ĮVADAS
Norint nagrinėti teisės mokslą, kaip ir kiekvieną mokslą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką mes nagrinėsime, kadangi pastangos perprasti objektą, kurio reikšmė nežinoma, yra bevaisės ir betikslės.
Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas “Teisės enciklopedijos paskaitose” mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin protingą asmenį Epimetėją, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais kovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėjas davęs aštrius nagus, kitai –
didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę dovanų ir jis apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties žmogus – tai nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai.
Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai suprantamas bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės negali gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.
Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo teisė skiriasi nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo teisinė pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas yra normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugelio mokslininkų darbų pagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuos klausimus. Buvo stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi nors nemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti – apibrėžti ribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis
“Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti”. Taigi, nors teisininkai ir puikiai išmano teisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių, kurių jie iki galo nesupranta.
Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškina žodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomis sąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai nors grupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jį atskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, “dramblys yra keturkojis gyvūnas, turintis dideles iltis, straublį ir uodegą”. Šis apibrėžimo būdas yra pats paprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Ar apibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamas daiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus.
Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadangi nėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šia kategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos samprata taip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo dar yra ir nemažai kitų, tačiau trys pagrindinės problemos, slypinčios klausime “kas yra teisė?” reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labai skirtingos.
Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų, formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų, visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgą laiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip į sustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinis reiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, jo emocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar nesuprantantys žodžių valstybė, įstatymas, teisė, suvokia, kas yra teisinga ir kas ne, kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumai draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisės mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisės sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.
1. Teisė
Sudėtinga suprasti teisę kaip reiškinį. Kai teisę apibrėžiame kaip taisyklių, normų visumą, tai kyla klausimas, kas apibrėžia tas taisykles.
Svarbus skirtumas tarp taisyklės ir normos. Vyraujančioje normatyvistinėje mokykloje teisę apibrėžiame kaip normų visumą. Bet normos ir taisyklės sutapatinti negalime. Kas yra plačiau? Jei norma yra taisyklių visuma, tai norma yra plačiau, bet taip iš tiesų nėra. Taisyklės yra abstrakčiausia sąvoka, kuri įneša neaiškumų. Jei taisyklė yra plačiau nei norma, tai kur yra kita taisyklių dalis? Vadinasi šalia taisyklės yra ir kitu reguliatoriai, kurie yra neformali teisė, abstrakčioji teisė.
Kodėl svarbu išaiškinti šį skirtumą? Teisės paskirtis – reguliuoti žmonių elgesį. Tai pats bendriausias tikslas.
Fuleris ir Blekas teigia, kad teisė – institutas, kuris priverčia žmones paklusti nustatytom normom ir taisyklėm.
Štai S.A. Komorovas rašo: “Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė]
yra tiesioginis jos [valstybės] produktas,…[teisė] gimsta iš ypatingos valstybinės veiklos – teisėkūros procese… teisė yra politikos instrumentas…”[1]. Anot jo:
TEISĖ
kyla iš valstybės išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią valstybės saugoma yra visuomeninių santykių reguliatorius charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu, b) normativiškumu, c) sistemiškumu, tai yra teisės normų d) dinamiškumu, bruožai e) nepersonifikuotumu.
yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.
Teisė kaip reguliatorius apima svarbiausius visuomenės reguliatorius.
Žodis svarbiausias – sunkiai pritaikomas. Kas yra svarbu ar nesvarbu sunku nustatyti. Dėl to svarbu įvertinti kiekvieną reguliatorių, kuris daro poveikį žmogaus elgesiui.
Realiame gyvenime. Teisė, kurią mes suprantame, yra paremta valstybės galia. Bet šalia mes vadovaujamės ir kitais reguliatoriais. Pvz., Žirmūnų greičio matuoklis nustatytas 66 km/h, bet ne 60 km/h, kuris yra leidžiamas.
Pati teisė, jos įgyvendinimas yra labai sunkus. Teisė, kuri kyla iš vieno žmogaus sąmonės, tampa ,,Law in book”. ,,Law in action” – gyvoji teisė. Ji labai vystoma šiuo metu. Anot Fulerio, Grifito, Makormiko, tai svarbesnis reguliatorius Susiduriame su abstrakčiomis taisyklėmis, vadinamomis gyvąja teise.
Abstrakčioji teisė prasidėjo labai senai. Pvz., sausasis įstatymas
JAV. Policija, matydama, kad pati yra bejėgė, leisdavo vartoti alkoholį, bet tik tam tikrose vietose. Arba prostitucija – galima tik tam tikruose rajonuose. Olandijoje nors buvo draudžiama, bet buvo neformaliai leista verstis raudonųjų žibintų kvartaluose.
Pastaruoju metu nevalstybinės teisės reikšmė labai išaugo. Tai paskatino:
1. Internetas. Nėra jokių teisės aktų, reguliuojančių Internetą (ES yra projektas).
2. Santykiai tarp valstybių. Kai valstybės bendrauja kaip lygios su lygiomis, kyla klausimas dėl vienos valstybės teisės galiojimo kitos teritorijoje. Kitos valstybės teisė galioja kaip neformali.
3. Įmonės veikiančios daugelyje valstybių nustato taisykles, galiojančias viso pasaulio padaliniuose.
Valstybė nesinaudoja savo teise privatizacijos procesuose (Mažeikių naftos privatizacija).
4. Nevyriausybinės organizacijos nustato savo elgesio modelius ir savo etikos lygį.
Teisė keičiasi ir vystosi, o anksčiau minėti atvejai tai iliustruoja.
Todėl turime konstatuoti, kad šalia valstybinės egzistuoja ir nevalstybinė, neformali teisė. Iš kur atsiranda ta galia, kuri nustato teises?
Socialinės normos – tai, kas padeda išreikšti pačias normas.
Normos yra dviejų rūšių:
1. Etikos – padeda derinti žmonių interesus ir tikslus.
2. Techninės – padeda siekti konkrečių veiksmų.
Norma (lot.)
– taisyklė, nurodymas, matas;
– tokia žmonių santykius reguliuojanti nuostata, kurią lemia žmogaus psichologinė veikla. Ji funkcionuoja, kai yra tikslingai priimta.
