ĮVADAS
Policija yra valstybei atstovaujanti nusikaltimų užkardymo ir prevencijos institucija. Tai visuomenės sukurta teisėsaugos institucija konkretiems visuomenės poreikiams tenkinti. Policijos kilmės ištakų galima ieškoti
Prancūzijoje. XVI-XVII a. Prancūzijoje kai kuriuose išleistuose oficialiuose dokumentuose pradėtas vartoti žodis „Police“ kuris reiškė prancūzų miesto tvarkymo ir krašto reikalus. Tokios pat reikšmės buvo ir vokiškas žodis „Polizei“, reiškęs „valdžios veikimą kraštą valdant viduje“.
Manoma, kad žodis „policija“ yra graikų kilmės, nes graikų valstybės supratimas sutapdavo su miesto – „polis“ – reikalų tvarkymu – „politeia“.
1721 m. Rusijoje Petro Didžiojo reglamentu policija buvo apibudinta kaip organizacija, kuri rūpinasi teisingumu ir teisėtumu, palaiko gerą tvarką, saugo gyventojus nuo vagių, plėšikų ir apgavikų. Vėliau policijos veikloje įvyko daug pokyčių, daug gyvenimo sričių gyventojams teko tvarkyti patiems, kol buvo sukurta teisinė valstybė.
Policija ir teisinėje demokratinėje valstybėje išliko pati svarbiausia valstybinio valdymo institucija, kurios padedama valstybės valdžia vykdo socialinės tvarkos užtikrinimo funkcijas.[1]
Pirmoji samdomoji policija (lot. praefectus urbi – administracinė miesto tarnyba) buvo įsteigta Romoje apie 27 m. pr. m. e. Šeštajame amžiuje Roma jau turėjo didelę viešąją policiją, kuri dieną naktį patruliavo miesto gatvėse. Lietuva sukūrė savą, lietuvišką policiją tik 1918 metais, nes
Rusijos carizmo viešpatavimo Lietuvoje metais lietuviams dirbti valstybinės valdžios įstaigose ir policijoje buvo draudžiama. Visą to meto valdininkiją, taip pat policiją sudarė tik rusų tautybės žmonės.[2] Taigi jau tada buvo svarbu iš kokiu vienetų (t.y. pareigūnų) susidaro policija.
Laikui bėgant policijos pareigūnui, kuris buvo priimamas į darbą buvo keliami vis skirtingi reikalavimai. Valstybės tarnautoją buvo stengiamasi parinkti taip, kad atitiktų visus valstybės reikalavimus, būtų visa kam tinkamas, visapusiškas, o t.y. universalus.
Per daugelį metų buvo stengiamasi parengti universalų pareigūną, bet besikeičiant aplinkai jam buvo keliami skirtingi reikalavimai ir todėl sunku buvo nusakyti universalaus policijos pareigūno rengimo taisykles. Šios taisyklės yra nustatinėjamos iki šių dienų ir todėl šiandien vis dar aktualus yra universalaus policijos pareigūno rengimo klausymas. Taigi šiame darbe nagrinėsime kaip šiandien galėtų atrodyti universalus policijos pareigūnas, kaip jį išugdyti? Kuo jis pasižymi ir kokius reikalavimus turi atitik
I. Išsilavinimo ir kvalifikacijos kėlimo svarba
Rengiant universalų policijos pareigūną reikėtų atsižvelgti į daugelį dalykų.
Visu pirma universalus policijos pareigūnas turi būti aukščiausio rango ir todėl privalo turėti atitinkamą išsimokslinimą, kuris yra grindžiamas trimis pagrindiniais mokslų blokais: humanitarinių ir socialinių, teisinių-
policinių mokslų. Jais remiantis, bakalauras ir juo labiau magistras paruošiamas kaip profesionalas ir kaip socialiai brandi asmenybė, turinti komunikacinių sugebėjimų ir humanitarinių žinių.[3]
I.1. Pareigūno praktinio darbo svarba
Yra ir kita nuomonė apie išsilavinimą, pvz.: praktinių policijos darbuotojų nuomone, profesinės kompetencijos pagrindas yra patirtis ir teigia, jog policininko profesijai pasiruošti nepadės nei kitų sričių išmanymas, nei formalus, akademinis išsilavinimas.
Tokia nuomonė lemia net kai kurių šalių pedagogines policijos pareigūnų rengimo sistemas, nes svarbiausiu mokytoju laikoma tik praktinė patirtis, kuri taip pat reikšminga ir policijos pareigūno asmenybei. Tai lyg ir atsakymas, kad be praktinio darbo neturėsime gerai paruošto policininko, neturėsime asmenybės.
Tvirtinama, kad tik dirbant galima išmokti šio amato. Habil. dr. Rimantas Tidikis teigia, jog tai tiesa, bet ji teisinga tik tam tikromis sąlygomis.
Toks požiūris, bendradarbių vertinimai ugdo profesinę universalaus pareigūno savimonę, juo remdamiesi policininkai motyvuoja ir vertina savo veiksmus ir poelgius, juos atitinkamai pateisina. Tačiau ši kryptis orientuoja policijos pareigūnus tik į gyvenimiškų, empirinių žinių kaupimą, praktinių įgūdžių ir mokėjimų lavinimą ir tobulinimą.
Tačiau didėjant nusikaltimui ir jo sudėtingumui, nusikaltėliams tobulinant profesionalumą, šis požiūris darosi ribotas, gyvenime vis aktualesnis tampa aukštesnio policijos profesionalumo, apibendrintų, moksliškai pagrįstų žinių, efektyvios policijos veiklos teorijos įvaldymo poreikis.
Kaip žinoma, ir teorijoje, ir praktikoje operuojama žiniomis. Tačiau praktikoje tos žinios, kol nėra apibendrintos, moksliškai pagrįstos, yra empirinio pobūdžio. Mokslas, pasak anglų filosofo, sociologo ir psichologo
Spenserio, – tai organizuotos susistemintos žinios. Taigi teorija ir yra moksliškai pagrįstas tikrovės ir žmonių veiklos aiškinimas. Tačiau, antra vertus, praktika yra šios mokslinės tiesos pažinimo ir vertinimo kriterijus.
Todėl teorija be praktikos iš tikrųjų sausa, o praktika be teorijos – akla.
Praktika yra žmonių veikla – keičianti ir pertvarkanti tikrovę. Ji ypač veiksminga ,kai remiamasi mokslinėmis, teorinėmis žiniomis.
Taigi teorija ir praktika, mokslinės ir empirinės praktinės žinios, vienos kitas papildo, praturtina, vienos kitomis remiasi. Iš visų šių teiginių galime spręsti, jog universalus policijos pareigūnas privalo turėti ne tik atitinkamą išsilavinimą, bet ir privalo mokėti glaudžiai susieti teoriją su praktiką taip, kad jos spręstų bendrus uždavinius. Tada taip pat galime tikėtis, jog tokio pareigūno profesinės veiklos rezultatas bus veiksmingas.[4]
I.2. Pareigūno kvalifikacijos kėlimas
Yra dar vienas reikšmingas dalykas po išsilavinimo, kurį visada vertėtų prisiminti – tai policijos pareigūnų kvalifikacijos kėlimas, kuris būtinas siekiant išugdyti universalų pareigūną.
Kaip žinome, pagal vidaus reikalų sistemos tarnautojų kvalifikacijos kėlimo instrukciją, kuri patvirtinta Vidaus reikalų ministerijos (VRM) 1997 m.
sausio 29 d. įsakymu Nr. 40, Policijos departamento Savivaldybių policijos pareigūnų kvalifikacija gali būti keliama šiais būdais:
a)rengiant specializuoto-tikslinio kvalifikacijos kėlimo kursus;
b)rengiant kompleksinį-pareiginį kvalifikacijos kėlimą tarnybinių mokymų metu darbo vietose.
Žinoma, kvalifikacijos kėlimas labai naudingas dalykas, bet jau čia galime susidurti su kai kuriomis problemomis, kurios atsiranda norint įgyvendint šį kėlimą, nes pvz. kursų finansavimas yra problemiškas (vien Savivaldybių policijai per metus tai kainuotų apie 100 800 litų), kursų programos nėra geros (turėtų būti universalesnės).
Savivaldybių policijos tarnybos (SPT) pareigūnai pripažįsta, kad kvalifikacijos kėlimo programų informatyvumas iš esmės atitinka poreikius, tačiau atsižvelgiant į vietinių, taip pat į Europos Tarybos pareigūnų, vadovaujamų Ričardsono (Jungtinės Karalystės Stratklaido policija)
pastabas, reikia daugiau pratybų, o ne paskaitų.
