TURINYSĮVADAS 1I. KONTROLĖ 21.1 Kontrolės esmė ir socialinė paskirtis 21.2 Kontrolė valstybės valdyme 4II. VYRIAUSYBĖ 62.1 Vyriausybė ir jos struktūra 62.2 Kas tai yra Vyriausybė? 72.3 Vyriausybės vykdoma kontrolė 8III. VYRIAUSYBĖS KONTROLĖ SAVIVALDYBĖSE 143.1 Savivaldybių administracinė priežiūra 143.2 Vyriausybės atstovas 163.2.1 Vyriausybės atstovo statusas ir reikalavimai jį paskiriant 163.2.2 Vyriausybės atstovo įgaliojimai ir teisės 173.2.3 Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka 213.2.4 Vyriausybės atstovo atskaitomybė 223.3 Problemos kylančios vykdant savivaldybių administracinę priežiūrą 24IŠVADOS 26ĮVADASDarbo tema: Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdomos kontrolės įgyvendinimo problemos.Darbo aktualumas: Lietuvos Respublikos Vyriausybė funkcijos valstybės valdyme yra labai reikšmingos, nes apima tokias sritis kaip kad įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė; vadovavimas civilinei ir karinei administracijai; vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimas; biudžeto projekto sudarytas ir biudžeto vykdymas, t.t. Visose demokratinėse šalyse vietos savivaldą, kaip dalies teritorijos bendruomenės valdžią kontroliuoja valstybės valdžia, t.y. savivaldybės nėra visiškai savarankiškos. Valstybė, pripažindama ir garantuodama vietos savivaldą, kartu užtikrina, kad vietos savivaldos institucijos laikytųsi konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, kitaip tariant valstybė įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūri savivaldybių veiklą t.y. vykdo vietos valdžios taikomų teisės normų kontrolę, kuri traktuojama kaip savivaldybių administracinė priežiūra.Tyrimo objektas: Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos vykdoma savivaldybių administracinė priežiūra, kurią vykdo Vyriausybės atstovas. Darbo uždaviniai:– išnagrinėti kontrolės paskirtį,– išnagrinėti Vyriausybės vykdomą kontrolę,– išnagrinėti savivaldybių vykdomą administracinę priežiūrą ir šios priežiūros įgyvendinimo problemas. Darbe naudota literatūra: darbe vadovautasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, specialios literatūros šaltiniais, Konstitucinio Teismo nutarimu, informaciją bandžiau susieti norminių aktų ir įstatymų pagalba. Darbe naudoti metodai:– teisės aktų analizė;– mokslinės literatūros analizė;– istorijos lyginamasis metodas.Darbas susideda iš trijų dalių: pirmoje dalyje nagrinėjama kontrolės paskirtis, antroje dalyje Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos kontrolės principai, trečioje dalyje nagrinėjama savivaldybių vykdomą administracinė priežiūra, kurią vykdo Vyriausybės atstovas ir šios priežiūros įgyvendinimo problemas.I. KONTROLĖ1.1 Kontrolės esmė ir socialinė paskirtisKontrolė iš esmės lydi bet kurią žmogaus veiklą, kuri turėtų būti vykdoma pagal kokias nors taisykles ar standartus, siekiant pasiekti norimus rezultatus. Todėl kontrolę galima būtų įvardinti veiksmų teisingumo matu. “Taigi, kontrolės aktas yra ne kas kita, kaip žmogaus (arba bet kurio kito kontrolės objekto) veiksmų vertinimas (teigiamai arba neigiamai) pagal nustatytus bendrus reikalavimus, taisykles” . Kasdieninėje praktikoje neretai pastebimi tam tikri dėsningumai: kuo konkretesni, labiau apibrėžti reikalavimai, taisyklės, tuo konkretesnė kontrolė, tuo ji veiksmingesnė ir psichologiškai įtaigesnė. Taipogi šiuo atveju akivaizdžiai sumažėja kontroliuojančiojo pasirinkimo laisvė. Taigi yra mažiau galimybių kontrolės subjekto savivalei kontroliuojamojo atžvilgiu. Iš to seka, kad kontrolė galima tik esant iš anksto nustatytoms, reglamentuotoms ir oficialiai patvirtintoms taisyklėms, bendriems reikalavimams, normoms, kurių būtina nenukrypstamai laikytis.Suvokti kontrolės esmės neįmanoma be jos socialinės paskirties analizės. Mūsų visuomenėje egzistuoja daugybė socialinių sistemų. Jose funkcionuojančių subjektų įvairovė, o ir jų statuso ypatumai sąlygoja ir kontrolės nevienareikšmiškumą. Kontrolė, kaip specifinė įvairių subjektų veiklos rūšis, turi savitą, labai sudėtingą vidinę struktūrą ir pasireiškia įvairiausiais aspektais. Būtent tai kai kada sąlygoja ir nevisai teisingą kontrolės sąvokos interpretacijas (kontrolė vertinama, kaip, pavyzdžiui, viena iš valstybės, jos institucijų veiklos ar net valstybinio valdymo formų…). Pasigendama labiau apibendrintos kontrolės sąvokos. Taipogi kontrolė neretai vartojama apibrėžiant viešpatavimą ar net prievartą. Manau, nesuklystume teigdami, kad žodis “kontrolė”, kaip ir žodis “valdžia” dažnai žmonėms sukelia neigiamas emocijas, nes asocijuojasi su tam tikrais savarankiškumo apribojimais.Visgi kontrolė visada realizuoja tam tikrus socialinius tikslus ir uždavinius ir daug šioje srityje dirbančių mokslininkų vieningai pabrėžia kontrolės socialinę prigimtį ir suvokia kontrolę kaip socialinę kategoriją.“Kontrolės, kaip unikalaus socialinio reiškinio, savito socialinio fenomeno ir objektyvios realybės reiškinio sąvoka dėsningai siejama su žmogaus, kaip atskiro individo, taip pat ir žmonių grupių bei bendrijų gyvenimo ir veiklos sferomis” . Dėl daugelio aplinkybių kartais iškyla pavojus, kad vienose ar kitose socialinėse sistemose įmanomi nukrypimai nuo nustatytų standartų, taisyklių. Kad taip neatsitiktų, kad laiku būtų išvengta trūkumų ir klaidų, būtina nuolatinė kontrolė. Kontrolė, galų gale, objektyviai išplaukia iš visuomenės ir valstybės veiklos esmės. Kontrolė dažniausiai vertinama kaip savarankiška ir neatskiriama visuomenės ir valstybės įvairiapusiškos praktinės veiklos sudėtinė dalis. Anot Anzelmo Katkaus, “kontrolę skirtinga apimtimi įgyvendina visos be išimties valstybinės ir visuomeninės institucijos, tiek specializuotos, tiek ir ne”. Formuluojant kontrolės sampratą, nustatant jos turinį, svarbu aiškinti jos socialinę prigimtį ir paskirtį, ir interpretuoti ją kaip socialinį fenomeną.Manau, šiuo atveju svarbiausia yra suvokti, kaipgi teisininkai supranta kontrolės turinį ir jos paskirtį. Bene dažniausiai teisininkų darbuose kontrolė apibūdinama kaip ypatinga valstybės institucijų socialinė funkcija arba jos veiklos sudėtinė ir neatskiriama dalis, kaip viena iš demokratijos formų ar jos institutų, kaip valstybinės veiklos, valstybinio valdymo metodų ir formų.Apskritai kontrolės esmę ir paskirtį padeda atskleisti ir jos turinio analizė. Dažnai kontrolė, kaip institutas gretinamas ir lyginamas su “įvykdymo” ar “įvykdymo patikrinimo” ir priežiūros sąvokomis. Tačiau daugelis mokslininkų, nepaisydami to, jog tarp kontrolės ir vykdymo patikrinimo yra nemažai sąlyčio taškų, neigia šių sąvokų tapatumą. Anot jų šie institutai skiriasi veiklos apimtimi. Kontrolė visuomet suvokiama kaip tam tikras laike vykstantis, tęstinis procesas, o vykdymo patikrinimas – dažniausiai vienka…rtinis aktas. Vykdymo patikrinimą iš esmės galima vertinti kaip vieną iš kontrolės formų. Taipogi kontrolės turinį išplečia ir tai, kad kontrolės subjektai tikrinamųjų objektų veiklą vertina ne tik jos teisėtumo požiūriu, bet ir pagal tikslingumą.
