Lietuvos Respublikos Vyriausybe kaip viesosios administracijos subjektas

TURINYS:
1.Įvadas – 3 –
2.Vyriausybė Lietuvos valstybės valdžių sistemoje – 5 –
3.Vyriausybei tenkančios viešojo valdymo funkcijos – 6 –
3.1. Organizacinė valdymo funkcija – 8 –
3.1.2. Valstybės biudžeto rengimas ir teikimas Seimui; valstybės biu- džeto vykdymas, biudžeto įvykdymo apyskaitos teikimas Seimui. – 9 –
3.1.3. Įstatymų projektų rengimas ir teikimas Seimui svarstyti. – 9 –
3.1.4. Diplomatinių santykių užmezgimas ir ryšių su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis palaikymas. – 10 –
3.2. Koordinavimo (kontrolės) funkcija – 11 –
3.3. Represinė (reakcinė) valdymo funkcija – 12 –
3.3.1.Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybės saugojimas. – 12 –
3.3.2.Valstybės saugumo garantavimas. – 12 –
3.3.3.Viešosios tvarkos garantavimas. – 14 –
3.4. Administracinio reglamentavimo funkcija – 15 –
Užduotis Nr.1 – 19 –
Užduotis Nr.2 – 20 –
Išvados – 21 –
Naudota literatūra: – 23 –

1.Įvadas
Šioje darbo dalyje norėčiau trrumpai supažindinti, kokie teisės aktai reglamentuoja Vyriausybės sudėtį, kompetenciją bei darbą. Taip pat aptarsiu, kokia yra Vyriausybės sudėtis bei kaip ši valdžios institucija sudaroma.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė – aukščiausia centrinė valstybės valdžios institucija, kuri įgyvendina vykdomąją valdžią. Jos galias apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai. Detaliai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetenciją, jos uždavinius reglamentuoja Vyriausybės įstatymas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo tvarką nustato Vyriausybės patvirtintas Vyriausybės darbo reglamentas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtis – Ministras pirmininkas ir ministrai. Vyriausybė savo darbą grindžia kolegialumo, demokratijos, teisėtumo, viešumo ir ktt. principais. Ji solidariai atsako Lietuvos Respublikos Seimui už bendrą veiklą, ne rečiau kaip kartą per metus Seimui pateikia Lietuvos Respublikos vyriausybės programos įgyvendinimo ataskaitą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms sritims, atsakingi Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Mi

inistrui Pirmininkui.
Vyriausybė sudaroma. Ministrą Pirmininką Lietuvos Respublikos Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Prezidentas. Paprastai Ministru Pirmininku skiriamas dominuojančios partijos atstovas. Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 d nuo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Lietuvos Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybės sudėtį ir programą. Jei Lietuvos Respublikos Seimas nepritaria, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 d. pateikia naują programą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimo posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria Vyriausybės programai. Per 3mėn. Vyriausybė turi numatyti priemones tai programai įgyvendinti. Ministras Pirmininkas ir ministrai turi prisiekti bei formaliai laikytis priesaikos teksto.
Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar sulaikyti, ar kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Ministras Pirmininkas ir ministrai negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, išskyrus teisę Seimo nariams eiti Ministro Pirmininko ar ministro pareigas. Negali dirbti verslo, komercijos ar kitose įstaigose, ar įmonėse, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus užmokestį už kūrybinę veiklą, už mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose, kvalifikacijos kėlimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų švietimą.
Toliau darbe kalbėdama apie Lietuvos Respublikos Vyriausybę kaip viešosios administracijos subjektą bei remdamasi įvairiais teisės aktais, Konstitucinio teismo nutarimais bei kita teisine literatūra aptarsiu Vy
yriausybės vietą Lietuvos valdžių sistemoje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybei tenkančias viešojo valdymo funkcijas.

2.Vyriausybė Lietuvos valstybės valdžių sistemoje

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. nustatyta, jog „Vyriausybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismas“. Tai labai prasmingas Konstitucijos straipsnis, kuris įtvirtina pagringinį demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veklos principą – valstybės valdžios padalijimo principą. Vadinasi, įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos ir savarankiškos, priešingu atveju jos virs,,. paprastais neprikalusomais organais“. Svarbu tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija ne tik atskiria skirtingas valdžias, bet ir realizuoja valdžios padalijimo doktriną visu savo reguliavimo turiniu detalizuodama šią nuostatą atskiruose Konstitucijos strapsniuose bei veikiančiuose įstatymuose. Realizuojant valstybės valdžios padalijimo principą, siekiama ne tik sukurti darniai veikiantį valstybės mechanizmą, bet ir sukurti darnią žmogaus teisių apsaugos sistemą bei užtikrinti, kad valdžios įstaigos tranautų žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.).
Kiekvienai iš valdžių Lietuvos respublikos Konstitucija nustato būtinas funkcijas bei reikiamus įgaliojimus numatytiems tikslas pasiekti.
Pasak S.E. Finerio, valstybė gali egzistuoti be prezidento, o autoritarinės valstybės – net ir be parlamento. Tačiau jokia valstybė negali egzistuoti be teisminės valdžios ir be vyriausybės.
Vyriausybei tenka labai svarbi vieta valstybės valdžios institucijų sistemoje, nes jos veikla didžia dalimi turi įtakos valstybingumo raidai.
Vyriausybė yra ykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto re

eikalus.
Žmonės ar žmonių grupės visada siekia priversti vyriausybę vykdyti jų interesus. Politika ir interesai yra neatskiriami. Todėl literatūroje autoriai neretai vyriausybę apibūdina kaip instituciją, vykdančią specifinius atskirų grupių interesus. [2, psl. 752 – 753]

