Šiuolaikinė teisės samprata

987 0

Turinys

1. ĮVADAS.............................2

2. Teisės samprata istorijos tėkmėje.................... 2

3. Veiksniai, lemiantys teisės funkcinę struktūrą................2

4. Pagarbos reikalavimo legalizavimas, įsipareigojimas jai........... 2

5. Teisės tapatybė – vidinis jos prieštaringumas.................3

6. Teisių ir pareigų vienovė. Subjektinių teisių santykinumas............ 3

7. Teisių ir pareigų vienovė – visuomeninės sutarties atspindys.......... 3

8. Pareigos vaidmuo subjektinėje teisėje..................4

9. Teisės esmė – teisių ir pareigų vienovė.................... 4

10. Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis................. 4

11. Prigimtinės teisės ontologizavimo principas................ 5

12. Subjektinė teisė, kaip individų abipusių paslaugų įsipareigojimo santykis....... 6

13. Subjektinės teisės struktūra. Institucinės teisės samprata...........6

14. Teisės ir valstybės santykis......................7

15. Teisės principai. Jų pavidalai ir rūšys................... 7

16. Teisės idėjos vystymosi raida.....................10

17. IŠVADA.............................. 12

18. LITERATŪRA............................. 13

ĮVADAS

Terminas šiuolaikinė teisės samprata – santykinė, priklausanti nuo kitų veiksnių, sąvo-

ka, kadangi skirtingose valstybėse ar kontinentuose skirtingos teisės sampratos gali būti laiko- mos šiuolaikinėmis. Teisės sistemos, kurios pripažįsta asmenybės pirmumą prieš valstybę, vi- sų asmenų lygiateisiškumą, socialinį kompromisą, žmogaus teisių prigimtinį pobūdį, asmens įgytų teisių neatimamumą, atspindi demokratines vertybes ir šiuolaikinę teisės sampratą. Subjektyvių teisių ir pareigų vienovė individo primato sąlygomis ima reikšti moderniosios tei-

sės esmę, nes joje nuosekliai susijungia abipusis individų sąryšis, prigimtinės teisės pobūdis, prioritetinė teisės padėtis valstybės atžvilgiu, socialinis kompromisas, visų teeisių santykinu- mas ir kitos.

Todėl norint atskleisti šiuolaikinę teisės sampratą būtina išsiaiškinti ir pagrįsti subjek- tinių teisių ir pareigų vienovę.

Teisės samprata istorijos tėkmėje

Daugelis filosofų subjektinių teisių ir pareigų vienovę traktavo savaip, tačiau jų teisės sampratos skirtumai tėra skirtingos tos pačios te

eisių ir pareigų vienovės aspektai. Šią vienovę Platonas ir Aristotelis antikoje vadino subalansuotu protu (teisių ir pareigų pusiausvyra), Epi-kūras – teisingumu (tos pačios pusiausvyros įvardijimas kitu terminu), Ž. Ž. Ruso – bendrąja valia (priešingi interesai suderinti teisių ir pareigų vienove), R. Iheringas – juridiškai apsaugo-tu interesu ar T. Akvinietis, suvokęs teisę kaip taisyklę ir saiką. Tačiau iš minėtų teisės samp-ratų bene aiškiausiai savo pažiūrą į teisę kaip visuomeninę sutartį antikoje yra išreiškęs Epikū-ras (341-270 m. pr. Kr.): “Teisingumas nėra kažkas pats iš savęs, bet žmonių santykiuose jis visada yra tam tikras suinteresuotas susitarimas nekenkti kitam ir nepatirti skriaudos.” Naujai- siais amžiais visuomeninės sutarties teisę kildino T. Hobsas, Dž. Lokas, H. Grocijus, B. Spi-noza ir kiti.

Visuomeninė sutartis – tai giluminė teisės esmė. Ją privalu akcentuoti, kai norima kurti deemokratinę valstybę, asmens ir valstybės santykius grįsti objektyviomis iš visuomenės prigimties išplaukiančiomis vertybėmis, taipogi kai siekiama suvokti žmogaus teisių santyki-numo pagrindą. Tačiau ši sutartis yra neformalizuota, kadangi neturi reikiamų galiojančių rek-vizitų, būdingų įprastoms sutartims. Vadinasi, visuomeninė sutartis atspindi faktinius santy-kius, veikiančius susitarimo principu.

