LR administracinis suskirstymas

TURINYS
0. Įvadas 3
1. Valstybės sandaros formos ir valstybių klasifikavimas šiuo aspektu 4
2. Unitarinės valstybės požymiai 5
3. LR administracinio suskirstymo raida 6
4. Apskrities valdymas 7
4.1.. Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse 8
4.1.1. Įgaliojimai švietimo, kultūros ir socialiniais klausimais 8
4.1.2. Įgaliojimai sveikatos priežiūros ir farmacinės veiklos klausimais 8
4.1.3. Įgaliojimai teritorijų planavimo ir paminklotvarkos klausimais 8
4.1.4. Įgaliojimai žemėtvarkos ir žemės ūkio klausimais 9
4.1.5. Įgaliojimai gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos klausimais 9
4.1.6. Įgaliojimai kitais klausimais 10
5. Savivalda 10
6. Savivaldybių funkcijos 12
7. Vietos savivaldos institucijos 13
7.1. Savivaldybės taryba 13
7.1.1. Savivaldybės tarybos posėdžiai 14
7.2. Meras, mero pavaduotojas 14
7.2.1. Mero, mero pavaduotojo įgaliojimai 15
8. Savivaldybės kontrolierius 16
9. Viešojo administravimo įstaiga 16
10. Išvados 18
11. Cituota ir naudota literatūra 19
12. Priedai 20

ĮVADAS

Šiandien praktiškai nėra nė vienos šiuolaikinės valstybės, kurios teritorija ir gyventojai nebūtų suskirstyti į smulkesnius ir pa avaldžius centrinei vyriausybei administracinius vienetus, o centrinė vyriausybė savo kompetenciją vienaip ar kitaip nebūtų pasidalinusi su smulkesniais ir sau pavaldžiais dariniais.

Šio darbo objektas yra Lietuvos valstybės dalys – administraciniai vienetai.

Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas yra teritorijos dalis, kurioje valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba savivaldos institucijos.

Šio darbo tikslas yra išanalizuoti administracinių vienetų susidarymą, jų funkcijas ir dabartinį valdymą.

Norėdama pasiekti šio darbo tikslą autorė iškelia šiuos darbo uždavinius:
1) Išnagrinėti, kas lemia vienos ar kitos valstybės teritorijos sutvarkymo būdą, valstybės ir jos sudėtinių dalių ta arpusavio santykius.
2) Pasidomėti, kaip Lietuvos Respublikoje keitėsi ir nuo kada galioja dabartinis administracinis suskirstymas.
3) Išsiaiškinti vietos savivaldos sąvoką.
4) Išnagrinėti Lietuvos Respublikos aukštesniojo administracinio vieneto – apskrities – valdymą.
5) Išnagrinėti Lietuvos Respublikos žemesniojo administracinio vieneto – savivaldybės – valdymą.

1. Valstybės sandaros formos ir
valstybių klasifikavimas šiuo aspektu

Valstybės sandaros forma apibūdina va

alstybės vidaus teritorinį sutvarkymo būdą, valstybės sudėtinių dalių teisinę padėtį, taip pat santykių tarp valstybės kaip tokios ir jos sudėtinių dalių pobūdį ( t.y. centrinės ir vietinės valdžios santykių pobūdį).

Tinkama valstybės sandara – vienas iš veiksnių, užtikrinančių šalies stabilumą, valdžios struktūrų efektyvią veiklą. Apie valstybės sandaros formą sprendžiama pagal valstybės sudėtį, t.y. ar valstybė yra vienalytė, ar jungtinė. Atsižvelgiant į tai, įprasta valstybes skirstyti į unitarines (paprastas) ir federacines (sudėtines). Taigi valstybės sandaros formą lemia valstybės teritorijos sutvarkymo būdas, valstybės ir jos sudėtinių dalių tarpusavio santykių sistema, taip pat vieningos vienos ar dviejų lygių teisės sistemų galiojimas.

Paprastai skiriamos dvi valstybės sandaros formos: unitarinė ir federacnė. Literatūroje taip pat minima konfederacija. Tai suverenių valstybių sąjunga, bet ne sudėtinė valstybė.

Kuo skiriasi unitarinė ir fe ederacinė valstybės?

Unitarinė valstybė – vienalytė, ji padalyta tik į administracinius teritorinius vienetus, kuriems nebūdingas tam tikras politinis savarankiškumas. Unitarinėje valstybėje galioja vieninga nacionalinė teisės sistema.

Federacija – sąjunginė valstybė, kurią sudaro federacijos nariai – valstybinio pobūdžio teritoriniai junginiai. Šioje valstybėje, be bendrų visai federacijai valstybės valdžios institucijų, funkcionuoja federacijos subjektų – įstatymų leidybos, vykdomosios ir teisminės valdžios – institucijos. Federacijos subjektai, skirtingai nei unitarinės valstybės administraciniai vienetai, naudojasi didesniu ar mažesniu politiniu savarankiškumu.

Valstybės sandaros forma yra valstybės istorinės raidos rezultatas. Vienokią ar kitokią valstybės sandaros formą le
emia ne vienas veiksnys. Šalies teritorijos dalių istoriniai skirtumai, konfliktai visuomenėje, separatistinės tendencijos, užsienio šalių spaudimas – viena grupė veiksnių. Ne mažiau svarbios ir kitos aplinkybės – mononacionalinė gyventojų sudėtis ar daugiatautiškumas, religiniai, rasiniai, kultūriniai ir kitokie panašumai ar skirtumai.

Unitarinėje ir federacinėje valstybėje atskirų dalių statusas gali būti identiškas ar skirtingas. Pagal tai valstybės teritorinis sutvarkymas apibūdinamas kaip simetriškas ar asiketriškas.