Norma:
1. Nurodymas, komanda, įsakymas.
2. Leidžia ir riboja.
1) ir (2) yra Kelzeno 5 požymiai. Hartas į normą sutalpina ir normatyvumą ir normalumą. Normalumas – law in action, kas suteikia normai normalų gyvenimą.
Dworkino pozicijoje akcentas – normos santykis su principais. Jis yra Harto įpėdinis, dirbo Oxforde profesoriumi. Kritikavo Hartą.
Vienareikšmiško atsakymo nėra. Normą reikia suprasti kaip elgesio reguliatorių.
Ir Hayekas, Hartas, Kelzenas, Dworkinas sutinka, kad žmogaus elgesį reguliuoja socialinės normos. Jos įtakoja pasirinkimą, motyvaciją. Svarbu tirti žmonių tarpusavio santykius. Toks tyrimas sunkus. Norma deda pagrindus visuomenės vystymuisi. Jei mes atsakome į klausimą, kas lemia žmonių elgesį, tai galime atsakyti į daug kitų klausimų. Žmogaus elgesys reguliuojamas visur. Koks elgesio reguliavimo mechanizmas? Kas yra normų išeities taškas?
Hayekas – normų atsiradimo išeities taškas yra žinojimas. Kaip visos visuomenės žinojimas, kuris pasiskirstė tarp visuomenės ir reikalavimo, kad kiekvienas žmogus įneštų savo indėlį į visuomenės žinojimą. Negali būti taip, kad žmogus ar visuomenė viską žino. Toks žinojimo ribotumas lemia tai, kad dalijamasi žinojimu. Pvz., žmogus nežino visų fizikos dėsnių, bet vairuoja mašiną.
Froidas yra pasakęs, kad abstrakčias taisyklės formuojasi instinktyviai. Žmogus yra instinktyvus padaras ir žinojimas jam nesvarbus.
Kam reikalingos taisyklės, jei mes nežinome, bet elgiamės pagal instinktus. Tikslas – riboti netikėtumus.
Taisyklių esmė – informacija apie tai, ko nereikia daryti. Kada egzistuoja taisyklės, kiekvienas žmogus pats nusprendžia – jų laikysis, ar ne.
Froidas, Hiumas, Hayekas teigia, kad taisyklės – artikuliuotas žmogaus elgesio apibendrinimas apie nepageidaujamą elgesį.
Hiumas (už abstrakčias taisykles) – artikuliuotos taisyklės egzistuoja tik todėl, kad žmogaus protas pernelyg menkas visuomenėje sukurti ir išlaikyti sudėtingą tvarką visuomenėje.
Taisyklių atsiradimo pagrindas – visuomenės vystymasis. Visuomenė darydama klaidas, sukuria taisykles.
Svarbu išsiaiškinti, kurias taisykles žmogus pasirenka ir kaip.
Hayekas teigia, kad žmogus protingas tiek, kad jis pasirenka ne dėl to, ar jam tai naudinga ar na, bet dėl to, ar jam tai nesukels problemų.
Draudimų laikymasis padeda reguliuoti ateitį. Jei elgesys nutolsta nuo taisyklių, tai daro ateitį baugią.
Faktas – kokios taisyklės ir kokia visuomenės išvada apie tas taisykles bebūtų, ji vis tiek neatsako į visus klausimus. Kiek bebūtų žmonių, kaip jie besielgtų, neįmanoma numatyti žmonių elgesio. Todėl bet kokios taisyklės nepadeda išvengti netikėtumų, nebent padeda juos sumažinti (atsako į klausimą – kas bus, jei aš pasielgsiu taip).
Kyla klausimas, ar visos taisyklės vienodos visiems žmonėms? Pagal
Hayeką, taisyklės visuomenėje turi būti universalios – taikomos visiems lygiai ir vienodai. Visuomenėje yra bandymai kurti taisykles ir jas taikyti nevienodai. Tai reikalauja subjektyvių sprendimų. Tačiau subjektyvūs sprendimai mažina netikėtumų išvengiamumą – mažinama galimybė, kad taisyklės pasieks tikslą.
Kiekvienas žmogus turi požiūrį į taisykles. Kiekvienas žmogus darantis savo veiksmą, turi būti nuoseklus. Jis turi turėti gaires, kurios nurodytų, kaip elgsis kiti. Besikeičiančios aplinkybės čia taip pat turi savo vaidmenį. Taisyklių artikuliavimas ir bandymas nuspėti ateitį reikalauja elgesį derinti su kitais žmonėmis. Taisyklių apibendrinimas lemia tai, kad žmogus siekdamas įgauti daugiau žinojimo, stengiasi koordinuoti savo veiksmus. Kiekvienas žmogus yra besikeičiančioje aplinkoje, elgiasi instinktyviai, koordinuodamas savo elgesį su aplinkiniais. Atsiranda norma
– pirminė taisyklė.
Taisyklių atsiradimas yra sąlygotas to, kad žmogaus žinojimas yra ribotas (dėl to reikia artikuliuoti jau turimas žinias). Žmogus gyvena visuomenėje ir dėl besikeičiančių aplinkybių, dėl jų sudėtingumo jam sunku nuspėti, kurie veiksmai yra geriausi. Kiekvienas žmogus stengiasi atlikti veiksmus nuosekliai, idant galima būtų nuspėti, kaip elgsis kiti.
Nuspėjamumas kaip elgsis kiti ir sukuria tą sąrangą, kuri leidžia gyventi kartu. Visuomenės sandara leidžia atsirinkti aplinkybes, kurios svarbios žmogui, leidžia nuspėti, kaip elgsis kiti.
Ribotas fakto žinojimas lemia, kad žmogus privalo koordinuoti savo veiksmus. Jis paklūsta taisyklėms, vietoj to, kad jis bandytų kiekvieną atskirą atvejį, apie kurį žino kiekvienas atskiras žmogus, įvertinti, remdamasis ribotais faktais. Dėl to kalbame apie apibendrinimus. Žmogus remiasi arba savo faktais, t.y. daro taip, kaip jam atrodo, kad reikia daryti, arba artikuliuota (apibendrinta) patirtimi. Artikuliuota patirtis –
tai normos pagrindas. Remiamasi ir kitų patirtimi.
