VISUOMENĖ IR NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJATURINYS1 VISUOMENĖ IR NUSIKALSTAMUMAS……………………………………32 VISUOMENĖS VAIDMUO VYKDANT NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ…42.1 VISUOMENĖS DALYVAVIMAS VYKDANT BENDRĄJĄ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ………………………………………………………………………………….42.2 VISUOMENĖS VAIDMUO VYKDANT INDIVIDUALIĄJĄ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ …………………………………………………………………………………72.3 VISUOMENĖS INICIATYVA STABDANT NUSIKALSTAMUMĄ IR PAGALBA TEISĖSAUGOS INSTITUCIJOMS IŠAIŠKINANT NUSAKALTIMUS…………………….93 VISUOMENĖS GALIMYBĖS PRISIDĖTI PRIE NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJOS……………………………………………………………..…11LITERATŪRA…………………………………………………………………………………..…13
1. VISUOMENĖ IR NUSIKALSTAMUMAS
Kalbant apie nusikalstamumo problemą ir visuomenės vaidmenį jį sprendžiant, iš karto susiduriame su dviem labai plačiomis sąvokomis ir sudėtingu jų tarpusavio santykiu. Kas yra visuomenė? Kas yra nusikalstamumas? Sąvokos gan aiškios ir lengvai galime pateikti jų mokslinius apibrėžimus:“Visuomenė – tai istoriškai susiformavusi ir besivystanti žmonių, jų ryšių ir santykių visuma” [5, p. 278].“Visuomene vadinama istorinė žmonių santalka, apibrėžta laiko, vietos ir kitais ypatingais požymiais” [6, p. 334].“Nusikalstamumas- tai visuma nusikaltimų, kurie tam tikru laikotarpiu padaromi tam tikroje visuomenėje” [2, p. 10].“Nusikalstamumu mes vadiname procesą, kuriį sudaro visuma įstatymo baudžiamų veikų, padarytų tam tikroje valstybėje ar regione per tam tikrą laikotarpį” [4, p. 37].Daug sudėtingiau paaiškinti ir konkrečiai įvardinti jų tarpusavio santikį. Štai keletas pavyzdžių:“nusikalstamumas visuomenėje”;“nusikaltimas visuomenei’;“visuomenės kova su nusikalstamumu”;“nusikalstamumo įtaka visuomenės raidai”;“visuomenės pokyčių įtaka nusikalstamumui” ir t.t.Nusikalstamumas yra socialinis reiškinys, įtakojamas procesų, kurie vyksta visuomenėje. Kartu nusikalstamumas daro įtaką pačios visuomenės raidai, veikia dezorganizuojančiai. Tokiu būdu susidaro uždaras ratas. Tampa nebeaišku, kas ką čia iš tiesų įtakoja labiau, mažiau ir kaip įtakoja. Kadangi yra daug neaiškumų, nusikalstamumą, nusikaltimą ir asocialų elgesį nagrinėje visa eilė mokslų: kriminologija, sociologija, filosofija, psichologija ir kt. Praktiškai visi socialiniai (t.y. visuomenės) mokslai tyrinėja šią žmonių bendro gyvenimo sociume išdavą ar neišvengiamybę. Visi sutaria dėl to, kad nusikalstamumas yra neigiamas reiškinys, jis kenkia visuomenei ir su juo reikia kovoti. Buvo manyta, kad nusikalstamumo priežastis- vargas, skurdas, nepriteklius, žmonių išnaudojimas. Tačiau gerėjant gyvenimo sąlygoms nusikalstamumas neišnyko, o kartais nusikaltimų dar ir padaugėdavo. [4, p. 5, 6]
Visuomenė nėra statiška- ji nuolat kinta; ji turi savus poreikius- jie yra tenkinami; jos raida turi dėsningumus- tad pokyčius galima numatyti ir juos kontroliuoti. Nusikalstamumas, kad ir kaip tai keistai benuskambėtų, yra, nes yra reikalingas visuomenei ir tenkina tam tikrus jos poreikius. Jei neigtume tai, prieštarautume pamatiniam logikos dėsniui- niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur nedingsta. Nustačius kokius poreikius tenkina nusikalstamumas ir atradus būdus kitaip juos patenkinti, galima kalbėti apie nusikalstamumo sumažinimą ar netgi išnykimą. Tačiau pastarasis dalykas yra utopija, ką pabrėžė ir prof. J.Bluvšteinas: “Kalbėdami apie nusikalstamumą, mes galime tvirtai pasakyti, kad jis tikrai egzistuos, kol egzistuoja žmonija (tokia, kokią mes ją pažįstame dabar)” [4, p. 38].Nagrinėdami nusikalstamumo problemą susiduriame su nusikaltamumo priežastimis ir sąlygomis. Keičiant jas vykdoma nusikaltimų prevencija. Prevencijos tikslas yra šalinti faktorius, kurie skatina kėsintis į svarbiausias socialines vertybes, kaip valstybės, visuomenės ir piliečių teisėti interesai, arba šalinti priežastis, lemiančias pasikėsinimus. Tam, visų pirma, reikia aiškintis bei šalinti nusikaltimų priežastis ir sąlygas sudarant priemonių sistemą, taip pat daryti poveikį asmenims, linkusiems daryti nusikaltimus.