Lietuvos tarpukario laikų Konstitucijos

I. Įvadas

Konstitucija – pagrindinis ir svarbiausias oficialiosios teisinės
galios teisės normų aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios
valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantis
svarbiausius asmens ir valstybės santykius. Būdama kultūros sudėtine dalimi
ir jos atspindžiu, konstitucija išreiškia konkrečios žmonių bendrijos
būdingus bruožus, jos gyvenimo tradicijas, įsigaliojusią pasaulėžiūrą.
Pagal konstituciją galima spręsti ne tik apie konkrečios visuomenės teisinę
kultūrą bei ideologiją, konstitucija atspindi visapusiškus žmonių ir jų
bendrijų gyvensenos reiškinius.

Lietuva turi seną konstitucinę tradiciją. Plačiai žinomas yra Lietuvos
Statutas – Lietuvos įstatymų rinkinys. Jis remiasi senovės lietuvių
papročių teise, vėlesniais kunigaikščių įstatymais. Lietuvos Sttatutas virto
lyg ir mūsų konstitucija, nes teisiškai įtvirtino visuomenės ir valstybinės
santvarkos pagrindus, kai kurių valstybės valdymo ir teismo organų sudarymo
principus, sudėti ir prerogatyvas. Jis sulaukė trijų redakcijų 1529, 1566
ir 1588 metais. Paskutinis iš jų galiojo Lietuvos teritorijoje net iki
1840m.

1918 – 1940m. konstitucinės raidos etapas mums įdomus tuo, kad
tai buvo pirmieji nepriklausomos tautos žingsniai, kuriant naują valstybės
santvarką. Lietuvoje nepriklausomybės atgavimas su konstitucinio kelio
pradžia nesutapo, o nuolatinės konstitucijos teko laukti daugiau negu tris
metus. Lietuvos valstybės ir konstitucinei raidai labai didelį poveikį
turėjo išoriniai veiksniai. Šie veiksniai turėjo įttakos žmonių pažiūroms ir
politinių jėgų pasiskirstymui, o tai ir lėmė konstitucinio kelio vingiavimą
tarpukaryje.

Neginčijamu autoritetu Lietuvos Konstitucijos tyrinėjimuose laikomas
M. Romeris, kuris nuodugniai išanalizavo beveik kiekvieną konstitucijų
žodį. Žymiausias jo veikalas šitoje srityje yra „Konstitucinės teisės
paskaitos”. Iš kitų mokslininkų, tyrinėjusių Lietuvos Konstitucijas reikia
paminėti M.

. Maksimaitį, K. Valančių.

Rašydama darbą remsiuosi fotografuotu leidiniu „Lietuvos valstybės
konstitucijos“, Maksimaičio M., Vansevičius S. „Lietuvos valstybės ir
teisės istorija“ bei jau minėtu M. Romerio darbu.

I. Laikinųjų konstitucinių aktų laikotarpis

1. Lietuvos Tarybos 1918m. liepos 11d. Nutarimas.

Šiuolaikinių konstitucijų raida Lietuvoje siejama su valstybingumo
atgavimo siekiais. Tačiau kai XXa. antrojo dešimtmečio pabaigoje buvo
atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, jos atkūrimo paskelbimas ne tik
nesutapo su realia konstitucinės raidos pradžia, bet šiuos du svarbius
valstybei egzistencijos faktus skyrė netrumpas laiko intervalas. Be to,
nėra taip paprasta pasakyti, būtent nuo kurio gi laiko prasidėjo
konstitucinė raida, nes mokslininkai iki šiol nesutaria, kokį teisės aktą
laikyti pirmąja laikinąja konstitucija. Šiuo požiūriu bene pirmas svarbus
konstitucinės reikšmės aktas yra Lietuvos Tarybos 1918m. liepos 11d.
nutarimas, nustatęs kai kuriuos Lietuvos konstitucinės santvarkos
pagrindus. Šitame projekte buvo numatyta, kad Lietuvos karalystę valdo
karalius irr dviejų rūmų tautos atstovybė. Karaliui pavedama vadovauti
vykdomajai valdžiai, suteikiama įstatymų leidybos iniciatyvos ir tautos
atstovybės priimtų įstatymų tvirtinimo teisės. Šito nutarimo Vokietijos
vyriausybė nepripažino, o pats pretendentas į sostą Vilhelmas fon Urachas,
jo užimti nesiryžo. Taip šis Tarybos nutarimas nebuvo įvykdytas, o Lietuva
netapo konstitucine monarchija.

