Teisiniai santykiai
VU Teisės fakultetas
Teisės teorijos ir metodologijos katedra
Kursinis darbas
TEISINIO SANTYKIO IR TEISĖS ŠAKOS SAVITARPIO RYŠYS
Turinys
Įžanga 3
1. Teisiniai santykiai 4
1.1 Teisinio santykio atsiradimo prielaidos 4
1.2 Teisinio santykio požymiai 4
1.3 Teisinių santykių rūšys 5
1.3.1 Valstybinis (konstitucinis) teisės santykis. 6
1.3.2 Administracinis teisės santykis 6
1.3.3 Finansų teisės santykis 6
1.3.4 Civilinis teisės santykis 6
1.3.5 Darbo teisinis santykis 7
1.3.6 Baudžiamasis teisinis santykis 7
1.4 Teisinio santykio objektas ir subjektas 7
2. Teisės šakų apibūdinimas 10
2.1 Funkciniai tarpšakiniai ryšiai 10
2.2 Teisinio reguliavimo dalykas ir metodas — teisės skirstymo
šakomis ir institutais pagrindas 11
Išvados 12
Temos apibendrinimas 13 12
Naudota literatūra 14
Įžanga
Studijuojant teisę, būtina atsižvelgti į jos sąveiką su visuomenės socialine struktūra ir socialinių jėgų santykiu. Todėl suprantama, kodėl daugelis autorių, siekdami aprėžti teisės teorijos tyrimo sritį, teisės aiškinimą paprastai pradedanuo dalykų, regis, labai nutolusių nuo teisės: jie aptarinėja visuomenės formavimosi priežastis, jos socialinę struktūrą, visuomenės politinių, ekonominių santvarkų raidą, socialinių interesų diferenciaciją ir daugelį kitų klausimų. Ir tam turi pagrindo, nes teisė, būdama žmogaus elgesio tvarkytoja, kaip matėme, nėra duota iš karto gatavu pavidalu, ji neatsiranda staiga, pati iš savęs ir šalia žmogaus reikalų. Ji pavaldi bendrai vienos kokybės atsiradimo iš kitos logikai. Teisė, arba teisinė tvarka, kaip tam tikru būdu sutvarkytų socialinių santykių (elgesio) tikrovė, atsiranda iš jai priešingos tikrovės: biologinių, psichologinių, socialinių žmogaus interesų, ir atsiranda tam, kad, normindama, derindama tuos interesus, juos apsaugotų, įgyvendintų, o galiausiai juos visuomenintų (darytų žmoniškesnius), kad vieno asmens interesų įgyvendinimas nevirstų kito asmens interesų varžymu ar likvidavimu.
(A.Vaišvila „Teisės teorija“ p.25)
Kursinio darbo tema: teisinio santykio ir teisės šakos savitarpio ryšys.
Tikslas: 1. išsiaiškinti kas yra „teisinis santykis“
2. išsiaiškinti teisinio santykio požymius, rūšis ir sudedamąsias teisinio santykio dalis.
3. apibūdinti teisės šakas ir tarpšakinius ryšius
4. surasti santykį tarp teisinio santykio ir teisės šakos.
1. Teisiniai santykiai
Teisiniai santykiai yra visuomeninių santykių atmaina. Tam tikri socialiniai žmonių ryšiai atsiranda konkrečių asmenų valia, kiti- yra objektyvūs. Kiekviena žmonių karta patenka į sistemą objektyviai susiklosčiusių ryšių ir santykių, kurių negali nepaisyti,
ir jie yra objektyvios paskirų individų elgesio ir veiklos ribos. Šie ryšiai ilgainiui keičiasi ir atsiranda naujų santykių. Mokslo ir technikos raida, pramoninės gamybos pažanga sudaro galimybes gaminti įvairius sudėtingus dalykus ir teikti paslaugas, tačiau kartu mažėja gamtos ištekliai, didėja aplinkos tarša. Kiekvienas visuomeninis santykis ir laisva žmogaus veikla turi tam tikras ribas. Visa tai neišvengiamai veikia esminius asmens ir valstybės interesus, o konkretus visuomeninis santykis patenka į teisinio reguliavimo sritį ir įgauna teisinį pobūdį. Žmogaus laisvė tampa subjektine teise, o jos ribos – pareiga, draudimu ar teisiniu ribojimu. Teisės literatūroje vyrauja dvejopa teisinių santykių samprata, vieni teisininkai teigia, kad teisiniai santykiai yra teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kiti tvirtina, kad teisiniai santykiai yra ypatingos rūšies visuomeniniai santykiai, t. y. visuomeninio santykio teisinė forma.
Teisinis santykis — tai teisinis jo subjektų ryšys. Faktinį visuomeninį santykį reguliuoja teisinis santykis ir yra glaudus jų tarpusavio ryšys. Teisės normą sukonkretina teisinis santykis, įstatymo pagrindu atsirandantis tarp konkrečių subjektų. Teisinis santykis veikia faktinį visuomeninį santykį. Jeigu subjektų elgesys teisėtas, tai yra faktinių ir teisinių santykių vienovė. Subjektams nevykdant teisės normų reikalavimų, atsiranda teisinio santykio ir to faktinio santykio, kurį turi paveikti teisės normos, prieštaravimas.
