Paveldėjimas pagal testamentą

Turinys

Įvadas 3
Turto paveldėjimo pagal testamentą retrospektyva 4
Paveldėjimas pagal testamentą 5
Paveldėjimo pagal testamentą pagrindiniai aspektai 5
Testamento išskirtinė 6
Testamentų rūšys 7
Testamento vykdymas, testamento vykdytojo teisės ir pareigos 8
Bendrasis sutuoktinių testamentas 9
Užsienio valstybių paveldėjimo pagal testamentą bendroji charakteristika 10
Išvados 12
Literatūra 13Įvadas
Kartų kaita yra natūralus dalykas. Sokratas sakė, kad gamta kiekvieną jau nuteisusi mirti, tačiau žmogus gyvas savo palikuonyse, o jie, romėnų žodžiais tariant, yra palikėjo dalis. Taigi praktiškai didesnio ar mažesnio turto paveldėjimo klausimai tampa svarbūs kiekvienam fiziniam, o kartais ir juridiniam asmeniui.
Paveldėjimo teisei visose šalyse didelę įtaką darė romėnų teisė. Romėnai paveldėjimą suprato kaaip universalų mirusiojo asmens teisių perėmimą. Įpėdinis yra tarsi palikėjo antrininkas, kaip sūnus yra tėvo dalis. Romėnai vadovavosi principu, kad paskutinioji palikėjo valia turi būti įvykdyta pagal tikruosius ketinimus. Įpėdiniai yra skirstomi į įstatyminius ir testamentinius. Testamentiniai įpėdiniai dar vadinami “sukurtaisiais”. Individo nemirtingumo, jo asmenybės išlikimo palikuonyse įvaizdis buvo romėnų paveldėjimo pagrindas.
Atsisveikindamas su šiuo pasauliu arba iš anksto žmogus paprastai išreiškia paskutinę savo valią ir ši valia, pareikšta įstatymo nustatyta forma, įpėdiniams tampa privaloma. Kitais atvejais palikėjo valia lieka tik moralinė noorma, kuriai įvykdyti teisinė prievarta netaikoma.
Pagrindinis užsienio valstybių paveldėjimo teisės principas yra testamento laisvė. Turto palikimas testamentu – vienas iš turto perdavimo kitiems asmenims būdų. Naudojamas nuosavybės laisvės principu, savininkas gali laisvai disponuoti savo turtu. Šis principas nulemia ir testamento laisvės pr

rincipo egzistavimą, t.y. laisvą turto savininko galimybę palikti savo turtą testamentu kam jis nori. Antra vertus, daugelyje valstybių įstatymai testamento laisvę riboja, nustatydami privalomąją palikimo dalį.Turto paveldėjimo pagal testamentą retrospektyva
Atsiradus privačiai nuosavybei, atsirado ir turto paveldėjimas. Pagal laikmečio papročius ir tikėjimą, dalis palikėjo turto (ginklai, žirgai, medžiokliniai šunys, sakalai, kai kuriuose šalyse – vergai ir t.t.) iškeliaudavo kartu su juo. Antai Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas su 18 karo žirgų, medžioklės šunimis ir paukščiais, Kęstutis – su šarvais, kardu, ietimi, lanku su strėlėmis, išpuoštu žirgu, medžiokliniais šunimis ir sakalais, medžiokliniu ragu, lūšies ir meškos nagais. Iš pradžių paveldėjimo klausimai spręsti vadovaujantis paprotinės teisės normomis, o vėliau – įstatymais.
