Žmogaus ir valstybės teisinis bendradarbiavimas

Žmogaus ir valstybės teisinis bendradarbiavimas

ĮVADAS

Nagrinėjant temą „Žmogaus ir valstybės teisinis bendradarbiavimas“, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kas tai yra žmogus, kaip teisinės santvarkos subjektas, ir kas tai yra valstybė. Taip pat reikia suprasti kas tai yra teisė. Teisė – tai valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų, formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių, sistema. Taigi, reikia nagrinėti kaip ši sistema veikia žmones, valstybę ir kaip patys visuomenės individai bendradarbiauja su valstybe per teisę.

Pagal seną graikų padavimą, Dzeusas pasiuntęs itin prrotingą asmenį Epimetėą, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais kovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėas davęs aštrius nagus, kitai – didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūko dovanų ir jis apdovanojo žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties žmogus – tai nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai. Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi, todėl turi gyventi ir elgtis pagal konkrečioje visuomenėje nustatytas taisykles.

Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar nesupranta žodžių valstybė, teisė, įstatymas, bet jau suvokia, kas yra teeisinga ir kas ne. Suaugę žmonės, jau žinodami, kas tai yra valstybė, teisė ir įstatymas, dažnai nepaiso jų, trokšdami naudos sau, pamindami kitų žmonių interesus. Pagal anglų filosofą Hobbes`ą, žmogus žmogui yra mirtinas priešas – vilkas. Hobbes`o manymu, kiekvienas žmogus yra pa

asirengęs ir priverstas kovoti su kitais žmonėmis dėl savo išlikimo. Kad žmogus žmogui tiesiogine prasme nevirstų vilku, yra normos, taisyklės, įstatymai, vienu žodžiu – teisė, kuri nubrėžia ribas tarp galima ir draudžiama, tarp teisinga ir klaidinga, tarp moralu ir amoralu.

Valstybė savo piliečius veikai per teisę ir jos ribose. Jei valstybės ir jos individo santykyje nėra teisės, tada individas verčiamas valstybės sraigteliu ir priverstas tarnauti valstybei. Žmogus tampa priemone, o valstybė – tikslu. Teisė į valstybės ir individo santykį įneša kitokį pobūdį: šis santykis visiškai apsiverčia, ir žmogus tampa tikslu, o valstybė – priemone, jam tarnaujančia. Šiuo požiūriu teisės vertė nulemia jos ryšio su valstybe tiek, kiek pati valstybė tarnauja žmogui. Teisė apriboja valstybės veiklą, ypač žmogaus asmeninio gyvenimo srityje. Bet teisė ir legalizuoja valstybės veeiklą, taigi ir valstybinio poveikio priemones (prievartą), kurioms suteikia teisinę formą. Aišku valstybės apribojimas teise nepadaro asmens laisvės absoliučia, ją irgi riboja teisė (kitų žmonių teisės ir interesai). Valstybė ir asmuo tampa abipusiai atsakingi vienas prieš kitą.

ŽMOGAUS IR VALSTYBĖS TEISĖS IR PAREIGOS

„Valstybė yra įstatymų šaltinis, ji visiems valstybės nariams nustato – jų tarpusavio santykių ir santykių su valstybe atžvilgiu – normą, kas yra teisinga ar neteisinga“

J.J. Rousseau

Žmogaus ir valstybės veikimui vienas kito per teisę turi būti konkrečiai apibrėžtos abiejų šalių teisės, laisvės ir

r pareigos.

Pagrindinis kiekvienos valstybės dokumentas, nusakantis žmogaus ir valstybės teise ir pareigas, yra Konstitucija. Lietuvos Respublikos konstitucija priimta 1992 m. spalio mėn. 25 d. LR piliečių referendume. Joje skelbiama, kad „Lietuvos tauta. – siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.

Pats pirmasis Konstitucijos straipsnis skelbia, kad „Lietuvos Respublika yra nepriklausoma demokratinė respublika“, vadinasi tokia valstybė veikia per teisę ir teisinėmis priemonėmis. Lietuvos valstybę kuria Tauta (2 str.). Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (13 str.). Šia teise Lietuvos piliečiai pasinaudojo 1990 m. sausio mėn. 13 d., kai gynė Vyriausybę nuo okupantų. Bet per 13 metų žmonės nusivylė savo Vyriausybe ir iškovota laisve, kad kažin ar dabar kas atstatytų krūtines priešų automatams, ar pultų po tankais ir guldytų galvas už Lietuvą.

Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (6 str.). Bet šiuo metu daug girdima, kaip žmonės, neradę teisybės per Aukščiausius teismus čia, Lietuvoje, kreipiasi į Strasbūro teismą ir per ten prisiteisia kompensacijas iš Lietuvos. Vadinas ne visas teises Lietuvos Aukščiausi Teismai gali apginti remdamiesi Konstitucija. Taip yra nuskriaudžiama, tiksliau pati nusiskriaudžia valstybė, nes iš jos biudžeto, kuris ir taip pakankamai skylėtas, išmokamos tūkstantinės kompensacijos už tai, kad Lietuva negali apginti savo žmonių te
eisių, remdamasi savo valstybės Konstitucija.

Svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu (8 str.). Pavyzdžiui, kad ir Konstitucija priimta referendume. Dar vienas nesenas svarbus Lietuvai klausimas buvo stojimas į Europos sąjungą. Valstybės valdžia negalėjo tokio svarbaus visai Lietuvai ir jos žmonėms klausimo išspręsti viena. Tam turėjo išsakyti savo nuomones visi kas gali (turi balsavimo teisę) Lietuvos žmonės. Tokiu atveju, valstybės pilietis nebegalėtų kaltinti valdžios už nepateisintus lūkesčius, nes tam buvo gautas jo pritarimas.

Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje (13 str.). Tam užsienyje, daugelyje valstybių, yra įkurtos ambasados, kad Lietuvos piliečiui iškilus problemai būtų kur kreiptis ir ieškoti pagalbos.

Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas (19 str.). Galbūt todėl panaikinta mirties bausmė, nes nusikaltėlis taip pat žmogus ir turi teisę gyventi. Tačiau abortai nėra uždrausti, nors juos atliekant taip pat nutraukiama gyvybė.

Žmogaus asmuo neliečiamas (21 str.). Nuosavybė neliečiama (23 str.). Žmogaus būstas neliečiamas (24 str.). Žmogus nusižengęs šiems straipsniams, padaręs žalos pačiam asmeniui arba jo turtui, atsako pagal įstatymą. Jis yra baudžiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą. Daugiausia yra nubaudžiami tie asmenys, kurie padaro nusikaltimą prieš kitą žmogų ar jo turtą. Labai retai išgirsi, kad būtų nubaustas asmuo, padaręs nusikaltimą prieš valstybę.

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma (26 str.). Kiekvienas žmogus laisvas tikėti ir pasitikėti kuo tik nori. Dažnai patikliais žmonėmis pa
asinaudoja įvairūs sukčiai. Prigalvoję visokiausių žaidimų, tikėjimo tiesų, jie „gražioj formoj“ apvagia žmones ir retai kada pakliūva į teisėsaugos rankas. Daugiausia žmonių užkibo ant bankų aferistų, kurie siūlė nerealias palūkanas. Nuo tokių sukčių nukenčia ne tik žmogaus turtas, bet ir jo orumas.

Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (29 str.). Taip turėtų būti, bet kol klesti korupcija, o ji yra daugelyje išsivysčiusių šalių, tol visiškos lygybės žmogus nei prieš teismą, nei prieš kitas valstybės institucijas ar pareigūnus, neras. Taip visada buvo ir taip visada bus.

Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (28 str.). Vadinasi gimdamas savo interesus, siekdamas savo gerovės ir naudos, neturi teisės eiti per kitų žmonių galvas, paminti jų siekius ir nepaisyti jų gerovės.

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (38 str.). Deja patys žmonės nebesaugo ir nebetausoja savo šeimų, skiriasi atrodo dėl visiškų menkniekių, nebesugeba įsiklausyti ir išgirsti vieni kitų. Dažnas net nekuria šeimos, motyvuodamas tuo, kad vienišai motinai daugiau pašalpų ir paramos, nei šeimoje gyvenančiai. Nepilnose šeimose gimę vaikai, užaugę ir patys neturi pavyzdžio kurti šeimą. Ir jei, kaip skelbiama, šeima yra valstybės pagrindas, tai tas pagrindas kuo toliau, tuo labiau silpsta ir slysta. Ir nors valstybė saugo ir globoja šeimas, ji negali priversti žmonių tuoktis ir gyventi „iki mirtis išskirs“.

Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (38 str.). Tėvams, nesilaikantiems savo pareigų vaikams, atimamos teisės toliau jais rūpintis. Taip valstybė apsaugo savo jaunuosius gyventojus nuo dvasinių traumų, nepriteklių ir smurto. Dabar ypač padaugėjo atvejų, kai tėvai sumuša savo vaikus. Kartais tėvai peržengia ribas auklėdami savo vaikus. Nuo per daug stropaus ir griežto auklėjimo vaikai ne tik neišauga dorais žmonėmis, bet netgi priešingai, savo nepasitenkinimą ir pyktį išlieja ant visiškai nekaltų žmonių, kartai padarydami jiems žalos. Kai tėvai nesirūpina vaikais, jiems atimamos tėvystės teisės, o kai vaikai palieka savo senus tėvus likimo valiai, jais nesirūpina ar netgi skriaudžia, jiems jokių teisų jau neatimsi ir už savo pareigų nevykdymą – nenubausi.

Asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Mokymasis valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo , profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas (41 str.). Pats mokslas tai nemokamas, bet mokymosi priemonės, knygos yra perkamos. Mano nuomone, valstybė vertindama savo jaunąją kartą, turėtų dėti visas pastangas, kad ta karta būtų apsišvietus, išsilavinusi ir liktų dirbti Lietuvos labui. Bet šiuo metu daugiausia biudžeto atiduodama karinėms struktūroms, o mokslui ir švietimui lieka mažiau. Bet juk Lietuvai reikia protingų žmonių, o ne karingų. O dabar jaunimas vos baigęs 10 klasių, eina ieškotis darbo, išvažiuoja į užsienį dirbti, vietoj to, kad siektų mokslų. Valstybės viena iš pagrindinių pareigų būtų rūpinimasis savo tautos intelekto kėlimu.

Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines paslaugas ir iniciatyvą (46 str.). Žemės ūkiui skiriamos dotacijos, verslui – lengvatinės paskolos. Deja, ūkininkai streikuoja, verslas, vos įsikūręs, žlunga, nėra pakankamo rėmimo. Valstybė, parėmusi ūkines pastangas ir iniciatyvą, turėtų taip pat palengvinti tų subjektų įsitvirtinimą, pavyzdžiui, davusi lengvatinę paskolą, „jaunam“ verslui galėtų būti taikomos mokesčių lengvatos, kad tik įsikūręs verslas galėtų „apšilti kojas“, įsitvirtintu ir tik pradėjęs gauti pelną, mokėtų mokesčius. Tada ir mokesčiai būtų mažiau slepiami, ir biudžetas pilnesnis.

Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo metu (48 str.).Lietuvos valstybės teisinė sistema dar negali pilnai užtikrinti, kad šių žmogaus teisių ir laisvių būtų besąlygiškai laikomasi. Įmonių savininkai turėdami teisę nustatyti darbuotojui atlyginimą, ir moka tą minimalų, nors kartais darbas būna ir po 12 val. per parą, ir savaitgaliais, ir sunkiomis sąlygomis. Žinoma verslininkai nerodo, kad jie taip išnaudoja darbuotoją, bet taip yra ir bus, kol darbdavys galės iš darbo biržos pasiimti darbuotoją bandomajam laikotarpiui, mokėti jam pusę atlyginimą, o po bandomojo laikotarpio, atleidus dabartinį darbuotoją vėl priimti naują. Jam tai naudinga, nes „juodiems“ darbams atlikti nereikia didelio išsilavinimo, o iš darbo biržos priimtam žmogui dar mokamas pusę atlyginimo. Galėtų darbo birža pasirūpinti ne tik, kaip greičiau darbuotoją išbraukti iš bedarbių eilės, bet ir pačiomis siūlomo darbo sąlygomis

Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus (50 str.). Tik profesinės sąjungos gali padėti užtikrinti žmogaus teisę į pasirinktą darbą, saugias ir tinkamai apmokamas darbo sąlygas. Kol kas pasitikėjimas profesinėmis sąjungomis menkas. Nuo tarybinių laikų išlikus samprata, kad profsąjungos tik organizuoja ekskursijas, rengia vakarėlius ar profesines šventes. Tačiau viskas pasikeitė, dabar profsąjungos realiai kovoja už darbuotojų teises, tačiau be žmonių palaikymo ir dalyvavimo šioje kovoje, akivaizdžių rezultatų nesimato arba matosi tik atskirose įmonėse, ypač bendrose su užsienio valstybėmis.
Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai priimtais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo (135 str.). Siekdama užtikrinti savo žmonių gerovę, šalies saugumą ir nepriklausomybę, tokia nedidelė šalis kaip Lietuva jungiasi į sąjungas, kurios padėtų siekti savo tikslų. Dėl to Lietuva siekia įstoti į Europos sąjungą ir NATO.
Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga (139 str.). Tai turbūt pagrindinė žmogaus pareiga valstybei. Ir jei kiekvienas Lietuvos pilietis galėtų ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad jis tikrai, esant reikalui, atliktų šią pareigą, galbūt teisinis bendradarbiavimas tarp žmogaus ir valstybės būtų efektyvesnis ir nuoširdesnis. Kiekvienas turėtų neužmiršti, naudodamasis savo teisėmis ir laisvėmis, atlikti ir jam paskirtas pareigas, tiek visuomenės narys, tiek pati valstybė.

Efektyvus teisinis bendradarbiavimas tarp individo ir valstybės gali būti tik tada, kai kiekvienas yra susipažinęs su savo teisėmis ir pareigomis. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis privalėtų būti susipažinęs su Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žinoma, reikėtų ja ir vadovautis visose gyvenimo situacijose. Dažnai žmogus nukenčia dėl savo teisių nežinojimo. Dėl panašaus tikslo 1994 m. gruodžio mėn. buvo įkurta visuomeninė organizacija „Lietuvos žmogaus teisių centras“. Pagrindiniai centro tikslai yra skatinti visuomenę domėtis ir gerbti žmogaus teise; įgyvendinti švietimo programas; inicijuoti mokslinius žmogaus teisių srities tyrimus; tirti žmogaus teisių būklę šalyje; kelti žmogaus teisių problemas ir teikti jų sprendimo būdus įstatymų leidėjui ir Vyriausybei; plėtoti šviečiamąją veiklą žmogau teisių srityje.

ATVIRA VISUOMENĖ IR TEISINĖ VALSTYBĖ

Teisinis bendradarbiavimas įmanomas tik atviroje visuomenėje ir esant teisinei valstybei. Uždara visuomenė negali bendradarbiauti su valstybe, nes ji nesugeba tokios valstybės sukurti. Juk valstybę kuria tauta, o uždara tauta, kurioje kiekvienas individas gyvena ir galvoja tik apie savo šiandieną ir gina tik savo kiemą, nebendrauja tarpusavyje, kituose matydamas priešą, o ne draugą. Jie negali nuspręsti kas valstybę stipriną, o kas ją silpnina, kaip spręsti savo problemas.

