Teisės sampratų įvairovė

Vadovas: doc. A.Šenavičius
Atliko: Valerijus Paulauskas

KAUNAS 2003

ĮVADAS

Norint nagrinėti teisės mokslą, kaip ir kiekvieną mokslą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką mes nagrinėsime, kadangi pastangos perprasti objektą, kurio reikšmė nežinoma, yra bevaisės ir betikslės.

Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas “Teisės enciklopedijos paskaitose” mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin protingą asmenį Epimetėą, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais kovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėas davęs aštrius nagus, kitai – didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę dovanų ir jis apdovanojęs žmogų visuomenės innstinktu. Dėl šios priežasties žmogus – tai nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai. Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai suprantamas bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės negali gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.

Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo teisė skiriasi nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo teisinė pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas yra normos ir kokiu mastu teisę sudaro noormos? Daugelio mokslininkų darbų pagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuos klausimus. Buvo stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi nors nemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti – apibrėžti ribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja po

osakis “Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti”. Taigi, nors teisininkai ir puikiai išmano teisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių, kurių jie iki galo nesupranta.

Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškina žodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomis sąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai nors grupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jį atskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, “dramblys yra keturkojis gyvūnas, turintis dideles iltis, straublį ir uodegą”. Šis apibrėžimo būdas yra pats paprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Ar apibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamas daiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus. Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadangi nėėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šia kategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos samprata taip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo dar yra ir nemažai kitų, tačiau trys pagrindinės problemos, slypinčios klausime “kas yra teisė?” reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labai skirtingos.

Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų, formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų, visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgą laiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į

teisę, kaip į sustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinis reiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, jo emocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar nesuprantantys žodžių valstybė, įstatymas, teisė, suvokia, kas yra teisinga ir kas ne, kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumai draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisės mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisės sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.

Teisės samprata

Teisės sąvoką apibrėžti stengiasi nemažai mokslininkų, tačiau galutinės nuomonės kol kas neprieinama. Tačiau jei yra “teisės” sąvoka, tai turi būti ir jos turinys, kurį reikėtų išnagrinėti norint geriau suprasti pačią savoką.

Protaujantis žmogus gyvenime visada veikia turėdamas tikslą ir jo siekdamas. Veikdamas savo tikslo link žmogus laikosi tam tikrų taisyklių, kurios vadinamos normomis. Pagal tikslus normos yra labai skirtingos, tačiau pagrinde jos skiriamos į dvi grupes: techninės normos (taisyklės) ir etinės normos.

Techninė norma yra tokia taisyklė, kuri nusako, kaip siekti tikslo, kad jį pasiekti kuo efektyviau bei sulaukti geriausių rezultatų. Kiekvienas darbas, kurį atlieka žmogus, yra apibrėžtas techninėmis normomis, kurios pasako žmogui, kaip jam geriausiai atlikti tą darbą. Kadangi žmogaus darbų (ir tikslų) yra be galo daug, todėl ir techninių normų yra labai daug.

Tačiau siekdamas savo asmeninių tikslų žmogus su

usiduria su tokia problema, kaip tikslų prieštaravimas kitiems tikslams, kadangi vieno žmogaus tikslo siekimas trukdo kitam žmogui siekti savo tikslo. Pavyzdžiui ta pačia prekybos vieta nori naudotis du prekeiviai, tačiau abu joje tilpti negali, todėl kažkuris vienas iš jų savo tikslo pasiekti negali dėl kito prekeivio tikslo įvykdymo.

Atsiranda žmonių poreikis derinti tikslus, kadangi nors jie pagal Hobbesą yra vienas kitam priešai, tačiau jie taip pat yra vienos visuomenės nariai. Iš to, kaip visuomenėje išsprendžiamas skirtingų tikslų susidūrimas galime spręsti apie žmonių veikimo papročius. Taisyklės, kurios nustato žmonių gyvenimo įvairių tikslų santykius, yra vadinamos etikos normomis (taisyklės).

