Šiuolaikinė teisės samprata

Šiuolaikinė teisės samprata

Referatas

XX amžiaus žmogumi pripažintas Albertas Einšteinas rašė: „Svarbiausias nūdienos fizikos uždavinys yra surasti pačius bendriausius gyvenimo dėsnius, pagal kuriuos būtų galima sudaryti vientisą pasaulio vaizdą.“

Mes sakytume, kad svarbiausia sukurti teisės sampratą, kuri užtikrintų šiuolaikinių šakinių teisės mokslų metodologinį, vertybinį vientisumą. Tokios sampratos būtinybė kildinama iš praktinio reikalo pažinti galiojančią teisę, jos laikytis, taikyti ją praktiškai, prognozuoti jos raidą.

Net ir geriausias įstatymų išmanymas, išmokus juos vieną paskui kitą, nesuteiktų bendrosios jų esmės, vidinio jų sąryšio supratimo. O ta viisiems įstatymams bendra esmė – teisės samprata, kuri reikšdamasi įvairiais įstatymais, kartu visuose įstatymuose išlieka ta pati, daro jos esmės požiūriu tapačius. Ji – įstatymų įvairovės vienovė. Tai reiškia, kad pažindami, kas yra teisė, kartu pažįstame, kas yra esmingiausia ir stabiliausia kiekviename ir visuose įstatymuose. Tadfa žinome, kokių reikalavimų turi laikytis ir patys įstatymai, kad jie būtų teisiniai, įstatymai, o ne įstatymų leidėjo savivalė, įgavusi įstatymo pavidalą.

Tai reiškia, kad teisės samprata yra pagrindinė jurisprudencijos sąvoka. Pasak vengrų teisininko Felixo Samlo, ji yra taas „Atlantas, ant kurio pečių rymo visas teisinio pasaulio rutulys“. Todėl jeigu ji neaiški, tai neaiškios vertės bus ir pats teisės mokslas, besiremiantis ta sąvoka, abejotinos vertės bus ją įgyvendinantys teisės praktika. Be šios sąvokos aiškumo neįmanoma sukurti ir stabilesnės te

eisinės tvarkos visuomenėje, pasiekti jos laikymosi sąmoningumo.

Toliau gilinantis į teisės esmę, ją konkretinant, kartu reikia susipažinti su istorijoje buvusiomis ir esamomis teorijomis, kurios aiškina, iš kur ir kaip atsiranda, funkcionuoja ir įsiprasmina teisė. Tų teorijų įvairovė rodo, kad požiūris į teisės esmę yra sudėtingas ir nevienareikšmis. Įvairios teisės sampratos, sutampa tik vienu požymiu – idėja, kad teisė yra visuomeninio gyvenimo tvarka. Toliau prasideda skirtumai.

Teisė atsirado dėl tų pačių priežasčių, kaip ir valstybė.

Pirmykštėje visuomenėje teisės nebuvo ir jos nereikėjo, nes ten žmonių tarpusavio santykiai buvo reguliuojami tam tikromis elgesio taisyklėmis, visų pirma, papročiais, moralės normomis. Visa tai toje visuomenėje susiformavo per amžius ir išreiškė visos giminės ar genties interesus, jų laikymasis atitiko tiek asmeninius, tiek visos bendruomenės poreikius. Todėl šios visuomenės formacijoje elgesio taisyklių žmmonės laikydavosi savanoriškai ir joms įgyvendinti nereikėjo specialaus prievartos aparato. Kai atsirado privatinė nuosavybė ir visuomenė suskilo į skirtingas socialines grupes su priešingais interesais, buvusios elgesio taisyklės neteko savo bendro pobūdžio ir ne visi visuomenės nariai savanoriškai jas vykdė.

Kai kurie papročiai, pavyzdžiui, įtvirtinę giminystės narių lygybę, jų teisę dalyvauti sprendžiant bendrus reikalus, išvien naudotis bendruomenine žeme ir t.t., pasidarė nerealūs. Turtingieji, kurių rankose buvo valdžia, stengėsi primesti kitiems tokias elgesio taisykles, kurios išreikštų tik jų valią bei jų interesus ir padėtų gi
inti privatinę nuosavybę. Tokioms elgesio taisyklėms įgyvendinti turtingieji ir panaudojo valstybinę valdžią.

