Valstybė ir teisė Antikos šalyse

Turinys

1. Patvirtinimas apie atlikto darbo savarankiškumą..................3
2. Įvadas..............................4
3. Antikos valstybių ( Atėnų ir Romos) teisės institucijos ir teisės šaltiniai.....5
4. Senovės Atėnų teisė..............................7

4. Romėnų teisės šaltiniai ir pirmosios kodifikacijos.................9

5. Išvados..............................11

Patvirtinimas apie atlikto darbo savarankiškumą

Patvirtinu, kad įtektas darbas „Valstybė ir teisė Antikos šalyse“ yra:

1) Atliktas savarankiškai ir nepateiktas kitam kursui šiame ar ankstesniuose semestruose;
2) Nebuvo naudotas kitame institute, Universitete Lietuvoje ar užsienyje ;
3) Patekiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

Audrius Kvajauskas

Įvadas

Antikos teisė žmonijos istorijoje užima ypatingą vietą, ji buvo labai reikšminga tolesnei Europos teisės raidai. Susiformavusia dar gilioje senovėje, ja net ir dabar, praėjus keliems tūūkstantmečiams, remiasi daugelio pasaulio šalių teisininkai ir įstatymų leidėjai.

Antikos teisė priklauso vergovinės epochos teisės sistemų šakai, tačiau nuo kitų tokių sistemų skiriasi tuo, kad ji gyvavo ilgiausiai – ištisus šimtmečius. Ir šiais laikais yra naudojamasi antikos teise ugdant teisininkų profesinį mąstymą, mokant juos teisinės argumentacijos metodų bei gilinant juridinės technikos įgūdžius.

Antikos valstybių ( Atėnų ir Romos) teisės institucijos ir teisės šaltiniai

Civilizacijos su jai būdinga valstybine teisine visuomenės organizacija istorija Europoje prasideda nuo antikos.

Antikos pasaulis istorijos moksle apima I tūkstantmečio prieš Kristų – I tūūkstantmečio po Kristaus pradžios Viduržemio ir Juodosios jūros baseino valstybes, bet pirmiausia tai Graikų – Romėnų civilizacija. Šiuo laikotarpiu graikai ir romėnai pasiekė įspūdingų visų visuomeninio gyvenimo sričių, taip pat politikos ir teisės, laimėjimų.

Valstybingumo atsiradimo antikos pasaulyje ypatumus daug kuo lė

ėmė geografinės ir klimato sąlygos. Spartėjanti turtinė gyventojų diferenciacija skatino politinę kovą, dėl to palyginti greitai nuo primityvių valstybių pereita prie aukšto valstybingumo lygio.

Homero laikų graikų, kaip ir vadinamojo karalių laikotarpio romėnų genčių, visuomenės organizacija I tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje rėmėsi trimis svarbiausiais gimininės santvarkos institutais: karaliumi, seniūnų taryba ir tautos susirinkimu. Ankstyvoje miesto valstybės raidos stadijoje šie trys institutai buvo pertvarkyti į respublikinės santvarkos institutus. Bendruomeninių ryšių, kuriais rėmėsi karalių (bazilėjaus – Graikijoje, rekso – Romoje) valdžia, suirimas, opozicijos karaliams aristokratinėse šeimose, turėjusiose daug turtų ir nemažą įtaką visuomenei, didėjimas praktiškai visose antikos valstybėse atvedė prie karalių valdžios likvidavimo ( VII amžiuje prieš Kristų – Atėnuose, VI amžiuje prieš Kristų – Romoje).

Primityvių antikos pasaulio monarchijų likvidavimas sudarė sąlygas įsigalėti jame respublikinėms valdymo formoms. Dėl to viietoj didelių centralizuotų valstybių čia susiformavo gausūs, nedideli, vienas nuo kito izoliuoti miestai valstybės, graikų vadinti poliais. Ši, polių sistema buvo viena reikšmingiausių ir unikaliausių valstybingumo bruožų, būdingu visam to meto antikos pasauliui. Patiems piliečiams polis buvo savotiškas mikropasaulis su savo politinės santvarkos formomis, tradicijomis, papročiais, teise ir t.t.