2. 1918m. lapkričio 2d. Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija

Tik 1918 m. rudenį, paaiškėjus, kad Vokietijos karinis pralaimėjimas
neišvengiamas ir reikia atsisakyti pretenzijų į užgrobtas šalis, spalio 21
d. Lietuvos Valstybės Tarybai pagaliau buvo leista priimti konstituciją ir
sudaryti vyriausybę. Taip susiklosčius aplinkybėms 1918 m. spalio 28 d.
Vilniuje skubiai s

susirinko Valstybės Taryba. Motyvuodama tuo, kad
Vokietijai pralaimint karą netikslinga Urachą rinkti Lietuvos karaliumi,
lapkričio 2 d. posėdyje buvo priimta rezoliucija, skelbianti, jog liepos 11
d. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas, o galutinai valstybės
valdymo formos klausimą spręsiąs Steigiamasis seimas. Tą pačią dieną Taryba
priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pagrindinį įstatymą
(pamatinius dėsnius), nustatančius savo pačios teisinę padėtį.[1]

Šis nedidelis konstitucinis dokumentas (6 skyriai, suskirstyti į 29
str.), įstatymų leidžiamuoju organu paskelbė Valstybės Tarybą, o įstatymų
iniciatyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui.
Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės tarybos
Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų.
Konstitucinio akto ypatybė buvo ta, kad pagal jį Valstybės tarybos
Prezidiumas buvo laikomas ne tik jos vadovaujančiuoju organu, bei ir
kolegialiu valstybės vadovu, skelbiančiu įstatymus, kviečiančiu ministrų
pirmininką, tvirtinančiu Ministrų kabineto sudėtį. Kiekvienam Prezidiumo
aktui reikėjo visų trijų jo narių parašų ir Ministrų kabineto atstovo
kontrasignacijos.

Konstitucijoje buvo paskelbta visų lygybė prieš įstatymus, luomų
privilegijų panaikinimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos,
spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios “kilus karui, taip
pat valstybei gresiančiam sukilimui ar riaušėms neprileisti” galėjo būti
laikinai suvaržytos.

Laikinosios konstitucijos 24 str. skelbė, kad srityse, „kuriose
Lietuvos valstybės nėra išleisiu naujų įstatymų, laikinai palieka tie,
kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios
Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams”.[2] Tai buvo neišvengiamas jaunos
valstybės įsipareigojimas. Atsisakiusi esamo teisinio visuomeninių santykių
sureguliavimo, valstybė būtų patyrusi sunkiai prognozuojama jų chaosą.

Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai neaptarė daugelio
principinių
klausimų. Konstitucija neužsiminė apie Valstybės Tarybos bei jos Prezidiumo
sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Valstybės valdymo formą turėjo
nustatyti Steigiamasis seimas. Nors ši konstitucija galiojo vos 5 mėnesius,
ji turėjo išliekamąją konstitucinės teisės šaltinio reikšmę. Daugelis jos
nuostatų išliko visose vėlesnėse Lietuvos Respublikos konstitucijose, tarp
jų ir dabar galiojančioje.