Kontrolės sąvoka taipogi glaudžiai susijusi su administracine priežiūra, bet ir šios sąvokos nėra identiškos. Literatūroje dažniausiai nurodoma, kad priežiūra dažniausiai esanti administracijos prerogatyva jai pavaldžių struktūrų atžvilgiu. Priežiūros metu tikrinamas konkretaus subjekto veiksmų teisėtumas. “Tai susiaurinta kontrolė. Ji susiaurinta taikymo sferos požiūriu” .Kontrolė, kaip praktinės veiklos ar sudėtingo proceso turinį determinuoja jos subjektas, t.y. kontrolės turinys priklauso nuo to, koks konkretus subjektas vykdo kontrolę.Kalbant apie kontrolės turinį, nereikia pamiršti, kad tai nėra kažkas statiško, stabilaus ir nekintamo: tai nuolat besivystanti kategorija, kuri keičiasi priklausomai nuo visuomenėje vykstančių pokyčių.1.2 Kontrolė valstybės valdymeKontrolė – tai logiška, struktūriškai išbaigta sistema. Joje nesunkiai pastebimi sudėtiniai jos komponentai, savotiškos grandys. Kontrolės instituto atsiradimą ir vystymąsi konkrečioje šalyje sąlygoja uždaviniai ir tikslai, kuriuos tuo metu sprendžia valstybė, ekonominės ir politinės šalies sąlygos bei daugelis kitų faktorių.Efektyvios ir veiksmingos kontrolės poreikis, reikalauja suformuoti bendrais pagrindais ir principais besiremiantį, veiksmingą, atitinkantį šiandienines sąlygas kontrolės mechanizmą, kuris būtų sudėtine valstybės dalimi .Valstybinės kontrolės mechanizmas dažniausiai suprantamas kaip darni kontrolės funkcijas įgyvendinančių specializuotų valstybės institucijų sistema.Akivaizdu, kad kontrolės mechanizmas egzistuoja ne pats savaime ir ne dėl savęs. Kontrolės mechanizmas neturėtų, o ir negalėtų būti vertinamas tik pagal kontrolės subjektų – institucijų sistemą, jų statusą, tam tikra prasme – būsenos sutvarkymą (statika) atskirai nuo kontrolės objektų. Šių institucijų veikla nuolat aktyviai nukreipta į kontrolės objektus, tarp abiejų “šalių” – kontrolės subjekto ir objekto yra nuolatinis ryšys, kontaktas, tam tikri dvišaliai visuomeninai santykiai. Tai leidžia giliau ir visapusiškiau pažvelgti į šių santykių dinamiką, o kartu ir giliau analizuoti kontrolės sistemos ir proceso, efektyvumo problemas.Taigi kontrolės mechanizmą sudaro trys svarbiausios jo sudedamos dalys: kontrolės subjektas, kontrolės objektas ir jų tarpusavio santykiai. Dėl to, kad kontrolės mechanizmas – sudėtinga, dinaminė, nuolat funkcionuojanti sistema, būtina nuolat koordinuoti kontrolės institucijų veiklą, nuolat ją tobulinti. Tai susiję su nemenkais sunkumais. Kontrolę įgyvendina daugybė įvairių subjektų, besiskiriančių pagal savo teisinę prigimtį ir statusą, kontrolinių įgalinimų apimtį, veiklos formas ir metodus. Taigi grupuojant kontrolės subjektus pagal tam tikrus kriterijus leidžia juos geriau pažinti. Labiausiai populiarus ir bene visuotinai paplitęs kontrolės skirstymas į dvi stambias grupes: į kontrolę, įgyvendinamą techninėse ir biologinėse sistemose, ir į kontrolę, įgyvendinamą žmonių visuomenėje – socialinę kontrolę.Socialinė kontrolė savo ruožtu taip pat gali būti klasifikuojama į tam tikras sąlygines grupes. Šiuo atveju klasifikavimo kriterijumi dauguma autorių galima įvardija – kontrolės subjektų teisinį statusą. Tuo pagrindu socialinė kontrolė paprastai skirstoma į dvi stambias grupes: valstybinę ir visuomeninę . Visų pirma valstybės institucijų vykdomą kontrolę įgyvendina tik valstybės formuojamos atitinkamos institucijos, kurioms pagal įstatymus yra suteikta tokia teisė.Antra, kuomet realizuojama ši kontrolinė veikla, įgyvendinami valstybės uždaviniai ir tikslai. Taipogi šią kontrolinę veiklą galima įvardinti kaip vieną iš pagrindinių valstybės vidaus funkcijų.Trečia, šią kontrolę įgyvendinantys subjektai veikia valstybės vardu ir jos pavedimu. Šių subjektų teisinis statusas reglamentuotas aukščiausiuose šalies teisiniuose aktuose: Konstitucijose ir kituose įstatymuose.Ketvirta, šių kontrolės subjektų veikla paremta valdingais įgalinimais (jie turi ir teisę ir pareigą spręsti savo kompetencijos klausimus), kuriuos valstybė jiems suteikia oficialiais teisiniais aktais. Ir šie kontrolės subjektai privalo laikytis tuose dokumentuose jiems suteiktų teisių ir pareigų.Penkta, šios kontrolės institucijų aparatas formuojamas bendraisiais valstybinio aparato formavimo organizaciniais – teisiniais principais.Šešta, šių kontrolės subjektų veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Kitaip tariant šių institucijų darbuotojams atlyginimus išmoka valstybė.II. VYRIAUSYBĖ2.1 Vyriausybė ir jos struktūraVyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės pagrindiniai uždaviniai yra ekonomikos valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybės formavimo tvarka priklauso nuo valstybės valdymo formos .Vyriausybę, oficialiai vadinamą kabinetu arba Ministrų Kabinetu sudaro atskiroms ministerijoms vadovaujantys asmenys. Dažnai tarp jų būna ir ministrų “be portfelių” (asmenų, vadovaujančių žinybos, kurios nepriskiriamos prie ministerijų, arba vykdančių atskirus vyriausybės vadovo įpareigojimus). Prezidentinėse respublikose vyriausybės vadovo funkcijas atlieka pats prezidentas. Tuo tarpu parlamentinėse respublikose šios funkcijos suteikiamos ne valstybės vadovui, o premjerministras. Kai kuriose šalyse vyriausybės vadovas oficialiai vadinamas kitaip: Norvegijoje – valstybės ministru, Vokietijoje ir Austrijoje – kancleriu. Daugelio šalių ministrai skiriami ir atleidžiami ministro pirmininko teikimu. Tai būdinga valstybėms, kuriose vyrauja parlamento valdžia bei valstybėms, kuriose yra mišri valdymo forma. Lietuvoje premjerministras pristato Seimui savo sudarytą ir prezidento patvirtintą vyriausybę. Prezidentinėse respublikose vyriausybės sudarymo teisė priklauso valstybės galvai. Prezidentas skiria ministrus kartais pritariant parlamentui, kartais savo nuožiūra.Daugelyje demokratinių šalių vykdomoji valdžia nuolat stiprėja ir įgyja faktišką pirmenybę prieš parlamentą. Parlamentams skiriama vis mažiau dėmesio. Į juos deleguojami smulkesnio rango, turintys politinį patyrimą politikai. Tai liudija vyriausybės atsakingumo parlamentui silpnėjimas, įstatymą iniciatyvos teisės faktiškai perdavimas vyriausybei, įstatymų konstitucingumo kontrolė ir panašiai. Vykdomoji valdžia dažnai išryškėja užsienio reikalų srityje. Šalies užsienio politikai vadovauja ministrų kabinetas. Parlamentas neprieštarauja vyriausybės (prezidento) užsienio politikos priemonėms. Kai kuriose šalyse vykdomosios valdžios galia akivaizdi ir šalies gynybos srityje. Dažniausiai ginkluotųjų pajėgų vadais yra valstybės arba vyriausybės vadovai. Jie skiria ir atleidžia visus kitus pareigūnus.Kitas svarbus klausimas formuojant vyriausybę tai partinė jos sudėtis. Šią sudėtį nustatančios taisyklės įvairiose šalyse labai skiriasi. Tai priklauso nuo pačios politinės sistemos: prezidentinėse respublikose ministrai skiriami prezidento rinkimuose nugalėjusios partijos nariai, tuomet politinių jėgų išsidėstymas parlamente nevaidina jokio vaidmens Partija gali formuoti vyriausybę nepriklausomai nuo to, kiek jos nariai turi vietų parlamente.Visiškai kitaip sudaroma vyriausybė parlamentinėse respublikose ir monarchijose: ją formuoja parlamente daugiausia vietų parlamente turinti partija. Tokios vienpartinės vyriausybės yra Anglijoje, Kanadoje, Indijoje taip pat ir Lietuvoje. Jeigu daugumos parlamente neturi nė viena partija, tai dėl tam tikrų priežasčių parlamente partijos formuoja “mažumos vyriausybę”, kuri išsilaiko valdžioje dėl to, kad ją palaiko neįeinančios į vyriausybės sudėtį partijos. “Mažumos vyriausybė” – gana dažnai suformuojama Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje.Vis populiaresnės tampa vyriausybės, formuojamos ne partiniu principu, o iš administracijos darbuotojų. Dažniausiai jos vadinamos “technokratinėmis” arba ”tarnybinėmis”.Kai kuriose šalyse partijos, formuodamos vyriausybę, į jos sudėtį pagal nusistovėjusias tradicijas ir konstitucijos reikalavimus privalo įtraukti atstovus iš tam tikrų geografinių šalies regionų (Indija), religinių bendruomenių (Libanas) arba etninių grupių (Kenija) .Lietuvos Respublikos Konstitucija (VII skirsnis) nustato pagrindinius Vyriausybės sudarymo, jos kompetencijos, pavaldumo tvarko principus, o naujosios redakcijos Vyriausybės įstatymas (1998 m.) detalizuoja Vyriausybės įgaliojimų grąžinimą ir atsistatydinimą, ypatinguosius Vyriausybės santykius su Seimu ir Respublikos Prezidentu, ministerijų, vyriausybės įstaigų ir aps…kričių viršininkų administracijos struktūrą, uždavinius ir funkcijas bei kitus organizacinius klausimus .2.2 Kas tai yra Vyriausybė?Vyriausybė Lietuvoje įgyvendina vykdomąją valdžią, o jos galias apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai. Jos straipsniuose įtvirtintas valstybės valdžių padalijimas yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Jis reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Konstitucija ir įstatymai taip pat reglamentuoja ir vyriausybės sudarymo tvarką bei sudėtį.