Vietos savivaldos samprata ir principai

TURINYS

ĮVADAS 2
I. VIETOS SAVIVALDOS SAMPRATA 3
1.1. Vietos savivaldos sąvoka ir istorinė raida 3
1.2. Vietos savivaldos ir jų institucijų bendroji charakteristika 7
II. VIETOS SAVIVALDOS PRINCIPAI 10
2.1 Savivaldybės ir valstybės interesų derinimas. Savivaldybių santykiai su valstybės institucijomis 11
3.2 Tiesioginis toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių dalyvavimas tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose ir peticijose 15
3.3. Savivaldos institucijų bei jų pareigūnų atskaitingumas gyventojams 17
3.4. Viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę 18
3.5 Teisėtumas ir socialinis teisingumas. Žmogaus teisių ir laisvių gerbimas 20
3.6. Ekonominis savarankiškumas 21
IŠVADOS 23
LITERATŪRA 24ĮVADAS
Plečiantis demokratiniam Sąjūdžio judėjimui Lietuvoje atsirado prielaidos savarankiškesnei valdžios ir valdymo institucijų veiklai. Priėmus Laikinąjį Pagrindinį įstatymą susidarė sąlygos pereiti nuo ceentralizuoto partinio valdymo prie demokratinės valstybės su decentralizuotu valdymo kūrimo. Esant decentralizavimui, centrinės valdžios funkcijos yra perduodamos savivaldybėms. Taip pat, esant nuosekliai valdymo decentralizacijai galima įgyvendinti demokratiją ir suteikti pirmenybę žmogaus teisėms ir laisvėms. Vietos savivalda – ne tik gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir galia pagal įstatymus savarankiškai ir laisvai reguliuoti, tvarkyti visuomenės reikalus bei tenkinti vietos gyventojų poreikius, bet taip pat ir visuomenės teritorinės organizacijos būdas vietos bendruomenės socialiniams, ekonominiams reikalams tvarkyti. Savivaldos vykdytojai yra visi bendruomenės nariai irr, kad tiek savivalda, tiek demokratija nebūtų tik popierinės teisės reikia, kad visuomenė nebūtų pasyvi. Visi vietos savivaldos principai labai svarbūs savivaldybių veikloje. Savivaldybės ir valstybės interesų derinimas, ekonominis savarankiškumas, socialinis teisingumas, teisėtumas, viešumas – tai pagrindiniai vietos savivaldos principai. Savo da