Taip pat A. Rutkauskas teigia, jog kvalifikacijos kėlimas turėtų būti kuo įvairesnis: pareigūnų mokymas policijos įstaigų bazėje, civilinių mokymo įstaigų pagalba vietose, savarankiškas pareigūnų mokymasis. Vertėtų pagalvoti ir apie dėstytojų išvykas į teritorinius policijos komisariatus bei pareigūnų mokymą pagal „karavano metodiką“, plačiai taikomą Škotijos,
Danijos ir kitų šalių dėstytojų.[5]
II. Universalaus policijos pareigūno dvasingumo ugdymas, dorovė
Svarbiu dalyku ugdant universalų policijos pareigūną yra jo dvasingumo ugdymas. Ugdyti policijos pareigūnų dvasingumą – sudėtingas, tačiau labai svarbus veiksnys, siekiant didinti visuomenės pasitikėjimą policija bei skatinti pačių pareigūnų imlumą dvasinėms savybėms kaip pačioms svarbiausioms žmogiškoms vertybėms.[6]
II.1. Pareigūno dorovinės asmenybės tapsmas
Dvasingumas yra glaudžiai susijęs su dorove, o dorovinės sąmonės formavimasis ir apskritai dorovinės asmenybės tapsmas vyksta trimis pagrindiniais būdais arba stadijomis:
a)studijuojant dorovės normas ir principus;
b)įprastinėms dorovės normoms, reikalavimams virstant doroviniais asmens įsitikinimais – ugdant elgesio tradicijas;
c)ugdant individualias savybes – žinias ir įsitikinimus kūrybiškai taikant praktikoje, t.y. kuriant reikiamą veikimo būdą, atsižvelgiant į konkrečią etinę koliziją, atsiradusią gyvenimo kelyje, o kitais žodžiais tariant, ugdant dorovinio mąstymo kultūrą.
II.1.1. Dorovės normų ir principų studijavimas
Taigi jei pareigūnas nori tapti universaliu, jis privalo studijuoti dorovės normas ir principus. Tačiau jų studijavimas – tai tik pirmieji žingsniai formuojant dorovinę sąmonę. Ji kuriama mokantis etikos vidurinėje mokykloje, profesinės etikos – specializuotose teisėsaugos pareigūnų rengimo studijose. Be didesnių proto pastangų ir dažniausiai nekritiškai perimamos elgesio ir bendravimo normos, veikiančios mus supančioje aplinkoje: šeimoje, artimų draugų bendruomenėje, kuriai priklausome dėl gyvenime susiklosčiusių aplinkybių ir pan. Deja to nepakanka dorovinei kultūrai ugdyti. Etikos mokslas – tai tik dorovinės sąmonės formavimosi prielaida.
II.1.2. Pareigūno dorovinės sąmonės formavimasis
Dorovinės sąmonės formavimasis prasideda tik antrame veiklos lygyje, kur įgytos žinios įgauna įsitikinimų prasmę. Čia žmogaus poelgiai jau priklauso ne vien nuo žinojimo, kas blogai ,o kas gerai. Asmens elgesys yra grįstas įsitikinimu, kad tokie poelgiai būtini ir nebegalima pasielgti kitaip –
nedorai. Šiame antrame lygyje didelę įtaką žmogaus sąmonei turi grožinė literatūra, dailė, muzika, kitos meno rūšys.
Menas turi labai didelį poveikį kiekvieno žmogaus sąmonei. Jis koncentruoja visų laikų ir įvairių žmonių patirtį. Dažnai atidžiai stebėdami literatūros, teatro ar kino kūriniuose atskleistų dramatiškų herojų išgyvenimus, vertindami jų elgesį įvairiuose situacijose, mes mintimis būname kartu su jais ir taip tarsi išbandome, netgi grūdiname save, galbūt, patys to nesuvokdami, mokomės nelengvo meno būti savimi.
II.1.3. Pareigūno kūrybingumo svarba
Universalaus pareigūno formavimuisi svarbus yra taip pat jo paties kūrybingumas, kuris yra labai vertinamas, nes asmens gebėjimas kūrybiškai mąstyti dažnai lemia jo profesionalumą, kvalifikacinį lygį. Kūrybingos mąstysenos žmogus ypač vertinamas tose veiklos srityse, kur tarnavimas žmonėms reikalauja gebėjimo veikti nestandartinėmis ar net ekstremaliomis sąlygomis įvairiuose gyvenimo situacijose. Visiems žinoma, kad teisėsaugos pareigūnų darbas kupinas netikėtumų.
Glaudus ryšys su menu žmogų apdovanoja dar viena savybe – estetinio skonio pojūčiu, kuris reikalingas bet kurioje gyvenimo situacijoje. Žmogus įgyja savybę kiekvieną reiškinį, poelgį vertinti grožio požiūriu ir tada estetinis vertinimas tampa pačiu stipriausiu savojo elgesio vertinimo barjeru ir turi didžiulę įtaką reguliuojant žmogaus veiksmus dar prieš moralės, dorovės ar teisės poveikį.
Taigi galime teigti, jog visi šie faktai byloja apie tai, kad menas lavina skonį, vaizduotės kultūrą, intuityvų dalyko esmės jausmą, leidžia naujai pažiūrėti į viešuosius santykius, plačiau suvokti administravimo prasmę, taikomų principų, normų paskirtį. Žodžiu, menas praturtina asmenybę, sukuria palankias prielaidas kūrybiškai taikyti savo profesines žinias, adekvačiai suvokti mus supančią kasdienybę, o tai tikrai svarbus pagalbinis faktorius rengiant visapusišką policijos pareigūną.[7]
III. Universalaus policijos pareigūno ryšiai su visuomene
III.1. Policijos pareigūnų pareigos pagal Europos policininkų chartiją
Dar vienas reikšmingas dalykas rengiant universalų policijos pareigūną – jo pareigos jausmas visuomenei.
Kalbant apie tarptautinius dokumentus, kuriuose užfiksuotos policijos pareigos visuomenei, pirmiausia reikia pažymėti 1979 m. Europos Tarybos
Deklaracijos dėl policijos bei 1993 m. Europos policininkų chartijos svarbą. Būtent pastarajame dokumente užfiksuota policijos pareigų visuomenei sistema, kuri taip pat svarbi rengiant universalų policijos pareigūną. Aišku, kad policijos pareigos turi būti siejamos su policijos pareigūnų pareigomis.
Būtent per pastarųjų veiklą realizuojamos policijos pareigos. Galbūt dėl šio fakto Europos policininkų chartijoje išvardijamos konkrečios policijos pareigūnų pareigos.
Chartijoje pabrėžiama, kad atlikdamas profesinę veiklą policininkas privalo a) visiškai atsiduoti savo darbui, b) neleisti jokių įžeidžiančių, kaprizingų ar diskriminuojančių veiksmų, kurių pasekmė – galimas fizinis ar moralinis smurtas; priešintis bet kokiai korupcijai, c) korektiškai ir pagarbiai elgtis su asmenimis, d) naudoti ginklą tinkamu laiku ir atsargiai, e) gerbti asmenų garbę ir orumą, saugoti gyvybę ir garantuoti kūno neliečiamumą, f) areštuoti žmogų, laikytis teisinio reglamento bei nustatytų terminų, g)neskelbti slaptos tarnybinės informacijos, h) atsakyti už įstatymų pažeidimus.
III.1.1. Pareigūno atsidavimo darbui pareiga
Remdamiesi tarptautiniais bei nacionaliniais teisės aktais, pabandysime atskleisti Europos policininkų chartijoje užfiksuotas pareigas, kurios taip pat būtinos ir universaliam pareigūnui. Universalus policijos pareigūnas negali šių pareigų nevykdyti
Pirmoji pareiga – reikalavimas, kad policijos pareigūnas būtų atsidavęs savo darbui, užduočių vykdymui, yra ne tik bendro pobūdžio, bet apskritai neišskiria policijos pareigūno iš valstybės tarnautojų. Visi valstybės tarnautojai privalo būti atsidavę savo darbui, o dar labiau tie, kurie nori tapti universaliais. Aišku, kad terminas „atsidavęs darbui“ gali būti aiškinamas labai įvairiai.
Mūsų manymu, turint omeny šios pareigos kontekstą, policijos pareigūnui gali būti keliami pirmiausia asmeninio pobūdžio reikalavimai. Kaip rodo daugumos valstybių profesinės etikos taisyklių reikalavimai, universalus policininkas privalo būti sąžiningas, mandagus, pavyzdingas. Antai Prancūzijos nacionalinės policijos deontologijos kodekse pabrėžiama, kad policijos pareigūnas privalo būti sąžiningas, nešališkas ir jokiomis aplinkybėmis neprarandantis savigarbos.
Taip pat pabrėžiama, kad policijos pareigūnas savo pareigas turi atlikti kruopščiai bei pavyzdingai.
