I. Įvadas
Konstitucija – pagrindinis ir svarbiausias oficialiosios teisinėsgalios teisės normų aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosiosvaldžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantissvarbiausius asmens ir valstybės santykius. Būdama kultūros sudėtine dalimiir jos atspindžiu, konstitucija išreiškia konkrečios žmonių bendrijosbūdingus bruožus, jos gyvenimo tradicijas, įsigaliojusią pasaulėžiūrą.Pagal konstituciją galima spręsti ne tik apie konkrečios visuomenės teisinękultūrą bei ideologiją, konstitucija atspindi visapusiškus žmonių ir jųbendrijų gyvensenos reiškinius. Lietuva turi seną konstitucinę tradiciją. Plačiai žinomas yra LietuvosStatutas – Lietuvos įstatymų rinkinys. Jis remiasi senovės lietuviųpapročių teise, vėlesniais kunigaikščių įstatymais. Lietuvos Statutas virtolyg ir mūsų konstitucija, nes teisiškai įtvirtino visuomenės ir valstybinėssantvarkos pagrindus, kai kurių valstybės valdymo ir teismo organų sudarymoprincipus, sudėti ir prerogatyvas. Jis sulaukė trijų redakcijų 1529, 1566ir 1588 metais. Paskutinis iš jų galiojo Lietuvos teritorijoje net iki1840m. 1918 – 1940m. konstitucinės raidos etapas mums įdomus tuo, kadtai buvo pirmieji nepriklausomos tautos žingsniai, kuriant naują valstybėssantvarką. Lietuvoje nepriklausomybės atgavimas su konstitucinio keliopradžia nesutapo, o nuolatinės konstitucijos teko laukti daugiau negu trismetus. Lietuvos valstybės ir konstitucinei raidai labai didelį poveikįturėjo išoriniai veiksniai. Šie veiksniai turėjo įtakos žmonių pažiūroms irpolitinių jėgų pasiskirstymui, o tai ir lėmė konstitucinio kelio vingiavimątarpukaryje. Neginčijamu autoritetu Lietuvos Konstitucijos tyrinėjimuose laikomasM. Romeris, kuris nuodugniai išanalizavo beveik kiekvieną konstitucijųžodį. Žymiausias jo veikalas šitoje srityje yra „Konstitucinės teisėspaskaitos”. Iš kitų mokslininkų, tyrinėjusių Lietuvos Konstitucijas reikiapaminėti M. Maksimaitį, K. Valančių. Rašydama darbą remsiuosi fotografuotu leidiniu „Lietuvos valstybėskonstitucijos“, Maksimaičio M., Vansevičius S. „Lietuvos valstybės ir
teisės istorija“ bei jau minėtu M. Romerio darbu.I. Laikinųjų konstitucinių aktų laikotarpis
1. Lietuvos Tarybos 1918m. liepos 11d. Nutarimas. Šiuolaikinių konstitucijų raida Lietuvoje siejama su valstybingumoatgavimo siekiais. Tačiau kai XXa. antrojo dešimtmečio pabaigoje buvoatkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, jos atkūrimo paskelbimas ne tiknesutapo su realia konstitucinės raidos pradžia, bet šiuos du svarbiusvalstybei egzistencijos faktus skyrė netrumpas laiko intervalas. Be to,nėra taip paprasta pasakyti, būtent nuo kurio gi laiko prasidėjokonstitucinė raida, nes mokslininkai iki šiol nesutaria, kokį teisės aktąlaikyti pirmąja laikinąja konstitucija. Šiuo požiūriu bene pirmas svarbuskonstitucinės reikšmės aktas yra Lietuvos Tarybos 1918m. liepos 11d.nutarimas, nustatęs kai kuriuos Lietuvos konstitucinės santvarkospagrindus. Šitame projekte buvo numatyta, kad Lietuvos karalystę valdokaralius ir dviejų rūmų tautos atstovybė. Karaliui pavedama vadovautivykdomajai valdžiai, suteikiama įstatymų leidybos iniciatyvos ir tautosatstovybės priimtų įstatymų tvirtinimo teisės. Šito nutarimo Vokietijosvyriausybė nepripažino, o pats pretendentas į sostą Vilhelmas fon Urachas,jo užimti nesiryžo. Taip šis Tarybos nutarimas nebuvo įvykdytas, o Lietuvanetapo konstitucine monarchija. 