Praturtėjusi visuomenės dalis pasirūpino sukurti naujas socialinio ( visuomeninio ) reguliavimo taisykles – iki tol nežinotą santykių formą, kurią dabar vadiname teise.

Požiūris į teisę kaip į subjektinių teisių ir pareigų vienovę atskleidžia visų asmens teisių santykinumą ir kartu pačioje teisėje atranda to santykinumo pagrindą (priežastį). Tas santykinumas ne suteikiamas iš šalies, ne savavališkai nustatomas valstybės, o išplaukia iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros, yra jos būtinas sekmuo : nėra teisių be pareigų ir nėra pareigų be teisių. Teisės, sakyta, atskirtos nuo pareigų, virsta privilegijomis, o pareigos, atskirtos nuo teisės, – prievolėmis (pavergimu).

Teisių ir pareigų vienovė saugo individą nuo vergavimo visuomenėj ( pareigų absoliutinimo ), o visuomenę – nuo konkretaus individo agresijos (teisių suabsoliutinimo) . Šia vidine pusiausvyrą teisė atneša į žmonių tarpusavio santykius santarvę ir socialinę rimtį, o privilegija teisių ir pareigų nedarna – konfliktą ir destrukciją. Teisė jungia visuomenę, privilegijos – ardo iš vidaus.

Tai padeda suprasti, kodėl mėginimas kai kurias žmogaus teises paskelbti absoliučiomis (nepriklausomomis nuo joms proporcingų pareigų) eina prieš pačią teisės prigimtį, nes, naikindamas vidinį teisės prieštaringumą, kartu naikina ir pačią teisę, pakeisdamas ją jos priešybe – privilegija.

Šiuo atžvilgiu teisių ir pareigų vienovė yra prigimtinė, o ne nustatyta valstybės; ji kyla ne iš valstybės valios, o iš pačių piliečių ab
bipusių pastangų užtikrinti savo teisių saugumą ir plėtrą remiantis lygiateisiškumo ir lygiaverčiais mainais. Tai pačių piliečių, laikančių save lygiateisiais , kūrinys. Tokia teisės samprata kaip tik ir vadinama pilietine, arba societarine.

Teisių ir pareigų vienovė atskleidžia solidarinę teisės prigimtį, išreiškia, kad teisėje yra įkūnyta asmenų tarpusavio pagalbos idėja, o ta vienovė tėra tos abipusės pagalbos technologinio mechanizmo išraiška. Teisių ir pareigų vienovė faktiškai yra civilinės teisės esmė. Todėl suprantama, kodėl civilinė (privačioji) teisė šiandien laikoma pavyzdžiu, modeliu, į kurį orientuojantis kuriama šiuolaikinė modernioji teisė.

Šitaip suprantama teisė jau yra ne kas kita, kaip visuomeninė sutartis (konvekcija) : konvencionalumas – pati teisės esmė; tik dėl jo (konvencionalumo) teisė ir pajėgia sukurti bei palaikyti individų gebėjimą gyventi santarvėje (socialumą), pasiekti tam tikros interesų įvairovės vienovę, mažinti prievartos poreikį individų tarpusavio santykiuose. Dar daugiau – teisių ir pareigų pusiausvyrą sukuria pačią visuomenę kaip interesais susipriešinusių individų sugyvenimo realybę ir kartu tik visuomenėje ši pusiausvyra turi prasmės. Žmonės gali taikiai kartu gyventi tik kai paklūsta savo pačių sudarytai sutarčiai, nustatančiai kiekvienam teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ja asmuo garantuoja savo teises, nesukeldamas grėsmės kiti asmens teisėms. Teisės visuomeniškumas tuo ir pasireiškia, kad jis visada yra priešingų interesų derinimas, kaip būti reiškia ir būti drauge su kitais. Subjektinė teisė reiškia paties asmens buvimą, o
jos ryšys su pareiga – jo buvimą drauge su kitais. Socialumas – pati teisės kvintesencija. Dėl šios teisių ir pareigų pusiausvyros teisė kaip tik pajėgi socializuoti bei humanizuoti žmonių santykius.

Teisių ir pareigų vienovė galėtų būti teisės principas tik totalitariniuose režimuose, kai autentiškos teisės veikimo sritis susiaurinama iki privačios teisės – iki piliečių tarpusavio santykių, nes viešosios teisės srityje valdžia gali nesilaikyti teisių ir pareigų vienovės, o nustatyti jų santykį (proporcijas) savavališkai.