3. 1919m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos

Pamatiniai Dėsniai

Siekdama tęsti pradėtą valdžios telkimą Vyriausybės rankose, 1919m.
Balandžio 4d. Valstybės Taryba dar kartą peržiūrėjo Lietuvos Valstybės
Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją.
Dabar konstitucija buvo iš 8 skyrių, suskirstytų į 42 straipsnius. Dauguma
šio konstitucinio dokumento nuostatų žodis žodžiu kartojo 1918m. Pamatinių
Dėsnių nuostatus. Iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės organų
sistema. Svarbiausiais tapo vykdomosios valdžios organai – pakeitęs
Prezidiumą Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Be įstatymų leidybos,
Valstybės Tarybai buvo pavesta kontroliuoti Ministrų kabinėto veiklą,
Ministrų kabinetas privalėjo turėti jos pasitikėjimą. Be visų šitų
pakeitimų visai naujas buvo VIII skyrius, kuris įsteigė Valstybės kontrolės
instituciją. Valstybės Prezidento skiriamas Valstybės kontrolierius buvo
nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios ir Ministrų Kabineto posėdžiuose
turėjo patariamąjį balsą.

4. 1920m. birželio 10 d. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstituciją.

Tolesnį Lietuvos konstitucinės raidos etapą žymi Steigiamojo seimo
sušaukimas. 1919 m. spalio 30d. Valstybės taryba priėmė Steigiamojo seimo
rinkimų įstatymą. Į pirmą posėdį Steigiamasis seimas susirinko 1920 m.
gegužės 15 d. Tą dieną baigėsi Lietuvos Valstybės Tarybos valdymo
laikotarpis. Kai tik susirinko Steigiamasis Seimas, Lietuvos Valstybės
Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai neteko galios ir iki naujos
laikinosios konstitucijos pa
askelbimo valstybė atsidūrė Steigiamojo Seimo
diktatūroje[3]. Nuolatinės konstitucijos projektavimas, paruošimas ir
paskelbimas reikalavo ilgesnio laiko, todėl 1920m. birželio 10d.
Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją.
Steigiamajam Seimui konstitucija pavedė išimtinę teisę leisi įstatymus ir
prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti
tarptautines sutartis. Įstatymų iniciatyvos teisė buvo pavesta Steigiamajam
Seimui ir Ministrų kabinetui. Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo
Steigiamojo seimo vaidmenį, konstitucija sumažino Prezidento reikšmę: dabar
jo teisės įstatymų leidyboje apsiribojo Steigiamojo seimo išleistų įstatymų
skelbimu. Konstitucija nenustatė Prezidento kadencijos, laikydama jį
renkamu visam šios Konstitucijos galiojimo laikui. Laikinoji Konstitucija,
palyginti su Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, praplėtė
piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį
korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taip
pat deklaravo mirties bausmės bei titulų panaikinimą. Politinės to meto
sąlygos Lietuvoje ir aplink ją pasižymėjo ypatingu demokratinių jėgų
pakilimu. Tai turėjo lemiamos įtakos rengiamai pirmai Lietuvos
Konstitucijai. Valstybės valdymo formos klausimu Steigiamajame seime
viešpatavo parlamentinės respublikos šalininkai.

II.. 1922 m. rugpjūčio l d. Lietuvos Valstybės Konstitucija

Pirma, ką reikia turėti galvoje svarstant tiek Lietuvos 1922 m.
Konstituciją, tiek kitas naujų Europos Centro ir Rytų bei Šiaurės Rytų
respublikų konstitucijas, – tai ryškiai užakcentuota demokratija su
kontinentinio parlamentarizmo šablonu, pridengiančiu kiek slepiamus
nacionaldemokratinius palinkimus, kurių idėja buvo ryškiausias socialinis
akstinas, paveikęs patį šios respublikų grupės daugumos įkurimą, su tam
tikru nukrypimu į pusiau tiesioginę demokratiją. Ši regionalinė grupė naujų
respublikų, kurių konstitucijos maždaug vienu laiku tarp 1919 ir 1922 m.
Nustatytos, sudarė giminingą vieno principinio konstitucinės teisės šablono
ekspozitūrą, apėmė Suomiją. Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Vokiečių
Reichą.[4]

Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į 108
straipsnius. Konstitucijos preambulėje pažymima, kad ją per savo
įgaliotuosius atstovus, susirinkusius i Steigiamąjį seimą, priėmė Lietuvos
tauta. Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika.
Deklaruojama, kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, kuri
suprantama kaip turinčių rinkimų teisę piliečių visuma.[5]

Buvo užfiksuotas formalus teisinis konstitucijos prioritetas visų kitų
teisės normų sistemoje. Tačiau buvo laikytasi požiūrio, kad Konstitucija
nėra tiesioginio veikimo teisinis aktas, neturi piliečiui ar valstybės
institucijai privalomos galios.