Teisės normos pagal apibendrinimą yra nuo pačių abstrakčiausių iki labai bendrų, išdėstytų, formalizuotų (pvz., žmogus, eidamas į bažnyčią, nusiima kepurę – tokia taisyklė neįtvirtinta niekur).
Kalbos institutas egzistuoja socialinėje plotmėje. Kaip ji atsirado? Gyvoji kalba vystosi daug greičiau nei profesoriai rašo knygas. Kalbos vystymuisi nėra prižiūrėtojų.
2. Teisės šakos
2.1 Civilinė teisė
Civilinės teisės sąvoka
Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių –
visuomeniniai santykiai.
Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis –
teisiniai santykiai.
Išskiriamos dvi teisės rūšys: pozityvioji teisė, prigimtinė teisė.
Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.
Prigimtinė teisė – tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.
Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.
Viešoji teisė: – nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;
– gina valstybės interesus;
– jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.
Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.
Privatinė teisė: – reglamentuoja privačių asmenų santykius;
– jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.
Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.
Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.
Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.
Civilinio teisinio reguliavimo dalykas.
Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė.
LR CK 1 str. sakoma, kad šis kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso. Įstatymų numatytais atvejais kodeksas taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su turtiniais).
Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai.
Civilinės teisės funkcijos ir uždaviniai.
Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeninių santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakose jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y.
reguliavimo funkcijai. Civilinės teisės paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams.
Pagal Civilinės teisės normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami Civilinės teisės institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas –
nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius.
Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus Civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas –
atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan.
Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl manoma, kad Civilinė teisė atlieka ir auklėjimo funkciją.
Pagrindinis Civilinės teisės uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.
Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti Civilinės teisės sampratos apibrėžimą:
Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.
2.2 Administracinė teisė
Administracinės teisės dalykas ir sąvoka.
Pagrindinė teisės paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius. Todėl teisės reguliavimo dalykas visada yra visuomeniniai santykiai.
Atsižvelgiant į šių santykių ypatumus bei jų reguliavimo metodą, teisė skaidoma į savarankiškas šakas. Norint apibrėžto administracinę teisę, reikia išryškinti jo reguliavimo dalyką.
Administratio (lot.) – valdyti, vadovauti. Administracinė teisė – valdymo teisė, teisės apie valdymą šaka. Išvada: administracinės teisės dalykas yra visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybinio valdymo procese.
Teisės teorijoje valstybinis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybės veiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis valdymas vadinamas vykdomąja veikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo institucijos (valstybės vykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis – organizuoti atstovaujamųjų organų priimtų aktų įgyvendinimą. Išvada: administracinės teisės dalykas –
visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybės organų vykdomojoje veikloje.
Administracinės teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto:
1. Valstybės valdymo organų veikloje (sudaro pagrindinę grupę);
2. Savivaldybės vykdomųjų institucijų veikloje;
3. Kitų valstybės organų (Seimo, teismų, prokuratūros) vidinėje veikloje.
Pvz., Seime – Seimo valdyba, vidinių vykdomųjų funkcijų institucija.
Administracinės teisės mokslas teoriniu požiūriu nagrinėja administracinės teisės normas ir teisinį visuomeninių santykių reguliavimo mechanizmą, remdamasis teoriniais apibrėžimais formuluoja bendras administracinės teisės sąvokas ir mokslo kategorijas, tiria valstybinio valdymo dėsningumus ir administracinių teisinių santykių tarpusavio ryšius, tiria administracinės teisės normų realizavimo praktiką ir valdymo organų funkcionavimo klausimus, rengia teisės normų raidos prognozes, teikia rekomendacijas tobulinti normas ir santykius, rengia kodifikavimo programas, normų aiškinimo teorinius pagrindus, padeda tobulinti valstybės valdymo mechanizmą.
Administracinės teisės mokslas vykdo 3 pagrindines funkcijas:
1. Teorinę funkciją – padeda plėtoti bendrąją valstybės ir teisės teoriją;
2. Taikomąją funkciją – rengia pasiūlymus tobulinti valdymo reguliavimą, sudaro sąlygas mokyti teisės dalykų – programos, vadovėliai;
3. Auklėjamąją funkciją – propaguoja teisines žinias, formuoja teisinę gyventojų sąmonę.
Tyrimai atliekami mokslo tiriamuosiuose institutuose, aukštosiose mokyklose. Yra ir praktinio pobūdžio institucijos. Yra ir mokslinio tyrimo metodai – sociologinis, istorinis, statistinis, lyginamasis ir t.t.
Administracinės teisės mokslas susijęs ir su kitomis teisės šakomis, valdymo mokslu – tiria socialines valdymo problemas ir pan.
Administracinės teisės mokslas svarbus ir organizuojant bei tobulinant valdymo mechanizmą.
Šaltiniai: konstitucija, Seimo, Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimai, prezidento dekretai ir t.t.
Administracinės teisės ir gretimų teisės šakų santykis
Administracinė teisė glaudžiausiai siejasi su konstitucine teise.
Konstitucinė teisė išreiškia visuomenės ir valstybės santvarką, valstybinės valdžios, aparato principus, santykius su savivaldos organais, pagrindines piliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį ir pan. Tai –
pagrindinė teisės šaka, nes jos svarbiausios normos yra ir kitų teisės šakų pagrindas, aukščiausios juridinės galios šaltinis. Konstitucinė teisė yra teisės sistemos rūšis, kuri yra pagrindas atsirasti ir vystytis kitoms teisės šakoms. Šiuos visuomeninius santykius reguliuoja ir konstitucinės teisės normos, ir administracinės teisės normos. Konstitucinė teisė nustato bendrus teisės subjektų pradmenis, jų veiklos principus, o administracinė teisė realizuoja juos detalizuodama, nustato konstitucinės teisės numatytų principų įgyvendinimo tvarką. Pvz., švietimo ir mokslo sistema – kaip įdiegti konstitucines nuostatas sprendžia Vyriausybė. Administracinės teisės nuostatoms artimos ir žemės ūkio, finansų teisės nuostatos. Dar:
žodžio, demonstracijų laisvė priklauso konstitucinei teisei, bet yra numatyta mitingų tvarka, reikalavimai – tai susiję su administracine teise.