Veiksniai, lemiantys teisės funkcinę struktūrą

Kiekvienas žmogus turi savitą polinkį ar interesą. Tad norėdamas apsaugoti savo inte- resą nuo pavojų, kurie kyla gyvenant visuomenėje, jis bando rūpimą dalyką paversti elgesio taisykle. Ši grėsmė skatina individą branginti savo interesus (laisvę, sv

veikatą, gyvybę, turtą) ir reikalauti pagarbos savo vertybėms, demonstruojant visuomenei pretenziją į tokią teisę.

Šis įsigilinimas į dalyko esmę ir siekimas jį apsaugoti lemia pradinę teisės struktūrą – du jos elementus: vertybinį ir norminį (valinį). Vertybinis teisės lygmuo – tai asmens įsisąmo-

ninti egzistenciniai interesai – vertybės, kurias jis siekia apsaugoti, susikurti ar įsigyti normi- nant savo ir kitų asmenų ar institucijų elgesį. Apibendrinant šias vertybes galima vadinti teisės objektu, kuris gali būti materialusis (gyvybė, turtas, sveikata) ir dvasinis (laisvė, orumas, kva- lifikacija, saugumo jausmas).

Norminis (valinis) teisės lygmuo – tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo teisės objektui. Šis reikalavimas yra taikomas kitiems individams, kad jie laikytųsi toleranci- jos tos vertybės atžvilgiu. Vienais pagarbos sau reikalavimais asmuo siekia apsaugoti jau turimas vertybes, kitais – susikurti norimas vertybes.

Šie abu elementai tarpusavyje sąveikauja kaip tikslas ir jo pasiekimo priemonė.

Pagarbos reikalavimo legalizavimas, įsipareigojimas jai

Pagarbos savo teisės interesui reikalavimas dar nėra subjektinė teisė, o tik pretenzija į tokią teisę. Kad individo egoizmo apraiškų įtarimas būtų pašalintas, kad teisė skleistų visuomenei santarvę, reikia, jog šis reikalavimas-pretenzija būtų visuomenėje įteisintas, kad kitiems asmenims jo vykdymas būtų ne tik būtinas, bet ir naudingas. Todėl tokios pretenzijos turėtojas privalo savo reikalavimą suderinti su savo paties įsipareigojimu gerbti analogišką kito asmens egoistinę pretenziją. Būtent šiuo įsipareigojimu in

ndividas legalizuoja pagarbos sa-

vo interesui reikalavimą.

Iš čia išplaukia pradinis teisės apibrėžimas: teisė – tai pagarbos reikalavimas ir įsipa- reigojimas pagarbai, arba filosofijos atžvilgiu: teisė – tai egoizmo ir altruizmo vienovė, o tei- sės terminais – subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Vadinasi, individas gali legaliai apsaugo- ti savo teisės objektą tik gerbdamas kito asmens tokią pat teisę. Galvodami apie save, reika- laujame teisių, norėdami santarvės su artimu, vykdome pareigas. Tad galima sakyti, jog reika- laudamas teisių žmogus yra egoistas, o vykdydamas pareigas – altruistas.

Taip pagarbos reikalavimas, siejamas su įsipareigojimu gerbti analogišką artimo teisę, iš egoistinės apraiškos tampa legalia, socializuota subjektine teise, o ją turėdamas individas ima jausti, jog šia teise saugomas jo teisės objektas yra saugus.

Teisės tapatybė – vidinis jos prieštaringumas

Subjektinė teisė ir pareiga yra didžiosios socializuoto žmogaus ir tesės esmę reiškian- čios priešybės, kurios susivienija kasdieniniame žmogaus elgesyje. Autentišką teisės esmę iš- reiškia priešybių vienybė – negalima tapti teisėtu egoistu (teisės subjektu) netampant altruistu (pareigų vykdytoju). Vidinis teisės prieštaringumas – tai autentiška teisės egzistavimo esmė, kurioje glūdi visuomeninė teisės prigimtis. Šis prieštaringumas neleidžia suabsoliutinti nė vie- nos iš tų priešybių, daro jas santykines, viena be kitos neegzistuojančias.