Pirmuoju atveju šalies teritoriniai vienetai turi vienodą ststusą. Lietuvoje visų apskričių, savivaldybių teisinis statusas yra vienodas. Nėra apskričių su didesniais ar mažesniais įgaliojimais ar skirtinga kompetencija. Antruoju atveju kai kurių vieno lygmens sudėtinių dalių statusas skiriasi, kelio sritys turi ypatingas, Konstitucijoje fiksuotas, teises, kokių neturi kitos tos šalies sritys .
2. Unitarinės valstybės požymiai

Unitarinės ar federacinės valstybės sandaros forma įtvirtinama konkrečios šalies konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“ . Tai unitarinės valstybės sandaros konstitucinis pripažinimas.

Prancūzų kalba unitaire – vieningas, suvienytas. Šiai valstybei paprastai būdinga:
• šalyje galioja viena nacionalinė konstitucija;
• šalyje vieninga teisės sistema;
• šalyje funkcionuoja vieninga įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios sistema;
• valstybės teritorija daloma į administracinius teritorinius vienetus, kurių statusą nustato bendros visai valstybei teisės normos;
• viena pilietybė, vieningas biudžetas ir t.t.
Unitarinėje valstybėje nė vienas jos teritorijos padalijimo vienetas neturi valstybinio darinio statuso. Valstybės dalys – tai administraciniai teritoriniai vi
ienetai. Juose galioja centrinės valdžios priimti teisės aktai, administracinių teritorinių vienetų ribas nustato centrinė šalies valdžia. Administracinio teritorinio padalijimo sistemoje gali būti kelios grandys.
Pagal centralizacijos lygį galima skirti tris unitarinių valstybių tipus: centralizuotos, decentralizuotos ir santykinai decentralizuotos.
Centralizuotoje unitarinėje valstybėje vietinės institucijos, tvarkančios valstybės sudėtinių dalių reikalus, sudaro centrines institucijas. Tokių valstybių yra labai nedaug.
Decentralizuota unitarine valstybe paprastai laikoma tokia valstybė, kurioje valstybės sudėtinių dalių institucijas renka gyventojai. Visose valstybės sudėtinėse dalyse įtvirtinta savivalda. Šio institucijos naudojasi reikšmingu savarankiškumu tvarkydamos vietos reikalus. Prie šio tipo valstybių galime priskirti ir Lietuvą.
Santykinai decentralizuotos valstybės yra tokios, kurių administracinio teritorinio padalijimo sistemoje yra kelios grandys. Vienose (paprastai aukštesnėse) yra įtvirtintas vietinis valdymas, o kitose – savivalda. Tokios santykinai decentralizuotos valstybės organizacinio modelio prasmingumas grindžiamas tuo, kad ir decentralizacija – ne vien tik privalumai.

3. LR administracinio suskirstymo raida
Darbo autorė nusprendė giliau pasidomėti Lietuvos valstybės istorija, administracinio suskirstymo kaita įvairiais laikotarpiais.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, naikinant dalines ir sritines kunigaikštystes, sudarant vaivadijas, stiprėjant bajorų galiai, ėmė kurtys apskritys. Pagal analogišką Lenkijos teritorijos administracinio vieneto pavadinimą „powiat“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apskritys buvo vadinamos pavietais.
1795 metais Austrijos, Prūsijos ir Rusijos vadovų pasirašytu susitarimu Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo galutinai pasidalyta tarpusavyje. LDK žemės atiteko Rusijai.
1801 metais Aleksandro I įsakymu Lietuvos gubernija padalijama į Lietuvos- Vi

ilniaus ir Lietuvos-Gardino gubernijas. Lietuvos-Vilniaus guberniją sudarė 11 pavietų. Apskrityse valdžia buvo kapitonų ispravnikų rankose.
1842 m. gruodžio 18 d. Nikolajus I įsakė įkurti Kauno guberniją, sudarytą iš 7 apskričių, iš kurių didžiausia buvo Šiaulių apskritis. Rusijos imperijos administracinis suskirstymas liko nepakitęs iki per I Pasaulinį kara vykusios Lietuvos okupacijos.
Tarpukario Lietuvos administracinis-teritorinis suskirstymas buvo tvarkomas kuriant savivaldą. Išleistas cirkuliaras Nr. 1 „Dėl savivaldybių Lietuvoje“, kuris skelbė, kad visa Lietuva dalijama į apskritis. Apskrities teritorijai priklausė apskrities valsčiai, seniūnijos ir antraeiliai miestai. Nuo 1919 metų Lietuvoje buvo 20 apskričių. Vyriausiasis apskrities savivaldybės sprendžiamasis organas buvo apskrities taryba. Apskrities tarybai vadovavo jos rinktas pirmininkas. Apskrities savivaldybės vykdomasis organas buvo apskrities valdyba.
1940 metais okupavus Lietuvą ir sukūrus tarybinę valdymo sistemą, senoji administracinio valdymo struktūra buvo palikta – liko apskritys, valsčiai, miestai.
1950 m. birželio 20 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku Lietuvoje buvo įvesta nauja administracinio suskirstymo sistema. Apskritys buvo panaikintos, o Lietuva padalinta į keturias sritis: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių.
1953 metais sritys buvo panaikintos, pagrindiniu administraciniu vienetu liko rajonai .
1994 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, pagal kurį Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į dviejų lygių administracinius vienetus – apskritis ir savivaldybes.
Savivaldybės yra žemesnysis (pirmojo lygio) administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas. ( 1 priedas )
Aukštesnysis (antrojo lygio) administracinis vienetas – apskritis. Apskričių yra dešimt: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus. Jos įgyvendina Vyriausybės regioninę politiką . (2 priedas)