Konstitucinės teisės normos reguliuoja atstovaujamosios valdžios funkcijų vykdymą, o administracinės teisės normos – vykdomųjų (valstybės valdymo)
organų funkcijas. Bet yra ir neteisingų dalykų, pvz., administraciniai teismai nagrinės bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių bei dėl rinkimų teisės pažeidimų – pastarasis dalykas priklauso prie konstitucinės, o ne administracinės teisės normų (rinkimų komisija – ne valdymo organas).
2.3 Baudžiamoji teisė
Baudžiamoji teisė – teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimus atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą. Baudžiamoji teisė skiriasi nuo kitų teisės šakų, nes:
1) nereguliuoja visuomeninių santykių, kuriais tenkinami žmonių poreikiai;
2) skirta saugoti vertybes;
3) paskirtis – uždraudžia tokias veikas, kurios daro žalą; pateikiamas išsamus draudžiamų veikų sąrašas;
4) nėra svarbi reguliuojamoji funkcija.
Objektyvioji pusė (jus poenale) – visuma įstatymo numatytų draudimų ar įsipareigojimų, išdėstytų teisės normose.
Subjektyvioji pusė (jus puniendi) – parodo, kokią teisę turi valstybė nubausti nusikaltėlius. Ji turi šią teisę, nes teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje.
Baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normomis nustatoma svarbių visuomenės gėrių, t.y. teisinių gėrių (baudžiamosios teisės dalykas), apsauga, o už padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis sankcijomis.
Baudžiamoji teisė gina tokias svarbias vertybes kaip gyvybė, orumas, nuosavybė, valstybės egzistavimo sąlygos ir t.t. Pasirenkant kokius gėrius reikia saugoti, pagrindu yra jų svarba visuomenėje ir jiems padarytos žalos pobūdis. Aptariant teisinių gėrių gynybą baudžiamosios teisės priemonėmis reikėtų pažymėti, kad:
1) šių gėrių gynyba yra galima, jeigu jų struktūra formalizuota, t.y. jie gali turėti formalizuotą loginę išraišką;
2) kriminalizuojant, turi būti atsižvelgta į tokių reiškinių paplitimą, teisėsaugos organų galimybes patraukti kaltus asmenis atsakomybėn, ir į kitus veiksnius.
Baudžiamųjų normų paskirtis – apsaugoti tam tikrus visuomeninius santykius, o tai apsaugai realizuoti jos turi nustatytas sankcijas (teisės pažeidėjui numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Baudžiamosios teisės normos realizuojamos naudojant imperatyvinį metodą: taikomos tiksliai laikantis normų reikalavimų ir naudojant valstybės prievartą.
Baudžiamojo teisinio santykio subjektai: vienoje pusėje fizinis, sulaukęs tam tikro amžiaus, asmuo, pakaltinamas ir padaręs pavojingą veiką, kitoje pusėje – valstybė, jai atstovauja teisingumo institucija.
Baudžiamoji teisė – materialioji, o baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė – formalioji. Pirma apibrėžia nusikalstamų veikų ratą ir bausmes už jų padarymą. Procesinė teisė nustato, kokia tvarka turi būti nusikaltusiam asmeniui inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta bausmė.
Kaltės įrodinėjimas turi būti atliktas taip, kad nebūtų pažeistos pagrindinės žmogaus teisės, kad galėtų įrodyti savo nekaltumą.
Bausmių vykdymo teisė – sprendžia kaip turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė, nustato tokią bausmių vykdymo tvarką, kad būtų pasiekti bausmės tikslai, taip pat sureguliuoja nuteistųjų teisinę padėtį, jų auklėjimo, mokymo, darbo klausimus.
Taigi baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja visus klausimus susijusius su padaryto nusikaltimo išsiaiškinimu, kaltojo asmens nubaudimu ir paskirtos bausmės realizavimu – tai kriminalinės teisės šakos.
Baudžiamosios teisės vieta valstybės teisės sistemoje: priešingai negu kitos teisės šakos nesukuria jokių prielaidų formuotis tarpusavio santykiams ir nereguliuoja pozityvių visuomeninių santykių. Pagrindinis uždavinys – užkristi kelią tokių santykių formavimuisi. Kaip kitos teisės šakos gina visuomeninius gėrius, bet kitokiomis priemonėmis. Baudžiamoji teisė susijusi su konstitucine, administracine teise bei su tarptautine teise, nes vis daugiau klausimų sprendžiami tarptautinėmis sutartimis. Taip pat baudžiamoji teisė susijusi su civiline bei finansine teise, bet šis ryšys yra daug silpnesnis.
Baudžiamosios teisės funkcijos – pagrindinės teisinio poveikio visuomeniniams santykiams kryptys:
1) bendroji prevencija, baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams apskritai. Tai priklauso nuo nusikaltimų išaiškinamumo bei atsakomybės neišvengiamumo;
2) represinė funkcija, pagal sankcijas suvaržomos žmogaus teisės (asmeniniai, turtiniai suvaržymai). Sankcijos rūšis priklauso nuo nusikaltimo pavojingumo ir asmens, kuris tokį nusikaltimą padarė. Taip pat yra galimybė nusikaltusį asmenį atleisti nuo atsakomybės, o atliekamą bausmę sumažinti;
3) informacinė funkcija, turi apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurie nėra linkę nusikalsti, bet tokius veiksmus gali padaryti dėl nežinojimo;
taip pat, kad baudžiamosios teisės priemonėmis galėtų pasinaudoti nukentėjęs nuo nusikaltimo padarymo asmuo;
4) individualioji prevencija (pataisomoji funkcija), bausmės turi sulaikyti nuo pakartotino nusižengimo, taikant baudžiamąjį įstatymą tikimasi, kad to asmens elgesys pasikeis. Dažnai tam turi įtakos bausmės griežtumas, bausmės atlikimo sąlygos, taip pat kaip padedama atlikus bausmę susirasti darbą, butą.
Baudžiamosios teisės normomis saugomi ne visi žmonių interesai, atsižvelgiant į jų specifiką dar vadinami teisiniais gėriais, o tik kai kurie. Baudžiamoji teisė saugo juos pasirinktinai, pagal svarbą visuomenėje ir jiems padarytos žalos pobūdį. Gina: gyvybę, orumą, lytinę laisvę, nuosavybę, valstybės santvarką ir kt.
