TurinysTurinys 2Įvadas 31. Valstybės valdymo formos sąvoka 41.2. Monarchija 51.2. Respublika 61.2.1. Prezidentinė respublika 71.2.2. Parlamentinė respublika 91.2.3. Pusiau prezidentinė respublika 111.2.3.1. Lietuvos pusiau prezidentinis modelis 142. Valstybės sandaros formos sąvoka ir valstybių klasifikavimas šiuo aspektu 172.1. Unitarinė valstybė 172.2. Federacinės valstybės formos 183. Trečias valstybės formos elementas – politinis režimas 193.1. Demokratinis politinis režimas 203.2. Nedemokratiniai politiniai režimai 21Išvados 23Naudota literatūra 25ĮvadasVisų valstybės studijų centre — valdžia, tiksliau – valstybinė valdžia. Valdžios organizacijos, jos raiškos būdai – klausimai, kurių konstitucinėje teisėje praleisti negalima. Taigi susiduriame su valstybės formos sąvoka. Tai kompleksinė kategorija, atskleidžianti valdžios valstybėje organizavimą, jos išdėstymą teritorijos atžvilgiu, jos įgyvendinimo būdus ir priemones.Tradiciškai vartojamos kelios sąvokos, įvairiais aspektais apibūdinančios valstybės formą. Tai valstybės valdymo forma, valstybės sandaros forma bei politinis režimas. Valstybės valdymo forma atskleidžia valstybės valdžios šaltinį, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarką, struktūrą bei šių institucijų teisine padėtį ir tarpusavio santykius; valstybės sandaros forma parodo valstybės teritorinį sutvarkymą, valstybės ir ją sudarančių teritorinių vienetų santykių pobūdį; politinis režimas apibūdina valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones.Valstybės forma — kompleksinė sąvoka. Ji apima visus tris nurodytus elementus. Valstybės forma — ne vien teorinė kategorija. Ne mažiau svarbi jos praktinė reikšmė. Visuomenei ne tas pats, ar egzistuojančios valstybės valdžios institucijos, jų santykių sistema, įtvirtinti valdžios įgyvendinimo būdai stabdo ar skatina visuomenės pažangą. Pasaulio istorijoje galime rasti ne vieną pavyzdį: kartais aiškiai pasenusi valstybės forma provokuoja konfliktus arba labai sunkina iškilusių visuomenei uždavinių sprendimą. Ir priešingai, tinkamas valstybės organizacijos modelis lengvina švelninti visuomenėje kylančias priešpriešas, telkia visuomene bendriems tikslams įgyvendinti. Neretai rašoma, kad valstybės formos paieškos – tai efektyviausio, esant tam tikroms sąlygoms, valdžios modelio paieškos. [5]Darbo tikslas – apžvelgti valdymo formą (valstybės). Darbo objektas:– Valstybės valdymo formos samprata,– Valstybės valdymo formų apžvalga.Darbo metodai – mokslinės literatūros ir Lietuvos Respublikos teisės aktų analizės.1. Valstybės valdymo formos sąvokaJau nuo antikos laikų siekiama atsakyti į du klausimus: 1) kokios valstybės valdymo formos egzistuoja; 2) kokia iš žinomų valstybės valdymo formų geriausiai tinka tam tikrai šaliai tam tikru jos raidos etapu.Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, taip pat šių institucijų tarpusavio santykių principai. Dažnai pabrėžiama, kad tai bene reikšmingiausias valstybės formos elementas, kad šis elementas yra labiausiai teisinis; jį apibūdinant, paprastai remiamasi tam tikra teisinio reguliavimo, taip pat ir teisinės praktikos, konstrukcija. [6]Teisinėje, taip pat politologinėje literatūroje, be termino „valdymo forma”, tą patį reiškinį apibūdinant vartojamas „valdymo modelio”, „valdymo sistemos” ar „režimo”, „politinės sistemos modelio” bei kitos sąvokos.Taigi valstybės valdymo forma – svarbi konstitucinės teisės kategorija, turinti ir metodologinę reikšmę. Todėl būtina imtis ją atskleidžiančių komponentų gilesnės analizės. Pirmiausia aptarsime valdžios šaltinį.Demokratinėse valstybėse valdžios šaltiniu laikoma tauta. Ši samprata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijoje. Jos nuostatos, kad Lietuvos valstybę kuria tauta, kad tautai priklauso suverenitetas, kad aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, patvirtina tautos primatą organizuojant valstybės valdžią.Kita koncepcija: valdžios šaltinis – valdovas. Šiuo atveju reikėtų prisiminti Jeano Bodino pasiūlytą monarchui priklausančio suvereniteto doktriną, pagal kurią valdovui priklauso teisė į valstybę ir jos gyventojus. Šia teise valdovas gali pasinaudoti savo nuožiūra. Tokią galią valdovas yra gavęs tiesiogiai iš Dievo. Ši doktrina išreiškia asmeninio viešpatavimo idėją, akcentuoja asmens valdžią kaip absoliučią monarcho ypatybę.Priklausomai nuo to, kas yra valdžios šaltinis, sprendžiamas ir piliečių dalyvavimas sudarant aukščiausias valstybės valdžios institucijas. Šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje piliečiai renka savo atstovus. Vykdomosios valdžios pareigūnai gali būti renkami ir piliečių, ir renkami ar skiriami jų išrinktų atstovų. [1]Atskleidžiant valstybės valdymo formą, svarbu išsiaiškinti aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų struktūrų, kiekvienos iš jų teisinę padėtį, taip pat jų tarpusavio santykių pagrindus.Dar nuo antikos laikų valstybės valdymo formos pirmuoju klasifikavimo kriterijumi laikomas valdančiųjų skaičius (valdo vienas – monarchija, valdo tam tikra grupė – aristokratija, valdo piliečių visuma – demokratija). Jis iš esmės neprarado savo reikšmės ir dabar. Valstybės valdymo formos visų pirma skiriamos pagal tai, kokiu keliu užimamos valstybės vadovo pareigos – paveldėjimu ar išrinkimu. Pagal tai valstybes galima skirstyti į monarchijas ir respublikas. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijų teisinė padėtis, jų tarpusavio santykiai – kriterijai, pagal kuriuos monarchijas ir respublikas galima klasifikuoti į tam tikras grupes. [2]1.2. Monarchija
Monarchija (iš graikų – monarchia = “vienvaldystė”, sudėta iš mono = vienas, archia = valdymas) viena iš valdymo formų, kurioje valstybės galva yra vienas valdovas (monarchas: kunigaikštis, karalius, imperatorius ir pan.). Monarchijos būna paveldimos ir renkamos.Pagal valdovo dalyvavimą valstybės valdyme monarchijos skirstomos į: absoliutines konstitucines Absoliutinėms monarchijoms (iš lotynų – absolutus = “visiškas”) būdinga tai, kad vienvaldys valdo visiškai nekontroliuojamas ir nepatariamas luominio susirinkimo arba parlamento. Absoliutinės monarchijos mūsų laikais tebėra: Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Omanas, Kataras, Tonga, Brunėjus. Paskutinė absoliutinė monarchija Vakarų Europoje buvo Danija, kuri konstitucinę tvarką pasirinko 1849 m. Absoliutinės monarchijos klasikiniu pavyzdžiu laikoma Liudviko XIV Prancūzija ((1643-1715), kurią jis valdė “iš Dievo malonės”.Konstitucinio monarcho valdžia ribojama Konstitucijos. Joms būdinga tai, kad specialūs įstatymai nustato paveldėjimo tvarką. Vyriausybę skiria monarchas, o ne parlamentas. Paprastai konstitucinėje monarchijoje egzistuoja valdžių pasidalinimas, kai monarchas yra vykdomosios valdžios galva, o parlamentas – įstatymų leidžiamosios. Monarchas gali įtakoti įstatymųjų leidžiamąją valdžią savo veto.Konstitucinės monarchijos dar skirstomos į dualistines ir parlamentines. Dualistinėje monarchijoje