Visuomeninio santykio turinį sudaro jo dalyvių elgesys. Jeigu šis elgesys nukrypsta nuo teisės normų reikalavimų, tai ir pats visuomeninis santykis nukrypsta nuo teisinio santykio. Taigi visuomeninis santykis yra teisinio santykio objektas.(„Valstybės ir teisės teorija“, Vansevičius S.,Vilnius 2000m. p.210 – 211 )
1.1 Teisinio santykio atsiradimo prielaidos
Kad teisinis santykis atsirastų ir funkcionuotų reikalingos tam tikros prielaidos. Jos gali būti bendrosios ir specialiosios (teisinės). Bendrosios prielaidos yra tokios, kurios būtinos bet kokiam santykiui atsirasti, t.y.:
ne mažiau kaip du santykio subjektai, nes asmuo negali būti santykyje su pačiu savimi;
žmonių interesai ir poreikiai, kuriems patenkinti būtina sueiti į įvairius visuomeninius santykius.
Teisiniam santykiui atsirasti be bendrųjų prielaidų taip pat reikalingos ir specialiosios (teisinės) prielaidos, t.y.:
teisės norma;
teisinis subjektiškumas;
juridiniai (teisiniai) faktai.
(„Teisės teorija“ Vaišvila A., Vilnius 2000m. p. 319 – 320)
1.2Teisinio santykio požymiai
Teisinis santykis yra teisės normos numatytas visuomeninis santykis. Teisės normoje numatytos teisinio santykio atsiradimo, kitimo ir pasibaigimo sąlygos. Šios sąlygos yra apibrėžtos teisės normos hipotezėje ir vadinamos teisiniais (juridiniais) faktais. Čia taip pat numatytas subjektų, t. y. teisinių santykių dalyvių, teisnumas ir veiksnumas. Teisės normos dispozicijoje numatytos teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos, draudimai ir ribojimai. Teisės normos sankcija modeliuoja apsauginį teisinį santykį, kuris galėtų atsirasti, jeigu teisinio santykio dalyviai pažeistų draudimus
arba atsisakytų vykdyti savo teisines pareigas. Hipotezė ir dispozicija numato teisinio santykio reguliuojamus visuomeninio santykio požymius.
teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia tik teisės normų pagrindu. Jei nėra teisės normos, nėra ir teisinio santykio, nes teisinis santykis gali būti tik toks visuomeninis santykis, kuriam pritaria ir gina valstybė;
teisinio santykio subjektai vienas kito atžvilgiu turi teises ir pareigas, t.y. subjektai pasižymi teisiniu subjektiškumu.
1)teisinis santykis yra teisės normos įgyvendinimo forma. Tačiau teisiniai santykiai neatsiranda tik todėl, kad yra teisės norma. Jie taip pat gali atsirasti, kai teisinio reglamentavimo reikalauja patys visuomeniniai santykiai.;
2)teisės norma yra idėjinis, norminis teisinio santykio modelis. Teisės normoje numatomos teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimoir pasibaigimo sąlygos.
3)valstybė, remdamasi teisės normomis, negali savavališkai keisti pradinio santykio pobūdžio ar laisvai jį sukurti. Teisės norma ir teisinis santykis yra teisinio reguliavimo mechanizmo sudedamosios dalys.