Teisinė valstybė – tai ilgalaikis, strateginis ir konstitucinis lietuvių tautos valstybingumo siekis – idealas, deja, iki šiol netapęs sisteminės mokslinės analizės objektu.. Vis dar neturime mokslinių tyrimų suformuotos sąmonės apie teisinės valstybės galimybes ir ribotumus žmogaus teisėms garantuoti Lietuvos sąlygomis; nežinoma ir pagrindinių teisinės valstybės kūrimo Lietuvoje problemų.

Teisininkų mokslininkų raštuose dažnai skaitome negailestingą teisinės reformos kritiką.

Chaotiška ir ignoruojanti elementarią teisinę logiką ir juridinę techniką pastarųjų metų įstatymų leidyba Lietuvoje atvedė besikuriančią teisinę sistemą į aklavietę, – rašo prof. V.Mikelėnas. – Įstatymu prieštaravimas vienas kitam ar Konstitucijai, to paties įstatymo normų prieštaravimas viena kitai tapo kasdieniu reiškiniu. Kokią teisės šaką ar institutą benagrinėtume, kyla ta pati problema – teisės normos dviprasmiškumas, neapibrėžtumas, neišbaigtumas. Dėl šių priežasčių teisės normas sunku taikyti konkrečioms gyvenimo aplinkybėms, formuojasi nevienoda, padrika teismų praktika, o svarbiausia, Lietuvoje apgailėtinai menkas teisinio reguliavimo efektyvumas: įstatymų lyg ir turime daug. Tačiau jie neveikia – nėra rezultato, kurio tikėtasi sumanant ir priimant bet kurį įstatymą.

Viena svarbiausių teisinės valstybės sukūrimo prielaidų yra pačios visuomenės, tokią valstybę kuriančios, socialinė kokybė. Kokiais požymiais turėtų pasižymėti pati visuomenė, kad ją būtų galima įvardinti „atvira“, o socialinis atvirumas reikštų vidinį visuomenės gebėjimą suteikti savo politinei organizacijai teisinio valstybingumo pavidalus? Terminas „atvira visuomenė“ – tai demokratinės visuomenės sinonimas, vartojamas tais atvejais, kai visuomenės demokratiškumą norima apibūdinti per vieną esminių jos požymių – socialinės tvarkos atvirumą.

Tiesioginis pagrindas kalbėti apie atvirą visuomenę atsiranda tik tada, kai pripažįstamas teisės viešpatavimo visuomenei principas, kai visuomeninį gyvenimą siekiama grįsti ne jėga, o teise, kai tokio gyvenimo organizacijai suteikiami teisės esmei būdingi požymiai. Mat teisė, kiek ji yra subjektyvių teisių ir pareigų vienovė, tiek ji yra atvira sistema: asmuo turi tik teik teisių, kiek vykdo joms proporcingas pareigas.

Būtent ši priklausomybė ir daro visas subjektines teises santykines, dinamiškas (pajėgias didėti arba mažėti), vadinasi, atviras. Atskirti subjektinę teisę nuo pareigos – tai paversti ją absoliučia ir dėl to – uždara būtimi. Bet tokia nuo pareigos atsiskyrusi teisė jau nėra teisė, ji virsta savo priešingybe – privilegija, t.y. įrankiu ne santarvei su artimu palaikyti, o agresijai prieš tą patį artimą vykdyti.

Socialinis kompromisas yra ne koks nors moralinis principas, kurį būtų galima įnešti iš šalies į daiktinius žmonių santykius,o socialinė būsena, kurią sukuria samdomų darbininkų skaičiaus augimas, jų socialinis aktyvumas ir vis didėjantis jų spaudimas kapitalui ir vyriausybei. Vadinasi, kad socialinis kompromisas būtų ne tik teorinis principas, piliečiai turi aktyviai ginti savo teises, kai joms trukdoma įeiti į socialinę tvarką arba kai bandoma neteisėtai siaurinti jų kompetenciją toje tvarkoje. To reikalauja pati teisės prigimtis. Asmuo yra teisės subjektas tik kaip kovotojas dėl savo teisių. „Visos žmonių teisės, – sako R.von Ihering, – buvo iškovotos. Kiekvieną žymesnį teisės principą pradžioje reikėjo plėšte išplėšti iš tų, kurie tam priešinosi. Todėl kiekviena teisė – tiek atskiros tautos, tiek atskiro asmens – yra iki tol, kol yra pasiryžimas ją ginti“. Tai svarbu dar ir dėl to, kad teisė – tai pagrindinė asmens visuomeninio pripažinimo žmogumi sąlyga, dėl kurios tas asmuo tampa kitų žmonių moralaus elgesio tikslu.

Jei piliečiai pakantūs įvairiems savo teisių pažeidimams, tai ta tvarka visada bus uždara. Joje dominuos tik aktyviosios pusės interesas. Juk teisių pažeidimas – tai ne kas kita, kaip veiksmai, kuriais vieni asmenys neteisėtomis priemonėmis blokuoja kitų asmenų intereso įeigą į socialinę tvarką, siaurina to intereso kompetenciją toje tvarkoje, kitaip sakant, kuria sau naudingos tvarkos uždarumą.

