NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOS REGLAMENTAVIMAS
Kauno technologijos universitetas
Socialinių mokslų fakultetas
Teisės katedra
Nevyriausybinės organizacijos Lietuvos Respublikoje
Referatas
Paruošė:
Tikrino: Vidmantė Giedraitytė
Kaunas, 2008
TURINYS
Įvadas ………………………………………………………………………………………………………………………… 3
Nevyriausybinių organizacijų atsiradimas ir vystymasis …………………………………………………… 4
Nevyriausybinio sektoriaus samprata …………………………………………………………………………….. 6
Nevyriausybinių organizacijų veiklos reglamentavimas ………………………………………………….. 11
Nevyriausybinių organizacijų steigimas ………………………………………………………………………… 14
Nevyriausybinių organizacijų funkcijos ………………………………………………………………………… 15
Nevyriausybinių organizacijų veikla …………………………………………………………………………….. 15
Išvados ……………………………………………………………………………………………………………………… 17
Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………………………………………… 18
ĮVADAS
Lietuvos nevyriausybinių organizacijų veikla yra modernios demokratiškos visuomenės, kuri neįsivaizduojama be stipraus trečiojo sektoriaus, elementas. Nevyriausybinės organizacijos dažnai vadinamos trečiuoju sektoriumi šalia valstybinio ir privataus sektorių.
Nevyriausybiniųorganizacijų pagrindinis požymis, pagal kurį mes galėtume jas atpažinti socialinėje sistemoje ir atskirti nuo kitų įstaigų ir organizacijų, yra tas, kad jos įkurtos ne valdžios iniciatyva.
Taigi šiame darbe bus aptariame nevyriausybinių organizacijų sąvoka, teisės aktų, kurie reglamentuoja nevyriausybinių organizacijų veiklą, analizė, trumpai apžvelgiama jų atliekamos funkcijos. Nemažas dėmesys bus skiriamas nevyriausybinių organizacijų atsiradimo ir vystimosi tendencijų analizei.
Nevyriausybinės organizacijos palaipsniui integruojamos į valstybinio valdymo sistemą, o jų veiklos teisiniai aspektai padeda atskleisti trečiąjam sektoriui būdingus bruožus.
Reikia pažymėti, kad nevyriausybinis sektorius susiduria su jų teisinio statuso apibrėžimo klausimu, nėra sistemingumo, įstatymiškai reglamentuojant nevyriausybinių organizacijų veiklos sritis, tikslus ir kompetenciją valstybiniovaldymo srityje. Įvairūs apribojimai ir draudimai trukdo šioms organizacijoms efektyviai vykdyti savo veiklą.
Šiame darbe analizuojama nevyriausybinių organizacijų, kaip pilietinės visuomenės segmento, vaidmuo sprendžiant socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitas panašias sritis problemas.
Darbo tikslas: apibrėžti nevyriausybines organizacijas Lietuvoje.
Uždaviniai: pagrindinių sąvokų apibūdinimas, vystimosi tendencijų apžvalga, problemos, teisės aktų reglamentuojančių nevyriausybinių organizacijų veiklą analizė
Darbo metodai: literatūros ir teisės aktų aptarimas.
NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ ATSIRADIMAS
IR VYSTYMASIS
Nevyriausybinių organizacijų atsiradimo prielaidos glaudžiai susijusios su pilietinės visuomenės bei pilietiškumo sampratomis. Literatūroje yra pateikiama skirtingi, o kartais netgi prieštaringi modeliai tiriantys pilietinės visuomenės teorijas. Pilietinė visuomenė suprantama kaip „savanoriškų nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jų) asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas.“ T. Parsonas, remdamasis sociologine E. Durkheimo
tradicija, pabrėžia integracijos, solidarumo ir bendruomenės reikšmę moderniojoje visuomenėje,kurią sudaro asociacijos bei normos. Visuomeninė bendruomenė – integruojantis visuomenėsposistemis, kurio funkcija – diferencijuotos socialinės sistemos integracija, institucionalizuojantsocialiai priimtinas bei taikomas kultūrines vertybes bei normas.T. Parsonas išskiria šiuosmoderniųjų asociacijų principus: savanoriškumas (t.y. galimybė laisvai įstoti ir išstoti –normatyvinis asociacijos laisvės principas); narių lygybė, apsprendžianti horizontalią, o nehierarchinę asociacijos struktūrą; procedūros, kurios nustato diskusijų bei balsavimo taisykles.Gesellschaft tipo solidarumas, pasiektas konsensuso keliu, – ideali savanoriškos asociacijosforma.Kiti teoretikai pabrėžia ypatingą pilietinės visuomenės vaidmenį šiuolaikinėsedemokratijose, suprasdami pilietinę visuomenę kaip individų, turinčių lygias teises, kurios įgyjasocialinių normų pavidalą, darinį. Vystantis moderniajai visuomenei, didėja jos materialinėgerovė, tačiau, kad sukauptos materialinės gėrybės būtų tolygiai paskirstomos, būtinas pilietinėsvisuomenės egzistavimas. Šiuolaikinėse visuomenėse pilietinė visuomenė yrademokratijosgarantas. Pilietinės visuomenės egzistavimas – pagrindinė individo laisvės sąlyga, tačiaupilietines teises dažnai riboja ekonominis nepajėgumas, todėl prigimtinės teisės – susirinkimų iržodžio laisvė yra būtinas pilietinių teisių papildinys.