2.4 Darbo teisė
Darbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius dirbant arba glaudžiai susijusius su darbu.
Darbo teisė reguliuoja santykius tarp žmonių, kurie realizuoja fizinius, protinius, intelektualinius sugebėjimus.
Darbo teisės šakos pagrindinis uždavinys – nustatyti tokias darbo jėgos panaudojimo sąlygas, kurios užtikrintų normalų socialinį darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimą, darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas.
Darbo teisė – teisės šaka, kuri reguliuoja siaurai suprantamus visuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitus visuomeninius santykius. Teisė domina ne santykis su procese dalyvaujančiu objektu, o santykis su kitais žmonėmis, dalyvaujančiais procese.
Darbo teisė yra teisės šaka, reguliuojanti visuomeninius darbo ir tarnybos santykius bei glaudžiai su jais susijusius, aptarnaujančius ir sudarančius jiems sąlygas normaliai funkcionuoti.
2.5 Ekologinė teisė
Pradžią davė gamtos išteklių naudojimo reguliavimas. Pirmu ištekliu buvo žemė – pagrindinis žmonių naudojimo objektas. Kiti ištekliai: miškas, vandenys ir pan. Susiformavo žemės teisė plačiąja prasme, į jos sudėtį įėjo normos, kurios reguliavo ir kitus išteklius. Vėliau iškilo būtinybė savarankiškai reguliuoti ir santykius dėl kitų išteklių naudojimo (miškų, žemės gelmių ir t.t.); išsiskyrė atitinkamos teisės šakos. Tapo būtina aplinkos apsaugos santykius reguliuoti savarankiškai (didėjo užterštumas).
Susiformavo aplinkos apsaugos teisė.
XX a. viduryje išryškėjo priešinga tendencija: tų santykių integracijos procesas, kuris buvo sąlygotas dėsningumų, vykstančių gamtoje.
Nutarta reguliuoti šiuos santykius remiantis vieningais principais –
ekologinė teisė. Visi ekologiniai reikalavimai sudaro sistemą. Vienų reikalavimų laikymasis sąlygoja būtinumą laikytis kitų reikalavimų. Visą gamtą apsaugoti galima tik laikantis visų ekologinių reikalavimų, vadinasi reikia vieningo teisinio reguliavimo.
Ekologinė teisė – tai kompleksinė teisės šaka, kurią sudaro visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kylančius užtikrinant racionalų gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą, jų atstatymą ir gausinimą, saugant ir gerinant gamtinę aplinką, siekiant užtikrinti ekologinius visuomenės poreikius.
Ekologinės teisės dalyką sudaro visuomeniniai ekologiniai santykiai, kuriais realizuojama visuomenės ir aplinkos sąveika.
Ekologinių santykių specifiką lemia jų objektas – aplinka, kaip sudėtinga ekologinė sistema. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius, gelmės, oras, vanduo, augalai, gyvūnai ir t.t) bei juos vienijančios natūralios ekosistemos. Ekologinių santykių specifiką nulemia siekimas išsaugoti aplinką kaip sistemą. Kiekvienoje valstybėje saugoma ne aplinka apskritai, bet tik tam tikra jos geografinė dalis, kurios atžvilgiu galioja valstybės jurisdikcija.
Ekologiniai teisiniai santykiai – t.y. valiniai ekologinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kylantys sąveikaujant visuomenei ir aplinkai.
Pagal poveikio aplinkai formas, visus ekologinius teisinius santykius skirstome į tam tiktas grupes:
1. gamtos išteklių naudojimo santykiai
2. santykiai, susiję su teršiančių medžiagų emisija į aplinką
3. aplinkos būklės atkūrimo santykiai
4. naudingųjų aplinkos savybių panaudojimo, nepaimant jų iš aplinkos, santykiai (aplinkos naudojimo poilsio, sveikatingumo reikmėms santykiai).
5. įvairių saugomų teritorijų steigimo santykiai, siekiant jas išsaugoti dėl ekologinės-kultūrinės vertės.
6. teritorijų planavimo ir ūkinės veiklos projektavimo santykiai –
santykiai atsirandantys reguliuojant žmonių įsikišimą
2.6 Finansinė teisė
Finansinės teisės dalykas ir samprata.
Finansų teisės dalyką sudaro visuomeniniai finansiniai santykiai, kurie atsiranda valstybei įgyvendinant finansinę veiklą. Jo požymiai:
– paskirstomasis pobūdis; per finansinius santykius paskirstomos nacionalinės pajamos tarp valstybės, ūkio subjektų ir gyventojų;
– finansinius santykius vienija vienas tikslas – siekiama gauti valstybės pajamas; reguliuojama valstybės finansinė politika ir sudaromos prielaidos valstybės funkcijų įgyvendinimui;
– organizacinis pobūdis; finansiniai santykiai atsiranda ir egzistuoja būtinai dalyvaujant valstybei, kuri organizuoja visą finansinę veiklą;
– ekonomiškai pagrįsti; atsiradimą sąlygoja valstybės poreikiai gauti pajamas, kurios sudaro valstybės veiklos finansinį pagrindą;
– piniginis pobūdis; per finansinius santykius surenkamos piniginės lėšos į valstybės fondus ir naudojamos valstybės reikmėms.
Finansų teisės dalykas – visuma finansinių santykių, atsirandančių valstybei kaupiant lėšas savo fonduose ir naudojant tokias lėšas savo funkcijų realizavimui. Pagal galiojimo (atsiradimo) sritis:
– lėšų kaupimo santykiai (mokesčių mokėjimo, rinkliavų);
– valstybinių lėšų paskirstymo (valstybinėms programoms; valstybės veiklos sritims);
– valstybės lėšų naudojimo;
– lėšų kaupimo ir naudojimo kontrolės (finansų kontrolė).
Finansų teisė – sistema teisės normų, kurios reguliuoja finansinius santykius, atsirandančius valstybei kaupiant ir naudojant savo finansinius išteklius. Įgyvendinant valstybės finansinę veiklą susidaro daug santykių, kurie sureguliuojami finansų teisės normomis.