Kad būtų sukurta atvira visuomenė, neužtenka reikalauti iš piliečių apskritai socialinio aktyvumo ir kompromisų, svarbu suvokti, kokius konkrečius pavidalus tas aktyvumas turi įgyti, kad jis realiai atvestų susipriešinusių interesų ir tuos interesus absoliutinti linkusius individus į kompromisą. Kadangi visuomenės daugumos teisių saugai reikšmingi socialiniai kompromisai įvyksta ne tarp pavienių o tarp organizuotų individų, tai organizuotumas iškyla kaip būtinas asmens teisių įgyvendinimo būdas, vadinasi – ir kaip instrumentas atvirai visuomenei ir teisinei valstybei sukurti. Ir tai suprantama, nes žmonių gyvenimas – tai nuolatinis organizavimosi į vis sudėtingesnius junginius, kuriais atskiras individas siekia didinti savo praktines galimybes savo teisėms apsaugoti ir įgyvendinti, pasinaudojant kitų asmenų parama, procesas. Tokio asmeninių galimybių padidinimo istorinės formos yra šeima, tauta, valstybė, tarptautinės organizacijos (pvz. Europos Sąjunga), taip pat ir profesinės korporacijos. Korporacija – tai savarankiškas piliečių susivienijimas, pirmiausia profesijos pagrindu, siekiant kolektyviais veiksmais padidinti atskiro individo praktines galimybes jo teisėms įgyvendinti, socialiniam kompromisui pasiekti ir jam palaikyti.

Piliečių organizuotumas kartu yra ir tas veiksnys, kuris pajėgus įgyvendinti pagrindinį teisinės valstybės principą – palenkti jėgą teisei. Tas veiksnys – tai jėgų pliuralizmas. Palenkti jėgą teisei – tai neleisti jėgai susikoncentruoti vienoje socialinėje grupėje, vienoje institucijoje, net vienoje valstybėje, nes kur tokia jėga susitelkia, ten ne jėga palenkiama teisei, o teisė – jėgai.

Tai leidžia daryti išvadą, jog piliečių aktyvumas ginant savo teises – tai priemonė, kuria tos teisės atsidaro sau duris į socialinę tvarką, joje pasilieka ir priverčia tą tvarką atitinkamai modifikuotis – įgyti kompromisinės tvarkos pavidalą. Tai vienas iš pagrindinių atviros visuomenės požymių, suteikiantis prasmės visiems kitiems.

Korporatyvinis judėjimas Lietuvoje dar tik formuojasi. 1997 m. Lietuvoje veikė 362 profesinės sąjungos, bet joms priklausė tik 10-15 % visų dirbančių žmonių (pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1998. P.22). Dėl mažo visuomenės susibūrimo į profesines sąjungas jos dar neturi tos aiškios socialinės programos, kuri reikalinga kuriant atvirą visuomenę, jos dar nedaro ir ryškesnio poveikio nei įstatymų leidėjui, nei teisingesniam šalyje kuriamų vertybių perskirstymui. Be to dėl liberalistinio individualizmo ir nesugebėjimo kūrybiškai permąstyti sovietinį profsąjungų patyrimą, daugelis tebesivadovauja senais nepasitikėjimo profsąjungomis prietarais. Šio prietaro palaikymu, žinoma, pirmiausia yra suinteresuoti savimi susirūpinę valdininkai ir darbdaviai, kuriems ramiau gyventi esant silpnam profsąjungų judėjimui, nes tada visuomenę galimą valdyti ne kompromisais, o įstatymais.

Kai kurie tyrin4tojai mano, kad formuotis Lietuvoje pilietinei visuomenei trukdo bent penkios priežastys: 1) informacija apie valdančiųjų institucijų nutarimus ir veiksmus, kai jie neatitinka įstatymų, yra pavojinga valdininkams, todėl slepiama; 2) paprastų piliečių neturtas dažnai trukdo jiems kreiptis pagalbos į brangiai atlyginamus piliečių teisininkus (advokatus); 3) visuomenės nepasitikėjimas teismais paprastam piliečiui atima bet kokį norą patikėti jiems savo teisių gynimą; 4) baimė dėl valdininko keršto už kritiką dažnai nugali žmogaus norą priešintis savivalei; 5) nuostata skriaudos atveju kreiptis ne į teismą, o dalyvauti masinėse protesto akcijose (Doc.R.Adomaitienė Lietuvos rytas 1998 10 02. Nr.2310.P.4).