Atėnuose išimtinę teisę eiti valstybines pareigas perėjo į gimininės diduomenės, eupatridų, rankas, tuo tarpu geomorai (žemdirbiai) ir demiurgai (amatininkai) kartu su prekybininkais ir varguomene sudarę laisvųjų gyventojų daugumą iš esmės – atėniečių tautą, arba de
emosą, tolydžio buvo nušalinti nuo tiesioginio, aktyvaus visuomenės reikalų tvarkymo. Tuo pat metu Romos bendruomenėje visiškai tvarkėsi palyginti nedidelė turtingų šeimyninių klanų (patricijų), valdžiusių didžiulius žemės naudmenų plotus, grupė. Gausią romėnų liaudį – plebėjus, neatleistus nuo pareigų valstybei ir sudariusius didelę romėnų ginkluotojų pajėgų jėgą – nuo patricijų skyrė gili politinė ir socialinė praraja. Siekiant silpninti prieštaravimus tarp demoso ir eupatridų Atėnuose, plebėjų ir patricijų Romoje, VI amžiuje prieš Kristų buvo padarytos reformos, pakertančios politinį aristokratijos įsigalėjimą ir sukuriančios pagrindus plėtotis demokratijos institutams: aristokratų valdžia Atėnuose išsilaikė iki Solono reformų ir galutinai buvo panaikinta Klistenio reformomis, o Romoje, nors aristokratinį pobūdį valdžia išlaikė dar ištisą ankstyvąjį respublikos laikotarpį, dėl Servijui Tulijui priskiriamų reformų, plebėjai ėmė įgyti nors nedaug, bet po truputi stiprėjančios politinės valdžios(pradedant teise dalyvauti tautos susirinkime).

Skirtingai nuo vergvaldinės Atėnų demokratijos, Romos respublikoje su demokratiniais derinosi ir aristokratiniai bruožai, ir jau akivaizdžiai užtikrindami privilegijuotą kilmingos vergvaldžių viršūnės padėtį. Romos respublikos plebėjai dar ištisus du šimtmečius neturėjo galimybės pretenduoti į valstybines pareigas. Padėtis menkai pasikeitė net jiems 494 metais prieš Kristų pavykus išsikovoti išskirtinę tautos (plebėjų) tribūno pareigybę: gindami nuo patricijų savivalės plebėjų teises, tribūnai naudojosi veto teise, galėjo neleisti vykdyti kitų pareigūnų potvarkių ir net Senato nutarimų, bet jie visai neturėjo imperatyvios (įsakomosios) va
aldžios. Tik VI amžiuje prieš Kristų plebėjai pagaliau išsikovojo teisę eiti kitas valstybines pareigas.

Įstatymus priimamus tautos susirinkimuose, pateikdavo juos rengę magistratai, ir jų vardai paskui įeidavo į įstatymo pavadinimą (pavyzdžiui, Lex Licinia agraria – Licinijaus agrarinis įstatymas, priimtas 367 metais prieš Kristų; Lex Poetelia – Potelijaus įstatymas, taip pat išleistas IV amžiuje prieš Kristų, ir kiti). Respublikos laikais įstatymų leista tikrai nemažai, daugiausia valstybės santvarkos, žemės valdymo, administravimo ir kai kuriais kitais reikalais.

Romos senatas – tai nuolatinė valstybės valdžios institucija, vaidinusi svarbiausią vaidmenį Romos respublikos visuomeniniame gyvenime. Formaliai senatas buvo konsultacinė institucija, kurios nutarimai ir vadinosi senatus consultum (senatus konsultais). Tačiau faktiškai jo kompetencija buvo labai plati, ji apėmė, be kita ko, ir įstatymų leidybą nors per ilgą istorijos laikotarpį reiškėsi ne vienodai: pirmąjį respublikos gyvavimo šimtmetį senato tvirtinimo buvo reikalingas kiekvienas centurijų komicijos priimtas įstatymas, nuo III amžiaus prieš Kristų ši taisyklė buvo panaikinta, bet senatas gavo teisę preliminariai, prieš teikdamas tautos susirinkimui, apsvarstyti bet kurį klausimą ir kartu atitinkamai veikti būsimo susirinkimo nutarimą. Taigi, priimant įsakymus, bet kuriuo atveju lemiamą reikšmę turėjo senato nusistatymas.