“1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtisLietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – Vyriausybė) sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai.” Ministrą pirmininką skiria ir atleidžia Prezidentas Seimo pritarimu, o šiam priklauso suformuoti ministrų kabinetą ir pateikti seimui tvirtinti (prieš tai ministrų kabinetas turi būti patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento). “6 straipsnis: Ministras Pirmininkas pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę” .Kartu su ministrų sąrašu ministras pirmininkas privalo pateikti Seimui patvirtinti ir Vyriausybės programą. Jeigu Seimui ši programa nepriimtina 6 straipsnio 2 dalis nustato: “Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo” .Lietuvos Vyriausybę sudaro 13 ministerijų: 1) Aplinkos ministerija; 2) Finansų ministerija; 3) Krašto apsaugos ministerija;4) Kultūros ministerija;5) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija; 6) Susisiekimo ministerija; 7) Sveikatos apsaugos ministerija; 8) Švietimo ir mokslo ministerija; 9) Teisingumo ministerija; 10) Ūkio ministerija; 11) Užsienio reikalų ministerija; 12) Vidaus reikalų ministerija; 13) Žemės ūkio ministerija. Ministerijas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas. (31 straipsnio 2 dalis) .2.3 Vyriausybės vykdoma kontrolėNustatant bet kokios valstybinės institucijos užimamą vietą kitų institucijų tarpe vykdant joms pavestos kontrolės funkcijas, turime suvokti jos teisinį statusą. Tai reiškia, kad reikia atsakyti į tokius klausimus: kas ir kokia tvarka formuoja tą instituciją, kokios funkcijos pavedamos šiai institucijai ir jos pareigūnams, kokias jie turi teises ir pareigas ir pan.Kiekvienai iš valdžių Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai nustato būtinas funkcijas bei reikiamus įgaliojimus numatytiems tikslams pasiekti ir jų įgyvendinimo užtikrinimui.“Vyriausybei tenka labai svarbi vieta valstybės institucijų sistemoje, nes jos veikla didžiąja dalimi turi įtakos valstybingumo raidai” . Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai teigia, kad vykdomąją valdžią Lietuvoje atlieka Vyriausybė, t.y. ji yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytus krašto reikalus.Dabartiniu metu Vyriausybė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės programa, Vyriausybės ilgalaikiu strateginiu planu ir kitais teisės aktais.Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas nustato tokius Vyriausybės įgaliojimus:1. Saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;2. Vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų ir ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Vyriausybės programą, kuriai pritarė Seimas, tvirtina šios programos įgyvendinimo programas ir norminių teisės aktų kompetencijas;3. Koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą; svarsto ir aprobuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų strateginius veiklos planus; rengia ir tvirtina periodiškai atnaujinamą Vyriausybės ilgalaikį strateginį veiklos planą, kuris sudaromas remiantis Vyriausybės programa, nacionalinėmis programomis;4. Rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą; organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo ataskaitą; taip pat teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodyklių patvirtinimo įstatymų projektus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo vykdymo ataskaitas;5. Disponuoja valstybės turtu, pagal įstatymus nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką;6. Rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;7. Teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo;8. Steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas prie ministerijų ir paveda ministerijoms vykdyti visas ar dalį įstaigų prie ministerijų steigėjo funkcijų;9. Tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų nuostatus. Tvirtinti įstaigų prie ministerijų nuostatus Vyriausybė gali pavesti atitinkamam ministrui;10. Kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; teikia Lietuvos Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo ir atšaukimo;11. Įstatymų nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuose administraciniuose vienetuose;12. Siūlo Seimui įstatymo numatytais atvejais įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje;13. Turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;14. Skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus, jų pavaduotojus bei savivaldybių administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus, skiria jiems tarnybines nuobaudas;15. Sudaro komisijas bei komitetus;16. Vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vyriausybės ir kiti įstatymai .Sprendžiant iš kompetencijos ribų, kurios yr…a suteiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybei, galima nustatyti ir ribas, kuriose ši institucija vykdo jai pavestą kontrolės funkciją. Taigi, sprendžiant iš to, kad kontrolę galima būtų įvardinti veiksmų teisingumo matu, galima teigti, jog būtent kontrolė padeda įgyvendinti numatytus veiksmus. Šiuos veiksmus numato įstatymai (šiuo atveju, Vyriausybės įstatymas). Pagal apibrėžtas Vyriausybės kompetencijos ribas ir jos uždavinius galima teigti, kad Vyriausybė atlieka kontrolę:Pagal pirmąjį jai suteiktos kompetencijos punktą (žr. aukščiau), Vyriausybė kontroliuoja kaip yra saugoma konstitucinė santvarka ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybė, kontroliuoja krašto reikalų tvarkymą ir viešosios tvarkos vykdymą.