Pavyzdžiui, baudžiamosios teisės norma, draudžianti turto vagystę ar padegimą, kaip teisinio santykio objektą numato nuosavybės santykius, normalų jų funkcionavimą. Šeimos teisės norma nustato tėvų teises ir pareigą auklėti vaikus. Šios normos objektas yra faktiniai šeimos (tėvų ir vaikų) santykiai. Teisiniai santykiai turi intelektinių ir valinių elementų. Intelektiniai — elgesio, reguliuojamo teisės normomis, įsisąmoninimas, valiniai — subjekto gebėjimas suvokti savo veiklą ir teisės normos galią reguliuoti socialinį elgesį ir atitinkamai valdyti savo veiksmus. Teisiniai santykiai padeda subjektui suvokti savo veiksmų pobūdį ir juos valdyti. Be to, teisinio santykio dalyviui visiškai nėra būtina vadovautis vien teisės norma. Jis gali laikytis ir analogiškos moralės normos ir veikti pagal įprotį. Teisė reguliuoja tik žmogaus veiksmus, kontroliuojamus jo sąmonės ir valios. Subjekto valia iš esmės turi atitikti visuomenės ir valstybės valią, išreikštą teisės normoje ir sukonkretintą teisinio santykio. Valstybės Teisinių santykių turinys yra jų subjektų teisės ir pareigos. Teisinis santykis yra tam tikro santykio dalyviams pritaikyta konkreti teisės norma. Teisės norma yra abstrakti elgesio taisyklė: ji skirta nenustatytam asmenų ratui, taip pat taikyti ne vieną kartą. Kai tik atsiranda normos hipotezėje numatyti gyvenimo faktai, iš karto atsiranda ir konkretūs santykio dalyviai; teisės norma iš abstrakčios taisyklės virsta vienkartinio naudojimo etalonu atsižvelgiant į konkrečią gyvenimo situaciją. Šitaip teisės ir pareigos (draudimai, ribojimai), buvę potencialūs, tampa konkrečių subjektų konkrečia tikrove. Greta teisių ir pareigų teisinio santykio turinį galima įtraukti ir kitas teisines priemones: teisinius faktus, dalyvių teisnumą ir veiksnumą, teisinių santykių objektų teisinį režimą. Teisinis santykis yra teisinis subjektų ryšys. Nėra teisių be pareigų ir pareigų be teisių — tai svarbiausias teisės principas. Sis principas nulemtas teisinių santykių dėsnių — teisių suteikimo ir pareigų skyrimo subjektams. Teisinių subjektų ryšiai gali būti bendri (asmens ir valstybės) ir konkretūs, atsirandantys dėl atitinkamų gyvenimo faktų. Taigi teisinis santykis – tai teisinis subjektų ryšys, kurio pagrindą sudaro subjektinės teisės ir teisinės pareigos, atsirandančios teisės normos pagrindu, esant normos numatytiems faktams.(„Teisės teorija“p.318 – 319;“Valstybės ir teisės teorija“ p.211 – 212)
1.3 Teisinių santykių rūšys
Pagal konkretumo laipsnį ir teisinio santykio subjektų skaičių teisiniai santykiai skirstomi į absoliučius, santykinius ir bendro reguliavimo.
Absoliučių teisinių santykių atveju nustatoma tik viena teisinio santykio šalis, turinti subjektines teises, kurioms priešinamos pareigos asmenų, galinčių tam tikru būdu santykiauti su teisių turėtoju. Klasikinis šių santykių pavyzdys – santykis tarp asmens, valdančio daiktą nuosavybės teise (teisių turėtojo) ir kitų asmenų, kurie privalo gerbti nuosavybės turėtojo teisę ir netrukdyti jos įgyvendinti. Teisinio santykio absoliutumas reiškiasi tuo, kad ši pareiga nustatoma visiems ir kiekvienam. Skirtingai nuo absoliučių,
santykiniuoseteisiniuose santykiuose apibrėžiami du dalyviai. Šiuo atveju vieno dalyvio teisės įgyvendinimas siejamas su jo konkrečia pareiga kitam teisinio santykio dalyviui.
Vadinasi, santykinio teisinio santykio atveju nurodomos abiejų dalyvių teisės ir jas atitinkančios pareigos. Bendriejiteisiniai santykiai dažniausiai atsiranda konstitucijos ir kitų teisės aktų pagrindu ir yra baziniai santykiai šakiniams santykiams atsirasti. Šiuo atveju įstatymas yra juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda teisiniai santykiai. Kiekvienam piliečiui yra nustatomos pareigos, o valstybė turi teisę reikalauti, kad jos būtų atliktos. Dažnai piliečiai, sueidami į šiuos santykius, negalvoja apie santykius su valstybe ir pareigas atlieka iš įpročio.
Konkretūs teisiniai santykiai atsiranda konkrečių juridinių faktų pagrindu, pavyzdžiui, sudarius sutartį.
Pagal šakinį principą teisiniai santykiai gali būti skirstomi į valstybinius (konstitucinius), administracinius, finansų, civilinius, darbo, baudžiamuosius ir kt.
Pagal įsipareigojimų pobūdį teisiniai santykiai skirstomi į aktyvius ir pasyvius. Aktyvūs teisiniai santykiai yra tokie, kai vienas asmuo yra įpareigotas atlikti tam tikrus veiksmus įgalioto asmens atžvilgiu, o pasyvūs – priešingai, asmuo privalo susilaikyti nuo nepageidaujamų kontrahentui veiksmų.
Teisiniai santykiai gali būti skirstomi į paprastuosius ir sudėtingus. Paprastieji teisiniai santykiai atsiranda tarp dviejų asmenų, o sudėtingi gali atsirasti tarp didesnio skaičiaus subjektų.
Teisiniai santykiai subjektų atžvilgiu gali būti skirstomi į teisinius santykius tarp fizinių asmenų(pavyzdžiui, šeimos santykiai), tarp fizinių ir juridinių asmenų (pavyzdžiui, pervežimo teisiniai santykiai), tarp juridinių asmenų (pavyzdžiui, komerciniai santykiai), tarp piliečių ir valstybės (pavyzdžiui, administraciniai, baudžiamieji santykiai), tarp valstybių (tarptautiniai santykiai).