Svarbus atviros visuomenės ir tesinės valstybės kūrimo veiksnys – dorovinė visuomenės kokybė. Šiuo atveju ji suprantama kaip vidinis visuomenės narių daugumos gebėjimas be išorinės prievartos ir priežiūros pripažinti artimo teisę ir tuo pagrindu įvesti socialiniuose santykiuose teisinę tvarką ir ją garantuoti. Šį sugebėjimą Aristotelis laikė pačia pilietiškumo esme: pilietis yra ne tik tas, kuris dalyvauja valdyme, bet ir kuris paklūsta valdymui. O paklūsti valdymui – tai savanoriškai pripažinti kitam asmeniui tokią pat teisę, kokios teisės subjektu esi pats.Dorovinė visuomenės kokybė liudija, kokiu mastu pati visuomenė iš vidaus pajėgi be didesnio valstybės aktyvumo gerbti artimo teisę ir per tai spręsti pagrindines savo teisių apsaugos bei įgyvendinimo problemas. Piliečio laisvę Platonas sieja su piliečio proto gebėjimu ne tik įtikinėti, bet ir pasiduoti įtikinėjimui. Tai įprasmina žodžio ir diskusijų laisvę. Kiekviena demokratija tik tam įtvirtina ir skatina žodžio laisvę, kad padėtų civilizuotam žmogui civilizuotu būdu priešintis netinkamam įstatymui, kad per laisvą diskusiją, išsiaiškinus interesų darnos, o ne priešinimosi naudą, būtų taikiai pasiektas priešingų interesų kompromisas – bendroji nauda, o jos pagrindu – socialinė santarvė ir rimtis.

Savivaldos gebėjimą, kaip gebėjimą pagerbti kito asmens teisę, skatina ir ką tik minėta aktyvi savo teisių gintis. „Žinojimas, kad susilauksi stipraus, griežto pasipriešinimo iš teisės turėtojo pusės, labiau sulaiko nuo teisės pažeidimo negu reikalavimas „Nedaryk neteisės“. (R.von.Ihering)

Tai rodo, jog teisė ir dorovė yra vienas ir tas pats procesas, kad jis realizuojasi per aktyvią subjektinių teisių gintį. Teisinė valstybė tik tuo ir įsiprasmina, kad kuria teisės subjektams kuo veiksmingesnį ir savo priemonėmis turtingesnį tokios ginties teisinį mechanizmą.

Vadinasi, smunkant dorovei, atitinkamai turi smukti ir visuomenės galimybės būti pilietine, nes visuomeniniai institutai – moralė, sandoriai, kaip socialinio reguliavimo (interesų kormonizavimo) veiksniai – nepajėgia užtikrinti teisinės tvarkos, silpsta pačioje visuomenėje tūnantys savivaldos, savireguliacijos gebėjimai. Esant menkai moralei, žmonės nepasitiki vienas kitu, vienas į kitą žiūri ne kaip į pagalbininką, o kaip į potencialų agresorių, o vienas kitu nepasitikintys žmonės nesiburia į draugijas, nelinkę kolektyviai spręsti savo būties problemų.

Socialinis atvirumas – pirmiausia teisinė kategorija, tai tos pačios teisės atvirumo organizacinis pasireiškimas socialinių santykių lygmeniu. Todėl atviros visuomenės kūryba kartu reiškia ir teisinės valstybės kūrybą. Kurti teisinę valstybę – tai suteikti visuomenės organizacijai teisės esmei būdingus požymius – palenkti visuomenės gyvenseną teisių ir pareigų vienovei, sutartiniams santykiams, socialiniam kompromisui visų individų teisių santykinumui, savivaldai ir t.t.

Žmogaus teisės ir jų faktinė realybė: tiek turime teisinės valstybės, kiek turime realios pagarbos žmogaus teisėms.

Teisinė valstybė Lietuvoje daugiau siejama su juridiniu žmogaus teisių apsaugos mechanizmu. Ir šioje srityje pasiekta nemažai laimėjimų: žmogaus teisės Konstitucijoje įvardintos „prigimtinėmis“ (18 str.), tuo suteikiant joms aukščiausią teisinį statusą, teisingumą vykdo keturių pakopų bendrieji teismai, valdžios veiksmų teisėtumui užtikrinti nuo 1993 m. veikia Konstitucinis Teismas, nuo 1999 m. ir administracinis teismas, iš dalies įgyvendintas valdžių padalijimas, įstatyminis valstybinės valdžios pasikeitimas, priimta daug įstatymų, kurių pagrindu vykdoma valstybės socialinė politika, nustatyta valstybės atsakomybė už kai kurių valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmais padarytą žalą piliečio teisėms, realiai garantuota žodžio ir spaudos laisvė, daugiapartiškumas. Tačiau žmogaus teisių realybę Lietuvoje lemia ne tik teisinis, institucinis jų saugos mechanizmas, bet ir gilėjanti tautos daugumos ekonominė negalia, nedarbas, augantis nusikalstamumas, valdininkų savivalė bei žymus valdžios bejėgiškumas šių grėsmių atžvilgiu.

Teisinei valstybei Lietuvoje kurti nepalankus veiksnys – visuomenės vidurinio luomo sunykimas, trinarės visuomenės struktūros virtimas dvinare (turčiai – skurdžiai). Tokios socialinės struktūros visuomenė nepalanki socialiniam kompromisui – pagrindiniam teisinės valstybės požymiui. Turtingieji, turėdami žymią ekonominės jėgos persvarą, siekia ne kompromiso, jų laisvę ir valdžią ribojančio, o laisvės naudotis savo teisėmis tokiu mastu, kokiu jiems leidžia jų valdomo kapitalo apimtis (iš čia susidomėjimas kraštutiniu liberalizmu);Skurdžiai nepalankūs socialiniam kompromisui todėl, kad gyvendami nuolatinių nepriteklių, teisių nesaugumo sąlygomis, mažai tarpusavyje bendrauja, ne tokie organizuoti, ne taip aktyviai gina savo teises.