[4, p.153,154]2. VISUOMENĖS VAIDMUO VYKDANT NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ
2.1. VISUOMENĖS DALYVAVIMAS VYKDANT BENDRĄJĄ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ
Nusikaltimų prevencija neatsiejama nuo visuomenės pagalbos ir aktyvaus dalyvavimo. “Sėkminga kova su nusikaltimais, jų užkardymas be visuomenės pagalbos daugeliu atveju iš viso būtų negalimi”- teigia prof. E.Palskys [1, p.18]. Valstybinė valdžia, policija ir kitos institucijos gali vykdyti nusikaltimų prevenciją tiek, kiek visuomenė jiems tai leidžia daryti. Jei veika visuomenėje nelaikoma blogiu ir nusikaltimu, tai nežiūrint to, kad baudžiamasis įstatymas tokią veiką įvardija nusikalstama, jos užkardymas ar tokių nusikaltimų išaiškinimas yra mažai galimas. Štai, pavyzdžiui, kyšio davimas gydytojui visuomenėje nėra suprantamas kaip blogas dalykas. Tam randama aibė pasiteisinimų: gydytojų algos mažos, iš kur jiems pragyventi; juk reikia duoti, nes visi duoda, tai gal geriau žiūrės ir pan. Tokių nusikaltimų išaiškinimo procentas yra mažas, o latentiškumas labai aukštas. Šiuo atveju įstatymas kertasi su visuomenėje nusistovėjusia tradicija. Norint užtikrinti tokio įstatymo veikimą ir nusikaltimo išaiškinimą, o kartu ir vykdyti prevencinį darbą reikia visų pirma užsitikrinti visuomenės paramą jam. Tik pakeitus žmonių nuostatas į kyšio davimą gydytojui, galima spręsti tokių nusikaltimų problemą. Šis pavyzdys iliustruoja, koks svarbus visuomenės vaidmuo kovojant su nusikalstamumu ir kad be visuomenės pagalbos nusikalstamumo problema iš viso negali būti sprendžiama.
Keista, tačiau “Lietuvoje, kaip ir Europoje, visuomenės įtraukimas ir įsitraukimas į nusikaltimų prevenciją suaktyvėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo” [V.Andriulis, 1, p.18]. Visuomenę įsitraukti paskatino aktyvi teisėsaugos institucijų veikla, kviečiant “visuomenę dalyvauti užkertant kelią nusikaltimams”[V.Andriulis, 1, p. 18], moksliniai tyrimai, padėję aiškintis nusikalstamumo priežastis, socialinės kultūros augimas[1, p.18]. “Visuomenė visada traktavo nusikalstamumą kaip itin pavojingą blogį, dėjo daug patangų jam pasipriešinti”, tačiau “daugelį šimtmečių vienintelė tokio pasipriešinimo forma buvo nusikaltėlių baudimas” [J.Bluvšteinas, 4, p.148]. Prireikė nemaža laiko pamatyti akivaizdų faktą: kad ir kokia griežta bausmė, ji mažai teveikia patį nusikalstamumą kaip procesą, o tuo labiau jo nepanaikina [4, p.148]. Tokiu būdu atsirado nusikaltimų prevencijos koncepcija, kurią pabrėžė ir Č.Bekarija: “Geriau užkirsti kelią nusikaltimui negu bausti. <…> Pati geriausia, bet ir sunkiausia nusikaltimų prevencijos priemonė yra auklėjimo tobulinimas” [4, p.149].Visuomenės nuostatos ir vertybinės orientacijos bei jų pokyčiai daro tiesioginę įtaką nusikalstamumo reiškiniui ir lemia nusikaltimų prevencijos bei išaiškinimo galimybes. Tradiciškas aštrus neigiamas visuomenės požiūris į tam tikrus nusikaltimus, kaip, pavyzdžiui, žmogžudystė, smurtas, turi keliariopą poveikį: jau nuo mažens vaikams įdiegiama žmogaus gyvybės ir sveikatos vertybė, kuri neleidžia peržengti ribos konfliktų metu. Skatinama teisėsaugos aktyvi veikla užkardant