yra galimybė paleisti parlamentą monarcho valia ir skirti vyriausybę pavaldžią monarchui. Tokios monarchijos yra Kuveite, Maroke ir Jordanijoje. Parlamentinėje monarchijoje monarchas dalyvauja ribotai (pvz., britų monarchija). jis turi tik atidedamąją ar santykinę veto teisę. Vyriausybė faktiškai formuojama parlamento, nors ją formaliai ir skiria monarchas. Jei parlamentas pareiškia nepasitikėjimą vyriausybe, monarchas privalo priimti jos atsistatydinimą. Monarchas neturi jokių teisminės valdžios įgaliojimų, išskyrus malonės teisę. [1]1.2. RespublikaRespublika – valdymo forma, kur valstybės galva nėra monarchas, o nustatytam laikotarpiui renkamas vadovas. Tuo būdu respublika yra priešingybė monarchijai, kurioje vadovas valdo iki gyvos galvos. Pats žodis yra kilęs iš lotynų kalbos res publica arba viešasis reikalas ir nurodo į valstybės valdymą iš visos liaudies pusės. Demokratijos samprata yra susijusi su respublika, tačiau netapati jai. [4]Tačiau respublikos nebūtinai turi būti demokratinės. Nemažai valstybių skelbiasi esančios respublikomis nepaisant to, kad valstybės galva valdo faktiškai iki gyvos galvos, politinė sistema neturi valdžios apribojimų (pvz., karinės diktatūros arba buvusios Rytų bloko šalys). Taigi, respublikomis gali būti diktatorių valdomos ir totalitarinės valstybės, tačiau pati sąvoka yra pakankamai plati, kad apimtų ir atstovaujamąsias demorkatijas.Respublikos požymius galime atrasti labai ankstyvoje žmonijos istorijoje, pvz., senovės Akade. Žinomiausia antikinė respublika, gyvavusi nuo 509 iki 44 m. pr.m.e., buvo Romos respublika. Joje buvo laikomasi kadencijos (vienos pareigos negalėjo būti užimamos ilgiau nei metus) ir kolegialumo (mažiausiai du asmenys vienu metu turėjo tas pačias pareigas) principų. [1]Šiais laikai, respublikos valstybės vadovas paprastai yra vienas asmuo, prezidentas, nors yra ir išimčių, pavyzdžiui, Šveicarijoje valstybės vadovas yra septynių narių taryba Bundesratas bei San Marinas, kuriame valstybės vadovo pareigas užima du asmenys.Negalime teigti, kad respublika yra demokratiškesnė už monarchiją arba atvirkščiai, nes valstybės vadovo galios (ar tai būtų prezidentas ar monarchas) gali būti visiškai simbolinės. Monarchai paprastai valdo iki gyvos galvos ir, kai jie miršta jų vietą užima jų giminaitis, kuris gali būti laisvai parenkamas arba nustatomas pagal specialias taisykles. Respublikų prezidentai paprastai renkami ribotai kadencijai, o pasibaigus kadencijai kitas vadovas renkamas iš naujo tos pačios institucijos.Respublika būna parlamentinė ir prezidentinė. Prezidentinėje respublikoje yra aiškiai išreikštos valdžios padalinimas. Prezidentas yra vyriausybės vadovas. Prezidentas pats formuoja vyriausybę. Vyriausybė atskaitinga prezidentui. Prezidentas renkamas elektorato. Teisminė valdžia vykdo konstitucinę priežiūrą.Parlamentinė respublika yra tokia valdymo forma, kai vykdomoji valdžia kyla iš demokratiškai išrinkto įstatymų leidžiamojo organo, kuriam ji yra atskaitinga. Tuo ji skiriasi nuo prezidentinės respublikos, kurioje įstatymų vykdomosios valdžios atstovai ir įstatymų leidžiamoji valdžia yra renkami nepriklausomai vieni nuo kitų. Vykdomosios valdžios vadovą, ministrą pirmininką, paprastai parenka valstybės vadovas (respublikose tai prezidentas išrinktas parlamente). Valstybės vadovas ministru pirmininku privalo parinkti tokį asmenį, kurį išrinktų parlamento dauguma. Todėl paprastai ministras pirmininkas yra parlamente daugumą turinčios partijos lyderis. Parlamentinėse sistemose ministras pirmininkas drauge su kabinetu yra vadinami vyriausybe. Vyriausybė eina savo pareigas tik tol, kol ją palaiko įstatymų leidybos organo dauguma. Nuolatinės parlamento paramos vyriausybei svarbą liudija tai, kad vyriausybė reguliariai teikia parlamentui tvirtinti savo programą ir ataskaitą.Kartais kalbama apie pusiauprezidentines respublikas, tačiau kai kurie autoriai neigia tokių egzistavimą ir sako, jog tai tam tikros parlamentinės respublikos su prezidentinės respublikos bruožais. Taip apibūdinama ir Lietuvos respublika.1.2.1. Prezidentinė respublikaPrezidentine respublika laikoma valstybė, kurios vadovą – prezidentą – visuotiniais tiesioginiais ar netiesioginiais rinkimais renka tauta. Šis pareigūnas vykdo ir valstybės, ir vyriausybės vadovo funkcijas.Šiai valdymo formai būdinga tai, kad vyriausybę formuoja prezidentas, ir tokia vyriausybė nėra politiškai atsakinga parlamentui. Kita vertus, prezidentas neturi teisės paleisti parlamento ir skelbti pirmalaikių parlamento rinkimų. [1] Formalus skiriamasis prezidentinės respublikos bruožas – ministro pirmininko pareigų nebuvimas.Ši valdymo forma šiek tiek panaši į dualistinę monarchiją. Tai galima istoriškai paaiškinti, nes kai ši valdymo forma buvo kuriama JAV, pavyzdys jai buvo tuometinė Didžiosios Britanijos monarchija. Žinoma, ši forma iš esmės skiriasi nuo monarchijos. Visų pirma šios valdymo formos valstybėse yra nuosekliai įgyvendintas valdžių padalijimo principas. Valdžių santykiams būdinga pusiausvyra ir tarpusavio kontrolė. Šiose respublikose ir įstatymų leidžiamoji, ir vykdomoji valdžia veiklos mandatą tiesiogiai gauna iš tautos. Vykdomosios valdžios vadovas yra tautos renkamas prezidentas, kuris vyriausybės vadovo funkcijas derina su valstybės vadovo funkcijomis. Vyriausybės kaip kolegialios institucijos paprastai nėra, kiekvienas ministras atsakingas prezidentui. Teisėjus ir aukščiausiuosius vykdomosios valdžios pareigūnus skiria prezidentas (paprastai gavės aukštesniųjų parlamento rūmų sutikimą). Juos skiriant, lemia ne tiek kandidatų politinės nuostatos, kiek kompetencija ir asmeninės savybės. Prezidentas gali savarankiškai keisti ministrus ir kitus jo paskirtus vykdomosios valdžios pareigūnus. Galioja taisyklė: prezidentas negali dirbti su tais, kurie nemoka, negali ar nenori dirbti kartu. [1]Kaip minėta, svarbiausias šios valdymo formos požymis — vykdomoji valdžia nėra atsakinga parlamentui už vykdomą politiką. Parlamentas negali pakeisti jos pareigūnų, jeigu jie nepažeidė įstatymo. Todėl prezidentinėse respublikose kartais susidaro tokia situacija, kai prezidentas yra vienos politinės jėgos atstovas, o parlamente dominuoja kita politinė partija. Jie priversti bendradarbiauti, nes viena valdžia negali pakeisti kitos.Užtikrinant valdžių pusiausvyrą, svarbu „stabdžių ir atsvarų” sistema. Siekdamas ją užtikrinti, respublikos prezidentas gali stabdyti parlamento veiklą įstatymų leidybos srityje naudodamasis atidedamojo veto teise, kuriai įveikti paprastai reikia kvalifikuotos balsų daugumos parlamente (ar abiejuose parlamento rūmuose). Kita vertus, parlamento aukštesnieji rūmai gali įtakoti aukščiausiųjų pareigūnų skyrimą pritardami ar nepritardami siūlomiems kandidatams. Svarbus vaidmuo tenka teisminei valdžiai. Ji turi užtikrinti, kad nebūtų nei įstatymų leidžiamosios, nei vykdomosios valdžios piktnaudžiavimo.Teisinėje ir politinėje literatūroje tipiškiausiu prezidentinės respublikos pavyzdžiu