Romėnų civilinės teisės šaltiniai
Šiame darbe romėnų teisės šaltiniai nagrinėjami kaip teisės normų atsiradimas, jų išraiškos formos, arba formavimosi būdai. Mano darbo tikslas – supažindinti su romėnų teisės šaltinių rūšimis.Pagrindinis žinių apie romėnų teisę šaltinis yra Justiniano 6 a. kodifikuota teisė. Labai reikšmingos yra Gajaus Institucijos (2a.vidurys), rastos praėjusio šitmečio pradžioje. Svarbių žinių apie archajinę romėnų teisę randame epigrafuose – teisės užrašuose, iškaltuose akmenyje arba metalinėse plokštelėse. Žinių apie romėnų teisę galima aptikti ir ne teisės – istorikų, poetų, žymiausių oratorių – veikaluose.Romėnų teisės šaltiniai skirstomi į 6 rūšis : papročių teisė, įstatymai, senato nutarimai, imperatorių konstitucijos, pretorių ediktai, teisės mokslas. Plačiau aptarsiu kiekvieną jų.Papročių teisėRomoje, kaip ir kitose senovės valstybėse, pirmasis, seniausias teisės šaltinis buvo paprotys. Per visą seniausią ir respublikos laikotarpį papročių teisė buvo vyraujantis teisės šaltinis. Papročių teisę romėnai vadino įvairiai: usus, mos maiorum, consuetudo. Pagal romėnų koncepciją, papročių teisė, skirtingai negu įstatymai, kur valia išreikšta aiškiai, yra tyli tautos valios išraiška. Kol visuomeniniai santykiai buvo nesudėtingi, papročių teisės visiškai pakako. Nuo 1 a. papročių teisę visur imta kodifikuoti. Tam reikšmės turėjo ir ta aplinkybė, jog papročių teisė sudarė galimybes piktnaudžiavimui. Todėl Romoje 450 m. pr. Kr. sudarytas Dvylikos lentelių įstatymas, kuriame užrašytos ne tik privatinės, bet ir viešosios teisės normos.Įstatymai(leges)Pagal Gajų, įstatymas (lex) pasirodė respublikos laikotarpiu. Tada jis reiškė tautos susirinkimo (comitium) priimtą aktą. Visi iki tol išėjusieji, įskaitant ir Dvylikos lentelių įstatymus, buvo ne kas kita, kaip užrašyti papročiai. Įstatymą sudarė trys dalys : įžanga (praescriptio) , teisiniai reikalavimai (rogatio) , sankcija (sanctio) .
Tautos susirinkimas įstatymus priimdavo magistrato (konsulo arba pretoriaus) siūlymu. Plebėjai turėjo savo susirinkimą, vadinamą consilium plebis. Jam vadovavo plebėjų tribūnas. Plebėjų susirinkimo priimti aktai vadinti plebis scita.Senato nutarimai (senatusconsulta)Respublikos laikotarpiu senatą sudarė princepsas. Tada senatas dar neturėjo įstatymų leidybos teisės, bet jau įgijo tam tikrą reikšmę leidžiant įstatymus, nes tvirtino priimtuosius tautos susirinkimo. Privalomąją teisinę galią senato nutarimai įgijo tik Augusto laikais.Imperatorių kostitucijosPrincipato laikotarpiu prasiplėtė imperatoriaus įstatymų leidybos teisės. Imperatoriaus leidžiami norminiai aktai vadinti bendru konstitucijų (constitutiones) vardu, nors jų teisinė forma buvo įvairi. Tai ediktai, mandatai, dekretai ir reskriptai.Ediktai (edicta) – tai bendrojo pobūdžio imperatoriaus norminiai aktai, formos ir turinio atžvilgiu panašiausi į įstatymus.Mandatai (mandata) – tai imperatoriaus instrukcijos provincijų vietininkams ir kitiems valdininkams. Mandatai suteikė tam tikrų teisių, įgaliojimų.Dekretai (decreta) – tai imperatoriaus, kaip aukščiausiojo teisėjo, sprendimai.Reskriptai (reskripta) – tai imperatoriaus (jo kanceliarijos) atsakymai į teisėjų, valdininkų ar paprastų piliečių teisinius klausimus.Dominato laikotarpiu visa įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sutelkta imperatoriaus rankose. Jo leidžiami aktai vadinti leges (įstatymais) .Tie įstatymai buvo susisteminami. Pirmasis susistemintas rinkinys (codex) – Codex Gregorianus – išleistas 29 m. Apie 314 m. pasirodė Codex Hermogenianus. 