Nepaisant pilietinės visuomenės teorijų prieštaringumo, galima teigti, kad modernioji pilietinės visuomenės sąvoka plačiąją prasme apima visas nuo valstybės nepriklausomas formalias ir neformalias organizacijas, pagrįstas savanoriškos asociacijos principais.
Svarbu aptarti ir nevyriausybnių organizacijų istorinę raidą. Seniausiomis nevyriausybinėmis organizacijomis yra laikomos Krikščionių bažnyčios ir jų dvasinės (nuo VI a. benediktinai) bei pasaulietinės (nuo XII a) organizacijos.
Pirmosios visuomeninės organizacijos, susibūrusios sąlyginai ne religiniais pagrindaisXIV a. Lietuvoje buvo brolijos. Brolija dažnai būdavo amatininkų cecho pirmtakė.Magdeburginių miestų amatininkai ir pirkliai, sudarę didžiausią gyventojų dalį, gamybiniais
pagrindais telkėsi į profesinius susivienijimus – cechus ir gildijas. Cechai turėjo savo vėliavas,bažnyčiose altorius. Aukščiausiasis cecho valdymo organas – visuotinis narių susirinkimas. Visinariai dalyvavo cecho valdyme, rengdavo bendrus susirinkimus, tvirtindavo įstatus, rinkdavopareigūnus: seniūną, iždininką, raktininką, stalininką, altoriaus seniūną. Nevyriausybiniųorganizacijų kolegialus valdymas yra išlikęs ir iki šių dienų.„Nuo XIX a. pradžios nevyriausybinių organizacijų smarkiai daugėjo ir ėmė vaidinti vis didesnį vaidmenį teisinių, humanitarinių, ekonominių bei socialinių reikalųtvarkyme. JAV – grupės prieš vergovę susikūrė 1810 metais ir veikė iki pilietinio karo, blaivybės judėjimas – 1820 -1830 metais, moterų organizacijos pradėjo veikti nuo 1848 metų, o 1886 metais įkurta -Amerikos darbo federacija“.
Tolimesnį nevyriausybinių organizacijų vystimosi etapą Lietuvoje įtakojo esanti politinė situacija. Iki 1918 m. nevyriausybinių organizacijų veiklą ribojo carinės Rusijos įstatymai. Šiuo laikotarpiu pradėjo plačiai veikti slaptosios organizacijos, ryškiausios iš jų buvo masonai. Jų pagrindinis tikslas Respublikos atkūrimas. Palaikė ir globojo studentiškas organizacijas: šubravcus, filomatus, filaretus ir kt.
1858 metais prasidėjo vyskupo M.Valančiaus įkurtų blaivybės brolijų veikla.
Kūrimosi ir sparčios veiklos pagreitį nevyriausybinės organizacijos įgavo tarpukario laikotarpiu.
Nepriklausomoje tarpukarioLietuvoje nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys irtikslai buvo šie:
tautinio atgimimo skatinimas;
kultūros ir švietimo veikla;
auklėjimas ir ugdymas;
socialinė globa ir parama.
Tačiau, vėlgi jų veiklą ribojo tuometiniai įstatymai. Buvo nustatyta griežta steigimosi tvarka. Dažniausiai jos buvo kontroliuojamos valstybės, bei tuo laiku vyraujančios partijos. Taigi lyginant su šiandienine nevyriausybinės organizacijos samprata, tuometinis trečiasis sektorius buivo įtakojamas esamos valdžios, jas steigė bei finansavo valstybė, kurių tikslas buvo ugdyti tarybinį pilietį.
1992 m. spalio 25 d. dieną priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino nevyriausybinių organizacijų kūrimosi principus teisinės valstybės požiūriu. Konstitucijos 35 straipsnio nuostatos laiduoja piliečiams teisę laisvai vienytis į bendrijas, ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.