3.Vyriausybei tenkančios viešojo valdymo funkcijos

Šioje darbo dalyje pirmiausiai išvardinsiu kokius įgaliojimus Vyriausybė turi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymą bei Konstituciją.
Pagrindiniai Vyriausybės įgaliojimai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymą:
„1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Vyriausybės programą, kuriai pritarė Seimas, tvirtina šios programos įgyvendinimo programas ir norminių teisės aktų koncepcijas;
3) koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą; svarsto ir aprobuoja ministerijų, Vyriausybės įstaigų strateginius veiklos planus, rengia Valstybės ilgalaikės raidos strategiją ir teikia ją tvirtinti Seimui;
4) rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą; organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą; taip pat teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo vykdymo ataskaitas;
5) remdamasi įstatymais disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką;
6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų te

eisės aktų projektus;
7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo;
8) steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas bei steigia įstaigas prie ministerijų ir paveda ministerijoms vykdyti visas ar dalį įstaigų prie ministerijų steigėjo funkcijų. Vyriausybė gali pavesti atitinkamai ministerijai vykdyti dalį Vyriausybės įstaigos steigėjo funkcijų;
9) tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų nuostatus. Tvirtinti įstaigų prie ministerijų nuostatus Vyriausybė gali pavesti atitinkamam ministrui;
10) kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis; atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo;
11) įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose;
12) įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje;
13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
14) skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus, jų pavaduotojus bei savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus, skiria jiems tarnybines nuobaudas;
15) sudaro komisijas bei komitetus;
16) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai.“
Vyriausybės įgaliojimai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją:
1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus;
3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą;
4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą;
5) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus;
6) užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis;
7) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.
Siame Konstitucijos straipsnyje įtvirtinti Vyriausybės Įgaliojimai jos kompetencijai priklausančiais klausimais ir nustatytos Vyriausybės veiklos kryptys bei prioritetai. [1, psl. 180]

3.1. Organizacinė valdymo funkcija

3.1.1. Krašto reikalų tvarkymas. Ši sąvoka apima visus Vyriausybės įgaliojimus pagal jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, išskyrus pačios Vyriausybės darbo organizavimą, taip pat ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklos koordinavimą. Vyriausybė tvarko krašto reikalus visose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse, nenutrūkstamai įgyvendina vykdomąją valdžią, vykdo bendros kompetencijos administravimo funkcijas.
Vyriausybė, tvarkydama krašto reikalus, vykdo ūkio, finansų, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir kitu sričių valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šiose srityse valstybės politiką. Tai Vyriausybė daro per atitinkamos srities ministerijas, pavyzdžiui:
per Ūkio ministerija numato Lietuvos ūkio plėtros strategines bei vidutinės trukmės laikotarpio kryptis, svarbiausių ūkio šakų – pramonės, energetikos, prekybos – prioritetus ir tikslus, rengia Nacionalinę energetikos strategiją, organizuoja jos įgyvendinimą ir t.t.;
per Finansų ministeriją valdo valstybės biudžeto ir kitus Vyriausybės disponuojamus valstybės išteklius bei valstybės skolą; valstybės iždo sąskaitose kaupia pinigų išteklius, kurių reikia valstybės funkcijoms vykdyti, tvarko šių išteklių naudojimą ir kontroliuoja naudojimosi jais procesus valstybės iždo procedūrų metu, ir t.t.;
per Sveikatos apsaugos ministeriją analizuoja gyventojų sveikatinimo veiklos poreikius, sveikatos būklę ir jos prognozę, sveikatos priežiūros išteklius, sveikatos priežiūros priimtinumą, prieinamumą bei tinkamumą; nustato pagrindines Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos plėtojimo kryptis ir prioritetus, licencijuoja ir akredituoja sveikatos priežiūros ir farmacinę veiklą, išduoda leidimus (licencijas) verstis gydymo, higienos ir farmacine praktika ir t.t.
Taigi „krašto reikalų tvarkymas” yra plati, daugialypė ir iš esmės integruojanti sąvoka. Ji apima nenutrūkstamą vykdomosios valdžios ir valstybės politikos įgyvendinimą Vyriausybės kompetencijai priskirtose valdymo srityse. [1, psl. 180 – 181]

