Valdžių padalinimo principas

ĮVADAS
Šiuolaikinės demokratinės valstybės vienas iš požymių yra valdymas. Tauta ima kurti valdymą ir taip sukuria valstybę. Valstybės kūrimas prasideda nuo aukščiausių valdymų kūrimo. Valdžiai suteikiama teisė valdyti valstybę ir joje gyvenančius piliečius. Todėl yra būtina suformuoti tautai atstovaujančias institucijas. Po to tautos išrinkti atstovai formuoja kitas valstybės institucijas, o jos žemesnes ir pradeda veikti valdymo aparatas. Valdžios institucijų tarpusavio santykius lemia jų teisinis statusas, kompetencija ir vieta valstybės institucijų sistemoje. Konstitucinė justicija laiduoja konstitucijos viršenybę teisės sistemoje, taip pat ir vaaldžios institucijų tarpusavio santykius. Valdymo santvarką nustato Konstitucija. Taigi valdymas – tai tam tikra nustatyta tvarka suformuotos ypatingos valstybės institucijos ir jų veikla, įgyvendinant valstybės uždavinius ir funkcijas. Valdžios išskirstymas atitinkamoms valdžios institucijoms turi užkirsti galimybę koncentruoti valdžią vienose rankose ir deklaruoti, kad valdžios būtų savarankiškos. Šio tikslo galima siekti įtvirtinant atitinkamoje valstybėje valdžių padalijimo principą, t.y. svarbiausią demokratinės valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principą. Vadovaujantis šiuo principu visos valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet tarp jų turi būti pusiausvyra. Svvarbus optimalių sąveikų tarp padalintos valdžios struktūrų nustatymas, kad ši organizacija ne tik trukdytų valdžiai pažeisti teisę, bet ir padidintų valdžios galimybes garantuoti šią teisę.

Pagal šį principą, valdžia turi susidėti iš trijų valdžių :
• Įstatymų leidžiamosios valdžios (ji priklauso Seimui);
• Vykdomosios valdžios (ji su

utelkta Vyriausybės);
• Teisminės valdžios (teismų kompetencija);
Taigi šio rašto darbo tikslas – išsamiai atskleisti valdžių padalijimo principo esmę ir ypatumus, apibūdinti valdžių padalini principo sudėtinius elementus, aptarti valdžių padalijimo principą išskiriančias tris valdžias.

1.VALDŽIŲ PADALIJIMAS ISTORINIU ASPEKTU

Pareigų paskirstymo valstybėje klausimu domėjosi dar senovės mąstytojai. Daugiausia šioje srityje nuveikė XVII a. anglų filosofas J. Locke, sukūręs ištisą mokslą apie valdžios galių atskyrimą. Veikale “Du traktatai apie valstybinį valdymą” jis pagrindė būtinybę sukurti tokią valstybę, kuri nesikėsintų į piliečių privatinę nuosavybę, garantuotų nuomonių ir sąžinės laisvę. J. Locke suformavo specialų konstitucinį mechanizmą, kuris neleido valstybei viršyti savo įgaliojimų ir tapti despotine. Svarbiausi tokio mechanizmo komponentai – valdžios galių atskyrimo principas ir teisėtumas. Siekdamas išvengti valdžios susikoncentravimo vienose rankose, jis siūlė atskirti įstatymų leidybą nuo vykdomosios valdžios. Šiią idėją filosofas pagrindė konkrečiais žmogaus veiklos bruožais. Įstatymų leidyba turi užsiiminėti žmonės turintys sugebėjimų kurti taisykles ir jomis vadovautis. Dirbantys vykdomosios valdžios struktūrose privalo sugebėti vykdyti bei įgyvendinti tokias parengtas taisykles. Teisinė valdžia Locke koncepcijoje nėra savarankiška. Ji priskiriama vykdomajai valdžiai. Svarbiausias J. Lucke. (1632-1704 m.) veikalas “Du traktatai apie valstybinį valdymą” (1690 m.). Locke politinės teorijos yra šiuolaikinės Vakarių demokratijos provaizdis. Daugelis jo idėjų turėjo įtakos XVIII a. Amerikos ir Prancūzijos revoliucijoms. Savo tvirtinimu visi žmonės sukurti lygūs Locke prieštaravo Ho