Pagal vykdomas funkcijas teisiniai santykiai gali būti reguliaciniai ir apsauginiai. Reguliacinių santykių paskirtis – užtikrinti visuomeninių santykių raidą; jų pagrindu piliečiai siekia įgyti savo teises, jas įgyvendinti bei apsaugoti. Tai yra konstituciniai, civiliniai, darbo, šeimos teisiniai santykiai ir kt. Apsauginiai santykiai atsiranda pažeidus pozityviosios teisės normą (atsisakius vykdyti pareigą), kai reikia užtikrinti reguliacinių santykių pagrindu įgytų teisių ir pareigų realumą, susiaurinti teisės pažeidėjo teises taikant tam tikras sankcijas, išreikalauti padarytos žalos atlyginimą, kai kaltas asmuo nenori šito padaryti savanoriškai. Vadinasi, šie santykiai yra antriniai, nes atsiranda siekiant užtikrinti asmens teises ir pareigas, atsiradusias reguliacinių teisinių santykių pagrindu. Šių santykių turinį sudaro įvairūs draudimai, apribojimai bei pareiga apsaugoti reguliacinius santykius. Šiuos santykius reglamentuoja baudžiamosios, administracinės, kai kurios civilinės teisės normos, kurios nustato sankcijas ar apriboja kaltojo asmens teises.(„Valstybės ir teisės teorija“, Vansevičius S., Vilnius 2000m., p.212 – 213, „Tesisės teorija“ Vaišvila A., Vilnius 2000m., p.337 – 338)
1.3.1 Valstybinis (konstitucinis) teisės santykis
Sudaro teisės normas įtvirtinančios konstitucinės teisės pagrindą, žmogaus ir piliečių teisinį statusą, valstybinės valdžios organizacija kt.
1.3.2 Administracinis teisės santykis
Administraciniai-teisinis santykis – įstatymais ir kitais teisės norminiais aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys vykdant viešąjį administravimą, taip pat vidaus administravimą.
1.3.3 Finansų teisės santykis
Sudaro teisės normos reguliuojančios santykius atsirandančius formuojant ir naudojant valstybinius piniginius fondus, būdinga subordinacija.
1.3.4 Civilinis teisės santykis
Civilinis teisinis santykis – tai civilinėmis teisės normomis sureglamentuotas turtinis arba asmeninis neturtinis santykis, kurio subjektai turi koresponduojančias civilines subjektines teises ir subjektines pareigas, yra autonomiški, lygiateisiai ir savo poreikiams bei interesams tenkinti, žalai atlyginti įgyja tam tikru daiktu ar kitų vertybių.(„Civilinė teisė“, bendroji dalis.,Autorių kolektyvas., Vilnius 2004m.)
1.3.5 Darbo teisinis santykis
Darbo santykių teisinis reguliavimas – nagrinėjama darbo santykių teisinio reguliavimo sfera ir metodas, principai (kolektyvinių sutarčių laisvės, darbo sutarties šalių lygybės, tinkamo darbo apmokėjimo, laisvo darbo jėgos judėjimo, asociacijų laisvės ir kt) bei jų atitikimas Europos Sąjungos darbo teisei.
1.3.6 Baudžiamasis teisinis santykis
Baudžiamosios teisės normos įtvirtina koncepciją teismui pritaikyti baudžiamąsias asmenims, padariusiems nusižengimą ar baudžiamąjį nusikaltimą.
1.4Teisinio santykio objektas ir subjektai
Teisinio santykio objektu laikoma tai, į ką nukreiptos to santykio dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos, t.y. dėl ko atsiranda pats teisinis santykis.
Todėl teisinio santykio objektu yra laikomos įvairios vertybės, kurias siekia įsigyti bei pasinaudoti teisinio santykio subjektai įgyvendindami savo teises. Priklausomai nuo teisinio santykio charakterio ir rūšies, objektus galima skirstyti į :
materialines vertybes. Jomis gali būti įvairūs daiktai. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, kad daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai. Dėl daiktų dažniausiai sueinama į įvairius civilinius teisinius santykius: pirkimo – pardavimo, nuosavybės, dovanojimo, įkeitimo ir kt.;
veiksmus ir jų rezultatus. Tai yra teisinių santykių, kurie dažniausiai formuojami valdymo, buities, paslaugų, ūkinės ir kitokios veiklos srityse, objektai (26, p.324).
Teisinio santykio dalyviai yra teisės subjektai, turintys vienas kito atžvilgiu įstatymo ginamas teises ir pareigas. Jas gali turėti konkretūs žmonės – fiziniai asmenys ir jų junginiai (kolektyvai).,
Šiuolaikinėje visuomenėje teisės subjekto ir teisinio santykiosubjekto sąvokos išsiskiria. Kiekvienam asmeniui yra pripažįstamas teisnumas, kurio pagrindu jis gali būti teisinio santykio subjektu. Teisės subjektas – tai tik teisinio santykio subjekto galimybė, kuri ne visada gali virsti realybe.
Norėdamas tapti teisinių santykių subjektu, konkretus fizinis ar juridinis asmuo turi pasižymėti teisniu subjektiškumu, kurį sudaro du elementai – teisnumas ir veiksnumas.