Ekonominio skurdo agresija prieš žmogaus teise įgyja įvairius pavidalus:
a) ji verčia asmenį atsisakyti nuo kultūrinių teisių, kad garantuoti bent biologines (teisę į gyvybę, sveikatą);
b) ji atima iš asmens teisę gerbti teisę, nes daro tokį asmenį nepajėgų vykdyti pareigas (mokėti mokesčius už komunalinius ir kitus patarnavimus), legalizuojančias jo subjektines teises visuomenėje. Ši negalia verčia jį konfliktuoti su pozityviąją teise, tokių pareigų reikalaujančia;
c) neturtas grąžina į žmonių santykius lygiavą ir kolektyvo (paternalistinės valstybės) primatą: asmuo nepajėgia užtikrinti savo pagrindinių teisių be padidintos kolektyvo paternalistinės globos. Valstybė verčiama didinti savo aktyvumą paskirstant materialines ir kitokias vertybes ne ekonominėmis priemonėmis;
d) ekonominė negalia „verčia“ įkalinimą pirmauti kriminalinių bausmių sąraše, nes ekonomiškai neturtingas teisės pažeidėjas neturi kuo kitu kompensuoti teisės pažeidimu padarytos žalos, kaip tik savo asmenine laisve;
e) Ekonominė negalia likviduoja arba žymiai apriboja asmens pasirinkimo laisvę. Tokio asmens veiksmai pirmiausia yra determinuojami biologinės išlikties poreikių. Teisė išlikti atšaukia visas kitas asmens konstitucines teises. Žmonės, bijodami prarasti darbą, sutinka dirbti be darbo sutarties, nereikalauja įgyvendinti darbo saugumą užtikrinančių priemonių. Čia ne tik pažeidžiamos žmogaus teisės, bet ir savanoriškai atsisakoma nuo teisės ginti savo teisę.
Kita strateginė grėsmė žmogaus teisėms ir kliūtis teisinei valstybei – nusikalstamumas, kuris itin suaktyvėja ribojant valstybės veiksmus žmogaus teisėms. Mat liberalizmas išlaisvina ne tik žmogų kūrėją, bet ir „žmogus vartotoją“. O žmogus vartotojas – tai agresijos žmogus. Laisve pasirūpinti savimi jis pirmiausia supranta kaip laisvę vykdyti agresiją žmogaus kūrėjo atžvilgiu. Kadangi realioji laisvė – ekonominė, tai nusikalstamumas didžiąją savo dalimi įsiprasmina kaip ekonominės laisvės įsigijimo instrumentas. Tai kartu vieni iš pavojingiausių nusikaltimų, nes kėsinantis į nuosavybę, iš karto kėsinamasi į visas asmens teises, jų realybę.
Plačiu mastu vykdoma ir kartu retai demaskuojama kriminalinė agresija sukuria Lietuvoje kokybiškai naują politinę situaciją – dvivaldystę, valstybės vidaus suvereniteto problemą. Apie tokio suvereniteto praradinėjimo matą sprendžiama iš valstybės gebėjimo išsiaiškinti nusikaltimus, įvykdyti teismų sprendimus ir nuosprendžius – sudrausminti kriminalinę agresiją ir atkurti piliečio pažeistas teises. Lietuvos valstybė, išaiškindama tik 40-42 % visų užregistruotų nusikaltimų, priversta didesnę dalį savo vidaus suvereniteto „perleist“ nusikalstamoms struktūroms, taikytis su tuo, kad kartu su teisės viršenybe šalyje galioja ir kumščio viršenybė.
Valstybės bejėgiškumas sudrausminti kriminalinę agresiją sąlygoja:
a) piliečių teisėjavimą savo pačių bylose. Piliečiai, nesulaukę iš valstybės realios jų teisių apsaugos, patys savo priemonėmis imasi išreikalauti iš debitorių skolas, bausti savo teisų pažeidėjus, apskaičiuoti padarytos žalos mastą, garantuoti sudaromų sutarčių sąlygas ir kt. Asmens turima jėga (fizinė, ekonominė, politinė) dažnai tampa vieninteliu realiu jo subjektinių teisių garantu: jis turi tiek teisų, kiek pats pajėgia jas apginti, pažeistas atkurti. Šitaip visuomenė pastumiama visų karui prieš visus, nes kur asmens teisės veiksmingai neginamos civilizuotomis priemonėmis, ten jos ginamos barbariškomis, ten teisės viešpatavimas turi užlesti vietą savivalei ir jėgos viešpatavimui;
b) visuomenės sąmonę skatina evoliucionuoti mistikos linkme. Piliečiai ima labiau pasitikėti ne savo pačių sukurtomis valstybės institucijomis, o transcendentine jėga (1996 m. 74 % apklaustų Lietuvos gyventojų pasitikėjo bažnyčia, o Seimu tik 25 %);
c) kai teisingumas neginamas kiekviename žingsnyje ir visomis valstybės priemonėmis, žmonės tampa ne tik teisėjais savo pačių bylose, bet ir sąmoningais „tėvynės išdavikais“, viešai demonstruojančiais savo išdavystę ir jos nesigėdijančiais. Jie linksta atsisakyti savo bejėgiškos ar neryžtingos valstybės (politinės nepriklausomybės) ir geisti, kad svetimieji juos valdytų, jeigu tik šiuo savarankišku laisvė išsižadėjimu tikimasi rasti bent minimalią savo teisių saugą, minimalų teisingumą ir bent kiek pakenkti savo teisių pažeidėjams. Paskatinimas nevertinti patriotizmo – tai dar vienas žmogaus nužmoginimo pavidalas;
d) piliečiai praranda teisę ginti savo teisę. Organizuotų nusikaltėlių terorizuojami liudytojai, nukentėjusieji dažnai vengia atvykti į teismą arba atvykę keičia iki teisminio tyrimo metu duotus parodymus nusikaltėliams naudinga linkme, šitaip tapdami agresijos prieš save bendrininkais.
Susidaro situacija, kad teisėtomis priemonėmis patraukti nusikaltėlį teisinėn atsakomybėn darosi vis sunkiau.