obbes. Locke tikino, jog Hobbes supainiojo dvi sąvokas – prigimtinė būklė ir karo padėtis. Locke nuomone, valdymas turi būti grindžiamas įstatymu, o ne jėga, įstatymus kuria žmonių atstovai tų pačių žmonių vardu, todėl piliečiai turi teises, kurių apriboti negali valdžios kišimasis. Šis teiginys įtrauktas į Amerikos konstitucijos Teisių bilį.

Locke ir jo amžininko Montesquieu valdžios padalijimo idėja buvo reikš¬minga tuo, jog skleidė ir stiprino tikėjimą valdžios institucijomis kaip politinės laisvės įrankiais, nebuvo klaidinga. Gyvendamas Anglijoje, jis atsikratė išankstinės nuomonės, kad politinė laisvė remiasi lik romėnams žinoma ir tik mieste-valstybėje įgyvendinta pranašesne dorybe. Gyvenimas Anglijoje davė medžiagos jo įsišaknijusiai neapy¬kantai despotizmui ir siūlė būdą, kaip galbūt galima pašalinti žalingą absoliutizmo poveikį Prancūzijoje. Greičiausiai netiesa, kad pats Mon¬tesquieu tikėjo, jog įmanoma Prancūzijoje mėgdžioti Anglijos valdžią, bet garsioji vienuoliktoji veikalo Apie įstatymų dvasią knyga, kurioje laisvę Anglijoje jis aiškino įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimu ir jų pusiausvyros išlaikymu, tikrai iškėlė šias doktrinas kaip liberalaus konstitucijos kūrimo dogmas. Montesquieu įtakos šiuo atžvilgiu mastas yra neabejotinas, ir apskritai ją galima įžvelgti Amerikos teisių biliuose ir Prancūzijos konstitucijose”.

Žinoma, ši idėja buvo viena iš seniausių politinėje teorijoje. Mišrios valstybės idėja buvo tokia pat sena kaip Platono Įstatymai, ja pasinaudojo Polibijas aiškindamas tariamą romėnų valdžios stabilumą. Nuosaikios ar
rba mišrios monarchijos koncepcija buvo žinoma viduramžiais, o viduramžių konstitucionalizmas faktiškai rėmėsi valdžių atskyrimu ir tuo skyrėsi nuo aukščiausiosios valdžios, į kurią pretendavo naujoji mo¬narchija. Anglijoje ginčai tarp karaliaus ir bendrosios teisės teismu, tarp karaliaus ir parlamento valdžių atskyrimui suteikė realią reikšmę. Harringtonas laikė jį esminiu laisvai valdžiai, o Locke’as skyrė jam pagalbinę vietą savo parlamento viršenybės teorijoje. Bet iš tiesų mišrios valdžios idėja niekada neturėjo labai aiškios prasmės. Iš dalies ji reiškė socialinių bei ekonominių interesų grupių ir klasių dalyvavimą ir subalansavimą, iš dalies tokių korporacijų kaip komunos arba muni¬cipalitetai dalyvavimą valdyme ir tik menkai – konstitucinę teisinių valdžių sąrangą. Ko gero, ji labiausiai buvo naudinga kaip atsvara kraštutiniam centralizavimui ir kaip priminimas, kad jokia politinė struktūra neveiks, kol tarp įvairių jos dalių neatsiras tarpusavio pagarba ir sąžiningas bendradarbiavimas.

