Šiandien teisę mes suprantame kaip kaip solidarumo priemonės teoriją, iš kurios kilusios kategorijos perėjo į teisėsdogmatiką ir mokslą. Vienas iš kertinių šios teorijos teiginių : teisės aktai – ne vien įstatymų leidėjo aktai. Iš konfliktinės teorijos perimti civilinės teisės principai : rungtyniškumo, šalių lygybės. Konfliktų teorijos (Jheringas) kertinis teiginys : teisė – jėgos politika. Logika ne visada gali išsamiai paaiškinti žmogaus elgesi, todel svarbus yra ir kiti veiksniai: intuicija, iprociai.
Intuicija- teisingumo ar klaidingumo, protingumo ar kvailumo vidinis pojutis be loginio paaiškinimo. Laikydamas konkretu poelgi teisingu konkreciomis aplinkybemis, žmogus vadovaujasi praeities patirtimi. Aplinkybes nebutinai turi buti identiškos. Pakanka, keliu leidžianciu apibendrinti elementu. Laikoma, kad intuicija veikia tokiu principu: žmogus pergyvena konkretu ivyki, ji apibendrina ir veliau vadovaujasi tuo apibendrinimu. Apibendrinimas gali buti teisingas ir klaidingas.
Intuicijos procesai nera iki galo aiškus, nes jie labai priklauso nuo pasamones. Su intuicija susijusios ir dvi samones funkcijos: atmintis ir gebejimas apibendrinti.
Kitas žmogaus elgesi formuojantis faktorius- iprociai. Tai standartine asmens reakcija i aplinka, susiformavusi del daugkartiniu ankstesniu reakciju panašiomis aplinkybemis praeityje. Kai kurios iprociu formos pasitaiko ypac dažnai. Tai pieštuko galo kramtymas, atsakymo pradžia žodeliu “na…”, nesamoningas švilpavimas arba žodžio “žinai” kartojimas. Priežastys, del kuriu atsiranda iprociai, logiškai nepaaiškinamos, todel kartais tenka pasistengti, kad ju atsikratytume.
Iprociai- svarbi žmogaus elgesio dalis, kadangi jie atmeta butinybe spresti daugeli problemu keleta kartu- tai padaroma automatiškai (pvz., knygos puslapiu vertimas). Kuo dažniau kartojamas veiksmas, tuo didesne tikimybe pakartoti ji panašiomis aplinkybemis ateityje. Iprocio susiformavimas priklauso nuo išorinio teigiamo ar neigiamo poveikio, laiko tarp pirminio iprocio pasireiškimo ir skatinimo.
Žmogaus elgesi veikia dar viena veiksniu grupe – vertybiu sistema ir žmogaus pozicija.
Vertybiu sistema ir pozicija dažnai apibudinamos kaip tikejimas (ne religine prasme). Priešingai intuicijai ir iprociams, vertybiu sistema ir pozicija perimama iš aplinkiniu,dažniausiai pasireiškia samones lygyje.
Pagrindinės teisės funkcijos : reguliacine apsauginė.
Teisinis reguliavimas – tam tikrų normų nustatymas tam tikriem santykiam sureguliuoti ir tik teisinės sociologijos pagalba galima nustatyti, kuriuos santykius ir kokios teisės šakos normomis reikia sureguliuoti.
Vienas savarbiausių yra poreikis nustatyti visuomenės stabilumą, jo priežastis. Toks socialinio stabilumo veiksnys – socialinės normos, tarp kurių teisės normos – vienos svarbiausių, kaip ypatinga socalinių normų rūšis.