Nėra neprarandamų ar neatimamų subjektinių teisių, nes nėra teisėto pagarbos reikala- vimo neįsipareigojant jai. Kiekvienas tokio įsipareigojimo atsisakymas tr

raktuojamas kaip sa- vanoriškas savo subjektinių teisių atsisakymas. Subjektinė teisė, atskirta nuo pareigos, taptų privilegija, o pareiga be teisės – prievole.

Todėl prigimtinei teisei nebūdingos privilegijos, nes ji nežino pagarbos be reikalavimo jai įsipareigoti, neleidžia vienam individui įgyvendinti savo teisės kito individo teisės siaurini- mo sąskaita. Privilegija gali būti tik pozityviosios teisės kategorija, kadangi ji suteikiama tik savivaliaujančios jėgos – valstybės, kuriančios neteisinius įstatymus. Jei privilegija atsiranda iš įstatymų leidėjo savivalės, tai tik ja ir gali būti įgyvendinama. Todėl privilegijų turėjimas didina prievartos reiškimąsi visuomenėje, o teisių ir pareigų vienovė – mažina. Be to, privile-gijos, pasikeitus socialinei politinei situacijai, gali sukelti nemažai sunkumų jos turėtojui.

Taigi privilegijos gali tapti pavojingomis ne tik visuomenei, bet ir jos turėtojui.

Teisių ir pareigų vienovė. Subjektinių teisių santykinumas

Asmens teisių santykinumas išplaukia iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros, ir yra svarbus jos sekmuo: nėra teisių be pareigų ir nėra pareigų be teisių. Visuomenėje žmogaus tei-sių santykinumas garantuojamas susitarimu ir susitarimo vykdymu.

Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo visuomenei, o visuomenę nuo konkretaus asmens agresijos. Šiuo atžvilgiu teisė suteikia žmonių santykiams santarvės ir socialinės rimties., o privilegija teisių ir pareigų nedarnumo. Vadinasi, teisė jungia visuome-nę, o privilegijos ardo ją iš vidaus.

Teisių ir pareigų vienovė yra prigimtinė; ji kyla iš piliečių abipusių pastangų užtikrinti savo teisių saugumą ir plėtrą remiantis lygiateisiškumu ir lygiaverčiais mainais. Tokia teisės samprata vadinama pilietine, arba societarine.

Teisių ir pareigų vienovė atskleidžia solidarią teisės prigimtį, pabrėžia, kad teisėje glū-di asmenų tarpusavio pagalbos idėja. Teisių ir pareigų vienovė yra civilinės teisės esmė.

Teisės ir pareigų vienovė – visuomenės sutarties atspindys

Teisė yra tarsi visuomeninė sutartis (konvencija): konvencionalumas – pati teisės es-mė; būtent dėl jo teisė gali sukurti bei išlaikyti individų gebėjimą gyventi santarvėje, pasiekti tam tikros interesų įvairovės vienovę, mažinti prievartos apraiškas individų tarpusavio santy-kiuose. Be to, teisių ir pareigų santykinumas sukuria pačią visuomenę kaip interesais susiprie-šinusių individų sugyvenimo realybę. Žmonės gali taikiai kartu gyventi tik paklūsdami savo pačių sudarytai sutarčiai, nustatančiai kiekvienam teisių ir pareigų atsakomybę. Šia sutartimi asmuo garantuoja savo teises, nesukeldamas pavojaus kito individo teisėms. Teisės visuome-niškumas pasireiškia priešingų interesų derinimu. Subjektinė teisė išreiškia paties asmens bu-vimą, o jos santykis su pareiga – individo buvimą kartu su kitais. Dėl šios teisių ir pareigų pu-siausvyros teisė yra pajėgi socializuoti žmonių santykius.

Pareigos vaidmuo subjektinėje teisėje

Konstitucija niekada negali suteikti subjektinės teisės, o tik privilegiją ir teisnumą, t. y. iš anksto visuomenės ar valstybės duotą leidimą įgyti konstitucijoje nurodytą teisę kartu su valstybės įsipareigojimu, kad individo pareigų vykdymu įgyta subjektinė teisė bus pripažinta valstybės ir ginama įstatymo. Valstybės užduotis – netrukdyti asmeniui susikurti tokios teisės, o jai susikūrus veiksmingai ją ginti. Tai yra kiekvienos valstybės ir demokratiškos konstituci-jos tikroji paskirtis, išplaukianti iš individo teisių ir pareigų vienovės.