Romėnų teisės raida respublikos laikotarpiu rėmėsi ne tiek tautos susirinkimų priimtais įstatymais, kiek laiko patikrinta teismų praktika. Sparčiai rutuliuojantis visuomenės gyvenimui, senosios teisės taisyklių, besiremiančių Dvylikos lentelių įstatymais ir pa
asižyminčių griežtu formalizavimu, nebepakako, todėl teismo pareigūnai pretoriai patys reglamentavo naujus visuomeninius santykius, buvusius nežinomus senajai teisei. Todėl būdingiausių romėnų teisės šaltiniu, pradedant III amžiumi prieš Kristų, tapo pretorių ediktai (edicta): pradėdami eiti pareigas, pretoriai viešai skelbiamuosiuose ediktuose nurodydavo teisės formules, kuriomis vadovaudamiesi jie ketino palaikyti tvarką ir reguliuoti teismų darbą (nesilaikydami dvylikos lentelių įstatymų formalumu). Naujai išrinkti pretoriai kiek keisdavo buvusių pretorių ediktus, atmesdami, kas pasenę, ir patikslindami paliekamas galioti formules. Patys neturėdami įstatymo galios, šie ediktai, palaikomi pretorių veiklos, buvo privalomojo pobudžio.

Senovės Atėnų teisė

Teisės raida antikinėje Graikijoje neperžengė polių ribų, rutuliojosi vietos papročių, tradicijų ir įstatymų pagrindu, pasižymėjo teisės partikuliarizmu. Polių sistemos įtvirtinimas suaktyvino juose teisės raidą. Pasirodė rašyti įstatymai (išskyrus Spartoje, kur plėtojosi nerašytoji teisė). Labiausiai išplėtota Graikijos teisės sistema buvo Atėnuose.

Seniausias teisės šaltinis Atėnuose buvo papročiai. Tačiau čia palyginti anksti, jau nuo VII a. prieš Kristų pabaigos, pagrindiniu teisės šaltiniu tapo įstatymai. Plati įstatymų leidybos veikla čia ypač siejama su archontų Drakono ir Solono vardais. Drakono įstatymai buvo išleisti 621m. prieš Kristų. Iki mūsų dienų išliko tik dalis, reglamentuojanti atsakomybę už nužudymus. Bausmės buvo labai griežtos: mirties bausmė buvo numatyta už šventvagystę ir žmogžudystę, už svetimų daržovių pasisavinimą ir panašiai. Apibudinant jų griežtumą buvo sakoma, kad buvę parašyti ne rašalu, o krauju. Drakono įstatymai, nors ir būdami žiaurūs, savo laikmečiu neabejotinai buvo teigiamas reiškinys, nes jau draudė už nužudymą keršyti žudiko giminėms nariams, skyrė tyčinį nužudymą nuo netyčinio. Vienintelis didelis įstatymų leidybos darbas Atėnuose buvo Solono įstatymai, užrašyti ant 16 išbalintų besisukančių lentelių. Kai Solonas 594 metais prieš Kristų buvo išrinktas archontu (aukščiausias pareigūnas), jis ėmėsi gelbėti visuomenę, panaikindamas skolas ir skolinę vergovę, išlaisvindamas piliečius nuo skolinių prievolių – įvykdė seistachiją, kas pažodžiui reiškė „skolos nuėmimą“. Reformatiška jo veikla paveikė ir kitas visuomenės gyvenimo sritis: likvidavo monopolinę eupatridų galimybę eiti valstybines pareigas, palietė valstybės valdžios organizaciją, jo įstatymai davė akstiną prekybai ir amatams Atėnuose plėtotis. Solonas panaikino Drakono įstatymus, išskyrus keletą nuostatų dėl nužudymų. Nuo to laiko Atėnų teisė nebebuvo sisteminama, dalis visai buvo net neužrašyta ir reiškėsi kaip papročių teisė.

