Universalaus policijos pareigūno ugdymas

ĮVADAS

Policija yra valstybei atstovaujanti nusikaltimų užkardymo ir prevencijos
institucija. Tai visuomenės sukurta teisėsaugos institucija konkretiems
visuomenės poreikiams tenkinti. Policijos kilmės ištakų galima ieškoti
Prancūzijoje. XVI-XVII a. Prancūzijoje kai kuriuose išleistuose
oficialiuose dokumentuose pradėtas vartoti žodis „Police“ kuris reiškė
prancūzų miesto tvarkymo ir krašto reikalus. Tokios pat reikšmės buvo ir
vokiškas žodis „Polizei“, reiškęs „valdžios veikimą kraštą valdant viduje“.
Manoma, kad žodis „policija“ yra graikų kilmės, nes graikų valstybės
supratimas sutapdavo su miesto – „polis“ – reikalų tvarkymu – „politeia“.
1721 m. Rusijoje Petro Didžiojo reglamentu policija buvo apibudinta kaip
organizacija, kuri rūpinasi teisingumu ir teeisėtumu, palaiko gerą tvarką,
saugo gyventojus nuo vagių, plėšikų ir apgavikų. Vėliau policijos veikloje
įvyko daug pokyčių, daug gyvenimo sričių gyventojams teko tvarkyti patiems,
kol buvo sukurta teisinė valstybė.
Policija ir teisinėje demokratinėje valstybėje išliko pati svarbiausia
valstybinio valdymo institucija, kurios padedama valstybės valdžia vykdo
socialinės tvarkos užtikrinimo funkcijas.[1]
Pirmoji samdomoji policija (lot. praefectus urbi – administracinė miesto
tarnyba) buvo įsteigta Romoje apie 27 m. pr. m. e. Šeštajame amžiuje Roma
jau turėjo didelę viešąją policiją, kuri dieną naktį patruliavo miesto
gatvėse. Lietuva sukūrė savą, lietuvišką policiją tik 1918 metais, nes
Rusijos carizmo viešpatavimo Liietuvoje metais lietuviams dirbti valstybinės
valdžios įstaigose ir policijoje buvo draudžiama. Visą to meto
valdininkiją, taip pat policiją sudarė tik rusų tautybės žmonės.[2] Taigi
jau tada buvo svarbu iš kokiu vienetų (t.y. pareigūnų) susidaro policija.
Laikui bėgant policijos pareigūnui, kuris buvo priimamas į darbą buvo
keliami vi

is skirtingi reikalavimai. Valstybės tarnautoją buvo stengiamasi
parinkti taip, kad atitiktų visus valstybės reikalavimus, būtų visa kam
tinkamas, visapusiškas, o t.y. universalus. Per daugelį metų buvo
stengiamasi parengti universalų pareigūną, bet besikeičiant aplinkai jam
buvo keliami skirtingi reikalavimai ir todėl sunku buvo nusakyti
universalaus policijos pareigūno rengimo taisykles. Šios taisyklės yra
nustatinėjamos iki šių dienų ir todėl šiandien vis dar aktualus yra
universalaus policijos pareigūno rengimo klausymas. Taigi šiame darbe
nagrinėsime kaip šiandien galėtų atrodyti universalus policijos
pareigūnas, kaip jį išugdyti? Kuo jis pasižymi ir kokius reikalavimus turi
atitik

I. Išsilavinimo ir kvalifikacijos kėlimo
svarba

Rengiant universalų policijos pareigūną reikėtų atsižvelgti į daugelį
dalykų.
Visu pirma universalus policijos pareigūnas turi būti aukščiausio rango ir
todėl privalo turėti atitinkamą išsimokslinimą, kuris yra grindžiamas
trimis pagrindiniais mokslų blokais: humanitarinių ir socialinių, teisinių-
policinių mokslų. Jais remiantis, bakalauras ir juo labiau magistras
paruošiamas kaaip profesionalas ir kaip socialiai brandi asmenybė, turinti
komunikacinių sugebėjimų ir humanitarinių žinių.[3]

I.1. Pareigūno praktinio darbo svarba

Yra ir kita nuomonė apie išsilavinimą, pvz.: praktinių policijos darbuotojų
nuomone, profesinės kompetencijos pagrindas yra patirtis ir teigia, jog
policininko profesijai pasiruošti nepadės nei kitų sričių išmanymas, nei
formalus, akademinis išsilavinimas. Tokia nuomonė lemia net kai kurių šalių
pedagogines policijos pareigūnų rengimo sistemas, nes svarbiausiu mokytoju
laikoma tik praktinė patirtis, kuri taip pat reikšminga ir policijos
pareigūno asmenybei. Tai lyg ir atsakymas, kad be praktinio darbo
neturėsime gerai paruošto policininko, neturėsime asmenybės. Tv

virtinama,
kad tik dirbant galima išmokti šio amato. Habil. dr. Rimantas Tidikis
teigia, jog tai tiesa, bet ji teisinga tik tam tikromis sąlygomis. Toks
požiūris, bendradarbių vertinimai ugdo profesinę universalaus pareigūno
savimonę, juo remdamiesi policininkai motyvuoja ir vertina savo veiksmus ir
poelgius, juos atitinkamai pateisina. Tačiau ši kryptis orientuoja
policijos pareigūnus tik į gyvenimiškų, empirinių žinių kaupimą, praktinių
įgūdžių ir mokėjimų lavinimą ir tobulinimą.
Tačiau didėjant nusikaltimui ir jo sudėtingumui, nusikaltėliams tobulinant
profesionalumą, šis požiūris darosi ribotas, gyvenime vis aktualesnis tampa
aukštesnio policijos profesionalumo, apibendrintų, moksliškai pagrįstų
žinių, efektyvios policijos veiklos teorijos įvaldymo poreikis.
Kaip žinoma, ir teorijoje, ir praktikoje operuojama žiniomis. Tačiau
praktikoje tos žinios, kol nėra apibendrintos, moksliškai pagrįstos, yra
empirinio pobūdžio. Mokslas, pasak anglų filosofo, sociologo ir psichologo
Spenserio, – tai organizuotos susistemintos žinios. Taigi teorija ir yra
moksliškai pagrįstas tikrovės ir žmonių veiklos aiškinimas. Tačiau, antra
vertus, praktika yra šios mokslinės tiesos pažinimo ir vertinimo
kriterijus.
Todėl teorija be praktikos iš tikrųjų sausa, o praktika be teorijos – akla.
Praktika yra žmonių veikla – keičianti ir pertvarkanti tikrovę. Ji ypač
veiksminga ,kai remiamasi mokslinėmis, teorinėmis žiniomis.
Taigi teorija ir praktika, mokslinės ir empirinės praktinės žinios, vienos
kitas papildo, praturtina, vienos kitomis remiasi. Iš visų šių teiginių
galime spręsti, jog universalus policijos pareigūnas privalo turėti ne tik
atitinkamą išsilavinimą, bet ir privalo mokėti glaudžiai susieti teoriją su
praktiką taip, kad jos spręstų bendrus uždavinius. Tada taip pat ga
alime
tikėtis, jog tokio pareigūno profesinės veiklos rezultatas bus
veiksmingas.[4]

I.2. Pareigūno kvalifikacijos kėlimas

Yra dar vienas reikšmingas dalykas po išsilavinimo, kurį visada vertėtų
prisiminti – tai policijos pareigūnų kvalifikacijos kėlimas, kuris būtinas
siekiant išugdyti universalų pareigūną.
Kaip žinome, pagal vidaus reikalų sistemos tarnautojų kvalifikacijos kėlimo
instrukciją, kuri patvirtinta Vidaus reikalų ministerijos (VRM) 1997 m.
sausio 29 d. įsakymu Nr. 40, Policijos departamento Savivaldybių policijos
pareigūnų kvalifikacija gali būti keliama šiais būdais:

a)rengiant specializuoto-tikslinio kvalifikacijos kėlimo kursus;

b)rengiant kompleksinį-pareiginį kvalifikacijos kėlimą tarnybinių
mokymų metu darbo vietose.
Žinoma, kvalifikacijos kėlimas labai naudingas dalykas, bet jau čia galime
susidurti su kai kuriomis problemomis, kurios atsiranda norint įgyvendint
šį kėlimą, nes pvz. kursų finansavimas yra problemiškas (vien Savivaldybių
policijai per metus tai kainuotų apie 100 800 litų), kursų programos nėra
geros (turėtų būti universalesnės).
Savivaldybių policijos tarnybos (SPT) pareigūnai pripažįsta, kad
kvalifikacijos kėlimo programų informatyvumas iš esmės atitinka poreikius,
tačiau atsižvelgiant į vietinių, taip pat į Europos Tarybos pareigūnų,
vadovaujamų Ričardsono (Jungtinės Karalystės Stratklaido policija)
pastabas, reikia daugiau pratybų, o ne paskaitų.