arbe aš pasistengsiu detaliai išdėstyti pagrindinius vietos savivaldos principus, vietos savivaldos esmę, trumpai aptarsiu vietos savivaldos istorinę raidą, bei savivaldybių santykius su valstybės institucijomis.I. VIETOS SAVIVALDOS SAMPRATA
1.1. Vietos savivaldos sąvoka ir istorinė raida
Įvairiais visuomenės raidos etapais žmonės nevienodai suvokė demokratiją ir vieną jos pasireiškimo formų – savivaldą. Tam įtakos turėjo gyventojų politinis brandumas, laikmečio savybės, teisinė kultūra ir panašiai. Demokratinė valdžia pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir laisvę, taip pat demokratinėje valstybėje siekiama tenkinti daugumos valią. Demokratiją sunku įgyvendinti piliečių tiesiogiai neįtraukus į visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais, kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais klausimais. Taigi, viešųjų reikalų tvarkymas negali būti nutolęs nuo gyventojų bendruomenės. Savivalda – toks visuomenės organizavimosi procesas, kurio metu visuomenė savarankiškai pasirenka elgesio variantą prisitaikydama jį prie savo sąąlygų.
Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose dokumentuose savivalda apibrėžiama panašiai, tačiau nevienodai. Dabar galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme 1 str. nurodoma, kad “Vietos savivalda – tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius”. Europos vietos savivaldos chartijoje [5, 3str.] vietos savivalda reiškia vietos valdžios organų teisę ir galią įstatymo nustatytose ribose savo atsakomybe ir
r pagal vietos gyventojų interesus reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį. Šią teisę įgyvendina tarybos ar susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metu išrinkti nariai, kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta galimybės rengti referendumus, kreiptis į piliečių susirinkimus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia statutas. Europos vietos savivaldos chartija yra ratifikuota, o tai reiškia, kad mūsų valstybė yra įsipareigojusi suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių reikalavimų. Duoti apibrėžimai įvertina vietos savivaldą kaip procesą (veiklą), siekiant įstatymų nustatytose ribose visapusiškai patenkinti teisėtus savivaldžios teritorijos gyventojų interesus, o savivaldybę – kaip demokratijos materializavimo priemonę organizuoti ir praktiškai įgyvendinti tokio proceso, t. y. savivaldos, vyksmą.
Savivalda grindžiama dviem esminėmis nuostatomis: valstybinės valdžios decentralizavimu ir socialinio – ekonominio valdymo debiurokratizavimu. Kiekvienos savivaldybės paskirtis – kurti, tobulinti ir pertvarkyti ekonominę, socialinę, kultūrinę ir ekologinę valdomos teritorijos sandarą, derinant savivaldžios bendruomenės ir valstybės interesus. Vietos savivaldos koncepcija (pažiūrų sistema; proceso samprata) gali būti suprasta tik vertinant savivaldą neatsiejamai nuo ekonominio ir visuomeninio vystymosi. Savybės, kurios kokybiškai būdingos vietos savivaldai kaip procesui, pasireiškia per atskaitingų rinkėjams savivaldybinių organizacinių struktūrų tarpusavio sąveiką su centriniais valstybinės valdžios organais, kitomis savivaldybėmis.
br />Savivaldos idėja atsirado dar viduramžiais. Savo užuomazgoje ji buvo suvokiama kaip alternatyva diduomenės viešpatavimui. Pasaulinė praktika rodo, kad jau nuo senų laikų bandoma derinti centrinį krašto valdymą su vietiniu. Valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose (miestuose, apskrityse, gyvenvietėse) vietos gyventojai per savo išrinktas institucijas siekė savarankiškai tvarkyti įvairius visuomenei svarbius klausimus, atstovauti savo interesams aukštesniosiose instancijose. Lietuvoje seimeliai egzistavo nuo 1566 iki 1863 m. Tai buvo LDK apskrities valdžios organas, to organo suvažiavimas . Jų buvo įvairios paskirties – rinkiminiai (rinko kandidatus į apskrities pareigūnus), tribunoliniai, ūkiniai (sprendė vietos finansini.us bei administracinius klausimus) ir kt. Nuo 1795 metų palaipsniui pradėta diegti Rusijoje egzistavusi regionų valdymo sistema.
Vienas svarbiausių faktorių, sąlygojančių dabartinio vietos savivaldos instituto bruožus, yra praeities politinės tradicijos ir politinė istorija. Lietuva, turi gilias vietos savivaldos ir jos teisinio reglamentavimo tradicijas.
1918 m. lapkričio 11 d. ėmė veikti pirmoji Lietuvos Vyriausybė, kurios svarbiausiais uždavinys buvo organizuoti centrinę ir vietinę valdžią, garantuoti krašto ir gyventojų saugumą okupantams pasitraukus. Tų pačių metų lapkričio 24 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje Šiaulių miesto Taryba buvo išrinkta demokratiškai. Nuo 1918m. vasario 16 d. nepriklausomybės paskelbimo iki 1940 m. birželio 14 d. okupacijos buvo priimti ir veikė trys Vietos savivaldybių įstatymai, kurie vienas nuo kito gana ženkliai skyrėsi.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos vietos savivaldybių įstatymas priimtas Valstybės Tarybos posėdyje 1919 m. sp
palio 10 d. . Rinkti ir būti išrinktais turėjo teisę piliečiai, sulaukę 21 metų amžiaus . 1918-1919 metų vietinės savivaldos istorijos tyrinėjimai leidžia padaryti keletą išvadų: nepaisant itin nepalankių sąlygų vietinė savivalda kūrėsi greitai; visuotiniai demokratiniai rinkimai į Šiaulių miesto Tarybą buvo svarbi besiformuojančios Lietuvoje demokratijos užuomazga. Savivaldybių įstatymas pirmaisiais mūsų gyvenimo laikais padėjo susiorganizuoti mūsų savivaldybėms, o per jas ir pačiai valstybei. Vėliau, 1924 metais, Seimas išleido savivaldybių įstatymo pakeitimus, sustiprinusius valdymo centralizaciją bei centrinio aparato įtaką apskričių ir valsčių savivaldybėms, įvedė aukštesnius rinkimų teisių cenzus. 1929 metais rugsėjo 7 d. buvo priimtas antrasis savivaldybių įstatymas visos vietos savivaldos ašimi padarė patį žemiausią tuometinio Lietuvos teritorijos administracinio padalijimo lygą – seniūniją, visus vietos reikalus pavesdamos tvarkyti būtent joms. Visoms aukštesniosioms vietos savivaldos pakopoms – valsčiams, apskritims, kaip sudėtiniam žemesniųjų dariniui, priklausė tik tie klausimai, kuriuos spręsti pasiūlydavo žemesniosios pakopos (t. y. seniūnijos – valsčiams, valsčiai – apskritims).
Vietos savivaldybių teisinis statutas buvo įtvirtintas nuolatinėje 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Joje vietos savivaldybių statuso nuostatai išdėstyti skyriuje “Vietos savivaldybė”. 1938 m. Konstitucijoje nebebuvo atskiro vietos savivaldybėms skyriaus. Atskiro skyriaus apie savivaldybes 1938 m. Konstitucijoje nebuvimas, straipsnių vieta rodo jų teisinio statuso politinėje sistemoje ryškų pasikeitimą, patvirtina aiškią konstitucinio užtikrinimo apribojimo tendenciją .
Vietos savivaldybių institucijų priežiūrą vykdė vykdomosios valdžios institucijos ir teismas. Vyriausybės ir jai pavaldžių tarnybų priežiūra pamažu stiprėjo. Vykdomosios valdžios institucijų priežiūra buvo stiprinama, suteikiant jai teisę prižiūrėti savivaldybių veiklą tikslingumo požiūriu (nuo 1929 m. ), jų institucijų sudarymą ir personalinę sudėtį, plečiant ir kartu griežtinant savivaldybių nutarimų priežiūrą .
Plečiantis demokratiniam Sąjūdžio judėjimui Lietuvoje atsirado prielaidos savarankiškesnei valdžios ir valdymo institucijų veiklai. Atkuriamasis Lietuvos Respublikos Seimas 1990 m. kovo 11 d. , išreikšdamas tautos valią, nutarė ir iškilmingai paskelbė Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo aktą . Laisva piliečių valia išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba Laikinuoju Pagrindiniu įstatymu (Konstitucija) sudarė sąlygas pereiti nuo centralizuoto partinio valdymo prie demokratinės valstybės su decentralizuotu valdymo kūrimu. Vietos savivaldos pagrindų įstatymu suteikta vietos savivaldos teisė vietos valdžios organams – miestų, rajonų, gyvenviečių ir apylinkių taryboms. Sprendžiant iš Vietos savivaldos pagrindų įstatymo nuostatų, atrodė, kad sudarytos teisinės sąlygos penkis dešimtmečius egzistavusią Liaudies Deputatų Tarybų su jų Vykdomaisiais komitetais sistemą realiai pertvarkyti. į vietos savivaldos sistemą, būdingą demokratinei, decentralizuotai valstybei. Tačiau to padaryti dar kurį laiką nepavyko. Vietos savivaldos institucijos ir toliau tiek teisiniuose aktuose, tiek realiame gyvenime tebebuvo traktuojamos kaip sudėtinė valstybės valdžios ir valdymo organų dalis.
1990 – 1992 m. laikotarpiu terminai “vietos savivalda” ir “savivaldybė” iš esmės mažai kuo realiai besiskyrė nuo iki 1990 metų buvusios hierarchinio pavaldumo santykiais susaistytos valdymo sistemos . Pradžią esminiam lūžiui vietos savivaldos sistemoje davė Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimas. Joje vietos savivaldai skirtas X skirsnis ir 6 straipsniai. Konstitucinės normos dėl vietos savivaldos buvo rengiamos atsižvelgiant ir į Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas bei reikalavimus. Ypač svarbią reikšmę valdymo sistemai ir vietos savivaldos raidai Lietuvoje turėjo tai, kad pagal 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją vietos savivaldos institucijos jau nebebuvo traktuojamos kaip valstybinės valdžios sudėtinė dalis.
1995 m. buvo priimtas įstatymas “Dėl Lietuvos savivaldybių asociacijos pagrindinių nuostatų”, sudaręs teisines prielaidas įsteigti aukščiausiąją savivaldybių bendradarbiavimo organizaciją – Lietuvos savivaldybių asociaciją. Įstatymas nustatė tik pagrindines jos organizavimo bei veiklos nuostatas. 1996 metais Lietuva pasirašė dvi bene svarbiausias vietos savivaldos tarptautines sutartis:
1) 1996 m. birželio mėn. pasirašyta Bendroji Europos konvencija “Dėl bendradarbiavimo per sienas tarp teritorinių bendrijų ir valdžios institucijų “. LR Seimas Konvenciją ratifikavo 1997 m. balandžio mėnesį ir ji įsigaliojo 1997 m. rugsėjo mėnesį.
2) 1996 m. lapkričio mėnesį pasirašyta Europos vietos savivaldos Chartija. LR Seimas Konvenciją ratifikavo 1999 m. gegužės m. 25 d.1.2. Vietos savivaldos ir jų institucijų bendroji charakteristika
Vietos savivaldą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vietos savivaldos ir kiti įstatymai, parengti įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos X skirsnio nuostatas. Pagrindinės normos, reglamentuojančios savivaldybių veiklą, aprašytos Konstitucijos X skirsnio “Vietos savivalda ir valdymas” 119-124 str.: savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams; savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldybių tarybas, renkamas trejiems metams, remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu; savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai; savivaldybės turi teisę sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą, įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas; savivaldybių tarybos dėl jų teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą; savivaldybės gali įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų, reikalingų jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams statyti bei eksploatuoti.
Vietos savivaldos įstatymas : nustato bendrą savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką; padalija savivaldos institucijų kompetenciją į savarankiškąją ir valstybės pavestąją (deleguotąją), nustato skirtingą savivaldos institucijų savarankiškumo ir atsakomybės laipsnį; įteisina savivaldos ekonominės veiklos pagrindą – savivaldybės nuosavybę, nustato savivaldybės finansų tvarkymo bendruosius reikalavimus; nustato valstybės ir savivaldos institucijų santykių pobūdį – savivaldos institucijos nėra pavaldžios valstybės institucijoms; nustato savivaldybių veiklos teisines garantijas, kurios užtikrina joms teisinę gynybą ir nuostatą, kad savivaldybių teisės negali būti varžomos ar ribojamos, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus.