Pagrindiniai Atėnų civilinės ir baudžiamosios teisės institutai nebuvo visiškai reglamentuoti, o reglamentuotose liko daug gimininės santvarkos atgyvenų. Nors teisiniai turtiniai santykiai Atėnuose reguliuoti ganėtinai gerai, teisė neturėjo specialaus termino, išreiškiančio nuosavybės teisę. Pati Atėnų valstybė aktyviai dalyvavo ūkiniame gyvenime, valstybės turtas buvo atiduodamas naudotis privatiems asmenims. Šie asmenys paprastai vadinti šeimininkais. Nepaisant to, Atėnų teisės normose galima įžiūrėti turto valdymo t.y. faktinio jo turėjimo su teise juo naudotis, ir nuosavybės, reiškusios turto valdymą su disponavimo teise, skirtumą. Žemė galėjo būti tiek privati, tiek valstybinė, tačiau vis tiek privati žemės nuosavybė laikyta esanti suteikta valstybės. Žemės ir nekilnojamojo turto negalėjo turėti metekai. Atėnų teisė skyrė prievoles, kylančias iš privačių (laisvosios prievolės). Ir iš teisės pažeidimų – delikatų (nelaisvosios prievolės). Sutartims nebuvo taikyta specialūs formalumai, bet svarbiausios buvo sudaromos raštu. Sutarties įvykdymui iš pradžių taikytas savęs įkeitimas, vėliau, panaikinus skolinę vergovę, įkeitimo objektas galėjo būti tik turtas . Įkeičiamas nekilnojamas turtas iš karto buvo perduodamas kreditoriui, ir skolininkui sutarties netęsiant, galėjo kreditorius ją parduoti. Taikyta ir hipoteka – žemės įkeitimas: šiuo atveju įkeistu turtu ir toliau naudojosi skolininkas, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi. Plačiai paplitę buvo rankpinigiai, žinomas laidavimas, reiškęs trečiųjų asmenų įsipareigojimą materialiai atsakyti vienai susitariančių šalių, kitai šaliai sutarties nevykdant. Paplitus prekybai, labai populiari buvo pirkimo – pardavimo sutartys, kurios būtina sąlyga buvo kaina, galėjusi būti išreikšta tiek pinigais, tiek kokiomis nors vertybėmis. Pardavėjas privalėjo perduoti daiktą pirkėjui ir garantuoti, kad pretenzijų perduotam daiktui nereikš ir to daikto iš jo neatims joks trečiasis asmuo (neįvyks evikcija) ; o pirkėjas, radęs paslėptą daikto trūkumą, šią sutartį galėjo nutraukti. Nuomos sutarties objektas galėjo būti nekilnojami ir kilnojami daiktai. Plačiai paplitusi buvo paskolos sutartis,paprastai duodama už palūkanas, tačiau žinoma ir beprocentė paskola. Žinoma bendrovės paskola, pagal kurią žmonių grupė tarpusavyje susitardavo kuo nors verstis (prekyba). Reglamentuotos ir kitos sutartys: samdos, rangos, apsaugos, panaudos. Prievolės iš deliktų atsirasdavo padarius žalą svetimam turtui. Už vergo padarytą žalą, užuot ją kompensavus, su nukentėjusiuoju galėjo būti atsiteisiama pačiu žalą padariusiu vergu.

Santuoka sudaroma sutartimi, kurios šalys buvo jaunikis ir nuotakos šeimos galva. Jaunikis už nuotaką privalėjo sumokėti jos tėvams, o nuotaka gaudavo kraitį. Sudariusi santuoka moteris patekdavo vyro valdžion, likdama ir savo tėvo valdžioje. Daugpatystė nebuvo leidžiama. Nusidėjusi ištikimybei žmona buvo išvejama iš namų. Ištuoka vyrui buvo laisva, bet jeigu išsituokiama ne dėl žmonos neištikimybės, jis privalėjo gražinti kraitį. Moters iniciatyva ištuoka buvo įgyvendinama sunkiau.