Montesquieu pakeitė senąją doktriną, paversdamas valdžių atsky¬rimą teisinių apribojimų ir atsvarų tarp struktūros dalių sistema. Iš tikrųjų jis nebuvo labai tikslus. Daug kas iš to, kas buvo vienuoliktoje knygoje – pavyzdžiui, bendrieji atstovaujamųjų institucijų pranašumai arba specifiniai prisiekusiųjų teismų sistemos pranašumai, arba kilmin¬gieji, – neturėjo nieko bendro su valdžių atskyrimu. Jo teorijos savitumą lėmė teiginys, kad visas politines funkcijas būtinai turi būti galima suskirstyti į įstatymų leidžiamąsias, vykdomąsias ir teismines, bet šio lemiamo klausimo jis visai ne
esvarstė. Vargu ar kuriame nors amžiuje galimybė radikaliai atskirti įstatymų leidybos ir teisminį procesą arba politikos kūrimą nuo jos vykdymo kontrolės būtų patraukusi politinį realistą. Montesquieu, kaip ir visi, kurie naudojosi jo teorija, iš tikrųjų negalvojo apie absoliutų trijų valdžių atskyrimą: įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų atsižvelgti į vykdomosios valdžios poreikius, vykdomoji valdžia išsaugoja veto įstatymo leidžiamajai, o įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų naudotis ypatingomis teisminėmis galiomis. Valdžių atskyrimas, kaip jį aprašė Montesquieu ir koks jis visuomet išliko, kirtosi su nesuderinamu principu – didesne įstatymų leidžiamosios valdžios neapibrėžta privilegija daryti išimtis.

Nuostabu tai, kad Montesquieu savąją valdžių atskyrimo versiją dėjosi atradęs tyrinėdamas Anglijos konstituciją. Iš tiesų pilietiniai karai sugriovė viduramžiškas liekanas, ir tai leido Angliją teisingai vadinti mišriai valdoma valstybe, o 1688 m. revoliucija nustatė parlamento viršenybe. Žinoma, kai Montesquieu lankėsi Anglijoje, ministrų kabineto statusas nebuvo labai aiškiai nustatytas, bet nė vienas žmogus, kuris pasikliovė savarankišku stebėjimu, nebūtų fantazavęs apie valdžių atskyrimą kaip skiriamąjį konstitucijos bruožą. Tačiau Montesquieu nesirėmė stebėjimu. Locke’as ir Harringtonas pamokė jį, ko tikėtis, o dėl viso kito jis perėmė tarp pačių anglų paplitusį mitą.

Šią konstitucijos teoriją išsaugojo Blackstone’as, iš dalies veikiamas Montesquieu įtakos. Net Burke’as, nors jis buvo paskutinis žmogus, rimtai žiūrėjęs į griežtą teisinių galių atskyrimą, tikėjo, kad revoliucija subalansavo interesų grupes ir visuomenės sluoksnius. Iki pat Benthamo Fragmente apie valdžią (1776) pateiktos Blackstone’o kritikos valdžių atskyrimas nebuvo veiksmingai puolamas.

Kaip jau buvo minėta pirmiausia susikūrė konstitucinė priežiūra JAV. JAV Konstitucijoje nėra numatyta tokia priežiūra, kas ją turi vykdyti, bet gyvenime Konstitucijos priežiūros funkciją pasisavino JAV Aukščiausias Teismas ( buvo bijomasi teisminės valdžios dalyvavimo įstatymų leidyboje), palaipsniui susitaikyta ir paplito kitose valstybėse. Iš Aukščiausio teismo vėliau perėmė valstijų teismai, kurie nagrinėjo bylas valstijų ribose ir susikūrė Konstitucinės priežiūros sistema.

Po I pasaulinio karo atsirado nauja Konstitucinės priežiūros sistema. Hansas Kelzenas (austras). Jis išnagrinėjo JAV sistemą, bet jis pasiūlė Konstitucinei priežiūrai vykdyti steigti specializuotus teismus. Pirmieji Konstituciniai teismai įsikūrė 1920 m. Austrijoje ir Čekoslovakijoje, 1931 m. Ispanijoje. Austrijos Konstitucinis teismas išliko iki šių dienų. Po II pasaulinio karo H. Kelzeno modelis (kontinentinės europietiškas Konstitucinės priežiūros modelis) labai išplito.