tokius nusikaltimus dažnai kaltinant ją aplaidumu, tokiems atvejams įvykus. Jautriai reaguojadama į žmogžudystės atvejus, visuomenė aktyviai įsijungia padėdama atskleisti žmogžudystės apklinkybes, žiniasklaida įsijungia skelbiant įtariamojo paiešką ir pan. Tokiu būdu kuriama nepakantumo žmogžudystei ir žmogžudžiui atmosfera, nepalanki tokių nusikaltimų darymui. Aukštas tokių nusikaltimų išaiškinimo procentas ir baudžiamumo įsisąmoninimas taip pat veikia kaip prevencijos priemonė.Tiesiogiai nusikaltimų prevenciją vykdo teisėtvarkos institucijos. Jos organizuoja pačią prevencijos veiklą. Jos skatina arba atvirkščiai- ignoruoja visuomenės pagalbą sprendžiant su nusikalstamumu susijusias problemas. O kartu yra ir tiesiogiai priklausomos nuo visuomenės: jų finansavimas, visuomenės noras ar nenoras bendradarbiauti, aktyvumas ar abejigumas neretai nuliame šių įstaigų veiklos galimybes. Tad be galo svarbus visuomenės pasitikėjimas ir santykiai su nusikaltimų prevencijos subjektais. Tam, kad įgyti visuomenės pasitikėjimą nusikaltimų prevenciją tiesiogiai vykdančios institucijos (policija, teismai, prokuratūra.) turi laikytis teisėtumo principo, t.y. patys laikytis įstatymų ir jų nepažeidinėti. Jei, “valdžios atstovai, kurie reikalauja laikytis įstatymo ir besąlygiškai jį vykdyti, patys jo nevykdo” [4, p.156], jie lengvai praranda visuomenės pasitikėjimą, reputaciją, paramą ir kalbos apie nusikaltimų prevenciją lieka beprasmiškos. Tokie pavyzdžiai kaip tik skatina atlaidesnį visuomenės požiūrį į įstatymų pažeidimus, nenorą bendradarbiauti, abejingumą, priešiškumą. Tuomet atmosfera visuomenėje tampa palanki nusikalstamumo augimui. Panaši situacija susiklostė pastaruoju metu ir Lietuvoje susikompromitavus aukščiausiems valdžios atstovams, išaiškėjus korupcijos atvejams. Krizė teisėtvarkos institucijose tiesiogiai atsiliepia visuomenei, daro neigiamą įtaką bręstančios kartos socialiniai raidai, kuria nebaudžiamumo atmosferą.Visuomenės pastangomis galima paveikti tiek nusikaltimo priežastis, tiek sąlygas. O pastarosios pirmiausia ir yra “negatyvūs socialiniai faktoriai: trūkumai ir aplaidumas valstybinės valdžios ir valdymo įstaigų, įmonių ir organizacijų veikloje” [4, p.159], socialinių institucijų disfunkcija, amoralus ir lengvabūdiškas nukentėjusiųjų elgesys, žmonių abejingumas ir t.t. [4, p.159]. Kartais žmonių abejingumas yra tiesiog pribloškiantis: girdėdami kaimynų šauksmus, triukšmą, žmonės tiesiog pagarsina televizorių, kad to negirdėtų; abejingai praeina pro gulintį ant važiuojamosios gatvės dalies žmogų, “negirdi” net pistoleto šūvių kaiminystėje! O juk būtent žmonių tarpusavio pagalba, neabejingumu kito bėdoms grindžiama nusikaltimų prevencija. Susirūpinimas artimu gali padėti užkardyti ne vieną nusikaltimą.Turtinių nusikaltimų atveju, daug ką gali nuveikti patys žmonės atidžiau saugodami savo turtą ir taip pablogindami sąlygas jį pavogti. Žinoma, visuomenė visų pirma turi būti informuota apie tai, kaip ji gali apsaugoti pati save ir tokią informaciją ji turi gauti iš nusikaltimų prevenciją atliekančių subjektų. Į tokią savisaugą įeina ir tokios smulkmenos kaip signalizacija automobilyje įrengimas, ar nebepalikinėjimas buto rakto po kilimėliu. Nuo plėšimų apsaugoti save galima, nevaikštant po vieną sutemus blogai apšviestuose vietose ir pan. Kiekvienam visuomenės nariui suvokus savo vertę ir teisę apsaugoti save, skatinama visuomenės savisauga. Kiekvieno asmens veikla, siekiant apsaugoti save, “gali duoti teigiamų rezultatų visose nusikaltimų kontrolės ir prevencijos srityse” [7]. Žmogus turi ir pats rūpintis savo būsto, turto ir asmens saugumu, o