Susijusi su teisiniu pozytivizmu, kuris reiškia norminį požiūrį, kad teisė – normų visuma, išimtinai susijusi su įstatymų leidėjo valia. Jį teigė romanų-germanų teisinės sistemos tradicijos ir vystymasis. Valstybė, kuri savo galią ilgainiui iškovojo iš bažnyčios, iškėlė teisinės technikos, tuo pačiu ir teisininko profesijos reikšmingumą. XX a. pr. kilo problema – ką reiškia teisinis pozytivizmas ? Teisės atitrūksta nuo šaknų, ji nebesuprantama kaip visuomeninis reiškinys, bet suvokiama tik sąryšyje su įstatymų leidėjo valia. Išsivysčiusi sutarčių teisė, kuri rėmėsi dispozityviu požiūriu, nebuvo susieta su įstatymų leidėju, bet su korporacijų įstatais ir t.t. Iškilo kitokio požiūrio būtinumas, ir XX a. pr. plito teorijos, susijusios su Marksu ir Engelsu, Vėberiu, parodžiusios politikos reikšmę teisėje. Klausimas : “kas pirma : teisė ar valstybė ? ” teisės filosofijoje neiškilo, bet su klasės valios teorijomis parodyta, kad teisė ir visuomeninio sluoksnio vadovavimas susiję. Vėliau šis vadovavimas interpretuojamas kaip visuotinas interesų patenkinimas. Pozityvizmas nebegalėjo patenkinti politinių ir teisinių poreikių, nes teisė – ne įstatymų leidėjo valia, bet visuomeninių poreikių sąlygotas reiškinys. Visos visuomenės poreikiai liko nepastebėti ir vėliau atsirado teorija, kad teisė – teisininkam. Lietuvoje anksčiau vienintelis teisės šaltinis – įstatymas, dabar bandoma įvesti precedentą.
Poreikis susieti teisininko profesinę veiklą, jo interesus su gyvais, apčiuopiamais dalykais. Talcot Parsons : “teisės mokslas turi įgyti empyriškumo”. Jei teisė tik sustingusi formuluotė, tai kaip priimami teisiniai sprendimai, kaip teisė taikoma ? Ta pati norma gali būti skirtingai interpretuojama ir taikoma įvairių asmenų, įvairiais laikotarpiais. Konkretūs istoriniai, psichiniai, politiniai faktoriai lemia teisės taikymą, net jos sukūrimą. Visi mokslai priartinti prie gyvenimo, o teisės – ne.
Sociologinis požiūris bendriausia prasme padeda suvokti individo vidinius pergyvenimus, istorinius įvykius, išorinę veiklą, kaip tarpusavyje susijusius ir vienas kitą įtakojančius faktorius (kaip žmogaus veikla, asmenybė įtakoja socialinį gyvenimą ir atvirkščiai. (Mills Ulracht) Pagrindinis dėmesys, kaip asmeninės problemos tampa visuomeninėmis. Reikšmė – dvi dalys.
1. Individas gali suprasti savo pergyvenimus ir įvertinti savo likimą tik su ta sąlyga, kad jis įsivaizduoja save jam tekusiame istoriniame laikotarpyje ir gali suprasti savo galimybes tik tada, kai supranta visų savo bendraamžių galimybes. Kiekvienas mūsų esame tam tikrame istoriniame laikotarpyje, kas lemia bendravimą. Jei kiekvienas mūsų prisideda prie socialinio gyvenimo, tai prisideda ir prie socialinių normų kūrimo. Kiek tai reikšminga tyrimams ? Su sociologiniu požiūriu atėjo supratimas, kad visi tyrimai yra nereikšmingi, jei nekreipiamas dėmesys į konkrečius konfliktus, santykius, žmones. Kiekvienas įstatymas yra kuriamas modeliavimo būdu, kaip eksperimentas, kaip socialinis tyrimas. Nesėkmingiausi įstatymai, kurie sumodeliuojami nepaisant konkrečių santykių, konkrečių pasekmių. Pasmerkti nevykdymui įstatymai nesusiję ar priešingi papročiams, tradicijoms. Papročiai – tai didžiausias atsižvelgimas į konkrečius asmenis ir santykius socialinėse normose, to nepajėgs joks įstatymas. Teisė perėmė šį požiūrį.
2. Antroji socialinio požiūrio dalis – ryšys tarp asmeninių sunkumų ir visos socialinės kultūros. Vienaasmeniniai sunkumai gali būti individualūs, bet gali būti nustatyta riba, kada juos reikia reguliuoti.
Kuo reikšmingas teisininkui sociologinis požiūris . Jei kuria įstatymus, tai sunku įvertinti ar jie geri. Tas požiūris padeda jam įvertinti iš šono, kaip žmogui padėti įvertinti kaip teisė veikia visuomenę.