2.VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPO SUDĖTINIAI ELEMENTAI

Nagrinėjant valdžių padalijimo principą, paprastai atskleidžiami tokie jo sudėtiniai elementai, kaip valdžių atskyrimas ir savarankiškumas, valdžių pusiausvyra “stabdžiai ir atsvaros”, tarpusavio kontrolė, valdžių saveika.
2.1.Valdžių atskirimas ir savarankiškumas

Valdžių padalijimas, kaip minėta, grindžiamas tuo, kad valstybė vykdo ar privalo vykdyti tris funkcijas: leisti įstatymus, juos vykdyti ir spręsti ginčus. Nagrinėjant Lietuvos Respublikos Konstituciją paaiškėja, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, kiekviena iš jų patikėta valstybės valdžios institucijai, savarankiškai įgyvendinančiai jai patikėtas funkcijas.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje, atlieka jai būdingas funkcijas. Seimas, kurį sudaro tautos atstovai– Seimo nariai, leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vykdymą. Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas – atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija. Ji vykdo įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarko krašto reikalus. Teismai vykdo teisingumą.
Kiekviena iš valdžių vykdo tik jai patikėtas funkcijas ir negali vykdyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų. Nė viena iš šių institucijų negali kištis į kitoms institucijoms pavestų įgaliojimų vykdymą. Siekiant valdžių atskyrimo, didelę reikšmę turi tiesioginis valstybės valdžios institucijos įgaliojimų įtvirtinimas Konstitucijoje. Kai Konstitucijoje konkretūs įgaliojimai yra priskirti tam tikrai valstybės valdžios institucijai, jokia kita valstybės valdžios institucija jų negali pasisavinti; tokių įgaliojimų negalima perduoti ar atsisakyti. Negalimas ir valdžių suliejimas.
Valdžių atskyrimas jas padalijus negali būti atsietas nuo valdžių savarankiškumo. Kita vertus, valdžių savarankiškumas nėra tai, kad jos gali daryti ką tik nori. Savo uždavinius jos gali vykdyti tik konstitucinių įgaliojimų ribose, gerbdamos kitų institucijų teises ir veikdamos kartu su šiomis institucijomis.
2.2.Valdžių pusiausvyra

Konstitucinėje praktikoje žinoma įvairių valdžių pusiausvyros užtikrinimo būdų. Vienas jų, įtvirtintas JAV Konstitucijoje, vadinamas “checks and balances” (“stabdžių ir atsvarų”) sistema. “Stabdžių ir atsvarų” sistemos paskirtis – sukurti tokį mechanizmą, kuris užtikrins kiekvienos valdžios galimybę užkirsti kitos valdžios bandymams pasisavinti jai nepriklausančią valdžią, neteisėtai išplėsti savo galias. Tai galimybė neutralizuoti vienai kitą.
Parlamentinei ar pusiau prezidentinei (būdinga Europos šalims) valdymo formai būdinga specifinės valdžių pusiausvyros užtikrinimo priemonės. Lankstaus valdžių padalijimo sistemose įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių pusiausvyrą atspindi vykdomosios valdžios teisė paleisti parlamentą ir parlamento teisė reikšti nepasitikėjimą vyriausybe. Tai savitarpio priklausomybė.
Europos šalyse žinomas ir apkaltos institutas, taikomas aukščiausiems pareigūnams. Neretai apkaltos procesą realizuoja ne tik parlamentas, bet ir konstitucinis teismas (parlamentas pareiškia kaltinimą, o konstitucinis teismas priima sprendimą). Nors konstitucijoje įtvirtinamas teisminės valdžios nepriklausomumo principas, tačiau tai nepaneigia ir vykdomosios valdžios vaidmens užtikrinant finansines ir materialines teismų funkcionavimo sąlygas.
2.3. Valdžių sąveika