Teisinis santykis apibrėžiamas kaip teisės subjektų santykis, t. y. Kaip santykis tarp pareigos subjekto, arba (ir tai nėra tas pats) kaip santykis tarp pareigos ir ją atitinkančios teisės.
2. Teisės šakų apibūdinimas.
2.1 Funkciniai tarpšakiniai ryšiai
Teisės sistema – tai ne vienodo lygio šakų visuma. Teisė turi hierarchijos (subordinacijos) struktūrą ir keletą klodų: 1) integruojamosios ir dalykinės teisės šakos. Prie integruojamųjų priklauso tarptautinė viešoji ir privatinė bei konstitucinė teisė, o prie dalykinių – visos kitos teisės šakos; 2) pagrindinės (fundamentinės)
ir specializuotos; 3) materialiosios ir proceso; 4) pozityviai reguliuojančios ir apsauginės; 5) viešoji ir privatinė teisė. Visos šakos priklauso nuo konstitucinės teisės, nes ji yra teisės sistemos kamienas. Konstitucinės teisės dalykas yra visuomenės socialiniai ekonominiai ir politiniai pagrindai. Tai santykių sistema — visuomenė, valstybė ir asmuo. Konstitucinės teisės funkcijos: nustatyti valstybės statusą ir funkcijas, įtvirtinti valdžios struktūras ir jų vienovę, užtikrinti asmens laisvės priemones valstybės, visuomenės ir asmens santykių sistemoje; garantuoti teisės viršenybę įstatymams ir reguliuoti įstatyminį režimą kaip teisės formą; nustatyti įstatymų leidybos tvarką. Kad būtų įgyvendinamos šios funkcijos, visos kitos teisės šakos turi paklusti konstitucinei teisei. Kitos teisės šakos sudaro dvi grupes: tiesiogiai reguliuojančios įvairias visuomeninių santykių sritis ir organizuojančios, aptarnaujančios santykių reguliavimą. Materialioji teisė reguliuoja dalykinius (materialiuosius) santykius. Šiame kontekste tiek tarptautinė, tiek konstitucinė teisė bus materialioji. Taip pat materialioji bus administracinė, agrarinė, vandens, miškų, finansų, civilinė, darbo, šeimos, baudžiamoji, ekologinė teisė. Kuriasi socialinio draudimo, kosmoso, muitų, biudžeto teisė. Pagal teisinio reguliavimo metodus ir vaidmenį teisės šakos skirstomos į fundamentines (pagrindines): tai konstitucinė, administracinė, civilinė, baudžiamoji; ir į specialias (apsaugines): tai ekologinė, miškų, vandens, šeimos, pataisos darbų ir kita teisė. Skiriamos vadinamosios kompleksinės teisės formos, pavyzdžiui, agrarinė apima keleto teisės šakų normas: administracinės, civilinės, finansų, darbo; komercinė teisė apima finansų, kredito, tarifų reguliavimo, civilinės ir kitų teisės šakų normas. Proceso teisė yra organizacinė. Tai normų, reglamentuojančių teisines procedūras sprendžiant ginčus ar nustatant atsakomybę, sistema (administracinio, baudžiamojo ir civilinio proceso). Prie viešosios teisės priskiriamos reguliuojamų santykių sistemos, kur vienas iš subjektų yra valstybė, atstovaujama kompetentingų institucijų. Šio teisės šakos komplekso dalykas yra bendri (viešieji) interesai. Privatinė teisė reguliuoja privačius interesus: turtinius, santuokos ir šeimos (civilinė, šeimos,iš dalies — darbo teisė). Administracinė teisė reguliuoja valstybės valdymo, vykdomąją tvarkomąją veiklą, taip pat pareigūnų ir visuomeninių organizacijų veiklą. Civilinė teisė reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius
santykius. Darbo teisė reguliuoja visuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitus visuomeninius santykius. Finansų teisės dalykas yra finansiniai santykiai (biudžetas, mokesčiai, kreditai, paskolos). Agrarinė teisė apima normas, reguliuojančias žemėnaudos ir žemėtvarkos klausimus. Baudžiamoji teisė apima normas, užtikrinančias visuomeninės ir valstybinės santvarkos, nuosavybės, asmens teisių apsaugą, teisėtvarkos palaikymą. Baudžiamojo proceso teisė apima normas, nustatančias baudžiamųjų bylų nagrinėjimo tvarką. Civilinio proceso teisė reguliuoja civilinių bylų nagrinėjimo ir teismo sprendimų vykdymo tvarką.(“Valstybės ir teisės teorija“ p. 151 – 153)
2.2Teisinio reguliavimo dalykas ir metodas — teisės skirstymo šakomis ir institutais pagrindas
Teisinio reguliavimo dalyko struktūrą sudaro: reguliuojamų visuomeninių santykių subjektai ir objektai; socialiniai faktai, suponuojantys atitinkamų santykių atsiradimą; praktinė žmonių veikla. Skirstyti teisės šakas tik pagal dalyką yra per maža, nes būtų apibūdinta tik visuomeninių santykių sistema, todėl reikia pridėti ir teisinio reguliavimo metodą. Teisinio reguliavimo metodas yra teisės poveikio visuomeniniams santykiams būdas, metodų ir priemonių visuma. Dalykas yra materialiosios teisės normų atribojimo pagal teisės šakas kriterijus, o metodas yra papildomas kriterijus, nes jis išvestinis iš dalyko. Būtent dalykas lemia būtinumą išskirti vieną ar kitą teisės šaką, o kai šaka jau apibrėžta, randamas ir atitinkamas reguliavimo metodas, nemažai priklausomas nuo įstatymų leidėjo valios.