NEVYRIAUSYBINIO SEKTORIAUS SAMPRATA
„Nevyriausybinės organizacijos sąvoka pradėta naudoti daugiau ne prieš pusę šimto metų. Pirmą kart ši sąvoka panaudota Jungtinių Tautų rezoliucijoje 1950 m. (Dichter, 1999). Tačiau iki šių dienų nėra vieningo nevyriausybinės organizacijos apibrėžimo bei klasifikacijos. Nevyriausybinės organizacijos dažnai įvardinamos kaip „nepelno“, „savanoriškos“, „trečiojo sektoriaus“, „pilietinės“ organizacijos. Nevyriausybine organizacija galima įvardinti tiek sporto klubą, tiek profesinę organizaciją ar bendruomenės centrą. Nevyriausybinės organizacijos pasižymididele įvairove tiek organizacijos dydžio, tiek veiklos pobūdžio atžvilgiu, pradedant mažomis organizacijomis, turinčiomis, vykdančiomis įvairiapusę pasaulinę veiklą. Kai kurios susijusios su religiniais judėjimais, kitos su politiniais šalininkais, o dar kitos siekia būti ideologiškai neutraliomis. Todėl nevyriausybinės organizacijos termino naudojimas kelia nemažai diskusijų daug kam asocijuotųsi su antivalstybinės arba antivisuomeninės organizacijos sąvoka. Nors nevyriausybinės organizacijos terminas turi politologinį atspalvį, jo vartojimo sfera yra labai plati. Jis tampa populiarus kasdieninėje kalboje, o kuo toliau – tuo labiau ir teisinėje“.
JAV mokslininkai M.Hudson’as, R. Bush’as ir kt. trečiąjį sektorių, arba nevyriausybines organizacijas vadina ne pelno organizacijomis (non-profit) šiuos terminus jie laiko sinonimais. Ne pelno organizacijų termino šalininkas R. Šimašiuspažymi, jog „teigiamas šio termino bruožas yra toks, kad jis visiškai neaiškina organizacijos veiklos kryptingumo, o pažymi tik aiškiai apibrėžiamus veiksnius – pelno naudojimą.“ Ne pelno organizacijų sąvoka gali būti skirtingo platumo: siaurąja prasme – tai organizacijos, kurias reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintas šių organizacijų ne pelno statusas, o plačiąja – visos organizacijos, kurios nesiekia pelno ir neduoda kapitalo grąžos jų savininkams. Tačiau šis terminas turi ir „neigiamų“ bruožų. Teorijoje sumaištį kelia nesutarimas – „ką laikyti ne pelno organizacijos pagrindiniu bruožu: pelno neskirstymo principą ar pelno nesiekime principą. Anglų kalboje dažnai, bet ne visada, priklausomai nuo šio principo atskiriami du terminai – non-profit organisation ir not-for-profit organisation. Lietuvių kalboje terminai ne pelno organizacija taip pat turi panašius atspalvius, tačiau ir lietuvių, ir anglų kalboje Šios dvi sąvokos dažnai suprantamos dvejopai: tiek kaip sinonimai, tiek kaip reiškiantys minėtą skirtumą terminai.“
Schematiškai terminų ne pelno ir nevyriausybinis sąveiką su trimis sektoriais galimapavaizduoti taip:
1 pav. Terminų „ne pelno“ ir „nevyriausybinis“ sąveika
Taigi, šie terminai nelabai gali būti keičiami vienas kitu, ar vartojami kaip sinonimai, Jie atspindi tik pagrindinius trečiojo sektoriaus principus, ir nė vienas iš jų neatspindi šių principų visumos.
Nevyriausybinėorganizacija yra laisva piliečių valia įkurtą demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme. Pavadinimas „nevyriausybinė organizacija“ susiformavo iš anglų kalbos išvertus terminą „non-governmental organization“. Terminas „governmental“ reiškia ne tik vyriausybę kaip ministrų kabinetą, bet ir valstybinę valdžią apskritai. Šis terminas turi politologinį atspalvį, tačiau jo vartojimo sfera yra labai plati, jis populiarus kasdieninėje kalboje. Kokias konkrečiai organizacijas apima šis terminas, netišku, todėl dėl savo neapibrėžtumo jis yra ypač kritikuojamas teisininkų. Nevyriausybinėmis organizacijomis nelaikomi privataus verslo subjektai – įmonės, nors kalbiniu požiūriu nagrinėjant šią sąvoką jos turėtų būti apimtos. Nepaisant savo neapibrėžtumo, nevyriausybinės organizacijosterminas labiausiai paplitęs Lietuvoje ir Vakarų šalyse.
Terminas „nevyriausybinė organizacija“ šias organizacijas atskiria ne tik nuo valstybinių institucijų, bet ir nuo įmonių, politinių partijų, profesinių sąjungų ir religinių bendrijų ir bendruomenių. Taigi, nors sakoma, „nevyriausybinė“, omenyje turima ir „nepolitinė“, ir „nereliginė“, ir „ne pelno“ organizacija. Beje, tokia termino interpretacija yra tik viena iš galimų. Kitų nuomone profesinės sąjungos, religinės bendruomenės ir bendrijos laikomos nevyriausybinėmis organizacijomis.
Gana plačiai pastaruoju metu pardėtas vartoti „trečiojo sektoriaus“ terminas, kuris remiasi organizacijų suskirstymo į tris sektorius koncepcija: pirmasis – valdžia, savivalda bei jų institucijos, antrasis – privataus verslo subjektai, trečiasis – nevyriausybinės organizacijos. Taigi, nevyriausybinės organizacijos yra trečiojo sektoriaus organizacijos.