Pareigai tarpininkaujant subjektinė teisė virsta objektine.

Subjektinėje teisėje laisvė prasideda slypinčiu leidimu veikti savo interesais, o baigiasi pareiga, kuri ir yra tas mastas, padedantis mums netrukdyti ir padėti kitam asmeniui būti lais-vam. Laisvė, neribojama pareigomis, palaipsniui išnyktų, nes tuomet ji skatintų ir palaikytų tarpusavio individų nesutarimus, kurių metu nėra stabilios laisvės bei saugumo.

Teisės esmė – teisių ir pareigų vienovė

Subjektinių teisių ir pareigų vienovė atskleidžia demokratinę teisės prigimtį, t. y. ak-centuoja vienodą visų žmonių teisinę lygybę, draudžia bet kokią diskriminaciją, įpareigoja de-rinti priešingus interesus ir siekti jų kompromiso suteikiant interesų priešpriešai subjektinių teisių ir pareigų vienovės pavidalą. Vadinasi, demokratiškumas, išreikštas teisiniu principu, slypi pačioje teisės prigimtyje.

Demokratinėje visuomenėje teisė egzistuoja tik kaip teisių ir pareigų vienovės išraiška, kuri ir yra šiuolaikinės teisės esmė. Ši vienovė totalitarinėje valstybėje, kai autentiškos teisės veikimo sritis susiaurinama iki privačiosios teisės, galėtų būti teisės principas, nes dažnai tok-iose valstybėse viešosios teisės srityje valdžia nesilaiko teisių ir pareigų vienovės, o nustato jų santykį savavališkai.

Teisių ir pareigų vienovė yra ne tik teisės esmė, bet ir pozityviąją teisę ir visą teisės mokslą iš vidaus jungianti idėja, suvedanti visas bendrąsias teisės sąvokas į sistemą ir sutei-kianti joms bendrą prasmę.

Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis

Teisių ir pareigų vienovė egzistuoja kaip prigimtinės teisės kategorija, nes ji kyla iš žmonių tarpusavio paslaugų remiantis lygiaverčiais mainais. Todėl jos imperatyvai garantuo-jami tik abipuse individų nauda.

Kad teisių ir pareigų vienovė reikštų ne tik moralinį pageidavimą, bet ir visuotinai pri-valomo elgesio normą, ji turi būti valstybės sankcionuota, kad įgytų visuotinai privalomos tei-sės statusą. Visuotinis tesės privalomumas suvokiamas kaip savybė, kurią teisei iš šalies sutei-kia valstybės valia. Ši valia, grindžiama valstybės prievarta įgyvendinant teisių ir pareigų vie-novę, lemia tai, kad teisė tampa svarbesnė už moralę. Šiuo atveju prigimtinė teisė tampa pozi-tyviąja.

Valstybės prievarta, užtikrinanti visuotinį teisės reikalavimų privalomumą, esminio elemento teisėmis įeina į teisės esmę, kadangi jai turi paklusti ne tik pritariantys, bet ir nepri-tariantys šiai teisės sistemai.

Visi privalo vykdyti ir paklūsti įstatymui, vien dėl to, kad jis įstatymas. Teisės reikala-vimus privalu vykdyti ir tada, kai šie imperatyvai formuluojami valstybinės valdžios savivale to paties asmens atžvilgiu. Tokiu būdu teisė tarytum tampa abejinga individo požiūriui į teisės turinį. Vadinasi, teisėje svarbiau pats paliepimas nei jo turinys.

Didėjant visuomenės priešinimuisi taip suvokiamos teisės pagrindu valstybės valdžios valiai, pradėta vis daugiau dėmesio skirti žmogaus teisėms. Šitaip į teisę ima skverbtis teisin-gumo sąvoka, pašalindama formalaus teisėtumo vyravimą, tad valstybės prievartos ima nebe-pakakti tam, kad užtikrintų formalų teisėtumą. Valstybės gyvenimo organizacijos optimizavi-mas išreiškia siekimą garantuoti įstatymų įgyvendinimą minimaliomis sąnaudomis bei reika-lavimą užtikrinti teisės normų vykdymą abipuse piliečių nauda.