Konstitucija numatė ir tiesioginio suverenaus tautos įsikišimo
referendumo būdu galimybę: Konstitucijos papildymas ar pakeitimas, Seimo
priimtas 3/5 visų atstovų balsų dauguma, per tris mėnesius turėjo būti
atiduodamas Respublikos Prezidentui, 1/4 visų Seimo atstovų arba 50
tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių spręsti tautai visuotinio
balsavimo keliu.

Konstitucija išvardijo Seimo, kuris renkamas trejiems metams,
prerogatyvas – leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo
vykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis (taikos,
teritorines ir kai kurias kitas), spręsti karo ir taikos klausimus,
tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūrėti vyriausybės darbus.
Kita labai svarbi Seimo prerogatyva buvo Vyriausybės veiklos priežiūra.
Konstitucija nustatė, kad Seimas prižiūri Vyriausybės darbus teikdamas jam
paklausimus bei interpeliacijas ir skirdamas revizijas. Respublikos
Prezidentą rinko Seimas trejiems metams slaptu balsavimu, absoliučia
atstovų balsų dauguma. Formaliai Prezidentui Konstitucija suteikė
reikšmingas teises: jis buvo pagrindinis valstybės tarptautinių santykių
reprezentantas, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose
pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus. vadovavo respublikos
ginkluotosioms pajėgoms, naudojosi atleidimo nuo bausmės teise.

Ministrų kabinetas, susidedantis iš Ministro Pirmininko ir ministrų,
skirtingai nuo Prezidento, konstitucijoje buvo traktuojamas kaip bendrosios
kompetencijos valstybės organas. Visi be išimties Prezidento kompetencijos
aktai įsigaliodavo tik juos kontrasignavus Ministrų kabineto atstovui.
Nė viename Lietuvos laikinųjų konstitucinių aktų visai nebuvo užsimenama
apie teismus tuo būdu jų neišskiriant į paritetinę autonominę funkciją su
atskiromis institucijomis, o faktiškai juos paliekant vyriausybės žinioje.
Ši konstitucija paliko teismams autonomiją, tai nustatą 64 – 65
straipsniuose.[6]

Konstitucija, remdamasi liberaliosios filosofijos nuostatomis, iškėlė
asmenybę, skelbė ją visuomeninio gyvenimo centru. Nustatydama piliečių
teisinę padėtį, Konstitucija pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumą
nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo, skelbiamas demokratinių
teisių ir laisvių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir
sąžinės laisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinkimų ir
sąjungų laisvės, peticijos bei įstatymų iniciatyvos teisės. Tuo pačiu metu
Konstitucija pabrėžė,kad viskas turi būti įstatymų ribose.

Dėl tuometinės Lietuvos padėties ir dėl kai kurių rengėjų pažiūrų
konstitucija truputį atitruko nuo liberalios koncepcijos. Buvo skelbiama
apie valstybės rūpestį, kad kiekvienas pilietis turėtų darbo, kad būtų
sudarytos sąlygos taisyklingai žemės ūkio gamybai, kad darbininkai būtų
apsaugoti ligoje, senatvėje, nuo nelaimingų atsitikimų, nedarbo.
Konstitucija skelbė nuosavybės teisės apsaugą nurodydama, jog piliečio
turtą galima nusavinti tik įstatymo keliu ir tik esant viešajam reikalui,
bet nutylėjo visuotinai pripažintą reikalavimą apie išankstinį ir teisingą
atlyginimą. Septintame skyriuje nusakyta ir tautinių mažumų padėtis.