Taip pat A. Rutkauskas teigia, jog kvalifikacijos kėlimas turėtų būti kuo
įvairesnis: pareigūnų mokymas policijos įstaigų bazėje, civilinių mokymo
įstaigų pagalba vietose, savarankiškas pareigūnų mokymasis. Vertėtų
pagalvoti ir apie dėstytojų išvykas į teritorinius policijos komisariatus
bei pareigūnų mokymą pagal „karavano metodiką“, plačiai taikomą Škotijos,
Danijos ir kitų šalių dėstytojų.[5]

II. Universalaus policijos pareigūno dvasingumo
ugdymas, dorovė

Svarbiu dalyku ugdant universalų policijos pareigūną yra jo dvasingumo
ugdymas. Ugdyti policijos pareigūnų dvasingumą – sudėtingas, tačiau labai
svarbus veiksnys, si

iekiant didinti visuomenės pasitikėjimą policija bei
skatinti pačių pareigūnų imlumą dvasinėms savybėms kaip pačioms
svarbiausioms žmogiškoms vertybėms.[6]

II.1. Pareigūno dorovinės asmenybės tapsmas

Dvasingumas yra glaudžiai susijęs su dorove, o dorovinės sąmonės
formavimasis ir apskritai dorovinės asmenybės tapsmas vyksta trimis
pagrindiniais būdais arba stadijomis:
a)studijuojant dorovės normas ir principus;
b)įprastinėms dorovės normoms, reikalavimams virstant doroviniais asmens
įsitikinimais – ugdant elgesio tradicijas;
c)ugdant individualias savybes – žinias ir įsitikinimus kūrybiškai taikant
praktikoje, t.y. kuriant reikiamą veikimo būdą, atsižvelgiant į konkrečią
etinę koliziją, atsiradusią gyvenimo kelyje, o kitais žodžiais tariant,
ugdant dorovinio mąstymo kultūrą.

II.1.1. Dorovės normų ir principų studijavimas

Taigi jei pareigūnas nori tapti universaliu, jis privalo studijuoti
dorovės normas ir principus. Tačiau jų studijavimas – tai tik pirmieji
žingsniai formuojant dorovinę sąmonę. Ji kuriama mokantis etikos vidurinėje
mokykloje, profesinės etikos – specializuotose teisėsaugos pareigūnų
rengimo studijose. Be didesnių proto pastangų ir dažniausiai nekritiškai
perimamos elgesio ir bendravimo normos, veikiančios mus supančioje
aplinkoje: šeimoje, artimų draugų bendruomenėje, kuriai priklausome dėl
gyvenime susiklosčiusių aplinkybių ir pan. Deja to nepakanka dorovinei
kultūrai ugdyti. Etikos mokslas – tai tik dorovinės sąmonės formavimosi
prielaida.

II.1.2. Pareigūno dorovinės sąmonės formavimasis

Dorovinės sąmonės formavimasis prasideda tik antrame veiklos lygyje, kur
įgytos žinios įgauna įsitikinimų prasmę. Čia žmogaus poelgiai jau priklauso
ne vien nuo žinojimo, kas blogai ,o kas gerai. Asmens elgesys yra grįstas
įsitikinimu, kad tokie poelgiai būtini ir nebegalima pasielgti kitaip –
nedorai. Šiame antrame lygyje didelę įtaką žmogaus sąmonei turi grožinė
literatūra, dailė, muzika, kitos meno rūšys.
Menas turi labai didelį poveikį kiekvieno žmogaus sąmonei. Jis koncentruoja
visų laikų ir įvairių žmonių patirtį. Dažnai atidžiai stebėdami
literatūros, teatro ar kino kūriniuose atskleistų dramatiškų herojų
išgyvenimus, vertindami jų elgesį įvairiuose situacijose, mes mintimis
būname kartu su jais ir taip tarsi išbandome, netgi grūdiname save, galbūt,
patys to nesuvokdami, mokomės nelengvo meno būti savimi.

II.1.3. Pareigūno kūrybingumo svarba

Universalaus pareigūno formavimuisi svarbus yra taip pat jo paties
kūrybingumas, kuris yra labai vertinamas, nes asmens gebėjimas kūrybiškai
mąstyti dažnai lemia jo profesionalumą, kvalifikacinį lygį. Kūrybingos
mąstysenos žmogus ypač vertinamas tose veiklos srityse, kur tarnavimas
žmonėms reikalauja gebėjimo veikti nestandartinėmis ar net ekstremaliomis
sąlygomis įvairiuose gyvenimo situacijose. Visiems žinoma, kad teisėsaugos
pareigūnų darbas kupinas netikėtumų.
Glaudus ryšys su menu žmogų apdovanoja dar viena savybe – estetinio skonio
pojūčiu, kuris reikalingas bet kurioje gyvenimo situacijoje. Žmogus įgyja
savybę kiekvieną reiškinį, poelgį vertinti grožio požiūriu ir tada
estetinis vertinimas tampa pačiu stipriausiu savojo elgesio vertinimo
barjeru ir turi didžiulę įtaką reguliuojant žmogaus veiksmus dar prieš
moralės, dorovės ar teisės poveikį.
Taigi galime teigti, jog visi šie faktai byloja apie tai, kad menas lavina
skonį, vaizduotės kultūrą, intuityvų dalyko esmės jausmą, leidžia naujai
pažiūrėti į viešuosius santykius, plačiau suvokti administravimo prasmę,
taikomų principų, normų paskirtį. Žodžiu, menas praturtina asmenybę,
sukuria palankias prielaidas kūrybiškai taikyti savo profesines žinias,
adekvačiai suvokti mus supančią kasdienybę, o tai tikrai svarbus pagalbinis
faktorius rengiant visapusišką policijos pareigūną.[7]

III. Universalaus policijos pareigūno ryšiai
su visuomene

III.1. Policijos pareigūnų pareigos pagal Europos
policininkų chartiją

Dar vienas reikšmingas dalykas rengiant universalų policijos pareigūną – jo
pareigos jausmas visuomenei.
Kalbant apie tarptautinius dokumentus, kuriuose užfiksuotos policijos
pareigos visuomenei, pirmiausia reikia pažymėti 1979 m. Europos Tarybos
Deklaracijos dėl policijos bei 1993 m. Europos policininkų chartijos
svarbą. Būtent pastarajame dokumente užfiksuota policijos pareigų
visuomenei sistema, kuri taip pat svarbi rengiant universalų policijos
pareigūną. Aišku, kad policijos pareigos turi būti siejamos su policijos
pareigūnų pareigomis. Būtent per pastarųjų veiklą realizuojamos policijos
pareigos. Galbūt dėl šio fakto Europos policininkų chartijoje išvardijamos
konkrečios policijos pareigūnų pareigos. Chartijoje pabrėžiama, kad
atlikdamas profesinę veiklą policininkas privalo
a) visiškai atsiduoti savo darbui,
b) neleisti jokių įžeidžiančių, kaprizingų ar diskriminuojančių veiksmų,
kurių pasekmė – galimas fizinis ar moralinis smurtas; priešintis bet kokiai
korupcijai,
c) korektiškai ir pagarbiai elgtis su asmenimis,
d) naudoti ginklą tinkamu laiku ir atsargiai,
e) gerbti asmenų garbę ir orumą, saugoti gyvybę ir garantuoti kūno
neliečiamumą,
f) areštuoti žmogų, laikytis teisinio reglamento bei nustatytų terminų,
g)neskelbti slaptos tarnybinės informacijos,
h) atsakyti už įstatymų pažeidimus.
.

III.1.1. Pareigūno atsidavimo darbui pareiga

Remdamiesi tarptautiniais bei nacionaliniais teisės aktais, pabandysime
atskleisti Europos policininkų chartijoje užfiksuotas pareigas, kurios taip
pat būtinos ir universaliam pareigūnui. Universalus policijos pareigūnas
negali šių pareigų nevykdyti
Pirmoji pareiga – reikalavimas, kad policijos pareigūnas būtų atsidavęs
savo darbui, užduočių vykdymui, yra ne tik bendro pobūdžio, bet apskritai
neišskiria policijos pareigūno iš valstybės tarnautojų. Visi valstybės
tarnautojai privalo būti atsidavę savo darbui, o dar labiau tie, kurie nori
tapti universaliais. Aišku, kad terminas „atsidavęs darbui“ gali būti
aiškinamas labai įvairiai. Mūsų manymu, turint omeny šios pareigos
kontekstą, policijos pareigūnui gali būti keliami pirmiausia asmeninio
pobūdžio reikalavimai. Kaip rodo daugumos valstybių profesinės etikos
taisyklių reikalavimai, universalus policininkas privalo būti sąžiningas,
mandagus, pavyzdingas. Antai Prancūzijos nacionalinės policijos
deontologijos kodekse pabrėžiama, kad policijos pareigūnas privalo būti
sąžiningas, nešališkas ir jokiomis aplinkybėmis neprarandantis savigarbos.
Taip pat pabrėžiama, kad policijos pareigūnas savo pareigas turi atlikti
kruopščiai bei pavyzdingai.