Polinkis atsigręžti į įstatymo turinį buvo traktuojamas kaip teisinio įstatymo problema. Filosofai pirmieji bandė suvokti, ar bet kuri valdžios valia, įforminama įstatymu ir garantuoja-ma prievarta, yra teisė? Anot jų, valstybė, kurdama įstatymus negali pažeisti tam tikrų indivi-dui iš prigimties brangių vertybių, kurios atsirado anksčiau nei valstybės valia.

Dar antikoje įstatymai buvo skirstomi į žmonių nustatytus ir prigimtinius. Kai kurie filosofai savaip suvokė prigimtinės teisės esmę, nors daugelio šios minties aiškinimas buvo adekvatus.

Stoikais sekęs Ciceronas (106 – 43 m. pr. Kr.) prigimtinę teisę vadino “proto teise” (recta ratio) ir laikė ją amžina. Jo manymu, kas neklauso šios teisės, tas daro sau skriaudą, nes atsisako žmoniškumo.

Panašiai šį santykį aiškino ir šv. Augustinas. Jis teigė, jog prigimtinė teisė glūdi žmo-gaus sąžinėje, kurioje “girdisi Dievo balsas”.

Tomo Akviniečio teigimu, žmonių sukurtoji teisė (lex humana) yra tik prigimtinės tei-sės normų pritaikymas konkretiems gyvenimo atvejams. Prigimtinės teisės neatitinkantys žmonių įstatymai tėra teisės iškrypimas (legis corruptio). Prigimtinę teisę jis apibūdino princi-pu: daryk gera, venk blogio.

Vėliau, ypač XIX a. antroje pusėje, šalia valstybės kuriamos teisės (jus humanum) ne-liko vietos nei dieviškajai, nei prigimtinei teisei. Šią valstybės kuriamą teisę pradėta vadinti pozityviąja teise, o jos šaltiniai buvo siejami tik su valstybės valia.

Prigimtinės teisės suklestėjimas Vakaruose prasidėjo visuomenei orientuojantis į de-mokratines vertybes, kai vis labiau buvo atkreipiamas dėmesys į žmogaus teises. Šių vertybių iškilimas atgaivino prigimtinės teisės tradiciją siekti, kad valstybės kuriama teisė garantuotų ir sankcionuotų prigimtinės teisės nustatomus imperatyvus.

Prigimtinės teisės ontologizavimo principas

Vis dažniau vartojant prigimtinės teisės terminą, kyla būtinumas įsigilinti į jos sampra-tą, nes tokios teisės prasmė gali sukelti įspūdį, kad individas gimsta jau turėdamas teisę į gy-vybę, sveikatą ar laisvę. Tokiu atveju, reikėtų pripažinti, kad prigimtinė teisė yra ankstesnė ne tik už valstybę, bet ir už visuomenę, ir, kad ji atsiranda iš biologinės žmogaus prigimties. Tuomet gamta būtų tikrasis ir vienintelis tokių teisių šaltinis, o pati teisė būtų priskiriama bio-loginei, o ne socialinei ar kultūrinei kategorijai.

Polinkis kildinti teisę iš gamtos ir laikyti ją biologine sritimi yra metodologinė klaida, kuri vadinama teisės ontologizavimu. Ontologizuoti teisę – tai sutapatinti teisės objektą (svei-katą, gyvybę ar kitas individo biologines vertybes) su pačia asmens teise ir šitaip supainioti du semantinius teisės lygmenis – vertybinį su valiniu, gamtinį su visuomeniniu ar natūrą su kul-tūra. Tačiau tokia ontologizuota – nuo pareigos atskirta teisė netenka savo kultūrinio, istorinio bei visuomeninio fono, todėl tampa protu nesuvokiama, iracionalia būtimi, kurią būtų galima vadinti privilegija ar net gamtos dėsniu, bet tik ne teise.

Tačiau teisės ontologizmas istoriniu požiūriu turėjo ir pozityviosios prasmės, nes aiš-kino, jog teisė nėra vien grynas, savavališkas susitarimas, joje slypi objektyvus, gamtinis pra-das, dėl kurio įgyvendinimo ir apsaugos daromi susitarimai, įpareigojantys teisėkūrą riboti bei valdyti tą pradą tiek, kiek to reikalauja bendra dėl interesų susipriešinusių individų gerovė. Todėl ontologizavimas skatino teisės mokslą atidžiau gilintis į teisės struktūrą, jos objektą ir reikšmę.