III. 1928 m. gegužės 25 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija

1926m. daugumą Seime gavo liaudininkų ir socialdemokratų koalicija.
Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų konservatyvesnių
įstatymų, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kalinių amnestiją. Tam
tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes politines sąlygas
komunistinei veiklai reikštis,

kad užtikrintų tautinių mažumų paramą,
koalicijos partneriai turėjo daryti kai kurias nuolaidas, ypač lenkams.
Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikai
diskredituoti, kaltino ją krašto bolševizavimu ir polonizavimu. 1926 m.
gruodžio 17 d. ankstų rytą grupė karininkų nutraukė užsitęsusį Seimo
posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o Respublikos prezidentui K.
Griniui paskyrė namų areštą. Po to sąmokslininkai paskelbė tautininkų
veikėją A. Smetoną Valstybės vadu[7].

1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmas įvyko be pasipriešinimo.
Siekiant stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį, atėjusios į valdžią
politinės jėgos tuojau pat pamėgino sukurti valdžios tęstinumo įvaizdį,
legalizuoti perversmo pasekmes. Po perversmo užėmusioms valdžią politinėms
jėgoms 1922 m. Konstitucijos neliko. Todėl buvo nuspręsta Konstituciją
taisyti. 1928 m. gegužės 25 d. oficialiai paskelbtas Prezidento dekretuotas
dokumentas, pavadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija. Į Konstituciją
buvo įtraukia nuostata, jog ne vėliau kaip per dešimt metų bus surengtas
referendumas. Dėl šios aplinkybės Konstitucija neretai laikoma laikino
pobūdžio Konstitucija, pasak M. Römerio, konstituciniu provizoriumi,
konstituciniu pasiūlymu tautai.

Naujoji Konstitucija pakartojo daugelį 1922 m. Konstitucijos nuostatų,
todėl jos išleidimas taip pat kartais interpretuojamas kaip senosios
Konstitucijos reforma, jos nauja redakcija. Būdingiausias 1928 m.
Konstitucijos skiriamasis bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausia,
Respublikos Prezidento galios išplėtimas, autoritarinių elementų į
valstybės valdymą diegimas išsaugant pagrindinių demokratinių institutų,
skyrium imant parlamentarizmo regimybę. Stiprinant Prezidento galią,
pirmiausia buvo pradėtas išsilaisvinimas nuo priklausomybės Seimui. Tuo
tikslu atsisakyta Prezidento rinkimų Seime.
Prezidentas šioje Konstitucijoje jau buvo aktyvus ir savarankiškas įstatymų
leidžiamosios valdžios subjektas. Nesant Seimo arba pertraukų tarp jo
sesijų metu, Prezidentas turėjo vykdyti Seimo funkcijas
Konstitucijoje visiškai nebuvo kalbama kada turi būti sušauktas pirmas
Seimas. Tuo visiškai nuvertimos visos konstitucinės nuostatos dėl Seimo.
Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Prezidentas gavo
teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu – ir kitus
ministrus, taip pat paleisti Ministrų kabinetą arba atskirus ministrus.
Pažymėtina, kad pastaruoju atveju prezidento aktams Ministrų kabineto
atstovo kontrasignacijos nereikėjo. Koncentravimas, nesant Seimo,
prezidento rankose jo teisių, ypač įstatymų leidybos bei biudžetinės galios
sferose, taip pat prezidento teisė be kontrasignacijos paleisti Ministrų
kabinetą – pagrindinės Konstitucijos nuostatos, pavertusios Respublikos
prezidentą centrine konstitucine institucija.1928 m. Lietuvos Valstybės
Konstitucija – vienas pirmųjų Europoje konstitucinių aktų, pasukusių nuo
demokratijos į autoritarizmą.

