Specialiųjų poreikių vaikų integravimosi problemos

Specialiųjų poreikių vaikų integravimo problemos

Vilnius 2003

Turinys|ĮVADAS ………………………………………….…………………………. |3 ||Nuo segreguoto iki inkliuzyvaus ugdymo …………………………… |3 ||Sąvokų kaita …………………………………………………………… |4 ||Teisinis pagrindas …………………………………………………….. |4 ||Statistika ……………………………………..………………………… |5 ||Integruoto ugdymo projektai ir tyrimai …………………………….. |6 ||Integruoto ugdymo problemos: tyrimo tikslas ir uždaviniai ………. |8 ||EMPIRINIO TYRIMO REZULTATAI ………………………….…. | ||Tyrimo metodika ……………………………………………………… |11 ||Vaiko šeiminė ir negalumo situacija ………………………………… |11 ||Vaiko ugdymo formų ir planų vertinimai …………………………… |12 ||Bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų pasirengimo dirbti su specialiųjų |13 ||poreikių mokiniais vertinimas ………………………….. | ||Administracijos požiūrio vertinimas ………………………………… |20 ||Tėvų dalyvavimo vertinimas ………………………………………… |22 ||Ugdymo Fizinės aplinkos vertinimas ………………………………… |24 ||Bendras požiūris į integruotą ugdymą ……………………………… |26 ||Vaiko savijautos vertinimas …………………………………………. |28 ||Problemos ir kiti aspektai ……………………………………………. |30 ||3. BENDROS IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS …………………. |35 ||Literatūra ……………………………………………………………………………………. | ||Priedai ………………………………………………………………………………………. |36 ||1 priedas. Anketa tėvams |42 ||2 priedas. Anketa pedagogams |43 ||3 priedas. Anketa ekspertams | |

Tyrimo vykdytojai:1. Albinas Bagdonas (grupės vadovas)2. Audronė Brazauskaitė3. Violeta Gevorgianienė4. Sigita Girdzijauskienė5. Jolita KašalynienėĮVADAS

1. Nuo segreguoto iki inkliuzyvaus ugdymo: glausta integruoto ugdymo plėtros apžvalga

Neįgalių (tarp jų ir sutrikusio intelekto), arba specialiųjų poreikiųvaikų ugdymas bendrojo lavinimo švietimo įstaigose jau tapo ne tik faktu,bet vis labiau įsisąmoninamas būtinumas. Visuomenės nuostatos, lemiančiossocialinę ir ugdymo politiką neįgaliųjų atžvilgiu keičiasi integruotougdymo naudai (A. Galkienė, 2001, 2003; I. Kaffemanienė, 2001; J. Ruškus,2002; Labinienė, ir kt., 2003). Atrodo taip nesenai – tik 1993 m. Švietimoir mokslo ministerija pakankamai nedrąsiai išleidžia pirmąją instrukciją,liečiančią integruotą ugdymą (Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimobendrojo lavinimo mokyklose), o specialiose mokyklose neįgalių vaikų jausumažėjo dvigubai. Integruotas ugdymas yra, pirmiausiai, barjerų tarpsveikų ir neįgalių vaikų laužymas, vienodų ugdymosi ir karjeros siekimogalimybių sudarymas. Kaip visose šalyse, taip ir Lietuvoje specialusisugdymas yra kelių formų: 1) ugdymas specialiose įstaigose arba namuose(neintegruotas, segreguotas ugdymas); 2) integruotas ugdymas pagal bendrąugdymo vietą (neįgalūs vaikai ugdomi toje pačioje mokykloje, bet atskirosepatalpose nuo sveikųjų); 3) socialinė integracija (sveiki ir neįgalūsvaikai bendrai būna ne akademinių užsiėmimų metu); 4) funkcinė integracija(vaikai visą laiką mokykloje mokosi kartu, tačiau programos pakeitimai,specialistų prieinamumas, specialių priemonių turėjimas minimalus); 5)inkliuzyvus ugdymas (neįgalaus vaiko integruotas ugdymas tokiam ugdymuipasirengusioje mokykloje: pakankama pedagogų kompetencija, priemonių,kabinetų ir specialistų konsultantų buvimas, administracijos palaikymas,teigiamos mokytojų ir visų vaikų tėvų nuostatos). Taigi, inkliuzyvusugdymas yra integruoto ugdymo siekiamybė, aukščiausia jo reiškimosi forma(A. Bagdonas, 1997). C. Holden ir bendraaut. (1996) pabrėžia tokius inkliuzyvaus ugdymoreikalavimus: • Prieinamumas: mokyklos aplinkos ir patalpų pritaikymas negaliems asmenims, specializuota kompiuterinė ir kita įranga, mokymo priemonės akliesiems, fiziškai neįgaliems ar silpnaregiams. • Mokyklos pedagogų ir viso personalo pasirengimas (pakankamas informuotumas apie įvairias negales ir darbą su neįgaliais asmenimis. • Ugdymo programų ir mokymo būdų pritaikymas. • Visų mokinių ir pedagogų teigiamų nuostatų suformavimas. Panašios mokyklos modelis (realiai egzistuojantis) aprašomas A.Galkienės (2001) daktaro dizertacijoje. Autorė aptaria integruoto ugdymoaplinkos ypatumus, pabrėžia, kad atvira ugdomoji aplinka (heterogeniškamokyklos bendruomenė) – esminė socialinės neįgaliųjų integracijos sąlyga,formuluoja integruoto ugdymo principus. Pažymi, kad heterogeninė aplinkaskatina pedagogų kompetencijos augimą, norą tobulėti. Tyrimas parodė, kaddaugumos tirtos mokyklos pedagogų požiūris į integruotą ugdymą yraoptimistinis ir konstruktyvus. Tyrimai Europoje rodo, kad vyresnėse klasėse inkliuzyvusis ugdymassusiduria ne tik su didesniu pedagogų (mokytojų dalykininkų)pasipriešinimu, bet ir su didesniais objektyviais sunkumais (didėjančiadalykine specializacija, didėjantis atotrūkiu tarp “sveikų” ir neįgaliųbendraamžių galimybių ir interesų. Taigi inkliuzija vidurinės mokykloslygmenyje laikoma visų Europos šalių bendra problema. Inkliuzyvaus ugdymo barjerai, pasak Europos specialiojo ugdymokomisijos (European Agency for Development in Special Needs Education) yrašie: inkliuzijos neskatinanti finansavimo sistema, segreguotų institucijųgyvavimo tradicijos (ir su tuo susijusios specialiųjų pedagogų, tendirbančių, baimės netekti darbo), organizacinės, resursų paramosinkliuzyviajam ugdymui stoka pačių bendrojo lavinimo mokyklų viduje(kompetencijų, nuostatų, materialinės paramos prasme). Negatyviu veiksniulaikomas ir per didelis mokinių klasėje skaičius (Special Needs Educationin Europe, 2003, p. 19-20). Pastebima ir tai, kad specialiųjų poreikiųvaikų inkliuzyvaus ugdymo perspektyva priklauso ir nuo jų negalės pobūdžio(ypač daug problemų sudaro kurčiųjų, žymių elgesio ir emocijų sutrikimųturinčių asmenų ugdymas). Gribačiauskas E., G, Merkys (2003) tyrė pedagogų nuostatas į neįgaliųmoksleivių socialinę integraciją. Rado, kad jai nepritaria vienasketvirtadalis apklaustųjų. Tyrimas parodė, kad neigiamas požiūris įneįgalių integraciją yra bendresnio konstrukto – segregacinių nuostatų įbet kokio tipo silpnesnius ugdytinius – komponentė. Teigiama, jogegzistuoja ryšys tarp nepalankaus požiūrio į integraciją ir edukacinioautoritarizmo. Adomaitienės R. ir Samsonienės L. tyrimai parodė, kaddauguma mokytojų, dirbančių bendrojo lavinimo mokyklose nėra pasiruošęugdyti sutrikusio intelekto vaikus ir nenori jų turėti savo klasėse(Adomaitienė R., Samsonienė L., 1999, 2003). Kartais mokytojų neigiamą požiūrį į integruotą ugdymą galima aptikti irmasinėje spaudoje. Štai Dialogo 42 numeryje (2003, lapkričio 21) Internautepasivadinusi mokytoja teigia, kad Lietuvos švietimas tvarkomas pagal planąIDIOT: …visi aklai seka užsienio ekspertais ir baigia pribaigti viską, kasLietuvoje BUVO geriausia. Rašinėlio autorė pavardina kelis, galima suprastiidiotiškus, švietimo punktus, tarp kurių punktas “2” formuluojamas taip:normalių, adaptuotų, integruotų ir neįgalių vaikų mokymasis vienoje klasėje(nukenčia normalieji). Be abejonės, tokios mokytojos (jei tikrai ji tainorėjo pasakyti) paprasčiausiai gaila ir kyla klausimas ar tikrai tąprofesiją ji pasirinko. Pirma, vaikai kurie mokosi kartu, išmoksta irgyventi kartu. Antra, mokytojas išmoksta priimti žmonių skirtybes, jistampa demokratiškesnis, jis išmoksta labiau individualizuoti mokymą,bendradarbiavimo su kitais, išvengia monotonijos. Iš integruoto ugdymolaimi ir visuomenė: ji užtikrina žmogaus (vaiko) teises ir lygiasgalimybes, ugdo jos narių atsakomybę, didina demokratiją. . 2. Sąvokų kaita

Po nepriklausomybės atkūrimo vyko pakankamai sparti specialiojo ugdymosąvokų ir kategorijų, įvardinančių sutrikimus ir juos turinčius asmenis,kaita. Ši kaita atspindėjo ne tik integruoto ugdymo idėjų skvarbą, bet irbendrą demokratėjimo procesą tiek visoje švietimo sistemoje, tiekspecialiajame ugdyme. Pirmiausiai vietoje sąvokų defektas, defektyvūsvaikai imama vartoti pakankamai neutrali sąvoka specialieji poreikiai.Suprantama tuomet, iš kur kyla ir specialiojo ugdymo semantika. Sąvokaintegracija yra vienas iš esminių reabilitacijos principų, t. y. josgalutinis tikslas. Specialusis ugdymas yra atskirasis reabilitacijosatvejis. Vadinasi integruotas ugdymas yra ne tik specialiojo ugdymo forma,bet ir galutinis jos tikslas. Jau 1.1 skirsnelyje minėjome kelisintegracijos laipsnius, kurių aukščiausias įvardinamas inkliuzija arbainkliuzyviuoju ugdymu. Inkliuzijos sąvoka pakankamai nauja (maždaug 10metų). Ja pabrėžiamas ugdymo įstaigos, kaip visumos, pasirengimas pilnaiintegruoti neįgalų vaiką. Anot J. Ruškaus “inkliuzija”, yra “išvestinėdemokratijos idėja, kuri teigia, kad galima būti kartu, kad skirtingi pagalsavo intelektinius, fizinius, psichinius gebėjimus gali mokytis kartu.Tačiau inkliuzija nebus sėkminga, jei, pirma, nesikeis nuostatos, antra,nebus tam tinkamai pasiruošta metodiniu požiūriu” (“Švietimo naujienos”,2003, Nr. 16 (171), p.8). Tiesa, kol kas šiai svetimybei (inkliuzijai) nesurastas tinkamaslietuviškasis atitikmuo. Inkliuzijos priešprieša yra ekskliuzija (kaipintegracijos segregacija). Kartais inkliuzijos procesas skaidomas į duetapus: pats ugdymo įstaigos rengimasis ugdyti neįgalius vaikus(prekliuzija) ir tikroji inkliuzija – neįgalaus vaiko priėmimas. Visosspecialiųjų poreikių vaikų ugdymo formos – pradedant ugdymu specialiosioseinternatinėse mokyklose ir baigiant inkliuzyviu ugdymu – neįgalaus vaikougdymu bendrojo lavinimo įstaigoje jungiamos viena bendra skietinespecialiojo ugdymo sąvoka. Taigi ir inkliuzyvusis ugdymas yra specialiojougdymo atmaina.

1. Teisinis pagrindas

Nors Specialiojo ugdymo įstatymo – pagrindinio tokio ugdymo teisiniodokumento patvirtinimas Seime 1998 m. pastebimai ir “nestumtelėjo”specialiojo (taip pat ir integruoto) ugdymo, jo rengimas, svarstymai,Įstatymo įgyvendinimo programos rengimas (tiesa, Vyriausybėsnepatvirtintos), dabar Specialiojo ugdymo paslaugų teikimo programosrengimas privertė visus pasižiūrėti: kaip toli nueita su integracija, kąturime, kokios problemos kyla. Specialiųjų poreikių vaikų įsiliejimą įbendrojo lavinimo srautą skatino kiti teisiniai (ir ne tik teisiniai)veiksniai: bendri demokratėjimo procesai, Invalidų socialinės integracijosįstatymas ir konkreti šio Įstatymo realizacija Nacionalinė invalidųreabilitacijos programa, tarptautiniai dokumentai ir įvairios deklaracijos,Lietuvos vyriausybės ir Švietimo ministerijos įsakymai bei nutarimai. Visusšiuos dokumentus pristato R. Labinienė ir T. Aidukienė (2003). Jie išsamiaiišvardinami ir Specialiojo ugdymo paslaugų teikimo programoje (ši programakol kas nepatvirtinta). Todėl čia šių dokumentų mes nepristatinėjame.Tačiau bendrą poziciją galima išsakyti: visas specialusis ugdymas, taip patir jo socialiai labiausiai pageidautina forma – integruotas ugdymasLietuvoje – tikrai turi gerą teisinį pagrindą.

2. Statistika

ŠMM Statistikos departamento duomenimis 2001/2002 mokslo metais mokėsi apie55000 specialiųjų poreikių mokinių, t. y. beveik 10 % nuo visos mokiniųpopuliacijos (583850). Keliais metais anksčiau šis skaičius nesiekė ir 7 %.Vakarų šalyse specialiųjų poreikių vaikų kategorijai priskiriama iki 15 irdaugiau procentų vaikų. Tokį skirtumą galima paaiškinti keliais veiksniais:

1) nepakankamu valstybės pajėgumu finansuoti specialiąsias pedagogines paslaugas;2) nepakankamai išplėtota ir nepakankamai profesionalia vaiko specialiųjų poreikių įvertinimo sistema (praktiškai čia kertasi dviejų įvertinimo sistemų interesai ir veiklos: pedagoginių psichologinių tarnybų ir gydytojų bei medicininės socialinės ekspertizės komisijų);3) bendru asmens įvertinimo kultūros atsilikimu, atskirų jos grandžių nekoordinuotumu. Svarbiu (gal ir svarbiausiu) asmens įvertinimo komponentu yra išsamiųrekomendacijų teikimas ugdytojams. Vien išvados su sutrikimų įvardijimu irnukreipimo ugdymo formai tikrai nepakanka. Praktiškai nežinoma visų vaikų (nuo gimimo iki 18 m.) specialiųjųporeikių statistika. 2002 m. Lietuvoje buvo per 13000 vaikų, pripažintųinvalidais. Tačiau sveikatos priežiūros institucijos nepateikia vaikųinvalidų skaičiaus pasiskirstymo pagal amžių. Iš turimos statistikosakivaizdu, kad vaikų, kuriems nustatytas invalidumas (praktiškai tai vaikaisu dideliais ir labai dideliais specialiaisiais poreikiais), procentas yralabai sumažintas (jis nesiekia ir 2 %, tiksliau 1.88 %). Oficialusspecialiųjų poreikių ir neįgalių vaikų skaičiaus mažinimas menkinavalstybės paramą tokiems vaikams ir jų šeimoms. Galima teigti ir taip:žymią negalę turintys vaikai ir jų šeimos gauna maksimalią pagalbą. Tai netik šalpos pensijos ir kitokia gydomoji bei reabilitacinė parama, betNacionalinės invalidų socialinės integracijos lėšos (žr., pvz., Viltiesbendrijos Metinę ataskaitą, o taip pat LASS, LKD ir kitų NVO ataskaitas).Maždaug 8 % vaikų, kurie galėtų būti pripažinti neįgaliais, ir jų šeimosnegauna socialinės paramos (išskyrus paramą, gaunamą per specialiųjųporeikių tenkinimo paslaugas). Vėlgi, specialiąsias pedagogines paslaugasgaus tik nedidelis skaičius vaikų, kuriems diagnozuojamas neįgalumas.Daugelis specialiųjų poreikių bus aptikti tik vaikui pradėjus lankytimokyklą. Integracijai netarnauja ir gerokai iškreipta specialiųjų poreikiųstruktūra. Net 60 % specialiųjų poreikių vaikų kontingento sudarosutrikusios kalbos ir komunikacijos vaikai, 20 % specifiniai pažinimosutrikimai, 8 % – intelekto sutrikimai, 4 % – regos sutrikimai, 1 % –klausos sutrikimai. (R. Labinienė ir T. Aidukienė, 2003). Kažkodėl įstatistiką nepapuola vaikai, turintys fizinių, elgesio ir emocijų, įvairiųsomatinių sutrikimų. Pavyzdžiui, iš 2001 metais 1685 vaikų, kuriemsnustatytas invalidumas, pagal ligas pasiskirstė taip: navikai – 4,5,endokrininės, imuninės ir mitybos ligos – 7,2, psichikos ir elgesiosutrikimai – 12, nervų sistemos ir jutimo organų ligos – 26,3, kvėpavimosistemos ligos – 16,4, šlapimo ir lyties organų ligos – 1,1, skeletoraumenų sistemos ir jungiamojo audinio ligos – 4,3, įgimtos anomalijos –19,2, traumos ir apsinuodijimai – 1,4 ir kitos ligos – 7,5 procentų. Šie dupasiskirstymai byloja štai ką:1) medicininė klasifikacija labai nutolusinuo pedagoginių reikmių (ji praktiškai netinkama); 2) padarius kai kuriasprielaidas (pvz., suderinus dvi klasifikacijas – specialiųjų poreikių irinvalidumo), smarkiai skirtųsi dviejų skirstinių tų pačių kategorijųprocentinė išraiška. Pagaliau ŠMM turima specialiųjų poreikių vaikųstatistika neatitinka kitų šalių statistikinės struktūros. Pvz., JAV,kuriai statistikos tikslumo gali pavydėti visas likęs pasaulis, specifiniaipažinimai ir specifinės mokymosi negalės sudaro 50 % visų sutrikimų. Tikapie 20 % visų sutrikimų sudaro kalbos ir komunikacijos sutrikimai (pas musiki 60 % ?). Be abejo, integruoto ugdymo idėjos ėmė plisti ir konkretūs veiksmaiprasidėjo dar iki tos statistikos, kurią dabar turime. Šio proceso spartąaptaria R. Labinienė ir T. Aidukienė (2003): 2001/2002 mokslo metaisbendrojo lavinimo mokyklose mokėsi net 86,5 % specialiųjų poreikių vaikų.Specialiųjų poreikių vaikų skaičius specialiosiose mokyklose per dešimtmetįsumažėjo dvigubai. Atsirado naujo tipo nedidelių, arčiau vaiko gyvenamosvietos esančių ugdymo įstaigų, pasikeitė ir pačios specialiosios mokyklos:jos tapo atviresnės, labiau suvokiančios, kad jų auklėtiniams teks gyventiintegruotai. Tad ir ugdymo turinys bei būdai pasikeitė.