Subjektinė teisė, kaip individų abipusių paslaugų įsipareigojimo santykis

Žmonės, siekdami apsaugoti savo vertybes, turi būti tolerantiški kitų individų verty-bių sistemai. Todėl subjektinė teisė yra abipusio žmonių įsipareigojimo dėl tam tikrų vertybių apsaugos santykis, galiausiai užtikrinamas valstybės prievarta.

Subjektinė teisė, kaip žmonių abipusių paslaugų, įsipareigojimo santykis, garantuoja-mas valstybės prievarta, tiek gamtoje, tiek biologinėje žmogaus prigimtyje neegzistuoja. Šie santykiai atsiranda visuomenėje tik dėl turimų vertybių apsaugos, įsigijimo ar įgyvendinimo, tad niekas negimsta jų turėdamas. Gimstant gaunamas tik išankstinis visuomenės suteiktas individui leidimas būti šio santykio dalyviu – imtis pareigų ir jomis susikurti atitinkamas tei-ses. Savo prigimtimi žmogus įgyja tik kai kurias vertybes – gyvybę, sveikatą. Šias vertybes turi saugoti teisė, kuri atsiranda kaip sutartinis žmonių santykis, kada žmonės susitaria gerbti vienas kito vertybes: kiekvienas turi teisę į savo vertybę tik tiek, kiek pripažįsta ar gerbia kito asmens vertybes. Šis susitarimas kyla iš pačių žmonių lygiateisiškumo. Valstybė įsipareigoja saugoti šią sutartį ir atitinkamai bausti kiekvieną šios sutarties dalyvį, pažeidusį ją. Prigimtinis teisių pobūdis reiškia tai, kad jas suteikia pats asmuo vykdydamas artimui atitinkamas parei-gas.

Žmogus gimsta turėdamas tik tam tikras vertybes ir į jas orientuotu teisnumu, arba su išankstiniu visuomenės suteiktu asmeniui leidimu įgyti subjektinę teisę atitinkamų pareigų vykdymu. Kad leidimas įgyti subjektinę teise virstų pačia subjektine teise, jis turi persikelti į pareigų vykdymo sritį. Pavyzdžiui, asmuo, norėdamas įgyti subjektinę nuosavybės teisę į tam tikrą turtą, jis visų pirma turi teisėtai jį susikurti teikdamas paslaugų kitiems asmenims, kurių grįžtamosios paslaugos remiantis lygiaverčiais mainais ir sukuria jo turtą. Subjektinė teisė prarandama, nes ji priklauso nuo pareigų vykdymo, o teisnumas neprarandamas, nes, skirtin-gai nei subjektinė teisė, jis nepriklauso nuo pareigų atlikimo, be to teisnumas tai nėra pati tei-sė, o tik leidimas ją įgyti ir naudotis.

Toks požiūris į teisę gali sukelti tam tikrų teorinių neaiškumų kalbant apie vaiko, psichikos ligonių ar kitų neveiksnių asmenų teisių legalumą. Juk netikslu būtų vaiko teises va-dinti subjektinėmis teisėmis, kol jis nepajėgus prisiimti joms proporcingų pareigų. Kūdikio subjektinė teisė į gyvybę, sveikatą ateina iš visuomenės solidarumo, žmogaus gyvybės tęsti-numo sampratos, dėl kurios egzistuoja pati visuomenė. Iš jo paties ateina tik tokios teisės po-reikis. Kita vertus, subjektinė teisė dėl suprantamų priežasčių ir nereikalauja tos teisės turėto-jo vykdyti jai atitinkamų pareigų. Pagal neformalią visuomeninę sutartį vaikas gauna subjek-tines teises, nes be jų vaikas negali augti ir tobulėti dvasiškai.

Subjektinės teisės struktūra. Institucinės teisės samprata

Vaiko prigimtinė teisė yra savotiška visuomenės jam suteikta privilegija, nepasižymin-ti smurtiniu neteisingumu, būdingu privilegijoms, kai jos suteikiamos veiksniems asmenims, privalantiems garantuoti savo teises atitinkamų pareigų vykdymu. Sulaukus pilnametystės, vaiko teisė-privilegija tampa normalia teise (teisių ir pareigų vienove), kurios santykinumas darosi priklausomas nuo jo paties sau ir artimui atliekamų pareigų. Nuo šio momento asmuo tampa visateisiu (veiksniu) teisės subjektu, galinčiu reikalauti pagarbos savo interesui, kartu gerbiant kitų asmenų analogiškus interesus.