Mirusiojo turtą pirmiausia paveldėdavo jo sūnūs, jų nesant paveldėdavo dukros. Nesant tiesioginės eilės paveldėtojų, paveldėdavo šoniniai giminaičiai. Nuo Solono laikų žinomas ir paveldėjimas pagal testamentą – jo negalėjo sudaryti moterys ir nepilnamečiai.

Nusikaltimai ir bausmės reglamentuoti primityviai, kartais net leista kraujo kerštas ir savateismis. Teisė skyrė nusikaltimus valstybei ir nusikaltimus asmeniniams interesams. Sunkiausi nusikaltimai – valstybės išdavimas, dievų išdavimas, bedievystė. Šmeižtas, žmonos neištikimybė, merginos pagrobimas ir kita galėjo būti laikomi nusikaltimais ir valstybei ir asmeniniams interesams. Abiem atvejais – nukentėjus valstybės ar asmens interesams – teisminis persekiojimas buvo pradedamas nukentėjusiojo, arba bet kurio kito asmens iniciatyva. Už sunkiausius nusikaltimus grėsė mirties bausmė. Plačiai taikyta atimija (gėda) , reiškusi politinių teisių – teisės dalyvauti tautos susirinkime ar eiti valstybines pareigas – atėmimą. Kartais kaip bausmė buvo taikoma pavertimas vergu. Populiariausios bausmės buvo baudos ir turto konfiskavimas. Įkalinimas galėjo būti taikoma kaip kardomoji priemonė.

Romėnų teisės šaltiniai ir pirmosios kodifikacijos

Seniausias romėnų teisės šaltinis buvo papročiai. Tačiau spėjama, kad jau karališkuoju laikotarpiu tam tikrą, tiesa labai kuklų, vaidmenį ėmė vaidinti karalių įstatymai. Laikui bėgant įstatymai tarp teisės šaltinių ėmė įgauti vis didesnę reikšmę Ypač svarbūs buvo Va. prieš Kristų viduryje pasirodę Dvylikos lentelių įstatymai – sutvarkytos ir konsoliduotos papročių teisės rinkinys, susidedantis iš trumpų taisyklių ir draudimų surašytų dvylikoje varinių lentelių, kurios buvo išdėstytos miesto aikštėje: įstatymus privalėjo žinoti visi Romos piliečiai, nes be to buvo neįmanoma atlikti pilietinių pareigų. Manoma, kad lemiamą reikšmę įstatymų pasirodymui turėjo plebėjų kova su patricijais, nes šie, naudodamiesi monopoline teise eiti valstybines pareigas, buvo linkę laisvai, ignoruodami plebėjų interesus, aiškinti nerašytas papročių normas.

Romos visuomenėje , ypač respublikos laikotarpiu, teisės kultas buvo didesnis ir įstatymai gerbti labiau nei Atėnuose. Besąlygiškai klausyti respublikos įstatymų romėnams buvo ne vien pareiga, bet ir garbės reikalas. Žymusis romėnų teisininkas Ciceronas valstybę vertino ne tik kaip visų jos narių bendrų interesų išraišką, bet ir kaip daugelio žmonių, ,,kurios sieja bendra nuomonė teisės klausimais“, junginį.

Romėnų teisė suvaidino unikalų vaidmenį ne tik Europos, bet ir pasaulio teisės istorijoje. Tai tobuliausia senovės pasaulio, teisės sistema, vientisa ir visa apimanti. Tai vienas ryškiausių ir didingiausių antikos kultūros laimėjimų. Romėnų teisės, pasižymėjusios formų tobulumu, pagrindu susiklostė turtingiausia teisinė kultūra, ilgiems laikams tapusi visos žmonijos turtu.
Pasiekti tokį aukštą lygi romėnų teisei padėjo keletas veiksnių: tai tūkstantmetė jos raida, daugelio to meto kultūros centrų įjungimas į Romos sudėtį ir jų teisės laimėjimų panaudojimas, išskirtinis dėmesys teisės mokslams, vienas iš teisinės kultūros elementų buvo romėnų jurisprudencija, padėjusi savarankiško teisės mokslo ir profesinio teisinio išsilavinimo pagrindus. Galiausiai prie to prisidėjo aukštas prekinių piniginių santykių ir amatų lygis.