3. Integruoto ugdymo projektai ir tyrimai

Apie gilėjančią mūsų šalyje integraciją liudija ir naujausi tyrimai,kuriuose jau aptariami ne tik konceptualūs integracijos klausimai nuostatų,vertybių aspektu, bet ir gilinamasi į konkrečius integruoto ugdymo procesoreiškinius. Tai yra, nagrinėjama ugdymo realybė: pedagogų kompetencija,ugdymo programų keitimas, mokymo metodikos, kt. (Ališauskas, 2001;Ambrukaitis, Ruškus, 2002, kt.). Tiek moksliniu lygmeniu, tiek praktikojepripažįstama, jog integruotam šios grupės moksleivių ugdymui dar stingasistemingumo, tęstinumo, perimamumo ir visiems švietimo dalyviams

suvokiamos integruoto ugdymo misijos (Ališauskas, 2001; Ambrukaitis,Ruškus, 2002, kt.). Kaip teigia J.Ambrukaitis, J. Ruškus, “akivaizdu, kadnauja mokymo kokybė bendrojo lavinimo mokykloje brėžia naujų mokymo metodųkūrimo ir taikymo praktikoje būtinybę” (2002, p.13), tačiau išsamūs autoriųtyrimo rezultatai rodo, kad būtent integruotos klasės ugdymo metodikos yraviena opiausių pedagogų problemų. J. Ambrukaitis, J. Ruškus taip patteigia, jog siekiant, kad specialiųjų poreikių vaikų integracija į bendrojolavinimo mokyklas būtų sėkminga, būtina kalbėti apie tris kompetencijas:pedagogų gebėjimą taikyti naujus mokymo metodus, mokyklos ir kitųinstitucijų partnerystės metodus ir ugdymo administravimo metodus(“Specialiojo ugdymo pagrindai”, 2003, p. 99-100). J. Ambrukaitis, J. Ruškus (2002) tyrė, ar mokymo programų adaptavimobei modifikavimo procesai tenkina mokinių specialiuosius poreikius.Atskleidė ugdymo organizavimo trūkumus bei sunkumus, su kuriais susiduriaspecialistai (tiek klasės mokytojai, tiek specialiąją pagalbą teikiantyspedagogai). Tarp dažniausiai minėtų integruoto ugdymo problemų –integruotos klasės didaktika (mokymo individualizavimas, mokymo metodųtaikymas, kt.), vaiko pasiekimų vertinimas, elgesio korekcija, tėvų irmokyklos partnerystė. Tyrimas parodė naujų mokymo, partnerystės beiadministravimo metodų kūrimo būtinybę. J. Ambrukaičio (2003) atlikta asmenų, formuojančių ir įgyvendinančiųspecialiojo ugdymo politiką regioniniu (apskrities) lygiu, požiūrio įspecialiųjų poreikių vaikų ugdymo problemas analizė atskleidė iš esmėspozityvias nuostatų tendencijas: “vietos švietimo strategai gerai suprantair palaiko pažangias vaikų ugdymo organizavimo tendencijas, orientuojasi įSUP vaikų reikmes, o praktinius veiksmus atlieka kolektyviai apsvarstęgalimus variantus” (“Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo ir gyvenimo kokybė”(2003, p. 14)). Didaktinį specialiųjų ugdymo(si) poreikių vaikų mokymo proceso aspektąnagrinėjo R. Melienė (2003). Autorė parodė, kad bendrojo lavinimo mokyklojedominuoja informacijos teikimo bei reprodukcijos metodai, tuo tarpuskirtingų ugdymosi poreikių turinčių moksleivių mokymasis kartu sukurianaują situaciją, kurioje būtina tikslingai, nuosekliai formuotimetakognityvinius įgūdžius, įgalinančius specialiųjų poreikių mokinį taptiautonomišku, nepriklausomu ir aktyviai kontroliuojančiu savo išmokimo,pažinimo procesą (“Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo ir gyvenimo kokybė”(2003, p. 56)). Daug klausimų kelia sutrikusio intelekto asmenų integruotas ugdymas.Galima paminėti A. Labanauskienės (2003) atliktą sutrikusio intelektomoksleivių ugdymo kokybės aspektų bendrojo lavinimo mokyklose tyrimą.Autorės teigimu, sutrikusio intelekto mokinių ugdymo kokybė bendrojolavinimo mokyklose yra patenkinama; ją apsprendžia: mokytojo asmenybė,kompetencija, specialistų ir tėvų bendradarbiavimas, ugdymo turinio,metodų, programų, kt. individualizavimas. Kaip pagrindinį ugdymo sėkmėsveiksnį dauguma pedagogų (31,3 %) nurodė teigiamą klasės mikroklimatą, 28,1% pirmenybę teikė individualizuotoms ir specialiosioms programoms.Teorinius individualizuotų ugdymo programų rengimo aspektus tyrinėjo ir V.Dabrišienė, B. Narkevičienė (2002). Inkliuzyviojo ugdymo erdvėje kyla ir specialiųjų poreikių vaikųsavimonės, savęs vertinimo klausimai. Ypač tai aktualu, kai vaiko ugdymoprograma, turinys ryškiau skiriasi nuo klasės konteksto. J.Mikelkevičiūtės, R. Adomaitienės, V. Ostasevičienės (2003) tyrimenagrinėtas nežymiai sutrikusio intelekto moksleivių savęs vertinimasbendrojo lavinimo (integruotai ugdant) ir specialiosiose mokyklose.Duomenys parodė, kad nežymiai sutrikusio intelekto moksleiviaispecialiosiose mokyklose save vertino geriau nei besimokantiejiheterogeniškoje aplinkoje. Tokį rezultatą galėjo lemti tai, jog bendrojolavinimo mokykloje moksleiviai turi daugiau progų lyginti save su“sveikais” bendraamžiais. Integruoto ugdymo klausimai aptariami ir Vilniaus universitetobaigiamuosiuose, bakalauro bei magistro darbuose. Vienas pirmųjų tokiųdarbų buvo L. Čečkauskienės (1996, vadovė G. Gintilienė) diplominis darbasParama šeimoms, turinčioms neįgalius vaikus. Tuo laiku (1995/1996 m. tėvaidar buvo pasimetę dėl mokyklos pasirinkimo savo neįgaliam vaikui: 40 %apskritai negalėjo apsispręsti, 38 % – nematė tinkamos mokyklos savovaikui. Nors paklausti kitokia forma, net 60 % tėvų pageidavo, kad vaikasmokytųsi bendrojo lavinimo mokykloje. L. Laipienytė (vad. V. Gevorgianienė, 2001) išsamiai išanalizavospecialiosios pedagoginės pagalbos teikimą Alytaus m. bendrojo lavinimomokyklose. E. Šlušnytė (vad. J. Ambrukaitis, 2001) – specialiųjų poreikiųvaikų ugdymo ypatumus Kretingos rajone, D. Stankevičienė (vad.J.Ambrukaitis, 2001) – Širvintų rajone. N. Kravčenko, I. Šilinskienė (Vad.V. Gevorgianienė, 2003), I. Antonovaitė (vad. J. Ambrukaitis, 2001)nagrinėjo tėvų požiūrį į specialiųjų poreikių vaikų ugdymą, neįgalių vaikųtėvų ir specialistų bendradarbiavimo bendrojo lavinimo mokyklose klausimus.L. Šumskaitė (Vad. V. Gevorgianienė, 2003) tyrinėjo vyresniojo amžiausmoksleivių nuostatas į sutrikusio intelekto asmenis. Minėti tyrimaiatskleidė, kad bendrojo lavinimo mokyklose visų mokyklos bendruomenės narių– tėvų, pedagogų, pačių mokinių – požiūris į neįgalių moksleivių ugdymą(si)bendrojo lavinimo mokyklose iš esmės yra teigiamas. Kartu respondentaiapgailestauja, kad specialioji pagalba teikiama nesistemingai, pedagogamstrūksta pasirengimo dirbti su specialiųjų poreikių moksleiviais,neišspręstas specialiųjų pedagogų etatų klausimas, stinga specialiųjųporeikių vaikų tėvų aktyvumo. Europos specialiojo ugdymo komisija (EuropeanAgency for Development in special needs education) pripažįsta, kad tėvųpožiūrį į inkliuzyvinį ugdymą labai lemia tokio ugdymo patirtis; tosešalyse, kur specialiųjų poreikių vaikų ugdymas ilgesnį laiką buvokoncentruotas specialiosiose įstaigose, tėvų požiūris yra nuosaikesnis. L.Miltenienė (2003), tyrusi tėvų vaidmenį, tenkinant specialiuosius vaikųugdymosi poreikius, daro išvadą, kad pedagogai linkę nuvertinti tėvųgalimybes dalyvauti vaiko ugdymo procese. Tuo tarpu dauguma tėvų sau skiriapozityvų vaidmenį vaiko ugdymo(si) procese, linkę dalytis atsakomybe irkooperuotis (tačiau tai mažiau pasakytina apie žemesnio išsilavinimo, kaimegyvenančius tėvus). (“Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo ir gyvenimo kokybė”(2003, p. 59)). Dalis tyrimų skirta konkretiems specialiųjų poreikių vaikų ugdymosiklausimams. V. Paukštytės magistro darbe (vad. V. Ozolaitė, 2001)nagrinėjami mokymo skaityti ypatumai, sunkumai, su kuriais susiduriaintegruotai ugdymo specialiųjų poreikių moksleiviai. Ugdymo metodų parinkimo, taikymo, kūrimo problemas aptarė ir I.Garbinčiūtė, O.Štitilienė (2002). Tyrimas, kuriame buvo nagrinėjamimatematikos mokymo organizavimo ypatumai bendrojo lavinimo mokykloje,parodė: specialiųjų poreikių mokiniai nėra įsisavinę daugiau kaip pusėsmokomosios medžiagos, per pamokas jiems nėra suteikiama pakankamaindividuali pagalba, mokytojai naudoja neadekvačius pagalbos metodus. G. Trečiokaitės, V. Zaikausko (vad. V. Gevorgianienė, 2003) tyrimasatskleidė atviros aplinkos privalumą jaunesniojo mokyklinio amžiausnežymiai sutrikusio intelekto vaikams tiek kognityvios, tiek socialinėsraidos aspektu. Lyginant sutrikusio intelekto vaikų, ugdomų bendrojolavinimo ir specialiosiose mokyklose, ugdymo(si) pasiekimus, nustatyta, kadtiek homogeninėje, tiek heterogeninėje aplinkose besiugdančių jaunesniomokyklinio amžiaus nežymiai protiškai atsilikusių moksleivių akademinėsveiklos (lietuvių kalbos ir matematikos srityje) pasiekimai yra maždaugvienodo lygio; bendrojo lavinimo mokyklose besimokančių vaikų socialiniaiįgūdžiai labiau išsivystę nei specialiųjų mokyklų moksleivių. V.Juknevičienės (vad. O. Štitilienė, 2001) atliktas nežymiai sutrikusiointelekto moksleivių, besimokančių bendrojo lavinimo mokyklose, matematiniųžinių analizės rezultatai taip pat byloja integruoto ugdymo naudai. V. Valionytė (2003, vad. V. Gevorgianienė aiškinosi specialistų, dirbančių su sutrikusio intelekto asmenimis, požiūrį į savo profesinę veiklą. Tyrimo rezultatai parodė, kad nors specialistai, dirbantys su sutrikusio intelekto asmenimis, savo profesinėje veikloje patiria psichologinių bei materialinių sunkumų, daugumos nuostatos į savo profesinę veiklą iš esmės yra teigiamos. D. Kaminskienė (2003, vad. V. Gevorgianienė) tyrė specialiųjų pedagogų nuostatas į žymų intelekto sutrikimą turinčius vaikus. Tyrimas patvirtino hipotezę, kad specialiųjų pedagogų nuostatos į žymų intelekto sutrikimą turinčių asmenų ugdymą, nepaisant iškylančių emocinių problemų, yra teigiamos. R. Dorc, E. Dion, kt. (2002) tyrė protiškai atsilikusiųvyresniųjų klasių moksleivių akademinės veiklos pokyčius perkėlus juos išspecialiosios klasės į bendrojo lavinimo klasę. Tyrimas parodė, kad darbasklasėje pagerėjo, tačiau socialinė integracija į bendraamžių grupę buvominimali. S. Mrug, J. Wallandre (2002) lygino fizinę negalę turinčių moksleiviųsavimonės yaptumus/savęs vertinimą integruoto ugdymo ir specialiosiosįstaigos aplinkoje. Integruotai besiugdantys moksleiviai pasižymėjo mažesneagresija, pozityvesniu savęs vertinimu, optimistiškesniu požiūriu įpasaulį. R. Rose (2003) Trijų metų trukmės tyrime nagrinėti ugdymo aplinkosveiksniai, lemiantys inkliuzijos sėkmę. Išskirtos 4 pagrindinės veiksniųgrupės: 1) mokytojas pagalbininkas klasėje, 2) specialiojo pedagogo parama(tiek konsultacija, tiek praktinė), 3) klasės mokytojo apmokymas(specialiosios žinios), 4) papildomas laikas, numatomas darbo planavimui irorganizavimui (administracija skiria papildomai laiko, už kurį mokama.Pagrindine inkliuzyvinio ugdymo problema taip pat konstatuotas efektyviųmokymo metodų, formų parinkimas. P. Gunvall pateikia 5 sėkmingos inkliuzijos sąlygas: 1) programa, kuriįgalina matyti kiekvieną vaiką, 2) mokyklos valdymas, kuris remia mokytojusir skiria jiems išteklių, 3) pedagogai, kurie geba individualizuoti mokymą,4) prieinama aplinka, 5) ugdymo priemonės pritaikytos ar sukurtosatsižvelgiant į individualius poreikius. Paminėtinas ir VU Specialiosios psichologijos laboratorijos tyrimas (užsakovas SADM) Lygios galimybės neįgaliesiems: Lietuvos invalidų nuostatų, lūkesčių, vertinimų ir reikmių tyrimas (1998), kuriame yra ir neįgalių vaikų bei jų šeimų problemoms skirtas skyrius.

4. Integruoto ugdymo problemos: tyrimo tikslas ir uždaviniai

Savijauta. Sutrikusio intelekto asmenų savijauta yra konstruktas,kuris daro įtaką jų motyvacijai, savęs vertinimui ir pan. (Sherrill, 1997).Neabejotinai jį veikia ir visuomenės nuostatos. Pripažįstama, kadsutrikusio intelekto žmonių savijauta priklauso nuo jų ugdymo aplinkos,tačiau kartu ir nuo sėkmės, kurią jie patiria integruodamiesi. Tyrimairodo, kad asmenys, besiugdantys specialiosiose klasėse, save vertinaaukščiau, nei tie, kurie mokosi bendrojo lavinimo klasėse (Battle irBlowers, 1982, Coleman, 1983). Wehmeyr (1994) tyręs sutrikusio intelektoasmenų savijautą specialiojoje ugdymo aplinkoje, priešingai, atrado, kadjaunuoliai vertina save žemiau dėl to, kad mokiniai neturi galimybės patyspriimti sprendimus ir stokoja savarankiškumo. Jacques, Wilton, Townsend(1998) parodė, kad nežymiai sutrikusio intelekto moksleiviai save vertinaaukščiau tuomet, kai yra labiau priimami bendraamžių. Vaiko savijautąLietuvoje, priklausomai nuo jo ugdymo(si) aplinkos – integruotos arspecialiosios – nagrinėjo J. Mikelkevičiūtė ir R. Adomaitienė. Tyrimasparodė, kad nežymiai sutrikusio intelekto mokiniai specialiojoje mokyklojesave vertino aukščiau nei mokiniai bendrojo lavinimo mokykloje. Aukštas savęs vertinimas yra, kaip žinoma, vienas iš psichologiniogerbūvio rodiklių. J. Mikelkevičiūtės ir R. Adomaitienės tyrimas patvirtinoankstesnius rezultatus, kad homogeniškoje grupėje besiugdantys sutrikusiointelekto moksleiviai neturi progų lyginti save su labiau pajėgiais ir tailemia jų aukštą savęs vertinimą. Autorės teigia, jog savo negalėssupratimas gali priklausyti nuo asmens gyvenamosios vietos, aplinkiniųnuostatų, tradicijų, kt. Pasak A. Bandura (1986) – žmogaus socialiniselgesys susijęs su jo socialiniu patyrimu. Sutrikimo (negalės, specialiųjų poreikių atveju) asmens savęs vaizdą(savijautą, savęs vertinimą ir pan.) lemia ne tik tai, ką pats žmogussuvokia ir jaučia, bet ir tai, kaip jį traktuoja kiti žmonės, kokia yrašvietimo politika ir jo teisinis pagrindas, kaip neįgalų asmenį priimabendraamžiai ir jų tėvai, pedagogai. Ypatingai svarbus pedagogų požiūris.Mokykla nėra pelno įmonė, kuri siekia kuo efektyvesnės kiekvieno narioveiklos, gamybos kaštų didinimo. Integruotas ugdymas yra brangus, bethumaniškas siekis. 1 pav. (žr. 10 p.) pavaizduota kai kurių svarbesniųjųveiksnių įtaka neįgalaus vaiko savijautai (taip pat visam integruotamugdymui). Visų šių veiksnių įtakai ištirti reikėtų didelės apimties tyrimo,kuris ne tik padėtų nustatyti veiksnių aibę (1 pav. pavaizduoti tiksvarbesnieji), bet ir tų veiksnių svorį bei sąveikas. Čia pristatomameribotos apimties tyrime mes irgi apsiribojome tik atskirų integruoto ugdymoaspektų analize. Taigi, pagrindinis šio tyrimo tikslas paanalizuoti specialių poreikių(neįgalių) vaikų integruoto ugdymo svarbesniuosius aspektus ir kylančiasproblemas. Siekiant šio tikslo tyrėjų grupė kėlė sau tokius uždavinius: • Glaustai apžvelgti jau atliktų tyrimų medžiagą, specialiojo ugdymo statistiką ir integruoto ugdymo raidos tendencijas. • Parengti nuostatų į integruotą ugdymą tyrimo metodiką (skalių tipo klausimynus neįgalių vaikų tėvams, pedagogams ir specialiojo ugdymo ekspertams – patyrusiems specialistams). • Atlikti tėvų, pedagogų ir ekspertų apklausą. Tyrimo siūlyme buvo numatyta ir neįgalių vaikų apklausa. Tačiau bandomasis tyrimas parodė, jog paprasta anketinė neįgalių vaikų apklausa labai nevalidi ir nepatikima, o gilesnio interviu organizavimo neleido tyrimo finansiniai resursai. • Atlikti apklausos duomenų statistikinę analizę. Tyrimo duomenis analizuoti tokiais pagrindiniais aspektais: 1) vaiko šeiminė situacija; 2) vaikų ugdymo planai; 3) pedagogų pasiruošimas dirbti su neįgaliais vaikais; 4) administracijos požiūrio vertinimas; 5) tėvų dalyvavimo ugdant vaiką vertinimas; 6) integruoto ugdymo aplinkos pritaikymo vertinimas; 7) vaiko savijautos vertinimas; 8) tėvų, pedagogų ir ekspertų bendrasis požiūris į integruotą ugdymą; 9) respondentų atsakymų į atvirus klausimus kokybinė analizė. • Apibendrinti gautus rezultatus ir išryškinti pagrindines iš jų išplaukiančias išvadas, akcentuojant ugdymo įstaigos pasirengimą integruotam ugdymui, vaiko savijautą, šeimos (tėvų) palaikymą. • Parengti ataskaitą ir pateikti rekomendacijas tolesnei integruoto (inkliuzyvaus) ugdymo plėtrai. Kaip matome iš tyrimo uždavinių formavimo ir pamatysime iš metodikosbei rezultatų aprašymo šis tyrimas ne tiesiogiai fiksuoja integruoto ugdymokintamuosius, o žvelgia į juos svarbių tokio ugdymo dalyvių – tėvų,pedagogų ir ekspertų akimis. Kadangi apklausos anketa daugiaplanė, viena

apklausa vertinama daug dalykų. Iš vienos pusės respondentai vertinapedagogų pasirengimą ugdyti neįgalų vaiką, mokyklos aplinkos pritaikymą,ugdymo programas, bendraklasių požiūrį į neįgalų vaiką, administracijospožiūrį, t. y. ugdymo įstaigos pasirengimą ugdyti neįgalų vaiką. Iš kitospusės toks pasirengimas arba nepasirengimas parodo ir galimą vaikosavijautą (gerovės jausmą) bendroje švietimo įstaigoje. Anketose (1 – 3priedai) yra ir tiesioginių klausimų apie galimą vaiko savijautą. Galimabūtų formuluoti tris tyrimui relevantiškas hipotezes. 1 hipotezė: mokyklų pasirengimas integruotai ugdyti neįgalų vaiką visųtrijų respondentų grupių bus vertinamas kaip nepakankamas. 2 hipotezė: integruotai ugdomo neįgalaus vaiko savijauta bus vertinamadaugiau kaip gera, negu bloga (nors tokiai prielaidai ir prieštarauja 1-jihipotezė). 3 hipotezė: visų trijų grupių respondentai – tėvai, pedagogai irekspertai daugiau teigiamai negu neigiamai vertina integruotą ugdymą. Suformulavę šias prielaidas galime pereiti prie empirinės darbodalies.1. EMPIRINIO TYRIMO REZULTATAI

1. Tyrimo metodika

2.1.1. Metodikos pagrindimas ir respondentai. Tyrimui buvo pasirinktostrys tiriamųjų grupės: pedagogai, tėvai ir ekspertai. Pirmąją grupę sudarėbendrojo lavinimo mokyklų pradinių ir vyresniųjų klasių pedagogai ugdantysspecialiųjų poreikių moksleivius (N=125). Antrojoje grupėje buvo tėvaiturintys neįgalių vaikų, besimokančių bendrojo lavinimo mokyklose (N=70).Ekspertų grupę sudarė specialieji pedagogai dirbantys bendrojo lavinimo irspecialiosiose mokyklose, psichologai, logopedai, socialiniai darbuotojaiir mokyklų vadovai (N=81). Tyrimui buvo pasirinkta tikslinė atranka. Su anketomis buvo vykstama įbendrojo lavinimo ir specialiąsias mokyklas Vilniuje, Molėtuose ir kituoserajonų centruose bei kaimuose. Mokyklose buvo apklausti vadovai,specialistai, pedagogai ir neįgalių moksleivių tėvai. Tyrimo imtis negaliatspindėti visų Lietuvos pedagogų, ekspertų ir tėvų nuomonių, tačiauleidžia atskleisti bendras tendencijas.

2.1.2. Anketos nuostatoms tirti. Tyrimui buvo sudarytos trysskirtingos anketos tėvų, pedagogų ir ekspertų nuostatoms tirti, tačiauvisose trijose anketose buvo išlaikyti pagrindiniai klausimų blokai irpatys klausimai, tik šiek tiek keitėsi pačios klausimų formuluotės. Klausimai anketoje buvo grupuojami pagal tam tikras integruoto ugdymonuostatų sritis:1. Tiriamųjų savybės ar demografinės charakteristikos.2. Nuostatos apie skirtingų integruoto ugdymosi formų tinkamumą įvairius ir skirtingo laipsnio sutrikimus turintiems vaikams.3. Nuomonės apie skirtingus ugdymo planus, skirtingus mokomus dalykus sutrikusio intelekto ir kitas negalias turintiems vaikams.4. Nuostatos apie pedagogų darbą klasėje, kurioje yra neįgalus vaikas/vaikai.5. Nuostatos apie integruotai ugdomų neįgalių vaikų savijautą klasėje ir bendraamžių grupėje.6. Nuostatos apie mokyklos administracijos požiūrį į neįgalių vaikų integruotą ugdymą.7. Nuostatos apie tėvų auginančių neįgalius vaikus požiūrį į integruotą ugdymą.8. Nuostatos apie mokyklų aplinkos pritaikymą neįgaliesiems vaikams (ekspertų anketa) arba esamo aplinkos pritaikymo vertinimas (pedagogų ir tėvų anketos).9. Bendras požiūris į integruoto ugdymo koncepciją. Tėvų anketa šiek tiek daugiau skyrėsi nuo ekspertų ir pedagogųanketos, todėl šiuos skirtumus aptarsime atskirai. Tėvų anketoje nebuvo 6 –24 klausimų bloko (1 priedas), vietoje jų buvo įdėti klausimai apie vaiką,jo negalę, ugdymosi formą, programą, vadovėlius, mokytojų naudojamas mokymopriemones, tėvų dalyvavimą. Vietoje 29 – 43 klausimų bloko tėvams buvopateikti klausimai apie specialiojo pedagogo ir kitų specialistų pagalbąvaikui. Nebuvo tėvams taipogi 91 – 99 klausimų bloko. Nuostatoms vertinti buvo naudojama 10 balų skalė, kur 1 reiškė visiškąnepritarimą, o 10 – visišką pritarimą duotam teiginiui.

