Pabėgėlių teisė

Turinys

1. Pabėgėlio sąvokos apibrėžimas.......................3
2. Tarptautiniai dokumentai reglamentuojantys teisę į prieglobstį ir trumpa jų nuostatų analizė..............................3
3. “non-refuolment” principo aiškinimas tarptautinėje teisėje........4
4. Ar Europos žmogaus teisių konvencija reglamentuoja teisę į prieglobstį ir prieglobsčio suteikimo tvarką...........................6
5.Praktinės užduoties sprendimas.......................6

Literatūros sąrašas..............................9

Po didžiųjų XX a. konfliktų ir katastrofų buvo imtasi papildamų priemonių pabėgėlių problemai spręsti, nes milijonai žmonių, genami baimės paliko savo gimtuosius namus ir patraukė į svetimas šalis. Ypač šis srautas padidėjo nuo 1933 m., kai pradėjo plūsti žmonės iš Vokietijos, bei prie jų prisijungus Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių srautui. Buvo sukurtos įvairios įsstaigos, priimti teisės aktai, šios priemonės padėjo rūpintis šiais žmonėmis. Iki šiol pabėgėlių problema aktuali ir reikia stengtis tobulinti taikomas priemones, nes negalime būti tikri, kad mes netapsime pabėgėlių srauto dalimi ar mūsų valstybė netaps šalimi, į kurią šis srautas patrauks.

1. Pabėgėlio sąvokos apibūdinimas

Pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos, dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgelių statuso, pabėgėlis – asmuo,” kuris dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d. arba dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tiikrai socialinei grupei ir politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba, arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įv

vykių negali ar bijo į ją grįžti.
Jei asmuo turi kelių šalių piletybę, terminas “šalis”, kurios pilietis jis yra reiškia bet kurią šalį, kurios pilietis jis yra, ir nelaikoma, kad ta šalis jo negins, jei be svarbios priežasties, susijusios su visiškai pagrįsta baime, jis nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba”.

2. Tarptautiniai dokumentai reglamentuojantys teisę į prieglobstį ir trumpa jų nuostatų analizė

1951 m. Jungtinių Tautų įgaliotų atstovų konferencijoje priimta Konvencija dėl pabėgelių statuso (Ženevos konvencija), bei 1967 m. Protokolas dėl pabėgėlių statuso. Šie tarptautiniai teisės aktai įtvirtina pabėgėlių statuso suteikimo pagrindus, suteikimo sąlygas, bei turinį ir pasėkmes.
Jungtinių tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri šalia kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, kurios turi būti garantuojamos, yra numatyta ir teisė į prieglobstį.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog “persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis.
Kitos konvencijos taip pat numato teisę į prieglobstį: 1928 m. Havanos konvencija, 1933 m. Montevidejo konvencija, 1956 m. Karakaso konvencija, kuriose įtvirtinta, kad persekiojamas dėl politinių priežasčių asmenims gali būti suteiktas prieglobstis kitos valstybės – konvencijos dalyvės diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, karinėje bazėje ar kariniame laive.

3. “non-refuolment” principo aiškinimas tarptautinėje teisėje

“non-refuolment” – asmens negrąžinimo principas- reiškia draudimą valstybei išsiųsti asmenį iš savo šalies teritorijos arba grąžinti jį į valstybę, kurioje jo gyvybei gr

resia pavojus.
Šis principas įtvirtintas daugelyje tarptautinės teisės dokumentų: 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlio statuso, 1984 m. Konvencija prieš kankinimus ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį arba bausmes, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu, 1969 m. AVO konvencija, 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencija ir t.t.
Šis tarptautinio teisės principo taikymą galima skirstyti į dalis: a) taikymas subjektams, b) taikymas teritorijos atžvilgiu.
Taikymas subjektams, kuris įtvirtintas 1951 m. Ženevos konvencijoje, numato, kad “non-refuolement” principas taikomas pabėgėliams, kurie apibrėžti toje pačioje konvencijoje 1 straipsnyje: asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialiniai grupei ar politinių įsitikinimų, yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti”
Taip pat šis principas yra taikomas ir asmenims, kurie tik ieško prieglobsčio, vadinamiesiems prieglobsčio ieškotojams arba prašytojams, nes kitaip 1951 m. Ženevos konvencija būtų neveiksminga. Tai patvirtina ir 1993 m. JTVPK dokumente dėl tarptautinės apsaugos, kuris apibendrina, kad “kiekvienas pabėgėlis yra visų pirma prieglobsčio prašytojas, todėl siekiant apsaugoti pabėgėlius, su prieglobsčio prašytojais turi būti elgiamasi taip, lyg jie būtų pabėgėliai, kol nenustatomas jų statusas”.
Aktyvus principo taikymas ta
arptautinėje praktikoje labai paskatino jo evoliuciją, todėl dabar jis taikomas ir asmenims, kuriems gresia ir kitoks rimtas pavojus: karo, prievartos, konfliktai, žmogaus teisių ir kitokių viešosios teisės pažeidimų.
Teritorijos atžvilgiu taikymas išeina už atitinkamos valstybės teritorijos net į tarptautines zonas. Valstybės pareigos atsiranda tuo atveju , kai asmuo vienokiu ar kitokiu būdu patenka į valstybės teritoriją, jos jurisdikciją, bet taip pat pareigos gali atsirasti ir asmeniui esant už valstybės teritorijos ribų, šiuo atveju – svarbūs pareigūnų veiksmai, tai grindžiama atsižvelgiant į bendruosius tarptautinės teisės principais, nes tarptautiniai valstybės įsipareigojimai gali būti išplėčiami ir už jos fizinės teritorijos ribų.
Asmens negrąžinimo principas ne tik draudžia grąžinti asmenį į valstybę, kurioje jam gresia pavojus, bet ir išskiria tam tikras draudžiamas veikas, kurių įvykdymas, ar neįvykdymas lemtų, kad valstybė nusižengtų non-refuolement principui. išskiriamos 4 tokios veikos:
1)neįleidimas į valstybės teritoriją pasienyje
2)išsiuntimas iš valstybės teritorijos
3)grąžinimas į kilmės/trečiąją valstybę
4)išdavimas kilmės valstybei arba ekstradicija
Asmens negrąžinimo principas – vienas svarbiausių žmogaus teisių ir pabėgėlių apsaugos normų. Dabar jis, dėl aktyvaus jo taikymo yra tapęs paprotinės teisės dalimi, bėgant metams jis evoliucionuoja ir apibrėžia vis platesnes žmonių, bei jų apsaugos sritis.