taip pat teikti pagalbą teisėtvarkos institucijoms. Žmonės dirbantys socialinėje, pedagoginėje, švietimo srityse apie galimybes apsaugoti save patį ir savo nuosavybę turėtų informuoti ir žmones su kuriais dirba tiesiogiai. Įvairių visuomeninių organizacijų glaudus bendradarbiavimas gali garantuoti operatyvesnę ir įvairiapusiškesnę pagalba didesnę kriminogeninę riziką turinčioms visuomenės grupėms. Susikūriusios gyventojų bendruomenės pagal gyvenamąją vietą gali rūpintis savo gyvenamosios aplinkos didesniu saugumu: geresniu apšvietimu, tvorų užtvėrimu, sargo samdymu ir pan. Bendruomenės vaidmuo ypač svarbus užtikrinant saugią mokyklos aplinką. Visų pirma tėvai turi būti suinteresuoti, kad nei mokykloje, nei prie jos nebūtų platinami narkotikai. Visuomenės inicityva jau reiškiasi šioje srityje susikūrus organizacijai “Tėvai prieš narkotikus”. Žmonės gali pranešti policijai apie nedarnias šeimas, asocialiu asmenis, konfliktus taip sudarydami policijai reaguoti į galimus smurto proveržius.[7]Smurto propagavimas per žiniasklaidą taip pat neigiamai veikia nusikalstamumą, gali paskatinti smurtą visuomenėje, didina jo tolerancija. Tik visuomenės iniciatyva gali rimtai pasipriešinti tokiai žiniasklaidos orientacijai, bet kol kas visuomenė yra gana abejinga šiuo klausimu.[7] Nelegalių prekių ar paslaugų, tam tarpe ir nelegalaus alkoholio, netoliaravimas bei atsisakymas taip pat prisideda prie nusikaltimų prevencijos. [7] Tad kiekvieno visuomenės nario indėlis sprendžiant nusikalstamumo problemą yra be galo svarbus. Visuomenė visų pirma turi būti suinteresuota savisauga ir sudaryti nepalankias sąlygas nusikalstamumui augti. [7]2.2. VISUOMENĖS VAIDMUO VYKDANT INDIVIDUALIĄJĄ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ
Individualioji prevencija taikoma asmenims, linkusiems į nusikalstamą elgesį. Visų pirma tai asmenys, kurie jau yra elgęsi nusikalstamai praeityje. Jų atžvilgiu taikoma tiesioginė prevencija, į kurią siekiama aktyviai įtraukti visuomenę. [4, p.164] Tokių asmenų visuomenė yra linkusi privengti ir žiūri į juos labai neigiamai. Čia susiduriame su stigmatizacijos, dar kitaip vadinamu “etikečių klijavimo” procesu. Jis pasireiškia tuo, kad visuomenė žmogų priskiria tam tikrai kategorijai, šiuo atveju nusikaltėlių, ir tikisi iš jo atitinkamo elgesio bei adekvačiai su juo elgiasi. Stigmatizacijos pasekmė- tai teisto žmogaus izoliacija: nuo jo atsiriboja “padorūs” žmonės, nenorintys “teršti” savo reputacijos; sudėtinga situacija dėl įsidarbinimo: darbdaviai nenori įdarbinti jau kartą teisto žmogaus ir panašios problemos. Kuomet aplinkiniai į tokius žmones žiūri kaip į visuomenės padugnes, jie patys ima apie save taip galvoti. [4, p.164] Toks visuomenės požiūris ir elgesys stumia žmogų į neišvengiamybę: jis ima elgtis taip, kaip iš jo tikimasi; tampa priešiškas kitų žmonių atžvilgiu, ima vogti ar smurtauti, kol galiausiai vėl patenka į įkalinimo įstaigą.Visuomenės nuostatas pakeisti yra be galo sunku. Inicityva turi kilti iš pačios visuomenės, kuriant viešąsias įstaigas, buvusių kalinių paramos ir globos draugijas, labdaros fondus. Kuo dažniau žmonės, tiesiogiai nesusidūrę su teisėtvarkos institucijomis, bendraus ir turės daugiau ryšių su teistais asmenimis, tuo greičiau nyks stigma, stereotipai ir baimė. Visuomenės atvirumas ir tolerantiškumas gali tiesiogiai įtakoti recidyvizmo faktorius. Pirmą ar antrą kartą teistą žmogu sunku pavadinti “užkietėjusiu” nusikaltėliu. Darbdaviai, skatinami valstybės priimti buvusius kalinius, taip pat gali pakeisti savo nusistatymus ir įsitikinti, jog nesuklydo priimdami į darbą iš įkalinimo vietų grįžusius asmenis.