Vietos savivaldos institucijos pagal įstatymo priskirtą savarankiškąją kompetenciją turi veikimo, iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę, kiek tai leidžia galiojantys teisiniai aktai. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnį savivaldos institucijų savarankiškoji kompetencija įgyvendinama per savivaldybių tarybas, kuri priima svarbiausius sprendimus. Savivaldos institucijos sprendžia, nagrinėja vietinio lygio klausimus. Kai kurios savarankiškosios kompetencijos klausimus savo sprendimu įstatymas jai leidžia perduoti vykdomosioms institucijoms – merui arba valdybai. Vietos savivaldos įstatymo 16 str. nustato valstybės deleguotąją kompetenciją: savivaldos institucijos atlieka civilinės metrikacijos funkcijas, tvarko savivaldybių ir valstybinių bei privataus kapitalo įmonių, visuomeninių organizacijų registrą, įgyvendina antrinę sveikatos priežiūrą, taip pat gali valdyti valstybinius parkus (nacionalinius ir regioninius), organizuoti savivaldybių policiją, civilinę ir priešgaisrinę saugą, įgyvendinti kitas įstatymų deleguotas funkcijas. Savivaldos institucijos, įgyvendindamos deleguotas valstybės funkcijas, vadovaujasi įstatymais, vykdo Vyriausybės nutarimus.
Savivaldybės tarybos statutas reglamentuoja tarybos veiklą ir struktūrą, kuris tvirtinamas ir gali būti keičiamas tik tarybos posėdyje. Taryba savo įgaliojimus vykdo svarstydama ir spręsdama klausimus savo, komitetų bei komisijų posėdžiuose, frakcijų ir grupių pasitarimuose. Taryba susideda iš savivaldybės tarybos narių, kurių skaičius priklauso nuo gyventojų konkrečioje savivaldybėje skaičiaus, bei svyruoja nuo dvidešimt vieno iki penkiasdešimt vieno. Taryba svarstomais klausimais priima sprendimus, organizuoja jų įgyvendinimą ir kontrolę. Taryba savo darbą paprastai planuoja tarybos statuto nustatyta tvarka. Tarybos darbo plano projektą rengia meras, gavęs tarybos komitetų, frakcijų, komisijų, valdybos ir tarybos narių siūlymus. Savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą organizuoja meras.
Tarybos komitetai – tai tarybos institucija, sudaroma iš tarybos narių klausimams preliminariai nagrinėti, rengti ir teikti t.arybai, merui, valdybai bei kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų ir vykdomi tarybos, mero, valdybos sprendimai. Tarybos komitetų skaičių, jų pavadinimus, veiklos sritis ir narių skaičių nustato taryba.
Sudėtingiems, skubiems, svarbiems ir kitiems klausimams spręsti ar siūlymams, išvadoms parengti taryba iš savo narių gali sudaryti komisijas. Sudarant atitinkamą komisiją, apibrėžiamas jos veiklos tikslas, darbo trukmė, užduotis, narių skaičius, mero teikimu išrenkamas pirmininkas.
Vietos savivaldos įstatymo 10 str. numato, kad jei sudaroma kolegiali institucija – valdyba, meras jai vadovauja, pirmininkauja posėdžiams, pasirašo sprendimus savarankiškosios kompetencijos klausimais. Meras turi teisę nepasirašyti valdybos sprendimų valstybės priskirtosios kompetencijos klausimais, jeigu šie, jo nuomone, prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ar Vyriausybės nutarimams.
Kontrolierius – tai vietos savivaldos institucija, kurią savo įgaliojimų laikui skiria taryba. Kontrolierius, neviršydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir tarybos sprendimų nustatytų įgaliojimų prižiūri, kaip naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos, ar teisėtai, tikslingai ir efektyviai eksploatuojama savivaldybės nuosavybė, taip pat savivaldybei patikėta valstybės nuosavybė.
Nagrinėjant vietos savivaldos sistemą, reikia atkreipti dėmesį į dvi principines nuostatas. Pirma, savivaldos organai funkcionuoja glaudžiai bendradarbiauja su savivaldžioje teritorijoje esančių įmonių, organizacijų kolektyvais, visuomeniniais dariniais, politinėmis partijomis. Antra – užtikrina ir sudaro sąlygas, kad kiekvienas gyventojas galėtų nevaržomai prisidėti prie visuomeninių reikalų valdymo, o tai turi grįžtamą teigiamą poveikį vietos savivaldos plėtrai.II. VIETOS SAVIVALDOS PRINCIPAI
Principas – tai pagrindinė kurios nors teorijos, koncepcijos idėja, pagrindinis teiginys. Vietos savivaldos principus suvokiame kaip bendras, esmines ir sąmoningas žmonių savarankiškos veiklos taisykles įstatymų nustatytose ribose spręsti savo ir gyvenamosios vietovės tvarkymo reikalus, realizuojant priimtus sprendimus. Tai pagrindinės mokslinės idėjos, kuriose atsispindi pažinti visuomenės vystymosi dėsningumai, į kuriuos atsižvelgiant nukreipiama tarybų veikla, jos vystymasis.
Principų realizavimas nemažai priklauso nuo savivaldybėse dirbančiųjų žmonių, o ne suformuluotų joms tikslų. Iškildami kaip bendros taisyklės ir normos, vietos savivaldos principai formuojasi žmonių kasdienio gyvenimo praktikos ir ankstesniųjų kartų sukauptos patirties pagrindu. Taigi, vietos savivaldos principams būdingas ir subjektyvumas, nes juos formuluoja ir įgyvendina atskiri subjektai – žmonės arba jų grupės. Savivaldos principus suvokiame kaip pagrindines valdžios ir valdymo organų, taip pat žmonių, kuriems tenka valdyti ekonominius ir socialinius procesus, veiklos taisykles. Diegiant savivaldos principus, svarbu išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis įmanoma realiai juos realizuoti ir kokiomis jie lieka tiktai deklaravimo elementais. Europos vietos savivaldos chartijoje [5, 2 str.] nurodyta, kad “vietos savivaldos principas turi būti numatytas Konstitucijoje ir pripažintas šalių vidaus teisėje”. Sutinkamai su šia nuostata Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas [2, 4 str.] numato, kad savivalda realizuojama vadovaujantis šiais principais:
1. savivaldybės ir valstybės interesų derinimo;
2. tiesioginio toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių dalyvavimo savivaldybės tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose ir peticijose;
3. savivaldos institucijų bei jų pareigūnų atskaitingumo gyventojams;
4. viešumo ir reagavimo į gyventojų nuomonę;
5. teisėtumo ir socialinio teisingumo;
6. ekonominio savarankiškumo;
7. žmogaus teisių ir laisvių gerbimo.
Dabar aš plačiau apžvelgsiu kiekvieną principą.2.1 Savivaldybės ir valstybės interesų derinimas. Savivaldybių santykiai su valstybės institucijomis
Savivalda nėra vietos savivalė ir neturi prieštarauti bendriesiems valstybės interesams. Iš esmės savivalda yra bendra valstybės valdymo dalis, o pats valstybės valdymas yra ne kas kita kaip nacionalinė savivalda platesniame teritoriniame kontekste. Savivaldybės palengvina atlikti valstybei keliamus uždavinius ir tuo pačiu laiduoja, kad tos funkcijos bus kokybiškiau įgyvendintos vietose. Vietos savivaldos įstatymas [2, 1 str. ] numato, kad “Vietos savivalda – tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius”. “Savivaldybė – tai valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio gyventojų bendruomenė turi valstybės laiduotą savivaldos teisę”. Savivaldybėms Seime, santykiuose su Lietuvos Respublikos Prezidentu, Vyriausybėje ir tarptautinėse organizacijose atstovauja Lietuvos savivaldybių asociacija . Pasaulinėje vietos savivaldos deklaracijoje nurodyta, kad savivaldybės, remdamosi savo valdžia, turi teisę kurti asociacijas savo bendriems interesams apsaugoti ir remti, taip pat atitinkamoms paslaugoms savo nariams teikti . Vietos valdymo organų teisė jungtis į asociacijas bei bendradarbiauti su analogiškomis institucijomis deklaruojama ir Europos vietos savivaldos chartijos 10 str. : “Vietos valdymo organai, vykdydami įgaliojimus, turi teisę bendradarbiauti ir laikydamiesi įstatymų kurti konsorciumus su kitais vietos valdymo organais, kad galėtų įgyvendinti bendrus uždavinius”. Asociacijos tikslingumas deklaruojamas ir vietos savivaldos įstatymo 25 str. Teisiniu požiūriu tai juridinio asmens teises turinti ne pelno organizacija, kurios nariai moka nario mokestį. Jos paskirtis – atstovauti savo narių, t. y. savivaldybių interesams valstybės valdžios ir valdymo institucijose bei tarptautinėse organizacijose. Asociacijos veikla grindžiama narių savanoriškumo, demokratijos ir valdžios decentralizavimo principais. Asociacija siekia Lietuvoje įgyvendinti Europos vietos savivaldos chartijos nuostatus, organizuoti ir koordinuoti narių veiklą. Iš esmės tai atitinka valstybės ir vietos savivaldos valdymo institucijų santykius, būdingus demokratinėms viešojo administravimo sistemoms.
Tiesiogiai su savivaldybėmis susijęs Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas. Štai šio komiteto veiklos kryptys, kurio įtvirtintos Seimo statuto 69 str.:

1) Seimo pavedimu arba savo iniciatyva rengti teisės aktų projektus valstybės valdymo bei viešojo administravimo, teritorinių struktūrų pertvarkymo, vietos savivaldos darbo organizavimo, finansavimo ir ekonominio savarankiškumo klausimais;

2) svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, rengti dėl jų išvadas ir pasiūlymus valstybės valdymo, viešojo administravimo bei vietos savivaldos reformos, valstybės teritorijos administracinio suskirstymo, valstybės tarnybos ir vietos savivaldos teisinių santykių reglamentavimo klausimais;

3) svarstyti Vyriausybės programos valdymo ir viešojo administravimo bei vietos savivaldos reformos nuostatas;

4) svarstyti ir pateikti Seimui išvadas pagal komiteto kompetenciją dėl valstybės institucijų vadovų ir kitų politinių pareigūnų, kuriuos skiria Seimas, kandidatūrų;

5) svarstyti Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekto skyrius, kartu su kitais komitetais rengti išvadas dėl valstybės ir savivaldybių biudžetų vykdymo;

6) aprobuoti Seimui teikiamus Vyriausybės pasiūlymus dėl valstybės teritorijos administracinio suskirstymo ir atskirų savivaldybių ar apskričių teritorijų ribų nustatymo;

7) teikti Seimui išvadas dėl laikinojo tiesioginio valdymo įvedimo pagrįstumo ir naujų rinkimų į savivaldybių tarybą datos nustatymo;

8) nagrinėti Seimo, jo valdybos ar Seimo Pirmininko pavedimu komitetui perduotus .jo kompetencijai priskirtus klausimus;

9) svarstyti Lietuvos savivaldybių asociacijos pasiūlymus dėl rengiamų įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų vietos savivaldos plėtros klausimais;