Visuomeninių santykių, reguliuojamų konkrečios teisės šakos normomis, specifika reikalauja taikyti tam tikrą metodą, o jis kiekvienoje teisės šakoje yra kitoks.
Teisinio reguliavimo metodas turi savo struktūrinius komponentus:
a) reguliuojamų santykių ribų nustatymas;
b) atitinkamų
norminių aktų, numatančių subjektų teises ir pareigas, išleidimas;
c) teisminio ir veiksnumo suteikimas visuomeninių
santykių dalyviams, kad šie galėtų būti teisinių santykių dalyviai;
d) teisės nuostatų pažeidimo atveju – teisinės atsakomybės priemonių
nustatymas.
Teisinio reguliavimo metodas — tai teisinės priemonės, kuriomis valstybė veikia visuomeninių santykių dalyvių valinį elgesį. Greta bendrojo teisinio reguliavimo metodo yra konkretūs, būdingi tam tikrai teisės šakai. Prie tokių priklauso: imperatyvusis, dispozityvusis, skatinimo, rekomendacinis, teisinio santykio šalių lygybės ir autonomijos, įtikinimo ir prievartos. Imperatyvusis yra paliepimų metodas, jam būdingos draudžiamosios normos, taikomos baudžiamojoje, administracinėje teisėje ir pasitaikančios kitose teisės šakose. Dispozityvusis metodas leidžia santykių subjektams neperžengiant įstatymo ribų pasirinkti elgesio variantus (civilinėje, prekybos teisėje). Skatinimo metodas (premijos, apdovanojimai) būdingas darbo teisei (stimuliuoja materialųjį ir moralinį suinteresuotumą tobulinti savo kvalifikaciją, įgyti naują profesiją). Teisinio santykio šalių lygybės ir autonomijos metodas būdingas proceso teisei. Ieškovo ir atsakovo padėtis įstatymo ir teismo atžvilgiu yra vienoda, jų santykiai savarankiški. Agrarinėje teisėje aptinkamas rekomendacinis metodas, kai valstybė palaiko santykius su ūkininkais ir bendrovėmis. Įtikinimo ir prievartos metodai yra būdingi teisei apskritai ir jos šakoms. Šitaip mėginama paveikti žmonių sąmonę ir jų poelgius. Visi įvardyti metodai, nors yra įvairūs ir santykiškai savarankiški, tarpusavyje susiję ir taikomi derinant vieną su kitu.
(„Valstybės ir teisės teorija“147 – 149)
Išvados
Teisiniai santykiai – tai teisės subjektų bendravimo ypatinga forma tikslu realizuoti interesus, pasiekti įstatyme įtvirtintų jiems ir kitiems šaltiniams neprieštaraujančių rezultatų. (klasikinis apibrėžimas)
Tai – visuomeniniai santykiai.
Teisiniai santykiai – tai teisės normų ir teisės faktų pagrindu atsiradę faktiniai valiniai visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai arba subjektai turi subjektines teises ir subjektines pareigas.
Teisiniams santykiams būdingi specifiniai požymiai:
teisiniai santykiai atsiranda tik tarp savarankiškų lygių šalių. Kiekviena šalis gali turėti subjektines teises ir pareigas. Ne tik subjektinės teisės teises ar tik pareigas. Kiekviena iš šalių gali tapti tiek santykių dalyviu, tiek iš jų pasitraukti.
Teisiniai santykiai atsiranda teisės normų pagrindu. Teisinėse normose įtvirtintos bendros subjektų normos ir pareigos, kurių subjektai konkrečiai nenurodo, tuo tarpu šios ir teisės realizuojamos tada, kai teisės normose nurodyti subjektai tampa teisinio santykio dalyviais.
teisiniai santykiai atsiranda teisinių faktų pagrindu.
teisiniai santykiai turi valinį pobūdį. Tuos santykius garantuoja ir saugo valstybė.
Teisinių santykių atsiradimo pagrindas yra:
teisės norma
teisinis faktas
subjektiškumas
Teisinių santykių rūšys:
Pagal teisės šakas:
Procesiniai. Tai santykiai, kurie atsiranda ir vystosi procese, teisinių šakų normų pagrindu.
Materialiniaiteisės šakų santykiai atsiranda materialinių teisės šakų pagrindu.