III.1.2. Policininko ugdymo ypatumai pagal
K.Laucių

Dar 1937 m. K. Laucius specialiame policijai skirtame žurnale paskelbė
keletą straipsnių, kuriuose nagrinėjo policininko ugdymo ypatumus.[8] Į
klausymus, koks turėtų būti „policistas“, kokį „policistą“ galėtume laikyti
idealiu, K. Laucius atsako išvardydamas tokius esminius policininko
bruožus: pirma, lietuvis „policistas“ turėtų būti „savo amato
specialistas“, t.y. privalo gerai išmanyti savo darbą ir turi sugebėti savo
pareigas tinkamai atlikti. Antra, būsimas „policistas“ turi iš visos
širdies mėgti savo darbą ir tikrai sąžiningai jį atlikti. Trečia,
„policistas“ turi būti išsilavinęs ir aukštos dorovės. „Policisto“ pareigos
tokios sunkios ir atsakingos, pastebi K. Laucius, visi jo veiksmai
visuomenės sekami ir tiek daug progų nukrypti į šunkelius, kad šias
pareigas tinkamai ir sąžiningai gali eiti tik aukštos dorovės, tvirtos
valios ir būdo žmogus.
Taigi sekdami K. Laucių, kuris jau tuo metu galvojo apie idealų
policininką, o t.y. apie universalų, turime taip pat laikytis panašių
nuostatų.
Ketvirtasis lietuvio policininko bruožas siejamas su patriotizmu, tautos
bei valstybės reikalų supratimu, gyvenimo pulso jutimu. Todėl policininkas
turi pagal išgales remti visus svarbiausius žygius, „kurie kelia mūsų
krašto civilizacijos ir kultūros lygį.“ Taigi K.Laucius įžiūri keturias
lietuvio „policisto“ savybes, kurios, mūsų manymu, ir dabar yra svarbios
bei nepraranda aktualumo siekiant išugdyti universalų policijos pareigūną.
Aišku, kiekviename visuomenės raidos etape universaliam policijos
pareigūnui keliami to laikmečio poreikius atitinkantys reikalavimai.
Šiuolaikiniame visuomenės vystymosi etape labai svarbu, kad universalus
policijos pareigūnas visada ir bet kokiomis aplinkybėmis gerbtų įstatymą .
Visuomenės reikalavimas, kad policijos pareigūnai tiksliai įgyvendintų
įstatymus ir nuo jų nenukryptų, yra suprantamas. Įstatymų leidėjas
pareigūnų veiksmus, susijusius su tarnybinės padėties naudojimusi, vertina
kaip nusikalstamą veiklą. Taigi visais atvejais galima prognozuoti, kad
iškilus problemai dėl pareigūno ir įstatymo konflikto, pralaimės
pareigūnas.[9]

III.1.3. Pareigūno lojalumas respublikos
institucijoms

1986 m. Prancūzijos nacionalinės policijos deontologijos kodekse užfiksuota
dar viena policijos pareigūno savybė – lojalumas respublikos institucijoms.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo projekto 48 straipsnyje
taip pat pažymima, kad valstybės tarnautojai privalo būti lojalūs teisėtai
valstybės valdžiai. Taigi lojalumas svarbus bruožas ir universaliam
policijos pareigūnui, bet ką reiškia būti lojaliam valstybės valdžiai, jos
institucijoms?
Įžymus prancūzų policijos deontologijos specialistas Klodas Paoli nurodo,
kad būdvardis „lojalus“ apibūdina policijos pareigūną, kaip subjektą su
savybėmis, turinčiomis reikšmę nustatant santykius su respublikos
institucijomis, bet ir dorai bei sąžiningai vykdantis įstatymus, ginantis
Konstitucijoje įtvirtintas žmonių teises bei laisves ir kitas vertybes.
Pasak K. Paoli, lojalumas nereiškia, kad policijos pareigūnas privalo būti
ištikimas vienai politinei krypčiai, kuri pagal tradicinę schemą gali būti
dešinės ar kairios pakraipos. Taigi lojalumas gali būti traktuojamas kaip
pareiga ginti valstybės institucijas, apskritai teisėtos valstybės valdžią
bei valstybės saugomas vertybes. Ši policijos pareigūno pareiga Prancūzijos
nacionalinės policijos deontologijos kodekse įvardyta pirmiausiai,
vadinasi, pripažįstama svarbiausia.

III.1.4. Policininko pareiga neleisti jokių
įžeidžiančių, kaprizingų, diskri-

minuojančių veiksmų, priešintis
korupcijai

Kita svarbi policininko pareiga, kuri be abejo aktuali ir universaliam
pareigūnui – neleisti jokių įžeidžiančių, kaprizingų ar diskriminuojančių
veiksmų, priešintis bet kokiai korupcijai. Ši pareiga apima keturias
savarankiškas policininko pareigas. Pirmosios trys: neleisti įžeidžiančių,
kaprizingų ar diskriminuojančių veiksmų arba betarpiškai susijusios su
policijos pareigūno asmeninėmis savybėmis bei atitinkamais elgesio
standartais. Policijos pareigūnas turi elgtis mandagiai, korektiškai,
santūriai. Universalus pareigūnas iš prigimties negali būti agresyvus,
taip pat negali elgtis konfliktiškai. Policininko konfliktas su visuomene
gali turėti itin neigiamų pasekmių.
Beveik visuose reglamentuojančiuose policijos veiklą tarptautiniuose
dokumentuose policijos pareigūnai įpareigojami priešintis korupcijai. To
vertėtų nepamiršti ir rengiant universalų pareigūną.
Visi korupcijos aktai, kaip ir kitoks piktnaudžiavimas valdžia,
nesuderinami su teisėtvarkos apsaugos pareigūno profesija. Teisėtvarkos
apsaugos pareigūnas, įvykdęs korupcijos aktą, turi būti griežtai baudžiamas
vadovaujantis įstatymais. Vyriausybė negali tikėtis, kad jų piliečiai
laikysis teisėtvarkos reikalavimų, jeigu jų negali ar nenori laikytis
teisėtvarkos pareigūnai ar jų įstaigos, – pažymima JTO Teisėtvarkos
pareigūnų elgesio kodekse. Kodekse nurodoma, kad korupcija apima kokį nors
pareigas atliekančio pareigūno veiksmą ar neveikimą. Kita vertus,
„korupcijos aktas“ gali būti suprantamas kaip mėginimas papirkti policijos
pareigūną.

III.1.5. Pareigūno elgesys su asmeniu

Trečia policijos pareigūnų pareiga – reikalavimas korektiškai ir pagarbiai
elgtis su asmenimis; stengtis jiems padėti ir saugoti juos; stengtis, kad
būtų išvengta tiesioginių ir neatitaisomų neigiamų pasekmių.
Reikalavimas korektiškai ir pagarbiai elgtis yra pagrįstas, nes dėl to
gyventojai policijos pareigūnams dažnai turi priekaištų (tai rodo apklausų
rezultatai). Skundžiamasi dėl nepakankamo dėmesio, nesuteiktos
informacijos.
Universalus pareigūnas privalo mokėti priimti, suprasti žmogų. Šį faktą
pažymi ir K. Paoli ir pasak jo,

1) negalima ignoruoti atvykusio į policiją asmens,

2) priimant asmenį privalu būti mandagiam,

3) privalu mokėti išklausyti,

4) būtina suteikti informaciją; jei to reikia, nukreipti asmenį pas

kompetetingą pareigūną, kuris išspręs jo problemą,

5) jei būtina, nurodyti tarnybas, visuomenines ar privačias

organizacijas, kurios galėtų asmeniui padėti.

Jeigu asmuo atvyksta į policijos komisariatą pranešti apie padarytą
nusikaltimą, policijos pareigūnas privalo priimti pareiškimą, nepaisydamas
kompetencijos ribų ar tarnybos specifikos.
Dažnai kyla problemų, kaip policijos pareigūnui elgti su nukentėjusiu
asmeniu ir pažeidėju. Ar reikia su jais elgtis skirtingai? Universalus
policijos pareigūnas privalėtų elgtis taktiškai, objektyviai, korektiškai
ir pagarbiai tiek su nukentėjusiu asmeniu, tiek su pažeidėju. Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Tai reiškia,
kad asmuo laikomas nekaltu, kol neįsigaliojo teismo nuosprendis. Taigi
universalus pareigūnas visada privalo tai prisiminti.