III.1.2. Policininko ugdymo ypatumai pagal
K.Laucių
Dar 1937 m. K. Laucius specialiame policijai skirtame žurnale paskelbė keletą straipsnių, kuriuose nagrinėjo policininko ugdymo ypatumus.[8] Į
klausymus, koks turėtų būti „policistas“, kokį „policistą“ galėtume laikyti idealiu, K. Laucius atsako išvardydamas tokius esminius policininko bruožus: pirma, lietuvis „policistas“ turėtų būti „savo amato specialistas“, t.y. privalo gerai išmanyti savo darbą ir turi sugebėti savo pareigas tinkamai atlikti. Antra, būsimas „policistas“ turi iš visos širdies mėgti savo darbą ir tikrai sąžiningai jį atlikti. Trečia, „policistas“ turi būti išsilavinęs ir aukštos dorovės. „Policisto“ pareigos tokios sunkios ir atsakingos, pastebi K. Laucius, visi jo veiksmai visuomenės sekami ir tiek daug progų nukrypti į šunkelius, kad šias pareigas tinkamai ir sąžiningai gali eiti tik aukštos dorovės, tvirtos valios ir būdo žmogus.
Taigi sekdami K. Laucių, kuris jau tuo metu galvojo apie idealų policininką, o t.y. apie universalų, turime taip pat laikytis panašių nuostatų.
Ketvirtasis lietuvio policininko bruožas siejamas su patriotizmu, tautos bei valstybės reikalų supratimu, gyvenimo pulso jutimu. Todėl policininkas turi pagal išgales remti visus svarbiausius žygius, „kurie kelia mūsų krašto civilizacijos ir kultūros lygį.“ Taigi K.Laucius įžiūri keturias lietuvio „policisto“ savybes, kurios, mūsų manymu, ir dabar yra svarbios bei nepraranda aktualumo siekiant išugdyti universalų policijos pareigūną.
Aišku, kiekviename visuomenės raidos etape universaliam policijos pareigūnui keliami to laikmečio poreikius atitinkantys reikalavimai.
Šiuolaikiniame visuomenės vystymosi etape labai svarbu, kad universalus policijos pareigūnas visada ir bet kokiomis aplinkybėmis gerbtų įstatymą .
Visuomenės reikalavimas, kad policijos pareigūnai tiksliai įgyvendintų įstatymus ir nuo jų nenukryptų, yra suprantamas. Įstatymų leidėjas pareigūnų veiksmus, susijusius su tarnybinės padėties naudojimusi, vertina kaip nusikalstamą veiklą. Taigi visais atvejais galima prognozuoti, kad iškilus problemai dėl pareigūno ir įstatymo konflikto, pralaimės pareigūnas.[9]
III.1.3. Pareigūno lojalumas respublikos institucijoms
1986 m. Prancūzijos nacionalinės policijos deontologijos kodekse užfiksuota dar viena policijos pareigūno savybė – lojalumas respublikos institucijoms.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo projekto 48 straipsnyje taip pat pažymima, kad valstybės tarnautojai privalo būti lojalūs teisėtai valstybės valdžiai. Taigi lojalumas svarbus bruožas ir universaliam policijos pareigūnui, bet ką reiškia būti lojaliam valstybės valdžiai, jos institucijoms?
Įžymus prancūzų policijos deontologijos specialistas Klodas Paoli nurodo, kad būdvardis „lojalus“ apibūdina policijos pareigūną, kaip subjektą su savybėmis, turinčiomis reikšmę nustatant santykius su respublikos institucijomis, bet ir dorai bei sąžiningai vykdantis įstatymus, ginantis
Konstitucijoje įtvirtintas žmonių teises bei laisves ir kitas vertybes.
Pasak K. Paoli, lojalumas nereiškia, kad policijos pareigūnas privalo būti ištikimas vienai politinei krypčiai, kuri pagal tradicinę schemą gali būti dešinės ar kairios pakraipos. Taigi lojalumas gali būti traktuojamas kaip pareiga ginti valstybės institucijas, apskritai teisėtos valstybės valdžią bei valstybės saugomas vertybes. Ši policijos pareigūno pareiga Prancūzijos nacionalinės policijos deontologijos kodekse įvardyta pirmiausiai, vadinasi, pripažįstama svarbiausia.
III.1.4. Policininko pareiga neleisti jokių įžeidžiančių, kaprizingų, diskri-
minuojančių veiksmų, priešintis korupcijai
Kita svarbi policininko pareiga, kuri be abejo aktuali ir universaliam pareigūnui – neleisti jokių įžeidžiančių, kaprizingų ar diskriminuojančių veiksmų, priešintis bet kokiai korupcijai. Ši pareiga apima keturias savarankiškas policininko pareigas. Pirmosios trys: neleisti įžeidžiančių, kaprizingų ar diskriminuojančių veiksmų arba betarpiškai susijusios su policijos pareigūno asmeninėmis savybėmis bei atitinkamais elgesio standartais. Policijos pareigūnas turi elgtis mandagiai, korektiškai, santūriai. Universalus pareigūnas iš prigimties negali būti agresyvus, taip pat negali elgtis konfliktiškai. Policininko konfliktas su visuomene gali turėti itin neigiamų pasekmių.
Beveik visuose reglamentuojančiuose policijos veiklą tarptautiniuose dokumentuose policijos pareigūnai įpareigojami priešintis korupcijai. To vertėtų nepamiršti ir rengiant universalų pareigūną.
Visi korupcijos aktai, kaip ir kitoks piktnaudžiavimas valdžia, nesuderinami su teisėtvarkos apsaugos pareigūno profesija. Teisėtvarkos apsaugos pareigūnas, įvykdęs korupcijos aktą, turi būti griežtai baudžiamas vadovaujantis įstatymais. Vyriausybė negali tikėtis, kad jų piliečiai laikysis teisėtvarkos reikalavimų, jeigu jų negali ar nenori laikytis teisėtvarkos pareigūnai ar jų įstaigos, – pažymima JTO Teisėtvarkos pareigūnų elgesio kodekse. Kodekse nurodoma, kad korupcija apima kokį nors pareigas atliekančio pareigūno veiksmą ar neveikimą. Kita vertus, „korupcijos aktas“ gali būti suprantamas kaip mėginimas papirkti policijos pareigūną.
III.1.5. Pareigūno elgesys su asmeniu
Trečia policijos pareigūnų pareiga – reikalavimas korektiškai ir pagarbiai elgtis su asmenimis; stengtis jiems padėti ir saugoti juos; stengtis, kad būtų išvengta tiesioginių ir neatitaisomų neigiamų pasekmių.
Reikalavimas korektiškai ir pagarbiai elgtis yra pagrįstas, nes dėl to gyventojai policijos pareigūnams dažnai turi priekaištų (tai rodo apklausų rezultatai). Skundžiamasi dėl nepakankamo dėmesio, nesuteiktos informacijos.
Universalus pareigūnas privalo mokėti priimti, suprasti žmogų. Šį faktą pažymi ir K. Paoli ir pasak jo,
1) negalima ignoruoti atvykusio į policiją asmens,
2) priimant asmenį privalu būti mandagiam,
3) privalu mokėti išklausyti,
4) būtina suteikti informaciją; jei to reikia, nukreipti asmenį pas kompetetingą pareigūną, kuris išspręs jo problemą,
5) jei būtina, nurodyti tarnybas, visuomenines ar privačias organizacijas, kurios galėtų asmeniui padėti.
Jeigu asmuo atvyksta į policijos komisariatą pranešti apie padarytą nusikaltimą, policijos pareigūnas privalo priimti pareiškimą, nepaisydamas kompetencijos ribų ar tarnybos specifikos.
Dažnai kyla problemų, kaip policijos pareigūnui elgti su nukentėjusiu asmeniu ir pažeidėju. Ar reikia su jais elgtis skirtingai? Universalus policijos pareigūnas privalėtų elgtis taktiškai, objektyviai, korektiškai ir pagarbiai tiek su nukentėjusiu asmeniu, tiek su pažeidėju. Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Tai reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol neįsigaliojo teismo nuosprendis. Taigi universalus pareigūnas visada privalo tai prisiminti.
III.1.6. Šaunamojo ginklo ir jėgos panaudojimas
Ketvirta policijos pareigūnų pareiga – naudoti ginklą tinkamu laiku ir atsargiai – suformuluota itin abstrakčiai. Tiesa, Europos policininkų chartijoje policijos pareigūnams nurodoma, kad ginklas gali būti naudojamas tiktai tose situacijose, kai gali būti sužalotas kūnas ar kyla pavojus žmogaus gyvybei.
Apskritai, kaip nurodyta leidinyje „Policija ir žmogaus teisės“, policija jėgą gali naudoti tik laikydamasi šių taisyklių:
1) jėgą gali būti naudojama tik esant būtinumui ir pagal aplinkybes;
2) griežtai laikantis proporcingumo principo;
3) griežtai laikantis teisės normų ir taisyklių, reglamentuojančių jėgos panaudojimą.