Finansinės veiklos formos – kompetentingų institucijų veiklos išraiška. Pagal pobūdį skirstoma: 1) teisinės; 2) neteisinės. 1 – turinį sudaro kompetentingų institucijų veikla, susijusi su Finansų teisės normų sukūrimu ir tokių normų taikymu. Finansinių aktų ypatumas – jie ne tik sukuria Finansų teisės normas, bet ir nustato finansines užduotis konkrečiam subjektui. 2 – kompetentingų institucijų veiksmai, kurie nesukelia jokių teisinių pasekmių, tačiau sudaro sąlygas tokioms pasekmėms atsirasti.
Finansų teisė susijusi tik su pinigais, kurie yra valstybės nuosavybė.
2.7 Konstitucinė teisė
Konstitucinė teisė – yra pagrindinė teisės šaka, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su valstybinės valdžios įgyvendinimu, valstybės institucijų sudarymo principais, tvarka, nustato tarpusavio ryšį, apibrėžia konstitucines piliečių teises, laisves ir pareigas.
Tarybiniu laikotarpiu buvo Valstybinė teisė, atkūrus Nepriklausomybę
– Konstitucinė teisė.
Konstitucinės teisės šaltinis yra idėjos pradmenys. Pagrindinis teisės šaltinis yra Lietuvos respublikos Konstitucija 2.
Konstitucinė teisė laikoma išskirtine, pamatine teisės šaka, nacionalinės teisės sistemoje. Ji įtvirtina pagrindinius principus, kuriuos turi atitikti kitų teisės šakų normos.
Konstitucinė teisė reguliuoja visas svarbiausias visuomenės gyvenimo sritis
Sumanymą keisti ar papildyti LR Konstituciją turi teisę pateikti
Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300
tūkstančių rinkėjų.
Nepaprastosios padėties ir karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.
2 priimta 1992 m. spalio 25 d. tautos referendumu
2.8 Agrarinė teisė
Agrarinės teisės sąvoka. Santykis su kitomis teisės šakomis.
Tai kompleksinė specializuota teisės šaka, apjungianti žemės, civilinės, verslo, darbo, administracinės ir tarptautinės viešosios teisės normas, tikslu reguliuoti visuomeninius teisinius santykius žemės ūkio gamybinės veiklos srityje. Šios teisės šakos atsiradimą lėmė tai, kad žemės ūkiui reikia specifinės teisės šakos, reikalaujančios specialaus teisinio reguliavimo. Pradėjo kurtis žemės ūkio įmonės, kurioms reikėjo priimti specialius nuostatus, reguliuojančius tokių įmonių steigimą ir veiklą.
Agrarinė teisė pakeitė iki tol buvusią kolūkinę teisę.
Agrarinė teisė neturi savarankiškos vietos teisės sistemoje, nes ji remiasi daugelio kitų teisės šakų normomis. Dėl to ji ir yra kompleksinė.
Teisiniams santykiams reguliuoti agrarinė teisė pasitelkia administracinės, civilinės, darbo, finansų teisės normas. agrarinei teisei taikomi pagrindiniai šių teisės šakų nuostatai, jų pagrindu kuriamos agrarinės teisės normos. Agrarinė teisė kuriama atsižvelgiant į žemės ūkio gamybos specifiką, o, pvz., administracinė, darbo – į reguliuojamus visuomeninius santykius, todėl šių teisės šakų normos ne visada atspindi žemės ūkio ypatumus.
Kadangi agrarinė teisė yra kompleksinė teisės šaka, todėl nėra vieningo reguliavimo dalyko. Agrarinės teisės dalykas suvokiamas plačiąja ir siaurąja prasme. Siaurąja: žemės ūkio produkcijos gamybos santykiai, susiklostantys žemės ūkio įmonių veiklos procese, taip pat turtiniai, civiliniai, žemės naudojimo, darbo, mokestiniai santykiai. Plačiąja:
subsidijavimo ir kreditavimo santykiai, valstybės paramos santykiai, žemės ūkio produkcijos importo ir eksporto, ekologiniai, kaimo vietovių išsaugojimo nuo miestų plėtimo santykiai.
Agrarinės teisės santykių turinį sudaro subjektai ir objektai.
Subjektai:
* valst. institucijos;
* savivaldos inst.;
* komercinės ir nekomerc. organiz.;
* ūkininkai ir individualūs verslininkai.
Objektai:
* žemė (dvejopa prasme: kaip pagrindinis, formuojantis visą šakos specifiką objektas ar kaip derlingas dirvožemio sluoksnis);
* darbinė veikla su žeme;
* žemės ūkio produkcijos gamyba;
* finansinė veikla.
2.9 Tarptautinė teisė
Atsiradus visuomenei iškilo poreikis reglamentuoti visuomenės narių santykius, atsiradus valstybėms – valstybių santykius. Pirmasis asmuo
Džeramas Bentamas 3 XVIII a. pabaigoje pirmą kartą pavartojo terminą
Tarptautinė teisė. Iki to naudotas lotyniškas terminas jus gentium (tautų teisė). Po to – teisė tarp tautų.
Tarptautinės teisės dalykas – tarptautiniai santykiai. Jie išplaukia už vienos valstybės ribų. Tarptautinės teisės normos negali reglamentuoti santykių, kurie susiklosto valstybės viduje. Vienas iš pagr. principų:
nesikišimo į valstybės vidaus reikalus.
Tarptautinė teisė susideda iš a) sutartinių ir b) paprotinių normų.
Nacionalinės teisės sistema turi hierarchiją. Tai įstatymai (konstitucija, paprastieji), poįstatyminiai aktai.
Tarptautinės teisės subjektai: 1) valstybės, 2) organizacijos, 3)
tautos, siekiančios nepriklausomybės, 4) valstybinio pobūdžio vienetai
(Šventas sostas), 5) laisvieji miestai, 6) fiziniai asmenys (tik tam tikrose srityse: žmogaus teisės srityje, kai išnaudoti visi vidaus gynimo būdai).
Kiekvienas tarptautinės teisės subjektas turi turėti neatskiriamus požymius: teisnumą ir veiksnumą.
Teisnumas – galėjimas turėti teises ir pareigas.