III.1.6. Šaunamojo ginklo ir jėgos panaudojimas

Ketvirta policijos pareigūnų pareiga – naudoti ginklą tinkamu laiku ir
atsargiai – suformuluota itin abstrakčiai. Tiesa, Europos policininkų
chartijoje policijos pareigūnams nurodoma, kad ginklas gali būti naudojamas
tiktai tose situacijose, kai gali būti sužalotas kūnas ar kyla pavojus
žmogaus gyvybei.
Apskritai, kaip nurodyta leidinyje „Policija ir žmogaus teisės“, policija
jėgą gali naudoti tik laikydamasi šių taisyklių:

1) jėgą gali būti naudojama tik esant būtinumui ir pagal aplinkybes;

2) griežtai laikantis proporcingumo principo;

3) griežtai laikantis teisės normų ir taisyklių, reglamentuojančių jėgos

panaudojimą.
Manau, jog šios taisyklės turi didelę reikšmę ir visada turėtų būti žinomos
universaliam policijos pareigūnui, taip pat jis turėtų gerai žinoti, kad
turi naudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį tik tokiais atvejais:

1) atremiant pasikėsinimą, gresiantį policijos pareigūno sveikatai ar

gyvybei, taip pat pasikėsinimą, kuriuo siekiama atimti iš policijos

pareigūno šaunamąjį ginklą;

2) ginant kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų sveikatai ar

gyvybei, taip pat siekiant išvaduoti pagrobtus ar paimtus įkaitais

asmenis;

3) atremiant ginkluotą užpuolimą;

4) persekiojant asmenį, įtariamą padarius nusikaltimą, jeigu jis,

siekdamas išvengti sulaikymo, kėsinasi panaudoti ir panaudoja

šaunamąjį, nešaunamąjį ginklą ar kitus daiktus, įrankius, priemones ar

veiksmus, pavojingus žmogaus sveikatai ar gyvybei;

5) sulaikant asmenį, užkluptą darant sunkų nusikaltimą, jeigu kitaip jo

neįmanoma sulaikyti;

6) siekiant sulaikyti suimtąjį ar nuteistąjį, bandantį pabėgti ar

pabėgusį iš įkalinimo ar kardomojo įkalinimo vietos arba konvojavimo

metu;

7) masinio pabėgimo iš įkalinimo vietų ar riaušių jose atvejais;

8) policijos apsaugos ar specialiai saugomų objektų užpuolimo atveju.
Išvardijus šaunamojo ginklo panaudojimo atvejus, susiaurėja šio ginklo
naudojimo ribos. Apskritai universalus policijos pareigūnas, naudodamas
šaunamąjį ginklą, privalo atkreipti dėmesį į tam tikras aplinkybes.
Pirma, turi būti teisėtas šaunamojo ginklo naudojimo pagrindas. Lietuvos
Respublikos policijos įstatymo 42 straipsnyje išvardyti atvejai gali būti
siejami su būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo atvejais. Taip pat
būtina vadovautis baudžiamosios teisės normomis, reglamentuojančiomis
nusikaltėlių sulaikymą.[10] Tačiau net ir tada, kai šaunamasis ginklas
naudojamas teisėtai, universalus policijos pareigūnas turi prisiminti, kad
ginklo naudojimas yra kraštutinė priemonė.
Antra, pareigūnas privalo įvertinti aplinkybes ir pasirinkti tinkamiausias
priemones. Tai susiję su jėgos panaudojimu laikantis proporcingumo pricipo.
Svarbu, kad būtų įvertintas realus pavojus gyvybei ir sveikatai bei
pasirinktos tinkamo priemonės šiam pavojui likviduoti. Kadangi šaunamojo
ginklo naudojimas grindžiamas būtinąja gintimi ir būtinuoju reikalingumu,
privalu laikytis būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo taisyklių.
Trečia, pareigūnas privalo laikytis įstatymų nustatytos šaunamojo ginklo
naudojimo procedūros.
Policijos įstatymo 42 straipsnyje nurodoma, jog draudžiama naudoti
šaunamąjį ginklą žmonių susibūrimo vietose, jeigu nuo to gali nukentėti
pašaliniai asmenys, taip pat prieš asmenis, turinčius su savimi mažamečių
vaikų, prieš moteris ir nepilnamečius, invalidus su aiškiais invalidumo
požymiais, išskyrus atvejus, kada jie patys užpuola arba priešinasi ginklu.
Visais atvejais, esant galimybei, asmuo turi būti perspėtas, kad bus
panaudotas prieš jį šaunamasis ginklas. Universalus policijos pareigūnas,
panaudojęs šaunamąjį ginklą ar specialias priemones, privalo kruopščiai
panaudojimo atvejį užfiksuoti. Policijos įstatymas įpareigoja apie
šaunamojo ginklo panaudojimo prieš asmenį faktą ir pasekmes nedelsiant
pranešti prokurorui.

III.1.7. Pareigūno gerbti žmonių garbę ir orumą
pareiga

Penktoji policijos pareigūno pareiga – gerbti asmenų garbę ir orumą,
saugoti gyvybę ir garantuoti kūno neliečiamybę. Gerbti asmenį bei jo orumą
– tai viena iš svarbiausių policijos pareigūnų pareigų. Garbė ir orumas
apibūdina asmenybę, atskleidžia jos visuomeninę ir dorovinę vertę.[11]
Asmens garbę ir orumą gina civilinės teisės normos. Universalus policijos
pareigūnai turi visada prisiminti, kad asmens garbė ir orumas pažeidžiami,
paskleidžiant apie asmenį tikrovės neatitinkančias žinias. Taip pat privalo
žinoti, kad suėmus asmenį, kuriam būtina medicinos pagalba, turi leisti
medicinos darbuotojams suteikti pagalbą. Jeigu reikia policijos pareigūnas
ir pats privalo imtis priemonių žmogaus sveikatai ar gyvybei išsaugoti.
Žinoma, kad tokiu atveju jis jau turi vadovautis savo žiniomis apie
medicinos pagalbą. Tų žinių jis privalo pasisemti dar iš aukštosios
mokyklos, kur įvairiais būdais stengiamasi įtvirtinti būsimam pareigūnui
kuo daugiau teorinių žinių ir praktinių įgūdžių susijusių su pirmąja
medicinos pagalba. Žinias apie pirmąją medicinos pagalbą universalus
pareigūnas visada turi stengtis papildyti ir taip pat jam vertėtų domėtis
naujais medicininiais atradimais, kurie gelbsti taikant pirmąja medicinos
pagalbą. Jei suimtajam būtina medicinos priežiūra, policijos pareigūnai
privalo vykdyti gydytojų ir kito medicinos personalo nurodymus.
Taip pat areštuodamas žmogų, policininkas privalo laikytis teisinių aktų
nuostatų bei nustatytų terminų.[12]

III.2. Visuomenės poreikiai ir policija

Nepaisant per pastaruosius metus įvykusių teigiamų pokyčių policijos
veikloje, policijos sistema ir policijos pareigūnų veikla vis dar netenkina
visuomenės poreikių dėl didelio nusikaltimų skaičiaus, neretai
pasitaikančio policijos pareigūnų aplaidumo ir abejingumo, nepakankamai
greito reagavimo į teisės pažeidimus. Policija iki šiol turi pernelyg
ekstensyvią valdymo sistemą, iš esmės pagrįstą centrinių policijos valdymo
įstaigų atsakomybe už policijai keliamų tikslų įgyvendinimą. Kita vertus,
policijos vadovų ir policijos pareigūnų netenkina nestabili ir
nepatenkinama finansinė policijos padėtis, nepalanki jos veiklai visuomenės
nuomonė, menka visuomenės pagalba, socialinės ir profesinės partnerystės su
kitomis valstybės institucijomis stoka. Iki šiol valstybės viešojo saugumo
politika vis dar orientuojama daugiau į baudžiamąją justiciją, t. y. į
represinių priemonių taikymą, nei į nusikaltimų priežasčių bei sąlygų
šalinimą, jų prevenciją, o tai neduoda laukiamo rezultato – gyventojų
saugumo jausmo.
Policija viena valstybės politikos funkcijų įgyvendinimo požiūriu
objektyviai nepajėgi palaikyti visuomenės norimą viešojo saugumo
užtikrinimo lygį, juo labiau stabdyti nusikaltimų augimą, šalinti jo
priežastis ir sąlygas. To galima siekti tik bendru su kitomis valstybės
institucijomis, visuomene, nevyriausybinėmis organizacijomis darbu.
Policija turi tapti iniciatore sutelkiant socialinius partnerius šalies
visuomenės saugumui užtikrinti.[13]

IV. Tarnybinė informacija

Ketvirtas dalykas, kuri reikėtų prisiminti ugdant universalų policijos
pareigūną yra jo pareiga neskelbti tarnybinės informacijos. Ši Europos
policininkų chartijoje užfiksuota pareiga apima tik tokio pobūdžio
informaciją, kuri gali būti susijusi su asmeniniu gyvenimu, gali pakenkti
asmenų interesams, ypač jų reputacijai. Reikia būti labai atsargiam saugant
ir panaudojant informaciją, kuri viešai skelbiama tiek vykdant pareigas,
tiek siekiant teisingumo, – pažymima teisėtvarkos pareigūnų elgesio
kodekse. Europos Tarybos teisės komiteto posėdyje buvo svarstytas prieš
keletą metų įvykęs Olandijoje incidentas. Olandijos policijos pareigūnai,
sulaikę girtą automobilį vairavusį parlamento narį, tarp dokumentų rado
parašytą kalbą apie piktnaudžiavimą alkoholiu. Policija paskelbė apie
įvykį, o kalbą perdavė spaudai. Tesės komitetas konstatavo, kad yra
policijos darbuotojų, kuriems žiniasklaida moka už informacijos perdavimą.
Komitetas tai pasmerkė nurodydamas, kad dėl tokio pobūdžio praktikos kyla
korupcijos pavojus, o policijoje atsiranda nepasitikėjimo ir irzlumo
atmosfera. Buvo pažymėta, kad minėtu atveju buvo smarkiai pakenkta žmogaus
politinei karjerai.[14] Taigi iš visų šių faktų galime spręsti, jog dažnai
paskelbta tarnybinė informacija gali būti paskelbta pažeidžiant įstatymus,
ko universaliam pareigūnui daryti niekada nevertėtų.