laikomos Jungtinės Amerikos Valstijos: valstybės valdžios institucijų sistema įtvirtinta 1787 m. priimtoje Konstitucijoje; valstybės aukščiausiųjų valdžios institucijų sistema grindžiama „stabdžių ir atsvarų sistema”; pagal ją Prezidentui, Kongresui ir Aukščiausiajam Teismui suteikiami įgaliojimai, kurie leidžia daryti įtaką vienas kitam. [1]JAV Prezidentas renkamas visuotiniais netiesioginiais rinkimais. Nepasibaigus kadencijai, JAV Prezidento įgaliojimai gali nutrūkti tik dviem atvejais: pripažinus kaltu impičmento (apkaltos) procedūros tvarka ar Prezidentui atsistatydinus. Prezidentas yra vykdomosios valdžios vadovas, jis formuoja Kabinetą (Vyriausybę) Senatui dalyvaujant tik nominaliai. Kabinetui vadovauja Prezidentas. Kabinetas nėra politiškai atsakingas Kongresui. Prezidentas neturi teisės skelbti pirmalaikių Kongreso rinkimų. Prezidentas santykiuose su Kongresu gali pasinaudoti veto teise, taip pat turi teise kreiptis į Kongresą. Kongresas – įstatymų leidžiamoji institucija. Kaip poveikio priemone vykdomajai valdžiai kontroliuoti jis gali naudotis savo teisėmis finansų srityje, taip pat atlikdamas tyri…mus ir apklausas komitetuose ir t.t.Aukščiausia teisminė instancija – JAV Aukščiausiasis Teismas, kurio teisėjus iki gyvos galvos, Senatui sutikus, skiria Prezidentas. Aukščiausiojo Teismo kompetencijai būdinga tai, kad jis vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo kontrole. Tai svarbi valstybės valdžios institucijų pusiausvyros garantija. Prezidentinės ir parlamentinės valdymo formų tyrinėtojas Juanas J. Linzas yra nurodęs problemiškiausius šio valstybės valdymo modelio taškus, „būtent, prezidento ir Kongreso mandatų dualizmą, prezidentinio valdymo sistemos nelankstumą ir politinių partijų atsakomybės nebuvimą”. [1]Be JAV, prezidentinių respublikų pavyzdžiais galėtų būti: Meksika, Brazilija, Argentina, Peru, Kolumbija, Venesuela ir kitos valstybės.Su prezidentine respublika teisinėje literatūroje siejama jos kraštutinė forma – superprezidentinė respublika. Šiai valdymo formai būdinga tai, kad šalies valdžios institucijų sistemoje prezidento institucija iš esmės sprendžia visus svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus; neretai prezidento asmuo yra garbinamas, jo valdžia grindžiama ideologiniais ar religiniais postulatais. Superprezidentinės respublikos pavyzdžiai galėtų būti A. Stroessnerio laikų Paragvajus (1954-1989 m.), F. Marcoso laikų Filipinai (1965-1986 m.) ar Subarto laikų Indonezija (1967-1998 m.).1.2.2. Parlamentinė respublikaParlamentinė respublika – viena iš respublikinės valstybės valdymo formos rūšių. Ją apibūdinant, pabrėžiamas parlamento kaip atstovaujamosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos vaidmuo įgyvendinant valstybės valdžią ir formuojant kitas valstybės valdžios institucijas.Pagrindinis parlamentinės respublikos požymis — vyriausybės politinė atsakomybė parlamentui. Tai solidari atsakomybė. Pareiškus nepasitikėjimą vyriausybės vadovui ar vyriausybei, ji privalo atsistatydinti. Taip pat vyriausybė, kuriai pareikštas nepasitikėjimas, gali siūlyti respublikos prezidentui surengti priešlaikinius parlamento rinkimus. Šioje valstybėje respublikos prezidentas yra tik valstybės, bet ne vyriausybės vadovas. Politiniu požiūriu tai reiškia, kad vyriausybe iš esmės formuoja parlamento rinkimus laimėjusi partija ar partijų koalicija.Parlamentinės respublikos prezidentą dažniausiai renka parlamentas (Vengrija, Čekija, Turkija, Libanas ir kt.) ar speciali kolegija, kurioje parlamento nariai sudaro svarbią dalį (VFR, Italija). Tiesa, yra parlamentinių respublikų (literatūroje dažniausiai pateikiamas Bulgarijos pavyzdys, nes Bulgarijos Respublikos Konstitucijos l str. l d. įtvirtinta, kad Bulgarija yra parlamentinio valdymo respublika), kuriose prezidentą tiesiogiai renka tauta, nors jo įgaliojimai riboti, ir vykdomąją valdžią realiai įgyvendina vyriausybė. Tačiau tokia prezidento rinkimų tvarka – tik išimtis.Parlamentinei respublikai būdinga tai, kad prezidentas formuodamas – vyriausybė veikia kaip valstybės vadovas, kuris, nors ir turėdamas tam tikrų politinių galimybių, visų pirma siekia, kad butų suformuota parlamento daugumos pasitikėjimą turinti vyriausybė.Nagrinėjant parlamentinės respublikos vadovo teisinį statusą, pažymėtina, kad prezidentui neretai priklauso svarbūs įgaliojimai, nors praktikoje jais nesinaudojama. Paprastai daugelis prezidento veiksmų, taip pat pirmalaikių parlamento rinkimų skelbimas, yra įgyvendinami tik vyriausybei sutikus. Prezidento priimami aktai paprastai įsigalioja tik pasirašius ministrui pirmininkui ar atitinkamam ministrui (kontrasignacija), kuriem ir tenka atsakomybė už tą aktą. [1]Pažymėtina, kad parlamentinėje respublikoje aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų teisinė ir faktinė padėtis neretai gana skiriasi. Antai nors ir pabrėžiama parlamento reikšmė, bet jo veiklą faktiškai neretai kontroliuoja vyriausybė, nors pastaroji politiškai atsakinga parlamentui, tačiau vyriausybės rankose – pirmalaikių parlamento rinkimų paskelbimo galimybė; nors prezidentui suteikti svarbūs įgaliojimai, tačiau faktiškai juos įgyvendina vyriausybė ir t.t.Negalima nepaminėti ir kai kurių parlamentinės valdymo formos privalumų, ypač ją lyginant su prezidentine respublika. Daugelis autorių pažymi, kad parlamentinė respublika dėl savo organizacinio modelio ypač sumažina galimybe kilti vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios priešpriešai. Sakykime, jei partija laimėjo parlamento rinkimus ir turi absoliučią balsų daugumą, ji gali sudaryti vyriausybę, išrinkti jos remiamą prezidentą. Tai didina valstybės valdžios institucijų sistemos funkcionavimo stabilumą. Žinoma, be privalumu turime prisiminti ir sistemos trūkumus: nė vienai partijai neturint tvirtos daugumos parlamente, gali būti suformuota koalicinė vyriausybė, kuriai, atsižvelgiant į kai kurioms šalims būdingą parlamentinių blokų nepastovumą, nuolat teks rūpintis pasitikėjimo išsaugojimu. Tokia vyriausybė nuolat laviruos, vengs ryžtingų, galinčių suskaldyti trapią koaliciją, veiksmu. Antai Italijos, kuri laikoma kone klasikine parlamentine respublika, istorijoje per puse amžiaus po Antrojo pasaulinio karo pasikeitė daugiau kaip pusšimtis vyriausybių. Be to, koalicinėje vyriausybėje ir parlamentinėje daugumoje neretai sudėtinga derinti kartais gana prieštaringus interesus; tokie derinimai gali užsitęsti ir dėl to vykdomoji valdžia gali būti neveikli. [5]Siekiant užkirsti kelią dažnai vyriausybių kaitai, siekiama „racionalizuoti” parlamentine v…aldymo formą. Tuo tikslu gali būti numatytas vadinamasis „konstruktyvus” nepasitikėjimo votumas (VFR, Vengrija, Bulgarija ir kt.). Jam būdinga tai, kad nepasitikėjimą galima pareikšti vyriausybės vadovui su sąlyga, jei bus nurodytas naujas vyriausybės vadovas. Kitos vyriausybės stabilumo užtikrinimo priemonės: nepasitikėjimo vyriausybe klausimą gali siūlyti svarstyti tik gana didelė