2.1.3. Duomenų apdorojimas ir patikimumas. Duomenys buvo apdoroti SPSSPC programų paketu VU Specialiosios psichologijos laboratorijoje. Šiotyrimo apimtis neleido aprėpti reprezentacinės pedagogų imties. Jis yradaugiau žvalgomojo pobūdžio ir skirtas bendroms tendencijoms nustatyti.Ateityje reikėtų suplanuoti didelį tyrimą, aprėpiant visą švietimo dalyviųreprezentacinę imtį (įvairių klasių mokinius, švietimo politikus irvaldininkus). Pagrindiniais rodikliais bus atsakymų dažnis ir vertinimų balai (10balų skalėje).

2.2. Vaiko šeiminė ir negalumo situacija

Klausimai, skirti vaiko šeiminei ir sveikatos situacijai išsiaiškinti buvopateikiami tik tėvų imčiai (70 respondentų). Tai 1 priedo 1 – 6klausimai.Vadinasi, čia pateikiama informacija tik apie 70 vaikų (tėvaitaip pat galėjo į kai kuriuos klausimus neatsakyti, vadinasi, kai kuriaisatvejais bendras skaičius gali būti ir mažesnis už 70).

2.2.1. Šeiminė situacija. Į anketas atsakinėjo išimtinai motinos(iš 70 respondentų tik 3 vyrai užpildė anketą). Kaip ir ankstesniame, dar1998 m. atliktame mūsų tyrime, kuomet buvo apklausta virš 400 neįgaliųvaikų šeimų, neįgalaus vaiko (ir ko gero ne tik neįgalaus) problemomislabiausiai domisi mamos. Vaikų motinų amžiaus vidurkis buvo 39,2 metų. 74,1% atvejų vaikas turi abu tėvus, 24,1 % – tik motiną. 81 % atvejų vaikas yraiš 2 ir daugiau vaikų šeimos (dažniausiai iš 2 vaikų). Dažniausiai taipirmagimis vaikas (47,4 %) arba antragimis (38,6 %). Tai rodo, kad pirmojonegalaus vaiko gimimas netrukdo tėvams turėti daugiau vaikų. Darbinė tėvų situacija nėra palanki vaiko raidai (žinantnepakankamai didelius atlyginimus). Pagal ją šeimos pasiskirstė taip: Dirbaabu – 46,4 % Dirba tik tėvas – 16,1 % Dirba tik motina – 16,1 % Kita – 7,1 %. Nedirba abu – 14,3 %

2.2.2. Vaiko negalumo situacija. Tėvams buvo pateiktas atvirasklausimas Kokią negalę turi Jūsų vaikas? Vėliau tėvų atsakymai buvosuskirstyti į 10 stambesnių grupių, kurios ir pateiktos 2.2.1 lentelėje.Kaip matome iš lentelės, daugiausiai į imtį pateko respondentai, kuriųvaikams nustatytas kompleksinis sutrikimas (30.8 %) ir intelekto sutrikimas(23.1 %).

2.2.1 lentelė. Tėvų atsakymų į klausimą “Kokią negalę Jūsų vaikas turi” atsakymų pasiskirstymas procentais

|Sutrikimas |% |Sutrikimas |% ||Kompleksinis sutrikimas |30,8 |Klausos sutrikimas |7,7 ||Intelekto sutrikimas |23,1 |Regos sutrikimas |5,1 ||Kalbos ir komunikacijos |7,7 |Somatinis sutrikimas |5,1 ||sutrikimas | | | ||Specifinė mokymosi negalė |7,7 |Judėjimo sutrikimas |2,6 ||Neurologinis sutrikimas |7,7 |Emocijų ir elgesio |20,6 || | |sutrikimas | |

2.2.3. Vaiko ugdymosi forma, programa, vadovėliai. Klausimasapie ugdymosi formą (1 priedas, 6 klausimas) buvo uždaras. Atsakymai į jįpatekti 2.2.2 lentelėje. Matome, jog dažniausiai respondentų vaikai mokėsibendro lavinimo mokyklų bendrose klasėse, kur vaikui teikiama specialiojipedagoginė pagalba. (net 66,1 procentų).

2.2.2 lentelė. Respondentų vaikų ugdymo forma

|Ugdymo forma |% ||Bendrojo lavinimo mokykla, bendra klasė su |66,1 ||specialia pagalba | ||Bendrojo lavinimo mokyklos specialioji klasė |17,9 ||Specialioji mokykla |10,7 ||Bendrojo lavinimo mokykla, bendra klasė be |3,6 ||specialios pagalbos | ||Ugdomas namuose |1,8 |

Nors dažniausiai respondentų vaikai mokosi iš bendrų vadovėlių(2.2.3 lentelė), ugdymo programos labai įvairuoja. 2.2.3 lentelė. Respondentų (tėvų) pasiskirstymas pagal jų vaikų ugdymo programas ir naudojamus vadovėlius.

|Vadovėliai |% |Vaiko ugdymosi programos |% ||Bendrieji |62,1 |Bendrojo ugdymo |15,8 ||Žemesnių klasių bendrieji |6,9 |Modifikuota |28,1 ||Specialiųjų mokyklų |19,0 |Adaptuota |14,0 ||Nežinau |5,2 |Kombinuota |12,3 ||Kita |6,9 |Specialioji |19,3 || | |Nežinau |1.8 || | |Kita |8,8 |

2.2.4. Skyriaus išvados. Čia apibūdinama situacija neįgaliųvaikų, apie kuriuos informaciją pateikė jų tėvai. Imtis nėrareprezentatyvi. Todėl ir skyriaus išvados tinka tik šiai imčiai. • Apklausoje dažniausiai pasitaikė tėvai (daugiausiai motinos), kurie augina vidutiniškai 2,3 (du ir daugiau) vaiko. • Tik 46,4 % respondentų šeimų dirba abu tėvai. • Dažniausiai pasitaikantys yra kompleksiniai ir intelekto sutrikimai (30,8 ir 23,1 % atitinkamai). • Daugumos (apie 70 %) respondentų vaikai ugdomi bendrojo lavinimo mokykloje bendroje klasėje. Vadinasi tėvai neblogai žino vaikų ugdymosi bendrojo lavinimo mokykloje situaciją. • Dažniausia respondentų (tėvų) vaikų ugdymo forma yra ugdymas bendrojo lavinimo mokyklos bendroje klasėje, taikant įvairias ugdymo programas ir naudojantis bendrojo lavinimo mokyklų vadovėliais.

3. Vaiko ugdymo formų ir planų vertinimai

2.3.1. Ugdymo formų vertinimas. Pedagogai. Literatūroje nurodomakeletas specialiųjų poreikių vaikų ugdymo formų, pasižyminčiu skirtinguintegracijos į bendrojo švietimo kontekstą laipsniu ir skirtingu tinkamumuįvairių sutrikimų grupių ir poreikių vaikams. Neįgalaus vaiko savijautanemaža dalimi priklauso nuo to, kiek jo ugdymo forma atitinka realius joporeikius. Kaip matome 2.3.1. lentelėje, pedagogų požiūris į specialiųjų poreikiųvaikams palankiausią ugdymo formą daugeliu atvejų sutampa su literatūrojerekomenduojamomis ugdymo formomis konkrečių negalių turintiems vaikams.Apie gilėjančią integraciją byloja ir tai, jog dauguma apklaustųjų (balųvidurkis 8,2) pasisako už tai, kad net nežymiai sutrikusio intelekto vaikaiturėtų mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, bendrojo lavinimo klasėje,gaudami sistemingą specialiąją pagalbą (ir dalis pedagogų (balų vidurkis6,5) mano, jog šiems vaikams nuosekli pagalba apskritai nėra būtina).Moksliškai ir praktiškai pagrįstomis galima laikyti ir pedagogų nuomonesapie kalbos ir kitų komunikacijos sutrikimų turinčių vaikų ugdymo formą(palankiausia laikoma bendrojo lavinimo klasė bendrojo lavinimo mokykloje,sistemingai teikiant pagalbą – balų vidurkis 8,0); klausos sutrikimųturinčių vaikų ugdymo formą: vidutiniškai 7,9 balo vertinama bendrojolavinimo klasė bendrojo lavinimo mokykloje sistemingai teikiant pagalbąneprigirdintiesiems, 9,6 balo – specialioji ugdymo įstaiga kurtiesiems irkt. Įdomu, kaip pasiskirstė pedagogų nuomonės dėl emocijų ir elgesiosutrikimų turinčių vaikų ugdymo: maždaug vienodais balais buvo įvertintasir ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje specialiojoje klasėje (6,4 balo), irugdymas bendrojo lavinimo klasėje, sistemingai teikiant pagalbą (6,5 balo).Tokį požiūrį galima būtų vertinti kaip pagrįstą, turint galvoje labainevienalytę šių vaikų grupę ir nevienareikšmiškas socialines beipsichologines neadekvataus elgesio pasekmes mokyklos mikroaplinkoje. Karturezultatai atskleidžia, jog pedagogams vis dar sunku susigaudyti negalę irspecialiuosius poreikius apibrėžiančių terminų įvairovėje: tik tuo, matyt,galima paaiškinti palyginus aukštus kai kurių grupių vaikams tinkamiausiųugdymo formų vertinimus: pavyzdžiui, specifinių mokymosi negalių turinčiųvaikų, kurie tradiciškai laikomi natūralia bendrojo lavinimo mokyklosbendruomenės dalimi, ugdymas namuose įvertintas vidutiniškai 3,3 balo, ougdymas specialiojoje įstaigoje – vidutiniškai 5,8. Vis dėlto reikiapasidžiaugti, jog nė vienos sutrikimų grupės vaikų prioritetine ugdymoforma pedagogai nelaiko ugdymo namuose (tik labai žymiai sutrikusiointelekto vaikų ugdymas namuose įvertintas 7,3 balo (ugdymas specialiojojeįstaigoje – 8,7 balo). 2.3.1 lentelė. Specialiųjų poreikių mokiniams palankiausios ugdymo(si) formos: pedagogų požiūris

| |Ugdymo forma ||Sutrikimų grupės |Ugdym|Ugdym|Ugdyma|Ugdymas |Ugdymas || |as |as |s |bendrojo |bendrojo|| |namuo|speci|bendro|lavinimo |lavinimo|| |se, |alioj|jo |mokykloje |mokykloj|| |globo|e |lavini|bendrojo |e || |s |įstai|mo |lavinimo |bendrojo|| |įstai|goje |mokykl|klasėje, |lavinimo|| |goje | |oje, |sistemingai |klasėje,|| | | |specia|teikiant |retkarči|| | | |lioje |specialiąją |ais || | | |klasėj|pagalbą kai |teikiant|| | | |e |kurių pamokų|speciali|| | | | |metu |ąją || | | | |(“šaltinio” |pagalbą || | | | |klasėje ir |klasėje || | | | |kt.) | || vidutinis |2,2 |5,9 |7,1 |6,1 |4,0 || žymus |4,6 |8,4 |5,9 |3,4 |2,4 || labai žymus |7,3 |8,7 |4,6 |2,2 |1,6 ||Specifinė mokymosi negalė |3,7 |5,8 |5,3 |6,4 |4,8 ||Kalbos ir kiti komunikacijos |2,1 |5,2 |5,5 |8,0 |6,0 ||sutrikimai | | | | | ||Emocijų, elgesio sutrikimai |3,3 |5,5 |6,4 |6,5 |4,8 || kurtumas |3,8 |9,1 |6,4 |4,0 |2,6 || aklumas |4,1 |9,6 |6,1 |2,7 |1,5 || vidutinis |2,4 |4,5 |6,7 |7,7 |5,7 || žymus |5,2 |8,1 |5,9 |5,1 |3,3 ||Somatiniai sutrikimai |3,1 |5,6 |6,1 |6,9 |6,1 ||(širdies, kvėpavimo, kt.) | | | | | ||Neurologiniai sutrikimai |3,9 |6,3 |5,6 |6,1 |4,7 ||(epilepsija, kt.) | | | | | || vidutinis |2,4 |6,0 |7,1 |5,9 |3,8 || žymus |4,9 |7,9 |5,6 |3,8 |2,1 |

Apibendrinant galima teigti, jog daugumos pedagogų požiūris įneįgaliems vaikams palankiausias ugdymo formas iš esmės atitinkaliteratūroje nurodomas prioritetines ugdymo formas konkrečioms sutrikimųgrupėms.

Ekspertai. Analizuojant ekspertų išsakytas nuomones apiespecialiųjų poreikių mokiniams tinkamiausias ugdymo formas, atsiskleidžia(žr. 2.3.2 lentelę), jog ekspertų nuomonė daug kur sutampa su pedagogųnuomone. Sutampa prioritetinių ugdymo formų parinkimas sutrikusio intelektovaikams (netgi balų vidurkis palankiausiai ugdymo formai yra vidutiniškai8,0, kaip ir pedagogų vertinime), kalbos ir kitų komunikacijos sutrikimųturintiems vaikams (bendrojo lavinimo klasė, sistemingai teikiant pagalbą,įvertinta 8,3 balo (pedagogai ją įvertino 8,0 balo)), neprigirdinčių vaikųugdymas bendrojo lavinimo klasėje, sistemingai teikiant pagalbą, įvertintasvidutiniškai 7,3 balo (pedagogai šią ugdymo formą įvertino 7,9 balo), aklųvaikų ugdymui palankiausia laikoma specialioji mokykla ekspertų įvertinta8,9 balo (pedagogų – 9,6 balo), ir pan. Tiesa, kai kuriais klausimaispedagogų nuomonės yra kiek optimistiškesnės nei ekspertų (pavyzdžiui, net3,4 balo įvertinta žymiai sutrikusio intelekto asmenų galimybė ugdytisbendrojo lavinimo klasėje, teikiant pagalbą; ekspertai tokią galimybęįvertino 2,4.) Tiesa, ekspertai yra aiškiau apsisprendę dėl elgesio iremocijų sutrikimų turinčių mokinių ugdymo – 7,6 balo įvertinta palankiausiajiems ugdymo forma – bendrojo lavinimo mokykla (kaip minėta, pedagogųnuomonės šiuo klausimu pasidalijo). Ekspertų pasirinktą tinkamiausią ugdymoformą specifinių mokymosi negalių turintiems vaikams – bendrojo lavinimoklasę (su pagalba – 8,1 balo ir be pagalbos – 7,0 balo) taip pat galimalaikyti moksliškai ir praktiškai pagrįsta. Ekspertų ir pedagogų nuomonėslabiau išsiskyrė somatinių ir neurologinių sutrikimų atvejais: pedagogaiaukščiausiai (vidutiniškai 6,2 balais) įvertino neurologinių sutrikimųturinčių vaikų ugdymą specialiojoje įstaigoje ir bendrojo lavinimo klasėje,teikiant sistemingą pagalbą, o ekspertų požiūriu šios grupės vaikamstinkamiausia – bendrojo lavinimo klasė be sistemingos pagalbos (balųvidurkis 6,9); pedagogų nuomone, somatinių sutrikimų turinčius vaikuspalankiausia ugdyti bendrojo lavinimo klasėje, teikiant sistemingą pagalbą(6,9 balo), tuo tarpu ekspertų požiūriu šiems vaikams būtų palankiausiabendrojo lavinimo klasė be specialiosios pagalbos (7,9 balo). Šiek tiekišsiskyrė ir ekspertų bei pedagogų nuomonės apie vidutinio sunkumokompleksinių sutrikimų turinčių vaikų ugdymą (ekspertai išskiriaspecialiąją mokyklą (6,8 balo) bei bendrojo lavinimo klasę (6,9 balo), tuotarpu pedagogai tinkamiausia šiems vaikams ugdymo forma laiko specialiąjąklasę bendrojo lavinimo mokykloje (7,1 balo). Taigi šiuo klausimu pedagogųnuomonė labiau atitiktų integracijos idėjų dvasią.

2.3.2. lentelė. Specialiųjų poreikių mokiniams palankiausios ugdymo(si) formos: ekspertų požiūris

|Sutrikimų grupės |Ugdymo forma || |Ugdy|Ugdy|Ugdy|Ugdymas |Ugdymas || |mas |mas |mas |bendrojo |bendrojo|| |namu|spec|bend|lavinimo |lavinimo|| |ose,|iali|rojo|mokykloje |mokykloj|| |glob|oje |lavi|bendrojo |e || |os |įsta|nimo|lavinimo |bendrojo|| |įsta|igoj|moky|klasėje, |lavinimo|| |igoj|e |kloj|sistemingai |klasėje,|| |e | |e, |teikiant |retkarči|| | | |spec|specialiąją |ais || | | |iali|pagalbą kai |teikiant|| | | |oje |kurių pamokų |speciali|| | | |klas|metu |ąją || | | |ėje |(“šaltinio” |pagalbą || | | | |klasėje ir |klasėje |

| | | | |kt.) | ||vidutinis |2,2 |6,8 |8,1 |5,0 |2,7 ||žymus |4,4 |9,0 |5,7 |2,4 |1,5 ||labai žymus |6,7 |9,1 |2,7 |1,3 |1,2 ||10. Specifinė mokymosi negalė |1,7 |2,5 |4,1 |8,1 |7,0 ||11. Kalbos ir kiti komunikacijos |1,6 |2,6 |4,1 |8,3 |6,9 ||sutrikimai | | | | | ||12. Emocijų, elgesio sutrikimai |1,6 |3,8 |5,3 |7,6 |6,4 ||14. kurtumas |1,7 |8,6 |6,8 |4,1 |2,9 ||16. aklumas |2,0 |8,9 |6,1 |3,7 |2,9 ||18. vidutinis |1,8 |4,6 |5,1 |5,8 |5,8 ||19. žymus |4,0 |7,4 |5,6 |5,0 |3,6 ||20. Somatiniai sutrikimai |2,2 |2,7 |2,6 |6,4 |7,9 ||(širdies, kvėpavimo, kt.) | | | | | ||21. Neurologiniai sutrikimai |2,6 |3,7 |3,9 |6,5 |6,9 ||(epilepsija, kt.) | | | | | ||23. vidutinis |2,1 |6,8 |6,1 |6,9 |4,3 ||24. žymus |3,8 |7,0 |5,6 |4,1 |2,4 |

Tėvai. Anketos klausimas tėvams apie ugdymo formas buvo labiausuasmenintas, tai yra, respondentų buvo prašoma nurodyti, kur ir kaipugdosi jų vaikas ir išreikšti savo nuomonę apie tai, kur jų vaikasugdytųsi, jei reikėtų rinktis iš naujo. Kaip matome 3.3.3 lentelėje,dauguma apklaustųjų tėvų pozityviai vertina savo vaiko ugdymosi formą irprireikus rinktųsi analogišką įstaigos ar ugdymo(si) formos tipą. Kartupastebėtina, jog per pusę mažiau apklaustųjų antrą kartą rinktųsispecialiąją mokyklą (dabar tokiose įstaigose mokosi 10,7% respondentųvaikų, bet iš naujo jas rinktųsi tik 5,5% apklaustųjų). Gali būti, kadtėvai mano, jog šios įstaigos nepakankamai tenkina jų vaiko poreikius.Kartu atkreiptinas dėmesys, jog dalies tėvų nuomone jų vaiko gebėjimai yradidesni nei linkę manyti specialistai, rekomendavę ugdymo(si) formą: 9,1%tėvų, jei tektų iš naujo rinktis, rinktųsi ugdymą bendrojo lavinimoklasėje, teikiant minimalią pagalbą (šia forma dabartiniu metu ugdosi 3,6%respondentų vaikų).

2.3.4. Specialiųjų poreikių mokinių ugdymo planas, pasiekimųvertinimas bei mokymo priemonės. Pastaruoju metu kalbant apie specialiųjųporeikių vaikų integraciją, daugiausia dėmesio skiriama specialiosiospagalbos organizavimo bendrojo lavinimo mokyklose, ugdymo programųindividualizavimo klausimams. Kartu pamirštama, jog be ugdymo planoindividualizavimo, jo pritaikymo prie realių šių vaikų poreikių irgalimybių, neįgalių mokinių integracija nebus visavertė.