Šią kontrolę Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo per atitinkamas ministerijas, t.y. kontroliuodama Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų veiklą, Vyriausybė gali tiesiogiai kontroliuoti tai, kas vyksta sferose, pagal įstatymus priskirtose šioms ministerijoms. Nors ir netiesiogiai, tačiau Vyriausybė turi didelę įtaką tvarkant šiuos visuomeninius reikalus. Juk ministerijų vadovai (ministrai) privalo Vyriausybei pateikti ataskaitas kaip yra vykdoma viena ar kita programa, liečianti krašto apsaugos ir viešosios tvarkos ar viešųjų reikalų klausimus, kurią nustato Vyriausybė. Juk ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Todėl galima drąsiai teigti, jog šioje visuomeninio gyvenimo sferoje Vyriausybė atlieka kontrolės funkciją. Pagal antrąjį Vyriausybei suteiktos kompetencijos punktą, galima taipogi teigti, jog Vyriausybė ir šiose srityje atlieka tam tikrą kontrolę. Tik galbūt tai būtų labai bendra kontrolės funkcija.Visų pirma, todėl, kad vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus dėl ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo, taip pat įgyvendindama Vyriausybės programą, Vyriausybė kone apima visą savo veikos sfera, kadangi tose programose yra numatyti uždaviniai ir sritys, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai.Visų antra, vykdydama šias užduotis, Vyriausybė turi kiek tik įmanoma kontroliuoti įstaigas ir institucijas, kurioms ji pavedė šias užduotis įgyvendinti, nes kitu atveju, atlikti veiksmai neatitiks Vyriausybės numatytos programos.Koordinuoti kieno nors veiklą, reiškia derinti veiksmus ir padėtį. Taigi, koordinuodama ministerijų ir kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigų veiklą, Vyriausybė derina kaip yra atliekami šiai institucijai paskirti uždaviniai. Tačiau koordinuodama jų veiklą, Vyriausybė tuo pačiu metu ir kontroliuoja šias institucijas, juk be kontrolės praktiškai neįmanoma nustatyti kas yra gerai ir kas yra blogai toje ar kitoje veikloje. Juk kontrolės procese Vyriausybė tikrina ir prižiūri ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą.Reikėtų paminėti dar ir tai, kad ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimams spręsti, Vyriausybė gali įsteigti Vyriausybės įstaigas (departamentus, kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančias tarnybas, agentūras, inspekcijas ir kitas įstaigas).Kaip jau minėjau, Vyriausybė koordinuoja ministerijų veiklą per ministrus. Nustačiusi, kad ministrų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų teisės aktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, įstatymams ir kt. teisės aktams (LR Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams, Ministro Pirmininko potvarkiams), Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę juos panaikinti. Tai leidžia teigti, kad Vyriausybė kontroliuoja ministerijų ir jai pavaldžių įstaigų teisės aktų leidybą. Kontrolės procesą palengvina tai, kad Vyriausybės įstaigos vadovas yra asmeniškai atsakingas, kad įstaiga spręstų jai pavestus uždavinius, ir yra tiesiogiai pavaldus Ministrui Pirmininkui.Kas liečia valstybės biudžeto valdymą, tai būtent Vyriausybė jį vykdo ir teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą. Valstybės biudžeto vykdymo procese, valstybės lėšos yra perpaskirs…tomos įstaigoms ir organizacijoms. Kad šios lėšos būtų teisingai paskirstytos, reikia, kad valstybės biudžeto vykdymo procesas vyktų sklandžiai ir pagal įstatymuose numatytą tvarką.Nepaisant to, kad valstybės biudžeto vykdymo kontrolę atlieka valstybės kontrolė, nereikėtų sumenkinti ir Vyriausybės vaidmens atliekant šią funkciją. Juk ir Vyriausybė yra atsakinga už biudžeto vykdymą, todėl ji kaip galima labiau stengiasi, kad šis vykdymo procesas vyktų teisėtai, sklandžiai ir teisingai. Būtent kontrolė jai padeda užtikrinti tokį valstybės biudžeto vykdymą, koks yra numatytas pagal įstatymus. Todėl, mano manymu, šiame procese pirminė kontrolės funkcija atitenka Lietuvos respublikos Vyriausybei, kadangi ji pirmoji turi užtikrinti teisingą valstybės biudžeto lėšų vykdymą, o tik po to, jos veiklą (t.y. biudžeto vykdymą) kontroliuoja Valstybės kontrolė.Vyriausybės įstatymas suteikia šiai institucijai teisę įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka valdyti, naudotis ir disponuoti valstybiniu turtu. Šiuo atveju, Vyriausybė taipogi gali kontroliuoti, kaip šis valstybinis turtas yra valdomas, t.y. ar jis valdomas pagal įstatymus, ar valstybinis turtas nėra švaistomas ir pan.Tam tikrais įstatymo numatytais atvejais (pvz.: kai savivaldos institucijos savo veiksmais kėsinasi į valstybės teritorijos vientisumą bei konstitucinę santvarką; savivaldybės taryba nesilaiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos, pažeidinėja įstatymus ir t.t.) Vyriausybė gali pateikti Seimui siūlymą laikinai įvesti tiesioginį valdymą. Priėmus nutarimą laikinai įvesti Lietuvos Respublikos miesto ir rajono tiesioginį valdymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministro teikimu per savaitę paskiria savo įgaliotinį to miesto ar rajono laikinam valdymui bei administravimui. Be to, Vyriausybė valdymą apskrityje – Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesniajame administraciniame vienete – organizuoja per apskrities viršininką, ministerijas bei Vyriausybės įstaigas.Taigi, galima drąsiai teigti, kad ir šioje valstybinio valdymo srityje, Vyriausybė vaidina nemenką vaidmenį. Skirdama tiek Vyriausybės įgaliotinį, tiek ir apskrities viršininką, Vyriausybė kontroliuoja, ar jie neperžengia jiems suteiktos kompetencijos ribų, ar tuose teritoriniuose vienetuose valdymas vyksta pagal įstatymų nustatytą tvarką.Kas liečia Vyriausybės kontrolės procesą savivaldybėse, tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės skiriami atstovai prižiūri ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus. Vyriausybės atstovas kontroliuoja, kad savivaldos institucijos priimti teisės aktai nepažeistų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, kad savivaldybės taryba, valdyba, meras, kitas savivaldybės pareigūnas vykdytų Vyriausybės sprendimus ir Vyriausybės atstovo reikalavimus ir pan.Taigi, galima teigti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė kontroliuoja bene visas visuomenės gyvenimo sritis. Nors ši kontrolė nepasireiškia tiesiogiai, tačiau vykdydama kontrolę per tam tikras institucijas, Vyriausybė kontroliuoja kad kitos institucijos nepažeistų įstatymų nustatytos tvarkos, kad jų vykdomi uždaviniai atitiktų Vyriausybės programą ir pan. Juk Vyriausybės programa ir nustato sritis, kuriose reikia įgyvendinti vieną ar kitą reforma, kurioje reikia tobulinti tam tikras sritis ir t.t.III. VYRIAUSYBĖS KONTROLĖ SAVIVALDYBĖSE3.1 Savivaldybių administracinė priežiūraVisose demokratinėse šalyse vietos savivaldą, kaip dalies teritorijos bendruomenės valdžią kontroliuoja valstybės valdžia, t.y. savivaldybės nėra visiškai savarankiškos. Valstybė, pripažindama ir garantuodama vietos savivaldą, kartu užtikrina, kad vietos savivaldos institucijos laikytųsi konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, kitaip tariant valstybė įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūri savivaldybių veiklą t.y. vykdo vietos valdžios taikomų teisės normų kontrolę, kuri traktuojama kaip savivaldybių administracinė priežiūra.Lietuvoje viena iš kontrolės formų yra reglamentuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad Vyriausybės skiriami atstovai prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus , vadinasi t.y. įteisintas savivaldybių veiklos teisėtumo priežiūros konstitucinis institutas. Vyriausybės atstovai yra viešosios valstybinės administracijos subjektai, kurių paskirtis – kontroliuoti savivaldybių institucijų ir pareigūnų veiklos teisėtumą. Vyriausybės atstovų skyrimą, reikalavimus jį paskiriant, įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas .Po nepriklausomybės atkūrimo t.y. 1990-1992 metais , pagal Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo 125 straipsnį ir Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, savivaldybės valdymo organų veiklos teisėtumą prižiūrėjo prokuratūros organai. 