parlamento deputatų grupė; atmetus nepasitikėjimo votumą, kitą kartą šį klausimą galima kelti tik po tam tikro laiko ir t.t.Parlamentinių respublikų pavyzdžiai: VFR, Italija, Vengrija, Bulgarija, Čekija, Estija, Latvija, Turkija, Libanas ir kl.1.2.3. Pusiau prezidentinė respublikaPrieš pateikiant pusiau prezidentizmo apibrėžimą, vertėtų aptarti pusiau prezidentizmo kaip teorinės koncepcijos problematiką. Reikia pripažinti, kad nors pusiau prezidentizmo sąvokai netrukus sukaks dvidešimt metų, vis dar nėra sutariama dėl jo vietos bei svarbos institucinių modelių klasifikacijoje. Kitaip sakant, nėra sutariama, ar institucinių modelių klasifikacija yra dichotomiška (prezidentizmas versus parlamentizmas), ar trichotomiška (prezidentizmas versus pusiau prezidentizmas versus parlamentizmas). Kartais teigiama, kad institucinių modelių yra dar daugiau arba kad egzistuoja ištisas institucinių modelių kontinuumas. Kad pusiau prezidentizmas yra „naujas politinės sistemos tipas“, pirmasis pareiškė M. Diuveržė [3], tačiau ne visi tyrinėtojai atsižvelgė į jo argumentus arba pateikė kontrargumentų.[3] Arendas Lijpartas (Arend Lijphart) neseniai paskelbtame straipsnyje tvirtina, kad pusiau prezidentizmo koncepcija atgyveno: pats M. Diuveržė skirsto pusiau prezidentines valstybes į skirtingus potipius (arba jų politinį procesą į skirtingas — prezidentines ir parlamentines fazes), tad jas galima priskirti prie vieno iš dviejų pagrindinių tipų: prezidentizmo ir parlamentizmo [3], o pusiau prezidentizmas lieka beveik tuščia kategorija. Vargu ar galima sutikti su tokia interpretacija, kuri remiasi ne tiek pusiau prezidentizmo logika, kiek formaliais skirstymo kriterijais. Kartu reikia pripažinti, kad M. Diuveržė pats sumenkino savo naujos politinės sistemos koncepciją, pritardamas minčiai, jog pusiau prezidentizmas yra tik prezidentinių ir parlamentinių fazių kaita. Net jei pusiau prezidentinėse valstybėse galima stebėti artimą prezidentizmui ar parlamentizmui politiką, visą laiką būtina turėti galvoje skirtumą tarp „aktualaus“ ir „potencialaus“ elgesio. [4] Kita vertus, būtina pabrėžti ir tai, jog pusiau prezidentizmas turi bruožų, būdingų ir prezidentizmui, ir parlamentizmui; dar daugiau, jų poveikį galima tyrinėti remiantis teorijomis, skirtomis atitinkamiems instituciniams modeliams, tik būtina neišleisti iš akių pusiau prezidentizmo išskirtinumo. Tad kuo pusiau prezidentinis modelis skiriasi nuo prezidentinio ar parlamentinio modelių? Esminis institucinis bruožas, skiriantis jį nuo abiejų — dviguba vykdomosios valdžios struktūra: vykdomąją valdžią dalijasi prezidentas ir ministras pirmininkas. Kaip ir prezidentizmo atveju, prezidentas paprastai renkamas tiesiogiai arba bent jau ne parlamento, jo kadencija faktiškai yra fiksuota, jo įgaliojimai nėra vien simboliniai. Tai neatitinka parlamentinio modelio kriterijų. Kita vertus, pusiau prezidentizmas skiriasi ir nuo prezidentizmo: vyriausybei vadovauja realią galią turintis ministras pirmininkas, jos įgaliojimų laikas nėra fiksuotas, ji priklauso nuo parlamento pasitikėjimo, prezidentas paprastai turi galią tam tikromis sąlygomis paleisti parlamentą. Karlas Santjagas Ninas pusiau prezidentizmui, arba, pasak jo, „mišriai sistemai“, priskiria du parlamentizmo ir vieną prezidentizmo bruožą: 1. valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo postai yra atskiri; 2. vyriausybė formuojama su parlamento intervencija; 3. vyriausybė formuojama su rinkėjų intervencija. [4] Šis apibrėžimas vis dėlto neapima lemiamo pusiau prezidentizmo bruožo: vyriausybės veiklos nutraukimo. Klasikiniu tapęs M. Diuveržė pusiau prezidentizmo apibrėžimas šio trūkumo neturi. Politinis režimas laikytinas pusiau prezidentiniu, jei jį sukūrusioje konstitucijoje dera trys elementai: 1. prezidentas renkamas visuotiniais rinkimais; 2. jis turi gana svarbių galių; 3. jis dalijasi valdžią su ministru pirmininku ir ministrais, kurie turi vykdomosios valdžios bei vyriausybės galią ir gali išlikti savo poste tik tol, kol parlamentas jais nereiškia nepasitikėjimo [3]. Vis dėlto šį apibrėžimą įvairūs autoriai kritikavo. Metju Šugartas ir Džonas Keris pervadino pusiau prezidentizmą į premjero — prezidento režimą, nepritardami priešdėlio „pusiau-“ implikuojamam kontinuumui, taip pat ir dėl to, kad būtų ga…lima atskirti jį nuo kito panašaus režimo tipo — prezidento—parlamento režimo. Premjero—prezidento režimą jie apibrėžia panašiai kaip M. Diuveržė. [3] Pirma, vykdomosios valdžios vadovas renkamas visuotiniais rinkimais, tačiau premjero—prezidento režime jis, kitaip negu prezidentizme, nebūtinai yra „vadovas“, bet turi koegzistuoti su premjeru, vadovaujančiu vyriausybei. Antra, prezidentas turi politinių galių: teikti įstatymą referendumui ar teisminei peržiūrai. Prezidentas gali turėti kitų legislatyvinių galių — veto teisę ar dekretų leidybos teisę, jis dalyvauja teikiant premjero, ministrų ir kitų pareigūnų kandidatūras ir paprastai turi galią paleisti parlamentą. Trečia, vyriausybė priklauso nuo parlamento, ir jei prezidentas turi galią vienašališkai atstatydinti ministrus, tokia sistema jau yra nebe premjero— prezidento, bet prezidento— parlamento režimas. [1]Džiovanis Sartoris kritikuoja šį režimų skirstymą dėl nereikalingos prezidento—parlamento kategorijos ir dėl nepakankamai griežtų premjero—prezidento režimo kriterijų. Jis grįžta prie pusiau prezidentizmo termino, pateikdamas tokius pusiau prezidentizmo kriterijus: 1. valstybės vadovas (prezidentas) renkamas visuotiniu balsavimu — tiesioginiu ar netiesioginiu — fiksuotai kadencijai;2. valstybės vadovas dalijasi vykdomąją valdžią su ministru pirmininku, sudarydamas dvigubą valdžios struktūrą, kurią apibrėžia trys kriterijai:3. prezidentas yra nepriklausomas nuo parlamento, bet negali valdyti vienas arba tiesiogiai, todėl jo valia turi būti įgyvendinama per jo vyriausybę; 4. kita vertus, ministras pirmininkas ir jo kabinetas yra nepriklausomi nuo prezidento, nes priklauso nuo parlamento: jie turi paklusti parlamento pasitikėjimui ar nepasitikėjimui (ar abiem), ir bet kuriuo atveju jiems reikia parlamento daugumos paramos; 5. dualistinė pusiau prezidentizmo valdžios struktūra leidžia įvairius galių balansus ir pirmenybių kaitą vyriausybėje su griežta sąlyga, kad kiekvieno vyriausybę sudarančio vieneto „autonomijos potencialas“ išlieka. [2]Šis apibrėžimas, jau iš pirmo žvilgsnio gremėzdiškas, irgi turi trūkumų, tačiau prieš juos nurodant, derėtų pateikti dar vieną pusiau prezidentizmo apibrėžimą. Atsižvelgdamas į tris pastaruosius apibrėžimus, Džianfrankas Paskvinas formuluoja tokius pusiau prezidentizmo kriterijus: 1. prezidentas yra tiesiogiai ar netiesiogiai renkamas visuotiniais rinkimais; 2. prezidentas turi įgaliojimus paskirti ministrą pirmininką ir tam tikrais atvejais paleisti parlamentą; 3. ministras pirmininkas paklūsta numanomam arba atviram balsavimui dėl pasitikėjimo parlamente. [4]Šie apibrėžimai neišvengia kai kurių problemų, taikant