Veiksnumas – galėjimas realizuoti savo vardu teises ir pareigas.
3 anglų filosofas
Teisnumo ir veiksnumo pasireiškimo būdai: (pagal Braunli)
1) galėjimas sudaryti tarptautines sutartis;
2) galėjimas būti tarptautinių organizacijų narėmis (valstybėms);
3) galėjimas būti tarptautinio teisminio proceso šalimi (pareikšti pretenziją ir dalyvauti kaip šalis byloje);
4) galėjimas atsakyti (būti tarptautinės teisinės atsakomybės subjektu).
Reiktų skirti 2 kategorijas: teisės subjektas ir teisinių santykių subjektas.
Teisinių santykių subjektas – tai asmuo, turintis konkrečias teises ir pareigas, o teisės subjektas išvis turi teises ir pareigas.
TAUTOS
Tauta tampa tarptautinės teisės subjektu, jeigu laikomasi šių sąlygų:
1) ta tauta siekia nepriklausomybės, valstybingumo;
2) tauta turi jai atstovaujančias institucijas, per kurias ji įgyvendina atitinkamas teises ir pareigas.
Kas sudaro tautos kaip tarptautinės teisės subjekto pagrindą? Tautos subjektiškumo pagrindą sudaro tautos suverenitetas. Jis leidžia tautai siekti nepriklausomybės, valstybingumo. Leidžia vystyti kalbą, kultūrą, papročius, propaguoti religiją, naudotis visais mineraliniais ir biologiniais resursais, kurie yra toje teritorijoje, kur gyvena tauta.
TAUTINĖS MAŽUMOS
Jos irgi tarptautinės teisės subjektai, nes tai apsprendžia konvencijos. Tautinės mažumos gali turėti politinę, kultūrinę tautos autonomiją.
Tautinės mažumos negali turėti politinio savarankiškumo.
TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS
Tai išvestiniai subjektai. Jų kaip subjektų pagrindą nustato valstybės, ir tai daro tarptautinės sutarties pagalba, nurodydamos atitinkamas veiklos kryptis, struktūrą, teises ir pareigas.
Nežiūrint to, kad tarptautinių organizacijų vaidmuo stiprėja, jos vis vien antraeiliai išvestiniai subjektai.
LAISVIEJI MIESTAI
Tai savotiški subjektai, nes miestas turi priklausyti valstybei.
Tačiau atskirų miestų padėtis istoriškai gali būti neaiški (pvz., Berlynas,
Vatikanas, Gdanskas, Klaipėda, Maltos ordinas). Šie miestai tarptautinės teisės subjektais tampa dėl tarptautinės sutarties.
INDIVIDAI
Lietuva, pasirašiusi Žmogaus teisių apsaugos konvenciją, piliečiai įgyjo teisę kreiptis į Tarptautinį žmogaus teisių teismą. Be to, diplomatinė konsulinė teisė atskiroms kategorijoms asmenų nustato tam tikras privilegijas. Be to, asmuo gali būti tarptautinės atsakomybės subjektu (Niurnbergo ir Japonijos kariniai tribunolai).
Valstybės kaip pagrindiniai tarptautinės teisės subjektai.
Valstybės – pagrindiniai tarptautinės teisės subjektai dėl kelių priežasčių: pasaulis organizuotas valstybių egzistencijos pagrindu.
Esminiai pokyčiai pasaulyje galimi tiek pozityvių, tiek negatyvių valstybių veiksmų dėka. Tarptautinės teisės normas kuria valstybės.
Teisės teorijoje pateikiami valstybės požymiai. Pirmą kartą valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto požymiai buvo nustatyti 1933 metais
Montevidejo konvencijoje. Tai regioninė konvencija. Ją pasirašė JAV bei
Lotynų Amerikos valstybės. 1 straipsnyje nurodomi šie valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto požymiai:
1) nuolatiniai gyventojai;
2) apibrėžta teritorija;
3) vyriausybė;
4) galėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis.
Tarptautinės teisės literatūroje minimi ir kiti valstybingumo kriterijai:
a) civilizacijos lygis;
b) demokratijos laipsnis;
c) valstybės funkcijų turėjimas;
d) pasiruošimas laikytis tarptautinės teisės normų.
Būtent dėl šių požymių labiausiai ginčijamasi. Remiantis Montevidejo konvencija reikia nagrinėti tuos 4 valstybės požymius.
IŠVADOS
Teisės funkcijos – vaidmuo, kurį atlieka teisė arba tam tikras teisės institutas, ir konkrečios subjektų elgesio teisinio reguliavimo kyptys.
Kadangi teisė glaudžiai susijusi su valstybe, tai teisės funkcijos sutampa su valstybinės valdžios funkcijomis. Valstybės veikla vykdoma teisinėmis formomis, remiantis teisės aktais, kurie nustato šios veiklos turinį bei pobūdį.
Teisės funkcija reiškia tam tikrą veiklos kryptį, arba teisės socialinės paskirtį, arba ir viena, ir kita. Pagal pozityvistinę koncepciją
– poveikio kryptis, pagal liberaliąją – socialinė teisės paskirtis, pagal šiuolaikinę – ir viena, ir kita.
Šiuo pagrindu galima būtų išskirti ekonominę, ekologinę, socialinę ir kitas funkcijas, kurios identiškos valstybės funkcijoms. Pagal valstybinės valdžios subjektus funkcijos gali būti įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisminė.
Teisės funkcijos klasifikuojamos pagal:
Teisės sistemą arba šakas (bendrosios, tarpšakinės, šakinės, institutų, teisės normos)
Poveikio žmonių elgesiui būdus, realizavimo formą (reguliacinė (dinaminė arba statinė), apsauginė).
Kuo mažiau demokratiškesnė visuomenė, tuo labiau dominuoja apsauginė, kuo demokratiškesnė – tuo labiau reguliacinė.
Teisės funkcijos gali būti klasifikuojamos pagal tai, kokius pagrindinius uždavinius sprendžia:
1. Kryptys, kurios išreiškia teisės kaip visuomeninių santykių reguliatoriaus specifiką, jos teisinę reikšmę šiems santykiams.
