Teisės pažeidimas ir jo rūšys

DARBO PLANAS

1. Įžanga.
2. Teisės pažeidimo sąvoka ir požymiai.
3. Teisės pažeidimo rūšys.
4. Teisės pažeidimo sudėtis.
5. Teisinė atsakomybė.
6. Išvados.
7. Literatūros sąrašas.

ĮŽANGA

Teisės pažeidimo esmę rodo jo žalingumas visuomenei ir neteisėtumas. Visuomeninis žalingumas, pavojingumas yra pagrindinis požymis, apibūdinantis teisės pažeidimą bruožas ir objektyvus pamatas, atribojantis teisėta nuo neteisėta. Visuomeninis žalingumas pasireiškia tuo, kad teisės pažeidimas visada yra susijęs su kėsinimusi į asmens, visuomenės prioritetus ir vertybes, pažeidžia privačius ir visuomeninius interesus. Teisės pažeidimo aktas visada yra iššūkis visuomenei, nepaisymas to, kad jai vertinga. Visuomenei žalingumas arba pavojingumas yra pažeidėjo kėsinimasis į svarbias visuomenei gėėrybes, jos egzistavimo sąlygas. Teisės pažeidimai visuomenei ypač žalingi dėl paplitimo, jie trikdo normalų visuomenės gyvenimo ritmą, kėsinasi į susiklosčiusius visuomeninius santykius, sukelia socialinę įtampą ir konfliktus.
Veiksmų, kurie, atsižvelgiant į savybes, negali padaryti žalos visuomeniniams santykiams, visuomenės ir paskirų asmenų gėrybėms, jų teisėms ir interesams, nepavojingi teisėtvarkai apskritai ir neardo vienos ar kitos visuomenės gyvenimo srities teisinio režimo, negalima pripažinti teisės pažeidimais. Visuomeninė žala ar pavojingumas yra objektyvi savybė. Veikos laikymas neteisėta priklauso nuo įstatymų leidėjo ir oficialaus jo pripažinimo pavojingu visuomenei.

TEISĖS PAAŽEIDIMO SĄVOKA IR POŽYMIAI

Teisės pažeidimas – tai fizinių ir juridinių asmenų priešinga teisei, kalta veika (veikimas ar neveikimas), kuria padaroma žala visuomenei ir už ką yra numatyta teisinė atsakomybė.
Teisės pažeidimas turi griežtai apibrėžtus požymius, skiriančius jį nuo moralės, papročių, tradicijų normų pa

ažeidimų.
1. Teisės pažeidimas – tai veika, kurią apibūdina veikimas ar neveikimas. Veikimas – aktyvus pažeidėjo elgesys, tam tikri jo veiksmai (vagystė, plėšimas, sukčiavimas ir kt.). Neveikimas – pasyvi pažeidėjo elgesio forma, kai kaltininkas nedaro to, ką jis privalėjo padaryti esant konkrečioms sąlygoms (mokesčių mokėjimo vengimas, žmogaus palikimas pavojingoje gyvybei padėtyje, neatvykimas į privalomąją karo tarnybą). Žmogaus mintys, norai, įsitikinimai nėra teisės pažeidimas, jeigu tai nepasireiškė jo elgesyje.
2. Teisės pažeidimas – tai priešinga teisės normoms veikla, už kurią numatyta teisinė atsakomybė. Priešinga teisei veika gali pasireikšti įvairiomis formomis: nevykdant pavestų pareigų; tiesiogiai pažeidžiant teisės draudimą; viršijant tarnybos įgaliojimus ir t.t Neturi reikšmės tas faktas, kad teisės pažeidėjas nežinojo tam tikros teisės normos, nes įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia.
3. Pavojinga yra veika, kuri padaro žalą asmenims, valstybei, visuomenei arba yra grrėsmė, kad tokia žala atsiras. Žala gali būti fizinė ir dvasinė, materiali ir moralinė, išmatuojama ir neišmatuojama ir kt. Ne bet koks žalos padarymas kitiems asmenims yra laikomas teisės pažeidimu. Įstatymas leidžia padaryti žalą kitiems asmenims būtinosios ginties, nusikaltėlio sulaikymo, būtinojo reikalingumo atvejais.
4. Teisės pažeidimas yra ne tik socialiai žalinga, bet ir visais atvejais turi būti kalta veika. Kaltės esmė nepriklausomai nuo jos formos (tyčios ar neatsargumo) reiškiasi subjekto neigiamu požiūriu teisės saugomų visuomenės interesų atžvilgiu, pažeidžiant valstybės nustatytą teisės normą.
5. Teisės pa
ažeidimo požymis yra ir veikos baudžiamumas. Už kiekvieną padarytą teisės pažeidimą yra taikomos valstybės poveikio priemonės, numatytos teisės normų sankcijose, sukeliančios teisės pažeidėjui tam tikras neigiamas pasekmes.