Išskiriami tam tikros padidinto kriminogeniškumo grupės. Tarp jų ir narkotikus ar alkoholį vartojantys asmenys. Jiems turi būti suteikta pagalba ir visuomenės parama. [4, p.164] Atsiriboję nuo šių žmonių mes problemos neišspręsime. Tuo jau seniai įsitikino daugumos išsivysčiusių šalių visuomenės. Priklausomybės ligos yra gydomos nelaukiant, kol žmogus pradės dėl to daryti nusikaltimus. Svarbiausia čia yra visuomenės požiūris į alkoholizmą ar narkomaniją. Jei visuomenė supranta tai kaip valios silpnybę, jos pagalba bus neadekvati. Juk neužtenka narkomanui ar alkoholikui pasakyti: “Nevartok arba blogai baigsi”. Tik tuo atveju, jei tai suprantama kaip liga, kurią reikia gydyti ir tam reikalinga specialistų pagalba, sergantys gaus adekvačią pagalbą: bus nukreipiami į reabilitacijos centrus, o ne į įkalinimo įstaigas. Sergančių alkoholizmu ar narkomanija nepaveiks nei bauda, nei viešieji darbai, nei kitos bausmės. Bet turėdami galimybę rinktis tarp kalėjimo ar gydymo įstaigos, jie tikriausiai rinktųsi pastarąją. Jau vien tokio pasirinkimo atsiradimo galimybei reikalingas geranoriškas visuomenės požiūris į priklausomybę, problemos gilumo ir esmės suvokimas. Šiuo metu žmonės bijo labiau ne pačio alkoholio, ar narkotikų, bet ligos įvardijimo. Taigi šiuo atveju, visuomenė, keisdama savo požiūrį į priklausomybės ligas ir orientuodamasi į pagalbą, o ne į ignoravimą, gali ženkliai sumažinti nusikaltimų, padaromų sergančių žmonių skaičių.Kita padidinto kriminogeniškumo grupė- tai nedarniose šeimose augantys vaikai. [4, p.164] Darni šeima yra tvirtos visuomenės pagrindas. Disfunkcinė šeima nesugeba atlikti pirminių ir pamatinių jai keliamų reikalavimų: tinkamai auklėti vaikus, ruošti juos savarankiškam gyvenimui, tenkinti svarbiausius vaiko poreikius, perteikti jiems pagrindines vertybes bei priimtinas visuomenėje socialinio elgesio normas. Tai ko negauna šeimose vaikai ieško kituose socialinėse grupėse- tam tarpe ir į nusikaltimus linkusiuose bendraamžių grupėse. Pabėgę iš šeimų nuo ten juos slegiančių problemų, smurto ar seksualinės prievartos vaikai, neradę kur prisiglausti, yra priversti vagiliauti, yra išnaudojami kitų nusikaltėlių, įtraukiami į nusikalstamą veiklą ir galiausiai patys tampa nusikaltimų aukomis.Šiuo atveju visuomeninių organizacijų ir visuomenės dėmesys šeimai yra pagrindinė nepilnamečių nusikalstamumo prevencinė priemonė. Rūpinamasi vaiko teisių apsauga, kuriami šeimos centrai, dienos centrai, veikia pedagoginės- psichologinės tarnybos. Tai yra visuomenės atsakas į kylančias problemas šeimose, pagalba vaikui ir kartu nepilnamečių nusikalstamumo prevencija. Žmonės gali padėti sustabdyti vaikų viktimizacijos procesus nelikdami abejingi tam, kas dedasi šalia: nelikdami abejingi smurtą, seksualinę prievartą patiriančiam vaikui, valkataujančiam vaikui. Tai, kad visuomenei rūpi vaikai, aiškiai parodo vykdomos įvairios akcijos: jos sulaukia didelės visuomenės paramos bei dėmesio. Gali būti, kad visuomenės pagalba šioje srityje dar nėra pilnai išnaudojama. Vis dar trūksta informacijos apie galimybes paremti vaikus, socialinių darbuotojų atliekamas funkcijas, išlikęs nepasitikėjimas valstybinėmis institucijomis, vykdančiomis nepilnamečių nusikalstamumo prevenciją.Nepilnamečiams iš specialiųjų globos namų, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų reikalinga daug didesnė ir įvairiapusiškesnė pagalba nei suaugusiems adaptuojantis gyvenime. Čia gali prisidėti visuomeninės organizacijos teikiančios socialinę, materialinę, psichologinę pagalbą bei paramą.Dėmesys jaunimo užimtumo problemoms visuomenėje yra gan didelis. Dauguma žmonių suvokia, kad neturėdami ką veikti ir kuo užsiimti paaugliai kelia neramumus, ardo viešą tvarką, net daro nusikaltimus. “Visuomenėje, ypač tarp jaunimo, vyksta aktyvi vertybių kaita, kuri keičia asocialias normas į socialiai priimtinas ir atvirkščiai. Dėl šios kaitos labai susilpnėja socialinė individo (ne)užimtumo kontrolė. Vertybių kaita vyksta ne tik visuomenėje ar jos grupėse, bet ir asmenybės viduje. Todėl vaiko ar jaunuolio užimtumo pozityvumas ar negatyvumas gali nuolat kisti. Šiam kitimui įtakos turi ir individo psichologinės savybės, ir ją supančios aplinkos pakitimai” [12, p.56].