Demokratinėje visuomenėje teisė neegzistuoja kitaip, kaip tik teisių ir pareigų vienovės pavidalu, ir ta vienovė yra ne teisės principas, o pati šiuolaikinės teisės esmė.

Visur ir visada ryškiausias teisės bendras bruožas yra toks : jos buvimas reiškia, kad tam tikros žmonių elgesio rūšys yra jau nebe laisvo pasirinkimo dalykas, bet tam tikra prasme privalomas. Tačiau ši iš pažiūros paprasta teisės savybė iš tikrųjų nėra paprasta; juk galima skirti įvairias laisvai nepasirenkamo, privalomo elgesio formas. Pirmasis ir paprasčiausias laisvai nebepasirenkamo elgesio atvejis – kai vienas žmogus yra priverstas daryti tai, ką jam liepie kitas, – ne todėl, kad jis būtų verčiamas fiziškai, t.y. jo kūnas būtų stumdomas arba tampomas, bet todėl, kad tas antrasis grasina jam nemaloniomis pasekmėmis, jeigu jis atsisakytų. Plėšikas įsako aukai atiduoti jam savo piniginę, grasindamas šauti, jeigu auka atsisakytų tai padaryti; o jeigu auka paklūsta, tą būdą, kuriuo ji buvo priversta tai padaryti, mes apibūdiname sakydami, kad auka privalėjo tai padaryti. Kai kam atrodė akivaizdu, kad tokioje situacijoje, kai vienas asmuo grasindamas įsako kitam ir šia žodžio „įpareigoti“ prasmė įpareigoja jį paklusti, ir glūdi teisės esmė

Teisinė sistema neabejotinai apima elementus, artimai susijusius su tokiais paprastais atvejais, kaip grasinimais paremti įsakymai, bet lygiai taip pat neabejotinai jai būdingi ir elementai, glaudžiai susiję su tam tikrais moralės aspektais. Ir vienu, ir kitu atveju sunku tiksliai nustatyti sąsają: bet lygiai taip pat sunku atsispirti pagundai neabejotinai glaudų ryšį interpretuoti kaip tapatumą. Teisei ir moralei būdingas tas pats žodynas – yra ir teisinės, ir moralinės prievolės, pareigos ir teisės; be to, visos nacionalinės teisinės sistemos atkartoja tam tikrų fundamentalių moralinių reikalavimų esmę. Nužudymas ir savavališkas smurto vartojimas – tai tik patys akivaizdžiausi pavyzdžiai, liudijantys, kad teisinei ir moraliniai draudimai gali sutapti. Maža to, atrodo, kad abi šias sritis jungia viena – teisingumo – idėja : tai kartu ir vertybė, specialiai susijusi su teise, ir labiausiai teisinė iš visų vertybių. Mes galvojame ir kalbame apie „teisingumą pagal įstatymą“, bet kartu – ir apie įstatymų teisingumą arba neteisingumą.

Trys nuolat kartojami klausimai : kuo teisė skiriasi nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo yra su jais susijusi? Kuo teisinė pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo yra su ja susijusi? Kas yra normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugeliu samprotavimu apie teisės „esmę“ pagrindinis tikslas ir buvo išsklaidyti abejones ir painiavą, susijusią su šiais klausimais. Dabar jau aišku, kodėl šie samprotavimai paprastai būdavo vertinami kaip teisės apibrėžimo paieškos, taip pat kodėl bent jau gerai žinomi apibrėžimų variantai taip menkai tepadėdavo išsklaidyti šiuos nuolat iškylančius sunkumus ir abejones. Suformuluoti apibrėžimą, kaip galima spręsti iš šio termino, reiškia nubrėžti ribą, atskirti vieną dalyką nuo kito, kuris kalbos yra žymimas atskiru žodžiu. Tokių ribų reikalingumą dažnai jaučia tie, kurie puikiai išmano kasdienę kalbamojo žodžio vartoseną, bet negali nurodyti arba paaiškinti ypatybių, skiriančių – jie tai supranta – vieną dalyką nuo kito. Visi mes kartkartėmis atsiduriame tokioje keblioje padėtyje.

Tą pačią keblią situaciją nusako šie šv. Augustino žodžiai apie laiko sąvoką : „Kas tad yra laikas ? Kai manęs šito niekas neklausia, aš žinau; bet jeigu aš noriu paaiškinti tai klausiančiajam, aš nežinau“. Kaip tik šia prasme net kvalifikuoti teisininkai yra patyrę, kad nors jie ir išmano teisę, bet teisėje ir jos ryšiuose su kitais dalykais yra nemažai to, ko jie negali paaiškinti ir iki galo nesupranta.