438 m. išėjo oficialus kodeksas – Codex Theodosianus.Išsamiausia kodifikacija atlikta imperatoriaus Justiniano valdymo laikais. Justiniano kodifikuotą teisę sudaro keturios dalys : Kodeksas (Codex), imperatorių konstitucijų ištraukų rinkinys; Digesta, jos dalis sudaryta iš žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukų; Institutiones, jos tarsi romėnų teisės vadovėlis, nes jam teikta tokia pati teisinė reikšmė kaip ir Kodeksui bei Digestoms; Novellae; Justinianas jų nekodifikavo. Tai atliko privatūs kompiliatoriai.Pretorių ediktaiPasak romėnų (Papiniano), pretorių teisė sukurta siekiant paaiškinti, papildyti ir pataisyti civilinę teisę. Teisinį pretorių ediktų pagrindą 2 a. sukūrė imperatoriaus Hadriano kvestorius Salvijus Julijonas, susisteminęs pretorių teisę. Jis parengė bendrą edictum perpetuum formulę (senatas ją patvirtino) ir uždraudė keisti. Pretorių teisė turėjo progresyvumo požymių, nes skatino prekinius piniginius santykius.
Teisės mokslas (iurisprudentia)Teisės mokslo raida Romoje prasidėjo labai anksti. Pirmieji teisės komentatoriai – pontifikai (aukštosios žinių kolegijos nariai), buvo ne tik sakralinės, bet ir pasaulietinės teisės žinovai.1 a. išsiskyrė dvi teisės mokyklos: prokuliečių (pradininkas Labeonas) ir sabiniečių (pradininkas Kapitonas) .426 m. išleista Valentiniano 3 konstitucija, dar vadinama “Įstatymu apie citavimą”. Šis įstatymas leido teismams “cituoti”, t. y.remtis tik penkių garsiausio klasikinio laikotarpio teisininkų darbais: Gajaus, Papiniano, Pauliaus, Ulpiano ir Modestino.Didžiulis Romos teisininkų nuopelnas, kad labai įvairialypę ir daugiašakę romėnų privatinę teisę jie sugebėjo taip susisteminti, kad ši tapo išbaigta, tobula teisės sistema, kokios nerasime jokioje kitoje antikos vakstybėje.Prievolės tarytum iš sutarčių
Prievolių tarytum iš sutarčių samprata ir rūšys
Prievolių atsiradimo pagrindai romėnų teisėje buvo esminis jų sisteminimo pradas. Pagal atsiradimo priežastis prievoles imta skirstyti į sutartis ir deliktus.Tačiau visi prievoliniai santykiai netilpo į šias sąvokas. Tokias prievoles imta vadinti obligationes quosi ex contractu. Šias prievoles Romos teisininkai skyrė į tris grupes. Jas sudarė tam tikrų rūšių prievolės: nepagrįsto praturtėjimo prievolės, svetimų reikalų tvarkymas be įgaliojimo ir bendrija.Svetimų reikalų tvarkymas be įgaliojimo (negotiorum gestio)Negotiorum gestio atsirasdavo kuriam nors asmeniui (negotiorum gestor) be kito asmens (dominus negotii) įsigaliojimo ir įsipareigojimų savo valia atlikus šio naudai tam tikrus veiksmus (pvz.: sumokėjus skolą).Gestoriaus atliekami veiksmai galėjo būti materialūs arba teisiniai. Negotiorum gestio teisiniam santykiui atsirasti romėnų teisė kėlė tam tikras sąlygas:a.) tam tikrais veiksmais gestorius turi siekti sutvarkyti svetimus reikalus (animus negotia aliena gerendi);b.) veiksmu būtina siekti pozityvaus tikslo;c.) atitinkami veiksmai galimi, kai neprieštarauja dominus negotii valiai (suinteresuotas žmogus nėra jų uždraudęs) ir kai jis pats negali pasirūpinti savo reikalais;