2. 1918m. lapkričio 2d. Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija Tik 1918 m. rudenį, paaiškėjus, kad Vokietijos karinis pralaimėjimasneišvengiamas ir reikia atsisakyti pretenzijų į užgrobtas šalis, spalio 21d. Lietuvos Valstybės Tarybai pagaliau buvo leista priimti konstituciją irsudaryti vyriausybę. Taip susiklosčius aplinkybėms 1918 m. spalio 28 d.Vilniuje skubiai susirinko Valstybės Taryba. Motyvuodama tuo, kadVokietijai pralaimint karą netikslinga Urachą rinkti Lietuvos karaliumi,lapkričio 2 d. posėdyje buvo priimta rezoliucija, skelbianti, jog liepos 11d. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas, o galutinai valstybėsvaldymo formos klausimą spręsiąs Steigiamasis seimas. Tą pačią dieną Tarybapriėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pagrindinį įstatymą
(pamatinius dėsnius), nustatančius savo pačios teisinę padėtį.[1] Šis nedidelis konstitucinis dokumentas (6 skyriai, suskirstyti į 29str.), įstatymų leidžiamuoju organu paskelbė Valstybės Tarybą, o įstatymųiniciatyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui.Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės tarybosPrezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų.Konstitucinio akto ypatybė buvo ta, kad pagal jį Valstybės tarybosPrezidiumas buvo laikomas ne tik jos vadovaujančiuoju organu, bei irkolegialiu valstybės vadovu, skelbiančiu įstatymus, kviečiančiu ministrųpirmininką, tvirtinančiu Ministrų kabineto sudėtį. Kiekvienam Prezidiumoaktui reikėjo visų trijų jo narių parašų ir Ministrų kabineto atstovokontrasignacijos. Konstitucijoje buvo paskelbta visų lygybė prieš įstatymus, luomųprivilegijų panaikinimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos,spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios “kilus karui, taippat valstybei gresiančiam sukilimui ar riaušėms neprileisti” galėjo būtilaikinai suvaržytos. Laikinosios konstitucijos 24 str. skelbė, kad srityse, „kurioseLietuvos valstybės nėra išleisiu naujų įstatymų, laikinai palieka tie,kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja LaikinosiosKonstitucijos Pamatiniams Dėsniams”.[2] Tai buvo neišvengiamas jaunosvalstybės įsipareigojimas. Atsisakiusi esamo teisinio visuomeninių santykiųsureguliavimo, valstybė būtų patyrusi sunkiai prognozuojama jų chaosą. Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai neaptarė daugelio principiniųklausimų. Konstitucija neužsiminė apie Valstybės Tarybos bei jos Prezidiumosudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Valstybės valdymo formą turėjonustatyti Steigiamasis seimas. Nors ši konstitucija galiojo vos 5 mėnesius,ji turėjo išliekamąją konstitucinės teisės šaltinio reikšmę. Daugelis josnuostatų išliko visose vėlesnėse Lietuvos Respublikos konstitucijose, tarpjų ir dabar galiojančioje. 3. 1919m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai Siekdama tęsti pradėtą valdžios telkimą Vyriausybės rankose, 1919m.Balandžio 4d. Valstybės Taryba dar kartą peržiūrėjo Lietuvos ValstybėsLaikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją.Dabar konstitucija buvo iš 8 skyrių, suskirstytų į 42 straipsnius. Daugumašio konstitucinio dokumento nuostatų žodis žodžiu kartojo 1918m. PamatiniųDėsnių nuostatus. Iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės organųsistema. Svarbiausiais tapo vykdomosios valdžios organai – pakeitęsPrezidiumą Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Be įstatymų leidybos,Valstybės Tarybai buvo pavesta kontroliuoti Ministrų kabinėto veiklą,Ministrų kabinetas privalėjo turėti jos pasitikėjimą. Be visų šitųpakeitimų visai naujas buvo VIII skyrius, kuris įsteigė Valstybės kontrolėsinstituciją. Valstybės Prezidento skiriamas Valstybės kontrolierius buvonepriklausomas nuo vykdomosios valdžios ir Ministrų Kabineto posėdžiuoseturėjo patariamąjį balsą. 