4. Apskrities valdymas
Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Apskritis nustato ir panaikina, pavadinimus suteikia ir juos keičia taip pat jų teritorijų ribas bei centrus nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu. Apskrities ribos turi būti tikslinamos pasikeitus savivaldybių skaičiui arba jų riboms .
Nuo 1995 metų šalyje yra 10 apskričių. Jos sudarytos iš savivaldybių, pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių interesų bendrumu. Didžiausia yra Vilniaus apskritis (850 tūkst. gyventojų), mažiausia – Tauragės apskritis (135 tūkst. gyventojų). Vidutinis šalies apskrities dydis – 350 tūkst. gyventojų. Lietuvoje dominuoja apskritys, kuriose gyventojų yra nuo 150 iki 200 tūkstančių.
Kiekvienas administracinis vienetas turi jį atstovaujantį ir Vyriausybės sprendimų vykdomąjį organą. Šioje dalyje darbo autorė apžvelgs apskrities valdymą ir apskrities viršininko įgaliojimus įvairiose srityse.
Kaip skelbia LR Konstitucija – „Aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė“. Įstatymai numato, jog Vyriausybė apskritį gali valdyti tik per atitinkamas institucijas, ministerijas ir apskrities viršininką. Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu . Paprastai apskrities viršininkas turi pavaduotoją, o jeigu apskrityje yra daugiau kaip 500 tūkst. gyventojų, apskrities viršininkas gali turėti du pavaduotojus, kuriems yra taikomi tokie patys reikalavimai, kaip ir apskrities viršininkui. Pavaduotojus skirti ir atleisti gali Ministras Pirmininkas apskrities viršininko teikimu .
Valstybės valdymo institucijos pagal savo veiklos pobūdį, Lietuvos Respublikos Seimui arba Vyriausybei leidus, gali steigti apskrityje sau pavaldžias valdymo įstaigas ir organizacijas. Valstybės valdymo institucijoms pavaldžios valdymo įstaigos ir organizacijos apskrityje veikia pagal šių institucijų patvirtintus nuostatus. Valstybės valdymo institucijos, įsteigtos apskrityje, nėra pavaldžios apskrities viršininkui. Šios įstaigos ir organizacijos privalo pranešti apskrities viršininkui apie savo veiklą apskrityje .

4.1 Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse
Pagrindiniai apskrities viršininko uždaviniai yra numatyti Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 15 straipsnyje:
1. įgyvendinti valstybės politiką regioninės plėtros, socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas;
2. koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, taip pat derinti savivaldybių vykdomųjų institucijų veiklą, įgyvendinant regionines programas;
3. numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengti programas.
Darbo autorė norėtų smulkiau apžvelgti apskrities viršininko įgaliojimus įvairiose valdymo srityse.

4.1.1. Įgaliojimai švietimo, kultūros ir socialiniais klausimais
Apskrities viršininkas turi įstatymų jam suteiktą teisę steigti, reorganizuoti ir likviduoti apskrities valstybines švietimo, išskyrus aukštąsias mokyklas, įstaigas, kultūros, kūno kultūros ir sporto, socialinės paramos ir globos įstaigas bei tarnybas, taip pat specialiųjų socialinių paslaugų institucijas. Yra atsakingas už visų šių valstybinių įstaigų funkcionavimą ir jų išlaikymą. O specialiųjų socialinių paslaugų institucijose kontroliuoja socialinių paslaugų teikimą jo vadovaujamai apskričiai.

Organizuoja bendrosios valstybinės švietimo, kultūros ir socialinės politikos vykdymo priežiūrą.
Kartu su teritorinėmis darbo biržomis sprendžia apskrities gyventojų užimtumo problemas .

4.1.2. Įgaliojimai sveikatos priežiūros ir farmacinės veiklos klausimais
Privalo organizuoti Vyriausybės patvirtintų valstybinių sveikatos strategijų ir sveikatos apsaugos reformų įgyvendinimą apskrityje. Analizuoti apskrities savivaldybių gyventojų sveikatos būklę, jos pokyčius, juos lemenčius veiksnius ir teikti Vyriausybei ir Sveikatos apsaugos ministerijai su apskrities savivaldybėmis suderintus pasiūlymus dėl apskrities gyventojų sveikatos išsaugojimo, atgavimo bei stiprinimo. Organizuoja privalomųjų sveikatos programų, sveikatos ugdymo ir neinfekcinių ligų bei traumų profilaktikos programų rengimą ir jų įgyvendinimą.

Gali steigti, reorganizuoti ir likviduoti apskričių ligonines ar antrinės sveikatos priežiūros įstaigas prieš tai suderinęs su Sveikatos apsaugos ministerija.
Įstatymų nustatyta tvarka teikia siūlymus Vyriausybei skelbti apskrities teritoriją ar jos dalį pavojaus ar žalos visuomenės sveikatai rajonu .

4.1.3. Įgaliojimai teritorijų planavimo ir paminklotvarkos klausimais
Organizuoja apskrities lygmens teritorijų planavimo priežiūrą ir teritorijų planavimo dokumentų rengimą, dalyvauja jų derinimo procedūroje.
Kaupia ir tvarko teritorijų planavimo duomenų banką bei teritorijų planavimo duomenų registrą ir teikia informaciją kitų lygių duomenų bankams.
Atlieka apskričiai skirtų objektų statybos užsakovo funkcijas, kultūros vertybių ir paminklų apsaugą, tvarko jų apskaitą ir organizuoja paminklotvarkos priežiūrą. Išduoda statybos leidimus .

4.1.4. Įgaliojimai žemėtvarkos ir žemės ūkio klausimais
Tvarko laisvos valstybinės žemės fondą.
Įgyvendina žemės reformą. Turi teisę parduoti ar perleisti privačion nuosavybėn valstybinę žemę, o perleidžiant privačią žemę valstybės nuosavybėn ar valstybei paveldint žemę atstovauja valstybei.
Sprendžia žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties klausimus.
Organizuoja ir įgyvendina regionines kaimo plėtros programas .