2.3.3. lentelė. Specialiųjų poreikių vaikui palankiausia ugdymo(si) forma: tėvų nuomonė

| |Ugdymo forma || |Ugdym|Ugdyma|Ugdymas |Ugdymas |Ugdymas|| |as |s |bendrojo|bendrojo |bendroj|| |namuo|specia|lavinimo|lavinimo |o || |se, |lioje |mokykloj|mokykloje |lavinim|| |globo|įstaig|e, |bendrojo |o || |s |oje |speciali|lavinimo |mokyklo|| |įstai| |oje |klasėje, |je || |goje | |klasėje |sistemingai |bendroj|| | | | |teikiant |o || | | | |specialiąją |lavinim|| | | | |pagalbą kai |o || | | | |kurių pamokų|klasėje|| | | | |metu |, be || | | | |(“šaltinio” |special|| | | | |klasėje ir |ios || | | | |kt.) |pagalbo|| | | | | |s ||Kur ir kaip ugdosi Jūsų |1,8 |10,7 |17,9 |66,1 |3,6 ||vaikas dabartiniu | | | | | ||metu | | | | | ||Kur ugdytųsi Jūsų vaikas, |- |5,5 |18,2 |67,3 |9,1 ||jei rinktumėtės iš naujo | | | | | |

Dėl ypatingų ugdymo(si) poreikių ypač tai aktualu sutrikusio intelektomokiniams. Todėl svarbu išsiaiškinti, ką apie ugdymo plano pritaikymą manopedagoginė visuomenė bei specialiųjų poreikių mokinių tėvai. Kaip matome 2.3.4 lentelėje, tiek pedagogų, tiek ekspertųnuomonės labai sutapo dėl ugdymo planų pritaikymo sutrikusio intelektovaikams: dauguma respondentų pripažįsta, jog būtina individualizuoti ne tikšių mokinių ugdymo programas, bet ir jų ugdymo planą (tam pritaria 97,5 %

2.3.4. lentelė. Ugdymo planas: pedagogų ir ekspertų požiūris

| | Pedagogai | Ekspertai || |taip |ne |nežina|taip|ne |nežinau|| | | |u | | | ||Ar sutrikusio intelekto |97,5 |1,7 |0,8 |98,7|1,3 |- ||moksleivių ugdymo | | | | | | ||planas turėtų skirtis nuo sveikų| | | | | | ||vaikų | | | | | | ||ugdymo plano? | | | | | | ||Ar kitų negalių turinčių vaikų |62,8 |36,4 |0,8 |62,2|36,5|1,4 ||ugdymo | | | | | | ||planas turėtų skirtis nuo sveikų| | | | | | ||moksleivių | | | | | | ||ugdymo plano? | | | | | | |

pedagogų ir 98,7 % ekspertų). Stebina ir respondentų nuomonių sutapimas dėlugdymo planų pritaikymo kitų negalių turintiems moksleiviams (tam pritaria62,8 % pedagogų ir 62,2 % ekspertų). Vis dėlto šiuo klausimu, – galbūttodėl, kad sąvoka “kita negalė” yra pernelyg neapibrėžta, – abiejųrespondentų grupėse yra nemažai nepritariančių kitų negalių turinčiųmoksleivių ugdymo planų individualizavimui (36,4 % pedagogų ir 36,5 %ekspertų).

2.3.5. lentelė. Ugdymo planas: tėvų požiūris

|Ar Jūsų vaiko | tikrai| ne |daugiau |daugiau| | | ||ugdymo |ne | |ne, |taip |taip |nežin|kita ||planas turėtų | | |negu |negu ne| |au | ||skirtis nuo | | |taip | | | | ||sveikų | | | | | | | ||moksleivių | | | | | | | ||ugdymo plano | | | | | | | || | | | | | | |1,8% || |26,8% |23,2% |14,3% |25,0% |7,1% |1,8% | |

Tuo tarpu tėvų nuomonės dėl ugdymo plano individualizavimo įvairiųnegalių turintiems jų vaikams labai išsiskyrė (žr. 2.3.5 lentelę): visdėlto didžioji tėvų dalis mano, jog tai nėra būtina (26,8 % teigia, jog,,tikrai ne”, 23,2 % – ,,ne”; 14,3% nors ir nėra kategoriški, tačiau linkęmanyti, jog “daugiau ne, nei taip”). Tik 7,1 % tėvų pritartų jų vaikųugdymo plano individualizavimui. Tokią nuomonę, matyt, galima paaiškintitėvų baime, kad bendrojo lavinimo mokyklose besimokančius jų vaikuspasikeitęs ugdymo planas išskirs iš sveikų bendraamžių tarpo, taigi tamtikra prasme neigiamai paveiks neįgalių vaikų integraciją mokyklosbendruomenėje. Tačiau tokį atsakymų pasiskirstymą galbūt galima paaiškintiir tuo, kad tik 14 % apklaustųjų tėvų vaikų ugdosi pagal adaptuotas ir 19,3% – pagal specialiosios mokyklos programas, kai ugdymo planoindividualizavimas tampa išties aktualus (bendras šiuo būduindividualizuotų programų procentas (33,3 %) beveik sutampa su skaičiumi tųtėvų, kurie sutiktų, kad ugdymo planas jų vaikams būtų individualizuotas(procentinė išraiška – 32,1 %).

2.3.6. lentelė. Specialiųjų poreikių vaikų žinių ir gebėjimų vertinimas: pedagogų nuomonė

|Kaip vertinate specialiųjų |adekvačiai|pagal |papras|vengiu |kita ||poreikių mokinio pasiekimus| |įdėtas |tai |rašyti | || |individual|pastanga|vertin|aukštus | || |izuotos |s |u |pažymius| || |programos | |aukšči| | || |rėmuose | |au | | || |43,1% |71,5% |29,3% |4,1% |2,4% |

Ypač aktualus yra mokinio, besiugdančio pagal individualizuotąprogramą, mokymosi pasiekimų vertinimas. Diskutuojama dėl to, ar apskritaiįmanoma rašyti aukštus pažymius specialiųjų poreikių vaikui. Aktualus šisklausimas ir šio tyrimo kontekste: mokinio veiklos vertinimas daro žymiąįtaką jo savęs vertinimui, statusui bendraamžių grupėje, taigi ir josavijautai mokykloje apskritai. Kaip matome 2.3.6 lentelėje (galima buvopasirinkti keletą atsakymų variantų, todėl procentų skaičius nelygus 100%), nemaža dalis pedagogų pripažįsta, jog mokinio pasiekimus vertinaadekvačiai (43,1%) ir ypač atsižvelgia į įdėtas pastangas (71,5%). Pedagogųgebėjimą adekvačiai vertinti specialiųjų poreikių vaiko žinias ir gebėjimusekspertai įvertino vidutiniškai 5,9 balo (iš 10 galimų). Praktika rodo, kad bendrojo lavinimo mokyklose besimokančiųjųspecialiųjų poreikių vaikų galimybės jau pradinėse klasėse pradeda skirtisnuo neturinčių negalių mokinių galimybių, todėl konkrečios klasės bendriejivadovėliai kai kuriems specialiųjų poreikių vaikams tampa neprieinami.Jeigu vaikas ugdosi pagal adaptuotą programą, išeitis gali būti žemesnėsklasės bendrųjų vadovėlių naudojimas ar kelių lygių vadovėlių derinimas.Tačiau neretai ,,kitokie” vadovėliai mokymosi sunkumų patiriančių vaikų yrane visai pozityviai priimami (kaip savotiška stigma, pabrėžianti šių vaikųišskirtinumą). Tokiu būdu vaiko naudojami vadovėliai yra dar vienas josavijautą lemiantis aspektas.

2.3.7. lentelė. Pagal adaptuotą programą besimokančių mokinių naudojami vadovėliai: pedagogų požiūris

| |tokius |žemesnė|specialiųjų |kita || |pačius, |s |mokyklų | || |kaip ir |klasės | | || |bendraklasi| | | || |ai | | | ||Kokius vadovėlius naudoja |45,9% |37,2% |39,8% |7,1% ||vaikai, besimokantys pagal | | | | ||adaptuotą programą | | | | |

Duomenys parodė (žr. lentelę 2.3.7), kad 45,9 % pagal adaptuotas programasbesimokančių vaikų naudoja bendruosius vadovėlius, kaip ir kitibendraklasiai. Taigi daugiau nei pusė mokosi iš alternatyvių, dažnaižemesnio lygio, vadovėlių. Pedagogų nuomone, specialiųjų poreikių vaikopožiūris į alternatyvų vadovėlį gali būti įvertintas 5,9 balo, ekspertaivaiko požiūrį įvertino 5,7 balo (iš 10 galimų), taigi patenkinamai. Tėvaisavo vaiko santykį su naudojamu žemesnio lygio vadovėliu įvertino kaiplabiau neigiamą – 4,5 balo. Apibendrinant, galima manyti, jog specialiųjųporeikių vaikų ugdymo procese daugeliu atveju neišvengiamas reiškinys –vadovėlių pritaikymas prie vaiko galimybių – iš tiesų pakankamai neigiamaiveikia vaiko savijautą bendrojo lavinimo mokykloje.

Vaiko savijautą ugdymo procese gali lemti ir tai, kiek sutampa tėvų irpedagogų požiūris į vaiko ugdymą, jam keliami reikalavimai, ugdymo tikslai.Pasiekti bendrų tikslų, bendro požiūrio į laukiamą rezultatą padeda ir tėvųbei pedagogų bendradarbiavimas sudarant (individualizuojant) ugdymoprogramas. 2.3.8 lentelė. Dalyvavimas sudarant specialiųjų poreikių vaikų ugdymo programas: tėvų nuomonė| | | | || |taip |ne |kita ||Ar dalyvaujate sudarant savo vaikui | | | ||individualizuotą (adaptuotą, modifikuotą ) |26,8%|66,1% |7,1% ||programą | | | |

Duomenys rodo (žr. lentelę 2.3.8), kad tik 26,8 % tėvų dalyvauja šiameprocese, taigi galima manyti, jog tik ketvirtadalis tėvų žino, ko iš vaikotikisi mokykla. Gali būti, kad likusieji tėvai arba apskritai yra abejingivaiko ugdymo klausimams, arba dėl pedagogų nuostatų jų atžvilgiu neturiaiškios savo vaiko ugdymo vizijos. To pasekmė gali būti nerealūs, perdėmaukšti ar žemi tėvų reikalavimai vaikui, mažinantys vaiko motyvaciją irvedantys prie išmokto bejėgiškumo. Vertinant vaiko savijautą klasėje svarbu ir tai, kiek mokymo priemonėspritaikytos vaiko gebėjimams ir poreikiams. Didesnė dalis tėvų (viso 47 %)mano, kad ugdymo priemonės pakankamai pritaikytos jų vaiko poreikiams(žr.lentelę 2.3.9.). Logišku galima laikyti ir tėvų nežinojimą (30,6%) šiuoklausimu: mokymo priemonių taikymas vis dėlto labai susijęs su ugdymoprocesu klasėje, taigi daugiau informacijos apie tai gali suteiktipedagogai.

2.3.9. lentelė. Pedagogo taikomos mokymo priemonės: tėvų nuomonė| |tikrai|ne |daugiau |daugiau |taip |nežina|kita || |ne | |ne, |taip | |u | || | | |negu taip |negu ne | | | ||Ar mokytojų |8,2% |8,2% |4,1% |42,9% |4,1% |30,6% |2,0% ||taikomos | | | | | | | ||mokymo priemonės| | | | | | | ||pritaikytos | | | | | | | ||vaiko | | | | | | | ||galimybėms ir | | | | | | | ||poreikiams | | | | | | | |

Vaiko ugdymo(si) sėkmei, taigi ir jo savijautai mokykloje turi įtakosir specialiosios pagalbos prieinamumas. Labiausiai reikalinga tėvai laikologopedo (48,1 %), specialiojo pedagogo (40,4%) bei psichologo (42,3%)pagalbą (žr. 2.3.10 lentelę). Galima manyti, jog tokį specialistųpasirinkimą lėmė konkretus respondentų vaikų negalės ar mokymosi sunkumųpobūdis.

2.3.10. lentelė. Specialiosios pagalbos poreikis: tėvų požiūris|Kokio specialisto pagalbos | atsakymų ||reikėtų |skaičius ||labiausiai |procentais ||Specialiojo pedagogo | || |40,4% ||Socialinio pedagogo | || |11,5% ||Logopedo | || |48,1% ||Gydytojo | || |7,7% ||Psichologo | || |42,3% ||Kita | || |13,5% |

Tiesa, atkreiptinas dėmesys į psichologo poreikį: kaip žinia, šiospecialisto paslaugos ypač veiksmingos sprendžiant elgesio, emocijų,bendravimo problemas, šeimos terapijos klausimus (apie psichologinį tyrimąšiuo atveju nekalbame). Taigi arba, tėvų nuomone, vaikams iš tiesų iškylaminėtų sunkumų, arba klaidingai manoma, jog daugelį ugdymo(si) klausimųpadėtų išspręsti psichologas. Gali būti ir tai, jog vaiko mokymosisunkumai, tėvų manymu, neigiamai veikia vaiko asmenybę, jo psichologinęsavijautą, todėl jie pageidautų psichologo konsultacijų. Tiesa, klausimoformuluotė (“kokių specialistų pagalbos Jums reikėtų labiausiai?”) galėjolemti ir tai, jog psichologo poreikį tėvai priskiria sau. Nustačius specialiosios pagalbos poreikį, natūraliai kyla klausimas,ar mokykla, kurioje mokosi vaikas, yra pajėgi tą poreikį patenkinti. 70,2%tėvų teigia, jog mokykloje yra specialusis pedagogas ir 12,3% teigia, jogne. Tėvų, teigiančių, jog apie tai nežino, vaikams galbūt tiesiogspecialiojo pedagogo pagalba nebuvo/ nėra būtina (žr. 2.3.11 lentelę). 2.3.11. lentelė. Specialiojo pedagogo pagalbos prieinamumas: tėvų požiūris

|Ar yra mokykloje specialusis pedagogas |taip |ne |nežinau || |70,2% |12,3% |17,5% |

Ne mažiau svarbu įvertinti, kiek specialiųjų poreikių vaikamsprieinama kitų specialistų pagalba. Respondentų atsakymai, pateikiami2.3.12 lentelėje, leidžia manyti, jog jų vaikams teikiama pagalba daugeliuatveju netgi viršija tėvų lūkesčius (11,5 % tėvų mano, jog jų vaikamsreikia socialinio pedagogo, 14,9 % gauna jo paslaugas; 48,1 % tėvų rūpilogopedo pagalba, 76,6 % pripažįsta, jog vaikai ją gauna). Tikpsichologinės pagalbos poreikis žymiai viršija realias psichologo teikiamaspaslaugas (42,3 % norėtų psichologo paslaugų, ir tik 19,1 % atvejų vaikaijas gauna).

2.3.12. lentelė. Kitų specialistų pagalbos prieinamumas: tėvų požiūris|Pagalbą teikiantys | atsakymų ||specialistai |skaičius || |procentais ||Pagalbos niekas neteikia | || |4,3% ||Sveikatos priežiūros | ||specialistai |12,8% ||Psichologai | || |19,1% ||Logopedai | || |76,6% ||Socialiniai darbuotojai | || |14,9% ||Kiti | || |2,1% |

2.3.3. Skyriaus išvados.2. • Ir pedagogų, ir ekspertų atsakymai rodo, jog nepaisant mokinio negalės vis daugiau specialistų laiko galimu neįgalių vaikų ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose. • Tiek pedagogų, tiek ekspertų požiūris į įvairių sutrikimų grupių vaikams tinkamiausią ugdymo aplinką iš esmės atitinka literatūroje nurodomas prioritetines ugdymo formas konkrečių negalių vaikams. • Kartu pažymėtina, jog abiejų grupių respondentų nuomonės dėl palankiausių ugdymo formų kai kurių negalių turintiems vaikams pasidalijo maždaug po lygiai kelių ugdymo formų spektre: ekspertai nėra apsisprendę dėl tinkamiausios ugdymo formos vidutinio laipsnio judėjimo sutrikimų, somatinių ir neurologinių sutrikimų turintiems vaikams; pedagogai abejoja dėl prioritetinės ugdymo aplinkos somatinių ir neurologinių, kai kurių kompleksinių sutrikimų turintiems vaikams. Tokį nuomonių išsiskyrimą gali lemti ir ypač nevienalytės sutrikimų laipsniu ir pobūdžiu minėtos negalių grupės.

• Daugumos tėvų pasirinkta jų vaikų ugdymo(si) forma iš esmės atitinka jų lūkesčius ir prireikus tėvai jos nekeistų. Kartu galima pastebėti tendenciją, jog vis daugiau tėvų teikia prioritetą didesnei specialiųjų poreikių vaikų integracijai. • Dauguma pedagogų ir ekspertų pripažįsta, jog specialiųjų poreikių mokinių ugdymo plano individualizavimas yra svarbi realios inkliuzijos prielaida. Sutrikusio intelekto vaikų ugdymo plano individualizavimui pritaria didžioji dalis respondentų (97,5 % pedagogų ir 98,7 % ekspertų). Ugdymo plano individualizavimo kitų negalių turintiems moksleiviams klausimu respondentų nuomonė labiau neapibrėžta (tam pritaria 62,8 % pedagogų ir 62,2 % ekspertų). • Tuo tarpu didžioji tėvų dalis mano, jog nėra būtina individualizuoti ugdymo planą jų vaikams, turintiems specialiųjų poreikių: šios nuomonės apytiksliai laikosi 64,3 % apklaustųjų. Tik 7,1 % tėvų iš esmės pritartų jų vaikų ugdymo plano individualizavimui. Galima daryti prielaidą, jog tėvų požiūriui turi įtakos baimė, kad individualizuotas ugdymo planas paryškins jų

vaiko išskirtinumą ir uždės jam stigmą, kurios kaip tik ir siekia išvengti dauguma tėvų, pasirinkdami bendrojo lavinimo mokyklą. • Didesnė dalis pedagogų specialiųjų poreikių mokinių pasiekimus vertina adekvačiai (43,1%). Kartu pastebima tendencija paaukštinti mokinio veiklos vertinimą, atsižvelgiant į įdėtas pastangas (71,5%) bei ypatingą vaiko situaciją, nulemtą jo negalės (29,3% pedagogų paprastai pakelia pažymį). Ekspertai nuosaikiau įvertino pedagogų gebėjimą/nuostatą adekvačiai vertinti specialiųjų poreikių vaiko žinias ir gebėjimus (5,9 balo iš 10 galimų).

45,9 % pagal adaptuotas programas besimokančių vaikų naudoja bendruosius vadovėlius. Daugiau nei pusei moksleivių pedagogai parenka alternatyvius, dažnai žemesnio lygio, vadovėlius. Vaiko santykis su kasdien naudojamomis mokymo priemonėmis neišvengiamai veikia jo psichologinę savijautą. Pedagogai specialiųjų poreikių vaikų požiūrį į ,,kitokį” vadovėlį vertina 5,9 balo, ekspertai – 5,7 balo, tėvai – 4,5 balo. Taigi alternatyvių vadovėlių naudojimas ne visada teigiamai veikia vaiko savijautą bendrojo lavinimo mokykloje.

• Tik ketvirtadalis specialiųjų poreikių vaikų tėvų (26,8 %) bendradarbiauja su pedagogais individualizuojant jų vaikams ugdymo programas. Minimalus programos individualizavimas (modifikavimas) iš tiesų dažnai nereikalauja tėvų įsikišimo, tačiau žymiau adaptuojant programą, svarbu suderinti pedagogų ir tėvų lūkesčius, tuo labiau, kad tokių programų įgyvendinimas dažnai reikalauja kruopštaus kasdieninio darbo, taip pat ir namuose. Tokiais atvejais tėvų nedalyvavimo priežastys gali būti įvairios: nepakankamas pedagogų pasitikėjimas tėvų kompetencija, tėvų abejingumas savo vaiko mokymosi sunkumams, abiejų pusių atsakomybės ar tiesiog laiko stoka. Bendradarbiavimo tarp tėvų ir pedagogų trūkumo pasekmė gali būti nerealūs, perdėm aukšti ar žemi reikalavimai vaikui, galintys neigiamai paveikti vaiko savijautą bendrojo ugdymo kontekste. Kalbant apie kitas ugdymo priemones, didesnė dalis tėvų (47 %) mano, jog jos pakankamai pritaikytos jų vaiko poreikiams. Tiesa, nebūdami tiesioginiai ugdymo proceso dalyviai, 30,6% tėvų nuomonės šiuo klausimu neturi. • Vaiko ugdymo(si) sėkmei, taigi ir jo savijautai mokykloje turi įtakos ir specialiosios pagalbos prieinamumas. Labiausiai reikalinga tėvai laiko logopedo (48,1 %), specialiojo pedagogo (40,4%) bei psichologo (42,3%) pagalbą. Bendrojo lavinimo mokyklose siūlomos pagalbos pasirinkimas šio tyrimo kontekste netgi viršija tėvų lūkesčius (specialiojo pedagogo, logopedo, sveikatos priežiūros specialisto paslaugas gauna net daugiau vaikų, negu pageidautų jų tėvai). Tik psichologo poreikis yra didesnis nei yra gaunama šio specialisto paslaugų (tėvų nuomone). Tokį neatitikimą tarp lūkesčių ir siūlomų paslaugų pastarųjų naudai galėjo lemti ir tai, jog tėvai ne visada adekvačiai suvokia realius vaiko poreikius ar tiesiog nėra pakankamai informuoti apie atskirų specialistų darbo pobūdį.

4. Bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų pasirengimo dirbti su specialiųjų poreikių mokiniais vertinimas

2.4.1. Rezultatai. Pedagogo savijauta heterogeninėje klasėje, kuriojeugdosi ir neturintys negalių, ir specialiųjų ugdymosi poreikių dėl negaliųturintys mokiniai, paprastai, kaip nurodoma literatūroje, veikia pedagogomokymo stilių, lemia jo santykius su ugdytiniais, taigi ir pastarųjųsavijautą. Savo ruožtu, mokytojo savijauta priklauso ir nuo jo subjektyviaipatiriamos kompetencijos ugdyti skirtingų gebėjimų vaikus. Todėl aktualuištirti pačių pedagogų požiūrį į savo kompetenciją mokyti specialiųjųporeikių moksleivius. Ekspertams taip pat buvo pasiūlyti klausimai apiedaugumos pedagogų kompetenciją šios grupės vaikų ugdymo srityje. Tyrimoduomenys pateikiami 3.4.1 lentelėje. 2.4.1 lentelėje atsiskleidžia pedagogų ir ekspertų nuomonės 3pagrindiniais aspektais: 1) mokytojo gebėjimas ugdyti specialiųjų poreikiųvaikus (1, 2, 3, 8, 10, 11, 12 teiginiai); 2) specialiojo ugdymoorganizavimo mokyklos lygiu (4, 5, 6, 14, 15, 16 teiginiai) bei pedagogųpožiūris į bendrųjų ugdymo programų individualizavimo reikšmę (7,9teiginiai). 13-ąjį teiginį galima laikyti susijusiu su visais minėtaisaspektais (žr. 2 ir 3 priedus).