Galima sakyti, jog kiekviena individo subjektinė teisė yra tarsi savotiškas procesas ar judėjimas nuo teisės-privilegijos prie teisės-pareigos, o senatvės ar kitokios negalios atveju – vėl prie teisės-privilegijos. Vadinasi, subjektinė teisė nėra suteikiama asmeniu iš karto, ji iš esmės susikuriama. Asmuo pareigų vykdymu susikuria subjektinę teisę, todėl ji negali būti atimama, kol jis atlieka ją legalizuojančias pareigas. Kultūriniu aktyvumu ir iš jo išplaukiančiu gebėjimu naudotis savo teisėmis neagresyviu artimui būdu asmuo sukuria save kaip visavertį teisės subjektą. Kultūra yra humanizuojama teise, o teisė garantuojama kultūra.

Valstybė privalo saugoti individo teises nuo neteisėto kėsinimosi į jas ir riboti, kai jos negarantuojamos atitinkamų pareigų vykdymu, todėl galima tvirtinti, jog asmens subjektinės teisės ne atimamos, o tik prarandamos.

Pozityvioji teisė – tai valstybės nustatyta ir sankcionuota teisė. Šiai sampratai būdinga tai, kad valstybė įeina į teisės esmę kaip teisėkūros subjektas ir kaip teisinių imperatyvų priva-lomumo garantas.

Institucinė teisės samprata, vienydama prigimtinę ir pozityviąją teisę, atskleidžia jų tarpusavio santykį. Pozityvioji teisė paverčia prigimtines teisės idėjas konkrečia valstybės saugoma elgesio norma. Prigimtinė teisė atspindi pozityviosios teisės humanistinį turinį bei valstybės leidžiamų įstatymų teisinės vertės kriterijų, o pozityvioji teisė – prigimtinės teisės institucinę formą. Valstybės leidžiami įstatymai yra teisiniai tik tada, kai neprieštarauja pri-gimtinei teisei.

Teisės ir valstybės santykis

Kuriam iš šio santykio narių teikiama pirmenybė – teisei ar valstybei, priklauso nuo to, kam teikiamas pirmumas apibrėžiant pačią teisę.

Remiantis normatyvistiniu teisės principu, kur valstybės valia yra vienintelis teisės šaltinis, o teisės norma – vienintelė teisės esmė, tai pirmumą reikėtų teikti valstybei, kurios tokiu atveju, nevaržo jokia kita teisė, o tik savo sukurtoji.

Jeigu r

. . .

Teisės idėjos vystymosi raida

Negalima suformuluoti visiems laikams bendros teisės sampratos, nebent tik labai abstrakčią: teisė – tai visuotinai privaloma elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta. Tačiau šis apibrėžimas suteikia nedaug informacijos. Konkreti teisės sąvoka priklauso nuo epochos, kurioje ir formuluojama bei naudojamasi ta teise. Atsižvelgiant į skirtingus tikslus, į kuriuos buvo orientuojama teisė, galima išskirti du jos raidos etapus, kur atsiskleidžia skirtin-gos teisės apibrėžtys:

1. Ikikapitalistinės teisės stadija. Civilizacijos pradžioje nebuvo tikslaus teisių ir pareigų skirtumo, kadangi vyravo pradinė visuomenės narių lygybė, grindžiama ko-lektyviniu darbu ir kolektyviniu vartojimu. Teisių ir pareigų vienovė ėmė formuotis prasidėjus darbo specializacijai ir individualiems gamintojų mainams bei iškilus būti-nybei tuos mainus grįsti lygiavertiškumu darbo, įdėto į mainų objektus. Iš čia atsiranda privačioji teisė. Jai priešinga tendencija formavosi pradėjus tvarkyti pagrindinių socia-linių grupių santykius ne teise, o jėgos persvara, kuri ėmė vis dažniau savavališkai nustatinėti visuomenės nariams teisių ir pareigų santykį. Politiškai bei ekonomiškai galingesni liko be pareigų, kadangi savo pareigas ėmė perkėlinėti pavergtiesiems. Pastarieji neteko teisių. Galiausiai abi pusės buvo vienodai nužmogintos, nes tapo ne-pavaldžios žmoniškumą išreiškiančiai teisių ir pareigų vienovei.