Manau, jog šios taisyklės turi didelę reikšmę ir visada turėtų būti žinomos universaliam policijos pareigūnui, taip pat jis turėtų gerai žinoti, kad turi naudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį tik tokiais atvejais:
1) atremiant pasikėsinimą, gresiantį policijos pareigūno sveikatai ar gyvybei, taip pat pasikėsinimą, kuriuo siekiama atimti iš policijos pareigūno šaunamąjį ginklą;
2) ginant kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų sveikatai ar gyvybei, taip pat siekiant išvaduoti pagrobtus ar paimtus įkaitais asmenis;
3) atremiant ginkluotą užpuolimą;
4) persekiojant asmenį, įtariamą padarius nusikaltimą, jeigu jis, siekdamas išvengti sulaikymo, kėsinasi panaudoti ir panaudoja šaunamąjį, nešaunamąjį ginklą ar kitus daiktus, įrankius, priemones ar veiksmus, pavojingus žmogaus sveikatai ar gyvybei;
5) sulaikant asmenį, užkluptą darant sunkų nusikaltimą, jeigu kitaip jo neįmanoma sulaikyti;
6) siekiant sulaikyti suimtąjį ar nuteistąjį, bandantį pabėgti ar pabėgusį iš įkalinimo ar kardomojo įkalinimo vietos arba konvojavimo metu;
7) masinio pabėgimo iš įkalinimo vietų ar riaušių jose atvejais;
8) policijos apsaugos ar specialiai saugomų objektų užpuolimo atveju.
Išvardijus šaunamojo ginklo panaudojimo atvejus, susiaurėja šio ginklo naudojimo ribos. Apskritai universalus policijos pareigūnas, naudodamas šaunamąjį ginklą, privalo atkreipti dėmesį į tam tikras aplinkybes.
Pirma, turi būti teisėtas šaunamojo ginklo naudojimo pagrindas. Lietuvos
Respublikos policijos įstatymo 42 straipsnyje išvardyti atvejai gali būti siejami su būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo atvejais. Taip pat būtina vadovautis baudžiamosios teisės normomis, reglamentuojančiomis nusikaltėlių sulaikymą.[10] Tačiau net ir tada, kai šaunamasis ginklas naudojamas teisėtai, universalus policijos pareigūnas turi prisiminti, kad ginklo naudojimas yra kraštutinė priemonė.
Antra, pareigūnas privalo įvertinti aplinkybes ir pasirinkti tinkamiausias priemones. Tai susiję su jėgos panaudojimu laikantis proporcingumo pricipo.
Svarbu, kad būtų įvertintas realus pavojus gyvybei ir sveikatai bei pasirinktos tinkamo priemonės šiam pavojui likviduoti. Kadangi šaunamojo ginklo naudojimas grindžiamas būtinąja gintimi ir būtinuoju reikalingumu, privalu laikytis būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo taisyklių.
Trečia, pareigūnas privalo laikytis įstatymų nustatytos šaunamojo ginklo naudojimo procedūros.
Policijos įstatymo 42 straipsnyje nurodoma, jog draudžiama naudoti šaunamąjį ginklą žmonių susibūrimo vietose, jeigu nuo to gali nukentėti pašaliniai asmenys, taip pat prieš asmenis, turinčius su savimi mažamečių vaikų, prieš moteris ir nepilnamečius, invalidus su aiškiais invalidumo požymiais, išskyrus atvejus, kada jie patys užpuola arba priešinasi ginklu.
Visais atvejais, esant galimybei, asmuo turi būti perspėtas, kad bus panaudotas prieš jį šaunamasis ginklas. Universalus policijos pareigūnas, panaudojęs šaunamąjį ginklą ar specialias priemones, privalo kruopščiai panaudojimo atvejį užfiksuoti. Policijos įstatymas įpareigoja apie šaunamojo ginklo panaudojimo prieš asmenį faktą ir pasekmes nedelsiant pranešti prokurorui.
III.1.7. Pareigūno gerbti žmonių garbę ir orumą pareiga
Penktoji policijos pareigūno pareiga – gerbti asmenų garbę ir orumą, saugoti gyvybę ir garantuoti kūno neliečiamybę. Gerbti asmenį bei jo orumą
– tai viena iš svarbiausių policijos pareigūnų pareigų. Garbė ir orumas apibūdina asmenybę, atskleidžia jos visuomeninę ir dorovinę vertę.[11]
Asmens garbę ir orumą gina civilinės teisės normos. Universalus policijos pareigūnai turi visada prisiminti, kad asmens garbė ir orumas pažeidžiami, paskleidžiant apie asmenį tikrovės neatitinkančias žinias. Taip pat privalo žinoti, kad suėmus asmenį, kuriam būtina medicinos pagalba, turi leisti medicinos darbuotojams suteikti pagalbą. Jeigu reikia policijos pareigūnas ir pats privalo imtis priemonių žmogaus sveikatai ar gyvybei išsaugoti.
Žinoma, kad tokiu atveju jis jau turi vadovautis savo žiniomis apie medicinos pagalbą. Tų žinių jis privalo pasisemti dar iš aukštosios mokyklos, kur įvairiais būdais stengiamasi įtvirtinti būsimam pareigūnui kuo daugiau teorinių žinių ir praktinių įgūdžių susijusių su pirmąja medicinos pagalba. Žinias apie pirmąją medicinos pagalbą universalus pareigūnas visada turi stengtis papildyti ir taip pat jam vertėtų domėtis naujais medicininiais atradimais, kurie gelbsti taikant pirmąja medicinos pagalbą. Jei suimtajam būtina medicinos priežiūra, policijos pareigūnai privalo vykdyti gydytojų ir kito medicinos personalo nurodymus.
Taip pat areštuodamas žmogų, policininkas privalo laikytis teisinių aktų nuostatų bei nustatytų terminų.[12]
III.2. Visuomenės poreikiai ir policija
Nepaisant per pastaruosius metus įvykusių teigiamų pokyčių policijos veikloje, policijos sistema ir policijos pareigūnų veikla vis dar netenkina visuomenės poreikių dėl didelio nusikaltimų skaičiaus, neretai pasitaikančio policijos pareigūnų aplaidumo ir abejingumo, nepakankamai greito reagavimo į teisės pažeidimus.
Policija iki šiol turi pernelyg ekstensyvią valdymo sistemą, iš esmės pagrįstą centrinių policijos valdymo įstaigų atsakomybe už policijai keliamų tikslų įgyvendinimą. Kita vertus, policijos vadovų ir policijos pareigūnų netenkina nestabili ir nepatenkinama finansinė policijos padėtis, nepalanki jos veiklai visuomenės nuomonė, menka visuomenės pagalba, socialinės ir profesinės partnerystės su kitomis valstybės institucijomis stoka.
Iki šiol valstybės viešojo saugumo politika vis dar orientuojama daugiau į baudžiamąją justiciją, t. y. į represinių priemonių taikymą, nei į nusikaltimų priežasčių bei sąlygų šalinimą, jų prevenciją, o tai neduoda laukiamo rezultato – gyventojų saugumo jausmo.
Policija viena valstybės politikos funkcijų įgyvendinimo požiūriu objektyviai nepajėgi palaikyti visuomenės norimą viešojo saugumo užtikrinimo lygį, juo labiau stabdyti nusikaltimų augimą, šalinti jo priežastis ir sąlygas. To galima siekti tik bendru su kitomis valstybės institucijomis, visuomene, nevyriausybinėmis organizacijomis darbu.
Policija turi tapti iniciatore sutelkiant socialinius partnerius šalies visuomenės saugumui užtikrinti.[13]
IV. Tarnybinė informacija
Ketvirtas dalykas, kuri reikėtų prisiminti ugdant universalų policijos pareigūną yra jo pareiga neskelbti tarnybinės informacijos.
Ši Europos policininkų chartijoje užfiksuota pareiga apima tik tokio pobūdžio informaciją, kuri gali būti susijusi su asmeniniu gyvenimu, gali pakenkti asmenų interesams, ypač jų reputacijai. Reikia būti labai atsargiam saugant ir panaudojant informaciją, kuri viešai skelbiama tiek vykdant pareigas, tiek siekiant teisingumo, – pažymima teisėtvarkos pareigūnų elgesio kodekse.
Europos Tarybos teisės komiteto posėdyje buvo svarstytas prieš keletą metų įvykęs Olandijoje incidentas. Olandijos policijos pareigūnai, sulaikę girtą automobilį vairavusį parlamento narį, tarp dokumentų rado parašytą kalbą apie piktnaudžiavimą alkoholiu. Policija paskelbė apie įvykį, o kalbą perdavė spaudai. Tesės komitetas konstatavo, kad yra policijos darbuotojų, kuriems žiniasklaida moka už informacijos perdavimą.
Komitetas tai pasmerkė nurodydamas, kad dėl tokio pobūdžio praktikos kyla korupcijos pavojus, o policijoje atsiranda nepasitikėjimo ir irzlumo atmosfera. Buvo pažymėta, kad minėtu atveju buvo smarkiai pakenkta žmogaus politinei karjerai.[14] Taigi iš visų šių faktų galime spręsti, jog dažnai paskelbta tarnybinė informacija gali būti paskelbta pažeidžiant įstatymus, ko universaliam pareigūnui daryti niekada nevertėtų.
