir lik vėliau ėmė skverbtis į šiaurę. Didesnė jų ekspansija prasidėjo VIII-XI a., kai šiaurės germanai ne tik visomis kryptimis išsiplėtė Skandinavijos pusiasalyje, bet ir, užėmę Farerų salas, įsikūrė Islandijoje (IX a.) ir ėmė puldinėti vakarinėse Atlanto vandenyno pakrantėse ir Baltijos pajūryje gyvenusias tautas. Kurį laiką jie (dažnai vadinami vikingais, variagais, normanais) buvo kolonizavę šiaurinę ir rytinę Angliją, Prancūzijos sritį, ligi šiol vadinamą Normandija.

Tos ekspansijos periodu visi šiaurės germanai, arba skandinavai, kalbėjo dar gana vienoda kalba, nors nuo IX a. kaskart vis labiau ir labiau ėmė ryškėti dviejų tarmių grupių – rytinės ir vakarinės – skirtumai. Iš rytinės grupės tarmių susikūrė danų ir švedų, o iš vakarinės – norvegų, islandų ir farerų kalbos.

Seniausi šiaurės germanų rašto paminklai – III-IV a. runų įrašai. XIII a. senąja islandų ka
alba buvo surašyti padavimai (sagos) apie garsiųjų žmonių bei dievų gyvenimą, pavadinti bendru Edų vardu. Tuo metu susidarė ir islandų literatūrinė kalba, kuri nedaug tepakitusi (dėl savo izoliuotos padėties) išliko ir ligi mūsų laikų. Islandų kalba, kuria dabar šneka per 200000 žmonių, yra archaiškiausia (po gotų) iš visų rašto paminklus turinčių germanų kalbų.

Norvegų pirmieji raštai (neskaitant ankstesnių runų įrašų) siekia XII a. Tačiau po 1397 m. unijos su Danija norvegų kalbą ėmė stipriai veikti danų kalba. Ši įsigalėjo viešajame gyvenime, bet, norvegų tarmių veikiama, įgijo savotišką mišrios norvegų-danų rašytinės kalbos formą, vadinama riksmolu (riksmal). Greta jos nuo XIX a. pabaigos imta kurti literatūrinę kalbą, paremtą tik norvegų tarmėmis, vadinamą landsmolu (landsmal). Šiodvi literatūrinės kalbos Norvegijoje egzistuoja ir mūsų laikais.

Šiek tiek vėlesni (neskaitant runų įrašų) danų ir švedų rašto paminklai. Jie pasirodė XIII a. Didesnė švedų kalbos ekspansija prasidėjo XII a., kai Švedija užėmė Suomiją, Estiją ir kitas rytines Pabaltijo žemes. Švedų literatūrinė kalba, pradėjusi kurtis drauge su pirmųjų raštų pasirodymu, susiformavo jau XVI a.

Iš vakarų germanų kalbų didžiausios yra anglų ir vokiečių. Anglų kalba susidarė nusikėlus anglosaksų gentims V a. į Britaniją, kurią ligi to amžiaus pradžios valdė romėnai. Čia jos po ilgų kovų su keltais (britais) galutinai įsitvirtino. VII-VIII a. pasirodė pirmieji an
nglų tarmių pagrindu paremti rašto paminklai (Beovulfo epopėja). XI a. įsibrovus iš Prancūzijos normanams, viešajame gyvenime anglų kalbą išstūmė prancūzų kalba, kuri paliko ryškius pėdsakus anglų kalbos leksikoje ir apskritai visoje šios kalbos sistemoje. XV a. Londono tarmės pagrindu susiformavo naujoji anglų literatūrinė kalba, kurioje išlaikyti pagrindiniai germanų fonologijos ir gramatikos elementai, bet gausu prancūzų kilmės žodžių. Savo apogėjų ji pasiekė XVI-XVII a. sandūroje, kai ją nepaprastai ištobulino Šekspyras.