10) atliekant parlamentinę kontrolę, išklausyti valstybės valdymo ir vietos savivaldos institucijų informacijas bei pranešimus, kaip vykdomi Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai komiteto kompetencijai priskirtais klausimais, teikti su tuo susijusius pasiūlymus ir rekomendacijas Seimui ir Vyriausybei bei Lietuvos savivaldybių asociacijai.
Taigi šio komiteto veiklos kryptys yra spręsti savivaldybių ekonominės, socialinės ir organizacinės veiklos problemas, teikti savivaldybių taryboms metodinę pagalbą savivaldos reformos įgyvendinimo klausimais, vykdyti savivaldos institucijų parlamentinę kontrolę, teikti siūlymus ir išvadas dėl jų veiklos gerinimo.
Seimo komitetai ir komisijos, kai nagrinėjami įstatymų ir kitų teisės aktų projektai, susiję su savivaldybių veikla turi teisę prašyti Lietuvos savivaldybių asociacijos pateikti išvadas ir siūlymus dėl nurodytų projektų ir gautas išvadas bei siūlymus svarstyti savo posėdžiuose, kviesti į posėdžius asociacijos atstovus. Skundus dėl savivaldos institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai.
Prezidentas tiesioginiams ryšiams su savivaldybėmis palaikyti turi vyresnįjį referentą. Jis gali organizuoti konsultacijas su Vyriausybės nariais, ministerijų, rengiančių teisės aktų vietos savivaldos institucijoms aktualiais klausimais projektus, atstovais, rengti susitikimus su savivaldybių vadovais, kurių metu keičiamasi nuomonėmis dėl aktualių problemų ir susitariama kompetencijos ribose padėti jas spręsti .
Vietos savivaldos institucijos nėra pavaldžios Vyriausybei. Vyriausybė vietos savivaldos institucijų veiklą įtakoja teisinėmis priemonėmis (nustato tvarkas, taisykles ir kt. ) ir ekonominėmis priemonėmis (nustato normas, normatyvus ir pan. ), bendrosios kompetencijos klausimus sprendžia lygios partnerystės pagrindais. Vyriausybė ir jai pavaldžios valstybės institucijos apie reikalų, susijusių su savivaldybės interesais, svarstymą privalo pranešti atitinkamoms vietos savivaldos institucijoms ir išnagrinėti tos savivaldybės tarybos pateiktus joms siūlymus . Savivaldybių merai (jų pavaduotojai) gali dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose, kai svarstomi klausimai, prie kurių rengimo jie prisidėjo arba kiti juos tiesiogiai liečiantys klausimai. Savo nuomonę jie gali pareikšti posėdžio pirmininkui leidus. Meras ar mero pavaduotojas yra tiesiogiai atsakingi už valstybės priskirtų funkcijų vykdymą savivaldybėje. Jei jos nevykdomos arba blogai vykdomos, Vyriausybė apie tai praneša tarybai. Jeigu per nustatytą laiką trūkumai nepašalinami, Vyriausybė savo nutarimu kreipiasi į tarybą dėl mero ar jo pavaduotojo atleidimo. Jeigu taryba mero ar mero pavaduotojo neatleidžia, Vyriausybė kreipiasi į Seimą dėl tiesioginio valdymo įvedimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnis skelbia, kad “Įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje Seimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą”. Savivaldybės teritorijoje laikinai, bet ne ilgiau kaip iki kadencijos pabaigos, gali būti įvestas tiesioginis valdymas. Įvedus tiesioginį valdymą, savivaldybės taryba ir jos suformuotos vykdomosios institucijos netenka savo įgaliojimų. Siūlymą laikinai įvesti tiesioginį valdymą Seimui pateikia Vyriausybė, o išvadas dėl tokio siūlymo pagrįstumo teikia Seimo valdymo reformų ir savivaldybių komitetas. Savivaldybė, negali prisiimti vykdyti tų funkcijų, kurios nepriklauso vietos reguliavimo sričiai. Tuo pačiu centrinės valdžios ir valdymo institucijos negali mažinti savivaldybės savivaldos teisių arba kištis į pagrindinių savivaldybės kompetencijai priklausančių funkcijų sritį ir taip siaurinti vietos savivaldos teises. Savivaldybės savo atsakomybe privalo saugoti ir ginti savo suverenias galias nuo centrinės valdžios kišimosi. Valstybės savivaldybėms .perduota suvereni valdžia galioja visoje savivaldybei priklausančioje teritorijoje, kurios ribas centrinė valdžia turi teisę keisti tik įstatymų numatytais atvejais. Tai darant turi būti apsaugoti savivaldybės bei joje gyvenančių piliečių interesai.
Savarankiškumas priimant tarybos statutą suprantamas kaip savivaldybės teisė savarankiškai pagal įstatymų reikalavimus spręsti visus reikalus. Statutas savivaldybės teritorijoje yra įpareigojantis tesės aktas. Tačiau visos šios teisės yra sąlygotos Konstitucijos 119 str. teiginio: “Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas”. Todėl valstybė, turi kontroliuoti, ar visa savivaldybių veikla atitinka įstatymų reikalavimus: tai įvardijama kaip teisinė priežiūra. Vykdydama administracinę priežiūrą, valstybė stebi, ar savivaldybės vykdo visas įstatymu nustatytas ir joms priskirtas valstybines – teisines funkcijas bei įpareigojimus ir ar jų veikla valdyme atitinka įstatymų keliamus reikalavimus. Taip pat valstybė bendros mokesčių sistemos dėka paverčia savo išmokas vyraujančiu savivaldybių biudžetų pajamų punktu ir tuo pačiu pakerta jų savarankiškumą finansiniais klausimais, gerokai apriboja vietos savivaldybių savarankiškumą organizaciniais klausimais, nes pavesdamos joms atlikti funkcijas kartu detaliai reglamentuoja ir jų vidaus organizacijos ryšius, tam tikrą kvalifikaciją turinčio personalo įdarbinimą, jo apmokėjimą ir panašius klausimus.
Valdymo tikslas ir siekimas yra tas pats, vis tiek ar jį atlieka centrinė valdžia (valstybė), ar savivaldybė – vien tik žiūrėti tautos gerovės. Jei valdymas yra pavedamas savivaldybei, tai daroma bendram interesui, dėl tos priežasties, kad atskirus uždavinius vietinė valdžia gali geriau išspręsti.3.2 Tiesioginis toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių dalyvavimas tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose ir peticijose