Istoriškai sunku deramai įvertinti savanoriškų organizacijų ir joms giminingų fondų įtaką ir pasiekimus. Būtent įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms Europa turi būti dėkinga už tokias paslaugas, kaip švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga, kurios šiandieną mums atrodo savaime suprantamos. Nevyriausybinių organizacijų indėlis į socialinių ir politinių idėjų raidą, į to intelektualinio klimato, kuris vyrauja šiandien, kūrimą irgi yra neišmatuojamas. Nevyriausybinės organizacijos suvaidino lemiamą vaidmenį, platindami mokslo idėjas ir technologines naujoves ir sudarė sąlygas pasikeisti mintimis nagrinėjant daugelį žmonijai aktualių problemų. Nevyriausybinėsorganizacijos buvo lyderiai kovoje už žmogaus teisių ir žmogiškojo orumo pripažinimą. Daugelis nevyriausybinių organizacijų palaiko solidarumo su socialiai jautriomis gyventojų grupėmis – ligoniais ir neįgaliaisiais, vargšais ir atstumtaisiais, pagyvenusiais ir jaunimu – dvasią, vienijo tuos, kurie turėjo darbą, ir bedarbius, vyrus ir moteris, skirtingas kartas, turtingesnius ir skurdžius ar karo siaubiamus regionus. Nevyriausybinės organizacijos Europoje ir už Atlanto įnešė svarbų indėlį kovoje prieš socialinę izoliaciją, seksualinį vaikų ir moterų išnaudojimą, rasizmą ir ksenofobiją. Jos daug prisidėjo formuodamos visuomenės nuomonę palankią plėtrai, palaikė demokratiją ir užmezgė ypatingus ryšius su pilietinės visuomenės atstovais besivystančiose šalyse, be to suteikdamos reikalingą pirmąją pagalbą ir paramą maistu krizių atvejais, neretai pasiaukojamai dirbdamos nelaimiųištiktuose regionuose.
Nevyriausybinių organizacijų sampratai atskleisti, būtina išskirti šių organizacijųesminius bruožus bei veiklos principus. Jiems nustatyti ne pelno organizacijų ir jų teisinėsaplinkos nagrinėjimo pradininkas Lesteris M. Salomonas išskyrė dešimt pagrindinių ne pelnoorganizacijų teisinės aplinkos veiksnių:
1) bendras teisinis kontekstas, įskaitant teisę jungtis į asociacijas;
2) ne pelno organizacijų statusas ir teisės;
3) vidinio valdymo reikalavimai;
4) ne pelno organizacijų ir jų rėmėjų mokestinis traktavimas;
5) asmeninės naudos apribojimai;
6) ne pelno organizacijų prievolės, nukreiptos į viešumą, įskaitant tokius reikalavimus, kaip ataskaitų skelbimas;
7) galimumas ir (ar) apribojimai vykdyti ūkinę komercinę veiklą;
8) kiti finansavimo apribojimai;
9) galimumas ir apribojimai dalyvauti politinėje veikloje;
10) kiti esminiai faktoriai darantys įtaką ne pelno organizacijoms.
„1999 m. Europos Sąjungos Komisijos Komunikate dėl savanoriškų organizacijų ir fondų vaidmens skatinimo Europoje vartojamas savanoriškų organizacijų ( voluntary organization -angl.) terminas. Komunikate nurodyta, kad savanoriškas organizacijas apibrėžti yra labai sunku. Plačiąja prasme savanoriškos organizacijos yra paprasčiausiai žmonių grupės, kurios susibūrė, siekdamos vienų ar kitų tikslų. Komunikate yra pateikiami šie savanoriškų organizacijų požymiai:
• jos skiriasi nuo neformalių arba ad hoc grynai socialinių ar šeiminių grupuočių
• jos nesiekia pelno, t.y. jos turi kitų tikslų nei gauti pelną;
• jos yra nepriklausomos, ypač nuo valstybės ar kitos viešosios valdžios, t.y. jos valdo save visiškai nepriklausomai pagal savo pačių nusistatytas taisykles ir procedūrą, be jokio viešosios valdžios įsikišimo;
• jos turi būti organizuojamos vadinamuoju „be intereso“ būdu, t y. ne tik patiorganizacija nesiekia pelno, net ir ją valdantys asmenys turi suvokti, kad jie negalitikėtis iš šios veiklos asmeninės naudos;
• aktyvumas visuomenėje, t.y. savo veiklą turi nukreipti visuomenės gerovei kurti bei skatinti“.