Valdžių atskyrimas, savarankiškumas, jų pusiausvyra nereiškia, kad jos visiškai atskirtos, nesusijusios viena su kita jokiais ryšiais. Gal ir paradoksas – įgyvendinti savo funkciją konkreti institucija neretai gali tik derindama savo veiksmus su kitomis institucijomis. Institucijų sąveika susijusi su valdžių pusiausvyra.
Tokią sąveiką iliustruotų Lietuvos Respublikos konstitucinio reguliavimo pavyzdžiai: Respublikos Prezidentas turi teisę skirti Ministrą Pirmininką, tačiau šią teisę gali įgyvendinti tik gavęs Seimo pritarimą; Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir šio teismo pirmininką, bet tam būtinas Respublikos Prezidento teikimas ir t.t.
Taigi, nors kiekviena iš institucijų turi apibrėžtą funkciją, tačiau viena be kitos nepajėgia atlikti savo uždavinių.

3.VALSTYBĖS VALDŽIŲ SISTEMA

Valstybės valdžios pagal kelerius amžius gyvuojančią tradiciją skirstomos į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Kiekviena valstybės valdžios institucija vykdo jai priskirtas funkcijas. Valstybės valdžios institucijos turi įstatymų nustatytą kompetenciją, tačiau tarp jų yra pusiausvyra bei sąveika. Šiame skyriuje aptarsiu įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias.
3.1.Įstatymų leidžiamoji valdžia

Įstatymų leidyba yra vienas reikšmingiausių procesų valstybės valdyme. Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisės aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turinti aukščiausią teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikinamas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą ar Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai.

Įstatymų leidyba vykdo tautos rinkti atstovai. Jie išreiškia įvairius visuomenės interesus, taip pat atstovauja visai visuomenei. Tautos atstovų vykdoma įstatymų leidyba užtikrina demokratiją ir tautos savivaldą.

Parlamentas yra bendrinis įstatymų leidžiamosios valdžios pavadinimas. Skirtingose šalyse ši valdžios institucija turi įvairių pavadinimų: kongresas, reichstagas, folketingas, asamblėja, parlamentas ir t.t. Skiriasi ne tik parlamentų pavadinimai, bet ir jų įgaliojimai bei sudarymo tvarka. Įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos narių skaičių, struktūrą, darbo procedūras nustato kiekvienos šalies konstitucija ir įstatymai. Kai kuriose valstybėse yra praktikuojama deleguojamoji įstatymų leidyba – parlamentas įgalioja tam tikrais klausimais vykdomąją valdžią išleisti teisės aktus, turinčius įstatymo galią. Tačiau tai atliekama pagal konstituciją bei galiojančius šalies įstatymus. Taip pat svarbu pažymėti, kad, pavyzdžiui, JAV, Didžiojoje Britanijoje yra gana dažni atvejai, kai įstatymų leidžiamoji valdžia priima individualaus pobūdžio aktus, t.y. išsprendžia konkretų klausimą.

Mūsų šalyje parlamentas vadinamas Seimu. Seimo sudarymas, įgaliojimai ir kita yra reglamentuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos. „Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“ – įtvirtinta 55 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnyje nustatyta, kad Seimas svarsto ir priima Konstitucijos pataisas, leidžia įstatymus, priima nutarimus dėl referendumų, skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus, steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus, pritaria arba nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai, svarsto Ministro pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti, Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas, prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru, skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus, skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką, skiria savivaldybių tarybų rinkimus, sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas, nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus, ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus, nustato Respublikos administracinį suskirstymą, steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus, leidžia amnestijos aktus, įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatyta, kad Seimas ratifikuoja ir denonsuoja šias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis: dėl Lietuvos Respublikos sienų pakeitimo; dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis; dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis; dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose; dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse tarptautinėse organizacijose, daugiašales arba ilgalaikes ekonomines sutartis.