V. Universalus policijos pareigūnas ir žiniasklaida
Lietuvos Respublikos policijos komisariatuose yra įsteigtas atstovo spaudai etatas. Šio atstovo tiesioginė pareiga – bendrauti su žiniasklaidos atstovais, informuoti juos apie policijos veiklą. Aišku, kad šis atstovas, kaip profesionalus darbuotojas ir universalus pareigūnas, pirmiausia privalo laikytis konfidencialumo, tai ypač susiję su privataus gyvenimo bei asmeninio pobūdžio klausimais.
Spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės yra svarbus aplinkos, kurioje dirba policijos tarnybos, elementas. Policijos atžvilgiu jos funkcijos dvejopos: atlieka neoficialią policijos kontrolę, bet kartu turi svarbų vaidmenį formuojant policijos statusą bendruomenėje. Nepriklausoma žiniasklaida yra svarbus demokratinės visuomenės bruožas. Nepriklausomybė pasireiškia tuo, kad niekieno nevaržoma ji gali reikšti bendruomenės nuomonę įvairiais klausymais. Jos priedermė – tirti, informuoti, komentuoti visus bendruomenę dominančius dalykus. Kaip ir policija, ji turi uždavinį savais būdais ginti žmonių pagrindines teises ir laisves.
Policijos pareigūnai, sprendžiant iš sociologinių tyrimų duomenų, supranta spaudos visuomeninę funkciją, tačiau nenoriai dalijasi su žurnalistais turima informacija, vengia kartu vykdyti šviečiamąjį darbą teisėsaugos klausimais. Deja, čia didelio pasirinkimo nėra. Valdininkų pareiga ieškoti būdų, kaip skleisti naujausią informaciją, kurti policijos įvaizdį bendruomenėje, o kartu užkirsti kelią žiniasklaidos piktnaudžiavimams pigia savireklama policijos sąskaita.
Paprastai policijos tarnybos naudojasi vienu iš trijų ryšių su žiniasklaida modelių:
1) Policijos vadovas asmeniškai bendradarbiauja su žiniasklaida, šį darbą laiko savo tiesiogine pareiga.
2) Policijos vadovas deleguoja bendradarbiavimą su žiniasklaida atskiram asmeniui ir specializuotai tarnybai.
3) Policijos vadovas įpareigoja visus pareigūnus bendradarbiauti su žiniasklaida, būti atsakingais už operatyvų bendruomenės informavimą.[15]
Universalus policijos pareigūnas turi gerai žinoti šį modelį tam, kad nepažeistų įstatymų ir neteiktų žiniasklaidai informacijos kokiu nors kitu būdu.
VI. Universalaus pareigūno atsakomybė už įstatymą pažeidžiančius
veiksmus
Rengiant universalų policijos pareigūną taip pat vertėtų ugdyti jo atsakomybės jausmą už visus įstatymus pažeidžiančius veiksmus, kuriuos jis gali atlikti vykdydamas pareigas.
Šis atsakomybės jausmas turėtų padėti apibrėžti pareigūno veiklos ribas: policijos pareigūnas gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos leidžia įstatymas, jis neturi teisės peržengti įstatymo nustatytų ribų.
Iš šių teiginių galime taip pat spręsti, jog ne visada pareigūnas turi vykdyti viršininkų įsakymus, nes kartais jie peržengia įstatymo nustatytas ribas. Europos Tarybos Deklaracijoje dėl policijos pažymima, kad policininkai daugeliu atvejų automatiškai vykdo viršininkų įsakymus. Tačiau kartais tiesioginis įsakymų vykdymas yra nedovanotinas (jei yra neteisėtas). Taigi gavęs įsakymą, policijos pareigūnas turi įvertinti įsakymo teisėtumą.
Policijos 6 straipsnyje nurodoma: jeigu policijos pareigūnas gauna įstatymams prieštaraujantį įsakymą ar nurodymą, jis turi vadovautis įstatymu, o apie neteisėtą įsakymą ar nurodymą pranešti Policijos departamentui ir prokurorui.
Kad policijos pareigūnas galėtų vertinti, ar įsakymas teisėtas, jis privalo žinoti įsakymą davusio asmens kompetencijos ribas.
Deja, tenka konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos teisės normų aktuose mes pasigendame išsamiai pateiktos įsakymų vykdymo tvarkos. Šis klausimas nuodugniai aptartas Prancūzijos nacionalinės policijos deontologijos kodekso II skyriuje „Policijos pareigūnų ir jų vadovybės abipusės teisės ir pareigos“.
Prancūzijos policijos įsakymų vykdymo tvarką apibūdina šios nuostatos:
pirma, reikalaujama, kad įsakymai būtų tikslūs ir tinkamai paaiškinti.
Duodantis įsakymą pareigūnas atsako ne tik už įsakymo kokybę, bet ir už vykdymą bei pasekmes. Įpareigodamas pavaldinį atlikti veiksmus pagal įsakymą, pareigūnas atsako už šio asmens veiksmus – nurodoma šio kodekso 14
straipsnyje.
Antra, vadovybė perduoda įsakymus, laikydamasi hierarchijos. Taip norima, kad tarpinės grandys patikrintų įsakymo teisėtumą. Jei dėl skubos įsakymas perduodamas tiesioginiam vykdytojui, tarpinės grandys apie tai informuojamos.
Jei pavaldinys yra įsitikinęs įsakymo neteisėtumu, jis privalo išdėstyti savo prieštaravimus įsakymą davusiam valdžios atstovui, aiškiai nurodydamas ginčytino įsakymo neteisėtumą. Jei įsakymas vis tiek neatšaukiamas ir pavaldinys jį ginčija, jis gali kreiptis į aukštesnį padalinį.
Trečia, kiekvienas policijos pareigūnas privalo informuoti davusį įsakymą viršininką apie atliktas pareigas arba jų neatlikimo priežastis.[16]
Manau, jog siekiant parengti universalų pareigūną, kuris žinotų kada privalo atlikti įsakymą, o kada ne, privalome iš pradžių papildyti Lietuvos
Respublikos teisės normų aktus.
VII. Universalaus pareigūno fizinio ugdymo aspektai
Ugdant universalų policijos pareigūną svarbūs yra policininko fizinio ugdymo aspektai.
Nuo antikos laikų gvildenami žmogaus fizinės ir dvasinės egzistencijos, jo abiejų pradų sąveikos ir tobulinimo klausimai. Žmogus, būdamas ne tik dvasinė bet ir kūniška esatis, siekia abiejų pradų darnos. Dar senovės graikai suprato, kad sveiką, stiprų ir gražų žmogų galima išugdyti tik lavinant abu žmogaus pradus – kūną ir sielą. Pasak Platono, gimnastika turi tarnauti ne tik sveikatai, ji turi lavinti grožį ir sielą, vesti žmogų prie aukščiausio fizinio ir protinio tobulumo. Lietuvos filosofai S. Šalkauskis,
A. Maceina, K. Vydūnas, pedagogai K. Dineika, V. Stanionienė, J.
Vaitkevičius teigė, kad fizinis tobulumas – tai bendros kultūros pamatas, svarbus asmenybės požymis, bet kokių judesių įgūdžių, fizinių ypatybių ir aktyvumo, fizinio išsivystymo ir pajėgumo bei sveikatos pasireiškimo sąlyga. Fizinis tobulumas gali būti vertybė tik tada, kai jis susijęs su dvasiniu žmogaus gyvenimu. Pagrindiniais fizinio tobulumo požymiais laikomi harmoningas fizinis išsivystymas, visapusiškas fizinis pasirengimas ir fizinis aktyvumas.
Šiandien Lietuvos policininkui labai svarbu fiziškai pasirengti ir išsiugdyti fizinius gebėjimus. Tik tinkamas, tikslingas, specifinis fizinis krūvis padeda policininkui pasiekti meistriškumo ir greitai, koordinuotai veikti ekstremaliomis aplinkybėmis. Policininkui būtinos ne tik tvirtos žinios, kūrybinis mąstymas, bet ir didelė ištvermė, greita reakcija, tobula judesių ir veiksmų koordinacija. Todėl sistemingos kūno kultūros pratybos, policininko fizinis pajėgumas turi ypač svarbią profesinę reikšmę.
Metodologinis tokio kryptingo profesinio fizinio paruošimo pagrindas yra viso judėjimo įgūdžių komplekso, fizinių ypatybių ir psichinių savybių pritaikymas profesinėje veikloje. Mokslinis profesinis fizinis paruošimas –
ganėtinai sudėtingas kompleksinis uždavinys. Prieš organizuojant šį procesą, reikia atidžiai ištirti policininko profesijos sąlygas, sudaryti programą, kurioje atspindėtų policininko profesiniai reikalavimai.