Šiuo metu visuomenėje vertybės nėra aiškios ir konkrečiai apibrėžtos. Gausu pavyzdžių, kad galima gerai gyventi ir nedirbant, kitų žmonių sąskaita. Nuoširdus ir kruopštus darbas tampa jau ne visuomenės pamatine vertybe, o silpnumo požymiu. Politinė situacija, politinės ir teisėsaugos institucijas krečiančios krizės neigiamai atsiliepia jaunimui. Siekiant išvengti šio poveikio tiesioginę nusikaltimų prevenciją vykdančios institucijos, be visuomenės paramos, yra bejėgės. Būtent bendruomenė turi susitelkti siekdama sušvelninti šį poveikį: tiek šeimoje, tiek mokykloje, tiek organizuojant užklasinę veiklą, turi būti akcentuojamos teigiamos vertybės, primenami nekintantys, pastovūs darnaus gyvenimo tarpusavyje postulatai, pateikiami paaiškinimai, nevengiama diskusijų.Didelę žala daro klaidingos visuomenės nuostatos seksualinį išnaudojimą ir skriaudą patyrusių asmenų atžvilgiu. [9] Neretai kasdieniniame gyvenime galime išgirsti komentarus “ji pati kalta”, “pati prisiprašė” ir pan. Tokia nuostata trukdo sėkmingai vykdyti nusikaltimų prevencija, didina pavojų tokių nusikaltimų aukoms pakartotinai tamti nukentėjusiaisiais. Žmonės, turėdami pakankamai informacijos apie tokius nusikaltimus ir teikiamą pagalbą, galėtų nukreipti tokius žmones į pagalbos centrus, o ne paversti juos visuomenės atstumtaisiais. Pagalba nusikaltimų aukoms, kurios sudaro rizikos grupę vėl tapti išnaudojamomis nusikaltėlių, stabdo viktimizacijos visuomenėje procesus ir taip pat prisideda prie nusikaltimų prevencijos. Tačiau tokia pagalba musų visuomenėje dar yra gan naujas reiškinys, jau yra įrodyta didžiulė tokio visuomenės instituto reikšmė. [3, p.57]2.3. VISUOMENĖS INICIATYVA STABDANT NUSIKALSTAMUMĄ IR PAGALBA TEISĖSAUGOS INSTITUCIJOMS IŠAIŠKINANT NUSAKALTIMUS
Neretai teisėtvarkos institucijos, besiaiškindamos nusikaltimą, susiduria su visuomenės apatija, abejingumu, nenoru kištis. Nelieka liudininkų, nesurenkama pilna informacija apie įvykį ir tai trukdo sėkmingai išaiškinti nusikaltimą. Iš vienos pusės situacija paradoksali: juk teisėsauga tarnauja visuomenei ir jos pastangos yra nukreiptos į visuomenės ir kiekvieno jų nario apsaugą. Tad atrodytų, jog visuomenė turi būti suinteresuota padėti jų gerove besirūpinantiems pareigūnams. Tačiau iš kitos pusės žmonės bijo nukentėti nuo nusikaltėlių, jie nepasitiki teisėsauga. Jei jie mano, kad patys teisėsaugininkai gali pažeidinėti įstatymus, remti ar net bendradarbiauti su nusikaltėliais. Ir dar: žmonės tiesiog daug ko nežino, tad yra apatiški. Jie nesidomi tuo, kad vyksta šalia, kol tai nepasibeldžia į jų pačių duris.[11] Juk sakoma:”Ne mano daržas, ne mano pupos”. Tačias situacija gali ženkliai pasikeisti ir teisėsauga gali sulaukti ir sulaukia visuomenės paramos ir pagalbos tuomet:
1) kai garantuoja saugumą liudytojams;2) garantuoja anonimiškumą, sudaro jam sąlygas (anoniminės telefonų linijos);3) pasiūlo atlygį už pagalbą ir suteiktą informaciją (juk mes gyvename materialistinėje visuomenėje);4) didėja pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis;5) kai žinios apie nusikaltimus persikelia “iš svetimo daržo į mūsų pačių” žiniasklaidos, visuomenės informavimo pagalba. [11]O tai , kad be visuomenės pagalbos teisėsauga neišsiverčia liudija tai, kad “iš visų išaiškintų nusikaltimų, policija pati sugeba išaiškinti tik apie 20 proc. Nusikaltimų, o kitus 80 proc.