4.1.5 Įgaliojimai gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos klausimais
Apskrities viršininkas organizuoja veiklą jo apskričiai priskirtose saugomose teritorijose ir dalyvauja valdant kitas valstybės saugomas teritorijas.
Organizuo vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų tvarkymą bei vandens telkinių valdymą.
Rengia apskrities aplinkos apsaugos valstybines programas, investicijų projektus, organizuoja, koordinuoja jų įgyvendinimą.
Pagal savo kompetenciją atlieką valstybinę miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolę.
Organizuoja ekologinį švietimą .

4.1.6. Įgaliojimai kitais klausimais
Apskrities viršininkas, neviršydamas savo įgaliojimų, nagrinėja fizinių bei juridinių asmenų pareiškimus bei prašymus ir priima dėl jų sprendimus. Viršininko sprendimai gali būti apskųsti įstatymų nustatyta tvarka. Apskrities viršininkas analizuoja apskrities socialinę, ekonominę ir ekologinę būklę bei jos pokyčius ir apie tai praneša gyventojams; registruoja visuomeninių organizacijų, kurių veikla apima daugiau nei vienos savivaldybės teritoriją ir kurių buveinės yra apskrities centre ar kitoje apskrities teritorijoje esančioje miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, įstatus. Taip pat jis kontroliuoja saugau eismo priemonių valstybinių programų įgyvendinimą visoje apskrities teritorijoje. Apskrities viršininkas organizuoja stichinių nelaimių, avarijų padarinių likvidavimą, paiškos ir gelbėjimo darbus. Jis steigia, reorganizuoja, likviduoja valstybės įmones, valdo apskričių viršininkams perduotų įmonių valstybei priklausančias akcijas, taip pat Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atstovauja valstybei akcinėse bendrovėse ar uždarosiose akcinėse bendrovėse, kuriose valstybei priklausančių akcijų valdytojas yra Valstybės turto fondas ar kita valstybės institucija. Apskrities viršininkas teikia Vyriausybei apskrities administracinių ginčų komisijos narių kandidatūras, tarp jų – ir pirmininko kandidatūrą bei Regioninės plėtros įstatymo nustatyta tvarka vykdo regionų plėtros institucijos funkcijas .

5. Savivalda
Įvairiuose visuomenės raidos tarpsniuose žmonės skirtingai suvokė demokratiją ir vieną jos pasireiškimo formų – savivaldą. Tai priklausė nuo gyventojų politinio brandumo, laikmečio savybių, teisinės kultūros ir kitų veiksnių.
Bendriausiąja prasme demokratiją galima traktuoti kaip vieną valdžios pasireiškimo formų. Demokratinė valdžia skelbia, kad jos veikla orientuota tenkinti visuomenės daugumos valią, pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir laisvę.
Demokratiją sunku įgyvendinti, piliečių tiesiogiai neįtraukus į visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais, kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais klausimais. Esant decentralizacijai, centrinės valdžios funkcijos perduodamos savivaldybėms. Joms vadovauja išrinkti vadovai; jos disponuoja patvirtintu biudžetu. Atskiros valstybės teritorijos dalys turi ekonominių, socialinių ir kultūrinių ypatumų, todėl viešųjų reikalų tvarkymas negali būti nutolęs nuo gyventojų bendruomenės. Vietinės bendruomenės interesams atstovauja vietos savivaldybės institucijos, kurios nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Tais atvejais, kai su savivaldybės interesais susijusius rekalus svarsto valstybės institucijos, jos apie tai turi pranešti savivaldybei. Valstybės valdžios ir vietos savivaldos institucijų atskyrimas nėra valstybės atsisakymas remti savivaldą.
Savivaldos institucijų organizavimas ir jų veikla yra bet kurios demokratinės santvarkos pagrindas.
Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose dokumentuose savivalda apibrėžiama nors ir panašiai, tačiau nevienodai. Dabar galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad vietos savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius“.
Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivalda traktuojama taip:
„Vietos savivalda reiškia vietos valdymo organų teisę ir galią įstatymo ribose savo atsakomybe ir pagal vietos gyventojų interesus reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį.
Šią teisę įgyvendina tarybos ar susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metu išrinkti nariai ir kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta galimybės kreiptis į piliečių susirinkimus, rengti referendumus ar naudoti bet kurią tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia įstatymas.“
Tarptautinės vietos savivaldybių sąjungos Pasaulinėje vietos savivaldos deklaracijoje savivaldos koncepcija apibrėžiama taip:
„Vietos savivalda reiškia vietos valdžios teises ir pareigas savo atsakomybe reguliuoti ir tvarkyti visuomeninius reikalus vietos gyventojų interesų vardan.
Šią teisę įgyvendina asmenys arba atstovaujantieji dariniai, periodiškai laisvai išrinkti remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, bet jų vyriausieji administratoriai, kurie taip pat turi būti išrinkti arba paskirti išrinkto darinio atstovu.“
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 str. numato, kad valstybė remia savivaldybes. Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Tai reiškia, kad savo kompetencijos ribose jos gali laisvai reikšti iniciatyvą ir priiminėti sprendimus, kurių neturi derinti ir tikrinti su valstybės organais. Tačiau savivaldos institucijos veikia valstybės teritorijoje, todėl vienas iš savivaldos principų yra valstybės ir savivaldybės interesų derinimas.
Vietos savivalda yra sudedamoji demokratijos procesų dalis ir viena iš tautos valios išraiškos formų. Vietos savivalda konkretizuoja ir praplečia piliečių teises bei pareigas.