Svarbiausias uždavinys – visuomeninių santykių sureguliavimas, jų įtvirtinimas. Socialinis teisingumas bei laisvė – uždavinys sprendžiamas reguliacinės funkcijos pagalba. Reguliacinė funkcija – tokia teisinio poveikio kyptis, kuriama siekiama garantuoti visuomeninių santykių organizaciją, jų funkcionavimą ir vystymąsi. Reguliacinė funkcija susijusi su su šeimos, turtiniais, finansiniais ir kitais santykiais. Ji pasireiškia: 1) santykių įtvirtinimu teisės norminiuose aktuose. Tai reiškia, kad teisės normos suteikia privalomą teisinę formą tiems santykiams, kurie yra normalaus visuomenės funkcionavimo pagrindas.
Valstybės organų sudarymo tvarka, kompetencija, piliečių teisės, laisvės bei pareigos ir kt.; 2) teisė garantuoja visuomeninių santykių organizavimą, tobulėjimą bei vystymąsi. Toks teisės poveikis pasireiškia visuomeninių santykių ekonominėje, socialinėje sferose reguliavimu. Šio reguliavimo pasekoje nustatoma geriausia visuomeninių santykių tvarka, atitinkanti valstybės gyventojų interesus. Teisė įtvirtina esamų santykių pakeitimo, tobulinimo galimybę, naujų santykių kūrimą (pvz., kai teisės normose įtvirtinamos naujos nuosavybės formos).
2. Apsaugos funkcija – tokia teisinio poveikio kryptis, kuri skirta apsaugoti, visuomeninius santykius nuo veiklos, neatitinkančios teisės reikalavimų. Ši funkcija pasireiškia: 1) nustatant draudimus atlikti tam tikras veikas; 2) nustatant teisės sankcijas už nustatytų veikų atlikimą;
3) teisės sankcijų asmenims, padariusiems teisės pažeidimus, taikymas.
Apsauginė funkcija dažniausiai turi statikos elementų. Reguliacinė funkcija gali būti: reguliacinė dinaminė arba reguliacinė statinė.
Reguliacinė dinaminė reiškia, kad nustatomos gyvenimo aplinkybės, kurios sąlygoja vienų ar kitų teisinių pasekmių atsiradimą. Jos pagrindas –
teisės normos, kurios teisinių priemonių pagalba dalyvauja socialiniuose procesuose. Subjektai turi galimybę maninpuliuoti savo teisėmis ir pareigomis.
Reguliacinė statinė įtvirtina tam tikrus statusus visuomenėje. Jos pagalba soiekiama garantuoti socialinių teisinių vertybių stabilumą (valstybės formos įtvirtinimas, politinės sistemos principų įtvirtinimas).
Šių funkcijų išskyrimas yra daugiau teorinis, nes praktiškai apsauginė funkcija, kaip ir regulaicinė funkcija, realizuoja teisės socialinę paskirtį, t.y. sureguliuoti visuomeninius santykius ir garantuoti jų stabilumą ir nepriklausomybę nuo išorinio neigiamo poveikio. Per apsauginę funkciją teisė tam tikru būdu apsaugo ir gina socialines vertybes, nurodydama asmenims ir organizacijoms jų interesų realizavimo teisėtus ir tikslingiausius kelius.
Teisinis poveikis – tai terminas, apibrėžiantis teisės poveikio visuomeniniams santykiams formas ir būdus, t.y. teisės principų realizavimas, draudimų nustatymas, nustatymas normų, reglamentuojančių visuomenės gyvenimą, valstybės institucijų veiklą, visuomeninių organizacijų veiklą. Teisinis poveikis apima ir teisinį reguliavimą –
teisinių santykių sutvarkymą teisės normų pagalba.
Teisės vaidmuo – teisės reikšmė valstybės ir visuomenės gyvenime, atsižvelgiant į teisės funkcijas.
Teisės uždavinys – politinė, socialinė, ekonominė problema, kurią turi išspręsti teisė. Uždavinys nurodo nuolatinį arba laikiną, artimiausią ar galutinį tikslą, kurį turi pasiekti teisė. Nė vienas uždavinys negali būti išspręstas, nerealizavus teisės funkcijų. Uždaviniai netiesiogiai apsprendžia funkcijų egzistavimą.
Teisės funkcionavimas – teisės veikla socialinėje sistemoje. Tai veikla einamuoju momentu. Tuo tarpu teisės funkcija atspindi tiek dabartį, tiek ateitį. Teisės funkcionavimas – teisės funkcijų realizavimas, įgyvendinimas visuomeniniuose santykiuse.
Teisės funkcijos yra realizuojamos tokiomis informomis:
Informacine (išaiškinimas adresatams)
Orientacine (tam tikrų teisinių nuostatų formavimas)
Teisine (teisinių priemonių taikymas=teisinio reguliavimo mechanizmas)
Reformuojant teisės sistemą Lietuvoje buvo padaryta klaidų, todėl daugelio žmonių požiūris į teisę šiuo metu yra neigiamas ir dėl to nesilaikoma teisinių normų. Dabartinis vaizdas tikriausiai būtų kitoks, jei
Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje būtų pasirinkta moderni teisės sistema ar bent jau žymiai pakeista paveldėta klasės valios išraiškos teisės samprata. Teisę Lietuvoje būtų galima suvokti kitaip – kaip susiformavusių tautoje, valstybės sankcionuotų ar būtinų valstybei funkcionuoti visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių visuma, kurios funkcionuotų pritariant daugumai šalies gyventojų ir būtų garantuotos valstybės sankcijomis.
LITERATŪRA
1. Rūta Bakševičienė. Teisė – kas tai? Kelios teisės sampratos // Teisė. –
1996. T30.
2. Herbert L.A.Hart. Teisės samprata. – V.: Pradai, 1997.
3. Petras Leonas. Teisės enciklopedijos paskaitos. – V.: Pozicija, 1995.
4. S. Katuoka. Valstybės ir teisės pagrindinės kategorijos. V., 1997.
5. A. Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.
1998. Nr. 1.
6. Valstybės ir teisės teorija. Red. S. Vansevičius. V., 1989.
7. В.С. Нерсесянц. Философия права. M., 1997.
8. С.А. Комаров. Теория государства и права. M., 1998.
[1] С.А. Комаров. Общая теория государства и права. М., 1998.