Habilituotas daktaras Stasys Vansevičius, tyrinėjęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinius teisės institutus, nurodo, kad Lietuvos statutuose nustatytas paaveldėjimas pagal testamentą ir įstatymą. I statute minimas testamentas kartu su turto užrašymu. Pagal jį, leista palikti trečdalį dvaro. Testamentas turėjo būti pareikštas didžiajam kunigaikščiui arba pavieto urėdininkui. Be to, turto gavėjas turėjo gauti didžiojo kunigaikščio arba pavieto urėdininko leidimą turtui įgyti. Sergantis palikėjas turėjo teisę parašyti turto užrašymo raštą dalyvaujant liudytojams. Po palikėjo mirties giminaičiai turėjo pateikti raštą didžiajam kunigaikščiui arba ponų tarybai tvirtinti.
II ir III Lietuvos Statutuose testamentui skiriamas visas VII skyrius. Kilnojamąjį ir įgytą dvarą kiekvienas tu
urėjo teisę palikti kam nors testamentu.Buvo nustatyta daug įvairiausių reikalavimų testamentui sudaryti, pvz.: testamentas turėjo būti surašytas žemės arba pilies teisme, o taip pat turėjo būti patvirtintas liudytojais. Testamento neturėjo teisės sudaryti tokie asmenys:
• Nepilnamečiai vaikai;
• Vienuoliai;
• Sūnūs, neatsiskyrę nuo tėvų ūkio (jie galėjo testamentu palikti tik savo asmeninį arba užtarnautą turtą);
• Asmenys atiduoti kito valdžion kartu su turtu;
• Belaisviai ir nelaisva dvaro šeimyna;
• Nepilnapročiai, kol neatgaus proto;
• Tremtiniai ir nuteistieji garbės atėmimu.
• Testamentą buvo galima sudaryti karo lauke, kelyje ar išvykus į užsienį, tačiau tam reikėjo laikytis tam tikrų nustatytų reikalavimų.
Pagal III Lietuvos Statutą, tik trečdalį kilnojamojo turto valstietis galėjo palikti testamentu, o du trečdaliai turėjo likti sodyboje neliečiami.
Iki XVI a. vidurio Lietuvoje testamentai tvirtinami antspaudais ir juos dėdavo ir testatorius, ir liudytojai. Vėliau testamentai net tik antspauduojami, bet ir pasirašyti testatoriaus ir liudytojų. Vilniaus mieste testamentus tvirtino magistrato nariai.
Įsigaliojus 1840 metais Lietuvoje Rusijos imperijos įstatymams, didžiojoje Lietuvos dalyje (be Klaipėdos krašto) iki 1940 metų buvo paveldima pagal testamentą arba sutartį dėl įpėdinio paskyrimo ir pagal įstatymą.Paveldėjimas pagal testamentą
Paveldėjimas – tai turtinių teisių ir pareigų perėjimas įstatymo nustatyta tvarka palikėjo įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus, teismui nustačius palikėjo mirties faktą ar paskelbus jį mirusiu. Palikimo atsiradimas – tai teisinių paveldėjimo santykių atsiradimas. Mirusiojo fizinio asmens turtas, pereinantis paveldėjimo būdu jo
o įpėdiniams, vadinamas palikimu. Asmuo, po kurio mirties atsiranda paveldėjimas, vadinamas palikėju, o asmenys, tiesiogiai perimantys mirusio piliečio teisės ir pareigos, t.y. paveldintys turtą, vadinami įpėdiniais.
Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprasto namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, tiek priklausantiems prie jų, taip pat valstybei arba įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, bei valstybės pripažintoms bažnyčioms ir kitoms religinėms organizacijoms, turinčioms juridinio asmens teises. Taip pat testamentu turtą galima palikti dar negimusiems fiziniams asmenims.
Testatorius visą savo turtą arba jo dalį gali palikti visuomenei naudingam tikslui arba labdarai.Tokio turto įpėdiniu gali būti paskirtas juridinis asmuo, kuris bus įsteigtas vykdant testatoriaus valią.Paveldėjimo pagal testamentą pagrindiniai aspektai.