TEISĖS PAŽEIDIMO RŪŠYS

Teisės pažeidimai skirstomi į nusikaltimus ir nusižengimus. Pagrindinis tokio skirstymo kriterijus yra žalingumas visuomenei pobūdis ir laipsnis, kurie apibūdinami pasikėsinimo objekto vertingumu, neteisėtos veikos turiniu, aplinkybėmis, laiku, padarymo būdu, padarytos žalos dydžiu, teisės pažeidėjo kaltės forma ir laipsniu, neteisėtų veiksmų intensyvumu, jų motyvais, pažeidėjo asmenybės charakteristika ir panašiai. Kitas kriterijus yra objektyvus veiksnys, kuris turi lemiamą įtaką pripažįstant veiką neteisėta. Veikos pripažinimas nusikalstama neturi priklausyti nuo įstatymų leidėjų ar jų vykdytojų, o turi būti įkūnytas teisės sistemoje.
Nusikaltimai
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, nusikaltimas – tai baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veikla, kuria kėsinamasi į visuomeninę santvarką, valstybės politiką ir ekonominę sistemą, nuosavybę, į piliečių nuosavybę, politines, darbines, turtines ir kitas jų teises ir laisves, nustatytą teisėtvarką. Visi nusikalstami teisės pažeidimai klasifikuojami pagal teisės šakas.
Administracinis teisės pažeidimas – priešingas teisei kaltas veikimas ar neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybės arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teise ir laisves, nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Administraciniai teisės pažeidimai turi visuomenei pavojingų požymių, tačiau iš esmės skiriasi nuo nusikaltimų pavojingumo laipsniu.
Civilinės teisės pažeidimai
Pagal pobūdį skiriami sutartiniai ir nesutartiniai pažeidimai. Sutartiniai yra susiję su įs

sipareigojusios šalies savo pareigų nevykdymu, nesutartiniai – su civilinės teisės normų reikalavimų nesilaikymu arba nevykdymu.
Nuo civilinės teisės pažeidimų reikia skirti nekaltą žalos padarymą, atsitiktinį subjekto elgesį, objektyviai atsitiktinai veikiančią nenugalimą jėgą, turtinių teisių pažeidimą atliekant teisėtus veiksmus, turto gelbėjimo atvejus.
Darbo teisės pažeidimai
Tai kalta neteisėta darbo teisės subjektų veikla, pasireiškianti savo pareigų nevykdymu, jų pažeidimu, kurį draudžia darbo teisės normų sankcijos. Reikia skirti teisėtą žalos padarymą, susijusį su ūkine rizika.
Procesiniai teisės pažeidimai
Jie yra susiję su piliečių ar valstybės įstaigų teisėtumo ar šalių procesinių teisių pažeidimais, kai teisės pažeidėjas yra teisinių santykių dalyvis. Tokie pažeidimai nėra teismo atsisakymas tenkinti prašymą, priimti ieškinio pareiškimą, kuris neatitinka nustatytos formos, ir panašiai.
Tarptautinės teisės pažeidimai
Tai prieštaraujantys tarptautinėms teisės normoms ar savo įsipareigojimams tarptautinės teisės subjekto veikimas ar neveikimas, padarantys žalą kitam subjektui, subjektų grupei ar visai bendrijai. Skiriami nusikaltimai ir deliktai. Nusikaltimai – tarptautinis terorizmas, piratavimas ir panašiai, o deliktai – tai, pvz., kelio neužkirtimas neteisėtiems veiksmams prieš diplomatus, prekybos įsipareigojimų pažeidimas ir kita.
TEISĖS PAŽEIDIMO SUDĖTIS

Tai tipiškiausių ir esminių, objektyvių ir subjektyvių veikos požymių sistema, kuri apibūdina konkrečią veiką kaip pavojingą visuomenei ir priešingą teisei. Būtent su šiais požymiais teisės teorija ir galiojanti teisė dažniausiai sieja patį teisės pažeidimo faktą. Šie požymiai laikomi pakankamais, kad jais pasižyminčios veikos subjektą bū

ūtų galima patraukti teisinėn atsakomybėn.
Nors ši teisės kategorija plačiau tyrinėjama baudžiamosios teisės, ji turi ir bendrąją teorinę reikšmę, nes yra vartojama įvairiose teisės šakose atsižvelgiant į jų specifiką.
Į teisės pažeidimo sudėtį įeina: teisės pažeidimo subjektas, teisės pažeidimo objektas, teisės pažeidimo subjektyvioji pusė ir teisės pažeidimo objektyvioji pusė.
Teisės pažeidimo subjektas