IV. 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija

Naujųjų politiniu pažiūrų fone 1928 m. Konstitucija pasirodė esanti
beviltiškai pasenusi. Be to, artinosi 10 metų termino, per kurį leidėjai
buvo įsipareigoję ją patikrinti referendumu, pabaiga. Todėl užuot rengusis
referendumui, imtasi naujos konstitucijos rengimo. Naują Lietuvos
Konstituciją, Seimas priėmė 1938 m. vasario 11 d. Tai savo turiniu buvo
naujas aktas. Seimui ją priėmus, tekstas jau kitą dieną buvo oficialiai
paskelbtas. Nesulaukus per tris mėnesius nei Respublikos Prezidento, nei 50
tūkstančiu piliečių reikalavimo pateikti ją referendumui, Konstitucija
įsigaliojo tų pačių metų gegužės 12d. Konstitucijoje buvo 21 skyrius,
suskirstytas į 156 straipsnius. Konstitucija buvo autoritarinio pobūdžio.
Ji skelbė, kad Lietuvos Valstybė yra respublika, jos priešakyje yra
Respublikos Prezidentas, kuris ir vadovauja valstybei.[8]

Ketvirtame straipsnyje buvo nuostata: „Valstybės valdžia yra
vienatija ir nedaloma. Ją vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė
ir Teismas.“[9]

Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimų laikas nepasikeitė.
Konstitucija suteikė Prezidentui tokias pareigas: reprezentuoti Lietuvos
Valstybę, priimti svetimų valstybių atstovus, skirti Lietuvos Valstybės
atstovus, skirti ir atleisi valstybės kontrolierius ir įstatymų nustatytus
pareigūnus, ir daryti visa kita, kas Konstitucija ir įstatymais jam
pavesta. Prezidentas buvo skelbiamas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu:
jis galėjo skirti ir atleisti kariuomenės vadą. Iškilus pavojui „viešajai
tvarkai arba valstybės saugumui”, jam suteikta teisė skelbti nepaprastąjį
metą. Prezidentas, Vyriausybei pasiūlius, sprendė mobilizacijos, karo ir
taikos klausimus. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus.

Išimtinai Seimo kompetencijai Konstitucija pavedė tik savo statuto bei
Konstitucijos pakeitimo projekto priėmimą. Seimas neturėjo išimtinės
įstatymų leidybos teisės: joje nustatyta, kad Seimo ar jo sesijos nesant,
įstatymus leidžia Prezidentas. Tik naujai išrinktas Seimas, vėl priimdamas
tą patį įstatymo projektą, galėjo įveikti Prezidento veto[10].

Pagal Lietuvos 1938 m. Konstituciją Vyriausybę sudarė jau tik
Ministras Pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti Ministrų Taryba, o
Prezidentas kaip savarankiška institucija į Vyriausybės sudėtį nebuvo
įtrauktas. Suteikdama Prezidentui plačiausias teises, Konstitucija 74
straipsnyje nurodė, jog Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus, o už
kitus veiksmus taip pat negali būti traukiamas atsakomybėn, kol vadovauja
valstybei. Pavesdama Prezidentui ne tik Vyriausybę, bet ir Seimą,
Konstitucija net ir formaliai atsisakė valdžių padalijimo principo. Tačiau
ši nuostata nelietė teismo, kuris skelbiamas nepriklausomu.

Apibūdindama valstybės ir piliečio santykius, Konstitucija aiškiai
pabrėžė valstybės viršenybę. Apie piliečių teises konstitucijoje kalbama
neatsietai nuo pareigų, pabrėžiama, kad pilietis naudojasi savo laisve,
visuomet atsimindamas savo pareigas valstybei, kad piliečio pareiga – būti
ištikimam valstybei. Pagrindines piliečių laisves Konstitucija sujungė į
„visuomeninio veikimo laisvę”. Visuomeninė veikla, ypač spaudoje,
organizacijose ir susirinkimuose, turėjo atitikti ištikimybės valstybei
reikalavimą.