6. Savivaldybių funkcijos

Savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į:
1) savarankiškąsias;
2) priskirtąsias (ribotai savarankiškas);
3) valstybines (perduotas savivaldybėms);
4) sutartines.
Savarankiškąsias funkcija savivaldybė atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesais. Prie jų priskiriamos tokios funkcijos: 1) savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas; 2) ikimokyklinis vaikų ugdymas; 4) suaugusiųjų neformalusis švietimas ir kitos funkcijos susijusios tik su tos savivaldybės teritorijos institucijomis.

Priskirtąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo bei įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už šių funkcijų atlikimą.

Valstybinės funkcijos, perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus. Šios funkcijos perduodamos įstatymais ir įgyvendinamos vadovaujantis teisės aktais. Savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę. Valstybinės funkcijos yra: 1) civilinės būklės aktų registravimas; 2) įstatymų priskirtų registrų tvarkymas ir duomenų teikimas valstybės registrams; 3) civilinės saugos organizavimas; 4) savivaldybės priešgaisrinių tarnybų organizavimas; 5) dalyvavimas valdant valstybinius parkus ir kitos įstatymų perduotos funkcijos.

Sutartinių funkcijų įgyvendinimas grindžiamas sutartimis.

Savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į:
1) vietos valdžios, kurias įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba;
2) viešojo administravimo funkcijas atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės administracijos direktorius, kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai
3) viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pasirenkami viešai.

7. Vietos savivaldos institucijos
Vietos savivalda realizuojama per renkamąsias ir nerenkamąsias institucijas pagal įstatymo ir tarybos veiklos reglamento reikalavimus. Tuo pačiu metu savivaldybėje derinamos tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos formos. Visais atvejais būtinos atstovaujamosios savivaldos institucijos ir valstybės įstaigoms bei tarnautojams nelaidžiama vykdyti savivaldos funkcijų. Tik tada, kai nesuformuluojamos savivaldos institucijos ir jų funkcijos vykdomos netinkamai, įvedus tiesioginį valdymą, valstybės tarnautojai – Vyriausybės įgaliotiniai – laikinai turi savivaldos įgaliojimus. Savivalda turi teritorinį pagrindą. Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ją įgyvendina išrinktos savivaldybių tarybos ir jų suformuotos vykdomosios institucijos.

7.1. Savivaldybės taryba
Savivaldybės taryba susideda iš įstatymų nustatyta tvarka demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų. Jos veiklos tvarką ir formas nustato Vietos savivaldos įstatymas ir savivaldybės tarybos veiklos reglamentas. Savivaldybės taryba turi begalę įgaliojimų:
• Renka merą, mero pavaduotoją (pavaduotojus), savivaldybės administracijos direktorių, sudaro savivaldybės tarybos kolegiją, jei nusprendžiama ją sudaryti.
• Tvirtina savivaldybės biudžetą, priima srendimus dėl papildomų biudžeto pajamų ir kitų lėšų paskirstymo.
• Priima sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, nustato šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką, išskyrus atvejus, kai ji nustatyta įstatymuose.
• Savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka išklauso savivaldybės mero, savivaldybės administracijos direktoriaus, savivaldybės kontrolieriaus, biudžetinių ir viešųjų įstaigų, įmonių ir organizacijų vadovų ataskaitas bei atsakymus į tarybos narių paklausimus ir priima dėl jų sprendimus ir t.t.

Savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina savivaldybės tarybos posėdžiuose. Savivaldybės tarybos posėdžiams klausimus rengia savivaldybės tarybos komitetai bei komisijos savo posėdžiuose, tarybos narių frakcijos ir grupės pasitarimuose ir savivaldybės administracija. Savivaldybės taryba svarstomais klausimais priima sprendimus ir kontroliuoja jų įgyvendinimą.

Vieną kartą per metus meras, savivaldybės tarybos vardu, nustatyta tvarka turi pateikti savivaldybės gyventojams viešą atlikto darbo ataskaitą.

7.1.1 Savivaldybės tarybos posėdžiai
Pirmąjį naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdį šaukia apygardos rinkimų komisijos pirmininkas Apie pirmojo posėdžio sušaukimo laiką ir vietą apygardos rinkimų komisijos pirmininkas ne vėliau kaip prieš 14 dienų paskelbia per visuomenės informavimo priemones. Pirmajame naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdyje svarstomi du klausimai:
1) renkamas savivaldybės meras, gali būti skiriami mero pavaduotojas (pavaduotojai) ir savivaldybės administracijos direktorius. Jeigu per pirmąjį posėdį meras neišrenkamas, savivaldybės taryba priima sprendimą dėl kito posėdžio datos. Jis turi įvykti ne vėliau kaip per 5 kalendorines dienas po pirmojo posėdžio, jam taip pat pirmininkauja apygardos rinkimų komisijos pirmininkas;
2) priimamas sprendimas dėl savivaldybės administracijos direktoriaus (direktoriaus pavaduotojo) atleidimo iš pareigų, nes baigėsi jo įgaliojimai, ir pavedimo jam eiti pareigas tol, kol bus paskirtas savivaldybės administracijos direktorius (direktoriaus pavaduotojas) naujai kadencijai.

Kitus savivaldybės tarybos posėdžius prireikus, bet ne rečiau kaip kas 3 mėnesiai, šaukia ir jiems pirmininkauja meras, o kai jo nėra,– mero pavaduotojas. Jeigu meras ar jo pavaduotojas posėdyje nedalyvauja, posėdžiui pirmininkauja ir visus posėdyje priimtus dokumentus pasirašo savivaldybės tarybos paskirtas tarybos narys.

Apie posėdžio laiką bei svarstyti parengtus klausimus meras, o kai jo nėra,– mero pavaduotojas arba įgaliojimus gavęs tarybos narys raštu praneša visiems tarybos nariams ir gyventojams ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki posėdžio pradžios.

Savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia mero arba posėdžio pirmininko balsas. Sprendimai įsigalioja nuo priėmimo, jeigu juose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data, o sprendimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, – kitą dieną po jų viešo paskelbimo, jeigu tuose sprendimuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data.

Savivaldybės tarybos posėdžiai protokoluojami.
Savivaldybės tarybos posėdžiai yra atviri. Posėdžio pirmininkas turi teisę leisti posėdyje pasisakyti kviestiems asmenims. Tačiau, kai posėdyje svarstomi su valstybės, tarybos ar komercine paslaptimi susijęs klausimas, taryba gali nuspręsti nagrinėti jį uždarame posėdyje .

7.2. Meras, mero pavaduotojas

Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka savivaldybės merą ir mero siūlymu skiria vieną ar kelis mero pavaduotojus. Meras yra savivaldybės vadovas. Juo gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis. Meras renkamas, o mero pavaduotojas skiriamas slaptu balsavimu. Laikoma, kad meras išrinktas, o mero pavaduotojas paskirtas, jeigu už jų kandidatūras balsavo visų savivaldybės tarybos narių dauguma. Su meru ir mero pavaduotojais darbo sutartis nesudaroma.

Meras, mero pavaduotojas netenka savo įgaliojimų savivaldybės tarybos sprendimu, jeigu už tai balsuoja visų tarybos narių dauguma:
1) Vyriausybės arba valstybės kontrolės institucijos siūlymu už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, dėl kurių padaryta esminės žalos valstybės ar savivaldybės interesams bei nuosavybei;
2) kai dėl laikino nedarbingumo nedirba daugiau kaip šimtą dvidešimt kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip šimtą keturiasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių;
3) kai pateikia atsistatydinimo prašymą;
4) kai išvyksta nuolat gyventi į užsienio valstybę;
5) jeigu ne mažiau kaip 1/3 visų tarybos narių pareiškia nepasitikėjimą jais, savivaldybės taryba priima sprendimą atleisti merą, mero pavaduotoją ir už tokį sprendimą balsavo ne mažiau kaip ½ visų tarybos narių;
6) netenka tarybos nario mandato;
7) pasibaigus savivaldybės tarybos įgaliojimams.

Po savo kadencijos pabaigos meras bei mero pavaduotojas, jeigu neišrenkamas meru ar nepaskiriamas mero pavaduotoju, turi teisę Vyriausybės nustatyta tvarka grįžti į iki išrinkimo savivaldybės tarybos nariais eitas pareigas, o kai tokios galimybės nėra, – į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas.

Mero ir mero pavaduotojo darbo užmokestį pagal įstatymų nustatytus koeficientus tvirtina savivaldybės taryba. Gauti kitą atlyginimą ir dirbti kitose institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose, išskyrus mokslinę, pedagoginę ar kūrybinę veiklą, meras negali.

7.2.1. Mero, mero pavaduotojo įgaliojimai

Meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savivaldybės veiklą. Todėl jam ir priklauso savivaldybės tarybos veiklos planavimas. Meras nustato, sudaro ir šaukia tarybos posėdžius ir jiems pirminikauja. Pasirašo posėdžio metu priimtus sprendimus ir protokolus. Ne rečiau kaip kartą per metus turi atsiskaityti savivaldybės tarybai už savo veiklą ir rinkėjams už savivaldybės veiklą.
Turi teisę atstovauti savivaldybei teisme arba įgalioti kitus asmenis atstovauti teisme.
Atstovauja savivaldybei regiono plėtros taryboje ir turi sprendžiamojo balso teisę sudarant ir įgyvendinant regiono plėtros programą.
Gali siūlyti įvairius kandidatus į tam tikras savivaldybės tarnautojų pareigas, kaip pavyzdžiui: mero pavaduotojo, savivaldybės administracijos direktoriaus, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo, komisijų pirmininkų, taip pat gali siūlyti juos atleisti iš pareigų ar skirti nuobaudas.
Gavęs savivaldybės tarybos pritarimą, sudaro savivaldybės bendradarbiavimo su valstybės institucijomis, kitomis savivaldybėmis bei užsienio institucijomis sutartis.

Meras analizuoja padėtį savivaldybėje ir siūlo savivaldybės tarybai sprendimų projektus bei rekomendacijas viešojo administravimo įstaigoms šiais klausimais:
1) viešosios tvarkos ir gyventojų rimties;
2) pirminės asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros;
3) vaikų ir jaunimo papildomo ugdymo;
4) gyventojų bendrosios kultūros ugdymo, etnokultūros puoselėjimo;
5) migracijos procesų, gyventojų užimtumo, jų kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo bei viešųjų darbų organizavimo.

Mero pavaduotojas atlieka savivaldybės tarybos nustatytas funkcijas ir mero pavedimus. Kai meras negali eiti pareigų, mero pavaduotojas atlieka visas jo pareigas, tik negali skirti ir atleisti iš pareigų jau minėtų tarnautojų ir tvirtinti sekretoriato nuostatų .

8. Savivaldybės kontrolierius

Anot galiojančio vietos savivaldos įstatymo – savivaldybės kontrolierius (savivaldybės kontrolieriaus tarnyba) atlieka finansinį ir veiklos auditą savivaldybės administracijoje, savivaldybės administravimo subjektuose bei savivaldybės kontroliuojamose įmonėse. Savivaldybės kontrolieriaus (savivaldybės kontrolieriaus tarnybos) atliekamo audito išorinę peržiūrą atlieka Valstybės kontrolė.

Savivaldybės kontrolierius (savivaldybės kontrolieriaus tarnyba) prižiūri, ar teisėtai, tikslingai ir efektyviai naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos, kitas savivaldybės turtas ir savivaldybei perduotas valstybės turtas.