Ypatingi Seimo įgaliojimai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų arba panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkalto proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

Viena svarbiausių Seimo funkcijų – įstatymų leidyba. Įstatymų leidybos procesas – visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos stadijos: įstatymo leidybos iniciatyvos realizavimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įgaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita stadija. Minėta nuosekli įstatymo leidybos proceso stadijų seka yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas – 68 straipsnis, įstatymų priėmimas – 69 straipsnis, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70-72 straipsniai.

Lietuvos Respublikos Seimo įgaliojimai yra įtvirtinti Konstitucijos 5 skirsnyje bei kituose pagrindinio šalies įstatymo straipsniuose. Ši valdžios institucija yra ypatingai reikšminga valstybės gyvenime, nes leidžia įstatymus, atsižvelgiant į jos pageidavimus formuojama Vyriausybė. Beje, labai svarbus yra tas faktas, kad Seimas traktuojamas kaip tautos atstovai, įgyvendinantys visuomenės siekius.
3.2.Vykdomoji valdžia

Vykdomoji valdžia – tai institucija, kuri įgyvendina valstybinę valdžią vykdydama įstatymus ir kitus teisės aktus. Šios valstybės valdžios padėtis bėgant laikui kito labai. Monarchai evoliucijos eigoje (pradžia Didžiojoje Britanijoje) neteko teisės vieni leisti įstatymus, vėliau – dalyvauti juos priimant, tačiau jiems liko teisė užtikrinti įstatymų įgyvendinimą, įpareigoti piliečius jų laikytis, prireikus net tuo tikslu panaudoti jėgą prieš piliečius. Jiems paklusdavo kariuomenė, buvo atsakingi už šalies gynybą.

Šiuolaikinėms valstybėms būdinga tai, kad vykdomosios valdžios funkcijas vykdo jau ne monarchas, o vyriausybė. Šios valstybės valdžios skyrimo tvarka priklauso nuo šalies valdymo formos, politinių ir istorinių tradicijų, kitų ypatumų. Prezidentas Ministrą Pirmininką gali skirti ir atleisti tik pritarus Seimui. Taigi Respublikos Prezidentas skirdamas Vyriausybės vadovą, privalo atsižvelgti į valdančią daugumą Seime.

Lietuvoje vykdomoji valdžia susideda iš dviejų subjektų – Prezidento ir Vyriausybės. Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymo (Konstitucijos 77 str. 1-2 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir katu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką; pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; Vyriausybės teikimu skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojimus ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus; Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį; Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką; priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus išrinkus naują Seimą ir paveda jai eiti pareigas kol bus sudaryta nauja Vyriausybė; priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė; priima ministrų atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas kol bus paskirtas naujas ministras; Vyriausybei atsistatydinus ar Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą; Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus; nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus; teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą; teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą jais; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą; suteikia aukščiausius karinius laipsnius; ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui; įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui; daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką; Konstitucijoje numatytais atvejais šaukia neeilinę Seimo sesiją; skelbia eilinius Seimo rinkimus, o Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais – pirmalaikius Seimo rinkimus; įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę; skiria valstybinius apdovanojimus; teikia malonę nuteistiesiems, pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba gražina juos Seimui Konstitucijos 71 straipsnyje nustatyta tvarka.
Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią, jos galias apibrėžia Konstitucija ir įstatymai. Vyriausybė savo veikloje turi vadovautis demokratijos teisėtumo ir viešumo principais. Vykdomosios valdžios teisėtumo principas reikalauja, kad jos veikla būtų grindžiama teise, tai reiškia, kad Vyriausybė pagal jai suteiktą kompetenciją turi atlikti atitinkamus veiksmus.
Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Konstitucijos 94 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus; koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą; rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą; rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.
Svarbu paminėti, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.
3.3.Teisminė valdžia