3.1.2. Valstybės biudžeto rengimas ir teikimas Seimui; valstybės biu-
džeto vykdymas, biudžeto įvykdymo apyskaitos teikimas Seimui. Pagal
Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 13 dalį „valstybės biudžetas – tai Seimo patvirtintas valstybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams“ . Valstybės biudžeto pajamas sudaro pajamos iš mokesčių, valstybės turto, valstybės biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas, asignavimų valdytojų administravimo ir kitos pajamos.
Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektą rengia Finansų ministerija. Valstybės biudžeto projektas rengiamas trejiems metams remiantis Biudžeto sandaros įstatymu, šalies ūkio makroekonominėmis prognozėmis, Vyriausybės veiklos programa, strateginio planavimo principais ir patvirtintais preliminariais pagrindiniais nacionalinio biudžeto rodikliais, taip pat valstybės biudžeto asignavimų valdytojų pateiktomis prognozėmis ir išlaidų sąmatų projektais. Vyriausybė, parengusi kitų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansiniu rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, ne vėliau kaip iki spalio 17 d. pateikia jį Seimui su visais pagrindžiančiais duomenimis.
Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Valstybės biu-
džeto kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija per kre-
dito įstaigas. Ši ministerija tvarko valstybės biudžeto ir kitų Vyriausybės
disponuojamų pinigų ištekliu apskaitą ir kontroliuoja, kad šie ištekliai
būtų tinkamai kaupiami ir išduodami valstybės iždo procedūrų metu. Fi-
nansų ministerija taip pat rengia valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą
ir nustatyta tvarka bei laiku teikia Vyriausybei. Vyriausybė, apsvarsčiusi
šią apyskaitą, iki kovo 31 d. teikia ją tvirtinti Seimui. [1, psl. 188 – 190]
3.1.3. Įstatymų projektų rengimas ir teikimas Seimui svarstyti. Šie Vyriausybės įgaliojimai sukonkretina Konstitucijos 68 straipsnio pirmosios dalies normą, pagal kurią Vyriausybė, kaip ir Seimo nariai bei Respublikos Prezidentas, yra įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektas. Savo ruožtu Vyriausybės teisės aktų leidybos iniciatyvos teisę, kaip nustatyta Vyriausybės darbo reglamento 42 punkto normoje, turi Ministras Pirmininkas ir ministrai . Įgyvendindami šią teisę, ministrai pagal jiems vadovauti pavestas valdymo sritis pasirašo ministerijų parengtus ir Vyriausybei teikiamus įstatymų, Seimo ar Vyriausybės nutarimų bei kitų teisės aktų projektus ar pasiūlymus dėl jų leidybos. Toks pasiūlymas reiškia būsimo įstatymo idėją, koncepciją arba tam tikrus metmenis. Pasiūlymus Vyriausybė teikia savo iniciatyva, o įstatymų projektus rengia tiek įgyvendindama įstatymų leidybos iniciatyvos teise, tiek Seimo pavedimu.
Įstatymų ir kitų teisės aktų projektams rengti Ministras Pirmininkas paprastai sudaro darbo grupes. Vadovaujantis įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymu, teisės akto rengimas turėtu prasidėti nuo paties teisės akto paskirties ir jo rengimo užduoties nustatymo . Tačiau tai paprastai nėra vykdoma, nes pagal to paties įstatymo 4 straipsnį valstybės valdžios institucijos, pagal savo kompetenciją, taip pat įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektai turi teisę, bet ne pareigą nustatyti teisės akto paskirtį ir jo rengimo užduoti.
Apskritai Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės įstatymų ir kirų teisės aktų projektams rengti savo veikloje turi remtis tuo, ko minėtame įstatyme nėra numatyta, t. y. objektyvių visuomeninių santykių raidos analize, pagrista teisės akto koncepcija, tiksliai suformuluotais šio akto principais ir pagrindinėmis nuostatomis, įstatymų inkorporavimo į teisinę sistemą ir su tuo susijusių problemų numatymu, integracinių procesų sąlygotu būtinumu suderinti Lietuvos teisę su Europos Sąjungos teise, būtinumu įvertinti ir suderinti įvairių socialinių grupių interesus, numatyti galimus po istatymo priėmimo kriminogeninius padarinius ir t.t. [1, psl. 190 – 192]
3.1.4. Diplomatinių santykių užmezgimas ir ryšių su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis palaikymas. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 punktą Respublikos Prezidentas kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką, o Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 10 punkto norma, tarsi veidrodinis minėto Konstitucijos punkto normos atspindys, nustato, kad „Vyriausybė kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką“ . Diplomatinių santykių užmezgimas ir ryšių su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis palaikymas – tai neabejotinai Vyriausybės vykdomos užsienio politikos sudėtinė dalis.
Vyriausybė, vykdydama užsienio politiką, nustato užsienio politikos prioritetus, priima sprendimus dvišalių ir daugiašalių santykių plėtros klausimais ir sprendimus dėl Lietuvos Tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo, formuoja ir įgyvendina užsienio ekonomikos bei prekybos politikos strategiją valstybių, jų grupių ir tarptautinių organizacijų atžvilgiu ir t.t. [1, psl. 192 – 193]
3.2. Koordinavimo (kontrolės) funkcija