juos praktiškai. Nėra sutariama dėl dichotomijos ar trichotomijos, valstybių, kurios atitinka apibrėžimų kriterijus, ir pačių apibrėžimų tikslumo. Pusiau prezidentizmas atitinka atvejį, kai į klausimus, ar valstybės vadovas renkamas visuotiniais rinkimais ir turi fiksuotą kadenciją, atsakoma „taip“, o į klausimus, ar vyriausybės vadovas renkamas visuotiniais rinkimais ir ar turi fiksuotą kadenciją, atsakoma „ne“ [2]. Šią sistemą galima kritikuoti dėl to, kad ji grįžta prie problemos, kurią M. Diuveržė kritikai jau buvo išsprendę — į pusiau prezidentizmo kategoriją patenka ir valstybės, kurių politinė praktika niekad neatitiko pusiau prezidentizmo. Vis dėlto, nepaisant šio labai didelio trūkumo, R. Eldžio sistema leidžia pasiekti aiškumą, klasifikuojant bent jau pagal formalius kriterijus. Tiesa, reikia turėti galvoje, kad diskusija dėl pusiau prezidentizmo vis dar neatvedė prie sutarimo, kaip jį apibrėžti. [3]1.2.3.1. Lietuvos pusiau prezidentinis modelisLietuvos valdymo forma įvardijama kap pusiau prezidentinė ar parlameninė (su pusiau prezidentiniais elementais).Lietuvos pusiau prezidentinį modelį, kaip ir Prancūzijos ar Lenkijos, galima priskirti premjero—prezidento tipui, ir jau pats pavadinimas sufleruotų, kas šiame „politiniame žaidime“ yra pirmesnis. Premjeras ir vyriausybė šiame modelyje atsakingi parlamentui. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Galime prisiminti, kad Prezidentas Algirdas Brazauskas privertė atsistatydinti Adolfą Šleževičių, o Prezidentas Valdas Adamkus — Gediminą Vagnorių. Iš čia pirmoji išvada: pusiau prezidentinis modelis tam tikromis aplinkybėmis suteikia prezidentui neformalių galių lemti vyriausybės išlikimą. [4]Nuo ko tai priklauso? Pirmas ir, atrodytų, trivialus atsakymas — nuo tebesiformuojančių politinio žaidimo tradicijų. Antras, universalus — nuo politikos personalizavimo. Vienas garsus politikos mokslininkas rašė, kad nors prezidento ir parlamento įgaliojimai gali būti atskirti ir subalansuoti, tačiau „kiekvienas — tarp jų ir prezidentas, ir publika apskritai, ir net politikos mokslininkai — tiki, jog prezidento reikalavimas pripažinti jo įgaliojimų viršenybę yra stipresnis negu legislatūros“. [1] Rinkimų rezultatai, manyčiau, tai dar kartą parodė. Trečias atsakymas specifinis — valdžių tarpusavio santykiai pusiau prezidentiniame modelyje kaip jokiame kitame priklauso nuo prezidento asmenybės bruožų.Neilgoje Lietuvos praktikoje taip pat nereikia plačios analizės, kad įvertintume, kokią įtaką darė prezidentų asmenybės bruožai. Laimonas Talat-Kelpša yra įvertinęs A. Brazausko valdymą kaip „pasalūno“ režimą, tuo tarpu V. Adamkų galima vadinti (aktyviai) reaguojančiu prezidentu. Tačiau kadangi ligšiolinė praktika yra pernelyg prieštaringa, neįmanoma kalbėti apie susiformavusias prezidento institucijos tradicijas. Todėl tradicijos, ką tik atrodžiusios trivialiu paaiškinimu, netrukus gali turėti tiesioginių padarinių tarpinstituciniams santykiams. Pusiau prezidentinis modelis ne tik leidžia prezidentui užimti poziciją gana plačiame spektre nuo simbolinio iki aktyvistinio, bet ir tarpinstitucinių santykių politiką padaro labiau priklausomą nuo atsitiktinių veiksnių. [3]Efektyviam pusiau prezidentizmui reikia minimizuoti konfliktų galimybę, t. y. arba dvivaldystę, arba konkurenciją. Pirmuoju atveju valstybės vadovas imasi ir faktinio vadovavimo vyriausybei, o premjeras tampa veikiau administratoriumi, antruoju atveju, prezidentas pasilieka simbolines funkcijas, o valstybę valdo vyriausybė. Tai esminė pusiau prezidentizmo ypatybė, dėl kurios kai kas apskritai neigia šio modelio egzistavimą, argumentuodami, kad pirmuoju atveju valstybė veikia kaip prezidentinė, antruoju kaip parlamentinė, o „pusiau prezidentizmas“ tėra šių fazių kaita. Nesileidžiant į šią diskusiją, esminis veiksnys, leidžiantis pasiekti arba vieną, arba kitą fazę, yra partijų sistema ir prezidento partinė identifikacija. Prancūzijos ir, drįsčiau jau apibendrinti, Lenkijos patirtis patvirtina šį teorinį samprotavimą.Pusiau prezidentiniame modelyje prezidentas tampa faktišku vyriausybės vadovu, kai jis atstovauja partijai, turinčiai daugumą parlamente. Kai parlamente yra aiški opozicinė prezidentui dauguma ir atitinkamas ministras pirmininkas, prezidentui kyla didelis spaudimas pasilikti tik simbolines funkcijas ir likti „sugyventiniu“. Ir vienu, ir kitu atveju galima prognozuoti efektyvų vyriausybės veikimą (nors antruoju atveju konfliktų galimybė išauga). Tai anaiptol ne vienintelės pusiau prezidentiniame modelyje galimos kombinacijos, o efektyviausios.Tačiau tam reikia mažiausiai dviejų sąlygų:1. mažai fragmentuotos ir mažai poliarizuotos parlamentinių partijų sistemos, sugebančios užtikrinti aiškias ir stabilias parlamento daugumas, ir2. aiškios prezidento partinės identifikacijos. Pirmajai sąlygai aptarti buvo skirta ištisa šios konferencijos dalis, ir aš manau, kad išvados nėra labai palankios. [7]92-ųjų ir 96-ųjų Seimo kadencijos efektyvumo požiūriu turėjo būti —… bet dėl nesusiformavusių tradicijų nebuvo — pusiau prezidentizmo „aukso amžius“, tik vargu ar jis sugrįš. Netgi priemonės, kurios veiktų kitomis sąlygomis, tokios kaip mažoritarinės sistemos įvedimas, Lietuvos atveju veikiau tik sugriautų partijų sistemą, o ne sukurtų dvipartinę ar bent dviejų blokų Tiesa, įmanomas kitas būdas — sinchronizuoti prezidento ir parlamento kadencijas, tačiau vargu ar to pakaktų užtikrinti aiškią parlamento daugumą. Ir priešingai, dabartinė situacija, kai prezidento ir parlamento rinkimai nesinchronizuoti, kuria „sugyvenimo“ tendencijas. [7]Antroji sąlyga ne mažiau svarbi, tačiau ir ji neįvykdoma — pirmiausia konstituciškai. Tačiau ne mažiau svarbi ir praktika: su partijomis neidentifikuotas Lietuvos prezidentas V. Adamkus, kilus konfliktams dėl vykdomosios valdžios politikos, gerokai dažniau apeliavo į tautą, t. y. tarpinstitucinius konfliktus mėgino spręsti ieškodamas „užinstitucinės“ paramos negu aiškiai su partijomis identifikuoti prezidentas A. Brazauskas.Taigi po šių rinkimų efektyvaus pusiau prezidentinio modelio veikimo sunku tikėtis — pamėginkime išvardinti priežastis, dėl kurių ir vienas, ir kitas efektyvus režimas mažai tikėtinas. Pirma, parlamento daugumos pozicija prezidento atžvilgiu neaiški. Net jei svarstomos galimybės įtraukti Liberalų demokratų partiją į valdančiąją koaliciją, tai anaiptol nereiškia, kad Prezidentas taps neformaliu parlamento daugumos, taigi ir vykdomosios valdžios, vadovu. Priešingai, auganti koalicijos fragmentacija sumažins vykdomosios valdžios efektyvumą. Kita vertus, pareikštos pretenzijos į vykdomosios valdžios įgaliojimus tokios ambicingos, kad vargu ar Prezidentas sutiks su „sugyvenimo“ režimu ir paliks juos vyriausybei. Antra, nors išrinktasis Prezidentas aiškiai identifikuojamas su konkrečia partija, neaiškios nei pačios partijos, nei išrinktojo prezidento ideologinės nuostatos. Dar daugiau, ši partija politiškai izoliuota ir, bent jau kol