d.) reikalų tvarkymas šiuo būdu neatlyginamas. Negotiorum gestio formavimosi pradžioje pretorius abi šalis gynė suteikdamas teisę pareikšti actio in factum. Vėliau pripažinti ir civiliniai ieškiniai bonae fidei.Nepagrįsto praturtėjimo prievolės (condictio)Jau respublikos laikotarpio teisininkai suformulavo principą, kad asmeniui be pakankamo teisinio pagrindo praturtėjus kito asmens sąskaita įgytą turtą privalu grąžinti tam, kurio sąskaita praturtėta.Ieškinio, kuriuo reikalaujama be pagrindo įgyto turto, pavadinimas kyla iš legis actio per condictionem. Romėnai jį vadino condictio.Romėnai nesukūrė bendrųjų principų, kuriais būtų galima vadovautis sprendžiant, ar asmuo praturtėjo be pagrindo. Romėnai bandė išspręsti šią problemą, nustatant tipinius praturtėjimo be pagrindo atvejus:a.) condictio indebiti – ieškinys, kurį asmuo pateikia sumokėjęs nesamą skolą, sumokėjęs ne jam privalomą sumokėti arba ne tam asmeniui reikalingą mokėti skolą;b.) condictio causa data non secuta – tai ieškinys, kuriuo siekiama susigrąžinti turtą, perduotą trečiajam asmeniui, tikintis, bet nesulaukus priešpriešinio veiksmo;c.) codictio ob iniustam causam – ieškinys dėl sugrąžinto turto, perduoto įstatymui ar moralei priešingu tikslu.Daugybė atvejų, neatitinkančių minėtų kodifikacijų, vadinti bendru condictiones sine causa vardu. Tada kodifikacijos teisė suteikiama remiantis vien grynu praturtėjimu sine causa pagrindu, nesigilinant į aplinkybes.Bendrija (communio)Communio galėjo susikurti atsitiktinai arba siekiant tam tikro tikslo. Tokia turtinė bendrija sukūrė ne tik turtinius (bendra nuosavybė), bet ir prievolinius bendrasavininkų santykius.Visą bendrijos gyvavimo laikotarpį jos nariai galėjo naudotis bendru turtu, privalėjo bendrai dengti turto išlaikymo išlaidas, o jų dydis priklausė nuo kiekvieno nario turto dalies. Išstoti iš bendrijos buvo galima pateikiant action familiae eriscundae, kai bendroji nuosavybė atsirado priėmus palikimą, arba action communi dividundo, jai atsiradus kitu būdu.Reikiamas padalyti nedalus daiktas buvo paliekamas vienam iš bendrasavininkų ir šis privalėjo kitiems bendrasavininkiams sumokėti jų turimos dalies dydžio piniginę kompensaciją.Iš pradžių bendrijos nario atsakomybė kitiems nariams apsiribojo dolus ir culpa, o vėliau – diligentia quom suis..Daiktinė teisė.Bendra apžvalga
Daiktų (res) saprata
Romėnų teisėje terminas res vartotas gana įvairiomis prasmėmis. Jis galėjo reikšti tam tikrą alinkybę, įvykį, procesą, taip pat ginčo dalyką. Tačiau dažniausiai ši sąvoka vartota siekiant apibūdinti atskirą savarankišką materialų objektą, tinkamą naudoti ūkinei veiklai, turintį savo turtinę vertę ir prieinamą žmogui. Sąvoka res romėnų teisėje apėmė ne tik materialius daiktus, bet ir turtą kaip visumą (patrimonium, bona) bei jo sudėtį įeinančias turtines teises. Res romėnų teisėje – tai bet kuris turtas (gėrybės) , priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdvės požiūriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitų gamtos dalių.