Nors ir būdama gausi, romėnų teisė Romos valstybėje liko nesutvarkyta, nekodifikuota. Ją kodifikuoti mėginta jau tada, kai ši valstybė, pradėjusi smukti, liovėsi intensyviai tobulėti.

Pirmosios romėnų teisės kodifikacijos.
Pirmieji, tiesa, sudaryti privačia iniciatyva, romėnų teisės rinkiniai yra Romos teisininkų Gregoriano ir Hermogeniano kodeksai. Šiuose dviejuose kodeksuose surinkti Romos imperatorių (nuo Adriano iki Konstantino) galiojusių konstitucijų, išleistų 196- 365 metais, tekstai. Po tam tikro laiko, 438 metais, Rytų Romos imperijoje, valdant Teodosijui II, pasirodė pirmoji oficiali imperatorių konstitucijų kodifikacija, jo įsakymu pavadinta Teodosijaus kodeksu. Šiame rinkinyje surinktos Romos imperatorių konstitucijos, pradedant imperatoriaus Konstantino (312m.) išleistais aktais. Kodifikacijai, kuriai buvo lemta padaryti milžinišką įtaką pasaulio teisės raidai, buvo išleista jau žlugus Vakarų Romos imperijai – 528 – 534 metais. Tai buvo atlikta vieno žymiausių antikos pasaulio veikėjų, Bizantijos imperatoriaus Justiniano nurodymu, vadovaujant žinomam to meto teisininkui, imperatoriaus kanceliarijos viršininkui Tribonianui. Kodifikuoti rengėjai pradėjo nuo imperatorių konstitucijų rinkimo panaudodami ankstesnių – Gregoriano, Hermogeniano, Teodosijaus – rinkinių medžiagą, taip pat jau po jų išleistas konstitucijas. Kodeksas baigtas rengti 529 metais, bet nutarta jį tobulinti toliau. Paskui imtas rengti teisinių tekstų rinkinys, Justiniano nurodymu pavadintas Digestais arba Pandektais. Struktūriniu požiūriu Digestai dalijami į 50 knygų, o jos savo ruožtu – į 432 titulus, šie – į 9 123 nevienodos apimties fragmentus.

Daugiausia dėmesio Digestuose rodoma privatinei teisei. Ypač daug vietos skiriama daiktinei teisei, įvairių rūšių sutartims, santuokiniams santykiams, paveldėjimui.

Viešajai teisei Digestuose skiriama palyginti nedaug vietos.

Digestai parašyti lotynų kalba, bet daugelis terminų kartais net ištraukos, pateikiami graikiškai.

Digestai, sudarę svarbiausiąją Justiniano kodifikacijos dalį, vėliau tapo pagrindiniu romėnų teisės studijų šaltiniu.

Kita Justiniano kodifikacijos dalis yra Institucijos arba Pagrindai. Tai išsaugojęs tradicinį pavadinimą elementarus romėnų teisės vadovėlis pradedantiems teisininkams ir teisės mokyklos mokiniams. Baigiant romėnų teisės kodifikavimo darbą, Buvo koreguojamas ankščiau baigtas Justiniano Kodeksas.

Išvados

Antikos teisės sistema paliko labai gilų pėdsaką ir šiuolaikinėje teisėje. Dabar (kaip ir antikos teisėje) teisė yra skirstoma į atskiras šakas (prievolinę, daiktinę, civilinę teises ir t.t.), taip pat naudojamasi kai kuriomis antikos formuluotėmis. Vienas svarbiausių antikos teisės palikimų – tai jų terminologija, kuria naudojasi praktiškai visos teisės sistemos.
Taigi, iš šių priežasčių galime spręsti, kad antikos teisė, nors ir labai pakitusi išliko iki mūsų dienų, ir yra sėkmingai naudojama.

Naudota literatūra

1. I. Nekrošius, V.Nekrošius, S.Vėlyvis „Romėnų teisė“1996m.
2. M. Maksimaitis „Užsienio teisės istorija“ 2oo2m.
3. „Užsienio teisės chrestomatija“ 1999m.

Leave a Comment