2.4.1 lentelė. Pedagogo pasirengimas ugdyti specialiųjų poreikių mokinius: pedagogų ir ekspertų požiūris

|Pedagogo darbas klasėje |Pedagog|Ekspert|| |ai |ai ||Kompetencija ugdyti neįgalius vaikus |6,2 |5,3 ||Gebėjimas parinkti ugdymo metodus, tinkančius darbui su |6,7 |5,7 ||skirtingais vaikais | | ||Gebėjimas diferencijuotai dirbti su skirtingų gebėjimų |7,0 |5,4 ||vaikais | | ||Gaunamos specialiojo pedagogo konsultacijos |6,1 |5,4 ||Praktinė specialiojo pedagogo pagalba |5,3 |5,7 ||Turimas pagalbininkas (asistentas) pamokos metu |2,1 |2,8 ||Modifikuota programa – tik dar vienas “popierizmas” |5,6 |4,5 ||Gebėjimas sudaryti modifikuotą programą |5,5 |6,9 ||Adaptuota programa – tik dar vienas “popierizmas” |5,3 |4,3 ||Gebėjimas sudaryti adaptuotą programą |6,1 |5,8 ||Neįgalaus vaiko žinių ir mokėjimų vertinimo adekvatumas |7,3 |5,9 ||Naujų mokymo metodų stygius dirbant su neįgaliais |7,2 |7,7 ||vaikais | | ||Sunku siekti kokybės, kai pamokos metu tenka dirbti |8,7 |7,7 ||pagal skirtingas programas | | ||Mažesnis vaikų skaičius klasėje leistų pagerinti ugdymo |9,4 |9,4 ||kokybę | | ||Neįgalaus vaiko ugdymo klausimai aptariami specialistų |7,9 |7,8 ||komandoje | | ||Neįgalaus vaiko ugdymo klausimai aptariami su jo tėvais |8,0 |7,6 |

Analizuojant pedagogų nuomonę apie savo pačių gebėjimą ugdyti specialiųjųporeikių mokinius, atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakymuose dominuojašiek tiek aukštesnis už “vidutinišką” arba “patenkinamą” savo gebėjimųvertinimas (minėtų teiginių balų vidurkis – 6,6 balo). Pastebimatendencija, jog ekspertai bendrojo lavinimo pedagogų kompetenciją ugdytispecialiųjų poreikių moksleivius vertina kiek žemiau (minėtų teiginių balųvidurkis – 6,1 balo). Kartu pastebima, jog skiriasi pedagogų ir ekspertųpožiūriai į pedagogų gebėjimą modifikuoti ir adaptuoti bendrąsias ugdymoprogramas. Pedagogai savo gebėjimą modifikuoti programą įvertino 5,5 balo(ekspertai jų gebėjimą – 6,9 balo), savo gebėjimą adaptuoti programąpedagogai įvertino kiek aukščiau – 6,1 balo (ekspertai jų gebėjimą – 5,8balo). Taigi ekspertų nuomone, pedagogams lengviau bendrąsias programasmodifikuoti nei adaptuoti. Pedagogų požiūris šiuo aspektu prieštaraujaekspertų nuomonei: rezultatai rodo, kad pedagogams kiek lengviau adaptuotiprogramas. Šį iš pirmo žvilgsnio paradoksalų rezultatą (juk adaptuojantprogramą daroma daugiau pakeitimų) galbūt galima paaiškinti nebent tuo, jogprogramų modifikavimas reikalauja gilių įžvalgų į mokinio pažintinėsveiklos ypatumus, taigi ir subtilių bendrosios programos pokyčių.Adaptuojant programas dažniau atliekamas mokymo turinio redukavimas, daromimažiau subtilūs programos pakeitimai. Antruoju šio klausimo aspektu atsiskleidė specialiojo ugdymoorganizavimas mokykloje. Keletą šio organizavimo sričių (specialiojopedagogo konsultacijas, praktinę jo pagalbą). pedagogai vertinapatenkinamai (apytiksliai 5,7 balo). Ypač žemai pedagogai įvertino realiągalimybę turėti pagalbininką (asistentą) pamokos metu (2,1 balo); panašusyra ir ekspertų vertinimas (2,8 balo). Kartu ir pedagogai, ir ekspertailabai pritaria teiginiui, jog ,,mažesnis vaikų skaičius klasėje leistųpagerinti ugdymo kokybę”(abiejų grupių respondentų atsakymas – 9,4 balo)bei teiginiui, jog ,,neįgalaus vaiko ugdymas aptariamas su jotėvais”(tiesa, tai kiek prieštarauja tėvų teigimui, jog jie nedalyvaujaindividualizuojant jų vaikams ugdymo programas (žr. 2.3.8)). Ekspertų irpedagogų nuomonės sutapo ir dėl vykstančio specialiųjų poreikių vaikougdymo aptarimo specialistų komandoje (apytiksliai 7,8 balo). Du teiginiai (7 ir 8) atskleidė respondentų požiūrį įmodifikuotas ir adaptuotas ugdymo programas. Abiejų grupių respondentųnuomonę galima vertinti kaip pakankamai rezervuotą (vis dėlto tendencijata, jog pedagogai linkę kiek labiau pritarti minčiai,, jog adaptuotų irmodifikuotų programų rašymas yra tik laiko švaistymas (pedagogų pritarimovidutinis balas – 5,4, ekspertų – 4,4). Nevienareikšmiškas teiginys ,,sunku pasiekti ugdymo kokybę, kaireikia dirbti pagal skirtingas programas” sulaukė gana didelio pedagogų(8,7 balo) ir kiek mažesnio ekspertų (7,7 balo) pritarimo. Praktika rodo,jog darbas heterogeninėje klasėje reikalauja ypač gerai apgalvotų darbometodų bei sumanaus specialiosios pagalbos organizavimo visos mokykloslygiu. Kitaip tariant, specialiųjų poreikių vaikų ugdymo kokybė gali būtipasiekta tik visos mokyklos bendruomenės pastangų dėka.

2.4.2. Skyriaus išvados. • Dauguma respondentų – tiek pedagogų, tiek ekspertų – pedagogo kompetenciją bendrojo lavinimo klasėje ugdyti specialiųjų poreikių mokinius vertina patenkinamai: tai pasakytina ir apie pedagogų gebėjimą individualizuoti ugdymo programas, ir apie mokėjimą taikyti naujus mokymo metodus. Galima daryti prielaidą, jog pedagogų subjektyviai jaučiama nepakankama kompetencija ugdyti specialiųjų poreikių mokinius gali daryti neigiamą įtaką jų pačių, o netiesiogiai – ir specialiųjų poreikių vaikų savijautai. • Pedagogų bei dalies ekspertų nuomonę dėl modifikuotų ir adaptuotų programų reikšmingumo galima laikyti neapibrėžta. • Yra spragų specialiosios pagalbos organizavime bendrojo lavinimo mokyklose. Specialusis pedagogas ne visuomet geba patenkinti klasės mokytojų/dalykininkų poreikį gauti jo konsultacijas: pedagogai šio specialisto konsultacijas ir teikiamą praktinę pagalbą vertina gana žemai (vidutiniškai 5,7 balo). Tačiau gali būti, kad rezultatą pakoregavo tie vertinimai, kurie reiškė, jog specialiojo pedagogo mokykloje visai nėra. Žemai įvertinta ir pedagogų galimybė turėti pagalbininką (asistentą) pamokos metu. Kartu abiejų grupių respondentų įsitikinimu, mažesnis vaikų skaičius klasėje leistų pagerinti ugdymo kokybę. • Pozityviu realiai vykstančios integracijos požymiu galima laikyti faktą, jog bendrojo lavinimo mokyklose neįgalaus vaiko ugdymo klausimai vis dažniau aptariami specialistų komandoje ir su vaiko tėvais. Visų mokyklos bendruomenės narių bendradarbiavimas, pasireiškiantis vienodais lūkesčiais, ugdymo tikslais ir metodais, yra viena iš svarbių teigiamos vaiko savijautos mokykloje prielaidų.

5. Administracijos požiūrio vertinimas

Labai svarbiu integruoto ugdymo veiksniu yra švietimo įstaigų vadovųnuostatos ir požiūriai. Nuo pastarųjų priklauso priimami sprendimai apiepokyčius mokykloje ir ugdymo procese, pedagogų pasirengimą dirbti suneįgaliais vaikais ir jų profesinės kvalifikacijos tobulinimą. Suprasdamišio veiksnio svarbą klausimus apie administracijos pastangas ir požiūrį įneįgalų vaiką pateikėme visoms trims respondentų grupėms. 2.5.1. Tėvai. Tėvams buvo pateiktas tik vienas administracijosveiklos aspektas, bendras ir kitoms dviem respondentų imtims. Tėvai kaip irspecialieji pedagogai gerokai aukščiau vertina mokyklos administracijosdėmesį integruoto ugdymo organizavimui, palyginus su ekspertais, vyresniųbei pradinių klasių pedagogais (2.5.1 lentelė). Įdomu, kad tėvai pakankamaiaukštai (8.1 balo) vertindami teigiamą administracijos požiūrį į integruotąugdymą, pakankamai žemai vertina konkrečius administracijos veiksmus (tėvųsusirinkimų organizavimą neįgalių vaikų ugdymo klausimais – 5,6 balo, lėšųiešką mokyklos pritaikymui – 6.3 balo ir domėjimąsi jų neįgaliu vaiku –6,7 balo).

2. Pedagogai. Minėta, jog pedagogų imtį suskirstėme į tris pogrupius: specialiuosius pedagogus, vyresniųjų ir pradinių klasių mokytojus. Visi pedagogai aukščiausiai įvertino administracijos dalyvavimą mokyklos specialiojo ugdymo komisijoje – įvertinta net 9 balais (2.5.1 lentelė). Visumoje paėmus, visų pedagogų nuostatos į administracijos veiklą integruoto ugdymo srityje pakankamai aukštos (visi punktai vertinami aukštesniu balu, negu ekspertų vertinimai). Žemiausias balas 7,2 (problemų sprendimas pasitelkiant visus resursus). Net 8 balais įvertintas ir teiginys Administracija teigiamai vertina mokytojų, dirbančių su neįgaliais vaikais darbą. Pedagogai nemano, kad neįgalus vaikas administracijai – tik galimybė papildyti mokinio “krepšelį”. Šis teiginys vertinamas tik 3.6 balo. Aukščiausiai administracijos pastangas vertina specialieji pedagogai: kitus pedagogus jie lenkia visais punktais. Vyresniųjų klasių mokytojai administracijos pastangas vertina neigiamiausiai iš pedagogų – jų balai žemesni už kitų dviejų grupių visais punktais (išskyrus du punktus; žr. 2.5.1 lentelę). Tarpinę padėtį administracijos vertinime užima pradinių klasių pedagogai. Reikėtų prisiminti, kad specialieji pedagogai ir pradinių klasių mokytojai su neįgaliais vaikais ir jų problemomis susiduria dažniau, negu mokytojai dalykininkai: vyresnėse klasėse didelė dalis neįgalių vaikų “iškrenta” iš bendrojo ugdymo srauto, t. y. vyresnėse klasėse jų lieka santykinai mažiau.

3. Ekspertai. Jau minėjome, jog ekspertai ženkliai nepalankiau už pedagogus vertina administracijos pastangas neįgalių vaikų ugdymo srityje. Jeigu pedagogai administracijos dalyvavimą mokyklos specialiojo ugdymo komisijos darbe įvertino 9 balais, tai ekspertai tik 6.9 balo. Ekspertai labiau linkę manyti, kad neįgalaus vaiko ugdymas – galimybė administracijai papildyti mokinio “krepšelį” (5,4 balo, palyginus su pedagogų 3,6 balo). Įdomu, kad ekspertai, kaip ir pedagogai pripažįsta teigiamą administracijos požiūrį į mokytojus, dirbančius su neįgaliais vaikais (2.5.1 lentelė).

2.5.1 lentelė. Trijų grupių pedagogų, ekspertų ir tėvų nuostatos (10 balų skale) į mokyklos administracijos pastangas integruotai ugdyti neįgalius vaikus

|Administracijos požiūris į |Pedagogai |Ekspert|Tėva||integruotą ugdymą | |ai |i ||Dalyvauju vertinant vaiko specialiuosius |6,5 ||poreikius | ||Domiuosi vaiko ugdymo procesu |8,7 ||Dalyvauju vaiko ugdyme, vykdydamas pedagogo |8,0 ||užduotis | ||Siekiu, kad pedagogai reikalautų iš vaiko tiek, |7,0 ||kiek ir iš kitų vaikų | ||Teikiu pasiūlymus, kaip gerinti mano vaiko ugdymo|4,7 ||procesą | ||Aktyviai dalyvauju mokyklos bendruomenės |4,9 ||gyvenime | |

Iš pateiktų atsakymų įvertinimų matome, kad tėvai tikrai domisi vaikougdymu (balų vidurkis 8,7). Tačiau šis teiginys, su kuriuo didžia dalimisutinka visi tėvai yra niekuo neįpareigojantis, nes galima domėtispaprasčiausiai paklausiant vaiko „kaip sekėsi mokykloje?“ Kuo gi iš tiesųpasireiškia tas domėjimasis: pirmiausia tėvai padeda atlikti pedagogųskirtas užduotis, siekia, kad pedagogai būtų reiklūs, dalyvauja vertinantvaiko specialiuosius poreikius. Tačiau pastarasis teiginys sulaukė tikdalinio pritarimo (balų vidurkis 6,5). O juk vertinant vaiko specialiuosiusporeikius reikalingas ne tik formalus susipažinimas su specialistųišvadomis jas pasirašant. Tėvai, vertinant jo gebėjimus, galias irsunkumus, turi būti lygiaverčiai informacijos teikėjai kaip ir kitispecialistai. Dar mažesnio pritarimo susilaukė teiginys apie siūlymųteikimą, gerinant vaiko ugdymo procesą (balų vidurkis – 4,7). Taigi, savodalyvavimą vaiko ugdymo procese tėvai tarsi įvardija kaip ganėtinai pasyvų,kur vadovaujantis ir pagrindinis vaidmuo tenka pedagogui. Gal todėl tėvainesijaučia aktyviai dalyvaujantys ir mokyklos bendruomenės gyvenime(teiginio balų vidurkis 4,9). Netiesiogiai tėvų požiūrį į vaikų ugdymą galima pažinti remiantis

teiginiais apie galimus vaikų pasiekimus, pačių tėvų savijautą dėl vaikonegalės. Jų balų vidurkiai pateikiami 2.6.2 lentelėje.

2.6.2 lentelė. Tėvų požiūris į vaiko ugdymosi galimybes|Teiginiai |Balų || |vidurkis ||Manau, kad mano vaikas gali žymiai daugiau, nei iš jo |5,7 ||reikalauja pedagogai | ||Manau, kad nėra prasmės daug iš mano vaiko reikalauti –|2,5 ||vis tiek neišmoks | ||Jaučiuosi nejaukiai dėl savo vaiko negalės |4,2 |

Pirmųjų dviejų teiginių vertinimas tarsi patvirtina vienas kitą –specialiųjų poreikių vaikai, tėvų nuomone, kartais gali daug daugiau neimano pedagogai, todėl ir reikalauti iš jų reikia atitinkamai. Kita vertus,tėvai jaučia sumišimą savo vaikų atžvilgiu. Iš vienos pusės, tėvai iš esmėsnesutinka su teiginiu, kad nejaukiai jaučiasi dėl savo vaiko negalės, iškitos – jie nori, kad pedagogai iš jų vaikų reikalautų tiek pat, kiek iriš kitų vaikų (2.6.1 lentelė). Galbūt atsakymai į šiuos teiginius atspindinuolat vykstantį vaiko negalės priėmimo procesą. Tačiau šio teiginiopatvirtinimui reikalingi išsamesni tyrimai. Pedagogų ir ekspertų požiūrį į tėvų dalyvavimą vaiko ugdymenagrinėsime kartu, nes jų atsakymų tendencijos labai panašios. Jospateiktos 2.6.3 lentelėje.

2.6.3 lentelė. Pedagogų ir ekspertų požiūris į specialiųjų poreikių vaikų tėvų dalyvavimą ugdymo procese

|Teiginiai |Pedagogai |Eksperta|| | |i ||Tėvai dalyvauja įvertinant vaiko specialiuosius |7,5 |6,9 ||poreikius | | ||Tėvai domisi vaiko ugdymo procesu |6,7 |6,8 ||Tėvai dalyvauja vaiko ugdyme, vykdydami pedagogo |6,0 |6,3 ||užduotis | | ||Šeimoje iš vaiko reikalaujama jo galimybes |5,0 |5,4 ||viršijančių pasiekimų | | ||Tėvai nieko nesitiki iš savo vaiko ( “tegu nors |4,8 |4,7 ||pasėdi klasėje”) | | ||Tėvai drovisi savo vaiko neįgalumo |4,8 |5,4 ||Tėvai kelia per didelius reikalavimus pedagogams |5,4 |5,7 ||Tėvai teikia pasiūlymus, kaip gerinti ugdymo |3,3 |4,1 ||procesą | | ||Neįgalių vaikų tėvai aktyviai dalyvauja mokyklos |4,0 |4,9 ||gyvenime | | |

Ir mokytojai, ir ekspertai menkiausiai vertina tėvų dalyvavimąteikiant pasiūlymus, kaip gerinti ugdymo procesą. Iš tiesų šiosinformacijos pedagogams labai trūksta, nors tėvų indėlis galėtų žymus: jiemato, kaip vaikui sekasi savarankiškai atlikti namų užduotis, kas jįpaskatina ar atvirkščiai, nuvilia. Tokio pobūdžio žinios yra ypatingaisvarbios tiek vertinant vaikų gebėjimus, mokėjimus ir įgūdžius, tiek irsudarant ugdymo planus. Abi respondentų grupės ganėtinai žemai vertina irtėvų dalyvavimą mokyklos bendruomenės gyvenime. Mokytojai ir ekspertaididžiausiu tėvų indėliu į spec. Poreikių vaikų ugdymo procesą suvokia tėvųdalyvavimą vertinant vaiko specialiuosius poreikius. Tačiau galima darytiprielaidą, kad tas indėlis dažniausiai tapatinamas su tėvų parašu antspecialiojo ugdymo komisijos, įvertinimo tarnybų išvadų formų. Pedagogai irekspertai iš dalies sutinka, kad tėvai domisi vaikų ugdymu, vykdo pedagogųužduotis. Į kitus pateiktus teiginius respondentai atsakėnevienareikšmiškai. Jie nebuvo tikri, ar šeimoje iš vaiko per daugreikalaujama, ar atvirkščiai, nieko nesitikima. Svarbu suprasti, ar pedagogai, ekspertai ir tėvai vienodai vertinatėvų indėlį į vaikų ugdymo procesą. Tarpusavyje palyginomepedagogų/ekspertų ir tėvų teiginių įverčių vidurkius. Analizuosime tiktarpusavyje statistiškai reikšmingai besiskiriančius teiginių įverčius. Šiųatsakymų įverčiai pateikiami 2.6.4 lentelėje.

2.6.4 lentelė. Statistiškai reikšmingai besiskiriantys pedagogų/ekspertų ir tėvų teiginių įverčiai

|Teiginiai |Pedagog|Eksper|Tėvai |T |P || |ai |tai | |reikš|reikš|| | | | |mė |mė ||Tėvai domisi vaiko ugdymo procesu |6,7 |6,8 |8,7 |-4,19|,000 || | | | |6 | ||Tėvai dalyvauja vaiko ugdyme, |6,0 |6,3 |8,0 |-3,76|,000 ||vykdydami pedagogo užduotis | | | |5 | ||Tėvai nieko nesitiki iš savo vaiko ( |4,8 |4,7 |2,5 |5,618|,000 ||“tegu nors pasėdi klasėje”) | | | | | ||Tėvai teikia pasiūlymus, kaip gerinti |3,3 |4,1 |4,7 |-2,92|,005 ||ugdymo procesą | | | |5 | |

Statistiškai reikšmingi skirtumai išryškėjo kaip tik dalyvavimąugdymo procese apibūdinančiuose teiginiuose: tėvų vertinimu, jie kur kasdaugiau domisi ugdymo procesu, dalyvauja jame vykdydami pedagogų užduotis,teikia pasiūlymus nei pedagogų/ekspertų vertinimu. Pedagogai tokio aktyvausdalyvavimo nejaučia. Tėvų ir pedagogų/ekspertų nuomonės išsiskyrė ir dėlvaiko galimybių lūkesčių. Pedagogų/ekspertų nuomone, dalis tėvų niekonesitiki iš savo vaiko. Tuo tarpu tėvai kategoriškai nesutinka su šianuomone.

2.6.2. Skyriaus išvados. Apibendrinant gautus rezultatus galimateigti: • Visos trys respondentų grupės tėvus suvokia kaip gana aktyvius ugdymo proceso dalyvius, tačiau jų aktyvumas pasireiškia tik tada, kai mokytojui tenka vadovaujantis vaidmuo, o tėvams – vykdytojo. • Tėvai nesijaučia galį teikti pasiūlymus, kaip gerinti ugdymo procesą. • Taip pat išryškėjo ir tam tikra pedagogų (ekspertų) ir tėvų prieštara – tėvai save vertina kaip aktyvesnius ugdymo proceso dalyvius nei juos suvokia jų vaikus ugdantys specialistai.