Testatorius gali atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įstatyminių įpėdinių. Testatoriui nenurodžius kiekvieno testamentinio įpėdinio dalies, turtas dalijamas jiems lygiomis dalimis. Kai paveldimas turtas testamentu paskirstytas taip, kad visos dalys kartu viršija (nesiekia) viso turto apimtį, kiekvieno įpėdinio dalis atitinkamai sumažinama (padidinama).
Testatorius turi teisę nurodyti testamente kitą įpėdinį tam atvejui, jeigu paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirtų prieš atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo.
Testamentą gali sudaryti tik pats asmuo, niekam kitam to padaryti pavesti negalima. Testamentą sudaro tik veiksnūs asmenys, kurie suvokia savo veiksmų reikšmę ir pa
asekmes.Testamentas negalioja sudarytas:
1. neveiksnaus asmens;
2. asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimu alkoholiu, narkotinėmis ir toksinėmis medžiagomis;
3. kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas.
Testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų jeigu testamentas ar jo dalys būtų pripažintos negaliojančiomis.
Testamentas testatoriaus yra sudaromas laisva valia, be prievartos. Jeigu testamente yra teksto klaidų ar kitokių smulkių netikslumų, tačiau testatoriaus valia yra aiški, klaidos reikšmės neturi.
Jeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, jo prašymu testamentą gali už jį pasirašyti kitas veiksnus fizinis asmuo (kuris nėra įpėdinis pagal testamentą), tačiau notaro ir dviejų liudytojų akivaizdoje, kartu nurodydamas priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. Liudytojai taip pat pasirašo.
Palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai),kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis),jeigu testamentu neskirta daugiau. Nustatant privalomosios dalies dydį, atsižvelgiama į paveldimo turto vertę.
Testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirsta, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą, pagal CK 5.11-5.14 straipsniuose nustatytas taisykles.
Testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti arba panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti. Vėliau sudarytas testamentas panaikina pirmesnį testamentą arba jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui (netaikoma bendram sutuoktinių testamentui).
Lietuvos respublikos teritorijoje testamentų registravimą tvarko Centrinė hipotekos įstaiga. Notarai, konsuliniai pareigūnai per tris darbo dienas privalo pranešti Centrinei hipotekos įstaigai apie patvirtintus ir priimtus saugoti ar panaikintus testamentus. Pranešime nurodomi testatoriaus duomenys, tačiau testamento turinys nenurodomas.
Kai tik notaras ar kitas įgaliotas asmuo sužino apie testatoriaus mirtį, paskiria testamento paskelbimo dieną ir apie ją praneša žinomiems įpėdiniams ir kitiems suinteresuotiems asmenims. Notaras, paskelbęs testamentą, turi imtis visų įmanomų priemonių pranešti testamento turinį, kiek įmanoma greičiau, nedalyvavusiems įpėdiniams.
Testamentas saugomas daugiau kaip trisdešimt metų, sauganti įstaiga privalo prieinamomis priemonėmis patikrinti, ar testatorius gyvas. Jeigu paaiškėja, kad testatorius miręs, testatoriaus vokas atplėšiamas ir paskelbiamas.Testamento išskirtinė.
Testatorius turi teise testamentu įpareigoti įpėdinį įvykdyti kokią nors prievolę (testamento išskirtinę) vieno ar kelių asmenų naudai, o šie asmenys įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti. Išskirtinės gavėjai gali būti tiek įstatyminiai įpėdiniai, tiek kiti asmenys. Testatoriaus įpareigotas įpėdinis turi įvykdyti testamentinę išskirtinę neviršydamas savo paveldimo turto vertės. Jeigu įpėdinis, kuris buvo įpareigotas įvykdyti testamentinę išskirtinę, miršta prieš atsirandant palikimui arba nepriima palikimo, prievolė Įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems šio įpėdinio dalį.