Daiktų rūšys
Romėnų teisininkai daiktus į įvairias rūšis klasifikavo vadovaudamiesi daugeliu kriterijų. Panagrinėsiu daiktų rūšis.Res corporales ir res incorporales (materialūs ir nematerialūs daiktai)Ši klasifikacija pateikiama jau Gajaus Institucijose. Minėta, kad romėnų teisė daiktais pripažino tiek materialius (res corporales) , tiek nematerialius (res incorporales) objektus. Teisei materialus buvo toks objektas, kurį galėjo suvokti žmogaus sąmonė ir kurį buvo galima paliesti.Res incorporales laikyti abstraktūs objektai, kurių egzistavimą lėmė galiojanti teisė. Tai buvo tam tikros teisės. Taigi kriterijus, skiriantis res corporales nuo res incorporales, – tai galimybė liesti.Res in commercio ir res extra commercium (daiktai, esantys komercinėje apyvartoje, ir daiktai, išimti iš komercinės apyvartos)Res in commercio- tai daiktai, kurie galėjo būti privačios nuosavybės objektai ir dalyvauti civilinėje apyvartoje, t.y.kuriuos buvo galima pirkti, parduoti, dovanoti ir t.t. Res extra commercio – tai daiktai, kurie negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektai ir dalyvauti civilinėje apyvartoje. Jie dar vadinami res nullius (in bonis), t.y.daiktais, nesančiais kieno nors nuosavybe. Romėnų teisėje buvo tokie išsamūs daikto išėmimo iš civilinės apyvartos pagrindai: dievo teisė (res extra commercium divini iuris) ir žmonių sukurta teisė (res extra commercium humani iuris) .
1.Res divini iuris (daiktai, priklausantys dievo teisei) skirstyti į tris grupes: a.) res sacrae – daiktai, kurie išskirtiniu šventu valstybės aktu paskirti dievams (šventyklos, altoriai, kulto reikmenys) ;b.) res religiosae – daiktai pagarbai mirusiesiems išreikšti (kapai);c.) res sanctae – daiktai, kuriuos ir be švento akto gynė dievai (miesto sienos ir miesto vartai).2.Pagal ius humanum, tam tikros grupės daiktai taip pat buvo išimti iš komercinės apyvartos. Gajus juos vadino res publicae ir tai buvo res privatae priešingybė.Res mancipi ir res nec mancipiPrie res mancipi priskirtini itin svarbūs ūkiui daiktai. Visi kiti daiktai laikyti res nec mancipi. Res mancipi buvo galima perduoti kitam asmeniui tik ius civile nustatyta tvarka, t.y.mancipatio arba in iure cessio būdu. Tuo tarpu res nec mancipi kitam asmeniui buvo galima perduoti neformalios tradicijos būdu. Daiktų skirstymas į res mancipi res nec mancipi pirmykštę reikšmę prarado tada, kai pretorius actio Publiciana pradėjo ginti teisę į res mancipi, atsiradusią perdavus šį daiktą kitam asmeniui paprastos tradicijos būdu.Res mobiles ir res immobiles (kilnojamieji ir nekilnojamieji dai ktai)Daiktų klasifikavimas į kilnojamuosius (res mobiles) ir nekilnojamuosius (res immobiles) įtvirtintas jau Dvylikos lentelių įstatymuose. Kilnojamiesiems priklausė bet kurie daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nekeičiant jų esmės arba kurie patys juda. Nekilnojamieji daiktai – tai pirmiausia žemė, jos gelmės, statiniai, sodiniai.Res fungibiles ir species (pakeičiami ir nepakeičiami daiktai)Pakeičiami (res