4. Ar Europos žmogaus teisių konvencija reglamentuoja teisę į prieglobstį ir prieglobsčio suteikimo tvarką?
Tiesiogiai Europos žmogaus teisių konvencija nereglamentuoja teisės į prieglobstį ir jo suteikimo tvarkos, bet žiūrint plačiąja prasme į konvencijos taikymą, galima teigti, ka

ad valstybė – konvencijos narė, kuri atsisako suteikti prieglobstį asmenims, kuriems gresia rimtas pavojus ar persekiojimas, pažeidžia konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kurios teigia, kad: “niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgimasi, ar jis baudžiamas. Valstybė atsisakydama priimti pabėgėlį, netiesiogiai pažeistų jo teises. Be to 1951 m. Ženevos konvencijos 5 straipsnis numato galimybę suteikti prieglobsčio teisę, jis teigia, kad “ jokia šios Konvencijos nuostata nevaržo bet kokių teisių ir privilegijų, susitariančiosios valstybės suteiktų pabėgėliams ne pagal šią Konvenciją.
Galima padaryti išvadą, kad nors Europos žmogaus teisių konvencija tiesiogiai neišreiškia teisės į prieglobstį, bet plačiąja prasme ji įpareigoja valstybes suteikti prieglobstį, užkertant kelią galimiems žmogaus teisių pažeidimams.