Policininko profesija – tai didžiulė kovinės savigynos veiksmų įtampa, reikalaujanti fizinių ir dvasinių galių sąveikos ekstremaliomis sąlygomis.
Todėl norint išugdyti universalų policininką reikia žinoti, jog jam būtina:
1) didinti kojų raumenų maksimalią ir dinaminę jėgas, kurių ypač reikia atliekant gynimosi veiksmus;
2) išvystyti sprogstamąją ir ciklinę (dažnumo) jėgas, padedančias greitai atlikti specifinius smūgio veiksmus arba jų serijas;
3) tobulinti dinaminę jėgos ištvermę, susijusią su policininko judėjimu, pozicijos keitimu;
4) išvystyti statinę raumenų (ypač nugaros) ištvermę, susijusią su policininko jėgos imtynėmis, priešininko sutramdymu. Tam tikslui būtini:
1. Bendro fizinio parengimo pratimai, ugdantys visapusišką raumenų jėgą ir sudarantys pamatą kitoms specializuotoms jėgos pratyboms.
2. Imitavimo pratimai. Šie prarimai su papildomais svoriais lavina greitus judesius, atliekami maksimaliu greičiu plečia judesio amplitudę.
3. Jėgos pratimai įveikiant savo svorį. Šie pratimai ugdo raumenų jėgos ištvermę, didina ne raumenų masę, o energetines raumenų atsargas, gerina kraujo apytaką.
4. Jėgos pratimai ant lygiagrečių ir skersinio, gerinantys policininko visapusišką pasiruošimą.
5. Izometriniai pratimai, diferencijuotai ugdantys policininko jėgą.
VII.1. Greitumas
Viena svarbiausių policininko fizinių ypatybių yra greitumas. Greitumą lemia šie veiksniai: nervinių procesų paslankumas ir stiprumas, raumenų elastingumas, sąnarių paslankumas, gebėjimas atpalaiduoti raumenis, technikos tobulumas, ištvermės lygis, valios savybės, biocheminiai procesai raumenyse. Universaliam pareigūnui būtina lavinti greitumą ir todėl jis privalo:
1) atitinkamai įvertinti situaciją;
2) atkreipti dėmesį į veiksmo pobūdį ir optimaliai atlikti veiksmą;
3) kaitalioti greičio pratimus sunkiomis sąlygomis;
4) lavinti motorinę reakciją grupiniais veiksmais su varžybų elementais;
5) išmokti tiksliai skirti laiko mikrointervalus, ypač greitai reaguoti į smūgį.
Taip pat vertėtų nepamiršti tobulinti psichinius procesus, o juos tobulinant būtina:
1) greitai (po posūkio, atsigręžus) pastebėti vieną arba kelis vienas paskui kitą arba vienu metu skirtingose vietose netikėtai pasirodančius objektus;
2) greitai ir tiksliai pastebėti parengiamuosius veiksmo judesius;
3) tiksliai apdoroti gaunamą informaciją ir nedelsiant priimti sprendimą dėl priešininko ketinamų atlikti veiksmų. Kovinėje savigynoje policininkas privalo taikyti įvairias kompleksines greitumo formas:
pavienius smūgius ir smūgius serijomis, gynybos ir judėjimo variantus, greitai pereiti nuo gynybos į ataką ir atvirkščiai. Pratybose būtina ugdyti visas greitumo formas.[17]
Taigi policininkui svarbiausia – sistemingai treniruotis, tobulinti savo profesionalumą ir visapusišką pasirengimą, išsiugdyti judėjimo įgūdžius, tobulinančius psichofiziologines galias, ir visa tai sugebėti taikyti ekstremaliomis sąlygomis. Policininko fizinis gebėjimas – tai mokėjimas pasinaudoti fizinėmis ypatybėmis atliekant sunkias tarnybines užduotis.
Visapusiškas, sistemingas policininko parengimas lemia prisitaikymą prie darbo sąlygų, gerą sveikatos būklę.
Universalaus policininko ugdymo sistemos pamatas – visapusiškos asmenybės ugdymas, fizinės prigimties tobulinimas, sveikatos stiprinimas ir fizinių galių plėtojimas, vadovaujantis pagarbos žmogui, humaniškumo, diferencijuoto ir individualaus ugdymo principais.
VII.2. Kovinė savigyna ir jėga
Pareigūnui savo darbe dažnai tenka naudoti jėgą ir atlikti kovinės savigynos veiksmus. Kovinės savigynos veiksmai reikalauja tokių fizinių ypatybių kaip jėga, greitumas, ištvermė ir vikrumas. Fizinis pasirengimas –
kovinės savigynos techninio taktinio pasirengimo pagrindas.
Fizinė ypatybė – jėga yra viena iš pagrindinių priemonių sulaikant nusikaltėlį ir vienas iš pagrindinių ginklų apsiginant, atremiant puolimą.
Todėl ruošiantis universalaus pareigūno tarnybai, jėgai lavinti turi būti skiriama daug laiko.
Jėga padeda įveikti pasipriešinimą keliant svorį arba atliekant judesį.
Jėgos ištvermė – tai raumenų gebėjimas pasipriešinti nuovargiui.
Ugdant universalaus pareigūno jėgą reikia:
1) Išvystyti bendrą, harmoningą viso kūno jėgos potencialą.
2) Padidinti kojų raumenų maksimalią jėgą, reikalingą atliekant gynimosi veiksmus.
3) Išvystyti sprogstamąją ir ciklinę jėgas, padedančias greitai atlikti specifinius smūgio veiksmus.
4) Tobulinti jėgos ištvermę, susijusią su pareigūno judėjimu, pozicijos keitimu.
5) Išvystyti statinę (ypač nugaros) ištvermę, susijusią su policininko jėgos imtynėmis, priešininko sutramdymu.
VII.3. Vikrumas
Ugdant universalų policijos pareigūną neturime taip pat pamiršti apie vikrumą. Vikrumas tarp fizinių savybių užima ypatingą vietą, nes yra glaudžiai susijęs su kitomis fizinėmis savybėmis ir turi kompleksinį pobūdį. Vikrumą galima apibūdinti kaip gebėjimą per trumpą laiką išmokti sudėtingų judesių ir tikslingai reaguoti į greitai kintančias situacijas.
Nauji judesiai įvaldomi jau įvaldytų judesių pagrindu. Nuolat sportuojant, išmokstama vis daugiau judesių. Reguliariai sportuodamas, pareigūnas ne tik lengviau ir greičiau įvaldo naujus judesius, bet ir geba greičiau reaguoti į sparčiai kintančias situacijas, o tai universaliam pareigūnui tikrai reikšmingas dalykas.
Pavyzdžiui, būtina gebėti keisti greitį, keičiantis bėgimo taktikai.
Vikrumą galime lavinti reguliariai kartojant įvairius pratimus, žaidžiant su kamuoliu, žaidžiant stalo, lauko tenisą, badmintoną, krepšinį, futbolą, tinklinį, regbį, rankinį.
Nereikėtų pamiršti ir judriųjų žaidimų. Juos galima žaisti ir laisvalaikiu su šeima. Gera vikrumo lavinimo priemonė – išvykos su slidėmis į gamtą, kliūčių ruožai, įeinantys į tarnybinės daugiakovės programą.[18]
VIII. Informacinių technologijų taikymas ugdant universalų policijos pareigūną
Šiandieniniame pasaulyje informacija tapo vienu iš svarbiausių strateginių nacionalinių resursų. Išsivysčiusiose šalyse kompiuteriai ir telekomunikacinės sistemos plačiai naudojamos informacijai apdoroti. Pamažu formuojasi informacinė visuomenė. Jai kurti daug dėmesio skiriama Europos
Sąjungoje. Europos Komisijos Penktojoje bendrojoje mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programoje didelė biudžeto dalis numatyta darbams, susijusiems su informacinės visuomenės kūrimu.[19] Kadangi Lietuva netrūkus turėtų įstoti į Europos Sąjungą jai šis dalykas taip pat aktualus. Taigi svarbu, kad ir policijos pareigūnai tobulintų savo žinias tam, kad priklausytų informacinei visuomenei. Universalaus policijos pareigūno žinių tobulinimas gali būti realizuojamas specialiuose informatikos kursuose.
Manyčiau, jog žinių tobulinimas yra būtinas, nes universalus policijos pareigūnas privalo atitikti greitai besikeičiančius aplinkos reikalavimus.
Taip pat vertėtų nepamiršti apie užsienio kalbas. Būtiniausia – anglų kalba, nes prognozuojama, jog ji taps Europos Sąjungos kalba, o be to be šios kalbos sunku būtų dirbti su kompiuterių, palaikyti ryšius su kitos
Europos Sąjungos narėmis. Todėl rengiant universalų policijos pareigūną būtinai reikia suteikti jam galimybę mokytis užsienio kalbų organizuojant specialius kursus, taip pat skatinti jį mokytis savarankiškai. Kuo daugiau pareigūnas moka kalbų – tuo jis universalesnis.