Pagal Vyriausybės įstatymo 24 straipsnį Vyriausybė koordinuoja ministerijų veiklą per ministrus. Savo ruožtu atitinkamos valdymo srities ministrai koordinuoja departamentų, tarnybų ar inspekcijų prie ministerijų veiklą per šių Vyriausybės įstaigų vadovus. Tokio koordinavimo teisinis pagrindas – Seimo patvirtinta Vyriausybės programa, kurioje išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės ir šios programos pagrindu parengtos bei patvirtintos konkrečios priemonės, numatyti jų įvykdymo terminai ir konkretūs vykdytojai – ministerijos, kitos Vyriausybės įstaigos. Ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veikla koordinuojama taip pat remiantis Vyriausybės nutarimais, kurie nustato įstatymų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, institucijas ir įstaigas, atsakingas už jų įgyvendinimą, bei kelių ministerijų (žinybų) patvirtintais teisės aktais, apimančiais kelių ministru valdymo sritis.

Paanalizavus Vyriausybės įstatymą, Vyriausybės veiklą ir priimtus sprendimus, galima daryti išvada, kad praktikoje ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą, įgyvendinant Vyriausybės programa ir Vyriausybės patvirtintas konkrečias priemones šiai programai vykdyti, taip pat koordinuoja Vyriausybės kancleris. Jis, įgyvendindamas savo įgaliojimus pagal Vyriausybės 45 straipsnio l dalį, tai daro savo iniciatyva arba vykdydamas Vyriausybės ar Ministro Pirmininko pavedimus. [1, psl. 188].

3.3. Represinė (reakcinė) valdymo funkcija

3.3.1.Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybės saugojimas. Lietuvos teritorijos ribas sausumoje, žemės gelmėse, oro erdvėje, vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ir jos gelmėse apibrėžia linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius – Lietuvos Respublikos valstybės siena. Taigi Lietuvos teritorijos neliečiamybės užtikrinimas yra neatsiejamas nuo valstybės sienos neliečiamybės užtikrinimo. Valstybės sienos ir pasienio teritorinius režimus nustato, pasienio kontrolės punktų veiklą ir valstybės sienos apsaugos organizavimą reglamentuoja Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas.
Vyriausybė valstybės sienos neliečiamybę užtikrina ir valstybės sienos apsaugos politiką įgyvendina per Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Vidaus reikalu ministerijos. Šios tarnybos statusą, funkcijas, struktūrą, tarnybos organizavimo pagrindus, finansavimą, pareigūnų teises ir pareigas nustato Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas . Vadovaudamasi šiuo įstatymu, Vyriausybė 2001 m. vasario 22 d. nutarimu patvirtino Valstybės sienos apsaugos tarnybos nuostatus, sukonkretinančius šios tarnybos uždavinius ir funkcijas, teises, organizacinę struktūrą, finansavimą ir veiklos kontrolę.
Valstybės sienos apsaugos tarnyba pagal savo kompetencija užtikrina Lietuvos tarptautiniu sutarčių, įstatymų ir kirų teisės aktų valstybės sienos teisinio režimo klausimais vykdymą, taip pat nusikalstamų veikų ir kitų pažeidimų prevenciją, atskleidimą ir tyrimą, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąja tvarką ir visuomenės saugumą. Asmenims, pažeidusiems pasienio teisinio režimo ir (ar) pasienio kontrolės punktų veiklos taisykles, Valstybės sienos apsaugos tarnyba taiko administracinės atsakomybės priemones. Tokie pažeidimai nėra traktuojami kaip Lietuvos suvereniteto pažeidimai. [1, psl. 182]
3.3.2.Valstybės saugumo garantavimas. Komentuojant Vyriausybės įgaliojimus šioje srityje, tikslinga išsiaiškinti dviejų glaudžiai susijusių, bet netapačių sąvokų „valstybės saugumas” ir „nacionalinis saugumas” esmę ir turinį, šių sąvokų sąlyčio taškus ir skirtumus.

Kartu nacionalinis saugumas ir valstybės saugumas, nors ir glaudžiai susijusios sąvokos, skiriasi ne tik lingvistiniu, bet ir esmės požiūriu. Nacionalinis saugumas – tai Tautos – valstybės kūrėjos saugumas, Valstybės saugumas – tai valstybės – Tautos politinės organizacijos, išreiškiančios jos interesus, saugumas.

Vadinasi, Konstitucijos 94 straipsnio l punkto normos prasme valsty-
bės saugumas yra sudedamoji nacionalinio saugumo dalis. Šio saugumo
sudedamosios dalys taip pat yra ir kiti Konstitucijos 94 straipsnio l punk-
te išvardinti objektai, kurių saugumo garantas yra Vyriausybė. Tai Lietu-
vos teritorijos neliečiamybė ir viešoji tvarka.