Išvados

Šiuolaikinės konstitucijos raida Lietuvoje siejama su nepriklausomybės
atgavimu, tačiau pirmo konstitucinio pobūdžio akto teko laukti 5 mėn.,
pirmos laikinos konstitucijos 9 mėn., o pirmoji nuolatinė konstitucija buvo
priimta nuo nepriklausomybės paskelbimo praėjus daugiau negu keturiems
metams 1922m. Jeigu 1918m. liepos 11d. aktą laikyti laikinąja konstitucija,
tai tokių nagrinėjamame periode buvo keturios. Be to, Lietuvoje galiojo
tris nuolatinės konstitucijos, iš kurių tik viena buvo demokratinė – 1922
metų.

Nagrinėjamą laikotarpį galima padalinti į tris periodus: laikinųjų
konstitucijų 1918-1922m., demokratinių konstitucijų 1922-1926m. ir
autoritarinių konstitucijų 1926-1940m.. Pirmajame periode valdžios organai
tik formavosi ir vyko valdžios pasidalijimas tarp Valstybės Tarybos,
Prezidento (Prezidiumo), Ministrų kabineto ir vėliau pasirodžiusio
Steigiamojo Seimo. Antrasis periodas pasižymi seimokratija, kai vykdomoji
valdžia ( Prezidentas ir Ministrų kabinetas) buvo labai priklausoma nuo
įstatymų leidžiamosios valdžios (Seimo). Trečiasis periodas pasižymi
autoritarizmu, Prezidentas tampo svarbiausia šalies figūra, nuo jo
priklausė ir Vyriausybė, ir Seimas, kurio svarba palaipsniui mažėjo,
praradus jam išimtines įstatymų leidybos teises. 1938 m. Konstitucijoje
jau nebeliko nuostatos, kad Lietuva demokratinė valstybė. Nebeliko
nuostatų, kurios padėtų įgyvendinti valdžių padalijimo principą.

Pirmojo periodo konstitucijos skelbė visų piliečių lygybę įstatymui,
asmens neliečiamybę, sąžinės, tikybos, spaudos, žodžio, organizacijų laisvę
ir streiko teisę. Antrajame periode šitos laisvės ir teisės išliko, tačiau
buvo numatyti jų ribojimo atvejai – nusikalstamos veiklos buvimas, karas ir
nepaprastosios padėties įvedimas. Trečiajame periode į pirmą vietą iškyla
Valstybė ir Prezidentas.

Didžiausią poveikį 1918-1940m. laikotarpio konstitucinei raidai turėjo
tarptautinės politinės tendencijos. Taip dėl tarptautinio politinio
klimato pasikeitimo Lietuvai vos netapus konstitucine monarchija iš
demokratinės respublikos ji tapo autoritarine. 1940 m. sovietinė okupacija
nutraukė nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą. Prosovietinė vyriausybė
1940 m. birželio 27 d. pasinaudojo 1938 m. Konstitucijos nuostata,
suteikiančią valstybės vadovui teisę Seimą paleisti anksčiau laiko. Šiai
vyriausybei buvo labai patogi ir Konstitucijos nuostata, suteikianti
Prezidentui teisę, nesant Seimo, pačiam leisti įstatymus. Šie naujieji
įstatymai kaip, beje, personaliniai pakeitimai valstybės aparate visuomenei
buvo skelbiami su nuorodomis į atitinkamus 1938 m. Konstitucijos
straipsnius.

———————–
[1] Römeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. – V.: Mintis,1990.
– p. 93

[2] Lietuvos valstybės konstitucijos. – V.:Mokslas, 1989. – 239 p.
[3] Romeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. – V.: Mintis,1990
[4] Romeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. – V.: Mintis,1990.
– p. 123

[5] Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. –
V., 1997. – p.141

[6] Lietuvos valstybės konstitucijos. – V.:Mokslas, 1989. – 27 p.

[7] Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. –
V., 1997. – p.152
[8] Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. –
V., 1997. – p.160
[9] Lietuvos valstybės konstitucijos. – V.:Mokslas, 1989. – 59 p.

[10] Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis, – Lietuvos teisės universiteto
Leidybos centras, 2001. – p.151

Leave a Comment