Technikos normos yra žmogaus veikimo taisyklės atskiriems tikslams vykdyti, o etikos normos yra taisyklės, kurios padeda suderinti skirtingus žmonių tikslus. Šios skirtingos taisyklės nepakeičia vienos kitų, jos tik papildo viena kitą. Etikos normos riboja žmonių veiksmus vykdant technikos normas. Technikos normos kinta keičiantis atliekamam darbui, o tuo tarpu etikos normos visada galioja tos pačios. Etikos normos skiriasi įvairiais laikais ir įvairiose vietose, tačiau tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje to paties žmogaus veiklai galioja nekintančios etikos normos.

Technikos normas žmogus gali vykdyti, tačiau gali ir nevykdyti. Nesilaikydamas darbo atlikimo taisyklių žmogus paprasčiausiai blogai atliks darbą ir pakenks sau pačiam. Etikos normos, kurios suderina įvairių žm

monių tikslų siekimus, yra privalomos. Jos privalomos dėl paprastos priežasties: jei žmonės jų nesilaikys, tai trukdys ne tik savo, bet ir savo kaimynų darbus, trukdys svetimiems tikslams. Visuomenė, kurios pagrindu ir kuriamos etinės normos, pasmerks poelgį, prieštaraujantį toms normoms, o jų nevykdytojas turės savo poelgių padarinius atitaisyti. Etikos normas reikalauja vykdyti visuomenė, kurios nariais yra žmonės, todėl jos ir privalomos kiekvienam konkrečios visuomenės nariui.

Technikos normos yra objektyvios – gamtos reiškiniai vyksta pagal tam tikrus dėsnius, kuriems žmogus technikos atžvilgiu negali paprieštarauti. O etikos normų turinys dažniausiai yra subjektyvus: vienoks ar kitoks normos nevykdymas priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, tikybinių pažiūrų, tautybės ir panašiai.

Akivaizdu, jog teisė priklauso etikos normoms, tačiau kas yra teisė, jos turinys, dar nežinome. Norint nustatyti reiškinių sąvoką reikia nurodyti bendrą visiems tos rūšies reiškiniams požymį ir požymį, skiriantį tos rūšies reiškinius nuo kitų reiškinių.

Teisės, kaip tautos kultūros, samprata

Ši samprata grindžiama žmogaus socialumo ir jo kultūros polinkiu. Kaip žinoma, jau nuo senovės žmonės gyveno tam tikromis grupėmis. Tai galima paaiškinti įvairiai: psichikos ypatybėmis, darbo pasidalijimo galimybėmis, kovos dėl buvo buvimu. Šie aiškinimai turi vieną bendrą bruožą – gyvenant kartu su kitais individais žmogaus protas tobulėja. Žmonėms bendraujant tarpusavyje, kas yra neišvengiama gyvenant grupėse, socialiniam gyvenimui reikšmės įgyja žmogaus protas ir jo sielos gabumai.

Naujaisiais amžiais (XVII a.) pažiūros, kad žmogus be visuomenės negali egzistuoti pirmasis ėmė laikytis olandų filosofas Hugo Grotius. Jis teigė, jog žmogus yra visuomenės dalis (homo socius), turi palinkimą į gyvenimą visuomenėje (appetitus societatis) ir nori gyventi su panašiais į save asmenimis.

Tačiau yra ir kita žmogaus prigimties teorija, kuri, kaip ir reikia tikėtis, visiškai priešinga pirmąjai. Anglų filosofas Hobbes tvirtina, kad žmogus žmogui yra mirtinas priešas – vilkas (homus homini lupus est). Hobbeso manymu, kiekvienas žmogus yra pasirengęs ir priverstas kovoti su kitais žmonėmis dėl savo išlikimo.

Nepaisant, kad abi šios teorijos teigia prieštaraujančius vieną kitam dalykus, jos abi yra teisingos ir turi pagrindą žmonių gyvenimo reiškiniuose. Kiekvienas žmogus stengiasi kuo ilgiau išgyventi ir todėl daro viską, kas padeda apsaugoti jo gyvybę ir vengia tų dalykų, kurie sukeltų jai pavojų. Žmonės konkuruoja tarpusavyje, kadangi norėdamas gyventi geriau vienas žmogus turi priversti kitą žmogų gyventi blogiau.