Savivalda, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme, įgyvendinama tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos formomis. Jos sudaro vietos savivaldos realizavimo mechanizmą. Svarbiausios tiesioginės demokratijos formos, kuriomis realizuojama savivalda, yra pilietinė iniciatyva, gyventojų susirinkimai ir sueigos, piliečių dalyvavimas svarstant ir sprendžiant jiems reikšmingus klausimus, atstovaujamųjų organų rinkimai, dalyvavimas priimant sprendimus ir galimybė kontroliuoti savivaldybės organų veiklą . Svarbiausias dalykas, kuo pasireiškia piliečio dalyvavimo vietos savivaldoje teisė, yra Konstitucijos 119 str. įtvirtinta jo teisė dalyvauti visuotiniuose, tiesioginiuose, laisvuose, slaptuose rinkimuose, kuriuose jis pasireiškia savo valią, kas atstovaus jo interesams savivaldybėje, tuo būdu savivaldybės atstovaujamoji institucija išreiškia savivaldybės teritorijoje gyvenančių ir turinčių rinkimų teisę piliečių valią. Savivaldybių tarybų nariai renkami trejiems metams pagal savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nustatytą proporcinę rinkimų sistemą. Rinkimams organizuoti ir vykdyti sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje balsuoja rinkimų teisę turintys ir į šios rinkimų apylinkės rinkėjų sąrašą įrašyti Lietuvos Respublikos piliečiai. Rinkimų teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra suėję 18 metų. Renkamiems tarybos nariams taikomas amžiaus cenzas – rinkimų dieną jie turi būti ne jaunesni kaip 21 metų. Lietuvoje jau nusistovėjo vadinamoji proporcinė minėtų tarybų rinkimų sistema. Tiek 1995, tiek 1997 metais Lietuvoje piliečiai balsavo ne už tam tikrus kandidatus, bet už partijų sudarytus kandidatų sąrašus, galimybės rinkėjui daryti įtaką kandidatų vietoms partijų sudarytuose kandidatų sąrašuose nenumatyta. Tačiau ši sistema tenkino ne visus rinkėjus. Balsuodami už kurį nors sąrašą, daugelis rinkėjų nepritaria kai kurioms ten įrašytoms kandidatūroms arba jų eiliškumui.
1999 m. spalio mėnesį savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme labiausiai pakito trečiasis jo straipsnis. Jame numatytas kandidatų į savivaldybių tarybų narius reitingavimas. Kiekvienas rinkėjas, balsuodamas už kurį nors sąrašą, gali pažymėti iš to sąrašo tris kandidatus, kuriems jis teiktų pirmenybę, tokiu būdu žmonės, o ne partijos nustato, kam atiduoti pirmenybę. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas numato, kad į partijų sąrašus gali būti įtraukti ir tai partijai nepriklausantys asmenys. Taigi sudarytos sąlygos iškilioms asmenybėms, dar neapsisprendusioms stoti į partijas, bet turinčioms autoritetą savivaldybės bendruomenėje, realizuoti savo idėjas.
Kita konstitucinė teisė, susijusi su nagrinėjamu principu – kiekvieno teisė pateikti savivaldos organams siūlymus dėl veiklos gerinimo, kritikuoti jų darbą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnis piliečiams laiduoja peticijos teisę, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas [3]. Peticija – tai yra teisė kreiptis į savivaldos institucijas su reikalavimu įstatymo leidimo tvarka ar kitais būdais spręsti visuomeniškai reikšmingus reikalus.
Piliečių dalyvavimas valdymo procese padeda savivaldybių vadovams priimti tokius sprendimus, kurie atitinka visuomenės poreikius, o savivaldybės darbas savo ruožtu susilaukia visuomenės pritarimo. Vienas iš principų, kuriuo vadovaujantis įgyvendinama savivalda, yra tiesioginis toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių dalyvavimas apklausose. Patariamosios apklausos, kuriose dalyvauja savivaldybės teritorijoje gyvenantys piliečiai, sudaro jiems sąlygas ir galimybę pareikšti savo nuomonę svarbiausiais savivaldybės kompetencijos klausimais, o savivaldybės tarybai padeda priimti žmonių valią atitinkančius sprendimus. Paklausus vietos gyventojų nuomonės, gali būti priimami tarybos sprendimai dėl savivaldybės teritorijos plėtojimo generalinio plano pakeitimų, miesto plėtimo ir kūrimo generalinių schemų, seniūnijų teritorijų keitimo, savivaldybės saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio objektų steigi.mo, iš savivaldybės lėšų išlaikomų įstaigų, įmonių bei organizacijų steigimo bei likvidavimo, komunalinio ūkio tvarkymo ir kitais klausimais. Pagal savo mastą, patariamosios apklausos yra miesto, miesto rajono, seniūnijos ir gatvės, apklausas skelbia taryba. Priimdama sprendimą dėl patariamosios apklausos paskelbimo, taryba gali įsipareigoti apklausos rezultatus laikyti sau privalomais. Patariamosios apklausos iniciatyvos teisė priklauso savivaldybės tarybos nariams (vadovaujantis tarybos statuto nuostatomis), iniciatyvinei grupei, susidedančiai iš ne mažiau kaip 10 piliečių, nuolat gyvenančių savivaldybės teritorijoje, tokių piliečių bendruomenės ir bendrijoms, jeigu jos įregistruotos savivaldybės nustatyta tvarka, ir politinių partijų, visuomeninių organizacijų struktūroms. Reikalavimas dėl apklausos paskelbimo iniciatyvos adresuojamas tarybai. Piliečių reikalavime nurodomas siūlomas klausimo sprendimas, kuris pateikiamas apklausai. Šis reikalavimas perduodamas tarybai ne vėliau kaip per dvi savaites nuo susirinkimo (sueigos) dienos. Tarybos narių pasiūlymas įteikiamas tarybos posėdžio pirmininkui ir ne vėliau kaip kitame tarybos posėdyje. Patariamos apklausos paskelbimo teisė priklauso savivaldybės tarybai. Taryba dėl apklausos paskelbimo priima atitinkamą sprendimą. Ji privalo priimti tokį sprendimą, jei patariamosios apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę turintys asmenys pateikia daugiau kaip 10 proc. patariamosios apklausos teritorijoje gyvenančių rinkimų teisę turinčių piliečių parašų.
Savivaldos plėtotei labai svarbu, kiek bendruomenės nariai tiesiogiai dalyvauja priimant sprendimus, kiek įtraukiami valstybinių įstaigų ir įmonių bei verslo įmonių vadovai, atskiri gyventojai.3.3. Savivaldos institucijų bei jų pareigūnų atskaitingumas gyventojams
Europos vietos savivaldos chartija, kurią Seimas 1999 05 25 be išlygų ratifikavo, ir Vietos savivaldos įstatymo 2 str. , užtikrina gyventojų teisę dalyvauti sueigose, apklausose ir peticijose, reiškia valdžios pareigą užtikrinti viešumą ir reaguoti į gyventojų nuomonę. . Nesant realaus viešumo, negali būti ir realaus atskaitingumo gyventojams. Organizacijų ar pareigūnų ataskaitų metu gyventojai turi teisę, galimybę išsakyti kritiškas pastabas dėl veiklos, įvertinti darbą.
Savivaldos institucijų atskaitomybė gyventojams reiškia, kad savivaldos institucijų pareigūnai privalo susitikinėti su rinkėjais, nagrinėti gautus pareiškimus, skundus ir pageidavimus. Savivaldos vykdomosios institucijos, savivaldos teritorijoje esančių įstaigų, organizacijų ar įmonių vadovai turi sudaryti sąlygas tarybos nariui susitikti su rinkėjais.
Interesantai miesto savivaldybėje priimami kiekvieną darbo dieną nustatytomis valandomis. Draudžiama interesantų nepriimti motyvuojant tuo, kad nėra tarnautojo, kuris turėtų spręsti keliamą klausimą. Savivaldybės administratorius turi užtikrinti, kad atostogų, komandiruočių, seminarų ir kitais tarnautojų nebuvimo darbe atvejais būtų paskirti asmenys, turintys įgaliojimus priimti interesantus bei spręsti jų klausimus. Iš karto nagrinėjami tie žodiniai prašymai, į kuriuos galima atsakyti iš karto, nepažeidžiant nei pareiškėjo, nei savivaldybės interesų. Prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų, jei įstatymų nenumatyta kitaip, o prašymai, kuriems neriekia papildomo svarstymo, turi būti nagrinėjami nedelsiant, ne vėliau kaip per 15 darbo dienų. Skubos atvejais (mirties, stichinių ir kt. nelaimių, verslo organizavimo ir pan. ) tarnautojai asmenų prašymus nagrinėja jų gavimo metu.