kas, negali pretenduoti į „prezidentinės daugumos“ partijos statusą.Kokios galimybės lieka, atmetus pirmąjį variantą? Prezidento ir premjero „sugyvenimas“, kaip minėta, savaime nėra efektyvumui (ar stabilumui) pavojingas periodas, jei tik partijų sistema ir susiformavusios tradicijos lemia tai, kad prezidentas ir parlamento dauguma jį priima. Kur kas pavojingesnė situacija tada, kai prezidentas nesitaiksto su šiuo režimu, tačiau neturi institucinių priemonių jo atsikratyti. Klasikinis prancūziškasis pusiau prezidentinis modelis nurodo išeitį iš aklavietės, numatydamas galimybę prezidentui paleisti Nacionalinę asamblėją. Lietuvos modelyje tokios galimybės nėra, taigi teoriškai konfrontacija gali užsitęsti bent iki Seimo kadencijos pabaigos. Bene vienintelė praktinė išeitis, norint pasiekti pirmalaikių Seimo rinkimų —mėginti „už-instituciniais“ arba „už-konstituciniais“ metodais suskaldyti valdančiąją koaliciją.2. Valstybės sandaros formos sąvoka ir valstybių klasifikavimas šiuo aspektuValstybės sandaros forma apibūdina valstybės vidaus teritorinį sutvarkymo būdą, valstybės sudėtinių dalių teisinę padėtį, taip pat santykių tarp valstybės kaip tokios ir jos sudėtinių dalių pobūdį (t.y. centrinės ir vietinės valdžios santykių pobūdį).Tinkama valstybės sandara – vienas iš veiksnių, užtikrinančių šalies stabilumą, valdžios struktūrų efektyvią veiklą. Apie valstybės sandaros formą sprendžiama pagal valstybės sudėtį, t.y. ar valstybė yra vienalytė, ar jungtinė. Atsižvelgiant į tai, įprasta valstybes skirstyti į unitarines (paprastas) ir federacines (sudėtines). Taigi valstybės sandaros formą lemia valstybės teritorijos sutvarkymo būdas, valstybės ir jos sudėtinių dalių tarpusavio santykių sistema, taip pat vieningos vienos ar dviejų lygių teisės sistemų galiojimas.Paprastai skiriamos dvi valstybės sandaros formos: unitarinė ir federacinė. Literatūroje taip pat minima konfederacija. Tai suverenių valstybių sąjunga, bet ne sudėtinė valstybė, todėl konfederacijos narių – valstybių tarpusavio santykiu tyrimas, matyt, labiau tiktų tarptautinei teisei. [6]2.1. Unitarinė valstybėUnitarinė valstybė sudaro vieningą socialinį junginį, kuriame tautos, teritorijos ir valdžios elementai pasireiškia aiškiomis formomis ir nesikartoja. Ji gali būti centralizuota ir decentralizuota, kai dalis valstybinių funkcijų deleguojama teritoriniams vienetams, kurie nėra įjungti į centrinės valdžios hierarchiją, tačiau savo veiklos teisėtumo požiūriu yra valstybinės valdžios prižiūrimi. [7]Pasaulyje yra daugybė unitarinių valstybių. Jų sąrašas būtų labai ilgas: Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Bulgarija, Prancūzija, Portugalija…Pabrėžiama, kad unitarinėje valstybėje centrinės valdžios institucijos turi galimybes operatyviai spręsti šalies problemas. Jos savo rankose turi sukoncentravusios pakankamai priemonių. Tačiau unitarinėje valstybėje nėra paneigiama ir decentralizacija.Unitarinėje valstybėje nė vienas jos teritorijos padalijimo vienetas neturi valstybinio darinio statuso. Valstybės dalys — tai administraciniai teritoriniai vienetai. Juose galioja centrinės valdžios priimti teisės aktai, administracinių teritorinių vienetų ribas nustato centrinė šalies valdžia. Administracinio teritorinio padalijimo sistemoje gali būti kelios grandys.Kartais teigiama, kad valstybės sandaros pagrindinė problema yra ne nacionaliniai, kalbų vartojimo ar kitokie panašūs santykiai, bet valstybės centralizacija ir decentralizacija. Šiuo požiūriu federacija paprastai traktuojama kaip labiau decentralizuota forma, o unitarinėje valstybėje — mažiau decentralizuota. Tačiau taip nėra. Galima skirti tris unitarinių valstybių tipus pagal jų centralizacijos lygį: centralizuotos, decentralizuotos ir santykinai decentralizuotos.Centralizuotoje unitarinėje valstybėje vietinės institucijos, tvarkančios valstybės sudėtinių dalių reikalus, sudaro centrines institucijas. Tokių valstybių labai nedaug.Unitarinė valstybė gali būti decentralizuota. Paprastai decentralizuota valstybe laikoma tokia valstybė, kurioje valstybės sudėtinių dalių institucijas renka gyventojai. Visose valstybės sudėtinėse dalyse įtvirtinta savivalda. Šios institucijos naudojasi reikšmingu savarankiškumu tvarkydamos vietos reikalus.Kartais unitarinių valstybių konstitucijose numatoma autonomija.2.2. Federacinės valstybės formosFederacija tai tokia valstybė, kurioje politinių sprendimų priėmimo kompetencija yra konstituciškai išdalinta tarp centrinių valdymo institucijų ir federacijos subjektų. Dažnai federacijos būna daugiatautės arba teritoriškai labai didelės valstybės, tačiau tai nėra būtinos sąlygos federacijai egzistuoti. Dažnai istoriškai federacijos susiformuoja iš buvusių nepriklausomų valstybinių darinių. Federaciją sudarantys vienetai paprastai neturi teisės vienašališkai atsiskirti.Kategoriškai priešinga unitarinei valstybei yra konfederacija, t.y. toks dviejų ar kelių valstybių blokas ar junginys, kuris pats naujos valstybės nesudaro, o visa jo kompetencija ir viešoji galia jam yra susijungusių valstybių deleguota jų susitarimu. Iš principo jos sudarymas, įėjimas į ją ir jos likvidavimas bei išėjimas iš jos yra laisvas, suvaržytas tik sutarties sąlygomis. Tokios valstybių “draugijos” yra prieškarinė Tautų Sąjunga, įvairūs regioniniai valstybių dariniai. [7]Tarpinę mišrią formą tarp unitarinės valstybės ir konfederacijos sudaro federacija. Čia randame dvilypę valstybinę struktūrą: viršutinę, kurią sudaro vieninga federacinė centro valstybė ir apatinę, kurią sudaro sufederuotos pamatinės valstybėlės, federacijos nariai (valstijos, kantonai, žemės). Federaciją galima vadinti sąjungine valstybe (Bundesstaat), o konfederaciją – valstybių sąjunga (Staatenbund). Konfederacija yra tiktai kelių valstybių sąjunga, kuri pati valstybės nesudaro; federacija, kad ir sąjunginė, vis dėlto jau pati yra valstybė. Federacijoje kaip mišrioje formoje visuomet yra šiek tiek unitarizmo ir šiek tiek konfederacijos. Federacijos nariai užima tarpinę vietą tarp autonominės provincijos decentralizuotoje unitarinėje valstybėje ir konfederacinės sąjungos nario, prilygdami arba besiartindami prie vienos ar kitos, tačiau niekuomet savo konstitucine padėtimi su jais nesutapdami. Visai federacijoje veikiančiai teisei viešpatauja federalinė centro konstitucija. Jai yra subordinuoti federacijos nariai ir jų teisė.Paprastai federacinių valstybių parlamentas sudaromas iš dviejų rūmų, kurių vieneri sudaromi iš federacijos subjektų renkamų atstovų. Be to, federacijos nariai vienaip ar kitaip dalyvauja ir keičiant bei papildant federalinę konstituciją. Tai yra išlaikyta nuosekliose federacijose, tokiose kaip JAV ir Šveicarija.Paprastai federacijos nariai yra lygūs ir naudojasi vienodomis teisėmis, kurios nepriklauso nuo jų teritorijos didumo, piliečių skaičiaus, jų politinio ar socialinio vaidmens ir svarbos (simetriška federacija). Atskirais atvejais atskiri federacijos subjetai turi didesnę kompetenciją