Oficiali valstybės pozicija valstybės saugumo klausimais, skirtingai negu nacionalinio saugumo klausimais, nėra suformuluota. Kita vertus, tokia valstybės pozicija yra iš dalies išreikšta Valstybės saugumo departamento įstatyme. Pagal šio įstatymo 7 straipsnį minėto departamento, kurio paskirtį iškalbingai nusako jo pavadinimas, „uždaviniai yra laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, jos suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms atsirasti, šalinti jų atsiradimo priežastis bei sąlygas ir kovoti su jomis įstatymų nustatyta tvarka“ .
Kadangi Vyriausybė savo įgaliojimus jos kompetencijai priklausančiais klausimais įgyvendina per atitinkamas valstybės institucijas, tai Vyriausybės įgaliojimai valstybės saugumo užtikrinimo srityje gali būti aptarti būtent per Valstybės saugumo departamento veiklos prizmę. Kartu Valstybės saugumo departamento įstatymo analizė rodo, kad valstybės saugumo garantijai įgyvendinti, nors tai ir yra konstitucinis Vyriausybės įgaliojimas, Vyriausybė neturi veiksmingų priemonių. Valstybės saugumo departamentas nėra vykdomosios valdžios sistemos subjektas ir todėl nepavaldus Vyriausybei. Jis atskaitingas Seimui, kuris vykdo jo veiklos parlamentinę kontrolę, ir Respublikos Prezidentui, kuris, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 14 punktu, skiria šio departamento vadovą.
Kita vertus, šio fakto konstatavimas anaiptol neatmeta ir nemenkina Vyriausybės įgaliojimų garantuoti tų objektų, kurie yra nacionalinio saugumo sudedamosios dalys, saugumą. [1, psl. 183 – 185]

3.3.3.Viešosios tvarkos garantavimas. Komentuojant šia konstitucinę nuostatą, reikia padaryti vieną esminę išlygą: Vyriausybės funkcijas reglamentuojančiose Konstitucijos 94 straipsnio normose nėra įtvirtinti Vyriausybės įgaliojimai dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos bei kovos su nusikalstamumu. Tuo tarpu viešosios tvarkos užtikrinimas yra nors ir svarbus, bet tik vienas iš daugelio kiekvieno individo ir visuomenės saugumo užtikrinimo, nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos srities klausimų. Gerbiant Konstitucijos teksto kūrėjų protą ir intelektą, darytina išvada, kad jie neabejotinai i tai atsižvelgė, tačiau pasirinko ne pačią geriausią išraiškos priemonę – nuostatą „viešosios tvarkos garantavimas”.

Taigi šios nuostatos turinį, esmę gali atskleisti tik išplėstinis jos aiškinimas. Remiantis tokiu aiškinimu, Vyriausybės kompetencijai priskirto viešosios tvarkos garantavimo funkcija suprantama ne tik kaip viešosios tvarkos, bet ir kaip žmogaus teisių ir laisvių, visuomenės saugumo užtikrinimas, nusikalstamumo prevencija ir kontrolė.
Vyriausybė, vykdydama šias funkcijas per Vidaus reikalu ministeriją ir jai pavaldžias institucijas:
rengia visuomenės saugumo valstybės politikos įgyvendinimo strategiją, strateginius veiklos planus, organizuoja jų įgyvendinimą; rengia ir įgyvendina nusikaltimų kontrolės ir prevencijos bei kitas programas, skirtas visuomenės saugumui užtikrinti, planuoja ir įgyvendina prevencines priemones;
rengia ir įgyvendina priemones viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui užtikrinti ir kontroliuoja, kaip vykdomos šios priemonės; užtikrina operatyvinės veiklos, nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų atskleidimo ir tyrimo organizavimą;
rengia ir įgyvendina priemones nusikaitimų, kitų teisėtvarkos pažeidimų priežastims ir sąlygoms šalinti, kontroliuoja, kaip vykdomos šios priemonės, ir t.t.
Vyriausybė per Finansų ministeriją perveda lėšas valstybės biudžete numatytoms Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento prie šios ministerijos ir kitoms teisėsaugos institucijoms finansuoti. [1, psl. 185 – 186]