Testamentinė išskirtinė netenka savo galios, jeigu jos gavėjas miršta prieš atsirandant palikimui. Testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę testamentinę išskirtinę paimti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo, kad turi teisę į testamentinę išskirtinę. Apie testamentinės išskirtinės priėmimą gavėjas praneša testamento vykdytojui, įpėdiniui priėmusiam palikimą ir įpareigotam vykdyti testamento išskirtinę, arba palikimo vietos atsiradimo notarui. Jeigu testamentinė išskirtinė yra susijusi su teise į nekilnojamą daiktą, prašymas visais atvejais paduodamas notarui. Notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą, ir testamentinė išskirtinė registruojama viešame registre.
Testamentinė išskirtinė gali būti skirtingų rūšių, tai – individualiais požymiais apibūdinti daiktai, reikalavimai pagal prievoles, kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, individuali įmonė, testamentu skirtas išlaikymas ir pan..
Testatorius įpėdinį ar testamentinės išskirtinės gavėją gali paskirti nurodydamas sąlygą ar sąlygas, kurias jie privalo įvykdyti, kad galėtų paveldėti. Negalioja neteisėtos sąlygos ir sąlygos, prieštaraujančios visuomenės papročiams ar pažeidžiančios geros moralės reikalavimus.
Testamentų rūšys:
• Oficialieji testamentai;
• Asmeniniai testamentai.
Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje. Kurčnebylių viešieji testamentai sudaromi dalyvaujant asmeniui, kuris supranta gestų kalbą ir kurio pasitiki testatorius, išskyrus atvejus, kai kurčnebylis yra raštingas ir jis sudarytą testamentą perskaito bei raštu patvirtina, kad yra supažindintas su jo turiniu.
Testamente nurodoma jo sudarymo vieta ir laikas. Sudarytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir turinį yra konfidenciali. Negalima ginčyti oficialiojo testamento sudarymo fakto.

Oficialiesiems testamentams prilyginami:
• Asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kituose stacionarinėse gydymo – profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvena senelių ir invalidų namuose, testamentai, patvirtinti tų įstaigų vyriausių gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų;
• Asmenų, esančių plaukiojančiose jūrų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiose su Lietuvos valstybės vėliava, testamentai, patvirtinti laivų kapitonų;
• Asmenų, esančių žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų;
• Karių testamentai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų (viršininkų);
• Asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų;
Visi aukščiau nurodyti testamentai turi būti kuo greičiau pateikti notarui patvirtinti teisingumo ministro nustatyta tvarka.
Asmeniniai testamentai – tai testatorius ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas. Šis testamentas gali bū.ti sudarytas bet kokia kalba. Testamento sudarymo datos ir vietos nenurodymas nedaro testamento negaliojančiu tuo atveju jei galima data ir vietą nustatyti iš kitų aplinkybių. Testatoriaus ranka padaryti pataisymai, kurie vėliau pakomentuoti testamento nedaro negaliojančiu, o taip pat testamento galiojimui neturi įtakos ir smulkios klaidos, kai testatoriaus išreikšta valia yra suprantama.
Akivaizdžiai nebaigtas ir nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja. Jeigu testamente yra prierašas, kad testatorius ateityje jį papildys, bet jis to nepadarė, toks testamentas galioja, jeigu jis gali būti įvykdytas be numatyto papildymo.
Asmeninį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui ar Lietuvos respublikos konsuliniam pareigūnui užsienio valstybėje. Priimant testamentą saugoti turi būti nustatyta testatoriaus asmenybė. Perduotas saugoti asmeninis testamentas prilyginamas oficialiajam, jeigu perduodant buvo laikomasi šių reikalavimų:
• Testamentą perdavė pats testatorius, pareikšdamas, kad testamente išreikšta jo paskutinė valia;
• Testamentas perduotas užklijuotame voke, vokas antspauduotas priimančios įstaigos antspaudu ir ant voko pasirašė testatorius bei testamentą priimantis asmuo;
• Apie testamento priėmimą saugoti surašytas aktas, kuriame nurodyta, kad pažeisti aukščiau paminėti reikalavimai, taip pat aprašyta voko išvaizda, antspaudai, nurodyti testatoriaus vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, testamento sudarymo data, vieta bei rūšis, priėmėjo pareigos, vardas ir pavardė. Aktą pasirašė testatorius ir testamentą saugoti priėmęs pareigūnas. Akto kopija išduodama testatoriui.