Jei asmenų prašymuose keliamiems klausimams išspręsti būtinas tarybos sprendimas, prašymą nagrinėjantis tarnautojas jį pateikia svarstyti tarybos komitetui. Jei asmenų prašymuose keliamiems klausimams išspręsti būtinas miesto valdybos sprendimas, prašymą nagrinėjantis tarnautojas ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki valdybos posėdžio pateikia merui pasiūlymus (reikiamą medžiagą) dėl valdybos sprendimo projekto svarstymo valdybos posėdyje. Priėmus sprendimą dėl prašyme keliamų klausimų, apie tai asmeniškai raštu pranešama pareiškėjui. Jeigu prašymas nepatenkinamas, pareiškėjui paaiškinama tokio sprendimo priežastis ir apskundimo tvarka. Mero arba jo įgaliotojo tarnautojo (pareigūno) pasirašyti atsakymai išsiunčiami adresantams paprastai ne vėliau kaip kitą darbo dieną po to, kai jie pasirašomi.3.4. Viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę
Viešumo principas reiškia, kad tarybos apie savo veiklą plačiai informuoja visuomenę, informuojamos toje teritorijoje esančios įmonės, organizacijos, gyventojai. Iš anksto yra skelbiamos savivaldos institucijų posėdžių sušaukimo laikas, jame svarstytini klausimai. Posėdžiai būna atviri – juose gali dalyvauti spaudos, organizacijų atstovai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. skelbia – “Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas”. Viešumas įmanomas tik demokratinėje valstybėje, kur žmogaus teisės ir laisvės – realus dalykas. Informuojant gyventojus apie savo veiklą stiprinamas tarpusavio ryšys, pasitikėjimas, tuo pačiu sukuriama darbinė, normali aplinka savivaldybės tarybos nariams. Viešumo principas apima ir reiškia: informacijos suteikimą piliečiams; atvirą savivaldybės veiklos charakterį. Savivaldybių veikloje viešumo principas įgyvendinamas per:
– pačius rinkimus (konstitucinė nuostata, rinkimams ruošiamasi ir jie vyksta viešai ir atvirai);
– gyventojų informavimą apie prašymų, skundų nagrinėjimą;
– atsiskaitymus ne tik rinkėjams, bet ir kolektyvams, visuomeniniams organams;
– savivaldos institucijų ir jų pareigūnų ataskaitas;
– bendruomenės atstovų dalyvavimą posėdžiuose.
Piliečių komisijos yra visuomeninės institucijos, kurios sudaromos, siekiant įgyvendinti viešumo ir reagavimo įgyventojų nuomonę, taip pat savivaldos institucijų bei pareigūnų atskaitingumo gyventojams principus. Šie principai pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 2 straipsnį yra vieni iš pagrindinių, kuriais vadovaujantis realizuojama savivalda. Piliečių komisijos sudaromos svarbiausiems savivaldybėms klausimams nagrinėti ir, atsižvelgiant į gyventojų nuomonę, teikti siūlymus dėl tų klausimų sprendimo. Piliečių komisijų baigiamieji aktai viešai skelbiami tokia pat tvarka, kaip ir savivaldybės institucijų sprendimai. Komisija sudaroma miesto valdybos sprendimu. Apie numatomą sudaryti komisiją, jos tikslus miesto valdybos sprendimu meras skelbia viešai. Kandidatus, jiems sutikus, į komisiją gali siūlyti bet kuris savivaldybės teritorijos nuolatinis gyventojas. Komisijos sudėtį, kai yra gauti atsiliepimai (rekomendacijos), tvirtina miesto valdyba. Suformuotos komisijos sudėtis, darbo vieta ir laikas skelbiami viešai. Kiekvienas suinteresuotas savivaldybės teritorijos gyventojas turi teisę kreiptis į komisiją su pasiūlymais ir pastabomis. Komisijos nagrinėja ir priima siūlymus dėl tokių klausimų (problemų) sprendimų: miesto mero (valdybos) informacijos apie savo veiklą įvertinimas; teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijų darbo analizė ir įvertinimas; miesto teritorijos plėtojimo generalinio plano pakeitimų, miesto plėtimo ir kūrimo generalinių schemų sudarymo ir keitimo ekonominis ir socialinis įvertinimas; miesto biudžeto vykdymo įvertinimas; iš savivaldybės biudžeto išlaikomų įstaigų ir organizacijų veiklos analizė; finansinių lengvatų miesto biudžeto sąskaita teikimas įmonėms, steigiančioms naujas darbo vietas, tenkinančioms kitus būtiniausius gyventojų poreikius; valstybės investicijų savivaldybės teritorijoje projektų aptarimais; butų ūkio, komunalinių paslaugų bei kitų savivaldybės ir jos įmonių teikiamų gyventojams paslaugų kainų ir tarifų reguliavimo tvarkos nustatymas; labdaros bei savivaldybės lėšų, skiriamų globai bei socialinei rūpybai panaudojimas; finansinės ir kitokios paramos smulkiam ir vidutiniam verslui panaudojimo analizė ir papildomo skyrimo tikslingumas; stambesnių statinių, ekologiškai pavojingų objektų statymo savivaldybės teritorijoje projektų aptarimas; savivaldybės saugomų teritorijų steigimas bei jų tvarkymo įvertinimas; savivaldybės įmonių, kito savivaldybės turto privatizavimo aptarimas; kiti klausimai bei problemos.
Galimybė papildyti savivaldybės tarybą kompetentingais piliečiais arba gyventojais be mandato turi daug teigiamų savybių: kai kompetentingi piliečiai dalyvauja tarybos posėdžiuose., savivaldybės taryba turi šansų įveikti vis sunkesnius ir gausesnius savivaldybės uždavinius; kompetentingi piliečiai komitetuose pagausina tarybos narių informaciją ir padeda geriau pagrįsti priimamus sprendimus. Gyventojų bendruomenės reikalus reikia tvarkyti atsižvelgiant į teisėtus jų interesus, nes viešumu remiasi pats savivaldybės funkcionavimas, viešumo sąlygomis realizuojami vietos savivaldos principai.3.5 Teisėtumas ir socialinis teisingumas. Žmogaus teisių ir laisvių gerbimas
Teisėtumo principas – vienas svarbiausių. Teisinė valstybė nesuderinama su bet kokia savivale ir neteisėtumu, su žmogaus teisių ir laisvių pažeidimu. Kai valstybėje tvirtai ginamos piliečių teisės ir laisvės, funkcionuoja reali, efektinga teisėtumo kontrolė. Teisėtumas – valstybės aparato veiklos principas, kuris suprantamas taip, kad visi valstybės organai vykdo savo funkcijas, griežtai laikydamiesi įstatymų, saugodami piliečių bei organizacijų teisių neliečiamumą. Užtikrinant tesėtumą didelis vaidmuo priklauso ir vietos savivaldos organams.
Savivaldybės veikloje teisėtumas pasireiškia dvejopai: prižiūrint, kontroliuojant, kad savivaldybės tarybai pavaldūs, atskaitingi organai, savivaldybės teritorijoje esančios įmonės, įstaigos, organizacijos, visi kiti gyventojai laikytųsi įstatymų ir juos vykdytų, užtikrinant savo teritorijoje Konstitucijos ir įstatymų laikymąsi, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą. Kita tarybų veiklos pusė teisėtumo srityje – pačių priimamų aktų teisėtumas, atitikimas galiojantiems įstatymams, poįstatyminiams aktams. Tarybos ir jai pavaldūs ir atskaitingi organai patys privalo laikytis teisėtumo principo savo veikloje. Konstitucijos 122 str. sakoma: “Savivaldybių tarybos dėl jų teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą” – tai viena iš teisėtumo užtikrinimo formų savivaldybių veikloje. Dar viena realizavimo formų įtvirtinta Konstitucijos 123 – 124 str. “Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai”; “Savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme”.