Nuo to laiko viešąjį visuomenės gyvenimą pradėjo tvarkyti įstatymas, dažnai piktnaudžiaujantis teisės atžvilgiu. Stipresniųjų savivalę, įformintą įstatymu imta va- dinti “teise”. Taip atsirado teisės ir įstatymo išsiskyrimas, dėl kurio formavosi etatisti-nė teisės samprata, vieninteliu teisės šaltiniu paskelbusi valstybės valią. Teisė, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, buvo ilgam užmiršta. Ji susiaurinta iki “teisės principo”, taikomo tik civilinėje teisėje. Todėl to laikmečio visuomenėje kartu funk-cionavo dvi teisės sampratos: viena iš jų teisę suvokė kaip stipriojo valią, paverstą vi-suotinai privalomo elgesio taisykle, kita – kaip priešingų interesų derinimą kompromi-su, prezumuojant santykio dalyvių lygiateisiškumą.

Pirmajai atstovavo viešoji teisė, antrajai – privačioji teisė, kuri rėmėsi šalių ly-giateisiškumu, mainų lygiavertiškumu bei teisių ir pareigų pusiausvyra, nes reguliavo turtinius laisvų piliečių santykius. Tuo tarpu socialinių grupių (taip pat piliečių ir vals-tybės) santykius reguliavo viešoji teisė, kuri rėmėsi etatistine teisės samprata, jėgos primatu ir santykio dalyvių nelygiateisiškumu. Socialinės grupės, turėjusios jėgos (ka-rinės, fizinės, politinės ar ekonominės) persvarą, interesas visiems galėjo virsti priva-lomo elgesio taisykle. Kitaip sakant, teisės ir pareigos tarp visuomenės narių paskirs-tomos pagal jų turimos jėgos mastą, visą tai sankcionuojant, įtvirtinant įstatyme.

Šitaip suvokiama viešoji teisė rėmėsi teisės ir įstatymo tapatinimu. Elgesio taisyklė, įgijusi įstatymo formą, yra teisė.tad vienų teisės virto privilegijomis, o kitų pareigos – prievolėmis. Tokia “teisė” įtvirtino vienų viešpatavimą, kitų – pavergimą.

Totalitariniai režimai, propaguojantys jėgos primatą, buvo ir tebėra suintere-suoti apibrėžti teisę kaip “privalomo elgesio taisyklę”, kad nereikėtų parodyti, koks yra joje nustatomų teisių ir pareigų tarpusavio santykis bei nebūtų demaskuojama valdžios savivalė kuriant teisę. Todėl teisinės abstrakcijos čia labiau gerbiamos negu konkretūs, turtingi dalykai.

2. Kapitalistinės teisės epocha. Modernios teisės sampratos ištakos slypėjo verg-valdinės ir feodalinės epochų civilinės teisės vertybiniuose bei metodologiniuose pag-rinduose. Visuomenė demokratėjo civilinės teisės principus verčiant visos teisės prin-cipais. Tai buvo išplėstinės teisinės demokratijos pradžia. Viešoji teisė buvo garantuo-ta vien valstybės prievarta, o civilinė teisė – pačių santykio dalyvių abipuse nauda. Ta-čiau kai naudos veiksnio nepakako garantuoti teisinių imperatyvų vykdymą, įsikišdavo valstybės prievarta, kadangi valstybė siekė padėti žmogui išlikti socialinės santarvės (kuri pasiekiama tik garantuojant savo teises atitinkamų pareigų vykdymu artimo nau-dai) subjektu. Tokia santarvė yra tikrasis visuomeninio santykio dalyvių laisvės garan-tas.

Literatūra:

1. A. Vaišvila. “Teisės teorija”. 2000.

2. S. Vansevičius. “Valstybės ir teisės teorija”. 2000.

3. P. Leonas. “Teisės enciklopedija”. 1995.

4. H. L. A. Hart “Teisės samprata”. 1997.

Join the Conversation

×
×