Priimtas testamentas saugomas priėmusios jį saugoti įstaigos seife. Testatorius jį bet kada gali atsiimti.
Jeigu testamentas nebuvo pateiktas saugoti notarui, o testatorius miršta, ne vėliau kaip per metus testamentas turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Šiuo atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas.Testamento vykdymas, testamento vykdytojo teisės ir pareigos.
Testamentą vykdo testatoriaus paskirtas vykdytojas (-ai), įpėdinis arba teismo paskirtas palikimo administratorius. Testatorius gali paskirti antrinį testamento vykdytoją, jeigu pirmasis negalėtų vykdyti savo pareigų. Nieko negalima paskirti vykdytojais prieš jų valią. Testamento vykdytoju negali būti paskirtas asmuo, kuris pasirašė testamentą už testatorių. Jei testatorius nepaskiria testamento vykdytojo tai vietos apylinkės teismas paskiria palikimo administratorių. Asmuo pradėjęs vykdyti testamentą, neturi teisės be svarių priežasčių atsisakyti šių pareigų.
Testamento vykdytojas atlieka visus veiksmus, reikalingus testamentui vykdyti, taip pat kol testamentu paliktas turtas neperėjo įpėdiniams atlieka visas įpėdinių funkcijas: valdo palikimą, sudaro palikimų aprašymą, išmoka palikimo skolas, išieško palikėjo skolininkų skolas, teikia išlaikytiniems priklausantį išlaikymą ir pan. Testamento vykdytojas už savo darbą gauna atlyginimą, jei tokį testatorius numato savo testamente. Testamento vykdymo išlaidos padengiamos iš paveldimo turto.
Testamentą įvykdęs testamento vykdytojas ar palikimo administratorius privalo įpėdinių reikalavimu pateikti jiems ataskaitas. Jei testamentas vykdomas ilgiau nei vienerius metus tai testamento vykdytojas tokias ataskaitas privalo pateikti kasmet.
Jeigu testamento vykdytojas ar palikimo administratorius savo pareigas atlieka netinkamai, pažeidžia įpėdinių, testamentinės išskirtinės gavėjų, palikimo kreditorių ir kitų suinteresuotų asmenų interesus, šių asmenų reikalavimu palikimo atsiradimo teismas turi teisę nušalinti testamento vykdytoją ir paskirti palikimo administratorių.Bendrasis sutuoktinių testamentas.
Bendruoju sutuoktinių testamentu abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria įpėdiniu ir po vieno sutuoktinio mirties visą mirusiojo turtą paveldi pergyvenęs sutuoktinis, išskyrus privalomąją palikimo dalį (CK 5.20 straipsnis). Šis testamentas sudaromas tik kaip oficialus testamentas, kurį sudaro tik sutuoktiniai, kurie abu pasirašo notaro ar kito testamentą tvirtinančio asmens akivaizdoje.
Testamente gali būti paskiriamas įpėdinis, kuris paveldės turtą mirus pergyvenusiam sutuoktiniui. Taip pat testamentu gali būti paskirta testamentinė išskirtinė,suteikiama iš vieno kurio sutuoktinio turto po jo mirties arba bendro sutuoktinių turto po pergyvenusio sutuoktinio mirties.
Sutuoktiniai gali savo turtą arba jo dalį palikti visuomenei naudingam tikslui ar labdarai.