9. Viešojo administravimo įstaigos
Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai, struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos (filialai) ir į struktūrinius padalinius neįeinantys viešojo administravimo valstybės tarnautojai. Savivaldybės administracija turi sąskaitų bankuose ir antspaudą su savivaldybės herbu. Savivaldybės administracijos struktūriniai ir struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos paprastai turi sąskaitų bankuose.
Seniūnija yra savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys.

Seniūnija rūpinasi atskirų šeimų ar asmenų gyvenimo sąlygomis ir jei reikia siūlo skirti jiems paramą. Tvarko namų ūkio knygas kaimo vietovėje.
Teikia duomenis apie mokyklinio amžiaus vaikus, šaukiamojo amžiaus jaunuolius.

Dalyvauja rengiant ir įgyvendinant vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos gerinimo priemones.

Dalyvauja organizuojant civilinę saugą.

Dalyvauja rengiant ir įgyvendinant gyventojų užimtumo programas seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje.

Padeda organizuoti Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybės tarybos rinkimus bei referendumus.

Seniūnas atlieka seniūnijos vidaus administravimą.

Administruoja seniūnijai skirtus asignavimus.

Išduoda seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams šeimos sudėtį, gyvenamąją vietą ir kitokias faktinę padėtį patvirtinančias pažymas, išskyrus atvejus, kai tai pagal teisės aktus turi būti patvirtinta kitais dokumentais.
Kaimo gyvenamųjų vietovių seniūnijose ir miestuose, kuriuose nėra civilinės metrikacijos įstaigų, registruoja mirtis, išduoda leidimus laidoti.
Turi teisę nagrinėti Administracinių teisės pažeidimų bylas.

Teikia savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlymus dėl savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių valstybės tarnautojų ir savivaldybės įstaigų vadovų veiklos seniūnijai priskirtoje teritorijoje tobulinimo, savivaldybei priklausančių kelių, gyvenviečių gatvių, šaligatvių ir aikščių tvarkymo, vietinio susisiekimo transporto organizavimo, savivaldybei priklausančių pastatų ir statinių remonto, paminklų, kapinių priežiūros, viešųjų paslaugų teikimo gyventojams organizavimo.

IŠVADOS

Detaliai išnagrinėjusi visas šio darbo užduotis darbo autorė gali daryti tokias išvadas:
1) Lietuvos Respublika, pagal valstybės sandaros formą priklauso unitarinių valstybių grupei, kuriose teritorija daloma į administracinius vienetus ir juose galioja centrinės valdžios priimti teisės aktai.
2) Šiuo metu Lietuvos Respublikoje galioja 1994 metų Lietuvos Respublikos Seimo priimtas administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas, pagal kurį teritorija skirstoma į dviejų lygių administracinius vienetus – apskritis (aukštesniuosius) ir savivaldybes (žemesniuosius).
3) Vietos savivalda – tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius.
4) Apskrities valdymą organizuoja Vyriausybė per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas.
5) Savivaldybę valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos, tai yra savivaldybės taryba ir savivaldybės administracijos direktorius.

Cituota ir naudota literatūra

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius: Saulužė 1992. – P. 30-31.
2. LR vietos savivaldos įstatymas. – Valstybės žinios, 1994, Nr. 55-1049.
3. LR apskrities valdymo įstatymas. – 1994 m. gruodžio 15 d. Nr. I-707.
4. LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas. – 1994 m. liepos 19 d. Nr. I-558.
5. LR teritorijos administracinių vienetų sistemos tobulinimo koncepcija. – 2003 m. birželio 17 d. Nr. 785.
6. Lietuvos konstitucinė teisė/ E. Jarašiūnas, T. Birmontienė, M. Maksimaitis, G. Mesonis. – Vilnius: LTU Leidybos centras, 2001. P. 543-546, 796-805, 834-837.

PRIEDAI
1 priedas
Lietuvos Respublikos savivaldybės ir jų centrai
Lietuvos Respublikoje pirmajame teritorijos administracinių vienetų reformos etape steigiamos šios savivaldybės: Vilniaus miesto, Alytaus miesto, Birštono miesto, Druskininkų miesto, Kauno miesto, Klaipėdos miesto, Marijampolės miesto, Neringos miesto, Palangos miesto, Panevėžio miesto, Šiaulių miesto, Visagino miesto, Akmenės rajono, Alytaus rajono, Anykščių rajono, Biržų rajono, Ignalinos rajono, Jonavos rajono, Joniškio rajono, Jurbarko rajono, Kaišiadorių rajono, Kauno rajono, Kėdainių rajono, Kelmės rajono, Klaipėdos rajono, Kretingos rajono, Kupiškio rajono, Lazdijų rajono, Marijampolės rajono, Mažeikių rajono, Molėtų rajono, Pakruojo rajono, Panevėžio rajono, Pasvalio rajono, Plungės rajono, Prienų rajono, Radviliškio rajono, Raseinių rajono, Rokiškio rajono, Skuodo rajono, Šakių rajono, Šalčininkų rajono, Šiaulių rajono, Šilalės rajono, Šilutės rajono, Širvintų rajono, Švenčionių rajono, Tauragės rajono, Telšių rajono, Trakų rajono, Ukmergės rajono, Utenos rajono, Varėnos rajono, Vilkaviškio rajono, Vilniaus rajono, Zarasų rajono.
Antrojo teritorijos administracinių vienetų reformos etapo pirmojoje pakopoje:
1) steigiamos šios savivaldybės: Elektrėnų savivaldybė, Kalvarijos savivaldybė, Kazlų Rūdos savivaldybė, Pagėgių savivaldybė, Rietavo savivaldybė;

2) įsteigus Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybes panaikinama Marijampolės rajono savivaldybė;

3) pakeičiamos šių savivaldybių teritorijos ir ribos: Birštono miesto, Druskininkų miesto, Marijampolės miesto, Vilniaus miesto, Akmenės rajono, Kaišiadorių rajono, Lazdijų rajono, Mažeikių rajono, Plungės rajono, Šakių rajono, Šilutės rajono, Trakų rajono, Varėnos rajono, Vilkaviškio rajono;

4) pakeičiami šie savivaldybių pavadinimai: Birštono miesto – į Birštono, Druskininkų
miesto – į Druskininkų, Marijampolės miesto – į Marijampolės, Neringos miesto – į Neringos, Visagino miesto – į Visagino.