2.7. Ugdymo fizinės aplinkos vertinimas.

Visų trijų imčių respondentų anketose buvo 7 – 9 teiginių blokai, skirtiaplinkos pritaikymui ir aprūpinimui ugdymo priemonėmis. Tai labai svarbusinkliuzyvaus ugdymo komponentas, svarbus mokyklos pasirengimo tokiamugdymui rodiklis. Pedagogai ir tėvai, sieję tuos punktus tik su savokonkrečia mokykla, atsakinėjo į tuos teiginius “taip”, “ne” arba “nežinau”,ekspertai, vertinę situaciją apbendrintai, naudojo 10 balų skalę.

1. Tėvai. Tėvų atsakymai į klausimus apie aplinkos sutvarkymą ir aprūpinimą ugdymo priemonėmis pateikti 2.7.1 lentelėje. Pirmasis faktas – visumoje tėvų požiūriu mokyklos nepritaikytos neįgalių vaikų ugdymui: mažai liftų, nepritaikyti tualetai, nėra įrengtų darbo vietų neįgaliam vaikui. Kiek geresnė padėtis (tėvų požiūriu) su vadovėlių ir mokymo priemonių aprūpinimu. Specialiojo ugdymo kabinetą nurodo net 60,8 % tėvų respondentų. Stebina didelis skaičius atsakymų “nežinau” (pvz., net 54,9 % tėvų nežino ar mokykloje yra pagalbinių techninių priemonių).

2.7.1 lentelė. Tėvų atsakymų apie mokyklos pritaikymą neįgaliųjų ugdymui pasiskirstymas

|Pritaikymai ir priemonės: |Atsakymai procentais || |Taip |Ne |Nežina|| | | |u ||Ar mokykloje įrengti liftai |17,6 |70,6 |11,8 || | | | || | | | ||Ar tualetai pritaikyti neįgaliems vaikams |26,0 |44,0 |30,0 || | | | || | | | ||Ar klasėse įrengtos poilsio vietos neįgaliems|39,1 |58,7 |2,2 ||vaikams | | | || | | | || | | | ||Ar neįgalus vaikas turi klasėje individualiai|28,0 |50,0 |22,0 ||pritaikytą darbo vietą | | | || | | | || | | | ||Ar mokykloje yra specialiojo ugdymo kabinetas|60,8 |9,8 |29,4 || | | | || | | | ||Ar mokykloje yra specialiųjų vadovėlių |49,0 |11,8 |39,2 || | | | || | | | ||Ar mokykloje yra ugdymo priemonių neįgaliems |42,9 |12,2 |44,9 ||vaikams | | | || | | | || | | | ||Ar mokykloje yra pagalbinių techninių |33,3 |11,8 |54,9 ||priemonių | | | || | | | || | | | |

2.7.2. Pedagogai. Pedagogų atsakymai dar neigiamesni negu tėvų – jiegeriau žino mokyklos pritaikymo neįgalių vaikų ugdymui situaciją (2.7.2lentelė). Tačiau pedagogai kaip ir tėvai nurodo panašų specialiosiospagalbos kabinetų skaičių (tėvų buvo klausiama aplamai apie specialiojougdymo kabineto buvimą, atsakymų “taip” 60 %). Pedagogams skirtojeanketoje kabinetai buvo dar ir diferencijuoti ir iš atsakymų matosi, kadpraktiškai visos mokyklos bent po vieną specialisto kabinetą turi(vidutinis atsakymų skaičius irgi apie 60 %). Dažniausiai įrengti logopedokabinetai (net 72,6 %). Tačiau akivaizdžiai trūksta specialiųjų vadovėlių,ugdymo priemonių ir kompensacinės technikos. 2.7.2 lentelė. Pedagogų atsakymų apie mokyklos pritaikymą neįgaliųjų ugdymui pasiskirstymas

|Pritaikymai ir priemonės: |Atsakymas |Procent|| | |ai ||Ar mokykloje įrengti liftai |Taip |16,0 || |Ne |84,0 ||Ar tualetai pritaikyti neįgaliems |Taip |26,3 ||vaikams | | || |Ne |73,7 ||Ar klasėse įrengtos poilsio vietos |Taip |17,8 ||neįgaliems vaikams | | || |Ne |82,2 ||Ar neįgalus vaikas turi klasėje |Taip |23,9 ||individualiai pritaikytą | | ||darbo vietą | | || |Ne |76,1 ||Ar mokykloje yra specialiojo ugdymo |Specialiojo |60,7 ||kabinetas |pedagogo | || |Logopedo |72,6 || |Psichologo |42,7 || |Socialinio |58,1 || |pedagogo | || |Kitas |10,3 ||Ar mokykloje yra specialiųjų |Yra pakankamai |22,6 ||vadovėlių | | || |Yra, bet |50,4 || |nepakanka | || |Nėra |27,0 ||Ar mokykloje yra ugdymo priemonių |Yra pakankamai |10,6 ||neįgaliems vaikams | | || |Yra, bet |46,0 || |nepakanka | || |Nėra |43,4 ||Ar mokykloje yra pagalbinių techninių |Yra pakankamai |2,7 ||priemonių | | || |Yra, bet |43,,4 || |nepakanka | || |Nėra |54,0 |

2.7.3. Ekspertai. Ekspertams pateikiami teiginiai buvo labiauapibendrinti (tiesiog prie teiginių buvo pridedami žodžiai daugumojemokyklų). Jie pateikiamus teiginius vertino 10 balų skale. Nė vienoteiginio vertinimas nepasiekė 5 balų (kas maždaug atitiktų 50 % atsakymų“taip”). Ekspertų vertinimai balais pateikti 2.7.3 lentelėje.

2.7.3 lentelė. Mokyklų pritaikymas neįgalių vaikų ugdymui: ekspertų apibendrintų vertinimų 10 balų skale vidurkiai

|Daugumoje mokyklų: |Balų || |vidurkis ||Įrengti (rengiami) liftai |2,5 ||Tualetai pritaikyti neįgaliems vaikams (pvz., turintiems |3,0 ||fizinę negalę) | ||Klasėse įrengtos poilsio vietos neįgaliems vaikams |3,7 ||Klasėse neįgaliems vaikams individualiai pritaikoma darbo |3,9 ||vieta (baldai, apšvietimas, pan.) | ||Yra pakankamai specialiųjų vadovėlių |4,7 ||Yra pakankamai ugdymo priemonių neįgaliems vaikams |4,1 ||Yra pagalbinių (kompensacinių) techninių priemonių |3,5 |

2.7.4. Skyriaus išvados. Reziumuojant trijų grupių respondentųatsakymus – ekspertų bendresnius (balais), pedagogų ir tėvųkategoriškesnius (atsakymų dažnis) galima daryti tokias išvadas. • Visumoje mokyklos techniškai ir materialiai nėra pasirengusios ugdyti neįgalius vaikus. • Tik kas šeštas neįgalus vaikas gali naudotis specialiai įrengtu liftu, kas ketvirtoje mokykloje įrengtas prieinamas tualetas. • Tik 20 – 30 % pedagogų ir tėvų nurodo, kad mokyklose įrengtos specialios darbo ir poilsio vietos neįgaliam vaikui (ekspertai tokių vietų įrengimą įvertino 3,7 – 3,9 balo iš 10). • Atrodo šiek tiek geresnė padėtis su specialiaisiais vadovėliais, nors jų trūkumą nurodo virš 50 % pedagogų. • Virš 50 % pedagogų teigia, kad trūksta ugdymo ir kompensacinės (pagalbinės) technikos priemonių. • Stebina santykinai didelis tėvų atsakymų “nežinau” į teiginius apie mokyklos pritaikymą neįgalių vaikų ugdymui (45 – 55 % tėvų nežino, ar mokykloje yra ugdymo ir pagalbinės technikos priemonių neįgaliems vaikams).

7. Bendras požiūris į integruotą ugdymą

2.8.1. Vertinimai. Visoms trims respondentų imtims buvo pateiktasapibendrinantis klausimas: Ar pritariate neįgalių vaikų integruoto ugdymoidėjai (pedagogams ir ekspertams vietoje žodžio idėjai buvo įrašytas žodiskoncepcijai). Įdomu, kad ekspertų ir tėvų nuostatos į integruotą neįgaliųvaikų ugdymą teigiamesnės, negu pedagogų (2.8.1 lentelė). Tiesa, pedagogųnuomonės gerokai skiriasi. Teigiamiausiai neįgalių vaikų integruotą ugdymąvertina pradinių klasių mokytojai (75 % teigiamų vertinimų). Neigiamiauintegruotą ugdymą vertina specialieji pedagogai (66,6 % teigiamų sprendimų)ir vyresniųjų klasių mokytojai (51,3 % teigiamų sprendimų).

2.8.1 Atsakymų į klausimą “Ar pritaria neįgalių vaikų integruoto ugdymo koncepcijai” pasiskirstymas procentais

|Ar pritaria neįgalių vaikų |Pedagogai |Ekspert|Tėva||integruoto ugdymo | |ai |i ||idėjai (koncepcijai) | | | ||Vaikas suvokia, kad mokosi pagal kitą programą (kitaip, nei |6,0 ||visi) | ||Vaikas noriai atlieka kitokias užduotis, nei kiti klasės |6,8 ||vaikai | ||Vaikas turi mėgstamą dalyką |8,7 |

Tęsinys

|1 |2 ||Vaikui patinka mokytis iš kitokių vadovėlių |4,5 ||Į specialisto kabinetą atskirų pamokų metu vaikas eina |7,2 ||noriai | ||Pamokų metu vaikas geriausiai jaučiasi savo klasėje |8,4 ||Vaikas gėdijasi, kad jam teikiama papildoma specialistų |4,4 ||pagalba | ||Mokytojas objektyviai vertina mano vaiko žinias ir mokėjimus|8,1 ||Mano vaikas mėgsta, kai mokytojas įvertina jo darbą girdint |9,1 ||bendraklasiams | ||Bendraklasiai džiaugiasi mano vaiko sėkme |7,3 |

Iš pateiktų duomenų galime matyti, kad tėvų nuomone, neįgaliemsvaikams, ypatingai svarbu, kai mokytojas vertina jų darbą (balų vidurkis9,1) . Su šiuo teiginiu galima susieti ir aukštus kito teiginio “Vaikaituri mėgstamą dalyką” įvertinimus. Iš tiesų visai nesvarbu, koks tai būtųvaikas (ir ne tik vaikas) – neįgalus ar ne, didelis ar mažas, kiekvienasturi mėgstamą dalyką, sritį – tai visuomet yra tai, kas jam sekasi, kur jisjaučiasi esąs kompetentingas ir vertinamas. Dar reikėtų pažymėti vienąteigiamą aspektą – tėvai mano, kad mokytojai objektyviai vertina jų vaikožinias. Tokia tėvų nuostata yra labai pozityvi ir padeda ne tik pačiamvaikui priimti vertinimą, bet ir pedagogui laisvai taikyti lankstų irįvairiapusišką įvertinimą. Keli kiti teiginiai atspindi vaiko savijautą, ,kai jam teikiama pagalba. Tėvų nuomone, vaikai didžia dalimi supranta, kadjie mokosi pagal kitokią programą (balų vidurkis 6,0) visai noriai atliekakitokias užduotis (vidurkis 6,8). Nors šie vaikai ir noriai eina įspecialisto kabinetą (vidurkis 7,2), tačiau vis tik geriausiai jaučiasibūdami savo klasėje (balų vidurkis 8,4). Tokį dviprasmišką vaikų jausenąpatvirtina ir kitų teiginių balai, nes galima konstatuoti, kad vaikainesijaučia laimingi, kai jiems tenka mokytis iš kitokių vadovėlių ir gautipapildomą specialistų pagalbą. Apibendrindami galime teigti, kad specialiųjų poreikių vaikams, kaip,beje, ir mums visiems reikalingas įvertinimas, tačiau jie nelabaipageidauja išsiskirti iš savo bendraklasių gaudami kitokias užduotis,papildomą pagalbą. Kitas blokas teiginių atskleidžia, kaip tėvai vertina vaiko santykiussu bendraamžiais. Jų balų vidurkiai pateikiami 2.9.2 lentelėje.

2.9.2 lentelė. Vaiko santykių su bendraamžiais vertinimas tėvų požiūriu

|Teiginiai |Vidurkiai ||Vaikas turi draugų kitų (sveikų) bendraamžių tarpe |8,2 ||Mano vaikas išdykauja, dūksta kartu su kitais vaikais |8,1 ||Mano vaikas su bendraamžiais elgiasi agresyviai |2,5 ||Mano vaikas būna gerai nusiteikęs |7,9 ||Pertraukų metu mano vaikas būna vienas |3,6 ||Mano vaikas patiria bendraamžių smurtą |3,0 ||Bendraudami su mano vaiku sveiki bendraklasiai tampa |5,6 ||jautresni | ||Mano vaikas bendraamžių grupėje: | ||globojamas |5,7 ||mylimas |7,1 ||stumdomas |3,3 ||nemėgstamas |2,7 ||nepastebimas |3,1 ||pakenčiamas |5,8 ||išskiriamas kaip “kitokie” |4,1 ||pašaipų objektas |3,0 |

Tėvų nuomone, jų vaikai su bendraamžiais bendrauja gana intensyviai, opati sąveika – pozityvi. Tėvai pažymėjo, kad jų vaikai išdykauja, dūkstakartu su kitais vaikais (8,1 balų). Tai reiškia, kad vaikas laisvu nuopamokų metu nebūna vienas, jis turi bendraminčių ir bendražygių. Šį teiginįpatvirtina ir aukštas teiginio “Vaikas turi draugų kitų (sveikų)bendraamžių tarpe” įvertinimas. Taip atsitinka todėl, kad tėvų vertinimu,

jų vaikai dažnai būna gerai nusiteikę ir nesielgia agresyviai. Aišku, šisvaizdas yra labai apibendrintas, nes vaiko nuotaiką ir elgesį gali įtakotipats vaiko sutrikimas (pvz., kai kurie emocijų ir elgesio, neurologiniaisutrikimai). Dar vienas rodiklis, bylojantis apie specialiųjų poreikiųvaikų priėmimą – mažas vaikų skaičius iš bendraamžių, patiriančių smurtą.Kiti anketos teiginiai atspindi neįgalių vaikų ir bendraamžių santykiųcharakteristikas. Tėvų nuomone, neįgalūs jų vaikai savo bendraamžių grupėjeyra mylimi, bet nei nemėgstami, nei nepastebimi, nei stumdomi. Tėvai išdalies sutinka su teiginiu, kad bendravimas su neįgaliu vaiku bendraamžiuspadaro jautresniais.

Apie vaiko savijautą klasėje galima spręsti iš kito bloko teiginių –jie tarsi barometras turėtų parodyti, ar vaikas iš tiesų savo klasėjejaučiasi gerai, kokį poveikį tai turi jo savęs vertinimui. Šių teiginiųvidurkiai pateikiami 2.9.3 lentelėje.

2.9.3 lentelė. Bendra vaiko savijauta tėvų požiūriu

|Teiginiai |Vidurkiai ||Mano vaikas noriai ateina į mokyklą |8,4 ||Mano vaikas noriai dalyvauja užklasinėje veikloje |7,7 ||Mano vaikas noriai dalyvauja klasės ir mokyklos renginiuose|7,7 ||Mano vaikas po mokyklos lankosi bendraklasių namuose (yra |4,7 ||kviečiamas) | ||Bendraklasiai aplanko mano vaiką mūsų namuose, kt. |5,2 ||(bendrauja po mokyklos) | ||Mano vaikas save vertina perdėm žemai |4,4 ||Mano vaikas save vertina perdėm aukštai |4,6 |

Iš esmės tėvai pritaria teiginiams, kad jų vaikai noriai eina įmokyklą, dalyvauja užklasinėje veikloje ir įvairiuose renginiuose. Kaippripažįsta dauguma mokslininkų, vaiko noras eiti į mokyklą yra vienas išsvarbiausių indikatorių, kad jam toje aplinkoje patinka, jis ten jaučiasigerai, nėra streso šaltinių. Tam tikrą nerimą kelia ganėtinai mažas tėvųpritarimas teiginiams apie draugų lankymąsi vieni kitų namuose. Todėlnatūraliai kyla klausimas, kaip ir kur vaikai bendrauja po mokyklos, o galtų draugų iš viso nėra? Kita vertus, mažas pritarimas šiems teiginiamsgali būti tėvų požiūrio išraiška. Kartais tėvai nėra patenkinti, kad vaikasvedasi draugus į namus. Taigi, apibendrindami tėvų nuomonę apie specialiųjų poreikių savijautąklasėje, galima teigti, kad jų vaikai tiek pačioje ugdymosi veikloje, tiekbendraujant su bendraamžiais jaučiasi pakankamai svarbūs, mylimi irvertinami. Tačiau gilesnei analizei ir platesnėms išvadoms būtų reikalingasvisų mokyklose besimokančių vaikų tėvų tyrimas, kuris leistų palyginti irišskirti vaikų su specialiaisiais poreikiais bendravimo su bendraamžiaisypatumus. Pedagogų ir ekspertų vaikų savijautos klasėje vertinimai buspateikiami kartu, kadangi atlikus atsakymų balų palyginimą statistiškaireikšmingų skirtumų nenustatyta. Pirmiausia analizuosime pedagogų ir ekspertų požiūrį į vaiko savijautąklasės veikloje. Atsakymų balų vidurkiai pateikiami 2.9.4 lentelėje.

2.9.4 lentelė. Pedagogų ir ekspertų požiūris į vaiko savijautą klasės veiklos metu

|Teiginiai |Pedagoga|Ekspert|| |i |ai ||Vaikai suvokia, kad mokosi pagal kitą programą (kitaip,|7,0 |7,6 ||nei visi) | | ||Vaikai noriai atlieka kitokias užduotis nei likusieji |6,6 |6,6 ||bendraklasiai | | ||Vaikai turi mėgstamą dalyką |8,2 |8,4 ||Vaikams patinka mokytis iš kitokių vadovėlių |5,9 |5,7 ||Į specialisto kabinetą atskirų pamokų metu vaikai eina |7,2 |7,0 ||noriai | | ||Pamokų metu vaikai geriausiai jaučiasi savo klasėje |8,0 |7,2 ||Vaikai gėdijasi, kad jiems teikiama papildoma |5,3 |6,0 ||specialistų pagalba | | ||Klasėje pamokos metu neįgalūs vaikai noriai dalyvauja |7,4 |7,5 ||grupės veikloje | | ||kartu su kitais bendraamžiais | | ||Grupinio darbo metu vaikai ignoruoja neįgalų |4,7 |5,0 ||bendraklasį | | ||Neįgalūs vaikai pamokos metu bijo kalbėti, suklysti |5,7 |6,1 ||Bendraklasius neigiamai veikia “nuolaidos” neįgaliems |5,7 |5,2 ||vaikams (jie irgi | | ||nori „nuolaidų”) | | ||Neįgalūs vaikai mėgsta, kai mokytojas įvertina jų darbą|8,1 |8,2 ||girdint bendraklasiams | | ||Bendraklasiai džiaugiasi neįgalių vaikų sėkme |7,1 |6,8 ||Bendraklasiai noriai teikia pagalbą neįgaliems vaikams |7,0 |6,3 ||pamokų metu | | |

Abi respondentų grupės teigia, kad vaikai turi mėgstamą dalyką (8,2 ir8,4). Be to, pedagogų ir ekspertų nuomone, vaikams ypatingai svarbugirdėti teigiamus atsiliepimus apie jų atliktą darbą. Iš tiesų mokytojotiesioginė pareiga sudaryti tokias ugdymosi sąlygas, kad jis galėtųįvairiapusiškai skleistis kaip asmenybė. Šios nuostatos įgyvendinamos tada,kai ugdant vaikus siekiama visų sąveikos dalyvių bendradarbiavimo,sukuriama nevertinanti ir saugi atmosfera. Netiesiogiai galima darytiišvadą, kad tokia atmosfera bent jau kai kuriose klasėse yra vyraujanti,nes pakankamai aukštai įvertinti teiginiai apie grupinio darbo efektyvumą,bendraamžių pagalbą neįgaliems vaikams atliekant bendras užduotis.Atvirkščiai, žemai vertinami teiginiai, kuriuose atsispindi konkurencijosapraiškos. Taigi, pedagogai stengiasi sudaryti tokią ugdymosi aplinką, kadvisi būtų skirtingi, bet lygūs. Tačiau neišvengiamai neįgalūs vaikaiišsiskiria iš bendraamžių, nes jie atlieka kitokias užduotis, jiemsteikiama papildoma pagalba. Tokiu išskirtinumu vaikai nesidžiaugia –ganėtinai aukštu balu įvertintas teiginys “vaikai gėdijasi, kad jiemsteikiama papildoma specialistų pagalba” ir visai suprantama, kad vaikasgerai jaučiasi savo klasėje. Kaip vaikas priima jam teikiamą pagalbą, labaipriklauso nuo tos pagalbos pateikimo. Pradinėse klasėse daugeliui vaikųreikalinga vienokia ar kitokia pagalba, todėl ir neįgalūs vaikai ją priimanatūraliau. Vyresnėse klasėse, moksleiviams įžengus į paauglystės tarpsnįnė vienam vaikui nesinori išsiskirti iš savo bendraklasių grupės. Tąpatvirtina ir mūsų rezultatai. Pradinių klasių mokytojai šį teiginįįvertino 4,2 balo, tuo tarpu vyresnių klasių mokytojai – 5,6 balo. Įdomupastebėti, kad ir pedagogai ir ekspertai tik iš dalies sutiko su teiginiu,kad “bendraklasius neigiamai veikia “nuolaidos” neįgaliems vaikams”. Ištiesų mokytojui ganėtinai sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp dažnai kitokioneįgalaus vaiko vertinimo ir jo neišskyrimo iš kitų moksleivių tarpo. Čiavėl išsiskiria pradinių ir vyresnių klasių mokytojų nuomonės. Pradinėseklasėse, kur vaiko žinios ir mokėjimai nėra vertinami pažymiais mokytojamskur kas lengviau spręsti šią problemą (balų vidurkis 4,3), tuo tarpuvyresnėse klasėse, atsiradus pažymiams, kai kuriems mokytojams šisklausimas tampa opus (balų vidurkis 6,6). Jeigu tėvai apie savo vaikų bendravimą su kitais sprendžia tik išvaikų pasakojimų, nuotaikos ir kitokių netiesioginių požymių, tai pedagogaigali tiesiogiai stebėti įvairių vaikų interakcijas ir daryti išvadas apietų interakcijų pobūdį. Pedagogų ir ekspertų požiūrį į neįgalių vaikųbendravimą su bendraamžiais pateiksime 2.9.5 lentelėje.