5. Praktinės užduoties sprendimas
Lietuvos Respublikos Įstatymas, dėl pabėgėlio statuso reglamentuoja visą pabėgelių teisės, bei jos suteikimo tvarką mūsų valstybėje. Taip pat šią teisę Lietuvos Respublikoje nustato ratifikuotos tarptautinės sutartys.
Taigi, remiantis šiais dokumentais užsieniečiui, kuris atvyko į valstybę be įvažiavimo dokumentų, baudžiamoji atsakomybė nebus taikoma, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo, dėl pabėgėlio statuso 6 straipsniu, kuris sako, kad “užsieniečiui, neteisėtai atvykusiam į Lietuvos Respublikos teritoriją (t. y. atvykusiam ne per valstybės sienos perėjimo punktus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka) iš valstybės, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus, atsakomybė už neteisėtą atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje netaikoma, jeigu jis nedelsdamas atvyksta į šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytas institucijas ir išsamiai paaiškina apie savo neteisėtą atvykimą į Lietuvos Respubliką bei buvimą joje. Praktinės užduoties tekste nurodytas terminas “nepraėjus 48 val.” praktikoje didesnės įtakos neturi, atsižvelgiant, ką užsienietis veikė tas 48 val. ir kodėl neprisistatė nedelsdamas į atitinkamas valdžios institucijas. Nors ankstenėse šio įstatymo redakcijose buvo numatytas atvykimo terminas į atitinkamas institucijas: turėjo atvykti nedelsdamas, nepraėjus 24 val. nuo atvykimo į valstybę, vėlesnėje redakcijoje 24 val. terminas pailgintas iki 48 val. Dabar galiojančioje įstatymo redakcijoje ir 48 val. termino nebeliko, buvo paliktas tik įsipareigojimas “nedelsdamas”. Teminas buvo panaikintas, nes prieštaravo 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgelio statuso 31 straipsnio 1 daliai, kuri teigia, kad “susitariančios valstybės neskiria nuobaudų už neteisėtą įvažiavimą ar neteisėtą buvimą jų teritorijoje pabėgėliams, kurie, atvykę iš teritorijos, kur jų gyvybei ar laisvei grėsė 1 straipsnyje numatytas pavojus, įvažiuoja į šių valstybių teritoriją arba yra joje be leidimo, jeigu jie patys nedelsdami prisistato valdžios instutucijoms ir išsamiai paaiškina savo neteisėtą įvažiavimą ar buvimą”. Kaip matome, konvencijos straipsnyje nėra numatyto kažkokio papildomo prisistatymo termino, tik, kad “jie patys nedelsdami prisistato”.
Aptariamu atveju asmuo negali būti teisėtai suimtas pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nes tam nėra pagrindo. Užduoties tekste nėra papildomų duomenų, kurie teigtų, kad užsienietis, kuris atvyko į Lietuvos Respublikos teritoriją yra padaręs kokį nors nusikaltimą, ar serga kokia nors infekcine liga. Taip pat nėra pagrindo užsienietį sulaikyti, remiantis Konvencijos 5 straipsnio f dalyje numtytai sąlygai “kai žmogus teisėtai suimamas ar sulaikomas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, ar kai imamasi veiksmų jį deportuoti ar išduoti kitai valstybei”, nes įvažiavimo į valstybės teritoriją faktas jau yra įvykęs ir išsiųsti asmenį iš valstybės, kai jis paprašė suteikti pabėgėlio statusą, draudžiama, remiantis non-refuolment principu.
Lietuvos Respublika gali nagrinėti ir suteikti pabėgėlio statusą užduotyje nurodytu atveju, jei pagal Lietuvos Respublikos Įstatymą dėl pabėgėlio statuso, užsienietis, pateikė motyvuotą prašymą suteikti pabėgėlio statusą atitinkamai valdžios institucijai, šiuo konkrečiu atveju institucija yra miesto policijos komisariatas, kurio pareigūnai apklausia užsienietį, surenka asmens duomenis apie jį bei kartu atvykusius jo šeimos narius, nustato šalį iš kurios ir kur užsienietis vyko, išsiaiškina prašymo padavimo motyvus. Užsieniečio prašymas, bei pareigūnų surinkti duomenys apie užsienietį nedelsiant perduodami Migracijos departamentui, kuris sprendžia ne ilgiau kaip 48 val. ar yra pagrindas neleisti būti užsieniečiui valstybės teritorijoje, jei jis atvyko iš saugios trečiosios šalies. Tokio pagrindo nesant, Migracijos departamentas leidžia užsieniečiui būti valstybės teritorijoje ir nusiunčia užsienietį į Užsieniečių registracijos centrą. Ten užsienietis užpildo anketą pabėgėlio statusui gauti, nufotografuojamas, daktiloskopuojamas. Užsieniečių registracijos centras ne vėliau kaip per 15 dienų atlieka patikrinimą ir surašo išvadą dėl užsieniečio prašymo nagrinėjimo iš esmės, šio nagrinėjimo metu užsieniečiui išduodamas pažymėjimas, suteikiantis teisę naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje.
Prašymo nagrinėjimo terminai skiriasi, priklausomai nuo to, kokia tvarka nagrinėjamas prašymas: bendra ar skubos tvarka. Skubos tvarka nagrinėjamas prašymas, kai užsienietis atvyko iš saugios kilmės šalies, užsieniečio prašymas akivaizdžiai nepagrįstas, kai jis pateikia melagingą informaciją, jis laikomas pavojingu Lietuvos Respublikos saugumui ir viešąjai tvarkai, kai jis turi kitos valstybės suteiktą prieglobstį, užsienietis turi kelių šalių piletybes, bet nepasinaudoja nei vienos iš jų gynyba, jau buvo pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, bet buvo priimtas sprendimas nesuteikti užsieniečiui šios prieglobsčio teisės. Skubos tvarka prašymas gali būti nagrinėjamas ne ilgiau, kaip 1 mėnesį nuo išvados dėl prašymo nagrinėjimo iš esmės Migracijos departamente dienos. Jei taikoma bendra nagrinėjimo tvarka, prašymas nagrinėjamas ne ilgiau kaip per 6 mėnesius, nuo išvados dėl prašymo gavimo dienos Migracijos departamente. Šio departamento vadovas gali pratęsti nagrinėjimo terminą, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių.
Išnagrinėjus užsieniečio prašymą, jam suteikiamas arba nesuteikiamas pabėgėlio statusas, sprendimą priima Migracijos departamentas. Taip pat pabėgėliui išduodamas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Mano manymu, nagrinėjamu atveju bus suteiktas pabėgėlio statusas, nes nėra akivaizdžių duomenų jam nesuteikti.

Litertūros sąrašas

1. LR Įstatymas dėl pabėgėlio statuso. Valstybės žinios, 1995 Nr. 63-1578
2. 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlio statuso. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, Mintis. 1991.
3. 1967 m. Protokolas dėl pabėgėlio statuso. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, Mintis.
4. L. Vysockienė. Asmens negrąžinimo principas – jo vieta Lietuvos teisės sistemoje ir taikymo problemos. Mokslo darbai Teisė, Nr. 34, 2000.
5. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Valstybės žinios, 2000 Nr. 96.
6. V. Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius: Eugrimas. 1998

Leave a Comment