Taigi apžvelgią literatūrą įvardijančią nevyriausybinės organizacijos sąvokos reikšmę, galime reziumuojant išskirti tam tikrus nevyriausybinių organizacijų požymius, kartu šie požymiai dar laikomi ir kaip nevyriausybiniųorganizacijų veiklos pricipai:
Pelno nesiekimas (tiksliau pelno ne skirstymas). Jis reiškia, kad nevyriausybinės organizacijos nariai, savininkai, rėmėjai bei kiti asmenys negali skirstyti pelno, t.y. jokiu atveju negali gauti nuosavybės grąžos iš lėšų kurias įdėjo į organizaciją. Šio principo įgyvendinimas pasireiškia dviejose stadijose. Pirma, nevyriausybinės organizacijos veiklos stadijoje neleidžiama paskirstyti pelno, kaip kažkurio laikotarpio teigiamo rezultato. Antra, nevyriausybinės organizacijos likvidavimo stadijoje neleidžiama paskirstyti sukaupto turto. Pelnas turi būti investuojamas į paslaugas ar veiklą, nurodytą įstatuose. Nevyriausybinių organizacijų veiklos tikslai ir kryptys nukreiptos ne į pelno siekimą, bet į kitus tikslus – atstovauti visuomenės interesams, tenkinant socialinius, kultūrinius, švietimo, ekonominius ir kitus poreikius;
Savanoriškumas. Šis principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35straipsnio l dalyje, kuri deklaruoja piliečių teisę “laisvai vienytis į bendrijas ar asociacijas, jei jųtikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“. Tai reiškia piliečio savanoriškąįstojimą į nevyriausybinę organizaciją ir išstojimą iš jos. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyjenumatyta, jog “niekas negali būti verčiamas priklausyti kokia nors bendrijai ar asociacijai”. Šisprincipas apima ir veiklos motyvaciją, kuri turi būti paremta savanoriškumo principu irvisuomenės vertybėmis, o ne finansiniais laimėjimais;
Nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų. Valstybinėsinstitucijos gali remti nevyriausybines organizacijas, skatindamos ne konkurenciją, o bendradarbiavimą, tačiau neturi būti tokių organizacijų veiklos iniciatorės ar steigėjos. Nevyriausybinės organizacijos institucine prasme yra atskirtos nuo vykdomosios valdžios, net jei ir gauna jos paramą;
Savivalda ir demokratiškas sprendimų priėmimas, t.y. kolegialus valdymas, kuris daro įtaką organizacijos valdymo struktūrai ir turi nepriklausomą sprendimų priėmimo galią. Nevyriausybinės organizacijos rinkimu ar kitokiu būdu formuoja savo vidinio valdymo institucijas, kurios yra atskaitingos visuotiniam narių susirinkimui ar kitai valdymo institucijai, jos kontroliuojamos remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomos iš išorės;
Institucionalizacija, t.y. nevyriausybinė organizacija turi turėti formalią struktūrą net irtuo atveju, kai organizacija nėra labai formalizuota. Formali struktūra turi būtiaiški, lengvaiatskiriama nuo neformalių susibūrimų.
NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOS
REGLAMENTAVIMAS
Šiuo metu nėra priimta nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančio teisės akto, todėl tenka vadovautis kitais įstatymais, kurie reglamentuoja atskirų nevyriausybinių organizacijų veiklos teisinius pagrindus. Šuo metu veikiančių nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuoja šie teisės aktai:
1). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.
2). Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 35 straipsnis numato piliečių susivienijimo į šias organizacijas bendruosius principus. Ši konstitucinė nuostata automatiškai kelia klausimą, ar ji nėra siauresnė, palyginti su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsniu, kadangi 11 straipsnyje yra numatytas terminas „kiekvienas“. Tuo tarpu LR Konstitucija šią teisę suteikia tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nors 1996 m. LR asociacijų įstatymas teisę į asociacijas suteikia ir užsienio juridiniams ir fiziniams asmenims.
3). Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnis sako, kad asociacija – tai juridinių ir fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas, vykdantis asociacijos narių nustatytus ūkinis, ekonominis, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo, uždavinius bei funkcijas. Taip pat pabrėžta, kad juridiniai bei fiziniai asmenys gali jungtis į asociacijas pagal veiklos, vartojimo, funkcinius, teritorinius požymius, o asmenys gali būti kelių asociacijų nariais.
4).Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas.
5). Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas.
6). Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas.
7). Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas ir kt. teisės aktai.
Be abejo, tai tik pagrindiniai teisės aktai, kurie numato konkrečių nevyriausybinių organizacijų veiklos teisinius pagrindus. Šių organizacijų reorganizavimo, registravimo, teikiamų paslaugų ir kitokią tvarką reglamentuoja atskiri įstatymai ar Vyriausybės nutarimai, o pagrindinis jų veiklos ir vidinės organizacijos šaltinis yra jų įstatai, nuostatai, kuriuos priima pati organizacija.