Konstitucijos 109 straipsnio 1-3 dalyse nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymų. Labai svarbus teismų veiklai yra valdžių padalijimo principas. Tik nešališkas teismas gali garantuoti teisingumą. Teismas gauna valdžios galias tiesiai iš tautos, o ne iš kitų valstybės valdžių, todėl jis ir įgyvendina savo valdžią savarankiškai, o ne kaip kitų valdžių įsteigta institucija. Tai reškia, kad teismas, vykdydamas savo funkcijas, nėra pavaldus nei vykdomajai, nei įstatymų leidžiamajai valdžiai.
Tačiau teisėjų statusą formuoja kitos dvi valdžios. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnyje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu, apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.
Konstitucijos 116 straipsnyje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.
Taip pat teisėjo nepriklausomumui labai svarbi yra 114 straipsnio 1 dalis: „valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę“.
Teismo nepriklausomumo principas yra įtvirtintas daugelyje tarptautinių dokumentų. Kiekvienas žmogus, remdamasis visiška lygybe, turi teisę į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Pagal tai, kaip Teismų įstatyme ir kituose Lietuvos įstatymuose detalizuojamas Konstitucijos 109 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismo nepriklausomas, teisėjų nepriklausomumo garantijas galima sąlyginai suskirstyti į tris grupes: a) teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, b) teisėjo asmens neliečiamumo, c) teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas.
Pagrindinis ir svarbiausias požymis – tai privalomumas paklusti šios valdžios sprendimams. Teisminės valdžios institucijos turi teisę taikyti įvairias, net pačias griežčiausias, valstybinės prievartos priemones. Teisminė valdžia, priimdama privalomus sprendimus, taip pat atlieka ir socialinio reguliavimo funkciją konkrečioje visuomeninių santykių srityje : nustato konkrečių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę.
Teisminei valdžiai būdinga ir specifinė teisingumo funkcijos vykdymo kontrolės sistema : kontroliuojama ar teismo sprendimai yra teisėti, ar jie atitinka materialinės ir procesinės teisės normas. Be to, žemesniojo teismo sprendimą gali pakeisti ar panaikinti tik aukštesnė teisminė instancija.

Teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamumas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnyje. Čia teigiama, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymų nustatyta tvarka šiais atvejais: savo noru, pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukus įstatymo nustatyto pensinio amžiaus, dėl sveikatos būklės, išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikinu perkėlus į kitą darbą, kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą, kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai. Taip Konstitucija garantuoja teismų nepriklausomumą nuo kitų dviejų valdžios institucijų įtakos.
Teisėjo asmens neliečiamumas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo.
Ypatinga vieta skiriama Konstituciniam Teismui, kurio institucinė forma įtvirtinta Konstitucijos VIII skirsnyje „Konstitucinis Teismas“. Kitose valstybėse konstituciniai teismai priskiriami prie bendros kompetencijos teismų. Konstituciniam Teismui būdinga savotiška negatyvioji įstatymų leidyba. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas. Jis teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijoje numatyta tvarka. Konstitucinis Teismas laikomas teisminės valdžios dalimi. Toks Teismo statusas, kuriuo pabrėžiamas šios institucijos savarankiškumas ir nepriklausomumas, iš tiesų artina jį prie teismo valdžios sampratos, nes nė vienam kitam valstybės organui, išskyrus teismus, toks apibrėžimas netaikomas.
. Bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamos bylos esmė yra ginčas dėl individualios teisės pažeidimo taikant teisės normą, o Konstituciniame Teisme nagrinėjamas konfliktas dėl juridinių faktų, bet visada dėl teisės bendresnių reiškinių.