Pagal teisinių santykių pobūdį, kuris atitinka teisės funkcijas – reguliacinę ir apsauginę:
reguliaciniai: Civilinis, darbo šeimos, baudžiamasis
apsauginiai: baudžiamosios ir administracinės teisės pagrindu ir susiję su valstybės prievartos taikymu.
Pagal teisinių santykių subjektų pareigų pobūdį:
aktyvieji teisiniai santykiai: kai vienas subjektas turi pareigą atlikti teigiamą veiklą, kurią atitinka kito subjekto teisė reikalauti atlikti
pasyvieji teisiniai santykiai: subjektas turi pareigą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, o kitas turi teisę atlikti teisinę tikrą veiklą.
Pagal tęstinumą laike:
vienkartiniai (skirti konkrečiam atvejui)
tęstiniai (atsiranda teisinių būsenų (giminystė, liga)pagrindu)
Pagal šalių skaičių:
dvišaliai
vienašaliai
Žmogaus teisės yra daugiašaliai santykiai: žmogus, valstybė ir trečioji šalis (teismas)
Populiari klasifikacija pagal teisinių santykių individualizmo laipsnį:
bendrieji – konstitucinių normų pagrindu atsirandantys santykiai turi bendrą pobūdį ir yra ne individualizuoti ir nedetalizuoti. Privalo neviršyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Jie yra pastovūs ir galioja tol, kol galioja tas norminis aktas, kurio normų pagrindu jis atsiranda. Jei atsiranda ne iš konkrečių faktų, o iš įstatymo t.y. iš aplinkybių, kurios sąlygoja konkretaus akto priėmimą, įtvirtina teises ir pareigas, laisves bei atsako vieni prieš kitus bei valstybę. Bendrieji susiję su teisės vykdymu, teisės laikymusi.
konkretūs. Jiems būdinga, kad santykio subjektai konkrečiai apibrėžti ir jie atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia teisinių normų pagrindu. Nustatyta konkrečių subjektų teisės ir pareigos. Jie susiję su teisės taikymu.
Teisinių santykių struktūra
teisinių santykių subjektas
teisinių santykių objektas
teisinių santykių turinys ( turinys tai ne struktūra)
1.teisinių santykių subjektu gali būti atskiri individai ir asmenys ar organizacijos, kurie turi teisinių normų nustatytas subjektines teises ir pareigas. Teisinių santykių subjektus nulemia įvairūs veiksniai: psichologiniai, fiziologiniai ir kt. Teisinių santykių subjektiškumas būdingas teisinių santykių dalyviams. Tai teisės normomis nustatytas galėjimas būti teisinių santykių subjektu.
bendrasis (visų teisinių santykių subjektu)
šakinis(tam tikros šakos teisinių santykių subjektu civilinėje teisėje)
specialusis (tam tikru teisinių santykių subjektu)
Elementai yra:
Veiksnumas – savo veiksmais įgauti teises ir pareigas. Veiksnumo turinys ir apimtis priklauso nuo amžiaus: pilnas arba ribotas, nuo sveikatos būklės, pvz: giminystės nebuvimas.
Teisnumas – normomis nustatytas galėjimas turėti tam tikras teises ir pareigas. Subjektai yra: fiziniai – individualūs asmenys, konkrečios valstybės piliečiai, užsieniečiai ir pan.
Juridinio asmens požymiai:
organizavimo vieningumas; pasireiškiantis atskirų juridinių asmenų organų bei jo struktūrinių padalinių išskyrimu bei jų sąveika, pavaldumu vienas kitam.
atskiras turtas: pinigai lėšos, įrengimai, nekilnojamas turtas ir kitas turtas priklausantis nuosavybių ar patikėjimo teise.
galėjimas savo vardu įgauti turtines ir asmeninesneturtines teises ir pareigas.
savarankiška atsakomybė: turėdamas turtą, jis atsako savo turtu už neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles žalą.
2. teisinių santykių objektas
momonistinė teorija, teisinių santykių objektu yra žmogaus veiksmai ir elgesys.
pliuralistinė teorija, objektu yra materialinės, dvasinės, asmeninės neturtinės gėrybės, teisinių santykių dalyvių veikos, veikų pasekmės bei rezultatai. Populiariausia – pliuralistinė. Teisinių santykių objektas neturi būti supainiotas teisinio reguliavimo objektu t.y.teisinių santykių dalyku – visuomeniniais santykiais.
teisinių santykių turinys – tai teisinių santykių subjekto teisinės pareigos ir subjektinės laisvės. Subjektinė teisė – tai, teisinių santykių dalyvių galimas leistinas elgesys, skirtas tenkinti jų interesus.
TEISĖS ŠAKOS
Teisės šaką galima apibrėžti taip:
Teisės šaka – tai teisės normų visuma, sudaranti savararankišką teisės sistemos dalį, reguliuojanti kokybiškai specifinę visuomeninių santykių rūšį. Pavyzdžiui – teisės normos, reguliuojančius santykius dėl žemės – žemės teisės, teisės šaka gali būti skirstoma į atskirus, tačiau susijusius elementus – teisės institutus.