1992 m. spalio 25d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija bendrajai teisinei savivaldybių priežiūrai numatė atskirą pareigūną t.y. Vyriausybės atstovą (123 straipsnyje buvo numatyta Vyriausybės atstovo institucija). Tai įgalino pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo 1993m. liepos 1d. Vyriausybės atstovo įstatymą. Įgyvendinant šį įstatymą 1993 m. spalio 5d. Vyriausybės nutarimu Nr. 749 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų regionuose“ Lietuvos Respublikos teritorija buvo suskirstyta į 12 regionų: Alytaus, Kauno (miesto), Kauno rajono, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus (miesto) ir Vilniaus rajono, bei nustatyta, kad Vyriausybės atstovai prižiūri visų lygių savivaldybes . Taip pat buvo įsteigta 12 Vyriausybės atstovų etatų ir 12 Vyriausybės atstovų padėjėjų-sekretorių etatų. Vyriausybė pirmąjį atstovą paskyrė 1993m. spalio 8d. nutarimu Nr. 757 Vilniaus mieste, taigi praėjus trim mėnesiams nuo įstatymo priėmimo Vyriausybės atstovai pradėjo savo veiklą.1994 m. liepos 19d. buvo priimtas Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas, kuriame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės , taigi įsteigiamas naujas teritorinis administracinis vienetas – apskritis. Vykdydama Seimo 1994m. liepos 21d. nutarimo Nr. I-586 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo įgyvendinimo“ 8 punktą „Nustatyti, kad valstybės valdžios ir valdymo regioninės institucijos nuo šio nutarimo įsigaliojimo steigiamos tik Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių teritorinių vienetų ir jų ribų įstatymo 5 straipsnyje nustatytose apskrityse, o šiuo metu esančios per 5 metus turi būti įkurdintos apskričių centruose. Šių institucijų veiklos zonos turi atitikti apskričių ribas“, Vyriausybė 1995m. kovo 9d. nutarimu Nr. 345 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų regionuose reorganizavimo“ nustatė, kad Vyriausybės atstovų Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone bei Kauno mieste ir Kauno rajone tarnybos bus pertvarkytos į Vyriausybės atstovų Vilniaus ir Kauno apskrityse tarnybas, o Vyriausybės atstovų Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių ir Utenos regionuose tarnybos atitinka Vyriausybės atstovų šiose apskrityse tarnybas. Vadinasi tarnybų skaičius sumažėjo nuo 12 iki 10 ir sutapo su apskričių skaičiumi ir centrais bei Vyriausybė kiekvienai apskričiai skyrė po vieną Vyria…usybės atstovą.1996m. gruodžio 12d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė „Apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Vyriausybės atstovo įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymą“ Nr. VIII-33 , kuriuo panaikinama Vyriausybės atstovo institucija, o savivaldybių veiklos teisėtumo priežiūros funkcija perduodama vykdyti apskričių viršininkams t.y. jiems suteikiamos analogiškos Vyriausybės atstovui teisės ir įgaliojimai.Apskričių viršininkai savivaldybių administracinę priežiūrą vykdė pusantrų metų, kadangi 1997 metais Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydami ištirti, ar tai, kad apskričių viršininkai įgyvendina savivaldybių veiklos priežiūrą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsniui, 123 straipsnio 1 ir 3 dalims. Prašymą išnagrinėjęs Konstitucinis Teismas 1998m. vasario 18d. nutarimu pripažino, kad 1996m. gruodžio 12d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas „Apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Vyriausybės atstovo įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymas“ Nr. VIII-33, toje dalyje kuri reiškia savivaldybių veiklos administracinės priežiūros savarankiško konstitucinio instituto sujungimą su kitu institutu, pasireiškusiu tiesioginiu savivaldybių inkorporavimu į vietinį valdymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio2 daliai, 123 straipsnio 2 ir 3 dalims . Taigi apskričių viršininkams negalėjo būti skiriama vykdyti savivaldybių veiklos teisėtumo priežiūra.Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo nutarimą, Vyriausybė parengė ir pateikė Seimui ne Vyriausybės atstovo, o Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo projektą, t.y. pakeitė jo pavadinimą. Šį įstatymą 1998m. gegužės 14d. Seimas priėmė. Praėjus pusantrų metų vėl buvo atkurta Vyriausybės atstovo institucija. Šiuo metu galioja 2004m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymas“ Nr. IX-2264 .3.2 Vyriausybės atstovas3.2.1 Vyriausybės atstovo statusas ir reikalavimai jį paskiriantLietuvos Respublikos Konstitucijos 123 str. 2 ir 3 d. reglamentuoja savivaldybių administracinę priežiūrą: “Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai.” Vyriausybė apskrityje skiria vieną Vyriausybės atstovą.Vyriausybės atstovai yra viešosios valstybinės administracijos subjektai, kurių paskirtis – kontroliuoti savivaldybių institucijų ir pareigūnų veiklos teisėtumą. Vyriausybės atstovo skyrimą ir reikalavimus jį paskiriant reglamentuoja Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas . Minėtame įstatyme nustatyta, kad Vyriausybės atstovą skiria ir atleidžia Vyriausybė. Vyriausybės atstovu gali būti skiriamas Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą. Vyriausybės atstovo institucija yra išlaikoma iš valstybės biudžeto, jos tarnautojų skaičių nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybės atstovui atlyginimą nustato Vyriausybė, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Vyriausybės atstovai yra valstybės tarnautojai, todėl jų tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir karjeros principais. Kaip valstybės tarnautojai vyriausybės atstovai turi laikytis svarbiausių valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, kurie yra įtvirtinti Valstybės tarnybos įstatyme :1) pagarba žmogui ir valstybei. Valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus;2) teisingumas. Valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia;3) nesavanaudiškumas. Valstybės tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams;4) padorumas. Valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas;5) nešališkumas. Valstybės tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų; 6) atsakomybė. Valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir atsiskaito už juos visuomenei;7) viešumas. Valstybės tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai būtina svarbiausiais visuomenės interesais;8) pavyzdingumas. Valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas.3.2.2 Vyriausybės atstovo įgaliojimai ir teisėsKonstitucinis Vyriausybės atstovo institutas realiai pradėjo funkcionuoti 1993 m. liepos 1 d., kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo įstatymas . Tačiau 1996 m. gruodžio 12 d. įstatymu “Dėl Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Vyriausybės atstovo įstatymo pripažinimo netekusiu galios” Seimas iki tol buvusio Vyriausybės atstovo funkcijas perdavė apskričių valdytojams (dabar vadinami apskričių viršininkai). Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar minėtas įstatymas atitinka Konstituciją. Konstitucinis Teismas savo 1998 m. vasario 18 d. nutarimu konstatavo, kad Vyriausybės atstovo instituto “suliejimas” su vietiniu valdymu neatitinka Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, taip pat Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalių prasmės, kur Vyriausybės atstovo institutas apibrėžiamas atskirai nuo kitų institutų . Šiuo metu Vyriausybės atstovo įgaliojimus apibrėžia 1998 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas . 2002 m. gruodžio 10 d. buvo priimta pirmoji nauja šio įstatymo redakcija . Šeštame įstatymo straipsnyje buvo apibrėžtos tokios Vyriausybės atstovo teisės:1) gauti iš savivaldybės administracijos savivaldybės tarybai, savivaldybės valdybai ar savivaldybės merui priimti pateiktus teisės aktų projektus bei jų aiškinamuosius raštus.2) susipažinti su savivaldybės administracijos padaliniuose priimtais viešojo administravimo srities teisės aktais;3) reikalauti iš savivaldybės administracijos savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų kopijų, taip pat savivaldybės tarybos ar valdybos posėdžių, kuriuose buvo priimti šių institucijų teisės aktai, protokolų kopijų;4) dalyvauti savivaldybės tarybos bei savivaldybės valdybos posėdžiuose ir, kai yra pagrindas, pranešti savivaldybės tarybos nariams, kad svarstomi projektai neatitinka Konstitucijos ar įstatymų.Minėtame įstatymo straipsnyje buvo nustatytos ir kitos Vyriausybės atstovo teisės. Vyriausybės atstovas nustatęs, kad savivaldybės viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka Konstitucijos ir įstatymų arba kad savivaldybės vykdomosios institucijos neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų ar kitų teisės aktų, Vyriausybės atstovas galėjo savo įgaliojimus realizuoti šiais būdais:1) motyvuotu teikimu pasiūlyti savivaldybės merui pateikti atitinkamai savivaldybės institucijai svarstyti teisės akto sustabdymo ir jo pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Savivaldybės institucija privalėjo apsvarstyti Vyriausybės atstovo teikimą ir jam raštu pranešti per 10 dienų;2) savivaldybės viešojo administravimo subjektui pateikti rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą ir nustatyti laiką, per kurį šis subjektas turėjo pranešti apie reikalavimo įvykdymą (5 str. 1 d.).Įstatyme buvo nustatyta, kad jei savivaldybės viešojo administravimo subjektas ir Vyriausybės atstovui pareikalavus neįgyvendina įstatymų ar nevykdo Vyriausybės nutarimų, jeigu per nustatytą terminą nepanaikina ginčijamų norminių teisės aktų arba priima naujus Konstitucijos ir įstatymų neatitinkančius teisės aktus, taip pat jeigu individualus teisės aktas pažeidžia viešąjį interesą arba viešojo administravimo subjektų teisės aktais ar veiksmais pažeidžiamos gyventojų ir organizacijų teisės, Vyriausybės atstovas tokius teisės aktus ar veiksmus skundžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.Pagal naująją šio įstatymo redakciją Vyriausybės atstovas neteko teisės, kurią turėjo pagal 1998 m. priimtą įstatymą, pats sustabdyti neteisėto savivaldybės sprendimo galiojimą, priimant tuo klausimu potvarkį . 2004 m. birželio 24 d. Seimas priėmė antrąją šio įstatymo redakciją . Joje dar labiau akcentuojamas viešasis interesas Vyriausybės atstovui ginčijant savivaldybės… sudaromų sandorių teisėtumą. Šeštajame įstatymo straipsnyje apibrėžtos tokios Vyriausybės atstovų teisės:1) susipažinti su savivaldybės administracijos padalinių priimtais viešojo administravimo srities teisės aktais;2) reikalauti iš savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų kopijų, taip pat savivaldybės kolegialių administravimo subjektų posėdžių protokolų kopijų. Šis reikalavimas turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo gavimo;3) kreiptis į savivaldybės administravimo subjektus dėl informacijos apie jų veiklą įgyvendinant įstatymus ir vykdant Vyriausybės sprendimus pateikimo;4) išnykus aplinkybėms, kurios buvo pagrindas sustabdyti, teikti pasiūlymą pakeisti ar panaikinti teisės aktą arba reikalauti, kad būtų neatidėliojant įgyvendinamas įstatymas, vykdomas Vyriausybės sprendimas, motyvuotu potvarkiu tokį pasiūlymą ar reikalavimą atšaukti, jei jie dar neįvykdyti;5) nustatyti kitą Vyriausybės atstovo nurodytų veiksmų įvykdymo terminą, jeigu gautas pagal kompetenciją savivaldybės administravimo subjekto prašymas šį terminą pratęsti;6) dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka, taip pat valstybės institucijų organizuojamuose renginiuose, kai svarstomi savivaldybių veiklos klausimai;7) kreiptis į valstybės institucijas pagal jų kompetenciją su prašymu paaiškinti Vyriausybės nutarimų taikymo tvarką, jeigu tai tiesiogiai susiję su savivaldybių veikla, jų santykiais su valstybės institucijomis bei Vyriausybės atstovo veikla.Susipažinti su savivaldybės administracijos padalinių priimtais viešojo administravimo srities teisės aktais, reikalauti iš savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų kopijų, taip pat savivaldybės kolegialių administravimo subjektų posėdžių protokolų kopijų, kreiptis į savivaldybės administravimo subjektus dėl informacijos apie jų veiklą įgyvendinant įstatymus ir vykdant Vyriausybės sprendimus pateikimo, taip pat teisę dalyvauti savivaldybės kolegialių administravimo subjektų posėdžiuose ir, kai yra pagrindas, pranešti savivaldybės tarybos nariams, kad svarstomi projektai neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas gali įgalioti Vyriausybės atstovo tarnybos valstybės tarnautoją . Savivaldybės administracinės priežiūros įstatymas Vyriausybės atstovą įpareigoja kiekvieną pusmetį Vyriausybės nustatyta tvarka pateikti Vyriausybei, Vidaus reikalų ministerijai, apskrities viršininkui ir prižiūrimoms savivaldybėms informaciją apie savo veiklą (8 str.). Vyriausybės atstovų pateikiama informacija dažniausia yra duomenys apie tai, kurie savivaldos institucijų priimti teisės aktai pripažinti neteisėtais ir kokie yra teikimų ir reikalavimų svarstymo bei ginčų sprendimo teismuose rezultatai. Remiantis savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 11 straipsniu gali būti steigiama Vyriausybės atstovo tarnyba, veikianti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 637 „Dėl Vyriausybės atstovo tarnybos veiklos nuostatų patvirtinimo“ , padeda įgyvendinti Vyriausybės atstovui teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus ir teises. Vyriausybės atstovo tarnyba yra Vyriausybės steigiama biudžetinė įstaiga, viešasis juridinis asmuo, kuris nagrinėja iš savivaldybės administracijos savivaldybės institucijoms priimti pateiktus teisės aktų projektus ir jų aiškinamuosius raštus bei savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtus teisės aktus ir teikia dėl jų išvadas Vyriausybės atstovui, rengia Vyriausybės atstovo motyvuotų teikimų ir reikalavimų projektus, teikia atstovui pasiūlymus dėl tarnybos veiklos bei atlieka kitas pavestas funkcijas. Vyriausybės atstovo tarnybą steigia, jos nuostatus keičia ir didžiausią leistiną tarnybos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų skaičių nustato Vyriausybė. Tarnyba gali būti likviduojama, reorganizuojama ir pertvarkoma įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir išlaikoma iš Vyriausybės kanceliarijai atitink…amiems metams patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.Vyriausybės atstovas, vadovaudamas tarnybai organizuoja tarnybos darbą, gali įgalioti tarnybos valstybės tarnautojus dalyvauti savivaldybės kolegialių administravimo subjektų posėdžiuose ir, kai yra pagrindas, pranešti savivaldybės tarybos nariams, kad svarstomi projektai neatitinka įstatymų ar Vyriausybės nutarimų, asmeniškai atsako už vidaus administravimą tarnyboje, leidžia potvarkius, tvirtina tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašus ir pareigybių aprašymus, įstatymų nustatyta tvarka skiria į pareigas ir iš jų atleidžia tarnybos valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, organizuoja tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, mokymą bei vykdo kitas teisės aktų nustatytas funkcijas.3.2.3 Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarkaSavivaldybių administracinės priežiūros antroji nauja redakcija numato, kad Vyriausybės atstovui, nusprendus, kad savivaldybės tarybos ar valdybos sprendimas, mero potvarkis, savivaldybės kontrolieriaus