2.9.5 lentelė. Vaiko santykių su bendraamžiais vertinimas pedagogų ir ekspertų požiūriu

|Teiginiai |Pedagog|Ekspert|T |P || |ai |ai |reikšmė|reikšmė||Neįgalūs vaikai turi draugų tarp kitų |7,5 |6,7 |2,41 |0,017 ||(„sveikų”) | | | | ||bendraamžių | | | | ||Neįgalūs vaikai išdykauja, dūksta |7,5 |6,8 |2,28 |0,024 ||kartu su kitais vaikais | | | | ||Neįgalūs vaikai su bendraamžiais |4,2 |3,7 | | ||elgiasi agresyviai | | | | ||Neįgalūs vaikai dažniausiai būna gerai|6,1 |6,0 | | ||nusiteikę | | | | ||Pertraukų metu neįgalūs vaikai būna |4,2 |5,1 |-2,72 |0,007 ||vieni | | | | ||Neįgalūs vaikai patiria bendraamžių |3,9 |4,4 | | ||smurtą | | | | ||Bendraudami su neįgaliais vaikais |6,7 |7,4 |-2,23 |0,027 ||„sveiki” bendraklasiai | | | | ||tampa jautresni | | | | ||Neįgalūs vaikai bendraamžių grupėje: | | | | ||globojami |6,5 |6,9 | | ||mylimi |5,7 |5,7 | | ||stumdomi |3,5 |4,1 | | ||nemėgstami |3,9 |4,3 | | ||nepastebimi |3,9 |5,3 |-3,85 |0,000 ||pakenčiami |5,9 |6,2 | | ||išskiriami kaip „kitokie” |4,7 |6,3 |-3,90 |0,000 ||pašaipų objektai |3,4 |4,8 |-3,66 |0,000 |

Daugumą teiginių pedagogai ir ekspertai atsakė skirtingai, tačiauatsakymų tendencijos labai panašios. Palyginus abiejų grupių vidurkius, kaikurių teiginių įvertinimai statistiškai reikšmingai skiriasi. Šie teiginiaibus aptariami atskirai. Daugelis abiejų grupių respondentų pripažįsta, kad neįgalūs vaikaidraugauja su kitais vaikais, o draugaudami suranda bendrų interesų, kartuišdykauja, siaučia. Nors šių teiginių įvertinimai statistiškai reikšmingaiskiriasi, tačiau ir mokytojai, ir ekspertai jiems skiria aukščiausiusbalus. Abi respondentų grupės vienodai mano, kad neįgalūs vaikai dažnaibūna geros nuotaikos ir nėra agresyvūs. Abi grupės tik vidutiniškaipritaria, kad neįgalūs vaikai pertraukų metu būna vieni, dar mažesniopalaikymo susilaukė teiginys, kad neįgalūs vaikai patiria bendraamžiųsmurtą. Ir ekspertai, ir pedagogai mano, kad teigiamos patirties išbendravimo gauna visi vaikai. “Sveiki” vaikai be bendravimo malonumoišmoksta būti jautresniais. Šiam teiginiui labiau pritaria ekspertai. Abigrupės ugdymo specialistų pastebi, kad neįgalūs vaikai bendraamžių grupėjesukelia įvairias reakcijas, tačiau jas detaliau apibūdinti ganėtinai sunku,nes nebūtinai negalė turi lemiamos įtakos reakcijų įvairovei. Apibendrinus pedagogų ir ekspertų atsakymus apie vaiko savijautą subendraamžiais galima daryti išvadą, kad vaikai su negale nėra kažkokiaatskira grupė, su kuria ypatingai nori ar nenori bendrauti bendraamžiai.Nors egzistuoja mitas, kad “sveiki” vaikai yra žiaurūs ir į savo ratąsunkiai priima “kitokius’, tačiau pedagogų ir ekspertų atsakymai parodė,kad negalė gal ir turi įtakos bendravimo pradžioje, kol kontaktas dar tikmezgasi, tačiau anksčiau ar vėliau ribos tarp šių vaikų grupių išsitrina(jei tik nėra palaikomos iš išorės). Aišku, reikalingi detalesni tyrimai,kuri negalė yra tarsi iš viso “nepastebima” bendraamžių, o kuri bendravimąneišvengiamai daro problematišku. Jeigu palygintume pedagogų ir ekspertųatsakymus, galime įžvelgti bendrą tendenciją: ekspertai vertindamiteiginius, susijusius su neįgalių vaikų bendravimu su bendraamžiais, yrakur kas skeptiškesni nei pedagogai. Šį nuomonių skirtumą galima paaiškintidvejopai: viena vertus, galbūt ekspertai susiduria su didesniu neįgaliųvaikų skaičiumi, todėl jie apibendrina platesnį ir įvairesnį atvejų skaičiųnei pedagogai. Kita vertus, vienas iš tiesioginių pedagogų uždavinių padėtivaikams išsiugdyti tokius bendravimo įgūdžius, kad jie būtų efektyvūsvisose situacijose. Todėl įdėjus daug pastangų norisi matyti kur kasdidesnį efektą, nei jis realiai egzistuoja. Paskutinis blokas anketos klausimų susijęs su geros ar blogos vaikosavijautos išdavomis. Pedagogų ir ekspertų teiginių įvertinimai pateikiami2.9.6 lentelėje.

2.9.6 lentelė. Bendra vaiko savijauta tėvų požiūriu

|Teiginiai |Pedagogai |Ekspertai ||Neįgalūs vaikai noriai eina į mokyklą |6,6 |6,7 ||Neįgalūs vaikai noriai dalyvauja užklasinėje |6,7 |7,5 ||veikloje | | ||Neįgalūs vaikai noriai dalyvauja klasės ir mokyklos|6,9 |7,4 ||renginiuose | | ||Neįgalūs vaikai po mokyklos lankosi bendraklasių |4,8 |4,4 ||namuose (yra kviečiami) | | ||Bendraklasiai lanko neįgalius vaikus jų namuose, |4,9 |4,0 ||kt. (bendrauja po mokyklos) | | ||Neįgalūs vaikai save vertina perdėm žemai |4,5 |5,7 ||Neįgalūs vaikai save vertina perdėm aukštai |4,8 |4,6 |

Kaip ir ankstesniuose teiginių įvertimuose pedagogų ir ekspertųatsakymai ganėtinai panašūs, todėl ir bus analizuojami bendrai. Gerąneįgalių vaikų savijautą atspindi, respondentų nuomone, jų noras eiti įmokyklą, dalyvauti įvairiuose mokykloje ir klasėje vykstančiuoserenginiuose. Ganėtinai atsargiai reikėtų vertinti ugdymo specialistųnepritarimą teiginiams apie draugų lankymąsi vieni kitų namuose. Ar čiaišryškėja neįgalių vaikų atstūmimas? O gal tai naujai besiformuojantibendravimo norma? Analizuodami pedagogų ir ekspertų atsakymus apie vaikųsavęs vertinimą, vienareikšmės išvados padaryti neįmanoma: iš esmėsnepritariama nė vienam teiginiui. Ekspertai teigia, kad vaikai su negalelinkę save vertinti perdėm žemai.

2.9.2. Skyriaus išvados. • Visų grupių respondentų atsakymų tendencijos yra ganėtinai panašios, taigi, vaiko savijautą klasėje ir bendraujant su bendraamžiais pedagogai, ekspertai ir tėvai vertina vienodai. • Neįgaliems vaikams reikalingas pedagogų ir bendraamžių įvertinimas, tačiau jie nepageidauja išsiskirti iš savo bendraklasių gaudami kitokias užduotis, papildomą pagalbą. • Neįgalus vaikas visuomet jaučiasi geriau, kai jį supanti aplinka neverčia rungtyniauti, lyginti ir lygiuotis. Vaiko savijauta tuo komfortabilesnė, kuo sudaromos geresnės sąlygos jo asmenybės sklaidai. • Apibendrinus pedagogų ir ekspertų atsakymus apie vaiko savijautą su bendraamžiais galima daryti išvadą, kad vaikai su negale nėra kažkokia atskira grupė, su kuria ypatingai nori ar nenori bendrauti bendraamžiai. Taigi, negalė nėra esminis elementas, įtakojantis vaiko bendravimą su bendraamžiais. • Ir ekspertai, ir pedagogai mano, kad teigiamos patirties iš bendravimo gauna visi vaikai. • Gerą neįgalių vaikų savijautą atspindi jų noras eiti į mokyklą, dalyvauti įvairiuose mokykloje ir klasėje vykstančiuose renginiuose. • Bendros tėvų, pedagogų, kitų specialistų pastangos ugdant visų, be išimties, vaikų bendravimo įgūdžius pasitarnautų geresnei visų interakcijų dalyvių – vaikų, tėvų, mokytojų ir kitų specialistų – savijautai.

10. Problemos ir kiti aspektai

Šiame skyriuje pateikti atsakymai į klausimus ir teiginius, kurie nepatekoį kitus konkrečių temų skyrius. 2.10.1. Tėvai. Tėvų buvo prašoma 10 balų skalėje įvertinti problemų,su kuriomis yra susiduriama auginant ir ugdant neįgalius vaikus, mastą, kur1 reiškia, kad problemos visiškai nėra, o 10 – problema labai didelė.Problemų vertinimo vidurkiai pateikiami 2.10.1 lentelėje.

2.10.1 lentelė. Tėvų problemų masto vertinimai|Problema |Vidurkis ||Menka specialistų pagalba |5,6 ||Mažai pagelbsti sveikatos priežiūros specialistai |6,0 ||Nepakankama socialinė parama |7,4 ||Trūksta lėšų |7,8 ||Erzina neigiamas kaimynų nusistatymas |3,5 ||Labai menka valstybės parama šeimoms, auginančioms |8,5 ||neįgalų vaiką | ||Nepritaikyta gyvenamoji aplinka |4,8 ||Nepritaikytas butas |4,9 ||Tėvams nėra kada pailsėti |5,7 ||Nėra specialaus transporto vaikui nuvežti į mokyklą ar |4,4 |

|poliklinika | |

2.10.1 lentelėje pateikti duomenys rodo, kad, tėvų nuomone, didžiausiosproblemos auginant ir auklėjant neįgalius vaikus yra menka valstybėsparama, finansinės problemos ir nepakankama socialinė parama. Mažiausiaiproblemų kelia neigiamas kaimynų požiūris į neįgalius vaikus ir juosauginančias šeimas, likusios problemos vertinamos vidutiniškai. O štai Tėvų atsakymai į klausimą Ar dalyvaujate tėvų, kurie auginaneįgalų vaiką, organizacijos (bendrijos) veikloje: Nežinau ar tokia yra –32 %; Žinau, kad tokia yra, bet veikloje nedalyvauju – 36,5; Dalyvaujuneaktyviai – 19,2; Dalyvauju aktyviai – 11,5

2.10.2. Pedagogai. Pedagogai išsakė daugybę abejonių dėl integruotougdymo sėkmės. Jie mano, kad visuomenė, mokykla ir mokytojai nėra tampasiruošę, neužtikrintos sąlygos, trūksta priemonių bei vadovėlių,nepakanka specialiųjų pedagogų bei mokytojų padėjėjų. Mokytojai pamokosmetu negali skirti pakankamai dėmesio vaikams dirbantiems pagal adaptuotas,modifikuotas ir bendrąsias programas, todėl nukenčia ir neįgalieji, irsveikieji. Pedagogų nuomone, neįgalių moksleivių ugdymas bendrojo lavinimoklasėje yra neefektyvus. Šiems vaikams reikalinga nuolatinė pagalba, todėlturi būti sumažintas moksleivių skaičius klasėje ir reikalingas mokytojopagalbininkas.

2.10.3. Ekspertai. Ekspertai mano, integruoto ugdymo sėkmė priklausonuo tam tikrų sąlygų, kurios nepilnai užtikrintos. Integruoto ugdymo sėkmėpriklauso nuo savivaldybių valdininkų požiūrio bei supratimo, taip pat nuomokyklų vadovų požiūrio, supratimo, pasirengimo, suinteresuotumo beigeranoriškumo organizuojant integruotą ugdymą konkrečioje bendrojo lavinimomokykloje. Kiekvienoje mokykloje būtina užtikrinti tam tikras materialinessąlygas ir paslaugas: pakankamai ugdymo ir pagalbinių techninių priemoniųneįgaliems vaikams, suteikiama reikalinga mokymosi pagalba, t.y. mokyklojeyra specialistai, galintys teikti paslaugas (specialusis pedagogas,logopedas, psichologas, mokytojų padėjėjai) ir sumažintas mokinių skaičiusklasėje. Ne visi mokytojai yra kompetentingi ugdyti specialiųjų poreikiųvaikus, tačiau kartais taip pat trūksta ir noro diferencijuotai dirbti suskirtingų gebėjimų vaikais, todėl reikėtų pagalvoti apie šio noro skatinimosistemą, nes dauguma bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų pajėgūs dirbti sutokiais vaikais. Ekspertai pabrėžia, kad būtina atsižvelgti į kiekvieno individogalimybes ir poreikius. Jie mano, jog yra per mažai integravimo formų,kurios leistų įterpti, įtraukti vaikus ten, kur jiems yra geriausia erdvėplėtoti savo galias, taip pat esamos integravimo formos kartais yrataikomos grubiai, dirbtinai, pagal formalius reikalavimus ar nurodymus “išviršaus”. Tyrime dalyvavę ekspertai pastebi, kad dėk nepakankamo pasirengimointegracijai tarp mokytojų įsivyravo neigiama nuostata į integruotą ugdymą,tai patvirtina pedagogų apklausos rezultatai.

2.10.4. Skyriaus išvados. • Tėvai mano, pagrindinės šeimų auginančių neįgalius vaikus problemos yra finansinės, per maža valstybės parama ir socialinės paslaugos. • Ekspertų ir pedagogų nuomonės dėl integruoto ugdymo problemų yra panašios arba sutampa. • Valstybė neužtikrina finansavimo bendrojo lavinimo mokykloms, nuskriaudžia neįgaliuosius vaikus, “įmesdama” juos į mokyklų skurdą. • Mokyklų vadovai priima neįgalius vaikus į bendrojo lavinimo mokyklas daugiau dėl moksleivių skaičiaus, o ne dėl integruoto ugdymo idėjos, nepasirūpina vaikų specialiųjų poreikių tenkinimu: aplinkos pritaikymu, priemonėmis, specialistais, mokytojų pagalbininkais. • Pedagogai dalykininkai nėra pasirengę (neturi kompetencijų) dirbti su neįgaliais ir specialiųjų poreikių vaikais. • Per didelės klasės, mokytojai nesuspėja per pamoką skirti pakankamai laiko ir dėmesio vaikams dirbantiems pagal bendras ir adaptuotas ar modifikuotas programas. • Vaikai su specialiaisiais poreikiais paliekami patys sau, jie sėdi klasės gale ir užsiima tuo kuo nori, svarbu, kad netrukdo mokytojui dirbti. • Ypač daug sunkumų mokytojams kyla integruotai ugdant sutrikusio intelekto, emocijų ir elgesio sutrikimų turinčius vaikus. • Trūksta integruoto ugdymo formų, jų turi būti daugiau ir įvairesnės. • Trūksta mokytojų padėjėjų, kurie padėtų neįgaliesiems vaikams pamokos metu.