Vokiečių kalba susidarė VI-XI a. vienijantis frankų, alemanų, bavarų ir kt. tarmėms. Pagrindinės jos tarmės – vokiečių žemaičių (Niederdeutsch) ir vokiečių aukštaičių (Hochdeutsch), kurios savo ruožtu susiskaidžiusios į atskiras patarmes. Seniausi vokiečių rašto paminklai siekia VIII a. (Hildebrando giesmė). Vokiečių kalbos istorijoje išskiriami trys periodai: senasis (VIII-XII a.), vidurinis (XII-XVI a.) ir naujasis (nuo XVI a.). Naujosios vokiečių literatūrinės kalbos normas aukštaičių tarmės pagrindu kanonizavo XVI a. pirmojoje pusėje Martynas Liuteris. Dabar vokiečių kalba, be Vokietijos, dar vartojama Austrijoje, Šveicarijos dalyje, Liuksemburge (iš viso ja kalba apie 100 mlj. žmonių).

Vienos iš vokiečių aukštaičių tarmių pagrindu susikūrė ir žydų kalba (idiš) VIII-IX a. Išskiriamos dvi šios kalbos tarmės: vakarinė (Vokietijos ir Prancūzijos žydų) ir rytinė (Rusijos, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Rumunijos žydų). Žydų literatūrinei kalbai susiformuoti didelę reikšmę turėjo Lietuvos žydų tarmė.

Vokiečių kalbos artimos giminaitės yra o

. . .

Istorinės asmenybės

Iškiliausios istorinės asmenybės – karalius Barbarosa, Kromvelis, maršalas Oto fon Bismarkas, ekonomistas filosofas Karlas Marksas, dinamito išradėjas Alfredas Nobelis, diktatorius Adolfas Hitleris, britų premjeras Vinstonas Čerčilis, Europos vienytojas Robertas Šumanas, politikai – Vilis Brandtas, britų premjerė konservatorė Margaret Tetčer, nužudytas švedų premjeras Ulofas Palme, socialdemokratas Gerhardas Šrioderis ir krikščionė demokratė Angela Merkel, dvasiniai lyderiai – Liuteris, filosofas egzistencialistas Karlas Jaspersas, popiežius Benediktas XVI, po žūties pagarsėjo labdarė princesė Diana.

Meno ir mokslo korifėjai

Kalbant apie germanų menus pirmiausiai renka minėti ištisas mokyklas – Vokietijos-Austrijos muzikos, Nyderlandų dailės ar, pagaliau, ištisą stilių suformavusį Gotikos fenomeną. Didieji Johanas Sebastianas Bachas, Volfgangas Amadėjus Mocartas, Jozefas Haidnas, Georgas Frydrichas Hendelis, Liudvikas van Bethovenas, Richardas Vagneris, Edvardas Grygas amžiams įėjo į pasaulio kultūros istoriją. XV a. batalinių drobių kūrėjas Albrechtas Altdorferis lig šiol laikomas šio žanro etalonu, grafikas Dureris virtęs grafikos darbų etalonu. Renesanso laikais Nyderlanduose kūrė įžymūs meistrai Janis van Eikas, Jeronimas Boschas, Piteris Breigelis, o Vokietijoje Lukas Kranachas. XIX a. kūrė į dailės istoriją pakliuvo Anglijoje kūrę Džonas Konsteblis, J.M.W.Terneris. Norvegas Edvardas Munchas kūręs XX a. pradžioje savita ekspresionistine maniera yra tapęs klasikiniu autoriumi.

Šiuolaikei muzikinei visuomenei gerai žinomas kompozitorius Karlas Orfas, bei popkultūrų išaukštinti, moderniųjų roko operų kūrėjas Endriu Lloid Veberis, legendinė Liverpulio ketveriukė – ‘The Beatles”, populiarioji švedų grupė ‘Abba’.

Įspūdinga ir literatų plejada, pradedant Johanu Volfgangu von Goethe ir Fridrichu Šileriu, Henrichu Heine] ir baigiant Tomu Manu, Rudolfu Hesse, bei paskutiniuoju Nobelio literatūrinės premijos laureatu Giunteriu Grasu.

Germanų kraštai yra garsūs savo universitetais. Vien astronomas Kepleris, mokslo įžymybė – fizikas Izaokas Niutonas, filosofai Emanuelis Kantas, Georgas Hegelis, . , Karlas Popperis, medikai Robertas Kochas, Paulius Erlichas, Mildred Scheel, filosofas matematikas Gotfridas Vilhelnas Leibnitcas, kvantinės mechanikos kūrėjas Maksas Bornas, automobilių kūrėjas Ferdinandas Porsche reprezentuoja Vokiečių mokslo pasiekimus

Join the Conversation