Politiniai rėžimai

TURINYS

ĮVADAS 3
I. SĄVOKA IR KLASIFIKAVIMAS 4
II. DEMOKRATINIS VALDYMAS 5
1.SAMPRATA 5
3. PRINCIPAI 10
III. NEDEMOKRATINIAI POLITINIAI REŽIMAI 12
1.SAMPRATA IR KLASIFIKAVIMAS 12
2. AUTORITARINIS REŽIMAS 12
3. TOTALITARINIS VALDYMAS 15
IŠVADOS 19
LITERATŪRA 21ĮVADAS
Politiniu režimu vadinama valstybinio vadovavimo ir valdymo pagrindinių metodų visuma. Politiniai režimai nusako daug daugiau nei valstybės valdymo forma. Todėl svarbiau yra išsiaiškinti, koks yra valstybės politinis režimas nei valstybės valdymo forma.
Metodika. Darbą rašiau nagrinėdama literatūrą, kurią išvardinau literatūros sąraše.
Darbo tikslas – apibūdinti politinių režimų pagrindinius tipus, išskiriant jų bruožus, principus ir klasifikaciją.
Pirmojoje darbo dalyje trumpai aptarti politiniai režimai ir jų rūšys.
Antrojoje darbo dalyje aprašiau demokratinį politinį valdymą. Išskyriau joo bruožus ir principus. Taip pat šiek tiek aptariau jo išskirtinumą ir reikšmingumą.
Trečiojoje dalyje aptariau nedemokratinius politinius režimus – autoritarinį ir totalitarinį. Išskyriau jų bruožus bei neigiamą įtaką.I. SĄVOKA IR KLASIFIKAVIMAS
Politinis režimas gali būti charakterizuojamas politine galia ir valdžia, suprantant, kad politinė galia yra gebėjimas ką nors kontroliuoti, nukreipti arba veikti, o valdžia yra įteisinta ir institucionalizuota teisė valdyti. Politinis režimas – tai trečias valstybės formos elementas. Valstybės valdymo bei valstybės sandaros formos neparodo, kokiais būdais valdžia realizuojama, kokie yra valstybės valdžios irr žmonių santykiai, kaip valstybės valdžios institucijos tvarko žmonių reikalus, ar pripažįstama savivalda, kaip politiniame procese dalyvauja piliečiai, jų susivienijimai ir t.t. Šiems klausimams atskleisti ir vartojama valstybės politinio režimo sąvoka.

Dėl konkrečių istorinių sąlygų atskiros valstybės valdymo forma ir pl

litinis režimas ne visada vystosi nuosekliai, todėl dažnai vienas kito neatitinka. Esant tai pačiai valstybės valdymo formai, būna skirtingi politiniai režimai ir, atvirkščiai, tas pats politinis režimas gali suformuoti valstybe su skirtinga valdymo forma (1, psl. 29).

Politinėje ir teisinėje literatūroje siūlomos įvairiausios politinių režimų klasifikacijos. Jas lemia pasirinktas klasifikavimo kriterijus. Jeigu tarkim, klasifikavimo pagrindu imsime šalyje legaliai veikiančių politinių partijų skaičių, galime skirti vienpartinį ir daugiapartinį politinį režimą. Kiti siūlo vadovautis šalies ekonominio ir politinio išsivystymo lygiu, tretiems svarbu šalies civilizcijos tipas, politinio režimo stabilumas ir t.t.

Labiausiai paplitęs valstybių politinio režimo skirstymas į demokratinį ir nedemokratinį. Apibūdinant demokratinį režimą, pabrėžiama, kad jo esmė yra liaudies valdžia, vykdoma liaudies ir liaudies labui. Nedemokratinis politinis režimas yra tautos savęs valdymo sampratos antipodas (2, psl.557)II. DEMOKRATINIS VAALDYMAS
1.SAMPRATA
Demokratija yra toks žmonių valdymas, kai aukščiausioji valdžia yra nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinma pačių žmonių arba laisvai jų išrinktų atstovų. Apibūdinant šį valstybės politinį režimą, reikia atsakyti į du klausimus: kas valdo ir kaip valdo?
Demokratinio valdymo ištakų reikia iškoti antikinės Graikijos miestų-valstybių bei senovės Romos respublikos santvarkoje. Graikiškai demokratija – liaudies, tautos valdžia. Bendriausiu apibūdinimu tai būtų tokia valstybės forma, kurioje valdžia yra kilusi iš pačios tautos per reguliariai bei laisbai rengiamus visuotinius rinkimus ir toliu būdu atsiradusi valdžia rūpinasi visų piliečių la
aisvės ir ūkinės gerovės užtikrinimu. Tokia valstybė negali būti paprastai paskelbta. Ji tegali atsirasti ilgoje visuomenės raidoje ir reikalauja, visų pirma, atitinkamos visuomenės moralės, besiremiančios laisvės, lygybės ir solidarumo principais. Toji moralė realizuojama tiek politiniame, tiek ūkiniame bei kultūriniame gyvenime. Šitaip suprantama demokratija atsiranda ne iš karto. Nors jos ištakos siekia senovės graikų laikus, šiuolaikine prasme suprantama demokratija yra naujųjų ir netgi naujausių laikų kūrinys. Todėl ir pati demokratijos samprata reikalauja istorinio požiūrio, nes valstybės demokratėjimas – istorinis procesas. Tik naujaisiais laikais atsirado naujoji politinė filosofija, padėjusi pamatą demokratinės valstybės sampratai. (1, psl. 29).