Jeigu tokiose šiuolaikinėse sistemose, kaip Anglijos teisė, aptinkamą skirtingų teisės rūšių įvairovę imtume lyginti su paprastu sukonstruotu prievartinių įsakymų modeliu, susidurtume su gausybę prieštaravimų. Juk iš tikrųjų ne visi įstatymai liepia žmonėms ką nors daryti arba nedaryti tam tikrų dalykų. Tad ar ne būtų klaida skirstyti įstatymus į suteikiančius privatiems asmenims teisę sudaryti testamentus, sutartis ar santuokas ir suteikiančius galią pareigūnams, pavyzdžiui, teisėjui – nagrinėti bylas, ministrui – nustatyti taisykles, o grafystės tarybai – kurti įstatymus ? Iš tikrųjų ne visi įstatymai yra kieno nors išleidžiami ir ne visi jie išreiškia kieno nors troškimą, kaip mūsų modelio bendro pobūdžio įsakymai. Neteisinga būtų šitaip apibūdinti paprotį, kuris daugelyje teisinių sistemų užima nors ir kuklią, tačiau jam priklausančią vietą. Be abejo, netgi tada, kai įstatymai sukurti apgalvotai, jie neturi būti vien tik įsakymai, duoti kitiems. Argi įstatymai dažnai nesuvaržo pačių įstatymų leidėjų ? Pagaliau argi tam, kad išleistieji įstatymai būtų įstatymai, jie iš tikrųjų turi išreikšti tikruosius įstatymų leidėjo troškimus, ketinimus ar norus ? Argi aktas, išleistas laikantis nustatytos tvarkos, nebus įstatymas, jeigu tie, kurie už jį balsavo, net nežinojo, ką jis reiškia?

Tokie yra kai kurie svarbiausieji iš daugelio įmanomų prieštaravimų. Akivaizdu, kad, norint į juos atsižvelgti, būtina šiek tiek modifikuoti pradinį paprastą modelį, o kai į visus šiuos prieštaravimus bus atsižvelgta, mes tikriausiai įsitikinsime, jog grasinimais paremtų bendro pobūdžio įsakymų sąvoka bus neatpažįstamai pakitusi.

Baudžiamoji teisė yra toks dalykas, kuriam mes arbe paklūstame, arba nepaklūstame, o apie tai, ko reikalauja jos normos, mes kalbame kaip apie „pareigą“. Jeigu mes nepaklūstame, sakoma, kad mes „sulaužėme“ įstatymą, o tai, ką mes padarėme, vadinama „neteisingumu“ teisės požiūriu, arba „pareigos sulaužymu“, arba „ nusižengimu“. Baudžiamasis įstatymas atlieka tam tikrą socialinę funkciją – jis nustato ir apibrėžią tam tikras elgesio rūšis kaip tai, ko tie, kuriems šis įstatymas taikomas, turi vengti arba ką jie turi daryti, nesvarbu, kokie yra jų pačių norai.

Teisių ir pareigų vienovės sąvoka, suprantama kaip šiuolaikinės teisės esmės modelis, leidžia sukurti vientisą jurisprudenciją, vientisu požiūriu integruoti visas teisės šakas ir šakinius teisės mokslus.

Teisė sujungia gamtos pasaulį su kultūros (dvasios) pasauliu tuo požiūriu, kad teisės objektas egzistuoja ir gamtoje (šalia visuomenės), tuo tarpu to objekto (gyvybės, sveikatos, laisvės, orumo ) apsauga (teisė) egzistuoja tik visuomenėje kaip abipusiu įsipareigojimų santykis.

Todėl šiuolaikinė pažiūrą į prigimtinį žmogaus teisių pobūdį leidžia daryti bendrą išvadą, kad žmogus gimsta ne su subjektine teise, o tik su tam tikromis vertybėmis ir į jas orientuotu teisnumu, t.y. su išankstiniu visuomenės duotu asmeniui leidimu atitinkamai elgtis – įgyti subjektinę teisę atitinkamų preigų vykdymu. Būtų tikslinga atsisakyti termino prigintinės žmogaus teisės ir vietoj jo vartoti nevalstybinės kilmės žmogaus teisės. Šiuo leidimu ( teisnumu ) prasideda ir baigiasi prigimtinis teisės pobūdis. Kad virstų pačia subjektine teise, leidimas (teisnumas) įgyti subjektinę teisę turi persikelti į pareigų vykdymo sritį. Pareiga – tai ta gyvybinė jėga, kuri subjektinės teisės galimybę (teisnumą) paverčia tikrovę – abipusė subjektų pagarbos santykiu.