- padedant visuomenei” [A.Sviklas, 13].Policijos ir visuomenės bendradarbiavimo svarbą ir jų tarpusavio santykį dar 1829 metais puikiai nusakė pareigūnas seras Robertas Pylas: “Policija yra visuomenė, o visuomenė yra policija, policija yra tie patys visuomenės nariai, kuriems tiktai mokama, kad visą savo dėmesį skirtų pareigoms, kurios iš esmės yra kiekvieno piliečio- rūpintis bendruomenės gerbūviu ir egzistavimu”[11].Lietuvoje visuomenė gali tiesiogiai dalyvauti sprendžiant sunusikalstamumu susijusias problemas įsijungdama į policijos rėmėjų gretas. Policijos rėmėjas tai netarnaujantis policijoje ar kariuomenėje asmuo, kuris savanoriškai padeda policijai atlikti jos funkcijas. Tam tarpe ir saugoti viešąją tvarką, užkardyti nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus ir juos atskleisti, įgyvendinti teisės pažeidimų prevencijos priemones, padėti nusikaltimų aukoms, lankytis asocialiose šeimose, dirbti su juose augančiais nepilnamečiais sprendžiant nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos klausimus. [8]Kiek visuomenė pasinaudoja šia galimybe tiesiogiai priklauso nuo anksčiau išvardintų veiksnių: abejingumo, apatijos lygio, nepasitikėjimo ar, atvirkščiai, pasitikėjimo policija bei tiesiog noro padėti. Visuomenei be galo svarbu paaiškinti, kad tokia veikla ji visų pirma sprendžia savo problemas ir padeda sau. Nacionalinė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programa taip pat pabrėžia ir įstatymiškai įtvirtina svarbų visuomenės vaidmenį sprendžiant su nusikalstamumu susijusias problemas ir ypač vykdant nusikaltimų prevenciją ir kontrolę:“Nusikaltimų prevencija ir kontrolė gali būti sėkminga, jeigu joje aktyviai dalyvauja visi socialiniai subjektai- teisėsaugos institucijos, kitos viešojo administravimo institucijos, savivaldybių institucijos, verslo bendruomenė, visuomeninės organizacijos ir individualūs asmenys” [7].Svarbu suinteresuoti ir suaktyvinti visuomenę, sudaryti jai galimybes spręsti jos problemas, o aktyvi visuomenė jau gali veikti ir net formuoti pačią valstybės politiką nusikalstamumo atžvigiu.[7]Štai, pavyyzdžiui, smurto prieš vaikus nustatymas, identifikavimas ir užkardymas tiesiogiai priklauso nuo visuomenės požiūrio į šį reiškinį. Daugeliu atveju smurtas registruojamas tik tuo atveju, kai “tėvelis perlenkia lazda ir vaikas atsiduria traumatologiniame skyriuje” ir tai ne visuomet. Juk ką reiškia vaiko žodis priš suaugusiojo, o jei dar vaikas yra prigasdintas tylėti? Tačiau netylėti turi žmonės, kurie pastebi tokius atvejus, o informuoti apie tai vaikų teisių apsaugos tarnybas. Jos neturi pakankamai žmonių, kad aplankytų visas šeimas, o tuo labiau neatlieka seklių funkcijų. Bet tokį darbą gali atlikti kaimynai, artimieji, pedagogai ar net vaiko draugai, t.y. kiekvienas visuomenės narys. Jie gali užkirsti kelią smurtui prieš vaiką. [10] Kova su korupcija galima tik visuomenės pagalbos ir pritarimo tam atveju. Tol kol žmogus į kyšio davimą žvelgs atsainiai, kaip į priimtiną elgesį, kova su korupcija bus pralaimima. Tik visuomenė gali aktyviai pasipriešinti korupcijai pati būdama suinteresuota tuo. Pranešimai apie korupcijos atvejus, kad ir nuskambėję žiniasklaidoje, turi didelį poveikį tokio pobūdžio nusikalstatumui, ardo nebaudžiamumo atmosferą. [7]3. VISUOMENĖS GALIMYBĖS PRISIDĖTI PRIE NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJOS
Kaip jau įsitikinome, nusikalstamumas “neegzistuoja pats savaime, nėra izoliuotas nuo visuomenės gyvenimo. Jis susijęs su daugybe kitų socialinių procesų, yra nuolat jų veikiamas ir pats daro poveikį šiems procesams. Tad ir spręsti šią problemą neįmanoma be pačios visuomenės pagalbos, paramos ir iniciatyvos. O norint pakeisti socialinio reiškinio dinamiką, turime keisti pačią visuomenę: žmonių nuostatas, poreikių tenkinimo būdus, tradicijas. Visuomenė, tai visų pirma žmonės ir jų tarpusavio santykiai bei ryšiai. Labai svarbu kiekvienam visuomenės nariui suprasti, ką jis gali padaryti, siekdamas apsaugoti save bei savo artimą, ir tokiu būdu prisidėti sprendžiant globalines nusikalstamumo problemas.