Dažnai keičiasi politinės filosofijos arba vertybinis požiūris į daugelį seniai žinomų idėjų. Septintame šio amžiaus dešimtmetyje pirmiausia buvo transformuotas požiūris į tokias vertybes kaip laisvė, lygybė, teisingumas. Atitinkamai keitėsi ir dominuojančios politinės teorijos. Tuo pat metu radikaliai buvo peržiūrėtas visuotinės gerovės valstybės teorinis modelis. Liberalizmo ir neoliberalizmo idėjos buvo gerokai pastūmėtos link konservatyvizmo politinės visuomenės organizacijos ir funkcionavimo idėjų.

Ilga ir labai sudėtinga buvo demokratinės valstybės sąrangos, demokratijos principų evoliucija. Atskirais visuomenės vystymosi etapais demokratijos turinio supratimas buvo labai skirtingas ir dažnai iš šio supratimo likdavo tik pavadinimas.

Demokratijos raida, jos įsitvirtinimas daugelio valstybių santvarkoje – ilgas ir neretai skausmiongas procesas. Antrasis pasaulinis karas stipriai sukrėtė Vakarų demokratijos pagrindus. Tačiau demokratinio valdymo idėja – gyvybinga. Ne
eretai, kalbant apie šiuolaikinį demokratinį valdymą, vartojama „Vakarų demokratijos“ sąvoka. „Vakarų demokratija“ – tai ne geografinė sąvoka. Tai sąvoka, kuria pabrėžiama demokratijos kilmė, jos ryšys su Vakarų civilizacijos vertybėmis. Ši sąvoka atspindi tam tikrą demokratijos tipą. Demokratija – universalus siekis, būdingas visoms, tam tikrą išsivystymo lygį pasiekusioms, tautoms.

Ne vienos šalies konstitucijoje yra tiesiogiai skelbiamas demokratinis valstybės pobūdis. Konstitucijose taip pat tiesiogiai įtvirtinami tokie demokratinio politinio režimo elementai: Tauta – valstybės valdžios šaltinis, valdžių padalijimo principas, pliralistinė demokratija, pilietinės ir politinės asmens teisės ir laisvės bei jų garantijos, savivaldos teisė ir t.t. (2, psl. 558).

2.BRUOŽAI

Demokratinės valstybės esmė yra ne pats valdžios suteikimas daugumai, o šios daugumos įsipareigojimas nepaneigti laisvės mažumai. Tuo šuolaikinė pliuralistinė demokratija skiriasi nuo ankstesnių demokratijos formų. Pliralistinės demokratijos valstybei būdingas ne tik demokratinis valdžios sudarymo būdas, bet ir šios valdžios politinis bei juridinis apribojimas.. Tuo požiūriu demokratija yra principinis valstybės absoliutizmo paneigimas. Jeigu totalitarinė valstybė siekia įtvirtinti savo valdžią žmpgui netgi iki jo pasaulėžiūros ir mąstymo, tai demokratinė valstybė yra piliečių teisių saugotoja. Ji leidžia sugyventi visiems be vienas kito prievartavimo. Tuo aspektu demokratija yra laisvės sinonimas.

Demokratijos moralinis pamatas yra tolerancija (pakantumas). Tad demokratija yra ne tik formali da.ugumos valia, bet ir šios valios apribojimas teise (įstatymu) taip, kad nebūtų pažeistos mažumų ir

r asmens (žmogaus) teisės. Demokratinė sąmonė augo kartu susliberalizmo dvasios plėtojimu. Demokratija gyvenime reiškia visuotinį pakantumą, tad minties lygmenyje jos negalima tapatinti su kuria nors pasaulėžiura ar ideologija. Filosofiniai demokratiniai pagrindai gali būti įvairūs. Tačiau jų bendras pagrindas tegali būti vienas – humanizmas, tikėjimas žmogiškojo asmens unikalumu ir protingumu. Šia prasme antidemokratiškos yra tokios tendencijos, kurias vadiname kolektyvizmu, kai žmogus vertinamas, tik kaip priemonė tarnauti suabsoliutintam kolektyvui (valstybei, tautai, partijai ir kt.).

1 pav. Demokratinės valstybės esminiai bruožai

Kokie požymiai leistų identifikuoti demokratinį režimą? Jean-Louis Quermonne siūlė vadovautis penketu pagrindinių bruožų, kurie apibūdina Vakarų demokratiją.

Pirmas bruožas atskleidžia valdančiųjų parinkimo būdą – Vakarų demokratijose tai laisvi rinkimai. Rinkimai laikomi laisvais, jei jie attinka bent tris sąlygas: laisvas kandidatų iškėlimas (jis susjęs su laisva politinių partijų veikla), visuotinė ir lygi rinkimų teisė, balsavimo laisvė (laisva rinkimų kampanija ir nekontroliuojamas balsavimas).