fungibiles) yra daiktai, kurie neišsiskiria tam tikromis individualiomis ypatybėmis iš kitų tos pačios rūšies daiktų kaip atskiri. Romėnų teisininkai juos apibūdino kaip daiktus, kurių pati rūšis atlieka savo paskirtį ir kuriuos apibūdiname skaičiumi, svoriu ar matu. Šiandieninėje teisės literatūroje šios rūšies daiktai dar vadinami daiktais, apibrėžiamais rūšiniais požymiais.Nepakeičiami yra daiktai, iš kitų išsiskiriantys tam tikromis specifinėmis ypatybėmis (species). Šiandieninėje literatūroje jie dar vadinami daiktais, apibrėžiamais individualiais požymiais.Suvartojami ir nesuvartojami daiktaiSuvartojami yra daiktai, fiziškai sunaikinami vieną kartą pavartoti.Nesuvartojami daiktai naudojami dažniausiai neišnyksta, o jeigu ir išnyksta,tai ilgainiui.Dalūs ir nedalūs daiktaiDalūs yra daiktai, kuriuos galima padalyti į daugiau dalių, nekeičiant jų esmės, vertės ir ekonominės paskirties. Nedalūs daiktai, būdami padalyti, praranda turėtas savybes ir paskirtį.Paprastieji, sudėtiniai ir surenkamieji daiktaiPaprastieji daiktai yra susiję su natūraliais, neatskiriamais ir vientisais saitais tiek ūkiniu, tiek teisiniu atžvilgiu.Sudėtiniai yra daiktai, sudaryti iš daugelio sudedamųjų dalių, sujungtų tarpusavyje nuolatiniais saitais, kartu sudarančių tam tikrą atskirą ir savarankišką daiktą tiek ekonominiu, tiek teisiniu atžvilgiu.Romėnų teisėje sudėtiniams daiktams galiojo principas, kad sudėtinio daikto dalies likimas yra toks pat kaip ir viso daikto (accessio cedit principali).Surenkamieji daiktai – tai fiziniu požiūriu savarankiškų daiktų visuma, kuri kaip vienas daiktas suvokiama tik ekonominiu ir teisiniu atžvilgiu.Pagrindiniai ir papildomi daiktaiPapildomi daiktai materialiai yra savarankiški, tačiau padeda pagrindiniam daiktui atlikti savo paskirtį ir paklūsta jo teisiniam režimui. Romėnai skyrė trijų rūšių papildomus daiktus: daikto dalys savarankiškas teisinių santykių objektas galėjo būti tik atskirtos nuo pagrindinio daikto; priklausiniai buvo susiję su pagrindiniu daiktu ekonomiškai;vaisiai (fructus): natūralūs (fructus naturales) ir civiliniai (fructus civiles).Daiktinių teisių samprata ir rūšys
Romėnų teisė, o ją galima apibūdinti kaip ieškinių sistemą, skyrė daiktinius (actio in rem) ir asmeninius (actio in personam) ieškinius, tačiau neatskyrė daiktinės teisės nuo prievolių teisės.
Romėnai apibrėžė daiktinę teisę kaip ius in re. Šiuo atveju kalbama apie kelis asmenis siejantį santykį, atsižvelgdami į tai, koks yra vieno iš jų teisinis santykis su tam tikru daiktu.Visas daiktines teises romėnų teisėje galima skirstyti į dvi grupes – visiškas ir ribotas. Visiška daiktinė teisė suteikia turėtojui absoliučią valdžią daiktui. Kitos daiktinės teisės buvo ribotos, jos dar vadintos teisėmis į svetimus daiktus (iura in re aliena). Ribota daiktinė teisė reiškė mažesnę valdžią daiktui nei nuosavybės teisė.Literatūros sąrašas
1. Ipolitas nekrošius, Vytautas Nekrošius, Stasys Vėlyvis, Romėnų teisė. Vilnius, 1999 m., P. 21 – 31, 99 – 111, 251 – 257.