Kadangi šiuolaikinė demokratinių valstybių teisinė sistema orientuojasi į pilietinę teisės sampratą ir teisinę valstybę, tai teisės ir valstybės santykis sprendžiamas teisės naudai : „Ne valstybė išranda teisę ir ne teisei formuojančios medžiagos ji teikia, o valstybė auga iš teisės, per teisę ir bendrai su teise.“ (Adolfas Arnotas) Valstybė šiandien turi įsiprasminti kaip politinė teisės įgyvendinimo organizacija : visa jos veikla orientuojama į žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius.

Tai rodo, kad teisė ir valstybė yra dvi pradinės, fundamentinės žmogaus civilizuotumo, jo žmoniškumo sąlygos. Jos eina kartu ir organiškai susijusios, kaip elgesio taisyklė susijusi su ją įgyvendinančių žmonių elgesiu. Tai, kad istorijoje būta periodų, kai teisė ir valstybė buvo susvetimėjusios, susipriešinusios, esmės nekeičia, nes šio santykio tobulumas negali būti duotas iš karto, gatavu pavidalu. Tai kokybė, kuriai būdingas tapsmas.

Turint galvoje teisės ryšio su žmonių interesais istoriją negalima suformuluoti visiems laikams bendros teisės sampratos, nebent tik labai abstrakčią : teisė – tai visuotinai privalomo elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta. Bet nedaug naudos iš tokios apibrėžties, nes ji mažai informatyvi. Konkretus teisės turinys priklauso nuo epochos, kurioje formuluojama ta teisė ir ja naudojamasi.

Išvados

Terminas šiuolaikinė teisės samprata – reliatyvi sąvoka, nes skirtingose šalyse ar kontinentuose skirtingos teisės sampratos gali būti laikomos šiuolaikinėmis. Tai susiję su teisės racionalumu ir konkrečios šalies teisinės sistemos tradicija. Nors nuomonės ir skiriasi, tas teisės sistemas, kurios pripažįsta asmens primatą prieš valstybę, žmogaus teisių prigimtinį pobūdį, paties asmens įgytų teisių neatimamumą (o tik prarandamumą), visų asmenų lygiateisiškumą, socialinį kompromisą, galime laikyti orientuotomis į demokratines vertybes ir kartu į šiuolaikinę teisės sampratą. Tokia samprata klostėsi Vakaruose plėtojant prigimtinio teisės pobūdžio, teisių ir pareigų vienovės, solidarumo, abipusės socialinės priklausomybės, socialinio kompromiso idėjas. Į vientisą sistemą jas integravo asmens primato prieš valstybę pripažinimas, kuris buvo svarbus tuo, kad reikalavo visą teisės sistemą pradėti ir grįsti privačiąją, arba civiline, teise, versti jos principus visos teisės principais . O civilinei teisei, kaip žinoma, būdinga pripažinti visų santykio dalyvių lygiateisiškumą, kuris jau įpareigoja apibrėžti teisę ne kitaip , kaip tik subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Ši vienovė individo primato sąlygomis koncentruotai ima reikšti moderniosios teisės esmę, nes toje vienovėje nuosekliai susivienija visos ką tik paminėtos teisinės idėjos : prigimtinis teisės pobūdis, abipusis individų sąryšis, prioritetinė teisės padėtis valstybės atžvilgiu, socialinis kompromisas, visų teisių santykinumas ir kitos. Valstybė čia virsta vienu iš lygiateisių santykių subjektų.

Todėl atskleisti šiuolaikinės teisės sampratos turinį reiškia paaiškinti ir pagrįsti subjektinių teisių ir pareigų vienovę.

Literatūra

1. Hart H.L.A. Teisės samprata/vert.iš angl.k. Vilnius, 1997.
2. Vaišvila A. Teisės teorija.Vadovėlis. Vilnius, 2000.
3. Čiočys P. Teisės pagrindai.Mokomoji knyga. Vilnius, 2000.

Leave a Comment