Antras bruožas – valdymo teisė priklauso daugumai, t.y. vyriausybę sudaro laimėjusi parlamento rinkimus dauguma ar laimėjęs prezidento rinkimus šalies vadovas.

Trečias bruožas- opozicijos teisių pripažinimas. Opozicija turi teisę laisvai kritikuoti valdžios veiksmus ir naujų rinkimų metu siekti tapti dauguma. Demokratijai būdinga politinių jėgų kaita.

Ketvirtas bruožas – konstitucionalizmo principų pripažinimas ir jų įgyvendinimas: valdžia formuojama ir veikia pagal konstituciją, pripažįstama valdžios aktų atitikimo konstitucijai kontrolė.

Penktas bruožas (susijęs su ketvirtu) – piliečių pagrindinių teisių ir laisvių pripažinimas ir garantavimas.

Demokratinės valstybės esminiai bruožai apibendrintai tspindėti 1 pav. schemoje.

Analizuojant demokratinę politinę sistemą pirmiausia tenka išsiaiškinti formaliąsias šios sitemos puses, t.y. jos struktūrą: konstituciją, valdymo sistemą, rinkimus ir panašiai. Tačiau šios sistemos veikimas, sprendžiant vien iš šių, formalių struktūrinių elementų gali atrodyti labai apgaulingai. Pačios demokratiškiausios institucijos gali tarnauti nedemokratiniam valdymui įtvirtinti. Vokietijoje nacionalsocialistų partija atėjo į valdžią, pasinaudodama demokratine rinkimų sistema. 1936m. Stalin konstitucija savo turiniu viena demokratiškiausių pasaulyje, pridengė žiaurią totalinio teroro diktatūrą. Todėl, apibūdinant demokratinį valdymą, neužtenka tik formalių struktūrinių jo dalių analizės, o reikia išsiaiškinti, kaip jos funkcionuoja.

Tokiam apibūdinimui geriausiai tinka politinio režimo terminas. Juo charakterizuojame ne tik konstitucinio demokratinio valdymo forma, bet ir jo turinys: realūs politiniaia metodai ir būdai, kuriais ši demokratinė tvarka įgyvendinama. Todėl kiekvienu atveju reikia kalbėti apie konkrečios valstybės politinį režimą, nes bendri demokratinio valdymo būdai įgyvendinami skirtingai. Pasaulyje egzistuoja apie 140-160 politinių režimų, bet iš esmės tai tų pačių politikoje vartojamų valdymo metodų kombinacijos. Todėl galima pabandyti sukurti tam tikro demokratinio politinio režimo modelio, kuriame iš esmės atsispindėtų esamų demokratinių politinių režimų būdngiausi bruožai.

2 pav. Teisinės valstybės charakteristikos

XX a. politiniam vystymuosi buvo būdingas labai aštrus demokratinių ir antidemokratinių politinių režimų susidūrimas. Amžiaus pabaigoje išryškėjo jo rezultatai. Demokratija pasiekė pergalę priš dvi ryškiausias kraštutines nedemokratinio valdymo sistemas: komunizmą ir fašizmą (politologijoje jos apibūdinamos kaip totilitarinės). Tačiau ir toliau pasaulyje egzistuoja nedemoratiniai režimai (asmens diktatūra, autoritarizmas, teokratizmas ir pan.)

B.ūdingiausi demokratinio politinio režimo bruožai yra šie :
· Reguliarūs konkurenciniai garbinagai pravedami rinkimai
Konkurencijos nėra tada,kai viena ar kita politinė grupė (asmenys) neturi politinės teisės dalyvauti rinkimuose. Garbinga konkurencija yra negalima jei biurokraija ir jos valdomas valstybės
mechanizmas tarnauja vienai partijai. Ji yra negalima ir tada kai monopolizuojamos masinės informacijos priemonės galinčios viena kryptimi veikti viešąją nuomonę.
· Vyriausybė formuojam pagal rinkimų rezultatus.
Demokratijos egzistavimą užtikrina reguliarūs rinkimai, o vyriausybės sudaromos (keičiamos) pagal rinkimų metu išryškėjusį politinių jėgų santykį;
· Deokratija gina mažumų ir asmens teises.
Ji ne tik deklaruoja, bet ir sukuria procedūrinį mechanizmą, pirmiausia teisminį, šioms teisėm įgyvendinti. Daugumos nuomonė išreikšta demokratinių rinkimų keliu, nereiškia kažkokios diktatūros mažumai. Atvirkščiai šiolaikinė demokratija gali taip vadintis tik tuo atveju, kada daugumos sudaryta vyriausybė užtikrina laisvę mažumoms (politinėms, nacionalinėms, religinėms) vystytis. Vyriausybės politika bus nedemokratiška, o tuo pačiu bus nedemokratiškas ir politinis režimas, jeigu vykdoma mažumų diktiminacija. Po Antrojo pasaulinio karo tapo visuotinai priimta nedemokratiniais vadinti ir tokius režimus, kuriuose nors minimaliai ribojamos asmens teisės (1, psl 38).3. PRINCIPAI
Istoriškai demokratijos sąvoka gilėjo ir platėjo. Iš pradžių demokratija reiškė tik politiį rūpestį suteikti žmogui laisvę valstybėje. Šiandien tai suprantama kaip politinė demokratija. Valstybei rūpinantis visų gyventojų sluoksnių gerove, kalbama apie socialinę demokratiją, o rūpinantis sąžinės laisve, pasaulėžiūrinių bendruomenių kutūrine savivalda, kalbama apie kultūrinę demokratiją.