3.4. Administracinio reglamentavimo funkcija

Krašto reikalai tvarkomi ir sprendžiant „valstybės valdymo klausimus” Vyriausybės nutarimais. Turint tai omenyje svarbu pažymėti, kad Vyriausybė:
1) negali įsibrauti į įstatymų leidėjo diskrecijos sritį, t. y. į reglamentavimą santykių, iš esmės susijusių su konstitucinėmis vertybėmis (taip pat žmogaus teisėmis ir laisvėmis). Tokį ribojimą loginiu ir sisteminiu požiūriu lemia tai, kad:
a) nė vienoje blanketinėje Konstitucijos nuostatoje, susijusioje su žmogaus teisių ir laisvių ar kitų vertybių apsauga ar ribojimu, nėra žodžių „nustato Vyriausybė” ar „Vyriausybės nustatyta tvarka” (t. y. blanketinėse nuostatose kalbama tik apie įstatymus). Todėl Vyriausybės nutarimai nepriskiriami prie konstitucinės teisės – kaip bendrąjį valstybinį būvį „laikančios konstrukcijos” principų ir vertybių sistemos – šaltinių;
b) Konstitucinis Teismas įgaliotas vertinti Vyriausybės nutarimų atitiktį įstatymams . Taigi Vyriausybės nutarimai, kaip valdymo aktai, konstituciškai negali prieštarauti įstatymams (ką jau kalbėti apie Konstituciją). Šiuo požiūriu galima suprasti Konstitucinio Teismo aiškinimą: „Vyriausybės teisės aktas yra poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis” .
Pažymėtina, kad jei tam tikru krašto tvarkymo klausimu nėra įstatymo, tai nereiškia, kad Vyriausybė nėra varžoma įstatymų leidybos objekto neliečiamumo valdymo aktais principo, t. y. Vyriausybė iš principo ne tiek gali nutarimu užpildyti teisinio reglamentavimo trūkumą (įsibraudama į nerealizuotos įstatymų leidybos sritį), kiek privalo rengti ir teikti Seimui reikiamo įstatymo projektą. Tai išplaukia iš to, kad įstatymų projektų rengimas ir teikimas Seimui pagal Konstitucijos 94 straipsnio punktų visumą yra imperatyvi Vyriausybės veiklos kryptis (ne dispozityvi galimybė – „teisė” pagal Konstitucijos 68 str. l d., kurios neva galima absoliučiai neįgyvendinti). Šiuo požiūriu iš esmės ydingas Vyriausybės nutarimas, kuriuo reglamentuojami esminiai tam tikros ūkinės ir komercinės ar profesinės veiklos klausimai (pvz., privačių „detektyvų”, t. y. asmens ar įmonių apsaugos paslaugų teikimo klausimai ), nors jie pirmiausiai turi būti reglamentuoti įstatymu;
2) neprivalo laukti, kol įstatymų leidėjas paves jai tvarkyti tam tikrą viešąjį krašto reikalą, t. y. gali savo iniciatyva reglamentuoti tai, ką apima jos konstituciniai įgaliojimai (jei juos įgyvendinant neįsibraunama į įstatymų leidybos sritį). Pagrindžiant tokį teiginį pažymėtina, kad Vyriausybė pagal Konstitucijos 5 str. l dalį ir 94 straipsnį negali būti kvalifikuojama kaip įprasta viešojo administravimo institucija, kuri pagal demokratinės valstybės principą iš esmės privalo veikti tik (valstybinės bendruomenės atstovybės priimto) „įstatymo pagrindu” ar „įstatymo nustatyta tvarka”. Veikiau manytina, kad Vyriausybė yra savarankiška valstybės valdžios institucija, turinti konstitucinę ir politinę diskreciją priimti nutarimus ne tik pagal jurisprudencini principą: „leidžiama viskas, kas įstatymu įvardyta ir numatyta”, bet ir pagal nuostatą: „leidžiama viskas, kas tiesiogiai numatyta Konstitucijoje arba logiškai ir sistemiškai kildintina iš Konstitucijos ir neprieštarauja įstatymams bei jų reguliavimo sričiai”.
3) galėdama savo darbo „vidaus” organizavimo klausimus spręsti į Vyriausybės posėdžio protokolą įrašomais sprendimais (pvz., dėl Vyriausybės nutarimo projekto svarstymo sustabdymo ar atmetimo), negali tokiais sprendimais tvarkyti krašto reikalų, pvz., cukraus pramonės klausimų, taip pat ir cukraus fabrikų privatizavimo klausimų. Tokie oficialiai neskelbiami ir tik posėdžio pirmininko pasirašyti „protokoliniai sprendimai”, kuriais galutinai arba formaliai negalutinai, bet iš esmės reikšmingai (pvz., valdingai pritariant valstybės turto privatizavimui, valstybės tarnautojo darbui užsienio valstybės muitinėje) išsprendžiami valstybės valdymo klausimai, antikonstitucingi trimis požiūriais:

a) pagal akto formą — valstybės valdymo reikalai posėdyje konstituciškai gali būti sprendžiami tik nutarimais ;

b) pagal pasirašymo tvarką — Vyriausybės posėdyje priimti valstybės valdymo reikalų sprendimai turi būti pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamos srities ministro , bet ne tik Ministro Pirmininko, kaip posėdžio pirmininko;

c) pagal skelbimo tvarką – teisinėje valstybėje visi valdymo reikalų sprendimai Vyriausybės posėdyje turi būti viešai skelbiami oficioze, kuriame, logiškai mąstant, posėdžio protokolo (ar stenogramos) išrašai neskelbiami. [3, psl. 466 – 468]