Pavyzdžiui, du pirkliai, prekiaujantys tomis pačiomis prekėmis, tiesiogiai konkuruoja tarpusavyje ir, jei galėtų, imtųsi bet kokių priemonių konkurentui pašalinti, sutrumpinti jo gyvenimą tam, kad prailginti savąjį. Taip pat yra ir su dviem darbininkais, kokuruojančiais dėl laisvos darbo vietos. Tačiau šiems darbininkams susijungus į profesinę sąjungą – sudarius mažą atskirą visuomenę, kurios dalimis jie yra, jų prieštaravimai dingsta ir jie stengiasi palaikyti vienas kitą.

Taigi iš pateiktų pavyzdžių matome, kad ir H.Grotiuso ir Hobbeso teorijos yra suderinamos realiame žmonių gyvenime. Kiekvienoje žmonių grupėje yra ir savitarpio santaikos (vieningos visuomenės) ir neapykatos pradmenų. Atskiro žmogaus elgesys visuomenėje didele dalimi priklauso nuo to, kaip jis auklėjamas, kokių pradų tobulėjimas skatinamas, o kokių – slopinamas. Jeigu žmogus bus tiklingai auklėjamas norint sustiptinti jo neapykantos visuomenei ir atsiribojimo jausmą, tai taps įmanomu dalyku. Jei bus lavinamas santaikos jausmas, žmogus jausis ir laikys save visuomenės dalimi.

Situacija, kai asmuo arba nori būti visuomenės dalimi arba nori būti atsiskyręs nuo “pilkos masės”, priklauso nuo to, kokie yra žmonių santykiai toje konkrečioje visuomenėje. Visuomenės santykių pobūdis priklauso nuo toje visuomenėje veikiančios teisės. Vadinasi, norint nagrinėti visuomenės problemas, pirmiausia reikia gerai žinoti toje visuomenėje veikiančią teisę, bei suprasti teisės sąvoką apskritai.

Žmonėms bendraujant atsiranda tam tikri požymiai, būdingi tik mąstančioms būtybėms: sugebėjimas spręsti naujas užduotis, kultūrinis prisitaikymas, žinių perdavimas, gebėjimas sukurti universalius simbolius, kuriais užkoduotą informaciją suprastų bet kuris, žinantis tų simbolių reikšmę. Sugebėjimas bendrauti universaliais simboliais laikomas pagrindine žmonių savybe.

Simboliai skirstomi į referentinius – žyminčius tam tikrus daiktus (lova, dėžė, medis) ir ekspresinius – sukeliančius platesnes asociacijas (teisingumas, meilė). Žmonių gyvenimui itin didelę įtaką turi ekspresiniai simboliai, turintys perkeltinę prasmę. Svarbiausi ekspresiniai simboliai – kultūros vertybės – žymintys tam tikros žmonių visuomenės idealus, susidariusius kaupiant ir perduodant patyrimą. Bendros kultūros vertybės išreiškiamos normomis, kuriomis turi vadovautis visuomenei priklausantis žmogus. Norma – elgesio taisyklė, kurios turi laikytis gerbiantis kultūros vertybes žmogus.

Teisė, kaip tautos kultūra – tai tautos vertybė, išreiškiama normomis. Teisė nėra ir negali būti kokio nors valdovo asmeninės valios išraiška, kadangi ji gimsta ir vystosi tautoje kartu su pačia tauta. Tautos teisės negalima pažinti nepažįstant pačios tautos požiūrių, politikos ir kalbos. Pasaulyje yra daug tautų, turinčių savo kalbas, todėl yra ir tiek daug teisės sistemų. Užrašyta teisė parodo tautos kultūros atvaizdą duotuoju laiko momentu, tačiau skaitant užrašytas teisės normas toji tauta jau bus toli pažengusi į priekį, kaip ir jos teisė. Tokia teisė siejasi nebe su tauta, o tik su valstybės valdžia.

Šiais teiginiais buvo bandoma pasipriešinti XVIII–XIX amžiais paplitusiai teisės kodifikacijos (sugrupavimo ir užrašymo) praktikai. Kodifikacija suteikia teisei formalią struktūrą, teisė tampa įstatymu, priklausančiu nuo įstatymų leidėjo valios.