Žmogus, kaip viuomenės narys, gali:– užkirsti kelią nusikaltimui, operatyviai apie jį pranešdamas;– užkirsti kelią smurtui prieš vaiką šeimoje, gyvenančioje kaiminystėje, pranešadamas apie tai vaiko teisių apsaugos ir gynimo tarnyboms;– aktyviai ir tiesiogiai dalyvauti nusikaltimų prevencijoje policijos rėmėjo vaidmenyje;– padėti skurstančioms šeimoms ir vaikams meterialiai ir moraliai tiek tiesiogiai, tiek per labdaros fondus ar organizacijas;– suteikti informaciją nuo priklausomybės ligos kenčiančiam žmogui ar jo artimiesiems apie galimą pagalbą ir gydymą, nukreipti juos į reabilitacijos centrą;– bendradarbiauti su policija, teikti informaciją;– kalbėti su vaikais apie pagrindines visuomenės vertybes, jų laikymosi būtinybę ir naudą;– rūpintis savo sveikatos, turto ir būsto apsauga, naudotis draudikų paslaugomis, siekiant sumažinti galimo nusikalstimo žalą…Visuomenė gali:– orientuodamasi į pagalbą, o ne į izoliaciją, kurti paramos ir tolerancijos atmosferą priklausomybės ligomis sergančių asmenų, teistų asmenų atžvilgiu;– aktyviai dalyvauti kuriant ir vykdant valstybinę nusikaltimo prevencijos politiką;– atkreipti dėmesį į viktimizacijos procesus ir jiems priešintis; skirti didesnį dėmesį nusikaltiomų aukoms;– teritoriniu pagrindu besikuriančių bendruomenių pagalbą, kurti saugesnę artimą gyvenamąją aplinką;– žiniasklaidos, švietimo įstaigų pagalba kalbėti apie pamatines bendražmogiškas vertybes ir jų svarbą; neišsižadėti idealizmo… Šie galimybių sąrašai toli gražu nėra išsamūs ar pilni. Juos gali papildyti kiekvienas iš mūsų paklausęs savęs, ką jis galėtų padaryti, kad šiame pasaulyje mums visiems gyventi būtų saugiau…LITERATŪRA
1. Andriulis V. Nusikaltimų prevencijos patirtis Lietuvoje 1918-1940 m. : antologinė apžvalga. – Vilnius, 2000, 286 p.2. Justickis V. Kriminologija. 1d.,- Vilnius, 2001, 440p.3. Karmen A. Crime victims: an introduction to victimology. – Wadsworth, 2001, 404p.4. Kriminologija / ats. red. J.Bluvšteinas.-Vilnius, 1994, 342 p.5. Leonavičius J. Sociologijos žodynas. – Vilnius, 1993, 283 p.6. Lietuvių enciklopedija. Tomas 34.- Boston, 1966, 640 p.7. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimas Nr. IX-1383 “Dėl nacionalinės nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos patvirtinimo // Valstybės žinios. 2003. Nr.32-1318.
8. Lietuvos Respublikos Policijos rėmėjų įstatymas // Valstybės žinios. 1998. Nr. 60-17059. Lietuvos Respublikos Seimo ir Mokslo ministro 2003 m. lapkričio 28 d. įsakymas Nr. ISAK-1699 “Dėl prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevencinės švietimo 2003-2004 metų programos” // Valstybės žinios. 2004. Nr. 13-389.10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 200m. sausio 11 d. nutarimas Nr.29 “Dėl nacionalinės programos prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą” // Valstybės žinios. 2000. Nr. 5-144.11. Nusikalstimų stabdytojai. Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centras. htpp://www.nplc.lt/vz/vz6.htm (žiūrėta 2004-09-16).12. Sakalauskas G., Gečėnienė S, Greževskis B. ir kt. Vaikų ir jaunimo neužimtumas ir nusikaltimų prevencija: situacijos analizė ir metodinės rekomendacijos. – Vilnius, 2000, 200p.13. Sviklas A. Apie pilietinę savisaugą. Konferencijos Telšių K.Pranauskaitės viešojoje bibliotekoje “Pilietinė savisauga” medžiaga. 2001. htpp://www.nplc.lt/reng/ren28