Nustatomos savivaldybės ir jų centrai: Akmenės rajono (centras – Naujoji Akmenė), Alytaus miesto (centras – Alytus), Alytaus rajono (centras – Alytus), Anykščių rajono (centras – Anykščiai), Birštono (centras – Birštonas), Biržų rajono (centras – Biržai), Druskininkų (centras – Druskininkai), Elektrėnų (centras – Elektrėnai), Klaipėdos rajono (centras – Gargždai), Ignalinos rajono (centras – Ignalina), Jonavos rajono (centras – Jonava), Joniškio rajono (centras – Joniškis), Jurbarko rajono (centras – Jurbarkas), Kaišiadorių rajono (centras – Kaišiadorys), Kalvarijos (centras – Kalvarija), Kauno miesto (centras – Kaunas), Kauno rajono (centras – Kaunas), Kazlų Rūdos (centras – Kazlų Rūda), Kelmės rajono (centras – Kelmė), Kėdainių rajono (centras – Kėdainiai), Klaipėdos miesto (centras – Klaipėda), Kretingos rajono (centras – Kretinga), Kupiškio rajono (centras – Kupiškis), Lazdijų rajono (centras – Lazdijai), Marijampolės (centras – Marijampolė), Mažeikių rajono (centras – Mažeikiai), Molėtų rajono (centras – Molėtai), Neringos (centras – Nida), Pagėgių (centras – Pagėgiai), Pakruojo rajono (centras – Pakruojis), Palangos miesto (centras – Palanga), Panevėžio miesto (centras – Panevėžys), Panevėžio rajono (centras – Panevėžys), Pasvalio rajono (centras – Pasvalys), Plungės rajono (centras – Plungė), Prienų rajono (centras – Prienai), Radviliškio rajono (centras – Radviliškis), Raseinių rajono (centras – Raseiniai), Rietavo (centras – Rietavas), Rokiškio rajono (centras – Rokiškis), Skuodo rajono (centras – Skuodas), Šakių rajono (centras – Šakiai), Šalčininkų rajono (centras – Šalčininkai), Šiaulių miesto (centras – Šiauliai), Šiaulių rajono (centras – Šiauliai), Šilalės rajono (centras – Šilalė), Šilutės rajono (centras – Šilutė), Širvintų rajono (centras – Širvintos), Švenčionių rajono (centras – Švenčionys), Tauragės rajono (centras – Tauragė), Telšių rajono (centras – Telšiai), Trakų rajono (centras – Trakai), Ukmergės rajono (centras – Ukmergė), Utenos rajono (centras – Utena), Varėnos rajono (centras – Varėna), Vilkaviškio rajono (centras – Vilkaviškis), Vilniaus miesto (centras – Vilnius), Vilniaus rajono (centras – Vilnius), Visagino (centras – Visaginas) ir Zarasų rajono (centras – Zarasai).]

2 priedas
Lietuvos Respublikos apskritys, jų centrai ir teritorijos
Lietuvos Respublikos teritorijoje yra šios apskritys: Alytaus – centras Alytaus miestas;
Kauno – centras Kauno miestas; Klaipėdos – centras Klaipėdos miestas; Marijampolės – centras Marijampolės miestas; Panevėžio – centras Panevėžio miestas; Šiaulių – centras Šiaulių miestas; Tauragės – centras Tauragės miestas; Telšių – centras Telšių miestas; Utenos – centras Utenos miestas; Vilniaus – centras Vilniaus miestas.

Apskričių teritorijas sudaro šių savivaldybių teritorijos:
1) Alytaus – Alytaus miesto, Alytaus rajono, Druskininkų, Lazdijų rajono, Varėnos rajono savivaldybės;
2) Kauno – Birštono, Jonavos rajono, Kaišiadorių rajono, Kauno miesto, Kauno rajono, Kėdainių rajono, Prienų rajono, Raseinių rajono savivaldybės;
3) Klaipėdos – Klaipėdos rajono, Klaipėdos miesto, Kretingos rajono, Neringos, Palangos miesto, Skuodo rajono, Šilutės rajono savivaldybės;
4) Marijampolės – Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių rajono, Vilkaviškio rajono savivaldybės;
5) Panevėžio – Biržų rajono, Kupiškio rajono, Panevėžio miesto, Panevėžio rajono, Pasvalio rajono, Rokiškio rajono savivaldybės;
6) Šiaulių – Joniškio rajono, Kelmės rajono, Pakruojo rajono, Akmenės rajono, Radviliškio rajono, Šiaulių miesto, Šiaulių rajono savivaldybės;
7) Tauragės – Jurbarko rajono, Pagėgių, Šilalės rajono, Tauragės rajono savivaldybės;
8) Telšių – Mažeikių rajono, Plungės rajono, Rietavo, Telšių rajono savivaldybės;
9) Utenos – Anykščių rajono, Ignalinos rajono, Molėtų rajono, Utenos rajono, Visagino, Zarasų rajono savivaldybės;

10) Vilniaus – Elektrėnų, Šalčininkų rajono, Širvintų rajono, Švenčionių rajono, Trakų rajono, Ukmergės rajono, Vilniaus miesto, Vilniaus rajono savivaldybės.

Leave a Comment