Tačiau susitemintos teisės patogumas skatino kodifikaciją ir teisės atitrūkimą nuo visuomenės. Kodifikuotą teisę atpažinti labai paprasta – tam nereikia nei susipažinti su tautos kultūra, tradicijomis, nei išmokti jos kalbą. Jei tam tikros normos buvo išleistos specialia tvarka ir valstybės pripažintos taisyklėmis, už kurių pažeidimą numatomos sankcijos, galima tvirtai teigti, jog tai teisės norma. Žinias apie teisę turi teisininkai, o kiti valstybės gyventojai žino tik tai, kad tokia teisė yra bei keletą jos pagrindinių normų.

Išvadą, kad plačiai paplitusi teisės samprata yra menkai susijusi su realiu žmonių gyvenimu, pateikia E.Erlichas “Teisės sociologijos pagrinduose”. Pasak jo, egzistuoja spontaniška, nepriklausanti nuo oficialiosios teisės visuomenės socialinė tvarka, susidaranti žmonėms derinant savo individualią ir kolektyvinę veiklą. Visuomenėje kyla konfliktų, tačiau dauguma jų likviduojami nenaudojant oficialiosios teisės normų. Dauguma piliečių, spręsdami iškilusį konfliktą, paprasčiausiai pasirenka teisingą sprendimą, kadangi kodifikuotos, nuo realaus gyvenimo atitrūkusios teisės normos dažniausiai netinka tikroms situacijoms.

Mintį, jog teisė – į kasdieninį žmonių gyvenimą įsiskverbęs reiškinys, neatskiriamas nuo papročių, tradicijų, politikos palaiko įvairios teisės teorijos. Daugelyje teisės formų pabrėžiama, kad neįmanoma sukurti universalius standartus, tinkančius visiems gyvenimo atvejams, kuriais remiantis vienas nuostatas būtų galima pavadinti blogomis, o kitas – geromis. Kiekvieną tautą ir jos kultūrą reikia vertinti atskirai taikant savitus kriterijus, atsižvelgiant į jos raidos istoriją. Teisė tai nėra įstatymai, tai yra realus žmogiškas reiškinys. Suprantant teisę, kaip tautos kultūrą, galima laikyti ją veikiančia efektyviai, jei ji atitinka dabartinius visuomenės įpročius, tradicijas, požiūrį.

Teisės, kaip “lašo jūroje”, samprata

Teisės – lašo jūroje (teisinio pliuralizmo) samprata taip pat neigia dominuojantį valstybės teisės vaidmenį. Šiai teorijai pagrindus padėjo prof. L.Petražickis ir P.Gurvičius. Jie teigė, jog žmonių santykiai yra grindžiami daugeliu taisyklių: sportinių žaidimų, draugų tarpusavio santykių ir kitomis. Kiekvienoje visuomenėje, kuri save gali vadinti visuomene, yra randama teisės sistemų. Teisinis pliuralizmas skelbia, kad toje pačioje teritorijoje (visuomenėje) gali egzistuoti keletas teisės sistemų. Žmogaus poelgiams tiesioginės įtakos turi tiek teisės sistemų, nuo kiek jis jaučiasi priklausomas. Pavyzdžiui, atvykęs į kitą šalį žmogus tampa priklausomas nuo jos teisinės sistemos, tačiau taip pat yra priklausomas nuo savo šalies teisinių normų, moralinių, religinių normų.

Teisės – “lašo jūroje” samprata skatina susimąstyti apie teisinio reguliavimo ribas. Ar verta ir iki kokio lygio valstybės teisei kištis visuomenės narių asmeninius gyvenimus? Galbūt teisė tuo efektyvesnė, kuo labiau ji pasitiki kitomis normų sistemomis, reguliuojančiomis žmonių tarpusavio santykius, reguliavimo tikslais ir metodais neprieštaraujančiais valstybės gerovei, taikiam valstybės ir visuomenės sambūviui.

Teisės, kaip religijos, samprata

Šioje sampratoje akcentuojamas teisės ir vienos iš visuomeninių normų sistemos – religijos, santykis. Šiuolaikinėje visuomenėje religija yra labai asmeniškas dalykas – jei nori tiki, jei nenori, netiki. Pažvelgus iš šalies susidaro įspūdis, jog religija yra kažkur šalia visuomenės gyvenimo, juolab, kad daugelis teisės sistemų į religiją tiesiogiai neatsižvelgia.