Įstatymų vykdymas – įstatymų laikymasis; aktyvi ar pasyvi Vyriausybės veik-
la, kuri arba tiesiogiai numatyta įstatymuose, arba loginiu ir sisteminiu požiūriu akivaizdžiai būtina, nepaisant nesamo specialaus įstatyminio Vyriausybės įpareigo- jimo. Antai jei įstatyme vartojamas žodžių junginys „Vyriausybės nustatyta tvarka”, logiškai akivaizdu, kad Vyriausybė tol antikonstituciškai nevykdo įstatymo, kol nutarimu nenustato įstatyme numatyto reglamentavimo („tvarkos”). Tas pats pasa-kytina apie atvejį, kai įstatymas numato, kad Vyriausybė iki tam tikro termino įstei-gia valstybės instituciją, tačiau Vyriausybė to akivaizdžiai nedaro. Tiesa, toks neveikimas – ne tas „aktas”, dėl kurio galima kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokį antikonstitucinį ir antiįstatyminį neveikimą iš esmės gali veiksmingai pašalinti tik parlamentinė kontrolė.
Pažymėtina, kad jei įstatyme tiesiogiai apie Vyriausybės „nustatytą tvarką” ar kitus veiksmus nekalbama, tai savaime nereiškia, kad toks įstatymas absoliučiai nesusijęs su Vyriausybės veikla, t. y. Vyriausybė neprivalo atitinkamai koordinuoti ministerijų veiklos įstatymui vykdyti. Šiuo atveju svarbus Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad „Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui — ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymu įgyvendinimo” .
Minėta, kad problemiškais galima laikyti „Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo” ir Vyriausybės pareigą tokius nutarimus vykdyti. Principiniu požiūriu Seimo nutarimuose – valdymo aktuose – iš principo gali būti sprendžiami tik organizaciniai ir techniniai klausimai, bet nereglamentuojami santykiai, sudarantys įstatymų (kuriems įgyvendinti skirti valdymo aktai) objektą. Todėl įstatymams įgyvendinti turi būti skirti „įstatymai dėl įstatymų įgyvendinimo” (bet ne „Seimo nutarimai dėl įstatymų įgyvendinimo”).
Respublikos” Prezidento dekretų vykdymą sunku išsamiai atskleisti, kadangi dekretai iš principo yra valdymo individualūs (nenorminiai) aktai. Tai išplaukia iš to, kad nė vienas Konstitucijos 84 straipsnio punktas, rodantis tam tikrą valstybės vadovo įgaliojimą individualiai veikti („teikia”, „skelbia”, „skiria”, „priima”), nėra suformuluotas kaip įgaliojimas nustatyti tam tikrą norminį reglamentavimą. Tiesa, galima diskutuoti, ar Respublikos Prezidento įgaliojimą rodantys žodžiai „priima sprendimus” apima galimybę nustatyti norminį reglamentavimą. Vengiant šiuo atveju pernelyg teorinių samprotavimų, galima teigti, kad Vyriausybė privalo priimdama reikiamus nutarimus (platesniu Vyriausybės požiūriu — ir ministrų įsakymus) vykdyti Respublikos Prezidento dekretus dėl gynybos nuo ginkluotosios agresijos. Tuo tarpu dekreto „priimti Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus išrinkus naują Seimą ir pavesti jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė” vykdymas logiškai nereiškia Vyriausybės pareigos priimti tam tikrus dekretus, būtinus dekretui įgyvendinti. Tas pats pasakytina apie dekretą „pavesti vienam iš ministrų” pavaduoti nesantį Ministrą Pirmininką ar dekretą skirti pilietybę: šias atvejais „vykdymas” susijęs ne tiek su būtinų Vyriausybės nutarimų priėmimu, kiek su atitinkama ministrų (ir ministerijų) veikla. Taigi galima apibendrinti, kad dekretų vykdymas – tai vadovavimasis jais, t. y. veikimas pagal juos. [3, psl. 468 – 469]

Užduotis Nr.1

Respublikos Prezidentas kvietė pokalbiui Muitinės Departamento prie Finansų Ministerijos vadovą aptarti padėtį šioje valdymo srityje. Pastarasis nustatytu laiku atvykti atsisakė motyvuodamas tuo, jog yra kviečiamas pas Ministrą Pirmininką.

Sprendimas:

Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad nei Konstitucijoje, nei įstatymuose tiesiogiai nėra numatyta Respublikos Prezidento teisė kviesti pokalbiui Muitinės Departamento prie Finansų Ministerijos vadovą. Tačiau tai paneigtų valstybės vadovo nereglamentuotos politinės iniciatyvos ar savarankiškumo galimybę, išplaukiančią iš Konstitucijos 77 str. pirmos dalies ir pasireiškiančią, pvz., įgaliojimu teigti malonę nuteistiesiems (juk ne atsitiktinai Konstitucijos 84 str. 23 punkte nevartojamas žodžių junginys „įstatymo nustatyta tvarka“.). Todėl nepagrįsta teigti, kad Respublikos Prezidentas negali kviesti pokalbiui Muitines Departamento prie Finansų Ministerijos vadovą.

Tačiau šiuo atveju Muitinės Departamento prie Finansų Ministerijos vadovo apsisprendimas nustatytu laiku neatvykti pas Respublikos Prezidenta pokalbiui, motyvuojant tuo, jog yra kviečiamas pas Ministrą Pirmininką, yra teisingas. Nors tiesiogiai nei Konstitucijoje, nei įstatymuose taip pat nėra numatyta Ministro Pirmininko teisė kviesti pokalbiui įstaigų prie ministerijų vadovus, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad muitinės departamentas prie Finansų Ministerijos yra vienas iš Vyriausybės struktūrinių padalinių, Muitinės Departamento prie Finansų Ministerijos vadovas turi teikti primenybę Ministrui Pirmininkui atvykti pokalbiui.