Demokratija remiasi trimis pagrindinėmis idėjomis – principais.

Laisvės principas. Demokratija siekia aukščiausio laisvės laipsnio vienodai visiems žmonėms. Nėra ir negali būti absoliučios laisvės nuo visuomenės ir valstybės. Demokratija teikia piliečiams tiek laisvės, kad vieno žmogaus laisvė būtų suderinama su kito žmogaus laisve ir neprieštarautų jo teisėms.

Demokratija galima tik savitarpiškai gerbiant kiekvieno laisvę. Tai įmanoma tik teisiškai nustatant valstybės galios ribas ir asmens teisių sritis. Tačiau to dar nepakanka. Laisvės apsaugai būtina, kad pati valstybė laikytųsi nustatytų įstatymų, kitaip sakant, demokratijai būtina teisinė valstybė.

Lygybės principas. Naujųjų laikų politinio organizavimosi idėjos politinio gyvenimo centru iškelia žmogų, kaip didžiausią vertybę. Žmogaus gyvenimas yra didžiausias visuomenės turtas. Padėti jam gyventi normalų dvasinį ir fizinį gyvenimą yra kiekvienos demokratinės politikos tikslas. Jei žmogus yra tokios politikos atskaitos taškas, tai ir jokių skirtumų tarp žmonių negali būti tokioje politikoje. Žmonių lygybės dėsnis – pagrindinis demokratijoje. Juo remiantis nustatomos demokratijos programos politikos, ekonomikos, kultūros, socialinėje srityse.

Solidarumo principas. Žmogiškojo solidarumo idėja jungia dvi lygybės turinio puses: visuomeėninę-socialinę ir moralinę. Šitas principas lietuviškai broliškumo arba brplybės principas – kartu su lygybės ir laisvės principais sudaro dorovinį demokratijos pamatą. Humanizmas yra demokratijos filosofijos prasmė ir turinys(1, psl. 30).III. NEDEMOKRATINIAI POLITINIAI REŽIMAI
1.SAMPRATA IR KLASIFIKAVIMAS
Nedemokratinis politinis režimas yra priešingybė demokratiniam. Jį irgi reikėtų analizuoti atsižvelgiant į kriterijus, kuriais rėmėmis apibūdindami demokratinį politinį režimą. Tik rezultatai būtų skirtingi.

Valdymo santykiai, pagrįsti laisvės ir lygybės idealais bei šiolaikiniais daugumos arba santarvės demokratijos principais, tampa visuotinai priimtinu valstybės, pilietinės visuomenės ir asmens bendravimo modeliu. Valstybės mechanizmas čia glaudžiai susijęs su piliečiais ir daugiau ar mažiau nuo jų priklauso, išreiškia daugumos valią ir tikslus, gina ir saugo mažumos bei kiekvieno žmogaus teises ir laisves. Dėl įvairių prižasčių demokratinis valdymas nėra visaapimantis reiškinys. Dabarties pasaulyje egzistuoja įvairūs nedemokratiniai režimai, kurie remiasi neišbalansuota valdžios ir jos institucijų struktūra, niekina demokratines ir konstitucines vertybes, reglamentuoja bei kontroliuoja visuomenės, atskirų individų veiklą, naudoja savivalės ir prievartos metodus.
Šiolaikiniai nedemokratiniai režimai tipologiniu požiūriu sklirstomi į autoritarinius ir totalitarinius. Beje, autoritarinis nedemokratinio valdymo tipas turi labai senas ir gilias tradicijas. Istorinės jo formos buvo despotinės rytietškos monarchijos, graikiškosios tironijos politiniai režimai, imperinė Roma, vėlyvųjų viduramžių absoliutinės monarchijos. Politinės minties istorijoje taip pat nuo senovės laikų žinomos autoritarinės idėjos bei teorijos, iškeliančios aukščiausią valdžią įkūnijantį asmenį, valdantįjį elitą, „stiprias asmenybes“. Jų kūrėjai skelbė, kad turi valdyti stipriausieji ir geriausieji, o liaudis nesugeba spręsti visuomenės ir valstybės reikalų, protingai naudotis laisve.2. AUTORITARINIS REŽIMAS
Naujaisiais laikais autoritarinių tendencijų sustiprėjimas ir atitinkamų autoritarinių režimų atsiradimas susijęs su ypatingomis istorinėmis sąlygomis ir dažniausiai – su demokratinių režimų krizėmis arba jų žlugimu, visuomenės ekonominiu bei politiniu nestabilumu. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiouse tai buvo ypač akivaizdu Europoje. Parlamentarizmo krizės sąlygomis rytų ir Vidurio Europoje demokratinius valdymo metodus nugalėjo autoritariniai, susiformavo ir įsitvirtino vienokie ir kitokie „tvirtos rankos“ režimai. Būdinga tai, kad parlamentarizmo krizė buvo ne vietinis, o visos Europos reiškinys. Atskirose šalyse jis pasireiškė kiek skirtingai, silpniau ar stipriau, ir tai priklausė nuo konkretaus politinių jėgų santykių, politinio gyvenimo tradicijų, visuomenės politinės kultūros, socialinio- ekonominio išsivystymo ir kitų veiksnių.