Atskiram visuomenės individui religija gali būti reikšminga kaip asmeninis patyrimas, ekstaziškas nežinomos kilmės jausmas, kurį lydi nepaprasto netikrumo jausmas. Visuomenė stengiasi riboti kulminacinius išgyvenimus nukreipdama juos į tam specialiai skirtas aplinkas: bažnyčias, cerkves, klubus ir pan. Tokiose aplinkose susidaro religinės bendruomenės, atliekamos religinės apeigos. Religija tampa atsaku į esminius egzistencijos klausimus.

Religija ir teisė egzistuoja nukreipdama religinius išgyvenimus, ribodama religinių aplinkų veiklą, tačiau šių dviejų reiškinių santykis turi ir kitą pobūdį – vadinamąją pilietinę religiją. Politinių institucijų kuriami “šventi” dokumentai (kaip, pavyzdžiui, konstitucijos), tam tikrų valstybės piliečių išaukštinimas – pagrindiniai “pilietinės” religijos požymiai. Ji įsitvirtina tuomet, kai valstybinės institucijos pradeda kurti šventumą. Jis gali būti kuriamas esamai padėčiai garbinti arba skatinti socialines permainas. Sumaniai panaudota tikroji religija tampa pilietinės religijos pagrindu. Teisė taip pat gali tapti pilietinės religijos pagrindu. Tokį teisės virsmą lemia kai kurie teisinių bei religinių struktūrų panašumai. Religiją sudaro ideologija, psichologija, veiksmai, organizacijos ir normos. Panaši teisės struktūra dar labiau sustiprina įspūdį, jog teisė – tai tam tikra religija. Dar ir dabar yra valstybių, kurių teisinę sistemą galima laikyti religine-teisine.

Senosios žydų teisės, viduramžių kanonų teisės normos buvo ypatingos tuo, kad jų vykdymas garantuojamas valstybės prievarta, nors pačios normos yra religinio pobūdžio, ir tuo, kad jos sutapatina, kas yra nuodėminga su tuo, kas yra nusikalstama. Kitaip sakant nuodėminga veikla yra nusikalstama veikla ir turi būti baudžiama valstybės turimomis priemonėmis. Gyvos religinės teisės pavyzdys – musulmonų teisė, kur visuomenės narių elgesį reglamentuoja nacionalinė religija, kuri yra privaloma kiekvienam esančiam tos šalies teritorijoje. Kiekvienas musulmonas dėl savo kasdieninių veiksmų yra atsakingas prieš dievą. Religinės-teisinės normos reglamentuoja kulto veiksmus ir žmogaus religines pareigas. Musulmonų teisės normos reglamentuoja visą žmogaus asmeninį gyvenimą, bausmes už jų nesilaikymą, civilinius-teisinius santykius ir dar daugiau individo veiklos sferų. Teisinių normų vykdymą užtikrina ne tik valstybės sankcijos, bet ir religinio poveikio priemonės. Normų pažeidėjas – tai nusidėjėlis, kurį nubaus Alachas, o jo atstovai bei valstybė tik įvykdys dievo valią.

Nepaisant gausybės archaiškų formų, islamo šalyse asmenines teises, šeimos santykius, paveldėjimą, dovanojimą ir kitus veiksmus reguliuoja šariato normos. Daugelyje islamo šalių galioja šariato baudžiamoji teisė. Pagrindinė tokios teisės egzisavimo priežastis yra tai, kad musulmonų teisė suteikia žmonėms bendruomėnės pojūtį. Žmonės religinius idealus įgyvendina kasdienybėje, kartu sureikšmindami monotonišką egzistavimą. Kitose pasaulio valstybėse bendruomenė arba prarado savo reikšmę – visuomenė tapo “individualistų klubu” arba arba ją pakeitė kitokio tapatumo idėjos. Teisė – “pilietinė” religija pakeitė religinę teisę. Ji pakilo virš religijos.