sprendimas, administratoriaus ar seniūno įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams ar kitiems teisės aktams arba kai savivaldos institucijos neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, savo įgaliojimus įgyvendina viena iš šių formų pasirinktinai: 1) rašo motyvuotą teikimą savivaldos institucijos, kuri priėmė sprendimą, potvarkį ar įsakymą (toliau – teisės aktas), vadovui, siūlydamas tą teisės aktą nedelsiant sustabdyti, svarstyti jo pakeitimo ar panaikinimo klausimą, ir apie tai praneša aukštesniajai savivaldos institucijai (tarybai, valdybai, merui). Apie teikimo svarstymo rezultatus savivaldos institucijos privalo pranešti Vyriausybės atstovui: dėl savivaldybės tarybos sprendimo – per savaitę po artimiausio tarybos posėdžio, dėl savivaldybės valdybos ir nekolegialiai priimtų aktų – per 2 savaites po teikimo gavimo; 2) savo potvarkiu sustabdo įstatymams prieštaraujančio teisės akto vykdymą, teikia motyvuotą reikalavimą šį teisės aktą priėmusiai institucijai, kuri privalo reikalavimą apsvarstyti artimiausiame posėdyje ir dėl jo priimti sprendimą; 3) rašo savivaldybės tarybai, valdybai ar merui reikalavimą, kad šie neatidėliodami įgyvendintų įstatymą, vykdytų Vyriausybės nutarimą, ir prašo jo nustatytu laiku raštu pranešti apie reikalavimo įvykdymą. Sustabdytus savivaldos institucijų teisės aktus draudžiama vykdyti, kol ginčas per nustatytą terminą nebus galutinai išspręstas savivaldybėje arba teisme. Apie Vyriausybės atstovo reikalavimų svarstymo laiką ir vietą visada turi būti pranešta Vyriausybės atstovui ir aukštesniajai savivaldos institucijai. Jeigu priimto akto panaikinimo klausimą svarsto kolegiali institucija, turinti teisę šį aktą naikinti, Vyriausybės atstovas šios institucijos prašymu pratęsia savo reikalavimo įvykdymo terminą. Savivaldybės tarybai, valdybai, merui, kitiems savivaldybės pareigūnams nevykdant Vyriausybės atstovo reikalavimo įgyvendinti įstatymus, vykdyti Vyriausybės sprendimus, kitus teisės aktus, taip pat, jeigu šios institucijos per artimiausią posėdį (meras per penkias darbo dienas) nepanaikina savo ar joms pavaldžių institucijų ar pareigūnų (valdybos, mero, savivaldybės kontrolieriaus, administratoriaus, seniūno) neteisėtų teisės aktų arba priima naują prieštaraujantį įstatymams aktą, Vyriausybės atstovas per 10 dienų apskundžia šiuos aktus ar pareigūnų veiksmus arba neveikimą teismui, o apie Vyriausybės sprendimo nevykdymą praneša Vyriausybei.Vyriausybės atstovai gali ginčyti savivaldybės sudaromų sandorių teisėtumą. Nustatęs, kad remiantis savivaldybės administravimo subjekto teisės aktu, neatitinkančiu Konstitucijos ir įstatymų, yra sudarytas sandoris savivaldybės vardu, kuris pažeidžia viešąjį interesą, taip pat yra kitų įstatymų numatytų sandorių negaliojimo pagrindų, Vyriausybės atstovas bendrosios kompetencijos teismui pareiškia ieškinį dėl viešojo intereso gynymo pagal Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 1 dalį (4 str. 3 punktas). Pagal savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (antrą naująją redakciją) 4 str. 6 punktą, jeigu savivaldybės administravimo subjektai priėmė teisės aktus, kuriais remiantis gali būti sudaromi neteisėti ir viešąjį interesą pažeidžiantys sandoriai, Vyriausybės atstovas nustatyta tvarka gali savo potvarkiu sustabdyti tokių savivaldybės administravimo subjektų teisės aktų vykdymą ir sandorių pasirašymą.3.2.4 Vyriausybės atstovo atskaitomybėSavivaldybių priežiūros įstatymo 9 straipsnyje įteisinta, kad Vyriausybės atstovų veiklą prižiūri ir ją koordinuoja Vyriausybė arba Ministras Pirmininkas. Įgyvendinant šią nuostatą, Vyriausybė 2005m. sausio 12d. nutarimu Nr. 11 „Dėl Vyriausybės atstovo informacijos apie savo veiklą pateikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Vidaus reikalų ministerijai, apskrities viršininkui ir prižiūrimoms savivaldybėms tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Vyriausybės atstovų informacijos apie savo veiklą pateikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Vidaus reikalų ministerijai, apskrities viršininkui ir prižiūrimoms savivaldybėms tvarkos aprašą . Šis aprašas reglamentuoja Vyriausybės atstovo informacijos apie savo veiklą pateikimą Vyriausybei, Vidaus reikalų ministerijai, apskrities viršininkui ir prižiūrimoms savivaldybėms. Pagal šį aprašą Vyriausybės atstovas kas pusmetį teikia informaciją Vyriausybei, Vidaus reikalų ministerijai, apskrities viršininkui ir prižiūrimoms savivaldybėms apie: Vyriausybės atstovo nustatytus savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų priimtus teisės aktus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams, savivaldybės administravimo subjektų neįgyvendintus įstatymus, neįvykdytus Vyriausybės nutarimus ir kitus su įstatymų įgyvendinimu susijusius centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtus teisės aktus, Vyriausybės atstovo pateiktus motyvuotus teikimus svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimus ir jų svarstymo savivaldybės administravimo subjektuose rezultatus, Vyriausybės atstovo pateiktus savivaldybės administravimo subjektui reikalavimus neatidėliojant įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą ir jų įvykdymo rezultatus, Vyriausybės atstovo potvarkius, kuriais stabdomas savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų vykdymas, Vyriausybės atstovo kreipimusis į teismą, numatytus Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte, ir bylų nagrinėjimo teisme rezultatus, Vyriausybės atstovo kreipimusis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą ir jo nagrinėjimo teisme rezultatus, Vyriausybės atstovo bendrosios kompetencijos teismui pareikštus ieškinius dėl viešojo intereso gynimo ir jų nagrinėjimo teisme rezultatus, Vyriausybės atstovo vykdytą išankstinę savivaldybės kolegialių administravimo subjektų rengiamų teisės aktų projektų priežiūrą ir priežastis ir kodėl neįgyvendinami įstatymai, nevykdomi Vyriausybės sprendimai.Taip pat yra numatyta, kad informaciją apie savo veiklą Vyriausybės atstovai Vyriausybei pateikia per Vyriausybės kanceliariją bei šios informacijos apie savo veiklą Vyriausybės kanceliarijai, Vidaus reikalų ministerijai, apskrities viršininkui ir prižiūrimoms savivaldybėms pateikimo laikas – per mėnesį po kiekvieno pusmečio pabaigos. Pateikiant informaciją Vyriausybės atstovai užpildo aprašo priede pateiktas lenteles (1 priedas) ir pateikia Vyriausybės atstovo vykdytą išankstinę savivaldybės kolegialių administravimo subjektų rengiamų teisės aktų projektų priežiūrą ir priežastis ir kodėl neįgyvendinami įstatymai, nevykdomi Vyriausybės sprendimai. Savo ruožtu Vyriausybės kanceliarija per mėnesį nuo informacijos gavimo apibendrina Vyriausybės atstovų pateiktą informaciją, užpildydama aprašo priede pateiktas lenteles, ir pateikia ją Vyriausybei .3.3 Problemos kylančios vykdant savivaldybių administracinę priežiūrąVyriausybės atstovai nelabai aktyviai naudojasi teise dalyvauti savivaldybių tarybų posėdžiuose, nes galbūt jų dalyvavimas savivaldybių tarybų posėdžiuose turėtų veiksmingesnį poveikį, be to naujausia savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo redakcijos 6 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad Vyriausybės atstovas teisę dalyvauti savivaldybės kolegialių subjektų posėdžiuose ir, kai yra pagrindas, pranešti savivaldybės tarybos nariams, kad svarstomi projektai neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų gali įgalioti Vyriausybės atstovo tarnybos