Šiolaikinio autoritarizmo kaip nedemokratinės politinio viešpatavimo sistemos, skalė gana plati. Žinomos įvairios jos rūšys, atmainos ir formos. Tad ir politologinėje literatūroje autoritariniai režimai klasifikuojami kiek skirtingai. Lenkų politologas E. Viatr išskiria tokius autoritarinius režimus:

Pirma. Teokratiniai autoritariniai režimai, kuriuose valdžia sutelkta religinio klano rankose. Tipiškas tokio režimo pavyzdys – Irano režimas po 1979 m. revoliucijos, nuvertusios absoliutinę monarchistinę šacho valdžią. E. Viatr nuomone, šis režimas, skirtingai nuo kitų šiuolaikinių autoritarinių režimų, labai panašus į totalitarinį.

Antra. Kariniai režimai.

Trečia. Personifikuoti režimai, kai valdžia priklauso lyderiui, neturinčiam stiprių valdžios institutų, išskyrus policiją, paramos. Toks asmeninės valdžios režimas labai nestabilus, nes neturint valdymo svertų, sunku ilgesnį laiką išlaikyti valdžią.

Ketvirta. Atsilikusių šalių monarchijos, kaip Jordanijos, Saudo Arabijos ir kitų.

Penkta. Neototalitariniai režimai, esant masinėms partijoms, kurių rankose sutelkta valdžia. E. Viatr čia priskiria Meksikos režimą. Nors ir nedraudžiama opozicija, tačiau biurokratinis aparatas priklauso vienai valdančiajai Instituciniai-revoliuciniai partijai, o rinkimų rezultatai dažnai klastojami, todėl nėra sąžiningi ir demokratiniai.
Panašiais kriterijais pagrįstos ir kitos autoritarinių režimų klasifikacijos, tik išryškinami kai kurie kiti šių režimų bruožai. Tai rodo, pavyzdžiui, autoritarinių režimų skirstymas į karinius, vienpartinius, vienpartinius pusiau konkurencinio tipo ir daugiapartinius. Autoritarinių režimų tipologija rodo, kad būdingiausi yra įvairūs kariniai ir vienpartiniai režimai.

Nors autoritariniai režimai gana įvairūs, jie turi bendrų bruožų, kurie režimus skiria tiek nuo demokratinių, tiek ir nuo totalitarinių. Autoritariniai režimai užima savotišką tarpinę padėtį, vieni yra arčiau demokratinių, kiti – arčiau totalitarinių.

Bendras visų autoritarinių režimų bruožas tas, kad jie neturi bendros ideologijos ir nėra ideologiniai režimai. Autoritarinės diktatūros paprastai vadovaujasi tam tikra pasaulėžiūra, programa (religine, socialine-ekonomine ir kt.), išreiškiančia nacionalinį interesą, ir nekelia grandiozinių tikslų.

Autoritariniams režimams bendra yra tai, kad jie atsiriboja išorine subordinacija, t.y. pasyvaus paklusnumo valdžiai reikalavimai. Žmogus turi tam tikrą elgesio, intelektualinės veiklos laisvę ir jeigu jis aktyviai neveikia prieš režimą, prievarta jo atžvilgiu paprastai nenaudojama. Ši subordinacija skiriasi nuo vidinės subordinacijos, kuri reikalauja totalinio paklusnumo valdžiai protu, jausmais ir būdinga totilitariniams režimams. Tipiškiems totalitariniams režimams beveik nebūdinga politinė mobilizacija, kokios nors kompanijos organizuojamos tik sunkiu valstybei metu. Autoritariniai valdžiai tam tikras teisėtumas, nepasikliaujama vien vado charizmatinėmis savybėmis, asmens kultu. Įstatymai gali būti nedemokratiškai priimti, bet jie nekeičiami neteisėtu vieno asmens sprendimu.

Visuose autoritariniuose režimuose labai svarbus vaidmuo priklauso .kariškiams. Kariškių vaidmuo reikšmingas ne tik kariniuose autoritariniuose režimuose. Armija kartu su policija, kaip svarbios valstybės mechanizmo dalys, sudaro materialinį bet kokio autoritarizmo pagrindą.

Autoritarinių režimų nedemokratinis pobūdis pasireiškia pirmiausia tuo, kad piliečiai daugiau ar mažiau nušalinami nuo valstybės ir visuomenės reikalų tvarkymo, valstybės mechanizmo formavimo, jo kontrolės. Autoritarinėse struktūrose valdžios centru tampa asmuo, kuris dažniausiai remiasi kuria nors viena politine partija arba kariuomene. Valdžia teikiama jos vykdomosiose struktūrose, didinami valstybės vadovo, kuris iš esmės atlieka ir vyriausybės funkcijas, įgaliojimai. Atitinkamai mažėja rinkimų būdu tautos sudarytų atstovaujamųjų organų vaidmuo ir reikšmė. Parlamentas, jeigu jo visai neatsisakoma faktiškai nustoja buvęs aukščiausiu valdžios ir valstybės politikos kontrolės organu. Jo teisės įstatymų leidimo srityje labai susiaurinamos, o kartais jas pasisavina pats prezidentas. Autaritariniuose režimuose gali būti atsisakoma konstitucionalizmo principų arba jie tampa deklaratyvūs, nes vykdomoji valdžia savo sprendimu gali apriboti ir net panaikinti piliečių konstitucines teises ir laisves.