4. 1920m. birželio 10 d. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstituciją. Tolesnį Lietuvos konstitucinės raidos etapą žymi Steigiamojo seimosušaukimas. 1919 m. spalio 30d. Valstybės taryba priėmė Steigiamojo seimorinkimų įstatymą. Į pirmą posėdį Steigiamasis seimas susirinko 1920 m.gegužės 15 d. Tą dieną baigėsi Lietuvos Valstybės Tarybos valdymolaikotarpis. Kai tik susirinko Steigiamasis Seimas, Lietuvos ValstybėsLaikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai neteko galios ir iki naujoslaikinosios konstitucijos paskelbimo valstybė atsidūrė Steigiamojo Seimodiktatūroje[3]. Nuolatinės konstitucijos projektavimas, paruošimas irpaskelbimas reikalavo ilgesnio laiko, todėl 1920m. birželio 10d.Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją.Steigiamajam Seimui konstitucija pavedė išimtinę teisę leisi įstatymus irprižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuotitarptautines sutartis. Įstatymų iniciatyvos teisė buvo pavesta SteigiamajamSeimui ir Ministrų kabinetui. Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamoSteigiamojo seimo vaidmenį, konstitucija sumažino Prezidento reikšmę: dabarjo teisės įstatymų leidyboje apsiribojo Steigiamojo seimo išleistų įstatymųskelbimu. Konstitucija nenustatė Prezidento kadencijos, laikydama jįrenkamu visam šios Konstitucijos galiojimo laikui. Laikinoji Konstitucija,palyginti su Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, praplėtėpiliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jįkorespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taippat deklaravo mirties bausmės bei titulų panaikinimą. Politinės to metosąlygos Lietuvoje ir aplink ją pasižymėjo ypatingu demokratinių jėgųpakilimu. Tai turėjo lemiamos įtakos rengiamai pirmai LietuvosKonstitucijai. Valstybės valdymo formos klausimu Steigiamajame seimeviešpatavo parlamentinės respublikos šalininkai.II.. 1922 m. rugpjūčio l d. Lietuvos Valstybės Konstitucija
Pirma, ką reikia turėti galvoje svarstant tiek Lietuvos 1922 m.Konstituciją, tiek kitas naujų Europos Centro ir Rytų bei Šiaurės Rytųrespublikų konstitucijas, – tai ryškiai užakcentuota demokratija sukontinentinio parlamentarizmo šablonu, pridengiančiu kiek slepiamusnacionaldemokratinius palinkimus, kurių idėja buvo ryškiausias socialinisakstinas, paveikęs patį šios respublikų grupės daugumos įkurimą, su tamtikru nukrypimu į pusiau tiesioginę demokratiją. Ši regionalinė grupė naujųrespublikų, kurių konstitucijos maždaug vienu laiku tarp 1919 ir 1922 m.Nustatytos, sudarė giminingą vieno principinio konstitucinės teisės šablonoekspozitūrą, apėmė Suomiją. Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, VokiečiųReichą.[4] Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į 108straipsnius. Konstitucijos preambulėje pažymima, kad ją per savoįgaliotuosius atstovus, susirinkusius i Steigiamąjį seimą, priėmė Lietuvostauta. Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika.Deklaruojama, kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, kurisuprantama kaip turinčių rinkimų teisę piliečių visuma.[5] Buvo užfiksuotas formalus teisinis konstitucijos prioritetas visų kitųteisės normų sistemoje. Tačiau buvo laikytasi požiūrio, kad Konstitucijanėra tiesioginio veikimo teisinis aktas, neturi piliečiui ar valstybėsinstitucijai privalomos galios. Konstitucija numatė ir tiesioginio suverenaus tautos įsikišimo