V. Universalus policijos pareigūnas ir žiniasklaida

Lietuvos Respublikos policijos komisariatuose yra įsteigtas atstovo spaudai
etatas. Šio atstovo tiesioginė pareiga – bendrauti su žiniasklaidos
atstovais, informuoti juos apie policijos veiklą. Aišku, kad šis atstovas,
kaip profesionalus darbuotojas ir universalus pareigūnas, pirmiausia
privalo laikytis konfidencialumo, tai ypač susiję su privataus gyvenimo bei
asmeninio pobūdžio klausimais.
Spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės yra svarbus aplinkos,
kurioje dirba policijos tarnybos, elementas. Policijos atžvilgiu jos
funkcijos dvejopos: atlieka neoficialią policijos kontrolę, bet kartu turi
svarbų vaidmenį formuojant policijos statusą bendruomenėje. Nepriklausoma
žiniasklaida yra svarbus demokratinės visuomenės bruožas. Nepriklausomybė
pasireiškia tuo, kad niekieno nevaržoma ji gali reikšti bendruomenės
nuomonę įvairiais klausymais. Jos priedermė – tirti, informuoti,
komentuoti visus bendruomenę dominančius dalykus. Kaip ir policija, ji turi
uždavinį savais būdais ginti žmonių pagrindines teises ir laisves.
Policijos pareigūnai, sprendžiant iš sociologinių tyrimų duomenų, supranta
spaudos visuomeninę funkciją, tačiau nenoriai dalijasi su žurnalistais
turima informacija, vengia kartu vykdyti šviečiamąjį darbą teisėsaugos
klausimais. Deja, čia didelio pasirinkimo nėra. Valdininkų pareiga ieškoti
būdų, kaip skleisti naujausią informaciją, kurti policijos įvaizdį
bendruomenėje, o kartu užkirsti kelią žiniasklaidos piktnaudžiavimams pigia
savireklama policijos sąskaita.
Paprastai policijos tarnybos naudojasi vienu iš trijų ryšių su žiniasklaida
modelių:

1) Policijos vadovas asmeniškai bendradarbiauja su žiniasklaida, šį darbą

laiko savo tiesiogine pareiga.

2) Policijos vadovas deleguoja bendradarbiavimą su žiniasklaida atskiram

asmeniui ir specializuotai tarnybai.

3) Policijos vadovas įpareigoja visus pareigūnus bendradarbiauti su

žiniasklaida, būti atsakingais už operatyvų bendruomenės

informavimą.[15]
Universalus policijos pareigūnas turi gerai žinoti šį modelį tam, kad
nepažeistų įstatymų ir neteiktų žiniasklaidai informacijos kokiu nors kitu
būdu.

VI. Universalaus pareigūno atsakomybė už
įstatymą pažeidžiančius

veiksmus

Rengiant universalų policijos pareigūną taip pat vertėtų ugdyti jo
atsakomybės jausmą už visus įstatymus pažeidžiančius veiksmus, kuriuos jis
gali atlikti vykdydamas pareigas. Šis atsakomybės jausmas turėtų padėti
apibrėžti pareigūno veiklos ribas: policijos pareigūnas gali atlikti tik
tokius veiksmus, kuriuos leidžia įstatymas, jis neturi teisės peržengti
įstatymo nustatytų ribų. Iš šių teiginių galime taip pat spręsti, jog ne
visada pareigūnas turi vykdyti viršininkų įsakymus, nes kartais jie
peržengia įstatymo nustatytas ribas. Europos Tarybos Deklaracijoje dėl
policijos pažymima, kad policininkai daugeliu atvejų automatiškai vykdo
viršininkų įsakymus. Tačiau kartais tiesioginis įsakymų vykdymas yra
nedovanotinas (jei yra neteisėtas). Taigi gavęs įsakymą, policijos
pareigūnas turi įvertinti įsakymo teisėtumą. Policijos 6 straipsnyje
nurodoma: jeigu policijos pareigūnas gauna įstatymams prieštaraujantį
įsakymą ar nurodymą, jis turi vadovautis įstatymu, o apie neteisėtą įsakymą
ar nurodymą pranešti Policijos departamentui ir prokurorui.
Kad policijos pareigūnas galėtų vertinti, ar įsakymas teisėtas, jis privalo
žinoti įsakymą davusio asmens kompetencijos ribas.
Deja, tenka konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos teisės normų aktuose mes
pasigendame išsamiai pateiktos įsakymų vykdymo tvarkos. Šis klausimas
nuodugniai aptartas Prancūzijos nacionalinės policijos deontologijos
kodekso II skyriuje „Policijos pareigūnų ir jų vadovybės abipusės teisės ir
pareigos“.
Prancūzijos policijos įsakymų vykdymo tvarką apibūdina šios nuostatos:
pirma, reikalaujama, kad įsakymai būtų tikslūs ir tinkamai paaiškinti.
Duodantis įsakymą pareigūnas atsako ne tik už įsakymo kokybę, bet ir už
vykdymą bei pasekmes. Įpareigodamas pavaldinį atlikti veiksmus pagal
įsakymą, pareigūnas atsako už šio asmens veiksmus – nurodoma šio kodekso 14
straipsnyje.
Antra, vadovybė perduoda įsakymus, laikydamasi hierarchijos. Taip norima,
kad tarpinės grandys patikrintų įsakymo teisėtumą. Jei dėl skubos įsakymas
perduodamas tiesioginiam vykdytojui, tarpinės grandys apie tai
informuojamos.
Jei pavaldinys yra įsitikinęs įsakymo neteisėtumu, jis privalo išdėstyti
savo prieštaravimus įsakymą davusiam valdžios atstovui, aiškiai nurodydamas
ginčytino įsakymo neteisėtumą. Jei įsakymas vis tiek neatšaukiamas ir
pavaldinys jį ginčija, jis gali kreiptis į aukštesnį padalinį.
Trečia, kiekvienas policijos pareigūnas privalo informuoti davusį įsakymą
viršininką apie atliktas pareigas arba jų neatlikimo priežastis.[16]
Manau, jog siekiant parengti universalų pareigūną, kuris žinotų kada
privalo atlikti įsakymą, o kada ne, privalome iš pradžių papildyti Lietuvos
Respublikos teisės normų aktus.

VII. Universalaus pareigūno fizinio ugdymo
aspektai

Ugdant universalų policijos pareigūną svarbūs yra policininko fizinio
ugdymo aspektai.
Nuo antikos laikų gvildenami žmogaus fizinės ir dvasinės egzistencijos, jo
abiejų pradų sąveikos ir tobulinimo klausimai. Žmogus, būdamas ne tik
dvasinė bet ir kūniška esatis, siekia abiejų pradų darnos. Dar senovės
graikai suprato, kad sveiką, stiprų ir gražų žmogų galima išugdyti tik
lavinant abu žmogaus pradus – kūną ir sielą. Pasak Platono, gimnastika turi
tarnauti ne tik sveikatai, ji turi lavinti grožį ir sielą, vesti žmogų prie
aukščiausio fizinio ir protinio tobulumo. Lietuvos filosofai S. Šalkauskis,
A. Maceina, K. Vydūnas, pedagogai K. Dineika, V. Stanionienė, J.
Vaitkevičius teigė, kad fizinis tobulumas – tai bendros kultūros pamatas,
svarbus asmenybės požymis, bet kokių judesių įgūdžių, fizinių ypatybių ir
aktyvumo, fizinio išsivystymo ir pajėgumo bei sveikatos pasireiškimo
sąlyga. Fizinis tobulumas gali būti vertybė tik tada, kai jis susijęs su
dvasiniu žmogaus gyvenimu. Pagrindiniais fizinio tobulumo požymiais laikomi
harmoningas fizinis išsivystymas, visapusiškas fizinis pasirengimas ir
fizinis aktyvumas.
Šiandien Lietuvos policininkui labai svarbu fiziškai pasirengti ir
išsiugdyti fizinius gebėjimus. Tik tinkamas, tikslingas, specifinis fizinis
krūvis padeda policininkui pasiekti meistriškumo ir greitai, koordinuotai
veikti ekstremaliomis aplinkybėmis. Policininkui būtinos ne tik tvirtos
žinios, kūrybinis mąstymas, bet ir didelė ištvermė, greita reakcija, tobula
judesių ir veiksmų koordinacija. Todėl sistemingos kūno kultūros pratybos,
policininko fizinis pajėgumas turi ypač svarbią profesinę reikšmę.
Metodologinis tokio kryptingo profesinio fizinio paruošimo pagrindas yra
viso judėjimo įgūdžių komplekso, fizinių ypatybių ir psichinių savybių
pritaikymas profesinėje veikloje. Mokslinis profesinis fizinis paruošimas –
ganėtinai sudėtingas kompleksinis uždavinys. Prieš organizuojant šį
procesą, reikia atidžiai ištirti policininko profesijos sąlygas, sudaryti
programą, kurioje atspindėtų policininko profesiniai reikalavimai.
Policininko profesija – tai didžiulė kovinės savigynos veiksmų įtampa,
reikalaujanti fizinių ir dvasinių galių sąveikos ekstremaliomis sąlygomis.
Todėl norint išugdyti universalų policininką reikia žinoti, jog jam būtina:

1) didinti kojų raumenų maksimalią ir dinaminę jėgas, kurių ypač reikia

atliekant gynimosi veiksmus;

2) išvystyti sprogstamąją ir ciklinę (dažnumo) jėgas, padedančias greitai

atlikti specifinius smūgio veiksmus arba jų serijas;

3) tobulinti dinaminę jėgos ištvermę, susijusią su policininko judėjimu,

pozicijos keitimu;

4) išvystyti statinę raumenų (ypač nugaros) ištvermę, susijusią su

policininko jėgos imtynėmis, priešininko sutramdymu. Tam tikslui būtini:

1. Bendro fizinio parengimo pratimai, ugdantys visapusišką raumenų jėgą

ir sudarantys pamatą kitoms specializuotoms jėgos pratyboms.