Užduotis Nr.2 Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos struktūra:

Išvados

Kitaip nei Seimo ir Respublikos Prezidento kompetencija, kurioms aprėpti Konstitucijoje skirta kelios dešimtys punktų, Vyriausybės kompetencija tarsi sumenkinta: ją aprėpia septyni punktai, iš kurių vienas (paskutinis) yra blanketinis – „vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai”. Tačiau šio punkto žodžiai „paveda Konstitucija”‘ rodo, kad yra ir daugiau konstitucinių Vyriausybės galių, „nekodifikuotų” vienu straipsniu.
Krašto reikalų tvarkymas loginiu ir kalbiniu požiūriu — bendrinė Vyriausybės galių kategorija, iš principo pernelyg abstrakti ir tinkanti tiek Seimo, tiek Respublikos Prezidento misijai įvardyti. Iš principo tiek ministerijų koordinavimas, tiek valstybės biudžeto projekto rengimas — tai tam tikrų krašto reikalų tvarkymas. Turint tai omenyje ir prisimenant LTSR (TSRS) konstitucinės ir administracinės teisės mokslų kategoriją „vykdomasis ir tvarkomasis organas”, galima teigti, kad aptariama sąvoka sąmoningai vartojama prieš nuostatą „vykdo įstatymus”, tuo pažymint, jog Vyriausybė ne tiek priklausoma („nekūrybinga”) vykdomoji, kiek savarankiška tvarkančioji institucija (valdymo funkcijos plotmėje).
Be to, norėčiau pažymėti, kad Vyriausybė per jai pavaldžias ministerijas, departamentus, kitas Vyriausybės įstaigas ne tik vykdo įstatymus ir pagal savo kompetenciją įgyvendina bendrą įstatymu vienodo interpretavimo ir jų taikymo praktikoje politiką, bet ir priima teisės aktus, nustatančius įstatymų taikymo tvarką ir sąlygas bei įtvirtinančius finansines, organizacines technines ir kitas jų įgyvendinimo prielaidas.
Kalbant apie ministerijų koordinavimą, šią sąvoką galima suprasti dvejopai:

1) siauruoju (formaliu) požiūriu kaip išimtinai Vyriausybės posėdyje pasireiškiantį vadovaujančių ministerijoms ministrų nuomonių dėl svarstomų Vyriausybės nutarimų projektų derinimą;
2) plačiuoju (materialiu) požiūriu kaip laikotarpiu tarp Vyriausybės posėdžių pasireiškiantį derinimą, kurį įkūnija Ministras Pirmininkas, konstituciškai įgaliotas vadovauti Vyriausybės veiklai.
Logiškai suvokiant, kad krašto reikalus sprendžia ir įstatymus vykdo visos valstybės institucijos (taip pat Seimas ir Respublikos Prezidentas) pagal savo funkcinę paskirtį ir ją atitinkančią kompetenciją, aptariamu atveju pažymėtinas išimtinis (nė vienai kitai valstybės institucijai konstituciškai nesuteiktas) Vyriausybės įgaliojimas rengti ir sudaryti valstybės biudžeto – „centralizuoto finansų išteklių fondo, kuriame sukaupiama ir perskirstoma dalis nacionalinių pajamų” — projektą (t. y. šiame projekte numatyti, kiek lėšų ir iš kokių pajamų šaltinių turėtų būti gauta, kiek lėšų ir kokiems tikslams turėtų būti skirta) ir teikti jį Seimui svarstyti ir tvirtinti. Tokia prerogatyva — akivaizdi politinių Vyriausybės prioritetų įgyvendinimo galimybė.

Naudota literatūra:

Norminė literatūra:
1. „Lietuvos Respublikos Konstitucija“ , Vilnius, 1996;
2. „Lieyuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas“ // Žin., 2003, Nr. 10 – 342;
3. „Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamentas“ // Žin., 2003, Nr. 27 – 1089;
4. „Biudžeto sandaros įstatymas“ // Žin., 2003, Nr. 24 – 596;
5. „Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas“ // Žin., 2002, Nr. 41 – 991;
6. „Valstybės sienos apsaugos įstatymas“ // Žin., 1992, Nr. 20 – 594;
7. „Valstybės saugumo departamento įstatymas“ // Žin., 1994, Nr. 11 – 163;
8. Vyriausybės nutarimas: „Dėl Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reorganizavimo ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“ // Žin., 2001, Nr. 18 – 556;
9. Vyriausybės nutarimas: „Dėl asmens ir turto saugos nuostatų patvirtinimo“ // Žin., 1993, Nr. 10 – 2500;

Praktinė medžiaga:
1. Konstitucinio teismo 2001 10 31 nut. k. d. II skirsn. 3p. 3 pastr.;
2. Konstitucinio teismo 2001 10 30 nut. k. d. II skirsn. 5.1 p. 4 pastr.;

Specialioji literatūra:
1. „Lietuvos Respublikos Konstitucijos Komentaras“ II dalis, Vilnius, 2002;
2. T.Birmontienė ir kt., „Lietuvos Konstitucinė Teisė“, Vilnius, 2001m.;
3. E.Šileikis, „Alternatyvi konstitucinė teisė“, Vilnius, 2003;

Leave a Comment