IŠVADOS
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra numatyta, kad valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė bei teismas. Konstitucijos atskiruose skyriuose įtvirtinti valstybės valdymo institucijų organizavimo ir funkcionavimo pagrindai.
2. Įstatymų leidžiamoji valdžia – Lietuvos Respublikoje Seimas, kuris leidžia įstatymus, pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai, pritaria Vyriausybės programai, prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vykdymą, nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus, sprendžia kitus Konstitucijoje numatytus klausimus;
3. Vykdomoji valdžia – Lietuvos Respublikos Prezidentas (tai asmuo, užimantis aukščiausią padėtį valstybės valdymo institucijų sistemoje ir atstovaujantis valstybę vidaus ir užsienio santykiuose) ir Vyriausybė (aukščiausia vykdomosios valdžios institucija) – tai tokia valdžia, tokia institucija, kuri realizuoja valstybės valdžią organizuodama ir garantuodama įstatymų vykdymą;
4. Teisminė valdžia – tai teismų realizuojama valdžia, kuri yra nepriklausoma ir savarankiška. Teisminės institucijos yra bendrieji ir specialiosios kompetencijos teismai (Bendrosios kompetencijos teismams priklauso baudžiamosios, civilinės, darbo ir bylos; Administraciniai teismai sprendžia piliečių bei valstybės institucijų ginčus valdymo klausimais. Konstituciniai teismai užima ypatingą vietą – jie sprendžia įstatymų atitikimo Respublikos Konstitucijai problemą);
5. Valdžių padalijimo principas reiškia, kad visos trys valdžios turi būti: atskiros, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti ir pusiausvyra tarp jų, t.y. kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, o kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo valdymo formos. Svarbu ir tai, kad aukščiausių valstybės institucijų statusas yra paremtas Konstitucijoje įtvirtintais įgaliojimais, t.y. konstitucinis funkcijų įgaliojimo ir atribojimo lygis.
6. Stabdžių ir atsvarų sistema pabrėžia visų valdžių savarankiškumą, bet iš kitos pusės tarp šių valdžių įtvirtina pusiausvyrą, kuri sprendžiama balanso metodu, t.y. pabrėžiama, jog valstybės valdžios institucijos veikia tik neperžengdamos joms suteiktų įgaliojimo ribų, o aukščiausių valdžios institucijų galių ribas nustato pati Respublikos Konstitucija.
7. Taigi valstybės valdžios organizavimas remiasi valdžių padalijimo principu, kuris yra grindžiamas valstybės privalomumu vykdyti ar privalėti vykdyti tris funkcijas : leisti įstatymus, juos vykdyti ir spręsti ginču

LITERATŪRA
1. Birmontienė, T. Jarašiūnas, E. Kūris, E. (2001). Lietuvos Konstitucinė teisė. Vilnius.
2. Jarašiūnas, E. (1999). Valstybės valdžios institucijų santykių problemos konstitucinėje justicijoje. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius.
3. Jarašiūnas, E. (1999). Konstitucinė justicija ir politinis procesas : sąveikos tendencijos ir doktrinos paieškos“. Politologija. Vilnius.
4. Meosnis, G. (2000). Valdžių padalijimas kaip teisinės valstybės elementas // Žmogaus teisės ir jų gintis. Vilnius.
5. Lamentowicz W. (1998). Šių laikų valstybė. Vilnius.
6. Lapinskas K. (1995). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas valstybės valdžiu sistemoje // Konstitucinis Teismas ir konstitucingumo garantijos Lietuvoje. Vilnius : Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.
7. Lapinskas K. (1998). Lietuvos Konstitucijų istorinių teisinių sąsajų beieškant. Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė. Vilnius : Lietuvos žmogaus teisių centras.
8. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės Žinios, 1992, Nr. 33-1014.
9. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas. Valstybės Žinios, 1993, Nr. 5-89.
10. Lietuvos Respublikos Seimo statutas. Valstybės Žinios, 1994, Nr. I-399.
11. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas.Valstybės Žinios, 1994, Nr.46-851.

Leave a Comment