referendumo būdu galimybę: Konstitucijos papildymas ar pakeitimas, Seimopriimtas 3/5 visų atstovų balsų dauguma, per tris mėnesius turėjo būtiatiduodamas Respublikos Prezidentui, 1/4 visų Seimo atstovų arba 50tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių spręsti tautai visuotiniobalsavimo keliu. Konstitucija išvardijo Seimo, kuris renkamas trejiems metams,prerogatyvas – leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jovykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis (taikos,teritorines ir kai kurias kitas), spręsti karo ir taikos klausimus,tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūrėti vyriausybės darbus.Kita labai svarbi Seimo prerogatyva buvo Vyriausybės veiklos priežiūra.Konstitucija nustatė, kad Seimas prižiūri Vyriausybės darbus teikdamas jampaklausimus bei interpeliacijas ir skirdamas revizijas. RespublikosPrezidentą rinko Seimas trejiems metams slaptu balsavimu, absoliučiaatstovų balsų dauguma. Formaliai Prezidentui Konstitucija suteikėreikšmingas teises: jis buvo pagrindinis valstybės tarptautinių santykiųreprezentantas, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juosepirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus. vadovavo respublikosginkluotosioms pajėgoms, naudojosi atleidimo nuo bausmės teise. Ministrų kabinetas, susidedantis iš Ministro Pirmininko ir ministrų,skirtingai nuo Prezidento, konstitucijoje buvo traktuojamas kaip bendrosioskompetencijos valstybės organas. Visi be išimties Prezidento kompetencijosaktai įsigaliodavo tik juos kontrasignavus Ministrų kabineto atstovui.Nė viename Lietuvos laikinųjų konstitucinių aktų visai nebuvo užsimenamaapie teismus tuo būdu jų neišskiriant į paritetinę autonominę funkciją suatskiromis institucijomis, o faktiškai juos paliekant vyriausybės žinioje.Ši konstitucija paliko teismams autonomiją, tai nustatą 64 – 65straipsniuose.[6] Konstitucija, remdamasi liberaliosios filosofijos nuostatomis, iškėlėasmenybę, skelbė ją visuomeninio gyvenimo centru. Nustatydama piliečiųteisinę padėtį, Konstitucija pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumąnepaisant lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo, skelbiamas demokratiniųteisių ir laisvių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo irsąžinės laisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinkimų irsąjungų laisvės, peticijos bei įstatymų iniciatyvos teisės. Tuo pačiu metuKonstitucija pabrėžė,kad viskas turi būti įstatymų ribose. Dėl tuometinės Lietuvos padėties ir dėl kai kurių rengėjų pažiūrųkonstitucija truputį atitruko nuo liberalios koncepcijos. Buvo skelbiamaapie valstybės rūpestį, kad kiekvienas pilietis turėtų darbo, kad būtųsudarytos sąlygos taisyklingai žemės ūkio gamybai, kad darbininkai būtųapsaugoti ligoje, senatvėje, nuo nelaimingų atsitikimų, nedarbo.Konstitucija skelbė nuosavybės teisės apsaugą nurodydama, jog piliečioturtą galima nusavinti tik įstatymo keliu ir tik esant viešajam reikalui,bet nutylėjo visuotinai pripažintą reikalavimą apie išankstinį ir teisingąatlyginimą. Septintame skyriuje nusakyta ir tautinių mažumų padėtis.III. 1928 m. gegužės 25 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija
1926m. daugumą Seime gavo liaudininkų ir socialdemokratų koalicija.Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų konservatyvesniųįstatymų, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kalinių amnestiją. Tamtikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes politines sąlygaskomunistinei veiklai reikštis,
kad užtikrintų tautinių mažumų paramą,koalicijos partneriai turėjo daryti kai kurias nuolaidas, ypač lenkams.Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikaidiskredituoti, kaltino ją krašto bolševizavimu ir polonizavimu. 1926 m.gruodžio 17 d. ankstų rytą grupė karininkų nutraukė užsitęsusį Seimoposėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o Respublikos prezidentui K.Griniui paskyrė namų areštą. Po to sąmokslininkai paskelbė tautininkųveikėją A. Smetoną Valstybės vadu[7]. 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmas įvyko be pasipriešinimo.Siekiant stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį, atėjusios į valdžiąpolitinės jėgos tuojau pat pamėgino sukurti valdžios tęstinumo įvaizdį,
legalizuoti perversmo pasekmes. Po perversmo užėmusioms valdžią politinėmsjėgoms 1922 m. Konstitucijos neliko. Todėl buvo nuspręsta Konstitucijątaisyti. 1928 m. gegužės 25 d. oficialiai paskelbtas Prezidento dekretuotasdokumentas, pavadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija. Į Konstitucijąbuvo įtraukia nuostata, jog ne vėliau kaip per dešimt metų bus surengtasreferendumas. Dėl šios aplinkybės Konstitucija neretai laikoma laikinopobūdžio Konstitucija, pasak M. Römerio, konstituciniu provizoriumi,konstituciniu pasiūlymu tautai. Naujoji Konstitucija pakartojo daugelį 1922 m. Konstitucijos nuostatų,todėl jos išleidimas taip pat kartais interpretuojamas kaip senosiosKonstitucijos reforma, jos nauja redakcija. Būdingiausias 1928 m.Konstitucijos skiriamasis bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausia,Respublikos Prezidento galios išplėtimas, autoritarinių elementų įvalstybės valdymą diegimas išsaugant pagrindinių demokratinių institutų,skyrium imant parlamentarizmo regimybę. Stiprinant Prezidento galią,pirmiausia buvo pradėtas išsilaisvinimas nuo priklausomybės Seimui. Tuotikslu atsisakyta Prezidento rinkimų Seime.Prezidentas šioje Konstitucijoje jau buvo aktyvus ir savarankiškas įstatymųleidžiamosios valdžios subjektas. Nesant Seimo arba pertraukų tarp josesijų metu, Prezidentas turėjo vykdyti Seimo funkcijasKonstitucijoje visiškai nebuvo kalbama kada turi būti sušauktas pirmasSeimas. Tuo visiškai nuvertimos visos konstitucinės nuostatos dėl Seimo.Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Prezidentas gavoteisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu – ir kitusministrus, taip pat paleisti Ministrų kabinetą arba atskirus ministrus.Pažymėtina, kad pastaruoju atveju prezidento aktams Ministrų kabinetoatstovo kontrasignacijos nereikėjo. Koncentravimas, nesant Seimo,prezidento rankose jo teisių, ypač įstatymų leidybos bei biudžetinės galiossferose, taip pat prezidento teisė be kontrasignacijos paleisti Ministrųkabinetą – pagrindinės Konstitucijos nuostatos, pavertusios Respublikosprezidentą centrine konstitucine institucija.1928 m. Lietuvos ValstybėsKonstitucija – vienas pirmųjų Europoje konstitucinių aktų, pasukusių nuodemokratijos į autoritarizmą.IV. 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija
Naujųjų politiniu pažiūrų fone 1928 m. Konstitucija pasirodė esantibeviltiškai pasenusi. Be to, artinosi 10 metų termino, per kurį leidėjaibuvo įsipareigoję ją patikrinti referendumu, pabaiga. Todėl užuot rengusisreferendumui, imtasi naujos konstitucijos rengimo. Naują LietuvosKonstituciją, Seimas priėmė 1938 m. vasario 11 d. Tai savo turiniu buvonaujas aktas. Seimui ją priėmus, tekstas jau kitą dieną buvo oficialiaipaskelbtas. Nesulaukus per tris mėnesius nei Respublikos Prezidento, nei 50tūkstančiu piliečių reikalavimo pateikti ją referendumui, Konstitucijaįsigaliojo tų pačių metų gegužės 12d. Konstitucijoje buvo 21 skyrius,suskirstytas į 156 straipsnius. Konstitucija buvo autoritarinio pobūdžio.Ji skelbė, kad Lietuvos Valstybė yra respublika, jos priešakyje yraRespublikos Prezidentas, kuris ir vadovauja valstybei.[8] Ketvirtame straipsnyje buvo nuostata: „Valstybės valdžia yravienatija ir nedaloma. Ją vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybėir Teismas.“[9] Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimų laikas nepasikeitė.Konstitucija suteikė Prezidentui tokias pareigas: reprezentuoti LietuvosValstybę, priimti svetimų valstybių atstovus, skirti Lietuvos Valstybėsatstovus, skirti ir atleisi valstybės kontrolierius ir įstatymų nustatytuspareigūnus, ir daryti visa kita, kas Konstitucija ir įstatymais jampavesta. Prezidentas buvo skelbiamas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu:jis galėjo skirti ir atleisti kariuomenės vadą. Iškilus pavojui „viešajaitvarkai arba valstybės saugumui”, jam suteikta teisė skelbti nepaprastąjįmetą. Prezidentas, Vyriausybei pasiūlius, sprendė mobilizacijos, karo irtaikos klausimus. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus. Išimtinai Seimo kompetencijai Konstitucija pavedė tik savo statuto beiKonstitucijos pakeitimo projekto priėmimą. Seimas neturėjo išimtinėsįstatymų leidybos teisės: joje nustatyta, kad Seimo ar jo sesijos nesant,įstatymus leidžia Prezidentas. Tik naujai išrinktas Seimas, vėl priimdamastą patį įstatymo projektą, galėjo įveikti Prezidento veto[10]. Pagal Lietuvos 1938 m. Konstituciją Vyriausybę sudarė jau tikMinistras Pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti Ministrų Taryba, o
Prezidentas kaip savarankiška institucija į Vyriausybės sudėtį nebuvoįtrauktas. Suteikdama Prezidentui plačiausias teises, Konstitucija 74straipsnyje nurodė, jog Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus, o užkitus veiksmus taip pat negali būti traukiamas atsakomybėn, kol vadovaujavalstybei. Pavesdama Prezidentui ne tik Vyriausybę, bet ir Seimą,Konstitucija net ir formaliai atsisakė valdžių padalijimo principo. Tačiauši nuostata nelietė teismo, kuris skelbiamas nepriklausomu. Apibūdindama valstybės ir piliečio santykius, Konstitucija aiškiaipabrėžė valstybės viršenybę. Apie piliečių teises konstitucijoje kalbamaneatsietai nuo pareigų, pabrėžiama, kad pilietis naudojasi savo laisve,visuomet atsimindamas savo pareigas valstybei, kad piliečio pareiga – būtiištikimam valstybei. Pagrindines piliečių laisves Konstitucija sujungė į„visuomeninio veikimo laisvę”. Visuomeninė veikla, ypač spaudoje,organizacijose ir susirinkimuose, turėjo atitikti ištikimybės valstybeireikalavimą.Išvados