Teisės, kaip “pilietinės” religijos normos pačią religiją laiko saugotinu visuomenės idealu ir ima ją globoti, tačiau religinė laisvė negali būti absoliuti. Tačiau ribojama ne įsitikinimų, o tiktai veiksmų laisvė. Religinės laisvės ribų reglamentavimas leidžia žmogui pasirinkti religiją tik tada, kai jis sulaukia tam tikro amžiaus, pasiekia brandą. Tačiau religiniai įsitikinimai neatleidžia nuo įstatymų laikymosi, religinių įsitikinimų negalima skleisti tarp vaikų, jei to nenori vaikų tėvai arba globėjai. Taip pat negalima organizuoti religinių mokymų, jei jie prieštarauja įstatymui. Religinės laisvės ribojimas laikomas būtina valstybės gyvavimo sąlyga.

Teisės, kaip nepasiekiamos idėjos, samprata

Teisės, kaip religijos, samprata artima teisės – nepasiekiamos idėjos sampratai. Ir vienoje ir kitoje teisės pobūdis – idealistinis, pirmuoju atveju teisė saugo visuomenės idealus, antruoju teisė pati yra amžinai siektinas idealas. Veikiančiajai teisei priešpastatoma idealioji teisė, nes ji pasiekiama žmogaus prigimtyje esančiu sugebėjimu kritikuoti ir siekti teisingumo idealo.

Dar senovės Graikijoje buvo skiriami dalykai, laikomi teisingais dėl įstatymų reikalavimo ir dalykai laikomi teisingais iš prigimties. Idealioji nerašytoji teisė graikams buvo aukštesnė už oficialiai veikiančią. Romėnai idealiąją teisę vadino prigimtine teise.

Racionalizmas, išaukštinęs proto viešpatavimą ir išsilaisvinimą iš autoritetų valdžios, suteikė prigimtinės teisės teorijai kitokį turinį. Mokslininkai manė, kad teisės teorija gali būti taip išvystyta, jog būtų rasti visuomenės gyvenimo dėsniai, kaip kad buvo atrasti gamtos dėsniai. Atrastaisiais teisės mokslo dėsniais galima valdyti visuomenę. Teisės dėsniai glūdi žmogaus prigimtyje, prote, todėl tvarkant visuomenę prigimtinė teisė yra veikiančiosios teisės pagrindas ir tobulumo kriterijus.

Teisės mokslo srityje nepavyko pasiekti tokių rezultatų kaip gamtos moksluose. Pagrindinė to priežastis – prigimtinė teisė yra socialinis mokslas, nagrinėjantis žmonių santykius, todėl jame praktiškai negali būti jokių pastovių dėsnių, kurie apibrėžtų žmonių bendravimo formas. Ieškant bendrų žmonijos gyvavimo dėsnių mokslininkai atrado, kad individo gyvenimas yra komplikuotas ir painus. Žmogus yra sudėtingas individas, jam nėra jokių aksiomų. Buvo padaryta išvada, kad žmogaus moralinę prigimtį veikia istorija, politika, kiti veiksniai, todėl kiekvieno žmogaus prigimtis yra vis kitokia. Prigimtinės teisės teoretikai, kurdami teisės sistemas taip pat buvo veikiami įvairių išorinių veiksnių, todėl ir jų prigimtinės teisės teorijos skiriasi.

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos prigimtinės teisės idealus pabandžius paversti įstatymų oficialiąja teise paaiškėjo, kad asmens laisvė taip nepasiekta. Teisės mokslą tai paskatino atsižvelgti į visuomenės gyvenimo istorijos nuoseklumus, tyrinėti veikiančią ir veikusiąją teisę kartu.

Tuomet pasklido idėja, kad žmogus teisės sąvoką supranta jau gimęs. Dėl psichologijos, sociologijos mokslo, psichoanalizės įtakos pakito idealiosios teisės turinys, tačiau teisės kaip neapčiuopiamos idėjos branduolys (žmonių prigimtyje egzistuojantis teisingumo jausmas) nepakito.

Teisės, kaip valstybės politikos, samprata

Visiška idealiosios teisės sampratos priešprieša yra teisės, kaip valstybės politikos, samprata. Ši samprata turi keletą atmainų. Viena jų – teisė, kaip klasės valios išraiška. Šią sampratą pagrindęs K.Marksas nekalbėjo tiesiogiai apie teisę, tačiau jo apmąstymuose galima išskirti tris pagrindinius dalykus – istorinį materializmą, klasių kovą, valstybės ir teisės nunykimą. Ekonominiai veiksniai nulemia visuomenės susiluoksniavimą, sąmonės lygį, idėjas, ideologiją, taip pat ir teisę, t.y. teisės istoriją lemia gamybinių santykių raida.