Bet kuris sutuoktinis gali iki palikimo atsiradimo atšaukti savo valios išreiškimą ta pačia tvarka kuria buvo sudarytas testamentas. Sutuoktinio sudaryti testamentai, neatšaukus bendrojo testamento, negalioja. Bendrasis sutuoktinių testamentas netenka galios, jei iki palikimo atsiradimo momento nutraukiama santuoka ar pateikiamas pareiškimas santuokai nutraukti.
Mirus vienam sutuoktiniui kitas sutuoktinis bendrojo testamento pakeisti negali, tačiau jis gali atsisakyti priimti palikimą. Tuomet turtą paveldi mirusiojo sutuoktinio įpėdiniai pagal įstatymą, o kitas pergyvenęs sutuoktinis turi teisę sudaryti naują testamentą.

Užsienio valstybių paveldėjimo pagal testamentą

bendroji charakteristika

Testamentu užsienio valstybių teisė pripažįsta nustatytos formos vienašalį sandorį, kurio palikėjas išreiškia savo valią, nurodydamas, kam po jo mirties turi atitekti atitinkamas testamente aptartas turtas.
Prancūzijoje, skirtingai nei kituose šalyse, draudžiama keliems asmenims sudaryti bendrą testamentą arba testamentinę sutartį. Yra skiriamos tris testamentų rūšys:
• Holografinis – surašytas palikėjo ranka, nurodant surašymo datą ir palikėjo pasirašytas;
• Autentiškas – surašytas notaro, dalyvaujant liudytojams;
• Slaptas testamentas – surašo palikėjas, pats įdeda jį į voką, voką antspauduoja ir pasirašo notaras ir liudytojai.
Testamentas gali būti pakeistas ar panaikintas sudarant naują testamentą. Testamentą sudaro tik veiksnūs asmenys, ne jaunesni nei šešiolikos metų. Testamente gali būti nustatytos tam tikros sąlygos, ir, tik jas įvykdžius bus įmanoma paveldėti turtą. Testamentiniai įpėdiniai Prancūzijoje skirstomi į tris rūšis: universalaus turto įpėdiniai (paliekama tam tikra turto dalis), universalūs įpėdiniai (paveldi visą turtą), specifiniai įpėdiniai (paveldi tik tam tikras turtines teises). Siekiant apsaugoti šeimos interesus Prancūzijoje nustatoma privalomojo palikimo dalis.
Vokietijoje testamentinis amžius yra šešiolika metų. Sutuoktiniai turi teisę sudaryti bendrą testamentą. Testamentas gali būti surašytas notaro arba surašytas palikėjo ir jo pasirašytas. Paties palikėjo surašytas testamentas saugomas teisme. Išimtiniais atvejais gali būti sudaromas žodinis testamentas (stichinės nelaimės metu). Testamentas bet kuriuo metu gali būti panaikintas ar pakeistas. Palikėjo vaikai, sutuoktinis ir tėvai turi teisę į privalomąją palikimo dalį, kuri sudaro pusę tos dalies, kurią asmuo būtų galėjęs paveldėti pagal įstatymą. Įstatymas taip pat numato atvejus, kada testamentinis įpėdinis netenka teisės į palikimą. Pvz.: jis nužudo ar kėsinasi nužudyti palikėją, panaudoja apgaulę siekdamas, kad turtas testamentu būtų paliktas jam.
Anglijoje testamentinį paveldėjimą reguliuoja 1837 m. ir 1982m. įstatymai. Šie įstatymai reikalauja, kad testamentas būtų surašytas raštu ir pasirašytas dalyvaujant dviem liudytojams, kurie turi patvirtinti palikėjo parašą. Paprastai asmenys kurie buvo liudytojai paveldėti pagal testamentą negali. Mažesni formalumai yra nustatyti karių testamentams. Testamentas gali būti atšauktas sudarant naują testamentą. Anglijoje įstatymas nenumato privalomosios palikimo dalies, o palieka tai spręsti teismui savo nuožiūra, kuris gali iš palikimo skir.ti protingą finansinį išlaikymą, jo prašantiems giminaičiams.