Šiuo metu Lietuvos Respublikoje iš esmės baigta formuoti ne pelno organizacijų įtvirtinanti teisinė bazė. Perėjimą prie sistemos, kuri egzistuoja šiandien pradėjo 1995 m. vasario 2 d. priimtasVisuomeninių organizacijų įstatymas, kuris demokratizavo tokių organizacijų reglamentavimą, tačiau neįgalino steigti kitokių nevyriausybinių organizacijų rūšių. Vietoj to 1995-1996 metais buvo parengti ir priimti kitų nevyriausybinių organizacijų veiklą asociacijų, viešųjų įstaigų, labdaros ir paramos fondų, religinių bendruomenių ir bendrijų reglamentuojantys teisės aktai. Šios organizacijos tapo Lietuvos nevyriausybinio sektoriaus pagrindu.
Nevyriausybinės organizacijos yra apibrėžiamos tokiais parametrais – jos yra įkurtos laisva valia, nepriklausomai nuo valdžios; jos yra ne pelno – tai yra, gauto pelno neskirsto tarp steigėjų ar narių, o panaudoja organizacijos tikslams siekti; jos yra savanoriškos – t.y., remiasi savanoriška naryste, savanorišku darbu ir savanoriškai duodama parama; jos turi savivaldą ir tarnauja ne siauros asmenų grupės, o visuomenės interesams.
Remiantis teisės aktai nevyriausybinių organizacijų reglamentavimą Lietuvoje galime suskirstyti į dvi dalis.
I dalį sudaro bendro pobūdžio teisės aktai, kurių normos taikomos subjektams, vykdantiems viešojo administravimo funkcijas valstybėje ir įgyvendinantiems žmogaus teisę burtis į visuomeninius susivienijimus. Šią teisės aktų dalį galime suskirstyti į dvi grupes:
teisės normos, kuriomis nustatomi pagrindiniai nevyriausybinių organizacijų veiklos organizavimo principai: konstitucinės teisės normos; tarptautinių sutarčių normos; įstatymų normos (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas;
teisės normos, kuriosnetiesiogiai susijusios su nevyriausybinių organizacijų veikla (Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas).
II dalį sudaro specialaus pobūdžio teisės aktai, kurių normos tiesiogiai taikomos nevyriausybinėms organizacijoms. Vėlgi galime suskirstyti į dvi grupes:
teisės normos, tiesiogiai taikomos atskirų rūšių nevyriausybinėms organizacijoms: visi šios grupės teisės aktai reglamentuoja organizacijų (asociacijų, visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų ir kt.) steigimo, įstatų registravimo, veiklos kontrolės, veiklos sustabdymo bei pasibaigimo tvarką ir pan. Galime išskirti šiuos teisės aktus:
Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatyme įtvirtinamas visuomeninės organizacijos, kaip naryste paremtos organizacijos, statusas. „Visuomeninė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečiųir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti ir įgyvendinti“. Visuomeninės organizacijos veikla turi būti numatyta įstatuose;
Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas asociaciją apibrėžia kaip juridinių bei fizinių asmenų savanorišką susivienijimą, vykdantį asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas. Įstatyme asociacijos reglamentuojamos labai panašiai kaip ir visuomeninės organizacijos, skiriasi tik asociacijos ir visuomeninės organizacijos narių teisinis statusas (asociacijos nariais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys), tai, jog asociacijos veikla yra orientuota į jos narių grupinių interesų tenkinimą, bei nustatomas minimalus narių skaičius (trys). Nors apibrėždamas asociacijų sąvoką, įstatymas nurodo, kokiose srityse vykdytini asociacijos uždaviniai ir funkcijos (ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ir t.t.), tačiau tai neatlieka svarbaus vaidmens, nes šios sritys gana plačiai suformuluotos;
3) Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas nustato pagrindinį viešųjų įstaigų statuso bruožą, išskiriantį ją iš kitų nevyriausybinių organizacijų – tai yra jos organizavimą įnašų į registruojamą kapitalą pagrindu. „Viešoji įstaiga – tai šio įstatymo nustatyta tvarka iš dalininkų (savininko) turto įsteigta ne pelno organizacija, veikianti, veikianti socialinėje, švietimo,mokslo, kultūros, sporto, ar kitose panašiose srityse ir viešai teikianti šių sričių paslaugas visuomenės nariams, taip pat savivaldybės tarybos sprendimu iš savivaldybės turto įsteigta ne pelno organizacija, teikianti paslaugas keleivinio transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio, komunalinio ūkio ar kitose panašiose srityse“.
4) Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas numato šių nevyriausybinių organizacijų organizavimosi formą, kuomet paskiriant tam tikrą turtą, yra įsteigiamas teisės subjektas, neturintis narių, o šio subjekto struktūra ir valdymas remiasi steigėjais, t.y. steigėjai priima esminius sprendimus fonde. Šiame įstatyme jau pats pavadinimas nurodo, kuo fondas užsiima – labdara ir parama. „Fondas – tai neturinti narių ne pelno organizacija, kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros,švietimo, meno religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitoms Labdaros ir paramos įstatymo nustatytoms sritims.“
teisės normos, reglamentuojančios nevyriausybines organizacijas pagal jų specifinę veiklos rūšį arba tik vienos konkrečios organizacijos veiklą (pvz., Lietuvos Respublikos religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymas, Lietuvos Respublikos meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas, Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas ir Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymas).
NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ STEIGIMAS
Pagal visuomeninių organizacijų įstatymą visuomeninė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečių savanoriškas susivienijimas (sąjunga, draugija, fondas, asociacija ir kt.), sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 str. 2 d. visuomeninės organizacijos yra įvardijamos kaip viešieji juridiniai asmenys. Šio kodekso 2.46 str. reglamentuoja juridinių asmenų steigimo dokumentus.
Visuomeninių organizacijų steigimo Lietuvoje iniciatyva pagal LR Konstituciją ir šį įstatymą priklauso LR piliečiams, turintiems 18 metų amžiaus. Iki šiol organizacijos steigėjų kvota įstatymuose nebuvo reglamentuojama, tačiau dabar įstatyme nustatyta, kad visuomeninę organizaciją gali steigti 15 steigėjų.
Lietuvoje gali būti steigiami tarptautinių visuomeninių organizacijų, kurių tikslai, veikimo būdai ir įstatai neprieštarauja LR Konstitucijai ir šiam įstatymui,Lietuvos skyriai (struktūriniai padaliniai). Tarptautinį visuomeninių organizacijų Lietuvos skyrių (struktūrinių padalinių) steigimui, registravimui ir veiklai Lietuvoje taikomos visos šio įstatymo nuostatos.
Įstatyme taip pat nurodoma, kad visuomeninės organizacijos turi teisę vienytis į visuomeninių organizacijų sąjungas, kurias gali steigti dvi ir daugiau visuomeninių organizacijų.
Įstatymas įpareigoja kiekvienos organizacijos įstatuose nurodyti kuri valdymo institucija ar jos vadovas turi tvarkyti organizacijos narių sąrašą, kuris turi būti laisvai prieinamas kiekvienam organizacijos nariui ar jos veikloje dalyvaujančiam asmeniui. Taip pat šis sąrašas turi būti pateikiamas įstatus įregistravusiai valstybės institucijai, kai ji tikrina ar visuomeninė organizacija nepažeidė LR Konstitucijos ir įstatymų.
NEVYRIAUSYBINIŲ ORAGNIZACIJŲ FUNKCIJOS
Nevyriausybinesorganizacijas ne lengva suskirstyti kategorijomis ir apibrėžti. Europos mastu dalis sunkumų susiję su tuo, kad jie atspindi skirtingas nacionalines tradicijas ir yra linkę derinti keletą skirtingų uždavinių. Tačiau galima teigti, kad dauguma nevyriausybinių organizacijų atlieka vieną ar daugiau iš žemiau išvardytų funkcijų:
Paslaugų teikimas. Savo nariams arba klientams teikiamos tokios paslaugos, kaip socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai, informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama.
Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose. Čia priklauso organizacijos, kurios naudoja įvairias kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką.
Savitarpio pagalba ar pagalba sau. Organizacijos, dažniausiai suformuotos grupių asmenų, kurie turi bendrų interesų arba poreikių, siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir bendradarbiavimo galimybę.
Ištekliai ir koordinavimas. Tai vadinamosios “tarpininkaujančios organizacijos”, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų.
NEVYRIAUSYBINIŲ ORAGNIZACIJŲ VEIKLA
„Lietuvoje išskiriamos šios pagrindinės nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys: švietimas; socialinė ir sveikatos apsauga; aplinkos apsauga; jaunimoreikalai; demokratinė plėtra; pagalba negalios ištiktiems; kultūra; vaikų ir jaunimo, moterų problemų sprendimas; ekonominė plėtra, užimtumo ir nusikalstamumo prevencijos“.
Nevyriausybinių organizacijų teisinį statusą reglamentuojantys įstatymai šių organizacijų veiklos sritis apibrėžia labai plačiai. Visuomeninių organizacijų įstatymas nevardina šių organizacijų veiklos sričių, tik pažymi, jog visuomeninės organizacijos savo veiklą grindžia įstatais. Viešosios įstaigos gali veikti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse; asociacijos vykdo narių nustatytus, ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas; labdaros ir paramos fondai teikia labdarą arba (ir) paramą mokslo, kultūros švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugosir kitoms sritims.
Nors teoriškai nevyriausybinių organizacijų veiklos sritys ir yra apibrėžtos teisės aktuose, praktiškai tai neatlieka beveik jokio vaidmens, nes veiklos sritys suformuluotos labai abstrakčiai ir nėra kontrolės mechanizmo, kuris galėtų nustatyti, ar konkreti organizacijos veikla atitinka įstatymiškai nustatytas veiklos sritis.