Teisės šakos gali būti skirstoma į pošakius iš vienarūšių šakų. Tokio skirstymo pagrindai yra keli: pagal reikalavimo subjektą, subjektus, pagal tai, kieno interesus gina: viešoji, privatinė. Viešoji teisė gina ir saugo privatinę teisę. Viešoji teisė yra valdžios ir pavaldumo sritis, o privatinė – laisvų ir privčios iniciatyvos sritis.
Pošakiai
Daiktinė teisė. Struktūriškai svarbiausias civilinės teisės pošakis, nes savyje talpina nuosavybės, o ši valdymo teisę. Valdymo teisė yra pradinis elementas civilinės teisės sistemoje.
Prievolių teisė. Ekonomiškai svarbiausias pošakis, nes savyje talpina platų verslo, prekybos, santykių spektrą. Svarbiausi institutai: sutarčių teisė, civilinė atsakomybė. Išsivystė iš daiktinės teisės Romos teisėje kaip institutas, o galutinai atsiskyrė kai Vakarų Europoje XVII-XVIII a. buvo pripažintos konsensualinės sutartys.
Intelektinės nuosavybės teisė. Daiktinės teisės atmaina, ypač svarbi informacinėje visuomenėje.
Paveldėjimo teisė. Tai klasikinis civilinės teisės institutas, ir nors mažas, tačiau pakankamai savitas, kad galima būtų vadinti pošakiu.
Šeimos teisė nors ir reglamentuojama Civilinio kodekso, moderniosios jurisprudencijos nėra priskiriama Civilinei teisei. Ji laikoma atskira privatinės teisės šaka.
Teisė sistemiškai skirstoma į: Viešąją teisę.Viešoji teisė – tai teisės šakų blokas, kurį sudaro:
Administracinė teisė;
Baudžiamoji teisė;
Tarptautinė teisė;
Civilinio proceso teisė arba Civilinis procesas;
Finansų teisė;
Bankų teisė
Mokesčių teisė
Baudžiamojo proceso teisė arba Baudžiamasis procesas;
Konstitucinė teisė;
Administracinio proceso teisė arba Administracinis procesas;
kitos teisės šakos.
Notariato teisė
Privatinė teisė – tai teisės šakų blokas, kurį sudaro
Civilinė teisė
Šeimos teisė
Darbo teisė
Šeimos teisė
Ekologinė teisė
kai kuriose valstybėse – Komercinė teisė.
Taip pat teisė skirstoma į:
materialiąją teisę;
proceso teisę.
APIBENDRINIMAS
TEISINIO SANTYKIO IR TEISĖS ŠAKOS SAVITARPIO RYŠYS
Teisinės sistemos išskyrimo į šakas pagrindas yra teisinio reguliavimo dalykas ir metodas. Skirstymo į įstatymo leidybos šakas pagrindas yra teisinio reguliavimo dalykas. Savarankiško metodo šis skirstymas neturi. Būtų idealu, jei teisės sistemos ir teisės šakų struktūra sutaptų. Įstatymų leidybos sistema yra šiek tiek platesnė už teisės šakų sistemą.
Pagrindiniai teisinės sistemos elementai yra teisės šakos. Teisės šaka yra plačiausias teisės normų, reguliuojančių tam tikros rūšies teisinius santykius, rinkinys. Skirtingai nuo kitų teisės sistemos struktūrinių elementų teisės šakos funkcionuoja teisės sistemoje savarankiškai, kadangi turi savarankišką teisinio reguliavimo dalyką ir metodą. Pavyzdžiui – teisės normos (teisiniai santykiai – tai teisės normų pagrindu atsiradę (arba teisės normų sureguliuoti) faktiniai valiniai visuomeniniai santykiai.), reguliuojančios santykius dėl žemės teisės, teisės šaka gali būti skirstoma į atskirus, tačiau susijusius elementus – teisės institutus.
Apskiritai, teisės šaka yra teisės normų sisteminimo rezultatas, skirtingai nei teisiniai santykiai teisės šaka yra savarankiška teisės sistemos dalis, kuri jungia teisės normas reguliuojančias tam tikros srities visuomeninius santykius.
IŠVADA: atsižvelgiant į teisinio reguliavimo metodą(teisinius santykius), skiriamos atskiros savarankiškos teisės šakos (baudžiamoji, civilinė, administracinė, darbo, finansų ar kt.).
Naudota literatūra
1. A.Vaišvila. „ Teisės teorija“, Vilnius 2000
2. S.Vansevičius „Valstybės ir teisės teorija
3. Lietuvos Respublikos Konstitucija.
4. Lietuvos konstitucinė teisė. Autorių kolektyvas. Vilnius, 2002
5. Civilinė teisė. Vadovėlis / Autorių kolektyvas. Kaunas, 1998
6. www.google.com
7. www.speros.lt
8.Namų advokatas. J.Prapiestis. Vilnius, 2001
– 2 –