nei kiti (asimetriška federacija). Dažniausiai tokie išskirtiniai federacijos subjektai iš likusiųjų išskiriami tautiniu, religiniu, regioniniu ar kultūriniu pagrindu.Federacijoje centro kompetencija yra atributyvinė, o federacijos narių – bendroji. Tai yra federacijos narių kompetencijai priklauso visi klausimai, išskyrus tuos kurie yra aiškiai perleisti centro kompetencijai federacinėje konstitucijoje. [5]Tarp svarbesnių federacijų pavyzdžių galima paminėti: JAV, Australija, Brazilija, Kanada, Vokietija, Rusija, Austrija.3. Trečias valstybės formos elementas – politinis režimasValstybės politinio režimo sąvoka įvardijama būdu ir priemonių, kuriomis įgyvendinama valstybės valdžia, visuma. Tai trečias valstybės formos elementas. Valstybės valdymo bei valstybės sandaros formos neparodo, kokiais būdais valdžia realizuojama, kokie yra valstybės valdžios ir žmonių santykiai, kaip valstybės valdžios institucijos tvarko žmonių reikalus, ar pripažįstama vietos savivalda, kaip politiniame procese dalyvauja piliečiai, jų susivienijimai ir t.t. Šiems klausimams atskleisti ir vartojama valstybės politinio režimo sąvoka.Teigiama, kad sąvoka „politinis režimas” – kur kas platesnė, apimanti ne tik valstybės, bet ir kitų politinių institutų (politiniu partijų ir judėjimų, kitų visuomeninių organizacijų ir kt.) funkcionavimo praktiką. Todėl ši sąvoka labiau tiktų politikos mokslams. Tuo tarpu „valstybinis režimas” apibūdina tik pačios valstybės veiklos formas ir metodus, todėl šią sąvoką labiau tinka vartoti teisės moksluose.Taigi „politinis režimas” apibūdina valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones. Pažymėtina, kad kiekvienos šalies valstybės valdžia prireikus taiko prievartą. Kita vertus, net ir nedemokratinės šalies įstatymai gali skelbti, jog jie įtvirtina demokratinėse šalyse pripažįstamas vertybes. Šiuo atveju, norint suprasti politinio režimo esmę, vien nagrinėti teisės normų nepakanka. Taip pat svarbu jų taikymo praktika, neretai suteikianti teisiniam reguliavimui kitą turinį.Nagrinėjant „politinį režimą”, taip pat svarbu suvokti, koks šalyje įtvirtintos santvarkos ideologinis pagrindas, kokiomis idėjomis vadovaujamasi kuriant teisės normas. Yra dvi koncepcijos. Viena jų grindžiama valstybės ir teisės kaip savo valios primetimo, kaip visuomenės pajungimo tam tikriems tikslams samprata, o kitai būdinga valstybės ir teisės kaip socialinio kompromiso, interesų derinimo priemonių, prigimtinių žmogaus teisių apsaugos supratimas. [7]Politinėje ir teisinėje literatūroje siūlomos įvairiausios politinių režimų klasifikacijos. Jas lemia pasirinktas klasifikavimo kriterijus. Jeigu, tarkim, klasifikavimo pagrindu imsime šalyje legaliai veikiančių politinių partijų skaičių, galime skirti vienpartinį ar daugiapartinį politinį režimą. Kiti siūlo vadovautis šalies ekonominio ir politinio išsivystymo lygiu, tretiems svarbu šalies civilizacijos tipas, politinio režimo stabilumas ar nestabilumas ir t.t. Labiausiai paplitęs valstybių politinio režimo skirstymas į : demokratinį nedemokratinį3.1. Demokratinis politinis režimasDemokratija (iš gr. demos “liaudis” ir kratein “valdyti”) reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai referendumuose ir plebiscituose arba per savo išrinktus atstovus.Šiuo metu demokratija yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors nevisada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi. Kadangi supratimas kas yra demokratija yra labai įvairus dažnai kartu su šiuo žodžiu naudojami įvairūs būdvardžiai, “patikslinantys” kas turima galvoje. Šiuolaikinės Vakarų demokratijos paprastai vadinamos liberaliosiomis demokratijomis. Dahl’as teigia, jog demokratija – tai valdovų pretenzijas pateisinantis mitas, legitimavimo priemonė. Dahl’as vietoj demokratijos siūlo vartoti poliarchijos terminą. [7]19 a. demokratija tampa įtakinga politine idėja, 20 a. pr. – ji virsta politine realybe, 20 a. vid. tampa geopolitine realybe, 20 a. pb. – tai universali politinio sutvarkymo paradigma.Demokratinių šalių pasaulio žemėlapyje daugėja. Naujojo tūkstantmečio pradžioje demokratiniai režimai įsitvirtino Vakarų ir Pietų Europoje, Australijoje, Kanadoje, N.Zelandijoje, Japonijoje ir JAV. Be to per paskutinius du dešimtmečius demokratinės valdymo formos atsiranda Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje taip pat kai kuriose Afrikos šalyse.Išskiriama tokie demokratinio politinio režimo bruožai: [6]1) demokratinių piliečių teisių ir laisvių pripažinimas, užtikrinantis galimybę piliečiams savarankiškai ir aktyviai dalyvauti tvarkant visuomenės bendrus reikalus;2) politinis pliuralizmas — valstybėje veikia įvairios politinės partijos ir organizacijos, kurios nustatyta tvarka rungiasi dėl vadovavimo visuomenei; visos politinės partijos turi vienodas teisines galimybes; laisvai veikia opozicinės partijos, siūlančios alternatyvius Vyriausybės politikai sprendimus; laisvi rinkimai — svarbiausių valstybės institucijų sudarymo būdas;3) valdžių padalijimo principo realus įgyvendinimas;4) parlamento kaip tautos atstovybės – aukščiausios įstatymo leidimo institucijos – funkcionavimas; tik parlamentas priima įstatymus, reguliuojančius svarbiausius visuomeninius santykius; parlamentas nustato valstybės vidaus ir užsienio politikos pagrindus, tvirtina biudžetą, kontroliuoja Vyriausybę. Parlamentas priima sprendimus balsų dauguma, tačiau taip pat laiduojamos ir mažumos, politinės opozicijos, teisės;5) įvairių politinių pažiūrų laisva propaganda, jeigu šios pažiūros nekviečia griebtis smurto, nepažeidžia visuomenės moralės ir bendrų elgesio normų, nesikėsina į kitų piliečių teises.Taigi visais atvejais nagrinėjant demokratinį režimą, iš esmės remiamasi tais pačiais kriterijais. Jeigu šalyje kuris nors iš nurodytų požymių pažeidžiamas, galima kalbėti tik apie pusiau demokratinį ar ribotos demokratijos režimą.Demokratija apibūdinama ir atskleidžiant tam tikrus politinio gyvenimo mechanizmus. Tai daugiapartiškumas ar mažiausiai dvipartiškumas su pripažinta opozicija (t.y. turinčia konstitucijos garantuotą statusą), laisvi, sąžiningi ir konkurencinio pobūdžio rinkimai, valdžios kaita, pilietinės visuomenės kontravaldžių (ypač žiniasklaidos) institutai. [5]3.2. Nedemokratiniai politiniai režimaiAutoritarinių (autokratinių) režimų svarbiausias bruožai yra priešingi demokratijos principams: nėra teisinės valstybės ir netaikomos konstitucionalizmo normos; apribojamas pliuralizmas (kontroliuojama arba visai uždraudžiama nepriklausomų nuo valstybinės valdžios asociacijų, organizacijų, susivienijimų, partijų veikla), yra būdinga valdžios centralizacija ir koncentracija vieno žmogaus arba vienos institucijos rankose; neleidžiama vieša konkurencija dėl valdžios; neleidžiama opozicija: uždraudžiama sudaryti opozicines partijas, bet koks pasipriešinimas valdžiai užgniaužiamas, panaudojant represyvinį aparatą (policiją, specialiąsias tarnybas, armiją); realiai neegzistuoja valdžios