Jei visuomenė būtų vienalytė, teisė vystytųsi harmoningai. Tačiau harmoniją griauna klasių konfliktai, kurie atsispindi ir teisėje. Oficialiojoje teisėje atsispindi ne visos visuomenės, bet viešpataujančios klasės interesus ir valią. Buržuazinėje visuomenėje tai – kapitalistų interesai. Proletariatas – visuomenės dauguma, kuri gali sukilti ir apginti savo interesus. Proletariato pergalė panaikins nuosavybę ir visuomenėje nebeliks klasių. Būtų sukurta santvarka, kurioje nebūtų pasidalijimo į tuos, kurie kuria taisykles, ir tuos, kurie turi jų laikytis. Šioji santvarka nebūtų teisinė, taigi valstybės kaipo tokios sunykimas reikštų ir teisės sunykimą.

K.Markso teorija buvo analizuojama ir modifikuojama, kai kur ją buvo stengiamasi įgyvendinti. Ją analizavo ir keitė F.Engelsas, kuris sukūrė valstybės evoliucinio vystymosi modelį, plačiai naudojamą ir šiandien. K.Markso teoriją plėtojo ir K.Reneris, kuris pritarė, jog teisė “priklauso” mažai visuomenės daliai, kuriančiai įstatymus, tačiau manė, jog teisė yra savarankiška ir nekintanti. Dėl to pasikeitus ekonomikai ar kitoms išorinėms sąlygoms, nebūtinai turi pasikeisti teisė. Pasak K.Renerio, bandymai keisti ekonomiką teisės pagalbą bus bevaisiai, kadangi ekonomika vystosi teisei tik stebint iš šalies.

M.Vėberis nurodė kelias visuomenės susiskirstymo priežastis: ekonominę, socialinę ir politinę. Klasės nevienalytės ir savo viduje. M.Vėberis įvedė statuso grupės sąvoką – vienodo statuso grupės nariai vertina vienokias vertybes, o kitokio statuso – kitokias. Skirtingų statusų grupių nariai tarpusavyje bendrauja ribotai. Teisininkai – tai statuso grupė.

K.Markso teorijos ir jų įgyvendintojai suformavo skeptišką nuomonę apie pačią teisės teoriją. Mokymas apie klases, nuosavybės įtaką visuomenės susisluoksniavimui, teisės evoliucionalumą padarė didelė įtaką formuojant požiūrį į valstybę ir teisę.

Teisės – valstybės politikos sampratos atmaina yra teisė – svarbiausia socialinės kontrolės priemonė. Ši teisės samprata susiformavo amerikiečių teisės sociologijoje. Socialinė kontrolė – tai priemonės, užtikrinančios visuomenės funkcionavimą pageidaujama linkme. Šios kontrolės tikslas – užtikrinti neapribojamą individo inciatyvos vystymąsi ir sutvarkyti individo išorinę veiklą taip, kad ji nekenktų kitiems individams – likusiai visuomenės daliai. Valstybės aspektu socialinė kontrolė gali būti suprantama kaip įstaigų ir pareigūnų, įgyvendinančių visuomenės kontrolės funkcijas, visuma. Šia sistemą sudaro formalios (oficialios) ir neformalios (neoficialios) įstaigos. Formalios – priklausančios valstybei, neformalios – visuomeninės organizacijos, autoritetai, šeimos aplinka. Tokiu būdu socialinė kontrolė užtikrinama visais įmanomais būdais. Pagrindinis kontrolės pagrindas – teisė, nes ji kyla iš socialinių, ekonominių ir politinių visuomenės struktūrų. Tačiau socialinei kontrolei vien teisės nepakanka.

Amerikiečių teisės sociologijoje vartojama ne valstybės, o socialinės sistemos sąvoka. Socialinė sistema yra plati sąvoka, apimanti visą visuomeninę organizaciją. Juo labiau atskiras individas yra integruotas į grupę, juo labiau jį veikia bendros tos grupės vertybės, tuo jis greičiau paklūsta įstatymams. Teisė nėra svetima ar atitrūkusi nuo visuomenės, pagrindinė jos funkcija yra harmonijos visuomenėje užtikrinimas, kuriai pritaria dauguma visuomenės narių.