3. BENDROS IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Kaip jau buvo minėta Įvade, pagrindinis šio Švietimo ir moksloministerijos užsakyto tyrimo tikslas buvo paanalizuoti specialių poreikių(neįgalių) vaikų integruoto ugdymo svarbesniuosius aspektus ir kylančiasproblemas. Tiesioginiai integruoto ugdymo tyrimai (stebėjimas, vaikųsituacijų kokybinė analizė ir pan.) pareikalautų daug finansinių iržmogiškųjų sąnaudų. Todėl į integruoto ugdymo problemas pamėginomepažvelgti svarbių jo dalyvių – tėvų ir pedagogų akimis. Jie tiesiogiaikasdien susiduria su tomis problemomis, nutuokia apie vaiko savijautą,pagaliau nuo jų nuostatų ir pasirengimo priklauso ir vaiko psichologinėgerovė. Didesniam duomenų objektyvizavimui buvo apklausta ir ekspertų grupė(specialieji pedagogai ir kiti specialistai, žinantys integruoto ugdymosituaciją). Iš pateiktos tyrimų, teisinių dokumentų ir veiksmų apžvalgos matome,jog per tuos keliolika nepriklausomybės metų pažengta pakankamai toli –pagal integruoto ugdymo aprėptį lygiuojamės į šalis, iš kurių taip neseniaimokėmės ir dar mokomės. Toliau tobulintina vaiko negalumo nustatymo irspecialiųjų poreikių nustatymo sistema. Specialiųjų poreikių vaikųstatistikinė struktūra gerokai skiriasi nuo kitų šalių ir negalumo, irspecialiųjų poreikių struktūrų.Yra prieštaravimų tarp dviejų vaiko negalumoir specialiųjų poreikių įvertinimo subsistemų (pedagoginės psichologinės irmedicininės). Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros irSpecialiosios psichologijos laboratorijos atliktame tyrime Socialinėsapsaugos ministerijai (Negaliųjų darbingumo netekimo laipsnio nustatymometodika ir siūlymai jos taikymui, 2003) siūlo, kad visas vaiko įvertinimas– jo veiklos ribotumo ir specialiųjų poreikių profilio nustatymas būtųperduotas pedagoginėms psichologinėms tarnyboms. Būtina negalių vaikų(ribotos veiklos ir turinčių specialių poreikių) duomenų bazė. Negerapraktika, kai vaiko ugdymosi klausimai sprendžiami gydytojų sveikatospažymomis. Beje tai liečia ir profesijos mokymąsi jau po bendrojo lavinimomokyklos: medicinine pažyma nurodoma ar asmuo gali mokytis tam tikrosprofesijos. Kartais tik tėvų aktyvių pastangų dėka tokia pažyma gaunama. Įvade mes formulavome tris hipotezes. 1-ji hipotezė teigė, kad mokyklųpasirengimas integruotai ugdyti neįgalų vaiką visų trijų respondentų grupiųbus vertinamas kaip nepakankamas. Kadangi klausimų pasirengimo mokytineįgalius vaikos visose trijose anketose buvo labai daug, vienareikšmiaiatsakyti, ar ši hipotezė pasitvirtino, sunku. Ko gero mokyklos labiausiai(žinoma dar nepakankamai) pasirengusios specialistų (mokytojų) pasiruošimu,nors mokytojai ir skeptiškiau nei tėvai bei ekspertai žiūri į integruotąugdymą. Labiausiai mokyklos nepasirengusios savo fizine aplinka, ugdymo irkompensacinės technikos priemonėmis. Tačiau teigiamai nuteikia palankusadministracijos pastangų vertinimas. 2-ji hipotezė buvo: integruotai ugdomo neįgalaus vaiko savijauta busvertinama daugiau kaip gera, negu bloga. Savo formuluote tokia prielaidalyg ir prieštarauja 1-jai prielaidai. Remiantis tėvų, pedagogų ir ekspertųvertinimais galima teigti, kad vaiko negalumas nėra esminis veiksnys,nulemiantis jo santykius su bendraamžiais ir pedagogais. Vaiko psichologinęgerovę lemia daug veiksnių: kol kas jie mažiau palankūs, tačiau situacijagreitai keičiasi. Na ir galima sakyti, kad pasitvirtino 3-ji hipotezė visų trijų grupiųrespondentai – tėvai, pedagogai ir ekspertai daugiau teigiamai neguneigiamai vertino integruotą ugdymą. Tiesa, pedagogai kiek skeptiškesnišiuo požiūriu negu tėvai ir ekspertai. Sveikintina ir tai, kad pedagogaijau pakankamai diferencijuotai gali žvelgti į skirtingas negales turinčiųvaikų galimybes, susieti su jomis ugdymo formą ar planus. Tai byloja apiejų neblogą profesinę kompetenciją. Toliau pateikiame kiek apibendrintas išvadas, kurios pateiktos irskyrių pabaigoje. 1. Vaiko šeiminė situacija. Informaciją apie vaikus pateikė jų tėvai. Imtis nėra reprezentatyvi, todėl ir rimtesnių išvadų apie realų vaikų apsiskirstymą, negalių ar specialių poreikių įvairovę mes nenorėtume daryti. Apklausoje dažniausiai pasitaikė tėvai (daugiausiai motinos), kurie augina vidutiniškai 2,3 (du ir daugiau) vaiko. Tik 46.4 % respondentų šeimų dirba abu tėvai. Dažniausiai pasitaikantys yra kompleksiniai ir intelekto sutrikimai (30.8 ir 23.1 % atitinkamai). Daugumos (apie 70%) respondentų vaikai ugdomi bendrojo lavinimo mokykloje bendroje klasėje. Vadinasi tėvai neblogai žino vaikų ugdymosi bendrojo lavinimo mokykloje situaciją. Dažniausia respondentų (tėvų) vaikų ugdymo forma yra ugdymas bendrojo lavinimo mokyklos bendroje klasėje, taikant įvairias ugdymo programas ir naudojantis bendrojo lavinimo mokyklų vadovėliais. 2. Vaiko ugdymo formų ir planų prieinamumas skirtingų negalių vaikams. Ir pedagogų, ir ekspertų atsakymai rodo, jog nepaisant mokinio negalės vis daugiau specialistų laiko galimu neįgalių vaikų ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose. Tiek pedagogų, tiek ekspertų požiūris į įvairių sutrikimų grupių vaikams tinkamiausią ugdymo aplinką iš esmės atitinka literatūroje nurodomas prioritetines ugdymo formas konkrečių negalių vaikams. Kartu pažymėtina, jog abiejų grupių respondentų nuomonės dėl palankiausių ugdymo formų kai kurių negalių turintiems vaikams pasidalijo maždaug po lygiai kelių ugdymo formų spektre: ekspertai nėra apsisprendę dėl tinkamiausios ugdymo formos vidutinio laipsnio judėjimo sutrikimų, somatinių ir neurologinių sutrikimų turintiems vaikams; pedagogai abejoja dėl prioritetinės ugdymo aplinkos somatinių ir neurologinių, kai kurių kompleksinių sutrikimų turintiems vaikams. Tokį nuomonių išsiskyrimą gali lemti ir ypač nevienalytės sutrikimų laipsniu ir pobūdžiu minėtos negalių grupės. Daugumos tėvų pasirinkta jų vaikų ugdymo(si) forma iš esmės atitinka jų lūkesčius ir prireikus tėvai jos nekeistų. Kartu galima pastebėti tendenciją, jog vis daugiau tėvų teikia prioritetą didesnei specialiųjų poreikių vaikų integracijai. Dauguma pedagogų ir ekspertų pripažįsta, jog specialiųjų poreikių mokinių ugdymo plano individualizavimas yra svarbi realios inkliuzijos prielaida. Sutrikusio intelekto vaikų ugdymo plano individualizavimui pritaria didžioji dalis respondentų (97,5 % pedagogų ir 98,7 % ekspertų). Ugdymo plano individualizavimo kitų negalių turintiems moksleiviams klausimu respondentų nuomonė labiau neapibrėžta (tam pritaria 62,8 % pedagogų ir 62,2 % ekspertų). Tuo tarpu didžioji tėvų dalis mano, jog nėra būtina individualizuoti ugdymo planą jų vaikams, turintiems specialiųjų poreikių: šios nuomonės apytiksliai laikosi 64,3 % apklaustųjų. Tik 7,1 % tėvų iš esmės pritartų jų vaikų ugdymo plano individualizavimui. Galima daryti prielaidą, jog tėvų požiūriui turi įtakos baimė, kad individualizuotas ugdymo planas paryškins jų vaiko išskirtinumą ir uždės jam stigmą, kurios kaip tik ir siekia išvengti dauguma tėvų, pasirinkdami bendrojo lavinimo mokyklą. Didesnė dalis pedagogų specialiųjų poreikių mokinių pasiekimus vertina adekvačiai (43,1%). Kartu pastebima tendencija paaukštinti mokinio veiklos vertinimą, atsižvelgiant į įdėtas pastangas (71,5%) bei ypatingą vaiko situaciją, nulemtą jo negalės (29,3% pedagogų paprastai pakelia pažymį). Ekspertai nuosaikiau įvertino pedagogų gebėjimą/nuostatą adekvačiai vertinti specialiųjų poreikių vaiko žinias ir gebėjimus (5,9 balo iš 10 galimų). 45,9 % pagal adaptuotas programas besimokančių vaikų naudoja bendruosius vadovėlius. Daugiau nei pusei moksleivių pedagogai parenka alternatyvius, dažnai žemesnio lygio, vadovėlius. Vaiko santykis su kasdien naudojamomis mokymo priemonėmis neišvengiamai veikia jo psichologinę savijautą. Pedagogai specialiųjų poreikių vaikų požiūrį į ,,kitokį” vadovėlį vertina 5,9 balo, ekspertai – 5,7 balo, tėvai – 4,5 balo. Taigi alternatyvių vadovėlių naudojimas ne visada teigiamai veikia vaiko savijautą bendrojo lavinimo mokykloje. Tik ketvirtadalis specialiųjų poreikių vaikų tėvų (26,8 %) bendradarbiauja su pedagogais individualizuojant jų vaikams ugdymo programas. Minimalus programos individualizavimas (modifikavimas) iš tiesų dažnai nereikalauja tėvų įsikišimo, tačiau žymiau adaptuojant programą, svarbu suderinti pedagogų ir tėvų lūkesčius, tuo labiau, kad tokių programų įgyvendinimas dažnai reikalauja kruopštaus kasdieninio darbo, taip pat ir namuose. Tokiais atvejais tėvų nedalyvavimo priežastys gali būti įvairios: nepakankamas pedagogų pasitikėjimas tėvų kompetencija, tėvų abejingumas savo vaiko mokymosi sunkumams, abiejų pusių atsakomybės ar tiesiog laiko stoka. Bendradarbiavimo tarp tėvų ir pedagogų trūkumo pasekmė gali būti nerealūs, perdėm aukšti ar žemi reikalavimai vaikui, galintys neigiamai paveikti vaiko savijautą bendrojo ugdymo kontekste. Kalbant apie kitas ugdymo priemones, didesnė dalis tėvų (47 %) mano, jog jos pakankamai pritaikytos jų vaiko poreikiams. Tiesa, nebūdami tiesioginiai ugdymo proceso dalyviai, 30,6% tėvų nuomonės šiuo klausimu neturi. Vaiko ugdymo(si) sėkmei, taigi ir jo savijautai mokykloje turi įtakos ir specialiosios pagalbos prieinamumas. Labiausiai reikalinga tėvai laiko logopedo (48,1 %), specialiojo pedagogo (40,4%) bei psichologo (42,3%) pagalbą. Bendrojo lavinimo mokyklose siūlomos pagalbos pasirinkimas šio tyrimo kontekste netgi viršija tėvų lūkesčius (specialiojo pedagogo, logopedo, sveikatos priežiūros specialisto paslaugas gauna net daugiau vaikų, negu pageidautų jų tėvai). Tik psichologo poreikis yra didesnis nei yra gaunama šio specialisto paslaugų (tėvų nuomone). Tokį neatitikimą tarp lūkesčių ir siūlomų paslaugų pastarųjų naudai galėjo lemti ir tai, jog tėvai ne visada adekvačiai suvokia realius vaiko poreikius ar tiesiog nėra pakankamai informuoti apie atskirų specialistų darbo pobūdį. 3. Pedagogų profesinė kompetencija. Dauguma respondentų – tiek pedagogų, tiek ekspertų – pedagogo kompetenciją bendrojo lavinimo klasėje ugdyti specialiųjų poreikių mokinius vertina patenkinamai: tai pasakytina ir apie pedagogų gebėjimą individualizuoti ugdymo programas, ir apie mokėjimą taikyti naujus mokymo metodus. Galima daryti prielaidą, jog pedagogų subjektyviai jaučiama nepakankama kompetencija ugdyti specialiųjų poreikių mokinius gali daryti neigiamą įtaką jų pačių, o netiesiogiai – ir specialiųjų poreikių

vaikų savijautai. Pedagogų bei dalies ekspertų nuomonę dėl modifikuotų ir adaptuotų programų reikšmingumo galima laikyti neapibrėžta. Yra spragų specialiosios pagalbos organizavime bendrojo lavinimo mokyklose. Specialusis pedagogas ne visuomet geba patenkinti klasės mokytojų/dalykininkų poreikį gauti jo konsultacijas: pedagogai šio specialisto konsultacijas ir teikiamą praktinę pagalbą vertina gana žemai (vidutiniškai 5,7 balo). Tačiau gali būti, kad rezultatą pakoregavo tie vertinimai, kurie reiškė, jog specialiojo pedagogo mokykloje visai nėra. Žemai įvertinta ir pedagogų galimybė turėti pagalbininką (asistentą) pamokos metu. Kartu abiejų grupių respondentų įsitikinimu, mažesnis vaikų skaičius klasėje leistų pagerinti ugdymo kokybę. Pozityviu realiai vykstančios integracijos požymiu galima laikyti faktą, jog bendrojo lavinimo mokyklose neįgalaus vaiko ugdymo klausimai vis dažniau aptariami specialistų komandoje ir su vaiko tėvais. Visų mokyklos bendruomenės narių bendradarbiavimas, pasireiškiantis vienodais lūkesčiais, ugdymo tikslais ir metodais, yra viena iš svarbių teigiamos vaiko savijautos mokykloje prielaidų. 4. Administracijos pastangos. Bendrai visi pedagogai, ekspertai ir tėvai teigiamai vertina mokyklų administracijų pastangas ugdyti savo mokyklose neįgalius vaikus. Nebuvo nė vieno punkto, kuris būtų įvertintas mažiau negu 5 balai (išskyrus neigiamo pobūdžio teiginį apie tai, kad neįgalaus vaiko ugdymas – galimybė papildyti “mokinio krepšelį”). Palankiausiai (ypač pedagogų) vertinamas administracijos dalyvavimas specialiojo ugdymo komisijos veikloje). Pakankamai teigiamai vertinamas ir administracijos požiūris į mokytojus, dirbančius su neįgaliais vaikais. Pagal nuostatas į administracijos pastangas ugdyti neįgalius vaikus respondentai pasiskirstė taip: specialieji pedagogai (vertina palankiausiai), pradinių klasių mokytojai, vyresniųjų klasių mokytojai ir ekspertai (pastarieji praktiškai visais punktais administracijos pastangas vertino žemiau, negu pedagogai, tačiau tie vertinimai ne mažesni už 7 balus iš 10).Tėvai aukštai vertina bendras administracijos pastangas, tačiau konkrečią administracijos veiklą vertina maždaug 2 balais žemiau (bet ne neigiamai). 5. Tėvų dalyvavimas. Visos trys respondentų grupės tėvus suvokia kaip gana aktyvius ugdymo proceso dalyvius, tačiau jų aktyvumas pasireiškia tik tada, kai mokytojui tenka vadovaujantis vaidmuo, o tėvams – vykdytojo. Tėvai nesijaučia galį teikti pasiūlymus, kaip gerinti ugdymo procesą. Taip pat išryškėjo ir tam tikra pedagogų (ekspertų) ir tėvų prieštara – tėvai save vertina kaip aktyvesnius ugdymo proceso dalyvius nei juos suvokia jų vaikus ugdantys specialistai. 6. Mokyklos techninis pasirengimas. Mokyklos pasirengimo ugdyti specialių poreikių vaikus nebuvo vienodas. Ekspertų vertinimai buvo bendresni (balais), o pedagogų ir tėvų – kategoriškesni (atsakymų dažnis). Visumoje mokyklos techniškai ir materialiai nėra pasirengusios ugdyti neįgalius vaikus. Tik kas šeštas neįgalus vaikas gali naudotis specialiai įrengtu liftu, kas ketvirtoje mokykloje įrengtas prieinamas tualetas. Tik 20 – 30 % pedagogų ir tėvų nurodo, kad mokyklose įrengtos specialios darbo ir poilsio vietos neįgaliam vaikui (ekspertai tokių vietų įrengimą įvertino 3,7 – 3,9 balo iš 10). Atrodo šiek tiek geresnė padėtis su specialiaisiais vadovėliais, nors jų trūkumą nurodo virš 50 % pedagogų. Virš 50 % pedagogų teigia, kad trūksta ugdymo ir kompensacinės (pagalbinės) technikos priemonių. 7. Bendros nuostatos į integruotą ugdymą ir komentarai. Buvo vienas apibendrinantis klausimas apie požiūrį į integruotą ugdymą, o taip pat savo nuostatas respondentai išsakė atsakydami į atviro tipo klausimus. Ekspertų ir tėvų nuostatos į integruotą ugdymą teigiamiausios. Pedagogai ne taip optimistiškai pritaria tokiai neįgaliųjų ugdymo formai. Iš pedagogų labiausiai integruoto ugdymo idėjai pritaria pradinių klasių mokytojai, mažiausiai pritaria vyresnių klasių mokytojai. Tėvai pozityviai vertina integruoto ugdymo idėją, jie įžvelgia tiktai jo privalumus ir neįvardija problemų. Gali būti, kad tėvų pasisakymai atspindi ne realios vaiko situacijos mokykloje supratimą, bet jų norą. Pedagogai skeptiškai vertina integruoto ugdymo koncepciją, ypatingai išsiskiria neigiamas požiūris į sutrikusio intelekto vaikų ugdymą. Jie mano, kad integruotam ugdymui Lietuvoje nėra pasiruošta arba tam, kad jis būtų sėkmingas, reikia išspręsti daugybę finansavimo, kompetencijų, specialistų ir paslaugų, ugdymo proceso organizavimo, priemonių bei aplinkos pritaikymo problemų. Ekspertai mano, kad integruotas ugdymas Lietuvoje susiduria su daugybe problemų, tačiau iš esmės jam pritaria. Lyginant respondentų trijų grupių atvirus atsakymus, galima pasakyti, kad labiausiai pritaria ir geriausiai vertina integruotą ugdymą tėvai, didžiausią nepritarimą ir abejones dėl integruoto ugdymo išsako pedagogai. Mokytojų vertinimai negatyvesni už ekspertų vertinimus, galbūt taip yra dėl to, kad jie susiduria kasdieniniame darbe, kuo arčiau problemos, tuo ji atrodo didesnė, be to prisideda nuovargis, todėl jie linkę pervertinti kai kuriuos dalykus, tačiau gali būti ir taip kad jų vertinimai yra realūs ir geriau atspindi tikrąją situaciją mokykloje nei ekspertų vertinimai. 8. Vaiko psichologinė gerovė. Netiesioginis vaiko savijautos (psichologinės gerovės) tyrimas visgi nepadeda atskleisti tikrosios padėties. Iš esmės, pedagogai, ekspertai ir tėvai vaikų savijautą klasėje ir bendraujant su bendraamžiais vertina palankiai. Tai rodo negalių vaikų noras eiti į mokyklą, dalyvauti įvairiuose mokykloje ir klasėje vykstančiuose renginiuose.vertina vienodai. Kaip ir bet kuriam vaikui, negaliems vaikams reikalingas pedagogų ir bendraamžių įvertinimas, tačiau jie nepageidauja išsiskirti iš savo bendraklasių gaudami kitokias užduotis, papildomą pagalbą. Negalus vaikas visuomet jaučiasi geriau, kai jį supanti aplinka neverčia rungtyniauti, lyginti ir lygiuotis, o jo savijauta tuo komfortabilesnė, kuo sudaromos geresnės sąlygos jo asmenybės sklaidai. Apibendrinus pedagogų ir ekspertų atsakymus apie vaiko savijautą su bendraamžiais galima daryti išvadą, kad vaikai su negale nėra kažkokia atskira grupė, su kuria ypatingai nori ar nenori bendrauti bendraamžiai. Taigi, negalė nėra esminis elementas, įtakojantis vaiko bendravimą su bendraamžiais. Ir ekspertai, ir pedagogai mano, kad teigiamos patirties iš bendravimo gauna visi vaikai. Bendros tėvų, pedagogų, kitų specialistų pastangos ugdant visų, be išimties, vaikų bendravimo įgūdžius pasitarnautų geresnei visų interakcijų dalyvių – vaikų, tėvų, mokytojų ir kitų specialistų – savijautai 9. Problemos, komentarai. Čia surašyti teiginiai gali atrodyti prieštaraujantys kiekybiniams kitų skyrių rezultatams ir išvadų punktams. Komentarus ir atviras nuomones pateikė nedaug respondentų – dažniausiai tie, kurie vieną ar kitą integruoto ugdymo aspektą vertino neigiamai. Tačiau tie pavieniai komentarai “užkabina” tikrai skaudžias integruoto ugdymo vietas. Tėvai mano, kad pagrindinės šeimų auginančių neįgalius vaikus problemos yra finansinės, per maža valstybės parama ir socialinės paslaugos. Tai pastoviai pabrėždavo tėvai ir kituose mūsų vykdytuose tyrimuose. Ekspertų ir pedagogų nuomonės dėl integruoto ugdymo problemų yra panašios arba sutampa: valstybė neužtikrina finansavimo bendrojo lavinimo mokykloms, nuskriaudžia neįgaliuosius vaikus, “įmesdama” juos į mokyklų skurdą. Mokyklų vadovai, anot respondentų, priima neįgalius vaikus į bendrojo lavinimo mokyklas daugiau dėl moksleivių skaičiaus, o ne dėl integruoto ugdymo idėjos, nepasirūpina vaikų specialiųjų poreikių tenkinimu: aplinkos pritaikymu, priemonėmis, specialistais, mokytojų pagalbininkais. Tiesa, kai administracijos pastangos buvo vertinamos balais, nuostatos buvo palankesnės. Pedagogai dalykininkai nėra pasirengę (neturi kompetencijų) dirbti su neįgaliais ir specialiųjų poreikių vaikais. Per didelės klasės, mokytojai nesuspėja per pamoką skirti pakankamai laiko ir dėmesio vaikams dirbantiems pagal bendras ir adaptuotas ar modifikuotas programas. Vaikai su specialiaisiais poreikiais paliekami patys sau, jie sėdi klasės gale ir užsiima tuo kuo nori, svarbu, kad netrukdo mokytojui dirbti. Ypač daug sunkumų mokytojams kyla integruotai ugdant sutrikusio intelekto, emocijų ir elgesio sutrikimų turinčius vaikus. Trūksta integruoto ugdymo formų, jų turi būti daugiau ir įvairesnės. Trūksta mokytojų padėjėjų, kurie padėtų neįgaliesiems vaikams pamokos metu.

Literatūra

Adomaitienė R., Samsonienė L. Pedagogų požiūris į neįgaliųjų mokinių integraciją bendrojo lavinimo mokyklose Lietuvos mokyklai – 600 metų, Konferencijos medžiaga. II. Vilnius. 1999. P. 36-45.Ališauskas A. Specialiųjų ugdymosi poreikių tenkinimas bendrojo lavinimo mokyklose: pokyčių analizė // Specialiųjų poreikių vaikų pažinimas ir ugdymas. Šiauliai. 2001. P. 6-11.Ambrukaitis J., Ruškus J. Adaptuotos bei modifikuotos ugdymo programos: taikymo efektyvumo veiksniai // Specialusis ugdymas. 2002. Nr. 2(7). P. 6-23.Bagdonas A. Integracija – inovacijų inkliuzija į tradicinį ugdymą // Lietuvos mokyklai 600 metų. V.: Pedagogikos in-tas, 1997. II d. P. 7 – 12.Bendrijos “Viltis” metinė ataskaita. Vilnius, 2002.Bulotaitė L., Pivorienė R.V., Sturlienė N. Drauge su vaiku…Psichologopatarimai mokytojams Vilnius. 2000.Čečkauskienė L. Paramos šeimoms, turinčioms neįgalinčius vaikus, analizė. V.: VU, Psichologijos katedra, 1996. 47 p.Friend M and Bursuck W. D. Including students with special needs: A practical guide for classroom teachers. Boston et al.: Allyn and Bacon, 1999. XXI+522 p.Gaivenienė G. Specialiųjų poreikių vaikų integracija: problemų analizė specialistų požiūriu. V.: VU Socialinio darbo katedra, 2003. 46 p.Galkienė A. Pedagoginės sąveikos ypatumai integruoto ugdymo sąlygomis. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius. 2001.Garbinčiūtė I., O. Štitilienė. Specialiųjų poreikių mokinių matematinio ugdymo organizavimo ypatumai bendrojo lavinimo mokykloje // Specialusis ugdymas. 2002. Nr. 2(7). P. 87-92.Gribačiauskas E., G, Merkys. Pedagogų nuostata į ugdytinių integraciją ir segregaciją // Specialusis ugdymas. 2003. Nr. 1 (8). P. 115-122.Gudonis V. Magistrantų moksliniai tyrimai // Specialusis ugdymas. 2001.Nr.2(5). P. 158-165.Holden C., Meggit C., Collard D. and Rycroft Ch. Further Studies for Social Care. L.: Hodder and Stoughton, 1996. 330 p.Kaffemanienė I. Specialiųjų poreikių vaikų integracija. Požiūrio problema // Specialiųjų poreikių vaikų pažinimas ir ugdymas. Šiauliai. 2001. P.102-107 .Labinienė R., Aidukienė T. Inkliuzinio ugdymo sistemos link: Mokyklą visiems kuriame bendradarbiaujant// Mokyklą visiems kuriame šiandien. Vilnius. 2003. P. 23-37.Labinienė R., Aidukienė T. ir Christensen F. Mokytojų rengimo ugdyti specialiųjų poreikių turinčius vaikusbendrojo ugdymo klasėse. V.: Šiaurės ir Baltijos šalių projektas Mokykla visiems, 2003. 39 p.Ruškus J. Negalės fenomenas. Šiauliai. 2002.Samsonienė L. ir Adomaitienė R. Įvairūs mokytojų požiūrio į integruotą mokymą aspektai. STEPP. 2003. Nr. 2. P. 82 – 89.Special Needs Education in Europe: Thematic Publication. Brussels: EuropeanAgency for Development in Special Needs Education, 2003. 96 p.Specialiojo ugdymo pagrindai. Šiauliai: ŠU l-kla, 2003. 462 p..Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo ir gyvenimo kokybė. Tarptautinės mokslinės konferencijos tezės. 2003. Šiauliai.Strimaitienė L. Bendrojo lavinimo mokyklos bendruomenės nuostatos į specialiąsias klases ir jų ugdytinius. V.: VU Socialinio darbo katedra, 2003Šilinskienė I. Tėvų požiūris į specialiųjų poreikių vaikų ugdymą. V.: VU Socialinio darbo katedra, 2003. 51 p.Švietimo naujienos, 2003, Nr. 16 (171), p.8.

———————–[pic]