Teisės pažeidimo subjektu gali būti pakaltinamas ir sulaukęs įstatymo nustatyto amžiaus asmuo, kuris darydamas visuomenei pavojingą veiką suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti.
Asmuo, kuris darydamas teisės pažeidimą buvo nepakaltinamas, teisinėn atsakomybėn netraukiamas. Nepakaltinamu pripažįstamas toks asmuo, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroniškos psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos.
Asmens pripažinimo teisės pažeidimo subjektu būtina sąlyga yra jo amžius. Įstatymuose numatyta skirtina minimali amžiaus, nuo kurio asmuo, padaręs teisės pažeidimą, traukiamas teisinėn atsakomybėn, riba. Už administracinius teisės pažeidimus drausminės nuobaudos, kaip ir už nusikaltimus, atsako asmenys, sulaukę 16 metų, o už itin pavojingus nusikaltimus – nuo 14 metų. Už darbo drausmė pažeidimus drausminės nuobaudos gali būti skiriamos darbuotojams, sulaukusiems 14 metų, visiška materialinė atsakomybė pagal darbo įstatymus numatyta asmenims, ne jaunesniems kaip 18 metų.
Civilinių teisinių pažeidimų (deliktų) subjektas gali būti ne tik veiksnus fizinis asmuo, bet ir juridiniai asmenys.
Teisės pažeidimo objektas
Teisės pažeidimo objektas – tai teisės normų saugomos asmeninės (biologinės), socialinės ir kitokios vertybės (asmens gyvybė, sveikata, garbė, orumas, turtinės, politinės ir kitokios teisės, taip pat viešoji tvarka, politinė santvarka ir kt.), į kurias neteisėtai kėsinamasi.
Teisės pažeidimo subjektyvioji pusė

Subjektyviąją pusę sudaro: veikos motyvai, tikslai ir kaltė. Motyvai yra paskatos, dėl kurių padarytas teisės pažeidimas. Pažeidimo tikslas – tai tas rezultatas, kurio siekiama teisei priešingais veiksmais. Pvz., nužudymo atveju nusikalstamų veiksmų tikslas – atimti asmeniui gyvybę, o nužudymo motyvai gali būti kerštas, pavydas, noras praturtėti; kaltė – veikos sąmoningumas. Kaltė – tai teisės pažeidėjo psichinis santykis su savo veika, priešinga teisei. Kaltės formos – tyčia ir neatsargumas.
Baudžiamoji teisė tyčinę kaltę skirsto į tiesioginę ir netiesioginę; tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kuriuos gali sukelti tie veiksmai; netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai. Civilinė teisė tyčinės kaltės neskirsto į tiesioginę ir netiesioginę, nes reguliuoja turtinius santykius kaip mažiau reikšmingus.
Neatsargumas – tai tokia kaltės forma, kai asmuo numatė, kad jo veiksmai gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors galėjo ir turėjo tai numatyti. Yra skiriamos dvi neatsargumo rūšys – priešingas teisei pasitikėjimas ir priešingas teisei nerūpestingumas.
Priešingas teisei pasitikėjimas pasireiškia tuo, kad asmuo numato savo veiklos žalingų padarinių atsiradimą, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti.
Priešingas teisei nerūpestingumas apibudinamas tuo, kad asmuo nenumatė žalingų padarinių, nors galėjo ir privalėjo jas numatyti.

Teisės pažeidimo objektyvioji pusė

Objektyvioji pusė parodo, kaip, kokiais veiksmais, būdais ir kokiomis aplinkybėmis padaromas konkretus teisės pažeidimas. Teisės pažeidimo objektyvioji pusė – tai pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), veikos padariniai (žala – reali ar galima, materialioji ar moralinė), tiesioginis priežastinis veikos ir jos sukeltų padarinių (žalos) ryšys, t.y. nustatymas, kad būtent šie teisei priešingi veiksmai yra tikroji atsiradusios žalos priežastis. Visi šie požymiai apibūdina teisės pažeidimą kaip materializuotą, išorinį elgesį. Iš visų požymių būtinasis yra tik veika. Kitų aplinkybių gali ir nebūti konkrečiose teisės pažeidimų sudėtyse, tačiau vargu ar įmanomas teisės pažeidimas be laiko, vietos, būdo.
Šie keturi pagrindiniai teisės pažeidimo sudėties elementai yra glaudžiai susiję. Jeigu nėra nors vieno elemento, veika gali būti bet kas, tik ne teisės pažeidimas. Taip, pavyzdžiui, nesant kaltės, žala gali būti padaryta būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo situacijoje; nesant subjekto, žalingos pasekmės gali atsirasti dėl stichinių nelaimių, gyvūnų elgesio ar neveiksnių asmenų veiksmų. Tačiau šiais atvejais nebus teisės pažeidimo, nes nėra kai kurių elementų.
Pagal visuomenei pavojingumo laipsnį visi teisės pažeidimai skirstomi į nusikaltimus ir nusižengimus.
Nusikaltimai – tai visuomenei pavojingiausi teisės pažeidimai, už kuriuos teismas taiko kriminalines bausmes.
Nusižengimai – visi kiti teisės pažeidimai, kurių įstatymas nepripažįsta nusikaltimais ( civiliniai, drausminiai, administraciniai).
TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