pasiskirstymo principas, valstybinę valdžią monopolizuoja vykdomoji valdžia; apriboja žmogaus teisės ir akcentuoja piliečių pareigas, tarp kurių svarbiausia yra laikoma lojalumas režimui, kuris sutapatinamas su valstybe ir tauta; reikalaujama absoliutaus paklusnumo valdžiai; būdingas komandinis, direktyvinis vadovavimo stilius; viena iš svarbiausių autoritarinių režimų atramų tampa armija, vyksta visuomenės gyvenimo militarizacija..Autoritarizmas egzistavo nuo seniausių laikų: Rytų despotijos, Graikijos tironijos, viduramžių absoliutizmo forma. Mūsų laikais autoritariniai režimai ypač būdingi susiskaldžiusioms visuomenėms, neturinčioms išvystytos socialinės ir politinės struktūros, netolimoje praeityje taip pat šalims, kurių saugumui nuolat grėse pavojus (Pietų Korėja, Taivanas).Autoritarinė valdžia paprastai nesiekia reguliuoti tų sferų, kurios betarpiškai nėra susijusios su politika. Todėl palyginti nepriklausomos gali likti (nors ne visada lieka) ekonomika, kultūra, asmeniniai santykiai. Šeima, giminė, bažnyčia ne tik išsaugo savo autonomiją, bet dažnai yra palaikomi valstybės, kuri teigiamai žiūri į tradicines vertybes. Tradicija ir konservatizmas yra viena iš svarbių autokratinio režimo paramos šaltinių.Visų priimtos autoritrinių režimų tipologijos nėra. [5], [7]IšvadosValdymo formos kriterijus yra valstybės galvos postas.Konstitucinėse monarchijos kitaip vadinamos apribotomis, taip pat parlamentinėms monarchijomis, valstybės galva yra tik nominali, reprezentacinė figūra.Respublikose valstybės galvą renka gyventojai arba reprezentacinis organas (parlamentas, arba speciali kolegija).Prezidentinėse respublikose prezidentas yra kartu valstybės ir vyriausybės (t.y. vykdomosios valdžios) vadovas ( JAV ministro pirmininko posto nėra, Prancūzijoje yra).Privalumai. Prezidentinėse respublikose leidžia sukurti stiprią vykdomąją ir legislatyvinę valdžią, stabilią vyriausybę. Prezidentas nevaržomai sudaro kabinetą daugiausia iš specialistų: profesorių. Tačiau sistema gali efektyviai funkcionuoti, jei prezidentas ir parlamento dauguma priklauso tai pačiai partijai. Priešingu atveju iškyla nesutarimai ir net galimos konstitucinės aklavietės. Parlamentinėse respublikose aukščiausias įstatymų leidybos organas yra parlamentas, kurio nariai – nuo šimto iki kelių šimtų žmonių – yra renkami tiesioginiuose rinkimuose. Partija arba koalicija, turinti parlamente daugumą vietų formuoja vykdomąją valdžią – vyriausybę (ministrų kabinetą), partijos lyderis paprastai tampa ministru pirmininku (premjeru, kancleriu).Privalumas – lankstumas. Valdančioji partija arba koalicija gali lengvai priimti sprendimus ar įstatymus, kurie reikalingi pasikeitusioje situacijoje arba iškilus svarbioms problemoms. Todėl ir piliečiams, tarp jų ir rinkėjams yra aišku, kas atsakingas už klaidingus sprendimus ar neefektyvią valdžios veiklą – tai visada yra valdančioji partija arba jų blokas, turėję visas galimybes įvykdyti savo pažadus. Be to, parlamentinė sistema stimuliuoja daugiapartinės sistemos vystymąsi, suteikia galimybę net neskaitlingoms mažumoms dalyvauti aukščiausios valdžios lygyje, sukuria palankias sąlygas politiniam dialogui ir kompromisinių sprendimų ieškojimui. Tačiau šie privalumai gali tapti ir parlamentinės sistemos trūkumais. Jei nė viena partija neturi parlamente daugumos, belieka sudaryti arba koalicinę, arba mažumos vyriausybę, kuri abiem atvejais gali būti nestabili. Parlamentinėse sistemose gana ribotos yra parlamento galios įstatymų leidybos sferoje, nes parlamentas faktiškai privalo priimti (tegu ir po ilgų debatų) vyriausybės pateiktus įstatymų projektus, nes jų atmetimas būtų tolygus nepasitikėjimo išreiškimui ir vyriausybė turėtų atsistatydinti, o parlamentas – paleistas.Kitas trūkumas yra tai kad premjeras parlamentinėje sistemoje yra tik partinis lyderis ir daugumoje atveju neturi tokio autoriteto, kokį turi tiesiogiai renkamas prezidentas.Mišriose respublikose prezidento kompetencija platesnė, negu parlamentinėse, tačiau jis turi žymiai mažiau valdžios, negu prezidentinėse respublikose. Prezidentas neformuoja vyriausybės, neturi veto teisės.Unitarinės valstybės yra absoliutinių monarchijų paveldėtojos. Absoliutizmo laikotarpiu buvo įvestas vieningas centralizuotas valdymas, bendri visai valstybei įstatymai ir valdžios organai. Didžioji dauguma dabartinių valstybių yra unitarinės. Demokratinėse valstybėse administraciniai vienetai paprastai turi plačias savivaldos teises (išskyrus įstatymų leidybą), nes tokiu būdu yra skatinama vietinė iniciatyva ir atitinkamai padidėja valdymo efektyvumas.Federacija yra sena valstybinės sąrangos forma.Pagrindinis federacijos tikslas yra kompromisas tarp vienybės ir įvairovės. Todėl svarbiausias jos bruožas yra suvereniteto pasidalinimas tarp dviejų lygių legislatyvinės, vykdomosios (ir dažniausiai teisinės) valdžios: federalinio centro ir federacijos narių. Todėl federacinėje valstybėje piliečiai yra pavaldūs dviem valdžioms, kurių kompetencija yra apibrėžta konstitucijoje. Akivaizdus federacinės sistemos pranašumas yra glaudesnis ryšys tarp valdžios ir gyventojų, kas ypač aktualu dideliose valstybėse. Suteikdama daugiau teisių ir autonomiją regionams, federacijos užtikrina daugiau demokratijos ir apsaugo nuo centrinės valdžios tironijos. Kitas fe…deracijų privalumas yra sugebėjimas adekvatiškai išreikšti tautinių mažumų ir kitų kultūrinių grupių interesus, atsižvelgti į vietinę specifiką. Tai daugeliu atveju sustiprina mažumų pasitikėjimą valstybe, užtikrina politinėje sistemoje nišą regionų ir mažumų elitams. Tai padeda ugdyti nacionalinę vienybę. Tačiau federacinė sistema turi trūkumų, kurie žymiai sumažina valdžios efektyvumą ir net gali sudaryti pavojų valstybės vienybei. Žymiai sudėtingesnis tampa centrinės legislatyvinės valdžios darbas, ypač konstitucinių pataisų priėmimas, nes tam daugeliu atvejų reikalingas federacijos narių sutikimas. Formaliai unitarinės ir federacinės valstybės skiriasi centralizacijos lygiu. Unitarinėse valstybėse daugumoje atveju daugiausia pajamų sukaupia centrinė vyriausybėĮ klausimus, kokia valstybės sąranga – unitarinė ar federacinė, centralizuota ar decentralizuota yra geresnė, negalima vienareikšmiškai atsakyti.Naudota literatūra1. Esmein A. Konstitucinės teisės principai. T. 1. I d. Kaunas, Teisininkų draugija, 1932. P. 35.2. Saitori G. Lyginamoji konstitucinė inžinerija: struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas / Vertė E. Kūris. Kaunas, Poligrafija ir informatika, 2001. P. 94)3. Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinės reformos analizė // Politologija.— 1996.4. Lukošaitis A. Prezidentas Lietuvos politinėje sistemoje: vietos ir galių paieškos // Politologija.— 1998.5. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, Justitia, 2000. P. 50.6. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas, Technologija, 1999. P. 21.7. Birmontienė T. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: 2001.