valstybės tarnautoją. Galima teigti, kad Vyriausybės atstovų tarnybų veiklai trūksta viešumo, kadangi kas pusmetį Vyriausybei, Vidaus reikalų ministerijai, apskričių viršininkams ir aptarnaujamoms savivaldybėms teikiama ataskaita yra daugiau statistinio pobūdžio, be to skelbiant informaciją internetiniuose puslapiuose tokia informacija butų ypač veiksminga prevencinė priemonė ir šia informacija galėtų naudotis visuomenė, kuriai ši informacija neprieinama, nes viešai nėra skelbiama arba skelbiama tik kai kurių Vyriausybės atstovų . Vyriausybės atstovo pareigoms užimti keliami reikalavimai dėl išsilavinimo taip pat vertinami neigiamai, kadangi Vyriausybės atstovo teisės ir įgaliojimai susiję išimtinai su savivaldybių teisėtumo priežiūra ir būtent vyriausybės atstovas sprendžia, ar savivaldybės priimti aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, ar savivaldybės įgyvendina įstatymus, vykdo Vyriausybės sprendimus. Taip pat Vyriausybės atstovas priima sprendimus kreiptis į atitinkamą teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ar teisės aktų sustabdymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tokia veikla pagal savo pobūdį reikalauja teisininko kvalifikacijos, todėl Vyriausybės atstovu turėtų būti skiriamas asmuo turintis ne tik aukštąjį teisinį išsilavinimą, bet ir kelerių metų teisinį darbo stažą. Tuo tarpu Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo naujoje redakcijoje vyriausybės atstovu gali būti skiriamas asmuo, turintis aukštąjį universitetinį arba jam prilygstantį išsilavinimą ir ne mažesnę kaip penkerių metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį arba aukštąjį universitetinį viešojo administravimo išsilavinimą ir ne mažesnę kaip trejų metų darbo viešojo administravimo srityje darbo patirtį. Taigi kaip matome pirmenybė užimant Vyriausybės atstovo pareigas teikiama viešojo administravimo išsilavinimą turintiems asmenims. Taip pat yra ir su Vyriausybės atstovų tarnybose dirbančiais valstybės tarnautojais.IŠVADOS1. Vyriausybės kontrolės mechanizmas – sudėtinga, dinaminė, nuolat funkcionuojanti sistema – turi egzistuoti ne pati savaime ir ne dėl savęs. Todėl būtina nuolat koordinuoti kontrolės institucijų veiklą, nuolat ją tobulinti, o tai susiję su nemenkais sunkumais.2. Taigi, pagrindinės Vyriausybės kontrolės funkcijos yra reglamentuojamos LR Konstitucijoje ir įstatymuose. Visgi galima būtų pastebėti, jog šios nuostatos yra pernelyg apibendrintos, tačiau visgi galima teigti, jog Vyriausybės vykdoma kontrolė apima beveik visas sritis, kurios jai yra suteiktos pagal kompetenciją.3. Vietinių valdžios organų veiklos administracinė priežiūra yra būtina ir gali būti vykdoma tik pagal tokią tvarką ir tais atvejais, kuriuos numato Konstitucija ar įstatymai. Bet kokia vietinės valdžios organų veiklos administracinė priežiūra vykdoma siekiant užtikrinti įstatymų ir konstitucinių principų laikymąsi. Tačiau aukštesnio lygio vietinės valdžios organai gali vykdyti administracinę priežiūrą siekdami paskubinti vietinės valdžios organams deleguotų uždavinių įgyvendinimą. Vietinės valdžios organų administracinė priežiūra vykdoma taip, kad kontroliuojančių organų įsikišimas būtų proporcingas interesams, kuriuos jie numato ginti .4. Kadangi Vyriausybės atstovo teisės ir įgaliojimai susiję išimtinai su savivaldybių teisėtumo priežiūra t.y. atstovas sprendžia savivaldybės priimtų teisės aktų atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams bei ar savivaldybės įgyvendina įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, manau, kad Vyriausybės atstovais turėtų būti skiriami asmenys ne tik turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, tačiau ir kelerių metų teisinį darbo stažą.5. Vyriausybės atstovų veiklai labai trūksta viešumo, jų teikiamos ataskaitos Vyriausybei turi statistinį pobūdį, todėl neatliekamos jokios prevencinės funkcijos, be to, su šiomis ataskaitomis turėtų būti leidžiama susipažinti ir visuomenės nariams.6. Konstitucinis Teismas savo 1998 m. vasario 18 d. nutarimu konstatavo, kad Vyriausybės atstovo instituto “suliejimas” su vietiniu valdymu neatitinka Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, taip pat Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalių prasmės, kur Vyriausybės atstovo institutas apibrėžiamas atskirai nuo kitų institutų .LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės žinios-1992, Nr.33-1014;2. Autorių kolektyvas, Lietuvos konstitucinė teisė-Vilnius,2002;3. A. Andruškevičius „Administracinės teisės principai ir normų ribos“, Vilnius, 2004;4. Anzelmas Katkus. Valstybės ekonominė kontrolė-Vilnius,1997;5. Anzelmas Katkus, Kontrolės principai: teorija ir praktika-Vilnius,1996, Nr.30; 6. A.P. Korenev, Administrativnoe pravo Rosii, Čast 1- Maskva, 1997;7. P. Čiočys Teisės pagrindai-Vilnius,1999;8. A. Junevičius, J. Matakas Valstybės pagrindai I dalis. – Kaunas. 1996;9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, 1994 m. gegužės 19 d. Nr. I-464, Vilnius;10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymas, 1998 m. balandžio 28 d. Nr. VIII-717;11. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo“//Valstybės žinios. 1990. Nr. 9-224;12. Lietuvos Respublikos Taryba – Atkuriamasis Seimas Lietuvos Respublikos laikinasis pagrindinis įstatymas, Valstybės žinios. 1990. Nr. 9-224;
13. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymas, Valstybės žinios.1990.Nr.7-170;14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993m. spalio 5d. nutarimas Nr. 749 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų regionuose“, Valstybės žinios. 1993. Nr. 52-1019;15. Lietuvos Respublikos teritorinių administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas, Valstybės žinios. 1994. Nr. 60-1183;16. Apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Vyriausybės atstovo įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymas, Valstybės žinios, 1996 12 31, Nr. 126-2938;17. Lietuvos Respubl…ikos Vyriausybės atstovo įstatymas, Valstybės žinios, 1993, Nr. 28-639;18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo įstatymas, Valstybės žinios, 1993, Nr. 28-639;19. Valstybės tarnybos įstatymas, Valstybės žinios, 1999, Nr. 66-2130;20. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas,Valstybės žinios. 1998. Nr. 51-1392;21. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymas, Valstybės žinios. 2002. Nr. 127-5748;22. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymas, Valstybės žinios, 2004, Nr. 98-3626;23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005m. birželio 14d. nutarimas Nr.637 Dėl Vyriausybės atstovų tarnybų veiklos nuostatų patvirtinimo„Valstybės žinios, 2005, Nr. 75-2715;24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 11 „Vyriausybės atstovo informacijos apie savo veiklą pateikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei, vidaus reikalų ministerijai, apskrities viršininkui ir prižiūrimoms savivaldybėms tvarkos aprašo patvirtinimo“, Valstybės žinios. 2005. Nr. 6-157;25. Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Vyriausybės atstovo įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo ir Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 12 d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos Valstybės valdymo tarnybos “A” lygio valdininkų pareigybių sąrašo papildymo” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Valstybės žinios.1998. Nr.18-435;26. Europos vietos savivaldos chartija, Valstybės žinios,1999, Nr. 82-2418