Teisinė atsakomybė – tai teisės normų numatyta subjekto pareiga už padarytą teisės pažeidimą patirti valstybinio poveikio priemones. Tai reiškia, kad teisinė atsakomybė visada yra susijusi su valstybės prievarta ir tokios prievartos priemonės yra šios atsakomybės turinys. Teisinė atsakomybė subjektui gali būti taikoma tik nustačius visus teisės pažeidimo sudėties elementus. Šis reikalavimas yra būtinas traukiant pažeidėjus baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Tačiau įstatymas iš šios taisyklės daro kai kurias išimtis – subjektas tam tikromis sąlygomis gali atsakyti ir nesant jo kaltei.
Teisinę atsakomybę apibūdina požymiai:
1. Teisinės atsakomybės pagrindas yra teisės pažeidimo padarymo faktas. Teisės pažeidėjas žino, kad daro teisės uždraustus veiksmus ir sąmoningai priešina savo valią valstybės valiai, t.y. veikia priešingai teisei ir kaltai.
2. Teisinę atsakomybę, kaip vieną iš valstybės prievartos rūšių, nustato valstybės teisės normų sankcijos.
3. Teisinė atsakomybė visada susijusi su kokiomis nors negatyvinėmis pasekmėmis teisės pažeidėjui, pasireiškiančiomis turtinėmis (bauda, turto konfiskavimu), asmeninėmis (laisvės atėmimu, administraciniu ar pataisos areštu), organizacinėmis (atleidimu iš darbo), psichologinėmis (pastaba, papeikimu) ir kitomis sankcijomis.
4. Teisinę atsakomybę nustato tik kompetentingi valstybės organai: teismai, teisėsaugos institucijų pareigūnai, įvairios inspekcijos – darbo, priešgaisrinės apsaugos, higienos, administracinės komisijos, tarnybos ir kt.
5. Valstybės prievartos priemonės gali būti taikomos tik laikantis tam tikros įstatymo nustatytos procesinės tvarkos.
Teisinė atsakomybė dažniausiai skirstoma į baudžiamąją, administracinę, drausminę, materialinę ir civilinę.
Baudžiamajai atsakomybei būdingos griežčiausios valstybės prievartos priemonės, kurias taiko teismai, skirdami BK numatytas bausmes.
Administracinę atsakomybę už įstatymo numatytus administracinius teisės pažeidimus taiko teismai, valstybės valdymo organai ir pareigūnai.
Drausminė atsakomybė atsiranda pažeidus darbo drausmę pagal vidaus darbo tvarkos taisykles visiems pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams ir pagal drausmės ar tarnybos statutus – kariams, teisėsaugos institucijų pareigūnams, geležinkelio transporto darbuotojams.
Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo teisinio santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, nevykdydamas arba netinkamai vykdydamas savo darbines teises ir pareigas.
Civilinė atsakomybė visų pirma turi kompensacinį pobūdį ir jos tikslas atstatyti kreditoriams pažeistas turtines teises. Kartu ši atsakomybė už civilinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą įstatymo nustatyta tvarka teisės pažeidėjui sukelia nenaudingas turtinio pobūdžio pasekmes – pareigą atlyginti padarytą žalą ir nuostolius, grąžinti skolą, sumokėti netesybas ir kt.
Teisinės atsakomybės tikslai nepriklausomai nuo jų rūšies yra saugoti teisėtvarką nuo nusikalstamų kėsinimųsi, užkirti kelią naujiems teisės pažeidimams, auklėti piliečius gerbti teisę.

IŠVADOS

Teisės pažeidimas – tai fizinių ir juridinių asmenų priešinga teisei, kalta veika (veikimas ar neveikimas), kuria padaroma žala visuomenei ir už ką yra numatyta teisinė atsakomybė.
Teisės pažeidimai skirstomi į nusikaltimus ir nusižengimus.
Į teisės pažeidimo sudėtį įeina: teisės pažeidimo subjektas, teisės pažeidimo objektas, teisės pažeidimo subjektyvioji pusė ir teisės pažeidimo objektyvioji pusė. Šie keturi pagrindiniai teisės pažeidimo sudėties elementai yra glaudžiai susiję.
Teisinė atsakomybė – tai teisės normų numatyta subjekto pareiga už padarytą teisės pažeidimą patirti valstybinio poveikio priemones.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. P.Čiočys. Teisės pagrindai. V., 2000.
2. A.Vansevičius. Teisės ir teisės teorija. V., 2000.
3. A.Vaišvila. Teisės teorija. V., 2000.

Leave a Comment