2. Imitavimo pratimai. Šie prarimai su papildomais svoriais lavina

greitus judesius, atliekami maksimaliu greičiu plečia judesio amplitudę.

3. Jėgos pratimai įveikiant savo svorį. Šie pratimai ugdo raumenų jėgos

ištvermę, didina ne raumenų masę, o energetines raumenų atsargas, gerina

kraujo apytaką.

4. Jėgos pratimai ant lygiagrečių ir skersinio, gerinantys policininko

visapusišką pasiruošimą.

5. Izometriniai pratimai, diferencijuotai ugdantys policininko jėgą.

VII.1. Greitumas

Viena svarbiausių policininko fizinių ypatybių yra greitumas. Greitumą
lemia šie veiksniai: nervinių procesų paslankumas ir stiprumas, raumenų
elastingumas, sąnarių paslankumas, gebėjimas atpalaiduoti raumenis,
technikos tobulumas, ištvermės lygis, valios savybės, biocheminiai procesai
raumenyse. Universaliam pareigūnui būtina lavinti greitumą ir todėl jis
privalo:

1) atitinkamai įvertinti situaciją;

2) atkreipti dėmesį į veiksmo pobūdį ir optimaliai atlikti veiksmą;

3) kaitalioti greičio pratimus sunkiomis sąlygomis;

4) lavinti motorinę reakciją grupiniais veiksmais su varžybų elementais;

5) išmokti tiksliai skirti laiko mikrointervalus, ypač greitai reaguoti į

smūgį.
Taip pat vertėtų nepamiršti tobulinti psichinius procesus, o juos
tobulinant būtina:

1) greitai (po posūkio, atsigręžus) pastebėti vieną arba kelis vienas

paskui kitą arba vienu metu skirtingose vietose netikėtai

pasirodančius objektus;

2) greitai ir tiksliai pastebėti parengiamuosius veiksmo judesius;

3) tiksliai apdoroti gaunamą informaciją ir nedelsiant priimti sprendimą

dėl priešininko ketinamų atlikti veiksmų. Kovinėje savigynoje

policininkas privalo taikyti įvairias kompleksines greitumo formas:

pavienius smūgius ir smūgius serijomis, gynybos ir judėjimo variantus,

greitai pereiti nuo gynybos į ataką ir atvirkščiai. Pratybose būtina

ugdyti visas greitumo formas.[17]
Taigi policininkui svarbiausia – sistemingai treniruotis, tobulinti savo
profesionalumą ir visapusišką pasirengimą, išsiugdyti judėjimo įgūdžius,
tobulinančius psichofiziologines galias, ir visa tai sugebėti taikyti
ekstremaliomis sąlygomis. Policininko fizinis gebėjimas – tai mokėjimas
pasinaudoti fizinėmis ypatybėmis atliekant sunkias tarnybines užduotis.
Visapusiškas, sistemingas policininko parengimas lemia prisitaikymą prie
darbo sąlygų, gerą sveikatos būklę.
Universalaus policininko ugdymo sistemos pamatas – visapusiškos asmenybės
ugdymas, fizinės prigimties tobulinimas, sveikatos stiprinimas ir fizinių
galių plėtojimas, vadovaujantis pagarbos žmogui, humaniškumo,
diferencijuoto ir individualaus ugdymo principais.

VII.2. Kovinė savigyna ir jėga

Pareigūnui savo darbe dažnai tenka naudoti jėgą ir atlikti kovinės
savigynos veiksmus. Kovinės savigynos veiksmai reikalauja tokių fizinių
ypatybių kaip jėga, greitumas, ištvermė ir vikrumas. Fizinis pasirengimas –
kovinės savigynos techninio taktinio pasirengimo pagrindas.
Fizinė ypatybė – jėga yra viena iš pagrindinių priemonių sulaikant
nusikaltėlį ir vienas iš pagrindinių ginklų apsiginant, atremiant puolimą.
Todėl ruošiantis universalaus pareigūno tarnybai, jėgai lavinti turi būti
skiriama daug laiko.
Jėga padeda įveikti pasipriešinimą keliant svorį arba atliekant judesį.
Jėgos ištvermė – tai raumenų gebėjimas pasipriešinti nuovargiui.
Ugdant universalaus pareigūno jėgą reikia:

1) Išvystyti bendrą, harmoningą viso kūno jėgos potencialą.

2) Padidinti kojų raumenų maksimalią jėgą, reikalingą atliekant gynimosi

veiksmus.

3) Išvystyti sprogstamąją ir ciklinę jėgas, padedančias greitai atlikti

specifinius smūgio veiksmus.

4) Tobulinti jėgos ištvermę, susijusią su pareigūno judėjimu, pozicijos

keitimu.

5) Išvystyti statinę (ypač nugaros) ištvermę, susijusią su policininko

jėgos imtynėmis, priešininko sutramdymu.

VII.3. Vikrumas

Ugdant universalų policijos pareigūną neturime taip pat pamiršti apie
vikrumą. Vikrumas tarp fizinių savybių užima ypatingą vietą, nes yra
glaudžiai susijęs su kitomis fizinėmis savybėmis ir turi kompleksinį
pobūdį. Vikrumą galima apibūdinti kaip gebėjimą per trumpą laiką išmokti
sudėtingų judesių ir tikslingai reaguoti į greitai kintančias situacijas.
Nauji judesiai įvaldomi jau įvaldytų judesių pagrindu. Nuolat sportuojant,
išmokstama vis daugiau judesių. Reguliariai sportuodamas, pareigūnas ne tik
lengviau ir greičiau įvaldo naujus judesius, bet ir geba greičiau reaguoti
į sparčiai kintančias situacijas, o tai universaliam pareigūnui tikrai
reikšmingas dalykas.
Pavyzdžiui, būtina gebėti keisti greitį, keičiantis bėgimo taktikai.
Vikrumą galime lavinti reguliariai kartojant įvairius pratimus, žaidžiant
su kamuoliu, žaidžiant stalo, lauko tenisą, badmintoną, krepšinį, futbolą,
tinklinį, regbį, rankinį.
Nereikėtų pamiršti ir judriųjų žaidimų. Juos galima žaisti ir laisvalaikiu
su šeima. Gera vikrumo lavinimo priemonė – išvykos su slidėmis į gamtą,
kliūčių ruožai, įeinantys į tarnybinės daugiakovės programą.[18]

VIII. Informacinių technologijų taikymas ugdant
universalų policijos

pareigūną

Šiandieniniame pasaulyje informacija tapo vienu iš svarbiausių strateginių
nacionalinių resursų. Išsivysčiusiose šalyse kompiuteriai ir
telekomunikacinės sistemos plačiai naudojamos informacijai apdoroti. Pamažu
formuojasi informacinė visuomenė. Jai kurti daug dėmesio skiriama Europos
Sąjungoje. Europos Komisijos Penktojoje bendrojoje mokslinių tyrimų ir
technologijų plėtros programoje didelė biudžeto dalis numatyta darbams,
susijusiems su informacinės visuomenės kūrimu.[19] Kadangi Lietuva netrūkus
turėtų įstoti į Europos Sąjungą jai šis dalykas taip pat aktualus. Taigi
svarbu, kad ir policijos pareigūnai tobulintų savo žinias tam, kad
priklausytų informacinei visuomenei. Universalaus policijos pareigūno žinių
tobulinimas gali būti realizuojamas specialiuose informatikos kursuose.
Manyčiau, jog žinių tobulinimas yra būtinas, nes universalus policijos
pareigūnas privalo atitikti greitai besikeičiančius aplinkos reikalavimus.
Taip pat vertėtų nepamiršti apie užsienio kalbas. Būtiniausia – anglų
kalba, nes prognozuojama, jog ji taps Europos Sąjungos kalba, o be to be
šios kalbos sunku būtų dirbti su kompiuterių, palaikyti ryšius su kitos
Europos Sąjungos narėmis. Todėl rengiant universalų policijos pareigūną
būtinai reikia suteikti jam galimybę mokytis užsienio kalbų organizuojant
specialius kursus, taip pat skatinti jį mokytis savarankiškai. Kuo daugiau
pareigūnas moka kalbų – tuo jis universalesnis.