Politinis pliuralizmas yra ribotas autoritarinėje visuomenėje, nes toleruojamos tik tos idėjos, kurios priimtinos valdžiai. Draudžiama opozicinių, o kartais ir visų politinių partijų veikla. O juk be partijų nėra demokratijos. Autoritarinė valstybė reglamentuoja taip pat kitų pilietinės visuomenės institutų bei atskirų piliečių politinį aktyvumą. Taip valstybė pajungia sau pilietinę visuomenę.

Autoritarinis valdymas susijęs su atitinkama socialine – psichologine visuomenės būkle. Plinta socialinė ir politinė apatija, valdžios baimės ir bejėgiškumo, besąlygiško paklusnumo nuotaikos, vyrauja nepakantumas kitamaniams. Valdžia mistifikuojama, įsivaizduojama kaip aukštesnė visuomenės atžvilgiu jėga, autoritarinis vadovavimo stilius priimamas kaip išmintingas, natūralus ir nekvestionuojamas.

Autoritariniam valdymui įvesti parankesnė yra prezidentinė sistema. Kadangi autoritarizmas atmeta parlamentarizmo principus, jis neįmanomas parlamentinėje respublikoje. Autoritariniams režimams nėra labai būdingi prievartos metodai, pirmenybė teikiami kompromisams. Autoritarizmas įtvirtina stiprią mažumos valdžią politinėje srityje, nesuvalstybina ekonomikos, socialinės ir kultūrinės sferos, nesunaikina pilietinės visuomenės struktūros. Ekonominė santvarka grindžiama privatine nuosavybe, todėl daugelis politikos subjektų ekonomiškai nepriklausomi nuo valstybės.

Autaritarizmo laipsnis būna įvairus, o pats autoritarinis valdymas tam tikromis sąlygomis gana efektyvus.3. TOTALITARINIS VALDYMAS
Totalitariniai režimai kaip nedemokratinio valdymo tipas, kokybiškai skyrėsi nuo autoritarinių. Puldamas demokratiją, totalitarizmas savo klastingu virusu sukėlė ligas žmogui ir visuomenei. Jis turėjo neregėtai išplisti, pasireikšti baisiausiais antihumaniškais ir antisocialiniais padariniais, kad totalitarizmas būtų atpažintas kaip didelė žmonijos nelaimė ir prasidėtų visuotinė kova su juo.

Totalitarizmo fenomenas pasirodė XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose Europoje.

C. J. Friedrich ir Z. Brzezinski pirma kartą pateikė totalitarizmo, kaip naujos valstybinio valdymo formos, bendrąjį modelį, tinkantį tiek fašistinėms, tiek komunistinėms valstybėms. Totalitarinius režimus jie apibūdino tokiomis charakteristikomis:

Pirma. Oficialioji ideologija, apimanti visus žmogaus gyvenimo aspektus ir privalomą visiems visuomenės nariams; ta ideologija kategoriškai atmeta esamą tvarką ir kviečia susitelkti naujo pasaulio kūrimui, jeigu reikės, – prievartos keliu.

Antra. Vienintelė masinė partija, vadovaujama, dažniausiai, vieno žmogaus, diktatoriaus ir vienijanti palyginti nedidelę gyventojų dalį (iki 10 proc.). Partijos branduolys – atsidavęs ideologijai. Partija, sudaryta oligarchiniu principu, yra arba virš biurokratinės valstybės organizacijos, arba visiškai su ja susijusi.

Trečia. Beveik visška partinė visų masinės informacijos priemonių kontrolė.

Ketvirta. Visiškai tokia pati partinė visų ginkluotųjų pajėgų kontrolė.

Penkta. Teroristinės policinės kontrolės sistema, palaikanti partiją, bet ją taip pat ir kontroliuojanti partijos vadų interesais; kontrolė vykdoma ne tik režimo „preišų“, bet ir savavališkai pasirinktų gyventojų grupių ir klasių atžvilgiu.

Šešta. Centralizuotas vadovavimas visai ekonomikai biurokratine koordinacija; analogiškai vadovaujama daugumai visuomeninių organizacijų (1, psl 43 ).