Net ir mūsų modernioje visuomenėje atsitinka, kad pareigūnas piliečiui tiesiogiai liepia ką nors padaryti: sustabdyti automobilį, parodyti dokumentus ir pan. Šios individualios kontrolės priemones papildo bendros valstybės nurodytos formos, kurios nėra adresuotos (skirtos) konkretiems asmenims ir jų neįvardija, bei nenurodo konkretaus veiksmo, kurį reikia atlikti. Bendrosiose formose nurodomas bendri elgesio nurodymai, tačiau jeigu konkretus asmuo nesilaiko šių nurodymų, valstybės (tiksliau, jos pareigūnų) pareiga yra pareikalauti individo paklusti normoms, o jam priešinantis – bausti. Jei bausmei pritaria dauguma tos visuomenės, kurios teisinei sistemai priklausantis individas nusižengė teisės normoms, bausmė gali būti įvykdyta. Priešingu atveju, jei dauguma piliečių priešinasi bausmės vykdymui, tai reiškia, jog bendruomenėje galiojanti teisė yra visiškai jai netinkama ir turi būti pakeista.

Teisės, kaip “to, ką daro teismai”, samprata

Šią sampratą taip pat išvystė amerikiečiai. Jos pagrindas – skeptiškumas teisės mokslo atžvilgiu. Teisės teorijoje manipuliuojama sąvokomis, kurios nesuprantamos paprastiems žmonėms, bei teisės praktikams. Todėl teisės mokslui vertėtų remtis praktika, o ne teisės filosofija. Teisė turėtų būti labiau empiriška – paremta praktiškomis situacijomis. Empiriškumo bandoma ieškoti teisėsaugos organų, pirmiausia teismų, praktiniame darbe. Įvairūs teismai labai skirtingai taiko teisės normas, todėl iš tikrųjų teise galima taikyti tai, ką jie daro, kokius priima sprendimus ir nuosprendžius.

Realus idealios teisės įgyvendinimas neegzistuoja, kadangi visuomenėje yra per daug žmonių, kuriems parankiau nesilaikyti teisės normų. Teisė yra visuomet neaiški ir neapibrėžta ir tas neapibrėžtumas yra natūralus jos bruožas. Ji tokia yra dėl to, kad visuomenėje gyvena labai skirtingi žmonės, kurių santykiai yra labai įvairūs, o gyvenimas nuolat keičiasi. Tik lanksti teisė gali susidoroti su nuolat iškylančiomis naujomis problemomis, todėl teisės neapibrėžtumas yra vertinga jos savybė. Teismų darbą veikia įvairūs subjektyvūs veiksmai, todėl verta nagrinėti teisėjų asmeninių psichologinių savybių, ekonominių, politinių veiksnių įtaką teismų sprendimams.

IŠVADOS

Kai kurios iš apžvelgtų teisės sampratų skaitytojui yra priimtinesnės, kitos atstumiančios, tačiau tai vėlgi priklauso nuo skaitytojo tautybės, religinių įsitikinimų ir nuo asmeninių psichologinių savybių. Reformuojant teisės sistemą Lietuvoje buvo padaryta klaidų, todėl daugelio žmonių požiūris į teisę šiuo metu yra neigiamas ir dėl to nesilaikoma teisinių normų. Dabartinis vaizdas tikriausiai būtų kitoks, jei Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje būtų pasirinkta moderni teisės sistema ar bent jau žymiai pakeista paveldėta klasės valios išraiškos teisės samprata. Teisę Lietuvoje būtų galima suvokti kitaip – kaip susiformavusių tautoje, valstybės sankcionuotų ar būtinų valstybei funkcionuoti visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių visuma, kurios funkcionuotų pritariant daugumai šalies gyventojų ir būtų garantuotos valstybės sankcijomis.

LITERATŪRA

1. Rūta Bakševičienė. Teisė – kas tai? Kelios teisės sampratos // Teisė. – 1996. T30. – p.15-28
2. Herbert L.A.Hart. Teisės samprata. – V.: Pradai, 1997. – 473p.
3. Petras Leonas. Teisės enciklopedijos paskaitos. – V.: Pozicija, 1995. – 264p.

Leave a Comment