IX. Universalus policijos pareigūnas ir jo
diskreciniai įgaliojimai

Universaliam policijos pareigūnui svarbu daug žinoti apie jam suteiktus
diskrecinius įgaliojimus – diskrecinę valdžią. Diskrecinė valdžia – tai
valstybės institucijoms ir jų tarnautojams (pareigūnams) suteikta
įstatymais apribota valdžia savo nuožiūra vykdyti ar susilaikyti nuo
konkrečių valdingų veiksmų.
Universalaus policijos pareigūno diskrecinė valdžia pasireiškia turimais
valdingais įgaliojimais, diskrecijos galiomis, kylančiomis iš turimo
socialinio statuso. Jis:

a) taiko galiojančias teisės normas, vadinasi tiesiogiai dalyvauja

vykdant teisingumą, todėl policininkas dažnai vadinamas „gatvės

teisėju“.
Teisės taikymas – tai ypatinga teisės realizavimo forma, kai teisės normų
nustatytus reikalavimus įgyvendina kompetetingos valstybės institucijos,
priimdamos individualius teisės normų taikymo aktus teisės normoms
realizuoti;

b) kuria teisę konkrečiai administravimo problemai spręsti (nors ši

teisėdama įstatymais griežtai ribota ir epizodiška).

Teisėdara (teisėkūra) – tai kompetetingų valstybės institucijų arba jų
įgaliotų visuomeninių

organizacijų ar tautos oficiali veikla rengiant ir leidžiant teisės normų
aktus;

c) naudoja prievartą, kuri pagrįsta bendromis valstybėje

galiojančiomis elgesio normomis (teise), o paklusimas prievartai

apibūdinamas kaip pareiga kiekvieno žmogaus ir organizacijos,

veikiančios valstybės teritorijoje.

Teisė naudoti jėgą yra policijos, kaip valstybinę valdžią vykdančios
institucijos, skiriamasis bruožas ir būtina sąlyga, kad įstaigos ir jų
pareigūnai galėtų atlikti jiems skirtas funkcijas. Pagrindinė policijos
funkcija, paskirtis – būti legalia piliečių jėga, palaikančia santykius,
ginamus teisės normomis, turinčiomis visuotinę galią valstybės piliečiams.
Diskrecinė valdžia yra svarbi prielaida kurti glaudų visuomenės ir
policijos ryšį, kuris yra policijos egzistavimo priežastis, rašoma Europos
policininkų chartijoje, taip pat lemiantis jos veiksmų sėkmę ar nesėkmę,
pabrėžiantis policijos tarnybos ir visuomenės tiesioginį santykį.
Diskrecinės valdžios taikymas, vykdant viešąjį administravimą, yra
šiuolaikinio mokslo tyrimo objektas. Daugelis mokslininkų (T. M.Bownas, R.
Poundas, H. L. Hartas ir kt.) laikosi nuomonės, kad beveik visos
šiuolaikinės jurisprudencijos problemos – tai viena fundamentali „taisyklės
ir diskrecijos problema“. Jos abi yra būtini elementai vykdant teisingumą.
Vadinasi, universalus pareigūnas turi žinoti, kad turėdamas diskrecinius
įgaliojimus jis turi laisvę rinktis ne tarp taisyklėmis sureguliuoto ir
diskretiško, laisvai pasirinkto veiksmo, poelgio, bet tarp skirtingų
taisyklių arba tarp skirtingų diskrecijos lygių.
Policijos diskrecinė valdžia literatūroje priskiriama viešojo
administravimo diskrecijai, pabrėžiant policijos administravimo ypatumus.
Ryškiausias bruožas – savo administracinėje veikloje naudoti policijos
specialiąsias priemones. Svarbus tas veiksnys, kad policijai socialinius
klausimus dažnai tenka spręsti skubos tvarka, pasikliaujant vien savo
kompetencija ir atsakingumu. Žmonės tikisi veiksmingų pareigūno sprendimų,
kad nedelsiant būtų atkurta tvarka ir teisingumas. Iš to plaukia, kad
universaliam policijos pareigūnui būtina suteikti diskrecinę valdžią.
Policijos pareigūnų diskrėcinės valdžios klausimai analizuoti 1995 m.
Europos Tarybos organizuotame seminare „Žmogaus teisės ir policija“.
Policijos diskrecinė valdžia siejama su pareigūnų profesine autonomija.
Pirmiausiai tai pasakytina apie policijos pareigūno, kaip teisėsaugininko
profesionalo, nepriklausomumą. Kita vertus, policijos darbe yra sričių,
kurios negali būti visiškai kontroliuojamos, ir yra dalykų, priklausančių
vien nuo pareigūnų profesinio pasirengimo. Vadinasi, viena iš pirmųjų
diskrecinės valdžios plėtros sąlygų – įsitikinimo, kad gero elgesio
taisyklių laikymasis yra viena iš policijos funkcijų, skatinimas. Taigi
universaliam pareigūnui būtina išmokti administracinės veiklos, laikantis
teisės ir etikos reikalavimų, puoselėjant profesinę tarnavimo visuomenei
subkultūrą.[20]

IŠVADOS

Parašęs šį darbą priėjau tokių išvadų:
1. Universalaus policijos pareigūno rengimas yra būtinas. Kiekvieną dieną
pasaulis vis tobulėja, nusikaltėliai taip pat randa vis kitų būdų atlikti
nusikaltimą profesionaliai, o ypač dabar, kai Lietuva įstos į Europos
Sąjungą, Šengeno erdvė skatins nusikaltėlių judėjimą bei naujų nusikaltimų
rūšių atsiradimą. Tokie transnacionaliniai reiškiniai, kaip terorizmas,
organizuotas nusikalstamumas, prekyba žmonėmis, nelegali prekyba ginklais,
narkotikais, nelegali migracija, pavojingų ligų (tarp jų ir AIDS) plitimas,
peržengia valstybių sienas ir tampa tarptautinio saugumo iššūkiais,
pavojais ir grėsmėmis. Todėl Lietuvos policija, kaip viena iš pagrindinių
viešąjį saugumą užtikrinančių šalyje institucijų, turės skirti ypatingą
dėmesį šioms transnacionalinėms grėsmėms, o vis tobulinamas policijos
pareigūnas gelbės stabdant visą šį nusikalstamumą.

2. Universaliam policijos pareigūnui išsimokslinimas ir kvalifikacijos
kėlimas yra būtini, nes dažnai žinių trukumas atveda prie
neprofesionalių veiksmų, įstatymo pažeidimų. Tačiau, kaip minėjau,
kvalifikacija gali būti keliama dviem būdais: rengiant kursus ir rengiant
specialius mokymus darbo vietose. Abu šie būdai reikalauja valstybės
finansavimo, bet deja ne visada valstybė pajėgia tą padaryti, todėl kyla
kliūčių ugdant universalų pareigūną. Manyčiau, jog šiam dalykui turėtų būti
skirta daugiau dėmesio: vadovai galėtų rengti įvairius projektus, kurie
skatintų kvalifikacijų kėlimo finansavimą, galėtų domėtis kitų valstybių
patirtimi sprendžiant šį klausimą. Taip pat vertėtų nepamiršti apie
pareigūnų skatinimą kelti sau kvalifikaciją, o tam skatinimui padėtų aiškių
karjeros principų nubrėžimas. Jeigu pareigūnas tiksliai žinos, ką gali
pasiekti keldamas kvalifikaciją, bus labiau užinteresuotas, labiau to
sieks.

3. Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad visuomenė nepakankamai pasitiki
policija bei kritiškai žiūri į policijos veiklą. Nevisais atvejais asmenys
praneša policijai apie įvykdytas nusikalstamas veikas ar kitus teisės
pažeidimus, o ir pranešusieji neretai neigiamai vertina policijos veiklą
dėl to, kad ji nesugebėjo sulaikyti teisės pažeidėjų, nukentėjusiajam
nebuvo atlyginta žala ir nebuvo pakankamai uoli. Pareigūnų naudojimasis
tarnybine padėtimi, nebaudžiamumas, atsakomybės stoka, subiurokratėjimas
mažina pasitikėjimą policija. Manau,jog šios grėsmės bus išvengta, jeigu
rengiamas universalus pareigūnas žinos, kad turi veikti profesionaliau,
turi būti artimesnis visuomenei, politinėms partijoms ir nevyriausybinėms
organizacijoms. Taip jis sukurtų stabilią išorinę aplinka savo vykdomai ir
planuojamai veiklai, pagerintų policijos įvaizdį bei visuomenės
pasitikėjimą ją.
Kalbant apie pareigūno ir visuomenės ryšį didesnį dėmesį vertėtų atkreipti
į korupciją, kuri paskutiniuoju metu labai klesti. Kai visuomenė mato, jog
ir policijos pareigūną galima „papirkti“ , atsiranda dar didesnis
nepasitikėjimas policija, o jeigu ja nepasitikima, tai žmonės patys gali
pradėti vykdyti teisingumą, kuris ne visada sutinka su įstatymo normomis.
Manau, jog ugdant universalų policijos pareigūną reikia ugdyti ir jo
nusistatymą prieš korupciją. Šiam tikslui galėtų būti dažniau
organizuojamos prieškorupcinės programos. Taip pat galėtų būti padidinta
bausmė už kyšio priėmimą.