Jav paveldėjimą pagal testamentą reguliuoja valstijų įstatymai bei vieningas paveldėjimo kodeksas. Šis kodeksas nustato, kad testamentą gali sudaryti asmenys ne jaunesni nei aštuoniolika metų. Testamentas turi turėti rašytinę formą, galima sudaryti bendrą testamentą. Kai kurių valstijų testamento įstatymai gali skirtis nuo vieningo paveldėjimo kodekso. Testamentas gali būti pakeistas tik surašant atskirą, specialų dokumentą,laikantis testamento surašymui nustatytų formalumų. Beveik visose valstijose galioja įstatymai, apsaugantys sutuoktinį ir vaikus nuo visiško paveldėjimo teisės atėmimo.Išvados
Aptariant paveldėjimo teisę reikėtų paminėti, kad įstatymas numato dar daug įvairių veiksmų susijusiu su turto paveldėjimu. Pavyzdžiui labai svarbu nustatyti palikimo atsiradimo laiką ir vietą, paveldėjimo pagrindus, paveldėto turto priėmimą, bei atsisakymą priimti, paveldėjimo dalių padalijimą ir t.t. Taip pat įstatymai numato įpėdinių atsakomybę už palikėjo skolas ir kreditorių pretenzijų reiškimo tvarką, be to palikimo perėjimo valstybei atvejus.
Apibendrinant pasakytina, kad testatorius testamentu turi teisę:
• Paskirti įpėdinį ir nurodyti, kokį turtą jam palieką;
• Atimti paveldėjimo teisę iš vieno ar visų įpėdinių;
• Paskirti antrinį įpėdinį (substitucija);
• Įpareigoti įpėdinį atlikti tam tikrus veiksmus (legatas, testamentinis įpareigojimas, uzufruktas);
• Paskirti testamento vykdytoją ar vykdytojus;
• Nurodyti turto palikimo ar paveldėjimo teisės atėmimo motyvus ir pareikšti moralinę reikšmę turinčius pageidavimus dėl laidojimo tvarkos, kapo tvarkymo, paminklo užrašo ir t.t.
Jav teismų praktikoje buvo patvirtinti testamentai, nusikaltėlių sužeistų asmenų užrašyti krauju ant baltinių ar kreida ant akmens, tačiau kai kurie testamentai, surašyti ant laikraščių, įstaigų blankų, buvo atmesti, nes įstatymas griežtai reikalauja, kad ranka rašytame testamente nebūtų jokių kitų įrašų. Testamentą, kuris sudarytas ne pagal įstatymus ar iš kurio turinio negalima suprasti mirusiojo valios, teismai atmeta ir turtas dalijamas pagal įstatymą. Paprastai užsienyje paveldėjimo teismų procedūra būna labai komplikuota ir dažnai trunka kelerius metus. Be to iš mirusiojo turto už patarnavimus teismams, valdžiai, advokatams ir kitiems asmenims yra mokamas mokestis. Šis mokestis paprastai būna apie 10 procentų mirusiojo turto.
Tačiau nevertėtų pamiršti, kad testamento laisvė nėra absoliuti. Įstatymų leidėjas užtikrindamas nepilnamečių ir nedarbingų įpėdinių turtinius interesus nustatė, kad į privalomąją palikimo dalį turi teisę nepilnamečiai arba nedarbingi palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai), taip pat nedarbingi mirusiojo sutuoktinis, tėvai (įtėviai) ir išlaikytiniai.

Literatūra:

1. Lietuvos respublikos civilinis kodeksas.Valstybės įmonė Seimo leidykla ”Valstybės žinios”. Nr. 74. 20000906.
2. Gaivenis V., Valiulis A..Turto paveldėjimas. Vilnius: Justitia, 1998.
3. Vitkevičius P., Vėlyvis S., ir kt.. Civilinė teisė. Kaunas: Vijusta, 1997.

Leave a Comment