Socialinis teisingumas – tai savotiškas universalios gėrio kategorijos sukonkretinimas. Socialinis teisingumas išreiškia tam tikrą santykį tarp veiksmo ir atpildo, tarp žmogaus teisės ir privalėjimo ir t. t. Kalbant apie socialinį teisingumą svarbu nepamiršti žmogaus. Tai, kas neteisinga, pirmiausiai ir skaudžiausiai paliečia žmogų. Svarbu nustatyti teisingą valstybės ir žmogaus tarpusavio santykį. Socialinis teisingumas kuriamas vadovaujantis teisėtumu, su žmogaus teisių ir laisvių sukurtomis garantijomis, reglamentuotomis Konstitucijos II skirsnyje “Žmogus ir valstybė”. Valstybė privalo pripažinti pagrindines vertybes ir garantuoti pagrindines teises, kurios bendrų piliečių sutarimu yra išreikštos Konstitucijos II skirsnyje “Žmogus ir valstybė” – pagrindiniame valstybės įstatyme, turinčiame aukščiausiąją teisinę galią, ir nustatančiame šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Vietos valdžios ir valdymo organų sprendimai, praktiškai įgyvendinami, išreiškia savivaldaus administracinio teritorinio vieneto gyventojų valią, tad tokių sprendimų efektyvus vykdymas yra taip pat žmogaus teisių ir laisvių, kaip pagrindinių savivaldinių vertybių, materializavimo prielaida.3.6. Ekonominis savarankiškumas
Ekonominio savarankiškumo principas – vienas iš svarbiausių. Šis principas nereiškia, kad savivaldybė tapusi ekonomiškai savarankišku vienetu, taps valstybe valstybėje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 str. numato, kad “Savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą”, 127 str. nustato, kad “Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai”. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 str. nustato savivaldybės tarybos teisę tvirtinti savivaldybės biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą, taip pat įstatymų numatyta tvarka nustatyti vietines rinkliavas. Vietos valdžia priskirtoms funkcijoms vykdyti turi savus finansus – biudžetą, bei teisę valdyti savo nuosavybę. Savivaldybių biudžetuose kaupiamos lėšos socialinėms, ekonominėms ir kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti bei savivaldybių įstaigoms išlaikyti. Jį sudarant būtina laikytis šių pagrindinių principų: biudžetas turi būti taupus, subalansuotas, atviras ir viešas; biudžeto išlaidas turėtų iš esmės padengti biudžeto pajamos; biudžetas privalo užtikrinti planų vykdymo tęstinumą, t. y. vienais biudžetiniais metais pradėtus darbus tęsti kitais biudžetiniais metais.
Vietos savivaldos įstatymo 21, 23 str. nustatyta, kad “Savivaldybės finansinius išteklius sudaro savivaldybės biudžetas, nebiudžetinės lėšos”. “Savivaldybės ekonominės veiklos pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė”. Savivaldybės nuosavybė – tai savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas, kurio savininko funkcijas pagal vietos savivaldos įstatymą įgyvendina savivaldybės taryba.
Siekiant laiduoti gyvenimo sąlygas, visuomeninių paslaugų teikimas turi būti ekonomiškai racionalus, nustatytos rinkliavos už piliečiams teikiamas paslaugas bet kuriuo atveju turi padengti visas tų paslaugų teikimo išlaidas. Svarbiausia savivaldybės nuosavybės reguliavimo problema – optimaliai atriboti savivaldybių ir centrinių valstybinės valdžios institucijų santykius.
Gerai organizuotas biudžeto projekto rengimas, svarstymas ir tvirtinimas bei biudžeto vykdymo apyskaitos rengimas, analizavimas ir tvirtinimas yra pagrindiniai savivaldybės finansų efektyvaus tvarkymo elementai, užtikrinantys savivaldybės lėšų panaudojimo viešumą ir efektyvumą bei garantuojantys numatytų (planuojamų) išlaidų (darbų ir paslaugų bei investicijų) finansavimą, todėl viso šio proceso reglamentavimui būtina skirti deramą dėmesį.IŠVADOS
Savivalda yra pilietinės demokratinės valstybės pagrindas, tai gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius. Municipalinės ir bendruomeninės savivaldos stiprinimas, aktyvių gyventojų įtraukimas į vietos savivaldą yra svarbiausi, ilgalaikiai veiksniai, kurie galų gale lemia ne tik savivaldybės, bet ir valstybės valdymo kokybę. Įgyvendinant Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintus vietos savivaldos realizavimo principus ir plėtojant savivaldą, reikia, kad apie priimamus sprendimus ir veiksmus būtų informuojama, jie būtų derinami su vietos gyventojais. Savivaldybių funkcionavimą reglamentuojantys įstatymai turėtų užtikrinti visapusišką savivaldybių veiklos viešumą ir skaidrumą, sudaryti piliečiams sąlygas dalyvauti vietos valdyme. Tik suderinti valstybės, savivaldybės valdžios ir žmonių bendruomenės sprendimai ir veiksmai gali sėkmingai plėtoti savivaldą. Nuo savivaldos vystymosi, jos principų realaus įgyvendinimo priklausys ne tik valstybės stabilumas, savarankiškumas, bet ir visų ekonominių, socialinių, politinių reformų sėkmė bei demokratinis vystymasis.LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius. 1992.
2. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas // Valstybės žinios, 1994, Nr. 55-1049 ir pakeitimai.
3. Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimo įstatymas” // Valstybės žinios,1999, Nr. 88-2411.
4. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas // Valstybės žinios, 1999,Nr. 93-2710 ir pakeitimai.
5. Europos vietos savivaldos chartija // Valstybės žinios, 1999, Nr. 82-2418.
6. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas // Valstybės žinios, 1998, Nr. 51-1392.
7. Lietuvos Respublikos miestų ir rajonų laikino tiesioginio valdymo įstatymas // Valstybės žinios, 1995, Nr. 31-701 ir pakeitimai.
8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”. // Valstybės žinios, 1998, Nr. 100-2791.
9. Lietuvos Respublikos seimo kontrolierių įstatymas// Valstybės žinios, 1998, Nr. 110-3024 ir pakeitimai.
10. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas// Valstybės žinios, 1994, Nr. 101-2015 ir pakeitimai.
11. Lietuvos Respublikos Seimo statutas. Vilnius. 1998.
12. Dedelienė I. Vietos savivalda Lietuvoje. Vilnius. 1998.
13. Trimonienė R. Moderniosios savivaldos susikūrimas ir raida. Vilnius. 1998.
14. Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisė įvadas. Vilnius. 2001.
15. Stačiokas R. Vietos savivalda. Vilnius. 1992.
16. Stačiokas S. Bendrieji vietos savivaldos teorijos principai// Savivaldybė, 1995, Nr.10.

Leave a Comment