Viena iš išskirtinių nevyriausybinių organizacijų veiklos sričių – demokratijos ir pilietinės visuomenės plėtra. Nors ši sritis, arba šie tikslai dažniausiai įgyvendinami netiesiogiai, o kartu su kitomis veiklos sritimis, tačiau nevyriausybinės organizacijos palaipsniui vis aktyviau įsitraukia į regioninės ar valstybinės reikšmės sprendimų priėmimo procesus.
IŠVADOS
Taigi paanalizavus nevyriausybinių organizacijų vaidmenį Lietuvoje, aktuali nevyriausybinių organizacijų identifikavimo problema – nėra teisės aktuoseįtvirtinto nevyriausybinių organizacijų apibrėžimo bei vieningo požiūrio ir vienodosupratimo, ką reikėtų laikyti nevyriausybinėmis organizacijomis.
Lietuvos teisėje įtvirtinta nevyriausybinių organizacijų sistema nėra vientisa. Vienaspagrindinių jos trūkumų yra įstatymų perteklius.
Pagrindinis nevyriausybinių organizacijų tikslas – viešųjų interesų tenkinimas ir visuomenės gerovė – atspindi, kad nevyriausybinės organizacijos yra laisva piliečių valia įkurtosdemokratinės organizacijos, nepriklausančios nuo valstybinės valdžios ir valdymoinstitucijų.
Taigi, nevyriausybinė organizacija yra laisva piliečių valia įkurtą demokratinė organizacija,kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.
Nevyriausybinės organizacijų veikla pasireiškia įvairiuose segmentuose, kaip: socialinė sritis, švietimas, mokslas, kultūra, sportas ar pan. Veikdamos šiose srityse nevyriausybinės organizacijos atlieka funkcijas, kurias galime sugrupuoti taip: paslaugų teikimas; interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose; savitarpio pagalba ar pagalba sau; ištekliai ir koordinavimas.
Paanalizavus literatūrą ir teisės aktus galėčiau išskirti tam tikrus pasiūlymus efektyviai nevyriausybinių organizacijų veiklai Lietuvoje: nevyriausybinių organizacijų darbuotojų tobulinimas; manyčiau, kad nevyriausybinių organizacijų sistemos vientisumas būtų efektyvesnis, jei jas reglamentuotų vienas ar keli teisės aktai, sukuriantys vieningą sistemą; taip pat valstybės valdžios institucijosturėtų labiau remti nevyriausybinių organizacijų veiklą, jų šiandieninis finansavimas ir požiūris į jas nesuteikia nevyriausybinėms organizacijoms maksimaliai veikti ir pasitarnauti visuomenei.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Baršauskienė V., Butkevičienė E.,Vaidelytė E. Nevyriausybinių organizacijų veikla. 2008.
Bush.R. Survival of the Non – profit Spirit in a For – profit World. Non profit and Voluntary Sector Quarterly. 1995.
Hudson M. Managing Without Profit. The Art of Managing Third Sector Organizations. London: Pequin books, 1999.
Jočienė D. NVO teisinė padėtis ir veikla tarptautinėje teisėje //NVO veiklos ypatumai nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje. Mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius: 2002
Krupavičius A. Interesų grupės: sandarac, klasifikacija ir efektyvumas // Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, 1999.
Šimašius R. Ne pelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis. Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 1999.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucija Žin., 1992, Nr. 33-1014.
Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas // VŽ. 1996, Nr. 32-787.
9. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas // VŽ. 1996, Nr. 68-1633.
10. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas // VŽ. 1995, Nr. 18-400.
11. www.nisc.lt
Nevyriausybinių organizacijų valdymas. Kaunas: KNOPC, 2001. P.221
Krupavičius A. Interesų grupės: sandarac, klasifikacija ir efektyvumas // Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, 1999. P.157.
Baršauskienė V., Butkevičienė E.,Vaidelytė E. Nevyriausybinių organizacijų veikla. 2008, P 13-17.
Hudson M. Managing Without Profit. The Art of Managing Third Sector Organizations. London: Pequin books, 1999. P.20
Bush.R. Survival of the Non – profit Spirit in a For – profit World. Non profit and Voluntary Sector Quarterly. 1995. Vol.21 P.395
Šimašius R. Ne pelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis. Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 1999. P.9
ten pat, P. 9
Jočienė D. NVO teisinėpadėtis ir veikla tarptautinėje teisėje //NVO veiklos ypatumai nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje. Mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius: 2002. P.16
Lietuvos Respublikos Konstitucija Žin., 1992, Nr. 33-1014
Lietuvos Respublikos Konstitucija Žin., 1992, Nr. 33-1014
Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas // VŽ. 1995, Nr. 18-400
Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas // VŽ. 1996, Nr. 68-1633
Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas // VŽ. 1996, Nr. 32-787
www.nisc.lt
2
Visuomeninis sektorius
Viešasis sektorius
Privatus sektorius
Nevyriausybiniai
Ne pelno