IX. Universalus policijos pareigūnas ir jo diskreciniai įgaliojimai
Universaliam policijos pareigūnui svarbu daug žinoti apie jam suteiktus diskrecinius įgaliojimus – diskrecinę valdžią. Diskrecinė valdžia – tai valstybės institucijoms ir jų tarnautojams (pareigūnams) suteikta įstatymais apribota valdžia savo nuožiūra vykdyti ar susilaikyti nuo konkrečių valdingų veiksmų.
Universalaus policijos pareigūno diskrecinė valdžia pasireiškia turimais valdingais įgaliojimais, diskrecijos galiomis, kylančiomis iš turimo socialinio statuso. Jis:
a) taiko galiojančias teisės normas, vadinasi tiesiogiai dalyvauja vykdant teisingumą, todėl policininkas dažnai vadinamas „gatvės teisėju“.
Teisės taikymas – tai ypatinga teisės realizavimo forma, kai teisės normų nustatytus reikalavimus įgyvendina kompetetingos valstybės institucijos, priimdamos individualius teisės normų taikymo aktus teisės normoms realizuoti;
b) kuria teisę konkrečiai administravimo problemai spręsti (nors ši teisėdama įstatymais griežtai ribota ir epizodiška).
Teisėdara (teisėkūra) – tai kompetetingų valstybės institucijų arba jų įgaliotų visuomeninių
organizacijų ar tautos oficiali veikla rengiant ir leidžiant teisės normų aktus;
c) naudoja prievartą, kuri pagrįsta bendromis valstybėje galiojančiomis elgesio normomis (teise), o paklusimas prievartai apibūdinamas kaip pareiga kiekvieno žmogaus ir organizacijos, veikiančios valstybės teritorijoje.
Teisė naudoti jėgą yra policijos, kaip valstybinę valdžią vykdančios institucijos, skiriamasis bruožas ir būtina sąlyga, kad įstaigos ir jų pareigūnai galėtų atlikti jiems skirtas funkcijas. Pagrindinė policijos funkcija, paskirtis – būti legalia piliečių jėga, palaikančia santykius, ginamus teisės normomis, turinčiomis visuotinę galią valstybės piliečiams.
Diskrecinė valdžia yra svarbi prielaida kurti glaudų visuomenės ir policijos ryšį, kuris yra policijos egzistavimo priežastis, rašoma Europos policininkų chartijoje, taip pat lemiantis jos veiksmų sėkmę ar nesėkmę, pabrėžiantis policijos tarnybos ir visuomenės tiesioginį santykį.
Diskrecinės valdžios taikymas, vykdant viešąjį administravimą, yra šiuolaikinio mokslo tyrimo objektas. Daugelis mokslininkų (T. M.Bownas, R.
Poundas, H. L. Hartas ir kt.) laikosi nuomonės, kad beveik visos šiuolaikinės jurisprudencijos problemos – tai viena fundamentali „taisyklės ir diskrecijos problema“. Jos abi yra būtini elementai vykdant teisingumą.
Vadinasi, universalus pareigūnas turi žinoti, kad turėdamas diskrecinius įgaliojimus jis turi laisvę rinktis ne tarp taisyklėmis sureguliuoto ir diskretiško, laisvai pasirinkto veiksmo, poelgio, bet tarp skirtingų taisyklių arba tarp skirtingų diskrecijos lygių.
Policijos diskrecinė valdžia literatūroje priskiriama viešojo administravimo diskrecijai, pabrėžiant policijos administravimo ypatumus.
Ryškiausias bruožas – savo administracinėje veikloje naudoti policijos specialiąsias priemones. Svarbus tas veiksnys, kad policijai socialinius klausimus dažnai tenka spręsti skubos tvarka, pasikliaujant vien savo kompetencija ir atsakingumu. Žmonės tikisi veiksmingų pareigūno sprendimų, kad nedelsiant būtų atkurta tvarka ir teisingumas. Iš to plaukia, kad universaliam policijos pareigūnui būtina suteikti diskrecinę valdžią.
Policijos pareigūnų diskrėcinės valdžios klausimai analizuoti 1995 m.
Europos Tarybos organizuotame seminare „Žmogaus teisės ir policija“.
Policijos diskrecinė valdžia siejama su pareigūnų profesine autonomija.
Pirmiausiai tai pasakytina apie policijos pareigūno, kaip teisėsaugininko profesionalo, nepriklausomumą. Kita vertus, policijos darbe yra sričių, kurios negali būti visiškai kontroliuojamos, ir yra dalykų, priklausančių vien nuo pareigūnų profesinio pasirengimo. Vadinasi, viena iš pirmųjų diskrecinės valdžios plėtros sąlygų – įsitikinimo, kad gero elgesio taisyklių laikymasis yra viena iš policijos funkcijų, skatinimas. Taigi universaliam pareigūnui būtina išmokti administracinės veiklos, laikantis teisės ir etikos reikalavimų, puoselėjant profesinę tarnavimo visuomenei subkultūrą.[20]
IŠVADOS
Parašęs šį darbą priėjau tokių išvadų:
1. Universalaus policijos pareigūno rengimas yra būtinas. Kiekvieną dieną pasaulis vis tobulėja, nusikaltėliai taip pat randa vis kitų būdų atlikti nusikaltimą profesionaliai, o ypač dabar, kai Lietuva įstos į Europos
Sąjungą, Šengeno erdvė skatins nusikaltėlių judėjimą bei naujų nusikaltimų rūšių atsiradimą. Tokie transnacionaliniai reiškiniai, kaip terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, prekyba žmonėmis, nelegali prekyba ginklais, narkotikais, nelegali migracija, pavojingų ligų (tarp jų ir AIDS) plitimas, peržengia valstybių sienas ir tampa tarptautinio saugumo iššūkiais, pavojais ir grėsmėmis. Todėl Lietuvos policija, kaip viena iš pagrindinių viešąjį saugumą užtikrinančių šalyje institucijų, turės skirti ypatingą dėmesį šioms transnacionalinėms grėsmėms, o vis tobulinamas policijos pareigūnas gelbės stabdant visą šį nusikalstamumą.
2. Universaliam policijos pareigūnui išsimokslinimas ir kvalifikacijos kėlimas yra būtini, nes dažnai žinių trukumas atveda prie neprofesionalių veiksmų, įstatymo pažeidimų. Tačiau, kaip minėjau, kvalifikacija gali būti keliama dviem būdais: rengiant kursus ir rengiant specialius mokymus darbo vietose.
Abu šie būdai reikalauja valstybės finansavimo, bet deja ne visada valstybė pajėgia tą padaryti, todėl kyla kliūčių ugdant universalų pareigūną. Manyčiau, jog šiam dalykui turėtų būti skirta daugiau dėmesio: vadovai galėtų rengti įvairius projektus, kurie skatintų kvalifikacijų kėlimo finansavimą, galėtų domėtis kitų valstybių patirtimi sprendžiant šį klausimą.
Taip pat vertėtų nepamiršti apie pareigūnų skatinimą kelti sau kvalifikaciją, o tam skatinimui padėtų aiškių karjeros principų nubrėžimas. Jeigu pareigūnas tiksliai žinos, ką gali pasiekti keldamas kvalifikaciją, bus labiau užinteresuotas, labiau to sieks.
3. Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad visuomenė nepakankamai pasitiki policija bei kritiškai žiūri į policijos veiklą. Nevisais atvejais asmenys praneša policijai apie įvykdytas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, o ir pranešusieji neretai neigiamai vertina policijos veiklą dėl to, kad ji nesugebėjo sulaikyti teisės pažeidėjų, nukentėjusiajam nebuvo atlyginta žala ir nebuvo pakankamai uoli.
Pareigūnų naudojimasis tarnybine padėtimi, nebaudžiamumas, atsakomybės stoka, subiurokratėjimas mažina pasitikėjimą policija. Manau,jog šios grėsmės bus išvengta, jeigu rengiamas universalus pareigūnas žinos, kad turi veikti profesionaliau, turi būti artimesnis visuomenei, politinėms partijoms ir nevyriausybinėms organizacijoms. Taip jis sukurtų stabilią išorinę aplinka savo vykdomai ir planuojamai veiklai, pagerintų policijos įvaizdį bei visuomenės pasitikėjimą ją.
Kalbant apie pareigūno ir visuomenės ryšį didesnį dėmesį vertėtų atkreipti į korupciją, kuri paskutiniuoju metu labai klesti. Kai visuomenė mato, jog ir policijos pareigūną galima „papirkti“ , atsiranda dar didesnis nepasitikėjimas policija, o jeigu ja nepasitikima, tai žmonės patys gali pradėti vykdyti teisingumą, kuris ne visada sutinka su įstatymo normomis.