Akivaidu, kad XX a. žmonija susidūrė su ypatingos rūšies nedemokratiniu valdymu. H. Arendt pažymėjo kad totalitarinis valdymas neturi analogų žmonijos istorijoje, kadangi panaikina pačią alternatyvą tarp teisėtos ir neteisėtos valdžios, o ja buvo pagrįsti visi politinėje filosofijoje žinomi valdžios apibūdinimai. H. Arendt parodė kad totalitarizmas skiriasinuo kitų valstybinės prievartos formų – despotijos, tironijos, diktatūros, – tuo, jog vadovaujasi „objektyviais dėsniaias“, arba Gamtos (nacizmas), arba Istorijos (komunizmas). Tie dėsniai gali nulemti, kad savavališkai parikta žmonijos dalis, rasė arba klasė turi būti sunaikinta, nes to reikalauja objektyvi klasinės arba tarprasinės kovos logika. Tokiu atveju totalitariniai režimai naudoja universalią priemonę – masinį terorą. Jį vykdo slaptoji politinė policija. Kaltės ir nekaltumo įrodinėjimas netenka prasmės, nes ir aukos, ir vykdytojai yra pavaldūs „objektyviems“ gamtos arba istorijos dėsniams.

Teroro mastas ir lygis totalitariniuose režimuose nebūna visiškai tolygūs, tačiau nuolat veikia masinio teroro aparatas. Nuolatinė teroristinė – policinė visuomenės kontrolė leidžia neutralizuoti režimo oponentus, įbauginti potencialius jo priešininkus, neutralius žmones paversti režimo remėjais ir palaikyti tarp jų nuolatinę įtampą. Teroras ir kontrolė sukuria visuomenėje tokia situaciją kai niekas nesijaučia saugus.

Totalitariniai režimai skiriasi nuo visų kitų nedemokratinių režimų ir tuo kad jie yra ideologiniai. Ir tai svarbiausia šių režimų ypatybė. Jie sukurti ideologijos ir funkcionuoja jos vardan. Politinė valdžia pati savaime čia nėra vertybė, o tik priemonė ideologijai įtvirtinti ir jai maksimaliai plėsti, nepaisant valstybinų sienų. Totalitariniuose režimuose ideologijoje lemia politinis lyderis. Jjo skelbiama ideologija tampa visa apimančia ir privaloma visiems valstybės gyventojams. Ji nurodo, kas gera ir teisinga, kas leidžiama ir draudžiama. Tokio vaidmens ideologija neatlieka jokuose kituose režimuose. Čia nesiskaitoma su jokiomis vertybėmis ir individo teisėmis, jos visiškai pajungiamos aukštesnio darinio – visuomenės ar tautos bend.riems interesams.

Totalitarinėje visuomenėje ideologijos platinimą organizuoja valdančioji partija. Ši nedemokratiškos struktūros partija (nacionalistų, komunistų ar fašistų), kurios hierarchijos viršūnę vainikuoja genialus vadas, politinis aparatas yra ne kas kita, kaip „nomenklatūros šerdis“. Nomenklatūra arba politinė biurokratija – tai nauja viešpataujanti klasė, kuri laiko savo rankose visų visuomenės gyvenimo sričių valdymo monopolį. Taip jai atsiveria galimybės visiškai valdyti masių indokrinavimo procesą, visą propogandą nukreipti režimui naudinga linkme.

Griežta spaudos, kitų masinės informacijos priemonių cenzūra eliminuoja bet kokią priešišką ar kiek nors režimui nepalankią informaciją. Be to, visaapimantis, nepaliaujamas vienų ir tų pačių idėjų bei tikslų kartojimas atitinkamai veikia žmogų ir verčia patikėti jų kilnumu ir teisingumu. Kad totalitarinė sistema efektyviai funkcionuotų, nepakanka kiekvieną priversti dirbti tiems patiems tikslams. Būtina kad žmonės imtų juos laikyti savo pačių tikslais. Nors įsitikinimai turi būti žmonėms parinkti ir primesti iš šalies, jie tiri tapti jų įsitikinimais,jų bendrai išpažįstamu tikėjimu, kuris kuo daugiau skatintu juos savarankiškai veikti taip, kaip nori planuotojas.

Totalitarinės visuomenės žmogus – tai masės atstovas, prievartos ir ideologinių ir manipuliacijų būdu suvalstybintas įvairiose socialinėse organizacijose, paklusnus sudėtingos totalitarinės visuomenės sistemos elementas.

Vis dėlto, ir esant griežtai hierarchinei vertikaliai valdymo struktūrai, kai sprendimai priimami viršuje ir turi būti besąlygiškai vykdomi žemesnėse grandyse, faktiškai neįmanoma visiškai įgyvendinti totalitarinius visuomenės kontrolės metodus. Išlieka tam tikros institucijos, laisvesnės salos, kurias dėl jų specifikos labai sunku nuolat efektyviai kontroliuoti. Viena iš jų yra Bažnyčia. Praktiškai ji gali tapti priešinimosi totalitarinei ideologijai, žmogaus dvasios suvereniteto likvidavimui moraline baze. Krikščionybė yra būtinas antitolitarinis kovos dalyvis. Ji duoda stipriausia pamatą priešintis vergijai, kadangi skelbia, jog žmogaus asmenybė yra į nieką neiškeičiama vertybė, taigi asnenybė negali būti traktuojama kaip valstybinių tikslų įrankis.

Sunkiau totališkai kontroliuoti ir kariuomenę nes jos pusėje yra milžiniška ginkluota jėga. Totalitarinio tipo diktatoriai linkę remtis slaptąja politine policija. Ir Hitler ir Stalin nepasitikėjo aukštąja karininkija, bet su ja elgėsi nevienodai. Stalin pasuko pačiu brutaliausiu aukštosios karininkijos naikinimo keliu, o Hitler stengėsi laviruoti.