4. Išnagrinėjęs medžiagą susijusią su šaunamuoju ginklu, priėjau išvados,
kad siekiant išugdyti universalų policijos pareigūną reikėtų daugiau
dėmesio skirti šaudymo praktikai. Taip pat būtina
keisti policijoje naudojamus ginklus į šiuolaikinius policijos ginklus,
atitinkančius Europos Sąjungos reikalavimus, skirti daugiau lėšų ginkluotei
įsigyti. Manyčiau, jog saugumo jausmas yra neįmanomas be įsitikinimo, jog
prireikus policija turės kuo apsiginti nuo nusikaltėlių

5. Fizinis tobulinimas neišvengiamas norint parengti universalų policijos
pareigūną. Nuo fizinės būklės priklauso bet kokio žmogaus darbštumas,
nuotaika, judrumas, vikrumas, ištvermingumas ir t.t. Be geros fizinės
būklės pareigūnui sunku tinkamai atlikti pareigą, kadangi pareigūno darbas
reikalauja daug fizines ištvermes. Šiai būklei gerinti galėtų būti dažniau
skiriamos sportinės programos. Aišku, kad šio dalyko įgyvendinimas taip pat
reikalauja finansavimo, kurio taip trūksta policijai..

6. Informacinių technologijų išmanymas būtinas universaliam policijos
pareigūnui. Tobulėjančios technologijos bei kiti techninės pažangos procesų
pokyčiai ypatingai veikia policijos veiklos efektyvumą bei kelia naujus
uždavinius ir reikalavimus. Šiuo metu Policijos departamento prie Vidaus
reikalų ministerijos reguliavimo sferoje esančių policijos įstaigų turimos
kompiuterinės ir kitos organizacinės technikos priemonės yra technologiškai
susidėvėjusios. Informacinių ir telekomunikacinių technologijų diegimas ir
jų efektyvesnis panaudojimas pakeltų policijos darbo našumą ir lemtų
efektyvesnį pasikeitimą informacija su kitomis teisėsaugos institucijomis,
taip pat padėtų tirti tiek naujų rūšių nusikaltimus (pvz., nusikaltimai
informatikai), tiek ir kitas nusikalstamas veiklas. Todėl, siūlyčiau, kad
valstybė labiau rūpintųsi pareigūnų žinių apie informacines technologijas
lavinimu. Nuolat turėtų būti organizuojami informatikos bei užsienio kalbų
kursai.

Apibendrindami išvadas turime pripažinti, jog universalaus policijos
pareigūno rengimo sumanymas yra vertas dėmesio ir gali atnešti daug naudos
visai žmonijai. Universalus policijos pareigūnas, tai tarsi idealus
policininkas, o tokių policininkų tikrai trūksta. Jeigu pavyktų Lietuvos
policininkus padaryti universaliais, Lietuva atsikratytų daug rūpesčių. Jos
piliečiai gyventų saugesnį, ramesnį gyvenimą, nes pasitikėjimas policija
išaugtų.
Žinoma, didžiojoj daly universalaus policijos pareigūno rengimas priklauso
nuo finansavimo, kuri, manau, reikėtų pareguliuoti kiek kitaip. Reikėtų
apibrėžti policijos finansavimo principus, kad bazinis policijos
finansavimas priklausytų nuo optimalaus visų policijos atliekamų funkcijų
vykdymo, pareigūnų skaičiaus bei materialinio aprūpinimo normatyvų.
Šiandien Lietuva gali tikėtis materialinės padėties pagerėjimo, nes narystė
Europos sąjungoje turėtų padėti kuo greičiau išspręsti šiuos finansinius
sunkumus . Taigi tikėkimės, jog artimiausioje ateityje bus daug daugiau
galimybių ir sąlygų nuolatos rengti universalius policijos pareigūnus.

SUMMARY

Police is an institution, which was made by society for her own needs.
First hired police was established in ancient Rome. In the sixth century
Rome already has her own public police. Lithuania has made her own,
Lithuanian police only in 1918, because during the Russian czarism
stewardship the lithuanian could not work in state institutions and police.
So even then it is was important who pertain to police. After time the
requirements to officers changed. Public official had to meet all the state
requirements, to be versatile, that means universal.
The subject of a universal police officer is relevant to these days. In
this work we will try to find out how might universal police officer look
like, how we can nurture him? What is his strong point?

While training the universal police officer we must consider a lot of
things.
Firstly, he must be educated. Refresher course is very important too.
Secondly, the universal police officer must nurture his spirituality and
moral.
Thirdly, he must liaise with society.
There are some more things, which are important if we want to nurture
universal officer, for example: officer’s preparation for musketry, his
thews training and so on.

It would be very useful to nurture the universal police officers, but it
warrants some state sponsorship. Today Lithuania may hope that her problems
related to finances will be resolved.

———————–
[1] Lietuvos Teisės Akademija (Tempus Phare JEP_IB-13053-98): R.
Kalesnykas. Policijos ir kitų socialinių institucijų, teikiančių socialines
paslaugas gyventojams, bendradarbiavimas. V., 2000//II. Policija kaip
socialinė paslauga, p. 25.
[2] Plačiau žr.: Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų Ministerijos istorinė
raida. T., 1998 lapkričio 12d.// Č. Lančinskas. Tarpukario Lietuvos
policija ir dabartis, p. 11.
[3]Plačiau žr.: Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo
aktualijos ir patirtis. V., 1999//prof. J. Plečkaitis. Policijos pareigūnų
ugdomojo turinio tobulinimas LTA, p. 6
[4] Plačiau žr.: Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo
aktualijos ir patirtis. V., 1999//Habil. Dr.R. Tidikis. Profesinės
patirties apibendrinimo aktualijos. p. 13
[5] Žr.: Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo aktualijos
ir patirtis. V., 1999//A. Rutkauskas. Savivaldybių policijos pareigūnų
kvalifikacijos kėlimo aktualijos. p.51-52
[6] Plačiau žr.: Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo
aktualijos ir patirtis, V., 1999//V. Kudijanovas. Policijos pareigūnų
dvasingumo ugdymo gairės, p.39.
[7] Žr.: A. Laurinavičius. Administravimo pareigūnų etika, K., 2001//2.3
Dorovinė kultūra ir menas, p. 78-80.
[8] K. Laucius. Lietuvio policisto tipo formavimasis//Policija. 1937. Nr.7;
K. Laucius. Stiprinkime pareigos jausmą//Policija. 1937. Nr.2.
[9] Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse 1998 m. vasario 3 d.
įstatymu buvo pakeista kelių BK straipsnių redakcija ir sustiprinta
valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų atsakomybė dėl tarnybos
įgaliojimų viršijimo (287 straipsnis), dėl tarnybos pareigų neatlikimo (288
straipsnis) ir dėl piktnaudžiavimo tarnyba (285 straipsnis).
[10] Plačiau apie būtinąją gintį, būtinąjį reikalingumą ir nusikaltėlių
sulaikymą žr.: Baudžiamoji teisė. V., 1998 P.218-229.
[11] Garbės ir orumo sąvokų išaiškinimas pateiktas Lietuvos Respublikos
Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime „Dėl civilinio kodekso 7str., 71 str.
ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų
praktikoje, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas. Žr.: Teismų
praktika. V., 1998. Nr.9, p.69-70
[12] S. Katuoka. Policija ir žmogaus teisės, V., 1998//Policijos pareigos
visuomenei, p.54-64.
[13] Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas dėl policijos
sistemos optimizavimo 2003-2005 metų programos patvirtinimo 2003 sausio
24d. Nr. V-21 Vilnius//Valstybės žinios, 2003, Nr. 12-470.
[14] S. Katuoka. Policija ir žmogaus teisės, V., 1998.//Policijos pareigos
visuomenei, p.62-63
[15] Plačiau žr.: Lietuvos Teisės Akademija: A. Laurinavičius. Bendruomenės
ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas, V., 2000//Žiniasklaida, p.81.
[16] S. Katuoka. Policija ir žmogaus teisės, V., 1998//Policijos pareigos
visuomenei, p.63-64.
[17] Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo aktualijos ir
patirtis, V., 1999//Doc.dr.V. Gaška ir doc.dr. G. Nikolojonok. Lietuvos
policininko fizinio ugdymo aspektai, p.186-188.
[18] Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo aktualijos ir
patirtis, V., 1999//Doc.dr. B. Dešukasir vyr.dėst. D. Narkevičius.
Policijos pareigūno vikrumo ugdymas, p.211-214.
[19] Lietuvos Teisės Akademija: Policijos pareigūnų ugdymo aktualijos ir
patirtis, V., 1999//Doc.dr. R. Petrauskas ir doc.dr. A. Keras. Informacinių
technologijų taikymas ugdant policijos pareigūnus, p.133.
[20] Lietuvos Teisės Akademija: A. Laurinavičius. Policijos administravimas
užtikrinant visuomenės saugumą, V., 2000//Teisėsaugos institucijų ir
pareigūnų diskrecinės galios,p.32-34.

Leave a Comment