Manau, jog ugdant universalų policijos pareigūną reikia ugdyti ir jo nusistatymą prieš korupciją. Šiam tikslui galėtų būti dažniau organizuojamos prieškorupcinės programos. Taip pat galėtų būti padidinta bausmė už kyšio priėmimą.
4. Išnagrinėjęs medžiagą susijusią su šaunamuoju ginklu, priėjau išvados, kad siekiant išugdyti universalų policijos pareigūną reikėtų daugiau dėmesio skirti šaudymo praktikai. Taip pat būtina keisti policijoje naudojamus ginklus į šiuolaikinius policijos ginklus, atitinkančius Europos Sąjungos reikalavimus, skirti daugiau lėšų ginkluotei įsigyti. Manyčiau, jog saugumo jausmas yra neįmanomas be įsitikinimo, jog prireikus policija turės kuo apsiginti nuo nusikaltėlių
5. Fizinis tobulinimas neišvengiamas norint parengti universalų policijos pareigūną. Nuo fizinės būklės priklauso bet kokio žmogaus darbštumas, nuotaika, judrumas, vikrumas, ištvermingumas ir t.t. Be geros fizinės būklės pareigūnui sunku tinkamai atlikti pareigą, kadangi pareigūno darbas reikalauja daug fizines ištvermes. Šiai būklei gerinti galėtų būti dažniau skiriamos sportinės programos. Aišku, kad šio dalyko įgyvendinimas taip pat reikalauja finansavimo, kurio taip trūksta policijai..
6. Informacinių technologijų išmanymas būtinas universaliam policijos pareigūnui. Tobulėjančios technologijos bei kiti techninės pažangos procesų pokyčiai ypatingai veikia policijos veiklos efektyvumą bei kelia naujus uždavinius ir reikalavimus.
Šiuo metu Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos reguliavimo sferoje esančių policijos įstaigų turimos kompiuterinės ir kitos organizacinės technikos priemonės yra technologiškai susidėvėjusios.
Informacinių ir telekomunikacinių technologijų diegimas ir jų efektyvesnis panaudojimas pakeltų policijos darbo našumą ir lemtų efektyvesnį pasikeitimą informacija su kitomis teisėsaugos institucijomis, taip pat padėtų tirti tiek naujų rūšių nusikaltimus (pvz., nusikaltimai informatikai), tiek ir kitas nusikalstamas veiklas. Todėl, siūlyčiau, kad valstybė labiau rūpintųsi pareigūnų žinių apie informacines technologijas lavinimu. Nuolat turėtų būti organizuojami informatikos bei užsienio kalbų kursai.
Apibendrindami išvadas turime pripažinti, jog universalaus policijos pareigūno rengimo sumanymas yra vertas dėmesio ir gali atnešti daug naudos visai žmonijai. Universalus policijos pareigūnas, tai tarsi idealus policininkas, o tokių policininkų tikrai trūksta. Jeigu pavyktų Lietuvos policininkus padaryti universaliais, Lietuva atsikratytų daug rūpesčių. Jos piliečiai gyventų saugesnį, ramesnį gyvenimą, nes pasitikėjimas policija išaugtų.
Žinoma, didžiojoj daly universalaus policijos pareigūno rengimas priklauso nuo finansavimo, kuri, manau, reikėtų pareguliuoti kiek kitaip. Reikėtų apibrėžti policijos finansavimo principus, kad bazinis policijos finansavimas priklausytų nuo optimalaus visų policijos atliekamų funkcijų vykdymo, pareigūnų skaičiaus bei materialinio aprūpinimo normatyvų.
Šiandien Lietuva gali tikėtis materialinės padėties pagerėjimo, nes narystė
Europos sąjungoje turėtų padėti kuo greičiau išspręsti šiuos finansinius sunkumus . Taigi tikėkimės, jog artimiausioje ateityje bus daug daugiau galimybių ir sąlygų nuolatos rengti universalius policijos pareigūnus.
SUMMARY
Police is an institution, which was made by society for her own needs.
First hired police was established in ancient Rome. In the sixth century
Rome already has her own public police. Lithuania has made her own,
Lithuanian police only in 1918, because during the Russian czarism stewardship the lithuanian could not work in state institutions and police.
So even then it is was important who pertain to police. After time the requirements to officers changed. Public official had to meet all the state requirements, to be versatile, that means universal.
The subject of a universal police officer is relevant to these days. In this work we will try to find out how might universal police officer look like, how we can nurture him? What is his strong point?
While training the universal police officer we must consider a lot of things.
Firstly, he must be educated. Refresher course is very important too.
Secondly, the universal police officer must nurture his spirituality and moral.
Thirdly, he must liaise with society.
There are some more things, which are important if we want to nurture universal officer, for example: officer’s preparation for musketry, his thews training and so on.
It would be very useful to nurture the universal police officers, but it warrants some state sponsorship. Today Lithuania may hope that her problems related to finances will be resolved.
[1] Lietuvos Teisės Akademija (Tempus Phare JEP_IB-13053-98): R.
Kalesnykas. Policijos ir kitų socialinių institucijų, teikiančių socialines paslaugas gyventojams, bendradarbiavimas. V., 2000//II. Policija kaip socialinė paslauga, p. 25.
[2] Plačiau žr.: Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų Ministerijos istorinė raida. T., 1998 lapkričio 12d.// Č. Lančinskas. Tarpukario Lietuvos policija ir dabartis, p. 11.
[3]Plačiau žr.: Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo aktualijos ir patirtis. V., 1999//prof. J. Plečkaitis. Policijos pareigūnų ugdomojo turinio tobulinimas LTA, p. 6
[4] Plačiau žr.: Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo aktualijos ir patirtis. V., 1999//Habil. Dr.R. Tidikis. Profesinės patirties apibendrinimo aktualijos. p. 13
[5] Žr.: Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo aktualijos ir patirtis. V., 1999//A. Rutkauskas. Savivaldybių policijos pareigūnų kvalifikacijos kėlimo aktualijos. p.51-52
[6] Plačiau žr.: Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo aktualijos ir patirtis, V., 1999//V. Kudijanovas. Policijos pareigūnų dvasingumo ugdymo gairės, p.39.
[7] Žr.: A. Laurinavičius. Administravimo pareigūnų etika, K., 2001//2.3
Dorovinė kultūra ir menas, p. 78-80.
[8] K. Laucius. Lietuvio policisto tipo formavimasis//Policija. 1937. Nr.7;
K. Laucius. Stiprinkime pareigos jausmą//Policija. 1937. Nr.2.
[9] Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse 1998 m. vasario 3 d.
įstatymu buvo pakeista kelių BK straipsnių redakcija ir sustiprinta valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų atsakomybė dėl tarnybos įgaliojimų viršijimo (287 straipsnis), dėl tarnybos pareigų neatlikimo (288
straipsnis) ir dėl piktnaudžiavimo tarnyba (285 straipsnis).
[10] Plačiau apie būtinąją gintį, būtinąjį reikalingumą ir nusikaltėlių sulaikymą žr.: Baudžiamoji teisė. V., 1998 P.218-229.
[11] Garbės ir orumo sąvokų išaiškinimas pateiktas Lietuvos Respublikos
Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime „Dėl civilinio kodekso 7str., 71 str.
ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas. Žr.: Teismų praktika. V., 1998. Nr.9, p.69-70
[12] S. Katuoka. Policija ir žmogaus teisės, V., 1998//Policijos pareigos visuomenei, p.54-64.
[13] Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas dėl policijos sistemos optimizavimo 2003-2005 metų programos patvirtinimo 2003 sausio
24d. Nr. V-21 Vilnius//Valstybės žinios, 2003, Nr. 12-470.
[14] S. Katuoka. Policija ir žmogaus teisės, V., 1998.//Policijos pareigos visuomenei, p.62-63
[15] Plačiau žr.: Lietuvos Teisės Akademija: A. Laurinavičius. Bendruomenės ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas, V., 2000//Žiniasklaida, p.81.
[16] S. Katuoka. Policija ir žmogaus teisės, V., 1998//Policijos pareigos visuomenei, p.63-64.
[17] Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo aktualijos ir patirtis, V., 1999//Doc.dr.V. Gaška ir doc.dr. G. Nikolojonok. Lietuvos policininko fizinio ugdymo aspektai, p.186-188.
[18] Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo aktualijos ir patirtis, V., 1999//Doc.dr. B. Dešukasir vyr.dėst. D. Narkevičius.
Policijos pareigūno vikrumo ugdymas, p.211-214.
[19] Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo aktualijos ir patirtis, V., 1999//Doc.dr. R. Petrauskas ir doc.dr. A. Keras. Informacinių technologijų taikymas ugdant policijos pareigūnus, p.133.
[20] Lietuvos Teisės Akademija: A. Laurinavičius. Policijos administravimas užtikrinant visuomenės saugumą, V., 2000//Teisėsaugos institucijų ir pareigūnų diskrecinės galios,p.32-34.