Totalitarinei visuomenės unifikacijai nemažas kliūtis sudarė tautinės mažumos. Tai buvo ypač būdinga Sovietų Sąjungai. Tautinės mažumos ir didelės tautos čia kentė genocidą. Be to, tautinės savimonės apraiškos, kultūrinis, ūkinis, religinis savitumas trukdė internacionalizacijai, konsolidaciaji ir kėlė nuolatinį pavojų komunistinio totalitarinio režimo stabilumui.

Pati mažiausia, bet matyt, gyvybingiausia antitotalitarinės rezistencijos sala gali būti šeima. Joje susidaro palankiausia terpė ugdyti savarankišką, nepriklausomą nuo oficialios ideologijos mąstymą, išsaugoti kalbos turtus, humaniškumą, moralės normas bei kitas dvasinės vertybės.

Visa tai kelia abejonių ar apskritai įmanoma praktiškai realizuoti grynąjį totalitarizmo modelį.IŠVADOS
· Valstybės valdymo bei valstybės sandaros formos neparodo, kokiais būdais valdžia realizuojama, kokie yra valstybės valdžios ir žmonių santykiai, kaip valstybės valdžios institucijos tvarko žmonių reikalus, ar pripažįstama savivalda, kaip politiniame procese dalyvauja piliečiai, jų susivienijimai ir t.t. Šiems klausimams atskleisti ir vartojama valstybės politinio režimo sąvoka.
· Labiausiai paplitęs valstybių politinio režimo skirstymas į demokratinį ir nedemokratinį.
· Ilga ir labai sudėtinga buvo demokratinės valstybės sąrangos, demokratijos principų evoliucija.
· Demokratinės valstybės esmė yra ne pats valdžios suteikimas daugumai, o šios daugumos įsipareigojimas nepaneigti laisvės mažumai. Tuo šuolaikinė pliuralistinė demokratija skiriasi nuo ankstesnių demokratijos formų.
· Demokratija gyvenime reiškia visuotinį pakantumą, tad minties lygmenyje jos negalima tapatinti su kuria nors pasaulėžiura ar ideologija.
· Demokratija remiasi trimis pagrindinėmis idėjomis – principais: laisvės, lygybės ir solidarumo.
· Dabarties pasaulyje egzistuoja įvairūs nedemokratiniai režimai, kurie remiasi neišbalansuota valdžios ir jos institucijų struktūra, niekina demokratines ir konstitucines vertybes, reglamentuoja bei kontroliuoja visuomenės, atskirų individų veiklą, naudoja savivalės ir prievartos metodus.
· Šiolaikiniai nedemokratiniai režimai tipologiniu požiūriu sklirstomi į autoritarinius ir totalitarinius.
· Bendras visų autoritarinių režimų bruožas tas, kad jie neturi bendros ideologijos ir nėra ideologiniai režimai.
· Autoritariniams režimams bendra yra tai, kad jie atsiriboja išorine subordinacija, t.y. pasyvaus paklusnumo valdžiai reikalavimai.
· Autoritarinių režimų nedemokratinis pobūdis pasireiškia pirmiausia tuo, kad piliečiai daugiau ar mažiau nušalinami nuo valstybės ir visuomenės reikalų tvarkymo, valstybės mechanizmo formavimo, jo kontrolės.
· Totalitariniai režimai skiriasi nuo visų kitų nedemokratinių režimų ir tuo kad jie yra ideologiniai. Ir tai svarbiausia šių režimų ypatybė.
· Totalitarinėje visuomenėje ideologijos platinimą organizuoja valdančioji partija.
· Griežta spaudos, kitų masinės informacijos priemonių cenzūra eliminuoja bet kokią priešišką ar kiek nors režimui nepalankią informaciją.
· Totalitarinės visuomenės žmogus – tai masės atstovas, prievartos ir ideologinių ir manipuliacijų būdu suvalstybintas įvairiose socialinėse organizacijose, paklusnus sudėtingos totalitarinės visuomenės sistemos elementas.
· Krikščionybė yra būtinas antitolitarinis kovos dalyvis. Ji duoda stipriausia pamatą priešintis vergijai, kadangi skelbia, jog žmogaus asmenybė yra į nieką neiškeičiama vertybė, taigi asnenybė negali būti traktuojama kaip valstybinių tikslų įrankis.
· Pati mažiausia, bet matyt, gyvybingiausia antitotalitarinės rezistencijos sala gali būti šeima.
· Įvairios problemos kelia abejonių ar apskritai įmanoma praktiškai realizuoti grynąjį totalitarizmo modelį.LITERATŪRA
Norminė literatūra:
1.Lietuvos Respublikos konstitucija: LR piliečių priimta 1992m. Spalio 25 d. Referendumu. Vilnius: Teisinės ionformacijos centras prie Teisingumo ministerijos, 1996.
Specialioji literatūra:

2. Lietuvos konstitucinė teisė (T. Birmontienė, E. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt.) Vilnius, 2001.

3.Šiuolaikinė valstybė. Kaunas Technologija.1999

Leave a Comment