Todėl valstybė priversta rinktis: riboti kai kurias „antrines“ asmens teises ir garantuoti pakankamai aukštą pagrindinių teisių (į gyvybę, sveikatą, laisvę, nuosavybę.) saugumą arba ir toliau nesikišti į piliečių „vidaus reikalus“ ir tuo pasmerkti juos visų karui prieš visus, kur jau dominuoja organizuota kriminalinė agresija, jėgos viršenybė bei visuotinis piliečio teisės nesaugumas.

Svarbus teisinės valstybės požymis – valstybės atsakomybė savo piliečiams. Ji remiasi prielaida, kad valstybei ir piliečiams galioja tie patys įstatymai. Įstatymas, kuriuo valstybė atleidžia save nuo ankstesnių juridiškai įformintų įsipareigojimų savo piliečiams, laikomas neteisiniu.

Apibendrinus teisinės valstybės kūrimo Lietuvoje poreikius, pirmiausia svarbu spręsti tris pagrindines problemas: a) skatinti piliečių aktyvumą, branginant savo teise ir jas ryžtingai ginant; b) aprūpinti piliečius veiksmingomis teisių ginties teisinėmis, organizacinėmis priemonėmis, iš jų svarbiausia – plėtojimas nepriklausomo ir kompetentingo teismo, kuris, remdamasis įstatymu ir šiuolaikine teisės samprata, ryžtingai ir operatyviai drausmintų teisės pažeidėjus ir tuo ne tik atkurtų pažeistas piliečių teises, bet ir formuotų teisės viešpatavimui palankią teisinę sąmonę: negalima pažeisti artimo teisės nekenkiant savo teisėms; c) stiprinti Prezidento institutą kaip socialinio kompromiso ir įstatymų vykdymo garantą.

IŠVADOS

Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų kaip įstatymo numatyti vien tik tam, kad garantuoti kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje. Išnagrinėjus pagrindines žmogaus teises, laisves ir pareigas valstybei, valstybės teises ir pareigas žmogui, darosi aišku, kad be teisės valstybė negali užtikrinti stabilumo visuomenei. Atsisakymas nuo teisės naudojimo valstybinę valdžią tik susilpnina ir atveda prie nuvertimo bei valstybinės santvarkos pasikeitimo. Nestabili valstybė – nestabilus ir chaotiškas jos gyventojų gyvenimas. Nestabilus gyvenimas, baimė dėl ateities, savo ir vaikų rytdienos, verčia visuomenę užsisklęsti, nebebendrauti tarpusavyje, nebegalvoti apie valstybės kūrimą ir jos ateitį. Susidaro uždaras ratas: nestabili valstybė – uždara visuomenė – neteisinė valstybė. Reformuojant teisės sistemą Lietuvoje buvo padaryta klaidų, todėl daugelio žmonių požiūris į teisę šiuo metu ura neigiamas ir dėl to nesilaikoma teisinių normų. Dabartinis vaizdas tikriausiai būtų kitoks, jei Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje būtų pasirinkta moderni teisės sistema ar bent jau žymiai pakeista paveldėta klasės valios išraiškos teisės samprata. Teisę Lietuvoje būtų galima suvokti kitaip – kaip susiformavusią tautoje, valstybės sankcionuotų ar būtinų valstybei funkcionuoti visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių visuma, kurios funkcionuotų pritariant daugumai šalies gyventojų ir būtų garantuotos valstybės sankcijomis. Todėl galima prieiti išvados, kad Lietuva kol kas nėra visiškai teisinė valstybė, o lietuvių tauta – atvira visuomenė. Per daug dar Lietuvoje skurdo, neteisybė ir korupcijos. Lietuviai nepasitiki savo išrinkta valdžia, daugiau pasitikėdami likimu ir Dievu. Todėl perfrazavus posakį „Kas, jei ne mes.“, galima būtų patarti: „Jei ne mes, tai niekas kitas už mus nesukurs valstybės tokios, kurioje patys jaustumės saugūs ir laimingi“. Dabar reikia ginti valstybę ne nuo priešų tankų, o nuo savo pačių abejingumo, nepasitikėjimo ir organizuoto nusikalstamumo.

Leave a Comment