Šiuolaikinės konstitucijos raida Lietuvoje siejama su nepriklausomybėsatgavimu, tačiau pirmo konstitucinio pobūdžio akto teko laukti 5 mėn.,pirmos laikinos konstitucijos 9 mėn., o pirmoji nuolatinė konstitucija buvopriimta nuo nepriklausomybės paskelbimo praėjus daugiau negu keturiemsmetams 1922m. Jeigu 1918m. liepos 11d. aktą laikyti laikinąja konstitucija,tai tokių nagrinėjamame periode buvo keturios. Be to, Lietuvoje galiojotris nuolatinės konstitucijos, iš kurių tik viena buvo demokratinė – 1922metų. Nagrinėjamą laikotarpį galima padalinti į tris periodus: laikinųjųkonstitucijų 1918-1922m., demokratinių konstitucijų 1922-1926m. irautoritarinių konstitucijų 1926-1940m.. Pirmajame periode valdžios organaitik formavosi ir vyko valdžios pasidalijimas tarp Valstybės Tarybos,Prezidento (Prezidiumo), Ministrų kabineto ir vėliau pasirodžiusioSteigiamojo Seimo. Antrasis periodas pasižymi seimokratija, kai vykdomojivaldžia ( Prezidentas ir Ministrų kabinetas) buvo labai priklausoma nuoįstatymų leidžiamosios valdžios (Seimo). Trečiasis periodas pasižymiautoritarizmu, Prezidentas tampo svarbiausia šalies figūra, nuo jopriklausė ir Vyriausybė, ir Seimas, kurio svarba palaipsniui mažėjo,
praradus jam išimtines įstatymų leidybos teises. 1938 m. Konstitucijojejau nebeliko nuostatos, kad Lietuva demokratinė valstybė. Nebelikonuostatų, kurios padėtų įgyvendinti valdžių padalijimo principą. Pirmojo periodo konstitucijos skelbė visų piliečių lygybę įstatymui,asmens neliečiamybę, sąžinės, tikybos, spaudos, žodžio, organizacijų laisvęir streiko teisę. Antrajame periode šitos laisvės ir teisės išliko, tačiaubuvo numatyti jų ribojimo atvejai – nusikalstamos veiklos buvimas, karas irnepaprastosios padėties įvedimas. Trečiajame periode į pirmą vietą iškylaValstybė ir Prezidentas. Didžiausią poveikį 1918-1940m. laikotarpio konstitucinei raidai turėjotarptautinės politinės tendencijos. Taip dėl tarptautinio politinioklimato pasikeitimo Lietuvai vos netapus konstitucine monarchija išdemokratinės respublikos ji tapo autoritarine. 1940 m. sovietinė okupacijanutraukė nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą. Prosovietinė vyriausybė1940 m. birželio 27 d. pasinaudojo 1938 m. Konstitucijos nuostata,suteikiančią valstybės vadovui teisę Seimą paleisti anksčiau laiko. Šiaivyriausybei buvo labai patogi ir Konstitucijos nuostata, suteikiantiPrezidentui teisę, nesant Seimo, pačiam leisti įstatymus. Šie naujiejiįstatymai kaip, beje, personaliniai pakeitimai valstybės aparate visuomeneibuvo skelbiami su nuorodomis į atitinkamus 1938 m. Konstitucijosstraipsnius.———————–[1] Römeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. – V.: Mintis,1990.– p. 93
[2] Lietuvos valstybės konstitucijos. – V.:Mokslas, 1989. – 239 p.[3] Romeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. – V.: Mintis,1990[4] Romeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. – V.: Mintis,1990.– p. 123
[5] Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. –V., 1997. – p.141
[6] Lietuvos valstybės konstitucijos. – V.:Mokslas, 1989. – 27 p.
[7] Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. –V., 1997. – p.152[8] Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. –V., 1997. – p.160[9] Lietuvos valstybės konstitucijos. – V.:Mokslas, 1989. – 59 p.
[10] Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis, – Lietuvos teisės universitetoLeidybos centras, 2001. – p.151